Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Dabar, atvėsus šventės įkarščiui, išdainavus visas dainas, apsikeitus įspūdžiais, galima pereiti ir prie apsikeitimo nuomonėmis.

Na, aš nuomonės kol kas negaliu pateikti, nes tebeieškau atsakymo į klausimą: o kiek Lietuvoje buvo karalių Mindaugų?

Vienas – tai tas, oficialus, kurio garbei švenčiame šventes ir giedame giesmes: pirmasis Lietuvos karalius, pirmasis baltų genčių vienytojas, pirmasis  krikštą priėmęs Lietuvos valdovas. Bent jau tokiu – pirmuoju – laikyti jį leidžia turimi istorijos šaltiniai.

Kitas (kitoks?) Mindaugas pavaizduotas 2005 m. elektroninėje erdvėje (://www.lietuviais.lt) paskelbtame straipsnyje: „Istoriniai faktai bei senovės metraščių komentarai apie Mindaugo asmenybę ir jo valdžios siekimo metodus vienareikšmiškai liudija, kad Lietuvos valstybės simboliu yra paverstas neeilinis išgama ir niekšas.“

Dar vieną Mindaugą apmąsto žurnalistas, kultūros antropologas Virginijus Savukynas: „Koks žmogus buvo Mindaugas?“ (www.lrt.lt).

Ir  kaip čia žmogus neprisiminsi; „Kiek lietuvių, tiek nuomonių“…

Pagarbiu pagiriamuoju straipsniu, skirtu Mindaugui karaliui, šventę papildė apžvalgininkas Audrius Bačiulis.

Jo nuomone, neturime pamiršti, kad Lietuvos karalystė gyvavo vos dešimtmetį ir baigėsi kartu su Mindaugo mirtim; „žuvo pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius ne kovose su išorės priešais, o savų, brolių lietuvių nužudytas, o pati Lietuva atsimetė nuo krikšto. Taip savo pačių rankomis mūsų protėviai kadaise patys atsimetė nuo to meto civilizacijos, kone pusantro šimtmečio sulėtindami valstybės raidą“.

Nenoriu tvirtinti, kad Lietuvos istorijoje nusimanau geriau, nei nuoširdžiai mano gerbiamas A. Bačiulis, bet vos ne kiekviena frazė šioje pastraipoje kelia nusistebėjimą.

Prisiminkime, ką Mindaugas žudė, siekdamas karaliaus karūnos? Kokius nors išorės priešus? Ne, tuos pačius lietuvius, žemaičius, kurie nenorėjo jam paklusti, bet jis jų nelaikė nei broliais, nei gentainiais. Tai kodėl jie, įskaudinti, išduoti, apraudodami Mindaugo nužudytus gentainius, turėjo jį laikyti broliu? Dėl tos valstybės, kuri gyvavo vos dešimtį metų ir vis traukėsi, „trumpinama“ paties karaliaus?

Karalius Mindaugas. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O dabar apie tą „civilizaciją“, kurią kruvinuoju būdu kūrė Mindaugas. Kažin, kas būtų likę iš Mindaugo karalystės, jam taikiu būdu pasimirus ir palikus pulkelį įpėdinių, bet  – be Žemaitijos, atiduotos kryžiuočiams, ir be kitų paribinių baltų genčių, kurias kaip ir žemaičius, Mindaugas dosnia ranka atidavinėjo visiems, kas tik padėjo jam siekti karūnos? Juk gentis, davusi vardą karalystei, anuomet buvo tik lašelis, palyginus su ta valstybe, kuri susikūrė vėliau, išsiplėtė ir gyvavo kelis šimtmečius tik dėl to, kad savo laiku karaliaus Mindaugo ir Didžiojo Vytauto keliskart išduoti ir parduoti žemaičiai, kaulu įstrigę kryžiuočių gerklėje, neleido, teutonams susivienijus, pavergti ir išgalabyti  likusių baltų genčių.

Pamėginus kalbėti apie istoriją tariamąja nuosaka, galimas ir toks spėjimas: jei Lietuvos karalystė būtų buvusi tokia, kokią ją kūrė Mindaugas, išduodamas ne tik lietuviams artimas gentis, bet ir neparemdamas kitų baltų (turiu galvoje prūsus, kurie prašė, bet negavo Mindaugo pagalbos kovoje  prieš kryžiuočius), mes neturėtume nei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, nei Vytauto Didžiojo – ir kuo tada mes didžiuotumės? Pora dešimtmečių karalystės – ir sudie, lietuviams kartu su Lietuvos vardu, nes tos mažytės karalystės gyventojus greičiausiai būtų ištikęs suvokietintų prūsų likimas.

Audrius Bačiulis klausia savęs ir mūsų: „Kas žino, kaip būtų klostęsis Lietuvos likimas XX amžiuje, jeigu ji būtų tapusi karalyste?“

O kaip klostosi likimas tų mūsų likimo sesių, Latvijos ir Estijos, kurios neturi panašios į mūsų ilgos ir painios istorijos, neturi ambicingų prisiminimų, bet neturi ir tuščių klausimų „kas būtų, jeigu“, ramiai kuria savo valstybę nuo tuščio lapo, ir sekasi joms ne blogiau, kaip mums, o Estijai netgi geriau. Beje, nors krikščionybę iš vokiečių rankų jos priėmė anksčiau, nei Lietuva, bet savo raštą, raštiją ir kitus „‚civilizuotus“ tautinės kultūros atributus sukūrė ne anksčiau, kaip Lietuva…

Tačiau, kaip minėjau, esama ir kitų nuomonių, kur kas blogiau vertinančių karalių Mindaugą ir jo darbus, nei mudu su A. Bačiuliu.

Prieš trylika metųelektroninėje žiniasklaidoje paskelbtame straipsnyje Mindaugas vadinamas ne tik išgama, bet ir bailiu, klastingu žudiku, karūną gavusiu mainais į pusę Lietuvos.

Patyčios ir pravardžiavimai – ne argumentai. Priešingai, jie sumenkina netgi tuos faktus, kurie, santūriau išdėstyti, kalba patys už save ir leidžia skaitytojams patiems susidaryti nuomonę apie Mindaugą kaip žmogų, kaip asmenybę. Net jei ta nuomonė (ne be pagrindo) būtų anaiptol ne teigiama.

Kai kurie Mindaugo gerbėjai žavisi, kad Mindaugas pats dalyvaudavo ir vadovaudavo mūšiams, o ne stebėdavo juos nuo kalvelės, tačiau, pasak minimo skeptiško straipsnio autoriaus, „istoriniai šaltiniai informuoja tik apie tris (!) mūšius, kuriuose Mindaugas pats vadovavo kariuomenei. Negana to, vieną jų Lietuvos valstybės įkūrėjas skaudžiai pralaimėjo, o iš dviejų likusiųjų faktiškai bailiai pabėgo“.

Neužmiršta  autorius paminėti ir kainos, kurią Mindaugas sumokėjo už karūną. Jau karūnavimo proga kalavijuočiams Mindaugas perleido didelę dalį Žemaitijos ir Jotvos (Jotvingių žemė), o per sekančius septynerius metus, atsilygindamas už karinę pagalbą, Lietuvos karalius spėjo padovanoti Livonijos ordinui didelę visos etninės Lietuvos dalį, visą Žemaitiją. Visas tas „dovanas“ vainikavo 1260 m. „Lietuvos valstybės įkūrėjo“ pasirašytas dokumentas, pagal kurį Livonijos ordinas būtų paveldėjęs visą karalystę, jei Mindaugas būtų miręs nepalikdamas įpėdinių.

O juk visi, besidomintys istorija, žino, kokia ypatingai trapi anais laikais ne tik Lietuvoje, bet ir vadinamose „civilizuotose“ šalyse buvo sosto paveldėtojų sveikata ir kaip lengvai juos ištikdavo netikėtos ir keistos mirtys…

Tai gal Lietuvos valstybės likimui ir nebuvo jau taip blogai, kad Mindaugo palikuonių likimą sprendė ne kalavijuočiai ar kiti svetimtaučiai, o patys lietuviai? 

Viena aišku, jog analizuodami karaliaus Mindaugo darbus ir asmenį, tyrinėtojai susiduria su nelengva užduotimi, nes jie iš šiuolaikinių pozicijų ir jau žinodami veiksmų pasekmes, vertina asmenybę, kuri veikė, vadovaudamasi anų, mums praktiškai nepažįstamų, laikų morale ir principais. Juolab, kad nė vienam tų vertintojų neteko savo kailiu patirti, ką reiškia būti karaliumi,  kurti ir saugoti valstybę su priemonėmis nesiskaitančių priešų apsuptyje.

Matyt, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, žurnalistas, Virginijus Savukynas į savo paties klausimą, koks žmogus buvo Mindaugas, atsako taip: „Mindaugas buvo savo laikų vaikas./…/ O laikai buvo žiaurūs“.

Kas su tuo ginčytųsi?

