Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt foto
Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis sako, kad sklandančios kalbos, jog Gabrielius Landsbergis turėtų palikti pirmininko postą – tuščios.
 
Profesorius nemano, kad pats G. Landsbergis yra blogas partijos vadovas, bei teigia, kad Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) yra demokratinė partija, kuri balsų dauguma sprendė, ar pasitiki dabartiniu pirmininku.
 
Eltai duotame interviu profesorius apžvelgė ir TS–LKD artėjančius kitų metų rinkimus. Pirmojo faktinio šalies vadovo po SSRS subyrėjimo teigimu, sunku būtų tikėtis, kad „valstiečiai“ taptų stipriais konkurentais. Pasak V. Landsbergio, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą (LVŽS) apskritai sunku pavadinti brandžia, mąstančių žmonių partija.
 
„Ar „valstiečiai“ yra brandi partija, kurioje yra daug mąstančių ir atsakingų žmonių, kurie kolektyviai sprendžia svarbius klausimus? Ar yra vienas, kuris sprendžia? Tai vadinasi vienbalsis sprendimas. Vieno balsas, vienbalsumas. Apie „valstiečius“, kol jie nėra mąstančių žmonių partija, nelabai reikėtų kalbėti daugiskaitoje. Kalbėkime vienaskaita – „valstietis“, – teigė profesorius.
 
V. Landsbergis duotame interviu taip pat apžvelgė Lietuvos eurokomisarų kandidatūras. Profesorius sako manąs, kad Lietuva tikrai pavėlavo į portfelių dalybas, todėl atsižvelgti bent į naujosios Europos Komisijos (EK) pirmininkės Ursulos von der Leyen raginimus Lietuvai skirti kandidatę moterį tikrai reikėtų.
 
Lietuvoje vyksta gana įtemptos eurokomisarų paieškos. Tiek opozicija, tiek ir valdantieji teikia kandidatūras premjerui Sauliui Skverneliui. Daugelis teigia, kad Lietuva apskritai pavėlavo į EK portfelių dalybas, kaip vertinate šią situaciją? Ar Lietuva tikrai pavėlavo?
 
Tikriausiai taip, tikrai pavėlavo. Lietuvos valdžiai, ypač tai, kuri diriguoja koncertui, mažiausiai svarbu tokie Lietuvos atstovavimo ar Lietuvos pasaulinių pozicijų reikalai. Jai svarbiausia – pasidalinti pyragą vietoje, užimti vietas, išsidalinti medžioklės plotus, lipdyti kokią nors koaliciją, dalintis ministerijas, kurių po to vis tiek nebus. Iš tikrųjų tuščias toks reikalas yra, nes jiems ne tie prioritetai ir ne ta iš viso galvosena. Ne apie valstybę galvojama, o apie savo reikaliukus.
 
Prie viso to prisideda ir Europos Komisijos pirmininkės U. von der Leyen reikalavimas pateikti dvi kandidatūras – vyro ir moters, taip siekiant palaikyti lyčių pusiausvyrą. Kaip vertinate EK pirmininkės prašymą, ar jis jums neatrodo perteklinis?
 
Aš manau, kad jai rūpi bendra situacija, kad gerėtų būtent ta kryptimi situacija, kad moterys nebūtų nustumtos į pašalę kokiais nors vyrų sąmokslais arba vertinant labiau vyrų sugebėjimus tvarkytis, nors toli gražu nėra įrodyta, kad jie yra geresni. Tačiau viešpatauja tokia tradicija.
 
O moterys kartais žiūri aritmetiškai, kiek mūsų yra, jeigu mūsų mažiau – negerai, juk turi būti tam tikras skaičius. Tuomet iškyla į pirmą vietą skaičiaus klausimas, ir tuomet atsiranda kompetencijų problema. Tai ar svarbu, kad būtų moteris, ar svarbu, kad būtų kompetentingas asmuo.
 
O kompetencija dabar vėl, kieno požiūriu. Ar Europos reikalų požiūriu, ar kaip toje valstybėje, kas rūpi. Nes toje valstybėje gali rūpėti kokie nors vietiniai dalykai – visai nebūtinai europiniai. Pavyzdžiui, miškų niokojimas. Dabar niokojami Lietuvoje miškai, nusiaubė Labanorą, o dabar įsisiautėjo ir į Punios mišką. Taip, tai yra šios dienos aktualija. Dabar reiktų tai tvarkyti, jei Europa čia turėtų daugiau valdžios, gal ji to neleistų.
 
Ką turėtų daryti koks eurokomisaras, aš nežinau. Galime paskirti eurokomisarą, kuriems nerūpi tokie klausimai. Ministrui galbūt nerūpi. Dabar tokia keista situacija, kad aplinkos ministras leidžia niokoti aplinką. Kaip tai suprasti, kuomet visa Vyriausybė pasiskelbusi žaliųjų Vyriausybe. O jie elgiasi priešingai, niokoja gamtą. Galbūt skaičiuodami, kad laiko yra nedaug, reikia dar suspėti paimti pinigų. Tai yra plėšikavimas ir plėšikų požiūris. Jokie čia ne žalieji, o pažaliavę iš godumo galbūt.
 
LVŽS pirmininkas teigia, kad Virginijaus Sinkevičiaus kandidatūra bus vienintelė, o jei jis netiktų, „nebalsuosime vis tiek Seime už kokią nors moterį, kuri nebūtų susijusi su LVŽS“. Kaip vertinate V. Sinkevičiaus kandidatūrą, dėl kurios taip užtikrintas Ramūnas Karbauskis?
 
Moteris nesiūloma. Vadinasi, paskelbtas buldozerio principas – bolševikų požiūris. Mes turime kažkiek balsų daugiau, tai pravarysim, kaip norėsim.
 
Aš nenoriu atskirai vertinti V. Sinkevičiaus. Aš matau labai klaidingą požiūrį iš esmės. Pirmiausia, kad yra skiriami žmonės apskritai ne pagal kompetenciją. Kodėl negali būti nepartinis, neutralus ir labai kompetentingas asmuo, kuris nepriklauso „valstiečių“ vadinamajai partijai.
 
Dabar, jei ne „valstietis“, tai ir kalbos būti negali. Tai čia baisiai primityvu yra. Mes su tuo primityvizmu jau blogai atrodom. Taip pat kaip pasakymas, kad moters nesiūlysim. Kodėl prieš moteris? Galbūt jis to nenorėjo pasakyti? Galbūt kuomet yra argumentas, kad būtų pageidautina, kad būtų moteris. Tai ir atrėžė iš karto šalin moteris. Taip nereikėtų sakyti, jei bus labai kompetentinga moteris, mes ją paskirsim, tik mes šiuo metu jos tokios nematom. Galima gi mandagiai kalbėti. Bet galima pasakyti ir šalin moteris. Kaip mes tada atrodom pasaulyje – niekam nesvarbu, o turi būti svarbu.
 
Patys konservatoriai pasiūlė premjerui kadenciją baigusios prezidentės Dalios Grybauskaitės kandidatūrą. Pati prezidentė teigė, kad EK posto tikrai nesiekianti. Kodėl konservatoriai nepasiūlė pirmiausia partinio žmogaus arba Ingridos Šimonytės?
 
I. Šimonytė taip pat nėra partinė, bet čia nėra pasirinkimo – partinis ar nepartinis. Yra tinkami žmonės. I. Šimonytė būtų labai gera Europos komisarė. Vykusiame partijos posėdyje mes bandėme formuluoti ne taip, kad mes siūlome D. Grybauskaitę prieš jos valią ar nesuderinę kandidatūros. Turėtų būti kitaip. Yra siūloma tiems, kurie daro sprendimą, kitaip tariant, „valdžiukei“ mes siūlome pakalbinti D. Grybauskaitę, kad ji sutiktų. Mes manome, kad protinga valdžia galėtų kalbinti D. Grybauskaitę.
 
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dabar, jei opozicija kalbina D. Grybauskaitę, yra tuščias dalykas. Kam jai sutikti ar nesutikti, jei R. Karbauskis vis tiek atmes. Nekenčia jos, ji visuomet „valstiečiams“ kliūdavo. Ji jiems – priešė, o priešų gi nereikia. Mes čia matome psichologiją labai nesveiką. Tai kam D. Grybauskaitei tie nemalonumai. Bet jei patys „valstiečiai“ staiga įgautų proto ir nutartų, kad gal Lietuvai būtų gerai turėti D. Grybauskaitę aukštoje pozicijoje, o gal ne tokioje aukštoje, kaip priderėtų prezidentei, bet jeigu ji tik sutiktų.
 
Bet jie turėtų tai daryti, juk jie siūlo. O čia opozicija, kai siūlo, su savo dabartine psichologija išeina tik priešingai… Jei opozicija siūlo, tai atmesti kuo greičiau. Toks žaidimas beprasmis. Bet mums reikia kalbėtis, ar mums rūpi valstybės reikalas, ar mums rūpi valstybės prestižas, reprezentacija, kaip mes atrodysime EK. Jeigu susitaria R. Karbauskis ir kiti, opozicija, juk turi būti balsavimas Seime, tai tada jau susitariama, kad ieškoma kandidato, kuris būtų bendras bei Lietuvai gerai atstovaujantis.
 
Galima dar nekelti pavardės, o tiesiog galvoti, kuris solidžiau atrodytų Briuselyje, ar D. Grybauskaitė, ar V. Sinkevičius, galima svarstyti. Bet, jei susitariama kartu svarstyti, kuris geriau atrodo, tai tuomet išvada kaip ir aiški. Bet tas principas nerūpi, nereikia dabar to, kas geriau sugeba, bet reikia tik mūsiškio.
 
Ar I. Šimonytę saugote artėjantiems rinkimams?
 
Aš nežinau, ar mes ją laikome. Jeigu mums R. Karbauskis pasiūlytų – teikite I. Šimonytę, tai tuomet mes skirsime ją į EK. Tai tuomet būtų tam tikra problema, bet dabar jos nėra, nes jie vis tiek ją atmestų. Todėl mes pasiūlėme patį geriausią variantą, kodėl mes turime siūlyti antrą, jei jo vis tiek nepraleis. Mes siūlome dabar ne Briuseliui, o „valstiečiams“ Lietuvoje. Broliai „valstiečiai“, pagalvokit, ar nenorėtumėte siūlyti D. Grybauskaitės kartu su mumis.
Ingrida Šimonytė. Reklaminiai plakatai. Slaptai.lt nuotr.
 
Prezidentui reikia apsispręsti ir dėl Ministrų Kabineto. Nedaugžodžiaujantys Gitano Nausėdos patarėjai prasitarė, kad prezidentas gerai vertina šiuos ministrus: Virginijų Sinkevičių, Vilių Šapoką bei Raimundą Karoblį. Politologai teigia nustebę, kad V. Šapoka pateko į trejetuką, nes, pasak jų, su gerovės valstybe jie neturi nieko bendro. Kaip jūs vertinate prezidento pasirinkimus?
 
Nereikia sakyti, kad gerovės valstybė yra tik pensijos. Gerovės valstybė yra apskritai gerai veikianti valstybė, kurioje klesti teisingumas, sąžiningumas. Tai ne tik pensijos ar socialinės išmokos. Nereikia suprastinti klausimo ir gerovės valstybės idealo. Tai ne tik kišenės gerovė. Tai ir dvasios gerovė bei žmogaus džiaugsmas gyventi toje valstybėje. Tai nereikia sutapatinti netapačių dalykų.
 
Žmogus, einatis prezidento pareigas, turi nuomonę. Jis dabar susitikinėja su ministrais, tikrinasi, galvoja. Jis turi teisę turėti nuomonę, ir jo nuomonė turi reikšmės. Jis gali nesutikti. D. Grybauskaitė nesutikdavo, būdavo tam tikros kandidatūros, su kuriomis ji pašnekėdavo angliškai ir sakydavo, kad, deja, jie neturės ten ką veikti.
 
Kuriuos jūs ministrus įvertintumėte kaip gerai dirbančius, kuriems reikėtų trauktis?
 
Nei aš prezidentas, nei ekspertas ar patarėjas. Žinote, jei skiria „valstiečiai“, tai mano patarimas gali būti tik priešingas. Tai geriau man nekišti pirštų.
 
Vasaros pradžioje buvo įdomi ir Viktoro Pranckiečio situacija. Situacijai kiek aprimus, vertinama, kad V. Pranckietis gavo premjero ir prezidento palaikymą, taip palikdami R. Karbauskį užnugaryje. R. Karbauskis teigė, kad premjero pasikeitusi retorika apie LVŽS yra ruošimasis kitiems rinkimams. Ar teigtumėte, kad R. Karbauskio ir S. Skvernelio santykiai šaltėja?
 
Aš nemanau, kad visą laiką buvo tarp jų kažkokia darna. Nuo pat rinkimų pradžios buvo tam tikrų aiškių skirtumų. S. Skvernelis buvo labiau linkęs į bendradarbiavimą su opozicija, o R. Karbauskis – kategoriškai prieš. Jau buvo matyti, kad jie ne vienas ir tas pats.
 
Ar matytumėte S. Skvernelį kaip LVŽS lyderį?
 
Aš nežinau, kas kaip mato S. Skvernelį. Tai yra tuščios kalbos. Ar „valstiečiai“ yra brandi partija, kurioje yra daug mąstančių ir atsakingų žmonių, kurie kolektyviai sprendžia svarbius klausimus. Ar yra vienas, kuris sprendžia? Tai vadinasi vienbalsis sprendimas. Vieno balsas, vienbalsumas. „Valstiečiai“, kol jie nėra mąstančių žmonių partija, nelabai reikėtų kalbėti daugiskaitoje. Kalbėkime vienaskaita – „valstietis“.
 
Kaip, jūsų nuomone, R. Karbauskiui seksis kituose Seimo rinkimuose?
 
Jis juk sakė jau, kad laimės visus rinkimus. Triuškinamai visus tris. Tai matote, jam taip ir sekasi.
 
