Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Žinau – labai modernu būtų juoktis iš R. Karbauskio raginimų atsigręžti į tradicinius papročius, per Kalėdas prisiminti lietuviškąjį Kalėdą ir dainuoti apie Elnią Devynragį, bet jei atvirai, nesuprantu, kas čia bloga? Kuo Kalėda prastesnis už Santą Klausą ar Senį Šaltį?

Taip pat žinau, kad nusikratyčiau įtarimų nacionalizmu, ėmusi  krizenti ir sukti pirštu prie smilkinio, vos išgirdusi siūlymą nacionaliniame radijuje ir televizijoje, susitrumpinusiam iki LRT, daugiau laiko skirti lietuviškai muzikai. Bet vėlgi, aiman, prisipažįstu nusidėjusi: kažkada, kaip sakoma,  „savo laiku“, aš irgi koviausi už tai, kad Nacionalinio radijo I-je programoje per muzikinius intarpus skambėtų ne tik anglakalbės, bet ir lietuviškos melodijos.

Ir atsitik tu man taip: žmonės, su kuriais Sąjūdžio mitinguose mūru stovėjome už lietuvių kalbos teises ir lietuviškos kultūros puoselėjimą, šiandien visu tuo mūru suguro, susileido ir subyrėjo vardan daugialytės, daugiakalbės, daugiatautės, svetingos visiems (tik ne lietuviams), bet užtat nebe sovietinės, o europietiškos Lietuva vadinamos teritorijos, nenuspėjamos ateities.

Na, dėl Karbauskio viskas aišku: Lietuvoje, kaip ir kiekvienoje save gerbiančioje provincijoje, pagal drabužį ne tik sutinkama, bet ir išlydima. Ir kai nuskamba kokie nors pasiūlymai, idėjos, kaip ir kiekvienas save gerbiantis, provincialas, reaguojame akimis, „širdimi“, tik ne protu: žiūrime, kas tą mintį, idėją paskelbė, „mylimas“ ar „nemylimas“, bet neįsiklausome į tai, kas siūloma, nesvarstome, naudinga tai tautai, valstybei, ar ne.

Kodėl? Ar dėl to, kad nebežinome, kas šiandien yra tauta, ir kas šiandien yra mūsų valstybė? Ar dėl pernelyg egoistiško, netgi sociopatiško „naudingumo“ sąvokos supratimo: naudinga  yra tik tai, kas naudinga MAN, o ne tai, kas naudinga MUMS, kaip tautinei, pilietinei ar politinei bendruomenei?

Taip ginklavosi senovės lietuvių kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O gal dar paprasčiau: tiesiog atpratome (esame atpratinti?) savo galva galvoti, ir aklai kartojame tai, ką perša objektyvi (?) ir laisva (?) žiniasklaida?

Keturi klaustukai viename sakinyje – abejotinos vertės stilistinė puošmena, bet liūdniausia, kad jais mano nusistebėjimų ir klausimų atsargos dar neišsemtos. Pavyzdžiui, jei įtikėsiu ir patikėsiu, kad viskas, ką siūlo R. Karbauskis, mums, europietiškiems lietuviams, visiškai netinka ir yra visiškai nepriimtina nuo pirmo iki paskutinio sakinio (o tai šiandien net visur pozityvo ieškantiems piliečiams jau nebetaip sunku, kaip galėjo atrodyti pirmąją savaitę po rinkimų), kas būtų tas autoritetas, kurio verta klausytis, kurį verta išgirsti ir kurio patarimais, siūlymais verta ir naudinga vadovautis buityje, būtyje ir politikoje?

Pasižvalgiau po Lietuvą ir dar kartą įsitikinau sena tiesa: pranašu savame krašte netampama. Kokią pavardę besuminėčiau, kaskart šalia palankių atsiliepimų išsilietų tvanas kritikos ir net patyčių. Nėra taikos ir sutarimo net ir dėl mirusių iškilių asmenybių: suminėsi J.B. – tuoj kas nors netaktiškai paslaugiai primins, kad jis nepasižymėjo tvirta psichine sveikata.

Sveikata negali pasigirti ar būti pagirtas kitas praeities didžiavyris, V.K.: jis ne tik jaunas mirė, bet ir leido sau pašiepti, pakritikuoti vieną kitą į Lietuvą atklydusį kitatautį, carui tarnaujantį. O ką bekalbėti apie laisvės kovų didvyrius: kai tik mes kuriam nors iš jų vainiką, medalį ar paminklą, tuoj nemarioji KGB patiklių ir ambicingų „nusikaltėlių medžiotojų“ lūpomis ir rankomis puola griauti autoriteto ir neįrodytais kaltinimais teršti atminimo. Lengvatikių, deja nestinga net tarp aukštų ministerijų valdininkų…

Kaip dar tie lietuvių tautos istorijos kritikai ir perdarinėtojai iki didžiųjų lietuvių, žemaičių ir kalnėnų tautos tėvų-kūrėjų Motiejaus Valančiaus ir Simono Daukanto neprisikasė? Gal todėl, kad juos toji nulietuvėjusi europietiškoji tauta, kuri daugiausia gūžinėja Vilniuje, beveik pamiršo, tad ir istorijos perrašinėtojai juos laiko nebepavojingais?

Tiesa, katalikai, net ir tie, kurie nelanko bažnyčios, daugmaž vieningai pripažįsta Popiežiaus autoritetą, ypač kai popiežiumi buvo Jonas Paulius II. Dabartinis gi popiežius iš pradžių neturėjo tokio vieningo palaikymo dėl savo pernelyg liberalios laikysenos homoseksualų atžvilgiu („Kas aš toks, kad  smerkčiau ar teisčiau…“) ir nekritiško raginimo atsiverti visiems pabėgėliams ir migrantams iš pietų ir pietryčių.

Lietuvos valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau lietuvių nuomonė, atrodo, gerokai pasikeitė po popiežiaus Pranciškaus vizito į Lietuvą ir kitas Baltijos šalis. Mes galėjome įsitikinti, kad jis mato mus tokius, kokie esame, kokius formavo mūsų istorija, tokia skirtinga ir nuo Vakarų Europos, ir nuo Amerikos žemyno tautų istorijos, ir pripažįsta mūsų teisę būti kitokiais, turėti savo ypatingą tapatybę ir priimti pasaulio iššūkius ne pagal vieną, universalų visoms tautoms modelį, o per savo tapatybės ir istorinės patirties prizmę.

Tik pamanykite: pirmą kartą į mūsų šalį, į šitą Europos pakraštį atvykęs vienas galingiausių, autoritetingiausių pasaulio lyderių be jokių išlygų suvokė ir pripažino mūsų teisę į savo, skirtingą nuo kitų, istorinę patirtį, savitą tapatybę, pripažino ir pabrėžė ne tik teisę, bet ir pareigą tą tapatybę saugoti, puoselėti ir perduoti ateinančioms kartoms!

Popiežiui, Dievo žmogui, vietininkui Romoje, nekyla abejonių, kaip tai padaryti: „Ką daryti, kad apsaugotume tapatybę? Sugrįžti prie šaknų. Tai svarbu. Senas dalykas, kurį reikia perduoti. Tapatybė yra priklausymo tautai dalis, o priklausymą tautai reikia perteikti, šaknis reikia perduoti naujoms kartoms ugdymu ir dialogu, ypač tarp senų ir jaunų. Galima tai perduoti ir jūs privalote tai daryti, nes jūsų tapatybė yra turtas. Kiekviena tapatybė, suvokiama kaip priklausymas tautai, yra turtas.“

O štai Lietuvos valdžios atstovams, politikams, premjerui bei jo parinktiems ministrams, tai – lyg hunų raštas. O „tai“ – tai  lietuvių tautos ateitis, jos išlikimas, saugumas, tai medis, kuris nudžius, jei nebus išsaugotos jo tautiškosios šaknys. Jie nežino, nesupranta, o blogiausia, kad nė nenori suprasti, nes norintis žinoti, sužino („Belskitės, ir bus atverta“), o nenorinčiam vaistų nėra! Jiems svarbiausia, kad Lietuva būtų atvira „kitiems“, kad joje gerai jaustųsi kitų tautų, kitų tautybių žmonės, nors tai – neįmanoma, jei blogai jaučiasi titulinė, valstybę kūrusi ir dėl jos kentėjusi tauta.

