Ingrida Šimonytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Vyriausioji rinkimų komisija (VRK), įsibėgėjus rinkimų kampanijai, sulaukia vis daugiau pranešimų dėl tikrų ar tariamų politinės reklamos pažeidimų.
 
Ketvirtadienį politinės reklamos gaudyklėje VRK gavo anoniminį pranešimą, kad ant opozicijos lyderio Gabrieliaus Landsbergio Seimo kabineto durų kabo Ingridos Šimonytės rinkiminis plakatas.
 
„Reklamos gaudyklėje gautas pranešimas: esu Seimo nario padėjėja, ant vieno Seimo nario kabineto durų pastebėjau politinę reklamą, ar ji gali būti skelbiama valstybės institucijoje? Dar daugiau, politinės reklamos brošiūra buvo rasta ir Seimo nario, kuris nepriklauso TS–LKD, darbinėje pašto dėžutėje, tai ar galima platinti politinę reklamą valstybės institucijose?“ – VRK posėdyje pranešimą skaitė komisijos pirmininkė Laura Matjošaitytė.
Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
 
„Taip pat nufotografuotos Seimo nario, dabar opozicijos lyderio, kabineto durys su moters nuotrauka (…) Seimo narė kandidatuoja Antakalnyje, tai gal ir perduodame Antakalnio apygardos komisijai ir skelbiame interneto svetainėje“, – sakė L. Matjošaitytė.
 
Seime ant G. Landsbergio kabineto durų kabo du plakatai su I. Šimonytės nuotraukomis. Abiejuose plakatuose skelbiama apie TS–LKD atliekamą nacionalinę apklausą.
 
Toks skundas VRK TS-LKD komunikacijos vadovei Vytautei Šmaižytei atrodo absurdiškas.
 
„Apskųstos durys. Galima tikriausiai tik juokauti, kad Nacionalinė apklausa, kaip Lietuva galėtų būti stipresnė, Seimo koridoriuje kažkam sukėlė rimtą grėsmę“, – Eltai situaciją komentavo V. Šmaižytė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.31; 07:00

Seimo narė Ingrida Šimonytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narė Ingrida Šimonytė sako, kad dabartinis biudžetas yra pats neskaidriausias istorijoje.
 
„Vyriausybė nusprendė, kad jeigu Seimas jai leido skolintis, kas yra savaime suprantama, kadangi biudžeto pajamos nėra surenkamos, išlaidos nėra mažinamos, vadinasi, reikia skolintis toms išlaidoms kompensuoti. Tai Vyriausybė šalia to susikūrė sau tokį užbiudžetinį biudžetą, kur savo sprendimais, pasitarimų protokolais ir panašiais dokumentais skiria pinigus keliams, išmokoms ar kažkokioms kitoms priemonėms, netikslindama atitinkamų biudžeto straipsnių.
 
Tai mes turime turbūt patį neskaidriausią biudžetą istorijoje. Aš dabar sunkiai galiu sugalvoti, nuo kokių skaičių finansų ministras projektuoja: ar nuo šių metų plano, kuris nieko bendro su realybe neturi, ar nuo šių metų fakto, kurio mes dabar net nematom“, – interviu LRT Radijuj sakė TS-LKD sąrašo lyderė I. Šimonytė.
 
Finansų ministras Vilius Šapoka trečiadienį sakė, kad kitų metų biudžetas „privalo būti saugus“, nes reikia turėti aiškią kryptį, kaip mažinti skolą.
 
Ministro teigimu, kalbėti apie išlaidų didinimą, kuris keliautų vartojimui, būtų nesaugu.
 
Tuo metu naujų mokesčių įvedimą jis vertino atsargiai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.30; 07:02

matulevicius_mitinguoja
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys. Slaptai.lt nuotr.

Šis reiškinys turi du stambius aspektus. Pirmas – tai skurdas ir didžiulė socialinė atskirtis. Antras – elementaraus teisingumo nebuvimas.

Nors iš aukščiausių tribūnų, vienas su kitu lenktyniaudami, buvę ir esami vadovai nuolat skelbia, kad gyvename demokratinėje teisinėje valstybėje, esame ES ir NATO nariai, tačiau galą su galu vos besuduriančiam Lietuvos gyventojui tai skamba kaip dirginanti mantra, nes jis, kiek besistengia, iš skurdo liūno taip ir nepajėgia išbristi. O tie, kas ryžtasi savo kuklias teises ginti, pasitelkdami teisinę sistemą, bematant sužino, kad tam reikia būti pakankamai turtingu ir kad net ir tai dar negarantuoja teigiamo ir teisingo rezultato – ypač tuomet, kai tenka susigrumti su galingesniu ir turtingesniu priešininku.

Per Nepriklausomybės metą susikūrė net ne dvi, o visos trys Lietuvos. Pirmąją sudaro apie 45% šalies gyventojų: tai – pensininkai ir minimalų ar jam artimą atlyginimą gaunantys asmenys. Antroji Lietuva būtų vidurinioji klasė su jos lietuviškaisiais ypatumais. Tai – žmonės, turintys geriau nei vidutiniškai apmokamą samdomą darbą, smulkūs verslininkai ir nemaža dalis valstybės tarnautojų. Jų skiriamasis bruožas tas, kad jie yra paėmę ir daugiausia paskolų. Jų sąlyginė gerovė priklauso nuo galimybės turėti pastovias pajamas, nes, jas praradę, jie labai greitai nukrenta į žemumas, tampa skurdžiais. Todėl jie yra išsiugdę lojalumą sistemai, yra jai ištikimi ir meldžiasi, kad tik ji nepasikeistų. Ir trečioji Lietuva – pati mažiausioji. Tai – ne daugiau kaip 10-15% gyventojų, kuriuos sudaro stambūs verslininkai, dalis korupcijos nevengiančių politikų ir aukšto rango pareigūnai. Tai turėtų būti valstybės elitas, deja, pagal savo turtų kilmę ir elgesį su darbuotojais bei tai, kaip jie sprendžia bendrus valstybės reikalus, juos labiau tiktų priskirti prie feodalų luomo, o ne prie šalies valstybininkų gerąją šio žodžio prasme. Jeigu dėl jų kam ir buvo kokių nors abejonių, tai pandemijos krizė ir aptariamo luomo elgesys tas abejones net ir didžiausiems optimistams išsklaidė.

Suprantama, čia pateikiamas Lietuvos gyventojų suskirstymas į tris Lietuvas yra sąlyginis, nes tarp jų nuolat vyksta kaita ir migracija iš vienos į kitą. Tačiau vienas dalykas, mano įsitikinimu, yra neginčytinas: jau keli dešimtmečiai didžiulė šalies gyventojų grupė balansuoja ant skurdo ribos arba jau gyvena skurde, ir ta grupė yra didžiausia. Apie tai ne kartą mums aiškiai pasakė ir Europos Komisija, vis primenanti, kad mūsų valstybė su šiuo reiškiniu nekovoja pakankamai. Tai patvirtina ir Eurostato rodikliai, pagal kuriuos Lietuva priskiriama prie didžiausios socialinės atskirties šalių, o atlyginimų dydžiu – ar tai būtų minimali alga, ar vidutinis uždarbis – sugeba aplenkti nebent Bulgariją su Rumunija. O tuo metu mūsų turtingieji, kuriuos žiniasklaida paslaugiai tituluoja „elitu”, dar turi įžūlumo skųstis, kad didinami atlyginimai ar keliais eurais padidintos pensijos jiems yra nepakeliama našta.

Nors Lietuvoje mokesčiai patys mažiausi ES, dalis dar ir sugeba juos apeiti ir bet kokia kaina pasipelnyti. O čia lygiagrečiai žingsniuoja ir antra socialinės nelygybės pusė. Tai – elementaraus teisingumo nebuvimas vėl gi labiausiai pažeidžiamiems visuomenės sluoksniams. Juk net paprasčiausią pareiškimą teismui  būtina surašyti pagal specialius reikalavimus – ezopo, t.y. teisininkų kalba, o to paprastas žmogus nemoka ir turi samdytis advokatą, kurio valandinis įkainis yra ne mažesnis, nei 100 eurų.

Lietuviškoji Temidė. Slaptai.lt nuotr.

O jei norite teisinės pagalbos, tai, kol ją gausite, vėl gi pereisite kryžiaus kelius. Be to, jūsų teisėtų reikalavimų niekas nesiskubins tenkinti, nes didelė tikimybė, kad jūsų problemos sprendimas priklausys nuo kyšius imančio teisėjo. STT vadovybės paskelbta tyrimo informacija tik patvirtina viešai žinomą taisyklę, kad bent 2/3 teisėsaugos pareigūnų, tarp jų ir teisėjų, yra korumpuoti.

Galų gale kas paneigs faktą, kad per tris Nepriklausomybės dešimtmečius už kyšininkavimą nė vienas teisėjas nebuvo realiai nubaustas konkrečia laisvės atėmimo bausme? Tuo tarpu kitose valstybėse teisėjai keliauja už grotų dešimtimis. Tai negi mūsiškiai skaidresni? Tai tik patvirtina sistemos korumpuotumą ir jos išsigimimą. Mano giliu įsitikinimu, ši neteisybė ir atvedė prie didžiulės priverstinės emigracijos, o tie, kas lieka čia, yra priversti tenkintis mažais legaliais uždarbiais ir kitomis neteisingumo apraiškomis – tokiomis, kaip skurdas, tapimas skolininku nuo jaunystės (paskolos studijomis) ir pan. Visa tai ir yra supuvusios korumpuotos teisėsaugos ir neadekvačios politinių institucijų veiklos padariniai.

Tačiau dabartinė valdančioji dauguma, nors ir ne visuomet drąsiai, neretai – klupdama, vis tik brėžė šalies kursą skurdo ir socialinės atskirties mažinimo kryptimi. Iš šio kurso, būdami ištikimi tikrosioms socialdemokratinėms vertybėms, jiems neleido iškrypti jų koalicijos partneriai „socdarbiečiai”. Beje, pastarieji vardan valstybės intereso gal net paaukojo savo ateitį. Būtent jie labiausiai ir nepagrįstai iš visų pusių puolami. Jiems kerštaujama net už tai, kad jų pastangų dėka valdantieji ir pastoviai spaudžiama vyriausybė sugebėjo kaip niekada konkrečiai spręsti skurdo mažinimo problemas. Buvo grąžintos konservatorių atimtos pensijos, įvestas pensijų indeksavimas, skirti gan nemaži vaiko pinigai, daugiau lengvatų numatyta neįgalieisiems, nuosekliai (tik mažokai) didinama minimali alga ir neapmokestinamasis minimumas. Būtent LSDDP pastangų dėka pradėta ne tik kompleksiškai diskutuoti ir kalbėtis apie visos socialinės rūpybos sistemos pertvarką – kad ji būtų paprastesnė, suprantamesnė ir teisingesnė, bet ir pradėta ją pertvarkyti. Ir, manau, objektyviai mąstantys pripažins, kad šia kryptimi žengti labai stiprūs teigiami žingsniai bei padaryti arba pradėti daryti sveikintini dideli darbai.

Pensininkų vargai Lietuvoje. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau turbūt ne vienam protaujančiam šalies piliečiui kyla logiškas klausimas: kodėl konservatoriai, liberalai ir net G. Palucko (teisto už kyšio paėmimą perkant Vilniaus savivaldybei žiūrkių nuodus) vadovaujami socialdemokratai vieningai puola valdančiuosius ir ypač LSDDP? Atsakymas labai aiškus: jie atstovauja ne tuos skurdžiausius ir socialiai nuskriaustus bei skriaudžiamus valstybės piliečius. Jie visi, melsdamiesi laisvajai rinkai, atstovauja Lietuvos turtuolius ir negali elgtis kitaip, o jei kuris ir sumanytų išklysti iš kelio, šito jam neleistų už nugarų stovintys oligarchai – tikrieji jų šeimininkai. Todėl tokios sąvokos kaip atjauta, solidarumas pasak jų atstovo, Lietuvos banko Valdybos pirmininko Vito Vasiliausko (gaunančio apie 12 000 eurų atlyginimą) yra ”ne šio pasaulio dimensija”. Kaip, beje, ir moralė, kuri taikytina visiems, bet ne jų klanui.

Juk pastebėkite, kaip puolami tie, kas tik pajudina konservatorių A. Kubiliaus, A. Sekmoko ar jiems prijaučiančio R. Masiulio Lietuvai padarytą žalą, statant SGD terminalą, kur akivaizdžiai matosi tiesiog neįtikėtinas lėšų švaistymas. Prisidengiant energetinės nepriklausomybės lozungu, už SGD laivo-terminalo nuomą bus į ofšorinę kompaniją, net neaišku kam, sumokėta virš 720 milijonų eurų – už tai būtų galima nupirkti tris tokius laivus arba už trečdalį šios sumos kad ir Būtingėje pastatyti stacionarų terminalą ant kranto. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie stambią, dar iki galo neįvardytą aferą „Lietuvos geležinkeliuose”, keliančią grėsmę valstybės nacionaliniam saugumui ir kitus panašius pavyzdžius. Deja, kaip tokiais atvejais sakoma, „vsio zakonno”.

Ingrida Šimonytė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Panašiai reaguojama ir į tai, kas nutiko TS-LKD vedliui G.Landsbergiui. Šis politikas labai mėgsta moralizuoti kitus, bet jo pačio šeima Vilniuje įsigijo 1,5 milijono vertės žemės sklypą už 1 eurą. Ir ką? Girdėjote, kad jį kas nors būtų už tai puolęs taip, kaip kitus, vykdęs tyrimą? Vienintelė A.Širinskienė pabandė, bet buvo apšaukta taip, lyg pati būtų kalta. Ką jau bekalbėti apie faktinę TS-LKD lyderę I.Šimonytę, kuri Lietuvos valstybės skolą, būdama finansų ministre, ne tik padvigubino, bet dar ir papildomai padarė 1,9 milijardo eurų žalą, skolindamasi ne už 1,5%, o už 9,5%. O kaip jie vieningai puola, tikrai reikalingą šaliai iniciatyvą, valstybinio banko kūrimo idėją. Jo būtinybę supranta ir remia LR Prezidentas G.Nausėda, pats dirbęs banke. Juk pradėjus skirstyti valstybės paramą verslui nukentėjusiam per pandemiją, būtent bankai šią priemonę pradėjo ciniškai blokuoti, keldami perteklinius reikalavimus.O juk tik du Švedijos bankai ,,Swedbank” ir ,,SEB” užima Lietuvoje 80% šalies finansų rinkos ir praktiškai yra monopolistai. Be to, nutylima, kad grubiai yra pamintas labai svarbus mūsų saugumui, Nacionalnio saugumo pagrindų įstatymas, kuris griežtai draudžia kurios nors šalies dominavimą viename ekonomikos sektoriuje. Ir viskas čia tvarkoje, jie jau ruošiasi valdyti valstybę nuo šio rudens.

Tai girdint, nenorom į galvą ateina kruvinojo diktatoriaus J. Stalino frazė: „Nesvarbu, kaip kas balsuoja, svarbu, kaip skaičiuoja balsus”. Kito būdo jiems laimėti aš nematau. Arba jie tiesiog mus laiko kvailiais.

