Entoni Dž. Portantino

Saulius Kizelavičius

„Armėniška korupcija persimetė į Kalifornijos valstiją…“ Tai citata iš Raulio Louri – Kontreras publikacijos, paskelbtos leidinyje „The Daily Caller“. Ką omenyje turėjo publikacijos autorius Raulis Louri – Kontreras, minėdamas sąvoką „armėniškoji korupcija“?

Pasirodo, Armėnijoje neseniai svečiavosi keturi Kalifornijos valstijos atstovai. Tai Autumas Berkas, Evanas Loy, Henris Sternas ir Entoni Dž. Portantino. Visi jie – demokratai, o ne respublikonai. Ši JAV senatorių viešnagė tikriausiai nebūtų atkreipusi didelio žiniasklaidos dėmesio, jei ne senatoriaus E.Dž. Portantino vizitas į Kalnų Karabachą.

Straipsnio autorius primena, kad E.Dž. Portantino atvykimas į Kalnų Karabachą (armėnų separatistai šią azerbaidžanietišką teritoriją okupavo 1990-ųjų pradžioje) nepatogion padėtin pakišo visą JAV užsienio politiką. Oficialusis Vašingtonas laikosi nuostatos, kad Kalnų Karabachas yra neatskiriama Azerbaidžano teritorija, kurią 1990-ųjų pradžioje užėmė Rusijos padedama Armėnija. Todėl kiekvienas vizitas į šiuo metu armėnų pajėgų okupuotą regioną be oficialaus Azerbaidžano leidimo yra neteisėtas. Taip pat akivaizdu, kad E.Dž. Portantino savo išvykos nederino su oficialiuoju Baku. Todėl automatiškai tapo nepageidaujamu asmeniu Azerbaidžane, kuris labai draugiškas JAV – tiekia amerikiečiams energetinius išteklius (dujos ir nafta) bei konkrečiais darbais remia jų kovą su terorizmu.

Kalnų Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt nuotr.

Įdomu dar ir tai, kad šį, paskutinįjį, senatoriaus išvykimą į Kalnų Karabachą finansavo Armėnų nacionalinis komitetas Amerikoje. O ankstesniąsias Kalifornijos atstovo išvykas finansiškai rėmė liūdnai pagarsėjusio Seržo Sargsiano aplinkos žmonės. Ši aplinkybė – ypač skandalinga. Nes būtent buvęs Armėnijos prezidentas S.Sargsianas yra asmeniškai dalyvavęs karinėse operacijose užimant Kalnų Karabachą bei azerbaidžanietiško Hodžaly miesto taikių gyventojų žudynėse.

Žodžiu, šis Kalifornijos senatorius iškrėtė kiaulystę ne tiek Azerbaidžanui, kiek savo šaliai – Amerikai. Juk savo išvyka jis prieštarauja oficialiai JAV politikai – nepripažinti Kalnų Karabacho atskyrimo nuo Azerbaidžano. Įsidėmėtina ir tai, kad Kalnų Karabacho nepriklausomybės šiuo metu nepripažįsta ne tik JAV, NATO ir Europos Sąjungos šalys, bet ir pati Armėnija. Tad būtų galima ironiškai paklausti E.Dž. Portantino, ar jam nepasirodė įtartina, kai oficialusis Jerevanas pakvietė atvykti jį į regioną, kurio nepriklausomybės pats nedrįsta pripažinti – būtų per daug akivaizdus melas?

Beje, publikacijos autorius, komentuodamas šią dviprasmišką situaciją, pavartojo žodžių sąvoką „naudingi idiotai“. Dėl sąvokos „naudingas idiotas“ galima ginčytis – gal ji ir nėra tiksli, gal ji – per daug pikta. Tačiau E.Dž. Portantiną pavadinti „persona non grata“ (nepageidaujamu asmeniu) – taiklu ir teisinga. Azerbaidžanas taip nedelsdamas ir padarė.

Seržas Sargsianas buvo visiškai priklausomas nuo Vladimiro Putino. Karikatūra

Žodžiu, publikacijos autorius stebisi E.Dž. Portantino noru bičiuliautis ne su Azerbaidžanu – JAV sąjungininku, o būtent su klusnia Rusijos vasale Armėnija, ilgiems dešimtmečiams įsileidusia Rusijos karines bazes.

Žurnalistas retoriškai klausia: nejaugi armėniška korupcija persimetė ir į Kaliforniją? O gal šiuo konkrečiu atveju kalta ne armėniška korupcija, kiek finasiškai stipri armėnų diaspora, gyvenanti Kalifornijoje ir, žinoma, amerikiečių politikams daranti milžinišką spaudimą?

Kai paaiškėjo Kalifornijos politiko išvyka į Kalnų karabachą be Baku leidimo, azerbaidžaniečių žurnalistai senatoriui – keliauninkui nusiuntė pluoštą klausimų. Pavyzdžiui, ar jis žino, kad Armėnija – ne JAV, o Rusijos sąjungininkė; kaip jis vertina Armėniją, pripažįstančią Rusijos atliktą Krymo okupaciją; ar jam žinomos Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijos, smerkiančios armėnų separatistų veiksmus Kalnų Karabache?

Tačiau E.Dž. Portantino į šiuos klausimus nieko neatsakė.

2018.09.28; 10:30

Slaptas A.Vaneciano ir S.Chačatriano pokalbis

Saulius Kizelavičius

Socialiniuose tinkluose pasirodė labai įdomus įrašas. Prieš keletą dienų internetinėje erdvėje viešai paskelbtas Armėnijos nacionalinio saugumo tarnybos direktoriaus Arturo Vaneciano ir Specialiosios tyrimo tarnybos direktoriaus Sasuno Chačatriano pokalbis.

Nors pokalbis truko vos aštuonetą minučių, jį išklausius galima susidaryti nuomonę, kokios rimtos politinės intrigos šiuo metu verda Armėnijoje. Taigi viešu tapusio pokalbio metu du aukšto rango Armėnijos specialiųjų tarnybų vadovai aptaria buvusio šalies prezidento Roberto Kočariano suėmimo aplinkybes. Taip pat analizuojamos bylos, iškeltos prieš Kolektyvinės saugumo sutarties organizacijos generalinį sekretorių Jurijų Chačaturovą ir buvusį šalies gynybos ministrą Mikaelą Arutunianą.

Atidžiai išklausius įrašą tampa aišku: A.Vanecianas pasakoja Specialiosios tyrimo komisijos vadovui apie slaptą pokalbį su teisėju, kuriam duota instrukcija bet kokiomis priemonėmis į kalėjimą pasodinti eksprezdentą R.Kočarianą. O štai dėl J.Chačaturovo duodami visiškai priešingi nurodymai – esą šio žmogaus negalima skriausti, negalima uždaryti į belangę, nes priešingu atveju „sulauksime Rusijos pykčio“.

Slaptai.lt primena, kad visi trys asmenys kaltinami tuo, kad po 2008-ųjų metų rinkimų kovo 1 – 2 dienomis pažeidė šalies Konstituciją, panaudodami grubią jėgą prieš protestuojančius žmones, maniusius, jog rinkimų rezultatai – suklastoti (tąsyk žuvo dešimt protestuotojų).

Kaip praneša agentūra Sputnik – Armėnija, šiandieninis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas liepė organizuoti specialią spaudos konferenciją, kurioje šalies saugumo vadovai paaiškintų, kaip konfidencialus pokalbis tapo viešas. N.Pašinianas taip pat svarsto, pasak minėtos agentūros, kas ir kodėl paviešino slaptus pokalbius. Premjero įsitikinimu, tai padaryta sabotažo tikslais. Tautai nusikaltę asmenys nenori sėsti į kalėjimą, nenori sulaukti pelnyto atpildo, todėl visaip išsisukinėja pasitelkdami į pagalbą saviškius rėmėjus. Taip sakydamas N.Pašinianas omenyje turėjo buvusius Armėnijos vadovus: Robertą Kočarianą, Seržą Sargsianą, Oviką Abranianą, Manvelą Grigorianą, Taroną Markarianą, Gagiką Chačatrianą…

Taigi didžiausia intriga – dėl J.Chačaturovo likimo. 2008-aisiais metais jis vadovavo Armėnijos ginkluotųjų pajėgų Jerevano garnizonui ir rėmė iniciatyvą, kad šalyje būtų įvesta nepaprastoji padėtis – sutiko, kad protestuotojai būtų išvaikyti naudojant grubią jėgą.  

J.Chačaturovas iš pradžių buvo suimtas – teismo laukė sėdėdamas tardymo izoliatoriuje Jerevane. Tokia kardomoji priemonė pritaikyta, kad nepabėgtų iš šalies ir nedarytų poveikio liudytojams. Tačiau jis vis tik buvo išleistas į laisvę sumokėjus piniginį užstatą. Štai tada ir prasidėjo: daugelis prieš jį liudijusių asmenų vis tik pakeitė parodymus iš neigiamų į teigiamus, o kiti visai atsisakė liudyti teisme. Žodžiu, šiandien teisiamas J.Chačaturovas turi šansų likt išteisintas. Juolab kad, remiantis į viešumą patekusiu telefoninio pokalbio įrašu, jį remia Kremlius. O Armėnijai, Rusijos pagalba užgrobusiai azerbaidžanietišką Kalnų Karabachą, Kremliaus nuomonė labai svarbi.

2018.09.13; 08:10

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Dabar vis aiškiau, kad tarsi gražiai ir solidžiai taikios revoliucijos pagalba į valdžią atėjęs naujasis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas turi bjaurų bruožą. Dėl ekonominių Armėnijos bėdų jis kaltina tiek artimus, tiek tolimus kaimynus. Kaltina visą pasaulį, išskyrus saviškius.

Kad dėl apvergtinos padėties Armėnijos valstybėje gali būti kaltos ne vien „nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės“ ar „blogi kaimynai“, N.Pašinianas, regis, nesvarsto. Kad dėl iškerojusios korupcijos, silpnos ekonomikos, įtemtų santykių su kaimynais bei Armėnijos neįdomumo Europai tikriausiai esama ir pačių armėnų kaltės, N.Pašinianas vis dar nenori pripažinti. Arba tai yra tokia naujojo premjero taktika – kaltinti visą Pasaulį, nematant „rasto savo akyse“.

Akivaizdu, kad oficialusis Jerevanas ir po liūdnai pagarsėjusio Seržo Sargsiano nuvertimo laikosi agresyvios antiturkiškos bei antiazerbaidžanietiškos politikos. Oficialiojo Jerevano požiūris toks – dėl 1915-ųjų tragedijos kalta vien Osmanų imperija; jų, tais lemtingaisiais metais perėjusių į turkų priešų gretas, t.y. klastingai suvariusių turkams peilį į nugarą, kaltės – jokios. Arba: visas civilizuotas pasaulis, neišskiriant nei NATO, nei Europos Sąjungos, mano, kad Kalnų Karabachas – Azerbaidžano teritorija, tuo tarpu Jerevanas kurpia kažin kokias kvailas teorijas, kodėl azerbaidžanietiškas Juodasis Sodas neva privalo priklausyti jiems.

Taigi su Turkija ir Azerbaidžanu oficialusis Jerevanas konfliktuoti, regis, pasiruošęs amžinai – iki pasaulio pabaigos. Kokius santykius Armėnija linkusi palaikyti su Rusija – taip pat akivaizdu. Ji klusniai klausys Kremliaus nurodymų.

Tiesa, vos tik buvo nuverstas nekenčiamas prorusiškas S.Sargsianas, dešimtmetį valdęs Armėniją taip, kad klestėtų vien jo klanas, naujasis Armėnijos lyderis N.Pašinianas pabandė šokdinti Kremlių. Visas civilizuotas pasaulis mato: Kalnų Karabachą savo rankose armėnams pavyksta išlaikyti ne dėl „armėniško kietumo“, „armėniškos vienybės“ ar „armėniško patriotizmo“ – vien tik Rusijos kariuomenės dėka (Giumri mieste ilgiems dešimtmečiams įsikūrė rusiška karinė bazė). Tad akivaizdu, jog oficialusis Jerevanas, jei neatsisakys prieš Azerbaidžaną nukreiptų teritorinių pretenzijų, privalo pataikauti Kremliui. Bet N.Pašinianas pamanė esąs labai gudrus, įžvalgus: neatšauks pretenzijų į azerbaidžanietišką Kalnų Karabachą ir atsuks nugarą Vladimirui Putinui. Nepavyko. Armėniški protestai, esą Rusijos kariuomenė privalo nešdintis iš Armėnijos, – greitai išsikvėpė. Panaudodamas slaptas spaudimo priemones Kremlius parodė tikrąją N.Pašiniano vietą: jei nori išlaikyti okupuotą Kalnų Karabachą, šoksi pagal Rusijos dūdelę. N.Pašinianas klusniai raportavo: klausau.

Žodžiu, oficialusis Jerevanas tebešantažuoja turkus su azerbaidžaniečiais, dabar štai dar pabandė pastumdyti Rusiją. Bet vis – nesėkmingai. Turkai ir azerbaidžaniečiai nebijo armėniškų grasinimų. Juolab Rusijai nėra ko baimintis N.Pašiniano šantažų – per pastaruosius keletą dešimtmečių Armėnija labai giliai įklimpo į politinius, ekonominius ir kultūrinius rusiškus tinklus. Vargu ar N.Pašinianui pavyks pergudrauti V.Putiną.

Tad N.Pašinianas puolė ieškoti naujos aukos. Ką dabar jis pradėjo šantažuoti? Ogi – Europos Sąjungą. Per paskutiniąją kelionę į Briuselį šis politikas turėjo svarbių susitikimų su ES lyderiais. Tik N.Pašinianas kažkodėl nesidžiaugia, kad ES vadovai skyrė užtektinai daug dėmesio ne itin įtakingai bei mažai kam žinomai Armėnijai. Maža to, N.Pašinianas puolė viešai demonstruoti nepasitenkinimą dėl ES požiūro į porevoliucinę Armėniją. Pykčiu viešai pratrūko vos tik sužinojęs, kiek ES skirs lėšų Armėnijos ekonomikai gelbėti.

ES požiūris į Armėniją – tikrai pragmatiškas. Dar korupcionieriaus S.Sargsiano laikais Briuselio ir Strasbūro biurokatai žadėjo Jerevanui paaukoti 160 milijonų eurų ekonomikai gaivinti. Dabar, vadovaujant N.Pašinianui, ES pareiškė padidinsiant paramą … dešimčia milijonų eurų, t.y duos ne 160, o 170 milijonų.

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

N.Pašinianas įsižeidė, kad Europa nemato skirtumo tarp jo ir nuverstojo S.Sargsiano? N.Pašinianui nepatinka, kad Europa demonstruoja įžvalgumą: pirma – reformos, tik po to – pinigai? N.Pašinianas įsitikinęs, kad korupciją jis išgyvendino iš Armėnijos visiems laikams – vos per dvejis mėnesius? N.Pašinianas mano esąs ypatingai protingas ir svarbus politikas?

Štai tik keletas viešų N.Pašiniano nepasitenkinimo protrūkių: „ES sveikino permainas Armėnijoje tik žodžiais, bet ne darbais“, „be Vakarų pagalbos jie per dvejis mėnesius išgyvendino korupciją, tai padaryta ir be europietiškų milijonų, tad atsainus požiūris į mus stebina“; „Armėnijai reikia sumažinti susižavėjimą Europa…“; „Dvidešimt metų iš eilės Europa skyrė Jerevanui lėšų kovai su korupcija, ir kur tie pinigai dabar, kokia iš jų nauda, koks jų efektyvumas?“

Ypač įsiminė štai tokie N.Pašiniano žodžiai: „Neslėpsiu, vienas iš ES aukšto rango pareigūnų manęs paklausė – kaip atsitiko, kad Armėnijoje tiek daug paslėptos korupcijos? Aš jam atsakiau – tik nereikia iš mūsų tyčiotis. Jūs viską puikiai žinojote apie egzistuojančią korupciją ir apie kitus panašius dalykus. Bet, matyt, ES tuomet turėjo savų geopolitinių išskaičiavimų…“

Taip, Europa – ne šenta karvė. Bet viešai nuskambėję N.Pašiniano priekaištai – stebina. Dešimt metų oficialusis Jerevanas demonstravo Briuseliui lojalumą. Ir še tau kad nori: Armėnijai nereikalinga Europa, bet europietiškos lėšos vis tik praverstų? N.Pašinianas pamiršo seną kaip pasaulis patarlę: „dovanotam arkliui į dantis nežiūrima“. Užuot padėkojęs tegul ir už menką paramą, jis pradeda rėmėjams draskyti akis. Nematytas, negirdėtas įžūlumas!

Matyt, kalta politinės patirties stoka. N.Pašinianas valdžioje dar nė metų neišsilaikė. Iš kur jam semtis įžvalgumo? Įtariu, kad šiuo atveju gali įtakos turėti ir specifinis armėniškas charakteris – niekad nematyti savų klaidų. Kad ir kaip N.Pašinianas burnotų Europą, Europa neskolinga Armėnijai nė euro. Europai nė motais ir Armėnijos draugiškumas – Briuselis su Strasbūru tikrai neprapuls, jei ši Pietų Kaukazo respublika nusisuks. Europa teisi ir tuomet, kai sako, jog korupcija – tai Armėnijos vidaus reikalas: norite – sudrausminkite savus finansinius sukčius, jei nenorite pažaboti vagišių – gyvenkite pagal finansinių aferistų sukurptas taisykles kiek tik geidžia širdis. Europa supranta ir tikrąsias Armėnijos nesutarimo su Turkija ir Azerbaidžanu priežastis. Armėnija privalo liautis pretenduoti į svetimas žemes bei reikalauti, kad kaimyninės šalys į istoriją žvelgtų Jerevano akimis. Štai tada santykiai tiek su Ankara, tiek su Baku iš karto taptų normalesni.

Deja, N.Pašinianas mano apgausiąs visus: kaštus už Armėnijos saugumą ir imperines ambicijas padengs rusiškais pinigais, finansinę paramą gerbūviui ir prabangai sems iš Europos aruodų, žodžiu, visus ekonomiškai išnaudos bei šantažuos, o pats ramiai sėdės ant kelių kėdžių nieko niekam neduodamas, niekuo niekam neįsipareigodamas – vien tik liaupsindamas savo šalies išskirtinumą ir unikalumą.

Taip nebuvo ir nebus. N.Pašinianui derėtų pasimokyti pragmatiškumo iš Ukrainos prezidento Petro Porošenkos. Šis taip pat ne visuomet patenkintas ir per maža, ir ne visuomet laiku išmokama europietiška parama. Bet P.Porošenko niekad kategoriškai nekaltino Europos nei abejingumu, nei skūpumu. Ukrainos lyderis puikiai supranta, kad dėl daugelio šiandieninių Ukrainos bėdų kalti jie patys – ukrainiečiai.

2018.08.20; 10:00

Liūdnai pagarsėjęs armėnų generolas Manvelas Grigorianas. Vesti.az nuotr.

Pirmiausia norėčiau grįžti į 2014-uosius metus – prisiminti portale slaptai.lt paskelbtą publikaciją „Azerbaidžaniečiai klausia, kada Europa liausis taikiusi dvigubus standartus“ (https://slaptai.lt/azerbaidzanieciai-klausia-kada-europa-liausis-taikiusi-dvigubus-standartus/).

Minėtame rašinyje, be kita ko, retoriškai klausiau: kaip garsiai Europa triukšmautų, jei paaiškėtų, jog aukšto rango azerbaidžaniečių karininkas, grįžęs iš karinių operacijų Kalnų Karabache, kartu su savimi būtų parsivedęs dešimtis karo belaisvių ir juos išnaudojęs kaip pigią darbo jėgą – kaip pačius tikriausius vergus? O jei paaiškėtų, jog azerbaidžaniečių generolas apie dvejis metus savo namuose laikė dar ir jaunutį karo belaisvį – vos 15-a metų teturintį jaunuolį?

Nė neabejoju, tarptautinė bendruomenė reikalautų, jog vergu nepilnametį pavertęs azerbaidžaniečių kariškis būtų pripažintas karo nusikaltėliu, pažeidusiu visus tarptautinius įstatymus, įskaitant ir garsiąją Ženevos konvenciją, labai aiškiai apibrėžiančią, kaip būtina elgtis su karo belaisviais. Tokie reikalautų, kad Europa sučiuptų generolą ir pasodintų į kalėjimą kartu, sakykim, su buvusios Jugoslavijos karo nusikaltėliais.

Nesiginčiju – panašaus pobūdžio Europos reakcija būtų suprantama, priimtina.

Tik nesuprantamas Europos tylėjimas, kai paaiškėjo, jog būtent armėnų generolas Manvelas Grigorianas, dalyvavęs mūšiuose dėl Kalnų Karabacho, savo namuose beveik dvejis metus laikė karo belaisvį – penkiolikmetį azerbaidžanietį, pramintą Simonu. Europos reakcija – beveik jokios reakcijos. Nesipiktinta net armėnų generolo mėginimu teisintis, neva tas 15-metis vaikas buvo žiaurus piktadarys: specialiųjų pajėgų smogikas – profesionalas (neturėjo nė šešiolikos, o jau specialiųjų pajėgų profesionalas!)… Ši istorija nuskambėjo per vieną Radio Azatutiun (Radijo Svoboda, Armėnija) laidą. Bet Europos žiniasklaida kažkodėl neskubėjo domėtis šia sensacija. Apsimetė neišgirdusi.

Šią temą analizavau 2014-ųjų metų pabaigoje, paaiškėjus apie generolo M.Grigoriano pomėgį dėtis XX – XXI amžių vergvaldžiu – turėti juodžiausius ir sunkiausius darbus atliekančių vergų. Ši istorija – ne iš piršto laužta, ne iš kelmo spirta. Ji – neišgalvota, nepramanyta. Generolas M.Grigoranas pats prisipažino „Radijo Svoboda“ žurnalistams turėjęs vergų. 2014-aisiais jis gyrėsi, kad iš šimtų azerbaidžaniečių tik keletą išmainė į armėnų belaisvius, o visus kitus pasiliko kaip vergus. Už šią išpažintį generolą kritikavo net Armėnijos žmogaus teisių gynėjai. Tik, regis, barė generolą ne todėl, kad šis išnaudojo azerbaidžaniečių karo belaisvius kaip pigią darbo jėgą, o todėl, kad ėmė per daug atvirai kalbėti. 

Dabar – 2018-ieji. Ar kas nors pasikeitė? Postūmių gerojon pusėn esama. Armėnijos specialiosios pajėgos areštavo M.Grigorianą. Šis armėnas suimtas visai neseniai – birželio 16-ąją. Armėnijos saugumo tarnyba atlikdama kratą jo namuose Ičmiadzine rado daug nelegalių šaudmenų, ginklų ir sprogmenų. Pavyzdžiui, 18 prieštankinių granatų, 33 tūkst. šovinių, 20 rankinių granatų, 12 sprogstamųjų užtaisų (po 400 gramų trotilo), 79 šautuvus, 39 pistoletus. Kratos metu garaže aptiko dešimtis modernių ir antikvarinę vertę turinčių senoviškų automobilių.

Bet tai – dar ne visi duomenys, bylojantys apie generolo godumą. M.Grigoriano namo rūsiuose aptikta daiktų, kurie 2016-aisiais buvo surinkti kaip parama armėnų kariams, tarnaujantiems pavojingose fronto zonose. Taigi šis generolas, kurį armėnai iki šio laikė karo dėl Kalnų Karabacho didvyriu, vogė armėnų kariams surinktą labdarą – drabužius, medikamentus, maistą. Dėžių su pačia įvairiausia labdara armėnų saugumiečiai suskaičiavo dešimtis, šimtus.

Seržas Sargsianas, buvęs Armėnijos prezidentas

Ypač teisėsaugos atstovus šokiravo žinia, jog maistą, kurį armėnų tauta surinko kaip pagalbą fronte tarnaujantiems savo kariams, M.Grigorianas atiduodavo asmeniniame zoologijos sode laikomiems tigrams, meškoms. Kad M.Grigorianas turi asmeninį žvėryną, kuriame augina retų rūšių plėšrūnus, įrašytus į Raudonąją knygą, – patvirtino šveicarų žurnalistas Karlas Amanas, nuvykęs į Ičmiadziną. Jis plėšrūnus matė generolo namuose savo akimis. Vienas iš plėšrūnų jam net drabužius suplėšė.

Vos tik paaiškėjo, ką specialiosios tarnybos aptiko M.Grigoriano namuose, piktai prabilo naujasis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. Jis suskubo pareikšti, kad buvęs Armėnijos gynybos ministro pavaduotojas (2000-2008), Kalnų Karabacho karo veteranas, savanorių sąjungos vadovas M.Grigorianas greičiausiai bus kaltinamas ne tik dėl nelegaliai laikytų ginklų, bet ir dėl finansinės pagalbos, skirtos tarnaujantiems kariams, išgrobstymo. Armėnijos premjeras teisus: „Kas atima iš kareivių duonos riekę, neturi teisės į pasigailėjimą“. Ši taisyklė galioja visiems – ir eiliniams, ir ypač generolams.

Tačiau M.Grigorianas ilgokai jautėsi visagaliu, nes priklausė žiaurumu ir klasta garsėjančiam Karabacho klanui – klusniai vykdė buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano nurodymus. Įsimintina ir tai, kad miesto, kur M.Grigorianas elgėsi kaip visagalis šeimininkas, mero pareigas ėjo jo sūnus. Tad kodėl nepasinaudojus palankia situacija ir nepasiautėjus?

Hodžaly aukoms atminti

Tačiau kodėl oficialusis Jerevanas ir dabar, 2018-aisiais, neužsimena apie galimus M.Grigoriano karinius nusikaltimus? Kodėl Jerevanui rūpi tik galimi finansiniai pažeidimai? Juk karo belaisvių pavertimas vergais – rimtas Ženevos konvencijos, nubrėžiančios taisykles, kaip reikia elgtis su suimtaisiais, pažeidimas. Beje, minėta konvencija Armėnijai privaloma, nes ši valstybė konvenciją ratifikavo dar 1992-aisiais, prieš įšaldant karinį konfliktą dėl Kalnų Karabacho.

Juolab kad karo belaisvių išnaudojimas – ne visas juodasis M.Grigoriano „darbų“ sąrašas. Prieš beveik trejetą metų Armėnija piktinosi dėl azerbaidžaniečių karių žiaurumų Talyšo kaime. Tačiau dabar net armėnų spaudoje pasirodo užuominų, įtarimų, svarstymų, jog Talyše gyvenusius armėnus galėjo nužudyti minėto generolo vadovaujami savanoriai. Vis daugiau į paviršių iškyla faktų, jog M.Grigoriano vyrai plėšikaudavo – atimdavo visą okupuotų gyvenviečių ir miestelių gyventojų turtą. Konfiskuodavo turtą visiškai nekreipdami dėmesio į tautybę. Skriausdavo net savus, armėnus. Taigi gausu rimtų įtarimų, jog armėnus Talyše iššaudė generolo komandos nariai už atsisakymą gera valia atiduoti mantą (nenorėta palikti gyvų liudininkų?).

Taip pat puikiai žinoma, jog M.Grigorianas ir jo savanoriai dalyvavo 1992-ųjų metų kariniuose veiksmuose azerbaidžanietiškame Hodžaly mieste. O tai reiškia, kad generolas bent pasyviai turėjo matyti, kaip masiškai žudomos azerbaidžaniečių moterys, vaikai ir seneliai (iš viso nužudyta 613 žmonių; iš jų: 63 vaikai, 106 moterys, 70 senyvo amžiaus žmonių; 8 šeimos buvo pilnai išžudytos; 25 vaikai prarado abudu tėvus; 130 vaikų prarado vieną iš tėvų; 487 žmonės buvo sužeisti, tarp jų 76 vaikai; 1275 žmonės buvo paimti įkaitais; 150 žmonių dingo be žinios).

Kodėl šių temų 2014-aisiais neanalizavo Armėnijos teisėsauga, – suprantama. Armėnijoje tuomet prezidentavo Seržas Sargsianas, vienas iš separatizmą ir didžiavalstybinį šovinizmą propaguojančio Karabacho klano vadeivų. S.Sargsianas buvo linkęs dovanoti bet kokias sėbro niekšybes.

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Bet juk N.Pašinianas dedasi esąs demokratas, kuriam nepriimtinas barbariškas elgesys. Ar N.Pašinianas nuoširdus, vaizduodamas civilizuotą politiką, dar pamatysime. M.Grigoriano teismas kaip lakmuso popierėlis parodys: jei šis karininkas bus teisiamas vien už vagystes, o galimi karo nusikaltimai teisėsaugai nė kiek nerūpės, bus aišku, kad Armėnijos premjero pasižadėjimai elgtis sąžiningai ir moraliai – mažai ko verti.

Beje, jau ir dabar aišku, kad N.Pašinianas – ne tas politikas, kuriuo galima pasitikėti. Vienas iš pirmųjų jo vizitų buvo į Gruziją (Sakartvelą), girdi, armėnai ir gruzinai yra ištikimi draugai ir bičiuliai per amžių amžius. Sakartvelas armėnų politiką priėmė pompastiškai, kaip labai svarbų labai įtakingos valstybės pirmąjį asmenį.

Bet vos tik Jerevanui iškilo proga įrodyti draugystę – Jungtinėse Tautose palaikyti rezoliuciją, remiančią Sakartvelo teritorinį vientisumą, Armėnijos atstovas nusprendė remti Sakartvelą puldinėjusios ir dalį jos žemių okupavusios Rusijos pusę. Žodžiu, oficialusis Tbilisis sulaukė antausio – gavo tarsi purvinu skuduru per veidą. Pasirodo, oficialusis Jerevanas tik dėjosi dideliu Tbilisio draugu, nes kai teko draugystę įrodyti konkrečiais darbais, nusispjovė į visus kiek anksčiau duotus pažadus.

Štai kodėl mažai tikėtina, jog ir M.Grigorianui bus pareikšti kaltinimai dėl nusikaltimų karo lauke. Agresyvi, prorusiška, grobuoniška Armėnijos užsienio politika nesikeičia keičiantis prezidentams bei premjerams.

Ir vis dėlto užsienio politikos klausimų neturėtų pamiršti tiek Lietuvos, tiek Europos žmogaus teisių organizacijos. Generolo M.Grigoriano elgesys Karabacho fronte turėtų būti aptariamas kiekviena proga – atvykstant oficialiems Armėnijos pareigūnams, šnekučiuojantis oficialiuose priėmimuose su Armėnijos ambasadoriais, duodant interviu armėnų žurnalistams.  Tokių dalykų negalima pamiršti.

2018.06.25; 09:00

Karikatūra: Seržas Sargsianas pats save apdovanoja

Dešimt metų Armėniją valdęs Seržas Sargsianas sakosi nesitaikantis tapti ministru pirmininku, kuris nuo šiol bus valstybėje pirmuoju asmeniu. Tačiau valdžioje esantys ir pinigais aptekę jų šalininkai vos ne ant kelių maldauja neatsisakyti. Tik iš tikrųjų parklupdyti žmonės ištuštėjusioje tėvynėje tyli.

Prezidentą šalin, tegyvuoja ministras pirmininkas!

Kodėl Armėnijoje parlamento naujai išrinktą šalies prezidentą lygina su Elžbieta II, o kandusis Shame.am net pavadino „Anglijos karaliene“? Ne todėl, kad balandžio 9 d. parlamente –  Nacionaliniame susirinkime prisiekęs Armenas Sarkisianas buvo Armėnijos pasiuntinys Didžiojoje Britanijoje ir bičiuliavosi su karališkos šeimos nariais. Tiesiog šalies konstitucijos pataisos, priimtos 2015 m. gruodžio  6 d. vykusiame referendume, paliko prezidentui visiškai nedaug tų galių, kuriomis dešimt metų naudojosi jo bendrapavardis. Naujasis prezidentas prisiekė būsiąs konstitucijos vykdymo nepolitinis garantas. Naujajam prezidentui pradėjus vykdyti savo pareigas, vyriausybė nustoja savo įgaliojimų, tačiau iki balandžio 17-osios, kai išrinks naują ministrą pirmininką, pirmuoju asmeniu šalyje bus ne prezidentas, o Nacionalinio susirinkimo pirmininkas; bent taip rašoma, nes ir patiems žurnalistams keblu susivokti permainose.

Didžioji galių dalis tenka naujajam ministrui pirmininkui, kuris ir bus valstybės pirmasis asmuo. Beje, jam paliekama ir prezidento rezidencija, taip pat prezidentiniai lėktuvas ir sraigtasparnis. Nors Armėnija vadinsis parlamentine respublika, girdėti balsų iš tikrųjų joje būsiant vienvaldystę – ministro pirmininko. Antai negausios parlamento opozicinės frakcijos „Jelk“ atstovai mano, kad naujoji konstitucija suteikia ministrui pirmininkui absoliutinę valdžią. Niekas negalės jo sugriebti už rankos darant nusikaltimą, nes jam pavaldi bus ir policija, ir nacionalinio saugumo tarnyba. Pridurtina, kad karo atveju jis bus ir ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas.

