Klausimų daugiau nei atsakymų

Į ketvirtadienio posėdį neįtraukus opozicijos užduotų klausimų premjerui dėl valstiečių“ lyderio Ramūno Karbauskio verslo ryšių su Rusijos prezidento Vladimiro Putino aplinka, Seime kilo chaosas. Visgi, nepaisant valdančiųjų prieštaravimų, po valandą trukusių ginčų nuspręsta, kad klausimai premjerui bus užduoti ateinantį antradienį.

Opozicijai reikalaujant Seimo pirmininko laikytis Statuto ir įtraukti dešimties Seimo narių pasirašytus ir Sauliui Skverneliui užduotus klausimus į plenarinio posėdžio darbotvarkę, kilo aštrūs ginčai ir abipusiai kaltinimai.

Valdantieji aiškino, kad R. Karbauskio verslo ryšiai per tarpininkus su Arkadijui Rotenbergui priklausančia įmone „Minudobreniya“, kuriai taikomos tarptautinės sankcijos, visuomenei nėra įdomios. Pasak jų, Seime yra svarbesnių klausimų ir premjeras aiškintis dėl R. Karbauskio neprivalo. Tuo tarpu opozicija ragino valdančiuosius laikytis Seimo statuto ir savavališkai nespręsti, koks klausimas yra aktualus visuomenei ar opozicijai.

Premjeras neslėpė, kad į opozicijos užduotus klausimus atsakyti nedega noru, ir kaltino pastaruosius piktnaudžiaujant teise. Pasak jo, klausimai apie R. Karbauskio verslo ryšius su V. Putinui artima aplinka visuomenei nėra įdomūs. Kilusiose diskusijose pasisakė ir pats R. Karbauskis, kaltindamas konservatorius šmeižtu.

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Savo ruožtu opozicija piktinosi, kad valdantieji nesilaiko Seimo statute įtvirtintų nuostatų, numatančių, kad dešimt Seimo narių vieną kartą sesijos metu turi teise užduoti klausimus. Gabrielius Landsbergis būgštavo, kad valdančiųjų nenoras sekti Seimo statutu yra bandymas susidoroti su opozicija.

Po ilgai užtrukusių neplanuotų ginčų Seimo pirmininkas pripažino savo kaltę nukrypstant nuo Statuto ir pažadėjo, kad premjerui užduotus klausimus jis įtrauks į lapkričio 20 d. plenarinio posėdžio darbotvarkę.

Kilusių diskusijų pradžioje G. Landsbergis teiravosi V. Pranckiečio priežasčių, kodėl dienotvarkėje nėra numatyti klausimai S. Skverneliui.

„Aš norėčiau, kad jūs paaiškintumėte, gerbiamas pirmininke, kodėl nebuvo įtraukti į darbotvarkę ministro pirmininko atsakymai į ypatingai svarbius dešimties Seimo narių pateiktus klausimus, kurie buvo įteikti remiantis Statuto 208 straipsnio 13 punktu“, – kalbėjo G. Landsbergis. Politikas klausė, ar yra rimtų priežasčių, kodėl premjero atsakymai nėra įtraukti į Seimo plenarinio posėdžio dienotvarkę.

Politikas taip pat klausė V. Pranckiečio asmeninės nuomonės, ar jam atrodo svarbu tai, kad „valstiečių“ lyderis apeina Vakarų sankcijas taikomas Rusijai.

„Ar galimybė apeiti ir tikimybė, kad yra apeinamos Europos Sąjungos, Komisijos ir Tarybos įtvirtintos sankcijos, ar jūsų nuomone, tai yra ypatingos svarbos klausimas“, – klausė G. Landsbergis ir dar kartą reikalavo Seimo narių užduotus premjerui klausimus įtraukti į dienotvarkę.

Į klausimą pradėjus atsakinėti ne Seimo vadovui, bet „valstietei“ Agnei Širinskienei, Seime kilo opozicijos nepasitenkinimas. Galiausiai Seimo vadovas paprašė penkių minučių pertraukos.

Po jos Seimo pirmininkas pripažino savo klaidą ir teigė prašysiąs Etikos ir procedūrų komisijos įvertinti šį jo žingsnį.

Premjeras Saulius Skvernelis. Mariaus Morkevièiaus (ELTA) nuotr.

Į diskusiją įsitraukė ir premjeras. Pasak S. Skvernelio, konservatoriai naudojasi 208 Seimo statuto straipsniu neteisingai, nes, pasak jo, opozicijos užduoti klausimai apie R. Karbauskio verslo ryšius nėra visai visuomenei ypač svarbūs.

„Gerbiami kolegos, mes daug kalbame apie Seimo darbo efektyvumą, sprendimo priėmimą ir elgiamės labai dažnai visiškai kitaip, diskredituodami patį Seimą. Tai aš noriu priminti tą patį 208 straipsnį, kuriame kalbama apie ypatingai svarbius visuomenei klausimus, ir pacituoti keletą klausimų, kurie, pasak konservatorių, yra ypatingai svarbūs. Ar ministrui pirmininkui yra žinoma, kad Rusijos oligarchai Rotenbergai yra laikomi artimiausiais Rusijos Federacijos Vladimiro Putino bendražygiais, o Arkadijus Rotenbergas yra Rusijos prezidento Putino vaikystės draugas ir sambo partneris.

Taip pat klausimas yra, ar ministrui pirmininkui yra žinoma, kad tarptautinėje žiniasklaidoje Karbauskio verslo partneris Rotenbergas yra įvardijamas kaip Rusijos valstybinių užsakymų karalius, ir pasinaudodamas Sočio olimpinėmis žaidynėmis, pralobo (…) Tai šie klausimai yra visiškai nesusiję su visuomenei svarbiais klausimais, o kiti klausimai yra skirti institucijoms, kurios yra atsakingos – „urmui“ (Užsienio reikalų ministerijai. – ELTA), Valstybės saugumo departamentui. Tai yra elementarus pavyzdys, kai piktnaudžiaujama teise“, – teigė premjeras ir frakcijos vardu siūlė balsuoti, ar tai yra svarbus klausimas.

„Valstiečių“ lyderis R. Karbauskis konservatorių kaltinimus įvardino šmeižtu be teisinės atsakomybės.

„Šmeižtas yra skleidžiamas ir žino, kad už jį atsakyti nereikia, nes viešų asmenų pasisakymai vieni kitų atžvilgiu, pagal mūsų teisminę sistemą nėra vertinami vienodai, kai aš būčiau privatus asmuo ir mane šmeižtų. Jie puikiai supranta, kad meluoja, šmeižia, bet už tai neatsakys. Aš neturiu jokių ryšių, pasakau prie visų šitų žmonių, prieš visą Lietuvą. Neturiu, neturėjau ir šitų įmonių pavadinimų net nežinau. Tai yra šmeižtas“, – teisinosi R. Karbauskis.

Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

„Valstietė“ A. Širinskienė ragino dėl, jos nuomone, nesvarbių klausimų, užduotų premjerui, apsispręsti Seimui balsuojant.

Tačiau Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkė Rita Tamašunienė skeptiškai įvertino politikų raginimus į teisėtai, pagal Seimo statute numatytą praktiką užduotus klausimus neatsakinėti, nes šie, jų nuomone, yra nesvarbūs visuomenei.

„Aš abejoju, ar į Etikos ir procedūrų komisija įvertins klausimo turinį, patį klausimą ir jo esmę. Pagal Statutą yra surinkti parašai, jie nepasikartojo šioje sesijoje ir tuomet reikalavimas yra teisėtas“, – kalbėjo R. Tamašunienė.

Į valdančiųjų siekį neatsakinėti į klausimus, nes šie, jų nuomone, visuomenei nėra svarbūs, aštriai sureagavo G. Landsbergis. Pasak jo, tokios intencijos yra tiesiog bandymas susidoroti su opozicija.

„Noriu atkreipti dėmesį į vieną faktą, kad kai mes kalbame apie opozicijai suteiktas teises, tai ši yra labai svarbi. Ji yra apribota – vienas Seimo narys turi teisę pasirašyti tarp dešimties (klausimą užduodančių Seimo narių. – ELTA) tik vieną kartą per sesiją. Jei mes perleisime šią teisę vertinti premjerui, Seimo pirmininkui, Seimo pirmininko pirmininkui ar Seimo pirmininko pirmininko pavaduotojai Agnei, bet kuriam iš jų, jei mes perleisime vertinti tai, kas yra svarbu opozicijai, tai bus traktuojama kaip susidorojimas su opozicija. Ir, gerbiamas pirmininke, šiandien jūsų rankose yra ypatingai svarbus klausimas, kuris brėš demokratijos kryptį į ateitį“, – kalbėjo G. Landsbergis.

Gabrielius Landsbergis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Galiausiai diskusijas užbaigė Seimo vadovas. Jis pažadėjo, kad kitos savaitės posėdyje klausimai premjerui bus įtraukti į plenarinio posėdžio darbotvarkę.

ELTA primena, LRT Tyrimų skyriaus teigimu, Arkadijui Rotenbergui, turinčiam vieną didžiausių Rusijos azotinių trąšų gamyklų „Minudobreniya“, taikomos tarptautinės sankcijos. LRT žurnalistų duomenimis, „Agrokoncernas“ Rosoše gaminamas trąšas perka netiesiogiai iš „Minudobreniya“, o per tarpininkus – iš Jungtiniuose Arabų Emyratuose įsikūrusios DMCC laisvosios ekonominės zonos.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.16; 06:10

Premjeras Saulius Skvernelis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Įtampa Seime dėl premjero ištrinto pasisakymo neatslūgsta. Premjero Sauliaus Skvernelio atsakymais likusi nepatenkinta opozicija toliau atakuoja ministrą pirmininką klausimais ir priekaištais, kad šis vengia prisiimti atsakomybę dėl ažiotažą sukėlusios istorijos. Konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis, vertindamas premjero elgesį, Seimo salėje net išrėžė, kad šis savo elgesiu rodo, jog yra arba melagis, arba tiesiog bailys.

G. Landsbergis neslėpė pasipiktinimo, kad premjeras nedalyvavo opozicijos frakcijų pasitarime, kuriame prašyta atsakyti į klausimus, į kuriuos, pasak jo, S. Skvernelis neatsakė antradienį. 

„Šiandien buvote kviestas antrą valandą į bendrą opozicinių frakcijų pasitarimą. Atsakinėdamas salėje iš tribūnos vengėte atsakyti į klausimus, išsisukinėjote ir netgi melavote, kad jums negalioja Vyriausybės kanceliarijos darbo reglamentas. Giriatės, kad turite teisininko išsilavinimą ir turite žinoti, kad teisės aktai, kaip ir įstatymai, galioja visiems piliečiams vienodai“, – Vyriausybės valandoje į ministrą pirmininką kreipdamasis kalbėjo G. Landsbergis. 

Konservatorius klausė premjero, ar jis suprantantis, kad atsisakydamas diskutuoti apie kylančius klausimus su opozicija gali nepalikti kitos išeities, kaip tik imtis formalių nepasitikėjimo procedūrų.

S. Skvernelis atsakydamas G. Landsbergiui kartojo, kad jis elgiasi taip, kaip numato įstatymai.

„Jūs, sakydamas, kad aš sakau netiesą, sakote netiesą, nes Vyriausybė savo veikloje vadovaujasi visais įstatymais“, – pabrėžė premjeras. Kartu jis pažymėjo, kad opozicijos kvietimas nebuvo suderintas ir tinkamai paruoštas, laikantis tvarkos. Pasak jo, apie kvietimą jis sužinojo tik iš žiniasklaidos.

Gabrielius Landsbergis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

G. Landsbergis neatlyžo ir tvirtino, kad su premjero sekretoriatu viskas buvo suderinta ir net gautas patvirtinimas, jog opozicijos klausimai gauti.

„Tai, ministre pirmininke, jūs arba melagis, arba bailys“, – į ministrą pirmininką žvelgdamas rėžė G. Landsbergis. Seime kilus šūksniams, premjeras sugebėjo susivaldyti ir atsakė, kad susilaikysiąs nuo komentaro. 

ELTA primena, kad žurnalistų ir visuomenės pasipiktinimą sukėlė Vyriausybės atmesti Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimai, kurie turėjo grąžinti žiniasklaidai nemokamą prieigą prie Registrų centro duomenų, kuriuos teikti nemokamai buvo nustota rugsėjo viduryje.

Viešojoje erdvėje teigiama, kad premjeras visuomenės dėmesio sulaukusiame Vyriausybės pasitarime itin grubiai pasisakė apie žurnalistus ir, žiniasklaidą priskyręs verslui, teigė, kad jam duomenų teikti nemokamai nereikia.

Antradienį iš Seimo tribūnos premjeras S. Skvernelis aiškino, kad pasitarimų garso įrašai, jų darymas ir saugojimas nėra Vyriausybės kanceliarijos viešoji funkcija, tokie įrašai nėra nurodyti Vyriausybės kanceliarijos dokumentacijos plane.

Seimo opozicinių frakcijų šis premjero paaiškinimas neįtikino, todėl aiškino, kad inicijuos skubias teisines ir politines konsultacijas dėl Vyriausybės vadovo atsakomybės.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-10-18

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

„O siurbėlės, niekšai, bastūnų gauja”!

Kažin, ar premjeras Saulius Skvernelis, išvadindamas „niekšais“ tuos Lietuvos piliečius, kurie buvo šokiruoti, jog popiežių Pranciškų prie lėktuvo trapo pasitiko nelietuviško gymio lietuvaitė, prisiminė šiuos pacituotuosius poeto Maironio satyros žodžius?

Nors ką čia aš…. dar neaišku, ar jis apskritai prisimena, jog Lietuva turėjo tokį poetą-kunigą, kuris, viena vertus, labai lyriškai, romantiškai apdainavo geltonplaukes, geltonkases lietuvaites, o, kita vertus, kaip botagu nučaižė valdžios žmones, kurie ir siurbėlės, ir niekšai, ir bastūnų gauja… Maža to, netaktiškai teiravosi, „Ar, trindami baltas rankas,/ Nerausite už pašalinį /Tamsių įplaukėlių šaltinį /Ne vienas kai kas.“? Ir galiausiai atvirai tėškė: „Be sąžinės kyšių lupikai!“

Na, bet tai – Maironis, kuris savo kritiką skyrė XX amžiaus pirmosios pusės Lietuvos valdžiai. O premjeras Skvernelis niekšais išvadino kai kuriuos savo vadovaujamos Lietuvos piliečius ir pilietes. Gal būt, kai kurie jų išties „bastūnai“, jei tuo žodžiu leistume sau pavadinti emigravusiuosius iš Lietuvos. Gal būt, tarp jų surastume ir „siurbėlių“… Bet ar premjero postą užimančiam žmogui šiandien dera kreiptis į tautą taip, kaip kažkada kreipėsi poetas-satyrikas?

Be to, dar nenuėjo į nebūtį karta, kuri skaitė ir tebeskaito Maironį, kitus poetus, jo pasekėjus, kūrusius tą stereotipu tapusį lietuvaitės paveikslą („Geltonplaukės, puikios visos, šneka ten, oi, šneka…“), kuris, gal būt, nesuvirpino geležimi apkaustytos policininko širdies, bet nusėdo į pačias meniškų polinkių žmonių sielos gelmes!

Ir ką? Ką daryti jiems šiandieninėje margų margiausių lietuvaičių Lietuvoje, jei jiems tradicinė, supoetinta šviesiaplaukė kaip apibendrintas lietuvaitės įvaizdis mielesnė, nei juodaplaukė tamsiaodė?

Gal kas patars, kad reikėjo nepraleisti progos patylėti. Gal būt…, bet kaip tada su mūsų į kairę ir į dešinę deklaruojama nuomonių ir žodžių laisve? O ką jau besakyti apie premjerą, kuris vien jau dėl užimamos padėties tiesiog privalo ypatingai atidžiai apgalvoti kiekvieną savo žodį ir būti pavyzdžiu tautai, kada kalbėti, KĄ sakyti ir KAIP pasakyti…

Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Kiek besvarstytume, visgi tenka pripažinti, kad abi pusės neišlaikė tolerancijos ir takto egzamino, kurį tyčia ar netyčia suruošė Popiežiaus sutiktuvių organizatoriai.

Bet ar tas egzaminas buvo būtinas? Juk, pavyzdžiui, penktokui niekas neruošia žinių patikrinimo iš dešimties ar dvylikos metų mokyklos kurso… O mūsų visuomenė dar tik pratinasi nekrūpčioti, neaikčioti garsiai, susidūrus su jų nuomonės ar įpročių neatitinkančiu reiškiniu.

Na, sakykime,  organizatoriai norėjo ypatingai pamaloninti popiežių, vaiko lūpomis prabilę į jį italų kalba… Atleiskite, o kodėl italų? Kodėl ne ispanų, kalba šalies, kur jis gimė ir kur pragyveno didžiąją savo netrumpo gyvenimo dalį?

O gal reikėjo išrikiuoti visą vaikų margumyną: kažkas taria žodį lietuvių kalba, žodį ispanų, žodį italų, žodį anglų?… Gal tokiu atveju niekam nebebūtų draskiusi akių prie kalbos priderinta vaikų odos ar plaukų spalva?

Pagaliau, ar surėmusieji ietis dėl vaiko išorės, pasidomėjo, ką gi tokio mergaitė su gėlėmis pasakė popiežiui jam suprantama kalba? Pasisveikino „Labas rytas“, „Sveiki atvykę“ ar „Garbė Jėzui Kristui“? Juk atvyko ne šiaip sau garbingas pareigas savo šalyje einantis asmuo, o viso pasaulio katalikų Tėvas, Papa, ir pirmiausia atvyko ne į nuo bet kokios religijos nutolusią Estiją, ne į įvairių konfesijų turtingą Latviją, kur katalikai sudaro anaiptol ne pačią gausiausią bendruomenę, o į Lietuvą, kur net 80 procentų gyventojų skelbiasi esą katalikais.

Noriu tikėti, kad Popiežiaus sutiktuvių organizatoriai pirmiausia galvojo ne apie formą, ne apie tai, kaip aprengti ar kokia kalba kalbės pasitinkantys vaikai, bet kokią pirmąją žinią nuo Lietuvos visuomenės jie perteiks garbingam svečiui… Gaila, kad tarp daugybės nuomonių, atsiliepimų komentarų, kilusių dėl pirmųjų Popiežiaus minučių Lietuvos žemėje, neteko aptikti būtent tos detalės: kokiais žodžiais vaikų lūpomis pasitiko aukštąjį svečią Lietuvos katalikų bendruomenė.

Susidaro įspūdis, kad  kažkas labai norėjo, kad Lietuva pasirodytų esanti labiau kosmopolitiška, labiau įvairiaspalvė, negu ji yra iš tikrųjų – ir susilaukė konfūzo, išprovokavę konfliktą.

Valdžia jau daug metų – turiu galvoje ne tik šią vyriausybę, kurioje kultūrą kuruoja neaiški būtybė (neaiški savo santykiu su tikrąja, ne Gariūnų kultūra), bet ir daug ankstesniųjų, – tik žodžiais puoselėja kultūrą, švietimą, o darbais ir nutarimais nuolat mažina išlaidas toms sritims. Ir štai rezultatas, kuris šokiravo ir premjerą. Šokiravo taip, kad savo reakcija jis ir pats nukrito žemiau kultūringo žmogaus plintuso, išvadinęs kažkurią dalį daug metų nukultūrinamos visuomenės „niekšais“.

maironis_2
Maironis

Aš, tiesą sakant, nė nežinau, kada, kokį žmogų derėtų (būtų galima?) pavadinti „niekšu“. Gal išdaviką? Apgaviką, nuskriaudusį juo pasitikėjusį silpnesnį žmogų, vaiką ar senolį? Gal smurtautoją, pakėlusį ranką prieš nekaltą ir beginklį?

Nežinau, nežinau… Tačiau bet kokiu atveju, Premjerui viešai švaistytis tokiais apibūdinimais nedera jau vien dėl to, kad jo apdergtas žmogus yra silpnesnis, turi mažiau galių ir galimybių taip pat viešai ir nebaudžiamai „duoti grąžos“, apginti savo orumą.

Iš amžių glūdumų ataidi išmintis: kam daug duota, iš to daug ir reikalaujama. Tad ir iš premjero laukiama, kad jis elgtųsi, kalbėtų, kaip žmogus, kuriam „daug duota“, o ne kaip eilinis tvarkdarys-policininkas.

Antraip bus, kaip pranašavo Poetas: „Gal titulus, garsą sau gauste,/ dėmės nuo kaktos nenuplauste/ ne vienas kai kas.“

2018.09.30; 06:41

Marius Laurinavičius. Slaptai.lt fotografija

Ne kartą premjerą Saulių Skvernelį dėl Lietuvos nacionalinio saugumo neatitinkančios retorikos kritikavęs ekspertas vėl stebisi Vyriausybės vadovo pareiškimais.

Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas Marius Laurinavičius, komentuodamas premjero pasisakymą, kad valdančiųjų iniciatyvoje partijų finansavimo didinimą susieti su išlaidų gynybai didinimu, nėra nieko blogo, klausia – ar premjeras taip elgiasi sąmoningai, ar iš visiško nesupratimo.

