Šachas Abbasas I

Azerbaidžano Sefevido valstybės įkūrėjas – Ishmaelis Hattanas, įžymus valstybės tarnautojas ir karininkas 1501 m. rudenį atvyko į Tabrizą Ismaile ir pasiskelbė šachu. Tai sudarė Azerbaidžano Sefevidų valstybę su sostine Tebriza. Jo valdymo metu Sefevidų valstybė tapo viena stipriausių Vidurinių Rytų valstybių. Išskirtinis poetas Ishmaelis Hattanas, parašęs nuostabių eilėraščius turkų, persų ir arabų kalbomis, didžiąją dalį savo eilėraščių parašė savo gimtąja kalba. Jo valdymo metu turkų kalba tapo ne tik pagrindine literatūrine kalba, bet tuo metu ji taip pat pasiekė valstybinės kalbos lygį ir buvo naudojama diplomatinėje korespondencijoje.

Pradžia ir pabaiga

1501–1736 m. Persų dinastijos valdė dabartinio Irano, Azerbaidžano, Afganistano teritoriją ir dalį Armėnijos. Jų politinis kilimas prasidėjo XV amžiaus pabaigoje. kovų su mongolų valdžia metu, kai jie Azerbaidžane tapo galingais feodalais. Dinastijos įkūrėjas buvo Šahas Ismalas (1501–1524), kuris, remiamas turkų Kizilbašo genčiųužkariavo Azerbaidžaną, šiaurinę Armėniją ir rytinę Persiją. Galios viršūnę pasiekė Sefevidai, valdant Šahui Abbasui I (1588–1629), kuris konsolidavo centrinę valdžią, vykdė eilę reformų, pertvarkė armiją. Po karų prieš uzbekus (1597 m.) ir osmanus (nuo 1603 m.) jis užkariavo Horasaną, Kaukazą ir Iraką (1623 m. Užkariavo Bagdadą) ir sukūrė imperiją, besitęsiančią nuo Tigro iki Indo. Jo valdymo metu šalyje, ypač naujojoje sostinėje Isfahane, buvo nutiesta daug kelių, tiltų ir paminklinių konstrukcijų, sustiprinti prekybiniai ir kultūriniai ryšiai su Europa. Tai buvo didžiausio Sefavido valstybės pakilimo laikotarpis. Karai su osmanais XVII a. Afganistano ir kitų prispaustų tautų sukilimai lėmė dinastijos žlugimą. Paskutinis Sefevidas, Tahmaspas II (Ṭahmāsp), buvo nuverstas 1736 m. jo karinio lyderio Nadiro I dėka.

Kaip viskas vyko

Prekyba šilku – pagrindinis pajamų šaltinis armėnų prekeiviams, taip pat ir Sefevidų valstybės iždui, vykstant intensyviam vystymuisi Europoje manufaktūrinei gamybai tekstilės srityje, pradėjo prarasti savo turėtas pozicijas. Taip, Europai jau nebereikėjo azerbaidžanietiško šilko, kaip ankstesniais laikais. Kitas ne mažiau svarbus faktorius, neigiamai atsiliepęs Sefevidų valstybės ekonomikai, buvo susijęs su vykusiais geografiniais atradimais. Ekonominį smukimą lėmė ir tai, kad XVII a. pabaigoje Vakarų Europoje buvo įsisavintas dar XV a. pabaigoje atidarytas jūrų kelias iš Europos į Indiją aplink Afrikos krantus. Dėl to sausumos kelių karavanų tranzitas stipriai krito. Tai reiškė, jog Naujoji Džulfa, kaip ir kiti tranzitiniai miestai, neteko strateginės reikšmės. Tuštėjo valstybės iždas, o sykiu su tuo tarsi ledas tirpo ir politinė bei ekonominė galia kadais stiprios valstybės.

Padėtį apsunkino ir tai, kad valdant šachui Huseinui (1694 – 1722) valdžia pabandė papildyti valstybės iždą padidindama senus ir įvesdama naujus mokesčius. Tad sukilimų ir separatizmo atsiradimas buvo tik laiko klausimas.

Šiame politiniame ir ekonominiame fone armėnai karštligiškai ėmė ieškoti sau užtarėjų.

Istoriniai šaltiniai liudija, jog jie ėmė megzti  stiprius kontaktus su Rusija, pajutę susilpnėjusį Sefevidų valstybingumą. O tai atitiko ir Rusijos interesus – ji siekė įsitvirtinti Kaspijos regione.

Kyšiai, ir kyšiai…

Prekybiniai armėnų ryšiai su Rusija ypač sustiprėjo 20 – 30  XVII a. metais. Armėnų pirkliai būdavo itin dažni svečiai Rusijoje. Brangios dovanos, kyšiai… Tai jiems padėjo prakirsti kelią į pačias Rusijos viršūnes. Rusijos valdininkai, o vėliau ir patys carai neatsispyrė silpnybei priimti brangias armėnų dovanas. O po jų sekė armėnų prašymai pasirūpinti jų ateitimi Kaukaze…

1659 m. Naujosios Džulfos gyventojas Zakaras Sachradianas carui Aleksejui Michailovui atvežė brangią dovaną – jo tėvo užsakytą taip vadinamą „deimantų troną“.

Beje, dar ir šiandien jis akylai saugomas Kremliaus ginklų salėje… Be aukso ir sidabro jį puošia 900 deimantų, 1200 safyrų, 18 tūkst. kitų brangakmenių.

Sefevidų Persija didžiausią galybę buvo pasiekusi šacho Abaso Didžiojo valdymo metais, vėliau pradėjo prarasti užkariautas žemes.