Kas bus pagrindiniai konservatorių konkurentai – LSDP ar „valstiečiai“?
 
Aš manau, kad senoji nomenklatūra turės labai rimtai galvoti, kaip jiems konsoliduoti jėgas, kaip, pavyzdžiui, atvirai konsoliduoti tarp kairiųjų socialdemokratų ir buvusių komunistų, dar kažko ten ir tarp vadinamųjų „valstiečių“, nes jie yra iš tos pačios kompanijos, kolūkių vadovybės ir jų palikuonys. Tai jie artimi vienas kitam. Tai galbūt dėlto ir negalėjo susiformuoti koalicija tarp „valstiečių“ ir TS–LKD. Nes „valstiečiai“ vis tiek yra kairėje pusėje, jie ir pasirinko tai. Mums ten geriau, mes ten geriau su Gediminu Kirkilu ar dar ten kuo nors. Jokių konservatorių ir liberalų, mes stovime kairėje pusėje, tai, matyt, yra tokios smegenys ir tokios pažiūros, tokie nusistatymai.
 
Žinoma, aš tikrai nenorėčiau apibendrinamai kalbėti apie visus žmones, kurie ten yra. Ten matomas vienas, įtakingas, turtingas, valingas ir galbūt net kerštingas. Mes negalime žinoti, kokiais kanalais ta galia funkcionuoja.
 
Kokia bus sprendžiama ta atsvara TS–LKD ir galbūt liberalams, jei jie nebus visai susinaikinę ir atsigaus… Aš nežinau… Tai pamatysime, juk bando įvairiausių naujų ir mažų grupių atsirasti. Gal atsiras kokia nepriklausomybinės krypties grupė ir norės eiti kartu su TS–LKD. Dar yra laiko.
 
Kalbant apie lyderius, ketvirtadienį gavote viešą kreipimąsi iš Vido Rachlevičiaus. Pats žurnalistas jus vertina labai aukštai. Jus įvardino kaip Lietuvos moralinį autoritetą. Deja, jūsų anūkui V. Rachlevičius kritikos negaili ir prašo jus įtikinti Gabrielių apskritai pasitraukti. Kaip vertinate tokią dabartinio konservatorių lyderio kritiką?
 
Čia yra toks ėjimas žirgu. Gabrieliau, pasitrauk Tėvynės labui. O kas liks? Vakuumas? Aš nemanau, kad V. Rachlevičius taip tuščiai kalba, aš manau, kad jis turi kažką galvoje. Jis man atrodo truputį net pasako „iš šalies“.
 
Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Reiškia, į tą partiją turi ateiti naujas vadovas iš šalies ir ne iš pačios partijos. Tai iš viso tokių dalykų nebūna, nebent diktatūrose po kokio karinio perversmo. Galima paimti egzistuojančią partiją, jai priskirti vadovą, ir jis taps valstybės vadovu. Pas mus taip nėra. Kas iš šalies? Rachlevičiau, tai tu pasakyk, apie ką tu galvoji. Nesvarbu, ar, tavo manymu, Gabrielius nėra labai geras vadovas. Aš nemanau, kad jis labai blogas vadovas. Galų gale visi mes buvome vadovai, kurie mokėsi ir augo bei kuo nors tapo. Ar yra dabar šioje partijoje konkurentas? Tai tegul partija ir sprendžia. Jeigu yra konkurentas ar alternatyva ir visi sakytų, kad šitas tikrai geriau, tai nemanau, kad Gabrielius išsitrauktų peilį ir eitų kovoti su tuo alternatyviu vadovu. Tai tikriausiai paspaustų ranką ir sakytų dirbame kartu.
 
Čia ne tokie žmonės, jie ne stalinistai. Bet turbūt ne tas tikslas. Visai ne tas tikslas. Aš atsimenu 1990 metus, kuomet buvo be galo sunkus laikas. Aš tuomet buvau pirmininkas. Mus tuomet svarstė kairieji, KGB ir visokie neoficialūs dariniai ir svarstė, kad nėra kaip tą V. Landsbergį pašalinti.
 
Nebent, jei pasisektų surengti rinkimus, tai tuomet renkame atkuriamąjį Seimą.
 
Arvydas Juozaitis. Rinkiminis plakatas Pilaitės rajone Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Pasakome, kad Aukščiausioji Taryba jau savo atliko, dabar tik renkame iš naujo, ir tuomet V. Landsbergis nebus pirmu numeriu. Tai tas buvo svarstyta, ir aš apie tai knygą išleidau su visais dokumentais, KGB pranešimais, ką būtent jie svarstė ir kaip norėjo valdžią paimti iš naujo. Bet jau kita kryptimi. Ne to sąjūdžio, prieš kurį, sakė kolega Arvydas Juozaitis, dabar jau reikia kovoti. Ir dabar A. Juozaitis jau eina prieš jį kovoti.
 
Tai tokių dalykų pasikartoja visą laiką. Tai kas dabar turėtų eiti kovoti prieš TS–LKD, ar iš jos pačios, ar ,kaip V. Rachlevičius sako, iš šalies. Bet iš šalies atėjęs vienas žmogus nieko neužkariaus. Reiškia, turėtų būti kažkokia grupė viduje, kuri ieškotų to žmogaus iš šalies.
 
Aš nežinau, ar V. Rachlevičius apskritai svaičioja. Ar jį kas nors pamokė pamėtyti tokių idėjų, kad jie ten ginčytųsi dabar. Kaip mes dabar pradedame kažkokį tuščią ginčą nerealioje situacijoje. Nėra tos situacijos. Yra partijos struktūra, kuri didžiule persvara demokratiniuose rinkimuose su konkurencine kampanija išrinko savo pirminką. Jeigu kas nors mano, kad galima anksčiau laiko perrinkti, tegul siūlo. Taigi niekas į Sibirą už tai neišveža.
 
Kaip apskritai jūs pats vertinate Gabrieliaus darbą partijoje? Ar partija per šiuos metus žengė pirmyn?
 
Pirmiausia, partija pasistūmėjo, daug žmonių palaiko, tą parodė ir įvairūs rinkimai. Tai dabar ieškoti priekabių, kad oj gali tu daugiau padaryti. Aš esu tai patyręs šimtą kartų būtent to, kodėl nėra geriau ir ne viskas gerai padaryta, ir dar prašoma parodyti, ir pasakyti savo klaidas.
 
Politologai taip pat teigia, kad konservatoriams reikia naujos strategijos rinkimams. Pasak jų, dėti visas viltis į I. Šimonytę naivu, o pačią partijos vadovybę įvardija kaip neveiklią ir nesusikoncentravusią į rinkimus? Ką atsakytumėte šiems politologams?
 
Kurie čia tie žinovai, o gal interesantai? Kurie paleidžia tokių ir žiūri, ar pradėsime čia peštis. Aš numečiau kaulą, ir jie dabar pešis, nereikia. Palikite mus ramybėje. Jų darbas galėtų būti labiau pagelbėjantis, o ne dar labiau kiršinantis. Kai kada pikti liežuviai sako, aš neturiu jūsų omenyje, kad žurnalistams reikia kivirčų. Tai jie provokuoja ir paskui iš to turi duonos. Aš nenoriu taip galvoti, bet kažkas taip sako.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.05; 05:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Rinkimų maratonas baigėsi. Prezidentas išrinktas. Europarlamentarų vienuolikė irgi beveik sukomplektuota, tik valstiečių ekipažas keičia arklius. Pergudravo patys save… bet tai nesustabdys nei valstiečių vežėčių, nei ES traukinio.

Komentatoriai tariamąją nuosaką keičia į būsimąjį laiką, be „jeigu“. Lieka: „bus“ arba „nebus“? Bet kažkas būtinai „bus“…

Vienas fb bičiulis pakomentavo: „Knygeles skaitantis, nekategoriško proto ir aristokratiškos laikysenos žmogus gali būti geras prezidentas. Tegul išrinktajam sekasi!“

Gerai būtų, kad sektųsi dar ir mums, rinkėjams. Juk iki šiol rinkėjas vis atsidurdavo beuodegio vilko pozicijoje: išrinktiesiems džiaugiantis, beuodegiui tekdavo savo nušiurusi, apdaužytu kailiu apmokėti jų linksmybes. Įdomu, kas pasikeis dabar, išrinktajam prezidentui tvirtai pažadėjus pokyčius?

Jau nuskambėjęs G. Nausėdos perspėjimas, kad nederėtų kištis į Centrinio banko veiklą, regis, didesniais pokyčiais nekvepia. Gal net atvirkščiai?

Kita vertus, jo išsakytas ketinimas padėti siekti didesnio savarankiškumo savivaldybėms, dėmesys regionų problemoms suteikia vilties jos netekusiai provincijai. Gal naujojo prezidento palaiminta vyriausybė atsisakys ydingos praktikos deleguoti savivaldybėms naujas, papildamas funkcijas jų nefinansuojant?

Beje, o nuo ko priklauso prezidento sėkmė?

Daug nuo ko: ir nuo asmeninių išrinktojo savybių, ir nuo visos artimesnės ir tolimesnės aplinkos. Artimesnė aplinka: giminės, patarėjai, padėjėjai, apsaugininkai ir kt. O tolimesnė aplinka – tai visi mes, vadinami visuomene.

Tai mus, visuomenę, turėjo galvoje Tautos poetas Justinas Marcinkevičius, parašęs pranašiškus žodžius – klausimus tam, kurį rinkėjai ir lemtis kažkuriam laikui iškėlė aukščiau visų, patikėdami savo likimą, valstybės ateitį: „Ar netamsu kalbėti?/ Ar tau neskauda būti?/ Ar tau žiūrėt nešalta?“

Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tokius klausimus norėjosi užduoti Gitanui Nausėdai vėlyvą rinkimų vakarą, kai paaiškėjo, jog rinkėjai atvėrė jam kelią į Daukanto rūmus, o išrinktasis prezidentas nuėjo tuo keliu per naktinį Vilnių, apšviestą dirbtinių šviesų. Ėjo pėsčias, apsuptas būrio žmonių, tarp kurių, ko gero, ne tik ištikimi jo pagalbininkai, vienminčiai, bet ir pataikūnai, o gal ir būsimieji išdavikai. Nes juk toks likimas, tokia karma visų į aukščiausius postus iškeltų asmenybių: po pergalės euforijos – skausmas, patyrus nuomonių išsiskyrimą ar net vieno ar kito artimosios aplinkos žmogaus išdavystę…

Šitai jau patyrė visi buvę Lietuvos prezidentai. Ar aplenks tokia „karma“ naująjį prezidentą? Atsakymas skęsta ūkuose…

Užtat labai ryškiai matomos prielaidos, jog naujajam prezidentui bus labai nelengva priiminėti tokius sprendimus, kurie būtų priimtini bent jau visiems tiems 60 su viršum procentų rinkėjų, kurie atidavė savo simpatijas ir balsus jam. O ką kalbėti apie tuos, kurie balsavo už kitą kandidatą ar kurie visai neatėjo į rinkimus!

Nėra pagrindo abejoti G. Nausėdos nuoširdumu, ketinant tapti lyderiu, vienijančiu visuomenę, bet ar tokia misija įmanoma valstybėje, kurios visuomenė, viena vertus, perskelta gilios turtinės nelygybės bedugnės, o kita vertus, baigia susipriešinti jaunoji karta su senimu.

Politiniai apžvalgininkai rūpinasi, į ką atsirems prezidentas, neturėdamas vienos aiškios politinės jį remiančios jėgos, bet ar kas nors šiandien galėtų nurodyti partiją, kuri turėtų aiškią programą ir jos nuosekliai laikytųsi, kuri išpažintų ne konjunktūrines, o tikrąsias, humanistines-krikščioniškas vertybes ir neišsižadėtų jų, pakvipus sierai iš Briuselio?

Gitanas Nausėda. Rinkiminis plakatas. Slaptai.lt nuotr.

Visi žinome, kad vidaus politika, ekonomika, finansai – ne „karališkas“ reikalas, ne prezidento veiklos barai.  Bet ar pavyks prezidentui oriai ir  tvirtai atstovauti mūsų valstybės interesus užsienyje, jei tirpte tirpsta pati valstybė, prarasdama valstybėje gyvenančius, dirbančius piliečius? Kieno interesus atstovaus prezidentas, jei praktiškai visų partijų sudėtinių pastangų dėka vėliau ar anksčiau, norėdami surasti balsavimo teisę turinčius piliečius, blaškysimės po užsienius, nes Lietuvoje begyvens imigrantai be pilietybės bei garbūs senoliai su invalidais?

Sakysite, dar yra jaunimas? Taip, dar yra… Ypač daug pasimatė tokio jaunimo, kurį žinomas žurnalistas Audrius Bačiulis taikliai pavadino „konservatorių jaunoji „Gabrieliaus šaukimo“ partinė nomenklatūra, godi pergalių ir postų“, ir kuris entuziastingai rėmė Ingridą Šimonytę. O tai tolygu vinims į nenuglobalėjusios, lietuviškosios Lietuvos karstą…

Nedrįsčiau teigti, kad kandidatė specialiai apmokė juos agresyvaus tono, vulgarių išsireiškimų, tyčiojimosi iš oponentų, niekinimo viso to, kas susiję su tautine kultūra, bet būtent tokiomis savybėmis pasižymėjo konservatorių iškeltosios kandidatės jaunieji fanai.

Ingrida Šimonytė. Reklaminiai plakatai. Slaptai.lt nuotr.