Toks įspūdis, kad Vilnius dėl jame susitelkusių biurokratų neprotingų ar piktybiškų pastangų vis toliau tolsta nuo tos Lietuvos, kurios sostine jam istoriškai lemta būti. Ir kuo toliau nuo Vilniaus – tuo arčiau Lietuvos.

Lietuva neseniai buvo sugūžėjusi į Labanoro girią. Apginti miško, kuris jau yra tapęs lietuviškos tapatybės dalimi, plg. chrestomatiniu tapusį J. Aisčio eilėraštį „Miškas ir lietuvis“, Antano Baranausko odę miškui „Anykščių šilelis“. Beje, lietuviško miško magijai neatsispyrė net globalios Lietuvos šauklys Tomas Venclova: „Senosios lietuviškos girios įgijo mitinį prestižą. Visas miestas kadaise buvo jų apsuptas, atskirtas nuo pasaulio, jos gynė vietos gyventojus nuo užpuolikų. „Giriom apsisiautęs, / Kaip vilkas tarp žvėrių tūnojo jis prie upės“, – rašė Adomas Mickevičius poemoje „Ponas Tadas“, kurios ištraukas dar ir šiandien moka daugelis čionykščių.“ (iš knygos „Vilnius, asmeninė istorija“).

Ąžuolas – lietuviškos stiprybės simbolis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet, kaip sako kandidatas į Lietuvos prezidentus Arvydas Juozaitis, „ne vien dėl medžių žmonės išėjo su vėliavomis. Tai Labanoras išėjo į Lietuvą ir Lietuva, išvydusi ir išgirdus Labanorą, krūptelėjo ir atsibudo. Lietuva vėl prasideda – supratus, kad netiesa baigiasi ir pajutus vienas kito petį. Ir šito jau niekas nebesustabdys“.

Deja, Lietuva priartėja, kai atsiduriame toliau nuo Vilniaus. O taip neturėtų būti, jei Vilnius funkcionuoja kaip Lietuvos Respublikos sotinė, o ne sapnuoja sapną apie LDK laikus.

2018.10.22; 08:00

Artėjantys 2018-ieji – Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio metai – taip pat paskelbti Sąjūdžio, Lietuvos skautų judėjimo, Simono Daukanto, Vydūno, Adolfo Ramanausko-Vanago, Tėvo Stanislovo metais.

Seimo sprendimu, 2018-ieji bus ir Lietuvos Globėjos, Trakų Dievo Motinos, paveikslo karūnavimo 300-ųjų metinių minėjimo metais, Lietuvos katalikių moterų sąjungos metais.

2018 metais bus minimos Vasario 16-osios – Lietuvos valstybės atkūrimo akto šimtosios metinės. „1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybos paskelbtas nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktas žymi išskirtinį Lietuvos istorijos įvykį ir pradeda Lietuvos, kaip nepriklausomos ir demokratinės valstybės, istoriją“, – savo nutarime akcentuoja Seimas.

Suvokdamas išskirtinį Sąjūdžio vaidmenį Lietuvos valstybingumui, nepriklausomos ir demokratinės valstybės tęstinumui, Seimas paskelbė 2018 metus Sąjūdžio metais.

2018 m. sukanka 30 metų, kai buvo išrinkta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, įsteigtos Sąjūdžio rėmimo grupės miestuose ir rajonuose, įvyko Sąjūdžio Steigiamasis suvažiavimas, kuriame buvo patvirtintas Sąjūdžio Seimas ir išrinkta Sąjūdžio Seimo taryba.

Seimas nutarė išskirti „1988-1990 metus kaip ypač svarbų Lietuvos istorijos laikotarpį, kai sovietų okupacinėje sistemoje Sąjūdžio Seimas veikė kaip dalinis, bet teisėtas demokratinis tautos atstovas“.

Seimo priimtame nutarime pabrėžiama tai, kad Sąjūdžio veikla kaip tautos valios išraiška prisidėjo prie nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo.

2018 m. kovo 6 d. minėsime Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signataro, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio ginkluotųjų pajėgų vado A. Ramanausko-Vanago 100-ąsias gimimo metines.

„Seimas „suvokdamas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 metų deklaracijos, kaip konstitucinės reikšmės dokumento, užtikrinančio Lietuvos valstybės tęstinumą, svarbą; siekdamas pagerbti šią Lietuvai ir jos žmonėms svarbią istorinę asmenybę, nutaria paskelbti 2018 metus A. Ramanausko-Vanago metais“, – sakoma Seimo nutarime.

2018 metais sukanka 100 metų, kai Lietuvoje buvo įkurta pirmoji skautų organizacija, padėjusi pagrindą skautų judėjimui Lietuvoje, todėl Seimas paskelbė 2018 metus ir Lietuvos skautų judėjimo metais.

Seimas, siekdamas paskatinti Lietuvos visuomenę, ypač jaunimą, domėtis S. Daukanto palikimu, jo aktualumu šių dienų žmogui ir valstybei, paskelbė 2018 metus taip pat S. Daukanto metais.

2018 metų spalio 28 dieną sukanka 225 metai nuo S. Daukanto, lietuvių istoriko, literato, kalbininko, švietėjo, tautinio atgimimo žadintojo ir pirmosios Lietuvos istorijos, parašytos lietuviškai, autoriaus gimimo.

2018 metais sukanka 150 metų, kai gimė filosofas, rašytojas, publicistas, kultūros veikėjas Vydūnas (Vilhelmas Storostas), todėl Seimas paskelbė 2018 metus Vydūno metais.

2018 metai bus skirti ir Tėvui Stanislovui pagerbti. Seimo nutarime akcentuojamas Tėvo Stanislovo indėlis į Lietuvos žmonių dvasinių vertybių puoselėjimą ir tautinės savimonės žadinimą, jo pastangos gelbstint krašto žydus Antrojo pasaulinio karo metais bei ilgametė pagalba socialinę atskirtį patiriantiems žmonėms.

2018 m. rugsėjo 29 d. bus minimos 100-osios vienuolio kapucino, kunigo, pamokslininko, Lietuvos pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvio Tėvo Stanislovo – Algirdo Mykolo Dobrovolskio gimimo metinės.

2018-uosius Seimas paskelbė Lietuvos katalikių moterų sąjungos metais, nes 2018 metais bus minimos Lietuvos katalikių moterų sąjungos įkūrimo 100-osios metinės.

Seimas priimtame nutarime pabrėžia Lietuvos katalikių moterų sąjungos, įkurtos 1918 metais ir atkurtos po 1990 m. Kovo 11-osios nepriklausomoje Lietuvoje, svarbą bei jos aktyvią veiklą išeivijoje, skatinant ir palaikant tautos laisvės troškimą sovietų okupacijos metais.

2018 metai bus Lietuvos Globėjos, Trakų Dievo Motinos, paveikslo karūnavimo 300-ųjų metinių minėjimo metai. Sprendimą Seimas priėmė, siekdamas puoselėti Lietuvos ir Europos kultūros paveldą per Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos, paveikslo karūnavimo 300 metų jubiliejų, šios iškilios ir reikšmingos sukakties minėjimą pritaikant pažintinei, kultūrinei, edukacinei, piligriminei ir turistinei veiklai.

Seimas pabrėžia, kad Trakų šventovė ir joje esantis malonėmis garsėjantis Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos, paveikslas artimai susiję su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Vytautu ir Lietuvos valstybingumo istorija, yra neatskiriama Lietuvos dvasinio ir kultūrinio gyvenimo dalis.

Nutarime taip pat primenama, kad Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos, paveikslas yra seniausias Dievo Motinos paveikslas Lietuvoje, pirmasis Romos Popiežiaus karūnuotas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir antrasis – Abiejų Tautų Respublikoje.

Beje, šių metų gruodžio 21 d. priimtu nutarimu Seimas reglamentavo atmintinų metų nustatymo tvarką. Ateityje parlamentarai atmintinus metus skelbs vadovaudamiesi 5 principais. Vienas iš įteisintų principų – tai jubiliejinės sukakties nustatymas.

Nutarime numatyta, kad Lietuvos valstybingumui, lietuvių tautai, piliečių savimonei, nacionalinei kultūrai svarbios datos minimos pradedant 20-osiomis metinėmis iki 100-ųjų metinių – kas dešimt metų, nuo 100-ųjų metinių – kas 25 metai, nuo 200-ųjų metinių – kas 50 metų, nuo 300-ųjų metinių – kas 100 metų; iškilių asmenybių, nusipelniusių Lietuvos valstybingumui, mokslui, menui ir kultūrai, jubiliejai pradedami minėti nuo 100-ųjų metinių ir minimi kas 25 metus.