O kodėl tą pačią balandžio 9-ąją dešimt metų valdymą prezidento poste pabaigęs Seržas Sargsianas lyginamas su Vinstonu Čerčiliu? Pastarasis pripažintas labiausiai Didžiajai Britanijai nusipelniusiu veikėju per visą karalystės istoriją ir pripažintas visų laikų tikriausiu džentelmenu. Tuo tarpu Sargsiano  Armėnijoje vis dėlto nevadina „Seržiku Didžiuoju“. Viskas prasidėjo dar 2014-ųjų pavasarį, kai Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas sutiko pataisyti konstituciją ir pusiau prezidentinį valdymą joje pakeisti parlamentiniu.

O kuo Seržas Sargsianas prastesnis už Vinstoną Čerčilį?

Tada, 2014 metų pavasarį, jis pasakė, kad įvykus šiai permainai nesieksiąs aukščiausių valstybės postų: Aš netgi įsitikinęs, kad vienas asmuo per savo gyvenimą negali pretenduoti daugiau kaip du kartus stovėti prie valdžios vairo. Šitą pažadą žurnalistai priminė praėjusiais metais, kai parlamento rinkimus laimėjusios Armėnijos respublikos partijos atstovai tai šen, tai ten prasitarė 2018 metų pavasarį geriausiu kandidatu į ministro pirmininko postą esant jų pirmininką – Seržą Sargsianą.

2017 metų gruodžio 19 d. Armėnijos nacionalinio susirinkimo pirmininko pavaduotojas Eduardas Šarmazanovas (kitos  jo pareigos – Armėnijos respublikos partijos spaudos sekretorius), komentuodamas valdančiosios respublikonų partijos atstovų tikinimus vieninteliu ir nepakeičiamu kandidatu į premjerus esant Sargsianą, pasakė: Kai tam ateis laikas, mes sukviesime posėdį dalyvaujant Armėnijos prezidentui ir apsvarstysime visas kandidatūras. Sargsiano žodis, žinoma, bus lemiamas (mes – tai respublikonų partijos Vykdomasis organas, kuri sudaro 21 narys, ir Taryba).

Seržas Sargsianas. Karikatūra

Tačiau pritarė partijos bičiuliams, kad jų pirmininkas geriausiai tinka į šį postą: Išmintingesnio ir geriau pasirengusio veikėjo visose srityse, pradedant gynybos sritimi ir baigiant užsienio politika, iš veikiančių politikų aš tiesiog nežinau. Be to, nepamirškite, būtent Seržas Sargsianas jau seniai dalyvauja derybose dėl Karabacho klausimo sureguliavimo.

Šarmazanovas tada sakė, kad naujasis premjeras bus atsakingas ne tik už vyriausybės politikos ekonominę dalį, bet ir už vidaus bei užsienio politiką. Tai labai sunki našta, ir mes visi kartu nuspręsime, ant kieno pečių turime ją užkelti. Žurnalistai priminė: o kaip Sargsiano pažadas neiti į valdžią, pasibaigus prezidento įgaliojimams? Šarmazanovas paaiškino: kai Seržas Sargsianas tai sakė, nebuvo įvykę kai kurie įvykiai. Istorijoje yra tūkstančiai atvejų, kai pasikeitus politinėms aplinkybėms keitėsi ir tų ar kitų veikėjų planai. Pirmiausia Seržas Sargsianas vadovausis valstybės interesais, jis premjero ministro pareigose reikalingas visai mūsų tautai. Tai ne jo noras – taip susiklostė aplinkybės.

Artėjant pavasariui, respublikonai prabilo visu balsu. Tiesa, didele iškalba jie negarsėja. Respublikonų partijos pirmininko pavaduotojas Galustas Saakianas tiesiog nemato Armėnijoje nė vieno, prilygstančio Seržui Sargsianui: Kadaise jis pareiškė, kad nenori būti premjeru ministru, ir dabar jis to nenori, tačiau sistema tokia, kad nėra kito žmogaus, į kurį galėtume kreiptis, kad jis taptų premjeru ministru. Respublikonų frakcijos parlamente vadovas Vagramas Bagdasarianas vasario 27 d. leido suprasti, kad partijos pirmininkas kaip ir spyriojasi, tačiau jam nėra kur dėtis: Seržas Sargsianas ne tik Armėnijos respublikos partijos lyderis, bet ir eilinis jos narys, jis privalo paklusti politinės jėgos sprendimams. Žodžiu, jeigu ožiuosis – priversime.

Kitą dieną tas pats Šarmazanovas pakartojo žurnalistams sakyta pernai, pridūręs (tai išimtinai mano nuomonė, kuriai pritaria daugelis mūsų partijos narių) naujų epitetų: neturime labiau tinkamo, atsakingo, patyrusio, išmintingo, lanksčiai, kilus iššūkiams, veikiančio… Priešingai kitiems veikėjams, Seržas Sargsianas yra valstybės veikėjas, o valstybės veikėjas vadovaujasi ne savo asmeninėmis ambicijomis, o valstybės interesais. Kaip to reikalaus valstybės interesai, taip mes ir padarysime. Ir vėl – o pažadas priėmus konstitucines pataisas nepretenduoti į aukščiausius valstybės postus? Čerčilis ir Šarlis de Golis pareikšdavo viena, o vėlesniais metais žengdavo žingsnius, kurie prieštaravo šiems pareiškimams, tačiau atitiko jų tautų ir valstybių interesams. Skambu!

Tarp kita ko: Čerčilis meluodavo, tačiau kitaip

Buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano, tampančio Armėnijos premjeru, karikatūra

Tai sakydamas respublikonų partijos spaudos sekretorius greičiausiai turėjo galvoje užsienio politiką (jų tautų ir valstybių interesams), tačiau konkrečių šių veikėjų žingsnių nenurodė. Ir iš viso – iš kur jis, beje, istorikas, visa tai ištraukė? Didžioji Britanija kovojo vienoje pusėje su Sovietų Sąjunga prieš Hitlerį, tačiau Čerčilis, didelis komunistų priešininkas, niekada neprisiekinėjo nepaduosiąs Stalinui rankos. Prancūzija 7 dešimtmečio viduryje atsisakė atsiskaitinėti doleriais ir išstojo iš NATO, tačiau Šarlis de Golis ir nežadėjo niekada to nedaryti, priešingai – jis ne kartą sakė, kad Prancūzija, kaip savo politikos šeimininkė, turi teisę viską daryti savo nuožiūra. 

Dėl vidaus reikalų, tai konservatoriams pralaimėjus Čerčilis pasitraukė iš valdžios (1945), o laimėjus (1952) vėl grįžo į premjero pareigas ir atsistatydino ėmus šlubuoti sveikatai (1956). Mirė 1965 metais, palaidotas su labai nedaugeliui tekusiu valstybiniu pagerbimu. De Golis 1946 metais demonstratyviai atsistatydino iš vyriausybės vadovo pareigų, ketindamas vėl grįžti į valdžią susiklosčius daug palankesnėms aplinkybėms (anot jo paties, kaip Napoleonas) ir sulaukė savo valandos: jį išrinko prezidentu 1959 ir 1965 metais, tiesa, teko kaip reikiant pakovoti. 1969 metų pavasarį pateikė parlamento aukštųjų rūmų pertvarkymo projektą referendumui, iš anksto pasakęs, kad projekto nepriėmus atsistatydinsiąs. Dar nesulaukęs suskaičiuojant balsus, tačiau matydamas persvarą būsiant ne jo šalininkų pusėje, tuoj po pusiaunakčio pranešė ministrui pirmininkui: Aš nustoju vykdęs prezidento pareigas. Šis sprendimas įsigalioja šiandien, vidurdienį. Atsistatydinęs rašė savo sodyboje prisiminimus, kritikavo naują valdžią, sugriovusią Prancūzijos didybę, ir nė nežiūrėjo į Paryžiaus pusę, nors jo nesaistė jokie įsipareigojimai. Netrukus mirė, palaidotas, kaip prašė, kaimo kapinėse, dalyvaujant artimiesiems ir Pasipriešinimo bendražygiams.

Tikriausias anglų džentelmenas Vinstonas Čerčilis politikoje dar ir kaip pameluodavo, tačiau jis neprisiekinėjo taip, kaip Armėnijos prezidentas 2014 metų balandį: … oficialiai pareiškiu, kad aš, Seržas Sargsianas, daugiau niekada… Ir Šarlis de Golis: pasakė – padarė. Balsas tyruose (komentaras): Vyras, nekalbant jau apie šalies vadovą, turi būti savo žodžio šeimininkas. Ir jeigu jis (Sargsianas) nenori būti savo žodžio įkaitu, tai kodėl armėnų tauta turi būti šio nevykusio režimo įkaitu?

Planas „Forever“ – iki gyvos galvos?

Galiausiai kovo 19 d. Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas internetiniam leidiniui Tert.am pasakė, ką manąs apie prieš ketverius metus pasakytus savo žodžius. Aš aiškiai pasakiau, kad nebūsiu Armėnijos prezidentu ir dabar nepretenduoju į premjero ministro postą. Tačiau aš niekada nelaikiau savęs žmogumi, kuris vadovaujasi prietarais ar stereotipiniu mąstymu. Aš negaliu nesiskaityti su realybe ir vengti atsakomybės už mūsų valstybės tolesnį sklandų vystymąsi. Jis paaiškino, kad, viena vertus, užsienio politikoje matyti akivaizdūs teigiami poslinkiai, suteikiantys valstybei rimtą tvarumo atsargą, o vidaus politikos stabilumas pasiekė tokį lygį, kad ėmė palankiai veikti ir ekonomikos raidą. Kita vertus, negalima nematyti grėsmių, kurios vykdant konstitucinę reforma, deja, tik padidėjo. Priminė mūšį su Azerbaidžano kariuomene praėjusių metų balandžio mėnesį, ginkluoto maištininkų būrio ataką pačiame Jerevane, mitingus ir demonstracijas.

Aišku – niekas kitas, tik Seržas Sargsianas apgins Armėniją nuo šių grėsmių! Kovo 28 d. Armėnijos išeivijos reikalų ministrė, respublikonų partijos Vykdomojo organo narė Granuš Akopian, kalbėdamasi su žurnalistais, pasakė neabejojanti, kad Seržo Sargsiano kandidatūra bus iškelta ir jis bus išrinktas. O apie tai, ką jis pasakė prieš ketverius metus, neverta nė kalbėti: Gyvenimas nėra dogma, kad šiandien kažką pareiškus būtina tai daryti (ateityje). Gyvenimas keičiasi, vystosi. Manau, visi žino apie dialektikos dėsnius. Tai buvo ne pažadas, tai buvo pasakyta tuo konkrečiu momentu. Kiekvienas momentas turi savo logiką. Akopian žodžiais, dabar susiklostė tokia situacija, kai sistemai labai reikia Seržo Sarsiano darbo patirties. Juk siūlant kandidatą turi būti atsižvelgiama į jo žinias, ryšius, patirtį. Negalima to ignoruoti, – kalbėjo ji. – Pažiūrėkite, Angela Merkel renkama jau ketvirtą kartą ir Vokietijoje tam neprieštaraujama.

Tą pačią kovo 28-ąją savo žodį tarė nepartinis parlamento valdančiosios koalicijos narys, valstybės ir teisės komisijos pirmininkas Gevorkas Kostanianas (2008-aisiais tapo prezidento Seržo Sargsiano patarėju, vėliau ėjo generalinio prokuroro pareigas, irgi Vykdomojo organo narys). Jis žurnalistui pasakė savo ausimis girdėjęs Sargsiano pažadą nepretenduoti į prezidento ir ministro pirmininko postus. Išeivijos reikalų ministrė, kaip girdėjome, pasitelkė dialektiką (toli gražu ne visi žino apie jos dėsnius, o moka juos taikyti vienetai, bet daugelis išmano demagogijos taisykles). Tuo tarpu buvęs prokuroras pasirinko lingvistinę logiką. Jis esą pats nepretendavo į generalinio prokuroro postą, tačiau buvo išrinktas. Seržas Sargsianas irgi nepretenduoja (nesiima veiksmų norui įvykdyti) į ministrus pirmininkus. Ar gali jis tapti premjeru? Mano giliu įsitikinimu, dabartinės realybės sąlygomis tai neišvengiama, – pasakė buvęs prokuroras ir kaip kirviu nukirto: – Man svarbiausia, kad kare vadas nekeičiamas, viskas.

Dabar Rusijoje naujienų tarnyba „Regnum“ (piestu stoja už Armėniją su Kalnų Karabachu, tačiau Sargsiano toli gražu neliaupsina) primena: tada, prieš ketverius metus, Seržas Sargsianas sakė esąs prieš tai, kad šalis pereitų prie parlamentinio valdymo, tačiau daugeliui jau tada buvo akivaizdu – visa išmonė su naująja Konstitucija yra Seržo Sargsiano plano likti valdžioje po 2018 metų balandžio mėnesio dalis. Labai greitai pamatysime, ar iš tikrųjų toks planas buvo.

Neramumai Jerevane. Scanpix/Sputnik nuotr.

Vasario pabaigoje politologas Armanas Grigorianas paaiškino, kad respublikonų partija visaip vilkins pagarsinti kandidato į premjerus vardą ir paskelbs apie savo sprendimą iškelti į šitą postą Seržą Sargsianą pačią paskutinę valandą, kad neaudrintų visuomenės. Jo manymu, Sargsianas neturi politinių konkurentų, tačiau vis viena prisibijo galint žmones išeiti į gatves, paskelbus jo planus iš anksto (toks bruzdėjimas jau vyksta, naujas sąjūdis „Armėnijos valstybės vardan“ pagąsdino balandžio 9-16 dienomis protestuosiąs prieš Seržo Sargsiano išrinkimą ministru pirmininku – kasdien). Politologas nesuklydo. Likus mėnesiui iki ministro pirmininko rinkimų, žiniasklaida pranešė, kaip viskas vyks, valandomis: balandžio 15 d. respublikonų partijos viršūnės aptars kandidatūrą, balandžio 16 d. iki 18:00 ji bus pateiktas parlamentui, o balandžio 17 d. 12:00 parlamente įvyks balsavimas. Protestams lieka pusdienis…

10 metų rengėsi užsimoti

Respublikonų vadovybė kiek įmanydama liaupsina Seržo Sargsiano išmintį, patirtį, institucinę atmintį (Gevorkas Kostanianas). Atrodo, vos ne ant kelių maldaujamas užimti ministro pirmininko postą jis kaip ir nesipriešina, dargi prašo jam leisti pasidarbuoti valstybės vadovui formaliai nepriklausančiame bare: norėtų pamokyti jaunus politinius lyderius. Pasak jo, šis klausimas yra labai svarbus, prie jaunųjų ugdymo turi prisidėti visi, nepriklausomai nuo politinių pažiūrų. Sargsianas norėtų perteikti jauniesiems regimąją ir paslėptąją mūsų šalies patirtį per praėjusius ir dabartinius metus.

Pakalbėkime apie regimąją patirtį. Ko gali pasimokyti jaunimas iš dešimt metų šalį valdžiusio Seržo Sargsiano ir jo bendražygių? Praėjusių metų vasarą, Sargsiano 63 metų sukakties proga, leidinys Sut.am paskelbė prezidento neįvykdytų pažadų sąrašą (Sut.am – Armėnijos visuomeninės organizacijos „Informuotųjų piliečių sąjunga“ įkurtas leidinys, seka, kas valdžios žmonių kalbose ir oficialiuose pranešimuose neatitinka tikrovės, kitaip sakant, ką jie pameluoja).

2008-ųjų metų prezidento rinkiminės kampanijos metu Sargsianas dievagojosi: Patikinu jus, kad aš niekada neleisiu atsitraukimo (rusiškame tekste tarptautinis žodis – регресса) nei vienoje srityje: ar tai būtų ekonomika, ar demokratija, ar žmogaus teisės. Kai 2009 metais ekonomika smuko iškart 14%, prezidentas skėstelėjo rankomis: pasaulinė finansinė krizė, nieko nepadarysi. 2013 metais prezidentas pagrasino: vyriausybė, kuri nepasieks ekonomikoje kasmetinio 7 % prieaugio, privalo atsistatydinti. Tokio prieaugio taip ir nesulaukta, tačiau vyriausybės dirbo kaip niekur nieko, o jų vadovai keitėsi dėl kitų dalykų. Net nacionalinė statistikos tarnyba turėjo pripažinti, kad žmonių gyvenimas pablogėjo: 2008 metais skurdo 27,6% gyventojų, o 2016 metais – 29,4%. Per Sargsiano valdymo metus kelis kartus padidėjo valstybės skola – iki $ 7 milijardų. Dėl demokratijos ir laisvių: ankstesniais metais „The Economist Intelligence Unit“ Armėniją įrašė pusiau autoritarinių valstybių sąraše, o 2017 metais ji atsidūrė autoritarinių grupėje, greta Nigerijos, Mauritanijos…

2008-ųjų gruodyje Giumrio mieste, prieš du dešimtmečius smarkiai apgriautame žemės drebėjimo, prezidentas Seržas Sargsianas pasakė: Per kelerius metus mums pavyks visiškai įveikti katastrofos pasekmes. Kai sakau „visiškai“, turiu galvoje, kad neliks šeimų, neturinčių stogo virš galvos. Ir statė, dargi prezidento brolis Aleksandras (pravarde „Sašikas 50%“) prisidėjo, greičiausiai, ne be naudos sau. Praėjusių metų pabaigoje šiame mieste lankęsis partijos „Klestinčiosioji Armėnija“ vedlys Gagikas Carukianas skyrė vargingai gyvenantiems miestiečiams išdalyti 100 milijonų dramų, iš jų 50 milijonų – gyvenantiems nameliuose. Jau rytojaus dieną dosniojo deputato patikėtiniai pradėjo dalybas: 5 000 šeimų – po 20 tūkstančių dramų. Nesunku apskaičiuoti, kiek žmonių, praėjus jau trims dešimtims metų, glaudžiasi dar sovietinės valdžios tam kartui suteiktuose konteineriuose, barakuose – nameliuose. Turi stogą, tačiau ne iš prezidento malonės. Iki žemės drebėjimo Giumryje gyveno 240 tūkstančių žmonių, dabar jų likę beveik tris kartus mažiau. Širako apskrityje, kurios administracinis centras yra Giumris, 46% žmonių gyvena blogiau skurdo ribos – tai didžiausias neturtas visoje Armėnijoje.

Dabar Sargsianą nei į tvorą, nei į mietą palygino su Čerčiliu, tačiau su juo pačiu jau galima lyginti tuos žmones, kurie kalba apie neįgyvendinamus dalykus, ir sakyti apie tokius svajotojus: užsimojo kaip Seržikas. Pradėdamas valdyti sakė Armėniją tuoj pat pradėsiant statyti naują atominę jėgainę, žadėjo nutiesti geležinkelį, tačiau viskas susiklostė pagal Jerevane sumanytos dialektikos dėsnius: pažadėta nebūtina daryti. 2017 metų pavasarį, kalbėdamas naujai išrinktame parlamente, privertė visus suklusti: iki 2040 metų reikia padidinti bendrojo vidaus produkto dydį (BVP) iki $ 50-60 milijardų, o skaičiuojant vienam gyventojui – iki $ 15 000. Dabar BVP sudaro 10,5 milijardo ir 3,5 tūkstančio žmogui, tačiau kasmet didinant jį po 5 % esą ir susidarys 50-60 milijardų.

Šiaip jau drąsiausi ekonomistai šiame sparčiai kintančiame pasaulyje taip toli nežvelgia, kadaise sovietai planavo penkmečiais, tačiau ir dabar paprastai planuojama 5-10 metų į priekį. Sunku tikėtis Sargsianą būsiant valdžioje po ketvirčio amžiaus ir atsiskaitysiant šiandien dar negimusiems. Vis dėlto imta skaičiuoti. Anot Sut.am, paprasta aritmetika rodo, kad 10,5 milijardo, kasmet pridedant po 5 %, per 23 metus tepadidės tris kartus, o ne penkis su puse, kaip paskelbė prezidentas. Savo ruožtu rimti ekonomistai paskaičiavo: Iki 2040 metų BVP vienam žmogui įmanoma padidinti iki $10 000 ir jis sudarys apie $22 milijardus, tačiau su sąlyga, kad tuo metu Armėnijoje gyvens ne daugiau kaip 2,1 – 2,2 milijono žmonių. Tačiau tai prieštarauja kitam Sargsiano užmojui – iki tų pačių 2040-ųjų pasiekti, kad Armėnijoje gyventų 4 milijonai žmonių.

Tai kiek gi Armėnijoje likę gyventojų?

Apie keturis milijonus gyventojų iki 2040 metų Sargsianas pasakė praėjusį rudenį vykusiame 6-ajame Armėnijos ir armėnų išeivijos atstovų kongrese. Netrukus postą turintis palikti šalies prezidentas kalbėjo: mes skelbiame savo siekiu… artimiausiais metais mūsų pastangos bus nukreiptos… Jau kitame kongrese (ne tuoj pat, tačiau ir labai ilgai nedelsiant) bus kalbama, kaip padaryti ir ką turi nuveikti vyriausybė ir visos bendruomenės, kad 2040 metais Armėnijoje gyventų 4 milijonai žmonių. Kritikai nesusilaikė: o ką jis darė visus dešimt savo valdymo metų? 2011 metais viename pasitarime prezidentas Sargsianas nuogąstavimą šalyje smarkiai mažėjant gyventojų pavadino išsigalvojimu, o dabar – grėsminga tendencija.

Tiesa, nepasakė, kad per jo valdymo metus šalį paliko, oficialiais duomenimis, 300 tūkstančių žmonių (10% gyventojų). Jungtinių Tautų demografijos fondo specialistų nuomone, iki 2035 metų gyventojų Armėnijoje bus likę  2,5-2,6 milijono – jeigu nebus imtasi rimtų žygių; kaip reikiant sukrutus galima būtų tikėtis apie 3,2 milijono. 2017 metais šalyje gimė kaip niekada mažai vaikų – 37 700 (2010-aisiais – apie 45 tūkstančius). Mokyklų klasėse matyti labai mažai mergaičių – dėl atrankinio nėštumo nutraukimo (tėvai mažiau tikisi iš mergaičių ateityje). 2016 metais vadinamuosius selektyvinius abortus uždraudė, tačiau specialistai neatmeta, kad dėl jų iki 2060 metų bus netekta 93 tūkstančių mergaičių.

Autoriams, kurie ne per seniausiai parašė, kad Armėnijos istorija yra daugiau kaip dviejų tūkstančių metų senumo, respublika užima 29,8 tūkstančio kvadratinių kilometrų teritoriją, o gyventojų skaičius, 1995 metų duomenimis, sudarė 3,8 milijono gyventojų, reikėtų priminti: didžiausias Armėnijos gyventojų skaičius, oficialiais duomenimis, buvo 1990 metais – 3,5 milijono. Ir paklausti: argi nesama naujesnių duomenų? Armėnijos nacionalinė statistikos tarnybos pranešimu, 2018 m. sausio 1 d. nuolatinių gyventojų skaičius šalyje buvo 2 972,9 tūkstančio, arba 13,2 tūkstančio mažesnis nei prieš metus (išvyko 23,5 tūkstančio, natūralusis prieaugis – 10,3 tūkstančio).

Tai – oficialūs duomenys. Pasak ekonomikos apžvalgininko Aiko Gevorkiano, tikrovė yra daug liūdnesnė (Реальность намного печальнее). Tačiau ir jis neatsako į klausimą, kurį Rusijos naujienų tarnyba „Regnum“ pateikė dar 2011 metų pavasarį: „Tai kiek gi Armėnijoje likę gyventojų?“ (Так сколько же в Армении осталось населения?). „Regnum“ sudomino pranešimas armėniškame laikraštyje „Graparak“ (laikomas liberaliu, vakarietiškos krypties): statistikos tarnyba skelbė, kad 2009 m. balandžio 1 d. Armėnijos gyventojų skaičius buvo 3 238 900, tačiau oficialūs duomenys apie gyventojų skaičių yra beveik du kartus didesni už realius. Tai, kad Armėnijoje gyvena mažiau kaip 2 milijonai žmonių, leidinio šaltiniui pasakęs vienos Europos valstybės, kurios „Graparak“ nenurodė, pasiuntinys Jerevane.

Šis klausimas  (Так сколько же в Армении осталось населения?) buvo keliamas iki tol ir po to. 2001 metais Maskvos savaitraštyje „Novoje vremia“ žurnalistė Nairi Ovsepian parašė: labai apytiksliais apskaičiavimais, šalyje likę nuo 1,8 iki 2 milijonų žmonių. 2006 metais „Ekspert Online“ (vienas iš įtakingiausių Rusijos savaitinių analitinių verslo leidinių, kaip pats skelbiasi) išspausdino išsamų straipsnį apie Armėniją. Jo autoriai rašo, kad Armėnija per praėjusius 15 metų pasiekė absoliutų gyventojų migracijos rekordą – iš šalies išvyko daugiau kaip pusė gyventojų ir dabar likę 1 milijonas 800 tūkstančių.

Opozicinės partijos „Erkir Cirani“ (Abrikoso šalis) pirmininkė Zaruji Postandžian praėjusių metų pabaigoje paskelbė kaip ir manifestą: Iki atkuriant mūsų Tėvynės teritorinį vientisumą mes privalome atkurti šiuolaikinės armėnų tautos vienumą vadovaujant vienam prezidentui, vyriausybei ir parlamentui. Kitaip sakant, valstybę turi sudaryti visi armėnai – kad ir kur jie gyventų. Kam to reikia? Kai kuriais duomenimis, armėnų skaičius pasaulyje sudaro daugiau kaip 10 milijonų. Atgavus nepriklausomybę, atrodė, jog Armėniją užplūs grįžtančiųjų banga. Deja, apgailestauja politikė, esama politinė santvarka susino politinį, ekonominį ir kultūrinį Sovietinės Armėnijos potencialą, neskatino išeivijos prisidėti prie valstybės stiprinimo. Deja, per ketvirtį amžiaus Armėniją paliko daugiau kaip 1,5 milijono žmonių (oficialiais duomenimis – 600 tūkstančių).

Dar kartą prisiminkime Armėnijos geopolitikos šventajame gėrio ir blogio kare kūrėją Rubeną Barencą, kuris 2016 metais išleistoje savo knygoje („Где путь спасения, камогрядеши?“) rašo: Armėnijoje turėjo būti 5-6 milijonai žmonių, o likę gyventi daugiausia 1,8 milijono (Kalnų Karabache gyventojų skaičius sumažėjo nuo 150 tūkstančių iki 70-80 tūkstančių). Dėl viso to kalti šalies vadovai. Apie pirmąjį prezidentą, Levoną Ter Petrosianą, autorius nė nenori kalbėti (pasaulinio judaizmo agentas), o štai du paskesni, Kočarianas ir Sargsianas, įvykdė armėnų tautos genocidą.

Vargšai sviesto ir mėsos nepripažįsta

Praėjusių metų pabaigoje Armėnijoje sunerimus dėl artėjančio maisto produktų ir kita pabrangimo, valdančiosios respublikonų partijos atstovai kalbėjo, esą tai neatsilieps paprastiems žmonėms – nes jie valgo ne mėsą ir sviestą, o bulves. Parlamento sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų nuolatinės komisijos pirmininkas Akopas Akopianas pasidalijo savo įžvalga apie vieną vargingai gyvenančių žmonių įprotį: jie vengia pirkti pabrangusias ar brangias prekes. Ne todėl, kad neturi pinigų, o todėl kad taip įpratę, taip juos vaikystėje auklėjo… Kitas deputatas šitaip samprotavo: koks skirtumas šeimoms, kurios maitinasi tik bulvėmis, ar mėsa brangi, ar pigi – jos vis viena neturi pinigų mėsai pirkti ir toliau minta bulvėmis.

Riaušės Jerevane. Reuters/Scanpix nuotr.

„Akakanžamanak“ nusprendė atverti akis šiems deputatams ir visiems valdančiosios partijos atstovams (dienraščiui vadovavo iki išrenkamas į parlamentą 2012 metais Nikolas Pašinianas, vienas kalbiausių režimo kritikų). Armėnijoje varguoliai vis dar mato ant savo stalo sviestą ir net valgo mėsą! Tik vis mažiau – nuo 2008 metų, kai šalį ėmė valdyti respublikonų partija ir jos vedlys Seržas Sargsianas. Tai matyti iš oficialių statistikos tarnybos duomenų. 2008 metais vargingiausio gyventojų sluoksnio atstovai (10%) vartojo per mėnesį vidutiniškai po 200 g sviesto, o 2016-aisiais – 100 gramų; mėsos ir mėsos produktų – atitinkamai 1 kg ir 900 gramų; vaisių ir uogų – 2 kg ir 1,7 kilogramo; cukraus vartojimas sumažėjo 2 kartus. O bulvių? Vargšai Armėnijoje tiek nuskurdo, kad net ir bulvių ėmė vartoti mažiau: 2008 metais vartojo vidutiniškai po 3,3 kg per mėnesį, o 2016-aisiais – 2,8 kilogramo.

Viskas suskaičiuota, viskas žinoma dešimtųjų dalių tikslumu. Kita vertus, kaip mano, etnografė Granuš Charatian tvirtina: nacionalinės statistikos tarnybos duomenys neparodo tikrojo skurdo masto šalyje. Sociologo Agarono Adibekiano tyrimais, apie 50% Armėnijos gyventojų laikosi žemiau skurdo ribos, nes jų dienos pajamos yra mažesnės negu $2 (Jungtinių Tautų nustatytas skurdo slenkstis). Be to, 25% jų pajamų sudaro valstybės pašalpa… O štai ir „dialektika“: Pasaulio bankas paskelbė pranešimą apie žmonių gėrovę 141 valstybėje, iš kurio matyti Armėnijoje ėmus gyventi bent kiek geriau. Tačiau čia pat priduriama: rodikliai pasikeitė sumažėjus gyventojų.

Rinkėjų balsai pigiai perkami…

Viename armėnų leidinyje ne be kartėlio pripažįstama: Armėnijos ateitį vėl lėmė ne sveikas protas, ne jos piliečių atsakomybė dėl jų pačių ateities, o apgailėtini 10 000 dramų ($20 su viršum), visur kur dalijamų vilties netekusiai liaudžiai, kuri graibė šiuos grašius, ramiai ir nuolankiai parduodama savo balsą, taigi ir teisę turėti orumą ir ginti jį. Tai buvo balandyje (rinkimai į respublikos parlamentą, 2017), o dabar, gruodyje, pagarsėję atstovai partijos, nupirkusios už 10 000 dramų dalies tautos orumą, siūlo šiems piliečiams, o kartu su jais – visai armėnų tautai, neverkšlenti dėl produktų pabrangimo ir sėdėti ant savo bulvių – šios, girdi, nebrangsta (beje, gerokai pabrango).

Iš tikrųjų – 2017-ųjų vasario pradžioje, artėjant parlamento rinkimams, svarbiausioji pokalbių tema buvo rinkiminės pakyšos dydis. Apie jas, rašė žiniasklaida, jau sklinda legendos. Kalbama, jog už vieną balsą žadama nuo 10 tūkstančių iki 40-50 tūkstančių dramų. Artėjantys rinkimai gali virsti pinigų karu (168 Žam). Respublikonų partija eina teisingu keliu, ne be ironijos rašė „Aikakanžamanak“. Viskas rodo, jog skurdo mažinimas – tiesioginė grėsmė šiai partijai. Pirkti balsus rinkimuose yra kebliau, kai vargšų mažėja – brangiau kainuoja. Vadinasi, respublikonams yra naudingiau, kad žmonės liktų skurde, tačiau ne mirštantys iš bado, o dar įstengiantys paimti pinigus ir balsuoti…

Po 2017-ųjų pavasario parlamento rinkimų pirmas Armėnijos prezidentas Levonas Ter Petrosianas išspausdino straipsnį leidinyje iLur.am, kuriame nesutiko su tais, kurie dėl tokios rinkimų baigties kaltino ne balsų pirkėjus, o paperkamuosius. Anot jo, demokratinėse valstybėse rinkimų rezultatus lemia ne administraciniai ištekliai, ne turtuoliai ar skurdžiai, o vidurinioji klasė. Tačiau šioji klasė Armėnijoje tiesiog sunaikinta. Dabar šalis yra papirkinėjamų valdininkų, siundomos teisėtvarkos pareigūnų, kriminalinių nusikaltėlių ir monopolistų oligarchų rankose. Paprasta liaudis savo šalyje paversta baudžiauninkais ir akivaizdu, kad duonos kriaukšliu gyvi, skolose ir paskolose paskendę žmonės neatsispiria rinkiminei papirkai. Baimė netekti darbo, atsidurti gatvėje be pragyvenimo šaltinio verčia žmones išsižadėti savo principų ir politinių nuostatų.