Pasak jo, tikrą audrą Seime sukėlusi „valstiečių“ iniciatyva ir premjero išsakytas teigiamas valdančiųjų sumanymo vertinimas iš esmės atitinka Kremliaus interesus – diskredituoti Lietuvos išlaidų didinimą gynybai.

„Pirmiausia mes turime suprasti, su kuo mes susiduriame. Mes susiduriame su priešiška Rusijos veikla ir viena iš pagrindinių krypčių, nekalbant apie visas karines grėsmes, į kurias nukreipta Kremliaus veikla, yra Lietuvos gynybos finansavimas. Tą gynybos finansavimą yra norima diskredituoti kaip tokį, kad jo visiškai nereikia, norima diskredituoti jo organizavimo būdus ir visa kitą, ką įmanoma padaryti“, – Eltai aiškino Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas.

Pasak jo, premjero pareikštas „valdančiųjų“ sumanymo vertinimas iš esmės atitinka Kremliaus interesus. Todėl, samprotavo M. Laurinavičius, kyla klausimas, ar premjeras taip elgiasi sąmoningai, ar iš visiško nesupratimo.

„Toks klausimas dėl premjero man yra kilęs ne pirmą kartą. Vieną kartą apie tai viešai kalbėjau. Man buvo kilęs klausimas, ar premjeras Skvernelis sąmoningai, ar iš visiško nesupratimo informacinio karo prieš Lietuvą kontekste viešai kalbėjo, kad tariama Lietuvos propaganda nė kiek nesiskiria nuo Rusijos dezinformacijos ir propagandos. Dabar kyla lygiai toks pat klausimas“, – apibendrino saugumo ekspertas.

Lietuvos kariuomenės diena. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

ELTA primena, kad ketvirtadienį Seimo valdantieji lėšas papildomam partijų finansavimui nesėkmingai bandė slėpti po įstatymu, skirtu papildomai skolintis gynybai, kad skiriamos išlaidos atitiktų 2 proc. nuo BVP įsipareigojimus NATO.

Opozicijai nesiregistravus balsavime ir užsiregistravus tik 63 Seimo nariams pasiūlymas buvo atidėtas.

Šis valdančiųjų pasiūlymas sukėlė milžinišką opozicijos nepasitenkinimą. Opozicijoje esantys politikai valdančiųjų sumanymą vadino skandalingu ir grėsmingu nacionaliniam saugumui.

Nepatenkintas liko ir „valstiečių“ atstovas Vytautas Bakas. Politikas teigė, kad patyrę Seimo nariai rado niekšingą būdą išspręsti savo finansavimo problemas.

Tačiau premjeras S. Skvernelis nebandė atsiriboti nuo valdančiųjų bandymo partijų finansavimo didinimą susieti su išlaidų gynybai didinimu. Jis iniciatyvą įvertino teigiamai, traktuodamas jį kaip techninį dalyką.

„Tai yra techniniai dalykai ir, norint priimti bet kokį sprendimą, jei dar šiemet norima turėti papildomą finansavimą, tai tik toks būdas yra galimas. Kadangi pataisa buvo registruota Seimo narės, Vyriausybė bendru sutarimu pritarė šitai pataisai, kaip ir pataisai dėl NATO“, – ketvirtadienį sakė ministras pirmininkas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.28; 08:04

Vidas Rachlevičius, komentaro autorius

Buvau nusprendęs patylėti, bet neiškenčiau…

Žvelgiant kiek iš šalies, jau įsisiūbuojanti Prezidento rinkimų kampanija skatina rašyti ne tradicinius bla-bla-bla komentarus, kuriuose autoriai rimtu tonu analizuoja galimų kandidatų galimybes, o ilgą nekrologą Lietuvos visuomenės mentalitetui, sąžinei, susivokimui, norui patiems lemti savo ateitį ir apskritai gebėjimui protauti bei matyti bent nedidelį Big Picture fragmentą.

Tik vienas epizodas. Tai – galimas kandidatas į Prezidento postą Saulius Skvernelis. Jei kas nors, pavyzdžiui, pirmosios Valdo Adamkaus kadencijos metu man būtų pasakęs, kad kada nors toks žmogus realiai gali tapti pirmuoju valstybės asmeniu ir atstovauti jau beveik tris dešimtmečius Nepriklausomybę atkūrusiai valstybei – ES, NATO ir EBPO narei, būčiau pagalvojęs, kad tai tiesiog neįmanoma, būčiau pasukiojęs pirštą prie smilkinio.

Deja, dabar tai yra realybė. Jau dabar esame bijanti, o tiksliau – dėl labai konkrečių aukščiausių pareigūnų asmeninių interesų vengianti išsižioti ir net menkiausio savarankiško užsienio politikos elemento neturinti šalis.

Kadangi realiai nebeturime ir politinių partijų – nedidelė grupė asmenų po rinkimų nesugebanti suformuoti net ministrų kabineto, mano nuomone, nelaikytina normalia politine partija – tai neturime ir jokios vidaus politikos, o ką bekalbėti apie kelias alternatyvas.

Šalyje seniai nebėra jokios politinės diskusijos – tik politikos menkystų rietenos. Dabar turime situaciją, kurią galima būtų pavadinti neprognozuojamomis politinėmis konvulsijomis.

Taigi, ši šalis neturi jokio visuomenei suprantamo ir priimtino plano, jokios vizijos, vadinasi – jokios šviesesnės ateities. Jeigu norime ką nors pakeisti, turime būti visiškai atviri ir maksimaliai sąžiningi sau: esame susipriešinę, persirieję, tamsūs, pavydūs ir faktiškai praradę gebėjimą skaidriai, civilizuotai bei savarankiškai tvarkytis.

Sunkiausia pripažinti faktą, kad iš esmės mus gelbsti tik palankiai susiklosčiusios istorinės aplinkybės – narystė NATO ir ES.

Tai yra ir prievartos aparatas, ir stabdžiai, ir saugikliai, ir savotiškas Damoklo kardas virš netikėlių politikų galvų, apsaugantis valstybę nuo visiško degradavimo ir žlugimo. Tai yra lyg gyvybinių funkcijų palaikymo aparatūra sunkiam ligoniui, kurią atjungus…

Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.

Tokiomis aplinkybėmis, regis, turėtų iškilti nauji lyderiai, kurie savo užsidegimu, energija, talentu ir vizijomis turėtų suburti ir mobilizuoti visuomenę, tačiau vis labiau įsigalintis valstietiškas bei senokai įsivyravęs prisitaikėliškas mentalitetas tikrajai lyderystei yra priešiškos terpės.

Skvernelis tiesiog yra visų aukščiau išvardytų aplinkybių produktas bei ryškus situacijos valstybėje simbolis. Bet tikrai nereikėtų jo kaltinti, nes dėl visiško visuomenės nesusivokimo žmogelis tiesiog atsirado ne savo vietoje, o po to gali kilti dar aukščiau – juk norėti nedraudžiama, o ir aplinkybės palankios.

Tai palyginkime, pavyzdžiui, Skvernelį su V. Adamkumi ar Estijos eksprezidentu Toomasu Ilvesu – kokia jų laikysena, intelektas, kokiomis kategorijomis jie mąsto ir kalba, koks jų išsilavinimo ir pasaulio suvokimo lygis, politinis akiratis per pan.

Kas mus visiems atsitiko, kad apie galinčią ištikti didžiulę nacionalinę gėdą kalbame kaip apie savaime suprantamą ir galimą dalyką? Aš įsivaizduoju, kad normalioje visuomenėje tokiems žmonėms neturėtų kilti net menkiausia mintis bandyti išsistatyti save visuotinei pajuokai, jie turėtų kiekviena savo kūno ląstele jausti, kad tai yra neįmanoma. Tokią tvyrančią nuotaiką ir supratimą turėtų suformuoti ir palaikyti įvairūs institutai, kuriuos, formaliai, regis, turim.

Estijos Respublikos Prezidentas Tomas Hendrikas Ilvesas (Toomas Hendrik Ilves).

Bet kaip yra iš esmės? Beveik visa žiniasklaida seniai nebeatlieka savo funkcijos, etikos bei profesiniu požiūriu yra degradavusi ir nesugeba iškelti, analizuoti bei diskutuoti apie svarbiausias ir gilumines valstybės problemas, o eterio žvaigždės iš esmės reklamuodamos tampo tuos nevykėlius po pokalbių šou, bet nenori, o gal ir nesugeba

Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Slaptai.lt nuotr.

užduoti esminių klausimų.

PR kompanijos ir jų guru už ilgesnį eurą viešai ar slaptai konsultuoja ir tempia į valdžią veikėjus, kurie lemia valstybės degradaciją.

Tikrasis elitas yra neorganizuotas, nutildytas arba visiškai nusivylęs. Tiesa, dar yra visa gvardija vadinamųjų politikos mokslininkų, pasidabinusių skambiais dr. ir prof. laipsniais, bet dauguma jų esminiais valstybei ir visuomenei klausimais yra beviltiški.

Tokiame kontekste, kai reikalingas bent kažkoks sveiko politinio proto centras, kai kažkas išmintingas turi imtis iniciatyvos ir atsakomybės šviesti visuomenę, anądien pagalvojau, o kuo skiriasi sovietmečiu veikusi Vilniaus aukštoji partinė mokykla ir TSPMI?

Atmetus visas iškabas, simbolius ir dekoracijas ir įsigilinus tik į veiklos esmę – praktiškai niekuo.

Prisitaikėliška, nuolanki, bet kokiai valdžiai pataikaujanti ir greitai į besikeičiančią konjunktūrą reaguojanti organizacija. Jokių galimybių būti gaivios politinės minties oaze ar think tank‘u.

Taigi, visiškai realu, kad galime turėti Prezidentą, kuomet iki baltarusiško politinio mentaliteto liks tik keli žingsneliai…

Ir tai būtų tikrai ne jo, o visos visuomenės ir kiekvieno iš mūsų nuopelnas.

2018.09.16; 05:40

Seimo narys Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Artėjant Prezidento rinkimams, daugėja ženklų, kad Prezidento rinkimuose gali dalyvauti Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis. Pats Premjeras kol kas aiškiai nepasakė savo sprendimo, tačiau jo retorika šiuo klausimu iš anksčiau buvusios skeptiškos, paskutiniu laiku pakito į optimistinę. Jeigu S. Skvernelis ne tik dalyvautų rinkimuose, bet ir juos laimėtų, visi trys svarbiausi valstybės postai tektų valstiečiams.

Valstiečiams būtinos pergalės

Politologai aptarinėja ar valstiečiai atėjo ilgam, ar jų laukia fiasko? Politinę šios organizacijos ateitį labai smarkiai paveiks artėjantys 2019 m. rinkimai. Ypač svarbūs yra Prezidento rinkimai. Geras, rinkimus laimintis kandidatas padėtų mobilizuoti partiją, praplėstų elektoratą ir jį naujai motyvuotų. Jeigu valstiečių kandidatui pavyktų pakeisti Dalią Grybauskaitę, tai tada visos trys svarbiausios valdžios atsidurtų vienose rankose – Seimas, Vyriausybė ir Prezidentūra. Visos trys institucijos pradėtų „kalbėti“ vienu balsu.

R. Karbauskis jau seniausiai tvirtina, kad kitas Prezidentas bus iš valstiečių, o partijos politinis štabas tam aktyviai ruošiasi. Aršiai atakuoja opoziciją ir veikiančią Prezidentę, vienų partijos narių vardu leidžia idėjas–lozungus ir gerų norų deklaracijas, o kitų vardu nepaliaujamai gamina skundus. Taip vis išlikdami dėmesio centre. Kartu ieško parankiausių kandidatų būsimuose rinkimuose. Kol kas vienintelis realiausias jų kandidatas sėkmingai sudalyvauti Prezidento rinkimuose yra Ministras Pirmininkas. Kiti valstiečių politikai per daug blankūs, turintys per daug neigiamo krūvio ar per mažai žinomi. Kitas tinkamas pretendentas būtų užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, kurį tikriausiai paremtų ir Prezidentė, tačiau jo pergalė negarantuotų valstiečių hegemonijos, atvirkščiai, sudarytų nereikalingą konkurenciją. Neturėdami kitų kandidatų, valstiečiai šį pusmetį aktyviai įkalbinėjo S. Skvernelį dalyvauti rinkimuose, tai matėsi iš jo paties viešosios retorikos dinamikos.

Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Premjerui pasirinkimas nėra lengvas, nes dalyvavimas visgi negarantuotų pergalės. Labai tikėtinas scenarijus būtų pralaimėjimas antrame ture liberalesniam kandidatui, pavyzdžiui, Gitanui Nausėdai. Toliau dirbti premjeru, kai buvęs oponentas bus tiesioginis „viršininkas“, jeigu galima taip pasakyti, nebus lengva. O jei per rinkimų kampaniją dar bus pasakyta vien kita aštresnė replika..

Daug saugesnis valdančiųjų pasirinkimas būtų L. Linkevičius, kuris puikiai sutaria su dabartine Prezidente, palankiai vertinamas kairiųjų, o ir dešiniesiems, savo nuoseklia orientacija į Vakarus, jis atrodo priimtinas. Pralaimėjimo atveju, tai nebūtų toks skaudus smūgis valdantiesiems, tačiau vargu ar galima po rinkimų iš jo tikėtis glaudžių ryšių ir paklusnumo R. Karbauskiui?

Lietuva prisijungtų prie Vengrijos ir Lenkijos

Jeigu S. Skvernelis visgi kandidatuotų ir laimėtų, jį Premjero kėdėje tikriausiai pakeistų jo bendražygis, pavyzdžiui, dabartinis ūkio ministras Virginijus Sinkevičius. Visi trys svarbiausi valstybės postai taptų susiję su valstiečių politine organizacija. Smarkiai susilpnėtų opozicijos galimybės aktyviai veikti, o valdantieji įgytų didelę galią užpildyti visą viešąją erdvę savo politine darbotvarke. Labai tikėtinas scenarijus, kad Lietuva pradėtų dreifuoti link Vengrijos ir Lenkijos politinio modelio.

S. Skvernelis jau ne kartą yra palankiai atsiliepęs apie dabartinę politinę situacijoje Lenkijoje.

Kaip ir tose Centrinės Europos šalyse, pirmiausia, buvo nugalėta opozicija, perimta valdžios postų kontrolė, tada atėjo eilė teismams ir žiniasklaidai. Apie valstiečių ir žiniasklaidos kovą jau girdėjome. Ramūnas Karbauskis buvo „iškasęs karo kirvį“ prieš LRT ir vieną įtakingiausių žurnalistų Edmundą Jakilaitį. Kol kas trapios paliaubos, bet valstiečiams sustiprėjus, prieš šio klausimo būtų grįžtama. Apie valstiečių norą kontroliuoti žiniasklaidą žinome ir iš „Naisių vasaros“ epopėjos.

Viktoras Orbanas. EPA-ELTA nuotr.

Kaip rodo apklausos Lenkijoje ir Vengrijoje, gyventojai gan palankiai vertina savo valdžią. Vengrijos lyderis Viktoras Orbanas trečią kartą tapo premjeru, kas negirdėta Rytų Europoje. Tai gal ir Lietuvoje būtų neblogai tokia valdžios dėlionė?

Lietuvai grėstų „raganų medžioklė“

„Vengriškas scenarijus“ šalyse gyvuoja, kol kyla ekonomika ir auga biudžeto pajamos. Rytų Europos gyventojai ypač jautrūs ekonominei gerovei ir yra linkę dėl jos aukoti demokratines bei pilietines laisves. Trūkstant politinės konkurencijos Lenkijos ir Vengrijos valdžios savo nesėkmėms pateisinti pradeda ieškoti priešų. Vos ištikus nesėkmei, pavyzdžiui, korupcijos skandalui, reikia rasti ant ko suversti visą kaltę. Vengrijoje blogiečiu Nr. 1 buvo paskelbtas Džordžas Sorosas, nelegalūs imigrantai, opozicija ir t.t., Lenkijoje – buvęs premjeras, Vokietija ir pan.

Lietuvoje, dėl mažos šalies ribotų resursų diskusijai, tai tikriausiai atsikartotų kvadratu. Prasidėtų „blogiečių“ paieškos, o valdžioje dominuojant vienai partijai dar labiau smuktų politinių diskusijų kokybė. Jau dabar vyriausybė bando viešai išstatyti „pykčio valandėlei“ tai pensijų fondus, tai prekybos centrus, tai privačias mokyklas. Trukdant žiniasklaidai ir smaugiant opoziciją vargu ar viešojoje erdvėje pakiltume aukščiau tokių temų kaip tautiniai kostiumai, valstybinės vaistinės ir rūkymas balkonuose, kokių ir dabar yra dominuojamas politinis laukas.

Lietuvoje kol kas bet kokių autoritarinės valdžios požymių išvengdavome, tačiau dabar turime realią grėsmę, kad Lietuva gali pradėti dreifuoti šia linkme, o gal net taptų trečia „tvirtos rankos“ šalininkų valdoma ES šalimi kartu su Vengrija ir Lenkija.

2018.09.01; 06:00

Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Politikai dėl gynybos klausimų toliau pešasi socialiniuose tinkluose. Premjeras Saulius Skvernelis savo feisbuko paskyroje penktadienio vakarą, reaguodamas į jam ir „valstiečių“ lyderiui Ramūnui Karbauskiui reiškiamą kritiką, negailėdamas kirto konservatoriams ir buvusiai krašto apsaugos ministrei Rasai Juknevičienei.

S. Skvernelis abejojo konservatorių patriotiškumu, kaltino juos žlugdžius gynybos sistemą ir lankstymusi Rusijos vadovui Vladimirui Putinui.

„Viena ministrė, savo laiku solidariai su visa partija stūmusi mūsų gynybos sistemą į visišką duobę, kuomet dalinių užpildymas siekė tik trečdalį, o ginkluotės sandėliuose švilpė vėjas, šiandien bando visa tai nubraukti lipdydama etiketes. Nepavyks mulkinti žmonių“, – feisbuke rašė S. Skvernelis.

S. Skvernelis, atkirsdamas jį kritikavusiems konservatoriams, abejojo šios partijos politikų patriotiškumu. Premjeras pabrėžė, kad po Gruzijos ir Rusijos karo valdantieji konservatoriai lankstėsi V. Putinui.

„Pseudopatriotinės kaukės neįtikins. Visi prisimena jos veiksmus krizės akivaizdoje. Tik atkreipiu dėmesį, kad visa tai vyko jau po Gruzijos įvykių. Bet tai „netrukdė“ tuometei Vyriausybei nei žlugdyti gynybos sistemos, nei pasirašinėti susitarimų dėl tiltų Kaliningradan, nei dėkojant už pieno produktų rinkos atidarymą lankstytis Putinui“, – netuščiažodžiavo S. Skvernelis.

Premjeras tikino, kad dabartinė Vyriausybė niekada nežemins kariuomenės.

„Garantuoju – aš ir mūsų Vyriausybė niekada nenaikins ir nežemins mūsų kariuomenės. Jokios krizės negali būti priežastis nuvaryti Lietuvos gynybos sistemą į daugiau nei 4 milijardų „skolą“ NATO įsipareigojimams. Deja, toks politinis cinizmas yra buvęs mūsų valstybės istorijoje“, – feisbuke rašė S. Skvernelis, pabrėždamas, kad valdantieji savo tvirtybę renkasi rodyti investicijomis į šalies gynybą ir saugumą, o ne tuščiais lozungais ir oponentais lipdomomis etiketėmis.

„Todėl nevadinsiu dabar buvusių ministrų nei Kremliaus kandidatais, nei Kremliaus agentais. Neraginsiu ir partiečių organizuoti konkurentų juodinimo ir etikečių klijavimo akcijų. Tegul Lietuvos žmonės pamato, kur yra vidinių nuostatų įprasminimas darbais, o kur – politikavimas ir tušti lozungai. Kol dirbsiu aš ir ši Vyriausybė, gynybos finansavimas bus ir toliau didinamas, kariuomenės pirkimų sistemos procesas ir toliau skaidrinamas, o kariuomenės modernizacija juda ir judės priekin“, – pažadus dalino Premjeras.

„Jūs žaiskit savo žaidimus, o mes dirbsim toliau vardan Lietuvos saugumo ir apginamumo“, – kreipdamasis į opozicijoje esančius konservatorius apibendrino S. Skvernelis.

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Pastarąją savaitę socialiniuose tinkluose netrūksta kaltinimų, kuriuos vienas kito atžvilgiu dėl gynybos klausimų reiškia politikai.

Reaguodama į balandžio 3 d. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininko Ramūno Karbauskio pasisakymą, kad, artimiausiu metu didinant išlaidas gynybai, žmonių gyvenimas gerėtų lėčiau, konservatorė Rasa Juknevičienė, pavadino R. Karbauskį „Kremliaus projektu“.

Balandžio 4 d. Premjeras S. Skvernelis, žurnalistų paprašytas pakomentuoti R. Karbauskio žodžius, gynė didžiausios frakcijos Seime seniūną. Jis teigė tokių R. Karbauskio žodžių negirdėjęs ir aiškino, kad tikriausiai R. Karbauskis norėjo pasakyti, kad nepalaiko idėjos finansavimą gynybai iki 2,5 proc. didinti jau kitais metais.

Balandžio 6-ąją į jam pareikštus priekaištus ir kaltinimus atsakė R. Karbauskis.