Taip, ne viską padarė ir ši valdančioji dauguma, bet ji bent jau nenuskriaudė savo piliečių. Priešingai, spręsdama įsisenėjusias socialines problemas, bandė pagerinti jų gyvenimą. O ypač objektyviai apie šią valdžią įmanoma spręsti iš to, kaip ji tvarkėsi pandemijos metu. Taip kad skeptikams siūlyčiau neskubėti šios valdžios „nurašyti”. Juk yra gera lietuviška patarlė: „Devynis kartus pamatuok, dešimtą kirpk.” Manau, būtent taip daugelis ir elgsis. Pirmiausia – susimastys…

Daktaras Algimantas Matulevičius, LSDDP Tarybos narys, LPK Garbės Prezidentas, Politikos ir verslo ekspetas

Informacijos šaltinis – ELTA

2020.06.29; 05:17

 

Pristatytas Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų 2020 m. Seimo rinkimų programos projektas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Vilnius, birželio 22 d. (ELTA). Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) pirmadienį paviešino savo programos projektą artėjantiems Seimo rinkimams. Kaip skelbiama, partijos programos pagrindiniai principai – laisva valstybė, orus žmogus ir normali politika.
 
Konservatorių rinkimų programoje iškeliami 7 iššūkiai, kylantys Lietuvai: šlubuojanti demokratija ir chaotiškas viešasis valdymas, galimybių nelygybė ir skirtingos starto pozicijos mūsų vaikams, nesubalansuota sveikatos apsaugos sistema, išsikvėpęs ekonominis modelis, augantis nedarbas, gilėjanti socialinė atskirtis ir demografinė žiema, grėsmės valstybingumui bei neatsakinga ir aplinkai žalinga veikla.
 
Pasak TS-LKD pirmininko Gabrieliaus Landsbergio, Lietuvoje būtina gerinti tarpusavio pasitikėjimą ir politikos kokybę. Jo teigimu, „mažiau yra geriau“ – kartais, pabrėžė konservatorių lyderis, geriau atlikti mažiau veiksmų, tačiau kokybiškų.
 
„Man rodos, kad universalių ir visuomenę vienijančių temų sparčiai mažėja, todėl, kad politikams neapsimoka kalbėti taip, kas visuomenę jungtų. Jie daug dažniau ima ieškoti temų, kas išskirtų juos, leistų atstovauti nedidelei grupei žmonių. Tolydžio tas mažesnės grupės, temos ieškojimas darosi vis grėsmingesnis, aštresnis, radikalesnis. Tai yra antipodas susitarimui, tai yra antipasitikėjimo kūrimas“, – projekto pristatyme Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje sakė G. Landsbergis.
 
Tikslai sveikatos sektoriuje ir švietime
 
Šalia kiekvieno iškelto iššūkio TS-LKD siūlo ir galimus sprendimų būdus. Siūloma grąžinti prestižą valstybės tarnybai, mažinti priimamų įstatymų skaičių, užtikrinti prieinamą ugdymą, gerinti švietimo kokybę, pakeisti mokytojų padėtį. Konservatoriai siūlo įgyvendinti „Tūkstantmečio“ gimnazijų projektą – kiekviename rajone užtikrinti bent po vieną „kokybiškai aprūpintą gimnaziją-daugiafunkcį centrą“, kurių infrastruktūra, veiklomis ir paslaugomis galėtų pasinaudoti visos regiono mokyklos. Išsikeliamas tikslas – kad Lietuva patektų į PISA reitingo 10-uką.
 
TS-LKD. Daiiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Konservatorių programos projekte taip pat įrašyta, kad bus siekiama mažinti kultūrinę atskirtį tarp miestų ir regionų, įgyvendinti skaitmenizacijos sprendimus, stiprinti šeimos gydytojo savarankiškumą, gerinti gyventojų psichologinės pagalbos pasiekiamumą, modernizuoti e.sveikatos sistemą, stiprinti regionų kompleksinės pagalbos centrus.
 
Dėmesys ekonomikai, pasiūlytas analogas Valstybiniam bankui
 
TS-LKD taip pat siūlo savitą analogiją dabar siūlomam įsteigti Valstybiniam bankui. Konservatorių siūlymu, būtų tikslinga įsteigti Lietuvos strateginių investicijų fondą, kuris būtų „skirtas telkti viešojo ir privataus sektoriaus finansinius išteklius ir prioritetinėse ekonomikos srityse vykdyti investicijas“.
 
Taip pat pabrėžiamas siekis didinti gyventojų darbo užmokestį, skirti daugiau lėšų moksliniams tyrimams bei eksperimentinei plėtrai, didinti darbo našumą, gerinti sąlygas smulkiam ir vidutiniam verslui, siekti pritraukti talentus ir susigrąžinti emigrantus, pritraukti ir skatinti investicijas į gamybą.
 
Siekiai aplinkosaugos ir gynybos sektoriuose
 
Projekte dėmesys skiriamas ir gynybai. Kaip sėkmės kriterijus 2025 metams nurodomas išlaidų gynybai didinimas – siekiama, kad BVP dalis gynybai iki 2025 m. pasiektų 2,5 proc. Taip pat skatinamas Šaulių sąjungos narių skaičiaus didėjimas, gyventojų nusiteikimas ginkluoto konflikto atveju ginti Lietuvą.
 
Prioritetai kartu teikiami ir visuomenės atsparumo propagandai stiprinimui, kovai su dezinformacija, NATO gynybinių pajėgumų mūsų regione plėtimui.
 
Kalbant apie aplinkosaugą, išsikeliamas tikslas, kad iki 2025 metų komunalinės atliekos būtų perdirbtos ne mažiau kaip 60 proc., padvigubintas nekertamų miškų plotas, pagerinta vandens telkinių būklė bei pasiektas geresnis rezultatas ekologinių inovacijų indekse.
 
G. Landsbergis: programa atspindi konservatorišką misiją
 
Pristatydamas partijos rinkimų programos projekto esminius elementus, TS-LKD lyderis G. Landsbergis tikino, kad programa visiškai atitinka konservatorišką politiką.
 
„Ji yra visiškai konservatoriška. Ji yra taip, kaip aš suprantu konservatorių, kaip partijos, misiją šiandien – padėti valstybėje rasti sutartį, išgryninti tai, kas yra valstybės interesas ir pamėginti sutelkti kitus bendram darbui. Jei konservatoriai pasiduotų identitetų pagundai, tai sumažintų valstybės atsparumą, susilpnintų valstybę ir konservatoriai negali sau to leisti“, – sakė G. Landsbergis.
 
Tuo tarpu TS-LKD rinkimų sąrašo lyderė Ingrida Šimonytė, kalbėdama apie partijos programos projektą ir iššūkius viešųjų paslaugų srityje, pažymėjo, kad itin svarbu siekti tikslų be gailesčio įvairioms socialinėms visuomenės grupėms. Svarbiausia, pasak I. Šimonytės, racionaliai įvertinti gyventojų poreikius – ne vien dėl to, kad būtų gaila mažai uždirbančių mokytojų dėstytojų, medikų ar kitų specialistų.
Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
 
„Reikia grįžti prie ekonomizuoto vertinimo. (…) Mes, kaip visuomenė, turtėjame – to negalime paneigti, ažanga yra akivaizdi ir mums turtėjant norisi ne tik geresnės kokybės daiktų, kuriuos mes nešiojame, valgome, vartojame, bet taip pat ir geresnės kokybės viešųjų paslaugų. Tai yra visiškai natūralu“, – pabrėžė I. Šimonytė.
 
Pasak jos, tai supratus dialogas dėl viešųjų paslaugų kokybės ir išsivystymo taptų natūralus.
TS-LKD lyderiai pabrėžė, kad sulaukę kritikos dėl ankstesnių rinkiminių programų ilgumo, pastarąją programą stengėsi rengti koncentruotą, trumpesnę, išsigryninus svarbiausius tikslus ir kriterijus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.22; 13:14

Ingrida Šimonytė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) rinkimų sąrašo lyderė Ingrida Šimonytė teigia, kad nereikėtų spekuliuoti, ar antroji koronaviruso banga Lietuvą vėl užklups, pasak jos, esminis klausimas, ar Lietuva su antrąja koronaviruso banga yra pasiruošusi kovoti. Politikė akcentuoja tikimybę, kad pirmosios koronaviruso bangos suvaldymas tėra labai brangiai nusipirktas laikas, kurį, pasak jos, būtina išnaudoti pasiruošimui antrai infekcijos bangai.
 
„Manau, kad derėtų kelti klausimą, ar mes būsime pasiruošę. Viena versija gali būti, kad Dievas mus labai saugojo ir mums labai pavyko, bet kita versija gali būti, kad mes nusipirkome labai brangiai laiko. Ir klausimas, ar mes tą laiką išnaudojame tam, kad, turėdami kitą epizodą ir naujus apribojimus rudenį, mes jau atrodytume kitaip nei pasimetę atrodėme kovo mėnesį“, – TS-LKD diskusijoje „Kaip pandemija pakeitė Lietuvos politiką?“ kalbėjo I. Šimonytė.
 
Politikė mano, kad užklupus antrai koronaviruso bangai dauguma šalių vargiai ryžtųsi imtis griežtų apribojimų, nes pamatė, kaip išties smarkiai dėl to nukenčia ekonomika, žmonių darbo vietos bei pajamos. Visgi I. Šimonytė atkreipia dėmesį, kad šalys, susidūrusios su koronaviruso krize, elgiasi labai skirtingai.
 
„Manau, kad šalys per šį laikotarpį elgiasi labai skirtingai: kažkas sustiprins savo sveikatos sistemas tiek, kad galėtų atlaikyti daug didesnį spaudimą. Tada tu tiesiog jausiesi daug saugesnis. (…) Bet gali būti, kad bus ir tokių šalių, kurios per tą laiką bus nieko nepadariusios tik išdalinusios pinigų. Ir tada bus kiekvieną kartą kaip pirmą kartą: tu pamatysi, kad vėl yra tokia pati situacija“, – kalbėjo politikė, vildamasi, kad Lietuva sugebės pasinaudoti koronaviruso krizės pamokomis ir ateityje.
 
I . Šimonytė atkreipia dėmesį ir į tai, kad dauguma net ir laisvo mąstymo, ir savarankiškos nuomonės žmonių labai atsakingai linkę laikytis valstybės nustatytų apribojimų. Visgi, pasak politikės, toks žmonių pasitikėjimas yra paremtas viltimi, kad rudenį koronaviruso apribojimų nebereikės laikytis.
 
„Tai yra gerai, kai tavo laisvė eina kartu su atsakomybe, ir tu stropiai tuo apribojimų laikaisi, bet turbūt vis tiek tikiesi, kad yra kažkoks galutinis tikslas. Ir, mano supratimu, tas galutinis tikslas yra, kad tu žinai, jog rudenį to daryti nebereikės. Jeigu atsitiktų taip, kad rudenį mes būtume toje pačioje situacijoje, kurioje buvome kovo mėnesį, tai būsime labai brangiai nusipirkę laiko ir nieko daugiau“ , – apibendrino I. Šimonytė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.17; 03:00

Pasiruošimas artėjantiems Seimo rinkimams partijų gretose jau yra matomas. Kai kurios partijos skelbia naujas pavardes būsimuose rinkiminiuose sąrašuose – dalis jų yra į politiką žengiantys nauji asmenys. Kita vertus, ne visoms politinėms jėgoms svarbus partijų atsinaujinimas prieš rinkimus. Kai kurie partijų lyderiai teigia, kad artėjančiuose rinkimuose jų sąrašuose nebus skambių naujų pavardžių ir į politinę kovą eis su tuo pačiu branduoliu, kaip ir 2016 m. Seimo rinkimuose.
 
R. Karbauskis: stiprinti savo gretų mums nereikia
 
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis teigia, kad savo gretose jie turi labai stiprių politikų, todėl dar labiau stiprinti partiją naujais veidais nėra reikalo.
 
LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

„Jūs puikiai suprantate, kad mūsų situacija nėra kaip 2016 metais. Mes turime žmonių, kurie dirbo komandoje, ir nepartinių žmonių. Jie įgijo tam tikrą patirtį ir sustiprino kompetenciją. Mes turime šiandien labai stiprių politikų ir mums savo gretas atnaujinti nėra prasmės. 2016 m. mes tai darėme, nes mūsų komandą reikėjo sustiprinti ir mes labai teisingai padarėme. Jeigu mes nebūtume sustiprinę savo komandos, būtų buvę sunku eiti tuo keliu, kuriuo mes einame lig šiolei. Bet kalbant apie 2020 metų rinkimus, tai, be abejonės, absoliutus branduolys yra tie žmonės, kurie šiandien priiminėja sprendimus, dirba Seime ir Vyriausybėje. Tikrai nėra numatyta ieškoti žmonių išorėje, nes tokio poreikio realiai nėra“, – Eltai teigė R. Karbauskis.
 
G. Landsbergis: atsinaujinimas partijai yra ypač svarbus
 
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos lyderis Gabrielius Landsbergis, skirtingai nei R. Karbauskis, teigia, kad partijos atsinaujinimas jiems yra ypač svarbus. G. Landsbergis džiaugiasi, kad TS–LKD komandą į rinkimus ves Ingrida Šimonytė, kad prie partijos prisijungė buvusi Vyriausybės kanclerė Jurgita Šiugždinienė, buvęs kariuomenės vadas Arvydas Pocius, buvęs aplinkos ministras Kęstutis Navickas, užsienio politikos specialistas Matas Maldeikis ir kiti savo sričių ekspertai.
 
„TS-LKD stipriausiai atsinaujino prieš 2016 m. Seimo rinkimus. Tada matėme daug jaunų, naujų veidų, kurie startavo rinkimuose, ypač regionuose. Nuo to laiko šie žmonės tapo vietos lyderiais, išsibandė save savivaldoje, tapo merais, vicemerais, administracijų vadovais ar ryškiais opozicijos lyderiais. Šiandien jie vis dar nauji veidai nacionalinei politikai, bet ryškūs vietos lyderiai. Tokius kandidatus turime daugelyje regioninių savivaldybių. Būtent dėl to, kad turime stiprių vietinių kandidatų, šiais metais kandidatų atrankos procesas vyksta ypač sklandžiai“, – Eltai sakė G. Landsbergis.
Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
G. Landsbergis taip pat atkreipė dėmesį, kad partija šiuo metu daug dėmesio skiria pokyčiams Kaune ir Klaipėdoje.
 
„Kaune matome labai stiprių naujų veidų kaip Jurgita Šiugždinienė, Paulius Lukševičius, Gintarė Skaistė ir jau patyrusių – Kazys Starkevičius, Arvydas Anušauskas, Vytautas Juozapaitis, Klaipėdoje iš esmės pertvarkėme skyrių ir keturiose Klaipėdos vienmandatėse apygardose kelsime bene stipriausius kandidatus per daugelį metų“, – teigė G. Landsbergis.
 
G. Paluckas: partija atsijaunino
 
Socialdemokratų partijos pirmininkas Gintautas Paluckas tuo metu atkreipė dėmesį, kad jo vadovaujama partija ne tik atsinaujino naujais veidais, bet ir atsijaunino.
 
Socialdemokratų partijos vadovas Gintautas Paluckas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

„Mūsų sąrašas bus stipriai atsinaujinęs. Šiuo metu vyksta reitingavimas. Partijos nariai reitinguoja, ką norėtų matyti sąrašo dešimtukuose. Sąrašas stipriai pasikeitęs, yra daug naujų veidų tiek iš partijos vidaus, tiek iš išorės“, – sakė G. Paluckas.
 