Ne rinkėjus reikia kaltinti, kad ima pinigus, o valdžią, įstūmusią piliečius į neviltį. Tai, kaip išdidžią tautą, įstengusią sutelkti jėgas ir stoti prieš sovietų tironiją, per 20 metų tiesiog paklupdė, yra sukrečiama, – rašo kruopščiai žodžius pasveriantis filologijos daktaras, senųjų rankraščių tyrinėtojas.

1998 metų pradžioje Ter Petrosianas atsistatydino iš prezidento posto, nes jo pasiūlytam Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo planui (išvesti kariuomenę, grąžinti Azerbaidžanui dalį okupuotų žemių) nepritarė vyriausybės nariai: ministras pirmininkas Robertas Kočarianas, gynybos ministras Vazgenas Sarkisianas (vėliau premjeras, žuvo parlamento rūmuose nuo įsibrovusių teroristų kulkų 1999 10 27, pagrindinis jų taikinys), vidaus reikalų ir nacionalinio saugumo ministras Seržas Sargsianas. 2007-ųjų rudenį kandidatas į šalies prezidentus Ter Petrosianas kritikavo Kočariano vyriausybę dėl masinės korupcijos ir pavogus mažiausiai tris iš keturių milijardų dolerių per praėjusius penkerius metus. Kitų metų pradžioje vykusius prezidento rinkimus laimėjo Seržas Sargsianas (tiksliau būtų sakyti, rinkimų komisija paskelbė jį nugalėtoju), o išėję protestuoti Ter Petrosiano šalininkai buvo išvaikyti ginklo jėga, aštuoni žuvo, daugelį policininkai ir kareiviai sužeidė. Praėjo dešimt metų, tačiau prezidentas Seržas Sargsianas nė piršto nepajudino, kad būtų nustatyti kaltieji.

…ir pelningai perparduodami

2015-ųjų pradžioje jau patį Seržą Sarsgsianą panašiais žodžiais kaltino partijos „Klestinčioji Armėnija“ vedlys Gagikas Carukianas. Per Sargsiano valdymo laikotarpį šalies užsienio skola padidėjo 3 milijardais dolerių – kur šitie pinigai, pone Sargsianai? Kur pinigai, priklausantys pensininkams, gydytojams, mokytojams, valstiečiams, kariams, policininkams, dėstytojams ir studentams? Pasikeitus valdžiai, iš tautos milijardus dolerių pavogę 2-3 žmonės turės grąžinti juos į biudžetą! “Armenian Report“ apžvalgininko nuomone, neviltyje gyvenantys Armėnijos žmonės patikėjo Carukianą esant nesutaikomą kovotoją su valdžia. Tačiau karštas taikaus perversmo šauklys netrukus visiškai dingo iš politikos, o grįžęs su kitais partijos atstovais parlamente (aljansas „Carukian“) balsuoja taip, kaip pageidauja respublikonai, nors formaliai užima opozicijos vietas.

Per tą laiką oligarchas Carukianas (kadaise kėlęs balsą: kodėl verslo terorizavimas tapo valstybės politika, kodėl emigracijos tempai didėja su kiekviena diena, kodėl šalyje finansinis nestabilumas, kodėl bankuose užstatyti ištisi kaimai, namai, piliečių turtas?) tapo monopolistu lošimų versle, jo žentą paskyrė Kotaiko srities gubernatoriumi, mokesčių inspektoriai parodomai tikrina jo verslą, tačiau pažeidimų neranda. Kažin kokia aukšta kėdė (ar kelios) „Klestinčiosios Armėnijos“ atstovams turėtų tekti ir išrinkus naują ministrą pirmininką. Balsai ne tik perkami, bet ir pelningai perparduodami.

Liūdnai pagarsėjęs Seržas Sargsianas vėl išliks valdžioje?

Politikos apžvalgininkas, buvęs Armėnijos nacionalinio kongreso narys Davidas Šachnazarianas dar 2013 metais sakė: Baisiausia dabar Armėnijoje tai, kad oligarchija jau užėmė opozicijos lauką, ir tai padarė „Klestinčioji Armėnija“. Ji ir pati pripažįsta, kad yra ne opozicija, dar daugiau – ji valdžioje. „Klestinti Armėnija“ buvo ir lieka valdžioje. 2017 metų pradžioje, jau kylant pabrangimo bangai, Nacionalinio susirinkimo pirmininko pavaduotojas „Carukian“ atstovas Mikaelas Melkumianas žurnalistams pareiškė: Armėnijoje nesama ypatingų prielaidų socialiniam maištui kilti. Kartu jis pripažino, jog šalyje išlieka didelis skurdas (30%) ir nedarbas (20%), daug žmonių išvykę uždarbiauti svetur. 2018 metų valstybės biudžete nenumatyta didinti atlyginimų, pensijų ir pašalpų. Valstybės skola padidės iki $7,2 milijardo (praėjusiais metais siekė 6,8 milijardo). Ir vis dėlto – nesama prielaidų.

Radosi nemažai jam pritariančių: Armėnijoje yra visos socialinio maišto prielaidos, išskyrus vieną esminių – politinę  jėgą, kuri reikštų žmonių nepasitenkinimą. 2015-ųjų vasarą, padidinus elektros energijos kainą, Jerevane daugybė žmonių bruzdėjo aikštėse ir gatvėse gal pusę mėnesio. Kaukazo instituto direktorius Aleksandras Iskandarianas atkreipė dėmesį: pro praėjusių metų balandyje įvykusių parlamento rinkimų neįvyko protesto akcijų – pirmą kartą nepriklausomos Armėnijos istorijoje pagrindinės politinė jėgos pripažino rinkimų rezultatus. Armėnijoje tikrąją politinę opoziciją visiškai sunaikino. Pasak šio specialisto, opozicija iš esmės nustojo atstovauti armėnų visuomenei.

Lapė pamokys vištidę saugoti

Armėnijoje reikalinga nauja politinė kultūra, teigė tas pats Aleksandras Iskandarianas praėjusių metų lapkričio pabaigoje, klausiamas apie artėjančias permainas respublikos santvarkoje (parlamentinė respublika). Viena aišku, sakė, žmonės seniai pradėjo tolti nuo politikos, o dabar matyti visiška jų apatija. O jeigu žmogus niekuo netiki, niekuo nepasitiki ir nieko nesitiki, tai gali balsuoti, kaip jo paprašys bendruomenės vadovas, darbdavys, pažįstamas valdininkas, verslininkas. Jam už tai atlygins: pinigais ar kitaip. Kaip tik taip dabar Armėnijoje balsuoja didelė dalis žmonių. Imti 10 tūkstančių dramų ir tuo pat metu tikėtis šalyje įvyksiant esmines permainas vien dėl to, kad valdžioje pasirodys penki nauji žmonės vietoj penkių pasitraukusių – tai nesubrendimas, kurį visuomenė vieną kartą turi įveikti. Pasak Iskandariano, permainos įmanomos tik brandinant politinę kultūrą ir to labui dar daug turi nuveikti politologai, žurnalistai, mokyklų ir universitetų dėstytojai. Imant pakyšą negalima tikėtis revoliucinių permainų. Tai neįmanoma.

… Tą pačią kovo 19 d.Seržas Sargsianas susitiko su ginkluotųjų pajėgų vadovybe ir kalbėjo apie korupciją: Šis reiškinys tapo blogiu ir mūsų valstybėje, ir mūsų armijoje. Gynybos ministerija – didelis vartotojas ir pirkėjas. Kareivių ir jaunesniųjų karininkų nepasitikėjimo vadovybe ir valstybe šaknys glūdi korupcijoje. Kiekvienas kareivis širdyje turi laikyti, kad armijos ir valstybės turto švaistymas – nedovanotina, tai nusikaltimas, lygus išdavystei. Geras pamokymas. Bet štai apie patį Seržą Sargsianą skaitome: Būtent jis, būdamas gynybos ministru, pavertė Armėnijos ginkluotąsias pajėgas visuotinės korupcijos ir kriminalinių nusikaltimų daigynu. Jo pėdomis bene toliausiai nužengė generalinio štabo viršininkas Jurijus Chačaturovas. Didžiausias akibrokštas: popieriuje gyvavo 5 tūkstančių pagal sutartį tarnaujančių karių pulkas, kurio gyvo niekas akyse neregėjo. Tačiau jam nenutrūkstama srove tekėjo milijonai: atlyginimams ir visiems kitiems reikalams. O ir muilą su dantų pasta „mirusioms sieloms“ tiekė su viršininku susijusi bendrovė…

Tad ko į ministrus pirmininkus šiaip nepretenduojantis, tačiau kitos išeities neturintis (tauta nesupras) Seržas Sargsianas gali pamokyti jaunimą? 

2018.04.09; 05:00

Arūnas Spraunius

„Slaptai.lt“ portale prieš kurį laiką publikuotas laiškas Armėnijos prezidentui Seržui Sargsyanui, kurį 2017-ųjų paskutinėmis gruodžio dienomis parašė ir per žiniasklaidą paskelbė (svarbi aplinkybė) įtakingas jo tautietis, Rusijoje gyvenantis bei šios valstybės pilietybę turintis armėnas verslininkas Levonas Markosas (http://www.lragir.am/index/rus/0/right/view/60061).

Liūdnai pagarsėjęs Seržas Sargsianas

Neperpasakojant detaliai viso laiško turinio (lietuviškai galima perskaityti adresu – (https://slaptai.lt/gintaras-visockas-keletas-patarimu-armenijai-ir-armenijos-draugams/) tik konstatuotina, kad jo autorius išvardija prezidento S.Sargsyano prašymu savo nuo 2000 metų pradžios nuveiktus darbus bei pradėtus projektus, gelbėjant Armėnijos ekonomiką, kuriuos auditoriai iš Maskvos įvertino 300 milijonų JAV dolerių suma. L.Markoso įsitikinimu, tie projektai galėjo duoti rimtą impulsą Armėnijos ekonomikai, deja, galų gale investuotojas patyrė nuostolių ir buvo priverstas aiškintis su teismo antstoliais. Laiško autoriui Armėnijoje iškelta baudžiamoji byla bei paskelbta tarptautinė paieška. L.Markosas prezidentą S.Sargsyaną kaltina apgaule, jog „Tėvynės gelbėjimo“ dingstimi šis „įbrukęs“ jam bankrutavusį „Credit-Yerevan“ banką, ši afera prasukta dalyvaujant prezidento šeimai ir kitiems aukštiems pareigūnams. L.Markosas yra įsitikinęs, kad anksčiau ar vėliau teisingumas dėl apgautų armėnų verslininkų, gviešiantis jų pinigų, nugalės, tik retoriškai klausia, ar tai gali nutikti šaliai vadovaujant S.Sargsyanui.

Šią istoriją galima vertinti įvairiai – tarkime, kaip „tik“ verslo subjektų aiškinimąsi (nors adresatas – aukščiausias Armėnijos valstybės pareigūnas), posovietinėje erdvėje tokių istorijų kaip netrūko, taip ir netrūksta. Vis dėlto, kiek ir kodėl ši istorija tipiška, juo labiau, kad L.Markosas teigia, jog į jį kreipiasi daug tėvynainių, kurie su kartėliu pasakoja apie savivalę Armėnijoje, kur sukonstruota korupcinė sistema?

Keletas istorijų. Kaukazo politikos bei naujienų interneto puslapis „jam-news.net“ praėjusių metų vasario 24-ąją informavo apie Armėnijos nacionalinio saugumo tarnybos (NST) įvykdytas operacijas, kurių metu demaskuotas už palankų sprendimą baudžiamojoje byloje maždaug 8 tūkstančių dolerių reikalavęs teisėjas, įgaliojimus viršijęs policininkas, visaip „tempęs“ sprendimą dėl piliečio pamesto karinio bilieto atkūrimo, mat tikėjosi iš šio 200 dolerių, suklastotus diplomus išdavusios trys aukštosios mokyklos ir areštas Darbo bei socialinių klausimų ministerijos 12-ai pareigūnų, kurie už invalidumo grupės suteikimą ėmė maždaug 40-80 dolerių kyšius. Vienas suimtųjų Armenas Sogoyanas vadovavo medicininės-socialinės ekspertizės centrui, kurio ankstesnis vadovas Mikaelis Vanianas 2012-ųjų spalį atleistas iš darbo už tą patį. Taigi galima kalbėti apie korupcinių tradicijų „perimamumą“.

Vis dėlto tai smulkmė fone tokių istorijų kaip armėnų spaudoje aprašyti buvusio finansų ministro Gagiko Khachatryano (pasak armėnų spaudos, neprarandančio vilties grįžti į vykdomąją vakdžią) šeimos turtai, kai jo broliai politikui kylant karjeros laiptais pirko nekilnojamojo turto JAV už dešimtis milijonų dolerių. Pasak Korupcijos organizuoto nusikalstamumo tyrimų centro (https://www.occrp.org/ru/investigations/6395-sons-of-yerevan-minister-sell-hollywood-mansion), NST pernai ėmėsi publikacijose paskebtų faktų tyrimo, bet po savaitės jį nutraukė, nesikreipusi į Amerikos teisėsaugą pagalbos ir nepaaiškinusi bylos nutraukimo motyvų.

Savo ruožtu S.Markosas laiške nurodo, jog pastaraisiais metais apiplėšti 34 stambūs armėnų verslininkai, naudojantis išbandyta schema: iš pradžių iš žmonių „Tėvynės labui“ išviliojami dideli pinigai, paskui jiems surezgami kaltinimai, siekiant nušalinti nuo verslo ir išstumti iš Armėnijos, o „parduotus“ objektus pasisavinti kaip ir sumokėtus už juos pinigus. Esą taip prezidentas S.Sarkisianas susikrovė milijoninius turtus skurstančioje Armėnijoje.

Intereno leidinys „oc-media.org“ praėjusių metų lapkričio 24-ąją informavo, kaip valdančiųjų politikų figūravimas verslo struktūrose užtikrina jų nebaudžiamumą. Tarkime, prekybos centrų tinklo „Yerevan City“, kurių vienas savininkų yra valdančiosios Respublikonų partijos deputatas Samvelas Aleksanyanas, kasininkės dirba praktiškai be atostogų, jų mėnesinis uždarbis neviršija 165 JAV dolerių.

Dar vieną Armėnijos sostinės prekybos tinklą SAS valdo irgi deputatas respublikonas Artakas Sarkisianas, pastarasis į Armėnijos nacionalinį susirinkimą (parlamentą) praėjusių metų balandį vykusiuose rinkimuose pateko pagal partinį sąrašą. Leidinys „Hayastan24“ balandžio 13-ąją paskelbė koncerno „SAS Group“ susirinkimo garso įrašą, kur nežinomas asmuo reikalauja iš darbuotojų sąrašų rinkėjų, kuriuos šie įsipareigoja palenkti balsuoti už koncerno bosą, o suorganizavusiems daugiausia balsų žada atostogas Paryžiuje.

Po publikacijos kilus triukšmui generalinė prokuratūra pasiuntė įrašą Specialiąjai tyrimų grupei, ši balandžio 19 dieną užvedė baudžiamąją bylą, tačiau rugsėjo 8-ąją ją nutraukė, argumentavusi sprendimą nusikaltimo sudėties nebuvimu.

Armėnijos antikorupcinių programų centro vadovo Varuzhano Oktaniano vertinimu, kova su korupcija jo šalyje tebus šou, kol atsakomybėn nebus patraukti aukščiausi pareigūnai, ypač turint galvoje aplinkybę, kad korupciniai nusikaltimai valdžios struktūrose kartojasi. Tačiau tam reikia politinės valios, kurios kol kas nėra. Valdžiai tai – ne pirmaeilė problema, ji korupcijos teikiamomis galimybėmis tebesinaudoja.

Buvusio Armėnijos ministro pirmininko Hoviko Abrahamyano Kovos su korupcija tarybos įsteigimą 2015-ųjų vasarį lydėjo nemenkas visuomeninis rezonansas, mat į jos sudėtį įtraukti aukšti valstybės pareigūnai (politinė opozicija bei visuomeninės organizacijos deleguoti atstovus į Tarybą atsisakė), sprendžiant iš jų turto deklaracijų, patys prisidėjo prie korupcinių procesų. Tarkime, tuometinis premjeras bei finansų ministras yra doleriniai milijonieriai, jų šeimos valdo daugybę pelningų kompanijų.

Todėl ekspertai kovą su korupcija vertina kaip pakankamai dirbtinę. Armėnijos teisininkų asociacijos pirmininkas Karenas Zadoyanas susiklosčiusioje situacijoje net įžvelgia pavojų šalies nacionaliniam saugumui. Korupcijos grėsmę praėjusių metų vasario 2-ąją skelbdamas metinę ataskaitą pažymėjo ir Amerikos ambasadorius Armėnijoje Richardas P. Millsas. Diplomatas kritikavo su JAV tarptautinio vystymosi agentūros (USAID) parama įsteigtą Kovos su korupcija tarybą, nurodęs, kad šiai per porą veiklos metų JAV skyrė vos 2,5 proc. numatytų lėšų dėl veiklos neefektyvumo. R.P. Millsas taip pat perspėjo, jog tokia padėtis gali pakenkti investicijoms į Armėnijos ekonomiką.

Armėnų separatistų sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto

2015 metų birželio 25-ąją paskelbtoje JAV valstybės departamento ataskaitoje apie žmogaus teises pasaulyje nurodoma, jog daugiausia pažeidimų Armėnijoje 2014 metais padaryta dėl sisteminės korupcijos, neskaidrios vyriausybės veiklos ir ribotos teismų nepriklausomybės.

Gruodžio 6-ąją svarstant 2018 metų valstybės biudžeto projektą Nacionaliniame susirinkime parlamentinės komisijos europinės integracijos klausimais pirmininkė Naira Zohrabyan pareiškė, jog, nors valdžia ne kartą deklaravo taikysianti Singapūro patirtį kovojant su korupcija, ši tebeklesti, todėl Armėnijoje nėra tinkamų sąlygų užsienio investicijoms, skirtingai nuo to paties Singapūro. Interento leidinys „eadaily.com“ jau šių metų sausio 9-ąją citavo ekonomistą,  opozicinio Armėnijos nacionalinio judėjimo politiką Ovanesą Igityaną, pasak kurio, korupcinės schemos lemia pirmo būtinumo prekių bei komunalinių paslaugų kainas šalyje. Armėnijos piliečiai moka daugiau negu Kaukazo regiono ir net Europos gyventojai. Ekonomistas irgi nurodė, jog korupcinė sudedamoji daro šalį labai nepatrauklią užsienio investicijoms, todėl jos pastaraisiais metais mažėja. Šį procesą lydi kapitalo traukimasis, nes armėnų verslininkai nenori investuoti į savo šalies ekonomiką.

Čia jau atsiremiame į geopolitinį-vertybinį pasirinkimą – šalis siekia apsivalymo per skaidrias demokratines procedūras ar lieka prie Rusijos prezidento Vladimiro Putino „rankinės politikos“ stiliaus. Kaip žinia, oficialusis Jerevanas vienu metu mėgina „sėdėti“ ant dviejų – ES rytų partnerystės bei Maskvos diriguojamos Nepriklausomų valstybių sąjungos (NVS) – geopolitinių „kėdžių“, nors daugelis savo šaliai civilizuotos raidos linkinčių armėnų bei šalies draugų perspėja apie tokio pasirinkimo aklavietę.

Dėl Armėnijos – Rusijos agresijos azerbaidžanietiškasis Kalnų Karabachas paverstas griuvėsiais. Slaptai.lt nuotr.

JAV Vidurio Azijos ir Kaukazo intituto direktorius bei Stokholmo saugumo politikos bei vystymosi intituto vienas steigėjų Svantė Cornellas žurnale „The American Interest” paskelbtoje publikacijoje „Kunkuliuojantis Kaukazas“ (2017 05 10) priminė, kad Armėnija ilgą laiką mėgino derinti Rusijos paramą gynybos srityje (glaustis po jos „saugumo skėčiu“, siekdama išlaikyti užgrobtą Kalnų Karabachą) su viltimis suartėti su Vakarais. Galų gale tai lėmė šalies ekonomikos nuosmukį ir milžinišką skolą Rusijai, kurią Maskva mielai „atleido“ mainais už Armėnijos ekonomikos strateginių sektorių kontrolę.

Jerevano siekį formuoti ryšius su JAV ir ES (2010 metais pradėjo derybas dėl asocijuotos narystės) sužlugdė augantys Maskvos ir ES nesutarimai,  2013-ųjų rugsėjį prezidentas S.Sargsyanas paskelbė apie šalies atsisakymą siekti narystės ES Rusijos dominuojamos Eurazijos ekonominės sąjungos (EES) naudai.

Tai negalėjo neturėti įtakos Armėnijos vidaus politikai, susijusiai ir su demokratija bei žmogaus teisėmis. Armėnijos Helsinkio komiteto pirmininko Avetiko Ishkhanyano, programos „Armėnijos saugumo politikos aptarimo gerinimas“ bei Armėnijos tarptautinių santykių bei saugumo instituto pranešimas „Žmogaus teisių padėtis Armėnijoje: sisteminės problemos senos ir naujos konstitucijų šviesoje“ (http://www.lragir.am/index/rus/0/right/view/46591 2016 01 28) pradedama nuo konstatacijos, jog dažniausiai į Armėnijos piliečių teises kėsinasi vykdomoji valdžia, ypač jos galios struktūros. Tokiomis aplinkybėmis žmogų gina ne įstatymas, bet tarnybinis statusas bei finansinės galimybės (čia pateikta pavyzdžių, kad dalis parlamento narių bei ministrų tuo pat metu yra ir verslininkai). Armėnijoje valdžia reiškia ne tik valdymą, bet ir pelningą verslą.

Rusijos ir Armėnijos vadovai Vladimiras Putinas ir Seržas Sargsianas. Rusijos karinė bazė Giumri mieste. 2013 metai

Prastėjančią situaciją žmogaus teisių srityje konstatavo ir dalyviai 2016 metų spalio 20-ąją Vašingtone surengto Armėnijos politikos temai skirto forumo, kuriame pranešimus skaitė Armėnijos Helsinkio komiteto, „Transparency International“, „Human Rights Watch“, Nacionalinio demokratijos paramos fondo, Amerikos advokatų asociacijos, Georgo Washingtono universiteto teisės fakulteto atstovai. Pagrindinėmis priežastimis vėlgi nurodytos jau sisteminis korupcijos pobūdis, verslo bei politikos elitų susiliejimas, nepriklausomos teismų sistemos nebuvimas ir stipri priklausomybė nuo autoritarinės Rusijos.

Praėjusį rugžjūtį viešėdamas Armėnijoje JAV politologas, filosofas, žurnalo „The American Interest“ redakcinės kolegijos pirmininkas bei garsiojo esė „Istorijos pabaiga“ autorius Francis Fukuyama interviu „The Armenian interest“ prastą valstybinių institucijų kokybę dėl korupcijos įvardijo viena didžiausių Armėnijos problemų. Glaudūs ryšiai su Maskva nepadeda spręsti problemos, mat Rusijoje galioja lygiai tokia pat sistema. Fr.Fukuyamos vertinimu, diegiant civilizuotas vertybes ir balansuojant Maskvos įtaką, svarų vaidmenį galėtų vaidinti diaspora.

Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.

Filosofas pateikė Estijos pavyzdį – daugelis estų griuvus Berlyno sienai patraukė į JAV ir Vakarų Europą, ten išsimokslino, padarė sėkmingas karjeras ir grįžo, kai Estijos visuomenė tapo  demokratiška. Ir Armėnijai gausi jos diaspora gali tapti žmogiško kapitalo bei žinių šaltiniu.

Bet tam vis tiek reikia stimulo. Armėnų dienraštis „Haykakan Zhamanak“ šių metų sausio 28-oisos numeryje, svarstydamas apie valstybės brandą, nurodė, kad tai galėtų būti laisvi rinkimai, sumažėjęs korupcijos bei emigracijos mastas, konkurencinga ekonomika, nuo verslo atribota valdininkija ir nors šiek tiek teisingumą vykdantys teismai. Tikra pereinamojo periodo klasika.

Deja, ir „Haykakan Zhamanak“ pripažįsta, jog beveik 30 metų nepriklausomybę turinčiai Armėnijai kol kas šio egzamino išlaikyti nepavyksta, nes valdžiai šalies branda neatrodo svarbiausias klausimas.

2018.03.19; 08:08

Publicistas Leonas Jurša, šios analizės autorius. Slaptai.lt nuotr.

Leonas JURŠA

Armėnijoje gyvuoja kriminalinio-oligarchinio ir korupcinio pobūdžio sistema, kuri vešint aplinkui skurdui tarnauja aukštų valdininkų pelnijimuisi ir užkerta kelią ilgalaikėms investicijoms (iš armėnų žiniasklaidos).

Be sąžinės ir gėdos

Praėjusį rudenį Jerevane įvyko 6-asis Armėnijos ir išeivijos atstovų forumas. Shame.am parašė Armėnijos vadovus jau 20 metų laukiant, kada užsienio armėnai verslininkai atsilieps į nuolatinį raginimą investuoti į šalies ekonomiką. Tie atsiliepia labai vangiai. Tert.am nuomone, gali atsitikti, kad po šio forumo norinčių padėti Armėnijai dar sumažės.

JAV gyvenantis armėnų visuomenės veikėjas ir verslininkas Zarė Palianas žurnalistams prisipažino neįsidėmėjęs Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano ir Armėnų apaštališkosios bažnyčios katoliko Garegino kalbų forume, nes jie skaitė iš lapelių, ką jiems parašė kiti: gal buvau, dovanokite, prisnūdęs. Jis pats nepasitiki Armėnijos valdininkais. Jų gobšumas yra besotis, jie tarsi apsėsti: be sąžinės graužimo grobia viską, kas papuola po ranka. Galima ministru paskirti naują žmogų, tačiau jeigu jam į kraują jau įaugę plėšti, imti kyšius, kaip jį galima priversti tarnauti tautos labui, o ne savo naudai?

Dėl išeivijos verslo atstovų, galimų investuotojų, pasitikėjimo Armėnijos valdžia, tai, anot Paliano, pasitikėjimas lygus nuliui. Jie žino, kad čia plėšiama, teismai perkami. Jis pats keturis kartus buvo ėmęsis verslo Armėnijoje, visus keturis išvogė, o teismo, kuriame galima būtų rasti teisingumą, nėra. Praėjusiais metais pradėjo penktą kartą – ir vėl neišėjo. Sąžiningą žmogų Armėnijoje laiko kvailio vietoje, nieko nevertą. O tuos, kurie pelnosi bet kokia kaina, laiko apsukriais ir gabiais. Bėda ta, jog trūksta moralinių ir aristokratinių savybių. Tai veda į prarają ir reikia tai sustabdyti. klausiu jus, ar nemanote, jog mes einame prarajos link?

Moralinių savybių – šitai suprantama, daugeliui valdžioje ir daug kur jų trūksta. O kas tai yra aristokratiškumas?  

Seržo Sargsiano karikatūra: pats save apdovanoja.

„Seržui Sargsianui, asmeniškai: tokie, kaip Jūs, daro gėdą respublikai!“ – publicistas Gračja Galustianas (Грачья Галустян) savo mintis išdėstė laiško forma; aštrus žodis sukėlė tada, 2012-ųjų pradžioje, didelį šurmulį. Kas privertė autorių kreiptis tiesiai į prezidentą, šiam baigiant ketvirtus valdymo metus? Ogi noras rasti atsakymą, kodėl Maskvoje ir Sankt Peterburge tik 2 ir 3 procentai apklaustųjų, kaip nustatė sociologai, palankiai atsiliepė apie armėnus. Tiesiog skandalas – juk dešimtys milijonų Rusijos žmonių kasdien televizoriaus ekrane mato inteligentiškus, įvairiuose veiklos srityse pagarsėjusius armėnus, ir še tau! O gal rusai tapatina armėnus ne su geriausiais, o su blogiausiais tautos atstovais? Su tokiais personažais, kaip mūsų valstybės vadovas, – rašo publicistas. Tokie kaip Seržas Sargsianas ir visa dabartinė valdžia, sudaryta beveik vien iš žmonių su kriminaline praeitimi, dabartimi ir ateitimi, daro tikrą gėdą respublikai. Jie plėšia ją, ciniškai ir atvirai.

Ir čia autorius kaip pavyzdį pateikia istoriją, nutikusią išeivijos verslininkui, JAV piliečiui Edmonui Chudianui, investavusiam Armėnijoje 5 milijonus dolerių. Tarp aferistų, įstūmusių Chudianą į bankrotą, buvo ir prezidento brolis – Levonas Sargsianas. Ir kas? Seržas pagrasė broliui pirštu: daugiau taip nedaryk. Ne, patarė… kaip išmanant išsisukti. Autorius niekaip negali nusiraminti, anot jo, šitaip rodoma vakarykščių nevykėlių ir autobusų vairuotojų, komjaunimo aktyvistų ir kitų į valdžią prasibrovusių išsišokėlių neslepiama panieka savo tautai, jos žmonių nuomonei, išeivijai.

2013 metais Edmonas Chudianas pats kreipėsi į tautiečius, norinčius investuoti Armėnijoje: Pradėdami bet kokį verslą Armėnijoje būkite labai atsargūs dėl armėnų valdininkų, taip pat jų giminių siūlomų vadinamųjų globėjiškų paslaugų. 2004 metais jis pats, autoritetingų žmonių raginamas, įdėjo nemažas lėšas į statybas, o po kelerių metų liko apiplėštas išvien veikiančių sukčių ir nusikaltėlių, užimančių aukščiausius valdžios postus. Jo įdėjimai, kaip ir daugelio kitų išeivijos armėnų įdėjimai, buvo išgrobstyti veikiant visai valstybinei mašinai. Verslininkas praneša, jog su vienminčiais įsteigė Išeivijos investuotojų teisių gynimo komisiją, ir pataria kreiptis į jos pasamdytus advokatus kilus teisiniams ginčams. Be to, ragina:  Armėnijoje viešpataujančioje savivalės ir kyšininkavimo aplinkoje mes, išeivijos armėnai, turime būti kartu, palaikyti vienas kitą, neleisti, kad koks nors valdininkas ar jo giminaitis tryptų mūsų svajonę – gyventi Armėnijoje ir savo indėliu pasitarnauti jos klestėjimui.

Aristokatiškumas – tai gal ne vien padorumas, tačiau ir giminės garbės paisymas, kilmės bendrystė.  Gėdos jausmas.

Prisivilioja į tėvynę ir apiplėšia

Gali būti, šis forumas ir išeivijos verslininkų atsiliepimai pasitarnavo dingstimi Rusijos Federacijos piliečiui Levonui Markosui parašyti „Atvirą laišką Armėnijos prezidentui Seržui Sargsianui“. Laiško pradžioje teigia, jog paskutinį kartą kreipiasi į jį per žiniasklaidą, mat rašė ne vieną kartą, tačiau atsakymo nesulaukė.

Laiške jis primena keliolikos metų senumo laikus, kai respublikos prezidentu buvo Robertas Kočarianas, pats Sargsianas ėjo gynybos ministro ir Saugumo tarybos sekretoriaus pareigas, o Centriniam bankui vadovavo Tigranas Sarkisianas. Jie esą ir paragino jį, kreipdamiesi į patriotinius jausmus, prisidėti gelbstint Armėnijos ekonomiką. Jeigu Jums liko bent kiek sąžinės, tai jūs turėtumėte atsiminti, – kreipiasi verslininkas laiške į Seržą Sargsianą ir primena suteikęs svarią materialinę bei finansinę paramą Arcachui (Kalnų Karabacho separatistams), gelbėjęs armėnus pabėgėlius, kurių dalis, praėjus beveik ketvirčiui amžiaus, tebegyvena jam priklausančiame viešbutyje Maskvoje. Aš teikiau kiek galėjau paramą ir asmeniškai Jums, ir Jūsų giminaičiams, ponas Prezidente. Tikiuosi, Jūs to nepamiršote?

Sargsianas, rašo verslininkas, pats buvo atvykęs pas jį į Maskvą ir ragino įsigyti kai kurias žlugusias Armėnijos įmones, taip pat vos ne maldavo gelbėti bankrutuojantį banką „Kredit-Jerevan“. Verslininkas rašo patikėjęs ir ryžęsis įdėti į Armėnijos ekonomiką nemažas lėšas, nes nuoširdžiai troško padėti sunkioje padėtyje atsidūrusiai Tėvynei. Galiausiai, – rašo, – įdėjęs į Armėnijos ekonomiką šimtus milijonų dolerių, patyriau milžiniškus nuostolius ir buvau priverstas aiškintis su vietiniais teismo vykdytojais. Jam priklausantį turtą areštavo ir išpardavė.