Savo feisbuko paskyroje akcentuodamas, kad palaiko Valstybės gynimo tarybos sprendimą krašto apsaugos finansavimą padidinti iki 2,5 procento nuo BVP iki 2030 metų, žėrė epitetus konservatorių partijai ir atskiriems jos lyderiams.

„Valstiečių“ lyderis kaltino konservatorius, kad šie Andriaus Kubiliaus vadovaujamoje Vyriausybėje patys neskyrė pakankamai išlaidų gynybai.

Centre: Rasa Juknevičienė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Jei grįžtume keletą metų atgal ir įvertintume krašto apsaugos finansavimo intensyvumą procentais nuo BVP, pastebėsime, jog laikotarpiuose, kada valdė konservatoriai, jis nedidėjo. O juk ponia Juknevičienė, kaip krašto apsaugos ministrė, nenuginčijamai turėjo visas galimybes savo ministravimo laikotarpiu pasiekti įspūdingus krašto apsaugos sistemos finansavimo mastus. Kodėl to nepadarė? Aplaidumas? Nenoras dirbti Lietuvai? Kitos priežastys?“, – feisbuke penktadienį rašė R. Karbauskis.

Galiausiai melagystėmis ir isterija kaltindamas R. Juknevičienę R. Karbauskis teigė, kad pasisako už išlaidų gynybai didinimą.

„Šiandien ponios R. Juknevičienės isteriški pareiškimai dėl to, jog Ramūnas Karbauskis pasisako prieš finansavimo didinimą krašto apsaugai, yra sąmoningas melas, nes pasisakiau dėl 2019 metų, o ne dėl keleto metų periodo, per kurį planuojama didinti krašto apsaugos finansavimą“, – penktadienį rašė „valstiečių“ lyderis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.04.08; 05:10

Valentinas Mazuronis – europarlamentaras. Slaptai.lt nuotr.

Europarlamentaras Valentinas Mazuronis tikisi, kad potencialiais kandidatais į prezidentus laikomi politikai turės pasijusti nepatogiai, kai jis jau balandžio 9 dieną pristatys Prezidento rinkimų programą.

Politikas vylėsi išjudinsiantis pretendentais į kandidatus laikomus politikus greičiau apsispręsti dėl savo dalyvavimo 2019 m. Prezidento rinkimuose.

Ilgą laiką tarp potencialių pretendentų kandidatuoti į Prezidento postą 2019-aisiais laikyti konservatoriai Žygimantas Pavilionis ir Vygaudas Ušackas pastarąją savaitę viešai pareiškė sieksią tapti kandidatais 2019 metais vyksiančiuose Prezidento rinkimuose.

Ž. Pavilionis socialiniame feisbuko tinkle penktadienį aiškiai pažymėjo, kad sieks kandidatuoti su konservatorių partijos vėliava.

Tuo tarpu V. Ušackas penktadienį savo feisbuko paskyroje akcentavo nors ir planuojąs dalyvauti Prezidento rinkimuosei, savo galutinį sprendimą pranešiąs vasarą. Be to, penktadienį paskelbtame feisbuko įraše akcentavo, kad naujasis prezidentas turi būti ne partijos, o visos Lietuvos. Taip politikas tarsi leido suprasti, kad ne Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partija, paremdama ar atmesdama jo kandidatūrą, tars lemiamą žodį.

Kitaip tariant, V. Ušackui dalyvauti rinkimuose nebūtinai turėtų sutrukdyti tai, kad partija nuspręstų remti, pavyzdžiui, Ž. Pavilionį ar ne vieno partiečio dalyvauti raginamą, bet apie rinkimus kalbėti vengiančią Seimo narę Ingridą Šimonytę.

Be to, potencialiu kandidatu gauti konservatorių paramą Prezidento rinkimuose yra laikomas ir SEB banko ekonomistas Gitanas Nausėda. Nors jis tarp potencialiais kandidatais į Prezidentus laikomų asmenybių turi didžiausią visuomenės pasitikėjimą, ekonomistas pabrėžia, kad kol kas dėl savo sprendimo dalyvauti rinkimuose nėra apsisprendęs.

Tarp neapsisprendusių potencialių kandidatų lieka ir Premjeras Saulius Skvernelis, ir Kauno meras Visvaldas Matijošaitis.

Kol pretendentais įvardijami politikai dar tik kalba apie savo galimybes kandidatuoti ar laukia partijos paramos, Europos Parlamento narys V. Mazuronis sakosi jau ateinantį pirmadienį pristatysiantis savo Prezidento rinkimų programą, pavadintą „Trys žingsniai, pakeisiantys Lietuvą“.

V. Mazuronis apie savo planus pretenduoti į Prezidento postą pranešė dar 2017 m. rudenį. Politikas vylėsi, kad jo iniciatyvumas ir būsimas programos pristatymas išjudins politikus greičiau apsispręsti dėl savo dalyvavimo. Anot jo, apie galimybes kandidatuoti į Prezidento postą galvojantys, tačiau vis dar tylintys politikai, matydami jį pristatant rinkimų programą, turėtų pasijusti nepatogiai.

„Aš džiaugsiuosi, jei tai šiek tiek pajudins procesus dėl būsimų Prezidento rinkimų. Nes tik esant kandidatams galima diskusija ir programų vertinimas“, – apibendrino V. Mazuronis.

V. Mazuronis skeptiškai vertino iki šiol nepasiskelbusius kandidatus. „Stručio pozicija yra naudotis dabartinėmis užimamomis pareigybėmis ir tyliai vykdyti prezidentinę rinkimų kampaniją, – akcentavo V. Mazuronis.

Politikas, taikydamas į Seimo narę Aušrą Maldeikienę, stebėjosi, kaip paskata tapti prezidentu gali būti priežastis, kad kažkas kitas rinkimuose nedalyvaus. V. Mazuronis galvoje turėjo A. Maldeikienės pasisakymą, kad ji dalyvausianti Prezidento rinkimuose, jei juose nedalyvaus I. Šimonytė.

V. Mazuronis į Europos Parlamentą buvo išrinktas 2014 m. pagal partijos Tvarka ir teisingumas sąrašą. Į europarlamentaro kėdę jis atsisėdo atsisakęs aplinkos ministro portfelio. 2015 m. pradžioje V. Mazuronis paliko „tvarkiečių“ partiją ir perėjęs į korupcija kaltinamą Darbo partiją tapo jos pirmininku. Paskutiniai Seimo rinkimai politikui ir jo vadovautai Darbo partijai buvo labai nesėkmingi. Partija į Seimą nepateko.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.04.08; 02:00

Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Bendravimo su Rusija klausimas Premjero Sauliaus Skvernelio retorikoje vis dar kelia trintį. Tai, kad Premjeras tokios trinties, nepaisant aštrėjančio Vakarų ir Rusijos santykių konteksto, nebijo, rodo, kad Premjero tikslai neapsiriboja santykių su Maskva intensyvinimo didinimu. Prezidento rinkimai, samprotauja politologai, kad ir kaip išsisukinėtų Premjeras, vis dar jo prioritetų sąraše.

Tai, kad kelionė į Prezidentūrą lieka tarp S. Skvernelio interesų išdavė ginčas, į kurį Premjeras įsivėlė pirmadienį.

S. Skvernelis LRT laidoje „Forumas“ susiginčijo ir propagandistu išvadino Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiąjį analitiką Marių Laurinavičių, negailėjusį kritikos Premjero intencijoms atkurti politinius Lietuvos ir Rusijos santykius.

Tiek kritika, kurios Premjeras susilaukė metų pradžioje prakalbęs apie santykių su Maskva atnaujinimą, tiek pirmadienį pristatyta Lietuvos grėsmių vertinimo atskaita, tiek tai, kad Rusija už buvusio Rusijos šnipo apnuodijimą Anglijos Solsberio mieste susilaukė nuo Šaltojo karo nematytų Vakarų sankcijų, nebuvo pakankama priežastimi ne tik atsiimti deklaruotas idėjas, bet jas šiek tiek ir sušvelninti.

Premjeras pirmadienį vykusioje televizijos laidoje priminė, kad Lietuva yra vienintelė iš ES valstybių, kuri neturi politiniu lygmeniu santykių su Rusija.

Šį kartą S. Skvernelis pateikė naujų argumentų, kodėl, anot jo, reikėtų politinių santykių su Maskva. Vyriausybės vadovo nuomone, artėjant pasaulio futbolo čempionatui, kuris vyks vasarą Rusijoje, terorizmo grėsmė, kaip ir visada per tokius įvykius, išaugs. Todėl, akcentavo Premjeras, Lietuvai, per kurią tranzitu judės sirgaliai, svarbu į šiuos klausimus reaguoti neizoliuotai.

„Mums yra svarbu, todėl turi būti tam tikras kontaktas, kuris galėtų apsaugoti mūsų šalies nacionalinius interesus“, – akcentavo Premjeras. 

M. Laurinavičiui sureagavus, kad tokiems klausimams, kuriuos paminėjo S. Skvernelis, jokio politinio bendradarbiavimo nereikia, Premjeras aštriai atšovė, kad tai tik jam taip atrodo.

„Tai jums taip atrodo. Visada lengva šnekėti, liežuviu malti, nesusidūrus gyvenime su realybe. Deja, yra kitaip“, – kalbėjo S. Skvernelis, vėliau M. Laurinavičiaus kalbas pavadinęs tiesiog propaganda. 

Marius Laurinavičius. Slaptai.lt fotografija

Tokių primirštų kalbų grąžinimas į eterį būtent tuo metu ir tokiame kontekste, kai santykius su Rusija sunku interpretuoti kitaip nei priešiškus, kelia natūralius klausimus – kodėl Premjeras tiesiog kultūringai nenutyli prireikus kalbėti šia, galima sakyti, ne itin patogia tema.

Politologai tokį elgesį aiškino neatmesdami galimybės, kad Premjeras, nepaisant jo dviprasmiškų pareiškimų kovo 16 d. vykusioje Delfi konferencijoje, vis dar galvoja apie kėdę Daukanto aikštėje.

Mykolo Romerio universiteto (MRU) docento Virginijaus Valentinavičiaus neįtikino Premjero kalbos šioje konferencijoje, kad Premjero pozicija jam leidžianti realizuoti suplanuotus darbus, o koncentruotis į kitus iššūkius jis nematąs „jokių galimybių“.

„Tuo, kad Saulius Skvernelis nedalyvaus rinkimuose patikėsiu tik tada, kai tikrai juose nedalyvaus“, – kalbėjo V. Valentinavičius.

Anot politologo, išlieka nemaža tikimybė, kad Premjeras sugalvos išbandyti savo jėgas Prezidento rinkimuose.

„Skvernelis labai aiškiai ruošiasi Prezidento rinkimams ir dirba savo rinkėjui. Skvernelis nėra narys, bet labai aiškiai susijęs su „valstiečių ir žaliųjų“ partija, kurią aš laikau faktiškai kolūkinės Lietuvos reinkarnacija. Manau, kad Skvernelis pagrįstai daro prielaidą, jog tarp šitos partijos rinkėjų yra daug žmonių, kurie jaučia nostalgiją tarybiniams laikams. Ir toks kitoks požiūris į Rusiją demonstruojamas, dabar jau galima sakyti, nuosekliai. Kitaip tariant, šis požiūris modeliuojamas pagal įsivaizduojamą „valstiečių“ rinkėją“, – kalbėjo S. Skvernelis.

Antroji priežastis, kodėl S. Skvernelis neatsisako savo retorikos Rusijos klausimu, anot politikos eksperto, yra tai, kad Premjeras yra jautrus verslo poreikiams.

Virgis Valentinavičius. Slaptai.lt nuotr.

„Premjeras savo jautrumą verslo interesams parodė pradedant Darbo kodeksu, baigiant visokiais palengvinimais įvežti beveik be išankstinių sąlygų pigią darbo jėgą iš Rytų“, – aiškino V. Valentinavičius.

„Manau, kad Skvernelis šitaip kalbėdamas tiesiog be ypatingų reveransų atspindi verslo interesus“, – apibendrino MRU docentas.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Lauras Bielinis akcentavo, kad, jo nuomone, S. Skvernelio prezidentinių galimybių diskusijos vyks tol, kol nebus patvirtinta ir nebaigtas pilnas kandidatų į prezidentus sąrašas. „Taigi apie Skvernelį mes kalbėsime visą laiką“, – pabrėžė profesorius.

L. Bielinis, aiškindamas S. Skvernelio pasisakymus, atkreipė dėmesį į kelis, jo nuomone, svarbius aspektus. Pasak VDU profesoriaus, Premjeras kalbėdamas apie santykių su Rusija problemas siekia atrodyti ne kaip politikas, bet kaip valdininkas.

„Jis elgiasi ne kaip politikas, o kaip valdininkas. Ir jis žvelgia į santykius su kaimynais kaip į techninį veiksmą“, – kalbėjo L. Bielinis, pabrėždamas, kad administraciškai tikslių problemų formulavimas yra vienas iš Vyriausybės vadovo pareigų.

Kitas aspektas, anot L. Bielinio, yra siekis atskirti savo nuomonę nuo Prezidentės.

„Premjeras nenori įeiti į Prezidentės galių lauką. Jis siekia parodyti, kad užsienio politikoje irgi yra tam tikri veiksmai, kurie atliekami ne vien prezidentiniu lygmeniu, o vykdomi administraciniu Vyriausybės lygmeniu“, – kalbėjo profesorius, pabrėždamas, kad toks laviravimas, kai vienu metu siekiama dengtis techniniais, o kitą kartą politiniais argumentais, yra tiesiog šio Premjero darbo stilius.

„Jis laviruoja. Čia jo stilius. Šiandien jam tai, ko gero, yra naudinga“, – aiškino L. Bielinis.

Tai, kad S. Skvernelis lieka ištikimas savo pozicijai, nors su jo pozicija nesutinka realiai už užsienio politiką atsakingos institucijos, įtarimų sukėlė ir Lietuvos karo akademijos (LKA) docentui Giedriui Česnakui.

Politikos eksperto nuomone, tai, kad Premjeras po visos ažiotažą sukėlusios istorijos neieškojo kompromisų su Užsienio reikalų ministerija ir Prezidentūra, tiesiog gali reikšti tai, kad tikrieji tokios komunikacijos interesai yra paprasčiausiai siekis krautis politinius dividendus prieš būsimus rinkimus.

„Premjeras turi kalbėti su užsienio reikalų ministru ir Prezidente dėl užsienio politikos gairių. Konsensusas turi būti pasiektas“, – pabrėžė G. Česnakas.

„Mes neturime pamiršti, kad ne individualūs interesai turi apspręsti politikos pokyčius. Turi būti konsensusas tiek Prezidento, pagal Konstituciją, tiek užsienio reikalų ministro. Mažosios valstybės turėtų viduje išlaikyti vieningą kryptį. Alternatyvių krypčių turėjimas viduje gali kelti tam tikrą nestabilumą ir disbalansą ar net valstybės susiskaldymą“, – sakė politologas.

Metų pradžioje Premjeras kalbėjo, kad Lietuvos ir Rusijos tarpvyriausybinė komisija galėtų atnaujinti darbą. Anot jo, tai labai svarbu ginant ir įgyvendinant Lietuvos nacionalinius interesus.

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Šis pareiškimas S. Skvernelio atžvilgiu sukėlė nemažai kritikos iš politikų ir politologų. Premjeras kritikuotas dėl to, kad nederina tokių pasisakymų su kitomis, už užsienio politiką atsakingomis institucijomis, tiek dėl to, kad neatsižvelgia į agresyvius, į kompromisą nenukreiptus Maskvos veiksmus.

Po ažiotažą viešojoje erdvėje sukėlusios Premjero komunikacijos pasisakė ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė, pareiškusi, kad Premjero ketinimai atnaujinti dialogą su Rusija, atkuriant tarpvyriausybinę komisiją, nėra atsakingi ir neatitinka Lietuvos nacionalinio saugumo principų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.03.28; 05:41

Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius.

Vidaus reikalų ministro bandymą reformuoti valstybės tarnybą prilyginčiau vežėčių remontui, nors gatvėse jau elektromobiliai. Kaip vežėčias betobulinsi, jos taip beviltiškai pasenusios, kad galima investuoti kalną pinigų, skambiai pavadinti, bet daugiausiai kas gausis – tai cirkomobilis.

Lietuvoje „valstybės tarnyba“ jau buvo pasenusi dar neįdiegta

Tokia, kokią mes žinome, valstybės tarnyba atsirado XIX a. pabaigoje. Jos kūrėjų sumanymas buvo surinkti elitinę grupę žmonių, kuriems būtų keliami labai aukšti profesionalumo ir moralės reikalavimai, jie turėtų gerą išsilavinimą, būtų lojalūs šaliai ir padėtų politikams valdyti valstybę. Lietuvoje, prieš 20 metų, kai tokia viešojo valdymo sistema buvo pradėta diegti, pati koncepcija jau buvo pasenusi. Buvo išryškėjęs biurokratinio valdymo negebėjimas reaguoti į sparčiai besikeičiančio pasaulio poreikius. Dėl sparčios technologijų pažangos ir ekonomikos globalizacijos reikėjo labai greitų vadybinių pasikeitimų, o valstybės tarnyba nespėjo, atsiliko ir trukdė kurti efektyvų viešąjį sektorių.

Pasaulyje išryškėjo didelis privataus sektoriaus pranašumas prieš valstybinį. Klientai pradėjo skųstis, kad valstybinėse institucijose jie yra nemandagiai aptarnaujami, nėra papildomų privalumų, o paslaugos teikiamos lėtai ir sudėtingai. Vadybos ekspertai pasiūlė valstybėms atsisakyti biurokratinio valdymo ir taikyti tuos pačius metodus kaip privatus sektorius. Pirmosios šalys, kurios atsisakė biurokratinio valdymo dar XX a. 8 dešimtmetyje, buvo Naujoji Zelandija, Australija, Singapūras, JAV, Kanada. Dabar į tų valstybių valdymą lygiuojasi visas pasaulis.

Valstybės tarnybos griuvėsiai

Per 20 metų, kai Lietuvoje veikia valstybės tarnyba, ir pas mus buvo pastebėta, kad ji nelanksti, gremėzdiška ir nespėjanti su šiuolaikinėmis tendencijomis, netenkina nei gyventojų, nei šioje sistemoje dirbančiųjų, nei politikų.

Į naujus postus paskirti ministrai darbus pradeda nuo bandymų apeiti valstybės tarnybą ir atsikratyti paveldėtų, bet jiems netinkamų darbuotojų. Vietoj neįtikusių tarnautojų paprasto atleidimo, nuolat vyksta reorganizacijos, vietoj atlyginimo kėlimo, veši priedų ir premijų voratinklis. Reglamentų brūzgynuose taip sudėtinga, kad darbo turi teisininkai, todėl susikūrė visas Administracinis teismas, kuris nagrinėja biurokratines peripetijas, šalia ir advokatų sistema, kurie padeda vesti bylas. Atskiras biudžetas visokioms valstybės tarnautojų byloms laimėti ir pralaimėti. Siekiant išvengti griežtų atrankos ir atlyginimo reikalavimų bei bylų, atsirado paraleli darbuotojo pagal darbo sutartį kategorija. Dar šalyje veikia ir tarnybos pagal statutą kategorija, o atskiros institucijos bei viešosios įstaigos tvarkosi pagal savo atskirus išimtinius įstatymus bei poįstatyminius aktus.

Kiekvienoje ministerijoje ar institucijoje būtinai dirba bent keli seni personalo ekvilibristikos žinovai, kurie išmano kaip teisiškai apeiti Valstybės tarnybos įstatymą. O tai visas niekur neužrašytas mokslas! Kada, kaip ir kokiu pagrindu atleisti tarnautoją, kad nepralaimėti teismo, kaip, kodėl ir kiek paskirti nuobaudų, kaip tinkamai atlikti tarnybinį patikrinimą, kaip perkelti, išskaidyti ir sujungti etatus, kaip ir kodėl bei kiek paskirti priedų bei premijų, kaip teisingai atlikti reorganizaciją bei restruktūrizaciją, kaip perskirstyti ir sukaupti premijų fondą, kaip jį panaudoti ir daugybė kitų, tik biurokratams žinomų triukų. Visa tai padaro valstybės tarnybą neįgalią, nes milžiniškos pastangos bei resursai nukreipiami ne visuomenės laukiamų rezultatų kūrybai, bet biurokratiniam procesui. Tiesiai kalbant, valstybės tarnyba tėra fikcija, kurią visi apeidinėja kaip gali! Ir visi tai žino!

Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Net Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis daro lygiai tą patį. Įdarbinęs savo naująjį kanclerį jam dar nepradėjus dirbti paskyrė maksimalų „priedą už rezultatus“, kurių dar nebuvo. Lygiai taip pat Premjeras siekdamas padidinti atlyginimus prokurorams ir teisėsaugininkams atnešė įstatymų pataisas 2017 m. pabaigoje, išskirdamas kelias kategorijas, kuriems siekė padidinti algas, neatsižvelgdamas į visą Valstybės tarnybos sistemą. Juk valstybės tarnyba turėjo būti sistema, tobulai reguliuojanti visą valstybei dirbančių žmonių valdymą. Jei tai tėra parodija, kurią net Vyriausybės vadovas kaip nori taip valkioja, tai kam ji yra apskritai reikalinga?