„Apie 12 metų pajaunėjo sąrašas. Taip nutiko natūraliai, be dirbtinių jauninimų bei dirbtinių politinių operacijų. Po reitingavimo iš daugiau nei 250 pretendentų į kandidatus liks 141, bet faktas, kad bus naujų veidų. Taip pat nauji veidai bus, kurie nėra partijos nariai, bet siejami su kairiosiomis nuostatomis“, – Eltai sakė G. Paluckas.
 
Pasak jo, sąraše nemažai atsiras naujai į politiką žengiančių asmenų.
 
„Yra žmonių, naujai žengiančių į politiką iš akademinės bendruomenės. Tai yra labai sveika, tai yra šviežias kraujas į politiką. Mums labai svarbu ir kairiosios nuostatos, mes kitu pagrindu sąrašų neformuojame ir nemedžiojame kažkokių žvaigždžių“, – sakė jis.
G. Paluckas taip pat pažymėjo, kad parlamentaras Bronius Bradauskas Seimo rinkimuose jau nebedalyvaus.
 
„Bronius Bradauskas Seimo rinkimuose jau nedalyvaus. Jis turėjo savo ilgą politinę karjerą ir jau šį kartą rinkimuose nedalyvaus“ , – Eltai patvirtino G. Paluckas.
 
G. Kirkilas: dauguma partiečių yra nauji į politiką žengiantys žmonės
 
Gediminas Kirkilas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Nuo LSDP prieš dvejus metus atskilusios Lietuvos socialdemokratų darbo partijos pirmininkas Gediminas Kirkilas tuo metu teigia, kad jo vadovaujama partija yra naujai susikūrusi ir gyvuoja tik dvejus metus. Anot jo, dauguma partiečių yra nauji į politiką žengiantys žmonės.
 
„Svarbu yra senoms partijoms atsinaujinti. Mes esame visiškai nauja partija. Mes tik dvejus metus egzistuojame, tai visi mūsų socialdemokratų darbo partijos veidai bus nauji. Mes dalyvavome tik EP rinkimuose, tai mums šis klausimas dar nėra aktualus. Tačiau, žinoma, naujų veidų bus“, – Eltai sakė LSDDP pirmininkas G. Kirkilas.
 
V. Čmilytė-Nielsen: svarbu išlaikyti balansą
 
Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen tuo metu teigė, kad partijoje bus išlaikytas balansas tarp senojo branduolio bei prisijungiančių naujų veidų.
 
Seimo opozicijos lyderė V. Čmilytė-Nielsen. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

„Aš manau, kad svarbu balansas. Ypač politinėse partijose labai svarbu, kad yra branduolys, kuris metai po metų nesikeičia ar keičiasi lėčiau. Tai patyrę politikai, ir mes jų savo gretose turime ne vieną. Svarbu ir tai, kad vyktų kartų kaita ir pastaruoju metu, pastaraisiais metais Liberalų sąjūdis buvo viena sparčiausiai pasikeitusių partijų. Užtenka pažvelgti į mūsų pastaruosius partijos rinkimus, ne tik pirmininko, bet ir visos valdybos. Tai buvo labai didelė kaita ir atsirado naujų lyderių. Manau, kad tai yra geros tendencijos. Pabrėšiu ir mūsų politikos profesionalų patirtis yra labai svarbi.  Mūsų gretose šį kartą bus žmonės, kurie politika užsiima profesionaliai arba yra šalia politikos. Debiutuojančių nebus labai daug. Bus balansas ir naujų veidų, ir patyrusių“, – Eltai teigė V. Čmilytė-Nielsen.
 
ELTA primena, kad Lietuvos Seimo rinkimai vyks spalio 11 d.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.15; 14:00

Apklausa

Lietuvos gyventojai išsakė lūkesčius dėl lyderių, kurie, jų nuomone, galėtų šalį išvesti iš koronaviruso sukeltos ekonominės krizės.
 
Visuomenė, rodo Eltos užsakymu „Baltijos tyrimų“ atlikta apklausa, linkusi manyti, kad tą padaryti labiausiai pajėgios yra dvi asmenybės: premjeras Saulius Skvernelis ir buvusi finansų ministrė bei rudenį vyksiančių Seimo rinkimų konservatorių sąrašo lyderė Ingrida Šimonytė.
 
Įvertinus ir kitose apklausose matomą tiek vieno, tiek kito politiko populiarumą, tokios visuomenės nuotaikos neturėtų stebinti. Visgi balandžio 28 – 30 dienomis atliktos apklausos duomenys rodo, kad gyventojų paklausus, kas galėtų šalį išvesti iš bręstančios ekonominės krizės, politinių jėgų lyderiai nėra tie, apie kuriuos būtų apskritai pagalvojama. 
 
Formaliai partijoms nepriklausantiems S. Skverneliui ir I. Šimonytei sulaukus didžiausio pasitikėjimo, parlamentinių partijų lyderiai, išskyrus valdančiųjų „valstiečių“ lyderį Ramūną Karbauskį, respondentų buvo apklausoje neprisiminti. Tai, kad kai kurių viešojoje erdvėje matomų įtakingų partijų vedlių neįvardino nė vienas žmogus, ekspertai linkę aiškinti kaip visuomenės parašytą įvertinimą Seimui ar tiesiog kaip realistišką sprendimą rinktis tas asmenybes, kurios yra matomos kaip savotiškos vykdomosios valdžios ikonos.
 
Saulius Skvernelis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Apklausos metu respondentų buvo prašoma pasakyti, kurie Lietuvos visuomenės veikėjai geriausiai sugebėtų spręsti koronaviruso pandemijos sukeltos ekonominės krizės problemas. Vykusioje apklausoje gyventojai asmenybes minėjo patys, jokio sąrašo nebuvo pateikta.
Ingrida Šimonytė. Reklaminis plakatas Pilaitės rajone Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
 
Pirmajame dažniausiai paminėtų asmenybių penketuke atsidūrė S. Skvernelis (paminėjo 12 proc.), I. Šimonytė (11,8 proc.), sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga (8,3 proc.), šalies vadovas Gitanas Nausėda (5,2 proc.) ir kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė (4 proc.).
 
Visuomenė nemato lyderių tarp parlamentinių partijų pirmininkų
 
Kaip rodo apklausos duomenys, visuomenė lyderių, galinčių išspręsti koronaviruso sukeltas ekonomines pasekmes, tarp parlamentinių partijų pirmininkų iš esmės nemato. Kad ekonomines problemas galėtų spręsti socialdemokratų lyderis Gintautas Paluckas, paminėjo vos 2 apklausoje dalyvavę piliečiai, o kad toks lyderis galėtų būti konservatorių vedlys Gabrielius Landsbergis, apskritai nebuvo nė vieno. Taip pat niekas neištarė Liberalų sąjūdžio pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen ar „socialdarbiečių“ lyderio Gedimino Kirkilo pavardės. Tuo tarpu, kad tokiu lyderiu gali tapti „valstiečių“ vedlys Ramūnas Karbauskis, atsakė 1,6 proc. gyventojų.
 
Formaliai į paminėtų lyderių sąrašą, surinkę mažiau nei po procentą, pakliuvo realios jėgos Seime neturinčių partijų vedliai: Darbo partijos primininkas Viktoras Uspaskichas (paminėjo 0,9 proc.) ir Laisvės partijos lyderė Aušrinė Armonaitė (paminėjo 0,5 proc.). Pastarosios politikės vedamai partijai priklausantį Vilniaus merą Remigijų Šimašių nedidelė dalis (0,8 proc.) apklaustųjų taip pat teigė matantys kaip asmenį, išvedantį valstybę iš ekonominės krizės.
 
Nepaisant to, kad konservatorių pirmininko G. Landsbergio visuomenė nemato atsakingo sprendžiant pandemijos sukurtas problemas, kitos Tėvynės sąjungos gretose veikiančios asmenybės dažniausiai paminėtų pavardžių sąraše figūruoja. Be buvusios finansų ministrės, į dešimtuką pakliūva europarlamentaras ir buvęs premjeras Andrius Kubilius: jį paminėjo 1,1 proc. respondentų. Lygiai tiek pat respondentų paminėjo socialdemokratams priklausantį buvusį eurokomisarą Vytenį Povilą Andriukaitį.
 
Kaip rodo apklausa, visuomenė dažniau linksta pasisakyti, kad su krizės pasekmėmis galėtų susidoroti joje formalios galios neturintys veikėjai. Respondentai išskyrė žurnalistą Andrių Tapiną (1,8 proc.), ekonomistus Nerijų Mačiulį (1 proc.), Raimondą Kuodį 0,6 proc.).
Paminėti buvo ir kai kurių ministerijų vadovai: užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius (0,8 proc.), Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis (1 proc.), finansų ministras Vilius Šapoka (0,6 proc.).
 
Kas ketvirtas gyventojas lyderių nemato
 
Surengtoje apklausoje respondentai paminėjo 34 visuomenės veikėjus, kurie, jų nuomone, geriausiai suvaldytų dabartinę ekonominę krizę. Visgi kone kas ketvirtas gyventojas nemato aiškių lyderių, kurie galėtų sėkmingai spręsti koronaviruso pandemijos sukeltos ekonominės krizės pasekmes: trys iš dešimties (31 proc.) apklaustų gyventojų neturėjo nuomonės šiuo klausimu, o dešimtadalis (10 proc.) atsakė, kad šalyje tokių lyderių tiesiog nėra.
Teisinga ar neteisinga?
 
Dažniau už kitus nuomonės šiuo klausimu neturėjo moterys, jaunimas iki 30 metų, respondentai su viduriniu ar žemesniu išsilavinimu bei su mažiausiomis šeimos pajamomis per mėnesį.
 
Sociologė apie tai, kad nėra Seimo lyderių: tai parlamento įvertinimas
 
„Baltijos tyrimų“ vadovės sociologės Rasos Ališauskienės teigimu, apklausoje dalyvavę piliečiai, ko gero, vertino ne tik politinę lyderystę, tačiau atsakydami į klausimą asmenims kėlė ir reikalavimus dėl labai konkrečių ekonominių kompetencijų.
„Baltijos tyrimų“ direktorė Rasa Ališauskienė. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
 
„Klausimas visgi buvo, kas geriausiai sugebėtų spręsti ekonomines krizės problemas. Tad akcentai čia ir buvo dedami. Todėl sąraše atsirado ekonomistai arba tie, kurie yra netoli ekonomikos klausimų. Andrius Tapinas atsiranda kaip žmogus, rinkęs paramą apsaugos priemonėms įsigyti, taip pat minimi kai kurie ministrai, dalyvavę konkrečiuose krizės valdymo situacijose ir, žinoma, už bendrą krizės suvaldymą atsakingas A. Veryga“, – teigė R. Ališauskienė.
 
Vis dėlto sociologė sutiko, kad gauti duomenys šį tą byloja ir apie tai, kaip visuomenė regi Seimo darbą. Tai, kad svarstant apie valstybės ekonomines problemas išspręsti galinčius veikėjus, politinių partijų lyderiai beveik nefigūruoja, gali reikšti, kad Seimas šiais klausimais visuomenėje tiesiog buvo regimas kaip pasyvi institucija.
 
„Šiuo klausimu Seimas yra prapuolęs. G. Landsbergis mažai matėsi šiuo laikotarpiu, jo niekas nepaminėjo. Apklausoje Seimo pirmininko taip pat niekas nepaminėjo. Tad, ko gero, žmonės labiau mini tuos, kuriuos laiko kompetentingais valdymo, ekonomikos srityje, ir tuos, kuriuos dažniau mato viešojoje erdvėje“, – kalbėjo R. Ališauskienė.
 
Anot jos, į akis krinta ir tas faktas, kad labai didelė dalis gyventojų apskritai negali nurodyti, kas yra tie lyderiai, kurie galėtų susidoroti su kilusiais iššūkiais.
 
„Nėra įsitikinimo, kad vienas lyderis galėtų išspręsti užgriūvančias ir užgriūsiančias problemas. Kai kalba pasisuka apie ekonomines, socialines problemas – tai čia jau yra tam tikras vakuumas“, – teigė R. Ališauskienė.
 
I. Šimonytė matoma kaip opozicijos lyderė
 
„Baltijos tyrimų“ vadovės teigimu, Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų frakcijai Seime priklausanti I. Šimonytė, kuri apklausoje iš esmės nenusileidžia pirmojoje vietoje esančiam S. Skverneliui, visuomenėje yra regima kaip tikroji opozicijos lyderė. R. Ališauskienės manymu, buvusi finansų ministrė vis akivaizdžiau įsitvirtina kaip politikė, kurią linkę palaikyti valdantiesiems pritarti nenorintys piliečiai – ne tik konservatorių elektoratas. Todėl, svarstė sociologė, I. Šimonytės aukšta pozicija reitinge yra susijusi ir su tuo, kad tiek G. Landsbergis, tiek Liberalų sąjūdžio lyderė tarp apklaustų respondentų visai nefigūravo.
 
„Šimonytė yra matoma kaip ekonomistė, kaip buvusi finansų ministrė. Kita vertus, žvelgiant iš opozicijos, ji viešojoje erdvėje matoma ryškiau negu kiti. Be to, yra ir partinės preferencijos: tie, kurie palaiko opozicines partijas – Tėvynės sąjungą ar liberalus – jie natūraliai nemini „valstiečių“ atstovo ir mini Šimonytę. Tam tikra prasme ji matoma kaip opozicijos lyderė. Ne tik koronosviruso kontekste, bet ir apskritai“, – kalbėjo sociologė.
 
Jei visuomenė pamiršo parlamento lyderius – paradokso nėra
 
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Lauras Bielinis tvirtina pernelyg nesistebintis rezultatais, gautais atlikus apklausą. Pasak jo, nėra jokio paradokso, jei visuomenė, išgirdusi prašymą pateikti pavardes asmenų, galinčių išvesti iš ekonominio sunkmečio, yra linkusi išskirti I. Šimonytę, bet kartu pamiršti kai kurių parlamentinių partijų lyderių vardus.
 
„Mes turime suvokti, kad visa šios pandemijos suvaldymo struktūra yra sutelkta Vyriausybės rankose. Žmonės žvelgia pirmiausia į tuos, kurie vienaip ar kitaip yra susieti su Vyriausybe arba bent asocijuojasi su Vyriausybės darbu, kaip Skvernelis ar ta pati Šimonytė. Į šį sąrašą pakliūva ir prezidentas, kuris turi daugiau galimybių nei Seimas bendradarbiauti su Vyriausybe. Žmonės ganėtinai realistiškai žvelgia į situaciją ir politikus skirsto į tuos, kurie yra Seimo politikai, ir tuos, kurie yra vykdomosios valdžios politikai“, – kalbėjo politologas.
 
Kadangi, tęsė profesorius, tiek G. Landsbergis, tiek liberalų lyderė V. Čmilytė-Nielsen ar socialdemokratų pirmininkas Gintautas Paluckas neturi didesnės patirties vykdomojoje valdžioje, nieko keisto, kad ir visuomenės radare šiuo klausimu jie ir nefigūruoja.
 