Taip nutiko ne jam vienam – daug išeivių su kartėliu jam pasakojo apie Armėnijoje įsigalėjusią netramdomą savivalę. Pastaraisiais metais Jūsų komanda, galima sakyti, apiplėšė 34 stambius armėnų verslininkus. Ji veikia pagal vieną ir tą pačia išmėgintą schemą: pradžioje „Tėvynės vardan“ išvilioja iš verslininkų nemažus pinigus, o po to kurpia prieš juos kaltinimus – tam, kad pašalintų iš verslo, išstumtų iš Armėnijos, o „parduotus“ objektus ir už juos sumokėtus pinigus pasiimtų sau. Su jais atsitiko tas pats, ką Jūs, Robertas Kočarianas ir Tigranas Sarkisianas, padarėte su manimi. Štai taip Jūs ir panašūs į Jus susikrovėte sau daugiamilijoninį turtą skurstančioje Armėnijoje.

Neramumai Jerevane. Reuters/Scanpix nuotr.

Markoso žodžiais, Armėnijoje jam visiškai nepagrįstai iškėlė baudžiamąją bylą ir paskelbė tarptautinę paiešką, nors jis neketino nuo nieko slapstytis. Rusijos tyrėjai kelerius metus kruopčiai tyrė bylos medžiagą ir nustatė jo veiksmuose nesant jokios nusikaltimo sudėties. Tai reiškia, kad jis esąs teisėtas kadaise Armėnijoje įsigyto turto savininkas. Parodykite vieną kartą pilietinę drąsą ir priimkite teisingą bei teisėtą sprendimą grąžinti man mano nuosavybę ir atlyginti mano patirtus finansinius nuostolius. Ne vien dėl savęs prašau – dėl visų apgautų išeivijos verslininkų…  Laiškas baigiamas tokiais žodžiais: Grąžinkite apgautiems išeivijos armėnų verslininkams jų nuosavybę, kuri buvo užgrobta Jums žinant ir Jums tiesiogiai dalyvaujant. Nuimkite nuo savo sielos sunkią nuodėmę. Gal tada armėnų tauta Jums dovanos…

Rusijos verslininkas viešai kaltina sunkiais nusikaltimais Armėnijos prezidentus, buvusįjį ir esantįjį, ir reikia sutikti su autoriais, primenančiais gyvuojant nekaltumo prezumpciją ir raginančiais oficialiai paneigti teiginius, jeigu skelbiami dalykai yra netiesa. Arba patvirtinti taip ir buvus… Visa bėda, jog Armėnijoje labai abejojama ir tyrėjų bei teismų nešališkumu. Kas išdrįs, o jeigu ryšis – kaip patvirtins girdėjęs verslininkus tarpusavyje kalbėjus, kad iš jiems atitekusio Markoso turto uždirbamas pajamas jie atiduoda Sargsianui valstybės reikalams, o šis gautus pinigus dedasi sau į kišenę?

Kita vertus, ir „Atvirame laiške“ išdėstytus kaltinimus skeptiškai vertinantys autoriai pripažįsta: vis viena, ir be Markoso, būta nemaža išeivijos verslininkų apiplėšimo atvejų, šiose korupcijos schemose veikė, deja, ir Seržo Sargsiano aplinkos žmonės. Armėnijoje gyvuoja kriminalinio-oligarchinio ir korupcinio pobūdžio sistema, kuri vešint aplinkui skurdui tarnauja aukštų valdininkų pelnijimuisi ir užkerta kelią ilgalaikėms investicijoms.

Vienus sugniuždė, kiti – nepalūžo

Armėnų vyriausybė investicijų žvalgosi visur. 2017-ųjų pradžioje Berlyne įvyko Vokietijos-Armėnijos ekonomikos forumas. Vokiečių ekspertai nurodė, jog reikalai klostosi patenkinamai (kiek padidėjo šalių prekybos apyvarta), tačiau Armėnijos ekonomikoje, suprantama, esama ir problemų. Konkrečiai: oligarchinių struktūrų įsigalėjimas, kai kurių ekonomikos sektorių monopolizavimas, nepriklausomų teismų nebuvimas, neskaidri muitų ir mokesčių žinybų veikla, taip pat – vešinti korupcija. Ir tai vadinama tik problemomis?  Kai kurios jų vokiečių verslininkams kainavo ne vieną milijoną. Prieš ketvertą metų vokiečių verslininkas armėnų laikraščiui „168 žam“ kalbėjo, jog buvo nemažai norinčių investuoti į Armėnijos ekonomiką milijonus, tačiau persigalvojo, išgirdę jo istoriją. Verslas Armėnijoje susijęs su šalies politine valdžia, – sakė vokietis.

2006 metais vokiečių kompanija „Istinvestor“ įsigijo 3,2 % Jerevano bendrovės „Ararat“ akcijų, tačiau nepraėjus nė dvejiems metams didžiausias bendrovės akcininkas – turtingiausiu žmogumi Armėnijoje laikomas verslininkas ir politikos veikėjas Gagikas Carukianas pareikalavo parduoti šią dalį jam. Vokiečiams nesutikus, Carukianas sutvarkė reikalą taip, kad „Istinvestor“ teliko viena akcija, tačiau ir tos dalies jie galiausiai neteko. Tiesa, teismas priteisė vokiečių naudai iš bendrovės „Ararat“ 14,8 milijono dramų (maždaug  $30,5 tūkstančio), nors jie reikalavo beveik 10 kartų daugiau. Anot žurnalistinius tyrimus vykdančio elektroninio leidinio „Hetq”, vokiečių kompanija, investavusi į konjako daryklą $10 milijonų, liko tuščiomis rankomis. Daugiau nieko nepešusi Armėnijos teismuose, kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą Strasbūre. EŽTT žodis yra galutinis, tačiau jo laukti tenka labai ilgai…

Carukianas – politikos veikėjas, partijos „Klestinti Armėnija“ vadovas. 2017-ųjų pavasarį vykusius rinkimus į Nacionalinį susirinkimą jo vedama partija pasitiko žadėdama sutelkti nei rinkėjams, nei patiems politikams neįsivaizduojamas  $15 milijardų (!) investicijas (valdančioji Armėnų respublikos partija, naujam ministrui pirmininkui Karenui Karepetianui subūrus turtingiausius išeivijos armėnus verslininkus, planavo vargais negalais per kelerius metus išspausti 3 milijardus). 15 ir net daugiau milijardų dolerių – tačiau tik tuo atveju, jeigu „Klestinti Armėnija“ parlamente iškovos ne mažiau kaip pusę + 1 vietas. Neiškovojo. Tad nebus Arėnijai pasakiškų 15 milijardų… Nebūtų jų buvę ir iškovojus daugumą – iš kur? 

Pats Carukianas, kaip matėme, į užsienio investicijas nespjauna, tačiau sėdėti už vieno stalo su dalininkais užsieniečiais ne itin linksta. Vokiečių pavyzdys, beje, ne vienintelis. Nuo jo nudegė ir prancūzai. 1997 metais 71 % Aboviano alaus kombinato „Kotaik“ akcijų įsigijo prancūzų koncernas „Castel Castel Beer“; likę 29 % priklausė Carukianui. 2004-aisiais tuometis Armėnijos prezidentas Robertas Kočarianas priėmė kompanijos prezidentą ir labai išgyrė prancūzus rodant pavyzdį, kaip reikia vystyti veiklą Pietų Kaukazo respublikose. Rinktinis salyklas iš Prancūzijos, ypatingi apyniai iš Čekijos pavertė mūsų produkciją populiariausia Kaukaze, – skelbė „Kotaik“ reklama. 2006 metais Carukianas pardavė savo dalį „Castel“ už 4 milijonus. O štai 2011-ųjų pavasarį visą 100% valdė jau Carukianas. Ir žadėjo padaryti viską, kad gerėtų „Kotaiko“ alaus kokybė, didėtų pardavimo apimtis ir jis susigrąžintų lyderio poziciją rinkoje.

Armėnų žiniasklaida pranešė, kad patys prancūzai pasiūlė Carukianui vėl paimti alaus gamyklą Aboviano mieste į savo rankas. Mat susidūrė su finansiniais sunkumais, smarkiai sumažėjo jų produkcijos pirkėjų. Netrukus imta kalbėti, jog Carukianas tiesiog „patarė“ prekybininkams neužsakinėti prancūzų alaus po to, kai „Castel“ atsisakė parduoti jam akcijas. Apie turtingiausiu laikomo armėnų verslininko ataką žinota aukščiausiu valstybiniu lygiu, mėgino įsikišti Prancūzijos pasiuntinys Armėnijoje, kompanijos savininkas net kreipėsi į Prancūzijos prezidentą Žaką Širaką, su kuriuo pasižinojo, tačiau Carukianas pasirodė esąs galingesnis. Matydamas negalėsiąs nuveikti Armėnijos oligarcho, prancūzas pirmiausia išvežė iš Armėnijos šeimą, greitai sutvarkė reikalus ir dingo…

O štai kita prancūzų kompanija, „Pernod Ricard“, nepalūžo. Rusijos imperijoje ir Sovietų Sąjungoje, o ir pasaulyje žinoma Jerevano konjako darykla Armėnijos nepriklausomybės metais suskilo į dvi bendroves: vieną įsigijo prancūzai, kitą – tas pats Gagikas Carukianas. „Pernod Ricard“ per teismus išsikovojo išimtinę į konjako „Ararat“ ženklą. Prancūzų kompanija, kaip pasakė vienas jų konkurentų atstovas, Armėnijoje  veikia kietai  ir agresyviai. Visus reikalus sprendžia tik per šalies vadovybę, valydama kelią nuo konkurentų.

Carukianas mėgino pakelti vynuogių supirkimo kainą ir pervilioti į savo pusę dalį žaliavos tiekėjų, tačiau šį kartą ir jam neišdegė. Vienas pačios kompanijos vadybininkų paaiškino: Armėnija – maža šalis, čia prezidentas gali veikti visus procesus

Užuodė milijardą…

2015- ųjų vasarą Los Andžele eidamas 99 metus mirė armėnų kilmės verslininkas Kirkas Kerkorianas. Pastaruoju metu jis valdė $4,2 milijardų turtą. 1989 metais jo įsteigtas labdaros fondas „Linsi“ (Lincy Foundation) per ketvirtį amžiaus gyvenamųjų namų ir mokyklų statybai, kelių tiesimui ir kitiems Armėnijos poreikiams paaukojo $1,1 milijardo. Svari ir jo ideologinė parama. Ilgą laiką JAV politika Armėnijos atžvilgiu buvo nustatoma Kirko Kerkoriano kabinete, – rašė „The Washington Post”. Jo nuopelnai armėnų tautai buvo įvertinti suteikiant Armėnijos nacionalinio didvyrio vardą (2004). 2016-ųjų pradžioje velionio paskirtieji jo valios vykdytojai sužinojo, kas parašyta milijardieriaus testamente: per trejus metus nuo mirties dienos turtą parduoti ir gautus pinigus padalyti jam gyvam esant vykdytų projektų tolesniam finansavimui.

Riaušės Armėnijoje. Scanpix/Sputnik nuotr.

Net Rusijos naujiena tarnyba „Regnum“ 2016 metų rudenį pranešė, kad yra galimybė į Armėniją nukreipti $2 milijardus, kuriuos paliko verslininkas ir filantropas Kirkas Kerkorianas, ir kad apie tai prakalbo buvęs Armėnijos užsienio reikalų ministras (1998-2008), Nacionalinio susirinkimo narys Vardanas Oskanianas. Jis papasakojo artimai bendravęs su milijardieriumi ir net žinojęs jo mintis. Kerkorianas esą buvo karštas patriotas, jis nuoširdžiai geidė matyti Armėniją klestinčią, demokratinę, išsivysčiusią – tai buvo jo svajonė. Oskanianas prisiminė ir pirmąjį milijardieriaus apsilankymą Armėnijoje, jį visur lydėjo ir akimis matė, kaip Kerkorianas mažiausiai dešimt kartų verkė. Anot buvusio ministro, vienas turtingiausių Amerikos žmonių įdėjo į Armėniją $300 milijonų, kurie labai padėjo šalies ekonomikos vystymui tuo laikotarpiu. O dabar, įsivaizduokite, jeigu pavyktų iš jo palikimo gauti vieną milijardą, tai per ateinančius penkerius metus Armėnijoje galima sukurti stebuklą.

Buvęs ministras ragina nepalikti likimo valiai šios istorinės galimybės, sudaryti komisiją iš 5-7 žinomų, pasitikėjimą pelniusių žmonių – jie palikimo tvarkytojus  turėtų tikinti Armėnijai tikrai reikiant pinigų ir tuos pinigus būsiant tinkamai panaudotus. Šiukštu neleistina, kad kurių nors asmenų ar organizacijų savanaudiškos pretenzijos atgrasytų palikimą dalysiančius žmones nuo Armėnijos.

Nežinia, ar pats Oskanianas taikėsi į tą pasitikėjimą pelniusių žmonių kompaniją. 2012 metais jis neteko parlamento nario teisinės neliečiamybės ir prokurorai jam iškėlė baudžiamąją bylą dėl nusikalstamai gautų didelio masto pinigų įteisinimo („pinigų plovimo“). Iš pradžių įtariamasis spardėsi: politinis persekiojimas, tačiau galiausiai prisipažino iš labdarai skirtų pinigų $250 tūkstančių pasisavinęs… Beje, tai atsitiko jo vadovaujamam fondui pardavus bendrovę, įsteigtą Armėnijoje dviejų Jungtinėse Valstijoje veikiančių korporacijų… Kadangi prisipažino ir sumokėjo mokesčius, bylą nutraukė.

Nacionalinis didvyris užtrenkė tautiečiams duris

Buvusiam ministrui prabilus apie istorinę galimybę gauti bent 1 milijardą iš Kirko Kerkoriano palikimo, atsiliepė Armėnijoje žinoma visuomenės veikėja, Jerevano seniūnų tarybos narė Anahit Bagšian. Dėl teisybės, pareiškė ji, tai ponas Oskanianas turėtų papasakoti ir apie tai, kodėl Kerkorianas nutraukė „Linsi“ fondo veiklą Armėnijoje. Ponia Anahit rašo: Negi ponas Oskanianas nebuvo atsakingas už tai, kad fondas veiktų teisėtai – kartu su tuomečiu prezidentu Kočarianu? Negi nežinojo, kad fondas Armeno Gevorgiano pastangomis buvo suniokotas, ir kalbos apie tai nuėjo iki Kerkoriano? Be kita ko, ataskaitose buvo rašoma, kad suremontuota 12 mokyklų, kai iš tikrųjų remontavo 8-9. Ir panašiai.

1973 metų gimimo Armenas Gevorgianas – prezidento Kočariano administracijos vadovas (2006-2008), vėliau (iki 2014-ųjų) – Nacionalinio saugumo tarybos sekretorius, Armėnijos vyriausybės viceministras, teritorinio valdymo ministras; 2016-ųjų pavasarį vėl tapo nacionalinio saugumo tarybos sekretoriumi, o rudenį – prezidento administracijos vadovu. Prieš kelis mėnesius Sargsianas jį skyrė Priežiūros rūmų nariu (iš viso 7 nariai, kontroliuoja biudžeto išlaidas, valstybės ir vietinės valdžios turto naudojimą) ateinantiems šešeriems metams;  šmėkštelėjo net žinelė, kad gali būti pasiūlytas į Armėnijos prezidentus (pagal Armėnijoje 2015 m. gruodžio  6 d. vykusiame referendume priimtas konstitucijos pataisas svarbiausias valstybėje bus ministras pirmininkas, kurio posto vertas, aišku, šių pataisų pateikėjas – Seržas Sargsianas).

Kirkas Kerkorianas, toliau pasakoja ponia Anahit, Armėnijai skyrė 200 milijonų – gyvenamiesiems namams buvusio žemės drebėjimo zonoje statyti, mokykloms, ir klausia: O jūs, ponai Oskanianai ir Kočarianai, ką jūs padarėte? Neatstatėte nelaimės zonos, neužbaigėte mokyklų statybos, šiais pinigais praturtėjo tik keletas valstybės aparate esančių plėšikų, kuriems tėvynė, Armėnijos valstybė – tik priemonė krautis sau turtą, ir jūs padarėte tai Kerkoriano sąskaita. Tai, Ahanit manymu, Kerkorianą įžeidė iki širdies gelmių, jis nusivylė savo tėvyne ir tėvynainiais, jam tapo atgrasūs Armėnijos grobstytojai, neįtikėtinas korupcijos mastas, vogimas, ir jis nutraukė investicines programas, maitinusias Armėniją.

2011 metų vasarį buvo pranešta: fondas „Linsi“ nutraukia veiklą ir perduoda neišnaudotus pinigus ($200 milijonų) Kalifornijos universitetui Los Andžele (UCLA).

Armėnų žiniasklaida rašė, kad fondo veikla sustabdyta dėl neektyvaus Armėnijai skiriamų lėšų naudojimo. Tačiau esama ir gerokai konkretesnio paaiškinimo: Kerkorianas atsisakė teikti Armėnijai paramą po to, kai pareikalavęs iš vyriausybės per 7 dienas pateikti aiškią ataskaitą apie jai skirtų fondo pinigų panaudojimą, sulaukė kažin kokių miglų. Kerkorianas viešai nesiskundė (apskritai, jis visą gyvenimą vengė žurnalistų ir viešumo), tačiau, kalbama, daugiau nesutiko priimti armėnų delegacijų, net aukščiausių vadovų.

Ir dar. Slaptai.lt  jau pasakojo apie dar vieną prezidento Seržo Sargsiano brolį, Aleksandrą, kuris karaliavo Armėnijoje, tačiau kuo puikiausiai jautėsi ir Jungtinėse Valstijose: varė reikalus padedamas ten gyvenusio armėno – nusikaltėlių autoriteto, nusipirko rūmus ir panašiai. Taigi, pasakojama, „Sašikas-Penkiasdešimt Procentų“ Kerkorianui, vos ne tapšnodamas „Las Vego karaliumi“ vadinamam milijardieriui per petį, pasiūlė tapti kompanionais ir kartu plėtoti lošimų verslą…   

Tiesa turi būti pasakyta!

Per praėjusį rudenį Los Andžele vykusią kasmetinę TV labdaros akciją Visų armėnų fondas (Hayastan All Armenian Fund) surinko $12,5 milijono; 2,5 milijono paaukojo vienas turtingiausių Rusijos verslininkų Samvelas Karapetianas. 2016-aisiais tokios akcijos metu armėnai fondui suaukojo 15 milijonų, 2008-aisiais buvo surinkta $35 milijonai. Prieš kelerius metus Los Andžele neliko nepastebėta vietinių armėnų protesto akcija, jos dalyviai vilkėjo marškinėliais su užrašu „Boikotuojame Visų armėnų fondą, rinkite mokesčius, o ne aukas“. Jie aiškino fondą esant perdėm korumpuotą ir padedant Armėnijos vadovams išlaikyti valdžią (fondo globėjų tarybos pirmininkas – Armėnijos prezidentas); esą 2012 metais fondui suaukota $20 milijonų, kai tuo tarpu Armėnijos vyriausybė dėl valdininkų piktnaudžiavimo, mokesčių nesurinkimo prarado 750 milijonų.

Tai, kad išeivijoje anaiptol ne visi pritaria Armėnijos valdžiai, rodo 2010-aisiais pasirodžiusi internetinė svetainė „Tiesa turi būti pasakyta“ (The Truth Must Be Told). Jos įkūrėjas, išeivijos veikėjas Los Andžele Ara Manukianas, pareiškė joje bus skelbiama žurnalistiniai tyrimai apie žmogaus teisių pažeidimus Armėnijoje, Kalnų Karabache ir išeivijoje, korupciją valdžioje, nusikaltimus kariuomenėje, prekybą žmonėmis (Human Trafficking). 2016-aisiais svetainė pakvietė pasirašyti peticiją „Pakeisk Armėnijos vyriausybę“ (Change Armenia’s Government). Peticijoje nurodoma, kad korumpuotas Seržo Sargsiano režimas žlugdo šalyje taikius demokratinius sąjūdžius, daugelį metų naudoja apgaulę, politinę prievartą ir fizinį smurtą savo valdžiai išlaikyti ir asmeniniam turtui gausinti. Armėnai išeiviai – Jerevano politikos kritikai Los Andželo gatvėse surengė simbolinę akciją – inscenizavo prezidento Sargsiano laidotuves…

Prieš pastarąsias Kalėdas Armėnijos užsienio reikalų ministerija išplatino pareiškimą, kuriame sakoma armėnų radijo stotį „Azatutiun“ ne visai korektiškai perteikus vieno garsiausio išeivijos veikėjų, Armėnijos pasiuntinio UNESCO Šarlio Aznavūro mintis, išdėstytas Prancūzijoje leidžiamame žurnale „Nouvelles  d’Arménie“. Esą radijo žurnalistai išpešiojo tik tam tikrus pasakymus iš pokalbio, kuriame jis, viską paėmus, teigiamai vertina tikrovę. Iš tikrųjų – kai kurie leidiniai greitai pagarsėjusio sakinio pradžią išvertė vienaip: Tuo metu, kai vienus sodina į kalėjimą pavogus kiaušinį, kiti kitaip: … pavogus dvi vištas…, treti: … pavogus kelis grašius (sū). Tačiau sakinio pabaiga visur vienoda ir vienaip supratama: … laisvėje lieka išvogusieji milijonus.

Tai visiškai neleistina, – kalba Aznavūras. – Reikia suvokti, kad mes turime gražią šalį, kurią privalome vystyti, kitaip ji gali išnykti nuo žemės paviršiaus, kaip kai kurios senosios civilizacijos, ir atsakinga už tai bus Armėnijos vadovybė. Aznavūras kalba literatūriškai – kad paryškintų tai, kas yra. Tą sako ir šalies vadovams: Aš jų negailiu. Aš sakau tai, ką manau. Pagal užsienio reikalų ministeriją išeitų, jog šalies vadovai turi teisę žinoti Armėnijos nacionalinio didvyrio (beje, šis vardas jam suteiktas 2004-aisiais draugėje su Kirku Kerkorianu) nuomonę, o paprasti piliečiai – ne?

2018.03.26; 06:00

Seržas Sargsianas jaunystėje. Jis apibrėžtas raudonu rutuliu. Jis – mafijos ir kriminalinių nusikaltėlių draugijoje.

Armėnų priežodis: nedvėsk, asile, ateis pavasaris, sužaliuos žolė. Pastaruoju metu Armėnijoje daug kalbų apie artėjančias permainas valstybės valdyme, tačiau greičiausiai atsitiks taip, kaip sakoma kitame priežodyje: asilas tas pats, tik balną pakeitė. Kiti sako: dėl naujo armėnų genocido kalti Sargsianas su Kočarianu.

Prezidento „ne“ reiškia „taip“

Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano valdymas, trukęs 10 metų, baigiasi balandžio 9 d., tačiau jau kovo 2-ąją sužinojome naujo šalies prezidento vardą – juo tapo buvęs Armėnijos pasiuntinys Didžiojoje Britanijoje Armenas Sarkisianas (ne giminė Seržui Sargsianui, kuris kadaise irgi buvo Sarkisianas, tačiau, įgijęs galių, pareikalavo jo pavargę rašyti su „g“.) Tiesa, naująjį prezidentą išrinko ne piliečiai, o parlamentas – Nacionalinis susirinkimas. Jo kanditatūrą pasiūlė Armėnijos parlamente daugumą turinti Armėnijos respublikos partija, kuriai vadovauja dienas baigiantis prezidentas  (90 narių balsavo „už“, 10 – „prieš“; įsidėmėkime: koalicija „Carukian“ pritarė, prieš balsavo opozicijoje esanti „Jelk“). Ketvirtasis Armėnijos prezidentas pradės eiti pareigas tą pačią balandžio 9-ąją, tačiau jau neturės tų galių, kurias turėjo trys ankstesnieji. Jis paskirs parlamento išrinktą ministrą pirmininką, kuris ir bus šalies vadovu. Tokiu būdu Armėnijoje bus įgyvendinta parlamentinė valdymo sistema, kaip tai numatyta šalies konstitucijos pataisose, priimtose 2015 m. gruodžio  6 d. vykusiame referendume.

O štai dėl to, kas atsisės į premjero kėdę, svarstoma, galima sakyti, nuo 2014 metų, kai prezidentas Sargsianas prabilo apie konstitucines pataisas. Ar tik nesitaiko jis pats išlikti valdžios viršūnėje ir po to, kai turės pasitraukti iš prezidento posto? Vieną kartą tarsi ir pasakė „ne“, tačiau su neaiškia išlyga. Vėliau turėjo dar daugybę progų atsakyti aiškiai, tačiau taip ir neatsakė. Girdi, žiūrėsiąs po 2017-ųjų rinkimų. Tačiau įvyko rinkimai, o prezidentas vis tyli…

Ir štai šių metų sausio viduryje laikraščiui „Žamanak“ pasirodė Sargsianą prasitarus, kad taikosi į aukščiausias valstybės pareigas. Mat prezidento rūmuose vykusiame pasitarime kalbėjo: Jau antroje metų pusėje mes pažiūrėsime, kokias dar papildomas socialinės svarbos problemas galime išspręsti, kad kainų padidinimas nebūtų toks skausmingas socialiai neaprūpintiems mūsų visuomenės sluoksniams. Taigi, daro išvadą laikraštis, Sargsianas atvirai pasakė, kad antroje metų pusėje bus valdžioje ir spręs („Žamanak“ laikomas leidiniu, kuriam valdžios pašnibždama, kas reikalinga).

Rusijos ir Armėnijos vadovai Vladimiras Putinas ir Seržas Sargsianas. Rusijos karinė bazė Giumri mieste. 2013 metai

O paskutinę sausio dieną armėnų žiniakslaida pranešė Armėnijos respublikos partijos tarybą artimiausiu laiku kviesiant posėdį, kuriame kandidatu į Armėnijos ministro pirmininko postą bus pasiūlytas paskutinius mėnesius pezidento kėdėje sėdintis partijos pirmininkas Seržas Sargsianas. Jeigu taryba tam pritars, parašė tas pats „Žamanak“, tai Sargsianas turės paklusti partijos narių valiai, nors prieš ketverius metus ir buvo pareiškęs, jog priėmus konstitucijos pataisas premjero pareigų nesieks.

Šį ketinimą apžvalgininkai įžvelgė ir Armėnijos prezidento kalboje, pasakytoje Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos sesijoje sausio 24 d. Pasigyręs šalyje esant daug nuveikta demokratijos labui, patikino: mes tęsime ta pačia dvasia. Pareiškė apgailestavimą, kad pačioje Europos Taryboje papirkinėjami deputatai, ir perspėjo Europos žmogaus teisių teismą nesikišti į politiką (žinome, ką turėjo omenyje: EŽTT pripažino Armėniją okupavus Azerbaidžano žemes). Tiesa, ir Armėnijoje pasitaiko negerovių, tačiau su jomis nebus taikstomasi: mes kupini ryžto ir toliau sistemingomis ir nuolatinėmis pastangomis naikinsime korupcijos blogį. Gali būti, sakydamas „mes“ kalbėtojas turėjo galvoje „valstybę“. Nes vienoje kalbos vietoje, ragindamas taikiai spręsti Kalnų Karabacho konfliktą, užsimena ir apie savo vaidmenį: Nepriklausomai  nuo to, kur aš atsidursiu, aš visada būsiu pirmoje linijoje sprendžiant šį klausimą.

2017-ųjų pabaigoje Seržas Sargsianas, televizijos kanalo „Armėnija“ paklaustas apie karjerą po 2018-ųjų balandžio, atsakė: Ateis laikas, mes labai ramiai apsvarstysime ir paskelbsime savo sprendimus. Rusijos naujienų tarnyba „Regnum“, perspausdinusi šį atsakymą, skliaustuose paaiškino, ką reiškia „mes“: Armėnijos respublikos partija. Tačiau tai tas pats, kaip pasakyti, jog SSRS laikais vadovavo komunistų partija. Vadovavo ir sprendė Politinis biuras. Seržas Sargsianas pasiūlė kandidatą į prezidentus daugumą parlamente turinčios politinės jėgos vardu po to, kai šiai kandidatūrai buvo pritarta respublikonų partijos Vykdomajame organe (renkamas suvažiavimo dvejiems metais, sudaro 21 narys, tarp jų, suprantama, yra ir dabartinis prezidentas). Armėnijos opozicijos veikėjai, sakydami „jie“, turi galvoje respublikonų „politinį biurą“.

Vasario pirmomis dienomis armėnų žiniasklaida paskelbė, kad respublikonų partija svarsto ne vieną kandidatūrą į ministro pirmininko postą. Šitai žurnalistams pareiškęs teisingumo ministras Davidas Arutiunianas. Pridursime: Vykdomojo organo narys. Kadangi jie paskutinį žodį tars dar ne šiandien ir ne rytoj, sugrįžkime į audringus 2015-uosius. Nes Seržas Sargsianas ir jie viską padarė tada. Tiesa, slaptas karas truko ne vienerius metus.

Pradėjo laužti…

Daugelis Armėnijos politikos ir verslo veikėjų turi pravardes, ne visada jiems malonias. Milijonierius, o gal ir milijardierius Gagikas Carukianas iš vaikystės paveldėjo pravardę „Dodi Gago“. Į akis šituo vardu nevadina, nes jis reiškia Gago esant stiprų, tačiau… nelabai protingą (beje, ano amžiaus 10 dešimtmetyje jis buvo pagarsėjęs kaip Pasaulio ir Europos rankų laužimo čempionas). Mėgstama pasakoti, kaip Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, vežamas nuo Sevano ežero į Jerevaną, paklausė: o koks čia architektūros paminklas? Išgirdęs šiuose rūmuose gyvenant „Dodi Gago“, pagyrė šeimininką: Vadinasi, ne toks jau kvailas šitas Gagikas. Carukiano rūmuose viešėjo būrys arabų šeichų su sūnumis. Ką ten šeichai – šiuose rūmuose, atvykęs į Armėniją oficialaus vizito, nakvojo išrankusis Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka – irgi su sūnumi…

Gagikas Carukianas išgarsėjo 2012 metų rudenį – kažin kokia keista Rusijos nevalstybinė organizacija (Русский биографический институт) jį pripažino „Metų žmogumi“ už prisidėjimą prie Rusijos-Armėnijos ryšių stiprinimo (premijos skirtos prezidentu vėl tapusiam Putinui, dainininkui Kobzonui…). Pavasarį vykusiuose parlamento rinkimuose jo vadovaujama partija „Klestinčioji Armėnija“ gavo 37 vietas ir nusileido tik respublikonų partijai (69 vietos). Carukianas atsisakė sudaryti valdančiąją koaliciją, tačiau ir  opozicijos pusėje nestojo. Vasarą kartu su prezidentu skrido į Londono žaidynių atidarymą – kaip nacionalinio olimpinio komiteto prezidentas. Lapkričio pabaigoje, jau būdamas „Metų žmogumi“, pasakė apsisprendęs dalyvauti prezidento rinkimuose ateinančių metų vasaryje. Gruodžio pradžioje su partijos delegacija lankėsi Briuselyje, kur pasakė: Neįmanoma šalyje kovoti su korupcija, kai tai kovai vadovaujaja pagrindiniai korupcionieriai.

Netrukus  BBC pranešė, kad nepasiteisino lūkesčiai oligarchą Gagiką Carukianą mesiant pirštinę veikiančiam prezidentui rinkimuose – jis, o po jo ir pirmasis prezidentas, Armėnų nacionalinio kongreso pirmininkas Levonas Ter Petrosianas atsisakė varžytis su Sargsianu. Tai sukėlė sumaištį didžiosiose opozicinėse partijose, – aiškino BBC, – ir jos turėjo oficialiai paskelbti nedalyvausiančios prezidento rinkimuose. Politologas Sergejus Minasianas tada pasakė: Antros pagal dydį parlamento frakcijos lyderiui Gagikui Carukianui atsisakius dalyvauti prezidento rinkimuose, veikiančio prezidento laimėjimas juose tapo formalumu. O netrukus žiniasklaidoje pasirodė pranešimas, jog Seržo Sargsiano rinkiminei kampanijai Kotaiko apskrityje vadovauja visiškai ne vietinis gubernatorius, kaip skelbiama, o… Gagikas Carukianas; ir apskritai “Klestinčiajai Armėnijai” priklausantys verslininkai aktyviai pluša Sargsiano pusėje. 