Labai gaila, bet tenka pripažinti, kad liberalioji, liežuvio nesuvaldanti žiniasklaida, masinė „kultūra“, trykštanti iš TV ekranų, patyčios, kurioms toną duoda žinomiausi politikai, įtikino jaunus žmones, kad daryti karjerą, net dalyvauti valstybės valdyme galima be žinių, be fundamentalaus išsilavinimo, vien garsiai rėkiant apie savo norus: „Aš noriu! Aš galiu!“

Deja, neklysta apžvalgininkė Regina Statkuvienė, pastebėjusi, jog „mūsų visuomenė tampa neraštinga. Ir bukinimas prasideda jau mokyklose“. Todėl dauguma jaunuolių, išskyrus nebent tuos, kurie buriasi į krikščioniškąsias organizacijas ar į „Pro Patria“, nesuvokia, kad su tokiu šūkiu („Aš noriu…“) galima užburti nebent sekso ištroškusius bendraamžius, bet ne įkvėpti rimtesniems darbams nusiteikusius piliečius.

Nedaug „sėkmingai“ atbukintų jaunų žmonių šiandien įsiklauso į atsidūsėjimą „Kad jaunystė žinotų, kad senatvė galėtų!“. Net jei ir išgirsta, nesusimąsto, kad tai ir apie juos, jaunuosius, ir apie kitus, senesnius, nes užaugo šventai įsitikinę, kad tokios demokratijos vertybės, kaip laisvė ir teisės, skirtos tik jauniems, tolerancija – tik dėl jų, o vyresnei gi kartai, jų stilistiškai netašyta nuomone, vieta socialiniame sąvartyne.

Norėti ir galvoti, kad „galiu“ nėra blogai, jei norai ir ketinimai pagrindžiami kita nuostata: “Aš žinau, aš moku!” 

Tačiau žinios, patirtis, mokėjimas/gebėjimai siekti ir pasiekti rezultatą įgyjami tik su amžiumi, su metais studijų, metodiško, kruopštaus darbo ir praktikos. Tai gamtos dėsnis, kurio jokie mičiurinai negali nei patobulinti „lydekai paliepus, jaunystei panorėjus“, nei, tuo labiau, panaikinti. Todėl mantra „Aš noriu, aš galiu“ tinka nebent saviįtaigai prieš šokant nuogu užpakaliu į dilgynes, bet politikoje, kur be noro svarbu dar ir žinios, ir išmanymas, ir praktiniai įgūdžiai, vėliau ar anksčiau gresia pralaimėjimas.

Kaip seksis naujajam prezidentui suvienyti tas viena nuo kitos sparčiai tolstančias visuomenės grupes?

Plakatas skelbia – už Tautą ir Žmogų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vienas Šv. Rašto komentaras skamba lyg perspėjimas politikos naujokui: „Lengva man savo nežinojime sukritikuoti artimą, kuris susikuria asmeninės savo garbės imperiją, bet juk ir pats jaučiu nuolatinį gundymą susikurti nedidukę karalystę ten, kur esu“.

Lietuvos bažnyčiose kasdien meldžiamasi ne tik už Popiežių ir kunigus, ne tik už nelaimingus ir paliegusius, bet ir už valstybės vadovus, kad Viešpats teiktų jiems išminties. Ir tai teikia vilties, kad naujajam prezidentui bus netamsu kalbėti, žiūrėt nešalta. O mums – neskaudės būti…

2019.05.30; 08:22

Išrinktasis prezidentas Gitanas Nausėda teigia, kad jo ženklią persvarą prieš oponentę Ingridą Šimonytę rinkimuose lėmė tiek kitų politikų parama jam, tiek pačios I. Šimonytės štabo klaidos.

„Yra politologinė arba sociologinė pusė, kuri bylojo, jog antrajame rinkimų ture kandidatų, kurie į jį nepateko, balsai didžiąja dalimi pasiskirsto mano naudai“, – vieną iš savo persvaros priežasčių pirmadienį surengtoje spaudos konferencijoje įvardijo G. Nausėda.
 
Taip pat, anot jo, oponentės I. Šimonytės štabas padarė klaidų, lėmusių rinkėjų pasirinkimą.
 
„Manau, kad jie pernelyg susifokusavo į mano asmenį ir mano komandos veiklą, ir paskutines dvi savaites tauta, rinkėjai nebelabai girdėjo, kokią žinutę jie patys neša Lietuvos visuomenei. Tai galėjo palikti ne patį geriausią įspūdį“, – pridūrė naujasis šalies prezidentas.
 
G. Nausėda taip pat atskleidė, kad jo komanda rinkimų kampanijos metu bandė apsaugoti jį nuo viešojoje erdvėje vykusių diskusijų.
 
 „Kiek žinau, ten buvo dalykų, kurie nedera kultūringai visuomenei. Manau, kad tai padaro įtaką rinkėjams, kurie yra nuosaikūs, kurie nemėgsta patyčių, ir tai yra labai toli nuo to, į kokį modelį mes orientuojamės“, – sakė G. Nausėda, pridūręs, kad jo prioritetas yra pagarba visiems oponentams.
Išankstiniais Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) duomenimis, G. Nausėda prezidento rinkimuose surinko 65,86 proc., rinkėjų balsų, o I. Šimonytė – 32,86 proc. balsų. Naujai išrinktas prezidentas savo pareigas pradės eiti liepos 12 – ąją po inauguracijos.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.27; 00:01

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Nuliūdino mane kun. Roberto Grigo pozicija ir laikysena rinkiminėje kampanijoje, ypač vakar, gegužės 22 d., pasirodžius straipsniui Delfyje pavadinimu „Beprecedentis įvykis: „Marijos radijuje“ Vytauto Landsbergio interviu buvo cenzūruotas ir užblokuotas“
 
Profesoriaus Vytauto Landsbergio teigimu FB, jo interviu „Marijos radijui“ buvo cenzūruotas ir galiausiai užblokuotas dėl jame pasakytų žodžių apie Ingridą Šimonytę.
 
Profesorius V. Landsbergis FB įraše mini ir kun. R. Grigą teigdamas, kad kunigas turėtų atsiprašyti. „Politinėse varžybose, už kurių neabejotinai šmėkšo viena užsienio kontora, nūnai eksploatuojami du meluojantys kunigai, piktai šnekėję prieš Ingridą Šimonytę. Manau, Robertas Grigas, kurį taip mielai cituoja ir technologai, ir prekyvietės musės, dar turi laiko atsiprašyti“, – teigė profesorius.
 
Spėju, užblokuotame interviu buvo kalbama ir apie „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykius“, kuriuos kun. R. Grigas panaudojo rinkiminėje kampanijoje, FB išdėstydamas savo negatyvų požiūrį į šią knygą bei jos autorių J. Hašeką. Pats kunigas teigė Delfyje, kad įraše konkretaus kandidato nepaminėjo, nors Ingrida Šimonytė ne kartą yra citavusi būtent šios knygos citatas. „Pagudravau, – nusijuokė kunigas. – Kadangi bažnyčios vadovybė man ir visiems kitiems pasakė, kad neminėčiau, reikšdamas savo požiūrį ar nuomonę, ar simpatijas, kandidatų vardų, kaip matėte, vardais nepaminėjau“, – tvirtino kunigas.
Prof. Vytautas Landsbergis ir kunigas Robertas Grigas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Dar gegužės 17 d. FB apie tokius „gudravimus“ rašiau:
 
„Nežinau, kokį poveikį rinkėjams daro kandidatų į Prezidento postą požiūris į vadinamą seksualinių mažumų partnerystės įteisinimą. Tačiau kadangi pirmajame ture Ingrida Šimonytė ir Gitanas Nausėda surinko maždaug tiek pat balsų, antrajame ture ir nedidelis procentas gali būti lemiamas.
 
Pavarčius Interneto puslapius (google), galima įsitikinti, kad abu kandidatai į Prezidento postą pripažįsta seksualinių mažumų problemų egzistavimą (tai, kad seksualinių mažumų problemos egzistuoja, pripažįsta ir Popiežius). Abu pasisako už partnerystės įteisinimą ir ta prasme jie yra lygiaverčiai. Tačiau kažkodėl kai kurių dvasininkų (jų – mažuma) raginimai nebalsuoti už kandidatą – partnerystės įteisinimo šalininką nukreipiami tik į Ingridą Šimonytę. O tai mažų mažiausiai nesąžininga. Nuodėmė, taip sakant.“
 
Prieš tai kun. R. Grigas FB parašė: „Sauliaus S. kolchozas pralaimėjo, bet gali laimėt Ingridos Š. naktinis gėjų klubas. Vis dėlto geriau jau Gitano N. bankas“. Galima tokiame tekste, kaip ir „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykių“ atveju, neminėti vardų („kolchozas pralaimėjo, bet gali laimėt naktinis gėjų klubas. Vis dėlto geriau jau bankas“) – visi ir be jų supras, kas yra kas.
 
Ir dar rašiau: „Neprarandu vilties, kad mano didžiai gerbiamas kunigas Robertas Grigas padarys sąžiningą, garbingą pareiškimą abiejų kandidatų atžvilgiu, juolab, kad Prezidentas nesprendžia seksualinių mažumų partnerystės įteisinimo ir panašių klausimų.
G. Nausėda ir I. Šimonytė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
 
Beje, noriu šiek tiek apginti „Šveiko nuotykius“. Tai buvo viena iš skaitomiausių knygų Lietuvoje sovietmečiu. Daug kas joje vedė paralelę tarp inkorporuotos į Austro-Vengrijos imperiją čekų tautos ir inkorporuotos lietuvių tautos, žinia, į kokią imperiją. Cinizmą, kuriuo kvėpuoja knyga, taip pat reikėtų priskirti prie švelnios pasipriešinimo okupantui formos.
 
Ir štai tik ką FB pasirodė kun. Roberto Grigo pareiškimas: „Bendražygis iš Sąjūdžio sako, kad turėčiau atsiprašyti. Ar už viešai reikštas pažiūras, ar už raiškos stilių? Laisvoj šaly?“
 
Kaip „Marijos radijuje“?
 
2019.05.23; 15:24

Politologas Lauras Bielinis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Abu antrajame rinkimų ture esantys kandidatai į Prezidentus Ingrida Šimonytė ir Gitanas Nausėda turi gerokai daugiau panašumų nei skirtumų, kone susitarę teigia Eltos kalbinti politologai.
 
Visgi detaliau įvertinus kandidatų patirties, pasisakymo ir politinės laikysenos aspektus, skirtybių galima atrasti ir daugiau nei tik garsiai viešojoje erdvėje pabrėžiami ryšiai su partija. 
 
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Lauras Bielinis teigia, kad partiškumas yra bene esminis šių dviejų kandidatų skirtumas. G. Nausėdos nepartiškumas esą jį palieka laisvą nuo partijų įtakų, o I. Šimonytė, priėmusi 300 tūkst. eurų paramą iš konservatorių, neva anksčiau ar vėliau turės grąžinti „skolą“.
 
„Susiejimas su partija turi keletą specifinių bruožų, vienas jų – įtaka. Nemokamas sūris būna tik pelėkautuose. O čia šiuo atveju įmesti didžiuliai organizaciniai, finansiniai resursai ir, tu nori ar nenori, turėsi kažkaip į tai orientuotis. (…) Tai yra paprasčiausiai skola, dėkingumo gestas, kurio lauks politinė jėga po to, kai I. Šimonytė laimės prezidento rinkimus“, – tikino profesorius.
Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
 
Partiškumo klausimą pažymi ir politikos apžvalgininkas, žurnalistas Česlovas Iškauskas, tačiau mano, kad jis nėra toks svarbus, kaip teigia L. Bielinis.
 
„Tapus prezidentu kuriam nors iš jų šita partinė priklausomybė nublunka ir netampa labai aktuali. Simpatijos išlieka, kaip ir Dalios Grybauskaitės simpatijos dešinei politinei jėgai išliko iki šių dienų, bet čia yra žmogaus mentaliteto klausimas“, – tikino jis.
 
Kitas VDU profesorius – Algis Krupavičius – partinę liniją taip pat pažymi kaip esminį kandidatų skirtumą, tačiau kartu pamini ir kitus.
Pavyzdžiui, jo teigimu, I. Šimonytė yra konservatorė su liberalės požymiais, yra liberalesnė ekonomikoje. O štai G. Nausėda esą yra nuosaikus respublikonas – „šiek tiek konservatyvus, bet turi orientacijos į bendruomenę, socialinius klausimus.“
 
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius Ramūnas Vilpišauskas mano, kad I. Šimonytė nuo G. Nausėdos skiriasi savo politine patirtimi ir kalbėjimo maniera. Jo manymu, ši turi daugiau patirties, nes yra buvusi finansų ministre ir ligi šiol dirba Seime, taip pat esą kalba konkrečiau.
Politologas Algis Krupavičius. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
 
„I. Šimonytė mažiau vengia sunkių klausimų, tiesiau atsako į sunkius. G. Nausėda stengiasi apdairiai kalbėti ir galvoti apie tai, kas daugumai rinkėjų gali patikti“, – sakė R. Vilpišauskas.
 
G. Nausėdos atsargumą yra pastebėjęs ir Č. Iškauskas. „G. Nausėda yra atsargesnis, kategoriškai nėra išsakęs savo nuomonės kai kuriais tarptautiniais klausimais. Žinoma, atsargumas diplomatijoje niekad žmogaus neapvylė, ypač tokiose pareigose, tačiau G. Nausėdos perdėtas atsargumas kelia įtarimą (…), rinkėjus verčia būti atsargesnius“, – Eltai sakė žurnalistas.
 
Jis taip pat pažymėjo, kad užsienio politikos klausimais I. Šimonytė turi radikalesnį požiūrį į kairiąsias jėgas Europoje, yra palankesnė Europos Sąjungos požiūriu. Su tuo sutinka ir A. Krupavičius, VDU profesorius, teigiantis, kad I. Šimonytė esą ne kartą pabrėžė, kad tęs dabartinės prezidentės Dalios Grybauskaitės politiką, o G. Nausėdą esą „gali būti kritiškesnis dabartinės politiko atžvilgiu, nepabrėžia kategoriško tęstinumo“.
 
