Švedijos policija. EPA – ELTA nuotr.
Oslas, lapkričio 19 d. (dpa-ELTA). Penktadienį Švedijoje iki teismo suimti du šnipinėjimu įtariami vyrai, pranešė prokuratūra.
Vienas jų buvo sulaikytas rugsėjį, kitas areštuotas antradienį. Abu kaltinami rimtu, 10 metų trukusiu šnipinėjimu. Pasak advokatų, abu kaltinimus neigia.
Remiantis žiniasklaidos pranešimais, vyrai yra broliai, vyresnysis, manoma, buvo aukšto rango vyriausybinės agentūros vadovas ir dirbo saugumo policijoje bei kariuomenėje, pranešė Švedijos naujienų agentūra TT.
Saugumo policijos atstovas sakė, kad byla yra konfidenciali.
Norvegijos slaptosios tarnybos ženklasNorvegijos vėliava Išorės žvalgyba užsiimanti Norvegijos žvalgybos tarnyba (NIS) ir vidaus saugumą užtikrinanti Norvegijos saugumo policija (PST) paviešino savo metines ataskaitas, kuriose daugiausia dėmesio skiriama agresyviai Rusijos ir Kinijos politikai bei augančiai individualaus terorizmo ir ekstremizmo grėsmei.
Iš ataskaitų matyti, kad didžiausią užsienio šalių žvalgybos tarnybų susidomėjimą kelia Norvegijos politika ir infrastruktūra Arkties regione.
Kaip žinia, dėl klimato kaitos Arkties regionas po truputį tampa valstybių tarpusavio konkurencijos arena.
Rusija – grėsmė ne žodžiais, o darbais
Nors vertindamos Rusijos veiksmus Norvegijos tarnybos vartoja pabrėžtinai santūrią retoriką, Rusijos keliamą grėsmę aiškiai atskleidžia pateikiami faktai. Išorės žvalgyba užsiimanti NIS pabrėžia Rusijos tarnybų aktyvumą kibernetinėje erdvėje, kur pirmiausia siekiama pavogti didelius kiekius informacijos. Pasak išorės žvalgybos, būtina atsižvelgti ir į Rusijos pajėgumus daryti įtaką kitų valstybių viešajai erdvei ir, ypač, paveikti rinkimų rezultatus. NIS vertinimu, 2021 metų Norvegijos parlamento rinkimai irgi gali tapti Rusijos įtakos taikiniu.
Rusijos ambasada Vilniuje. Vytauto Visocko foto
NIS taip pat pastebi, kad net ir silpnėjant Rusijos ekonomikai, ypač dėl Covid-19 pandemijos, Rusijos kariuomenė ir toliau modernizuojama. Rusija kuria ir gamina naujus ginklus, o jos kariuomenė tapo gerokai lankstesnė ir labiau prisitaikiusi patenkinti globalios politikos poreikius, tai yra įsiterpti į konfliktus įvairiuose pasaulio taškuose.
Tai svarbu Rusijai siekiant išlaikyti įtaką Baltarusijoje, Ukrainoje, Pietų Kaukaze ir plėsti ją Artimuosiuose Rytuose, kur Maskva susiduria su Turkijos ir kitų didžiųjų valstybių konkurencija. NIS požiūriu, Rusija piktinasi Vakarų sankcijomis, o NATO politiką vertina kaip egzistencinę grėsmę, Norvegiją suvokdama visų pirma kaip NATO narę.
Norvegų saugumo policijos ataskaitoje Rusija vertinama kaip agresyvios priešiškos žvalgybos vykdytoja. Rusijos žvalgybos tarnybos efektyviai šnipinėja kibernetinėje erdvėje, derindamos šią veiklą su klasikiniais žvalgybos metodais. Diplomatinę priedangą naudojantys Rusijos žvalgai kelia didžiausią verbavimo grėsmę, o jų taikiniais ir užverbuotais agentais tampa ne tik valdininkai ir verslininkai, bet ir perspektyvūs studentai ar svarbias technologijas kuriantys mokslininkai.