…ir pasidavė

2013-ųjų pavasarį nepriklausomas internetinis leidinys „Beloruskij partizan“ parašė, jog Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka lankėsi Armėnijoje, buvo apsistojęs vietinio oligarcho Gagiko Carukiano namuose, o rytojaus dieną dalyvavo dvejose atidarymo iškilmėse – bažnyčios ir lošimo namų. Įdėjo iškilmių bažnyčioje nuotrauką: Lukašenka su sūnumi, „Dodi Gago“ ir prieš tris mėnesius antrą kartą Armėnijos prezidentu išrinktas Seržas Sargsianas.

Armėnijos prezidento Seržo Sarksiano prisipažinimas dėl nusikaltimų azerbaidžaniečių mieste Hodžaly

Baltarusių leidiniui pasirodė ne visai priimtina tai, kad šalies prezidentas iš bažnyčios važiuoja į kazino ir dar su devynerių metų nesulaukusiu vaiku. Baltarusiai neparašė, kad ir bažnyčia Aboviano mieste, ir kazino prie Jerevano pastatyti Carukiano lėšomis, o tas „kazino“ – tai didžiulis poilsio kompleksas Jerevano pašonėje, kurį, be seniau pastatytų lošimo namų „Shangri La“, sudaro pramogų centras „Faraon“, viešbutis „Kempinski“, kur taip pat veikia kazino, ir dar daugiau kaip 10 pastatų. Šio komplekso mastai ir karališka prabanga pavergia vaizduotę (iš reklamos). Antai restoraną sudaro keturios salės, iš kurių vienoje yra 1 000 vietų, ją apšviečiantis krištolinis sietynas dėl savo dydžio įrašytas į „Gineso rekordų knygą“ (24 tūkstančiai lempų, sveria 33 tonas).   

Išvakarėse, labai gali būti, „Dodi Gago“su savo aukštuoju svečiu, siurbčiodami konjaką „Noy“ (brandina Carukianui priklausanti gamykla), kalbėjosi ne tik apie baltarusiškus traktorius, kuriuos oligarchas prieš rinkimus dalijo ūkininkams ir už kuriuos iki galo dar neatsilygino. Ar kaip veikia aną vasarą Minske su Gagiko prisidėjimu paleista konjako pilstymo linija. Gali būti aptarė ir rytoj atidaromo „Faraono“ perspektyvas. Ar greitai atsipirks?  Viskas priklauso nuo Seržo Sargsiano. Gali būti, „Dodi Gago“prisipažino, kad jeigu galėtų, tai Sargsianą…

Tik pamanykite: prezidento brolis Sašikas, tikras plėšikas, kadaise buvo užsakęs jį, Carukianą, nužudyti! Tačiau Seržas vis dar stipriausias, prieš savaitę respublikonų partija nušlavė visus rinkimuose į Jerevano miesto tarybą ir neprotinga būtų prieš jį eiti. Nuo jo priklauso, kada įsigalios nauja tvarka, pagal kurią lošimo namai galės veikti tik kurortinėse vietovėse, o sostinėje ir apylinkėse jų turi nelikti. Išskyrus tuos, į kuriuos investuota ne mažiau kaip 40 milijardų dramų. O toks objektas yra vienintelis  – „Faraonas“, ten įdėta daugiau kaip $100 milijonų. Jeigu neliktų konkurentų, tai pajamos būtų… patys suprantate. Įstatymo pataisa turėjo jau įsigalioti, tačiau atidėjo…

Aboviane žurnalistai nepraleido progos Carukiano paklausti dėl neseniai nuskambėjusio partijos bendražygio Vardano Oskaniano raginimo skelbti „Klestinčiąją Armėniją“ opozicine jėga. Ne, „Klestinčioji Armėnija“ negali būti opozicijoje, – atsakė. – Ji palaikys tai, kas naudinga šaliai ir armėnų tautai. Be to, pridūrė, Armėnijoje jau yra 3-4 opozicinės partijos, o 5-6 būtų lazdos perlenkimas… Politologas Amajakas Ovanisianas paaiškino, kam oligarchas pasikvietė Baltarusijos prezidentą (kalbama, kvietė ir Ukrainoje tada dar karaliavusį Viktorą Janukovyčių): tam, kad atvertų Gagikui Carukianui kelią, vedantį į Seržo Sargsiano širdį. Esą jam svarbiausia jo verslas ir jis nepalaikys Oskaniano. Rado bendrą kalbą, – taip dar iškilmių išvakarėse leidinys Lragir.am paaiškino, kodėl pats Sargsianas atsiliepė į oligarcho kvietimą. – O Katolikas Gareginas II savo dalyvavimu „pašventins“ jų susitarimą

Nauja tvarka (įstatymo pataisa) dėl lošimų namų iškėlimo toliau nuo sostinės įsigaliojo 2014 m. sausio 1 d. Tarp kitko, 2016-ųjų pabaigoje armėnų žiniasklaida pranešė: Baltarusijos pasiuntinybę pričiupus tiekiant vietiniam oligarchui Gagikui Carukianui prabangius automobilius. Nesumokėjęs muitų, jis sutaupė ne mažiau kaip pusę milijono dolerių. O neseniai buvo atvažiavęs į Giumrį automobiliu „Range Rover“ su Baltarusijos pasiuntinybei priklausančiais diplomatiniais numeriais.

Antrojo prezidento šešėlis

Naujosios bažnyčios Aboviane atidaryme dalyvavo ir antrasis šalies prezidentas Robertas Kočarianas su žmona. Į žurnalistų klausimą, ar nenorįs sugrįžti į didžiąją politiką, atsakė klausimu: O jūs norite? Klausiamas, ar dalyvaus prezidento rinkimuose 2018-aisiais, tik paslaptingai šypsojosi…

2008-ųjų pavasarį, Roberto Kočariano įpėdiniu prezidento poste paskelbus Seržą Sargsianą, Jerevane 10 dienų vyko buvusio kandidato į prezidentus Levono Ter Petrosiano šalininkų protesto demonstracijos. Reikalauta naujų prezidento rinkimų, nes pastarųjų baigtis esą buvusi suklastota. Iki šiol visuomenei nepranešta, kas tomis dienomis įsakė šaudyti į mitinguojančius žmones. Oficialiais duomenimis, žuvo 10 žmonių, tačiau kalbama apie kelis kartus daugiau aukų (kaip parašė vienas komentatorius, mes visi žinome, jog niekada negalima tikėti oficialia versija!).

Dokumentiniame filme „Armėnijos prarastasis pavasaris“ (2011) pateikiami tragiškus gegužės 1-osios įvykius tyrusios parlamentinės grupės nustatyti, tačiau prokuratūros nepripažinti faktai. Opozicijos atstovai, be kita ko, paskelbė raštiškų įrodymų, jog iš gynybos ministerijos sandėlio tomis dienomis buvo išduoda 950 karinės uniformos komplektų ir išdalyta kai kurių aukštų pareigūnų, deputatų, oligarchų asmens sargybiniams, tarp jų – ministro pirmininko Seržo Sargsiano ir parlamento nario, partijos „Klestinčioji Armėnija“ pirmininko Gagiko Carukiano. Tomis dienomis dar įsakinėjo prezidentas Kočarianas. Tačiau jau 2009 metų pradžioje Kalnų Karabacho klano vadų Sargsiano ir Kočariano užkulisinė kova buvo viena geriausiai žinomų miesto paslapčių (iš „WikiLeaks“ paskelbto JAV pasiuntinio Armėnijoje pranešimo).

2012-ųjų rudenį „Klestinčiosios Armėnijos“ kandidatais prezidento rinkimuose politologams regėjosi, be „Dodi Gago“, dar buvęs užsienio reikalų ministras Vardanas Oskanianas ir, suprantama, Robertas Kočarianas. Pastarasis leido suprasti, jog tinkamiausias kandidatas – Oskanianas, galintis sutelkti visus, minus Sargsianą. Apžvalgininkai spėjo patį Kočarianą eisiant į prezidentus 2018 metais, kai „Klestinčioji Armėnija“ visiškai įsigalės. Kiti sakė, jog Kočarianas  su Oskanianu dar keleri metai prieš 2008-ųjų prezidento rinkimus įkūrė naują partiją, pasivadinusią „Klestinčiąja Armėnija“ tam, kad ji praskintų kelią į prezidentus Oskanianui.  Tačiau Sargsianui pavyko kažin kokie atsakomieji žygiai, tarp jų gal įtikinti Maskvą, kad tai ne šiaip Roberto Kočariano planas išlaikyti valdžią, o programa Armėnijai palenkti į Vakarų pusę.

AFP nuotraukoje: riaušės Jerevane 2016-aisiais metais.

Oskanianui, kaip matėme, neišdegė ir 2013-aisiais. „Dodi Gago“ pats atsisakė ir bendražygiui nei kam kitam nepadėjo. Rašyta, kad 2012 metų spalio pradžioje prezidentas pasikvietė Carukianą pokalbiui ir kad šis paprašė savaitės svarstymui, kokiu būdu pranešiąs apie Sargsiano kanditatūros palaikymą artėjančiuose prezidento rinkimuose. Gerai Gagiką Carukianą pažįstantys žmonės sako, kad jis palaikys prezidentą. Tuo tarpu gerai pažįstantys Carukiano „tėtušį“ įsitikinę, kad bus priešingai... „Dodi Gago“, kaip matėme, galiausiai atsisakė. Į Seržo Sargsiano inauguraciją pakviestas Robertas Kočarianas išvakarėse pasakė: Dviejų iš Karabacho kilusių žmonių, senų bendražygių, kova dėl valdžios man buvo nepriimtina. „Dodi Gago“ inauguracijos dieną buvo išvykęs…

Visuomenės kantrybės taurė perpildyta!

2014 m. vasario 15 d. įvykusiame „Klestinčiosios Armėnijos“ suvažiavime svečių nebuvo. Nekvietė ir šalies prezidento Sargsiano, pagerbusio ankstesnį šios partijos susibūrimą parlamento rinkimų išvakarėse. Dabar jis ir kviečiamas vargu ar būtų atvykęs, prisimindamas aname suvažiavime patirtą akibrokštą: Oskanianas jo akyse griežtai kritikavo vyriausybės ir respublikonų partijos veiklą. Anot žurnalistų, Carukianas turėjo teisintis aukštajam svečiui nė nenutuokęs, kas parašyta antro pagal svarbą partijos nario kalbos tekste… Šį kartą pats pirmininkas kritikavo valdžios politiką ir ragino telktis visas šiai politikai nepritariančias politines ir visuomenines jėgas. Pavasarį jis pareiškė: nei parlamento, nei prezidento rinkimuose respublikonų partija daugiau nelaimės!

2014-ųjų rudenį per šalį nusirito trijų parlamento mažumos partijų su „Klestinčiąja Armėnija“ priešakyje sukelta mitingų banga. Spalio 10 d. mitingas įvyko Jerevane, atėjo apie 15-20 tūkstančių žmonių. Jame Armėnijos nacionalinio kongreso pirmininkas Levonas Ter Petrosianas pasakė nuomonę apie neseniai paskelbtą, tačiau jau senokai aptarinėjamą konstitucinių reformų projektą: Po šimtų neigiamų atsiliepimų tik kvailys arba apsimetęs kvailiu patikės ir mėgins įtikinti kitus, kad režimas ėmėsi šių pataisų ne dėl savo valdžios išlaikymo, o vien šalies ir liaudies labui.

Po dviejų savaičių į Laisvės aikštę suplaukė tikrai ne mažiau žmonių. Jeigu artimiausiu metu valdžia nebus pakeista, tai iškils grėsmė net fiziniam Armėnijos išlikimui, – pasakė Vardanas Oskanianas. Carukiano kalbos pradžią minia sutiko pritarimo šūksniais, o štai dėl antros kalbos dalies, kurią perskaitė iš lapo, gūžčiojo pečiais net apžvalgininkai: nepriklausomai nuo politinių permainų valstybės tarnautojai turi ramiai dirbti, politinės pažiūros niekaip neatsilieps jų teisei į darbą, socialinį  aprūpinimą ir nuosavybės neliečiamybę – jis, Carukianas, pasirengęs tapti to garantu? Iš karto prisiminta „Dodi Gago“ užuomina ano mitingo išvakarėse: jis neatmetąs galimybės dalyvauti prezidento rinkimuose 2018 metais.

Riaušės Armėnijoje. Scanpix/Sputnik nuotr.

Aiškiau Carukianas, šiaip jau ne didžiausias oratorius, kalbėjo 2015 metų vasario 5 d. „Klestinčiosios Armėnijos“ sukviestoje respublikonų politikai nepritariančiųjų konferencijoje. Jis vėl kritikavo Seržo Sargsiano peršamas konstitucines reformas ir perspėjo: jeigu valdžia neįvykdys opozicijos reikalavimų, tai liaudis nenutrūkstamais mitingais privers ją skelbti išankstinius parlamento ir prezidento rinkimus. Nereikia nusivilti, drąsino Carukianas ir ragino laikytis savo principų iki pergalės. Visuomenės kantrybės taurė perpildyta. Vienas ne toks žingsnis, netgi vienas ne toks žodis gali išvesti į gatves šimtus tūkstančių žmonių, ir niekas negali pasakyti, kuo tai baigsis…

Atvedė į mūšio lauką ir pabėgo

Po savaitės prezidentas Sargsianas sukvietė Armėnijos respublikos partijos tarybos posėdį, kuriame paskelbė karą „Klestinčiosios  Armėnijos“ vedliui Gagikui Carukianui. Respublikonų vadovas prisipažino klydęs, drausdamas partijos bičiuliams viešai kritikuoti Carukiano krečiamas nesąmones, asmeniškai dangstydamas jo keliamą chaosą, neleisdamas minėti žmonių jam duotos pravardės, „Dodi Gago“. Šis žmogus Armėnijos politiniame gyvenime, pasakė jis, yra blogis. Žmogus su ribotais protiniais gabumais neišvengiamai tampa pažangos stabdžiu. Mums tėvynė duota ne tam, kad paverstume ją cirku. Atėjo laikas išvalyti politiką nuo beraščių ir grąžinti ją į intelektualią vagą. Laikas parodyti kiekvienam jo vietą  – akiplėšai, nemokšai, suklydėliui. Mes privalome visiškai išvalyti politinį lauką nuo feodalinės logikos…

Štai šitaip kalbėjo šalies prezidentas. Jis šiandien pat atleisiąs Carukianą iš Nacionalinio saugumo tarybos nario pareigų, įsakysiąs ministrui pirmininkui, kad pavestų atitinkamoms žinyboms patikrinti ore sklandančius įtarimus apie Carukiano nesumokėtus milijardinius mokesčius menkutės labdaros priedanga, nuslėptus kriminalinius nusikaltimus… Prezidentą per TV girdėjo visa šalis. Taip piktai jis dar niekada nekalbėjo.

„Dodi Gago“ neliko skolingas. Šitas režimas turi būti nedelsiant pašalintas, buvo pasakyta jau rytojaus dieną paskelbtame jo pareiškime, ir mes turime užversti šį gėdingą istorijos puslapį. Būtina išsklaidyti šią šlykščią atmosferą. Aš laikau svarbiausiu savo gyvenimo reikalu išlaisvinti Armėniją nuo šito režimo. Per prezidentu vadinamo žmogaus valdymo laikotarpį šalies užsienio skola padidėjo 3 milijardais dolerių – kur šitie pinigai, ponas Sargsianai? Kur pinigai, priklausantys pensininkams, gydytojams, mokytojams, valstiečiams, kariams, policininkams, dėstytojams ir studentams?  Pasikeitus valdžiai, iš tautos milijardus dolerių pavogę 2-3 žmonės turės grąžinti juos į biudžetą!

Prezidentu vadinamam žmogui kliuvo kaip niekad. Jį, Carukianą, buvo pasakyta pareiškime, be jokių įrodymų apkaltino nesumokėjus mokesčių, tačiau pats nepasakė nė žodžio apie tai, kodėl jam valdant ekonomika atsidūrė ant bedugnės krašto, kodėl sumažėjo investicijos, žmonės klimpo į dar didesnį skurdą, o jo paties ir siauro jo interesams tarnaujančių asmenų ratelio ir deklaruojama, ir nedeklaruojama nuosavybė vis didėjo. Jis taip pat nepaiškino, kodėl verslo terorizavimas tapo valstybės politika, kodėl emigracijos tempai didėja su kiekviena diena, kodėl šalyje finansinis nestabilumas, kodėl bankuose užstatyti ištisi kaimai, namai, piliečių turtas… Štai taip atkirto prezidentui „Dodi Gago“.

Maža to! Carukianas atskleidė priežastį, dėl ko prezidentas jį užsipuolė, pažeisdamas visas žmoniškas ir politines normas. Mat jis, „Klestinčiosios Armėnijos“ lyderis, atsisakė ne vieną kartą jam teikiamų pasiūlymų, kurie leistų Sargsianui išlikti valdžioje iki gyvos galvos po šalyje įvyksiančio konstitucinio referendumo. Man buvo siūloma daugybė bendradarbiavimo variantų, beje, man asmeniškai labai naudingų, taip pat ir prezidento postas po konstitucinės reformos – su sąlyga padėti jam išlaikyti valdžią. Aš kategoriškai atsisakiau… Dar ne viskas. Kreipėsi į žmones: būtina rengtis kovai. Pakanka trims tūkstančiams žmonių išeiti į gatves – ir jie priversti keisti įstatymą. O jeigu išeis visi – tai pakeis valdžią.

Rodosi, šis ugningas pareiškimas dar labiau sustiprino žmonių ryžtą ateiti į trijų Armėnijos parlamento opozicinių partijų Jerevane vasario 20 d. rengiamą mitingą, reikalausiantį valdžios atsistatydinimo. Visuotiniame dūzgesyje pasigirdo ir Roberto Kočariano balsas: Bet kokie veiksmai prieš „Klestinčiosios Armėnijos“ lyderį visų bus laikomi politiniu persekiojimu, neturinčiu menkiausio teisėto pagrindo. Tačiau mitingas neįvyko – „Klestinčioji Armėnija“ pareiškė partijos pirmininką nenorint aštrinti situacijos Armėnijoje. Žiniasklaida pranešė apie vasario 17 d. prezidentūroje įvykusį Sargsiano ir Carukiano pokalbį ir apie tai, kad išvakarėse iš Maskvos atskrido žinomas verslininkas Samvelas Karapetianas (dabartinis premjeras Karenas Karapetianas, bendrapavardis, laikomas Rusijos milijardieriaus statytiniu) – abiejų pusių įtūžiui malšinti.   

Pats Carukianas netrukus įvykusiame „Klestinčiosios Armėnijos“ suvažiavime pareiškė atsisakąs pirmininko pareigų ir iš viso nedalyvausiąs politinėje veikloje – toks esąs jo galutinis sprendimas, kuriam jis ryžęsis po ilgų apmąstymų. Aš pasitraukiu iš aktyvios politikos, – pasakė.- Aš toliau statysiu šalyje bažnyčias, mokyklas, vaikų darželius, padėsiu kultūros ir mokslo žmonėms. Tačiau tai darysiu kaip armėnas, kaip Armėnijos pilietis, kaip Gagikas Carukianas. Iš šios ir paskesnių oligarcho kalbų žmonės turėjo suprasti viena: jis ne bėga nuo mokesčių inspektorių, o gelbsti šalį nuo kraujo praliejimo (Jeigu viskas taip klostysis, tai nelaimės niekas ir juo labiau mūsų liaudis. To tęsti negalima, po to visi mes kaltinsime patys save).

Trijų mažumoje esančių Armėnijos parlamento partijų baigiamas, regėjosi, telkti vieningas opozicinis frontas iširo ir šis reikalas merdi iki šiol… 

Šekspyrui telieka nukelti skrybėlę…

O „Dodi Gago“ tikrai statė. Tų pačių, 2015-ųjų, vasarą Armėnų apaštališkosios bažnyčios katolikas Garagenas II iškilmingai pašventino naująją bažnyčią Nor Ačine, miestelyje netoli Aboviano. Dalyvavo šalies prezidentas Seržas Sargsianas su visa svita, bažnyčios fundatorius Gagikas Carukianas, taip pat daug gražių ponų, tarp kurių turėjo būti ir naujai paskirtas Kotaiko apskrities gubernatorius, dar neseniai ėjęs Aboviano miesto mero pareigas. Beje, „Dodi Gago“ žentas. 

Dėl oligarcho nesumokėtų milijardinių mokesčių, tai 2015 metų lapkričio pradžioje finansų ministras Gagikas Chačatrianas pranešė, kad šešiose iš 7 tikrintų kompanijų, kuriose Carukianas turi dalį, didesnių pažeidimų nerasta. Į žurnalistų pastabą, esą tokiu atveju prezidentas viešai išplatino melagingas žinias apie oligarcho valstybei nesumokėtus milijonus, ministras atsakė: Seržas Sargsianas to neteigė, o tiesiog pasakė, kad reikia pažiūrėti… Dar po savaitės įvyko parlamento posėdis, kuriame svarstyta konstitucinių pataisų projektas. Jam pritarta įtikinama balsų dauguma, „Klestinčiosios Armėnijos“ atstovai irgi buvo tarp 104 deputatų, kurie balsavo „už“. Iš politinės veiklos pasitraukusį Carukianą valdantieji paliko deputatu, tačiau šiame balsavime jis nedalyvavo (visais laikais posėdžiuose jį matydavo kaip jauną mėnulį). O per referendumą Kotaiko apskrityje, laikoma „Dodi Gago“  tėvonija, piliečių aktyvumas buvo netgi didesnis negu vidutiniškai šalyje…

2017-ųjų vasarą vienu svarbiausių politinio gyvenimo Armėnijoje įvykiu tapo prezidento Sargsiano… atostogos. Teisingiau, visuomenėje kilęs didelis šurmulys dėl to, kaip šalies prezidentas leidžia atostogas, o svarbiausia – su kuo. Audringus svarstymus ir piktą pasmerkimą sukurstė žiniasklaidos pranešimas valstybės vadovą ilsintis Šveicarijoje – ne kieno nors, o partijos „Klestintinčioji Armėnija“ pirmininko Gagiko Carukiano draugijoje. Sargsianas atvirai pademonstravo visuomenei, jog visi pastaraisiais metais šalyje vykę politiniai procesai buvo surežisuoti jo paties ir jo aplinkos, – parašė “Armenian Report“ (leidžia daugiausia užsienyje gyvenantys armėnai, kurie kaip sąžiningi žmonės ir patriotai yra neabejingi Tėvynės likimui ir kuriems nemalonus kriminalinis-oligarchinis Armėnijos režimas).

“Armenian Report“ apžvalgininko nuomone, Carukiano bendradarbiavimas su svarbiausiomis  respublikos opozicinėmis jėgomis 2015-ųjų pradžioje, tarp jų – ir su Armėnijos nacionaliniu kongresu, vadovaujamu pirmojo šalies prezidento Ter Petrosiano, labai griežtas priešinimasis valdžios siūlomoms Konstitucijos pataisoms – visa tai buvo sumanyta visuomenės akims apdumti. Neviltyje gyvenantys Armėnijos žmonės patikėjo Carukianą esant nesutaikomą kovotoją su valdžia. Ir kaip nepatikėsi – šalies prezidentas dergia naująjį opozicijos lyderį paskutiniais žodžiais, persekioja jo bendražygius, net suiminėja. Jeigu sodina, vadinasi, valdžia bijo Gagiko! 

Daugelis patikėjo ir 2017-ųjų pavasarį rinkimuose į nacionalinį kongresą balsavo už „Klestinčiąją Armėniją“, kurią vėl vedė režimo nemalonės nepabūgęs Gagikas Carukianas. Žiniasklaidoje jis kategoriškai neigė gandus, jog grįžo į politiką susitaręs su Seržu Sargsianu. Jeigu Gagikas Carukianas ko imasi, – sakė jis save kaip įpratęs trečiuoju asmeniu, – tai ne dėl pareigų ar naudos, o Dievo valia. (Partijos „Klestinčiosios Armėnijos“ pagrindu suburtas aljansas „Carukian“ parlamente gavo 31 vietą; daugiau jų teko tik prezidento Sargsiano vadovaujamiems respublikonams – 58.)

Jis puikiai suvaidino jam skirtą vaidmenį ir atėmė balsus iš Armėnijos nacionalinio kongreso (Ter Petrosiano aljansas liko už parlamento sienų), – daroma išvada “Armenian Report“ .

Kaip žinoma, Seržas Sargsianas yra didelis šachmatų aistruolis (kalbama, ir azartinių lošimų), įgudęs kurpti daugelio ėjimų kombinacijas ir politinėje scenoje, tačiau sunku patikėti įstengus jį surežisuoti tokios trukmės ir tokio masto spektaklį – su dešimtimis tūkstančių statistų, grasinančių sutrypti patį autorių, ir dar veiksmu už kulisų, kuris paprastiems žiūrovams taip ir lieka paslaptimi. Išeina, kad prezidentas Sargsianas susipyko su oligarchu Carukianu tik dėl akių. Ir taip tikroviškai pilti pamazgas vienas ant kito! Tačiau tai – tik užuomazga.

Deputatas Karenas Karapetianas, to nežinodamas, skambina savo jaunesniam broliui Samvelui į Maskvą: gelbėk, mielasis, šiems einant ant peilių, susipjaus visa Armėnija. O gal ir pats „Dodi Gago“ skambina: sukelsiu visą Armėniją, jeigu tas… Milijardierius, atidėjęs į šalį visus savo verslo imperijos reikalus, skrenda į Jerevaną, kur su visais svarbiausiais dramos veikėjais (kalbama dalyvavus ir patį prezidentą) susitinka ministro pirmininko Oviko Abramiano namuose. Čia jis nesvetimas: buvo piršlys Abramiano sūnaus ir Carukiano dukters vestuvėse. Kodėl Gagikai džanai, taip stoji prieš naują konstituciją? Ar pats nori būti prezidentu? Ar „kuklus pensininkas su 6 milijardais“ (Robertas Kočarianas) liepia? Mesk tu jį ir pats pasitrauk nuo scenos – tau nė plaukas nuo galvos nenukris, tavo milijonai liks sveiki ir niekas nesužinos, ką tu ten pridarei jaunas būdamas, čempione! O ateityje… O tu, prezidente… Tačiau tai – kitas pasakojimas.

Du arbūzai vienoje rankoje

Grįžkime prie mūsų avinų, kaip sako prancūzai. Regisi, „Dodi Gago“ norėjo vaidinti savo vaidmenį, tačiau didesnę galią turinčių režisierių buvo net du. Kaip pastebėjo vienas apžvalgininkas, Carukianas vienais kartais klausė vieno, kitais – kito. Jis norėjo viena ranka išlaikyti du arbūzus. O režisieriai kovojo tarpusavyje, ir nugalėjo vietinis – Seržas Sargsianas. Jo svarbiausias laimėjimas:  niekas, ir pirmiausia„Robikas“, niekada nebus Armėnijos prezidentas su tokiomis galiomis, kad galėtų jį nubausti.

Armėnų internetinio leidinio Shame.am tekstus galima vadinti pamfletais (autoriai pripažįsta šį pasaulį esant įdomų tik todėl, kad jame yra erdvės sarkazmui), į Gagiką Carukianą tuoj po jo kapituliacijos 2015-ųjų pradžioje jie kreipėsi šitaip: Ir kaip dabar nepasakyti šitam avinui: galvijau, o vakar tu dėjaisi esąs beveik dramblys, kas su tavimi atsitiko? Juk rengeisi nubausti Seržą, atleisti jį iš pareigų. Tai kodėl persigalvojai? O gal Seržas su tavimi padarė kai ką, kas rodoma pornografiniuose filmuose? Shame.am daugelį kartų traukė „Dodi Gago“ per dantį, tačiau nevengė ir rimtų išvadų: jis trejiems metams užėmė opozicijos lauką, kur nieko neleido, o paskui kerėpliškai pasitraukė, palikdamas tik griuvėsius. Didžiausia jo padaryta žala: visiškas politinės erdvės sujaukimas.

Netrukus po šiųmečio maisto produktų ir kitų prekių pabrangimo (nuo sausio 1 d. padidinus suslėgtų dujų, benzino ir kt. akcizus) nacionalinio susirinkimo pirmininko pavaduotojas nuo aljanso „Carukian“ Mikaelas Melkumianas žurnalistams pareiškė: Armėnijoje nesama ypatingų prielaidų socialiniam maištui kilti. Kartu jis pripažino, jog šalyje išlieka didelis skurdas (30%) ir nedarbas (20%), daug žmonių išvykę uždarbiauti svetur. 2018 metų valstybės biudžete nenumatyta didinti atlyginimų, pensijų ir pašalpų. Valstybės skola padidės iki $7,2 milijardo (praėjusiais metais siekė 6,8 milijardo). Ir vis dėlto – nesama prielaidų. Apžvalgininkai pripažino, jog Melkumianas, ko gero, teisus: šalyje yra visos socialinio maišto prielaidos, išskyrus vieną esminių – politinę  jėgą, kuri reikštų žmonių nepasitenkinimą. 

Liūdnai pagarsėjęs Seržas Sargsianas vėl išliks valdžioje?

Armėnijos geopolitikos šventajame gėrio ir blogio kare kūrėjas Rubenas Barencas mąsto dar plačiau. 2016 metais išleistoje savo knygoje („Где путь спасения, камо грядеши?“) sielojasi galint nelikti kuo apgyvendinti būsimosios „Vilsono Armėnijos“ (tai – ne „Didžioji Armėnija“, tačiau ir nemaža, su keturiomis Turkijos provincijomis). Anot jo, Armėnijoje turėjo būti 5-6 milijonai žmonių, o likę gyventi daugiausia 1,8 milijono (Kalnų Karabache gyventojų skaičius sumažėjo nuo 150 tūkstančių iki 70-80 tūkstančių). Jo galva, apie gyventojų skaičių galima spręsti iš absolventų skaičiaus: paskutiniais sovietinės valdžios metais mokyklą baigė 84 tūkstančiai, o 2016-aisiais – 23 tūkstančiai jaunuolių.

Be to, tauta ir morališkai pakrikusi, antai, spaudos duomenimis, dabar 40 tūkstančių armėnių prostitučių (Armėnijai milžiniškas skaičius) aptarnauja turkus ir arabus, o ne atvirkščiai. Dėl viso to kalti šalies vadovai. Apie pirmąjį prezidentą, Levoną Ter Petrosianą, autorius nė nenori kalbėti (pasaulinio judaizmo agentas), o štai du paskesni, Kočarianas ir Sargsianas, įvykdė armėnų tautos genocidą…

2018.03.19; 09:00

LGGRTC Genocido muziejuje Vilniuje 2017-aisiais buvo atidaryta paroda Hodžaly aukoms atminti. Slaptai.lt nuotr.

Neseniai Azerbaidžano žmonės paminėjo 26-ąsias Chodžalio tragedijos metines. 1992 metų vasario 26 d. armėnų separatistų pajėgos, užėmusios šį nedidelį miestelį Kalnų Karabache, surengė masines taikių gyventojų žudynes. Dabar, prabėgus kelioms savaitėms po metinių minėjimo visame pasaulyje, galime apibendrinti, kaip oficialusis Jerevanas tebemeluoja bandydamas nuslėpti savąją kaltę.

Armėnų akibrokštas metinių dieną

„Chodžalio skerdynių metinės: šiurpus istorijos puslapis, kurio nevalia pamiršti“ – taip pavadintą straipsnį paskelbė Rusijos naujienų tarnyba „Federal Pres“ vasario 26-ąją.

Jame rašoma, jog „istorikai Chodžalio genocidą laiko vienu sunkiausių nusikaltimų ne tik prieš azerbaidžaniečių tautą, tačiau ir prieš visą žmoniją.“ Tos nakties įvykiai kelia siaubą iki šiol. Kaltieji privalo būti nubausti – kad to pasaulyje niekur ir niekada nepasikartotų.

Apie tai parašė ir kai kurie kiti Rusijos leidiniai. „Nezavisimaja gazeta“ priminė („Безразличие к трагедии в Ходжалы неприемлемо“), kad sutinkamai su tarptautine teise prieš Chodžalio gyventojus įvykdytas nusikaltimas turi būti pripažintas genocidu, o jo kurstytojai patraukti atsakomybėn. „Svobodnaja presa“ priminė („Ходжалы: память, которую не убить“), kad karas Kalnų Karabache įsiplieskė „Armėnijai pareiškus teritorines pretenzijas Azerbaidžanui“. Pasaulis nepamiršo nedidelio Azerbaidžano miestelio ir jo gyventojus ištikusios tragedijos. Ją primena paminklai: Olandijoje – Hagoje, Bosnijos mieste Sarajave, Turkijos sostinėje Ankaroje, tolimajame Mechike… Pastararųjų metinių išvakarėse Turkijoje atidengtas dar vienas paminklas Hodžalio genocido aukoms pagerbti. Internetinis laikraštis „Dni.ru“ savo ruožtu priminė: tarptautinė žmogaus teisių gynimo organizacija „Human Rights Watch“ tiesioginiais Chodžalio tragedijos kaltininkais paskelbė armėnų separatistus. Esama daugybės žudynių vietoje pabuvojusių žurnalistų liudijimų apie šiurpų susidorojimą su taikiais gyventojais. 