Lietuvos valdovų karūnos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau toliau pasipila liaupsės, su kuriomis man, žemaitei, turinčiai savo, gentinių „sąskaitų“ su žemaičius išdavusiu valdovu, nelengva sutikti. Bet tenka pripažinti, jog V.Savukynas vykusiai suvedė į vieną mazgą visus palaidus ir prieštaringus Mindaugo – asmenybės ir karaliaus – poelgių galus: „Nežinome, kaip konkrečiai įvyko jo žmogžudystė, tačiau Mindaugas turėjo suprasti, kad viskas, ką jis darė dėl savo giminės, buvo pražudyta jo akyse. Paskutinės gyvenimo akimirkos jam turėjo būti labai skaudžios – ne tik fizine, bet ir dvasine prasme… Paradoksalu, kad Mindaugas, tapęs galingiausiu iš galingiausių lietuvių kunigaikščių, paaukojo visą savo šeimą, jo palikuonys buvo išžudyti. Tai kaina, kurią turėjo užmokėti Mindaugas ir jo sūnūs. Tačiau kai kas išliko – tai Mindaugo sustiprinta Lietuvos valstybė. Nepaisant po jo mirties sekusios suirutės, ji nesubyrėjo, o vėliau tik stiprėjo. Tai svarbiausias Mindaugo nuopelnas. Nors jis dėl to paaukoti turėjo labai daug“.

Tik aš, pavyzdžiui, būtent Mindaugo valstybės tęsinio istorijoje nematau. Buvo mažutė, paties karaliaus po gabalėlį išdalijama karalystė – išaugo didi geografiškai ir galinga kariniu atžvilgiu Didžioji Lietuvos kunigaikštystė. Bet, nesukūrusi savo tapatybės, savo kultūrinių tradicijų ir raštijos, ji sunyko ir ištirpo kitų tautų katile. Liko lietuviai ir žemaičiai, kurie  (žemaitiškai) atkakliai vėl ir vėl kuria ir atkūrinėja savo – lietuvišką, o ne vien Lietuvos vardą nešiojančią – valstybę, ir kurie karaliui Mindaugui dėkingi už galimybę švęsti dar vieną valstybinę šventę.

O Mindaugas, žinoma, buvo vienas. Tik mes, ainiai, iš skirtingų kampų jį vertiname. Bet tai mūsų teisė, ar ne?

2018.07.09; 10:30

Prieš gerą dešimtmetį buvau pradėjusi skelbti, kaip Lietuva šmeižiama panaudojant su Lietuva nesusijusias nuotraukas ar net klastotes. Paskui numojau ranka, nes tas šmeižimas (tyčia ar netyčia) vyksta nuolat,  permanentiškai. Kaip matysite iš straipsnio, nelabai kas reagavo.
Bet kai pamačiau, kiek filme „Pasaulio tautų teisuoliai“ prifarširuota šiurpių su Lietuva nesusijusių vaizdų, nebegalėjau tylėti.

Kad Lietuvos televizijų kanalų laidose, ypač kalbant apie įvykius nacionalsocialistinės Vokietijos okupuotoje Lietuvoje, ekranus „puošia“ nieko bendro su Lietuva neturinčios nuotraukos, jau yra įprastas dalykas. Panaši padėtis ir kai kuriose interneto svetainėse.

Prieš 10 metų „Lietuvos Aide“ šių eilučių autorė paskelbė, kaip vienoje LRT „Amžininkų“ laidoje su Latvija susijusios nuotraukos  šmėžuoja kalbant apie Lietuvos žydų žudynes, o  dvi iš tų nuotraukų – (šiandien jau žinoma, jog jos abi buvo fotomontažas. – I.T.) buvęs Yad Vashemo direktorius Y. Aradas knygoje „The Partisan“ siejo su Švenčionimis. Autorė pelnė ypatingą defending history „garbę“ – straipsnis, be iliustracijų, buvo paskelbtas anglų kalba, o Algirdo Pilvelio redaguojamas laikraštis buvo išvadintas antisemitiniu (autoriai nežinojo, kad Algirdo Pilvelio mama buvo žydė – I.T .).  Vis dėlto paskelbtos iliustracijos davė  teigiamų rezultatų – į rusų kalbą išverstoje minėtoje knygoje, kurios vienas skyrius skirtas autoriaus siautėjimui Lietuvą okupavusių enkavedistų gretose, tų iliustracijų neliko.

Labai laukiau filmo apie Pasaulio tautų teisuolius iš Lietuvos, kuris pradėtas rodyti kovo 6 d.,  nes dviejose gausios mano giminės šeimose taip pat buvo gelbėjami žydai. Beje, visi gelbėtojai skaudžiai nukentėjo per antrąją sovietinę okupaciją.

Nemaloniai nustebino Dominyko Kubiliaus pasakojimo fone šmėkščiojantys kadrai, nieko bendro neturintys su Lietuva. Vien trumpame filmo anonse ir kiek ilgesniame filmo pristatyme „Labo ryto“ laidoje buvo net keliolika holokaustu besidomintiems pažįstamų nuotraukų, tarp jų –  jau kelinti metai žiniasklaidoje prieinamų video filmų kadrai apie 1941 metų įvykius Latvijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje. Nekalbant apie kitas filme pasitelktas „nuotraukas“.

Reaguoti į tokius kadrus pirmiausia padrąsino Audriaus Matulaičio paskelbti pastebėjimai dėl to, kaip LRT žurnalistas Virginijus Savukynas aplaidžiai naudojasi archyvais. Paveldosaugos specialistui A. Matulaičiui ne vis tiek pat, kokie vizualūs epizodai prikergiami Lietuvai (https://www.alfa.lt/straipsnis/50261218/kaip-zydu-zudynes-latvijoje-per-neapdairuma-perkeltos-i-lietuva). Džiugu, kad į jo pastebėjimą ir Ronaldo Galinio komentarą buvo rimtai sureaguota.

Antra priežastis, dėl kurios reikia viešinti tokių nuotraukų ar net klastočių skelbimą, buvo tai, jog  iki šiol rodytose filmo dalyse ukrainiečių skausmas dėl artimųjų, kuriuos Lvove 1941 m. birželio pabaigoje žiauriai nužudė enkavedistai, taip pat aukų kūnai ryškiais kadrais rodomi kalbant apie žydų žudynes Lietuvoje.

Pradėsime nuo trumpučio vos 25 sekundžių filmo anonso. Jį vis dar galima pamatyti adresu:

http://www.lrt.lt/naujienos/tavo-lrt/37/204540/dokumentikos-cikle-pasaulio-teisuoliai-pribloskiancios-istorijos-apie-lietuviu-drasa-holokausto-metais

Trečiąją sekundę, skambant tekstui „Vienos tautos totalinis naikinimas“ matome šį kadrą:

Internete yra adresų daugeliu kalbų, kuriais galima pamatyti siužetų su šia nuotrauka bei filmų kadrų, iliustruojančių nacistinės Vokietijos ypatingųjų būrių – Einsatzkomandų – veiklą. Komentaruose veiksmas vyksta tai Ukrainoje, tai Baltarusijoje, tai Sovietų Sąjungoje. Bet  dažniausiai ši scena priskiriama žydų žudynėms Liepojoje.

Galima pažiūrėti ir pilną video įrašą (1:21) adresu:

https://www.youtube.com/watch?v=mroRsZ5ygUY&t=7s

Greta nurodytas filmo pavadinimas, jo autorius ir saugojimo vieta: „Documentary of mass murder of the Jews from Liepaja. Yad Vashem.  A German photographer Reinhard Wiener.“

Kad įsitikintume R. Wienerio autoryste, galime pažiūrėti ir pasiklausyti, kokiu dramatišku balsu šis buvęs Vokietijos karo laivyno fotografas pasakojo, kaip jis filmavo sušaudymą Liepojoje:

https://www.youtube.com/watch?v=npypqxdFY1c – pirma pasakojimo dalis, 4:54

https://www.youtube.com/watch?v=-uOlNSCPs40 – antra pasakojimo dalis, 2:10

R. Wieneris kalba vokiškai, ekrane yra angliški subtitrai. Trumpas pasakojimo turinys, ką fotografas matė filmuodamas:

„Į Liepoją jis atvažiavo automobiliu iš Klaipėdos. Buvo liepos pabaiga ar rugpjūčio pradžia. Sustojo netoli nedidelio pajūrio miškeio, juos (bendrakeleivių neįvardija – I.T.) pasitiko kareiviai. Tada visi  nuėjo prie egzekucijos vietos. Filmavo stovėdamas maždaug 50 metrų atstumu nuo didžiulio iškasto griovio. Abipus griovio stovėjo vokiečių kariškiai kaip žiūrovai. Netrukus atvažiavo sunkvežimis su žmonėmis. Pirmieji iššoko ginkluoti civiliai su geltonais raiščiais, o paskui atvežtieji su geltonais lopais ant krūtinių ir nugarų. Žydai turėjo lipti nuo kėbulo. Buvo šlubų ir invalidų. Vieni kitiems padėjo išlipti. Visi turėjo sustoti į eilę. Po to esesininkai ir latvių savisaugininkai juos ėmė varyti prie griovio. Atvarytieji turėjo šokti į griovį ir bėgti juo iki galo. Paskui jie sustojo nugara į egzekucijos būrį ir suprato, kas jų laukia. Buvo duotas įsakymas šauti. Baigus šaudyti, du vyrai su pistoletais rankose ėjo palei griovį, šaudami ten, kur dar buvo gyvybės ženklų“.                                                     

Minėtojo R. Wienerio filmo kadrai yra puikus pavyzdys, kaip atskiri jo vaizdai pasitelkiami iliustruojant  nacionalsocialistinės Vokietijos nusikaltimus skirtingose vietose.