Dokumente taip pat kalbama apie kultūros reiškinių aktualinimą – atmintini metai bus skelbiami siekiant paskatinti visuomenę domėtis atminties kultūros reiškiniais.

Planuojama remtis ir konsolidavimo (vienijimo) principu – kelios valstybės istorijai reikšmingos datos tais pačiais metais bus minimos, jas jungiant bendru pavadinimu ir bendra programa.

Seimas nustatė, kad atmintini metai bus skelbiami ne vėliau, kaip likus pusei metų iki atmintinų metų pradžios.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.12.30; 00:01

Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pilėniškoji demokratija ir jos likimas

Negaliu susilaikyti nepateikęs skaitytojui savo bendraminčio, rašytojo ir mokslininko Algimanto Bučio „iškapstytos“ informacijos. Jis, atkakliai naršydamas po internetą, aptiko lenkų istoriko ir etnografo Zigmanto Gliogerio (Zygmunt Gloger, 1845–1910) sudaryto veikalo „Senosios Lenkijos iliustruota enciklopedija“ tekstą.

Citata, kurią iš suminėtos knygos drįstu perpasakoti, bus ganėtinai ilga, gal ir nuobodi. Bet, mano supratimu, ji labai informatyvi, iliustratyvi. Ji duoda mums platesnį, gilesnį epochinių pasikeitimų vaizdą. Pasitikėdami minėtos enciklopedijos sudarytoju, o taip pat ir mūsiškuoju iškiliu lietuvių kultūros istoriku dr. Algimantu Bučiu, skaitome:

„Iš visų Lenkijos karalių pats turtingiausias pagal brangenybes buvo Žygimantas Augustas Jogailaitis. Vyskupas Kamerynas pasakoja apie jį, esą labai mėgęs brangenybes. Parodė man rinkinius paslapčia, nes nenorėjo, kad lenkai sužinotų, kiek jų turi. Slaptame kambaryje ant stalo buvo padėta 16 užrakinamų skrynelių, visos pilnos brangenybių. 4 iš jų įvertintos 200 000 skudų, jam atiteko po motinos mirties, 4 nusipirko karalius už 550 000 skudų, tarp jų – skaidriai raudonas rubinas, kažkada priklausęs imperatoriui Karoliui V, už 80 000 skudų. Likusios skrynelės paveldėtos iš protėvių: jose begalė brangenybių, rubinų, smaragdų, deimantų, kurių kaina iki 300 000 auksinių skudų. Tas lobynas viršija savo verte Venecijos ir popiežių lobynus. Sidabro, be indaujos, lobyne iki 30 000 grivinų (150 centnerių), tarp jų – meistriško darbo sidabrinės vonios, fontanai, neregėto dydžio laikrodžiai su statulomis, vargonai, ąsotėliai, padėklai, taurelės, paauksuotos taurės, dovanotos karaliui karūnavimo proga“.[1]

Taigi… Į rankas gavome, sakyčiau, neįtikėtinos vertės faktą. Jį galima aiškinti pačiomis įvairiausiomis kryptimis ar aspektais. Mūsų pasirinktoji šios apybraižos kryptis – apeiginiai piliakalniai. Jos ir laikysimės.

Žygimantas Augustas, paskutinis Gediminaičių-jogailaičių dinastijos atstovas, mirė 1572 m. liepos 28 dieną. Jis nepaliko turėtam sostui įpėdinio. Nepaliko ir savo idėjų tęsėjo. Bet štai – liko neįtikėtini lobiai, lenkę bendrai sudėtus Venecijos (turtingiausios tuometės Europos respublikos) ir Vatikano turtus. Tikėtina, kad Barboros Radvilaitės vyro lobiai pagausėjo jam tapus naujo tipo valstybės – Žečpospolitos (Abiejų Tautų Respublikos) valdovu. Garsusis perlų vėrinys, kurį valdovas padovanojo savo išrinktajai, aukščiau įvardintų lobių fone atrodo tiesiog mažmožiu…[2] Tačiau pateiktasis asmeninių lobių sąvadas mums leidžia formuluoti keletą reikšmingų išvadų ar apibendrinimų.

Pirma. Apeiginių piliakalnių kultūra, kaip visuotinis seniesiems lietuviams būdingas reiškinys, jau buvo užgesusi, išpūkštyta. Antra, valdovų rankose turėti lobiai lemdavo jų mąstyseną ir realiąsias politines galias. O jos, t. y. galios, žvelgiant į anų laikų Lietuvą, buvo gana įspūdingos. Trečia. Lietuvių valstybės (tapusios imperija) valdantieji, vydamiesi krikščioniškosios Vakarų Europos standartus, pagal turtų kaupimą aiškiai buvo užbėgę į priekį… Toks skubėjimas pavirto ir „skubėjimu“ atsiriboti nuo piliakalnių epochai būdingo pilietinio demokratiškumo, paliekant jo rudimentus valdiniams (baudžiauninkams).

Vargu ar dera abejoti tuo, kad tankiau išaustas piliakalnių (ypač tų, kurie čia vadinami apeiginiais) tinklas ženkliai prisidėjo formuojantis anų laikų galingai lietuvių valstybei. Gal būtent su jų pagalba toji valstybė iš karto peraugo lietuviakalbę teritoriją ir tapo didžiule imperija. Tačiau politinė valia vis dėlto priklausė lietuviams. Kodėl? Atsakymą nesunku surasti. Viena iš pamatinių valstybinio konglomerato susiformavimo priežasčių buvo ta, jog lietuviai „surado“ (prisijungė) žemes, kurios nuo senesnių laikų kvėpavo protėvių kultūros dvasia. Slavų įsiveržimas nuo Karpatų pusės etnodvasinės kultūros prasme nebuvo triuškinantis. Tuo nesunku įsitikinti įsijautus ne tik į Kijevo Rusios elgseną, bet ir, ko gero, į dabartinius ukrainiečius (praėjusius LDK „mokyklą“…). 

Valdovo karūna. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Suprantama, kad su apeiginių piliakalnių nunykimu spartėjo senųjų papročių bei tradicijų kaita. Juolab, kad savo turėtą vaidmenį prarado žyniai ir vaidilos. O nuo dvasinės kultūros pamatų traukėsi kilmingieji, tuo pačiu įgydami didesnes teises modernizuotis, suartėti su Romos bei bizantiškąja kultūromis. Žodžiu, ir iš vidaus, ir iš išorės kito besiformuojančios lietuvių politinės nacijos socialinė organizacija. Ji tapo atviresne, palankesne kitatautiškumui. Plačiau tapo atverti vartai susiformuoti, pagal etninės kultūros bei religines pažiūras, mišriai valstybei. Tokiai valstybei, kuri savo valdas ir galias ėmė plėsti jos pradininko – lietuvių tautos susitelkimo (integralumo) sąskaita. Valstybė – tai visų pirma politinės nepriklausomybės forma. Deja, LDK, užgimusi kaip daugiatautė, ne per daug paisė lietuvių tautos pamatinių vertybių. Mus giria (ir patys mėgstame pasigirti) už politinę, kultūrinę ir, žinoma, – religinę toleranciją, kuri tų laikų aplinkiniam pasauliui nebuvo būdinga.

Įkyri mintis (pats temos sumanymas) tarsi reikalaute reikalauja pasikartojimų… Ir vis dėlto, kodėl anų laikų lietuviai, skirtingai nuo savo artimiausių kaimynų slavų, taip ir nepasirūpino savastimi? Kodėl nepuoselėjo savo kalbos? Kodėl nesirūpino apdairesniu, išradingesniu prigimtinės kultūros modernizavimu? Ar čia kalta vien vadinamoji tolerancija kitatautiškumui?..