Chodža Zakaras laiške savo carui rašė: „Mano gimdytojas pamilo didįjį carą ir, perdavęs man šį troną, pasakė: nuvežk jį carui dovanų.“

Nesiskundęs didėjančiu apetitu caras Aleksejus Michailovičius prisakė armėnų pirkliams be šilko ir auksu išsiuvinėtų audinių pristatyti brangių indiškų akmenų, o taip pat atvežti į Maskvą armėnų meno meistrų. Chodža ir devyni jo pasiuntiniai pažadėjo carui išplėsti prekybos apimtis, atvežti retų gyvūnų, ir net… indiškai kalbančių papūgų…

Užbėgant įvykiams už akių, ir šiandien norom nenorom kyla pagrįstas klausimas: ar ne todėl prieš tris dešimtmečius, prasidėjus karui dėl Kalnų Karabacho, Rusija aktyviai rėmė armėnų okupantus?

 Ar ne todėl, praėjus ištisiems šimtmečiams bei keičiantis carams, Armėnija mielai savo teritorijoje priglaudė šiandieninės imperinės Rusijos karines bazes, o taip vadinami Armėnijos politologai, o iš tikrųjų –  propagandistai išsijuosę pučia Kremliaus dūdelę Rusijos televizijos kanalų rengiamuose politiniuose šou…

Žinoma, tai retoriniai klausimai…

Prie Petro I-ojo…

Petras I-asis, atėjęs į valdžią, sumanė esant pirmai pasitaikiusiai galimybei užgrobti Sefevidų valstybei priklausančius Kaspijos regionus. Ir tuo metu ypač suaktyvėjo armėnų bendruomenės veikla prieš Azerbaidžaną ir Iraną.

 Štai armėnų misionierius Izraelis Ori, giliai nusivylęs Europos monarchų abejingumu jo siūlymui drauge kautis prieš Sefevidų valstybę, patraukė pagalbos į Rusiją. 1701 m. jį šiltai priima Petras I-asis, kuriam armėnų delegacija atveža dovanų ir, tiems laikams, solidžią pinigų sumą: 107 rublius.

Be to, Ori įteikia carui laišką nuo armėnų, kuriame prašo užkariauti „armėnų karalystės“ žemes ir „apsaugoti krikščionis nuo musulmonų viešpatavimo“.

Caras maloningai sutinka ir pažada, vos pasibaigus Šiaurės karui surengti žygį į Pietų Kaukazą.

Žinoma ir tai, kad Ori pavyko į šį planą įtraukti ir Gruzijos carą Vachtangą IV. Prabėgus dvidešimčiai metų Rusija iš tiesų surengė Kaspijos žygį, bet Izraeliui Ori, deja, nepavyko pasidžiaugti savo veiklos “vaisiais“. 1709 m. jis atvyksta į Šemachą, kur ima rinkti informaciją apie realią padėtį Azerbaidžane ir išsiunčia informaciją su reikiamomis žiniomis į Rusiją. O 1711 m. atvyksta į Astrachanę, kur staiga miršta dėl nežinomų priežasčių.

Tačiau jo mirtis nesutrukdė Rusijai tęsti sumanymo – 1715m. Petras I-asis nusiuntė į Azerbaidžaną specialiąją žvalgybinę misiją, vadovaujamą diplomato ir žvalgybininko A. Volynskovo, kurio užduotis Rusijos archyviniuose dokumentuose vadinama „slapta“.

Petras I-asis įsakė keliems užsienio mokslininkams, kurie tarnavo Rusijos carui, lydėti A. Volynskovą, kad jie pateiktų jam ypatingai tikslią informaciją apie viską, kas susiję su Azerbaidžanu ir Iranu.

Žvalgybinė informacija, talkinant penktajai kolonai, bus renkama dar ilgai…

Palanki dirva armėnų separatizmui atsiranda po Nadir-šacho nužudymo 1747 m. Rezultatas – Azerbaidžanas ir Iranas ilgiems metams praranda centralizuotą valstybingumą ir ramybę. Naudodamiesi istorine galimybe, armėnai sustiprino savo bandymus sukurti valstybę, ir XVIII a. pradžioje tarp jų ir Rusijos sutvirtėja bendradarbiavimas, nukreiptas prieš arzebaidžaniečių chanatus.

Visus tuos vėliau sekusius metus armėnai nenuilstamai vykdė kenkėjišką veiklą prieš Azerbaidžano ir Irano politiką, visais įmanomais būdais talkindami Rusijos carizmo interesams…

Bet tai jau, anot istorikų, kita istorija, dar, matyt, turėsianti tęsinį.

Kur tiesa?

Nūdienos  armėnų istorikai kritikuoja Sefevidų valstybę, esą dar viduramžiais armėnams buvo itin sunku gyventi tarp azerbaidžaniečių, todėl jiems nieko kito nebeliko, kaip priešintis politinei, ekonominei, kultūrinei musulmonų priespaudai.

Štai Ala Ter – Sarkisianc knygoje „Armėnų tautos istorija ir kultūra nuo seniausių laikų iki XIX amžiaus“ (Maskva, 2005 metai) rašo, girdi, jau 16 a. armėnai ieškojo kelių, kaip išsivaduoti iš svetimųjų okupacijos. Iš pradžių tikėjosi krikščioniškosios Europos pagalbos, bet kai suprato, kad Europa turi kiek kitokių planų, puolė ieškoti Rusijos užtarimo.

Bet kokia tai priespauda, jei armėnai tuomet buvo priviligijuota tautinė mažuma? Juk dar 1441 metais armėnų bažnyčia savo religinį – politinį centrą perkėlė į Kaukazą. Tai padaryti jie galėjo tik sulaukę Sefevidų valdovų pritarimo.

Kaip rašo to meto armėnų metraštininkas Arakelas Davrižeci (1590-1670), armėnų šventikų patriarchas Zakarijas susitiko su minėtu Džachan-šachu ir paprašė, kad šis armėnų bažnyčiai išskirtų žemių, kur armėnams būtų įmanoma patogiai įsikurti. Sefevidų valdovas išskyrė prestižinį žemės sklypą – Ečmiadziną (netoli šiandieninio Jerevano). Taigi savo centrą armėnams pavyko perkelti į Pietų Kaukazą be didelių pastangų. Bet tik todėl, kad jiems palanki buvo to meto politinė musulmonų nuostata – gerbti ir mylėti kito tikėjimo žmones.