Antai prieš nepilnus metus per Maskvos žinių programą „Vesti“ buvo paskelbta „sensacinga“ naujiena (2017 05 05):

https://www.youtube.com/watch?v=e5_1g2D8bi8

„2017 m. Rusijos gynybos ministerija išslaptino „trofėjinius“ dokumentus apie nacių piktadarybes Chersone. Nuotraukas raudonarmiečiai (sic!) aptiko žuvusių vermachto kareivių kišenėse ar pas belaisvius. Unikalūs dokumentai – sovietinių karo belaisvių ir civilių gyventojų žudynės, vermachto įsakymai, kuriais nurodoma  visa tai laikyti paslaptyje. Po 1945 metų tuos dokumentus štai dabar  parodys pirmą kartą (sic!). Atėjus vokiečiams, Chersono psichiatrinėje ligoninėje buvo 1200 pacientų, visi jie buvo sušaudyti“ (19:26-19:28) – tariant tuos žodžius, rodomi iš sunkvežimio bėgantys R. Wienerio nufilmuoti Liepojos žydai, Dominyko Kubiliaus filme rodoma minėtoji scena prie duobės Latvijoje – tuo tarpu rusų diktoriaus balsas tęsia „o kūnai buvo sumesti į karjerą“.

Pasak šio diktoriaus, Chersono archyvo darbuotojai  teigia, jog, turint galvoje visus tuos nusikaltimus, jiems sunku suprasti tai, kas šiandien vyksta Ukrainoje, kur įžeidinėjami karo veteranai, atgimsta nacizmas, rengiamasi neleisti švęsti Pergalės dienos,  tuo tarpu (21:35 – 21:38,  be komentarų) rodomos dvi nuotraukos iš serijos, kaip 1941 m. spalio mėn. Minske buvo nubausta mirties bausme pakariant Maša Bruskina.

Laidoje minimame archyve (dėl klastotojų neapsižiūrėjimo? – I.T) pateikiamos dvi „tikros” Minsko egzekucijos nuotraukos – ši ir ta pati  nuotrauka iš apversto negatyvo.

Šito kadro nebūčiau priminusi, jei mūsų aptariamame 25 sekundžių anonse po Danutės Čiurlionytės žodžių „aš negaliu suprasti“, aštuntąją sekundę, nebūtume išvydę minėtosios serijos nuotraukos, kuri dažniausiai interpretuojama kaip Minsko pogrindininkų Mašos Bruskinos ir Kirilo Truso egzekucijos scena:

 

 

 

 

 

Nesunku suprasti, kodėl minėtieji filmo kadrai ir nuotraukos  buvo pasitelktos Rusijos televizijos laidoje – priminti nacių nusikaltimus (su išpūstais skaičiais) ir eilinį kartą apšmeižti Ukrainą. Bet ką bendro su Lietuva turi tie kadrai?

Tikrai apgailėtina, kad „Pasaulio teisuolių“ kūrėjai šiuos minskiečius ir nacių kariškius rodo lietuviškame kontekste. Kas galėtų paneigti, jog jie leidosi suklaidinami Vilniaus Gaono valstybinio žydų muziejaus fondų darbuotojų, kurių neišprusimo (ar tik?) auka tapo net Alfonsas Eidintas? Dvi šios serijos nuotraukos publikuotos jo knygoje „Žydai, lietuviai ir holokaustas“, Vilnius, 2002, tarp 336 ir 337 teksto puslapių,  bei jos angliškame vertime. Nuotraukų komentaras „Dvi A. Impulevičiaus vadovaujamo bataliono nuotraukos iš Baltarusijos. Akcija Minske, kariant sovietų partizanus“. Skirtumas tarp Alfonso Eidinto ir lietuviško filmo kūrėjų panaudotų nuotraukų yra tik tas, kad viena iš jų spausdinta iš apversto negatyvo.

Šią nuotrauką priminiau dar ir dėl to, kad ji kartojasi ir kitose Dominyko Kubiliaus filmo serijose – kad mūsų žiūrovės ir žiūrovai bent mintyse nesileistų klaidinami.

Užtektų priminti, jog 1998 metais buvo paskelbtas viešas vokiečių žurnalistės Annegrit Eichhorn pareiškimas, kaip ji buvo pasibaisėjusi, kai šioje nuotraukoje atpažino savo tėvą (kuris vėliau žuvo). Pasak dukters, jos tėvas karo metais tapo „piktadariu“, nes „stebėjo“, kaip „jauni žmonės buvo kariami vien už tai, kad belaisviams padavė gabalėlį duonos.“ (Klaus Sojka: „Bilder, die fälschen“, München,1999,  111 p.)

Skaitytojams norėčiau priminti, jog dar prieš 10 metų  išsamų žurnalistinį tyrimą apie minėtosios egzekucijos Minske nuotraukas,  tai pat apie bandymus kaltę už baltarusių pogrindininkų sušaudymą suversti lietuviams bent trijuose laikraščiuose buvo paskelbusi šių eilučių autorė. Ir šiandien vienas šio straipsnio variantas prieinamas adresu: http://www.xxiamzius.lt/archyvas/priedai/slaptieji/20080213/2-1.html

Daugiau laiko „Pasaulio tautų teisuolių“ serijai buvo skirta filmo premjeros dieną, 2018 m. kovo 6-ąją, „Labo ryto“ laidoje: http://www.lrt.lt/naujienos/tavo-lrt/37/205342/antradienio-vakara-premjera-dokumentikos-ciklas-pasaulio-teisuoliai#wowzaplaystart=1711000&wowzaplayduration=335000

Studijoje svečiavosi šio ciklo idėjos autorius ir režisierius Dominykas Kubilius.

Tiktai filmo pradžioje buvo parodytos trys gerai pažįstamos nuotraukos iš Kauno geto gyvenimo. Daugiausia vaizdų buvo iš filmų apie didžiausių Europos getų – Varšuvos ir Lodzės – nykią kasdienybę ir tragišką žydų likimą. Gerbiamiesiems skaitytojams pateikiame tų filmų adresus, pagal nuorodas galima įsitikinti, kuris vaizdas pasitelktas kalbant apie didvyrius, gelbėjusius Lietuvos žydus.

(I) Lodzės getas, filmas vokiečių kalba „Nacių kolaborantai – Chaim Rumkowski“  https://www.youtube.com/watch?v=ILpqYpkS3U4

Tas pats filmas anglų kalba https://www.youtube.com/watch?v=ofGvSQs59rM1

(II) Filmas „912 Varšuvos geto dienų“  https://www.youtube.com/watch?v=OfbWsjeePKg

(III)  https://www.youtube.com/watch?v=iQzPy3Eo–8  – Dokumentinis filmas apie holokaustą Varšuvos gete Antrojo pasaulinio karo metais

(IV) 4:22 minučių filmas be teksto „Varšuvos geto vaikai“ https://www.youtube.com/watch?v=g7d0GTQ2ovE&t=202s

Toliau tik nurodysime filmo, iš kurio pasitelktas vaizdas kalbant apie Lietuvos žydų gelbėtojus, romėnišku skaičiumi pažymėtą numerį ir laiką, kai tas vaizdas rodomas ekrane.

Supažindindamas su pagrindiniais filmo herojais. D. Kubilius kalbėjo: „Pasaulio tautų teisuoliai yra tie žmonės, kurie oficialiai Jad Vašem moksliniame institute yra pripažinti kaip gelbėtojai. Teikti lietuvius pasaulio teisuolio vardui gali tik išgelbėtas žydas. Pasaulio teisuoliai yra tie žmonės, kurie rizikavo savo gyvybe ir, gelbėdami žydus, nesiekė jokio pasipelnymo. […]

Laidos vedėjas: „[Gelbėtojų] sąrašas ilgas, bet kažkaip reikėjo atsirinkti“.

Ir „atsirinko“– skambant šiems laidos vedėjo žodžiams, išvystame … su Lietuva visiškai nesusijusius vaizdus – dokumentinio filmo apie holokaustą Varšuvos gete (III) epizodus (penkių sekundžių siužetas – 1:16 iki 01:20).