„Nei Landsbergis, nei Paluckas, nei Čmilytė savęs niekada neparodė rimtai šiame kontekste. Apskritai mes jų nematėme vykdomosios valdžios rėmuose. Jie tapatinami su Seimu, kai tuo tarpu Šimonytė, nors ir būdama Seime, yra tapatinama su Vyriausybe. Dėl to šiuo klausimu Šimonytė yra išskiriama, o Čmilytė ir Landsbergis užmirštami“, – aiškino VDU profesorius.
Lauras Bielinis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
 
Tą pačią apklausos rezultatų aiškinimo logiką L. Bielinis taikė ir komentuodamas faktą, kad, skirtingai nei opozicinių parlamentinių partijų lyderiai, „valstiečiams“ vadovaujantis R. Karbauskis žmonių prisimintas buvo.
 
„Ramūnas Karbauskis yra sietinas ne tik su Seimu, bet ir su sprendimais, kuriuos daro Vyriausybė. Jis ne kartą yra save tapatinęs su Vyriausybės veiksmais ir su Skverneliu ar jo priimamais sprendimais“, – apibendrino L. Bielinis.
 
D. Grybauskaitės vertinimas nenusileidžia G. Nausėdai
 
Premjero S. Skvernelio užimta vieta reitinge, respondentams apklausoje išsakius savo preferencijas, nuostabos nekelia, bet ekonomisto prezidento įvertinimas atrodo gan menkas. R. Ališauskienės manymu, tai, kad prezidentą, kaip galintį geriausiai suvaldyti ekonominę krizę, nurodė tik 5,2 proc. apklausoje dalyvavusių piliečių, yra susiję su ganėtinai pasyvia jo laikysena krizės pradžioje.
 
Tad, akcentuoja sociologė, neatsitiktinai kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė, kelis kartus sukritikavusi atsakingus už krizės suvaldymą asmenis bei vadovaujanti fondui, renkančiam lėšas kovai su koronavirusu, yra regima ne ką prasčiau nei dabartinis šalies vadovas.
 
Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Palyginus su tuo, kaip prezidentas buvo vertinamas iki krizės, tai dabar jam tekęs įvertinimas yra kuklus. Visgi jo elgsena per šią krizę, bent jau pradinis pasyvumas, atitinka ir apklausų rezultatus. Be to, panašų įvertinimą turi ir D. Grybauskaitė, kuri apskritai tik kelis kartus pasisakė. Tad ji sugeneruoja tokį patį palaikymą, kokį turi G. Nausėda eidamas pareigas“, – kalbėjo sociologė.
 
„Grybauskaitė šioje krizėje įšoko į savo batus, nes griežtai ir gana struktūruotai kalbėjo. Tuo tarpu Nausėda kalbėjo Verygos ar Skvernelio veiksmų fone“, – apibendrino R. Ališauskienė.
 
 
Apklausa vyko 2020 m. balandžio 28 – 30 dienomis. Tyrimo metu apklausti 536 Lietuvos gyventojai (18 metų ir vyresni), tyrimo metodas – CAWI. Apklaustų žmonių nuomonė rodo 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų nuomonę, tyrimo rezultatų paklaida neviršija 4,4 procentinių punktų.
 
Teksto autorius – Benas Brunalas (ELTA)

matulevicius_mitinguoja
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys. Slaptai.lt nuotr.

Pasakyti, kad gyvename kapitalizmo sąlygomis – tai nieko nepasakyti apie šių dienų ekonomiką, kurioje klasikiniai dėsniai jau seniai nebegalioja. Įvyko  fundamentalių sąvokų transformacija, kuri verčia mūsų ekonominę sistemą apibrėžti kitaip.

Tačiau aš šiandien ne apie tai. Pateiksiu tik kelis pastebėjimus iš šių dienų aktualijų.

Dar metų pradžioje niekas negalėjo patikėti, kad pasaulinė pandemija išauks, ir staigiai, tokio masto ekonomikos nuosmukį. Sunku būti teisėju ir spręsti, kaip reikėjo teisingiau ar moraliau elgtis. Pirmas scenarijus, kuris ateina į galvą – reikėjo bandyti saugoti gyvybes, įvedant itin griežtas saugumo priemones, galinčias pristabdyti koronaviruso plitimą. Antras scenarijus – bijantis pakenkti ekonomikai, viską riboti labai saikingai ir tiesiog leisti įvykti natūraliai atrankai, t.y. leisti išlikti stipriausiems, o silpnesniems netrukdyti išmirti. Skamba ciniškai, bet ne tokia jau maža dalis populiacijos pasisako būtent už antrąjį, socialinio darvinizmo scenarijų.

Man džiugu, kad Lietuvoje vis tik turime tokią valdančiąją daugumą, kuri pasirinko pirmąją galimybę. Taip, pradžioje ji buvo pasimetusi, nes, visų pirma, to nesitikėjo ir neturėjo atitinkamos patirties. Antra, tam nė viena valdžia nesiruošė. Ir dėl nepasiruošimo negalima kaltinti tik dabartinės valdžios, nes kalti visi. Bet juk taip pat nepasiruošusios buvo ir už Lietuvą žymiai turtingesnės valstybės. Ir vis tik po pirminių nesklandumų valdantieji sugebėjo susitelkti ir veikti gan sklandžiai.

Čia būtina pastebėti, kad opozicija nesitikėjo, jog valdantiesiems pasiseks susidoroti su dar neturėta užduotimi. Mūsų laimei, viskas ko gero pasisekė. Nežinau, ar dėl to opozicija liūdi, ar ne, bet bent jau džiaugiantis ar padrąsinant valdžioje esančius, kai reikėjo priimti atsakingus ir rizikingus sprendimus, aš negirdėjau. Girdėjosi tik argumentais nepagrįstos priekabės. Ką bedarysi, jei opozicijoje  yra tik tokio intelektinio ir moralinio lygio politikai, kuriems svarbiau – ne prisidėti prie žmonių gyvybių gelbėjimo, o rūpintis reitingais. Liūdna ir tiek. Viena paguoda, kad gal gi didesnė dalis Lietuvos žmonių, atėjus laikui, tai teisingai įvertins.

Tačiau nebegaliu nutylėti, kai valdantieji, matydami, kokias žiaurias pasekmes sukėlė pandemija ekonomikai ir žmonių gyvenimams, imasi šią situaciją švelninti. Nes visiškai ją suvaldyti, apsieiti be neigiamų pasekmių tiesiog neįmanoma. Iš anksto turiu pasakyti, kad matau labai daug spragų šiose valstybės pastangose. Lenda mūsų valstybės bėdos, susiformavusios per visą atkurtos Nepriklausomybės laikotarpį. Pagrindinė iš jų – silpna, nepaslanki ar net netoliaregiška valstybės tarnyba, sugebanti ir gerus norus apipinti tokiomis biurokratinėmis kliūtimis, kad iš principo gera idėja tarp tų kliūčių tiesiog išnyksta. Būtent dėl to ir vėluojama su ekonomikos gelbėjimo priemonėmis. Ir bijau, kad net ne visi ministrai adekvačiai suvokia, koks pavojus iškilo – jau nekalbant apie tai, ar tą pavojų jie sugebės suvaldyti. Bet dar keisčiau atrodo opozicijos klyksmas dėl pagalbos patiems pažeidžiamiausiems visuomenės sluoksniams. Opozicija, kritikuodama valdančiuosius dėl vienkartinių išmokų pensininkams ir neįgaliesiems, ne tik pasirašė sau moralinį nuosprendį, bet ir pademonstravo visiškai neišmananti šiuolaikinės ekonomikos pagrindų.

Gyvename vartotojiškoje visuomenėje, kuo daugiau gyventojai išlaidauja, tuo ekonomikai geriau. O vos tik gyventojai pradeda nebegalėti pirkti, ekonomika kolapsuoja.Tie 200 € labai greitai sugrįš atgal, jau vien per 21% PVM (kurį, beje, būtina mažinti nedelsiant). Manau, kad ko gero ekonomikai ir žmonėms būtų naudingiau, jeigu ši suma būtų ne 200, o ne mažiau 500 €. Kodėl JAV D.Trumpo administracija išmokėjo kiekvienam amerikiečiui po 1200 $? Atsakymas paprastas: tam, kad žmonės turėtų už ką pirkti ir grąžintų pinigus į apyvartą. Išvis pandemijos padariniams ekonomikoje gelbėti JAV paskyrė virš 3 trilijonų $, tai beveik 80% šalies biudžeto, kai JAV valstybės skola iki to jau buvo virš 17 trilijonų $. O mūsų opozicija tai vadina dar ir politine korupcija, įsivaizduojate? Tada pagal jų logiką net ir pandemijos suvaldymą reikėtų laikyti korupcijos atveju.

Ingrida Šimonytė. Reklaminiai plakatai. Slaptai.lt nuotr.

O kalbant apie ekonomiką, tai nors man asmeniškai ši sistema, pagrįsta besaikiu vartojimu, ir yra atgrasi ir todėl ją būtina keisti, aš pripažįstu, kad šito greitai niekas nepadarys. Tada belieka vienintelis kelias skatinti ekonomikos gyvastį, o tai galima padaryti tik skatinant vartojimą. Juk tai, ką padarė TS-LKD premjero Andriaus Kubiliaus vyriausybė 2009 m., sumažindama pensijas ir padidindama mokesčius, nepasiteisino. To pasekmė – didžiulė socialinė atskirtis, emigracija ir mažiausios algos ES. Niekaip nesuprantu to meto finansų ministrės Ingridos Šimonytės kritikos. Juk ji pati padidino valstybės skolą dvigubai, negana to, pasiskolino už tiesiog fantastiškas palūkanas, kurios siekia beveik 2 milijardus eurų. Ir dabar ji kritikuoja vyriausybę, padedančią išgyventi darbo netekusiems ir skurdžiausiai gyvenantiems. Jei dabar ji būtų premjerė, tai tikriausiai ir vėl pensininkams pensijas nurėžtų ir dar ir mokesčius padidintų – kad nepasirodytų maža. O jos šnekos apie 2008 metus, švelniai sakant, yra netiesos sakymas. Tuo metu premjero G.Kirkilo Vyriausybė buvo mažumos ir laikėsi tik konservatorių balsais. Ir būtent konservatoriai prieš rinkimus prisiūlė padidinti pensijas, o paskui, jų net nespėję padidinti, gavo valdžią ir apkarpė esamas. Be to, ponia Ingrida Šimonytė tuo metu buvo finansų viceministrė, bet man neteko girdėti jos atskiros nuomonės apie būtinybę ruoštis krizei. Nors tai detalės, bet, manau, svarbios.

Pervesti pinigus – labai paprasta. Slaptai.lt nuotr.

Esminis dalykas, kurį turime suprasti net ir artėjant rinkimams, yra tas, kad be vartojimo skatinimo ekonomika neatsigaus. Taip pat ir be skolinimosi. Šiandien didelėje pasaulio dalyje veikia skolų sistema. Šią sistemą maitina taip vadinamos išvestinės finansinės priemonės. Formuluojant labiau tiesmukiškai – maitina ne realūs, o virtualūs pinigai. Pačių grynųjų pinigų apyvartoje viso labo tėra apie 10-12%. Dabartiniai pinigai kaip mokėjimo priemonė nėra padengti nei auksu, nei kokiu kitu turtu. Todėl kol šiuos virtualius pinigus žmonės ir verslas pripažįsta, naudokimės jais ir mes. Tokios yra žaidimo taisyklės. Manau, tai gerai supranta ir opozicija, tik jai reikia kaip nors save parodyti. Ir viskas, net blefavimas, daroma tik dėl reitingų. O jie reikalingi tam, kad išrinktų, nes valdžia – kaip narkotikas. Neatspariems  dažnai išsivysto priklausomybė, kuri kaip ir tas virusas sunkiai gydoma.

Nors labai norėtųsi, kad šiuo mums visiems sunkiu laikotarpiu sugebėtume pakilti nors trupučiuką aukščiau už savo žemiausius instinktus – godumą, norą kitam perkąsti gerklę, pasiglemžti viską – net ir tai, kas nepriklauso. Suraskime savyje jėgų atjautos ir solidarumo jausmams sužadinti ir jiems puoselėti! Būkime nors šiek tiek verti tų gydytojų, savanorių, kurie šiandien pasaulyje, o ir mūsų Tėvynėje aukojasi dėl kitų.

Teksto autorius – Daktaras Algimantas Matulevičius, LSDDP Tarybos narys, LPK Garbės Prezidentas, Poltikos ir verslo ekspertas

2020.05.07; 06:00

matulevicius_mitinguoja
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys. Slaptai.lt nuotr.

Visas pasaulis suparalyžiuotas, Europa, kurios dalis esame, nukentėjusi gal net labiau, nei kiti kraštai. Naujos informacijos laukiame kaip iš karo zonos. Kada, kada gi pradės rimti? Deja, žinios, bent kol kas, nedžiugina. Valstybės atsitvėrė sienomis. ES valdžios viršūnės, bent jau kokias dvi  savaites, buvo išvis dingusios. Visur trūksta apsaugos priemonių ir kitų būtiniausių dalykų. Gerai, kad Lietuvoje kol kas užtenka maisto. Gal neblogai, kad turime tūkstantmetines ūkininkavimo tradicijas.

Bet prieš virusą visi tapome beėjėgiai. Ir ši apokalipsė vyksta ne Viduramžiais, o XXI amžiaus trečiajame dešimtmetyje. Dešimtmetyje, kai žmonija pasiekusi tokias mokslo ir aukštųjų technologijų aukštumas, apie kurias dar prieš 50 metų rašė tik fantastai. Ir štai prieš kažkokį, pasirodo, net žinomą virusą nesugebame nieko konkretaus priešpastatyti. Kodėl taip atsitiko?

Galima būtų išvardyti daug smulkių priežasčių, apkaltinti valdžioje esančius. Bet tada vienodai reikėtų kaltinti ko gero visas valstybių valdžias, tarp jų – ir geru pavyzdžiu mums tarnaujančias Vokietiją bei JAV. O kaip čia girti komunistinę Kiniją, kuri pirmoji ir bene geriausiai susitvarkė su virusu? Kai Seimo narys Žygimantas Pavilionis išvis ragina su ja reikalų neturėti? Ko gero, jis bijosi, kad ši šalis kartu su labdara mums padovanos ir komunizmo virusą. Turbūt jis neužtikrintas dėl savo tautiečių ir netiki, kad mes ir be skiepų jam atsparesni, nei koronai. Ir ką gi jis patars ES valstybių vadovams ir sveikatos apsaugos specialistams, kurie dabar šluote šluoja „pasaulio gamyklos“ komunistinius sandėlius ir vienas per kitą, net nesiderėdami dėl kainos, vežasi viską, ką tik jie sugeba įsigyti?

Manau, sunkiausia suvokti, kad šiandien net stipriausia ES valstybė Vokietija iškilusių problemų sprendime yra priklausoma nuo komunistinės Kinijos. Čia – tik pastaba kritikams, aš nesvarstau, gerai tai ar blogai, kad Kinija – komunistinė. Aš tik konstantuoju du realius faktus: a) ji geriausiai, bent kol kas, suvaldė koronavirusą; b) visi, ištiesę ranką, prašome Kinijos parduoti mums taip reikalingas apsaugos priemones, kurių patys operatyviai pasigaminti nesugebame.