Štai taip kritiškai kalbėdamas pirmiausia mąstau ne apie eilinį sodietį ar papročius skrupulingai saugojusį žynį ar vaidilą. Mąstau apie didžiūnus, apie kunigaikščius, kuriems, pagal Europoje įsigalėjusią tradiciją, labiau parūpo dinastiniai ryšiai (nesvarbu kokio sukirpimo). Parūpo ir nuo jų priklausantys turtai bei realioji politinė ir militaristinė jėga. Metaforiškai išsireiškus, Rėdos Rato sukimasis tapo pristabdytu… O vėliau, kaip žinome, ėmė suktis vos ne priešinga kryptimi… Apeiginiai piliakalniai padėjo įtvirtinti senųjų lietuvių tapatybę. Tačiau praradusi savo feodalinę aukštuomenę, o lygiagrečiai – ir savo dvasininkų luomą, tauta prarado ir labai ženklią, šiandien mums gal net sunkiai nutuokiamą turėtos ir „piliakalnių kultūros“ dėka įtvirtintos tapatybės pobūdį.

Beje, o kodėl nesusimąsčius ir kita, ne visai tradicine kryptimi?

Jei ne ta atskirtis tarp valdančiųjų ir valdomųjų ir jeigu ne lyg ir paspartintas piliakalnių kultūros nunykimas gal kitaip būtų susiklosčiusi ne tik etninių lietuvių istorija. Gal aisčių-baltų gyvensena, jų pasaulėjauta ir pasaulėžiūra galėjo tapti tuo Europos civilizacijos trečiuoju keliu ar bent tarpininku tarp Romos ir Bizantijos krikščioniškųjų galių? O tokio kelio aiškūs simptomai buvo susikūrus Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Deja, suaižėjus tautos sąsajingumui, tie simptomai buvo palyginus greitai užvoluoti iš tų pačių rytų ir vakarų slenkančiais volais.

Mano laisvamaniškasis žvilgsnis toliau žvalgosi. Regis, jam neprieštarauja ir manoji širdis…

Pamenu vaikystės, paauglystės metus – iš bažnyčios sakyklos dažnai kartotą teiginį: „Greičiau kupranugaris pralįs pro adatos skylutę, negu turtuolis pateks į dangaus karalystę…“ Ir čia pat, presbiterijoje, – garbingiausioje bažnyčios vietoje[3], matydavau puošniuose suoluose sėdinčius vietinius kilminguosius – didžturčius… Kita vertus, dabartinė, kelionėmis ženkliai praplėsta vizualinė atmintis įsiūlo neįtikėtino grožio ir puošybos, neįtikėtinos architektūros ir tapybos šedevrus: Venecijos, Florencijos, Kelno katedras… Žmoniškojo genijaus kūrinį – šv. Petro baziliką Romoje… Kokie turtai, kokios rinkliavos turėjo būti sukauptos šiems statiniams! Statiniams, kurie stulbintų eilinį žmogų, panašiai kaip Egipto faraonų laikais – piramidės!..

Vyskupai, markizai ir kunigaikščiai, pagal bažnyčios tradiciją, „privalėjo“ prabangiai gyventi. Privalėjo stebinti ir stelbti kitus, rangais žemesnius, savąja puošyba – puošniausiais rūbais, rubinais bei deimantais žėrinčiomis segėmis, žiedais… Martynas Liuteris su savo pasekėjais sukilo prieš šį  sukauptus turtus ir puošybą pamėgusį pasaulį – Romos katalikų bažnyčią. Pavėluotai sukilo…

Vilniaus pilių komplekso maketas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dar kartą prisiminkime Kornelijaus Tacito (Romos istoriko, I a.), Adomo Bremeniečio (prūsų arkivyskupo, XI a.) ir kitų svetimtaučių pagiriamuosius žodžius aisčiams, ypač pabrėžiant jų saikingumą, prabangos vengimą ir pan. Taigi, turime pagrindą teiginiui, jog piliakalnių epochos autochtonams prabangos dalykai, kaupiami turtai (kuriuos vėliau pamėgo savi didžiūnai) buvo svetimas, nepriimtinas pasaulis. Bendruomenės sutarimą, dorovinį sugyvenimą ardantis pasaulis. Būtent demokratiškas visuomenės tvarkymosi būdas ar kultūra piliakalnių epochai buvo gana būdingas bruožas, suformuotas nuo seno susiklosčiusia aisčių-baltų moraline, dvasine gyvensenos sankloda.

Atrodo nereikšminga detalė, kurią pateiksiu, bet mūsų apžvalgos atveju ji gana išraiškinga, svarbi… Štai, S. Daukantas yra atkreipęs dėmesį į tai, kad kunigaikštis (tik klausimas – kokio lygmens?) galėjo savo dukrą ištekinti už asmens, ypač drąsiai ir išradingai pasirodžiusio karo žygyje… Tuo pavyzdžiu turime ir papildomą įrodymą, jog mišrių pagal tautybę santuokų tradicija įsitvirtino vėliau, palaipsniui nunykstant apeiginių piliakalnių kultūrai, kada buvo imta dinastiniais ryšiais stiprinti autoritarinę valdžią ir –  karinės galios įtvirtinimu kaupti turtus.

Tikėtina, kad piliakalnio teritorinės bendruomenės narių (santykinai mūsų vadinamų pilėniečiais) balsas buvo svaresnis nei įsivaizduojamo seniūno (ar vaito), kuris buvo irgi išrenkamas. Kuris, tikėtina, vadovaudavo taip pat išrinktiems bendruomenės atstovams – tarybai ar susiėjimui (mažajam seimeliui). Ta proga prisiminkime kad ir Brunono istorijoje minimą karalių Netimerą. Vis dėlto jisai priėmė krikščionybę. Bet štai nuo savųjų gentainių nesugebėjo apsaugoti paties Brunono ir jo palydos. Susirinkusiųjų (ir, žinoma, jiems atstovavusių išrinktųjų) balsas priimant ateiviams mirties sprendimą buvo lemiamas. O toksai sprendimas buvo priimtas dėl to, kad „įsibrovėlis“ Brunonas ne tik prikištinai bruko svetimą tikėjimą, bet ir nepaisė trijų įspėjimų iškeliauti. Visa ši istorija – neginčijamas įrodymas, jog vietiniai kunigaikščiai nebuvo visavaliai. Jie privalėjo paisyti bendruomenės nuostatų, kurias koregavo kriviai, žyniai, vaidilos ir kiti, atstovavę prigimtinės, tradicinės kultūros tęstinumui bei įtaigumui. 

Pilies maketas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kalbėjome apie piliakalnių – apeiginių centrų klestėjimo epochą.

Bet… Pasaulis keitėsi. Ryškėjo atotrūkis tarp Romos krikščioniškojo ir senųjų lietuvių pasaulių. Kartu ryškėjo ir jau nunykusi senųjų lietuvių valstybinė sąranga. Visai natūralu, kad turėjo ryškėti ir pastangos švelninti minėtą atotrūkį. O tai reiškia, kad proporcingai turėjo didėti anksčiau bendruomenės kontroliuoto seniūno ar kunigaikščio pozicijos. Tuo pačiu turėjo silpti tradicijų ir papročių tęstinumo pozicijos. Betgi būtent tokių štai pokyčių reikalavo objektyvios sąlygos: gaunamos informacijos pobūdis, jos suvokimo laipsnis, sprendimų priėmimo operatyvumas ir pan. Suprantama, kad autoritarizmo pilėniečių bendruomenėje įsitvirtinimui įtaką darė tarsi savaime iš aplinkinio pasaulio slenkančios socialinio organizavimosi normos, standartai ir įvaizdžiai. Bet manytina, kad apeiginių piliakalnių praktikai dar neužgesus, pilėniečių balsas tebegaliojo sprendžiant žygių (tarp jų – ir grobiamųjų), bendruomenės gerbūvio, genties savigynos organizavimo ir pan. klausimus.

Lietuvos karalių pilių maketų paroda Lietuvos Seime. 2011-ieji metai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip rašo istorikai, jau nuo XII–XIII a. lietuvių gyvenamose žemėse ėmė ryškėti vietinių kunigaikščių (feodalų) ir jiems pavaldžios kariaunos (kai kas juos vadina leičiais), ko gero, būsimų bajorų luomas. Savaime suprantama, pilėniečių kaip bendruomenės balsas dar sparčiau ėmė slopti. Iš istorijos šaltinių taip pat žinome: smulkesnių genčių sąjungos jungėsi į stambesnius teritorinius vienetus, dar labiau nuvertindamos apeiginių piliakalnių pilietinę paskirtį. Tolesnė jų plėtra sustojo. Vietoj šio proceso, t. y. apeiginių piliakalnių plėtros, jau XIII a. telkėsi ir garsėjo tokios smulkesnių genčių sąjungos, kaip: Lietuvos žemė, Nalšia, Deltuva, Upytė, Žemaitija. 1219 metų sutartyje su Voluine jau minimi tų žemių atstovai – vyresnieji kunigaikščiai. Tai rodė aiškią, ne tik stambios teritorinės valstybės formavimąsi, bet ir jos įsitvirtinimą. Šis procesas, kaip žinoma, tapo įformintas Mindaugo karūnavimu ir Lietuvos pripažinimu „normalia“ krikščioniškajai Vakarų Europai būdingos karalystės forma.