(2)

D. Kubiliui tariant „Yra sąrašas – beveik tūkstantis lietuvių šiai minutei pripažintų Jad Vašem Izraelyje“, matome to paties filmo apie nykią kasdienybę Varšuvos gete tęsinį (01:21–01:24):

 

(3)

 

 

Kadangi net „Pasaulio tautų teisuolių“ kūrėjams šis filmas, matyt, nebuvo žinomas – priešingu atveju būtų paminėję rodomų vaizdų šaltinį. Todėl priminsime jo istoriją. Su ja šiame filme supažindina buvęs Varšuvos geto kalinys, filmo konsultantas ir diktorius Aleksandras Bernfesas: „Aukščiausiu nacių vadovybės lygmeniu buvo priimtas sprendimas padaryti vaizdo įrašą apie laipsnišką 600 000 Varšuvos  žydų (keturiskart daugiau negu Lietuvos žydų! – I.T.) naikinimą. Vokietijos armijos, SS ir gestapo operatoriai gavo užduotį trejus metus fotografuoti ir siaurajuoste kamera filmuoti geto gyvenimą. Aleksandras Bernfezas ištisus 20 metų rinko tas nuotraukas ir filmuotos medžiagos fragmentus. Į jo kolekciją pateko net nuotraukų iš asmeninio Himmlerio albumo. Iš šių nuotraukų ir filmuotos medžiagos buvo sukurtas BBC filmas. Ataskaita apie tai, kas vyko – žiauri ir siaubinga istorija. Ją pristatome kaip paminklą tūkstančiams vyrų, moterų ir vaikų, kurie mirė Varšuvos gete“: https://www.youtube.com/watch?v=iQzPy3Eo–8

Tik minėtajame filme apie Varšuvos getą (III) pirma matome prie dubens pasilenkusią mergytę (2, 22:36–22:37), o paskui vyras, pasiėmęs puodą (kitas vaizdas), pakyla ir nueina kairėn (22:43). Šios scenos, skambant liūdnai muzikai, iliustruoja napaprastai varganą vaikų kasdienybę Varšuvos gete –  jame iki 1942 m. vasaros nuo bado ir ligų mirė apie 10 000 vaikų.

Tokia pat tvarka abu šie  vaizdai išdėstyti ir filme „912 Varšuvos geto dienų“ (II, 7:16–7:17)

Slenkant šiems niūrios buities vaizdams, diktorius pasako, jog Varšuvos gete buvo patalpinta apie 100 000 žmonių. Iš jų buvo atimta nuosavybė, jie tapo benamiais,  badavo.

Trečioji nuotrauka (3) iš trijų sekundžių „Labo ryto“ įrašo (01:22 – 01:24) paimta iš šešių sekundžių minėtojo filmo atkarpos (II, 7:30 – 7:37), o už kadro skamba tekstas, jog niekinami nelaimingieji daug parų guli be miego, jie žvelgia pilnomis baimės karščiuojančiomis akimis. Tas siužetas kartojasi taip pat filme apie holokaustą Varšuvos gete (III, 23:01– 23:07). Ką bendro ši tikrai tragiška žmonių padėtis turi su Lietuvos žydų gelbėtojais?

Toliau – dar įdomiau. Režisierius sako: „Atsirinkome, pradžioje atsiremdami į garsias pavardes. Pradėjome tyrinėti tas istorijas, mane asmeniškai nustebino tai, kad sąraše yra labai daug garsių pavardžių“ (1:40 -1:42), o tuo metu išvystame, kaip iš vieno Lvovo kalėjimo 1941 m., užėmus miestą vermachtui, išnešami sovietinio NKVD žiauriai nužudytų ar sušaudytų politinių kalinių kūnai.

(4)

 

 

 

Iš tikrųjų reikia stebėtis, kad režisierius, regis, nematęs nė vieno filmo apie pirmąsias nacių okupacijos dienas Lvove, nes ukrainiečių, vokiečių, lenkų, rusų filmuose ši scena rodoma primenant NKVD aukas. Atėjus vokiečiams, nužudytųjų kūnai buvo išnešami  iš kalėjimų kiemų. Tie, kas atidžiai seka dokumentinius filmus apie nacių ir sovietų okupacijų žiaurumus, žino, jog mūsų žiniasklaida žiauriausioms ir pagal mastą neturinčioms precedento šioms NKVD žudynėms kažkodėl visai neskiria dėmesio. Google‘je jos paskutinį kartą trumpai paminėtos aptariant J. Hofmanno knygą „Naikinamasis Stalino karas 1941–1945“. Istorikai ir politikai mėgsta kalbėti apie kai kuriuos LDK palikuonis – o visiškai nesaugome Lvove žiaurai nužudytų LDK gyventojų palikuonių atminimo. Užtat net kiekvienas moksleivis žino apie Aušvico/Osvencimo koncentracijos stovyklos žiaurumus, net apie jame veikusį bordelį, nors ten daugiausia kalėjo ne buvusios LDK, o Lenkijos bei įvairių Vakarų Europos šalių žydai, romai, politiniai kaliniai, sovietiniai karo belaisviai.

Nuo 1941 m. birželio 22 iki birželio 28-osios trijuose Lvovo kalėjimuose buvo nužudyta 4150 politinių kalinių (iš Ukrainos VRLK Lvovo srities kalėjimų skyriaus viršininko Josifo Lermano ataskaitos). Tarp nužudytųjų buvo ukrainiečių, lenkų, žydų, net vokiečių karo belaisvių. Tai 55 kartus daugiau negu nukankintųjų Rainiuose. Rodyti tų kankinių kūnus kaip holokausto aukas Lietuvos teritorijoje yra, švelniai tariant, pasityčiojimas iš Raudonojo tvano aukų.

D. Kubiliui tariant: „Tai reiškia, jog tai nelietė eilinių lietuvių“ (01:44–01:45), ekrane matome sielvartaujančius Lvovo kalėjimuose enkavėdistų nužudytųjų gimines ir artimuosius.

(5)

 

 

 

 

 

Adresu https://www.youtube.com/watch?v=JYaUW_U9LQE galima pasižiūrėti 7 minučių dokumentinį siužetą apie įvykius Lvove, 1:47 – 1:51 nešami enkavedistų nužudytųjų kūnai (kaip 4 pav.), o 1:52 – 1:56 matome tyliai raudančias moteris (kaip 5 pav.), jų rauda lydi ir toliau išnešamus NKVD aukų kūnus.

Skambant sakinio „tai nelietė eilinių lietuvių“ pabaigai (1:46-1:47) ir D. Kubiliui pradedant tarti sakinį „Žydus gelbėjo nuo prezidento Griniaus iki operos solisto Kipro Petrausko šeimos …“, ekrane išvystame sceną iš Lodzės geto (I, 1:37 – 1:38). Šiame filme, einant didžiulei miniai (nors žmonės be Dovydo žvaigždžių), diktorius kalba apie tai, jog iš Lodzės geto viršininko Ch. Rumkovskio vėl ir vėl buvo reikalaujama, kad perduotų į koncentracijos stovyklas deportuotinų žydų (6). Tame pačiame filme toliau ši minia eina, skambant tekstui: „1942 m. iš Lodzės geto deportuota 50 000 žydų“ ( I, 33:40-33:42). (6)

Tas pats vaizdas filme apie Varšuvos getą (III) aiškinamas kaip žydų deportavimas iš Varšuvos (39:35 –39:37).

D. Kubilius (2:33-2:35): „Kiek mes pasakojome tų istorijų – jos tikrai labai unikalios, jos primena Džeimsą Bondą … [šnipų žaidimus], – o kadre – geto policininkai tempia  vaiką, ne itin švelniai laikydami jį už pakarpos (7):

(7)

Ši scena vėlgi paimta iš filmo „912 Varšuvos geto dienų“ (II, 9:16–9:18). Prieš pasirodant tiems geto policininkams, filme matome, kaip pro geto sienoje užmaskuotas skyles išlenda vaikai, kad mieste galėtų įsigyti maisto, toliau rodo, kaip geto policininkas varo vaikus nuo sienos. Šią sceną su dviem policininkais išvystame Lietuvos pasaulio tautų teisuolių kontekste, o minėtojo filmo diktorė sako: „Policininkai saugojo sieną ir dažnai  nušaudavo vaikus. Kai kūnai sustingdavo, jie grįždavo ir pasigardžiuodami pusryčiaudavo.“

Dokumentiniame  filme apie holokaustą Varšuvos gete (III, 44:29 – 44:32) išvystame tą pačią sceną su berniuku, prieš tai pasakoma, jog 1943 m. 330 000 žydų buvo išvežti į Treblinką, o per tas sekundes, kai geto policininkai tempia berniuką, diktorius sako: [Varšuvos] gete paliko tik 60 000 žydų.

Trumpame filme be teksto apie Varšuvos geto vaikus (IV, 0:46–0:48), kaip ir II filme, ši scena eina iš karto po to, kai pro skylę sienoje išlenda keli vaikai.

Filme apie Lodzės getą rodomas šis kadras (I, 1:11–1:13) ir kalbama apskritai apie okupaciją, kaip elgtųsi žmogus, atsakingas už kankinamų ir žudomų tautiečių likimus.