Rusijos valstybės dūmos deputas, Rusijos – Azerbaidžano tarpparlamentinės draugystės grupės vadovas Dmitrijus Saveljevas pasiuntė vyriausybinę telegramą Azerbaidžano Respublikos prezidentui Ilhamui Alijevui. „Rusijos liaudis, – sakoma joje, – šiandien liūdi kartu su Azerbaidžano žmonėmis. Genocido aktas, nusinešęs 613 žmonių gyvybes, pasaulio bendrijos turi būti pasmerktas, o kaltieji susilaukti griežtos bausmės. Negalima likti abejingam žvelgiant į šiurpius fotokronikos kadrus, užfiksavusius nežmoniško žiaurumo nusikaltimą. Visi drauge turime padaryti visa įmanoma, kad tokia tragedija daugiau nepasikartotų.“

Tokią dieną Armėnijoje reikėtų bent patylėti. Kur tau!

Vasario 26 d. Armėnijos naujienų tarnyba „News.am“ paskelbė rusišką tekstą miglotu pavadinimu – „За Ходжалинской трагедией стоит Азербайджан“. Tačiau iš pirmojo sakinio paaiškėja, kas turima galvoje: „už įvykius Chodžalio mieste atsakinga Azerbaidžano pusė, o ne Armėnijos“. Taip pasakė „Pabėgėlių iš Azerbaidžano SSR  kongreso“ atstovė Mariam Avakian. Esą armėnams užpuolus miestą („Chodžalio užėmimas armėnų pusei turėjo milžinišką reikšmę“) taikūs gyventojai traukėsi Agdamo miesto link ir ten buvo azerbaidžaniečių pajėgos, kurios, „pamačiusios žmones, atidengė į juos ugnį“.

Didesnio melo išgalvoti neįmanoma!

Vadinasi, melavo visi, kurių liudijimai paskelbti antai knygoje “Khojaly Witness of a war crime – Armenia in the Dock”, pasirodžiusioje Londone 2014 metais, o vėliau išleistoje rusiškai (2015), prancūziškai (2016). Visi – žmonės, liudiję, ką matė savo akimis; apie tai rašę įvairių šalių žurnalistai ir tuos įvykius tyrę mokslininkai. Ir visos tarptautinių žmogaus teisių organizacijų ataskaitos (Memorial, Human Rights Watch/Helsinki) – apgaulė? Žiniasklaidoje – ir užsienio (The Washington Post, Le Monde, The Times), ir Rusijos (Труд, Комсомольская правда, kt.) – skelbtos nuotraukos irgi  yra kažin kokia klastotė?

Išeina, viso pasaulio sąmokslas prieš armėnus – ne kitaip? Vadinasi, ne Armėnija turi stoti prieš tarptautinį teismą, o Azerbaidžanas?

… 1992 metų vasario 26-osios rytą Rusijos karinių oro pajėgų sraigtasparnis, valdomas Leonido Kraveco, skrido viršum Chodžalio apylinkių, kai antrasis pilotas šūktelėjo: „Žiūrėkite, kiek visko primėtyta!” Įgulos vadas paleido mašiną žemiau: tai, kas margavo, buvo keli šimtai žmonių kūnų. „Po lauką vaikščiojo smogikai ir šaudė į sužeistuosius, – vėliau pasakojo Kravecas. – Mus pamatę, jie atidengė ugnį į sraigtasparnį. Mums pavyko pasprukti“.

Tą patį vakarą Azerbaidžano prezidento atstovas paprašė Rusijos karinės vadovybės malūnsparnio Azerbaidžano TV grupei į tą vietą nuskraidinti; kartu su Baku žurnalistu Čingizu Mustafajevu (po trijų mėnesių žuvo Kalnų Karabache, sprogus separatistų minai) skrido grupelė Rusijos ir užsienio žurnalistų. Nors sraigtasparnis buvo paženklintas raudonu kryžiumi, juos apšaudė. Vis dėlto pilotui pavyko nutupdyti sraigtasparnį, o netrukus vėl įsodinti Čingizą ir kitus, spėjusius paimti kelis nužudytų vaikų kūnelius, tarp kurių buvo ir atskridusio milicininko „baisiai sužalotas“ 3-4 metų sūnelis. „Jūs įsivaizduojate, kas atsitinka, kai kulka pataiko į vaiko galvą? Beveik nelieka galvos.“

Šiuo sraigtasparniu skridęs Rusijos televizijos žurnalistas Jurijus Romanovas filmavo 37 sekundes, tačiau savo akimis spėjo pamatyti daugiau. „Visas didžiulis laukas iki artimojo horizonto buvo nusėtas moterų, senių, visokio amžiaus, nuo kūdikių iki paauglių, berniukų ir mergaičių lavonais…“  O tolumoje jis įžvelgė karuomenės maskuojamąja uniforma vilkinčias žmogystas,kurios „iš automatų leido ugnį į mūsų sraigtasparnį, kaip ugniagesiai vandenį iš žarnų.“

Patikėjus Mariam Avakian, išeitų, kad „azerbaidžaniečių pajėgos“ apšaudė sraigtasparnį, kuriuo nuskraidinti žurnalistus prašė Azerbaidžano prezidento atstovas?

Armėnijos prezidento Seržo Sarksiano prisipažinimas dėl nusikaltimų Hodžaly mieste

Galiausiai. Bene pati nesuvokdama, ką sako, Mariam Avakian melu apkaltino… patį Armėnijos prezidentą Seržą Sargsianą. Išeitų, jis melavo, kai prieš penkiolika metų, būdamas Armėnijos gynybos ministru, britų žurnalistui Tomui de Valui pasakė: „Iki Chodžalio azerbaidžaniečiai manė, kad su mumis galima juokus krėsti, kad armėnai neišdrįsiantys pakelti rankos prieš taikius gyventojus. Tačiau mes įstengėme pergalėti tai [sulaužyti stereotipą]. Štai kas atsitiko.“ Šiuos žodžius randame Tomo de Valo knygoje „Juodasis sodas. Armėnija ir Azerbaidžanas tarp taikos ir karo“, dienos šviesą išvydusioje 2003 metais.

Jerevanui tarptautinė teisė – tuščias garsas

Kaip žinome, 2001 metais Armėnija ir Azerbaidžanas įstojo į Europos Tarybą. 2005-aisiais Europos Tarybos parlamentinės asamblėjos priimtoje deklaracijoje „Dėl konflikto Kalnų Karabacho regione“ apgailestaujama: praėjus daugiau kaip 10 metų nuo karinių veiksmų pradžios konfliktas Kalnų Karabacho regione lieka nesureguliuotas. Šimtai tūkstančių žmonių iki šiol tebėra persikėlėlių padėtyje ir gyvena siaubingomis sąlygomis. „Didelė dalis Azerbaidžano teritorijos tebėra okupuota armėnų pajėgų, o Kalnų Karabacho regioną tebekontroliuoja separatistų pajėgos“.

Šiame dokumente atsižvelgiama į Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos 1993 metais priimtas keturias rezoliucijas (822, 853, 874, 884) ir primygtinai reikalaujama išvesti ginkluotąsias pajėgas iš visų okupuotų teritorijų.

2008 metais Jungtinių Tautų generalinės asamblėjoje priimtoje rezoliucijoje „Dėl padėties okupuotose Azerbaidžano teritorijose“ (62/243) sakoma nekintamai gerbiant ir palaikant Azerbaidžano Respublikos teritorinį vientisumą tarptautinės bendrijos pripažintų sienų ribose ir reikalaujama „nedelsiant, visiškai ir be išlygų išvesti visas armėnų pajėgas iš visų okupuotų Azerbaidžano Respublikos teritorijų“; nė viena valstybė negali pripažinti teisėta padėties, susiklosčiusios okupavus Azerbaidžano Respublikos teritorijas.

Paminklo Hodžaly aukoms pagerbti paminklo fragmentas. Azerbaidžano sostinė Baku. Slaptai.lt nuotr.

2015-ųjų vasarą šeši Azerbaidžano piliečiai laimėjo bylą prieš Armėniją Europos žmogaus teisių teisme Strasbūre. Teismas nustatė: Kalnų Karabachas, Lačino rajonas ir kitos aplinkinės teritorijos yra Azerbaidžano sudėtinės dalys, kurias ginklu okupavo Armėnijos Respublika ir dabar jas kontroliuoja. Sprendime sakoma, kad karas prasidėjo nuo Armėnijos SSR aukščiausiosios tarybos sprendimo (1989) prijungti Azerbaidžano sudėtyje esančią Kalnų Karabachą autonominę sritį prie Armėnijos SSR. Armėnijos teritorinės pretenzijos ir jos mėginimai aneksuoti dalį Azerbaidžano žemių tapo pagrindine iš pradžių ginkluoto konflikto, o paskui ir dviejų valstybių karo priežastimi. Armėnijos Respublika įsitraukė į Kalnų Karabacho konfliktą nuo pirmųjų jo dienų, o jos karinė parama buvo pagrindinis veiksnys, leidęs užgrobti Azerbaidžano teritorijas.

EŽTT pripažino Armėnijos mėginimus pasisavinti teises į priverstinių pabėgėlių azerbaidžaniečių žemę neteisėtais. Esminių teisių konvencijos ginami Azerbaidžano piliečiai turi teisę grįžti į savo namus – ten, kur jie pastoviai gyveno, atgauti nuosavybę ir turtą. Kaip nurodoma sprendime, dabartinėmis sąlygomis didžiausia kliūtimi tam yra okupuotose teritorijose esantys Armėnijos kariuomenės daliniai. Europos žmogaus teisių teismo sprendimas yra galutinis. EŽTT sprendimai yra privalomi, jų vykdymą  kontroliuoja atitinkamos Europos Tarybos institucijos.

Būtume neteisūs sakydami, jog Strasbūro teismo sprendimo svarbą pasaulinė žiniasklaida visiškai nutylėjo. 2015-ųjų rudenį įtakingas amerikiečių leidinys „The Washington Times“ išspausdino straipsnį apie Kalnų Karabachą („Revisiting evenst in Nagorno-Karabakh“), kurio motto: Rusijai ir Armėnijai tarptautinė teisė yra tuščias garsas (emptynotion). „Tai, kad Armėnija yra okupantė, – neabejotinas faktas“, – teigia jo autorius profesorius Aleksandras Muronsonas. Straipsnis įsidėmėtinas būtent tuo, kad savo teiginį profesorius grindžia ne tik žinoma JT Saugumo Tarybos rezoliucija, tačiau ir Europos žmogaus teisių teismo sprendimu byloje „Čiragovas ir kiti prieš Armėniją“.

Iš tiesų – „Armėnijai tarptautinė teisė yra tuščias garsas“. Šių metų sausio 24 d. Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas pasakė kalbą Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos sesijoje. Jo žodžiais, „Azerbaidžanas įžiebė karą, siekdamas visiško armėnų išnaikinimo Arcache“. Armėnai turi teisę vadinti Kalnų Karabachą Arcachu arba dar kaip, tačiau meluoti viso pasaulio akivaizdoje…

Agresorių laukia atpildas

Žinomas rusų istorikas, karinis ekspertas ir politologas Olegas Kuznecovas praėjusių metų pavasarį parengė peticiją Rusijos Federacijos valstybės dūmai, ragindamas pripažinti armėnų teroristų nusikaltimus Chodžalyje mieste azerbaidžaniečių tautos genocidu (nusikaltimu žmoniškumui). Tai padarė, kaip sakė žurnalistams, „iš vidinio įsitikinimo, nesiekdamas kokios šlovės ir liaupsių.“ Monografijos „Armėnų transnacionalinio terorizmo istorija XX šimtmetyje“ autorius po daugelio metų tyrinėjimo mano suvokęs šio „etninio kriminalinio reiškinio“ esmę. „Aš tai žinau ir noriu, kad tai žinotų ir mano tėvynainiai.“

Šiame dokumente sakoma, kad Chodžalio gyventojų masines žudynes vykdė Kalnų Karabacho armėnų separatistų grupės „Arabo“ smogikai, vadovaujami Libano piliečio Manvelo Jegizariano. Bedrininkavo buvusios Sovietų Sąjungos, o tuo metu – Nepriklausomų Valstybių Sandraugos ginkluotųjų pajėgų 366-to motorizuoto šaulių pulko 2-ojo bataliono, vadovaujamo Seirano Oganiano, kariai, daugiausia armėnai; Oganianas 2008–2016 metais ėjo Armėnijos Respublikos gynybos ministro pareigas. Peticijoje nurodoma, jog įsakė susidoroti su taikiais gyventojais asmeniškai Kalnų Karabacho „savigynos pajėgų komiteto pirmininkas“ Seržas Sargsianas (2008 metais tapo Armėnijos Respublikos prezidentu).

Hodžaly aukoms atminti

Masinių žudynių metu žuvo 613 žmonių, iš jų 63 vaikai, 106 moterys, 70 pagyvenusių žmonių; 56 žmonės nužudyti itin žiauriai; Iš 8 šeimų neliko nei vieno gyvo. 487 žmonės, tarp jų 76 vaikai, buvo sužeisti, 150 žmonių dingo be žinios, 1 275 žmonėms teko įkaitų dalia. Savuosius namus turėjo palikti iš viso 5 379 žmonės.

Peticijoje taip pat primenama, jog šį armėnų teroristų nusikaltimą Azerbaidžano gyventojų genocidu pripažino Meksikos, Turkijos, Kolumbijos, Gvatemalos, Peru, Jordanijos, Hondūro, Džibučio parlamentai; nusikaltimu žmoniškumui – Pakistano, Sudano, Izraelio, Čekijos parlamentai, taip pat Islamo Konferencijos Organizacijos parlamentinė asamblėja.

Rusijos visuomeninio-politinio laikraščio „Tribuna“ vasario 26 d. išspausintame straipsnyje („Война всех против всех: уроки Ходжалы“) rašoma, kad „jau nuo XIX amžiaus armėnų šovinistai-nacionalistai nuosekliai varė azerbaidžaniečių tautos etninio valymo ir genicido politiką. Apie tai liudija daugybė istorinių dokumentų“. Chodžalio tragedija yra Armėnijos vadovybės įvykdytas azarbaidžaniečių tautos genocidas, nors pasaulio bendrija šito dėl „regioninių elitų interesų“ iki galo nepripažįsta. Tačiau po to, kas įvyko, pasaulio žmonės į Armėniją žvelgia kaip į agresorę ir tokia ji išliks ateities kartose. Chodžalio tragedija pasaulio visuomenę perspėja, kaip pavojinga nuolaidžiauti Armėnijos vadovybei, linkusiai į karines provokacijas ir avantiūras. Galiausiai, agresorių neišvengiamai laukia istorinis atpildas ir tai gali įvykti kievieną valandą.

Slaptai.lt informacija

2018.03.15; 04:50

Kilimas „Ovčulug“. Karabacho mokykla. Kilimas saugomas Valstybiniame Azerbaidžano kilimų ir liaudies meno muziejuje Baku

Portalas Slaptai.lt turi sumanymą – apklausti visus Lietuvos europarlamentarus, reziduojančius Briuselyje. Tikslas – išsiaiškinti, kaip Europos Parlamente dirbantys mūsų atstovai vertina Europos Sąjungos ateitį, ES santykius su JAV, Rusija bei Rytų partnerystės programos perspektyvas.

Keli mūsų europarlamentarai, pavyzdžiui, Algirdas Saudargas, Laima Andrikienė, jau davė išsamius videointerviu. Kitų interviu tikimės sulaukti artimiausiu metu. Treti kažkodėl tyli. Vienas iš ilgiausiai tylinčiųjų – europarlamentaras Petras Auštrevičius. Tikriausiai taip ir nepavyks jo prakalbinti, nes, įtariame, politikui labai nepatinka vienas mūsų klausimas – kodėl ES vadovybė taiko dvigubus standartus, vertindama Armėniją ir Azerbaidžaną. Parlamentaras tikriausiai norėtų, kad nerašyta, sumaniai maskuojama nuostata – visuomet palaikyti Jerevaną, o Baku nuolat peikti – išliktų Europoje ir ateityje. 

Be abejo, Rytų partnerystė – sudėtinga tema. Oficialusis Briuselis dėl glaudesnių europinių santykių šiuo metu kalbasi su šešiomis labai skirtingomis Rytų partnerystės programoje dalyvavusiomis, dalyvaujančiomis valstybėmis. Tai Moldova, Gruzija, Ukraina, Baltarusija, Azerbaidžanas ir Armėnija. Jos visos turi specifinių rūpesčių ir bėdų. 

Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau įtartiniausia šioje kompanijoje – Armėnija. Drįstu manyti: jei ES elgtųsi principingai, vargu ar į Rytų partnerystės programą ji įtrauktų šią šalį. Armėnija, iš kurios pusės žiūrėsi, – agresorė. Moldova, Gruzija, Ukraina, Baltarusija ir Azerbaidžanas nėra okupavę nė pėdos svetimų žemių. Atvirkščiai – tai jos kenčia nuo Kremliaus politinių ir karinių intrigų. O štai Armėnija dar visai neseniai, vos prieš kelis dešimtmečius, užpuolė Azerbaidžanui pagal visas tarptautines teises ir normas priklausantį Kalnų Karabachą. 

Žinoma, Kalnų Karabacho užimti armėnams nebūtų pavykę be politinės, karinės ir finansinės Rusijos pagalbos bei Kremliaus palaiminimo. Kad Armėnija neišsiverčia be Rusijos tankų, byloja ir tai, kad armėniškame Giumri regione ilgam dislokuotas rusiškas karinis dalinys. Bet, diskutuojant diplomatų kalba, Rusija atvirai nedalyvavo atimant iš Azerbaidžano regioną, vadinamą Kalnų Karabachu (kaip žinome, Rusija nepripažįsta dalyvavusi okupuojant ir Moldovos, Gruzijos, Ukrainos žemių).

Tad garbingo Europos tautų sambūrio vadovai, šnekėdamiesi su oficialiuoju Jerevanu, nė akimirkai neturėtų pamiršti: tarp Armėnijos ir kitų europietiško pakvietimo trokštančių šalių – milžiniškas skirtumas. Taip, tiek NATO, tiek ES šalys armėnų veiksmus Kalnų Karabache pripažįsta neteisėtais, nuolat ragina oficialųjį Jerevaną išvesti karines pajėgas iš azerbaidžanietiškų žemių. Bet juk Armėnijos vadovybė nereaguoja į Europos pastabas. Jau ištisus du dešimtmečius Jerevanas ignoruoja europietiškas rezoliucijas. Kalbant atvirai, spjauna Europai į veidą. Ir vis dėlto Europa šią šalį užsispyrusi bando atvesti į ES.

Ar nebūtų logiška pirmiau Armėnijai iškelti ultimatumą – arba grąžinate tai, kas jums nepriklauso, arba jums durys į ES – uždarytos. Juk nė viena kita Rytų partnerystės programose dalyvaujanti šalis nėra okupavusi kaimyninių žemių. Galų gale ar protinga Armėniją traukti į ES, kol Giumri dislokuota Rusijos kariauna? Tokia turėtų būti logika.

Tačiau Lietuvoje vis dar atsiranda politikų, kurie į nepaneigiamus argumentus (Lietuva kartu su NATO ir ES pripažįsta Azerbaidžano teritorinį vientisumą kartu su Kalnų Karabachu) keistai atsako: „o tu paklausyk, ką apie savo geopolitinę padėtį kalba Armėnijos politikai, pavyzdžiui, ilgametis Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas“? Absurdų absurdas. Šitokia logika vadovaudamiesi pražūsime. Pirma, jei jau privalu išklausyti Armėnijos vadovų „minčių“, tai kodėl tada ignoruojame Rusijos prezidento Vladimiro Putino „matymus“? Kodėl neįsiklausome į Šiaurės Korėjos bepročio „branduolinius argumentus“, kodėl rimtai nežiūrime į apsišaukėlių Donbaso, Luhansko ar Padniestrės respublikų „prezidentų“ svaičiojimus?

Antra, vadovaujantis logika, jog visuomet privalu išklausyti ir kitokią nuomonę, galime įklimpti net ir lietuviškoje problematikoje. Kad ir dėl Vilniaus ar Klaipėdos žemių priklausomybės ar Kaliningrado srities praeities. Juk tokių, kurie Vilnių laiko lenkišku miestu, o Klaipėdą – vokišku arba rusišku, – gausu. Nejaugi mus gali sugraudinti kai kurių Rusijos politikų, intelektualų, žurnalistų pareiškimai, esą „Kaliningradskaja oblast – jokia ne Prūsija, jokia Mažoji Lietuva, o tik „isskonno ruskije zemli“?

Tad kodėl pametame sveiką protą, kai išgirstame Armėnijos veidmainiškas aimanas, esą šalis iš visų pusių apsupta agresyvių, priešiškų musulmoniškų šalių, todėl ji, suprask, neturi kur dėtis, tik slėptis Rusijos glėbyje? Man regis, atsakymas – paprastas. Nereikėjo okupuoti to, kas tau nepriklauso, ir santykiai su Azerbaidžanu nebūtų blogi. Net ir dabar nėra vėlu – grąžinkite Kalnų Karabachą azerbaidžaniečiams, atsiprašykite jų, ir Azerbaidžanas atleis. Dabar gi armėniškas dviveidiškumas akivaizdus – iš kaimyno atima žemės sklypą, o paskui visam pasauliui skundžiasi, kad kaimynas – susiraukęs, piktas.

Antiarmėniškų pogromų Sumgaite organizatorius ir vadeiva armėnas Eduardas Grigorianas, šiuo metu gyvenantis Rusijoje

Dėl Turkijos – ta pati logika. Liaukitės terorizavę turkus dėl 1915-ųjų įvykių. Taip, 1915-ųjų tragedija nusinešė milijonus gyvybių. Beje, iš visų pusių. Bet laikrodžio rodyklės jau nebepasuksi atgal. Po šios nelaimės praėjo daugiau nei šimtas metų. Nepamirškite šios tragedijos, gerbkite aukas, statykite paminklus, rašykite knygas, kurkite filmus, bet tai darykite Armėnijoje. Liaukitės nurodinėti turkams, taip pat – ir Europai, ir Lietuvai, kaip mes visi privalome traktuoti 1915-ųjų nelaimes. Turėkite drąsos pripažinti, kad 1915-aisiais jumis manipuliavo su Osmanų imperija kariavusi carinė Rusija, ir jūs, norom – nenorom, pasirinkote ne turkų, tarp kurių gyvenote, o jų mirtinų priešų pusę – Kremlių. Beje, daug ką jums derėtų prisiminti: carinės Rusijos organizuotus masiškus jūsų perkėlimus į azerbaidžanietiškas žemes, Turkmančajaus sutartį, azerbaidžanietišką Jerevano praeitį, Hodžaly mieste gyvenusių azerbaidžaniečių likimą, pogromų prieš armėnus Sumgaite organizatoriaus Eduardo Grigoriano armėnišką kilmę… 

Taip pat labai svarbu, kad pripažintumėte, jog dešimtys teroro aktų, kuriuos Europoje, JAV ir Australijoje vos prieš kelis dešimtmečius surengė jūsų teroristinės organizacijos, įskaitant ir ASALA, – didelė klaida. Atsiprašykite dėl jūsų teroristų agresijos bent jau nukentėjusių prancūzų, vokiečių, belgų, amerikiečių, danų, norvegų… Ir tada jūs, armėnai, pajusite, kiek daug oponentų be ypatingų pastangų tampa jūsų draugais. 

Armėnų teroristinė organizacija ASALA

O tiems, kurie vis tiek nori išklausyti armėnų argumentus, galiu priminti, jog pasaulyje esama įvairiai mąstančių armėnų. Seržas Sargsianas – dar ne visa Armėnija. Paskaitykite, kokį laišką Seržui Sargsianui 2017-ųjų paskutinėmis gruodžio dienomis parašė įtakingas jo tautietis.

Omenyje turiu Rusijoje gyvenantį armėną Levoną Markosą. Skelbiame laišką be sutrumpinimų, nors ne su visomis jo mitimis sutinkame (http://www.lragir.am/index/rus/0/right/view/60061).

Ir vis dėlto gal perskaitę laišką pradėsime blaiviau žvelgti į Armėnijos vadovus, neva nuoširdžiai susirūpinusius Armėnijos ir armėnų tautos ateitimi?

XXX

Levono Markoso atviras laiškas Seržui Sargsianui

Pone Prezidente!

Liūdnai pagarsėjęs Seržas Sargsianas

Dar kartą ir, sprendžiant iš visko, paskutinį, kreipiuosi į Jus atviru laišku per žiniasklaidą. Kodėl paskutinį? Nes Jūs ir Jūsų padėjėjai atkakliai nekreipiate dėmesio į mano laiškus ir visiškai juos ignoruojate. Tai jau, švelniai sakant, žinote, prastas tonas.

Pirmiausia, Seržai Azatovičiau, – nedidelis ekskursas į istoriją. Nes reikia Jums kai ką priminti. O būtent – kaip 2000 metų pradžioje to meto AR prezidentas Robertas Kočarianas, Jūs (tuomet AR gynybos ministras ir Saugumo tarybos sekretorius) ir Armėnijos CB (Centrinio banko) pirmininkas Tigranas Sarkisianas, pasinaudoję mano patriotiniais jausmais, nutarė įtraukti mane į Armėnijos ekonomikos gelbėjimą.

Jeigu Jūs turite nors truputį sąžinės, tai Jūs turite atsiminti, kokią reikšmingą materialinę ir finansinę paramą aš teikiau Arcachui jo teisingoje kovoje prieš agresorių Azerbaidžaną. Praėjusio šimtmečio devintojo dešimtmečio pabaigoje – dešimtojo pradžioje aš ėmiausi aktyvių veiksmų išlaisvinant armėnus pabėgėlius iš Baku ir apskritai iš Azerbaidžano, gelbėjau tėvynainius nuo jiems grėsusios tikros mirties. Beje, dalis iš tų pabėgėlių ir šiandien, beveik po ketvirčio amžiaus, tebegyvena Maskvoje mano viešbutyje, kuris tuomet buvo paverstas bendrabučiu…

Aš teikiau pagalbą pagal išgales ir Jums, ir Jūsų giminėms, pone Prezidente. Tikiuosi, Jūs to neužmiršote?

2000-ųjų metų pradžioje Jūs, pone Prezidente, asmeniškai atvykote į Maskvą su man adresuotu pasiūlymu: išpirkti/įsigyti kai kurias Armėnijos gamyklas, fabrikus ir kitas įmones, kurios faktiškai „grimzdo į dugną“ ir ekonominiu požiūriu buvo visiškai neįdomios. Be to, Jūs ilgai mane įkalbinėjote – vos nepalaužėte – įsigyti bankrutuojantį „Credit-Yerevan bank“-ą. Dabar nesismulkinsiu, bet faktas lieka faktu. Visa tai Jūs motyvavote tuo, kad, girdi, „šalies biudžetas tuščias ir reikalauja finansinių įplaukų“.

Tada aš Jumis patikėjau. Ir nusprendžiau investuoti į Armėnijos ekonomiką nemažai lėšų. Dėl to, beje, sumažinau kai kuriuos savo perspektyvius ir net labai konkurencingus aktyvus Rusijoje. Tarp jų, antai, buvo degalinių tinklas „Sretenka–Petroleum“, aprėpiantis apie 25 degalines vien tik Maskvoje. Be to, aš paėmiau didelius kreditus Rusijos bankuose. Ir visas tas didžiules lėšas įdėjau į Armėnijos ekonomiką. Nes nuoširdžiai troškau padėti savo Tėvynei, patekusiai į sunkią padėtį.

Pasitikėjęs Jumis ir priėmęs Jūsų pažadus kaip „tikrą pinigą“, aš įsigijau Armėnijoje virtinę įmonių bei objektų, kurie bankrutavo ir ekonomiškai buvo visiškai neįdomūs. Be „Credit-Yerevan bank“-o, Jums rekomendavus aš įsigijau: Sisiano akmens apdirbimo gamyklą, Kapano vario-molibdeno kombinatą, AAB „Bazalt Džrvež“, UAB „Agrineks“, Hrazdano šiltnamių kompleksą, kompleksą „Sevan Motel“, UAB „Intermotor Armenija“ (2002 m. ši kompanija buvo oficiali Mersedes Benz atstovė Armėnijoje), grožio saloną „Zepiur“.

O gerokai prieš tai aš Jerevane jau turėjau nuosavus tris turgus: 000 „Jerevano turgus Nr.1“ (šalia centrinės parduotuvės, dabar ten „Taširas“); 000 „Jerevano turgus Nr.2“ („Dengtas turgus“ Maštoco prospekte); 000 „Jerevano turgus Nr.7“ (3-jame Norkos masyve).

Aš neslėpiau, kad atėjau į Armėniją rimtai ir ilgam, ir ketinu plėtoti daugiaprofilinį verslą. Čia minėtų ir virtinės kitų pramonės objektų pagrindu sudariau keletą perspektyvių pramoninio profilio projektų. Jų bendrą vertę nepriklausomi auditoriai iš Maskvos nustatė 300 milijonų JAV dolerių. Tie projektai galėjo duoti rimtą impulsą Armėnijos ekonomikos plėtrai. Ir kai kurie iš jų priartėjo prie pat starto. Tačiau toliau reikalai taip ir nepajudėjo. Nieko konkretaus, vien muilo burbulai ir tušti žodžiai.

Galų gale, įdėjęs į Armėnijos ekonomikos šimtus milijonų dolerių, įskaitant tam tikrą „stabilizacinį užstatą“, aš patyriau didžiulių nuostolių ir buvau priverstas aiškintis su vietiniais teismo antstoliais. Tik neapsimeskite, kad Jūs su tuo niekaip nesusijęs. Ir dar kaip susijęs!

Jūs pasielgėte nesąžiningai, pone Sargsianai (tai tik kalbant diplomatiškai). Jūs apgaule, taip sakant, „Tėvynės gelbėjimo“ dingstim, „įbrukote“ man bankrutavusį „Credit-Yerevan bank“-ą, iš kurio tuo metu pumpavo pinigus visi, kas netingėjo. Jūs, kaip aukštas valstybės vadovas, neturėjote jokių teisių nei įgaliojimų siūlyti išpirkti objektą, užgultą daugybės skolų ir įsipareigojimų. Ši afera – vadinkime daiktus savais vardais – buvo prasukta tiesiogiai dalyvaujant tuomečiam valstybės vadovui – Robertui Kočarianui, buvusiam „Credit-Yerevan bank“ savininkui Martynui Oganesianui, AR Centrinio banko pirmininkui Tigranui Sarkisianui, taip pat Jums ir Jūsų šeimai. Gal aš neteisus?

Šiandien į mane kreipiasi daug tėvynainių, kurie skaudančia širdim ir su kartėliu pasakoja apie netvarką ir savivalę Armėnijoje. Jūsų sukonstruota korupcinė ir užgrobimų sistema toliau dirba savo juodą darbą. Pastaraisiais metais Jūsų komanda, iš esmės, apiplėšė 34 stambius armėnų verslininkus. Naudojama jau išbandyta schema: iš pradžių iš žmonių „Tėvynės labui“ išviliojami dideli pinigai, o paskui jiems surezgami kaltinimai – kad nušalintumėte nuo verslo, išstumtumėte iš Armėnijos, o „parduotus“ objektus pasisavintumėte, kaip ir sumokėtus už juos pinigus. Su tais verslininkais kartojasi visiškai tokia pat istorija, kokią Jūs, Robertas Kačarianas ir Tigranas Sarkisianas, surezgėte man. Štai kaip Jūs ir tokie kaip Jūs susikrovėte sau milijoninius turtus skurstančioje Armėnijoje.

Mano įsigytus objektus Jūs, pone Prezidente, neteisėtai, plėšikiškai užgrobėte ir atidavėte sau artimiems žmonėms – Samvelui Aleksanianui ir Gagikui Chačatrianui. Beje, aš turiu žinių, jog Aleksanianas ir Chačatrianas ne kartą savo aplinkoje yra sakę, kad pinigus ir pajamas iš mano objektų jie perduoda Jums valstybės reikalams, o Jūs juos dedate į savo kišenę. Kas gi tada gaunasi?  O tas, kad jau daugiau kaip pusantro dešimtmečio Jūs neteisėtai pasisavinate pajamas iš mano objektų, kuriuos banditiškai užgrobėte Jūs ir Jūsų  „parankiniai“ (Lfiko Samo, Juodojo Gago ir kit).