Tarnybą reikia panaikinti

Galutinai diskredituojant valstybės tarnybą, institucijų vadovai ėmė į vienas kėdes sodinti „valstybės tarnautojus“, o į gretimus ėmė priiminėti „sutartininkus“, t.y., tokius pat darbuotojus, tačiau jiems Valstybės tarnybos įstatymas negalioja ir jie dirba pagal Darbo kodeksą. Taip beveik visose valstybės įstaigose tuose pačiuose kabinetuose sukasi ir valstybės tarnautojai, ir sutartininkai. Jie gali dirbti tą patį darbą, tačiau skiriasi atlyginimas, priėmimas, atostogos, socialinės garantijos ir atleidimas.

Vyriausybei tai nėra jokia paslaptis. Apie visą šią košę Valstybės kontrolė parašė išsamią ataskaitą, kurioje konstatavo, kad valstybėje betvarkė, o, svarbiausia, nežinoma net kiek tai kainuoja! Žiniasklaidoje labai mėgstama narstyti valstybės tarnautojų skaičių, bet tikroji problema, kiek visa tai kainuoja, o ir tarnautojų skaičiaus visada yra sąlyginis.

Ar to nežino Ministras Pirmininkas ir vidaus reikalų ministras? Aišku, žino. Tačiau žinoti yra viena, o suprasti kaip tai pakeisti – visai kas kita. Premjeras dar būdamas policijos komisaru ne kartą lankėsi Seime ir prašė atpalaiduoti rankas nuo griežtų įstatymų, nes per visokias kategorijas ir klases neįmanoma policininkams pakelti algų. Ir Seimas atpalaidavo – ir taip skylėtuose įstatymuose sukūrė papildomų išimčių!

Vidaus reikalų ministras šiemet atnešė į Seimą kelias technines pataisas beviltiškai skylėtame Valstybės tarnybos įstatyme ir pavadino tai reforma. Na, kam tas tuščias laiko švaistymas taisyti tai, kas vadybos požiūriu yra pasenę ir neefektyvu? Tokios bevertės pataisos nieko nekeičia valstybėje, kurioje net nežinoma, kiek dirba tarnautojų, nežinoma kokios egzistuoja valstybės funkcijos ir kurios iš jų yra reikalingos, o kurios ne, nesuvokiama ir kiek jai reikia tų tarnautojų, kiek tiems tarnautojams reikia mokėti algos, kiek valstybės tarnyba išvis kainuoja ir kada, kaip bei kodėl tų tarnautojų daugėja?

Valstybės tarnyba visai ne sistema, o inkaras, kuris tik klampina ir žlugdo bet kokią iniciatyvą. Paradoksas, bet daug kartų įvardintoje kaip geriausioje valstybinėje įstaigoje – „Investuok Lietuvoje“ – nedirba nei vienas valstybės tarnautojas! Visi pagal Darbo kodeksą. Taigi geriausia reforma būtų valstybės tarnybos įstatymo panaikinimas ir perėjimas prie Darbo kodekso, kuris galioja visai likusiai Lietuvai.

2018.03.27; 11:36

Apginkime lietuvių kalbą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kai šalies premjeras, netiesiogiai, bet akivaizdžiau tarp mūsų policininkų (atsiprašau – politikų) nebūna, atsainiai mestelėjo, kad jam tas tris lietuviškas raides pakeisti, kaip tris pirštus apšlapinti ir trijų pirštų kombinacijos kitaip manantiems neparodė tik todėl, kad ruošiantis prezidento rinkimams kombinacija galėjo atsirūgti keliais prarastais balsais, suvoki vieną dalyką – tai laikina.

Žinoma, po rinkimų, kitaip manančius siųsti „ant trijų raidžių“ – būtų įprasta politikų praktika, tačiau kol dar reikia dalinti pažadus ir atrodyti gražiam bei reikalingam, antagonizmas šalies, kurios prezidentu ketini tapti raidynui, nustebino.

Kalbant ne iš pretendento į prezidentus, o tik iš premjero pozicijos, dar buvo galima jį suprasti, nes šias pareigas visai pakenčiamai atlikdavo ir apsukrus ūkininkas, ir nenusisekęs fizikas, bet pretenduojant į moralinio šalies autoriteto kėdę, prezidentus, atrodė, kad valstybę ir jos gyventojų naudojamą raidyną reikia gerbti labiau. Juk net jei visi kaimynai lenkai ir baltarusiai 50 km aplinkui balsuos už tai, kad pretendentas tapęs tikru prezidentu likviduotų nacionalinę abėcėlę kaip reiškinį ir vėl įvestų kaip 1864–1904 m. kirilicą, balsų iš likusios Lietuvoje galėtų pergalei ir neužtekti, net ir su dviejų oligarchų palaikymu. Taigi, visa ta istorija su trimis raidėmis pasirodė kažkoks atsitiktinumas ir nesusipratimas, kuris praktikui, iki šiol nedraugavusiam su rašto darbais, galėjo būti atleistina silpnybė ar paklydimas.

Tačiau dabar, pažiūrėjus, kas jau nuveikta ir ką dar ketinama nuveikti, tenka nuomonę keisti ir atsitiktinumus pamiršti. Paskutinė naujiena – prabilta apie Lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos, Lietuvių literatūros ir tautosakos, Lietuvos kultūros tyrimų institutų ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro sujungimą į vieną instituciją. Optimizavimu to jau nepavadinsi, lūžis gilesnis ir pasekmės bus ilgalaikės.

Paskui gyventojus „emigruoja“ ir universitetai

Valstybėje tuo tarpu vyko ir tebevyksta įdomus procesas – universitetų konsolidacija, tiksliau – jų naikinimas. Apie tai daug prirašyta ir pasakyta, tad nieko naujo čia jau nepridursi, galima tik trumpai apibendrinti.

Atkūrus Nepriklausomybę Lietuvoje buvo steigiami universitetai, kiekvienas save gerbiantis didesnis Lietuvos miestas norėjo jį turėti. Inteligentija naiviai siejo Lietuvos ateitį su mokslu – ir fundamentaliuoju, ir taikomuoju – dėl to buvo pasiryžusi net kęsti laikinus nepriteklius, nes buvo soti dvasiniais dalykais, o apie materialius, atrodė, net kalbėti gėdinga didesnio ar mažesnio mastelio pasaulio mokslininkų draugijoje. Tačiau Tėvynėje vyko nenutrūkstamas gyventojų skaičiaus mažėjimas, kol galų gale išties pradėjo atrodyti, kad gal per daug mums to mokslo, ypač to, kuris neneša tiesioginio pelno. Gyventojų juk bemaž trečdaliu sumažėjo.

Kadangi dabartinio premjero politika yra pakankamai apgalvota – skatinanti emigravimą iš Lietuvos, nors toks tikslas vyriausybės programoje ir nebuvo įrašytas, bet poveikį, taip pat ir demografinį daro ne samdytų viešųjų ryšių specialistų parašytos programos, o realūs galios turėtojų veiksmai, todėl buvo aišku (tarkim, po sprendimo palengvinti sąlygas įdarbinti piliečius iš trečiųjų šalių), kad gyventojų dar labiau sumažės, tad ir universitetų perteklius bus dar labiau juntamas.

Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Universitetų likvidavimas tebevyksta – tai ilgai užtruksiantis procesas. Šiuo metu pradeda kristi patys nereikšmingiausi. Kaip rašo Rūta Pukenė, informacinio portalo Delfi žurnalistė, vadovaujantis Studijų kokybės vertinimo centro išvadomis, viena iš penkių studijų programų Lietuvos universitetuose turės būti uždaryta. Vienose aukštosiose daugiau, kitur mažiau, tačiau tai reiškia, kad uždarius šias programas turėtų būti stabdomas priėmimas į visas Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos (LKA) programas.

Toks pat likimas ištiktų ir LCC tarptautinį bei Europos humanitarinį universitetus, kur visos studijų programos įvertintos kaip apribotinos. Dramatiškai nukraujuos ir Klaipėdos universitetas.

Nebebus leista priimti studentų, o tai reiškia nuosprendį su galimybe dar metus kitus patirti agonijos traukulius.

Lietuvių kalbos statuso pokytis universitetuose

Kai kurie universitetai bandė gelbėtis patys susijungdami. Situacijos gana paradoksalios. Tarkim, Aleksandro Stulginskio universitetas jungiasi su Vytauto Didžiojo universitetu. Didžiojo kunigaikščio titulas, aišku, nusvers buvusio šalies prezidento titulą, tad nebeliks Stulginskio. Žinant, kad po Stulginskio vardu slėpėsi Žemės ūkio universitetas – akademija, ilgainiui gal Kaune atsiras Vytauto Didžiojo agrarinis universitetas. Vytauto nuopelnai žemės ūkiui kol kas neįrodyti, bet jei bus taip įrašyta į vadovėlius, reiškia, bus ir nuopelnų. Tiesa, prie VDU dar prijungiamas „bevardis“ edukologijos universitetas, bet pastarąjį prisijungimas ištirpdys ir pedagoginio profilio aukštosios Lietuvoje tiesiog nebeliks.

Kitas įdomus reiškinys, pvz., Šauliuose veiks Vilniaus universitetas. Bet tai laikinas chaosas, kuris ilgainiui savaime susidėlios ir gyvuos tik kol žmonės atsimins, kad tokie buvo. O žmonių atmintis trumpa, tad dalies universitetų laikas istorijoje jau išseko.

Iš esmės, galimybė universitetams išlikti buvo vienintelė – turėti pakankamai studentų arba būti reikalingiems verslui, o dar geriau  – ir viena, ir kita. Lyderiu siekiant šių strateginių tikslų, kaip ir dera, tapo Vilniaus universitetas, kuriame drastiškai pakeistas administracinis personalas, o po to imtasi ir kamieninių padalinių, kur turėjo būti vietoj egzistavusių katedrų įkurti institutai.

Reikšmingiausias šios reorganizacijos rezultatas – iš Vilniaus universiteto išnyko lietuvių kalba. Nebeliko jos. Ne taip ilgai toks reiškinys ir gyvavo. Nebeatkasinėjant istorijos reliktų iš laikotarpio iki Universiteto uždarymo 1832 m. (nors pati uždarymo priežastis įdomi – uždarė todėl, kad ten buvo pernelyg daug laisvos dvasios, kurios vedami piliečiai net sukilo prieš Rusijos imperiją), vis dėlto artimesni laikai – aktualesni. Dėl suprantamų priežasčių, nebuvo lietuvių kalbos ir Lenkijos okupuoto Vilniaus Stepono Batoro universitete 1919–1939 m. Atsirado tik po Vilniaus atgavimo 1939 m. ir, išskyrus laikotarpį per II pasaulinį karą, kai universitetas vėl buvo metams uždarytas, tačiau iki 2018 m. statusą Vilniaus universitete lietuvių kalba turėjo, tas statusas buvo iškovotas, išsaugotas net ir okupacijos sąlygomis, netgi didele dalimi nulėmė išsilaisvinimą iš okupacijos, kuriai vadovavo daugiausia Vilniaus universiteto absolventai.

Pokytis reiškia, kad šiam Universitetui tie dalykai nebėra reikšmingi.

Universitetai verslui

Vilniaus universitetas kovoja už pasaulinius reitingus. Labai garsiai buvo ištrimituota, kad Universitetas netikėtai šovė 80 pozicijų į priekį ir iš 500-uko galo atsidūrė priekyje – 410–420 pozicijoje. Kadangi naujas Universiteto rektorius taip smagiai plojo sau per petį už tokią sėkmę, tai susidarė įspūdis, kad to ir pakako reitingui, t.y. Vilniaus universitetas deramai įvertintas pasaulyje būtent todėl, kad atsirado naujas rektorius. Ar tikrai, ar Lietuvoje kas nors tuo patikėjo, o pasaulio akademinė bendruomenė tai išties taip sureikšmino, jeigu iš viso žinojo – labai abejotina.

Bet esmė ta, kad pagal vieną poziciją Universitetas visą laiką buvo 1-oje vietoje visuose reitinguose, būtent Lietuvių kalbos ir literatūros mokslo, platesniame kontekste – baltistikos. Pasaulyje tiesiog nėra kito universiteto, kuriam tai būtų taip svarbu. Tiesa, lietuvių kalba svarbi daugelyje pasaulio universitetų vien jau todėl, kad tai mažiausiai nuo indoeuropiečių prokalbės nutolusi gyvoji kalba. Nors iš kitos pusės, nei straipsnių pasaulyje reitinguojamuose žurnaluose, nieko, kas tuos reikalingus reitingo taškus uždirbtų lietuvių kalba nedavė, nes tų kotiruojamų akademinio lygmens žurnalų buvo tiek, kiek jų buvo leidžiama pačioje Lietuvoje. Kotiruojami žurnalai, kurie tuos reitingo taškus renka – daugiausia angliški, prancūziški, vokiški, iki lietuviškų dar tolimas kelias, jeigu jis iš viso bus kada nors įveiktas. Todėl universitete lietuvių kalbos nebeliko. Tiesa, dėstytojai dirba ir kalba dėstoma, tačiau pagal reikšmę gimtoji šalies kalba nukišta į pelenės vietą. Vilniaus filologijos fakultetas irgi dar išliko, jame dominuoja užsienio kalbų dėstymas, yra net du (iš 5) tuo užsiimantys fakulteto institutai.

Senasis Vilniaus Universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vilniaus universitete vykstančius procesus dera kilstelti šiek tiek aukščiau akademinių institucijų viduje ar tarpusavyje vykstančių reikalų lygmens. Vis dėlto Vilniaus universitetas yra ne tik mokslo ir mokymo institucija, bet ir simbolis, tam tikras mokslo Lietuvoje etalonas – valstybinio mokslo politikos standartas. Juk Vilniaus universitetas ir be jokių reitingavimų gana ilgai priklausė pasaulio universitetų 30-ukui. Toks jis tapo po įsteigimo 1579 m., toks buvo po 1773 m. veikiant Edukacinei komisijai iki pat Abiejų Tautų Respublikos galutinio padalijimo. Autonomijos sąlygomis, toks jis buvo ir sovietiniu laikotarpiu, kadangi universitetas Lietuvoje buvo vienintelis, nors ir apkabintas sovietiniais ženklais ir vardais.

Todėl dar ir šiandien Vilniaus universitetas, nors ir kovoja su kitomis Lietuvos aukštosiomis mokyklomis dėl studentų sielų, tačiau tie patys reitingų sudarytojai – ne tik matricos ir algoritmai, bet ir gyvi žmonės – Vilniaus universitetą bent jau žino, nors ir neranda priežasčių, už ką jam skirti ypač daug balų. Galų gale, juk ir tie reitingai labiau verslo, nei mokslo įrankis. Būtų pernelyg supaprastintas gyvenimas jei mokslui būtų galima pritaikyti reitingą. Nors iš verslo pozicijos žiūrint, suprantama, tai įmanoma.

Kaip ten bebūtų, tačiau tai, kas vyksta Vilniaus universitete, turi didesnę ir tarptautinę, ir nacionalinę reikšmę nei bet kurioje kitoje Lietuvos aukštojoje mokykloje. Vilniaus universiteto strateginis posūkis verslą aptarnaujančios institucijos pusėm, turės ne tik teigiamų, bet ir neigiamų pasekmių. Jau simbolišku aktu galima pavadinti tai, kad Universitete įkurtas Investicinis fondas, bet neatsirado erdvės Lietuvių kalbos struktūriniam padaliniui. Atsitiktinumas ar ne, bet S. Skvernelio ir Vilniaus universiteto mokslo sampratos ir požiūriai į mokslo valdymą sutapo.

Lietuva be lituanistikos mokslo

Universitetų, ypač socialinių – humanitarinių sričių siaurinimas, orientuojantis tik į tas sritis, kurios gali būti įdomios verslui – tendencija, kurios nebeįmanoma nepastebėti. Tačiau jau nebegalima nepastebėti ir šių tendencijų sąlygoto turinio – pirmiausia į užribį išstumiamos lietuvių kalbos.

Žinią apie Lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos ir Lietuvių tautosakos bei literatūros institutų lemtį pirmasis socialiniuose tinkluose paskleidė literatūrologas ir visuomenės veikėjas. dr. Darius Kuolys.

„Lietuvos istorijos, Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutams vietos po saule nenumatyta. Ilgai žadėta pažanga pagaliau pasiekė ir lituanistikos mokslus: iš keturių humanitarinių institutų švietimo ir mokslo ministrės komanda pasiūlė padaryti vieną „centrą“, – socialiame tinkle „Facebook“, – rašo mokslininkas. Ir pateikia jį pasiekusią reorganizacijos argumentaciją, surašytą 2018 m. kovo 4 d. premjero sudarytos Darbo grupės pasiūlymams dėl valstybinių mokslinių tyrimų institutų veiklos kokybės gerinimo parengti Ataskaitoje: „Atliepiant į vis sudėtingėjančius globalius iššūkius Lietuvos visuomenei bei kultūrai (daugiakultūriškumas, globali informacinė erdvė, hibridinės grėsmės nacionaliniam saugumui ir kt.), būtina stiprinti ir tobulinti esamų HM (humanitarinių mokslų) institutų veiklą, peržiūrint jų tikslus ir misijas, jų ir kitų panašioje srityje veikiančių tyrimų įstaigų, universitetų profilius, funkcijas, pajėgumus, tyrimų žemėlapius, efektyvinant jų valdymą ir vadybą. <…> siūlome sutelkti HM institutų mokslinį potencialą į Lietuvos humanitarinių tyrimų centrą. <…> Tokiu būdu būtų sprendžiami esminiai valstybei tautos tapatybės ir identiteto plėtojimo, lietuviškojo bei europietiškojo pilietiškumo stiprinimo uždaviniai <…>“.

Pasak D. Kuolio, ministrės Jurgitos Petrauskienės vadovaujamos darbo grupės pagrindą sudaro ministerijos ir Vyriausybės kanceliarijos darbuotojai, kurių dauguma niekad gyvenime su lituanistiniais tyrimais nėra susidūrę. Tad vargu ar būtų korektiška prašyti jų paaiškinti: kaip sunaikinus lituanistinius institutus „būtų sprendžiami esminiai valstybei tautos tapatybės ir identiteto plėtojimo uždaviniai?“

D. Kuolio teigimu, jis yra siūlęs premjero patarėjai Ugnei Kaunaitei atnaujinti prie Vyriausybės vadovo veikusios Lituanistikos plėtros komisijos darbą ir rimčiau pasirūpinti valstybei svarbiais lituanistikos mokslais. Tačiau sulaukė atsakymo, kad premjerui tai nebus įdomu. Taip pat patarėja jo pasiteiravo, „ką daryti su institutais“. Anot Kuolio, rekomendavęs U. Kaunaitei visų pirma susipažinti, ką lituanistikos institutai yra nuveikę, ką veikia, ką, sulaukę deramos paramos, galėtų nuveikti. „Atrodo, kad šie uždaviniai jaunai premjero komandai pasirodė per sunkūs“, – padaro išvadą lietuvių kalbos ir literatūros mokslo autoritas. 

Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Perpasakotas D. Kuolio tekstas labai viską gražiai ir nuosekliai atskleidžia – „premjerui neįdomu“. Ir čia belieka pridurti – „be komentarų“, nes viskas visiems ir taip tampa aišku.

Vis dėlto lituanistikos Lietuvoje naikinimas visiškai be dėmesio nevyksta. Aštrius straipsnius skelbia Jūratė Laučiūtė. Kol buvo gyvas, aštriai apie tai kalbėjo akademikas Zigmas Zinkevičius. Jautriai apie tai bylojo Justinas Marcinkevičius… kol buvo gyvas. Ar tai reiškia, kad drauge su anapilin iškeliaujančiais mūsų mokslo, kalbos, literatūros ir, apskritai, Lietuvių kultūros autoritetais, į anapilį iškeliauja ir lietuvių kalba?

Ką gins armija – verslą, tautą, žemę, kalbą ar Svernelį?

Garsiai privengiama argumentuoti, tačiau visąlaik leidžiama suprasti, kad, esą, reikia sutaupyti lėšų, nes privalome įvykdyti 2 proc. skiriamų gynybai įsipareigojimą, reikia lėšų pereinant (grįžtant) prie visuotino jaunuolių šaukimo į armiją ir pan. Bet čia reikėtų užduoti vieną esminį klausimą. O jeigu lietuvių kalbos šioje žemėje nebeliks – tai ką gi gins tie 2 proc., tie jauni pašaukti kareivėliai?

Suprantama, mūsų apsukrus premjeras, kaip mat paaiškintų, kad yra ką ginti – štai reikia apginti jo mažą, mažą namelį Neries upės pakrantėje pasistatytą Valdemero Tomaševskio tėvonijoje. Argumentų turėtų ir kiti tautos autoritetai, tarkim, Gitanas Nausėda paaiškintų, kad reikia apginti Skandinavų bankų investicijas, nes jie čia turi labai daug nekilnojamojo turto, daugiausia perimto iš nepajėgiančių gražinti kreditų tiems patiems bankams klientų, kurių tie prisiėmė nekilnojamo turto burbulo pūtimo metu. Iš tiesų, globalių ir vietinių verslų ir versliukų, sodybėlių, kurias reikia apginti yra, tačiau vis viena klausimas išlieka  – ar tai viskas, ką šios šalies piliečiai šioje Lietuvos žemėje turi apginti?