Po berniuką vedančių dviejų policininkų, D. Kubiliui baigiant sakyti sakinį „jos primena Džeimsą Bondą … šnipų žaidimus, (02:37 – 02:41)  išvystame skubiu žingsniu žengiančius … Lodzės geto policininkus. Filme apie Lodzės getą diktorius, žengiant tiems policininkams, sako: (I, 35:17–35:19) „1942 m. rugsėjo mėn. gautas nacių reikalavimas, dar baisesnis negu visi ankstesnieji – okupantai pareikalavo, kad kiekvienas žydų vaikas iki 10 metų ir kiekvienas suaugęs vyresnis negu 65 metų turi būti perduoti išvežimui.“ 

(8)

 

 

 

 

 

Toliau D. Kubilius kalba, kaip sudėtinga buvo pabėgti ar išnešti iš geto vaiką (02:47-2:53), tik neaišku kodėl tuo metu rodomi aukšti vokiečių pareigūnai ir Petras Kubiliūnas. O vietoj to galėjo parodyti žiauriausius nacius, kurie organizavo ir vykdė žydų žudynes Lietuvoje – Bruno Kitelį, Francą Murerį, Ypatingojo būrio vadą Martiną Vaisą, Helmutą Rauką, Karlą Jegerį, Fricą Jordaną.

Filmo autoriui tariant „net po kelis mėnesius buvo treniruojamasi pabėgimui“, ekrane rodoma nuotrauka (9), kuri, kalbant apie holokaustą Ukrainoje, dažniausiai priskiriama Lvovo pogromui, kuris vyko 1941 m. paskutinėmis birželio denomis (2:58–3:04):

 

(9)

 

 

 

 

Ir toliau D. Kubiliui kalbant apie žydų gelbėjimą, ekrane rodomos  nuotraukos, kurios priskiriamos Lvovo pogromui:

 

(10)

 

 

 

 

D. Kubilius: „pats asmeniškai kai kalbinau išgelbėtuosius žydus“ (03:05-03:07).

(11)

D. Kubilius: „kurie dar gyvi šiai dienai, tai jie patys sako „aš nežinau…“ (03:09 -03:11).

 

 

 

 

 

 

 

D. Kubilius: „[nežinau], ar aš taip pasielgčiau“ (03:11-13).

(12)

 

 

 

 

 

 

 

Nepavyko aptikti duomenų apie šių nuotraukų autorystę. Daugiausia nuotraukų, kuriose užfiksuoti nacių ir vietinių „nacionalistų“ nusikaltimai buvusios SSRS teritorijoje, priskiriama „atsitiktiniams praeiviams“ (naciams ar vietiniams gyventojams, nors žinoma, jog fotografuoti pogromus net vokiečiams buvo leidžiama tik su specialiais leidimais) arba vokiečių karo belaisviams – jos aptiktos neva tarp belaisvių dokumentų arba net jų kišenėse. Pabandykime įsivaizduoti, kaip į nelaisvę patekęs vokietis kišenėje saugojo, kad tik neprapultų nacistinės Vokietijos okupacijos žiaurumų paliudijimai.

Iš D. Kubiliaus pasirinktų Lvovo pogromui priskiriamų nuotraukų teko aptikti tik vienos (11) komentarą: „Moterį, galimai žydę, verčia nusirengti minios akivaizdoje“ (Предположительно еврейскую женщину заставляют раздеваться на глазах толпы. Фото: Livejournal/ https://www.nur.kz/1502139-lvovskiy-pogrom-uzhasy-velikoy-oteche.html ) – bent nurodytas nuotraukos šaltinis ir pridurta „galimai“.

Žinomas fotomenininkas, fotografijos istorijos tyrinėtojas Stanislovas Žvirgždas taip įvertino 9, 10 ir 11 nuotraukų autorystę: „Jos negali būti padarytos praeivių, nes fotografuojantieji būtų nukentėję. Be to, tikėtina versija, kad jos yra surežisuotos.“

Tai versijai galima pritarti ir dėl to, jog, stengiantis ištrinti iš ukrainiečių atminties žiauriausias NKVD įvykdytas žudynes Lvove, visaip šmeižiami ukrainiečiai, o daugybė „nuotraukų“, iliustruojančių neva Banderos šalininkų surengtą Lvovo pogromą, tarp jų ir minėtosios (9, 10, 11,12), nuolat skelbiamos įvairiuose portaluose. Panašiai tiražuojami ir fotomontažai, siejami su žudynėmis Kauno NKVD (prieš sovietų okupaciją – „Lietūkio“) garaže: https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/lietukio-garazas-klastociu-pinklese.d?id=12723652

Ir vėl kyla klausimas – ką bendro visos aptartos nuotraukos turi su Lietuvos žydų gelbėjimu?

Juk matėme, kaip, kalbant apie Pasaulio tautų teisuolius Lietuvoje, vos per pusketvirtos minutės ekrane be jokių papildomų komentarų šmėkščiojo vaizdai iš Lodzės, Varšuvos getų, Minsko, Lvovo, NKVD žudynių aukos.

Šių eilučių autorė negalėjo tylėti, nes daugelis šių vaizdų (nemažai dar ir  kitų, netgi žinomų klastočių) šmėkščioja ir beveik visose Dominyko Kubiliaus filmų serijose. Gal šis straipsnis paskatins ir kitus LRT laidų rengėjus nacionalsocialistinės Vokietijos okupacijos temomis jausti atsakomybę žiūrovams, netgi istorijai, ir dėmesingiau naudotis archyvais.

Taip pat pageidautina ir taisyklingesnė lietuvių kalba.

Autorė dėkoja Jonui Česnavičiui, Artiomui Napadiuk ir Juozui Valiušaičiui už filmų stop kadrų parūpinimą.

2018.05.09; 06:30

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

„Niekada neišgyvens tauta, kuri mato savo istoriją kaimyno akimis.“ – Pasak Gedimino Navaičio, taip kalbėjo Fridrichas Ničė.

O pasak paties G. Navaičio, „vienas reikšmingiausių identiteto savitumų – idealų ir vertybių pasirinkimas. Kitaip sakant, pasirinkimas ką laikyti gyvenimo prasme ir laime, kokiais būdais jų siekti“.

Jei pabandytume susieti vieną citatą su kita, gautume išvadą: siekiant gyvenimo prasmės ir laimės, jokiu būdu negalima į savo istoriją, savo tautos vertybes žiūrėti kaimyno akimis. Juolab, jei tas „kaimynas“,  kaip koks Stalinas ar Pilsudskis, svajodamas apie didelę, galingą valstybę, niekad nieko gero nepadarė mažosioms tautoms.

V. Savukynas straipsnyje “Ko vertas Pilsudskis: meilės ar neapykantos?“ ragina „atiduoti pagarbą“ žmogui, išprovokavusiam ne tik karinę invaziją į šalį, su kuria ką tik buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis, bet ir atsakingam už okupuotosios Lietuvos dalies brutalų nulietuvinimą bei daugybės nutautinimui pasipriešinusių lietuvių žudynes.

O aš noriu pakviesti prisiminti ir pagerbti kitus J. Pilsudskio giminaičius, kurie nedeklamavo tarptautiniu lygiu meilės Lietuvai, bet tiesiog mylėjo ją… labiau, nei gyvenimą be jos. 

Kalbu apie gausios, plačios Butlerių giminės negausią lietuviškąją atšaką.

Pasak vienų šaltinių, Butleriai atsirado Lietuvoje per 30-metį karą (1618–1648 ). Airijos bajoras Valteris Butleris, sakoma, įstojo savanoriu į airių pulką, kurį į savo kariuomenę kovai su protestantais buvo įjungęs Valenšteinas (Albrechtvon Wallenstein) . Tačiau karvedys praradęs imperatoriaus Ferdinando pasitikėjimą, ir tas sumanė Valenšteiną nužudyti. Jam padėjo išdaviku tapęs Butleris. Už savo juodą darbą žudikas pelnė grovo titulą ir daug kitų malonių, bet gudrus airis susivokė, kad ir jį gali ištikti Valenšteino likimas, tad likvidavęs turtus, persikėlė į Lietuvą, kur jo nebegalėjusi pasiekti imperatoriaus rūstybė. Tačiau kiti šaltiniai nurodo Valenšteiną ankstokai pasimirus toli nuo Lietuvos, imperatoriaus dovanotose žemėse.

Yra ir kitokių pasakojimų. Pavyzdžiui, Anykščių krašto istorijos tyrinėtojas Tautvydas Kontrimavičius („Tūkstantmetis giminės veidrodyje“) pirmąjį Butlerį randa Latvijoje: „Ernestas Aleksandras Butleris (Ernst-Alexander Butler) – pirmasis ir vienintelis tikrai žinomas šios Butlerių giminės šakos protėvis. 1634 m. gegužės 7 d. Lietuvos Didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Vladislovas IV Vaza (1595-1648) E. A. Butlerį paskyrė Vendeno miesto (dabar – Cėsis, Latvija) žemės teismo raštininku“.

Pirmasis „Vilniaus golgotos“, pasakojančios apie žiaurią Vilniaus krašto polonizaciją, leidimas. B.Šėmis – tai Mykolo Biržiškos slapyvardis.

Šiaip ar taip, Butleriai – sena ir plačiai išsišakojusi giminė, pasklidusi po visą Europą. Tarp 34 žinomų aštuntosios kartos atstovų XX a. tik keletas dar gyveno Lietuvoje, keletas – Rusijoje, o dauguma – Vakarų Europoje: Vokietijoje, Serbijoje, Prancūzijoje, kur pasitraukė, ieškodami saugesnio gyvenimo.