Asmeniškai Jūsų nurodymu, pone Sargsianai, man Armėnijoje absoliučiai nepagrįstai buvo iškelta baudžiamoji byla, o man pačiam paskelbta tarptautinė paieška. Nors aš apskritai nuo nieko slėptis nė neketinu. Jums mano adresas Maskvoje puikiai žinomas, jau nebūkite per kuklus. Bet esu priverstas Jus nuvilti. Dalykas tas, kad Rusijos Federacijos tyrimo institucijos, nuodugniai išstudijavusios kelerių metų bylos medžiagą, priėjo išvadą, kad mano veiksmuose nėra jokios nusikaltimo sudėties. Man raštu buvo pranešta (aš Jus jau keletą kartų apie tai informavau!), kad tai – galutinis ir nekeičiamas Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijų sprendimas. Jis numato teisę, kad man, kaip RF piliečiui, turi būti grąžintas visas mano Armėnijoje neteisėtai atimtas turtas.

Jums tikriausiai labai nepatinka toks autoritetingų Rusijos tyrimo institucijų verdiktas. Matyt, Jums labiau tiktų namudiniai juristai – kliauzių keverzotojai, seniai ištreniruoti šokti pagal Jūsų dūdelę. Tuomet kam gi Jūs reguliariai švaistote ditirambus tai pačiai Rusijai, šlovindamas ją kaip „svarbiausią strateginę sąjungininkę“? 

Atėjo metas grąžinti teisėtai man priklausančią ir plėšikiškai užgrobtą nuosavybę Armėnijoje. Už kurią aš Rusijoje, beje, iki šiol moku už tais laikais paimtus kreditus.

Pone Prezidente! Tikiuosi, kad Jūs bent jau šį kartą susipažinsite su mano kreipimusi ir sureaguosite į jį iš esmės. Primygtinai raginu Jus, remiantis teisėsaugos institucijų sprendimais, grąžinti man mano nuosavybę. Pademonstruokite gi, pagaliau, pilietinę drąsą ir padarykite teisingą ir teisėtą sprendimą grąžinti man mano turtą ir atlyginti mano patirtus finansinius nuostolius.

Esu įsitikinęs kad anksčiau ar vėliau teisingumas vis dėlto nugalės. Tad kodėl Jūs taip atkakliai nenorite, kad tai nutiktų Jūsų prezidentavimo laikotarpiu? Ne dėl savęs vieno prašau – dėl visų apgautų armėnų diasporos verslininkų, kuriuos Jūs su savo parankiniais, gvieždamiesi jų finansinių resursų, suviliodavote rytietiškai gražbylingai ir rytietiškai klastingai. O patikrinus, tie gražiai įvynioti saldainiukai, kaip taisyklė, būdavo tuščiaviduriai.

Pone Prezidente! Pagalvokite apie nacionalinį valstybingumą, apie mūsų Tėvynės Armėnijos, kurios valdymo vadžias armėnų tauta kuriam laikui patikėjo Jums, prestižą. Pasirodykite, pagaliau, kaip tikras valstybės vadovas, nekenčiantis smurto ir apgaulės,  atjaučiantis tautos poreikius. Grąžinkite apgautiems armėnų diasporos verslininkams jų nuosavybę, plėšikiškai užgrobtą su Jūsų žinia ir Jums betarpiškai dalyvaujant. Nusiimkite tą sunkią nuodėmę sau nuo širdies.

Gal bent tada armėnų tauta Jums atleis…

Levonas Markosas

Maskva, 2017 metų gruodžio 17

Informacijos šaltinis – Lragir.am

2018.01.05; 06:52

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Gintaras Visockas.

Briuselyje neseniai baigė dirbti penktasis Rytų partnerystės viršūnių susitikimas. Kokia jo praktinė nauda?

Astravo AE keliami pavojai

Kol kas neginčijami tik šie faktai: į Belgijos sostinę sugužėjo delegacijos iš 28-ių ES valstybių ir 6-ios Rytų partnerystės šalys. Posėdžių metu įvertinta pažanga ir nubrėžtos tolesnės programos gairės.

Briuselio derybose dalyvavusi Lietuvos respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė gilesnio Rytų šalių suartėjimo su ES perspektyvas aptarė su Ukrainos Prezidentu Petro Porošenko bei Moldovos premjeru Pavelu Filipu.

Pasak Prezidentės, nuo Vilniaus susitikimo ir Maidano praėjus ketveriems metams pasiekta reikšmingų rezultatų – Ukraina, Gruzija ir Moldova tapo asocijuotomis ES partnerėmis. Tačiau, šalies vadovės teigimu, Ukrainos, Moldovos ir Gruzijos ateitis glūdi jų pačių rankose. Tolesnė perspektyva priklauso nuo šių valstybių noro, politinės valios ir nuoseklaus darbo įgyvendinant žmonių gerovei gyvybiškai svarbias reformas.

Beje, susitikimo metu sutarta, kad trys ambicingesnius tikslus keliančios asocijuotos partnerės – Ukraina, Gruzija ir Moldova – dar labiau stiprins bendradarbiavimą su ES, ypač gaunant politinę, ekspertinę ir finansinę paramą.

Taip pat patvirtintas 20-ies prioritetų planas iki 2020 metų. Tarp jų – bendradarbiavimo gilinimas su ES bendros saugumo ir gynybos politikos, kovos su hibridinėmis grėsmėmis, kibernetinėmis atakomis, strateginės komunikacijos ir atsparumo propagandai stiprinimo srityse.

Briuselyje ir Vilniuje – pilietinė akcija prieš Astravo AE. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Lietuvai ypač svarbu, kad Lietuvos vadovė plenarinėje sesijoje iškėlė Astravo atominės elektrinės klausimą. Prezidentės teigimu, bendradarbiavimą su Baltarusija itin komplikuoja tai, kad jos teritorijoje surengtos agresyvios prieš Vakarus nukreiptos puolamojo pobūdžio pratybos „Zapad“, o Astravo AE statoma ignoruojant tarptautinius branduolinės saugos ir skaidrumo reikalavimus.

Prezidentė taip pat pabrėžė, kad šią branduolinę jėgainę statanti Rusijos įmonė „Rosatom“ kelia didelį nepasitikėjimą, nes neigia ir nuslėpė virtinę pavojingų incidentų, tarp jų ir neseniai įvykusį radioaktyvių medžiagų nuotėkį Čeliabinske. Todėl Lietuva šį klausimą kelia aukščiausiu lygiu ES ir siekia, kad Europa panaudotų visą savo įtaką branduolinei saugai ir skaidrumui užtikrinti.

Tad apibendrinant 5-ąjį Rytų partnerystės susitikimą galima teigti, kad jis neatnešė didelių netikėtumų bei sensacijų. Tiesiog trys šalys (Ukraina, Gruzija ir Moldova) – arčiau ES vartų, kitos trys valstybės (Baltarusija, Azerbaidžanas ir Armėnija) – stovi kiek atokiau.

Kol kas tėra vienas neaiškumas – ES požiūris į Armėniją. Lietuvos Prezidentės spaudos tarnyba pranešė, kad Briuselyje pasirašyta „ES išsamaus ir sustiprinto bendradarbiavimo sutartis su Armėnija“.

Kodėl būtent – „išsami“ ir „sustiprinta“? Ką gero padarė Armėnija, kad nusipelnė „išsamaus ir sustiprinto bendradarbiavimo?“ Šia tema jau išsiunčiau keletą klausimų Lietuvos europarlamentarams, pavyzdžiui, Algirdui  Saudargui, Laimai Andrikienei ir Valentinui Mazuroniui, prašydamas išsamių paaiškinimų. O kol jų sulauksiu, pateikiu keletą neginčijamų faktų, kurie kelia daugiausia prieštaringų minčių.

Rusijos karinė bazė – šnipų irštva

Atvirai kalbant, nesuprantu, kodėl ES iš viso flirtuoja su šiandienine Armėnija? Juk šioje šalyje senokai dislokuotos Rusijos karinės bazės. Jos – Giumri mieste. Be kita ko, Jerevano ir Maskvos sutartis dėl karinių dalinių dislokacijos Armėnijoje – ne vienadienė, ji – ilgalaikė. Tad norėtųsi ironiškai diskutuoti su ES vadovais: gal pirmiau palaukime, kada iš Armėnijos pasitrauks rusiška kariauna, ir tik po to bandykime Armėniją už ausų tempti į ES? Negi ES vadovai nepajėgia suvokti, kad dabartinės Armėnijos stūmimas ES pusėn – tai kartu ir rusiškojo karinio Trojos arklio vilkimas į ES struktūras! Nebent Briuselio biurokratai mano sugebėsią pergudrauti Kremlių – armėnus integruos į ES, o Rusijos karinę bazę su karinėmis žvalgybomis ir kontržvalgybomis paliks anapus durų. Ir vis dėlto naivu manyti: jei Kremliaus vadovybė grubiai, panaudodama karinę jėgą, trukdė Modovai, Ukrainai ir Gruzijai artimiau bičiuliauti su ES, tai Armėnijai – tikrai trukdys? Juk čia pat po ranka – Giumri dislokuoti kariniai daliniai.

EUROPA. Slaptai.lt nuotr.

Neatmestinas ir pats niūriausias variantas. Tai būtent Rusija stumia Armėniją į ES siekdama kartu su ja įkelti Europon ir savo karines žvalgybas. ES vadovai nesuvokia, kad į Europą, kurią Rusija ir taip visais įmanomais būdais skaldo, kartu su Armėnija atplūs dar daugiau Kremliaus įtakos agentų?

Į ES tempiama agresorė

ES su Jerervanu neturėtų flirtuoti dar ir dėl to, kad Armėnija iš Azerbaidžano kartu su rusiška karine pagalba atėmė Kalnų Karabachą. ES paskelbusi ne vieną rezoliuciją, kurią pasirašiuosios Europos valstybės pareikalavo armėnų ginkluotąsias pajėgas nedelsiant pasitraukti iš svetimų teritorijų. Bet šį reikalavimą Jerevanas ignoruoja ne vieną dešimtmetį. Tad Europai vertėjo elgtis principingiau – pirma tegul Jerevanas įgyvendina jam iškeltus reikalavimus, t.y. grąžina Azerbaidžanui tai, ką iš jo pagrobė, ir tik tada sėskimės prie derybų stalo dėl rimtų draugysčių. Juk Armėnija savo ordų išvedimą iš Kalnų Karabacho tebevilkina…

Žodžiu, turime akivaizdžius dvigubus standartus: rimtesnės nei iki šiol Rytų partnerystės siekiančios Ukraina, Moldova, Baltarusija, Azerbaidžanas ir Gruzija nėra okupavusios svetimų teritorijų, todėl joms, suprantama, ir teikiama Europos pagalba, taikomos nuolaidos, privilegijos. Bet Europa tuo pačiu tiesia pagalbos ranką ir Armėnijai, kuri okupavusi Kalnų Karabachą (Lietuva ir visos kitos ES bei NATO narės pripažįsta Azerbaidžano teritorinį vientisumą drauge su Kalnų Karabachu). Mano supratimu, ES netinka rimtos draugystės šalimis agresorėmis.

Terorizmą remianti šalis

Armėnijos nepavadinsi taikia valstybe dar ir dėl to, kad ji bent jau kadaise nevengė remti pačių tikriausių tarptautinių teroristų. Pateiksiu tik vieną pavyzdį.

1983 metų liepos 15 dieną Paryžiaus oro uoste Orli sprogo bomba. Žuvo aštuoni žmonės, įskaitant prancūzę Žakliną Kiršner ir jos 19-os metų sūnų. Tarp žuvusiųjų būta JAV, Švedijos, Turkijos piliečių. Incidento metu 55 asmenys patyrė sunkių sužeidimų.

Armėnų teroristinė organizacija ASALA

Laimė, Prancūzijos slaptosioms tarnyboms pavyko sučiupti banditus. Kaltais pripažinti armėnų teroristinei organizacijai ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) priklausantys Varužanas Karapetianas ir Surenas Nairas.

Paaiškėjo ir tikrieji nusikaltėlių motyvai. Oficiali 1983 metų liepos 15-osios incidento priežastis – ultimatumas Paryžiui kuo skubiau paleisti laisvėn Turkijos oro uoste Esenborge bombą susprogdinusį ASALA smogiką Levoną Ekmekdžianą (susprogdinęs užtaisą jis dar šaudė į oro uoste buvusius žmones iš automatinio ginklo).

Taigi buvo akivaizdu, kad ASALA atstovai V.Karapetianas ir S.Nairas bando įbauginti Prancūzijos ir kai kurių kitų šalių visuomenę – jei nevykdysite mūsų reikalavimų, sulauksite naujų išpuolių.

Beje, vertinant šių teroristų įžūlų elgesį neturėtų gluminti aplinkybė, kad bomba sprogo ne turkų lėktuve. Minėti armėnų teroristinės organizacijos ASALA atstovai nenumatė galimų pasikeitimų oro uosto tvarkaraščiuose, todėl įtaisas detonavo ne ten, kur jie norėjo, ir ne tą valandą, kada planuota. ASALA teroristai siekė įtaisą susprogdinti iš Paryžiaus į Stambulą skridusiame Turkijos oro linijų lėktuve. Bet bomba sprogo oro uoste ant platformos, kur saugoti į Islandiją skristi ketinusių keleivių krepšiai.

Apie šį nusikaltimą būtų galima papasakoti daug įdomių detalių. Bet mus labiausiai domina, kur nūnai gyvena V. Karapetianas, vienas iš įtakingiausių to meto ASALA vadeivų? Vadovaujantis sveiku protu, jis turėtų sėdėti viename iš griežčiausių Prancūzijos kalėjimų. Juk visi prancūzų teismai jį nuteisė kalėti iki gyvos galvos. Ir vis dėlto V. Karapetiano šiandien nerasite nė viename Prancūzijos kalėjime. Jis – Armėnijoje. Beje, Armėnijoje jis gyvena kaip laisvas ir didžiai gerbiamas žmogus.

Sunku patikėti? Prancūzijos Sen Moro kalėjime teroristas V. Karapetianas išbuvo 17 metų. 2001-ųjų metų gegužės 4-ąją jis buvo deportuotas į Armėniją tam, kad likusią bausmės dalį atliktų namuose.

Bet iš Prancūzijos deportuotą šį teroristą Jerevane sutiko ne kaip banditą, o kaip didyrį. Tuometinis Armėnijos prezidentas Robertas Kočarianas asmeniškai pasitiko atskraidintą teroristą. Iškilmingose, pompastiškose teroristo sutiktuvėse dalyvavo ir tuometinis Armėnijos premjeras Andranikas Margarianas. O tuometinis Jerevano meras Robertas Nazarianas teroristui iš karto pažadėjo ir nemokamą būstą, ir darbą (paskutiniais duomenimis teroristas gyvena Diližane).

Ką byloja toks oficialaus Jerevano žestas?

Chodžaly šturmo dalyvis

Šių eilučių autoriui taip pat keista, kai Briuselyje surengtose Rytų partnerystės derybose kai kurių šalių prezidentai nevengė fotografuotis su Armėnijos prezidentu Seržu Sargsianu. Argi jie nežino, kad S. Sargsianas – Azerbaidžano miesto Chodžaly šturmo dalyvis? Nejaugi jie nieko negirdėjo, kad Hodžaly šturmo metu žuvo labai daug azerbaidžaniečių civilių?

Liūdnai pagarsėjęs Seržas Sargsianas

Remiantis Human Rights Watch pranešimais, Hodžaly šturmas prasidėjo 1992-aisiais iš vasario 25-osios į vasario 26-ąją. Oficiali Chodžaly aukų statistika: žuvo 613 azerbaidžaniečių. Vadinamosios „Didžiosios Armėnijos“ kūrėjai buvo negailestingi: iš 613 žuvusiųjų – 63 vaikai, 106 moterys ir 70 senelių. Šiandien taip pat žinoma, jog po Chodžaly šturmo 487 azerbaidžaniečiai buvo sužeisti, be žinios dingo 150, armėnų ir rusų ginkluotųjų pajėgų įkaitais tapo 1275 azerbaidžaniečių tautybės asmenys.

Svarbu pabrėžti, jog jungtinės armėnų teroristų ir rusiškojo 366-ojo pulko pajėgos apšaudė net tuos azerbaidžaniečius, kurie bėgo iš miesto į Azerbaidžano gilumą. Taigi buvo žudomi net absoliučiai jokio pavojaus nekeliantys pabėgėliai – civiliai.

Seržo Sargsiano prisipažinimas

Taigi vieša paslaptis: S. Sargsianas dalyvavo šturmuojant Chodžaly. Todėl ir klausiu, ar šiandien įmanomos taikios derybos dėl Kalnų Karabacho sureguliavimo, kol Armėnijai vadovauja vienas iš Chodžaly „didvyrių“?

LGGRTC Genocido muziejuje – paroda Hodžaly aukoms atminti. Slaptai.lt nuotr.

Kalbant apie Seržą Sargsianą verta prisiminti, kad 2012-ųjų metų vasario 24 dieną tarptautinio Karnegio fondo ekspertas Tomas De Vaalas oficialiame fondo tinklapyje paskelbė straipsnį “Prezidentas, interviu ir tragiškos metinės“, kuriame pateikė visą 2000 metų gruodžio 15-osios dienos pokalbį su Armėnijos gynybos ministru S. Sargsianu (vėliau – prezidentas) rusų kalba. Duodamas interviu S. Sargsianas pripažino: „Iki Chodžaly įvykių azerbaidžaniečiai manė, kad mes tik juokaukame. Azerbaidžaniečiai manė, jog armėnai – žmonės, kurie nepajėgs pakelti rankos pieš taikius gyventojus. Visa tai reikėjo perlaužti. Taip ir išėjo“.

Bet juk kryptingas civilių žudymas remiantis tautine priklausomybe – karo nusikaltimas ir nusikaltimas žmoniškumui! Gal S. Sargsiano vieta – ne garbingose Briuselio salėse, o Hagos tarptautiniame tribunole?

2017.11.30; 09:30

Apiplėšę savo valstybės piliečius ir išeiviją dabar jie skelbia šalyje karą korupcijai…

Nelikus šovinių – į karą su korupcija

Neseniai Armėnijos vyriausybėje įvyko Kovos su korupcija tarybos posėdis. Regis, kova prasidės nuo lapkričio mėnesio – atsakingoms žinyboms su ekspertais pavesta dar patobulinti veiksmų programą. Daugiau kaip dešimt metų tam buvo maža. Mat su korupcija užsimota kariauti dar 2004 metais, kai tuometinis prezidentas Robertas Kočarianas įsteigė tam reikalui tarybą.

Po dešimties metų sumanyta, kad šitame bare geriau kariaus vyriausybė ir 2015-aisiais įsteigta nauja taryba, vadovaujama ministro pirmininko. Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas praėjusį rudenį paskyrė naują premjerą – Kareną Karapetianą, šis paliko vadovauti vyriausybei ir po šių metų pavasarį vykusių parlamento rinkimų, kuriuos laimėjo iki tol valdžiusi Armėnijos respublikos partija (su Armėnijos revoliucine federacija „Dašnakcutiun“). Jis yra ekonomikos daktaras, aukštoje valdžioje (išskyrus kelis mėnesius Jerevano mero kėdėje) nebuvo ir giminių joje neturi. 

AFP nuotraukoje: draugiškas Rusijos ir Armėnijos prezidentų Vladimiro Putino ir Seržo Sargsiano pokalbis

Tiesą sakant, dar senos sudėties parlamento (Nacionalinio susirinkimo) pavasario sesijoje deputatas Nikolas Pašinianas kalbėjo apie tą patį ir pasiūlė įsteigti komisiją valstybės tarnautojų pajamų ir turto šaltiniams nustatyti. Visų, esamų ir buvusių aukštose valstybės pareigose, pradedant 1991-aisiais. Svarstymuose šis deputatas priminė, kas kalbama už Nacionalinio susirinkimo langų ir rašoma žiniasklaidoje. Antai prezidento brolis Aleksandras daugelyje įmonių yra užvaldęs po 50 proc. akcijų ir sukaupęs ne vieno milijardo dolerių turtą. „Robertas Kočarianas per savo valdymo metus praturtėjo 4 milijardais dolerių, – kalbėjo jis. – O apie buvusį finansų ministrą Gagiką Chačatrianą sklinda legendos… Arba buvęs premjeras Ovikas Abramianas – mes taip ir nesupratome, kaip jis pardavinėdamas žemės ūkio produkciją galėjo uždirbti 1,2 mln. dolerių…“ Tačiau valdantieji palaikė šį įtikinėjimą rinkime agitacija ir atmetė pasiūlymą.

Kur gyvena turtingiausi armėnai?

Dar iki rinkimų buvo įkurtas uždaras “Armėnijos investuotojų klubas”, į kurį įstojo apie tris dešimtis armėnų kilmės Rusijos verslininkų. Tikimasi, šio klubo nariai į šalies ekonomiką investuos 3,2 mlrd. dolerių (priminsime Armėnijos biudžeto metines pajamas svyruojant apie 2,5 milijardo). Pats prezidentas su naujuoju premjeru kreipėsi į išeiviją: atvažiuokite, be baimės steikite įmones Armėnijoje ir Kalnų Karabache, investuokite kurkite naujas darbo vietas. Jau seniai dantį ant dabartinio prezidento ir viso „Kalnų Karabacho klano“ griežianti išeivija vėl gavo progą išlieti savo įtūžį. Girdi, tiesiog nuostabu: armėnų valdantieji drįsta vėl kaulyti iš daug sykių jau apiplėštų išeivių, kai turėtų papurtyti savuosius piniguočius. Juk turtingiausi armėnai gyvena Armėnijoje ir Kalnų Karabache. Ten galima rasti, skaičiuojant turtą doleriais, mažiausiai penkis milijardierius ir 300 milijonierių! 

Riaušės Armėnijoje. Scanpix/Sputnik nuotr.

Tik kur jų pinigai? Tuos pačius armėnų išeivius JAV prieš kelerius metus pritrenkė ne jų veikėjų paskelbta žinia apie Amerikoje plačiai gyvenantį prezidento brolį, tą patį Aleksandrąir jo įsigytus Kalifornijos valstijoje apartamentus – už 2,8 mln. dolerių. Pritrenkė suma, iš kurios esą atidavė broliui jo „dalį“ Armėnijos prezidentas: 6 milijardai dolerių!

Dar 2010-aisiais Maskvoje veikiančio armėnų klubo “Miabanutiun” vadovas Smbatas Karachianas paskelbė, jog “Armėnijos valdžios viršūnėlė valdo apie 85 proc. visų šalies įmonių ir aktyvų, kontroliuoja 90 proc. piniginių srautų“. 2006-aisiais metais paskelbtame turtingiausių Armėnijos žmonių dešimtuke net šeši buvo vykdomoje valdžioje; tuometinis prezidentas Robetas Kočiaranas šiame sąraše užėmė tik septintą vietą, o gynybos ministras ir būsimasis prezidentas Seržas Sargsianas – aštuntą.

Pateikė ir išsamų sąrašą, kas jiems priklauso – jų pačių, artimųjų ar verslininkų vardu. Ir padarė išvadą: “Šalyje susiklostė du paraleliniai pasauliai su savo įstatymais ir taisyklėmis. Suprantama, esama ir dviejų biudžetų, vadinamojo oficialaus ir šešėlinio, didesnio už oficialųjį 3-4 kartus.”

Per praėjusį laiką turtuolių sąraše atsirado ir naujų pavardžių, tačiau senasis branduolys išliko. Gerokai turtingesnis. Tiesa, buvęs finansų ministras su sūnumis senokai kvėpuoja Los Andželo oru. Tiesa, Valstybės saugumo komitete liko vaizdo įrašas, kuriame pasakojama tai, ko dabar taip reikia: kaip Muitinės tarnyboje veikė pareigūnų neteisėto turtėjimo schema ir kaip ji pasitarnavo Chačatrianui ir kai kuriems kitiems (ne daugeliui); iš interneto šis įrašas, tiesa, išgaravo. Dar atleistas iš premjero pareigų Ovikas Abramianas skubiai pardavinėja savo degalines ir visa kita, ką sunku ko gero ir pačiam suskaičiuoti, taisydamasis su artimaisiais pakelti sparnus į Vokietiją. Atrodo, ir šis pernelyg daug geidė…

O valstybė? Po praėjusių metų „balandžio karo“, kuris labai nuvylė armėnus čia ir visame pasaulyje, žinomas šalies politikas ir režimo priešininkas Ašotas Manučarianas pasakė: „Karo veiksmų protrūkis Karabacho konflikto zonoje parodė, kad mūsų padėtis blogiausia iš visų. Priešingai nuo kaimyninio Azerbaidžano, mes įsigudrinome išparduoti net apkasuose esančių kareivių neperšaunamąsias liemenes. Tai yra viskas, kas galima buvo parduoti, jau parduota“. Amerikiečių organizacijos Global Financial Integrity“ duomenimis, „iš Armėnijos per pastaruosius metus išplaukė nuo 9,8 iki 30 milijardų dolerių“.

Nepadeda nė iš okupuotos valstybės žemių gelmių kasamas auksas su variu ir kitais metalais, nė iš Jakutijos ir Siera Leonės gabenami deimantai, nė konjakas…

Išvykdamas pasiuntiniu paliko tėvynėje įjungtą elektrą

Kai žurnalistai to paties deputato Nikolo Pašiniano (beje, irgi žurnalisto) prieš kelerius metus paklausė, kodėl gi nepatikėjus, jog nuo šiol valdžia imsis kariauti su korupcija, šis atsakė: „Seržas Sargsianas, norėdamas kovoti su korupcija, turėtų pradėti nuo savo šeimos narių.“ Daugiau žinoma apie jo brolį Aleksandrą, „Sašiką“; iškalbinga dar viena jo pravardė – „50%/50%“ (akcijų dalis, kurią verslininkai ne gera valia atiduodavo). Jo gyvenimo aprašymuose pirmiausia į akis krinta „incidentai“.

Kitas jaunesnysis brolis, Levonas – išsilavinęs, tylesnis. Studijavo Rytų šalių istoriją, išmoko arabų kalbą, sovietinėje armijoje tarnavo vertėju Alžyre. Buvo Armėnijos pasiuntiniu Sirijoje, Tunise (2005-2010). Istorijos mokslų daktaras. Levonas vadovauja labdaros fondui, kuriam 2012 metais organizacijos ir privatūs asmenys suaukojo daugiau kaip 7 mln. dolerių. Apie tai sužinota po to, kad Giumrio mieste vykstančio tradicinio tarptautinio muzikos festivalio rengėjai kreipėsi į miesto valdžią prašydami 12 tūkst. dolerių paramos ir apie tai sužinojo žiniasklaida: tarp festivalio steigėjų yra ir prezidento brolis, tačiau jis padėti nesiteikė…

Praėjusių metų kovą Seržas įteikė broliui Levonui vieną aukščiausių Armėnijos apdovanojimų – 1 laipsnio ordiną „Už nuopelnus Tėvynei“. Giumrio miesto taryba suteikė Levonui Sargsianui miesto garbės piliečio vardą. Netrukus miesto visuomenės veikėjai išplatino pareiškimą, kad jis nusipelnė šio vardo, ir nemažai miestiečių jį pasirašė. Prabilo ir žiniasklaida: veikia ne vienas labdaros fondas, į kuriuos išeiviai siunčia aukas, tačiau pinigai nežinia kur dingsta ir darbų nematyti. 

Galingoji mafija

2015-aisiais žiniasklaida parašė, jog Armėnijos pasiuntinys Vatikane Mikaelis Minasianas nusipirko butą už $ 565 tūkstančius; įsigijo dar automobilį „Range Rover“ ($112 tūkst.) ir garažą ($63 tūkst.). Šis jaunas vyras – Armėnijos prezidento žentas. Kodėl nenusipirkus, turint pinigų? Tačiau 2013-aisiais rašyta ir apie kita. Vienas armėnų internetinis leidinys pranešė viską rodant, jog ant Debedo upės veikianti vandens elektrinė priklauso prezidento šeimai, tiksliau – jo žentui Mikaeliui Minasianui.

To niekas neneigia, tačiau ir nepatvirtina. Akivaizdu viena: bendrovė, kuriai priklauso elektrinė, įregistruota tuo pačiu adresu kaip ir San Marino konsulo buveinė. O konsulas buvo ne kas kitas, o tas pats prezidento žentas. Tačiau svarbiausia yra ne tai. Ši didelio pajėgumo jėgainė vyriausybės sprendimu buvo perduota gynybos ministerijai – tuo laiku, kai jai vadovavo Seržas Sargsianas. Iš pradžių jos turtas buvo parduotas privačiai bendrovei, o 2011 metais toji bendrovė tapo visavalde jos savininke. Kol elektrinė priklausė gynybos ministerijai, valstybė mokėjo jai už 1 kW/h po 3-6 dramus, kai virto bendrovės nuosavybe – po 24 dramus…

Banditas su diplomato pasu

Praėjusį pavasarį Čekijoje, Karlovy Vary mieste, šios šalies kovos su organizuotu nusikalstamumu pareigūnai užkardė kriminalinių autoritetų (rusiškai) sueigą, turėjusią “vainikuoti” naujus šio aukščiausio nusikaltėlių luomo (rusiškai – вор в законе) narius. Juos sušaukė Rusijoje, Sočyje gyvenantis Rubenas Tatulianas; vieniems jis verslininkas ir labdarys, kitiems – autoritetas, pravarde “Robsonas”. Kai kurie į Čekiją atvyko prisidengę svetimais vardais, o “Robsonas” – su jam išduotu Armėnijos diplomatiniu pasu. Rusijos žiniasklaida jį laiko 2013 metais nušautojo Rusijos „vagių karaliaus“ Aslano Usojano („Senojo Chasano”) įpėdiniu, Rusijos Juodosios jūros regiono prižiūrėtoju (смотрящим).

Kartu jis yra Armėnijos garbės konsulas šiame krašte. Ta proga ne vienas leidinys įdėjo nuotrauką, kur jis nufotografuotas su “Chasanu”. Pasirodė ir “Robsono” nuotrauka, kur jis matyti su bendrais, o gal kaip kitaip susijusiais asmenimis, nes tarp jų regime ir dabartinį Armėnijos prezidentą.

Pristatydamas Rusijos verslininkus – „Armėnijos investuotojų klubo“ narius, ministras pirmininkas pasakė, kad kiekvienas jų pats sukūrė verslo imperiją ir gali pakeisti geryn “Armėnijos verslo kultūrą”. Labai energingai prie šio klubo kūrimo prisidėjo turtingiausiu Rusijos armėnu laikomas Samvelas Karapetianas (ne premjero giminaitis; verslininko brolis, irgi vardu Karenas, iki patekdamas į parlamentą buvo prezidento administracijos vadovas). Jis, gali būti, turėjo galvoje netikėtas ir geras permainas, kai pasakė visus laukiant iš ministro pirmininko “siurprizų”. Štai pirmas – “Robsonas” taip pat yra šio klubo narys… 

aslanas_usojanas
Aslanas Usojanas

Aštuntą dešimtį baigiantį „Senąjį Chasaną“ mirtinai sužeidė snaiperis 2013-ųjų pradžioje Maskvoje. Kaip sužinota, jis rengėsi netrukus skristi į Jerevaną – paminėti savo giminaičio ir bendro, irgi autoriteto, Rafaelo Bagdasariano mirties dvidešimt metų sukaktį. Vienas leidinys parašė, jog jis savo „vizitą“ į Jerevaną „suderino su Armėnijos valdžia – kad nedarytų kliūčių įvažiuoti į Armėnijos teritoriją“. Reikia manyti, ne oficialų raštą pasiuntė, o kažin kaip kitaip…

Užstalėje – su vagių karaliais…

2010-ųjų spalyje JAV federalinių tyrimų biuras atskleidė „didžiausią sukčiavimo aferą naujajame tūkstantmetyje“, kaip parašė amerikiečiai. Per kelias dienas suimta 70 armėnų nusikaltėlių sindikato narių. Jiems pateikta daugybė įtarimų: neteisėta prekyba ginklais, brangakmeniais ir retaisiais metalais, narkotikų kontrabanda, žmonių grobimas ir pinigų prievartavimas. Didžiausią grobį jiems atnešė pagyvenusių žmonių sveikatos draudimo sistema „Medicare“. Nusikaltėliai įsteigė 118 fiktyvių klinikų, kur tariami gydytojai teikė tariamas gydymo paslaugas tariamiems ligoniams (pavogė tūkstančius gydytojų ir jų pacientų asmens duomenis). Jie spėjo pasisavinti iš „Medicare“ 35 mln. dolerių.