Armėnų metraštininkas Zakarijus Kanakerci (1627-1699) “Kronikoje“ rašė, kad Džachan-šachas labai maloniai priėmė armėnus, nes gerbė ir mylėjo visus krikščionis. Tai patvirtina Vatikane esantys archyvai.

Apie Sefvidų valdovus daug rašoma lietuvių istoriko Algimanto Liekio veikale „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Slaptai.lt nuotr.

Gyvendami tarp musulmonų, armėnai turėjo savo autonominius teismus, kuriems vadovavo ne azerbaidžaniečiai, o  patys – armėnai. Daugelyje kronikų taip pat užfiksuota, kad armėnai užsiima pelningu pirklio amatu, tarp jų – daug turtingų ir labai turtingų pirklių. Jie, skirtingai nei azerbaidžaniečiai, labai dažnai atleidžiami nuo mokesčių. Kaip jie anuomet galėjo būti musulmonų skriaudžiami, jei turėjo neretai net daugiau teisių nei musulmonai?

Ir pabaigai

Šiandien pasaulyje nedaug beliko „skriaudžiamųjų“. Bet  jau daugiau nei penkerius metus tie likę „skriaudžiamieji“ priešinasi „nacistiniams skriaudikams“ Ukrainoje, „skriaudikams“ Sirijoje, dairosi net į Afriką, ir net į Lotynų Ameriką…

Kas jie, tie „nuskriaustieji“, virkaujantys dėl jau kone prieš tris dešimtmečius sugriuvusios imperijos, – ne, ne Blogio imperijos, o imperijos, nešusios Pasauliui vien Gėrį ir Šviesą…

Jie rauda dėl prieš tris dešimtmečius griuvusios Berlyno sienos. Jie jau atvirai kalba, kad jų imperija nedovanotinai susitraukė, todėl tiesiog gyvybiškai būtina susigrąžinti buvusios imperijos sienas.

Įdomu, ar likęs pasaulis atsilaikys prieš šiuos norus?

2019.11.16; 06:40

Šv. Teresės Akvilietės bažnyčia. Autorės nuotr.

Irma Ąžuolė

Modernieji istorikai ginčijasi, ar Abiejų Tautų Respublika nebuvo kolonijinė. Kolonializmo epochos pradžioje ji priklausė Europos galingųjų ratui, kurio narius vienijo siekimas užgrobti žemes ir jas išlaikyti, kartu teko sunkiai kautis su vidiniais ir išorės priešais.

XVII a. aušroje sąjungininkų prieš bendrą priešą – Osmanų imperiją – ieškojo ir Sefevidų Persija. Vazų dinastijos pradininkas Lenkijoje ir Lietuvoje Zigmantas III į tokią perspektyvą žvelgė palankiai.

Basieji karmelitai į Vilnių atėjo vėliau nei Isfahaną

Vilniaus Šv. Teresės Avilietės bažnyčia, baltuojanti greta Aušros Vartų, yra savotiškas Vazų dinastijos bei jos ryšio su Sefevidų Persija priminimas.

Ankstyvojo baroko stiliaus bažnyčią projektavo italų architektas Constante Tencalla, remdamasis S. Maria della Scala basųjų karmelitų bažnyčios Romoje pavyzdžiu. Bažnyčios įgilintame portale puikuojasi baltame marmure iškaltas Vazų dinastijos herbas – javų pėdas.

Basieji karmelitai buvo viena iš keturių naujų vienuolinių bendruomenių (be to, dar benediktinių, karmelitų ir Laterano kanauninkų), kurios Vilniuje įsisteigė vyskupaujant (1616–1630) Eustachijui Valavičiui. Tai buvo svarbi XVII a. figūra, ne tik kaip bažnyčios hierarchas, bet ir karaliaus Zigmanto III Vazos dvaro pareigūnas, mecenatas.

Šachas Abbasas I
Šachas Abasas Didysis aktyviai bendravo su Europos monarchais, pakvietė vienuolius atvykti su krikščioniška misija.

Į Lietuvą basieji karmelitai atvyko iš Lenkijos. Trys pirmieji vienuoliai atkeliavo apsidairyti 1624 m. Po dvejų metų kiti trys karmelitai išsirengė į Vilnių, čia apsistojo jau savuose namuose, nupirktuose magistrato tarėjo Ignaco Dubovičiaus. Fundaciją rėmė, tūkstantį auksinų skyrė ir vyskupas. 1626 m. gruodį karmelitai prie Aušros Vartų atidarė medinę bažnyčią.

Tiesa, ji nebuvo ilgaamžė, sudegė. Puošni barokinė bažnyčia jos vietoje buvo pastatyta 1650 m. Šachas Abbasas I

Įdomu, kad anksčiau nei Lietuvoje basieji karmelitai įsikūrė musulmoniškame krašte – Sefevidų Persijoje, jos sostinėje Isfahane.

Grupė vienuolių karmelitų iš Portugalijos čia atkeliavo 1604 m.

Prie to yra netiesiogiai prisidėjęs 44 metus valdęs Abiejų Tautų Respublikos (ATR) valdovas Zigmantas III Vaza (1587–1632). Savo motinos Kotrynos Jogailaitės jis buvo išauklėtas uoliu kataliku, jį supę visi artimieji patarėjai buvo katalikai, daugiausia jėzuitai. Finansiškai remti misionierius Europos krikščionis monarchus skatino ir Vatikanas.

Šacho diplomatinis žingsnis: krikščionybės išpažinimo laisvė

Sefevidų Persijos tuomečio valdovo šacho Abaso Pirmojo, praminto Didžiuoju (1587–1629), vardas siejamas su šios valstybės didžiausia galybe. Buvo sukurta nuolatinė kariuomenė, vykdytos ekonominės bei politinės reformos. Per 1603–1623 m. karus su Osmanų imperija Sefevidai užėmė Iraką, Kurdistaną, Užkaukazę.