Akademikas Zigmas Zinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.

Visa tai, kas spėjo įvykti dar per palyginti trumpą premjero vadovavimo valstybės valdymui laikotarpį, vis dėlto jau pradeda atskleisti tendencijas, kurios kalba apie nacionalinių vertybių, kurių pamatas yra nacionalinė kalba, kryptingą eliminavimą iš valstybinių prioritetų sąrašo. Taip pat aišku, kad tokie skverneliai, ne iš dangaus nusileido ir ne iš Europos Sąjungos atsiusti kaip reglamentų ir direktyvų, kurias turėsime įgyvendinti, priedai. Europoje nacionalinio tapatumo klausimai nėra tokie jau aštrūs, grėsmių išnykti nejaučia didžiosios Europos nacijos, o mažosios nuosekliai gina ir rūpinasi savo nacionalinio identiteto išsaugojimu, nors ir jie, kaip ir mes, kaip ir visos pasaulio tautos patiria globalaus internacionalinio verslo spaudimą. Verslas nėra prieš nacijas, tačiau jos skaldo rinkas, trukdo plėtrai ir mažina pelnus, todėl nacijos nėra didžiojo verslo sąjungininkės. Tačiau tam ir yra nacionalinės vyriausybės, kad rinkos diktato apetitą apribotų. Vienoms valstybėms sekasi geriau, kitoms blogiau, vienos garsiau deklaruodamos, kitos tyliau, tačiau daugumą jų savo kultūra ir savo nacionalinėmis kalbomis rūpinasi.

Žaliuosius ir valstiečius išrinko Lietuvos piliečiai, kurių dauguma žaliųjų–valstiečių samdinių parašytų programų neskaitė, vis dėlto rinko, jų akimis, tinkamiausius žmones, kurie šią šalį galėtų valdyti. Ar tai reiškia, kad ir daugumai Lietuvos visuomenės kalba, kaip vertybė, praranda reikšmę? Nepaisant propagandinių triukų, kurie dalį rinkėjų paveikė, vis dėlto tokie žingsniai iš šių valdančiųjų nėra ir nebuvo netikėti. Gal tik buvo šiokios tokios vilties, kad tokių žingsnių nebus, neišdrįs Saulius su Ramūnu peržengti Rubikono, bet, kaip sakoma, viltis kvailių motina. Tačiau dievagotis, kad tik eilinį kartą suklydome, nebūtų sąžininga.

Jaunajai kartai sektini pavyzdžiai

Kodėl taip atsitiko, kad Lietuvos visuomenei kalba, kuria jie bendrauja, tampa nebesvarbi? Priežasčių galima surasti daug. Dabar jau tapusi „senąja“ karta labai daug vilčių siejo su jaunąja karta, t.y. nepriklausomoje Lietuvoje gimusiais ir brendusiais jaunais žmonėmis. Bet pažiūrėkime, ką gi jie matė gimę ir bręsdami? Vis labiau į visuomenės užribį išstumiamus lietuvių kalbos mokytojus mokyklose, vis didėjančią socialinę atskirtį, kurią jie matė ne abstrakčiai, o savo tėvų asmenyje. Platesniu mastu – jie matė buvusių valstybės įmonių direktorių toliau valdomas, tik jau privačiomis tapusias turtingiausias Lietuvos bendroves, o valdžios piramidės viršūnėje – partinių draugų būrelius, kurie aršiai kovojo ne už Lietuvą ir lietuvių kalbą, bet vienas su kitu, ne dėl idėjų, bet dėl labai materialių dalykų – pinigėlių. Buvo viena partija, kuri aršiai kovojo prieš išorės priešą, tačiau kadangi išorės priešas taip ir neužpuolė, ilgainiui jos patriotiniai šūkiai pradėjo pritraukti vis mažiau ir mažiau rėmėjų.

Štai ir dabar dėl lietuvybės židiniais buvusių institutų likvidavimo susirūpinimą pareiškė du Seimo konservatoriai, Laurynas Kasčiūnas ir Audronius Ažubalis, tačiau kiek yra tokių, kurie tiki, kad tai jie daro ne dėl politinių dividendų? To „rūpesčio“ išraiška irgi keistoka – jie savo susirūpinimą išreiškė raštu kreipdamiesi…. į premjerą S. Skvernelį, Seimo Kultūros, Švietimo ir mokslo komiteto vadovus, Ramūną Karbauskį ir Eugenijų Jovaišą, kuris gal ir turi supratimą apie ką kalbama, bet politinio svorio turi tiek pat, kiek ir Kaimo, ar bet kurio kito komiteto (išskyrus Kultūros) Seime, vadovas. Apie visa tai yra diskutuojama ne tik laikraščių puslapiuose, bet ir šeimose, kuriose ir bręsta busimieji Lietuvos gynėjai, formuojasi jų požiūris į savo tautą, šalį, vertybes, valstybę ir jos valdytojus. Nacionaliniai politikai gerais ir blogais savo elgsenos pavyzdžiais – tą formavimąsi pakankamai reikšmingai įtakoja. Tauta susideda ne tik iš „runkelių“. Jaunieji Lietuvos piliečiai matė ir mato, kas svarbu elitui, kaip pasiekiamo to, ką turi elitas ir jie be jokių skrupulų rinkosi ir renkasi tuos pačius elito naudojamus instrumentus savo naudos ir karjeros tikslais, o kai dėl patirties ir asmeninių ryšių stokos tikslų nepavyksta realizuoti, kraunasi lagaminus, kad taptų „pranašais“ ne savo žemėje.

Ar sujungtajam humanitariniam institutui irgi vadovaus policininkas?

Šveitimo ir mokslo viceministras Giedrius Viliūnas, kilus nedideliam sambrūzdžiui dėl institutų likvidavimo, puolė aiškinti, kad tai esą tik siūlymai, jie dar bus derinami su akademine bendruomene, o galutinius sprendimus priims Vyriausybė.

Bet vyriausybės vadovui – „tai net neįdomu“, tad kokius priims galutinius sprendimus, jau ir dabar aišku, aiškėja ir lietuvių kalbos perspektyvos.

Žinoma, institutų sujungimas argumentuojamas administracinių kaštų mažinimu, esą, bet kuriuos institutus ir institucijas galėtų sėkmingiausiai valdyti geri vadybininkai. Pastaruoju metu paaiškėjo, kad geriausi vadybininkai Lietuvoje yra policijos mokslus krimtę specialistai. Galėtų jie ir Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutuose kovoti su ten klestinčiu, premjero žodžiais tariant, „nepotizmu, korupcija, protekcionizmu, dvigubais standartais, neūkiškumu, neefektyviu valdymu, nelegaliais susitarimais, procesų imitavimu, grynųjų pinigų nešiojimu alkoholinio gėrimo dėžutėse ir puokšte kitų blogybių“.

Rekviem Lituanicus

kalbeti lietuviskai draudziama
Kalbėti lietuviškai draudžiama.

Išvada tokia, kad valdžią Lietuvoje turėsime, bet Lietuvos valdžioje per artimiausius metus liks vis mažiau ir mažiau. Matyt, turėtų įvykti kažkas įspūdingo, kad visuomenė į jos pačios nacionalinės kultūros reikalus atkreiptų dėmesį ir atsikvošėtų. Gal reikėtų uždaryti Vilniaus universitetą, kaip padarė Rusijos caras Nikolajus I 1832 m. Bet tokius užmojus, ko gero, būsimasis prezidentas pasitaupys užantyje ir ant stalo paklos, kai jau bus ne būsimasis, o esamasis. Iš tiesų valstybei būtų žymiai taupiau ruošti reikiamus specialistus, tarkim, Rygoje ar Bialystoke, o policininkus galėtų visai pigiai paruošti Minsko mokykla, tik problema, kad ES jų diplomų nepripažintų.

Šiaip ar taip, abu žaliųjų ir valstiečių lyderiai sutaria dėl vieno dalyko – tie, kurie susirūpinę lietuvių kalbos išsaugojimu Lietuvoje, už juos nebalsavo ir nebalsuos nei per kitus rinkimus, nei kada nors ateityje, tad pragmatiškų politikų pragmatiškas sprendimas – likviduoti tų rūpintojėlių padermę, kad gyventi netrukdytų. Paliks vieną institutą ir užteks, tokiu statusu, kokį turi Putino palikta opozicija Rusijoje. Kertinis planuojamo institutų sujungimo akmuo, kurio statytojai neatmes, yra Genocido ir rezistencijos centras, nes po sujungimo lietuvių kalbos mokslas Lietuvoje gyvuos tik rezistencijos sąlygomis.

2018.03.20; 05:00

Premjeras Saulius Skvernelis, Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir VSD vadovas Darius Jauniškis. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Artėjant Vasario 16-sios šventei Rusija irgi „pasveikino“ Lietuvą. Vienoje Rusijos TV propagandinėje laidoje, dalyvaujant gausiam žinomų Rusijos politinių veikėjų būriui, Lietuvos adresu buvo išpilta tiek paplavų bei melo, kad, dingojas, mūsų šiuo metu atostogaujančiam premjerui Sauliui Skverneliui kaipmat turėtų dingti noras megzti glaudžius kontaktus su šia šalimi.

Ar kada prablaivės premjero galva?

Lietuva iš trijų Pribaltikos valstybių labiausiai yra rusofobiška šalis. Jie vis loja ir loja. Dabar jie nori vėl su mumis suartėti. O ar mes to norime? Kokia iš jų nauda? Štai latviai turi Rigas Balzams. Geras gėrimas. Estai – Vanna Talinn. Irgi geras. O lietuviai… Na, pas juos linksmos merginos… chi-chi, chi – chi… Pamenu, dar jaunystėje, tais gerais tarybiniais laikais, kai studijavau Maskvos universitete, dažnai važiuodavome į Lietuvą mergaičių…

Po šių dabar jau akademiko žodžių, regis, net truputį susigėdo (greičiausiai apsimetė) laidos vedėjas: na, na, baikite šitaip, čia rimta laida…

Ar mes norėsime draugauti? Štai jų premjeras Svernelis, regis, ir Grybauskaitė buvo pareiškusi, bet vėliau kiek atsitraukė (koks saldus melas…), nori gerinti santykius, – klausia kitas politologijos profesorius.

Taip, mes galėtume pagalvoti, bet sąlygos turi būti griežtos: NATO kariuomenė turi būti patraukta 300 kilometrų atstumu nuo Lietuvos, Lietuva turi atsisakyti bet kokių pretenzijų dėl esą žalos kompensavimo už jų susigalvotą okupaciją, ir jokio lojimo! Ir t. t., ir t. t.

Ir čia tik kelios sparnuotos akivaizdaus tyčiojimosi iš mūsų šalies mizanscenos.

Premjero Sauliaus Skvernelio praėjusį mėnesį viešai išsakyta mintis, jog būtina su Rusija užmegzti kontaktus sukėlė, švelniai tariant, daugelio Lietuvos politikų nuostabą. Gal vienas aukščiausių Lietuvos vadovų nori keisti šalies užsienio politikos kryptį? – klausė vieni. O gal tiesiog elementariai nesusigaudo politikoje ir nežino, kokį kursą Rusijos atžvilgiu jau ne vienerius metus yra nusibrėžusi Lietuva?

„Esame unikali ES valstybė, neturėdami jokių, pabrėžiu – absoliučiai jokių, kontaktų su valstybe, nors kitos valstybės, tos pačios kaimyninės valstybės, labai aktyviai darbuojasi ekonominiais klausimais“, – teigė S. Skvernelis. Vėliau  patikslino turėjęs galvoje politinius kontaktus. „Rusija geriausiai supranta ne tylos politiką“.

Blogiau negali būti – šis pasisakymas nebuvo derintas nei su prezidentūra, nei su užsienio reikalų ministerija. O juk būtent šios dvi šalies institucijos formuoja užsienio politiką.

Tiek prezidentė Dalia Grybauskaitė, tiek užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius reagavo adekvačiai – jokių prielaidų politinio bendradarbiavimo atkūrimui nėra, kol Rusija vykdo agresyvią politiką. Po L. Linkevičiaus gan diskretiško komentaro, premjeras gan arogantiškai pareiškė, jog Linkevičius vis dar yra ministrų kabineto narys; suprask, turi besąlygiškai pritarti viršininkui.

Dar vėliau S. Svernelis patikslino, kad tam tikrus energetikos ir žemės ūkio klausimus galėtų spręsti savo veiklą atkūrusi Lietuvos-Rusijos Tarpvyriausybinė komisija. Bet konkrečių klausimų, kuriuos dvišalė komisija spręstų geriau nei Europos Sąjungos lygmeniu, jam įvardinti nepavyko. 

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – melagių melagis.

Skaitytojui reikia priminti, kad toks Lietuvos ir Rusijos  tarpvyriausybinės komisijos susitikimas paskutinį kartą įvyko 2011 metais. Po metų Rusija tokio susitikimo atsisakė. Dar po metų susitikimas buvo atšauktas, Rusijai pateikus absurdiškus reikalavimus. Rusija deryboms pasiūlė Kaliningrado tranzito klausimą, reikalaudama, kad pasienyje nebūtų tikrinami rusiški traukiniai. Manoma, kad dalis jų į Kaliningrado sritį gabendavo karius ir karinę techniką, ir tai norėta nuslėpti. Buvo bandoma užkirsti kelią ir energetinei Lietuvos nepriklausomybei.

Taip pat Rusija Lietuvos reikalavo atsisakyti strategiškai svarbių energetinės politikos žingsnių, susijusių su vadinamuoju Trečiuoju energetikos paketu ir LNG suskystintųjų dujų terminalu.

2014-aisiais Rusijai okupavus Krymą ir pradėjus karą Rytų Ukrainoje santykiai galutinai buvo įšaldyti.

Ir štai tokiame politiniame kontekste iškelta premjero „bendradarbiavimo“ idėja verčia suklusti: ar jau prasidėjo S. Skvernelio prezidentinė rinkimų kampanija, o gal yra ir gilesnių priežasčių?

Lietuva ne vienerius metus įrodinėjo Vakarams, jog Rusija dar nėra atsisakiusi savo imperinių ambicijų. Prireikė laiko, kol jie patikėjo ir patys pamatė tikrąjį Rusijos veidą.

Dabar patys norime tai paneigti?

Beje, dar nenutilus šventiniams Vasario 16-sios aidams, kai kuriuose Lietuvos portaluose bei „Lietuvos ryto“ televizijos laidose prasidėjo Dalios Grybauskaitės puolimas. Lygioje vietoje. Tai ji esą uzurpavo šventinius renginius, tai kažką į ausį pašnibždėjo Nijolei Sadūnaitei, tai apskritai kažkaip nesuprantamai elgiasi…

Galima visaip pagalvoti. Bet, regis, kol šitaip elgsis vieni aukščiausių mūsų šalies pareigūnų, sulauksime dar ne vienos kreivos ir ironiškos Putino apologetų šypsenėlės.

2018.02.22; 03:00

Potencialiai kandidatais įvardijami politikai: Premjeras Saulius Skvernelis, Kauno meras Visvaldas Matijošaitis ir ekonomistas Gitanas Nausėda. Eltos nuotr.

Pirmajame straipsnyje jau aptarėme Lietuvos vadovų rinkimų istoriją ir šiek tik paanalizavome 2019 m. gegužę įvyksiančių 15-ojo prezidento per 100 Lietuvos nepriklausomybės metų rinkimus bei pristatėme šiuo metu tarp galimų kandidatų lyderiaujantį bankininką Gitaną Nausėdą.

Prasideda „trolinimas“

Bet čia atsitiko keistas dalykas: vienas iš galimų pretendentų į šį postą, Seimo narys Žygimantas Pavilionis  kreipėsi į „Wallenberg Foundations AB“ – pagrindinio SEB akcininko – prezidentą Peterį Valenbergą jaunesnįjį ir fondo ryšiams su užsieniu vadovą Magnusą Šiolcą dėl SEB banko Lietuvoje prezidento patarėjo Gitano Nausėdos statuso. Laiške teigiama, kad Seimo nariui nerimą kelia dviprasmiška ir pavojinga situacija, kuomet vienas žinomiausių šalies ekonomistų vienu metu atstovauja SEB bankui ir yra įvardinamas kaip vienas iš potencialių kandidatų į Lietuvos Respublikos prezidentus.

Vieno iš opozicijos lyderių, taip pat pristatomo kaip būsimo kandidato artėjančiuose rinkimuose, TS-LKD atstovo akibrokštas neliko nepastebėtas ir partijos kolegų, ir apžvalgininkų ir įvardintas kaip neetiškas mėginimas panaudoti „juodąsias technologijas“ prieš kitą galimą varžovą, nors nei vienas iš jų dar nėra paskelbęs apie savo pretendavimą. Kitomis versijomis, esą G. Nausėda ir Ž. Pavilionis susitarę dėl šio tariamo abiejų konflikto…

G. Nausėdos reakcija buvo gana taiki. „Taip, aš komentuoju daugybę įvairiausių Lietuvos visuomenės gyvenimo klausimų. Įskaitant ir užsienio politiką, – sakė bankininkas naujienų portalui Lrytas.lt, – ir matyt, nebūkime naivūs, turbūt įvertinant ir tai, kad šioje reitingų lentelėje aš atsiradau, aš susilaukiau ir nemažai klausimų ir užsienio politikos tematika. Bet kaip vyriausiasis ekonomistas esu ne kartą panašius klausimus ir praeityje komentavęs. Tik tiek, kad tuo metu nebuvo jokių politinių poteksčių. Ir niekas iš to didelės dramos nedarydavo“, – prisiminė pašnekovas.

Kiek dar tokių išpuolių bus per šiuos 15 mėnesių?

Asmenybė su žmogiškuoju veidu

Bet šįkart apie kitus būsimus kandidatus iš populiariausiųjų trijulės. Balandį 61-rių sulauksiantis Visvaldas Matijošaitis taip pat santūriai kalba apie būsimus rinkimus. Verslininkas, „Vičiūnų“ įmonių grupės steigėjas ir savininkas, iš garsiųjų Šančių kilęs dabartinis Kauno miesto meras, kuris „Veido“ tyrimo duomenimis užima 8 vietą tarp įtakingiausių Lietuvos žmonių, kaip ir S.Skvernelis taip pat buvo milicininku bei policininku, kriminalistu, pernai rugsėjį interviu pareiškė, kad, „jeigu bus blogi kandidatai“, dalyvaus 2019 m. Lietuvos Prezidento rinkimuose. Tokia sąlyga reiškia, kad V. Matijošaitis rimtai galvoja apie tolesnę politinę karjerą.

Jeigu kiti blogi, jis yra geras. Tokia formulė arti tiesos. Jis santūrus, turi verslininko gyslelę, gerai tvarkosi Kaune ir yra visiška priešingybė buvusiam miesto vadovui, istorikui ir politologui R. Kupčinskui. Bet kas gi trukdytų jam pasiekti savo tikslą?

Komunikacijos ekspertė Orijana Mašalė viename portale svarsto, kad tiek S. Skverneliui, tiek V. Matijošaičiui susitelkti į prezidento rinkimų kampaniją gali trukdyti jų užimamos pareigos, reikalaujančios daug energijos ir darbo. Kita vertus, žinomumas, dažni pasirodymai žiniasklaidoje duoda peno jų vertintojams, ir dažnai tie vertinimai ne patys palankiausi pretendentams. Priskirdamas save verslo klanui, nors ir puikiai tvarkydamasis Kaune (bei sėkmingai varžydamasis su R. Šimašiumi Vilniuje), jis kartu apriboja savo simpatikų gretas. Mat, dažnai rinkėjai stambųjį verslą tapatina su „juoduoju“ verslu, net su šešėline ekonomika (V. Uspaskichas čia padarė didelį indėlį), kuri esą tik apiplėšinėja žmones.

Šia prasme rinkėjo savimonę prieš rinkimus taikliai apibrėžė politologas Lauras Bielinis savo 2003 m. išleistoje knygoje „Prezidento rinkimų anatomija“, skyriuje „Situacija elektorato lauke, kur rašo: „Rinkėjas visada labiau pasiryžęs balsuoti už žmogų, o ne už partiją; už idėją, o ne už ideologiją; už ateitį, o ne už praeitį; už spektaklį, o ne už kasdienybę; už save, o ne už kandidatą; už autentiškumą, o ne už regimybę; už svajonę, o ne už banalybę; už lūkestį, o ne už pažadą; už aktyvų, o ne už pasyvų; už laimintį, o ne pralaimintį“ ir t.t. A. Valinskas ir kiti politiniai marginalai, atėję į valdžią kartu su skambaus pavadinimo Tautos prisikėlimo partija, nieko neprikėlė, bet iškart užkariavo „spektaklio“, o ne problemų ištroškusią visuomenę.