Deja, turėtume pripažinti ir tą ne visai mums malonų faktą, kad su Vytauto Didžiojo įsitvirtinimu ir valstybės modernizavimosi kryptimi lygiagrečiai „įsitvirtino“ ir pilėniečių, arba kaimo bendruomenių įbaudžiavinimas. Išskyrus vadinamuosius karališkuosius valstiečius (kurie galbūt buvo vadinamųjų leičių tąsa). Energingasis Vytautas gerai suprato įvykusias permainas: pasikeitęs karybos būdas ir ginkluotė reikalavo esminių (revoliucinių) žingsnių. Imperijos plėtimui ir jos išlaikymui reikėjo turėti pusiau reguliariąją kariuomenę – bajorus. Vytautas išplėtė jų luomą, kurį turėjo aptarnauti ir išlaikyti jam priskirtas žemesniųjų luomas. Tačiau tuo pačiu geso ir pastarojo luomo pilietiškumas, t. y. įvidintas (iš prigimties išplaukiantis) valstybinis patriotizmas, etninis ar tautinis. Valstybiniam patriotizmui lyg ir nebeliko „vietos“…

Štai taip ar panašiai nunyko, ko gero, ilgus amžius klestėjęs pilėniškasis demokratiškumas…

LDK pilių ir tvirtovių maketų konkursas Lietuvos Seime. 2011-ieji metai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tas mintis, kurias išdėsčiau šiame paragrafe, galima apibendrinti teigimu, jog dar iki krikščionybės Lietuvoje įvedimo, vadinamosios apeiginių piliakalnių bendruomenės išgyveno esminius, revoliuciniams persitvarkymams prilygintinus pokyčius. Metaforiškai išsireiškus, ant apeiginių piliakalnių kurstomą šventąją ugnį ir aplink ją susibūrusią pilėniečių bendruomenę pūkštė ne tik savoje aplinkoje susiformuojantys skersvėjai. Dar ir iki Vytauto reformos stiprėjo vėjo gūsiai, ėję iš rytų bei vakarų… Blizgesiu, puošyba pasipuošusi vadinamoji Vakarų civilizacija tarsi savaime plėtė savo įtaką ir valdas…

Betgi šalia viso to privalu pastebėti: prigimtinė kultūra, arba, kaip mes ją plačiau traktuojame, tautos matrica pasižymi ypatingomis, išskirtinėmis savo galiomis. Tomis galiomis, kurios padeda išsaugoti (ir perduoti ateinančioms kartoms) esminius bruožus. Išsaugoti savąją esatį pasaulyje…

Kartu dera pastebėti ir tą, sakyčiau, elementarią tiesą, kad tautos (ypač apsireiškiančios kaip politinė nacija) matricai reikšminga dalimi priklauso ir valdantieji, t. y. politinis elitas. Jų elgsena, jų polinkiai, kurie „netyčia“ perduodami visos tautos ateičiai. Na, o konkretizuodamas šį teiginį skaitytojo dėmesį atkreipsiu į tą, vos ne akis badantį faktą: kodėl mes, nepriklausomybę seniai atgavusi valstybė, taip ryškiai skiriamės nuo skandinavų…

(Bus daugiau)

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.10.08

[1] Žr. Algimantas Bučys. Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė (18). Interneto portalas: slaptai.lt. Paskelbta 2017 06 20.

[2] Įdomumo vardan pastebėsiu: minimas vėrinys kažkokiu būdu (greičiausiai neteisėtu, kaip karo grobis) atsidūrė Maskvos carų rankose. Kažkuris iš jų Europoje spėjusį išgarsėti vėrinį padovanojo Anglijos karalienei. Ši susigaudžiusi perlų vėrinio (puošusio Barborą Radvilaitę) nebenešiojo. Tolesnis papuošalo likimas nežinomas…

[3] Presbiterija tai ta bažnyčios priekinė dalis, kurioje įrengtas didysis altorius ir kuri nuo pagrindinės bažnyčios erdvės būna atskirta baliustrada (tvorele). Šiais laikais presbiterija yra praradusi turėtą išskirtinę dvasininkams ir didžiūnams susėsti skirtą paskirtį.

Šių metų rugsėjo mėnesio LRT radijo laidoje „Pakartot“ istorikas Alfredas Bumblauskas, kalbėdamas apie muziką su šios laidos vedėju Karoliu Vyšniausku, švystelėjo „istorinių“ minčių pluoštą, teikdamas, kad „ne dainų šventės, o roko muzika išlaisvino Lietuvą iš komunizmo“.

Gal dar norėjo pridurti – ir iš okupacijos, bet susilaikė. Bandydamas pagrįsti šį savo teiginį, toliau kalbėdamas lyg sąžiningai prisipažino, kad „dainų šventės jam „kokčios“. Apie „koktumą“ jis sakęs ir kanadiečiams, dėstydamas jiems savo suformuotas istorines tiesas. 

Dainų šventės – Lietuvos pasididžiavimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Gal šiam istorikui kokti ir pati lietuviška daina, ją prilygindamas „per daug dominuojančiai kaimietiškai kultūrai“. Matyt A. Bumblauskas, įkvėptas prieškario lenkų pašaipų, jau pamiršo, kad iš to paties lietuviškai dainuojančio kaimo, kaip sakoma, nuo žagrės – pakilo ir Lietuva, kilo ir mūsų šviesuomenė, padėjusi išlikti lietuviškam žodžiui, vedusi Lietuvą į Valstybės atkūrimo aušrą.

Alfredo Bumblausko teiginius kitu atveju galima būtų palaikyti lengvu nusišnekėjimu, bet kai tokie žodžiai sklinda iš susireikšminusio ar kitų sureikšminto profesoriaus balso, darosi nesmagu ir norisi atsakyti. Gal žinomas istorikas tokiais teiginiais vėl nori pagarsėti, bet jo šias „garsias“ frazes tikrai teigiamai neįvertins dauguma mūsų dvasinę kultūrą nors šiek tiek pažįstančių ar ja besidominančių žmonių. Tikimės, kad paskaitininkas A. Bumblauskas šiomis frazėmis neįtikino ir patriotiškai nusiteikusių Kanados lietuvių. Gal kas net nustebo – kur ritasi tasai istorikas…

Nei dainų šventės, o tuo labiau roko muzika nebuvo ir negali būti tiesiogiai išlaisvinančiu veiksniu, todėl geriau jau nesisvaidyti garsiais apibendrinimais. Lietuvą išlaisvino ne muzikinio „roko“ elementas, o mūsų dvasinis susitelkimas, didžios vienybės išraiška, gimusi Martyno Mažvydo „Katekizme“ – pirmosios lietuviškos knygos ir Mikalojaus Daukšos „Postilės“ žodyje, knygnešių pastogėje, Lietuvos partizanų aukoje, Sibiro, kalėjimų ir lagerių kančių bei gilaus Tikėjimo kelyje. 

Profesorius A. Bumblauskas pasižymi naujų šokiruojančių „naratyvų“ kūrimu. Vienas ankstesnių jo „naratyvų“ turėjo nužeminti žinomą istoriką Adolfą  Šapoką ir jo garsią, 1936 metais redaguotą „Lietuvos istoriją“, suvaidinusią sovietinės okupacijos metais didžiulį vaidmenį stiprinant mūsų tautinę savimonę, padėjusią atsispirti to meto ideologinei klastotei. To meto pasišventėliai, rizikuodami savo saugumu, kaip Knygnešystės laikų knygnešiai ją slapta „atšvietę“ žibaline „Era“, ją platino, įvarydami ne mažo nerimo čekistiniam saugumui. Ir šiandien ši knyga padeda geriau susivokti bandantiems ištrūkti iš besiskverbiančios į mūsų gyvenimą kosmopolitinės ideologijos pinklių. 