Tiesa, TSPMI direktorius R. Vilpišauskas pažymi, kad G. Nausėda, skirtingai nei I. Šimonytė, užsienio politikos klausimais labiau pabrėžia santykių su Lenkija stiprinimą.
Ramūnas Vilpišauskas. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
 
A. Krupavičius dar yra linkęs paminėti ir abiejų kandidatų išsilavinimą ir profesinę patirtį. Jo teigimu, G. Nausėda turi daugiau tarptautinės patirties, yra mokęsis ir stažavęsis Vokietijoje, tuo metu I. Šimonytės karjera, politologo teigimu, „itin tiesinė“ – daugiausiai dirbta įvairiose pareigose Finansų ministerijoje, Lietuvos banke ir tik vėliau I. Šimonytė perėjo į politiką, kai tapo Seimo nare.
 
ELTA primena, kad pirmąjį rinkimų turą laimėjo I. Šimonytė, surinkusi 31,31 proc. balsų. Antrasis, nedaug nusileidęs laimėtojai, liko G. Nausėda su 30,94 proc. rinkėjų palaikymu.
 
Antrasis prezidento rinkimų turas bei EP rinkimai vyks gegužės 26 d.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.23; 05:00

Reaguodamas į kandidatės į prezidentus Ingridos Šimonytės štabo kreipimąsi į Vyriausiąją rinkimų komisiją (VRK) dėl Gitano Nausėdos išlaidų rinkiminei kampanijai, pastarojo kandidato štabo komunikacijos vadovas Aistis Zabarauskas bet kokius kaltinimus atmeta.
 
Anot jo, tai yra gerai suplanuotas puolimas ir bandymas nukreipti dėmesį nuo fakto, kad I. Šimonytę finansiškai gausiai rėmė konservatoriai.
 
„Nenorime veltis į jų dabar primetamą žaidimą ir sukurtus politinius įvykius. Kai baigsis rinkimų kampanija, pagal įstatymą, mes pateiksime audituotas ataskaitas“, – pirmadienį DELFI Dienoje sakė A. Zabarauskas, pridūręs, kad šiuo metu vyksta auditorių paieškos, o ataskaitos bus pateiktos po rinkimų.
 
Reaguodamas į kaltinimus dėl reklamos lauko stenduose, G. Nausėdos komunikacijos vadovas teigė, kad šiuo metu tokios reklamos yra gerokai mažiau nei pirmame ture.
 
„Žmonės atsirinks patys. Mūsų oponentai teigė, kad išleido daugiau nei pusę milijono, bet rezultatai buvo iš esmės tokie patys kaip ir mūsų“, – pridūrė A. Zabarauskas, akcentuodamas norą keisti dabartinę įtarimų mėtymo politinę kultūrą.
 
ELTA primena, kad kandidatės į šalies vadovus Ingridos Šimonytės štabo vadovas Paulius Lukauskas kreipėsi į VRK dėl kandidato į Prezidentus G. Nausėdos politinės kampanijos finansavimo bei stebėsenos.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.20; 19:10

Gitanas Nausėda. Rinkiminis plakatas. Slaptai.lt nuotr.
Gitano Nausėdos rinkimų kampanijos komunikacijos vadovas Aistis Zabarauskas stebisi, kad Ingridos Šimonytės štabas savo kampanijai išleido jau daugiau nei pusę milijono. A. Zabarauskas tikina, kad, skirtingai nei I. Šimonytė, G. Nausėdos štabas perka paslaugas už gerokai mažesnes sumas bei remiasi savanorių darbu. 

„Mus labiau stebina ne tai, kad jie pateikė informaciją dar net nepasibaigus kampanijai. Tai reiškia ne tai, kad visas išlaidas parodo, bet tai kiek jie daug išleidžia. Tikrai štabe esame nustebę, nes už gerokai mažesnes sumas perkame paslaugas ir remiamės savanorių darbu“, – Eltai sakė A. Zabarauskas.

Paklaustas, kiek vis dėlto žada išleisti G. Nausėda rinkimų kampanijai, komunikacijos vadovas teigė, kad visus tikslius skaičius pateikti VRK turi iki rugpjūčio 26 d., todėl apie tikslias sumas dar anksti kalbėti. Kita vertus, A. Zabarauskas patikino, kad tai bus „gerokai mažiau“ nei pusė milijono, bet daugiau nei 200 tūkstančių eurų. 

„Su šiuo finansavimu yra labai viskas paprasta, pagal įstatymus mes turime pateikti audituotas ataskaitas iki rugpjūčio 26 d. Žinoma, mes taip ilgai nelauksime ir pateiksime anksčiau (…) Išleisime tikrai gerokai mažiau“, – paklaustas, ar tai bus daugiau nei 500 tūkst. eurų, teigė A. Zabarauskas. 

„Visi finansiniai šaltiniai, kuriuos mes turime, jie privalo būti parodyti VRK, ir kitų finansavimo šaltinių mes tikrai neturime ir negalime turėti (…) Aš tikrai nenoriu kalbėti dabar konkrečiais skaičiais, nes tai bus netikslu, bet mes planuojame turėti daugiau nei 200 tūkstančių“, – teigė jis. 

Šiuo metu VRK puslapyje nurodyta, kad kandidatą Gitaną Nausėdą fiziniai asmenys parėmė virš 176 tūkst. eurų. Pats G. Nausėda iš visų kandidatų savo rinkimų kampaniją parėmė didžiausia leistina nuosavų lėšų suma – 17 700 eurų. Taigi visa suma šiuo metu siekia šiek tiek daugiau nei 194 tūkst. eurų bei, skirtingai nei I. Šimonytei, kandidatui paramos iš partijų neprireikė.

Tuo metu, nors pirmajame ture visas I. Šimonytės išlaidas padengė fiziniai asmenys (apie 202 tūkst. eurų), antrajame ture jos štabas vis dėlto sutiko priimti Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų 330 tūkst. eurų paramą. Tokiu būdu I. Šimonytė rinkimų kampanijai jau skyrė šiek tiek daugiau kaip 533 tūkst. eurų.

Konservatorius Andrius Kubilius teigia, kad G. Nausėdos rinkimų kampanija savo intensyvumu neatsiliko nei nuo Sauliaus Skvernelio, nei nuo I. Šimonytės kampanijos, o kai kuriais aspektais net ir stipriai lenkė. Todėl jam kyla klausimas, kaip ir kas iš tiesų finansuoja G. Nausėdos rinkimų kampaniją. 

„Taigi nėra jokių priežasčių daryti išvadą, kad G. Nausėdos rinkimų kampanija būtų mažiau intensyvi nei buvusi S. Skvernelio ar tebesitęsianti I. Šimonytės kampanija. O tai reiškia, kad ir G. Nausėdos rinkimų kampanija turėtų kainuoti panašiai tiek, kiek ir jo konkurentų – apie 0,5 mln. eurų. Tokios kampanijos su ja
Ingrida Šimonytė. Reklaminiai plakatai. Slaptai.lt nuotr.
u išleistais 200 000 eurų nepavyks finansuoti, o tikėtis per 2 savaites surinkti dar 300 000 eurų – skamba nelabai įtikinamai. Štai čia ir iškyla esminis klausimas – kaip yra ir kaip bus finansuojama G. Nausėdos rinkimų kampanija? Šie klausimai turi būti atsakyti nedelsiant. Taip, kaip tai padarė I. Šimonytės rinkimų štabas, viešai paskelbęs preliminarią ataskaitą apie visas rinkimų kampanijos išlaidas“, – feisbuko paskyroje teigė A. Kubilius.

ELTA primena, kad gegužės 26 d. vyksiančiame antrajame Prezidento rinkimų ture dėl šalies vadovo posto varžysis daugiausia balsų per pirmąjį rinkimų turą surinkę kandidatai – I. Šimonytė, pelniusi 31,31 proc. rinkėjų balsų, ir G. Nausėda, gavęs 30,94 proc. balsų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.20; 09:50

Konservatorė Rasa Juknevičienė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kandidatas į prezidentus Gitanas Nausėda sureagavo į Seimo narės Rasos Juknevičienės kaltinimus, kad jų susitikimo metu G. Nausėda prašė Vygaudą Ušacką pašalinti iš konservatorių partijos. Ekonomistas neigia visus faktus bei klausia: „Ar tai yra, ką konservatorių deleguota kandidatė turėjo mintyje apie savo planus antrame ture, sakydama visos priemonės naudotinos?„

„Vienintelis tikras faktas tame, ką parašė p. Juknevičienė, – mūsų susitikimas buvo. Visa kita yra pramanai, pradedant neva nusivylimu kuklia susitikimo vietos aplinka ir baigiant klausimu dėl Vygaudo Ušacko išmetimo iš partijos. Ar tikrai verta iki to nusileisti, p. Rasa? Ar tai yra, ką konservatorių deleguota kandidatė turėjo mintyje apie savo planus antrame ture, sakydama „visos priemonės naudotinos“? Užtikrinu Jus, kad bendrausime konstruktyviai, net jei Jūsų remiama kandidatė netaps prezidente. Bendras valstybės interesas yra svarbiau už personalijas ir dėl to tikrai neverta užsiimti smulkiu melu“, – feisbuko paskyroje rašė G. Nausėda. 

R. Juknevičienė sureagavo į G. Nausėdos Eltai duotą interviu, kuriame jis stebisi, kad kandidatė į prezidentus Ingrida Šimonytė gėdijasi sąsajų su konservatorių partija. Juk konservatoriai nėra kažkokie raupsuotieji, kad nuo jų būtų slepiamasi, komentuodamas I. Šimonytės rinkimų kampaniją, sako G. Nausėda. 

R. Juknevičienė labai stebėjosi tokiu G. Nausėdos požiūriu. Parlamentarė feisbuko paskyroje pristatė savo susitikimo detales su G. Nausėda. Pasak jos, G. Nausėda buvo ne tik nepatenkintas susitikimo vieta, bet ir prašė iš partijos pašalinti V. Ušacką.
Gitanas Nausėda. Rinkiminis plakatas. Slaptai.lt nuotr.

„Buvo kalba dėl jo dalyvavimo mūsų praimariuose (partijos pirminiuose rinkimuose. – ELTA). Sako, duočiau savo pavardę, tačiau po skyrius nevažinėčiau, kampanijoje nedalyvaučiau. Mano atsakymas buvo paprastas – tokiu atveju jūs pralaimėsite. Vygaudas yra partijos narys, jį žmonės pažįsta. Ir tada – dar vienas ups! Išgirdau klausimą, ar negalima būtų Vygaudo išmesti iš partijos? Akimirką net nesugebėjau nieko atsakyti… Ne, sakau, apie tai net jokios kalbos būti negali! Atsisveikinome pakalbėję dar apie kažką…“, – feisbuko paskyroje rašė R. Juknevičienė.

Kandidatė į prezidentus I. Šimonytė taip pat sureagavo į G. Nausėdos interviu Eltai. 

„Visgi rinkimuose kandidatuoju aš, Ingrida Šimonytė, ne TS-LKD partija. Dalyvauju rinkimuose TS-LKD remiama, tačiau prieš tai laimėjusi atvirus rinkimus, kuriuose balsavo ne vien partijos nariai. Už paramą esu dėkinga, tačiau partija puikiai žino, kad kampaniją organizuoju pati, su savo štabu, taip, kaip mums atrodo geriausia. Štabą susitelkiau pati, savanorius – taip pat. Partija padės, bet jokių sąlygų nekelia. Partijos žmonės savanoriauja, kaip ir nepartiniai ar priklausantys kitoms partijoms“, – teigė I. Šimonytė.

„Todėl rinkimų naktis buvo skirta štabo nariams, kurie dirbo daugiausiai, rėmėjams, kurie prisidėjo finansiškai, kad kampanija vyktų ir galėtume paaiškinti, kuo apmokėsime nemenkas rinkimų išlaidas, ir savanoriams, tarp kurių partijos narys buvo ne vienas ir visi aktyviausieji buvo pakviesti“, – feisbuko paskyroje rašė I. Šimonytė.

ELTA primena, kad G. Nausėda Eltai duotame interviu stebėjosi, kad sekmadienį konservatorių partija rezultatų laukė atskirai nuo I. Šimonytės štabo.
Buvęs Europos Sąjungos ambasadorius Rusijoje Vygaudas Ušackas. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

„Aš paklausčiau pačios kandidatės, o kodėl ji gėdijasi savo partijos? Aš šito nelabai suprantu, nes juk jie tokie patys žmonės, nuoširdžiai išgyvenantys dėl jos. Kodėl jiems reikia daryti specialius uždarus vakarėlius arba jų prašyti neiti į bendrą salę? Juk jie nėra kažkokie raupsuotieji. Aš kaip tik manau, kad reikia nusimesti kaukę“, – Eltai sakė G. Nausėda.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.17; 06:00

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Prieš pirmą rinkimų turą rašiau: „Klausimas, kas taps Lietuvos prezidentu, kas laimės, Vladimiras Putinas ar Ingrida Šimonytė, Lietuvai gyvybiškai svarbus. Raginu visus tuos, kurie nenori V. Putino oligarchų ir jo slaptųjų tarnybų visiško įsigalėjimo Lietuvoje, atiduoti savo balsus už Ingridą Šimonytę jau pirmajame ture, nes gali atsitikti taip, kad antrajame jau nebus iš ko rinktis. V. Putino ir I. Šimonytės galimybės akivaizdžiai nelygios. Jeigu net JAV prezidento rinkimai neapsiėjo be V. Putino įtakos, tai ką jau kalbėti apie mus.“

Pirmąjį turą V. Putinas pralaimėjo. 

Man sunku vertinti abu kandidatus, Ingridą Šimonytę ir Gitaną Nausėdą, iš jų profesinės pusės (esu fizikas pagal išsilavinimą). Kiekvienu atveju abu kandidatai kalba logiškai, moka dėstyti mintis. Abu išmano finansus, ne teoriškai, I. Šimonytė visos valstybės mastu, G. Nausėda – bankų sektoriuje.