Kaip svarbų Rusijos keliamos grėsmės pavyzdį abi tarnybos pasitelkė 2020 metų kibernetinę ataką prieš Norvegijos parlamentą, kurią įvykdė su Rusijos karine žvalgyba siejama grupuotė Fancy Bear. Atakos metu pavogta svarbi elektroninio susirašinėjimo informacija, kuri, kaip mano Norvegijos tarnybos, gali būti panaudota tolimesnėms žvalgybos ir verbavimo operacijoms.
Kinija – mokinys pralenksiantis mokytoją
Kitas aiškiai išsiskiriantis kibernetinio šnipinėjimo centras yra Kinija, kuri ypač aktyviai naudoja žvalgybos tarnybas perimti naujausioms technologijoms iš kitų valstybių. Kinijos keliamą grėsmę ilgalaikėje perspektyvoje Norvegijos tarnybos mato kaip pranoksiančią tą, kurią kelia Rusija.
Kinijos vėliava. Slaptai.lt iliustracija
NIS vertinimu, Kinija jau dabar yra pasiruošusi labiau konfliktiškiems santykiams su kitomis valstybėmis. Kinijos kariuomenė nuolat stiprinama ir yra gerai ginkluota. Nors kariams trūksta kovinės patirties, Kinija stengiasi kompensuoti šį trūkumą dalyvaudama bendrose su kitomis valstybėmis pratybose ir misijose. NIS tvirtinimu, Kinija taip pat siekia kuo mažiau priklausyti nuo užsienio rinkų ir pati užtikrinti visus savo poreikius strateginiuose sektoriuose. Būtent dėl to Kinija intensyviai vykdo technologinį šnipinėjimą, siekia perimti kitų valstybių technologines paslaptis ir patirtį, tikslingai investuoja ir superka užsienio technologijų kompanijas.
PST ataskaita patvirtina, kad verslų supirkinėjimą Kinija aktyviai vykdo ir Norvegijoje. Pasak PST, net ir privačios Kinijos kompanijos yra priklausomos nuo valdžios. Todėl jos gali sudaryti verslo požiūriu nenaudingas sutartis, kad įgytų informacijos arba įtakos. Rinkos logika besivadovaujantiems Norvegijos verslininkams sunku tokių pasiūlymų atsisakyti. Auganti priklausomybė nuo Kinijos technologijų srityje, PST vertinimu, yra rimta grėsmė, kaip ir neteisėtas mokslinių tyrimų rezultatų pasisavinimas bei kinų pabėgėlių ir disidentų šnipinėjimas Norvegijoje.
Arkties politika ir Norvegijos kritinė infrastruktūra – svarbiausi šnipinėjimo objektai
Ir Kinija, ir Rusija ypač aktyviai domisi Norvegijos politika Arkties regione. NIS vertinimu, Rusijai ypač svarbus karinis dominavimas Arkties regione, todėl ji nuolat augina Šiaurės laivyno pajėgumus ir plečia karinę infrastruktūrą. Be to, regionas yra svarbus ir kaip naujų ginklų bandymo poligonas, todėl pavojingi ginklai dažnai bandomi visai netoli Norvegijos sienų.
Arktika
Pasak NIS, įtampa su Rusija dėl Arkties gali dar paaštrėti 2021 metais, kai Rusija, kuri pati kaltina Arkties militarizavimu Vakarų valstybes, tarp jų ir Norvegiją, pirmininkaus Arkties tarybai. NIS teigimu, į Arkties regioną vis aktyviau skverbiasi ir Kinija, kuri 2018 metais patvirtino savo pirmąją Arkties strategiją, nors kol kas jos realią įtaką varžo konkurencija su jau įsitvirtinusiomis Arkties valstybėmis.