Savo galią šachui padėjo stiprinti mezgamas karinis politinis ir ekonominis bendradarbiavimas su krikščioniškuoju pasauliu. Buvo svarbu savo kariuomenę aprūpinti artilerija ir šaunamaisiais ginklais, taip įgyjant pranašumą kovojant su Turkija, taip pat užsitikrinti šilko bei kitų prekių eksporto rinkas. Reformuoti kariuomenę pagal britišką modelį jam padėjo šacho kvietimu atvykę ir ne vienus metus Abaso I dvare gyvenę keliautojai broliai Antonis ir Robertas Shirley.

Sefevidų Persija didžiausią galybę buvo pasiekusi šacho Abaso Didžiojo valdymo metais, vėliau pradėjo prarasti užkariautas žemes.

Siekdamas įgyti sąjungininkų Abasas I ėmėsi gudraus diplomatinio žingsnio. Jis kreipėsi į popiežių Klemensą VIII siūlydamas įsteigti nuolatinę atstovybę.

Isfahane išties buvo įsikūrusios trijų katalikiškų denominacijų misijos: jėzuitų, basųjų karmelitų, vėliausiai – kapucinų. Tačiau ilgiausiai ir sėkmingiausiai veikė karmelitai (paskutinis vienuolis iš Isfahano išvyko 1752 m.). Vienuolyne apsistodavo keliautojai, diplomatai ir pirkliai. Pas karmelitus poilsį rasdavo misionieriai, vykstantys į tolimesnes šalis – Indiją ir toliau.

Vienuoliai vertėjavo, gydė, tarpininkavo su vietos valdžia, pristatydavo į Europą korespondenciją. Jiems buvo patikėtas diplomatų bei tarpininkų tarp Sefevidų ir Vakarų vaidmuo.

Šachas suteikė nemažai laisvių. Vakarų krikščionys galėjo laisvai išpažinti savo tikėjimą ir atlikti apeigas, statyti bažnyčias, skambinti varpais dieną ir naktį. O pirkliai, tarp kurių vyravo armėnai, gavo privilegiją nemokėti muito.

Vakariečiai šachui Abasui I savo ruožtu buvo informacijos šaltinis apie Vakarus, padėjo kurti santykius.

Istorikų pastebėjimu, krikščionių padėtis Sefevidų Persijoje turėjo daugiau teigiamų bruožų palyginti su kitų religinių mažumų grupėmis: judėjais, zoroastriečiais, sunitais. Vis dėlto ilgainiui atsirado suvaržymų.

1622 m. prasidėjo krikščionybės tikėjimą priėmusių musulmonų persekiojimas, o paskutiniais savo valdymo metais Abasas Didysis išleido įsakymą, pagal kurį atsivertusiems musulmonams suteikta išskirtinė teisė paveldėti savo giminaičių turtą iki 7 kartos (vėliau sutrumpėjo iki 4). Šachas Abasas II (1642–1666) pakartotinai patvirtino šį vediktą. Tai lėmė, kad XVII a. antrojoje pusėje į islamą perėjo 50 tūkst. krikščionių.

Požiūrio į krikščionis kaitai turėjo įtakos santykiai su Europos valstybėmis. Sefevidų Persijos valdovams negalėjo patikti ir tai, kad karmelitų ordinas pamažu tapo europiečių politinio skverbimosi į šalį įrankiu.

Pastebėta, kad katalikų misijos neapsiribojo tikybos žodžiu. Vienuoliai užrašuose fiksavo duomenis apie karavanų ir jūrų kelius, ekonomiką, valstybės sanklodą, politinę padėtį, kalbą, religiją. Misionierių veikla turėjo žvalgybinės veiklos požymių.

Karmelitai buvo finansuojami Vatikano, o nuo 1656 m. ordinas pradėjo mokėti metinę piniginę algą. Materialinę ir politinę paramą teikė Europos valstybių atstovybės, kurios veikė Sefevidų Persijos dvare. Misionierius taip pat globojo Europos monarchai. Oficialiais Persijos karmelitų globėjais save laikė Zigmanto III Vazos sostą paveldėjęs Lenkijos karalius Vladislovas Vaza (1638–1648), Prancūzijos karalius Liudvikas XIV (1643–1715), Šventosios Romos imperatorius bei Vengrijos, Čekijos, Kroatijos ir Slavonijos karalius Leopoldas I Habsburgas (1658–1705).

Susivienyti su tolimąja Persija prieš artimesnę grėsmę

Europos monarchams partnerystė su Sefevidų Persija buvo strategiškai svarbi. Susivienyti su tolimąja Persija prieš artimesnę islamo grėsmę – istorinis krikščionių valdovų bandymas. Abiejų Tautų Respublikos valdovas Zigmantas III Vaza taip pat laikė, kad tai yra potencialus sąjungininkas būsimuose karuose su Osmanų Turkija.

Šachas Abasas Didysis 1599 m. išsiuntė pasiuntinius į svarbiausias Europos sostines, tarp jų ir Vatikaną bei Varšuvą, su kvietimu kurti sąjungą prieš Osmanus. Valdovo žinią gabenęs britas Antonis Shirley (1565–1635) ir šacho patikėtinis Huseinas Ali Beg Bayat Rusijoje susidūrė su sunkumais, pasiuntiniai pusmečiui buvo sulaikyti caro Boriso Godunovo, kuris sąmoningai siekė užkirsti kelią Respublikos ryšiams su Sefevidų Persija.

Aplinkybės iš tiesų sutrukdė laiku ir tinkamai atlikti diplomatinę misiją, mat šachas Abasas Didysis jau iš Zigmanto III Vazos siųsto pasiuntinio sužinojo, kad Lenkijos karaliui skirtos dovanos nebuvo perduotos, dėl to labai supyko.

Zigmanto III Vazos pasiuntinys buvo iš Persijos kilęs armėnų pirklys Seferas Muratovičius (Sefer Muratowicz). Žinoma, kad šis ne vieną kalbą mokėjęs asmuo su Osmanų Turkijos pasiuntiniais į Respubliką atvyko apie 1596 m., pradžioje įsikūrė Lvove, o paskui Varšuvoje ir sugebėjo pelnyti tokį karaliaus asmeninį pasitikėjimą, kad 1601 m. monarcho pavedimu išvyko į Sefevidų Persiją.