Neverksiu, jei Prezidentu taps G. Nausėda. Tikiuosi, jis kada nors nenueis Vokietijos kanclerio Gerhardo Šrioderio keliu. Tačiau už jį nebalsuosiu. Ir štai kodėl. 

Lietuvos Banko valdybos pirmininką skiria ir atšaukia Prezidentas. Ir jei jis iki užimant postą ilgą laiką buvo susijęs su komercinių bankų veikla, jam gali kilti įvairios pagundos.

Štai neseniai  (gegužės 10 d.) „Lietuvos Rytas“ rašė:

„Gal tai sutapimas, bet iškalbingas: kai dvi stambios įmonės iš SEB banko sulaukė gerokai didesnių paskolų limitų, jų savininkai nemenkomis sumomis parėmė į valstybės vadovo postą nusitaikiusį buvusį šio banko prezidento patarėją Gitaną Nausėdą. Ypač pasisekė „Rokiškio sūrio“ bendrovei. Vasario 27 dieną SEB bankas ne tik pratęsė paskolos sugrąžinimo terminą, bet ir jos limitą nuo 4,1 mln. eurų už itin patrauklias palūkanas padidino iki 34,9 mln. eurų. Didžiulė paskola buvo suteikta, nors pastaruoju metu „Rokiškio sūrio“ rodikliai nežibėjo. Praėjusiais metais bendrovės pelnas smuko keturis kartus – iki 1,9 mln. eurų, o metinis pinigų srautas tesudarė 13 mln. eurų. Po paskolos sąlygų pagerinimo praėjus kelioms dienoms – kovo 8-ąją – bendrovės „Rokiškio sūris“ direktorius Dalius Trumpa kandidatą į prezidentus G.Nausėdą parėmė 4,5 tūkst. eurų. Kitą dieną tokią pat sumą pervedė ir jo tėvas – pagrindinis bendrovės akcininkas Antanas Trumpa. Kiek vėliau – kovo 31 dieną – tėvas ir sūnus G.Nausėdai paaukojo dar po 4 tūkst. eurų. Iš viso beveik 17 tūkst. eurų parėmę buvusį SEB banko darbuotoją „Rokiškio sūrio“ akcininkai tapo stambiausiais šio kandidato į prezidentus finansuotojais.“

Ingrida Šimonytė. reklaminis plakatas Pilaitės rajone Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

I. Šimonytei tokios pagundos kilti neturėtų. Atvirkščiai, būdama Prezidente ji galėtų profesionaliai stebėti Lietuvos banko veiklą visos valstybės intereso vedama.

2019.05.14; 16:12

Po dviejų savaičių vyksiančiame antrajame Prezidento rinkimų ture dėl šalies vadovo posto varžysis daugiausia balsų per pirmąjį rinkimų turą surinkę kandidatai – Ingrida Šimonytė, pelniusi 31,13 proc. rinkėjų balsų ir Gitanas Nausėda, gavęs 30,95 proc. balsų. 

Saulius Skvernelis yra trečiasis, pelnęs 19,72 proc. palaikymo. Tai rodo rinkimų rezultatai, gauti iš visų 1972 rinkimų apylinkių. 

Už Vytenį Povilą Andriukaitį balsavo 4,79 proc. rinkėjų. Už Arvydą Juozaitį pasisakė 4,69 proc. rinkėjų, už Valdemarą Tomaševskį – 4,00 proc. 

Mažiausiai rinkėjų simpatijų sulaukė Valentinas Mazuronis, už kurį balsavo 0,65 proc. rinkėjų. 0,79 proc. rinkėjų balsų pelnė Naglis Puteikis. Mindaugas Puidokas yra trečias nuo galo, už jį balsavo 2,58 proc. rinkėjų. 

Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) duomenimis, kartu su išankstinio balsavimo metu atėjusiais rinkėjais, rinkimuose balsavo 56,85 proc. rinkėjų. 

Antrasis Prezidento rinkimų turas planuojamas šių metų gegužės 26 d,. kartu su Europos Parlamento rinkimais. 

Per pakartotinį balsavimą išrinktu laikomas kandidatas į Respublikos Prezidentus, surinkęs daugiau balsų. 

Galutinius rinkimų rezultatus, išnagrinėjusi visus skundus ir nustačiusi visus rinkimų rezultatus, VRK turėtų patvirtinti ne vėliau kaip per 7 dienas po rinkimų, o referendumų rezultatus per 4 dienas po įvykusių referendumų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.13; 09:00

Po dviejų savaičių vyksiančiame antrajame Prezidento rinkimų ture dėl šalies vadovo posto varžysis daugiausia balsų per pirmąjį rinkimų turą surinkę kandidatai – Gitanas Nausėda, pelnęs 31,23 proc. rinkėjų balsų ir Ingrida Šimonytė, gavusi 27,51 proc. balsų.

Saulius Skvernelis yra trečiasis, pelnęs 22,02 proc. palaikymo. Tai rodo rinkimų rezultatai, gauti ne iš visų, o iš 1680 rinkimų apylinkių. 

Už Vytenį Povilą Andriukaitį balsavo – 5,05 proc. rinkėjų. Už Arvydą Juozaitį, preliminariais duomenimis, pasisakė 4,71 proc. rinkėjų, už Valdemarą Tomaševskį – 4,37 proc.

Mažiausiai rinkėjų simpatijų sulaukė Valentinas Mazuronis, už kurį balsavo 0,73 proc. rinkėjų. 0,87 proc. rinkėjų balsų pelnė Naglis Puteikis. Mindaugas Puidokas, preliminariais duomenimis, yra trečias nuo galo, už jį balsavo 2,80 proc. rinkėjų.

Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) duomenimis, kartu su išankstinio balsavimo metu atėjusiais rinkėjais, rinkimuose balsavo 56,75 proc. rinkėjų. 

Antrasis Prezidento rinkimų turas planuojamas šių metų gegužės 26 d,. kartu su Europos Parlamento rinkimais.

Per pakartotinį balsavimą išrinktu laikomas kandidatas į Respublikos Prezidentus, surinkęs daugiau balsų. 

Galutinius rinkimų rezultatus, išnagrinėjusi visus skundus ir nustačiusi visus rinkimų rezultatus, VRK turėtų patvirtinti ne vėliau kaip per 7 dienas po rinkimų, o referendumų rezultatus per 4 dienas po įvykusių referendumų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.13; 07:03

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kaip ne kartą pats jau esu tvirtinęs, prezidentinių lenktynių dalyvei Ingridai Šimonytei netrūksta žavesio, charizmos, taip pat žinių, reikalingų valstybės reikalų tvarkyme, ji yra politikė moteris, kurios veikloje neįtikėtinai dera elegancija ir kompetencija.

Taigi, atrodytų ji, kaip kandidatė užimti Prezidento postą, visko turi su kaupu, tačiau drauge negalima atsikratyti įspūdžio, kad šio žmogaus prisistatymuose visuomenei kažko dar trūksta dėl mūsų sąžinės ramybės tokio užganėdinimo, kad jau be žvalgymosi į kitus dalyvius imtum ir nubalsuotum už žavingąją pretendentę.  

Štai garsi Delfi.lt komentatorė sako, kad prezidento mantija besimatuojančiai I.Šimonytei trūksta sugebėjimo parašyti tobulą eilėraštį, regis, turėdama galvoje nelabai vykusius pretendentės bandymus paposmuoti facebook aplinkoje. Tačiau nesunku suprasti ir tai, kad prezidentui neprivalu tapti visų galų meistru, be visa ko kito, laisvalaikiu  dar mokančiu piešti, šokti ir dainuoti. Kažin ar toks renesansinio tipo universalumas yra pirmaeilės reikšmės dalykas prezidentui mūsų laikais, ar ne? Taip pat nesu įsitikinęs, kad visų gėrybių tobula personifikacija dėl savo savipakankamumo viename žmogiškame pavidale galėtų ką nors doro nuveikti visų žmonių labui, nesunkiai įsivaizduojant tą aplinkybę, kad žmogų į priekį visų pirma stumia savo netobulumo suvokimas.

Seimo narė Ingrida Šimonytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Kita vertus, prisiimant tam tikrą vaidmenį ar išsiruošiant į ilgą kelionę, yra būtinas bent rekvizito minimumas ir ekipuotė, nebūtinai perkrauta, bet su visais reikalingais daiktas, be kurių žmogus iškart pasiklystų kalnuose. Žiūrint šiuo rakursu, niekaip negali atsikratyti minties, kad I. Šimonytei katastrofiškai trūksta didesnio užsiangažavimo lietuvybės reikalui, vis dar nepasiryžtant jai čia įprastą biurokratui atsikalbėjimą pakeisti didesnio širdingumo pademonstravimu. Be tokio užsiangažavimo, kaip atrodo bent man, nevertėjo net kažko pradėti, visos galimos pergalės tampa niekam nereikalingos, beprasmės.

Iš tiesų, labiausiai nuvilia I.Šimonytės retorikoje tai, jog kartais atrodo, kad ji per žmonių galvas ir kreipiasi į kažkokią mistinę tarptautinę auditorija, nelabai pergyvendama dėl to – ar bus išgirsta savo tautos žmonių. Kaip atrodo bent man, net ir prezidentinių rinkimų debatuose formalizuoto teisingumo kazuistika nė iš tolo negali prilygti meilės konkretumo pademonstravimui.

Kandidatų į prezidentus TV debatų metu, atsakinėdama į klausimus,  I.Šimonytė apie visus sveiko proto žmones papiktinusį vandalizmo aktą, išniekinant Jono Noreikos – Generolo Vėtros garbei iškabintą memorialinę lentą, kalbėjo nepadoriai išsisukinėjančiu būdu, taip ir nesugebėjusi pateikti tiesaus atsakymo į klausimą apie tai, kaip privalėtume vertinti tokį šleikštų nusikaltimą, prisidengdama didvyriu Lietuvoje laikomo žmogaus tariamo kontraversiškumo teze. Toks apsidraudėliškų intonacijų kalbėjimas gal ir būtų tikęs dalyvaujant Tel Avivo mero rinkimuose, su ta papildoma sąlyga, kad jau iš anksto esi įsitikinęs, jog čia gyvena tik labai buki, neapykantos apsėsti žmonės, nesugebantys atskirti pelų nuo grūdų, tačiau Lietuvos prezidento rinkimų dalyvio retorikoje šitoks pasažas yra ne kas kita kaip apgailėtinas nesusipratimas, kažkoks nonsensas.

Taigi be didesnių išvedžiojimų pastebėsiu, kad I. Šimonytei labiausiai trūksta to, ko, tarkime, kitas prezidentinių lenktynių dalyvis, toks Arvydas Juozaitis, jau tikriausiai nebesitikintis išbėgti į finišo tiesiąją, turi apsčiai ir dėl savo širdies dosnumo, spėčiau, yra nusiteikęs pasidalinti su kitais, galimas daiktas, taip pat ir su labiausiai perspektyvia laimėti prezidentinių lenktynių prizą laikoma kandidate. Negrabiai tariant, drauge suvokiant išraiškos priemonių neadekvatumą dalyko esmei, – tai yra civilizuotas, atitinkantis laikmečio dvasią ir Europos realijas nacionalizmas, sugebėjimas realistiškai suvokti savo šalies lūkesčius, jeigu norite, įsisąmonintas egoizmas ginant nacionalinius šalies interesus.   Nors nesu joks kryžminimo specialistas, surizikuosiu pasakydamas taip, kad kupinai didžiausių dorybių, puikiajai kandidatei I. Šimonytei  dėl savo, juolab dėl visų mūsų sėkmės dar trūksta kažko panašaus į A. Juozaičio skiepą.

Arvydas Juozaitis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Gerai suprantu, koks komiškas kol kas yra jau pats tokių politinių piršlybų, apie kurias tikriausiai nė iš tolo nenutuokia net paminėti asmenys, t. y. nei I. Šimonytė, nei A. Juozaitis, galimybės įsivaizdavimas. Tačiau apie tai šį bei tą, kaip atrodo, nutuokia Gitanas Nausėda, kuris pasikvietė į viešas diskusijas vienas prieš vieną A. Juozaitį, o debatų metu kartojo ir kartojo, įkyriai brūžino, žiūrovams bandė įpiršti mintį, kad tautinių vertybių ir tautos kultūros puoselėjimo klausimais jis esą visiškai pritaria A. Juozaičiui. Žinia, manekenai savaime nelaimi rinkimų, taigi įžvalgus politikas negali praleisti progos pagyvinti savo įvaizdį.

Tačiau, kaip atrodo bent man, niekam neįsipareigojusiam, toli nuo politikos įsikūrusiam komentatoriui, iš neturėjimo ką veikti dabar nediskretiškai besižvalgančiam po kito žmogaus sielos valdas, tarp I. Šimonytės ir A. Juozaičio yra didesnė dvasinė giminystė nei paprastai esame linkę manyti, neįvertindami tos aplinkybės, kad dviejų dorų asmenybių taurumas gali nutiesti tiltus net per juos atskiriančius šviesmečius.

Idealiame Platono idėjų pasaulyje tikriausiai taip ir atsitiktų, kad prezidento rinkimus laimėtų I. Šimonytė, o pralaimėjęs rinkimus A. Juozaitis naujosios prezidentės tarpininkavimo dėka būtų paskiriamas Švietimo, mokslo ir sporto ministru, – tada iš tiesų būtų galima pabandyti apversti pasaulį, vadovaujantis idėjomis (čia privalau išpažinti ir savąjį, žmogaus, dirbančio švietimo sferoje, egoizmą: nesu beatodairiškas A. Juozaičio gerbėjas, bet esu linkęs manyti, kad šiandien anas šauniai atstovauja man brangias idėjas).