Kinijos komunistų partijos suvažiavimas. EPA – ELTA nuotr.

Kur dingo tą laisvąją rinką taip liaupsinę neoliberalai, visų pirma – Laisvosios  rinkos istituto „ekspertai“? Šiandien jie visi, pabrukę uodegas, tyli… Kodėl jie neranda savyje drąsos pripažinti, kad, deja, rinka nesuveikė ir nepateikė taip reikalingų elementarių priemonių – tokių, kaip dezinfekantai, respiratoriai, apsauginės veido kaukės (pastarųjų gamyba tikrai nesudėtinga), viekartinė medikų apranga, ir pan. Juk tai ne kosminės technologijos, o lengvai pagaminama produkcija. Tačiau rinka tesugebėjo taip iškelti būtiniausių priemonių kainas, kad tai jau tapo ne tik amoralu, bet ir nusikalstama.

Taigi, pirmoji karšta išvada: laisvoji rinka išvis netinka, nes nesugeba staigiai persiorientuoti į iškilusias nenumatytas grėsmes. Ji, susidūrusi su šiomis grėsmėmis, tiesiog išsigimsta ir tampa spekluliantų, besinaudojančių skaudžia likusios visuomenės dalies padėtimi, pasiplenijimo šaltiniu. Taip kad norime to ar ne, bet pirmiausias darbas, kurį privalėsime atlikti pandemijai pasibaigus, tai kritiškai įvertinti rinkos galimybes ir, pripažinus jos ribotumą, surasti veiksmingesnes alternatyvas. O jų tikrai yra.

Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau dabar būtina įvardinti, kas gi pirmieji, iškilus realiai pandemijos grėsmei Lietuvoje, puolė kritikuoti valdžią, kad ji – nepasiruošusi. Ogi patys uoliausi laisvosios rinkos apologetai ir valstybinio sektoriaus niekintojai bei valdžios galių mažinimo šalininkai! Pirmųjų aršių kritikų gretose mes visu gražumu pamatėme buvusią Prezidentę Dalią Grybauskaitę, kuri be viso kito dar ir pademonstarvo ir savo gan žemą kultūros lygį, sulygindama ministrą su gyvyliu. Taip pat manau, kad kas turi atmintį, tas prisimena ir ne vieną jos viešą pasisakymą – kad reikia naikinti ekonomiškai neefektyvias ligonines ir mažinti per didelį lovų skaičių jose. Jos kritika tų, kurie stengėsi išlaikyti valstybinį sektorių gyvybingą ir stiprų, atžvilgiu buvo nuožmi ir negailestinga. Net būdavo keista, kad, didesnę pusę aktyvaus gyvenimo paaukojusi sovietinio socializmo dogmų liaupsinimui, po to ji tapo tokia aršia neoliberalzimo ir socialiai neatsakingos rinkos šalininke. Jai antrino, kaip jau įprasta, visa TS-LKD gvardija, pradedant tautos patriarchu Vytautu Landsbergiu bei jo anūku Gabrielium ir baigiant Laurynu Kasčiūnu ir Arvydu Anušausku bei jiems talkinančiais liberalais (ypač aršiai pasisakančia Aušrine Armonaite ir kitais).

Seimo narė Ingrida Šimonytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Čia labai norisi pacituoti į būsimos premjerės postą taikančios Ingridos Šimonytės iškalbingą citatą: „Veryga pripažino, kad (…) medikams išlaidos augti nebegali. Kam jūs ruošiatės, kad dedate į rezeravą 200 milijonų eurų? Koks yra tas scenarijus, kad reikia rezerve įšaldyti tokią milžinišką sumą, kurią būtų galima naudoti?“ Tai buvo pasakyta 2019 m. pabaigoje, svarstant 2020-ųjų valstybės biudžetą Seime. Jau tada buvo pirmieji signalai dėl koronaviruso. Suprantama, niekas, net ponia I.Šimonytė ir visa Seimo opozicija į tai rimtai nežiūrėjo. Į tai rimtai nepažvelgė net tada, kai „valstiečių‘‘ lyderis Ramūnas Karbauskis kartu su LSDDP pirmininku Gediminu Kirkilu pasiūlė bendrą partijų susitarimą dėl koronaviruso. Iš šios, kaip dabar matosi, labai reikalingos iniciatyvos buvo tiesiog išsišaipyta.

Tai kokią moralinę teisę tie ponai dabar turi nuolat reikštis jiems palankioje žiniasklaidoje ir skleisti paniką (nes dalykiškai kalbėti jie paprasčiausiai nemoka)? Iki kokių moralinių žemumų reikia kristi, kad, stebėdamas vis didėjantį chaosą ir didžiumą pasaulio apimančią paniką, ne kviestum žmones vienytis, ne stengtumeisi padėti, kuo sugebi, ir be to sudėtingomis sąlygomis veikiančiai vyriausybei, o mąstytum tik apie ateinančius Seimo rinkimus ir per patyčiais, per kabinėjimąsi save reklamuotumei? Nesistebiu, kad tai daro konservatoriai su liberalais – jų tokia prigimtis, jiems atjauta ir moralė – ne šio pasaulio dimensijos. Bet kuo paaiškinti, kad šiame chore girdime lyg ir už žmonių bėdas turinčius kovoti socdemus Julių Sabatauską, Juozą Oleką, Dovilę Šakalienę ir net arogantiškąjį jų lyderį Gintautą Palucką? Kokie jie po to žmonių gynėjai? Ar žmonės šiems ponams – tik balsuotojai? Bet jei taip yra iš tikrųjų, tai jau ciniškumo viršūnė.

Atskiro įvertinimo ir gilesnės analizės reikalauja šalies savivaldybės ir jų merai. Visi matėme, kaip ponai Remigijus Šimašius ir Vytautas Grubliauskas vietoj to, kad daryti jiems priklausančius konkrečius darbus, tik kritikavo valdžią. Juk gryžusių apgyvendinimo chaosas kilo tik dėl jų nesugebėjimo organizuoti šią veiklą. Štai ir lenda yla iš maišo, kad neturime realių teritorijų šeimininkų, galinčių sunkią valandą sutelkti ir padėti žmonėms. Turime tik savimi besipuikuojančius arogantikus žiniasklaidos „produktus“, sugebančius tik plepėti.

Deja, šie pavyzdžiai byloja apie giluminę mūsų taip vadinamo „elito“ krizę, jo moralinį fiasko. Tuo metu, kai tūkstančiai žmonių, medikų, savanorių, prekybos drabuotojų, policijos ir pasienio tarnybos pareigūnų bei prekių vežėjų kasdien rizikuoja savo gyvybėmis tikrąja to žodžio prasme, dalis „elito“ atstovų su jiems talkinančiomis žiniasklaidos priemonėmis toliau sėja nesantaiką, kursto nepasitikėjimą bei didina įtampą ir taip sunkioje situacijoje. Tai antroji išvada, kuri akivaizdžiai įrodo, kad nepažabota konkurencija veda iki antagonizmo, visuomenės susiskaldymo, bet kada galinčio peraugti į neapykantą. O tai kenksminga normaliai norinčiai gyventi bendruomenei.

Trečiasis, per 30 atkurtos nepriklausomybės metų plačiau nediskutuotas postulatas būtų valstybinės valdžios autoritetas. Deja, jis menkinimas ne tik tuomet, kai tam yra pagrindo, bet ir nuolat keliant visuomenės informavimo priemonėse pramanytus skandalus. Ar dažnai matome, kad būtų objektyviai įvertintas vieno ar kito vadovo ar pareigūno veiklos efektyvumas, pasverti visi jų veiklos minusai ir pliusai? Ne, užuot viską įvertinus objektyviai, arba sukeliami skandalai, arba skelbiamos nepagrįstos liaupsės, kurios be visa kita dar ir neretai būna apmokėtos neaiškios kilmės pinigais. Valdžios autoritetas taip pat labai nukenčia, renkant į atstovaujamą politinę valdžią visiškai tam netinkamus – nei dalykiškai, nei moraliai – asmenis.

Koronaviruso aukų skaičius didėja. EPA-ELTA nuotr.

Arba – valstybės valdyme vis labiau įsigalint biurokratizmui, korupcijai, o teisėsaugos sitemai akyvaizdžiai degraduojant. Taip sukuriama dviprasmybė. Silpnos politinės valdžios žmonės nemėgsta. Savo ruožtu, ją gali ignoruoti ir stiprūs biurokartai bei korumpuota teisėsauga, nesugebanti ar tiesiog nenorinti pasinaudoti iki aukštumų išaugusiomis savo galiomis valstybės labui. Bet už viską vis tiek atsako politinė valdžia. Taip įgyjame nevykusį valstybinių reikalų tvarkymo modelį, kuris neveikia. Kiek ministrų bekeisime, kiek juos bekritikuosime, niekas nepakis, kol nebus iš pagrindų pertvarkyta pati SISTEMA. Juk kas įdomu? Kai pradėjo trūkti dezifekcinio skysčio, ką puolėme kritikuoti pirmiausia? Ogi  Sveikatos apsaugos ministeriją su ministru priešakyje. Bet juk nei ministerija, nei ministras juo neprekiauja – tai laisvos rinkos priedermė. Tas pats – dėl medikų apsaugos priemonių. Ne ministerija jas perka, o ligoninės. Čia ministro Aurelijaus Verygos klaida, kad jis artikuliuotai nesugebėjo to paaiškinti šalies gyventojams. Įdomu būtų buvę pamatyti jo oponetų pasipiktinimą, jeigu jis centralizuotai būtų pradėjęs tas priemones pirkti, pavyzdžiui, sausio – vasario mėnesiais…

Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Seimo valdančioji dauguma ir vyriausybė kaltos už tai, kad, vos tik gavusios valdžią, taip ir nesugebėjo išaiškinti žmonėms to, apie ką rašau, ir nesiėmė iš pagrindų keisti ir reformuoti sistemos. Dabar jau tikriausiai ir kvailiui aišku, kad be stiprios, greitus sprendimus sugebančios priimti valdžios ir be lankstaus, kūrybiškai veikiančio, o ne biurokratiškai tik raštus rašinėjančio valstybės aparato, mes niekada nebūsime pasiruošę bet kokiai rimtesnei nelaimei atremti. Suprantama, prie to, kas pasakyta, dar būtinas stiprus valstybinis sektorius su efektyvia Valstybės rezervo sistema. Valstybė bus stipri, tik turėdama mišrią ekonomiką: stiprią, gerai funkcionuojančią valstybinę ir atsakingai veikiančią privačią ekonomiką. Bet apie tai – jau kitą kartą.

Teksto autorius – Daktaras  Algimantas Matulevičius, LSDDP Tarybos narys, LPK Garbės Prezidentas, Politikos ir verslo ekspertas

2020.03.30; 16:00

Ingrida Šimonytė. Reklaminis plakatas Pilaitės rajone Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Nors visuomenės pasitikėjimo reitinge premjerui pavyko pagerinti savo pozicijas, ant kulnų jam lipa jau ateinančiuose Seimo rinkimuose jį pareigose pakeisti sieksianti parlamentarė Ingrida Šimonytė.
 
Visuomenės nuomonių apklausos taip pat rodo, kad šiek tiek sumenko pasitikėjimas prezidentu Gitanu Nausėda. Nepaisant to, Lietuvos piliečiai ir toliau labiausiai pasitiki dabartiniu šalies vadovu. Respondentų paprašius pasakyti, kuriais Lietuvos visuomenės veikėjais pasitiki labiausiai, beveik kas trečias (29 proc.) įvardino G. Nausėdą. Tiesa, 2019 m. pabaigoje tokių buvo 2,8 procentininio punkto daugiau (31,8 proc.).
 
Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ vasario 13-26 dienomis atliktos apklausos duomenimis iki 3 procentų paklaidos ribose sumenko ir antroje vietoje pagal visuomenės pasitikėjimą esančios kadenciją baigusios prezidentės Dalios Grybauskaitės reitingas. Tai, kad prezidente pasitiki vasario mėnesį deklaravo 8,4 proc. gyventojų, 2019 m. pabaigoje pasitikėjimas D. Grybauskaite siekė 10,4 proc.
 
Premjeras Saulius Skvernelis atsidūrė didžiausią pasitikėjimą turinčių asmenybių trejetuke. 2019 m. pabaigoje juo pasitikėjo 6,9 proc. gyventojų, tuo tarpu vasario mėnesį – 7.8 proc.
Dalia Grybauskaitė – Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Už premjero nugaros liko kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus. Paskutinės apklausos rodo, kad juo pasitiki 7,2 proc. gyventojų (du mėnesius anksčiau darytoje apklausoje pasitikėjimas siekė 7,9 proc.).
 
Politikų, kuriais labiausiai pasitikima, penketuką užbaigia Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) sąrašą Seimo rinkimuose vesti sutikusi Ingrida Šimonytė. Per pastaruosius kelis mėnesius ji šiame reitinge sugebėjo turuputį priartėti prie S. Skvernelio, kuris savo sprendimo dėl to, ar dalyvaus parlamento rinkimuose, dar nepasakė.
 
Buvusia finansų ministre, Seimo rinkimuose sieksiančia iš S. Skvernelio perimti vadovavimą Vyriausybei, pasitiki 6,9 proc. gyventojų (2019 m. pabaigoje tokių buvo 4,9 proc.). Konservatorius į rinkimus vesti ketinančia I. Šimonyte visuomenė pasitiki labiau nei TS-LKD pirmininku Gabrieliui Landsbergiu: vasario mėnesio apklausoje juo pasitikėjo 5,5 proc. respondentų, o du mėnesius anksčiau darytoje aplklusoje palaikymas siekė 4,6 proc.
 
Toliau reitinge rikiuojasi Kauno meras Visvaldas Matijošaitis (3,9 proc.), Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis (3,1 proc.), Darbo partijos pirmininkas Viktoras Uspaskichas (2,6 proc.),Aukščiausosios Tarybos- Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis (2,2 proc.), Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas Gintautas Paluckas (2,2 proc.) bei žurnalistas Andrius Tapinas. Tai paskutinis reitinge asmuo, kurį paminėjo bent jau 2 proc. apklaustųjų. Asmenybių, kurias paminėjo daugiau nei pusė procento apkalustųjų – vasario mėn. buvo 32.
 
Premjeras Saulius Skvernelis su žmona Silvija. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Iš viso 2020 metų vasario mėnesį respondentai paminėjo 111 visuomenės veikėjų (2019 m. pabaigoje nurodė 88), kuriais jie labiausiai pasitiki. Ketvirtadalis (24 proc.) apklaustųjų atsakė, kad nėra tokių visuomenės veikėjų ar neatsakė į šį klausimą.
 
Apklausa buvo vykdoma 2020 m. vasario 13-26 dienomis. Tyrimo metu apklausta 1030 Lietuvos gyventojų (nuo 18 metų ir vyresnių), apklausa vyko 117 atrankos taškų. Apklaustųjų sudėtis atitinka 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų sudėtį pagal lytį, amžių, tautybę, gyvenvietės tipą. Apklaustų žmonių nuomonė rodo 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų nuomonę. Tyrimų rezultatų paklaida iki 3 proc.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.18; 15:00

Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Gitanos Markovičienės (ELTA) nuotr.

Naujausios apklausos rodo, kad visuomenės veikėjų palankaus vertinimo reitinge pastaruosius kelis mėnesius vykusiais pokyčiais labiausiai džiaugtis gali opozicinių liberalų ir socialdemokratų bei valdančiųjų „socialdarbiečių“ lyderiai.
 