Zigmanto III Vazos pasiuntinys į Sefevidų Persiją 1601-1602 m. kelionę detaliai aprašė, užrašai buvo ne kartą publikuoti lenkų kalba.

Kaip pastebi lenkų istorikai, armėnų prekybininko pasitelkimas ir asmeninis bendravimo kanalas su Sefevidų šachu Abasu Didžiuoju yra pavyzdys, kaip ATR valdovas užsienio politikoje nepaisė savo parlamento, veikė savo nuožiūra.

Muratovičiaus kelionės tikslas buvo nustatytas jo sutartyje su karaliumi. Zigmantą III Vazą domino persiškas šilkas. Po metų persiški prabangūs kilimai, audiniai papuošė Varšuvos rūmus ir palapines; keli kilimai dabar saugomi Miuncheno centre esančiuose Residenz rūmuose, buvusioje Bavarijos karalių rezidencijoje. Tačiau svarbiausia misijos užduotis buvo užtikrinti tiesioginį nuolatinį kontaktą su potencialiu sąjungininku prieš Osmanų imperiją.

Karališkojo pasiuntinio statusas ir prekybininko įgūdžiai armėnų pirkliui padėjo įveikti tuomet pusmečio reikalavusius atstumus tarp Varšuvos ir Isfahano. Istorikų vertinimu, būtent armėnų pirkliui per konfidencialias derybas su šachu prie šachmatų lentos pavyko pasiekti Lenkijos ir Sefevidų Persijos santykių persilaužimą.

Respublikos valdovas dosniai atsidėkojo. Muratovičiui buvo suteikta privilegija importuoti prekes iš Rytų, suteikta teisinė neliečiamybė bei karališkojo tiekėjo bei dvariškio statusas. Beje, savo diplomatinę misiją, vykdytą karaliaus pavedimu, armėnų pirklys detaliai aprašė, jo užrašai ne kartą buvo publikuoti lenkų kalba.

Po to tarp Varšuvos ir Isfahano buvo dar ne vienas kontaktas.

1605 m. į karaliaus Zigmanto III dvarą Varšuvoje atkako šacho pasiuntinys Mehdi Kuli benTurkman su žinia apie Abaso Didžiojo pergales prieš sultoną. Tikėtasi, kad tai paskatins sprendimą prisidėti prie koalicijos prieš Osmanus.

Dar kartą šacho Abaso Didžiojo pasiuntiniai, šįkart vadovaujami anglo Roberto Sherley (1581–1628), pas Anglijos ir kitus Europos monarchus su diplomatine misija buvo išsiųsti 1608 m. Pirmasis buvo aplankytas Zigmantas III Vaza. Laiškais šachas kvietė šlietis prie antiosmaniškos koalicijos, kurią sudarytų Anglija, Prancūzija, Šventoji Romos imperija, ATR bei maskvėnai. Šachas siūlė jungtinėms pajėgoms su jo armija susitikti Alepe.

Istorinės aplinkybės tam nebuvo palankios, Zigmantas III Vaza šachui Abasui Didžiajam galėjo pasiūlyti tik asmeninę draugystę.

1600 m. Respublika įsitraukė į karus su Švedijos karalyste ir Maskvos valstybe. Varšuvos seimas norėjo palaikyti taiką su Osmanų Turkija, už ją pasisakė 1605 bei 1606 m. Koalicijos su persais perspektyva atitolo, juolab kad atsirado problemų ir šalies viduje – kilo maištas, vadinamas Zebžidovskio rokošu (1606–1608).

Tačiau taika su Osmanų Turkija nebuvo ilgaamžė.

1620 m. rudenį, kai turkai pradėjo rengtis žygiui prieš Lenkiją, Varšuvos seimas ir karalius kariuomenės vadovavimą pavedė LDK didžiajam etmonui Jonui Karoliui Chodkevičiui. 1621 m. liepą jis drauge su kitais ryškiais LDK vadais – Aleksandru Sapiega, Mikalojumi Zenavičiumi, Aleksandru Radvila, Jonu Zaviša – per Lvovą pajudėjo pietų kryptimi ir susijungė su Krokuvos vaivados Stanislavo Lubomirskio vadovaujamais lenkų pulkais.

Persiškas kilimas su karališkuoju Zigmanto III Vazos herbu – šacho Abaso Didžiojo dovana Lenkijos karaliui.

Rugsėjį prie Chotyno ant Dniestro kranto prasidėjo mūšiai, trukę visą mėnesį. 70 tūkst. Lenkijos ir Lietuvos valstybės karių, iš kurių pusę sudarė kazokai. Osmanų kariuomenė, dvigubai ar net trigubai didesnė, buvo sutriuškinta. Tačiau skaudžių nuostolių patyrė ir Respublika. Rugsėjo 24 d. nuo žaizdų mirė didysis etmonas Chodkevičius.

Teigiama, kad sultono Osmano II kariuomenę pavyko įveikti tai, kad tuo pat metu šachas Abasas I surengė žygį į Rytų Turkiją.

2019.10.22; 07:00

Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kiek suskaičiuotume Armėnijos istorikų, filosofų, politologų, tvirtinančių, jog nesantaika tarp armėnų ir azerbaidžaniečių įsiplieskė tik 19 amžiaus pabaigoje – 20-ojo pradžioje? Daug – jų dešimtys. Ką jie dėl to labiausiai kaltina? Jų duomenimis, priekaištauti būtina specialiai tautas kiršinusiai carinei Rusijai.

Kremliaus nuodėmės

Be abejo, Kremlius – nuodėmingas. Kas gi negirdėjo apie Baku skerdynes 1905-aisiais, kada armėnų smogikai, radę bendrą kalbą su Rusijos revoliucionieriais – bolševikais, masiškai žudė šio miesto musulmonus, arba apie 1918-ųjų intrigas, kai Maskva azerbaidžaniečių žemėse armėnams sukūrė sovietinę respubliką, arba apie 1992-aisiais Chodžaly miestą ištikusią nelaimę, kai armėnų teroristai, padedami reguliaraus rusų kariuomenės pulko, išžudė (kitus – išvijo arba paėmė į nelaisvę) beveik visus šio azerbaidžanietiško miesto gyventojus.