PST ataskaita patvirtina, kad Arkties politika yra vienas iš svarbiausių užsienio valstybių šnipinėjimo objektų Norvegijoje. Rusijos ir Kinijos žvalgybos tarnybos aktyviai renka informaciją tiek apie Norvegijos politinius procesus, susijusius su Arktimi, tiek apie šiaurėje plėtojamą Norvegijos karinę ir civilinę infrastruktūrą. PST vertinimu, Norvegijos kritinės infrastruktūros identifikavimas ir jos žemėlapio sudarymas yra užsienio žvalgybos tarnybų prioritetas visoje šalyje. Šiam darbui užsienio žvalgybos tarnybos pasitelkia ir Norvegijos piliečius, kurie gali laisvai keliauti po savo valstybės teritoriją kaip turistai.
Grėsmę kelia individualios teroristinės atakos
Greta kitų valstybių keliamų rizikų, Norvegijos žvalgybos ir saugumo tarnybos pabrėžia ir terorizmo bei ekstremizmo grėsmę. NIS atkreipė dėmesį, kad nepaisant radikalių islamistų išpuolių sumažėjimo vadinamajai „Islamo valstybei“ pralaimėjus karą Irake ir Sirijoje, 2020 metais išpuolių skaičius vėl šiek tiek išaugo. Didžiausią grėsmę, pasak NIS, kelia individualios teroristinės atakos, kurių rengėjai pasiduoda islamistų propagandai internete.
Terorizmas
Prie tokių pačių išvadų priėjo ir PST, pabrėžianti, kad net ir 10-20 metų senumo islamistinė propaganda daro poveikį tam tikrai auditorijai ir gali išprovokuoti naujus teroro aktus. PST vertinimu, didžiausią pavojų kelia 1-2 rengėjų suorganizuojami, paprastomis priemonėmis greitai parengiami ir iš karto įvykdomi išpuoliai.
Abiejų tarnybų vertinimu, tokio pat pobūdžio grėsmę kelia ir dešiniojo ekstremizmo augimas. Šios pakraipos organizacijos taip pat geba panaudoti savo tikslams šiuolaikines technologijas ir kurti tarptautinius tinklus, per kuriuos platinama propaganda, dalijamasi patirtimi ir organizuojami mokymai. Dešiniosios pakraipos ekstremistai vis labiau radikalizuojasi, tarp jų dažnėja raginimai griebtis prievartos. Todėl ši ekstremistinė srovė taip pat gali išprovokuoti spontaniškas individualias teroro atakas.
Dabar jau sunku tiksliai atsekti, kaip XXI amžiuje atgimė Jono Noreikos-Generolo Vėtros istorija.
Aišku viena: jei ne tie, jau penkerius metus nesibaigiantys siekiai jį pažeminti, reikalavimai nukabinti jo atminimo lentą, šiandien mažai kas Lietuvoje (jau nekalbant apie pasaulį) žinotų, kas buvo Generolas Vėtra, o sunkiai pastebima, daugiau kaip prieš 20 metų pakabinta jo garbei lenta daugumai taip ir būtų likusi tik pilkas seno pastato ornamentas – ar mažai tokių lentų ant Senamiesčio sienų?
Net Vilniaus meras aiškino nežinąs, nei kaip atsirado, nei kas pakabino šį atminimo ženklą, nors vėliau paaiškėjo, kad tai padarė pati savivaldybė 1997 m. minint Generolo Vėtros nužudymo 50-etį.
O štai šiandien ši atminimo lenta jau yra svarbi Vilniaus istorijos dalis – kažin ar turime dar kitą tokį atminimo ženklą, kuris būtų sudaužytas kūju, po to iš šukių sulipdytas ir vėl pakabintas, vėliau mero nurodymu šeštadienio paryčiais, miestelėnams miegant, paslapčia pavogtas, ir, galiausiai, po pasipiktinimo straipsnių, piketų ir mitingų pačių vilniečių (tiksliau – judėjimo „ProPatria“) pastangomis, tiesa, jau kitu pavidalu, vėl grąžintas atgal. Ar apie kurį nors kitą atminimo ženklą tiek daug rašė ir kalbėjo Lietuvos, Izraelio, Anglijos, Belgijos, Pietų Afrikos, JAV, Vokietijos ir, žinoma, Rusijos žiniasklaida, prieš kurį pareiškimus skelbė pasaulio žydų organizacijos, o Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė net grasino uždaryti Vilniaus sinagogą?