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau žiūrint labiau realiai, tampa akivaizdu, kad I. Šimonytė yra pernelyg įklimpusi savo aplinkos štampuose, taigi kažin ar ji sugebėtų, net ir esant palankioms aplinkybėms, žengti šimtamylį žingsnį, nekalbant apie atskiriančius šviesmečius, didesnio prasmės derliaus užauginimo linkme. Kita vertus, atsižegnojus nuo tokių idėjų, tikriausiai vis tik laimės ne I. Šimonytė, o kažkas kitas, besivadovaujantis politinės technologijos dėsniais. Nežinau ar kažką paguos dabar štai pasakyti žodžiai, bet tikra tiesa yra tai, kad, nežiūrint to, kas šįkart laimės, mes anksčiau ar vėliau visi pralaimime.

2019.05.06; 06:00

                                         XXX

                       visko per daug o kažko trūksta

                       augmenija netrukus pradės pūti nuo pertekliaus

                       vasaros spalvos pasiekusios piką jau rūgsta

                       apsunkusios krenta nuo lapų erkės

 

                       kai per viršų išsprūdę net debesys stingsta

                       varnai jau lig valios prisikranksėję sotūs

                       užbaigtos formos sapnams netinkamos

                       nesmagi ramybė soduos

 

                        vėl gamta visu paviršiu nutilus

                        iš obuolio centro tik kirmėlė atsirūgsta

                        renesanso tapybos stiliumi

                        visko per daug o kažko trūksta

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Jau  turėjau progą prisipažinti, kad, mano kukliu požiūriu, vertingiausias kandidatas yra Ingrida Šimonytė. Kaip atrodo bent man,  I.Šimonytė ypač tiktų užimti  svajonių prezidento postą dėl jos neeilinio reprezentacinio potencialo. Iš tiesų, I.Šimonytės asmenyje organiškai dera elegancija ir kompetencija, paneigiant seną kaip pasaulis vyrų įsitikinimą, kad moterys būna arba gražios, arba protingos.

Daugelį rinkėjų ši kandidatė užburia savo nuoširdumu, patraukia sugebėjimu betarpiškai bendrauti su auditorija. Tikriausiai net didžiausias I.Šimonytės oponentas nedrįstu neigti, kad anoji tarp kitų kandidatų užimti prezidento postą išsiskiria savo sąžiningumu, sugebėjimu pasakyti tiesą į akis. Kandidatė nesislapsto už žodžių, nebijo pareikšti savo tvirtą nuomonę net ir tais atvejais, kai tokie paatviravimai neprideda populiarumo balų.

Kita vertus, čia susiduriame su neįtikėtinai paradoksalia situacija, kai stipriosios minimos kandidatės pusės, būtent jos dorybės gali pakišti koją arba užkirsti kelią prezidento funkcijų vykdymui labiausiai tinkamu esamoje situacijoje būdu. Na, niekas neabejoja, kad asmenybės, ypač moteriškosios būtybės, žavesys yra nelygstama vertybė, tinkanti visais laikais ir visur. Tačiau štai būsimosios prezidentės (galimai) kompetentingumas – tai dar neįminta mįslė apie perteklių, kuris gali tapti trūkumu.

Ingrida Šimonytė. Reklaminė nuotrauka. Slaptai.lt foto

Kaip nesunku įsivaizduoti, kompetencija yra įgyjama mokantis, studijuojant, gilinantis į klausimų esmę. Nekyla abejonių, kad, kas ne kas, o minima kandidatė yra linkusi mokytis visą gyvenimą, be to, ji yra sukaupusi reikiamą politinę patirtį valstybės tarnyboje ir parlamente. I.Šimonytės kompetentingumą didina dar ir tai, kad ji pažįsta politinę sistemą iš vidaus. Žinia, tai nėra trūkumas, tačiau bent man vaidenasi, kad žavioji Ingrida yra suaugusi su tokia sistema visomis savo poromis, taigi tikriausiai nesugebėtų pažiūrėti į politinį vyksmą iš išorės, vienu metu dalyvaudama procese ir drauge tarsi stovėdama atokiau, kaip kartas nuo karto visiškai instinktyviai pabandydavo padaryti Dalia Grybauskaitė.

Toks D.Grybauskaitės susidvejinimas, kaip atrodo bent man, buvo našiausias jos veiklos prezidento poste bruožas,  gaila tik dėl to, kad tai netapo norma ir negali būti perduota kaip estafetės lazdelė. Mane truputėlį nuvilia, kad taip žiūrėti į politinį vyksmą, kaip mokėjo susidvejinusi D,Grybauskaitė, jau I.Šimonytei prezidento poste tikriausiai nepavyktų neišsinarinant akių.

Sakote, kad didelio revoliucionieriaus čia ir nereikia, kad svarbiausia prezidentui yra sugebėjimas balansuoti, išlaikyti pusiausvyrą, mokėjimas suderinti skirtingas pozicijas. Vis tik tokia abstrakti tiesa kažin ar tinka mūsų atveju, kai politinė sistema įgyja patologijos požymių. Kaip atrodo bent man, neturinčiam tiesos monopolio, šiandien, kai šiurpi socialinė atskirtis, naikinanti tautą emigracija, korupcija, teisėsaugos luošumas, nepotizmas įgyja sisteminį pobūdį, mums prezidento poste reikėtų žmogaus, sugebančio apversti sistemą.

Ingrida Šimonytė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Tačiau tokį herojų galima nusipiešti tik savo vaizduotėje, realybėje reikia rinktis iš kitų variantų. Būtų kvaila manyti, kad, tarkime, Gitanas Nausėda, kurį už rankelė vedžioja visokiausi sutkai, kažkokiu neįmanomu būdu yra antisisteminis kandidatas, taigi aš renkuosi I.Šimonytę, bandydamas užkalbėti ir įtikinti save, kad inercija gali užtikrinti bent stabilumą. Tačiau toks mano apsisprendimas nėra vilties prezidento pasirinkimas.

Kita vertus, kaip sako garsiausias mūsų laikų poetas, vilties nėra, tačiau yra dalykų, svarbesnių už viltį.

2019.04.10; 19:55

Politologė Rima Urbonaitė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Mykolo Romerio universiteto politologė Rima Urbonaitė įvertino antradienį iš politikų Lietuvos bankui (LB) skriejusius priekaištus dėl nebendradarbiavimo atliekant krizės priežasčių tyrimą. Pasak politologės, istorija kol kas yra palankiausia ministrui pirmininkui Sauliui Skverneliui.

Politologė pabrėžė, kad didžiausia problema šioje istorijoje yra tai, kad tema yra sudėtinga, o jai kritiškai įvertinti reikia specifinių ekonominių ir finansinių žinių.
 
Tuo naudojasi politikai, kurie, remdamiesi sunkiai suprantamais argumentais, gali pasiųsti paprastas, įtaigias, tačiau nebūtinai teisingas žinutes.

„Pinigai yra labai jautri tema, ir tai yra ta tema, kuri visada patraukia žmonių dėmesį. Iš kitos pusės, tai yra ne tik paveiki, bet ir sunkiai suprantama tema. Gebėti suprasti, kas yra kas, visas finansines bei ekonomines subtilybes, gali ne kiekvienas. Tam reikia specifinės kompetencijos ir specifinių žinių. Kitaip tariant, žmonėms užteks kai kurių raktinių žodžių. Mes jau dabar girdėjome kalbas apie galbūt 500 mln. eurų permokėjimus, tam tikrus neskaidrius veiksmus, palūkanų kėlimą ir panašius dalykus. Iškart yra sukuriamas tam tikras stiprus negatyvus fonas, o Stasys Jakeliūnas ir kiti imasi to vaidmens, kad štai mes išsiaiškinsime kaltus ir juos nubausime. Tokia yra žinutė“, – komentavo politologė.
Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

R. Urbonaitė teigė, kad dar anksti spręsti, ar visa ši istorija yra specialiai konstruojama taip, kad būtų palanki kandidatui į prezidentus Sauliui Skverneliui, kaip ją mato opozicija, bet tvirtino, kad tai sufleruojančių požymių įžvelgti galima.

„Turėkime omenyje, kad krizė yra konservatorių valdymo laikotarpis, o viena pagrindinių kandidačių Prezidento rinkimuose yra Ingrida Šimonytė, kuri tuo metu buvo finansų ministrė. Tyčia ar netyčia, ta situacija rutuliojasi taip, kad, žiūrint per rinkimų prizmę, ji yra visiškai palankiai dėliojama Sauliui Skverneliui. Logiška, kad jie (Sauliaus Skvernelio komanda. – ELTA) sakys, kad šie dalykai tikrai neturi nieko bendro, bet laike visa tai sutampa. Be to, tema yra tokia, kur ne kiekvienas žmogus gali labai kritiškai įvertinti visus teiginius, ypač kai kalbama apie finansus. Tam reikia specifinių žinių. Bet paprastą žinutę, kad iš jūsų kažkas paėmė beveik pusę milijardo ir tai padarė bankai, o bankai tai kartu yra ir Nausėda, mes galime matyti. Tai yra žinia, kurią gali suprasti rinkėjas“, – Eltai sakė R. Urbonaitė.

Politologė prognozavo, kad, nepriklausomai nuo to, kokias išvadas trečiadienį paskelbs krizės priežasčių parlamentinio tyrimo komisija, pagrindinė žinutė jau buvo pasiųsta antradienį.

„Pagrindinė žinutė buvo pasiųsta šiandien. Ne be reikalo tame sudalyvavo komisijos vadovas, ne be reikalo tame dalyvavo ir Saulius Skvernelis bei Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Aš tų išvadų jokiu būdu nenuvertinu, tai tikrai dar nėra pabaiga, bet tos žinutės, kurios yra pasiųstos šiandien, veikiausiai jau sukėlė norimą efektą. Išvados nebus lengvas „skaitalas“, todėl labai svarbu, kokias lengvai suprantamas žinutes pasiunčia politikai. Kiek bus žmonių, skaičiusių tas išvadas? Turbūt labai nedaug, ir tai nebus plačioji visuomenės dalis. Pačios išvados gali nekelti tokio efekto, kaip šiandien politikų pasiųstos žinutės, kurios buvo paprastai ir aiškiai sudėliotos“, – sakė politologė. 

Antradienį Seime konferenciją kartu su Seimo pirmininku Viktoru Pranckiečiu surengęs Seimo Biudžeto ir finansų komiteto (BFK) pirmininkas Stasys Jakeliūnas apkaltino Lietuvos banko (LB) valdybos pirmininką Vitą Vasiliauską nuteikus visą LB kolektyvą prieš parlamentinį tyrimą, nepagarbiai atsiliepiant apie jį per visuotinį LB darbuotojų susirinkimą. Tą pačią dieną S. Jakeliūnas surengė spaudos konferenciją kartu su premjeru S. Skverneliu.

Ministras pirmininkas tvirtino, kad dėl LB veiksmų parlamentiniame krizės tyrime gali būti kreiptasi į Generalinę prokuratūrą, prašant išaiškinti, ar tinkamai atstovaujami valstybės ir žmonių interesai.
Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Stasys Jakeliūnas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

ELTA primena, kad BFK atlieka tyrimą, kuriuo siekiama ištirti, kokią įtaką Lietuvos viešųjų finansų būklei 2009-2010 metais ir vėliau turėjo 2005-2008 metais vykdyta prociklinė biudžeto politika. Parlamentinio tyrimo metu aiškintasi, ar krizės metu Vyriausybė turėjo galimybių skolintis iš tarptautinių institucijų pigiau, negu tai darė 2009-2012 metais. BFK taip pat tirta, kokią įtaką 2009-2010 metų krizei Lietuvoje turėjo Lietuvoje veikiančių stambiųjų komercinių bankų skolinimo politika ir sprendimai.

Komisijos nariams į klausimus atsakinėjo buvęs SEB banko prezidento patarėjas ekonomistas Gitanas Nausėda, „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis, buvęs ministras pirmininkas Andrius Kubilius ir buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė. Raštu į pateiktus klausimus atsakė ir prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Opozicija priekaištauja, kad S. Jakeliūno vadovaujamo tyrimo pirminis tikslas yra menkinti į prezidento postą nusitaikiusius ekonomistą G. Nausėdą bei Seimo narę I. Šimonytę.

Donatas Zinkevičius (ELTA)
 
2019.04.03; 09:56

Ingrida Šimonytė. Reklaminė nuotrauka. Slaptai.lt foto
Į prezidentus konservatorių keliama buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė pristatė savo užsienio politikos viziją. Rytų Europos studijų centre penktadienį kalbėdama apie svarbiausias, jos nuomone, užsienio politikos ir nacionalinio saugumo problemas, į prezidentus taikanti Seimo narė pabrėžė būtinybę kurti saugią valstybę viduje bei stabilią erdvę apie Lietuvą. 

Pasak jos, užsienio ir saugumo politikos klausimai Lietuvoje remiasi plačiu politinių jėgų konsensusu, todėl, tvirtino ji, didesnių išsiskyrimų tarp politinių jėgų nematyti. 

„Manau, kad tai yra didelė vertybė, ir man nepavyktų kalbėti apie kažkokius vertybinius pokyčius užsienio politikos srityje“, – sakė I. Šimonytė.

Ji savo užsienio politikos vizijoje akcentavo du aspektus – saugią erdvę šalies viduje bei saugią erdvę aplink Lietuvą ir taisyklėmis paremtą pasaulio tvarką. Tai, sakė I. Šimonytė, yra pagrindiniai siekiniai jos užsienio politikos vizijoje.

Kalbėdama apie pirmąjį aspektą, I. Šimonytė sakė, kad būtina stiprinti krašto apsaugą, pabrėžė būtinybę stiprinti atsparumą neigiamoms įtakoms, ateinančioms per energetikos, ekonomikos ir informacinius aspektus. Ji taip pat įvardino Lietuvos ekonominio modelio krašto saugumui keliamus iššūkius. Pasak I. Šimonytės, kai didžiąją dalį lėšų uždirbame iš žemos pridėtinės vertės, atsiranda užburtas ratas.