Ir vis tik Maskva kalta ne dėl visų nuodėmių.

Chodžaly aukoms atminti

Armėnų priešiškumas musulmonams pastebimas žymiai anksčiau, nei 1905-ieji ar 1918-ieji. Pirmieji neapykantos ženklai užfiksuoti dar viduramžiais, kai Rusija nebuvo tokia stipri ir įtakinga, kad būtų pajėgusi prie Kaspijos jūros kurpti sau palankius politinius procesus. Antiazerbaidžanietiškos armėnų nuotaikos pastebimos jau Sefevidų valdomoje valstybėje.

Kas toji Sefevidų valstybė, užtektinai trumpai, tačiau suprantamai paaiškinta lietuvių istoriko Algimanto Liekio veikale „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Sefevidų dinastija pradedama kurti 1501 metais. Ją vienijo tokios skatlingos, gyvybingos, įtakingos azerbaidžaniečių gentys kaip kadžarai, afšary, ustadžlu, šamlu, tekeli. Šioms gentims anuomet vadovavo azerbaidžaniečių šachas Ismailas (1487-1524).

Istoriko Algimanto Liekio veikalas „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Slaptai.lt nuotr.

Beje, centralizuotos azerbaidžaniečių valstybės anuomet prisibijojo net tuometinė Osmanų imperija. Sefevidų dinastijos valdovų nuomonės paisė ir Vakarų Europa. O apie tuometinę Maskvą neverta net užsiminti – Kremlius tada dar net svajoti nedrįsdavo apie galimybę kada nors ją užkariauti.

Priviligijuota tauta

Įdomiausia, kad armėnų – azerbaidžaniečių nesantaikai kilti nebuvo jokių priežasčių. Sefevidų chanų valdomoje musulmoniškoje valstybėje armėnų niekas neskriaudė. Galima tvirtinti itin kategoriškai: tais laikais armėnai buvo priviligijuota tauta. Chanai atleido juos nuo daugelio mokesčių, jiems suteikė išskirtinę teisę imtis pelningo verslo – prekiauti šilku, bei turėti savo autonominius (armėniškus) teismus.

Kokie šaltiniai leidžia manyti, jog Sefevidų valstybėje armėnai gyveno nematydami nei vargo, nei priešiškumo? Apie tai byloja Vatikane saugomi senoviniai rankraščiai, be to, daug kur prasitarę patys armėnų vienuoliai, armėnų metraštininkai, prancūzų, britų, rusų keliautojai. Juos ginčyti būtų kvaila, nes liudijimai surašyti autentiškuose Europos archyvų dokumentuose. Tik apie juos iki šiol mažai kas žino. Jie nenaudingi šiandieninei Armėnijai. Todėl oficialusis Jerevanas tebededa milžiniškas pastangas, bandydamas juos nutylėti, paslėpti.

Bet visko paslėpti neįmanoma. Šiame straipsnyje, pasakodami, kaip anuomet azerbaidžaniečiai žvelgė į krikščionis, specialiai remsimės vien europietiškais bei armėniškais šaltiniais. Kad nebūtume kaltinami tendencingumu – girdi, aklai pasitikime azerbaidžaniečių bei turkų dokumentais.

Tolerantiškumą demonstravę Safevidų valdovai

Taigi šiandieniniai armėnų istorikai atkakliai kritikuoja Sefevidų valstybę, esą dar viduramžiais armėnams buvo itin sunku gyventi tarp azerbaidžaniečių, esą armėnams nieko kito nebeliko, kaip priešintis politinei, ekonominei, kultūrinei musulmonų priespaudai. Pavyzdžiui, Ala Ter – Sarkisianc knygoje „Armėnų tautos istorija ir kultūra nuo seniausių laikų iki XIX amžiaus“ (Maskva, 2005 metai) rašo, girdi, jau 16 amžiuje armėnai ieškojo kelių, kaip išsivaduoti iš svetimųjų okupacijos. Iš pradžių tikėjosi krikščioniškosios Europos pagalbos, bet kai suprato, kad Europa turi kiek kitokių planų, puolė ieškoti Rusijos užtarimo.

Bet kokia tai priespauda, jei armėnai tuomet buvo priviligijuota tautinė mažuma? Juk dar 1441 metais armėnų bažnyčia savo religinį – politinį centrą perkėlė į Kaukazą. Tai padaryti jie galėjo tik sulaukę Sefvidų valdovų pritarimo. Tais laikais Sefevidams vadovavo Džachanas – šachas (1436-1467). Ar jis trukdė armėnų religinei organizacijai įsikurti jam pavaldžiose musulmoniškose teritorijose? Ne tik netrukdė, bet svetingai priėmė.

Kaip rašo to meto armėnų metraštininkas Arakelas Davrižeci (1590-1670), armėnų šventikų patriarchas Zakarijas susitiko su minėtu Džachan-šachu ir paprašė, kad šis armėnų bažnyčiai išskirtų žemių, kur armėnams būtų įmanoma patogiai įsikurti. Sefevidų valdovas išskyrė, šių laikų terminais tariant, prestižinį žemės sklypą – Ečmiadziną (netoli šiandieninio Jerevano). Taigi savo centrą armėnams pavyko perkelti į Pietų Kaukazą be didelių pastangų. Bet tik todėl, kad jiems palanki buvo to meto politinė musulmonų nuostata – gerbti ir mylėti kito tikėjimo žmones.

Sefevidų valdovai. Iš Algimanto Liekio veikalo „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Slaptai.lt nuotr.

Armėnų metraštininkas Zakarijus Kanakerci (1627-1699) “Kronikoje“ rašo, kad Džachan-šachas labai maloniai priėmė armėnus, nes gerbė ir mylėjo visus krikščionis. Šiuos žodžius galima rasti Vatikanui priklausančiuose archyvuose.