Vis dėl to politikos apžvalgininkas R. Celencevičius tvirtina, kad „ir dėl savo sveikatos būklės, ir dėl projektuojamo gyvenimo V. Matijošaitis vargu ar norėtų užsiimti kažkuo daugiau nei vadovavimas Kaunui. Ponas V. Matijošaitis jau ir dvarelį nusipirko šalia Kauno, kur norėtų leisti laiką su anūkais…“ Nepamirškime, sako politologai, kad jis pasilieka rezerve 2019 m. vasarį vyksiančius savivaldos rinkimus…

V. Matijošaitis „žmogiška“ asmenybė. Jam neprilipo ir visokie bjaurūs gandai dėl ankstesnės žmonos žūties, padaręs avariją jis elgiasi „žmogiškai“ – neišsisukinėja, atsiprašo, padeda; viešai visuomenei pristato savo naują simpatiją, ši per TV nevengia apibūdinti savo gyvenimo draugą…

Visa tai sudėjus, kaip neseniai rašė portalas Slaptai.lt, V. Matijošaitis net pranašesnis už kitą spėjamą pretendentą S. Skvernelį. Jis nėra tik „milicininkas“. V. Matijošaitis, sukūręs verslo imperiją, it kokį Lozorių naujam gyvenimui prikėlė Kauną. Šis laikinosios sostinės „prikėlimo“ mitas tapo svarbus ne tik tarp kauniečių, bet ir tarp kitų miestų gyventojų, kurie galbūt nieko konkretaus apie nuveiktus darbus Kaune net nežino. Vien ko vertas vilnietiško Vyčio perkėlimas į Kauną…

Žmogus, mėgstantis Jupiterių šviesą…

Dabartinį premjerą Saulių Skvernelį į trečiąją pretendentų vietą skiriame dėl tos pačios aukščiau minėtos priežasties: jis prisikalbėjo ir prisidirbo dėl savo aktyvumo viešojoje erdvėje. Dabar dar tik 47-rių sulaukęs fizikas, automobilininkas, teisininkas, politikas turi turtingą asmeninę ir darbo biografiją: buvo ir paprastu policininku, ir policijos šefu, ir ministru, ir Vyriausybės vadovu.

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Bet kartu susidarė aplinkybės konfliktuoti su valstybės vadovais. Prisimename jo aštrius pasisakymus tuometinės Seimo pirmininkės L. Graužinienės adresu, žodinę dvikovą su Prezidente D. Grybauskaite, naują mūšį pernai metų vidury dėl Vyriausybės kritikos šalies vadovės metiniame pranešime, nuolatinius Vyriausybės ir Prezidentūros priekaištus viena kitai dėl silpnos veiklos. Tačiau Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanas profesorius Algis Krupavičius teigia, kad esamuose Vyriausybės ir Prezidentūros santykiuose nemato ypatingo konflikto ir įtampų, kur nuomonės būtų dramatiškai priešingos. Nors, pažymėjo profesorius, ir „aukso amžiumi“ Vyriausybės ir Prezidentūros santykių pavadinti negalėtų.

S. Skvernelio reakcija į Lietuvos santykius su kitomis valstybėmis taip pat kontroversiška. Pernai rugsėjį jis Vilnių ragino stiprinti Lenkijos ir Lietuvos bendradarbiavimą, esą „kamuoliukas yra mūsų pusėje“. Jis ragino palaikyti aktyvesnius ryšius su Izraeliu, o su Rusija – stipresnius kontaktus. Pastarasis akibrokštas sukėlė Prezidentės susierzinimą. Netgi įsikišimas į skandalą dėl Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriams Vigilijaus Sadausko pasiūlymo skirti 1000 eurų už atskleistus žydų nusikaltimus XX amžiuje buvo perteklinis. Apžvalgininkai pastebėjo, kad premjeras nėra išsakęs savo aiškios pozicijos dėl kitos kontroversijos – R. Vanagaitės knygos apie tariamą masinį lietuvių dalyvavimą holokauste ir žydų naikinime…

Apie premjero raginimus stiprinti kontaktus su Rusija apžvalgininkas Vladimiras Laučius LRT portale rašė taip: „Gerų ryšių su Rusija nėra ne todėl, kad Lietuvos užsienio politika – antirusiška, o todėl, kad Rusijos užsienio politika – šovinistinė, militaristinė ir imperinė, už vadinamuosius gerus ryšius reikalaujanti iš kaimyninių šalių politinio, ekonominio ir moralinio nuolankumo ir paklusnumo. Ar S. Skvernelis pasirengęs mokėti tokią kainą? Greičiausiai – ne, nes juk sako, kad ligšiolinės užsienio politikos vertybės ir principai neturėtų keistis. O jei nesikeis, tai ir Rusijos politika Lietuvos atžvilgiu nesikeis. Mėginti megzti glaudžius ryšius su dabartinės politikos nekeičiančia Rusija – tai tas pats, kas mėginti pasikalbėti ir padiskutuoti su televizoriaus ekranu, kuriame matote kalbantį Vladimirą Putiną.“

Patyrimo stoka tarptautinių santykių vertinime ir noras dalyvauti bei išsakyti nuomonę dėl kiekvieno kontroversiško vidaus įvykio stumia S. Skvernelį į jo pirmtako A. Butkevičiaus padėtį: pastarojo prieštaringi pasisakymai jau buvo tapę visuomenės pajuokos objektu… Štai kodėl dabartinio premjero bandymai kiekvieną kartą atsiriboti nuo jį į šį postą pasiūliusios Valstiečių ir „žaliųjų“ sąjungos, nors su R. Karbauskiu jis susijęs nuo seno, S. Skvernelį leidžia apibūdinti kaip gana dažnai konfliktuojantį, naivų, nesubrendusį tolesnei politinei karjerai.

Kas prilygs D.Grybauskaitei?

Šie „trys muškietininkai“ dar neiškėlė savo špagų ir nepuolė į mūšį už karalių. Jie žvalgosi, laukia palankaus meto ir rinkiminių procedūrų pradžios. Juo labiau, kad be šio trejeto randasi daugiau pretendentų. Tiesa, jie reitinguose atrodo prasčiau, tačiau kas gali paneigti, kad verslininkas Robertas Dargis, diplomatas Vygaudas Ušackas, politikas Žygimantas Pavilionis, ekonomistė Ingrida Šimonytė ar tas pats Ramūnas Karbauskis neapsispręs ir nepareikš savo pretenzijų į aukščiausią valstybės postą?

Lietuvos prezidentūra. Vilnius, Daukanto aikštė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O kol kas nė vienas jų negali prilygti dabartinei vadovei D. Grybauskaitei – ir ryžtingais vertinimais, ir aštria kritika, ir „tvirta ranka“, ir bekompromisiu požiūriu į agresyvius kaimynus. O kažkada, 2009 – ųjų kovą, kai ji dar tik ruošėsi pirmai savo kadencijai, portale Bernardinai.lt straipsnyje „Ar tauta grybą pjaus?“ (http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-03-17-ceslovas-iskauskas-ar-tauta-gryba-pjaus/26663) rašiau:

„Atbėga aną vakarą kaimynė su lapu ir kloja jį ant stalo: girdi, greitai pasirašykite už Dalią Grybauskaitę. Profsąjunginis parašų rinkimo vajus seniai užmarštyje, todėl guviąją kaimynę sodinam ir aiškinamės: kodėl už ją turime pasirašyti, ar tikrai ji verta mūsų paramos, kokie jos privalumai ir trūkumai.Galų gale po neilgos diskusijos moteris trenkė durimis: atrodo, santykiai sugadinti…“ 

Amžiną atilsį mano stropiajai kaimynei, kuriai dabar pasakyčiau pagiriamąjį žodį: jūsų pastangos nenuėjo veltui – Lietuva 10 metų turi stiprią Prezidentę. Lietuva grybo nepjovė. O kitąmet?

2018.02.12; 05:52

Naujausių apklausų duomenimis, Lietuvos piliečiai ir toliau palankiausiai vertina prezidentus. Tačiau Vyriausybės vadovas ir kiti valdančiųjų lyderiai tuo pačiu pasidžiaugti negali.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriaus T. Janeliūno manymu, tai, kad palankus Sauliaus Skvernelio vertinimas nors ir nežymiai, tačiau mažėja, yra susiję su tuo, kad Premjeras tradiciškai yra pagrindinis taikinys, į kurį nukrypsta akys, jeigu valstybėje vyksta kažkas negero. Kartu, pabrėžė politologas, neigiamos įtakos gali turėti ir Premjero nelygiavertė kova su Prezidente.

Eltos užsakymu visuomenės nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ atlikta apklausa rodo, kad Lietuvos gyventojai palankiausiai įvertino Valdą Adamkų (80 proc. įvertino palankiai) ir Dalią Grybauskaitę (72 proc.).

Tuo tarpu per mėnesį labiausiai sumažėjo pasitikėjimas valdančiųjų lyderiais. Palankiai vertinančių Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininką Ramūną Karbauskį sumažėjo 7 procentiniais punktais.

3 procentiniais punktais pasitikėjimas krito ir Seimo Pirmininku Viktoru Pranckiečiu. Pastarąjį mėnesį nepasitikinčių Premjeru S. Skverneliu skaičius išliko panašus (sumažėjo 1 procentiniu puntu).

Lyginant su paskutinių trijų mėnesių duomenimis, teigiamas Premjero vertinimas nuosekliai krenta. Bendrame palankaus vertinimo reitinge S. Skvernelis šiuo metu rikiuojasi aštuntoje vietoje.

Lyginant su ankstesnių mėnesių duomenimis, geriau už Premjerą vertinami buvo Europos Parlamento narė socialdemokratė Vilija Blinkevičiūtė ir Seimo narė Aušra Maldeikienė.

Toliau nuosekliai auga potencialiais kandidatais į Prezidento postą laikomų ekonomisto Gitano Nausėdos (65 proc.) ir Kauno mero Visvaldo Matijošaičio (60 proc.) patikimumo reitingai. Lyginant su 2017 metų gruodžio mėnesio apklausa, visuomenės pasitikėjimas G. Nausėda ir V. Matijošaičiu išaugo 4 procentais.

Tvarkos ir teisingumo pirmininko Remigijaus Žemaitaičio, buvusio diplomato Vygaudo Ušacko bei žurnalisto Andriaus Tapino vertinimas taip pat pagerėjo 4 procentiniais punktais.

Lyginant su 2017 metų gruodžio mėnesio apklausa, 6 procentiniais punktais padaugėjo gyventojų, kurie palankiai vertina Seimo narę A. Maldeikienę, taip pat 5 procentiniais punktais pagerėjo užsienio reikalų ministro Lino Antano Linkevičiaus vertinimas.

3 procentiniais punktais padaugėjo gyventojų, palankiai vertinančių Europos Parlamento narę V. Blinkevičiūtę. Nepalankiausiai 2018 m. pradžioje Lietuvos gyventojai tradiciškai įvertino – Andrių Kubilių (71proc. įvertino nepalankiai), Aurelijų Verygą (69 proc.),Viktorą Uspaskichą (64 proc.), R. Karbauskį (63 proc.), Vytautą Landsbergį (63 proc.), Valdemarą Tomaševskį (62 proc.), Artūrą Zuoką (60 proc.) ir Rolandą Paksą (60 proc.). 5 procentiniais punktais pablogėjo Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus vertinimas.

Tai, kad Premjero S. Skvernelio patikimumas, ypač lyginant su kitais politikais, mažėja, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Tomas Janeliūnas aiškino, kaip jo užimamų pareigų rezultatą.

Anot jo, Premjeras nuolat matomas viešojoje erdvėje ir turi aiškinti įvairias ištikusias problemas.

„Premjeras atsako už visas sritis, už kurias atsakingi ministrai ir visa Vyriausybė. Taigi Premjeras yra tas pagrindinis taikinys, į kurį nukrypsta akys, jeigu valstybėje vyksta kažkas negero arba žmonės yra kažkuo nepatenkinti“, – aiškino politologas.

Tačiau, profesoriaus nuomone, svarbu yra ir tai, kad auga bendras žmonių nusivylimas valstybės valdymo ar Vyriausybės veiklos rezultatais.

Politologas išskyrė kilusį šurmulį dėl vaiko pinigų perskirstymo ir alkoholio reklamos „keistenybių“. Šios ir kitos problemos, kalbėjo T. Janeliūnas, didesniu ar mažesniu mastu turi poveikį S. Skvernelio reitingams.

T. Janeliūno nuomone, S. Skvernelio ir D. Grybauskaitės ginčai taip pat gali turėti įtakos Premjero patikimumui. Profesoriaus teigimu, Premjeras ne tik dalyvauja nelygiavertėje kovoje, bet ir apskritai, pasirinkęs netinkamą priešininką, švaisto energiją.

„D. Grybauskaitei šis konfliktas, kaip galima spręsti iš apklausų duomenų, neturi jokios įtakos. Nors Prezidentė kartais ir kritikuoja Vyriausybę, bet ji nesivelia į tiesioginį asmeninį ginčą su S. Skverneliu. O S. Skvernelis, šiuo atveju, viską suveda į labai konkretų asmenį – D. Grybauskaitę“, – kalbėjo T. Janeliūnas.

Politikos ekspertas pabrėžė, kad S. Skvernelis apskritai pasirinko labai keistą priešininką. 

„Jam nereikės varžytis su D. Grybauskaite, jei jis norės dalyvauti Prezidento rinkimuose. Tai šia prasme, jo noras kritikuoti Prezidentę, greičiausiai, nesuteiks kažkokių papildomų balų“, – apibendrino T. Janeliūnas, pabrėždamas, kad S. Skvernelio „atsimušinėjimas“ palankiai vertinamai Prezidentei visuomenėje didelio pritarimo gali ir nesulaukti.

Parengė Eltos korespondentas Benas Brunalas 

Apklausa vyko 2018 m. sausio 18-30 dienomis. Tyrimo metu apklausta 1020 Lietuvos gyventojų (18 metų ir vyresnių), apklausa vyko 115 atrankos taškų. Apklaustųjų sudėtis atitinka 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų sudėtį pagal lytį, amžių, išsimokslinimą, tautybę, gyvenvietės tipą. Apklaustų žmonių nuomonė rodo 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų nuomonę. Tyrimų rezultatų paklaida iki 3 procentų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.02.11; 03:00

Pastaruoju metu Prezidentūros ir Vyriausybės santykiai nėra patys geriausi. Žvelgiant į abipusę kritiką susidaro įspūdis, kad nesutarimų esama daugiau nei bendrų interesų.

Prezidentūra kritikuoja Saulių Skvernelį dėl vis labiau ryškėjančių Vyriausybės ir atskirų ministerijų gebėjimų trūkumų įgyvendinti svarbius įstatymus.

Tuo tarpu Ministras Pirmininkas ne tik atmeta kaltinimus kaip nepagrįstus, tačiau negaili kritikos Prezidentei. Jo nuomone, Prezidentė neprisidėjo įgyvendinant svarbias reformas, o jos požiūris į valstybės valdymą primena „buldozerinius“ metodus. Premjero nuomone, Prezidentė į vykstančius procesus žvelgia iš aukšto ir neprisiima atsakomybės dėl problemų įgyvendinant svarbias reformas.

Ekspertų nuomone, trintis tarp šių dviejų institucijų nėra kažkuo išskirtinė ir neįprasta. Nors, pažymi Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanas profesorius Algis Krupavičius, „aukso amžiumi“ dabartinių santykių taip pat apibūdinti negalėtume.

Mykolo Romerio universiteto (MRU) dėstytoja Rima Urbonaitė, aiškindama vykstančias trintis tarp Vyriausybės ir Prezidentūros, teigia, kad nėra aišku, kaip šios dvi institucijos įsivaizduoja viena kitą. Ar jos viena kitą laiko konkurentėmis, ar sąjungininkėmis. Taip pat, sprendžiant iš viešų diskusijų, nėra visiškai aišku, kuri iš šių struktūrų iš tikrųjų nėra linkusi derinti interesus ir ieškoti kompromisų.

Vertindama dabartinę situaciją, politologė sakė, kad būtina atkreipti dėmesį į tai, jog diskusijos vyksta dėl įstatymų įgyvendinimo. Todėl, pasak jos, būtina įvertinti abiejų institucijų funkcijas priimant ir įgyvendinant įstatymus.

„Prezidentūros ištekliai įvertinti kiekvieno įstatymo implikacijas yra žymiai ribotesni, lyginant su Vyriausybės ir Seimo. Tai yra svarbus niuansas. Kitaip tariant, Prezidentūros funkcijos leidžiant įstatymus yra ganėtinai ribotos. Prezidentas gali inicijuoti teisės aktus, gali vetuoti arba nepasirašyti įstatymo“, – sakė R. Urbonaitė.

Tokia situacija, komentavo MRU politologė, tarsi didesnę atsakomybę įgyvendinant ir reformuojant konkrečias politikos sritis vidaus politikoje suteikia Vyriausybei. „Juk būtent dėl reformų vertinimo pastaruoju metu Vyriausybė ir Prezidentūra nesutaria“, – sakė R. Urbonaitė.

Vyriausybė kur kas geriau nei Prezidentūra privalo matyti bendrą vaizdą. Pavyzdžiui, „Matuko reforma“ yra grandiozinė, nes įtrauks labai daug institucijų. Akivaizdu, kad Prezidentūra įspėjo ir sukritikavo Vyriausybę, suabejojusi, ar Vyriausybė mato tą bendrą paveikslą.

Anot R. Urbonaitės, kritikos ši situacija tikrai buvo verta, nes juk vienu metu nesutapo ir S. Skvernelio bei socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio nuomonės dėl to, ar reforma tinkamai vyksta, ar ne. „Taigi šiandien klausimas ir yra, ar ministerija aiškiai mato visą reformos įgyvendinimo modelį nuo to, kas yra popieriuje iki kiekvieno atskiro veikėjo, nuo kurio ir priklauso reformos sėkmė“, – kalbėjo MRU dėstytoja ir pabrėžė, kad nemažai abejonių kelia ir alkoholio reklamos draudimo įgyvendinimas, kai kyla pagrįstų klausimų, ar viskas tinkamai atliekama politikos parengimo etape.

Tuo tarpu Prezidentūra, kalbėjo R. Urbonaitė, su savo ribotais resursais vidaus politikoje veikiau turėtų padėti ryškinti vidaus politikos problemas, kurias ji mato. Lieka tik klausimas, kokia problemų „išryškinimo“ forma yra pasirenkama, akcentavo MRU dėstytoja.

Panašu, samprotavo R. Urbonaitė, kad Prezidentūra renkasi aštresnes „išryškinimo“ formas. Tai, kalbėjo politologė, galima paaiškinti kaip savotišką apsidraudimą, kad tikrai bus atsižvelgta į tai, kas yra sakoma.

Pavyzdžiui, Prezidentas Valdas Adamkus tikriausiai būtų rinkęsis tylesnę formą, nei tą patį pasakė Dalia Grybauskaitė. Kitas klausimas, kuri forma yra efektyvesnė.

Tačiau pati situacija, kai dvi institucijos pradeda viena į kitą rodyti pirštais, nėra naudinga valstybei. Reikia suprasti, kad Prezidentūra ir Vyriausybė yra tos pačios sistemos dalys. Juk didesnės konfrontacijos atveju pralaimi visuomenė ir valstybė, apibendrino R. Urbonaitė.

Politologė taip pat pažymėjo, kad vykstančiose komunikacinėse trintyse svarbios ne tik išsiskiriančios vertybėmis, bet apskritai Vyriausybei bei Prezidentūrai vadovaujančios asmenybės. Pasak R. Urbonaitės, tiek D. Grybauskaitė, tiek S. Skvernelis yra principingi ir tylėti nelinkę lyderiai. Tai, anot jos, taip pat svarbi egzistuojančių nesutarimų priežastis.

Tuo tarpu Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanas profesorius Algis Krupavičius teigė, kad esamuose Vyriausybės ir Prezidentūros santykiuose nemato ypatingo konflikto ir įtampų, kur nuomonės būtų dramatiškai priešingos. Nors, pažymėjo profesorius, ir „aukso amžiumi“ Vyriausybės ir Prezidentūros santykių pavadinti negalėtų.

„Nevadinčiau šito laikotarpio aukso amžiumi arba idealiu, žvelgiant per istorinę Vyriausybės ir Prezidento santykių prizmę. Manau, kad būta ir tokių laikotarpių, kai buvo konstruktyvesni ir rezultatyvesni santykiai“.

Komentuodamas jau įprastu tapusį neigiamų vienas kito atžvilgiu vertinimų pasikeitimą, A. Krupavičius aiškino, kad tai greičiau nesutarimai dėl nuomonių.

Profesoriaus nuomone, Prezidentės kritika apskritai yra labai natūralus dalykas. Anot jo, pasakymas, kad Vyriausybė „šlubuoja“ įgyvendindama sprendimus, gali būti taikomas beveik visoms buvusioms Vyriausybėms Lietuvoje.

Profesoriaus nuomone, pradedant įgyvendinti net gerus sprendimus, eigoje gali iškilti daugybė problemų. Vienas iš tokių pavyzdžių, kalbėjo A. Krupavičius, yra receptinių vaistų kontrolė. Kad tokia turi būti, yra faktas, tačiau būdas, kaip buvo sprendimas įgyvendinamas, nebuvo pats geriausias.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.02.09; 01:30

Potencialiai kandidatais įvardijami politikai: Premjeras Saulius Skvernelis, Kauno meras Visvaldas Matijošaitis ir ekonomistas Gitanas Nausėda. Eltos nuotr.

Artėjant 2019 metų Prezidento rinkimams vis dirsčiojama į visuomenės apklausų duomenis, kuriose lenktyniauja trys potencialiai kandidatais įvardijami politikai: Premjeras Saulius Skvernelis, Kauno meras Visvaldas Matijošaitis ir ekonomistas Gitanas Nausėda.