Lietuvoje gilesnius pėdsakus paliko rašytojas Kazimieras Antanas BUTLERIS (1867-1945), Rusijoje žinomas kaip Vladimiras Butleris, o Lietuvoje – Vladas Butleris, bei jo tėvas Tadas Butleris.

Tadas Kristinas Leonardas Butleris (1822-1910) buvo kelių statybos inžinierius, carinės  Rusijos kariuomenės atsargos kapitonas, gimęs Repšėnuose, gyvenęs Butlerių giminės dvarelyje Labeikiuose, administravęs ir kitus paveldėtus dvarus: Desekiškio (Desiukiškių?), Jociškio. Buvo vedęs bajoraitę, dvarininkę Kazimierą Šmigelskaitę, užaugino tris sūnus: Vytautą Ježį (1859–1928), Tadą Aloyzą (1863–1908) ir Kazimierą Antaną Vladą (1867–1945).

1861 m. Rusijos imperijoje panaikinus baudžiavą, T. Butleris buvo išrinktas pirmuoju Vilkmergės (dabar – Ukmergė) apskrities Taikos tarėju – tarpininku tarp valstiečių ir dvarininkų. 1863 m. sukilimo metu jis rėmė sukilėlius. Už  tai 1864 m. pradžioje jis buvo ištremtas į Civilską (Čiuvašija, Rusija), kur 1865 m. nuvyko ir jo žmona su sūnumi. T. Butlerio žmonos prašymu, caras Aleksandras II 1866 m. balandžio mėn. leido T. Butleriui persikelti į Nižnyj Novgorodą. Tremties laikui pasibaigus, Butleriai persikėlė į žmonos dvarą Juchnavoje (Baltarusija), kur gyveno iki Tado mirties.

Jauniausias Tado sūnus, rašytojas Kazimieras Antanas Vladas Butleris gimė jau tremtyje, Civilske, baigė Sankt Peterburgo komercinę bei Tverės junkerių mokyklas. Keletą metų tarnavo karininku, perėjo į policiją ir iki 1914 m. jis buvo pristavu ir policmeisteriu įvairiose vietose: Jekaterinoslavo ir Kutaisio gubernijose, Jakutsko srityje. Buvo vedęs Mariją (kituose šaltiniuose – Oną) Kiaušaitę, valstiečių nuo Anykščių dukrą, su kuria užaugino dukteris Mariją ir Rają. Grafo titulu šeima niekada nebesivadino, nes jis buvęs pelnytas žmogžudyste.

1914 m. būsimasis rašytojas buvo mobilizuotas į kariuomenę. Po Spalio revoliucijos 1919 m. jis atvyko į Lietuvą, visiškai nemokėdamas lietuvių kalbos, todėl, įstojęs savanoriu į Lietuvos kariuomenę, tarnavo baltarusių batalione. Demobilizuotas ir nerasdamas būdo Lietuvoje pragyventi, jis persikėlė į Rygą, kur gyveno žmonos motina. Rygoje atidarė rusų literatūros leidyklą „Gyvenimo mokykla“, kurioje leido ir lietuvių literatūros bei tautosakos vertimus į rusų kalbą. Pats rašė rusiškai, nors vyresniame amžiuje savo kūrinius jau pats vertė į lietuvių kalbą. Rygoje išleido biografinį romaną „Už ką?“ (1929 m.) – kuklią, bet, kaip sakė pats autorius, nuoširdžią dovaną „karštai mylimai mano protėvių tėvynei – Lietuvai“.

Vladas Butlerisdar parašė keletą mažiau žinomų romanų, kuriuose tęsė pasakojimus apie lietuvius ir lenkus tremtyje Rusijoje.

Maždaug nuo 1930 m. Butleriai persikėlė į Kauną. Čia rašytojas aktyviai bendradarbiavo spaudoje. Mirė 1945 m. vasario 23 d. Mlade Buky (Čekija), traukdamasis į Vakarus.

Taigi, turime labai spalvingos kilmės ir biografijos žmogų, gimusį Rusijoje, ilgai net lietuviškai nemokėjusį, bet kai tik atsikūrė nepriklausoma Lietuvos valstybė, grįžo, ilgai vargo, sunkiai pritapdamas be kalbos, net buvo priverstas laikinai emigruoti, kaip šiandien pasakytume, bet galų gale grįžo, įsitvirtino Lietuvoje… ir mirė, vėl atplėštas nuo jos.

Romantikas pasakytų: širdis nebeatlaikė dar vieno išsiskyrimo su taip karštai mylėta „protėvių žeme“. Realistas gi primintų jo jau nebe jauną amžių ir pabėgėlių nuolatinius palydovus – pavojus, nepriteklius.

Į mano gyvenimą Butlerių giminė įėjo jau po karo, su Vlado Butlerio romanu „Už ką?“, kurio abu tomai kažkokiu stebuklu buvo išlikę karo nusiaubtoje mano mamos bibliotekoje.

Kaip rašė vienas geranoriškas kritikas, spaudoje pasirodžius šiai knygai, romanas „rekomenduotinas jaunimui, ypač lengvai būtų prieinamas ir suprantamas kaimo jaunimui ar jaunesniems mokiniams“. Tai aš ir buvau tas idealus jaunas skaitytojas. Kadangi skaityti išmokau labai anksti, tai ir tą romaną perskaičiau dar nelankydama mokyklos, gyvendama nedideliame miestelyje, priskirtinam kaimo, o ne miesto gyvenvietėms. Žinoma, negaliu pasigirti, kad išjaučiau, supratau viską, ką romane pamatė suaugę skaitytojai, pavyzdžiui: „Personažų psichologijoj daug to, ką mes vadinam sentimentalu, bet, pažinęs autorių, turi pripažinti, kad jis atvaizdavo tai, kuo pats giliausiai tiki, ką jis pats jaučia: jis pats didelis entuziastas, optimistas, pripažįstąs didžiausią religijai šeimos ir visuomenės gyvenime“.

Tačiau knyga padarė man tokį didelį įspūdį, kad aš visam gyvenimui įsidėmėjau autoriaus vardą-pavardę bei romano pavadinimą. Tai svarbu, nes vėliau sovietmečiu jokių žinių nei apie romaną, nei apie autorių nebuvo skelbiama, tad mano atmintis labai pravertė moderniaisiais laikais internete žvejojant informaciją apie V. Butlerį ir jo šeimos istoriją.

Iš interneto aš sužinojau ir apie Butlerių giminės ryšius su Pilsudskiais. Mat, Pilsudskių giminės vyrai jautė silpnybę Butlerių merginoms, ir net du Pilsudskiukai buvo vedę Butlerytes.

Teodora Uršulė Otilija Butlerytė (1811-1886), ištekėjusi už Piotro Pavelo Pilsudskio, Lietuvos ir Lenkijos istorijoje žinoma kaip maršalo Jozefo Klemenso Pilsudskio (1867- 1935) močiutė. 1833 m. vasario 22 d. Repšėnuose (Anykščių r.) gimė  vyriausias Pilsudskių sūnus Jozefas Vincentas Piotras, iš kurio santuokos su pussesere Marija Bilevič, Teodoros Uršulės Otilijos vaikaite, gimė Jozefas Klementas, būsimasis Lenkijos prezidentas ir naujai atsikūrusios, nepriklausomos nei rusų, nei nuo lenkų, Lietuvos valstybės niokotojas.

Bet palikim Pilsudskius su jų tariama „meile“ Lietuvai ir lietuvių kalbai, grįžkime prie tikrųjų – ne tik nuolat keičiančios savo geografinius ir vertybinius-ideologinius kontūrus Lietuvos valstybės, bet ir, svarbiausia, lietuvių tautos – patriotų, Vlado Butlerio ir jo dukters Rajos.

Apie Rąją Butlerytę ir jos tragišką likimą pirmą kartą išgirdau dar Sankt Peterburge apie 1991-1992 metus ir net paskelbiau miesto spaudoje straipsnį apie paskutines jos gyvenimo dienas.

Kadangi, tikiuosi, dar gyvi tebėra jos vaikai ir anūkai, Rajos gyvenimo įvykius, neturėdama giminių leidimo elgtis kitaip, pateiksiu kuo trumpiau.

Raja Butlerytė gimė 1917 m. Rusijoje, augo Rygoje. Į Lietuvą atvyko su tėvais apie 1930 m. Pradėjo studijuoti Klaipėdos pedagoginiame institute, o vokiečiams užėmus Klaipėdą, su institutu 1939 m. persikėlė į Panevėžį. Baigusi studijas, mokytojavo Marijampolės gimnazijoje. Antrojo pasaulinio karo metais ji sukūrė šeimą, augino dukterį Jūratę, sūnus Vytautą ir Gediminą. 1945 m. sovietinis saugumas vyrą suėmė ir įkalino lageryje Sibire. 1957 m. gavusi sovietinio saugumo leidimą, Raja Butlerytė su sūnumis išvyko pas vyrą į tremtį Krasnojarsko krašte. Duktė liko Lietuvoje.

