simenas

1946-aisiais, pavasarį, pas mus ėmė lankytis Šimonių girios partizanai. Dažniausiai ateidavo Žalgiris ir Nemunėlis. Tai valgyti jiems pagamindavau, tai jų atneštus atsišaukimus turėdavau išplatinti, marškinius išskalbti. Taip ir tapau miško brolių pagalbininke, – pasakoja Elena Valevičiūtė-Uoksienė.

E.Valevičiūtė – judri, energinga, smulkaus sudėjimo moteriškė. Ji sėdi prie partizanų nuotraukomis apkrauto stalo ir noriai, nė kiek nepavargdama porina, ką jai ir jos bendražygiams teko išgyventi. Tik retsykiais nutyla – žūtbūt stengiasi prisiminti visų, tiek išdavikų, tiek garbingai ugnį ir vandenį perėjusių vyrų pavardes, slapyvardžius, suėmimo arba žuvimo datas.

Continue reading „Trečią kartą išsigelbėti nepavyko“