Europietiškuose archyvuose taip pat užfiksuota, kad, gyvendami tarp musulmonų, armėnai turėjo savo autonominius teismus, kuriems vadovavo ne azerbaidžaniečiai, o jie patys – armėnai. Daugelyje kronikų taip pat užfiksuota, kad armėnai užsiima pelningu pirklio amatu, tarp jų – daug turtingų ir labai turtingų pirklių. Jie, skirtingai nei azerbaidžaniečiai, labai dažnai atleidžiami nuo mokesčių. Kaip jie anuomet galėjo būti musulmonų skriaudžiami, jei turėjo kartais net daugiau teisių nei musulmonai?

Kas nutylėta dėl trėmimų iš Džulfos miesto?

Armėnų propaganda dažnai naudoja argumentą – pasakojimą, kaip tuometinis šachas Abbasas iš senojo Džulfy miesto į naująją Džulfy ištrėmė visus armėnus. Suprask, tremiamų armėnų vilktsinė turėjo įveikti apie 1000 kilometrų, virtinė nelaimėlių buvo nusidriekusi 40 kilometrų į priekį ir 15 kilometrų į plotį. Bet armėnų propagandistai nutyli, kodėl taip pasielgė Abbasas. Šachas panoro kai kurias teritorijas paversti dykromis, kad apsunkintų galimą Osmanų imperijos karių įsiveržimą. Šacho sumanymas buvo logiškas – pasienyje kai kurias teritorijas paversti negyvenamomis dykromis be žmonių, maisto ir vandens. Šachui reikėjo bevaisės dykumos kairiąjame Arakso upės krante, kad osmanų kariai negalėtų lengvai prisiartinti prie jo valstybės sienų. Taigi trėmimas buvo surengtas ne religiniais, ne tautiniais, o tik kariniais sumetimais.

Bet ir tai – ne pats svarbiausias argumentas, prieštaraujantis  armėnų propagandistų pasakoms apie žiaurųjį šachą. Pasirodo, šis šachas trėmė visus gyventojus nežiūrėdamas nei jų tautybės, nei jų religijos. Kentėjo visi – ir azerbaidžaniečiai, kurių, be kita ko, buvo žymiai daugiau nei armėnų. Tad tie, kurie šacho elgesį įvardina kaip priešiškumą armėnams, elgiasi nesąžiningai, nes sąmoningai nutyli, jog kartu su armėnais tremtinio duonos paragavo ir azerbaidžaniečiai.

Be to, tiek armėnus, tiek azerbaidžaniečius iš Džulfos perkėlęs į vadinamąją Naująją Džulfą šachas visiems padėjo įsikurti. Ir pinigais parėmė, ir šilko prekyba užsiimti leido. Būtent šio šacho valdymo metais armėnai tapo, vaizdžiai tariant, turtingais oligarchais. Ir tai patvirtina, pavyzdžiui, prancūzų keliautojo Ž.Šardeno, 1665-1667-aisiais metais keliavusio į Iraną, užrašai. Jo sąsiuviniuose užsimenama, kad armėnų prikliai buvo turtingi ir įtakingi, savo prekybos namų turėjo Indijoje, Irake, Sirijoje, Pancūzijoje…

Patys turtingiausi pirkliai

Kad Sefevidų valdomame Azerbaidžane armėnų pirkliai buvo vieni iš turtingiausių, kad Sefevidų valstybėje nuskurusių, užguitų armėnų nebuvo, byloja ir XX amžiaus prancūzų istoriko Fernano Brodelio (1902-1985) užrašai. Prancūzo nuomone, armėnų pirklius lydėjo sėkmė todėl, kad juos globojo Sefevidų valdovai, ypač Abbasas I.

Tolerantiškas, palankus, supratingas armėnams buvo ne tik šachas Abbasas, bet ir tie, kurie jį vėliau pakeitė. Patys armėnų šaltiniai (aptikti ir Vatikano archyvuose) skelbia, kad ir šachas Abbasas II (1642-1666) rėmė armėnus. Jo amžininkas metraštininkas armėnas Z.Kanakerci pabrėžia, jog to meto azerbaidžaniečių valdovai buvo palankūs visiems krikščionims.

Vėliau Sefevidų valstybę valdęs Tachmasika, Sefi I taip pat akivaizdžiausiai rėmė armėnus. Jų laikais armėnai turėjo net savų mokyklų bei spaustuvę.

Štai ką rašo armėnas S.T.Eremianas knygoje „Armėnija 17 amžiuje“. Nesąmonė, kad Sefevidų valstybėje buvo skriaudžiami armėnai. Armėnai tais laikais turėjo net specialius teismus. Armėnus teisė ne musulmonai, o jų pačių paskirti teisėjai armėnai. Ten visi gyveno pagal savas taisykles. Žinomi net to meto armėnų teisėjų vardai. Didžiausia netiesa, kad jei ginčas kildavo tarp azerbaidžaniečio ir armėno, teismas visuomet palaikydavo musulmoną.

Temidė

Ne tik Vatikano archyvuose užfiksuota pranešimų, kad teismai Sefevidų laikais buvo itin teisingi. Net jei armėnas – eilinis pirklys, o azerbaidžanietis – įtakinga persona, teismai ieškodavo teisybės, o ne priklasomybės religijai.

Štai azerbaidžanietis Galandar-bekas Ustadžalu įsimylėjo armėnų pirklio žmoną. Armėnų pirklį turtingo azerbaidžaniečio sargyba prievarta pririšo prie medžio, tuo tarpu musulmonas glamonėjo pažeminto armėno žmoną.

Išsilaisvinęs armėnas pasiskundė šachui Abbasui. Kaip pasielgė, jūsų manymu, musulmonų valdovas, išgirdęs armėno skundą? Ogi liepė prie armėnų žmonos priekabiavusiam azerbaidžaniečiui nupjauti liežuvį bei išdurti akis. Kad daugiau nebegalėti svetimoteriauti.

Kaip Sefevidų valstybėje teisdavo armėnus?