Net ir būdama toli nuo Lietuvos, Butlerytė gyveno Lietuvos gyvenimu. Nors žinios iš Lietuvos pavėluotai pasiekdavo tolimą tremtinių kaimelį Sibire, ji suspėjo pasidžiaugti atkovota nepriklausomybe. Tačiau kai kaimelį (irgi smarkiai pavėluotai) pasiekė žinia apie tragiškuosius Sausio 13-sios įvykius, Vlado Butlerio dukra nebegalėjo susitaikyti su, kaip  skelbė Maskvos propaganda, pakartotinu Lietuvos pavergimu, ir 1991 m. kovo 15 d. vakare ji suliepsnojo gyvu fakelu – vardan savo protėvių krašto laisvės.

Štai jums iš vieno kelmo išaugusių atžalų, bet toks skirtingas savo tapatybės – tautybės, įsipareigojimų visuomenei, tautai ir valstybei supratimas, ir tokie skirtingi likimai!

Juzefas Pilsudskis svajojo apie didelę, galingą valstybę. Mažosios tautos  jam rūpėjo mažiausiai, jos jam buvo tik mėšlas valstybei patręšti.

Tėvui ir dukrai Butleriams valstybė buvo svajonė – namai tautai. Bet ne daugiau. Namai be tautos jiems, kaip ir kitiems normaliems, o ne liberalų piešiamiems patriotams, tebuvo ir tebėra tik statinys, kuris gali  būti sugriautas, gali sudegti, gali būti svetimųjų užgrobtas, bet jei išlieka tauta, namai vėl gali būti atstatomi, ką įrodė ne tik Lietuvos, bet ir kitų tautų, pirmiausia – Izraelio istorija.

Svarbiausia – išlikti, išsaugoti tautą. Žydai tai suprato seniausiai, nes jie klausė Dievo žodžio.

Pilsudskio okupanto karikatūra

O kieno žodžio šiandien klauso lietuviai? Pilsudskio ir pilsudskininkų? Bumblausko? Savukyno?

Gal jie ir labai garbingi žmonės, bet, matyt, priekurčiai, nes girdi tik tuos, kurie garsiausiai rėkia.O tikroji meilė – tyli…

Beje, J. Pilsudskiui lietuviai išties turi ir už ką padėkoti. Už tai, už ką šiandien Vladimirui Putinui dėkoja Rusijos agresijos niokojamos Ukrainos žmonės: už tai, kad etnosą pavertė tauta.

Kaip rašė profesorius Alvydas Butkus, J. Pilsudskio didžiavalstybiška, agresyvi politika „padarė mus tikrais lietuviais! Nors ir tokia didele kaina – Vilniaus netektimi net devyniolikai metų, per kuriuos jis, paverstas Lenkijos užkampiu, stagnavo, o okupuotoji Lietuvos dalis ekonomiškai atsiliko tiek, kad tas atsilikimas juntamas iki šiol, nekalbant jau apie kitus tos Lietuvos dalies polonizacijos padarinius“.

201804.07; 05:05

Turiu pasiūlymą. Pastatykime Pilsidskiui paminklą. Sumanymas toks: išrautas ąžuolas ir šaknimis į viršų įsmeigtas žemėn. O iš šaknų išaugusi didinga Vilniaus krašto „išvaduotojo“ figūra. Iš šaknų arba iš vienos didžiulės šaknies išaugusi – ne taip svarbu.

Piketas dėl nepagrįstų lenkiškų pretenzijų Vilniuje, prie Seimo rūmų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Piketas dėl nepagrįstų lenkiškų pretenzijų prie Seimo rūmų Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Skulptorius galėtų pasikonsultuoti su ryškiausiu šių laikų istoriku Savukynu. Manau, jis būtų patenkintas. Juk Lenkijos maršalas turi lietuviškų šaknų, o paminklo jam iki šiol neturime. Apsileidimas.

Vertėtų pagalvoti ir apie paminklą Jogailai. Būtų šiokia tokia kompensacija už jo nepopuliarumo Lietuvoje skriaudą: Vytautų turime tūkstančius, o Jogailą – tik vieną, bet ne Algirdo, o Morkūno sūnų. Kol pastatysime paminklą, bent vaikus krikštykime šio Lenkijos karaliaus vardu.

Į kur aš lenkiu su šiais savo pasiūlymais? Mūsų Prezidentės kritikams nepatinka vien darbiniai susitikimai su Lenkijos Prezidentu, jiems reikia raudono kilimo prezidentūros kiemelyje.

„Randame bendrą kalbą, nes iššūkiai bendri, ir tik bendromis jėgomis galime tuos iššūkius išspręsti. Todėl labai džiaugiuosi, kad mūsų nuomonės tiek dėl saugumo, tiek dėl europinių dalykų, tiek dėl „Brexit“, tiek dėl migracijos, tiek dėl energetinio saugumo, tiek Astravo elektrinės saugumo klausimai ir grėsmės yra vienodai suprantamos“, – D.Grybauskaitė sakė Prezidentūros paskelbtame garso įraše. Pranešime sakoma, kad šalys vienodai vertina Rusijos vykdomą politiką ir vienija jėgas užsitikrindamos karinį saugumą, o po Varšuvos NATO viršūnių susitikimo Lietuvą ir Lenkiją „sieja bendra atsakomybė užtikrinant, kad sąjungininkų pagalba regione būtų išnaudota kaip galima efektyviau“.

Jiems šito maža.

Su kritikais galima būtų sutikti, jeigu tie kritikai nereikalautų vienpusio nuolankumo ir nusižeminimo. Neseniai šią temą palietė LRT žurnalistas, pasikvietęs du Lietuvoje dirbančius lenkus. Vienas kalbėjo, kad lenkų vyskupai atsiprašė vokiečių, todėl dabar Lenkijos ir Vokietijos santykiai tokie geri. Potekstė: pakaktų, kad lietuviai lenkų atsiprašytų dėl Vilniaus krašto „išvadavimo“, ir prezidentų vizitai pasipiltų kaip iš gausybės rago. Na, pakaktų gal tik neminėti, kad iš mūsų buvo atimta sostinė. Pamirškime istoriją, žiūrėkime toli į priekį.

Vytautas Visockas.  Slaptai.lt nuotr.
Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.

O man patinka Prezidentės laikysena. Ji neragino ir neragina nuolaidžiauti Lietuvos lenkams, kaip tą daro valatkos ir savukynai. Todėl iki šiol ir neįteisintas tas įkyrėjęs lenkiškų pavardžių rašymas nelietuviškais rašmenimis. Seimas bijo nepopuliarių sprendimų, kaip sakė kitas LRT žurnalisto pašnekovas.

Bet juk tokios kalbos – skatinimas nepaisyti tautos valios, vadovautis partiniais, grupiniais interesais. Beje, tautos valios daugeliu atvejų išties nepaisoma: iki šiol nenukabintos lenkiškos gatvių pavadinimų lentelės, o kai kurių maršrutinių autobusų užrašai buvo ir tebėra ir lenkiški. Tarsi Lietuvos lenkai nė kiek nemokėtų lietuviškai. O jeigu iš tiesų nemoka, tai ką apie juos galima pagalvoti?

Bijau, kad nenusižeminę, nenuolankūs stipresniesiems būsime neilgai – tik iki kitų prezidento rinkimų. Prorusiški piniguočiai pasirūpins, kad į Daukanto aikštę ateitų nuolankus, nusižeminęs pragmatikas. Tada ir pasipils įvairiausios nepagrįstos nuolaidos, atsiprašymai, kurių taip siekia nesavarankiška žiniasklaida. Tada į Vilnių atvažiuos ne tik Lenkijos prezidentas, bet ir Rusijos valdovas, niekada nebuvęs mūsų sostinėje. Džiaugsimės, jeigu išvažiuos, nesumanys pasilikti.

Artėja rinkimai į Seimą. O tautiškos, prolietuviškos jegos tokios silpnutės! Mažai kam rūpi išlikimas, nykstančios tautos interesai.

Pastatykime paminklą diktatoriui Pilsudskiui, nes dvigubos W lenkams neužteks. Neužteks ir lenkiškų gatvių pavadinimų – reikės rusiškų, žydiškų, angliškų…

2016.08.27; 15:45

Visi dabar smerkia Putino Rusiją. Bet juk liūto, hienos, ryklio mes nesmerkiame už tai, kad jie žudo. Tokia jų prigimtis. Rusija elgiasi pagal savo prigimtį: ji negali negrobti, nežudyti, neengti, nemeluoti, dabar – „negelbėti savo tėvynainių“.

Tačiau kaip gali vadinamosios Vakarų demokratijos šalys ramiai žiūrėti, kas dabar dedasi Ukrainoje, Kryme ir nė piršto nepajudinti! Kai lapė įsibrauna į taikaus valstiečio vištidę, jai nudiriamas kailis. Dabar elgiamasi humaniškiau: atvažiuoja žvėrelių gelbėtojai ir paleidžia į ją strėlę su migdomaisiais. Paskui, jeigu ji nepasiutusi, nugabenama į namus – į mišką.