Rugsėjo 5-osios mitingas prie Prezidentūros. Ginama K.Škirpos ir J.Noreikos garbė. Slaptai.lt nuotr.
Pripažinsiu, kad ir man prieš kelerius metu Jonas Noreika buvo mažai žinomas antisovietinio pasipriešinimo dalyvis, kad abejojau, ar jis vertas viešo atminimo, jei „kolaboravo su naciais ir varė žydus į getą“. Juk istorijoje yra žinoma tokių ryškių kontraversijų, kai tas pats asmuo gali savyje talpinti ir herojų, ir menkystą: didvyriškai kautis su priešais, bet taip pat nesudrebėti taikydamasis į vaiką ar moterį. Juk mes patys neretai blaškomės tarp velnio ir angelo ir, neduokdie, sugrįžti tiems laikams, kuomet net trumpa mūsų silpnumo, dvasinio nuopuolio akimirka gali taip žiauriai nulemti kitų likimus.
Stiprėjantis Jono Noreikos priešininkų spaudimas skatino gilintis į jo trumpą (komunistų nužudytas 36-erių metų), bet labai ryškų gyvenimą, o atrandamos priešybės kėlė vis daugiau klausimų. Taip, žmogus neretai būna dvilypis, trilypis ar net keturlypis, bet ar gali būti taip ryškiai kontrastingas, koks pateikiamas Jonas Noreika?
Jei Jonas Noreika buvo tik „karjeristas“, kuris dėl galimybės dirbti Šiaulių apskrities viršininku „bendrininkauja su okupantu, persekioja žydus, grobsto jų privatų ir bendruomeninį turtą, taip netiesiogiai įsiveldamas į jų masinio naikinimo procesą“, taigi „elgiasi gėdingai ir vienareikšmiai smerktinai“, kaip aiškina istorikas Nerijus Šepetys, jei Jonas Noreika iš baimės ir pagarbos,„kaip prieš didelį viršininką“, net pašoka prieš„menkutį, susitraukusį, tarsi nesveiką, be jokių laipsnių vokietuką“, kaip prisiminimuose pasakoja Aleksandras Pakalniškis, kaip tuomet jis virsta Jonu Noreika, išdrįsusiu taip ryžtingai pasipriešinti nacių valdžiai, kad neribotam laikui buvo uždarytas į baisiąją Štuthofo koncentracijos stovyklą, o vokiečių saugumo policijos ir SD vadas K. Jėgeris jį apkaltino „lietuvių pasipriešinimo judėjimo vadovavimu ir kurstymu prieš Reicho komisaro paskelbtą lietuvių tautos mobilizaciją“?
Jono Noreikos – Generolo Vėtros garbei. Slaptai.lt nuotr.
Kaip iš bailaus karjeristo, iš menko, egoistinio veikėjo virsta vos ne epinis herojus, savo noru grįžtantis į okupuotą Lietuvą ir organizuojantis ne vien lietuvių, bet ir visų sovietų pavergtų tautų sukilimą (dėl ko komunistai jį ir sušaudo)?