Visuomenės vertinimas teigiamai keitėsi ir Seimo narės Ingridos Šimonytės, šiuo metu dažniausiai minimos artėjančių Seimo rinkimų kontekste, ir sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos, pastaruoju metu dažniausia atsiduriančio kovos su koronaviruso grėsme akivaizdoje.
 
Kaip rodo naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ vasario 13–26 dienomis atliktos apklausos, per pastaruosius kelis mėnesius labiausiai – 8 procentiniais punktais – augo trijų parlamentinių partijų vadovų reitingas: Liberalų sąjūdžio pirmininkės Viktorijos Čmilytės – Nielsen (palankiai vertina 46 proc., o nepalankiai – 20 proc.), Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininko Gintauto Palucko (atitinkamai 40 proc. ir 37 proc.) bei valdančiųjų „socialdarbiečių“ lyderio Gedimino Kirkilo (palankiai vertina 28 proc., o nepalankiai 60 proc.).
 
Visgi šių trijų partijų lyderių vieta reitingų lentelėje skiriasi. G. Kirkilas lieka vienu prasčiausiai vertinamų politikų šalyje apskritai, o tuo tarpu V. Čmilytė–Nielsen rikiuojasi šalia palankiausiai vertinamų asmenybių dešimtuko. Tarp Lietuvos partijos lyderių, kurių vertinimas Lietuvoje itin prastas, tai yra absoliučiai geriausias rezultatas. Tiesa, visuomenės dalis, kuri teigia nieko nežinanti arba neturinti nuomonės apie šią politikę, yra didžiausia (34 proc.) tarp visų reitinge minimų asmenybių.
Ingrida Šimonytė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
 
Kaip rodo vasario mėnesį atlikta apklausa, palankų visuomenės vertinimą sugebėjęs pagerinti G. Paluckas taip pat atsidūrė sąraše tų asmenybių, kurias visuomenė vertina labiau teigiamai nei neigiamai. Tuo tarpu visų likusių partijų pirmininkų vertinimas yra labiau neigiamas.
 
Kiek mažiau – 6 procentiniais punktais – augo buvusio susisiekimo ministro Roko Masiulio (palankiai vertina 48 proc., o nepalankiai 30 proc.) bei žurnalisto Edmundo Jakilaičio (53 proc. ir 28 proc.) palankus vertinimas.
 
Tarp pretendentų po rinkimų užimti premjero kėdę – pirma I. Šimonytė
 
Sekant atlikto tyrimo duomenimis, 5 procentiniais punktais gyventojai palankiau įvertino užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių (56 proc. ir 29 proc.) bei Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partiją Seimo rinkimuose vesti sutikusią I. Šimonytę. Ši reitinge turi geriausią rezultatą tarp politikų, viešojoje erdvėje įvardijamų galimais pretendentais nuo rudens vadovauti Vyriausybei.
 
Atsakymo dėl dalyvavimo su „valstiečiais“ Seimo rinkimuose dar nedavusį dabartinį premjerą Saulių Skvernelį visuomenė vertina kiek prasčiau: palankiai vertina 41 proc. ir nepalankiai – 49 proc. Ministro pirmininko palankus vertinimas per pastaruosius du mėnesius reikšmingiau nesikeitęs toliau išlieka neigiamas (nepalankus vertinimas yra didesnis už palankų).
 
Tuo tarpu TS-LKD dabartinio vadovo Gabrieliaus Landsbergio (palankiai vertina 34 proc., o nepalankiai 57 proc.) ir šios partijos garbės pirmininko bei pirmojo atkurtos Nepriklausomos Lietuvos vadovo Vytauto Landsbergio (atitinkamai 33 proc. ir 57 proc.) teigiamas vertinimas, lyginant su analogiška apklausa prieš du mėnesius, kilo 5 procentiniais punktais. Visgi abu lieka blogiausiai vertinamų politikų dešimtuke.
 
Augo A. Verygos ir V. Matijošaičio reitingas
 
Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Į viršų šoktelėjo ir šiuo metu dėmesio centre dėl koronaviruso epidemijos atsidūrusio sveikatos apsaugos ministro, vadovaujančio ekstremalių situacijų centrui, A. Verygos reitingas. Vieno iš prasčiausiai vertinamų politikų palankus vertinimas kilo 4 procentiniais punktais. Šiuo metu jį palankiai vertina 29 proc., o nepalankiai – 62 proc. piliečių.
 
Kurį laiką rekordinius palankaus vertinimo nuostolius patyręs Kauno meras Visvaldas Matijošaitis per pastaruosius kelis mėnesius taip pat nežymiai (4 procentiniais punktais) sugebėjo pasigerinti situaciją. Palankiausiai vertinamų politikų penketuke buvusį laikinosios sostinės merą šiuo metu palankiai vertina 46 proc., o nepalankiai – 36 proc. piliečių.
 
Didžiausią palankaus vertinimo smukimą patyrė V. Uspaskichas
 
Tuo tarpu didžiausius nuostolius palankaus vertinimo reitinge patyrė Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskichas (25 proc.vertina palankiai ir 58 proc. nepalankiai). Per paskutinius 2 mėnesius (lyginant su 2019 metų gruodžio apklausa) teigiamas jo vertinimas sumenko 6 procentiniais punktais. Perpus mažiau – 3 procentiniais punktais – sumažėjo palankiai vertinančių Europos Parlamento narius Aušrą Maldeikienę (40 proc. ir 45 proc.) ir Valdemarą Tomaševskį (16 proc. ir 63 proc.).
Viktoras Uspaskich. Slaptai.lt nuotr.
 
Analogiškai sumenko ir Centro partijos „Gerovės Lietuva“ pirmininko Naglio Puteikio reitingas. Žvelgiant į šio politiko reitingo istoriją ilgesnėje perspektyvoje galima įžvelgti ryškią transformaciją: dar prieš metus buvęs tarp palankiausiai vertinamų politinių partijų lyderių, vasario mėnesio apklausų duomenimis, jis – pačiame reitingų lentelės dugne. N. Puteikį šiuo metu palankiai vertina 23 proc. ir 55 proc. nepalankiai.
 
Palankiausiai vertinamų asmenybių trejetukas nesikeičia
 
Lietuvos gyventojai ir toliau palankiausiai vertina prezidentus: kadenciją baigusį Valdą Adamkų (83 proc. vertina palankiai ir 8 proc. nepalankiai) dabartinį šalies vadovą Gitaną Nausėdą (83 proc. ir 11 proc.) ir dvi kadencijas prezidento pareigas ėjusią Dalią Grybauskaitę (64 proc. ir 28 proc.).
 
Tarp palankiausiai vertinamų politikų taip pat europarlamentaras Liudas Mažylis (58 proc. ir 17 proc.), L. Linkevičius, eurokomisaras Virginijus Sinkevičius (53 proc. ir 20 proc.), E. Jakilaitis, bei I. Šimonytė.
Edmundas Jakilaitis. Slaptai.lt nuotr.
 
Dar yra 7 politikai bei visuomenės veikėjai, kuriais gyventojai labiau pasitiki, nei nepasitiki – tai Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis (49 proc. ir 36 proc.), R. Masiulis, žurnalistas Andrius Tapinas (48 proc. ir 31 proc.), V. Čmilytė-Nielsen, V. Matijošaitis, europarlamentarė Vilija Blinkevičiūtė (46 proc. ir 37 proc.). Šį sąrašą užbaigia G. Paluckas.
 
Nepalankiausiai vertinamų politikų dešimtukas
 
Nepalankiausiai (nepalankiai juos įvertino daugiau nei pusė apklaustųjų) praėjusių metų pabaigoje Lietuvos gyventojai įvertino šiuos 10 politikų: „valstiečių“ lyderį Ramūną Karbauskį (nepalankiai įvertino 69 proc., o palankiai 23 proc.), Valdemarą Tomaševskį (atitinkamai 63 proc. ir 16 proc.), A. Verygą (62 proc. ir 29 proc.), apkaltos būdu nušalintą prezidentą Rolandą Paksą (60 proc. ir 22 proc.), G. Kirkilą (60 proc. ir 28 proc.), V. Uspaskichą (58 proc. 25 proc.), profesorių V. Landsbergį (57 proc. ir 33 proc.), dabartinį konservatorių lyderį G. Landsbergį (57 proc. ir 34 proc.), N. Puteikį (55 proc. ir 23 proc.) ir ekspremjerą Algirdą Butkevičių (52 proc. ir 33 proc.).  
 
Apklausa vyko 2020 m. vasario 1326 dienomis. Tyrimo metu apklausta 1030 Lietuvos gyventojų (nuo 18 metų), apklausa vyko 117 atrankos taškų. Apklaustųjų sudėtis atitinka 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų sudėtį pagal lytį, amžių, tautybę, gyvenvietės tipą. Apklaustų žmonių nuomonė rodo 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų nuomonę. Tyrimų rezultatų paklaida iki 3 proc.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
2020.03.15; 07:05

Ingrida Šimonytė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr..

Buvusi finansų ministrė ir kandidatė į prezidentus Ingrida Šimonytė teigia, kad sutikusi vesti Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) sąrašą Seimo rinkimuose, šiai partijai elektoratą išplėsti neleidžiančių „stiklinių lubų“ „pramušti“ nesistengs.
 
Politikės tvirtinimu, rinkimuose vesdama konservatorių sąrašą bei kartu siekdama Vyriausybės vadovės posto, taikysis į tuos žmonės, kurie yra pasiilgę racionalesnės politikos.
 
Panašius reikalavimus, tvirtina ji, keltų ir politiniams partneriams, jei visgi konservatoriams tektų formuoti valdančiąją daugumą.
 
Eltai duotame interviu I. Šimonytė taip pat teigė, kad kol kas per anksti įvardinti tas politines jėgas, su kuriomis ji matytų ar priešingai – net neįsivaizduotų bendradarbiavimo po rudenį įvyksiančių rinkimų. Politikė tikra tik dėl to, kad tai, jog ji, eidama ministrės pirmininkės pareigas, nesusidurtų su problema, kuri ištiko dabartinį premjerą Saulių Skvernelį. Tai, kad ji nepriklauso partijai, akcentuoja I. Šimonytė, priešingai nei S. Skverneliui, tikrai nėra problema. Politikės įsitikinimu, dabartinės valdžios darbas strigo ne dėl to, kad premjeras nepriklauso „valstiečiams“, bet dėl to, kad pats siekė tapti Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderiu.
 
Daug kalbama apie tai, ar Ingridai Šimonytei pavyks pramušti konservatorių lubas. Einate su šia mintimi kaip tikslu ar tiesiog sutikusi vesti partijos sąrašą turite kitų interesų?
 
Aš iš savo politinės patirties žinau: kad ir ką darytum, visada bus teorijų, kurių tu negali nugalėti. Tad šias teorijas aš paliksiu politologams, jų reikalas yra analizuoti, daryti išvadas, prognozuoti. Aš neinu lubų mušti, tiesiog apsvarsčiau ir priėmiau šį pasiūlymą, manau, kad žmonės pasirinks, o kiek tokių žmonių bus – pamatysime. Per prezidento kampaniją taip pat buvo prognozuojama daug visokiausių dalykų: kai kurie iš jų pasitvirtino, kai kurie ne. Manau, kad šiame procese visada smagiausias dalykas yra netikėtumas ir galimybė neįsipaišyti į teoriją. Aš neinu tam, kad kažką gelbėčiau, kaip kažkam gali pasirodyti… Tai buvo mano sprendimas, ar aš galiu prisiimti tokią atsakomybę, ar negaliu, ar aš galėsiu kažką žmonėms pasiūlyti per kampaniją ir po jos, ar ne.
 
Tokiu atveju, kokia yra jūsų vizija, paskatinusi eiti konservatorių sąrašo priekyje. Jūs tapsite šios partijos rinkimų kampanijos veidu, jūs transliuosite pagrindines partijos idėjas. Kokie yra tikslai, kurių sieksite rudenį?
 
Daugiau bus galima apie tai pakalbėti, kai bus pristatyta programa ir sąrašas. O pačios politinės idėjos… Man atrodo, kad aš nenueisiu labai toli nuo tų dalykų, kurie buvo man asmeniškai svarbūs per prezidento rinkimų kampaniją… Prezidentinėje kampanijoje daug kas sakydavo, kad tai, ką aš kalbu, yra neįmanoma padaryti, nes tai gali padaryti tik Vyriausybė. Tai galbūt dabar bus galima pasižiūrėti, ar Vyriausybei bus įmanoma tai padaryti.
 
O kalbant tiksliau, tai mano pagrindinis noras būtų per kampaniją neformuoti kažkokių lūkesčių stebuklinėms pasakoms. Problemos, kurias mes turime spręsti: ar tai būtų žema ekonomikos (kuriama – ELTA) pridėtinė vertė, ar iš to kylančios problemos – mažas biudžetas ir gana sudėtingos padėties viešasis sektorius… Visi šie iššūkiai nėra kažkokiu stebukliniu būdu išsprendžiami. Aš nesu tas žmogus, kuris pasakytų, kad ateisiu ir iš nieko neimsiu, visiems duosiu, kad pensijų dydis bus toks, algos bus tokios… Aš manau, kad reikia užsibrėžti keletą esminių dalykų, kuriuos galima bent jau pradėti daryti per kadenciją, o ne šimtą reformų pradėti šimte sričių. Tik tuomet galima tikėtis, kad daliai žmonių, kurie yra pasiilgę nuosaikesnės ir racionalesnės politikos, tai atrodys svarbu.
 
Jūs prisiminėte prezidento kampaniją ir jos tąsą. Visgi dabar bent jau vienu atžvilgiu bus tam tikras, gal net esminis skirtumas. Kai jūs dalyvavote prezidento rinkimuose, konservatoriai jus rėmė iškeldami kaip savo kandidatę, o šiuo atžvilgiu jūs dalyvausite kartu su konservatoriais, kaip jų vedlė rinkimuose. Maža to, šiuo metu kalbama, kad konservatoriai liberalėja, kad esą yra du sparnai: vienas labiau konservatyvus, kitas – liberalus. Jūs matote tai kaip problemą? Bent jau iki Seimo rinkimų pabaigos jūs nebūsite tikrai partijos pirmininke, konservatoriai jį rinks po parlamento rinkimų. Įsivaizduojate savo funkciją, pavyzdžiui, telkti konservatorių partiją, šių dviejų, partijoje esamų ideologinių paradigmų, atžvilgiu?
 
Aš manau, kad žmonėms, kurie yra už (konservatorių – ELTA) partijos ribų, dažniau atrodo, o gal kartais jie net norėtų matyti, kad tos skirtys yra kažkokios labai didelės ir labai reikšmingos. Iš tiesų, aš jau ne pirmus metus būdama šioje bendruomenėje, dirbdama su tais, kurie turi galbūt kiek radikalesnį požiūrį ir tais, kurie turi ne tokį radikalų požiūrį, nematau didelės problemos bendradarbiaujant ir randant sutarimo taškus, atitinkančius konservatyvų požiūrį. Yra svarbu tradicija, yra svarbu istorija, yra svarbu šeima, tikėjimas yra svarbu. Yra svarbu tai, ką mes atsinešame iš savo praeities. Man regis, kad nėra didelės idėjinės skirties. Visada bus žmonių, kuriems vienas ar kitas žmogus asmeniškai yra nepriimtinas, gal viena kita nuostata. Bet čia reikėtų kelti klausimą, ar mes galime dirbti kitais klausimais. Praktikoje mes neturime kokių nors didelių nesutarimų, dėl kurių būtų iškilusi grėsmė frakcijos vienybei. Taip, buvo vienas ar kitas atvejis, kai mes turėjome skirtingas nuomones, buvo kolega Rimantas (Dagys – ELTA), kuris tiesiog pasitraukė iš frakcijos. Bet tokių dalykų atsitinka visoms politinėms jėgoms.
 