Konservatorių į prezidentus keliama kandidatė taip pat pabrėžė, kad Lietuva didžiausią pažangą pasiekė tuomet, kai siekė narystės Europos Sąjungoje. Tačiau, pabrėžė ji, liko ir klausimų, į kuriuos dar nepavyko atsakyti.

Visgi politikė prakalbo ir apie tam tikrus ES perspektyvoms kilusius iššūkius. 

„Mano nuomone, ES tapatybės paieškos nebus lengvos“, – sakė I. Šimonytė. Jos teigimu, Lietuvai ir ES reikės rasti įkvėpimo, kuris leistų išsaugoti tai, kas Europos Sąjungai yra svarbiausia. Pasak jos, tai yra vienminčių solidarumas.

Jos teigimu, viena vertus, Lietuva turėtų jau dabar įvertinti rizikas, kurias kelia radikalus euroskepticizmas, ir kartu suprasti, kad ES, kaip federacijos perspektyva, taip pat yra ganėtinai pavojinga. 

Jungtinių Amerikos Valstijų saugumo garantijos, tvirtino I. Šimonytė, yra pagrindinis Lietuvos saugumo ramstis. 

I. Šimonytė atkreipė dėmesį, kad, kalbant apie kuriamą saugią erdvę aplink Lietuvą, jau dabar galima pasakyti, jog šalis nebėra tik saugumo klientas. Pasak jos, Lietuva turi savo žodį ir gali pati prisidėti skatinant kitas šalis stiprinti savo gynybą.

Kalbėdama apie pastaruoju metu diskusijose dėl Lietuvos saugumo politikos vis dažniau minimą Kinijos veiksnį, I. Šimonytė pabrėžė esamas grėsmes.

Pasak jos, augantis Kinijos vaidmuo pasaulyje yra labai svarbus, tačiau, I. Šimonytė akcentavo, kad vargu, ar didėjanti ekonominė gerovė Kinijoje privers šią valstybę demokratizuotis. 

„Kalbėdami apie verslo projektus, mes turime matyti ir labai aiškius neigiamus reiškinius, kurie kartu su bendradarbiavimu ateina“, – sakė I. Šimonytė. Ji pabrėžė mananti, kad su Pekinu Lietuva turėtų labiau bendradarbiauti per ES perspektyvą. 

Kalbėdama apie antrąjį savo užsienio ir saugumo politikos vizijos aspektą, I. Šimonytė tvirtino, kad taisyklėmis paremtas pasaulis yra labiausiai naudingas mažosioms valstybėms.

„Akivaizdu, kad taisyklėmis paremta pasaulio tvarka yra papildomas skėtis tokioms valstybėms kaip Lietuva. Per tarptautines organizacijas mes galime pastiprinti savo balsą, o tai mums yra labai naudinga“, – kalbėjo politikė. 

Pasak jos, Lietuva turėtų remti tarptautines koalicijas, kurios grįstos demokratija, žmogaus vertybėmis. Politikė užsiminė ir apie tai, kad Lietuva turėtų bandyti kovoti ir dėl demokratijos perspektyvų Rusijoje.

Benas Brunalas (ELTA)
 
2019.03.22; 15:10

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Viena visados skubanti koridoriais, iš kabineto į kabinetą lakstanti simpatiška pažįstama, sustojusi trumpam pasikalbėti, guodžiasi, kad ji jau nuo ryto laukia vakaro ir svajoja, jog po darbų naštos atsipalaidavusi suvalgys mėgstamų ledų porciją su šlakeliu viskio ant viršaus.

O mano svajonės, tiesą sakant, gali būti pažadintos iš mirties taško tik pagalvojus tingiai mažiausiai apie litrą viskio (gali būti ir be ledukų), kitaip svajonių mechanizmas net neįsijungia. Aš visados sakau ir sakysiu savo pažįstamiems, kad jie nesitaupytų svajodami, nes jokių amortizacinių nuostolių tokiu atveju niekas nepatiria, kviečiu visus nebijoti svajoti be ribų jau vien dėl tos priežasties, jog svajonės, net labiausiai atitrūkusios nuo tikrovės, nieko nekainuoja. Čia nėra taip, kad didesnė, labiau neįprasta, tenkinanti lakiausios vaizduotės poreikius svajonė kainuotų daugiau už mažutę, nepretenzingą, kuklaus žmogučio svajonę.

Tarkime, už 1 eurą žmogus nusiperka loterijos bilietą, svajodamas išlošti, ką čia slėpti, milijoną. Tačiau už tą patį vieną eurą galima vienodai sėkmingai svajoti apie penkių ar net šimtą milijonų eurų laimėjimą. Nesu didelis ekonomistas, tačiau, regis, aptartas atvejis yra ryškus ekonominio efektyvumo pavyzdys, bylojantis apie tai, kaip nesunkiai būtų galima sutaupyti penkis ar net šimtą kartų daugiau.

Tačiau tikras svajotojas nemokės nė cento, jis nėra toks lengvatikis kaip loterijų maniakai. Štai aš, svajotojų veteranų klubo narys, metai iš metų svajoju paveldėti didelius turtus, kurie mane apsaugotų nuo kėlimosi anksti ryte, skubėjimo į darbą rutinos, leistų nusimesti visą šitą kasdieninio lažo naštą. Kaip nesunku suprasti, faktas, kad turtingų giminaičių neturiu, nekalbant apie paveldėjimų keblumus, netrukdo man  labai kryptingai, su vis didėjančiu įkarščiu, kylančiu termometro padalomis, svajoti ta linkme, o prasikišantį čia infantilizmą pateisina taurus tikslas, kad, paveldėjus didelius turtus, vienam pavargėliui jau nereikėtų pelnyti duoną kasdieninę prakaito garuose (kaip yra pastebėjęs dar Karlas Marxas, žmogaus turiningumo matas yra laisvas laikas).

Tai, kad mano vienas pusbrolis neretai rytais užsuka papašyti lituko sveikatai pataisyti, o aš  kartas nuo karto tą litą sukrapštau, nereikėtų laikyti pinigais išmestais į balą, – nes sveikata yra brangiausias turtas, – tačiau podraug tai nėra ir investicija, kuri padaugintų turtingo giminaičio atsiradimo galimybę. Savo ruožtu mano giminaičiai taip pat nepuoselėja didelių  vilčių mano atžvilgiu, gerai žinodami, kad esu neturtingas kaip Bažnyčios žiurkė, nors, iš kitos pusės, jiems atrodo, jog Bažnyčios žiurkės statuso užsitikrinimas yra šiokia tokia karjera. Jie žino, kad aš nieko nebijau, nes neturiu ko prarasti, išskyrus savo grandines, tačiau jie neturi net tų grandinių, kurių būtų galima nebijoti prarasti.

Kartais blaivus protas man sako (tai būna retai), kad svajonių ir rupios kasdienybės pasauliai yra nesusiekiantys indai, tačiau čia pat prisimenu Johanano Volfgango Gėtės (J. W.Goethe) žodžius: „Bijok savo jaunystės svajonių, nes jos išsipildo“. Ko jau ko, o aš to tikrai nebijau, stebėdamas pasaulį drąsiai išpūtęs krūtinę.  Kitas pasakys, kad bepigu taip intensyviai  nebebijoti, kai net jaunystės svajonės, užstojus neišsipildymo metui, pradeda buksuoti.

O gal yra taip, kad svajoja Jie, o baugintis lieka – Mums. Didysis fantastas Herbertas Velsas (H.Wells), pabendravęs su bolševikų vyriausybės vadovu Vladimiru Leninu, tąsyk anąjį pavadino Kremliaus svajotoju, o šiandien jau niekam ne paslaptis, kokios kraugeriškos buvo bolševikų apskritai ir vis dar nepalaidoto jų stabo svajonės.

Tačiau mums tikriausiai knieti sužinoti ir tai – apie ką visų pirma svajoja prezidentinių lenktynių dalyviai, kandidatai į pretendentus užimti aukščiausiąjį postą mūsų valstybėje, kokios svajonės yra apnikusios Gitano Nausėdos sielą, neduoda ramiai gyventi Ingridai Šimonytei,  stumia į priekį viskuo rizikuoti nusprendusį Saulių Skvernelį? Iš daugybės aprašymų jau žinome, kaip galvoja, ką mąsto, ką valgo, kokiame name ar bute gyvena kandidatai į pretendentus, taigi iki pilno vaizdo mums dar reikėtų pabandyti prasibrauti į jų vidinių vaizdinių sferą, nusiteikus pašniukštinėtį – apie ką svajoja šie azartiški žmonės?

Kita vertus, taip keliant klausimą, kaip atrodo, teisingiausia būtų pradėti nuo Arvydo Juozaičio, kurio svajotiškas mentalitetas prasikiša net tarp didžiausių svajotojų savo, jeigu būtų leistą čia taip pasakyti, monumentalumu.

Tikriausiai tik dėl tokios monumentalumo pagavos sunkumo ir polinkio į fundamentalumą, A. Juozaitis prieš keletą dešimtmečių kėlė fantasmagorišką Baltarusijos ir Lietuvos susijungimo, vadovaujant tam pačiam Aliaksandrui Lukošenkai, idėją, šiandien kartas nuo karto užsimena apie labiau prijaukintą bendros valstybės tarp  Lietuvos ir Latvijos, su sostine Rygoje, sukūrimo viziją. Žmogiškai A.Juozaitį aš suprantu, kam ne kam, o jam labiausiai sunku būtų susitaikyti su faktu, kad Lietuva (neduokDie!) kol kas tarptautinėje arenoje nėra pasaulinio lygio žaidėja, taigi šis žmogus tebesvajoja apie tai – kaip įvairiomis manipuliacijomis būtų galima užauginti Lietuvos politinį svorį, padaryti ją priklausančią sunkiasvorių kategorijai?

Kas ne kas, o elegantiškoji I.Šimonytė, regis, tikrai nesvajoja apie tokius menkaverčius dalykus kaip turtai, šlovė ar reputacija, anosios svajonė turėtų paliesti kažką didingai gražaus, persilieti į iškiliausius dalykus. Ji tikriausiai neužsikrauna buitiniais sapnais, nenustebčiau, kad anoji jau nebesvajoja apie princą ant balto žirgo, nes yra šventai įsitikinusi, kad vaikai užauga šiltadaržiuose šalia agurkų ir kopūstų lysvių. Neabejotina tai, kad I. Šimonytei toks atjojantis nepalyginamai kilnesne prasme princas ant balto žirgo yra Vytis.

Galima  pabandyti spėti, kad visos G.Nausėdos svajonės išsipildė su kaupu, kai iš prezidentinių rinkimų turnyro pasitraukė Aušra Maldeikienė. Tai buvo viltinga žinia reitingų lyderiui ne dėl to, kad A.Maldeikienė būtų rimta varžovė, o greičiau todėl, kad josios kandūs pasisakymai labai gadino nuotaiką pretendentui, kuris savo manieromis siekia supanašėti su katinu Leopoldu. Tačiau ir G.Nausėdai nereikėtų pernelyg įsisvajoti, kad dabar neva visi keliai į damkę – atviri.

Didžiausioji paslaptis yra štai kas – ar S. Skvernelis į rinkimų karuselę metasi vedamas sveikos vyriškos ambicijos užkopti ant aukščiausios politinės hierarchijos pakopos, ar galbūt jį į priekį veda nesveikos svajonės primesti savo tautai kažką panašaus į policinės valstybės žaidimėlius.

Dalia Grybauskaitė, kaip atrodo, pirmoji garsiai prasitarė apie tai, kad neva S. Skvernelis yra apsėstas tokio tipo neuralgijos. Iš pradžių atrodė, kad prezidentė D.Grybauskaitė pabandė įgelti S.Skverneliui pačiu pigiausiu būdu, primindama faktą, kad politinis varžovas daugelį metų pradirbo policijos sistemoje, užkopęs čia karjeros laiptais nuo eilinio pareigūno iki generalinio komisaro.

Be to, jeigu kalbėtume rimtai apie policinės valstybės skiepą mūsų politinėje padangėje, privalėtume prisiminti ir tai, kad pati prezidentė ne kartą bandė įtakoti politinius procesus, remdamasi pažymomis iš slaptųjų tarnybų, sukurdama slaptosios grifos bauginančią atmosferą, kažką panašaus į grifokratinį valdymo stilių. Tikrai nedrįsčiau tvirtinti, kad toks posūkis valstybės reikalų tvarkyme yra kažkaip susijęs su kieno nors blogais kėslais, greičiu buvo taip, kad, siekdama išlaviruoti tarp politinių partijų, nė vienai iš jų nepasižadėjusi, užsispyrusi visos politinės sistemos atžvilgiu išsaugoti prezidento institucijos kaip galutinio arbitro charakterį, D.Grybauskaitė privalėjo, nori to, ar nenori, užsitikrinti vyrų su antpečiais paramą didesniu laipsniu nei yra būtina kitais kartais, kai aukščiausias pareigūnas yra išeivis iš partijos arba kažkokia moralinio autoriteto iškamšos fetišizacija (labiau prisisapnavęs atvejis nei reali galimybė).

Be visa ko kito, mūsų mieloji prezidentė yra užsiminusi ir apie tai, kad tik valstybės priešas gali suabejoti tvarka, kai statutiniams pareigūnams yra numatomos didesnės privilegijos nei kitiems valstybės tarnautojams. Taigi – kokį naują žingsnį ta linkme galėjo žengti S.Skvernelis, kai, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, visas kelias jau buvo nueitas?..