Kaip šaltakraujis žudikas, pagal A. Pakalniškio liudijimą, be gailesčio įsakantis nušauti visus Plungės žydus, savo žiaurumu piktinantis net nacius („Tokių jaunų jūs negalite šaudyti, jie dar neturi proto, – pasakė vokietis. – Baikite vieną kartą tas žudynes“), vėliau negailestingai persekiojantis ir į neišvengiamą mirtį (Žagarės getą) varantis Šiaulių krašto žydus, suvokdamas, kad po kelių mėnesių jie ten bus visi sunaikinti, kaip teigia žydų bendruomenės atstovas Arkadijus Vinokuras („jis nieko nežinojo apie vykdomas masines žmonių žudynes“? Tikrai? Vykusias tiesiai po jo nosimi? J. Noreika pats sutiko tapti nacių kolaborantu, nes ne vieną kartą įrodė savo neapykantą žydams), gali sukurti tokį priešmirtinį laišką dukrai: „Žiūriu pro [kalėjimo] langą ir matau ant mano palangės – baltas balandis. Tu kaip tas baltas balandis, tavo nesutepta vaikiška širdelė ir tu dar nepažįsti, kas yra blogis ir gėris šiame gyvenime. Yra gyvenime kova, visą laiką kova. Gyvenimas – grumtynės. Tu nesupranti, kodėl laksto tie dideli plieniniai paukščiai danguje. Bet kada nors suprasi ir sužinosi. Aš noriu matyti tave pilną tiktai kūrybingos jėgos, nes neapykanta – griaunanti, o meilė – kurianti jėga“?
Kaip monstras, be gailesčio naikinantis moteris ir vaikus, virsta pasiaukojančiu altruistu, gelbėjančiu užkrečiama mirtina liga sergantį koncentracijos stovyklos draugą („lito tėvą“ prof. Vladą Jurgutį), pats nuo jo apsikrėsdamas šiltine?
Kodėl vieni jame mato „Lietuvos ir žmonijos priešą“, kaip Pietų Afrikos litvakas Grantas Gochinas ir jo samdomas tyrėjas Andrius Kulikauskas („būtina vienareikšmiai neigiamai vertinti tokius nusikaltėlius žmonijai kaip kad Staliną, Noreiką ir Hitlerį, kurie piktybiškai pasmerkė savo aukas ir niekad nuo piktų darbų neatsižadėjo. Jonas Noreika į savo nusikaltimus prieš žmoniją įklampino visą lietuvių visuomenę“), o kiti, jo bendrabyliai, nuteisti už antisovietinį pasipriešinimą, jį vertina kaip didvyrį („J. Noreika ir Z. Laukaitis-Šerkšnas [Merkio rinktinės partizanas, Tautinės tarybos narys] stovi prie įvažiavimo vartų. Jų galvos išdidžiai pakeltos. Vartų raudoname fone abu mirtininkai atrodo kaip tikri didvyriai. Stasys Gorodeckis atsidūsta ir sako, kad norėtųsi pasikeisti vaidmenimis ir atsidurti jų vietoje. Staiga Stasys pusbalsiu šūkteli mums: „Vyrai, žiūrėkit – virš J. Noreikos galvos aureolė… ir virš Zigmo taip pat”. Mūsų žvilgsniai nukrypsta į juos. Iš tikrųjų elektros žibintų šviesoje jie apšviesti taip, lyg būtų švytintys vainikai virš jų galvų...“)?
Naujoji atminimo lenta, skirta Jono Noreikos garbei. Slaptai.lt nuotr.