Dažnai A. Bumblausko ir jam akomponuojančių bendraminčių žodžiuose išgirstame, kad Simono Daukanto lietuvių kalbos aktualinimo raštijoje linija „beviltiškai paseno“, kaip „paseno“ ir tautinės valstybės kūrėjai. Istorikas nusižiūrėjęs į latvių bei čekų visuomeninio vystymosi eigą ir Lietuvoje pamatė „senlietuvius“ ir „naujalietuvius“, reikšdamas savo simpatiją vadinamiesiems „senlietuviams“, kurie 1919  m. rengė Lietuvos patriotų demaskuotą poeviakų sukilimą. Šie ir panašūs jo žečpospolitiniai „naratyvai“, žinoma, buvo įvertinti kaimyninės užsienio valstybės atitinkamais „blizgučiais“, vėl pagarsinusiais istoriko vardą. 

Dabar grįžkime prie profesoriaus kokčiomis vadinamų dainų švenčių. Ne sovietai sukūrė dainų šventę kaip masinį renginį. Dainų ir šokių šventinės tradicijos gimė jau 19 amžiuje, kada 1843 metais ji pirmą kartą buvo surengta Šveicarijoje, dalyvaujant 80 chorų. Po dviejų metų tokia šventė buvo surengta Vokietijoje. Didžiulė dainų šventė įvyko ir 20 amžiaus pradžioje – 1928 metais Austrijoje minint Franco Šuberto 100-tąsias mirties metines. Baltijos šalyse dainų šventėms pradžią davė Estija, kiek vėliau ir Latvija.

Lietuvoje pirmą kartą dainų šventė, pavadinta „Dainų diena“, sutikta su dideliu entuziazmu, buvo surengta 1924 metais Petro Vileišio aikštėje Žemės ūkio ir pramonės parodos metu. Iškilios dainų šventės  su tūkstančiais klausytojų bei šimtais chorų vyko ir minint Lietuvos Nepriklausomybės 10-metį, ir minint Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktį. Susirinkusieji džiaugsmingai sveikino dainuojamas liaudies dainas, psalmes, kompozitorių sukurtus originalius kūrinius. Dainų šventės buvo rengiamos ir dabar vadinamuose Lietuvos regionuose. Čia jas daugiausiai rengdavo šauliai, ateitininkai, pavasarininkai.

Choro dirigentas, pedagogas, socialinių mokslų  daktaras Regimantas Gudelis savo plačiame straipsnyje „Chorai ir dainų šventės Lietuvoje – etninės savimonės žadintojai…“ pažymi, kad dainų šventės yra viena iš įtaigiausių tautinio identiteto bei etninės savimonės žadinimo ir ugdymo priemonių, jos nušviečia tautos būtį ir istorinį kelią. Jų žanrinės struktūros platuma atveria neribotas socialinio ir  kultūrinio bendravimo bei švenčių visuomeninio poveikio stiprinimo galimybes.

Sovietinės okupacijos metais nors iš dainų švenčių buvo reikalaujama propagandinio turinio ir procentinio rusų kalba dainavimo, tačiau jose vis tiek prasiskverbdavo tautiškumo atspindžiai, raginę žmonių sąmonėje palaikyti savo tautinį orumą, domėjimąsi savo krašto istorija. Tuos atspindžius negalėjo užtušuoti ir partokratų įbrukta Isaako Osipovičiaus Dunaevskio „Ir platus gi kraštas mūs gimtasis“ ar kitos į ją panašios dainuškos. Dainų šventės sovietinei nomenklatūrai todėl keldavo ne mažą galvos skausmą: susibūrusios žmonių masės gatvių eitynėse, estradoje ar kitose viešose vietose kalbėdavo ir dainuodavo sava kalba, kas nebuvo labai įprasta, pavyzdžiui, jau gerokai rusifikuotoje Rygoje. Ypač daug rūpesčių valdžiai sukeldavo rengiamos Pabaltijo studentų dainų šventės. Po 1956 metų dainų šventės, vykusios Tartu mieste, jos kurį laiką buvo visai uždraustos rengti dėl vadinamų „nacionalistinių pasireiškimų“. Vėl atnaujintos tik 1968 metais Vilniaus Vingio parke prikaišiojant jo estradą kagėbistinių šnipų būriais. Tai galima buvo įsitikinti atėjus keletą minučių anksčiau prieš repeticijos pradžią – visoj estradoj kas 10 metrų sėdėjo nematyti vyrukai. Chorų vadovai, pažindami savo dalyvius, nelauktus svečius vydavo lauk. Dažnai tie patys „svečiai“ norėdavo prasibrauti ir į eisenų gretas, stengdamiesi sužinoti, kas traukia „Sėk, sesute, žalią rūtą“… 

Ypač atmintyje liko 1988 metų dainų šventė Vilniuje. Atvažiavę estai plačiai išskleidė savo tautines vėliavas. Atkuto ir lietuvių dainininkai, ėmę mokytis giedoti Lietuvos himną. Nesnaudė ir „vakarykščiai“, suorganizavę „komsomolcų“ būrį, kuris puolė einančius choristus su lietuviškomis vėliavomis, jas atiminėjo ir laužė. Vis tiek po vykusių muštynių lietuviškų vėliavų buvo įnešta pakankamai. Čia pasitarnavo ir orkestrantai, vėliavas įnešę savo instrumentų futliaruose. Visa estrada suspindo lietuviškų, latviškų ir estiškų vėliavų vaivorykštės šviesa.

Po galingo „Gaudeamus“ dainininkai atsisakė dainuoti rusiškai nomenklatūrinę dainą. Dėl to dirigentas Krilovas su būreliu savų choristų paliko estradą. Tačiau dainų šventė pakiliai tęsėsi iki paskutinio akordo. Tyliai pasitraukė kiek perbalę ar išraudę „garbingi“ vyriausybiniai svečiai. Studentai su džiaugsmu sugiedojo Lietuvos, Latvijos ir Estijos tiek metų uždraustus savo tautinius himnus. Tai buvo viešo atsako demonstracija už ilgametį moralinį prievartavimą, už tą skleistą sovietinę melo ideologiją.

Po šio įvykio jau niekas viešai nedrįso atiminėti ir žeminti mūsų Trispalvės. Ji plačiai plevėsavo Vilniaus ir Kauno Sąjūdžio mitinguose. Tad nereikėtų pasiduoti tamsiųjų  jėgų raginimams, norintiems numarinti dainų šventes, lietuvišką dainą, viešą lietuvišką žodį, laiko patikrintą mūsų raidyną. Turime būti save gerbiančia, gerbiančia savo nacionalinę kultūrą ir oria tauta, nelinkusia išsigąsti kad ir kai kurių profesorių gąsdinimų, kad kas nors mus gali palaikyti baudžiauninkų ar mužikų tauta, ignoruojančia primestus su lenkiškais užrašais bajoriškus herbus. Didžiuokimės savo jau visame kultūringame pasaulyje žinomais sukurtų darbų vaisiais, savo dvasiniu gyvybingumu, reprezentaciniais nacionaliniais simboliais – Vytimi ir Trispalve. Prisiminkime ir tai, kad 2003 metais Baltijos šalių dainų šventės, iš jų ir Lietuvos, buvo įtrauktos į UNESCO sudarytą žmonijos nemateriali nės kultūros paveldo sąrašą. 

Taigi mūsų dainų šventės yra ne kažkokia atgyvena ar koktumą sukeliantis elementas, o mūsų dvasinės kultūros pasididžiavimas. Tegul gyvybinga lietuviška daina visada skamba mūsų lūpomis ir širdimi.

Teksto autoriai: Algimantas Mišeikis – chorų kūrėjas ir dirigentas, docentas; Zigmas Tamakauskas – Kauno savivaldybės Švietimo tarybos narys, LS Kauno skyriaus Švietimo komiteto pirmininkas.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2016-12-01

Informacijos šaltinis – žurnalas VARPAS.

Ar pastebėjote, kad Vilnius dabar – daug gražesnis? Lietuvos sostinė atgauna savigarbą, įkvėpia orumo. Ant Žaliojo tilto nebeliko gūdų sovietmetį primenančių skulptūrų.