O galėtumėte įvardinti jau dabar asmenis ar asmenų tam tikrą ratą, su kuriais daugiausiai ir vyks jūsų darbas rinkimų kampanijoje ir po jos?
 
Manau, kad visi žmonės, kurie turi gerą valią ir talentų bei noro dalyvauti, ras savęs pritaikymą. Tiek ruošiant programą, tiek pretenduojant į kažkokias pozicijas vykdomojoje valdžioje, jei taip susiklostytų. Bet tai nėra šios dienos klausimas. Su savo komanda, su kuria aš daugiausiai laiko praleidžiu, bendradarbiauju ketvirtus metus. O kur jie suras sau pritaikymą, priklausys nuo to, kokie bus rinkimų rezultatai. Manau, kad šešėlinis kabinetas tikrai bus pristatytas kampanijos eigoje, matysime, kokios turėtų būti partijos pozicijos. Didelė dalis atsakymų susidėlios per rinkiminę kampaniją, o visi atsakymai – tik po rinkimų.
 
Dar vienas klausimas, kuris viešojoje erdvėje dažnai keliamas – tai jūsų partinė priklausomybė. Nemažai kritikos susilaukė premjeras Saulius Skvernelis, kad jis, nebūdamas „valstiečių“ partijoje, jų dominuojamame Seime yra premjeras. Jei susiklostytų taip, kad konservatoriai laimi ir jūs tampate premjere, nors nesate nei partijos pirmininkė, nei apskritai konservatorė… Yra problema tai, kad nepartiniai žmonės yra valdančiųjų lyderiai?
 
Tas, kas nori sakyti, kad tai yra problema – taip ir sakys. Man tai nėra problema dėl vienos paprastos priežasties. Tarp manęs ir pono Skvernelio yra vienas esminis skirtumas – aš niekada nebuvau tas žmogus, kuris išėjo į vadinamųjų politinių agentūrų rinką ir kuris žiūrėjo, kas gali duoti geresnį pasiūlymą 2016 m. sąrašui. Taip, aš partijai nepriklausiau, bet buvau Andriaus Kubiliaus Vyriausybėje, 2016 m. su ta pačia politine jėga nuėjau į Seimą ir, nepaisant visų spekuliacijų ir patarimų, ką man daryti, buvau šios partijos kandidatė prezidento rinkimuose. Niekada nesvarsčiau kitokios politinės afiliacijos. Aš svarsčiau tik tai, ar dalyvauti rinkimuose apskritai, ar tiesiog pasirinkti kitus dalykus. Tai (partinės priklausomybės klausimas – ELTA) man mažai svarbus dėl vienos priežasties – aš truputį kitaip matau partijų vietą.
 
Ingrida Šimonytė. Reklaminis plakatas Pilaitės rajone Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Man labai svarbu partijos, kaip demokratijos, institutas, bet aš kitaip matau jų vietą dabartiniame gyvenime. Daugeliui žmonių formali narystė neteikia didelės pridėtinės vertės. Tiesiog politika dėl to ir įdomi, kad tu nori joje dalyvauti, bet pati partinė karjera kaip tokia nėra pats įdomiausias dalykas. Man atrodo, kad partijoms yra neišvengiama ieškoti būdų, kaip atsiverti savo simpatikams – tiems, kurie norėtų dalyvauti rengiant programą, generuojant idėjas. Tad aš tuos dalykus matau truputėlį ramiau nei kiti žmonės, bandantys mane įspausti į kažkokį kampą.
 
O jei pažiūrėtume į tai struktūriškai? Sutikite, juk susiklosto specifiniai santykiai tarp valdančiosios jėgos ir jos į Vyriausybę deleguoto, tačiau partijai nepriklausančio asmens. Daugelis teigia, kad keista, kai valdančiosios partijos lyderis yra Seime, o tuo tarpu Vyriausybės galva nepriklauso partijai. Čia tarsi atsiranda užprogramuoti konfliktai. Kaip jūs manote – jei jūs tapsite Vyriausybės vadove ir liksite nepartine,  galėtumėte išvengti politikos procesui trukdančių susipriešinimų su valdančiąja dauguma?
 
Politikoje visko gali būti. Tokių precedentų Lietuvoje taip pat yra buvę, kai partijos pirmininkas buvo vienoje vietoje, o premjeras buvo kitas žmogus. Kai kurie iš jų baigėsi gana nesėkmingai. Bet mano nuomone, tai yra išminties klausimas. Ar gali du politikai savo ambicijas įžeminti tiek, kad jie dviese padarytų didesnę vertę nei kiekvienas atskirai? Mano nuomone, tai yra įmanoma. Bent jau mano būdui tai yra įmanoma.
 
Aš nesieksiu konkurencijos dėl konkurencijos. Man atrodo, kad tais nesėkmingais atvejais problema buvo ir tame, kad premjeras, nesantis partijos pirmininku visgi siekė tapti partijos pirmininku, siekė politinės karjeros ir turėjo aiškiai išreikštą partijos lyderio ambiciją. Aš ne kartą esu sakiusi, kad man tai nėra svarbu. Man svarbu turėti galimybę ten, kur galima daryti dalykus. Manau, kad mes tikrai sugebėtume sėkmingai ir aiškiai su Gabrieliumi Landsbergiu savo kompetencijas apsibrėžti ir bendradarbiauti, o ne konkuruoti. Nekonkuravome iki šiol, tai kodėl turėtume tą daryti toliau.
 
Ar jau matytumėte koalicijos partnerius iš to, ką mes dabar galime matyti, žvelgdami į politikos procesą iš matomų reitingų tendencijų? Gal jau dabar turite nuostatas, su kuo būtų be galo sunku ar net neįmanoma bendradarbiauti, statyti koaliciją?
 
Aš manau, kad labai daug kas priklausys nuo to, kokios bus programinės dalyvaujančių partijų nuostatos. Manau, kad sudėtinga būtų bendradarbiauti su politinėmis jėgomis, kurių programos apsiribos – „bus gerai visiems“. Man atrodo, kad nėra didelės prasmės šiandien užsikalti kažkokius kuolus ir sakyti, kad su šitais tikrai eisime, nes jie yra laisvi žmonės. Netgi kalbant apie tuos, kurie atrodytų visiškai natūralūs koalicijos partneriai, tarkime, kaip Liberalų sąjūdis ar Laisvės partija, jeigu jos bus Seime, o tikiu, kad bus…
 
Bet yra ir tokių jėgų, kurios pačios pasisako, kad su konservatoriais jokiais atvejais neitų… Tai didelė dalis socialdemokratų. Tačiau yra nemažai dalykų, kuriuos aš su ne vienu socialdemokratu matau gana panašiai. Pavyzdžiui, kai mes kalbame apie viešojo sektoriaus būklę ir apie tai, kad mes nevykdome savo įsipareigojimų arba nedarome sprendimų, kurie leistų atliepti žmonių poreikį turėti gerą infrastruktūrą ir kokybiškas viešąsias paslaugas. Tad bendrų taškų būtų galima surasti.
Seimo narė Ingrida Šimonytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
Taigi nėra didelio tikslo nusipaišyti koalicijas iš anksto. Man regis, tai 2016 m. buvo tam tikra prasme ir Tėvynės sąjungos klaida, kai koalicija buvo labai aiškiai nupiešta ir vėliau gyvenimas parodė, kad viskas yra visiškai kitaip.
 
Apibendrinkime, koks, jūsų nuomone, yra pagrindinis kylantis iššūkis konservatoriams šiuose rinkimuose? Ar apskritai šiuo metu galėtumėte tokį įvardinti?
 
Manau, kad reikia tiesiog koncentruotis ne į tai, kad tau reikia kažkokį specialų iššūkį įveikti, o tiesiog eiti į rinkimus ir siūlyti tą darbotvarkę, kuri tau atrodo svarbi. Jeigu tu iš karto pradėsi galvoti, kad tu eini kovoti su kažkuo, tai tuomet tavo darbotvarkė bus gynybinė. Man atrodo, kad reikia darbotvarkės, kuri vestų tiesiog į priekį.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.05; 06:26

Ingrida Šimonytė. Reklaminiai plakatai. Slaptai.lt nuotr.

Konservatorių partijos bendrijos „Lietuvos krikščionys demokratai“ pirmininkas Paulius Saudargas ir krikdemų atstovas Laurynas Kasčiūnas sako, kad džiaugiasi, jog Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narė, parlamentarė Ingrida Šimonytė sutiko vesti partijos sąrašą artėjančiuose Seimo rinkimuose.
 
L. Kasčiūno teigimu, šie Seimo rinkimai spręs premjero klausimą, o I. Šimonytė, jo vertinimu, yra geriausia kandidatė šioms pareigoms.
 
Kartu politikai pareiškė viltį, kad būtent I. Šimonytės asmenybė padės partijai pramušti politologų įvardijamas TS-LKD rinkimines „lubas“.
 
„Labai teigiamai vertinu. Manau, kad šie rinkimai bus daugiau rinkimai dėl premjero – kas juo bus. Manau, kad šiandien tai (I. Šimonytė. – ELTA) yra geriausias žmogus, galintis eiti premjero pareigas. Manau, kad tai mus sustiprins, galbūt ir keis tas vadinamąsias mūsų rinkimines „lubas“, to tikiuosi. Tai yra lyderė, turinti kompetenciją, patikrinta įvairių išbandymų, iššūkių, visą laiką buvo šalia mūsų politinės jėgos ir sunkiomis akimirkomis, kai buvo labai sunkūs laikai, – neatsitraukė, nepasitraukė, visada prisiėmė atsakomybę, ėjo drąsiai į priekį“, – Eltai I. Šimonytės sprendimą vesti konservatorių sąrašą į Seimo rinkimus įvertino L. Kasčiūnas.
 
Politikas teigė turįs darbo su I. Šimonyte patirties, tad teigimai vertina jos savybes, o kalbėdamas apie „valstiečių“ lyderio Ramūno Karbauskio teiginius, esą konservatoriai tokiu sprendimu liberalėja ir nusisuka nuo pamatiniu vertybių, L. Kasčiūnas replikavo, kad TS-LKD yra dvipusė partija, o R. Karbauskiui, pasak krikdemo, reikėtų pačiam išsiaiškinti vertybes.
 
„Ponas Ramūnas Karbauskis išvis turėtų labai aiškiai apsibrėžti, ką jis žino apie pamatines vertybes. Mes esame ideologiškai daugiabriaunė politinė jėga, turime du sparnus – nuosaikų, konservatyvų ir tą tautiškai krikščionišką demokratišką, ir tų dviejų sparnų buvimas kartu yra mūsų stiprybė. Aš neabejoju, kad tie sparnai toliau palaikys tą mūsų skrydį į priekį“, – sakė L. Kasčiūnas.
 
Seimo narys taip pat teigė, kad jam, kaip krikščioniui demokratui, yra artimas I. Šimonytės požiūris į ekonominius-socialinius dalykus.
 
„I. Šimonytė yra ne kartą sakiusi, kad vokiškasis socialios rinkos modelis yra jai patinkanti koncepcija. Ji yra kildinama būtent iš krikščioniškosios etikos, socialinio mokymo. Taigi socialiniais klausimais turime daug sąlyčio taškų“, – sakė L. Kasčiūnas, priminęs Vokietijos pavyzdį – ten, jo teigimu, Krikščionių demokratų sąjunga ir Bavarijoje veikianti konservatyvesnė Krikščionių socialinė sąjunga kartu dirba jau ilgus metus.
 
„Atmeskime visas tas dabar priešininkų etiketes – čia yra desperacijos tam tikras ženklas, bandymas ieškoti kažkokių etikečių. Nemanau, kad jiems pavyks. Mes šioje vietoje dirbam kartu ne vienerius metus, vienas kitą gerbiame, suprantame. Jeigu dėl kažkokių dalyku ir nesutariame, tai sutariame nesutarti“, – pridūrė L. Kasčiūnas.
 
P. Saudargas: pas mus – tikri politikos profesionalai
 
L. Kasčiūnui antrino ir TS-LKD krikdemiškojo partijos flango vadovas P. Saudargas. Jo teigimu, I. Šimonytės asmenybė gali partiją nuvesti iki rekordinio rezultato Seimo rinkimuose.
 
„Vertinu pozityviai, I. Šimonytė puikiai pasirodė Prezidento rinkimuose ir manau, gali būti tas garvežys, kuris partiją išves į didesnį rezultatą, nei kada nors partija per rinkimus surinkdavo. Tuo būdu galėsime džiaugtis turėdami didesnę frakciją ir galimai formuoti Vyriausybę arba telkti atsakingų politinių jėgų branduolį, kuris prisiimtų atsakomybę už valstybės ateitį“, – Eltai sakė P. Saudargas.
Seimo nariai Paulius Saudargas ir Laurynas Kasčiūnas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
 
Vertindamas R. Karbauskio teiginius, kad TS-LKD nusisuka nuo pamatinių vertybių, P. Saudargas teigė, kad „valstiečių“ lyderis neturėtų komentuoti krikščioniškų vertybių, pats jų nepropaguodamas.
 
„Nežinau, kokioms vertybėms atstovauja pats ponas Karbauskis, savo veiksmais pastaruoju metu valdant Lietuvą – ypač pagonišką kultą propaguodamas, neturėtų komentuoti krikščioniškų vertybių galbūt apskritai. Nematau jokio nusisukimo (nuo vertybių. – ELTA), TS-LKD yra aiškiai apsibrėžę savo programiniuose dokumentuose, įstatuose visas nuostatas, jų laikomės“, – tęsė P. Saudargas.
 
Jo teigimu, konservatorių gretose yra tikrų profesionalų.
 
„Laimėjus rinkimus, prisiėmus atsakomybę už visą valstybę, užgriūna nemažai klausimų – ekonominiai, socialiniai, užsienio politikos, aplinkosaugos ir kiti. Turime labai daug žmonių, patyrusią komandą, tikrus profesionalus politikos, o ne tokius, kaip kažkada ponas Karbauskis kažkada parodė. Manau, kad atskirose srityse gali dirbti mūsų tikrai daug kompetentingų profesionalų, turinčių patirtį, savo nuomonę“, – pridūrė TS-LKD krikdemų vadovas.
 
Antradienį konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis patvirtino, kad Seimo narė I. Šimonytė sutiko vesti partijos sąrašą artėjančiuose Seimo rinkimuose, primena ELTA.
 