Kodėl toks baisus antisemitas, kokį J. Noreiką savo pareiškime apibūdina Lietuvos žydų asociacija Izraelyje („teismo sprendimas Vilniuje palikti nepažeistą „nacionalinio herojaus“ statusą Noreikai, žydų žudikui Antrojo pasaulinio karo metais, yra ne tik apgailėtinas sprendimas, bet ir paneigia visas pastarųjų 25 metų Lietuvos vyriausybės pastangas kovojant su antisemitizmu ir bandant užmegzti glaudesnį ryšį su Izraeliu, taip pat tai simbolizuoja norą perrašyti istorinę tiesą. Nėra jokios abejonės, kad teisėjai puikiai žinojo apie Noreikos ir jo padėjėjų nušautus ir nužudytus kūdikius, vaikus, moteris ir senyvus žydus, kurie patys negalėjo apsiginti. Žudikai, panašaus tipo kaip Noreika, dabar gali save paskelbti „herojais“), taigi, kodėl toks vienų žydų žudikas kitus žydus perspėja nuo gręsiančio pavojaus, kaip kad prisimena jo bendražygis Damijonas Riauka („Dar nepasiekę mokyklos kelyje Kuliai–Plungė, ant Mardosų kaimo kalnagūbrio sutikome vežimą, kuriame į namus po pirmųjų karo audrų važiavo žydų šeima. Mūsų kapitonas [J. Noreika] ir kiti kuopos kariai ėmė įkalbinėti važiuojantįjį tuoj pat sukti iš kelio, kuo skubiausiai slėptis nuo vokiečių kareivių. Žydas paklausė, ir apsukęs vežimą, skubiai nuvažiavo į kitą kelią Stonaičių link. Tas vaizdas buvo sukrečiantis. Žmogus su visa šeima bėgo nuo mirties… Jonas Noreika neskirstė okupanto į savus ir svetimus. Mūsų paklaustas, kaip mums reikia elgtis su vokiečiais, Noreika atsakė: rusai mums ne draugai, o vokiečiai – ne broliai“)?
Kas teisus: Sergejus Kanovičius, reikalaujantis J. Noreikai nesuteikti jokių indulgencijų (Apie „tragiško likimo asmenybę“ Joną Noreiką. Kiek pabodo šita patetiška retorika ir klišė, kodėl negalima lyginti Vėtros su budeliais? Šėtonas yra šėtonas – ar jis raudonas, ar rudas. Ir visi, kas jam tarnauja, yra jo klapčiukai“) ar Štuthofo kalinys Aleksandras Kantvilas (J. Noreika buvo labai populiarus, šiauliškių ir apylinkės ūkininkų mylimas ir gerbiamas, visada užtarėjas prieš okupantų priespaudą, persekiojimus. Žibančių akių, lakios vaizduotės, budraus proto, tikras vadas. Noreika pasiėmė visą intelegenciją, žinias, sugebėjimus, kurie garavo aplinkui iš tokių Lietuvos garsenybių tarp keturių kazemato sienų. Jis neturėjo nei minutės niekams, net kortoms. Tačiau Noreika nebuvo sausas, jis buvo jaučiąs, jautrus, nuoširdus, paslaugus, tikras džentelmenas)?
Kodėl taip susikirto J. Noreikos dukros ir vaikaitės vertinimai: JAV užaugusi dukra Dalia Noreikaitė-Kučėnienė tėvą laikė savo herojumi, rinko apie jį medžiagą norėdama išleisti dokumentuotą knygą ir iš istorinės nebūties prikelti Generolą Vėtrą, o štai vaikaitė Silvia Kučėnaitė-Fotti, mamos prieš mirtį paprašyta pabaigti pradėtą knygą apie senelį ir neva tirdama aptikusi jo nusikaltimus, lyg kokia antra Vanagaitė dabar garsėja tuo, kad visais įmanomais kanalais skelbia pasauliui: „Mano senelis buvo nacių kolaborantas ir žydšaudys, o to nenorinti pripažinti Lietuvos valdžia neigia Holokaustą“?
Kodėl abiejų vaikaičių – Vanagaitės ir Fotti – kaltinimai seneliams turi bendrą vardiklį, kuris sutampa su sovietmečiu skleista propaganda, neva 1941 m. Birželio sukilimo dalyviai ir Holokausto vykdytojai yra vienas ir tas pats? Ar ne todėl tokius jų verdiktus savo bočiams taip noriai tiražuoja Kremliaus įtakoje esanti žiniasklaida?