Tokių pavyzdžių Sefevidų valdymo metais – daug.  Pavyzdžiui, armėnams buvo leista Ardebilio mieste išplėsti savo armėnišką rajoną. Musulmonai šiitai liko nepatenkinti armėnų pastangomis praplėsti valdas – sugriovė armėnų namus, o pačius primušę išvijo. Armėnai pasiskundė Sefevidų valdovams. Šie įsakė šiitams už savas lėšas atstatyti armėnų pastatus ir viešai atsiprašyti armėnų.

Panašiai nutiko ir armėnų šventikui Akopui Džugaeciui (1655-1680), kurį bandė engti tuometinis Irevano valdovas Sefi-chanas. Iš armėnų bažnyčios atstovo azerbaidžaniečiai norėjo neteisėtai atimti vaizdingą, žuvų pilną ežeriuką. Bet krikščionių šventikui užteko pasiskųsti musulmonų valdovui, ir teisybė buvo atkurta. Ežerą pasisavinti gviešęsis musulmonas pasodintas į kalėjimą, o jo turtas perduotas  aukai.

Tiesa, jei prasižengdavo armėnai, jie irgi buvo griežtai baudžiami. Štai 1656 metais šachas Abbasas II išleido įsakymą, draudžiantį vartoti alkoholį. Bet armėnai vis tiek slapta prekiavo vynu. Tada tas armėnų kvartalas, kur neleistinai liejosi vynas, panaikintas, o vynu prekiavę armėnai – nubausti. Bet jie juk nubausti ne todėl, kad armėnai, o todėl, kad, neturėdami leidimo, prekiavo alkoholiniais gėrimais.

Žinoma ir tai, kad Sefi I valdovas buvo išleidęs įsaką, draudžiantį rūkyti. Armėnų pirkliai nusprendė ignoruoti šį potvarkį ir buvo žiauriai nubausti – ne todė, kad jie krikščionys, ne todėl, kad jie armėnai, o todėl, kad rūkė tabaką, nors įstatymas draudė tai daryti.

Arba štai kad ir toks neišgalvotas, Vakarų archyvuose užfiksuotas pasakojimas: šachas Abbasas I paskolino armėnų bendruomenei pinigų, kad šie galėtų patogiai įsikurti naujojoje Džulfoje. Bet skola sutartu laiku negrąžinta. Be to, armėnai dar puolė įrodinėti, jog nėra skolingi. Tada jiems teko patirti šacho pyktį.

Europoje saugomi arcyvai užfiksavę ir žinių apie liūdną šacho numylėtinio laikrodininko vokiečio Rudolfo Štiljerio likimą. Šis amatininkas nesilaikė šariato įstatymų ir, nepaisant šacho palankumo, buvo žiauriai nubaustas.

Prancūzų filosofas ir švietėjas Šarlis Lui Monteskje (1689 – 1755) savo veikale „Persiški laiškai“ rašo, kad šachui Abbasui Didžiąjam jo aplinkos žmonės siūlė visus šalies nemusulmonus priverst priimti islamo tikėjimą. Šachas atsisakė, nes tai, jo įsitikinimu, būtų buvę neteisinga. Sefevidų valdovai gerbė kitų tikėjimų žmones, jie manė, kad per prievarta primestas tikėjimas – tai šventvagystė.  

Tad iš kur armėnų bendruomenės neapykanta ją globojusiems Azerbaidžano valdovams?

Tikrieji tikslai

Armėnai jau tada kurpė planus turėti valstybę. Jie karštligiškai svarstė, kur ją būtų geriausia įkurti ir kokios užsienio jėgos jiems galėtų padėti tai įgyvendinti.

Klausiate, kokie įrodymai byloja apie slaptuosius to meto armėnų bažnyčios ir armėnų pirklių tikslus? 1547 metais Ečmiadzine (čia armėnų šventikai be trukdžių įsikūrė nuo XV amžiaus vidurio) buvo sušauktas uždaras pasitarimas, ar musulmonų gyvenamuose regionuose įmanoma sukurti Didžiąją Armėniją. Šiam nuo pašalinių akių slėptam susirinkimui vadovavo kadaise Lenkijoje gyvenęs armėnų bažnyčios šventikas Stepananosas.

Slaptojo susirikimo nariai nusprendė jį komandiruoti į Europą svarbiai misijai – jis turėjo prašyti Vatikano paramos musulmonų žemėse įkuriant Armėnijos valstybę. Tai – iš knygos „Armėnų tautos istorija“, kurią parašė armėnai B.N. Arakelianas ir A.R. Inosianas (Jerevanas, 1951 metai).

Vatikanas. EPA – ELTA nuotr.

O štai dar vienas iškalbingas pavyzdys. 1660 – 1670 metais turtingi armėnų prekybininkai iš Irano ne sykį svečiavosi Maskvoje. Su Rusijos carais jie derėjosi ne tik dėl prekybos sąlygų. Jie prašė karinės-politinės carų pagalbos kuriant Armėnijos valstybę azerbaidžaniečių žemėse. Kur šis faktas užfiksuotas? Ogi A.Ter-Sarkisianc knygoje „Armėnų tautos istorija ir kultūra nuo seniausių laikų iki XIX amžiaus“ (Maskva, 2005 metai).

Kad armėnai norėjo turėti savo valstybę, – nieko blogo. Pats svarbiausias klausimas – kur ir kaip? Atidžiau pasižvalgius po Europos archyvus išryškėja sensacinga, mažai dar tyrinėta tema – kaip armėnų bažnyčia ir armėnų pirkliai slapta kenkė Sefevidų valdomai valstybei.

Pasirodo, jie talkino ne tik Vatikanui, kuris į šį regioną siuntė savanaudiškų, egoistinių tikslų turėjusius krikščionių misionierius. Jie padėjo ir Maskvai, kuri ilgainiui siekė užkariauti visą Kaukazą.

Armėnai anuomet atliko unikalią šnipinėjimo operaciją – naudodamiesi Sefevidų suteiktomis privilegijomis visomis išgalėmis talkino Azerbaidžaną griovusioms jėgoms tiek Vakaruose, tiek Rytuose.

Apie tai – artimiausiuose straipsniuose.

2019.08.21; 10:00