Išlaisvindami istorinį sostinės tiltą nuo „sovietinių balvonų“ naštos elgiamės teisingai, prasmingai, pilietiškai. Okupantų primestų paminklų negalima nei branginti, nei mylėti. Juolab nedera vadinti jų „istoriniu bei kultūriniu paveldu“. Nors Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė Gražina Drėmaitė ir bando televizijos ekranuose įrodyti, esą „sovietinių balvonų“ išvežimas į istorijos šiukšlyną – barbariškumas. Barbarų paliktų pėdsakų naikinimas – barbariškumas?

Continue reading „Apie prasmingą kolaboravimą“

"Mes neturime ko gėdytis nei liaudies, nei pasaulio. (…) Daug kas dabar kritikuoja TSKP – ir šalyje, ir pasaulyje. Nieko, mūsų partija stipri, ji gali ištverti visa tai, parengti teisingą politiką ir vesti visuomenę į priekį.(…) Visiems, kurie mėgina kelti abejonių dėl partijos vaidmens ir reikšmės, mes duodame ryžtingą atkirtį" (1).

Vilniaus Katedra, kurioje įvyko metamorfozė, buvo atšventinta ir pavadinta Arkikatedra. Vienas tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt devintų metų vasario penktą dieną, sekmadienį, dvyliktą valandą, vyskupas Julijonas Steponavičius atsigulė kryžium prieš Katedros altorių.

"Apšlakstyk mane, viešpatie". Šventinto vandens lašai krito ant altoriaus, ant evangelijos, ant Katedros kolonų ir sienų, ant tikinčiųjų veidų.

Continue reading „Tranų pasaulyje: KATEDROS atšventinimas“

Šis rašytojo Petro Dirgėlos tekstas pirmą kartą paskelbtas buvo 1990-aisiais metais žurnale "Pergalė" (Nr. 1). Bet ar šios pastabos praradusios aktualumą? Ar neverta susimąstyti, ko vis tik per pastaruosius dvidešimt metų nesugebėjome nuveikti, o ką atlikome ne taip, kaip derėjo atlikti?

XXX

Petras Dirgėla

1990-ieji paskelbti Lietuvių kalbos metais. Daugeliui atrodo, kad tai – kampanija, kurios metu sieksime įveikti sunkumus, susijusius su lietuvių kalbos paskelbimu LTSR valstybine kalba, kad šiais metais ypatingai uoliai, negailėdami nei lėšų, nei laiko, mokysime lietuviškai kalbėti tuos, kurie mūsų valstybine kalba šnekėti dar nemoka.

Continue reading „Apie kalbą ir atgimimą“

Įdėmiai perskaičiau Slaptai.lt žurnalisto Gintaro Visocko straipsnį "Lenkiškasis aisbergas: graži viršūnė ir grėsminga povandeninė dalis", paskelbtą šių metų rugpjūčio 18 dieną. Džiugu, kad korespondentas absoliučiai atvirai prabilo apie tikruosius dabartinės Lenkijos tikslus. Ne pavardės lenkiškais rašmenimis, ne palengvintų egzaminų lenkų tautybės asmenims reikalai rūpi Varšuvai. Lenkija labai rimtai ruošiasi naujai ekspansijai, artimiausiu metu mes itin skaudžiai patirsime, kas yra šių dienų polonizacija.

Tad apie Lenkijos ekspansinius tikslus būtina kuo atviriau kalbėti. Ir ne tik lietuviškai. Gal žurnalisto G.Visocko straipsnį derėtų išversti į lenkų kalbą? Juk būtų šaunu, jei apie šiuos skaudulius kalbėtume ne tik lietuviškoje, bet ir lenkiškoje erdvėje. Gal tokiu būdu lietuviškus skaudulius pavyktų parodyti konstruktyviai, draugiškai, partneriškai mąstantiems lenkams, gal taip Lenkijoje atrastume daugiau bendraminčių ir rėmėjų?

O dabar – apie istoriko Algirdo Grigaravičiaus publikaciją "Jono Basanavičiaus pažiūros į lenkus ir polonizaciją" , paskelbtą žurnale "Krantai" (2013 metų Nr. 2). 

Continue reading „Kaip polonizaciją vertino dr. Jonas Basanavičius?“

7. Pravardė vietoje vardo?

Mindaugo vyriausiojo sūnaus vardo rašymas istoriografijoje įgavo dvejopą tradiciją. Viena tradicija – rytietiška, paremta rusų kalba rašytais metraščiais, kai linkstama naudoti iškraipytą (surusintos transkripcijos) vardo formą – Vaišelga (nors ir rusų metraščiuose dažnai randame tikslesnių transkripcijų – Voišelk). Antroji tradicija – vakarietiška, paremta vokiečių ir lenkų kronikomis, jos atstovai nuo seno vartojo daug artimesnes lietuvių kalbos tarčiai formas – Woysalk (Rocznik kapitulny) Wesenwylto (S. Grunau.Prūsiška kronika).

Jos taip pat pakankamai iškraipytos ir tuo nereikėtų stebėtis, nes viduramžiais vakarietiškai, ypač germaniškai, klausai ir rašybai nemaža keblumų sudarė kone visų Vaišvilko vardo priebalsių – „Š“, „V“ ir „K“ tarimas bei užrašymas.

Neatsitiktinai „Rimuotosios Livonijos kronikos“ (Livlandische Reimchronik) autorius, XIII a. pabaigoje tiek daug parašęs apie karalių Mindaugą, jo žmoną Mortą, vaikus, giminaičius ir tą patį Vaišvilką, vis dėlto nesiryžo (o ir sunkiai galėjo!) įkomponuoti pastarojo vardą į trumpą rimuotą savo eilutę, tad visai jo neįvardija, nors nemažai rašo apie jo, „Mindaugo sūnaus“, žygius po tėvo mirties.

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( VI )“

2. „Juodžiausia figūra“, arba Kaip kuriami įvaizdžiai?

Po gana neigiamų mūsų pirmojo istoriko S. Daukanto (1793 -1864) vertinimų, iš dalies atkartojančių lenkų katalikų, jėzuitų ir rusinų metraščių bei istorikų neigiamas Vaišvilko charakteristikas („ant raudono kunigaikščio rūbo juodą vienuolio abitą dėvėjo“, atseit, „vilkas erelio kailyje“, norėjo „lietuvius krikštyti į gudų vierą“, „širdy piktybę slepia“ ir pan.[1]), lietuvių istorikai bene visose populiariausiose ir oficialiose Lietuvos istorijose Vaišvilką (neretai vadindami slaviška pravarde Vaišelga) mini tik prabėgomis.

Mindaugo sūnui randama vietos tik politinių interpretacijų paraštėse, karo veiksmų atpasakojimuose.

Kodėl taip atsitinka?

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( II )“

Paminėtos profesoriaus Jurgio Lebedžio 100-osios gimimo metinės

Vilniaus universiteto bibliotekos Baltojoje salėje Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedra vasario 14 d. surengė diskusiją “Lituanistika vakar ir šiandien”, skirtą Vilniaus universiteto profesoriaus, lietuvių literatūros istoriko Jurgio Lebedžio (1913-1970) 100-osioms gimimo metinėms.

Spėju, kad susirinko daugiausia bibliotekos, Lietuvių literatūros katedros darbuotojai, viena kita studentė lituanistė. Jau nieko dabartiniame Universitete nepažįstu. Klausiu, kas ta graži jauna moteris, pradėjusi diskusiją? Taigi Dainora Pociūtė, Lietuvių literatūros katedros vedėja.

O tų, kurie susėdo į gražias kėdes priešais Jurgio Lebedžio portretą, man pristatinėti nereikėjo. Visi – išeiviai iš Universiteto, visi žymūs žmonės: Viktorija Daujotytė, Darius Kuolys, Sigitas Narbutas, Kęstutis Nastopka, Romualdas Ozolas, Eugenija Ulčinaitė. Surašiau juos alfabeto tvarka be mokslinių vardų, atliktų darbų, išleistų knygų. Kas nežino, labai lengvai gali sužinoti visažinančiame internete. O kas tas jaunas vyras, atsisėdęs tarp V.Daujotytės ir E.Ulčinaitės, irgi nebuvo sunku atspėti: tai Jurgio Lebedžio sūnus, labai panašus į tėvą, kurio neteko, kaip pats paskui papasakojo, būdamas aštuonerių.