Tačiau ar teisinga būtų J. Noreikos žeminimą priskirti vien Kremliaus propagandai, kai pagrindiniai kaltinimai sklinda iš pačių lietuvių – iš A. Pakalniškio, J. Noreikos vaikaitės, tyrėjo A. Kulikausko, atstovaujančio G. Gochiną teisme prieš Genocido tyrimo centrą, iš kai kurių mūsų žinomų istorikų, užsienio reikalų ministro ar Vilniaus mero?
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Senoji paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.
Kas gi iš tiesų buvo Jonas Noreika: niekšas ar didvyris? O gal teisinga trečioji, Sauliaus – Pauliaus virsmo versija, kurią 1993 m. iš JAV į Plungę atvykęs pateikė A. Pakalniškis: „Kunigas Yla aprašė, kaip Noreika dvasiškai kentėjo koncentracijos stovykloje. Manau, kad jis bėgo pas partizanus, pasiryžo žūti, kadangi jį sąžinė graužė. Nelaimingas žmogus. Daug tokių žmonių, kurie išsišoko, manė, kad čia nauja gadynė ir reikia žudyti žydus.“
Atsakymas į šį esminį klausimą gerokai supaprastėja, kai pastebime, jog paminėti prieštaringi J. Noreikos vertinimai nėra lygiaverčiai. Gražiai atsiliepę apie J. Noreiką buvo jo amžininkai, o štai smerkėjai yra jau XXI amžiaus atstovai, nepažinoję J. Noreikos ir aną žiaurią tikrovę suvokiantys tik iš pasakojimų ir popierinių istorijos likučių. Vienintelė svarbi išimtis čia būtų plungiškis A. Pakalniškis, tačiau ir jis savo prisiminimuose pripažįsta su Noreika net nekalbėjęs, matęs tik kelis kartus, o svarbiausias jo prisiminimas apie Noreiką prieštarauja kitų istorinių dalyvių liudijimams.
Tad neskubėkime su išvadomis, kol Jonui Noreikai mestų kaltinimų neįvertinome ne XXI amžiaus, bet XX amžiaus karo ir dviejų kraupių okupacijų kontekste. Nes gali paaiškėti, kad virsmas įvyko ne Jono Noreikos asmenyje, bet anų laikų realybės suvokime.
„Suprantama, jis neliks be adekvataus atsakymo. Estijos valdžios įvykdyta atvirai priešiška akcija neabejotinai dar labiau sukomplikuos dvišalius santykius, kuriuos Talinas jau ir be to iš esmės įstūmė į aklavietę“, – sakoma Rusijos užsienio reikalų ministerijos pareiškime, kurį cituoja „Interfax“.
Anksčiau penktadienį buvo sužinota, kad Estija nusprendė išsiųsti iš šalies du Rusijos diplomatus – generalinį konsulą Narvoje Dmitrijų Kazionovą ir konsulą-patarėją Andrejų Surgajevą.
Šią informaciją penktadienį portalui „err“ patvirtino Estijos užsienio reikalų ministerijos spaudos sekretorė Sandra Kamilova.
„Bet jokių papildomų komentarų URM negali pateikti“, – pridūrė ji.
Į klausimą, per kiek laiko Rusijos diplomatai turi kirsti sieną, taip pat nebuvo atsakyta.
Šio incidento nekomentuoja ir Saugumo policija (KaPo).
Buvęs KaPo generalinis direktorius Raivas Aegas (Raivo Aeg) laikraščiui „Postimees“ sakė, kad paprastai tokių veiksmų imamasi kilus įtarimams dėl šnipinėjimo.
„Jeigu diplomatas pradeda dirbti prieš šalį, kurioje jis akredituotas, nelieka nieko kito, kaip paskelbti jį nepageidaujamu asmeniu ir išsiųsti iš šalies“, – pareiškė R. Aegas.
Anot jo, Rusija gali atsakyti į šį žingsnį kurio nors Estijos diplomato išsiuntimu. D. Kazionovas buvo paskirtas Rusijos generaliniu konsulu Narvoje 2015 metų pabaigoje.