Tačiau dabar privalome savęs paklausti – kokią prasmę įdedame į taip dažnai tiražuojamą policinės valstybės pavadinimą? Kad ir kaip žiūrėtume, nuoroda į policinės valstybės tipažą yra kraštutinai neigiamas įvertinimas, ar ne? Taigi policine valstybe niekaip negalėtume pavadinti tokią dalykų padėtį, kai valstybėje statutiniai pareigūnai savo darbą dirbą gerai, net su pertekliniu entuziazmu, už kurį teisėtai išmokami priedai, kai jėgos struktūros valstybėje funkcionuoja tarsi gerai suteptas mechanizmas. Net truputėlį išgalvotas čia grifokratinio valdymo pavadinimas nerodo į policinės valstybės pusę, o mūsų atveju yra greičiau demokratinio teisinio valdymo susvetimėjusios formos nusakymas.

Kviečiame policiją. Slaptai.lt nuotr.

Jeigu kažkam rūpi mano grynai asmeninė nuomonė, pasakysiu dar ir tai, kad to paties S.Skvernelio andai sankcionuotas policijos desantas į Garliavą toli gražu neturi nieko bendro su iškrypusia policinės valstybės praktika, o yra kaip tik gražus valstybės sveikimo, įtvirtinant teisinio visuomenės procesų reguliavimo principus, pavyzdys. Taigi, jeigu leisite toliau savivaliauti, policinės valstybės sąvoką pabandysiu apibrėžti truputėlį kitaip nei yra įprasta sakyti, gal ne diametraliai priešinga kryptimi, nusiteikęs įrodyti, kad policinė valstybė yra tokia dalykų padėtis, kai prikišamai pasimato, jog labiausiai sugedusi visuomenės kasta yra policininkas plačiąja to žodžio reikme, teisininkas apskritai.

Kaip kitaip jeigu ne policinės valstybės apraiška mes šiandien galėtume pavadinti tą išpuvimą, kurį matome Lietuvoje kalėjimų priežiūros sistemos veikloje. Nesakykite, kad tai yra uždara, nuo dorų žmonių nutolusi veiklos sfera, pagalvojant paslapčiomis: „Tegu jie tarpusavyje krušasi – banditai ir, kaip išaiškėjo, labai panašaus mentaliteto jų prižiūrėtojai, mūsų, nelinkusių nusikalti piliečių, tai neliečia“.

Tačiau  prekiaujantis narkotikais šios sistemos kriminalinės žvalgybos pareigūnas apskritai yra tokio mastelio valstybės idėjos kanalizacija, kai išplūdusios į aplinką smarvės neįmanoma nugesinti jokiai dezodorantais. Toks pareigūnas anksčiau ar vėliau gali pasibelsti ir į jūsų, dorų piliečių, duris, kaip atsitiko iškiliam mūsų dienų pedagogui Bronislovui Burgiui, kurį Pravieniškių įkalinimo įstaigos kriminalinė žvalgybos pareigūnas pagal savo negarbės supratimą beveik mirtinai užtampė po teismus.

Jeigu kalėjimų priežiūros sistemos pareigūnai savo kritikus seka net už kalėjimo ribų, pasinaudodami kalinių paslaugomis, tai, regis, anksčiau ar vėliau jie gali atsiųsti mirties eskadroną, suformuotą iš tų pačių kalinių, siekdami suvis užtildyti savo oponentus. Tiesą sakant, aš labai baiminuosi dėl tos jaunos kalėjimo prižiūrėtojos, kuri neatsargiai prasiplepėjo apie sistemos negeroves, o jos atleidimo iš darbo pagrindimas yra toks negrabus, siūtas baltais siūlais, kad negalėtų įtikinti net didžiausią naivuolį. Kas toliau?

Policijos automobilis. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau net ir tai, kaip atrodo bent man, nė iš tolo negali prilygti Povilo Urbšio užmojams, mūsų laikų labiausiai impozantiško herojaus,  didžiavyrio politiko, tikrojo policinės sistemos vėliavnešio užsiangažavimui. Tiesą sakant, mažai ką žinau apie šį politiką, nepažįstu nei jo pasekėjų, nei oponentų, tačiau faktas, kad STT padalinio vadovas,  užima to žmogaus, kurį jo tarnyba išstūmė iš viešojo gyvenimo, vietą politinėje hierarchijoje, užsideda anojo kredencialus, yra savaime iškalbingas. Tai kažkas panašaus į politinio kanibalizmo praktiką, mūsų atveju siejamą su policinės valstybės subkultūros išplėtojimu. Nežinau konkrečių bylų detalių, tačiau ne tai šįkart yra svarbiausia, kai loginė įvykių seka, pati elgesio galimybių forma yra labiausiai pavojingas mūsų  valstybei precedentas, mirtinas užkratas, galintis nuvesti į visišką pasiligojimą.

Net jeigu mūsų herojus būtų visiškais teisus, tyras kaip angelas, jis  negalėtų taip elgtis dėl valstybės garbės ir institucijos reputacijos. Dabar pasakysiu dar taip: jeigu mūsų tokia įvykių seka nešokiruoja, netrukdo gyventi, tai ir reiškia, kad ne kažkas už mūsų ar šalia, bet mes patys visų pirma jau esame policinė valstybė tobulai išplėtotu pavidalu. Ar vertėjo svajoti, jeigu viskas baigiasi tokiu nonsensu? Ar mums neprimena kažko iš naujo mero rinkimų batalijos Panevėžio mieste?..

2019.03.18; 12:55

Ingrida Šimonytė. Reklaminė nuotrauka. Slaptai.lt foto
Konservatorių keliama kandidatė į prezidento rinkimus Ingrida Šimonytė, vertindama sekmadienį vykusius savivaldos rinkimus, sako, kad juose, kaip ir įprasta, buvo nemažai populizmo. Jos teigimu, savivaldos rinkimuose keltos idėjos apie nemokamą transportą yra ne kas kita kaip „paprasto populizmo“ pavyzdžiai.

„Man atrodo, populizmo visada būna daug, o tas vietinis populizmas yra labai paprastas ir daugmaž vienodas – nemokamas transportas, nemokamo vandens ar dar ko nors nemokamai. Populizmas visada buvo ir visada bus. Manau, kad rimtesni pretendentai į valdžią stengiasi spręsti tas problemas, kurios konkrečioje savivaldybėje yra aktualios. (…) Bet, aišku, pasitaiko labai egzotiškų ir kartais juokingų dalykų, bet, aš tikiuosi, kad žmonės vis labiau supranta, kad nieko nemokamo nebūna“, – teigė I. Šimonytė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.03.04; 07:30

Seimo narė Ingrida Šimonytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Nepaisant to, kad Seimo narė Ingrida Šimonytė jau surinko reikalinguosius 20 tūkstančių rinkėjų parašų, būtinų dalyvauti Prezidento rinkimuose, profesorius Vytautas Landsbergis savo eilėmis ragina „startuolius“ toliau palaikyti konservatorių keliamą kandidatę, kol ji surinks 100 tūkstančių parašų. 

,,Startuoliai!

Gražiai startavom už Ingridą, tai ir tęskim.

Blykstelėkim! Tebūnie tų parašų kuo daugiau.

Teateinie ir pavasario džiaugsmas, ir spartuolių džiaugsmas.

Kodėl ne šimtas tūkstančių?“, – savo feisbuko paskyroje rašo prof. Vytautas Landsbergis. 

Konservatorių kandidatė į prezidentus I. Šimonytė jau antradienio vakarą per vieną dieną surinko reikalingą parašų kiekį dalyvavimui rinkimuose. Trečiadienio pavakarę Seimo narė jau buvo surinkusi 27 715 elektroninių rinkėjų parašų, antroje vietoje – ekonomistas Gitanas Nausėda su 15 196 parašais, trečioje – filosofas Arvydas Juozaitis – 5627.

Paskutinėje vietoje – premjeras Saulius Skvernelis, surinkęs 2258 elektroninius parašus. 

Pretendentai į prezidentus tiek elektroniniu būdu, tiek parašų rinkimų lapais piliečių parašus rinks iki kovo 28 dienos.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.02.21; 07:30

„Valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis teigia, kad ekonomistui Gitanui Nausėdai, pretenduojančiam tapti prezidentu, trūksta patirties valdyti valstybę. Pasak R. Karbauskio, vienintelis G. Nausėdos pranašumas rinkimuose yra tai, kad save pristato kaip nepartinį kandidatą. 

Seimo narė Ingrida Šimonytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Kartu R. Karbauskis neatmeta galimybės, kad Ingrida Šimonytė iš prezidento rinkimų pasitrauks G. Nausėdos naudai. Pasak ,,valstiečių“ lyderio, konservatoriai tai yra iš anksto sutarę. R. Karbauskis šią savo prognozę grindžia tuo, kad tiek Vytautas Landsbergis, tiek Gabrielius Landsbergis valstybės vadovo poste nori matyti G. Nausėdą. 

„Saulius Skvernelis antrajame rinkimų ture susitiks su kažkuriuo iš dešiniųjų kandidatų. Gal su G. Nausėda, jeigu jam pavyktų įrodyti, kad jis yra visos tautos kandidatas. Tai yra ne visiškai tiesa, nes jis yra dešiniųjų kandidatas. Aš galiu tai teigti, nes kokio kandidato norėjo Vytautas Landsbergis bei Gabrielius Landsbergis? Žinoma, G. Nausėdos. Kodėl atsirado I. Šimonytė, nes G. Nausėda nesutiko dalyvauti pirminiuose konservatorių rinkimuose, ir tai visi žino. Mes I. Šimonytės apskritai neturėtume rinkimuose, jei G. Nausėda būtų sutikęs dalyvauti konservatorių pirminiuose rinkimuose“, – sakė R. Karbauskis. Jo teigimu, G. Nausėda atsisakė dalyvauti prezidento rinkimuose po konservatorių vėliava, nes tokiu būdu būtų save pasmerkęs pralaimėjimui. 

„Valstiečio“ manymu, I. Šimonytė gali pasitraukti iš prezidento rinkimų. 

Ekonomistas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

„Gali būti, kad I. Šimonytė pasitrauks, nes tai yra iš anksto sutarta, kad dešinysis rinkėjas būtų kviečiamas palaikyti G. Nausėdą, ir tokiu būdu jis bando išlošti pirmajame ture, nors tai yra nerealu“, – Delfi TV studijoje teigė R. Karbauskis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.02.13; 04:55

Seimo narė Ingrida Šimonytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Seimo narė Ingrida Šimonytė teigia, kad premjeras Saulius Skvernelis, skirdamas be patirties Irmą Gudžiūnaitę į aplinkos ministres, sąmoningai rizikavo, kad galėtų pateisinti ,,vyriškąją Vyriausybę“. Kartu, pabrėžia Seimo narė, premjeras pats prieštarauja savo žodžiams, kad Vyriausybė sudaryta iš savo srities profesionalų. 

„Kas gali paneigti, kad pasiūlydamas į ministrus jokios patirties konkrečioje srityje neturinčią moterį, kai visi į tave bado pirštu dėl itin vyriškos Vyriausybės, sąmoningai eini į riziką, kad ji susimaus. O tada jau sakysi: matot, aš jums sakiau, kad svarbu profesionalumas, geriau jau mylėkim jas, tas moteris. Ir niekas jau nebeprisimins, kad tai buvo tavo siūlymas, tiesą sakant. Tad prezidentės sprendimas nėra netikėtas, o premjeras jau pats paklydo savo politikų ir profesionalų priešinimo žabangose“, – savo feisbuko paskyroje rašė I. Šimonytė.

Pasak Seimo narės, premjeras, siūlydamas I. Gudžiunaitės kandidatūrą, prieštarauja „valstiečių“ priešrinkiminei pozicijai, kad Vyriausybė sudaryta iš savo srities profesionalų. 

,,Visgi šis atvejis nebuvo įmanomas, nes nemanau, kad siūlydamas ponią I. Gudžiūnaitę ministre premjeras norėjo pademonstruoti pasitikėjimą jauna ir gabia Lietuvos piliete. Visų pirma toks skyrimas niekaip nederėjo su jau gana nugrota, bet vis dar bandoma toliau groti profesionalų Vyriausybės plokštele – gal ponia Irma labai gabi, guvi ir iniciatyvi, bet ji tikrai nėra aplinkos srities profesionalė. Vadinasi, tai jau būtų buvęs labiau klasikinis politinis paskyrimas, kai koalicijos partneriai pagal savo supratimą pasiūlo ministro kandidatūrą“, – teigia I. Šimonytė. 

Trečiadienį prezidentė D. Grybauskaitė atmetė premjero S. Skvernelio siūlomą socialdarbietės I. Gudžiūnaitės kandidatūrą į aplinkos ministres. Pabrėžusi, kad Aplinkos ministerijai tenka labai platus atsakomybių spektras, prezidentė pakvietė premjerą šiam sudėtingam sektoriui ieškoti visapusiškos patirties turinčio kandidato.

Prezidentės sprendimo pagrindinis argumentas – I. Gudžiūnaitės kompetencijų stoka.

Pasak D. Grybauskaitės sprendimą išplatinusios Prezidentūros, pagrindiniai šalies vadovės keliami reikalavimai visiems kandidatams į ministrus yra profesionalumas, kuruojamos srities išmanymas, administraciniai gebėjimai, skaidrumas ir interesų konflikto vengimas.

I. Gudžiūnaitė, pasak prezidentės, veržli ir perspektyvi jauna politikė, tačiau neturi reikiamos dalykinės patirties ir susitikime nepademonstravo vadovavimui aplinkos apsaugos sektoriui reikiamų žinių ir kompetencijos.

Premjeras S. Skvernelis trečiadienį aštriai sureagavo į prezidentės Dalios Grybauskaitės sprendimą neskiri jo siūlomos socialdarbietės I. Gudžiūnaitės į aplinkos ministres.

Pasak premjero, dėl I. Gudžiūnaitės jis tarėsi su D. Grybauskaite, todėl jį stebina trečiadienį pareikštas šalies vadovės sprendimas. S. Skvernelio teigimu, prezidentė eilinį kartą parodė ne tik savo požiūrį į jo vadovaujamą Vyriausybę, tačiau ir norą destabilizuoti Vyriausybės darbą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.02.07; 05:30