Visi kalbėjusieji apie savo dėstytoją, kolegą, senosios lietuvių raštijos, literatūros ir kultūros istoriką, monografijų apie S.Stanevičių ir M.Daukšą autorių, lituanistikos šaltinių rengėją, Vilniaus universiteto profesorių, buvusį Lietuvių literatūros katedros vedėją (1953-1954, 1967-1970) Jurgį Lebedį, jo atliktus darbus, jo draugus, asmeninį gyvenimą papasakojo labai įdomiai ir gan išsamiai, bet jie kalbėjo ne iš popierėlio, o aš neužsirašinėjau, todėl dabar nenorėčiau imtis nedėkingo perpasakotojo darbo, juo labiau, kad diskusija buvo įrašinėjama, ketinant pasakytas kalbas išleisti atskiru leidiniu. Tiesa, reikia dar papildyti: iš salės labai įdomiai kalbėjo kalbininkas Vitas Labutis, buvo perskaityti du J. Lebedžio laiškai prof. Vandai Zaborskaitei.

Į Jurgio Lebedžio 100-mečio minėjimą atėjau dėl to, kad jis buvo ir mano dėstytojas, kursinio ir diplominio darbų vadovas, kad jo paskaitos man buvo bene pačios netikėčiausios. Kaip sakė Kęstutis Nastopka, į Universitetą studijuoti lituanistikos mes atėjome todėl, kad visi ketinome, norėjome būti poetais. Iš esmės jis teisus, bet, žinoma, ne šimtu procentų.

Stodamas į Universitetą, eilėtaščius rašyti aš jau buvau liovęsis, kai kurie kurso draugai poeto plunksną padėjo į šalį (arba ja viešai nesipuikavo) pirmuosiuose kursuose. Bent kiek žymesnių poetų mes neturime. Kalbininkų, literatūrologų, mitologą, literatūros kritikų, rašytojų, net režisierię, net žymų politiką – taip, turime. Poetais garsėjo ne mūsų, o Justino Marcinkevičiaus, Algimanto Baltakio, Alfonso Maldonio kursas, kurio Universitete mes jau neradome.

Kodėl Jurgio Lebedžio paskaitos man buvo netikėtos? Drįstu manyti, kad ne tik aš beveik nieko nežinojau apie senosios lietuvių raštijos kūrėjus. Mokykloje seniausias poetas mums buvo Kristijonas Donelaitis. Šį tą buvome girdėję apie istoriką Simoną Daukantą (kad jis pėsčias iš Žemaitijos atėjo į Vilnių studijuoti), dar vyskupą Motiejų Valančių ir jo “Palangos Juzę”… O dėstytojas Jurgis Lebedys tyliai, vos girdimu balsu ėmė minėti niekada negirdėtus vardus ir pavardes, nagrinėti “nereikšmingus” (kaip man pradžioje atrodė) tų autorių kūrinius ir kūrinėlius, neretai parašytus nelietuviškai – lotynų, lenkų, vokiečių kalbomis.

Ne iš karto supratau, kam to reikia, kodėl mes taip vėlai pradėjome rašyti “tikrus, dėmesio vertus” kūrinius, tokius, kaip K.Donelaičio “Metai”? Atsakymas į šį klausimą man buvo pati didžiausia Jurgio Lebedžio dovana ne dovana, priesakas ne priesakas suprasti ir branginti kiekvieną lietuvišką žodį, net nelietuviškai parašytą. Vieni geriau, kiti blogiau įsidėmėjome iki tol negirdėtus vardus, ilgainiui juos vėl primiršome, bet jau žinome ir niekada nepamiršime svarbiausio – kokiomis sudėtingomis ir nedėkingomis sąlygomis (naikinami, niekinami, nutylimi, draudžiami) kūrėme, rašėme, nepaisant kaimyninių tautų pastangų viską ištrinti, sunaikinti.

Vartau “Lietuvių literatūros istorijos” I tomą, išleistą 1957-aisiais, mūsų studijų pradžios metais. Tais pačiais metais gruodžio 3 d. Vilniuje jį ir nusipirkau. Braukytas pribraukytas, prirašinėtas, ne vieną kartą skaitytas. Nors labai aptrinta, bet man labai brangi knyga, padėjusi daug ką sužinoti, suprasti, nepaisant to, kad buvo išleista netiesos sakymo laikais.Yra čia ir Jurgio Lebedžio parašytų tekstų. Tiesą sakančių.

Šiandien galima drąsiai teigti, kad gabiausi mūsų kurse Jurgio Lebedžio mokiniai buvo mitologas Norbertas Vėlius ir literatūrologas Algimantas Bučys, pastarasis – trijų didelės apimties knygų autorius: “Barbarai vice versa klasikai” ( 2008), “Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha” (2009) ir “Senosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija” (2012). A.Bučys “tirdamas lietuvių rašytinę ir dvasinę viduramžių kultūrą remiasi naujausiais mokslininkų įdirbiais, pirmiausia Lietuvos ir mūsų išeivijos mitologų, istorikų, archeologų, kalbininkų, tautosakininkų, etnologų, literatūrologų darbais, nukreiptais į anksčiau nežvalgytų lietuvių mitokūros, tautosakos, valstybingumo, senosios kultūros klodus” (Seniausios liet. lit. istorija ir chrestomatija). Niekad lietuvių literatūros istorijose neminėtais ir nenagrinėtais kūriniais A.Bučys nukelia mūsų literatūros pradžią iš Gedimino ir Vytauto laikų į Mindaugo epochą. Savo knygose jis neretai remiasi savo mokytojo Jurgio Lebedžio ir kurso draugo Norberto Vėliaus darbais.

Kadaise universiteto auditorijose klausėmės didžiausiojo mūsų senosios literatūros žinovo Jurgio Lebedžio paskaitų apie senąją lietuvių literatūrą, kurią jis pradėdavo XIV a. pabaiga – XV a. pradžia, kada buvo kuriami garsieji Lietuvos metraščiai (Trumpojo sąvado “Lietuvos kunigaikščių kilmė”, Platesniojo sąvado “Lietuvos ir Žemaitijos Didžiosios Kunigaikštystės metraštis” ir kt.). Tokią periodizaciją randame ir J.Girdzijausko parengtoje J.Lebedžio knygoje “Senoji lietuvių literatūra” (1977), ir enciklopedijose, – antrojoje savo knygoje rašo J.Lebedžio mokinys A.Bučys, lietuvių literatūrą pradedantis XIII šimtmečio kūriniu “Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimas”. Laimingi mokytojai, kuriuos pralenkia jų mokiniai.

Vytauto Visocko nuotr.

2013.02.19

ripka_2

Mindaugo karūnavimo švenčių bei TAFISA sporto žaidynių ir mokslinės konferencijos proga parašiau apie lietuviškojo ritinio, liaudiškai vadinamos ripkos arba ripkės, žaidimą.

Kokios žaidimo atsiradimas ir ištakos XIV amžiuje?

Šis žaidimas sugalvotas kaip Vytauto Didžiojo (Vytautas Magnus) laikų karių pagrindinei taktinei bei fizinei parengčiai kovoms prieš krašto užpuolėjus stiprinti.

Pirmieji rašytiniai šaltiniai, bylojantys apie ripką, atrasti 1523 metais rašytojo M. Husovjano poemoje “Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę”.

Continue reading „Apie lietuviškąjį ritinį“

azuolas_ziema_m

Lie­tu­vių kal­ba ra­šiu­sio mū­sų is­to­ri­ko S. Dau­kan­to su­kur­tuo­se ap­ra­šy­muo­se se­no­vės gi­ria Lie­tu­vo­je bu­vu­si taip tan­ki ir se­na, kad net die­no­vi­dy­je ten vieš­pa­ta­vo prie­te­ma.

Nes Ais­ti­jos gin­ta­ri­nės sau­lės gy­vy­bę že­mė­je puo­se­lė­jan­tys spin­du­liai ne­pa­jėg­da­vo pra­si­skverb­ti pro tan­kiai vir­šū­nė­se iš­skleis­tas ša­kas, ne­lei­džian­čias jau pa­va­sa­rį įšil­ti link šak­nų že­mė­je sto­rė­jan­tiems ga­lin­giems ka­mie­nams, sa­vo žiau­be­ri­ne vė­su­ma ne­vi­lio­da­ma įvai­ria­rū­šių kir­var­pų, po­žie­vi­nių bla­kių, bliz­gi­nės ir ūsuo­čių va­ba­lų.

Continue reading „Girios naikinimo metai“