Tačiau konkretesnes ideologines nuostatas slepiantys ir stipriomis bei kartu užburiančiomis asmeninėmis savybėmis nelabai pasižymintys kandidatai tarsi „Milžino paunksmėje“ užgožiami beveik dešimtmetį prezidentaujančios Dalios Grybauskaitės. Kaip šis dešimtmetis ir D. Grybauskaitės asmenybė pakeitė Lietuvos Prezidento rinkimus? Kuo artėjantys rinkimai skirsis nuo ankstesniųjų?

Viešojoje erdvėje jau vyksta pasiruošimas galimiems „strateginiams aljansams“. S. Skvernelis sako, kad reikalui esant Kauno meras Visvaldas Matijošaitis galėtų tikėtis jo paramos. V. Matijošaitis – atsako tuo pačiu ir giria S. Skvernelio charakterį.

Ši planuojama „kooperacija“, viena vertus, rodo, kad šie potencialiais kandidatais į Prezidentus laikomi asmenys būgštauja dėl beveik tų pačių rinkėjų gretų ir to, kad kandidatūras keliant abiem, galiausiai nelaimėtų niekas. Tačiau, kita vertus, tai taip pat rodo, kad nei vienas, nei kitas nėra pakankamai stiprus kandidatas, realiai galintis atsisėsti į valstybės lyderio kėdę.

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šiems kandidatams alternatyva laikomo ekonomisto G. Nausėdos galimybės vertinamos taip pat atsargiai. Nepaisant augančių jo reitingų, ne vienas analitikas pažymi, kad G. Nausėdos galimybės laimėti rinkimus yra ribotos. Pirmiausia dėl to, kad tai būtų išsilavinusių, pasiturinčių miestiečių Prezidentas. O siekiant tapti Prezidentu neužtenka remtis viena socialine grupe.

Kitaip tariant, kyla abejonių, ar esami kandidatai yra pajėgios ir tinkamos asmenybės tapti Prezidentu, į kurį visuomenė tradiciškai deda daugiau vilčių nei numato Konstitucija.

Šios dvejonės kuria jau dešimtmetį neregėtą intrigą Prezidento rinkimuose. Galima teigti, kad kylančios abejonės susijusios su keliomis aplinkybėmis.

Pirmiausia siekiant patraukti skirtingas visuomenės grupes reikia išskirtinės asmenybės, savotiško „mito“, kuris visuomenei praneštų apie specifinius politiko sugebėjimus. Šiuo atžvilgiu esami kandidatai neatrodo labai stiprūs.

S. Skvernelio mitas apsiriboja viešojoje erdvėje jam klijuojama „policininko“ tapatybe. Nors tai gyvenime labai svarbi, tačiau pernelyg kasdieniška, intriguojančių ritualų ar paslapčių neturinti specialybė. Be to, „policininko“ vaidmuo nesunkiai atsiduria anekdotų epicentre. Kita vertus, ryšius su „valstiečiais“ ir darbą Vyriausybėje taip pat būtų sunku įvardinti kaip naudingą paramą.

Šia prasme V. Matijošaitis net pranašesnis už S. Skvernelį. Jis nėra tik „milicininkas“. V. Matijošaitis, sukūręs verslo imperiją, it kokį Lozorių naujam gyvenimui prikėlė Kauną. Šis laikinosios sostinės „prikėlimo“ mitas tapo svarbus ne tik tarp kauniečių, bet ir tarp kitų miestų gyventojų, kurie galbūt nieko konkretaus apie nuveiktus darbus Kaune net nežino.

G. Nausėda yra panašus į buvusį ir iki šiol populiarų šalies vadovą Valdą Adamkų. Jis išsilavinęs, gerų manierų ir reputacijos, yra gyvas, gebantis šmaikštauti socialiniuose tinkluose. Tačiau G. Nausėda yra pirmiausia „bankininkas“. Lyginant su V. Adamkumi, jis stokoja aukščiausiam valstybės postui būtinos asmenybinės mistikos. V. Adamkus Prezidento rinkimus laimėjo grįžęs iš „galimybių ir svajonių šalies“ Amerikos, kurioje padarė fantastišką karjerą.

Tad G. Nausėdos turima erudicija bei diplomatiškumas įspūdžio gali ir nepadaryti. Jo prezidentinis „personažas“ pernelyg ramus ir reikšmingai neišsiskiriantis, kad sugebėtų užtikrintai įtikinti įvairias visuomenės grupes.

Antroji aplinkybė, kelianti diskusijų ar net nerimo dėl potencialių kandidatų kompetencijų užimti Prezidento postą, žinoma, yra Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Dešimtmetis prezidentavimo ir Prezidentės darbo savybės, kurios nuosekliai buvo rodomos abiejų kadencijų metu, iš esmės tapo tuo, ko visuomenė toliau tikėsis iš būsimo Prezidento.

Ši situacija yra neįprasta. Iki D. Grybauskaitės visi naujo Prezidento rinkimai vyko ieškant kažko naujo. Tuo tarpu ateinančiuose rinkimuose, bus ieškoma kandidato, kuris kuo mažiau skirtųsi nuo to, ką ir kaip darė D. Grybauskaitė.

Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.

Po Algirdo Brazausko kadencijos pabaigos visuomenė ieškojo to, ko atsisakė Prezidentu pasirinkus buvusį LKP CK pirmąjį sekretorių. Valdas Adamkus rinkimuose apskritai buvo iškeistas į „skraidantį“ Prezidentą. Šiam „prisiskraidžius„ – V. Adamkus tapo saugiausia, mažiausiai į R. Paksą panaši alternatyva. Po antrosios Prezidento V. Adamkaus kadencijos vėl ieškota kažko naujo. Pirmiausia – aktyvesnio ir stipresnio.

D. Grybauskaitei dalyvaujant rinkimuose dėl antrosios kadencijos, priešingai nei V. Adamkaus, pralaimėjusio Rolandui Paksui, atveju didelės intrigos nebuvo. Nepaisant ganėtinai sėkmingo socialdemokrato Zigmanto Balčyčio pasirodymo, D. Grybauskaitė ir jos Prezidentės įvaizdis bei darbo metodai konkurencijos neturėjo.

Prezidentės D. Grybauskaitės retorika, vadovavimo stilius, tarptautinis pripažinimas, nepaisant kartkartėmis išsprūstančios kritikos dėl kategoriškumo bei aštrumo, buvo ir yra vertinama kaip tai, ko Lietuvai labiausiai reikia.

D.Grybauskaitės, kaip Prezidentės, balsas išsiskyrė ir niekada nebuvo sutapatintas su kitų politikų balsais, sklindančiais iš Seimo – institucijos, kuria lietuviai nepasitiki labiausiai. Kitaip tariant, Prezidentė buvo virš Lietuvos politinio elito, o jos, kaip atsakingos, padorios ir teisingos lyderės, įvaizdis viešojoje erdvėje praktiškai nebuvo diskutuojamas.

Tam tikra prasme D. Grybauskaitė visuomenėje nebuvo suvokiama kaip politikė tarp kitų politikų. Ji buvo ir yra pripažįstama kaip lyderė šalia tarpusavyje besivaidijančių ir dažnai nesąžiningų politikų.

Žinoma, prie tokio D. Grybauskaitės įvaizdžio prisidėjo Prezidento institucija ir jos suteikiamos funkcijos. Tačiau, reikia pripažinti, per dešimtmetį D. Grybauskaitė sugebėjo bent jau visuomenės akyse Prezidento vaidmenį reikšmingai pakeisti, suteikiant jam savojo charakterio bruožų.

Galima sakyti, kad Prezidentės akcentuotas siekis užtikrinti valdžių skaidrumą, kova su korupcija ir politine veidmainyste buvo nauja patirtis Lietuvai, kuri po nepriklausomybės atgavimo buvo įpratusi prie labiau parlamentinės respublikos principus atitinkančio Prezidento.

Rolandas Paksas

Tad šiuo atžvilgiu galime kalbėti apie tam tikrą paradoksą. Valstybės valdymo teorijoje yra įprasta teigti, kad valstybės aparate dirbančio asmens elgesį ir veiksmus lemia „kėdė“ – pareigos ir funkcijos, kurios reglamentuoja užimamą poziciją. Tačiau per dešimtmetį, panašu, D. Grybauskaitė Prezidento kėdei suteikė nemažai savo asmenybės savybių ir taip pakėlė apskritai naujajam Prezidentui reikalavimų kartelę.

Kitaip tariant, D. Grybauskaitė tapo etalonu, o jos asmenybė – Prezidento sinonimu. Tai tikras iššūkis bet kuriam, šiandien potencialiu kandidatu pretenduoti į Prezidento postą įvardijamam politikui. Vaizdžiai tariant, ateinantys Prezidento rinkimai vyks savotiškoje „milžino paūksmėje“.

Tad lieka laukti Prezidentės užuominos apie kandidatą, kuriame ji matanti daugiausiai prezidentinio potencialo ir galbūt savęs. Tokia užuomina gali būti kur kas svarbesnė nei šiandien aptariamos pretendentų asmeninės savybės, kompetencijos ar strateginiai susivienijimai prieš rinkimus.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.01.30; 02:00

Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Rašinyje „Vyriausiojo policijos komisaro atgaila už miliciją“ (DELFI.lt 2018 m. sausio 15 d.) Ramūnas Bogdanas greta kitų brandžių minčių teigia: Kada nuodėmės kupra nebeleidžia vaikščioti iškėlus galvą, kada saviškių kaltė maudžia lyg sena žaizda, atimdama ramų miegą, kada suvokiama, jog po savęs kiekvienas palieka vienokį ar kitokį pėdsaką – tuštumą, gėdą ar pasididžiavimą, – tada ateina atgailos metas. 

Algimantas Zolubas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Autorius teiginį, regis, taiko buvusios sovietinės milicijos luomui, konkrečiau – Sauliui Skverneliui. Ir įspėja: Atsargiai su raiteliais, kurie nekreipia dėmesio, ką sutrypė kelyje jie ar jų luomas. Nes kitas sutryptasis galite būti jūs.

Blaivi įžvalga, gerai parašyta, taikliai pritaikyta.

Generalinis policijos komisaras Skvernelis ar jam pavaldūs pareigūnai 2012 metų gegužės 17 dieną pasiuntė į Garliavą 240 sovietinio OMON-o tipo policininkų, kurie pasitelkę dujas, elektrą ir kitas ypatingąsias priemones, tampė ir mušė tiesos reikalaujančius žmones (tai užfiksavo vaizdo kameros), akivaizdžiai smurtavo. Antsiuvuose ant jų rankovių buvo Vytis, todėl jie išniekino valstybės simbolį. Dabar tie tampyti ir mušti, budėję žmonės vėl tampomi po teismus. Ne taikūs budėtojai, o „omonininkai“ ir juos pasiuntę pareigūnai todėl turi būti teisiami. Atgailos čia nepakanka.

O kaip su kitais, KGB, kolaborantų, teisėjų, prokurorų luomais?

KGB_dokumenty
KGB dokumentai – po devyniais užraktais

KGB etatiniai darbuotojai be išpažinties ir atgailos buvo atleisti kaip karinio dalinio kareivėliai, dažnas gauna LR ir RF pensijas, kiti dirba verslo ar kitokiose galimai priedangos struktūrose.

Kolaborantai – kgb agentai ir bildukai, kurie atliko VSD „klebonui“ išpažintį, neatlikę nei žodžiu nei raštu atgailos, buvo įslaptinti, kiti, neatlikę išpažinties, dabar viešinami.

Teisėjai, net kėdžių teismuose nepakeitė, tik po smakrais ant grandinės Vytį pasikabino, tarsi lojalumą valstybei pabrėždami, Gedimino stulpais grandinę pasigražino.

Sovietiniai prokurorai be liustracijos, be atsiprašymų, be atgailos, be melo detektorių, pratęsę nenutrūkstamą darbo stažą nepriklausomoje Lietuvoje, taip pat vytį prisisegė.

Todėl iš luomų, kuriems buvo priimtina LSRS NKVD komisaro Lietuvoje Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus Kalvio Ignoto teisybė, laukti tikros tiesos – beviltiška.

Bažnyčiose tikinčiųjų bendruomenė Mišių pradžioje žodžio liturgijos metu kalba labai prasmingo Atgailos akto žodžius: „Prisipažįstu visagaliam Dievui ir jums, broliai seserys, kad labai nusidėjau mintimis, žodžiais, darbais ir apsileidimais“. Nors tarp nusidėjimų apsileidimai minimi ketvirtoje vietoje, tačiau dažnai jie būna trijų pirmųjų priežastimi.

Sesuo Nijolė Sadūnaitė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Kai teisėsaugos institucijos, nesusimąstydamos jog jos nėra valstybė, priima sprendimus valstybės vardu, o visuomenė mato akivaizdų sprendimų nepagrįstumą, ji iš valstybės įsakmiai reikalauja TIESOS.

Sausio 13-ąją apdovanota Laisvės premija, iš Seimo tribūnos prabilusi vienuolė Nijolė Sadūnaitė išreiškė neigiamą nuomonę teisėsaugos atžvilgiu, tepaprašė neslėpti tiesos, neslėpti žmogaus. Ji išreiškė tiesai neabejingos visuomenės lūkestį

Aukšti valstybės vadovai, kuriems privalu žinoti ir skelbti visuomenei tiesą, Prezidentė ištarė „nežinau“, Premjeras pasišaipė, vienuolės žodžius vadindamas melu. Tiesos ir žmogaus slėpimas tik valstybės apsileidimas? Jei tai apsileidimas, jis – nusikalstamas, skleidžiamos netiesos priežastis.

2018.01.18; 06:00

Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Negaliu sakyti, jog manęs visai nedomintų Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) paskelbta nepalanki informacija apie kelis iškilius lietuvius – dirigentą Saulių Sondeckį, aktorių Donatą Banionį ar kardinolą Vincentą Sladkevičių.

Taip pat meluočiau, jei tvirtinčiau, jog mums nereikalingos kuo išsamesnės žinios apie tikrus ar priverstinius žymių tautiečių bendradarbiavimus su KGB.

Jei dedamės rimta valstybe, duomenis, kaip mus prievartavo slaptosios Sovietų Sąjungos tarnybos, privalome kaupti ir analizuoti nuolat. Be poilsio valandų. Kol visos pagrindinės KGB bylos išveržtos į Rusiją ir mums vargu ar kada nors bus prieinamos, Lietuvai vertinga kiekviena detalė, net ir dezinformuojanti, net ir tyčia pakišta. Tik iš visur ir visaip išmėtytų užuominų, įrašų, nuorodų galima bandyt lipdyti užtektinai aiškų KGB siautėjimo Lietuvoje paveikslą.

Tačiau ne mažiau svarbu, kas ir kaip kaupia, skelbia ir analizuoja šią itin jautrią informaciją. Mažų mažiausiai jie turi būti sąžiningi, principingi, giliai išmanantys slaptųjų tarnybų veiklą specialistai. Tikiu, kad tokių jau turime. Tačiau niekas nenuginčys, kad sąžiningų, drąsių ir išsilavinusių šios srities ekspertų vis tik trūksta…

Taip, kadaise KGB troško įtakoti žymius mūsų visuomenės, kultūros, meno ir religijos žmones. Kas gi tuo abejoja? Akivaizdu ir tai, kad be saugumiečių palaiminimo anuomet buvo sunku nuveikti bent kiek reikšmingesnių lietuviškų darbų. Be kompromisų išsilaikyti buvo sunku. Bet nepaneigsi ir fakto, jog kai kam – pavyko. Kai kas iš anos epochos lietuvių vardan didelių darbų kažkur kažkada galbūt ir pasirašė KGB pakištą popieriuką. Kad galėtų dirbti Lietuvos labui, nors ir paradoksaliai ši mintis skamba. Pasirašyti – pasirašė, bet niekad netarnavo tą „špargalkę“ pakišusiai organizacijai. Tiksliau tariant, būtent tie lietuviai mulkino sovietinius kagėbistus, o ne KGB – juos.

KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones

Kiekviena KGB agento, informatoriaus ar bendradarbio istorija – unikali. Bet jos esmę suvokti nėra sunku, jei svarstome, ne kur ir kada padėtas parašas, o kas konkrečiai nuveikta Lietuvos labui. Vaizdžiai tariant, domėn dabar jau imkime tik atliktus darbus. Jei tų žmonių nuopelnai Lietuvai svarbūs ir reikšmingi, kokie gi jie KGB agentai ar bendradarbiai?

Todėl priverstas klausti LGGRTC vadovų, kam derėjo į viešumą išvilkti S.Sondeckio, D.Banionio, V.Sladkevičiaus pavardes? Juk jie Lietuvos prezidento posto jau niekad nesieks, rinkimuose į Lietuvos parlamentą tikrai nedalyvaus ir viešų pareiškimų, ar Lietuvai būtina bičiuliautis su šiandienine Rusija, – nedalins. Jie jau, net jei būtų Velniui pardavę sielą, nepavojingi. Nejaugi šiuo mus įaudrinusiu pareiškimu LGGRTC vadovybė nori dar labiau sukiršinti Lietuvą, dar daugiau įnešti sumaišties Lietuvos 100-mečio išvakarėse?

O gal tikrasis tokio viešumo tikslas – nukreipti visuomenės dėmesį nuo kur kas svarbesnių temų? Sakykim, nuo su Rusijos atstovais per daug ilgai ir kryptingai draugavusio parlamentaro Mindaugo Basčio temos?

Kitas galvosūkis – ar tikrai tarp prisipažinusiųjų ir už tai Lietuvos institucijose įslaptintų KGB agentų nėra dvigubų agentų? Prisipažino, atgailavo, o iš tikrųjų sėdi svarbiuose lietuviškuose postuose ir uoliai tebedirba savo buvusiems šeimininkams arba tiesiog kantriai laukia komandos pradėti ardomąją veiklą. Ar taip negali nutikti? Kiek tokių mūsų ministerijose, parlamente, Vyriausybėje, Saugumo departamente, žiniasklaidoje? Pasaulio žvalgybų istorija žino net atvejų, kada agentai dirbdavo trims konkuruojančioms slaptosioms tarnyboms ir iki šiol iki galo nėra aišku, kuriai pusei teikta pirmenybė.

Taip pat norėtųsi iš LGGRTC vadovės Birutės Burauskaitės išgirsti, ar ji pasitiki absoliučiai visais savo darbuotojais? Tiksliau tariant, ar B.Burauskaitė garatuoja, kad LGGRTC nėra nė vieno vadinamojo „kurmio“? Ši tema – taip pat labai svarbi. Drįstu manyti, kur kas svarbesnė nei S.Sondeckio ar D.Banionio praeitis.

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Žodžiu, paslapčių, kurias gyvybiškai šiandien derėtų perprasti, – itin daug. Tai ir galimi valdančiosios partijos vadovo Ramūno Karbauskio verslo ryšiai Rusijoje, ir į valdžią R.Karbauskio atvestojo premjero Sauliaus Skvernelio pašnekėjimai apie būtinybę Lietuvai atnaujinti ekonominius santykius su Vladimiro Putino valdoma Rusija.

Beje, premjero nusišnekėjimai, jog Lietuvai derėtų atnaujinti su Rusija ekonomines derybas, – labai keisti. Taip, su Rusija vertėtų prekiauti. Bet su teroristinių požymių turinčia valstybe (Kremlius užpuolė Moldovą, Gruziją, Ukrainą, puoselėjo Kalnų Karabacho konfliktą, organizavo gyvenamųjų namų sprogdinimus Rusijoje tam, kad galėtų pradėt naują karą prieš Čečėniją, nužudė į Londoną pabėgusį Rusijos slaptųjų tarnybų agentą Aleksandrą Litvinenką, nušovė Rusijos prezidentą kritikavusią žurnalistę Aną Politkovskąją, politiką Borisą Nemcovą, numušė keleivinį lėktuvą virš Ukrainos teritorijos…) tos derybos turėtų būti labai griežtos – pirmiausia išvedate savo okupacines kariuomenes iš Padniestrės, Kalnų Karabacho, Gruzijos ir Ukrainos teritorijų, ir tik tada sėdame prie derybų stalo. Priešingu atveju derybos su šiandieninio Kremliaus valdoma Rusija – šventvagiškos.

Žinoma, įtakingoji, galingoji Rusija – mūsų pašonėje. Net ir nenorėdami bendrauti mes vis tiek … bendraujame. Kaimynė yra kaimynė. Bet S.Skvernelis – primityvus premjeras, jei mano, kad Lietuva, būdama Europos Sąjungos ir NATO nare, šiandien negali išsiversti be Rusijos. Ieškokite prekybos partnerių ne vien Rusijoje.

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O jei jau tikrai nuoširdžiai manome, kad šiandieninė Lietuva nepajėgi išgyventi be Rusijos tranzitų, rinkų, krovinių ir gamtinių išteklių, tai tuo pačiu pripažinkime, kad ir Rusijai sunku išgyventi be draugiškų santykių su kaimynais. Jei Lietuvai reikalinga Rusija, tai ir Rusijai reikalinga Lietuva. Paklausykite kai kurių radijo, internetinių ir televizijos laidų, kuriose apie ekonominę padėtį Rusijoje kalba V.Putino oponentai rusai iš Maskvos ar Sankt Peterburgo, Londono ar Kijevo. Jų teigimu, tai Rusija žlunga be normalių santykių su Vakarais, o ne Vakarai – be Rusijos platybių.