Seržas Sargsianas apibrėžtas raudonu rutuliu

Vienas žurnalistas parašė, jog „žala, kurią atvykėliai aferistai padarė JAV sveikatos apsaugos sistemai, prilygsta neseniai įvykusios finansinės krizės pasekmėms“; patys prokurorai sakė armėnų mafiją pralenkus garsiąja “Cosa Nostra”…

Sindikatui vadovavo nusikaltėlių autoritetas Armenas Kazarianas, pravarde „Pzo“. Išaiškėjo jį politinį prieglobstį JAV 1996-aisiais gavus apgaulės būdu ne be armėnų valdininkų prisidėjimo. Išaiškėjo ir jo ryšiai ne tik su kitais autoritetais, tačiau ir su aukštais Rusijos bei Armėnijos valdžios pareigūnais. Į Jerevaną atskridusį mafijos vadeivą „priimdavo aukščiausiu valstybiniu lygiu“, kaip rašė žiniasklaida.

Armėnų nacionalinio kongreso veikėjas Levonas Zurabianas pareiškė, jog „nusikaltėlių gaujos vadeiva artimai bendravo su Robertu Kočarianu ir Seržu Sargsianu“. Autoritetas ne tik šventė Kočariano sūnaus vestuves. Anot Zurabiano, 2008-ųjų prezidento rinkimuose jis „koordinavo kriminalinio pasaulio veikimą pieš Levoną Ter-Petrosianą“ (pirmą Armėnijos prezidentą). Prezidentu buvo išrinktas Seržas Sargsianas…

Dalį grobio „Pzo“ atiduodavo vis tam pačiam „Senajam Chasanui“ ir šio valdomam iždui. Išaiškėjo jį daugiau akis į akį bendravus ne su Seržu, o su Aleksandru Sargsianu, „Sašiku“, kurį pažinojo iš senų laikų ir kuris jį aplankydavo Amerikoje; tvirtinama „Pzo“ prižiūrėjus Sargsiano (Sargsianų) verslo reikalus Amerikoje. Kai kurių kriminalinėmis temomis rašančių autorių tvirtinimu, „Sašiku“ buvo susidomėjusi ir Rusijos generalinė prokuratūra, įtarusi jį nestovėjus nuošalyje nuo kvaišalų gabenimo kelių ir plovus pinigus. Viskas atslūgo, kai sulaikytasis vadeiva susivokė iš karto prisipažinti vertęsis turto prievartavimu. Tai reiškė jo sutikimą bendradarbiauti su prokurorais ir šių atsisakymą kaltinti dėl kitų nusikalstamų veikų. Kazarianą nuteisė 36 mėnesiams nelaisvės ir 660 tūkstančių dolerių bauda.

Tesulaukta menko pagriaudėjimo

Žiniasklaida nusivylė. Juk JAV tyrėjai rengėsi vykti į Jerevaną – su armėnų mafijos vadeiva susijusiuose bankuose, notarų kontorose aiškintis daugybės prabangių butų, biurų, vilų įsigijimo teisėtumo. Tikėtasi, FTB, Interpolas susidomės ir JAV, Ispanijoje, Rusijoje veikiančių gaujų vadeivų globėjais, sėdinčiais aukštuose Jerevano kabinetuose. Dar ne viskas! Tailando vyriausybė išdavė Jungtinėms Valstijoms Rusijos verslininką Viktorą Butą, vadinamą „ginklų baronu“. Amerikoje jam grėsė kalėjimas iki gyvos galvos (2012 metais nuteistas 25 metus kalėti), o žiniasklaida rašė šio ginklų pardavėjo dešiniąja ranka buvus ne ką kitą, o Armeną Kazarianą; FTB teigė turinti garso įrašą, liudijantį, jog “Pzo” su “baronu” aptarinėjo ginklų pirkimo-pardavimo sutartis. Iš didelio tamsaus debesies tesulaukta menko pagriaudėjimo… 

FTB_agentai
FTB agentai

Ir vis dėlto žurnalistai įsidėmėjo: Jerevanas atsisakė išduoti Jungtinėms Valstijoms 30 prašomų įtariamųjų, tačiau dėl „Pzo“ nė piršto nepajudino. Dabar jie mano, kad prieš Kazarianui išeinant iš kalėjimo internete radęsis vaizdo įrašas iš tolimų 1993 metų galbūt yra tam tikras perspėjimas. Kalbama, „Kalnų Karabacho klano“ pasamdytus seklius medžiojus ir naikinus panašaus turinio „vaizdelius“, tačiau šis kažin kaip išliko. Šių metų pradžioje internete atsiradusiame vaizdo įraše parodytas pokylis, vykęs 1993 m. gegužės 28 dieną. Jame matyti „Chasanas“ ir kiti autoritetai. O štai šis jaunas žmogus su juodais akiniais užstalėje yra Seržas Sargsianas.

Jie surinko vienoje užstalėje jau po Chodžaly (armėnų teroristai išžudė visą azerbaidžaniečių miestą Chodžaly) skerdynių (1992 m. vasario 26 d.; prieš dvi dienas radosi Kalnų Karabacho ginkluotųjų pajėgų vieningoji vadovybė, o „savigynos komiteto“ pirmininku buvo paskirtas Seržas Sargsianas). Tačiau dar prieš Agdamo miesto šturmą (armėnai jį išsprogdins 1993 metų vasarą, pagal iš anksto Kalnų Karabacho separatistų vadovybės parengtą planą). Rudeniop Seržas Sargsianas taps Armėnijos gynybos ministru, dar vėliau – ministru pirmininku, o 2008-aisiais – Armėnijos prezidentu. Jau kadaise kalbėta, jog Kalnų Karabacho armėnams ginklus tiekė ir nusikaltėliai, o dabar atsirado dar vienas liudijimas juos bendravus su pačiu „Senuoju Chasanu“. To neneigia nė patys armėnai, teisindami savo prezidentą: tėvynės nepriklausomybės kare viskas leidžiama…

…prieš taikius gyventojus – išvien su teroristais

1999 m. spalio 27 d. į Armėnijos nacionalinio susirinkimo salę vykstant posėdžiui įsiveržė ginkluoti žmonės: „Tai – valstybės perversmas!“ Vyresnysis priėjo prie ministro pirmininko „Užteks gerti mūsų kraują!“. Teroristai pirmiausia ugnį nukreipė į ministrą pirmininką Vazgeną Sarkisianą ir parlamento pirmininką Kareną Demirčianą; žuvo dar penki žmonės, vienam plyšo širdis. Tą patį vakarą pasklido kalbos, o vėliau daugelis nesislėpdami kaltino teroristus paėmus ginklą Robertui Kočarianui pakursčius. Tačiau teroristai teisme tikino veikę be kieno nors nurodymo. 

Liūdnai pagarsėjęs Seržas Sargsianas

2007 metų pabaigoje nepriklausomas leidinys “Aikakan Žamanak” (Armėnijos laikas”) parašė apie vieną iš Aleksandro Sargsiano “incidentų”: dalyvaudamas kriminalinio autoriteto giminaičio laidotuvėse Sankt Peterburge jis, girdint dešimtims žmonių, pasakęs: „Mes parlamente tiek žmonių paguldėme ne tam, kad dabar taip lengvai atiduotume valdžią”.

Keli visuomenės veikėjai kreipėsi į respublikos generalinį prokurorą, reikalaudami pagal prezidento brolio pasakyta iškelti baudžiamąją bylą; jų pareiškimą išspausdino daugelis leidinių, tačiau prokuratūra – nė mur mur. Vėliau “Armėnijos laikas” papasakojo prezidentą išsiuntus brolį toliau iš akių, į Los Andželą – kad dar ko nelepteltų, kol vyksta rinkimai. Turbūt dar pasakė: “Tu ką, asilas?!” Mat kai Amerikoje “Sašiko” ėmė klausinėti, ar iš tiesų taip sakęs, atkirto: Aš ne asilas, kad tokius dalykus sakyčiau… Kodėl mes turėtume prisiimti Robo nuodėmes?” “Robo” – Roberto Kočariano; dar “Robą“ vadina “Armėnų Don Korleone”…

2008 m. vasario mėnesį vykusių prezidento rinkimų nugalėtoju paskelbus Seržą Sargsianą, Jerevane ir kituose miestuose prasidėjo dešimt dienų trukę protestai, kuriuose dalyvavo dešimtys tūkstančių žmonių, paragintų pirmo prezidento ir pastarųjų rinkimų kandidato Ter-Petrosiano šalininkų. Išrinktasis prezidentas protestus dėl nesąžiningų rinkimų pavadino “šantažu” ir pagrasino, kad žmonėms pažeidinėjant įstatymą „tvarka bus įvesta jėga“. Veikiantis prezidentas Robertas Kočarianas parlamento pritarimu paskelbė įvedantys nepaprastąją padėtį. Žuvo mažiausiai 8 protestuotojai, daug buvo sužalota, tarp jų ir policininkų; šių gretose buvęs snaiperis, vėliau aiškinta, šaudė tik į ginkluotus žmones, ir tik tam, kad juos sužeistų…

Branduolinė bomba

Praėjusių metų pavasarį Armėnijos valstybė saugumo tarnyba sulaikė tris Armėnijos ir tris Gruzijos piliečius, mėginusius neteisėtai „parduoti  branduolinę medžiagą, kuri, – kaip parašyta, – gali būti panaudota masinio naikinimo ginklui sukurti.“ Tai ne pirmas kartas, kai Armėnijos piliečiai sulaikyti mėginant į Gruziją įvežti didelius kiekius urano ir kitų radioaktyviųjų medžiagų.

Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Armėnų svetinė 1in.am pranešė tuometinio parlamento Armėnijos revoliucinės federacijos frakcijos vadovą Armeną Rustamianą kalbėjus, jog „Armėnija iš tikrųjų esanti šalis, kuri plėtoja atominę energetiką“, tačiau nieko daugiau pasakyti negalįs, nes „tai yra valstybės paslaptis“. Tuo tarpu buvęs ministras pirmininkas Nacionalinio susirinkimo deputatas, buvęs ministras pirmininkas, filosofijos ir ekonomikos daktaras Grantas Bagratianas tvirtino Jerevaną turint branduolinį ginklą ir pavadino jį „vieninteliu būdu apsaugoti Armėniją nuo dviejų kaimynų tolesnių puldinėjimų ir agresijos”. Kiti aukšti pareigūnai irgi ne kartą užsiminė ginkluotųjų pajėgų arsenale esant kažin kokių paslaptingų bombų, gal užsilikusių čia iš „šaltojo karo“ laikų, kai sovietams reikėję gintis nuo NATO…

Greičiausiai, armėnai gąsdina. O jeigu vis dėlto… Ir ką žinai, kas gali šauti į galvą žmonėms, vadovavusiems armėnams kare, kuris dar nesibaigė ir kuriame kariavo armėnų teroristai iš kitų valstybių (транснациональные армянские террористы). Pasak jo, dabartinę Armėnijos vadovybę tebesudaro žmonės, Kalnų Karabache stovėję su jais, tais teroristais, vienose gretose. Chodžaly atakuoti taikius gyventojus (azerbaidžaniečius), tvirtina jis, „įsakė ne kas kitas, o sovietinis armėnas Seržas Sargsianas, tuo metu vadovavęs vadinamosios Kalnų Karabacho respublikos savigynos pajėgoms, o dabar – Armėnijos prezidentas“.

2017.09.04; 05:07

Iš Armėnijos atkeliavo liūdnos žinios. Kaip ir buvo prognozuojama, daugumą 131 vietų Parlamente turės prorusiška dabartinio šalies prezidento Seržo Sargsiano partija. 

Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas

Dar tiksliau tariant, Nacionaline Asamblėja vadinamo Armėnijos parlamento rinkimuose daugumą išplėšė prezidento S.Sargsiano visiškai kontroliuojama Respublikonų partija (surinko beveik pusę visų balsų – 49,88).

Antrąją vietą pagal laimėtus balsus iškovojo Gagiko Carukiano, kuris laikomas vienu turtingiausių žmonių Armėnijoje ir vadovauja partijai „Klestinti Armėnija“, grupuotė (27,86 proc.).

Trečioji vieta atiteko nacionalistinės pakraipos Armėnijos revoliucinei federacijai (ARF), dar žinomai kaip „Dašnakcutiun“. Ji, beje, tampriai bičiuliaujasi su valdančiąja Respublikonų partija (6,7 proc.).

Tai – pirmieji Armėnijos parlamento rinkimai po to, kai 2015-aisiais buvo organizuota Konstitucinė reforma akivaizdžiai išplėtė šalies parlamento ir premjero galias, o prezidento teises sumažins iki minimumo. Politikos ekspertai ir apžvalgininkai beveik vienbalsiai tvirtina, kad konstitucinė reforma, tegul ir įteisinta 2015-aisiais surengtame visuotiniame referedume, asmeniškai naudinga Armėnijos prezidentui S.Sargsianui.

Nėra sunku paaiškinti – kodėl naudinga dabartiniam prezidentui. S.Sargsiano prezidentavimo kadencija baigiasi 2018-ųjų pavasarį. Tad pasitraukęs iš Prezidento posto prorusiškasis S.Sargsianas lengvai galės tapti nuo 2018-ųjų milžiniškas galias įgyjančiu šalies premjeru. Juk šalies premjerą nuo kitų metų rinks žymiai didesnes teises turintis … S.Sargsiano partijos kontroliuojamas parlamentas. Vadinasi, nuo 2018-ųjų metų 2,9 mil. gyventojų turinti Armėnija tampa nebe prezidentine, o parlamentine valstybe.

Parlamentine valstybe su didelius įgalojimus turinčiu premjeru ji tampa tik todėl, kad taip naudinga prezidentines kadencijas baigiančiam S.Sargsianui. Būtent – šis armėniškas parlamentizmas neturi nieko bendro su tikrąja demokratija. Ne vien todėl, kad Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) ataskaitose armėniški rinkimai vertinami skeptiškai (ESBO manymu, būta daug plataus masto papirkinėjimų, rinkėjai buvo spaudžiami ir bauginami). Ir ne todėl, kad JAV kartu su Europos Sąjunga paskelbė bendrą susirūpinimą „dėl sisteminio administracinių resursų naudojimo padedant kai kurioms partijoms“. Tiesiog S.Sargsianas bet kokia kaina nori išlikti valdžioje net ir baigęs prezidentavimą.

Kas gi tas 62 metų amžiaus S.Sargsianas? S.Sargsianas vadovauja Armėnijai nuo 2008 metų. Jis liūdnai pagarsėjo dalyvavęs karinėse operacijose iš Azerbaidžano atimant Kalnų Karabachą. Jis pagrįstai priskiriamas prie nesutaikomų armėnų šovinistų, kurie nenori nė girdėti, jog, remiantis tarptautine teise, Juoduoju Sodu vadinamą Kalnų Karabachą privalu grąžinti teisėtam šeimininkui – Azerbaidžanui. Asmeniškai kovinėse operacijose prieš Azerbaidžaną dalyvavęs S.Sargsianas laikomas politiku, kuriam Armėnijos – Azerbaidžano draugystė nenaudinga. Mat praradęs valdžią jis gali būti patrauktas atsakomybėn dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui (omenyje turimos kad ir karinės akcijos prieš Hodžaly miesto civilius gyventojus azerbaidžaniečius).

Situacija sudėtinga dar ir todėl, kad Armėnijos parlamente savo narių turės nacionalistinė partija ARF (Armėnijos revoliucinė federacija). Besidomintys Pietų Kaukazo istorija puikiai žino, kad ši partija pagrįstai tapatinama su teroristine organizacija „Dašnakcutiun“, rengusia kruvinus išpuolius ir prieš taikius azerbaidžaniečius, ir prieš taikius turkus, ir prieš Azerbaidžano bei Turkijos politikus, diplomatus, žurnalistus. Kruvinasis judėjimo „Dašnakcutiun“ sąrašas – labai ilgas. Neįtinkančių Turkijos ir Azerbaidžano politikų, istorikų medžioklę bei taikių gyventojų bauginimo akcijas ši organizacija rengė ir Europoje, Amerikoje bei Australijoje. Dėl „Dašnakcutiun“ fanatiškų siautėjimų žūdavo nieko apie Armėnijos nesutarimus su Turkija ir Azerbaidžanu nežinantys Vakarų žmonės Kopenhagoje, Paryžiuje ar Berlyne.

Ką dar būtų galima pasakyti apie rinkimus Armėnijoje? Jerevane dirbantis nepriklausomas politikos ekspertas Sergejus Minasianas yra teigęs, kad „valdančioji partija Armėijoje turi „reikšmingą pranašumą prieš konkurentus, nes gali naudotis dideliais administraciniais ir propagandos ištekliais“. Tai reiškia, kad rinkimų Armėnijoje negalima laikyti visiškai laisvais ir sąžiningais. Kandidatų būta daug, tačiau realių šansų laimėti rinkimus turėjo tik seniai valdžioje esančiam S.Sargsianui ištikimo grupuotės. Blaiviai mąstant, valdančioji S.Sargsiano grupuotė neturėtų laimėti nė vienų rinkimų, nes daugiau kaip 30 proc. šalies gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos. 2016-aisiais metais Armėnijos ūkis sustiprėjo vos 0,2 proc.

Armėnijos specialiosios pajėgos tramdo mitinguojančius. AsiaNews.it nuotr.

Praėjusiais metais Armėniją buvo sudrebinę kelias savaites trukę protesto mitingai dėl didelių elektros kainų.

2015-aisiais metais Armėnija pagarsėjo ir tuo, kad ginkluoti vyrai pagrobė įkaitų – reikalavo iš kalėjimų paleisti opozicijos atstovus.

Vienas kalėjęs asmuo mirė po ilgai trukusio bado streiko. Per įkaitų išlaisvinimo operaciją žuvo du žmonės, dar keli buvo sunkiai sužeisti. Todėl Armėnijoje nėra ramu ir stabilu.

Žodžiu, praėjusį sekmadienį įvykę rinkimai į Armėnijos parlamentą byloja, kad oficialusis Jerevanas ir ateityje specialiai konfrontuos su Kalnų Karabachą susigrąžinti norinčiu Azerbaidžanu ir tuo pačiu metu bičiuliausiais su Kalnų Karabachą iš Azerbaidžano atimti padėjusia, Gruziją, Moldovą ir Ukrainą puldinėjančia Rusija. Juk Armėnijoje ilgam įsikūrusi Rusijos karinė bazė.

Slaptai.lt informacija.

2017.05.19; 05:30

„Azerbaidžano valstybė yra tolerantiška visoms nacijoms, neišskiriant net armėnų tautos, nors niekas negali nuginčyti fakto, kad būtent Armėnija yra okupavusi azerbaidžanietiškąjį Kalnų Karabachą… Azerbaidžane šiandien gyvena per 30 tūkst. armėnų tautybės žmonių, tačiau jų teisės šioje šalyje nepažeidžiamos, neignoruojamos, nepaminamos. Azerbaidžane gyvenantys armėnai jaučiasi pilnateisiais šios valstybės piliečiais, kuriems niekas nepriekaištauja dėl to, kad jie – armėnai… Nėra nė vienos priežasties, kuri neleistų armėnams ir azerbaidžaniečiams draugiškai gyventi Kalnų Karabache… Visiškai nepagrįsti rasistiniai pareiškimai, girdi, armėnai ir azerbaidžaniečiai vieni kitų taip stipriai nekenčia, kad jau niekada nepajėgs taikiai gyventi kartu…“ 

Dėl Armėnijos - Rusijos agresijos azerbaidžanietiškasis Kalnų Karabachas pavirto griuvėsiais. Slaptai.lt nuotr.
Dėl Armėnijos – Rusijos agresijos azerbaidžanietiškasis Kalnų Karabachas pavirto griuvėsiais. Slaptai.lt nuotr.

Šie žodžiai paimti iš viešo laiško, adresuoto Armėnijos prezidentui Seržui Sargsianui ir Azerbaidžano prezidentui Ilhamui Alijevui. Laiškas išsiųstas šių metų lapkričio 8 dieną.

Kodėl jis svarbus? Jį pasirašė ne tik Kalnų Karabacho azerbaidžanietiškos bendruomenės narys Rovšanas Rzajevas, Baku valstybinio universiteto profesorius Kamilis Salimovas ir visuomeninės organizacijos „Parama stiprinant ryšius su visuomene“ pirmininkė Šalalia Gasanova.

Po šiuo laišku puikuojasi ir trijų armėnų pavardės. Omenyje turimas žmogaus teisių gynėjas Vage Avetianas, visuomeninės organizacijos „Nacionalinis išsivadavimo judėjimas“ pirmininkas Vaanas Martirosianas ir žurnalistas, nevyriausybinės organizacijos „Meridianas“ vicepirmininkas Siuzanas Džaginianas.

Taigi kol Minsko derybų grupė iš Jungtinių Tautų Saugumo Organizacijos imituoja derybas, nepajėgdama jų pajudinti iš vadinamojo „mirties taško“, iniciatyvos imasi pati … Armėnijos visuomenė. Būtent. Gausėja armėnų, drįstančių viešai prabilti apie didžiąją Armėnijos klaidą, neleidžiančią jai nei morališkai, nei ekonomiškai atsigauti, – Kalnų Karabacho okupaciją. Vis dažniau patys armėnai tvirtina, jog metas grąžinti Azerbaidžanui tai, kas iš jo buvo atimta neteisėtai, naudojant grubią karinę jėgą.

Jau atsiranda net armėnų, kurie išdrįsta padėti gėlių prie Hodžaly aukų paminklo Azerbaidžano sostinėje Baku (armėnų separatistų pajėgos kartu su rusų armijos daliniais išžudė beveik visus azerbaidžanietiško Hodžaly miesto gyventojus 1992 metų vasario mėnesį). Pavyzdžiui, šių metų rudenį žymi Armėnijos žurnalistė, visuomenės veikėja Siuzan Džaginian, viešėdama Baku, pagerbė Hodžaly aukų atminimą, padėdama puokštę gėlių prie Hodžaly aukų monumento Azerbaidžano sostinėje. 

Paminklo Hodžaly aukoms atremti paminklo fragmentas. Azerbaidžano sostinė Baku. Slaptai.lt nuotr.
Paminklo Hodžaly aukoms atremti paminklo fragmentas. Azerbaidžano sostinė Baku. Slaptai.lt nuotr.

Azerbaidžano sostinėje surengtoje tarptautinėje konferencijoje Kalnų Karabacho klausimu ji net pasakė, kad šiandieninis Armėnijos vadovas Seržas Sargsianas nėra Armėnijos prezidentas. Jis – okupantas.

Armėnų tautybės visuomenininkai, žurnalistai, žmogaus teisių gynėjai Vage Avetianas ir Vaanas Martirosianas, šį rudenį dalyvaudami oficialiuose Baku renginiuose dėl Kalnų Karabacho konflikto, taip pat negailėjo kritikos šiandieninei Armėnijos valdžiai. Jie apgailestavo, kad armėnų vaikai nuo pat mažens mokomi nekęsti azerbaidžaniečių. Pasirodo, armėnų moksleiviams nuo mokyklinės lentos kalama į galvą, girdi, armėnai ir azerbaidžaniečiai niekad nepajėgs draugiškai sugyventi, jog azerbaidžaniečiai – mirtini jų priešai. Visuomenininkai, žmogaus teisių gynėjai priminė, kad Seržo Sargsiano klika, valdanti šalį, yra išeiviai iš Kalnų Karabacho, dalyvavę kariniuose veiksmuose užgrobiant šią teritoriją, todėl dabartiniam Armėnijos prezidentui taikus Kalnų Karabacho grąžinimas tikriesiems šeimininkams nėra priimtinas.

Tarptautinės konferencijos dalyviai pastebėjo, kad Armėnijoje vis daugiau žmonių, kurie pradeda suvokti, jog Kalnų Karabacho okupacija šaliai neatnešė laimės – tik bėdas, skurdą ir tarptautinę izoliaciją.

Pasibaigus konferencijai jos dalyviai ir parašė viešą laišką, adresuotą Armėnijos ir Azerbaidžano vadovams.

Be kita ko, laiške pabrėžiama, kad po Sovietų Sąjungos griūties Azerbaidžanas ir Armėnija paskelbė atkuriančios savo nepriklausomybę. Tačiau tarptautinė teisė, įskaitant sienų neliečiamumo principą, deja, Pietų Kaukaze neįsigalėjo. Prieš 25-erius metus tarp Azerbaidžano ir Armėnijos kilo karas, kurio sukeltos pasekmės iki šiol nelikviduotos.

Armėnų ir azerbaidžaniečių politikos ir visuomenės veikėjų pasirašytame laiške apgailestaujama, kad „augantis armėnų ir azerbaidžaniečių jaunimas iki šiol priverstas žvelgti vienas į kitą per snaiperių taikiklius“. 2016-ųjų metų balandžio įvykiai, kai kilo rimti kariniai susidūrimai tarp fronto liniją saugančių abiejų pusių karinių dalinių, – byloja, kokia trapi taika šiame regione.

Laiške rašoma: „Armėnų ir azerbaidžaniečių tautos pavargo nuo šio konflikto ir nebenori daugiau kentėti dėl neapibrėžtos padėties. Naivu manyti, kad konfliktą dėl Kalnų Karabacho gali kas nors kitas išnarplioti. Mes, armėnai ir azerbaidžaniečiai, privalome imtis šios iniciatyvos“.

Laišką pasirašiusieji armėnai ir azerbaidžaniečiai pateikia konkrečių pasiūlymų. Pirmiausia „reikia liautis imitavus derybas“. Laišką parirašiusiųjų manymu, tik okupacijos padarinių likvidavimas duotų rimtą postūmį Armėnijos ekonomikos sustiprėjimui. Taip pat leistų į savo namus sugrįžti priverstiniams pabėgėliams. 

Kur ieškoti abiems pusėms priimtinos išeities? Pats realiausias abipusis kompromisas – įkurti autonominę Kalnų Karabacho respubliką Azerbaidžano sudėtyje, kur būtų garantuotos tiek armėnų, tiek azerbaidaniečių, tiek visų kitų tautų teisės. Tarpusavio santykius Jerevanas ir Baku privalo konstruoti remdamasis  tarptautine teise, civilizuotomis normomis ir Jungtinių Tautų saugumo organizacijos rezoliucijomis. Abi pusės privalo gerbti tiek Armėnijos, tiek Azerbaidžano teritorinį vientisumą.

Šis laiškas teikia vilčių. Nereikia manyti, kad visi armėnai – aršūs Kalnų Karabacho okupacijos šalininkai. Tiesa, Armėnijos prezidentas S.Sargsianas neseniai pareiškė, kad be tiesioginio Kremliaus įsakymo jis nesitrauksiąs iš Kalnų Karabacho. Kas tai – bandymas bėgti nuo asmeninės atsakomybės ar niūri realybė, bylojanti, kur slypi tikrosios konflikto priežastys?

2016.11.29; 05:05

Gineso rekordai
Gineso rekordai

Gintaras Visockas

Kas yra Gineso rekordų knyga – neverta smulkiai pasakoti. Visi žinome, kad tai – kasmetinis pasaulio rekordų žinynas, kuriame fiksuojami ir žmogaus pasiekimai, ir ekstremalūs gamtos pokyčiai..

Pirmą sykį knyga išleista 1955 metais pagal airių alaus daryklos „Guinness Brewery“ valdytojo Chju Biverio sumanymą. Tas leidimas sulaukė milžiniško pasisekimo. Tiražas – daugiau nei 100 milijonų egzempliorių. Už ją didesnį tiražą anuomet turėjo tik Biblija.

Dabar Gineso rekordų knyga leidžiama daugiau nei 100 pasaulio šalių daugiau nei 23 kalbomis. Beje, patekusieji į Gineso rekordų knygą dažniausiai džiūgauja sulaukę tokio dėmesio.

Bet gal reikėtų į Gineso rekordų knygą įtraukti ir vadinamuosius blogiukus? Pavyzdžiui – iškraipančius duomenis, faktus? Kas galėtų pretenduoti į titulą tų, kurie dažnai gražina susidariusią padėtį, slepia svarbius niuansus arba tiesiog nesako visos tiesos?

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas mano, jog į Gineso rekordų knygą kaip mėgstantis ignoruoti svarbias detales bei gražinti bjaurius niuansus pretenduoja Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas. Pavyzdžiui, gegužės 31-ąją kalbėdamas Eurazijos susitikime Kazachstano sostinėje Astanoje ponas S.Sargsianas klaidino svečius net keturis kartus. 

Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas
Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas

Štai Armėnijos vadovas teigė, esą balandžio pradžioje, pereidamos į kontrpuolimą, Azerbaidžano ginkluotosios pajėgos atsiėmė tik 800 hektarų žemių. O juk Azeraidžano pajėgos balandžio pradžioje sugebėjo susigrąžinti net 2000 hektarų. Du – tris kartus daugiau nei oficialiai skelbė Armėnijos prezidentas.

Oficialiojo Baku tvirtinimu, Armėnijos vadovas gudravo ir tuomet, kai Astanoje susirinkusiems pasaulio lyderiams įrodinėjo, esą padėtį Kalnų Karabache kontroliuoja … „Karabacho kariuomenė“. Tokios kariuomenės nėra niekur – nei Šiaurės ašigalyje, nei Pietų Amerikos džiunglėse, nei, tuo labiau, – Kaukaze. Visas pasaulis puikiai žino, jog iš Azerbaidžano atimtame Kalnų Karabache šiuo metu šeimininkauja armėnų kariškiai.

S.Sargsianas nutylėjo tikrąją tiesą ir tuomet, kai įrodinėjo, esą oficialusis Baku prašė Rusijos, kad ši pasirūpintų „karinių veiksmų“ nutraukimu karinio konflikto zonose. Bet juk tikroji tiesa – kitokia. Kad kariniame konflikte atsirastų pauzė, Rusijos pagalbos prašė ne Azerbaidžanas, o būtent Armėnija. Taigi specialiai visos tiesos nesakydamas arba ją specialiai iškraipydamas Armėnijos vadovas galėtų patekti į Gineso rekordų knygą kaip žmogus, dažnusyk klaidinantis visuomenę net garbingose tarptautinėse arenose.

Beje, kad Armėnijos prezidentas vertas Gineso rekordų knygos dėmesio, Azerbaidžano prezidentas prakalbo 4-ąjame Pasaulio azerbaidžaniečių suvažiavime, surengtame sostinėje Baku birželio 3 – 4 dienomis.

Pasaulio azerbaidžaniečių suvažiavimas – rimtas, solidus, svarbus renginys Azerbaidžanui. Šiemet jame dalyvavo daugiau nei 500 azerbaidžanietiškų organizacijų iš 49 pasaulio valstybių, taip pat – palankumo Azerbaidžanui neslepiančių 50 garsių pasaulio politikų, mokslininkų, visuomenės veikėjų. Azerbaidžano prezidentas taip pat akcentavo svetur gyvenančių azerbaidžaniečių pareigas: būti vieningiems, rūpintis Azerbaidžano įvaizdžiu, propaguoti galimybes turistauti Azerbaidžane, bent kartą per metus aplankyti Tėvynę, domėtis azerbaidžanietiškomis aktualijomis, neužmiršti gimtosios kalbos…

Beje, labai prasmingi linkėjimai, pageidavimai. Jie kuo puikiausiai tinka ir po pasaulį išsibarsčiusiems lietuviams.

Štai šiame suvažiavime Azerbaidžano lyderis I.Alijevas ir užsiminė, kodėl Armėnijos vadovas galėtų pirmauti Gineso rekordų sąrašuose – kaip tikruosius faktus iškraipantis politikas.

Pasiūlymas – vertas dėmesio. Pasaulyje – daug tokio sukirpimo politikų. Jei neįmanoma jų sutramdyti, tai gal padėtų vadinamieji tarptautiniai gėdos sąrašai, kur būtų fiksuojama, kas, kur, kada ir kiek kartų sakė netiesą arba sakė tik pusiau tiesą? Juk sykį patekęs į Gineso rekordų knygos vadinamuosius Gėdos sąrašus liksi ten pažymėtas visiems laikams. 

Gal, omenyje turėdami šią bausmę, vengtų akivaizdžiai meluoti?

2016.06.06; 14:05

Armėnijos prezidento interviu nėra pirmojo svarbumo įvykis Lietuvai. Tačiau neturėti jokio supratimo, kokios nuotaikos vyrauja Jerevane, – vis tik būtų didelis aplaidumas.

Lietuva privalo išmokt atskirti imperinių ambicijų kamuojamas valstybes nuo separatizmo liga nesergančių šalių. Nesugebėdami atpažinti okupantų mes rizikuojame patys pakliūti į keblią situaciją, nes norom nenorom tampame okupantų rėmėjais.

Continue reading „Ko norėčiau paklausti Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano?“