Continue reading „Europa apimta siaubo“

savukynas_gera_m

Seniai žinoma, kad saugiausia vieta – tai septynių tūkstančių metrų aukštyje sėdint lėktuve. Autoavarijose žūva daugiau žmonių nei aviakatastrofose. Tačiau vis tiek daugelis bijo skristi, net jei ir žino šiuos faktus.

Tokia jau žmogaus natūra. Panašiai yra ir su gripo epidemija. Naujasis gripas, kaip teigia ekspertai, nėra pavojingesnis nei kiti, tačiau jo bijoma ypatingai. Kodėl žmogus negirdi racionalių argumentų?

Nereikėtų ieškoti atsakymo, aiškinant, jog žmonės neišsilavinę, iracionalūs, pasiduoda emocijoms. Tiesiog mes gyvename tokiame laikotarpyje, kada baimė yra mūsų palydovas. Kultūros istorikai yra pastebėję, kad tais laikotarpiais, kada techninis progresas yra labai spartus, visuomenėje įsivyrauja baimės atmosfera.

Continue reading „Kuo mūsų amžius panašus į Renesanso?“

savukynas_gera_m

Patikslinu mitą, kurį vienu ypu kaip koks prityręs mitų griovėjas iš „Discovery“ kanalo, sugriausiu: Antrajame pasauliniame kare nacistinė Vokietija, kartu su fašistine Italija bei Japonija kovojo prieš Sovietų Sąjungą bei Vakarų pasaulį. Mano surasti duomenys įrodo, kad buvo visai kitaip. Kaip?

Ogi kariškiai skerdė civilius. Štai paskaičiavimai rodo, kad šio karo metu žuvo apie 70 milijonų žmonių, iš kurių dauguma buvo civiliai (Šaltinis: Dunnigan, James. Dirty Little Secrets of World War II: Military Information No One Told You About the Greatest, Most Terrible War in History, William Morrow & Company, 1994.).

Continue reading „Aš irgi griaunu mitą – Rusija ir Vokietija nekariavo“

savukynas_gera_m

Šiandien visi nukreipę dėmesį į tragediją Kaune. Žurnalistai kuria versijas, žmonės jas svarsto, politikai ieško kaltų. Taip, tiesa turi būti išaiškinta ir pasakyta. Neatsakytų klausimų negali likti. Tačiau jei viskas užsibaigs vien tik šia istorija, tai reikš, kad nieko nepasimokėme, kad esmines problemas atidėjome iki dar didesnio sprogimo.

Dabar pasiklausius prokurorų ir kitų atsakingų pareigūnų susidaro įspūdis, kad visi veikė pagal įstatymus. Tik kažkodėl byla nejudėjo iš vietos. Štai čia ir yra esmė: turi keistis pats mąstymas. Ir generalinis prokuroras turi suprasti tai. O dabar panašu, kad nesupranta. Jei ir toliau nesupras, vadinasi, privalo pasitraukti. Tačiau ne vien prokuratūra dangstosi įstatymais ir ignoruoja realybę. Tokių pavyzdžių galime pririnkti iš kitų sričių.

Continue reading „Lietuvos valstybė sukurta ne tam, kad tyčiotųsi iš piliečių“

boratas_

Kol lietuviai vis dar svajoja savo įvaizdžiu po savo kojomis parblokšti senutę Europą, Kazachstanas tapo jau žinomas pasauliui.

Ir žinomas ne dėl savo naftos ar kokių nors kitų nuostabių dalykų, o dėl filmo „Boratas“. Šis filmas per debiutinį savaitgalį JAV kino teatruose uždirbo 26,4 mln. JAV dolerių ir pagal šį rodiklį smarkiai aplenkė kitus konkurentus. Tokios sėkmės neprognozavo net didžiausi optimistai.

Jei filmo kūrėjai gali džiaugtis sėkme, tai ar lietuviai turėtų pavydėti kazachams? Juk šio filmo pagrindinis herojus yra kvailokas žurnalistas Boratas Sagdijevas, kuris save tituluoja ketvirtu pagal populiarumą žmogumi Kazachstane. Jis nuolat filme kartoja, kad disko šokiai, šaudymas iš lanko, prievartavimas ir stalo tenisas – populiariausias laisvalaikio praleidimo būdas Kazachstane.

Continue reading „Ar lietuviai jau gali pavydėti kazachams?“

savukynas_gera_m

Taip, gali. Ir privalo, jei tai yra viešas interesas. Tuoj pateiksiu argumentus, kodėl taip manau. Šis klausimas iškilo po mano straipsnio apie tai, ką gali ir ko negali žurnalistai. Viena komentatorė teigė, kad jei tave apgavo parduotuvėje, tai negali parašyti. Kreipkis į vartotojų teisių gynėjus, teismą, bet nerašyk. Ji parašė tokią istoriją:

„Mano mamai kaip tūkstančiui kitų piliečių buvo atstatyta nuosavybės teisė į tėvų turėtą žemę. Tai buvo 1992 metais. Penkiolika metų ji vaikščiojo pas žemėtvarkininkus ir bandė tą žemę atgauti, bet neatgavo iki šiol nei žemės, nei kompensacijos. Visą tą laiką stebėjau mamos vaikščiojimus pas valdininkus ir stumdymus, apžodžiavimus ir t.t. Ji tapo nelaukiama žemėtvarkos skyriuje. Mačiau visus išsidirbinėjimus, tačiau mama norėjo viską susitvarkyti pati, neleido padėti vaikams. Dabar, kai praėjo penkiolika metų ir mamai jau 83-ji, ji galų gale sutiko, kad aš baigčiau tvarkyti tuos reikalus. Nepavyko, nors su manimi, jaunesne, kalbėjo jau kitaip.“

Continue reading „Ar gali žurnalistas aprašyti su juo susijusius įvykius?“

savukynas_gera_m

Sociologiniai tyrimai rodo, kad net trečdalis amerikiečių tiki įvairiomis sąmokslo teorijomis. Potraukis visur matyti sąmokslus tikriausiai slypi žmogaus prigimtyje. Juk tokios populiarios nuomonės, kad pasaulį valdo masonai, iliumnatai ar kitos slaptos organizacijos.

Filosofas Carlas Popperis yra išsitaręs, kad sąmokslo teorijos suvešėjo tada, kai žmogus nustojo tikėti į Dievą ir paklausė: o kas yra vietoje jo? Juk atsitiktinumais nepasikliausi. Norisi tikėti, kad už įvairių atsitikimų pasaulyje stovi kažkas, kažkieno protas ir ranka diriguoja įvykiams. Kažkas nusprendžia, o mums telieka vykdytojų vaidmuo, kartais netgi to nesuprantant.

Ir tada ką galime daryti? Belieka tik stebėti. Na, dar galime nepasiduoti manipuliacijomis ir visur įžvelgti slaptą valią. O tie, kurie tai neigia, yra tų valdytojų parankiniai arba šiaip naivūs žmonės.

Continue reading „Vien tik sąmokslai apie mus?“

savukynas_gera_m

Virginijus Savukynas: „Būsiu labai nepopuliarus, bet pasakysiu: Lietuvoje yra tik maža dalis darbščių žmonių. Kiti – nenori arba nemoka dirbti. Nors sociologinės apklausos rodo, kad darbštumas lyg ir yra ta vertybė, kurią lietuviai nori įdiegti savo vaikams, tačiau praktika liudija ką kitą.

Atrodo, kad lietuvio sąmonė persmelkta vergiškumo. Darbas suvokiamas kaip vergystė. Todėl jį reikia atlikti kuo blogiau ir nekokybiškiau. Ir jei galima nedaryti, tai jokiu būdu nereikia parodyti iniciatyvos.

Prisiminkime, dar tik prieš metus ką tik baigę studijas jaunuoliai kėlė sąlygas darbdaviams, reikalavo didinti atlyginimą motyvuodami ne tuo, kad jie produktyviau dirbs, bet tuo, kad pasiėmė paskolas ir reikia daugiau pinigų. Savaitgalis iš esmės prasidėdavo ketvirtadienį, o baigdavosi pirmadienį. Neateiti į darbą neperspėjus buvo kone gero tono ženklas. Kavinėse ar restoranuose aptarnauti niekas neskubėjo, nes padavėjai žinojo, kad jei juos išmes iš čia, jie labai greitai suras darbą kitur“.

Continue reading „Būsiu labai nepopuliarus, bet pasakysiu…“

ryga

Į mano rankas pateko Latvijos antikrizinis planas. Jį parengė Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos parlamentinių tyrimų departamentas. Tiesa, jie jį vadina „Latvijos ekonomikos stabilizavimo programa“. Žodžiu, apie krizę nekalba. Paskaičius matosi, kad koncentruojamasi į valstybės sektoriaus suspaudimą, o ne į mokesčių didinimą. Tiesa, PVM padidintas ir ten. Kas nori, gali palyginti „braliukų“ ir mūsų planus. Kuris geresnis?

  Continue reading „Latviai koncentruojasi į valstybės sektoriaus suspaudimą, o ne į mokesčių didinimą“