Premjeras Saulius Skvernelis

Taigi šių eilučių autoriui, kaip, beje, drįstu manyti, ir daugumai kitų lietuvių, labiau rūpi ne D.Banionio ar S.Sondeckio praeities niuansai, o valdžioje esančių Lietuvos vyrų ir moterų elgesio motyvai.

Jei bendrauti su Rusija mūsų premjeras panoro vardan pigaus populiarumo, – atleisti gal ir galima. Bet jei jis aplink save specialiai buria agresyviosios Rusijos simpatikus, – S. Skvernelis tikrai niekada nebus mano prezidentas.

Juolab kad daug pelnytos lietuviškos kritikos sulaukę S.Skvernelio pareiškimai apie santykių su Rusija kilstelėjimą viršun gali būti ženklas bjauriosioms Rusijos jėgoms, kurios bandė kištis ir kišosi į JAV prezidento rinkimų kampaniją. Šiaip ar taip Rusijos slaptosios tarnybos negalėjo neišgirsti viešai ištartų Lietuvos premjero žodžių apie būtinybę Lietuvai normalizuoti santykius su Maskva, tarsi dėl įsivyravusio šaltuko būtų kaltas ne Kremlius, o Daukanto aikštėje esančių rūmų šeimininkė.

Kremliui tikrai nepasisekė, kad Lietuva turi tokią kietą prezidentę kaip Dalia Grybauskaitė. Užtat Lietuvai – pasisekė, kad D.Grybauskaitė – Lietuvos prezidentė.

Kaip ši dilema – pasisekė ar nepasisekė – klostysis ateityje, priklausys dar ir nuo to, ar sugebėsime perprasti svarbiausius ir slapčiausius Kremliaus žaidimus.

Tekstas buvo išspausdintas Amerikoje leidžiamame lietuvių laikraštyje DRAUGAS (www.draugas.org).

2018.01.13; 04:09

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Patiko ponaujametiniai URM ministro Lino Linkevičiaus pamąstymai: „Piktintis ir viską kritikuoti didelių pastangų nereikia. Tas, kas garsiai piktinasi ir viską koneveikia, dažniausiai pats nieko nedaro. Kas loja, tas nekanda. Kandžiotis iš tiesų neverta, bet vien skųstis ir kritikuoti per didelė prabanga. Atvertėm naują švarų 2018 metų lapą. Susitelkę ir pozityviai nusiteikę kiekvienas galime ir turime palikti jame prasmingą įrašą. Kad pastangos ir geri norai nenueitų “šuniui ant uodegos“. Ir dar Šuns metais…“

Patikti patiko, bet šiek tiek norisi ir pasiginčyti. Pavyzdžiui, nelogiška šuns metais kritiką prilyginti šuns lojimui ir čia pat raginti… nekritikuoti. Bet jei nekritikuosim, t. y. nelosim, turėsime tylinčio šuns metus. O niekur nepasakyta, kad geltonieji šunys neloja. Maža to, viena didžiausių šunų vertybė yra ta, kad jie savo lojimu įspėja mus, šunų ištikimus draugus, apie mums gresiančius pavojus.

Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Taigi, išdrįsiu paamsėti, nes pajutau gresiantį pavojų, kuris susuko gūžtą vieno aukščiausio valstybės pareigūno žodžiuose, mintyse ir veiksmuose (vos neparašiau – „ir apsileidimuose“, bet susizgribau, kad ne bažnyčioje esu…).

Jau prieš keletą mėnesių, stebėdama premjero vojažus į kaimyninę Lenkiją ir bičiulystę su toli gražu ne itin draugiškai Lietuvos atžvilgiu nusiteikusiais lenkų politikais, išsakiau spėjimą, jog Saulius Skvernelis tokiais žygiais grindžia sau kelią į Daukanto aikštę. Kol kas artimiausias rezultatas – planuojami įvairaus rango Lenkijos politikų ir pareigūnų vizitai į Lietuvą. 

Kitu atveju būtų galima džiaugtis ir net paliaupsinti premjerą, kad jam, pareigūnui, neprivalančiam užsiiminėti užsienio politika, pavyko tai, kas jau keletą metų nepavyksta betarpiškai Lietuvos užsienio politikos lėtaeigį vairuojantiems Prezidentei bei užsienio reikalų ministrui.

Polonizacija

Bet ar tikrai jiems „nepavyksta“? Gal jie sąmoningai laikosi tam tikro santūrumo, visiškai suprantamo šiuo konkrečiu atveju, nes Lenkija mainais už savo „draugystę“ siekia teisės kištis į mūsų vidaus reikalus, lenkiškai redaguoti mūsų kultūrą, kalbą, istoriją?!

O štai premjeras tokį kišimąsi laiko normaliu dalyku ir paslaugiai – kartu su Seimo pirmininku – „lenkina“ lietuvių kultūrą, pradedant raidynu, pavardžių rašymu dokumentuose (!) ir…

Kol kas čia dedame daugtaškį… Mat, išaušo sausio mėnuo, o sausio mėnesį, artėjant tragiškųjų Sausio 13-sios įvykių metinėms, valstiečių ir žaliųjų politikų vadų širdys tradiciškai užsidega meile didžiajai rytų kaimynei.

Pernai draugišką „chorovodą“ su Rusijos pasiuntiniais vedžiojo Seimo pirmininkas, o šiemet apie būtinybę atnaujinti ypatingai artimus ryšius su Rusija prabilo ir premjeras. Necituosiu jo žodžių, nes juos jau spėjo pacituoti beveik visos Lietuvos (ir Rusijos) žiniasklaidos priemonės. Bet į vieną jo kalbų pastraipėlę norėčiau atkreipti ypatingą dėmesį. Į tą, kur premjeras aiškina, kad atnaujinti ryšiai atvertų galimybes geriau atstovauti ir ginti Rusijoje gyvenančių Lietuvos piliečių interesus.

Nežinau, kaip į tai sureagavo kiti klausytojai, o aš net krūptelėjau: Viešpatie, juk S. Skvernelis tiesiog cituoja Vladimiro Putino nuolat kartojamus ketinimus ginti savo, t. y. Rusijos piliečių interesus visur, kur jie gal būt (?) yra skriaudžiami. Jie ką, mokėsi toje pačioje mokykloje? Ar gal yra paprastesnis aiškinimas: kažkoks oficialiai gal būt net neįdarbintas „patarėjas“, konsultuojamas V.V.P. (Putino) aparato, “patarinėja“ į Rusijos įtakos lauką (į)traukiamiems besisukiojantiems artimojo ir tolimojo užsienio veikėjams, posovietinių respublikų vadovams?

Vladimirą Putiną smerkiantis plakatas Vilniuje prie Rusijos ambasados. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šiaip ar taip, sunku patikėti S. Skvernelio nuoširdumu ar savarankišku mąstymu, nes neteko girdėti, kad jis rūpintųsi kitose šalyse gyvenančiais Lietuvos piliečiais, nors jų ten yra kur kas daugiau, nei Rusijoj. Tad „putinskaja škola“ („Putino mokykla“) – akivaizdi, ypač kai visa tai vyksta jau reguliariu tapusiu juodųjų Rusijos jėgų suaktyvėjimu Sausio 13-sios metinių išvakarėse.

Negalima taip pat nepastebėti ir kito pikantiško sutapimo Putino ir Skvernelio vykdomoje politikoje.

Dar nenurimo visuomenės pasipiktinimas keista Lietuvos valdžios finansine politika, kai, gailėdama kelių papildomų dešimčių eurų vaikams auginančioms šeimoms bei mūsų sveikata besirūpinantiems rezidentams, vyriausybė auksiniu lietumi prilijo į prokurorų kišenes po keletą šimtų eurų. Ir ką jūs sau manote: ką tik Rusijoje nugriaudėjo Putino nurodymas ženkliai padidinti atlyginimus vyriausiam RF prokurorui bei RF FSB direktoriui arba „vyriausiam kagėbistui“, jei kalbėtume mums labiau įprastais sovietmečio terminais.

Stebitės, kodėl ne visiems prokurorams, kaip Lietuvoje? Gal būt, todėl, kad Rusijos valstybė biednesnė už Lietuvą, kuri taip ir neišmoko skaičiuoti neuždirbtų, o kaip labdara atkišamų mums iš ES fondų pinigų? Gi Rusijai tenka verstis su savais rubliais.

O gal stebitės, kodėl S. Skvernelis didesniais atlyginimais nepamalonino mūsiškių saugumiečių? Galiu tik spėti (bet manau esanti netoli tiesos): todėl, kad ta tarnyba yra Prezidentės, o ne premjero įtakos zonoje.

Tuo tarpu Rusijos FSB direktorius Aleksandras Bortnikovas uoliai tarnauja būtent Rusijos Prezidentui bei jo konstruojamai valstybės koncepcijai, kurios viena pagrindinių gairių – Stalino kulto atgaivinimas bei jo nusikaltimų pateisinimas. Kaip tik paskutinėmis prabėgusių metų dienomis šis uolus valstybės (= Prezidento) tarnautojas interviu „Rusijos laikraščiui“ pareiškė, jog stalininės represijos didžia dalimi turėjo „objektyvų pagrindą“ ir kai kur buvo būtinos. Visuomenė šį pareiškimą priėmė nevienareikšmiškai, yra daug pasipiktinusiųjų, tačiau Prezidento įsaku padidinta alga neleidžia abejoti, kas yra šio pareiškimo tikrasis autorius ar bent įkvėpėjas.

Vladimiras Putinas šantažuoja. Foto montažas. 

Tad prezidento rinkimų išvakarėse ėmęsis asmeniškai aktyvinti santykius su Lenkija, vos ne pažodžiui ir paraidžiui kopijuodamas Rusijos Prezidento posakius bei potvarkius, bet nepakeldamas atlyginimo jam nepaklusnios institucijos darbuotojams ar bent jų viršininkui, Lietuvos premjeras pakankamai aiškiai duoda suprasti, kieno – Lietuvos ar kaimyninių slavų šalių – interesai yra (ir bus?) jo vykdomos politikos įkvėpimo šaltinis.

Draugystė su Lietuvai ne itin draugiškomis valstybėmis Lietuvos interesų, gal būt, net saugumo sąskaita – apie ką dar galėtų svajoti Lietuvoje įsikūrusios tų valstybių titulinių tautų atplaišos bei joms palankūs kiti Lietuvos piliečiai?! Ir jau dabar aišku, kas taptų jų „širdžių prezidentu“, jei S. Skvernelis įsijungtų į rinkimų maratoną…

Teko girdėti, kad astrologinis šuo – itin draugiškas gyvūnėlis, ir jo metais susikuria visokios tautų ir valstybių sąjungos. Net SSSR „susikūrė“ būtent Šuns metais! Tad ar tik neatsitiks taip, kad šiais Šuns metais (kurie, beje, prasideda mūsų valstybei reikšmingą vasario mėnesio 16-ją) šunys los, bet kandžiosis tik jų dvikojai šeimininkai?

2018.01.11; 04:15

Premjeras Saulius Skvernelis, Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir VSD vadovas Darius Jauniškis. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Sauliaus Skvernelio vieši pareiškimai tik prasidėjus naujiesiems metams, kad reikia siekti glaudesnio  bendradarbiavimo su Rusija, bemat  susilaukė audringos žurnalistų, politikos apžvalgininkų ir savo nuomonę turinčių politikų reakcijos.

Vis tik nežiūrint pasisakymų gausos šia tema, tarp oponuojančiųjų vyravo, beveik absoliučiai dominavo du S. Skvernelio akibrokšto paaiškinimai: esą esamojo momento premjeras nusišnekėjo, tarkime, ne iki galo sėkmingai užbaigė mintį, ne ten padėjo galutinį akcentą arba, kitas atvejis, neva tokiais viešosios nuomonės provokavimais S. Skvernelis pradeda prezidentinę rinkimų kampanija, visų pirma siekdamas pelnyti simpatijas tų rinkėjų, kartais įtakingų lobistų, kurie ne visada sutinka su nusistovėjusia principinga dabartinės Lietuvos pozicija, vertinant keliamus Rusijos pavojus ir agresijos atvejus.

Taigi čia išryškėja dvilypis požiūris į R. Karbauskio valstiečių deleguotą premjerą: arba anas yra priekvailis ir priekurtis, nepakankamai protingas užimamam postui, bent jau neturintis reikiamos tokiu atveju artikuliacijos galios žmogus, arba, priešingai, dabartinės vyriausybės vadovas gudrauja, pralenkdamas laiką, siekia sužaisti nevienareikšmę partiją, numatant kelis ėjimus į priekį. Tiesą sakant, politikoje ką tik įvardytos  galimybės nebūtinai tampa alternatyvaus pasirinkimo variantais, minėtoje sferoje, regis, protas ir kvailumas kartas nuo karto persipina keisčiausių kombinacijų pavidalais, pereina vienas į kitą, gali būti skirtingai laipsniuojami ir derinami, užmazgomi neatmazgomais mazgais.

Tačiau, kaip atrodo bent šių eilučių  autoriui, šurmulį sukėlę premjero pareiškimai dėl būtinybės koreguoti požiūrį į Rusiją gali būti paaiškinti nepalyginamai paprasčiau, o būtent kaip tam tikro automatizmo, kurį čia sąlyginai pavadinkime parazitavimo refleksu, perkėlimo ar praplėtimo reiškinys.

Pernelyg nesiplėsdami, čia imkime už atskaitos tašką tą parazitavimo paaiškinimą, kurį randame liaudiškojoje Vikipedijos enciklopedijoje: Parazitizmas (gr. παρασσυτισμός) – dviejų rūšių organizmų antagonistinė sugyvenimo forma, kai vienas organizmas (parazitas) gyvena ir minta ant kito ar kitame organizme („šeimininke“) ir sukelia jo funkcijų susilpnėjimą ar žūtį. 

Dabar paprašysiu bent trumpam atsiriboti nuo neigiamų šio žodžio, perkelto į socialinių reiškinių ar politikos sferą, konotacijų, žiūrint tik esmės, vertinant šį žodį čia ne kaip keiksmažodį ar įžeidimo porūšį, o kaip dalykinę nuorodą. Tokiu būdu parazitavimas jau šios temos plėtotėje gali būti apibrėžiamas kaip sugebėjimas maitintis svetimos sistemos syvais, drauge netampant tokios sistemos dalimi,  su didesne ar mažesne sėkme išsaugant svetimkūnio refleksus. Sistemos parazitas toli gražu nėra antisisteminis mąstytojas ar veikėjas, nes sistema – jo maitinančioji terpė, tačiau šitokios konfigūracijos parazito veiklos svarbiausioji prielaida yra kitarūšiškumo išsaugojimas.

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Nesunku pastebėti, kad S. Skvernelis įsiliejo į R. Karbauskio komandą kaip užkurys, atėjo čia, kaip sakoma, ant viso gero, savo skrydžiui į politikos olimpą pasinaudodamas R. Karbauskio pinigais ir įdirbiu sukurta infrastruktūra. Ne pro šalį būtų paklausti, kodėl R. Karbauskiui visai laikais savo politinių ambicijų tenkinimui be savojo yra reikalingas dar ir pasiskolintas veidas, tačiau jau nuo pirmųjų Ramūno ir Sauliaus bendradarbiavimo žingsnių buvo siekiama deklaruoti šių politikų, disponuojančių tais pačiai ištekliais, ambivalentiškumą: pirmasis visados taikosi būti panašus į ideokratą, valdantį vertybiniais ideologiniais užkeikimais, antrasis nelabai protestuotų pavadintas technokratu arba specialistų vyriausybės vadovu.  

Tarkime, tą patį savo veiklos modelį S. Skvernelis pabandė perkelti į santykį su prezidente D. Grybauskaite, tokiu būdu siekdamas užgrobti anosios sukonstruotą, dailiai išvagotą užsienio politikos lauką, užginčyti D. Grybauskaitę visų pirma toje sferoje, kurios išmoningas tvarkymas užtikrino kadenciją baigiančiai prezidentei legendinę šlovę. Verta atkreipti dėmesį, kad S. Skvernelis labai akcentuotai siekė įpiršti nuomonę, kad skrupulingai laikosi tų pačių kaip ir prezidentė užsienio politikos principų, tačiau drauge leidžia suprasti, kad stovėdamas ant  D. Grybauskaitės pečių tarsi viską užmato dar toliau į priekį ir platesnėje aprėptyje. 

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vis tik tokį veiklos modelio, nusistovėjusio vienoje sferoje, perkėlimo į kitą sferą, reiškinį čia jau anksčiau pavadinome savito tipo automatizmu, kai refleksai veikia nepriekaištingai, beveik pavyzdiniu pavidalu, bet katastrofiškai trūksta refleksijos, sugebėjimo įvertinti veiklos sferų skirtingumą. Žinia, Immanuelis Kantą tokį nesugebėjimą atpažinti veiklos sferos skirtingumą, automatiškai taikant tą pačią taisyklę skirtingiems atvejams, teoriškai išplėtotu pavidalu apibrėžia kaip sprendimo galios trūkumą.

XXX

Dar Grynojo proto kritikoje, o po to sprendimo galios aptarimui skirtame atskirame veikale Immanuelis Kantas, inventorizuodamas žmogaus pažintines galias, šalia intelekto ir proto išskyrė sprendimo galios sugebėjimą. Trumpai tariant, sprendimo galia čia apibrėžiama kaip žmogaus sugebėjimas taikyti intelekto nustatytas ar proto kuriamas taisykles atskiram konkrečiam atvejui, atpažįstant taikymo sferos skirtingumą arba, kitaip perfrazavus, kaip sugebėjimas atpažinti to atskiro atvejo subordinuotumą tai ar kitai taisyklei. Kritinės I. Kanto teorijos požiūriu, sprendimo galia yra ypatingas žmogaus sugebėjimas, kurio negalima išmokti ir kurį tik labai menka dalimi galima lavinti gyvenimiškos ir profesinės patirties pagrindu.

Kaip rašo kritinės filosofijos kūrėjas, sprendimo galia gali būti vadinama įgimtojo sumanumo specifiniu bruožu, kurio trūkumo negali atstoti jokia mokykla ir mokyklos kuriamas mokytumo tipas. Esą yra taip, jog mokykla net ir ribotam intelektui gali įkalti kiek tik nori taisyklių, tačiau žinojimas, mokytumas, net ir mokslingumas savaime neapsaugo nuo klaidingo tokių taisyklių taikymo ir nesėkmių. Dar daugiau, – I. Kantas šiuo klausimu kaip niekur kitur kalba labai kategoriškai, teigdamas, jog sprendimo galios stoka iš esmės yra tai, kas vadinama kvailumu, be to, esą tai yra toks negalavimas, kurio neįmanoma išgydyti. Taktiškasis I. Kantas, čia jau neslėpdamas savo  susierzinimo, pažymi, jog buka ir ribota galva stropiai mokydamasi gali pasiekti gana daug, net mokslingumo, tačiau esą sprendimo galios trūkumas visados  nurodys tik  kvailumo triumfą.

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Įdomu tai, jog tokia kvailumo apibrėžtis Grynojo proto kritikoje iš esmės sutampa su tautų pasakose prigijusiu kvailio įvaizdžiu. Žinoma, čia turime galvoje ne pasakų kuriamo ,,trečiojo brolio”, kuris apsukriųjų brolių yra vadinamas kvailiu, nors iš tiesų yra gyvenimo prasmę gelbstintis, išmintingas žmogus, pavyzdį, o kvailį tikrąja to žodžio prasme, t. y. iš esmės pasakų komišką personažą, dėl kurio iššaukiančio, sumaištį keliančio kvailumo nekyla jokių abejonių net atlaidžiajam pasakininkui. Kaip apsakomas toks sumaišties kaltininkas?

Jeigu atsiribosime nuo detalių, skirtingų atskirų tautų folklore, tai rasime tokią invariantišką išvadą: kvailus nesusipratimus sukelia nurodymų supainiojimas, o, dar tiksliau tariant, nesugebėjimas susieti atskiro atvejo su žinoma, kataloge esančia taisykle dėl veiklos sferų sumaišymo.

Pasakos siužetas pristato mums vaikinuką, išsiųstą aplankyti tolėliau gyvenančių giminaičių ir pagal mamos pamokymus žinančio, jog, pavyzdžiui, pakeliui sutikus judančią laidotuvių procesiją, būtina nusilenkti, persižegnoti bei išsakyti savo apgailestavimus dėl atsitikusios nelaimės. Bėda tik ta, jog herojus pradeda sielvartauti ir viešai rodyti savo užuojautą sutikęs būtent vestuvių procesiją. Nesugebėjęs įžvelgti skirtumo ir tuo pagrindu pertvarkyti nurodymo, mūsų herojus gauna į kuprą ir pelno kvailio reputaciją.

                                                               XXX

                                                 grynojo  oro beprotis

                                                 džiūsta

                                                  už

                                                  grotų

                                                  grynojo proto kritikos

                                                  niekas

                                                   neskaito

                                                   ir

                                                   Zitos

                                                   laiškų

                                                   neskaito

                                                   ten

                                                   Parazitas

2018.01.08; 03:00