TS-LKD taryba jau patvirtino pirmąją dalį partijos vienmandatininkų. Dėl epidemiologinės situacijos atidėjus savaitgalį turėjusį vykti partijos Tarybos posėdį, balsavimas organizuotas elektroniniu būdu pirmadienį ir antradienį.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.04; 00:30

Politologė Rima Urbonaitė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Parlamentarės Ingridos Šimonytės sprendimas vesti konservatorių sąrašą Seimo rinkimuose turėtų atnešti daugiau galimybių partijai ir pritraukti daugiau rinkėjų balsų, teigia Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologė Rima Urbonaitė. Visgi, pasak ekspertės, tai, kad konservatorių sėkmė rinkimuose stipriai priklauso nuo vieno asmens, partijai yra blogas ženklas.
 
„I. Šimonytės patrauklumas konservatoriams gali pritraukti šiek tiek daugiau rinkėjų. Kitaip tariant, jeigu rinkėjas Gabrieliaus Landsbergio nemato kaip potencialaus premjero, tai Šimonytė savo ruožtu turi premjerui būtinų savybių“, – Eltai teigė R. Urbonaitė.
 
Politologė įsitikinusi, kad I. Šimonytės sprendimas vesti konservatorių rinkimų sąrašą, nors ir atveria daugiau galimybių partijai, drastiškų pokyčių galutiniams Seimo rinkimų rezultatams greičiausiai neturės.
 
„Žinoma, savaime nėra taip, kad vien dėl to konservatoriai laimės rinkimus. Vien jos dalyvavimas nenulemia drastiškų pokyčių… Tai greičiau yra labai geras papildomas impulsas (konservatoriams. – ELTA)“, – patikino R. Urbonaitė.
 
„Be I. Šimonytės rinkimai konservatoriams būtų buvę gerokai liūdnesni. Žinoma, I. Šimonytė savaime nereiškia, kad jie (konservatoriai. – ELTA) bus tie, kurie formuoja valdančiąją daugumą“, – pridūrė ji.
 
R. Urbonaitė taip pat atkreipia dėmesį, kad artėjančiuose Seimo rinkimuose piliečiai, palaikantys I. Šimonytę, tačiau neigiamai vertinantys konservatorius, susidurs su dilema – kaip balsuoti rinkimų dieną.
 
„Vis dėlto rinkėjas nematys tik I. Šimonytės. Yra visa komanda, visa partija. Ir gali būti, kad rinkėjui imponuoja I. Šimonytė, bet gali būti, kad neimponuoja pati politinė partija, ir tada rinkėjas susiduria su dilema. Faktiškai jiems šios dilemos nebuvo arba ji nebuvo tokia aštri Prezidento rinkimuose“, – sakė ekspertė.
 
Politologė taip pat pripažįsta, kad ypač konservatyvių nuostatų rinkėjų daliai I. Šimonytė gali pasirodyti pernelyg liberali. Visgi, pasak ekspertės, politikės liberalumas nėra labai ryškus.
Ingrida Šimonytė. Reklaminis plakatas Pilaitės rajone Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
 
„Mes girdime ir kritiką iš kai kurių partijos narių bei kai kurių jau buvusių narių, kad I. Šimonytės liberalumas kai kuriems nėra visai priimtinas. Bet, iš kitos pusės, jos liberalumas nėra toks labai ryškus, ir ji paprastai savo teiginį sugeba pagrįsti. Tačiau, aišku, liberalesnio fono ji tikrai atneša į konservatorių partiją“, – sakė R. Urbonaitė.
 
Ekspertė įsitikinusi, kad būtent nuo konservatorių komunikacijos dabar priklauso, kaip partija sugebės į savo rinkimų strategiją įtraukti ir liberalesnę politinę mintį.
 
„Nuo konservatorių partijos rinkimų strategijos, komunikacijos priklausys, ar jie sugebės tai šiek tiek amortizuoti ir parodyti galimybę, kad galima išlaikyti šiokias tokias dvi linijas arba du pogrupius, ar jiems tai nepavyks“, – įžvalgomis dalinosi R. Urbonaitė.
 
„Nemanau, kad balsų, kuriuos gali atnešti I. Šimonytė, bus daugiau nei tų, kurie pereis, pavyzdžiui, Rimantui Jonui Dagiui, net jeigu jis galiausiai tą partiją ir sukurs“, – pridūrė ji.
 
TS-LKD frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Visgi, politologės teigimu, tai, kad konservatorių sėkmė rinkimuose labai priklauso nuo vieno asmens, partijai yra blogas ženklas.
 
„Tai, kad nuo vieno žmogaus taip viskas priklauso, turbūt nėra gera žinia pačiai partijai. Bet tai, kad šiandien šis žmogus, turintis populiarumą, sutiko dalyvauti rinkimuose (konservatoriams. – ELTA), žinoma, labai svarbu ir iš esmės keičia visą situaciją“, – pripažino MRU politologė.
 
Antradienį konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis patvirtino, kad Seimo narė I. Šimonytė sutiko vesti partijos sąrašą artėjančiuose Seimo rinkimuose, primena ELTA.
 
TS-LKD taryba jau patvirtino pirmąją dalį partijos vienmandatininkų. Dėl epidemiologinės situacijos atidėjus savaitgalį turėjusį vykti partijos Tarybos posėdį, balsavimas organizuotas elektroniniu būdu pirmadienį ir antradienį.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.04; 06:00

Europarlamentarė Vilija Blinkevičiūtė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Europarlamentarė Vilija Blinkevičiūtė teigia, kad jai nesuprantamas konservatorių lyderių noras matyti Tėvynės sąjungai–Lietuvos krikščionims demokratams (TS-LKD) nepriklausančią Ingridą Šimonytę vedančią partijos sąrašą rudenį vyksiančiuose rinkimuose.
 
Socialdemokratė skeptiškai vertina ir „valstiečių“ siekį pirmu numeriu sąraše įrašyti nepartinį premjerą Saulių Skvernelį. Pasak jos, tai rodo partijų pirmininkų – Gabrieliaus Landsbergio ir Ramūno Karbauskio – silpnumą, neužtikrintumą ir nepasitikėjimą savo jėgomis.
 
Interviu naujienų agentūrai ELTA V. Blinkevičiūtė atkreipia dėmesį ir į sudėtingą moterų padėtį Lietuvoje. Buvusi Europos Parlamento Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininkė teigia, kad valdantieji ir jų lyderis Ramūnas Karbauskis vyrų ir moterų lygybės klausimo ne tik nemato kaip prioritetinio, bet apskritai „vis dar gyvena šiaudinės pastogės laikais“. To pavyzdys, pasak politikės, – atkaklus valdančiųjų priešinimasis priimti Stambulo konvenciją.
 
Europarlamentarė taip pat tikina, kad mažai tikėtina, jog po rudenį vyksiančių Seimo rinkimų socialdemokratai sudarytų koaliciją su konservatoriais. Politikė akcentuoja, kad kol kas Lietuvos gyvenime nieko tokio neįvyko, kad reikėtų griauti esančią skirtį tarp kairės ir dešinės ideologijos.
 
Šalies vadovas Gitanas Nausėda į Prezidento rinkimus atėjo su gerovės valstybės vizija. Sekdami prezidento retoriką apie gerovės valstybę pradėjo kalbėti vis daugiau politikų. Kaip manote, ar įsibėgėjus prezidento Gitano Nausėdos kadencijai galima teigti, kad pagaliau matomas teigiamas poslinkis šioje srityje?
 
Aš, kaip socialdemokratė, visada palaikiau ir palaikysiu tuos politikus, kurie nuoširdžiai tiki, kad mūsų valstybei, mūsų Lietuvai ir mūsų žmonėms būtina gerovės valstybė. Būtina ta valstybė, kurioje galima gyventi, kurti šeimas, gimdyti vaikus, kurioje tu gali jaustis laisvas, kurioje yra didelis tolerancijos lygis, kurioje tau nereikia emigruoti iš šalies, nes negali išgyventi su minimaliu atlyginimu.
Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
 
Iš tikrųjų sveikinu prezidentą ir labai norėčiau, kad tai netaptų tik tuo vienu iš rinkimų šūkių, su kuriuo jis ėjo į rinkimus ir dėl ko žmonės balsavo. (…) Dabar tik reikia padaryti taip, kad tai taptų realybe ir tikrove. Ar tai bus lengva? Jokiu būdu.
 
Ar jau matote prezidento daromus tam tikrus žingsnius šioje srityje?
 
Tam tikri žingsneliai yra, tam tikras siūlymas vienų ar kitų sprendimų yra, bet jūs pastebėjote, kaip sunkiai tai skinasi kelią? Kažkodėl „valstiečiai“, save vadinantys valdančiąja centro kaire, nepalaiko prezidento siekio, norų dėl realių veiksmų, kurie keistų į gerąją pusę mūsų žmonių gyvenimą. Aš manau, kad pasipriešinimas yra ir bus didžiulis, nes per žema mūsų politikų kultūra, kad jie suprastų, jog vardan tam tikrų tikslų, kurie yra būtini, mes turime visi susijungti, susivienyti, o ne visą laiką kritikuoti, kas yra geresnis ir t. t.
 
Mūsų, socialdemokratų, partija visą laiką palaikys prezidentą jo siekyje kurti gerovės valstybę, pradedant pačia mokesčių sistema. Bet gerovės valstybė iš tikrųjų nėra vien tik vaiko pinigai ar tinkamos pensijos ir pakankami atlyginimai. Yra labai daug kitų svarbių dalykų: kaip tu pats jautiesi, kaip jaunas žmogus gali realizuoti save. Kaip pas mus veikia švietimo sistema, kaip yra prieinama sveikatos priežiūra. Kaip tu jautiesi laisvas kitaip mąstydamas, kitaip atrodydamas, koks yra tolerancijos lygis mūsų valstybėje. Tai yra labai svarbūs dalykai.
 
O kokiose srityse matote vis dar egzistuojančių „blogovės valstybės“ pavyzdžių?
 
Yra iš tikrųjų labai daug sričių. Pavyzdžiui, švietimo sritis, atrodo, jau tokia atsibodusi, nuvalkiota tema, bet aš visą laiką galvoju, kodėl iki šiol mūsų valstybėje vieni vaikai turi kokybiško švietimo galimybes, o kiti – ne, nes jų tėvai neturi pakankamai pinigų. Didžiosios dalies tokių vaikų tėvai tikrai negali leisti jų į privačias mokyklas, negali papildomai samdyti korepetitorių, kad jie pasirengtų tinkamai egzaminams.
 
Arba, pavyzdžiui, tas mokyklų skirstymas – vienos mokyklos prestižinės, kitos – ne. Bet visur gyvena tie patys mūsų, Lietuvos valstybės, vaikai, vadinasi, diskriminacinis požiūris į juos yra jau nuo mažų dienų. Tai yra be galo blogai, taip būti jokiu būdu negali. Tai yra tokia sritis, apie kurią mes visą laiką kalbame: turėsime visokių susitarimų, padarysime mokytoją prestižine profesija, bet šioje srityje tikrai nieko nepadaryta.
 
Pakalbėkime apie galimas koalicijas. Kaip manote, ar tikėtinas scenarijus, kad po 2020 metų Seimo rinkimų socialdemokratai galėtų sudaryti vaivorykštinę koaliciją?
 
Tiesą pasakius, aš per ilgai esu politikoje ir šiuo atveju nebursiu iš kavos tirščių. Pirmiausiai mes turime rimtai dalyvauti Seimo rinkimuose, nes esame rimta parlamentinė, didžiausia Lietuvoje partija, todėl turime rimtai dirbti, kad rinkimų rezultatas būtų geras, kad laimėtume rinkimus, kad mūsų žmonės, mūsų rinkėjai duotų tą pasitikėjimo mandatą ir suteiktų galimybę formuoti daugumą. Su kuo mes būsime valdančiojoje daugumoje, priklausys nuo to, koks bus Seimas, kuo žmonės pasitikės, ką jie išrinks. O derybos neišvengiamai bus su kitomis politinėmis partijomis dėl daugumos, tačiau mes, socialdemokratai, matysime, kaip sutampa mūsų požiūriai į vienus ir kitus dalykus, ir turėsime tam tikras raudonas linijas, kurių peržengti negalime. Todė, aš manau, kad dar šiek tiek per anksti sudarinėti koalicijas. Tiesiog palaukime rinkimų ir tada matysime, kaip mums seksis.
 
Ar svarstytumėte galimybę sudaryti koaliciją su konservatoriais?
 
Pirmiausiai konservatoriai turi laimėti rinkimus. Daug kas jiems pranašauja, kad jie pasirodys gerai, bet gyvenimas parodys. Man atrodo be galo keista ir nesuprantama, kai parlamentinių partijų lyderiai nesiruošia vesti į rinkimus savo partijos žmonių. Aš nesuprantu, kaip tai gali būti. (…)
Ingrida Šimonytė. Reklaminiai plakatai. Slaptai.lt nuotr.
 
Jeigu tu esi partijos lyderis, turi suburti, uždegti žmones, įtikinti rinkėjus, kad esi partijos lyderis, vedi į rinkimus, prašai duoti pasitikėjimo mandatą, nes dirbsite taip, kad tas pasitikėjimas išliktų. Aš niekaip nesuprantu, kodėl rimtos partijos turi samdyti kažkokius rinkimų „vestuvių generolus“. Čia nesuvokiami dalykai yra: S. Skvernelis – ne partijos narys, I. Šimonytė – ne partijos narė, tačiau kažkodėl jie ves partijų sąrašus. Taip neturi būti. Tai rodo tų lyderių silpnumą, neužtikrintumą, nepasitikėjimą savo jėgomis. Todėl labai natūralus klausimas, ar jie gali būti partijos lyderiai. Aš tokių dalykų nepateisinu, man jie yra negražūs ir nesąžiningi. Mano įsitikinimu, partijos lyderis turi vesti savo partiją į rinkimus.
 
Saulius Skvernelis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Kitas dalykas, politine prasme man atrodo pigu, kad iki šiol tiek I. Šimonytė, tiek S. Skvernelis nelinkę atsakyti, ar jie, būdami nepartiniai, ves partiją į rinkimus ar neves. Toks „laužymasis“ man atrodo labai nesolidus. Visi žino, kad, matyt, ves, viskas bus gerai, bet dar pasilaužykime, pasibranginkime. Jie kažkodėl nestoja į tą partiją. Netiki ta partija? Kaip jie gali vesti partiją netikėdami partija. Galbūt dėl to, kad žurnalistai vis klaustų, ar Ingrida Šimonytė ves sąrašą, ar Saulius Skvernelis ves sąrašą, nes, matyt, kitaip neįdomūs. (…) Mes turime savo partijos lyderį.
 
Mes, socialdemokratai, išrinkome Gintautą Palucką visuotiniuose rinkimuose, ir mūsų partijos lyderis nebijo, atsakomybės nesikrato ir ves mūsų partiją į rinkimus, kas jam ir priklauso.
 
Bet visgi norėčiau grįžti prie klausimo, ar neatmetate konservatorių kaip galimų koalicijos partnerių?
 
Tai turi būti vertybinis klausimas, ir tai visiškai natūralu mūsų gana jaunai demokratijai kaip valstybei. Trisdešimt metų demokratinės valstybės raidoje yra labai mažai, trisdešimt metų žmogaus gyvenime – labai daug. Todėl vargu ar esant dar tokiai pakankamai jaunai demokratijai mes turime padaryti taip, kad dvi didžiosios, įtakingiausios partijos susivienytų tam, kad nebebūtų dešinės ir kairės skirtumo. Nemanyčiau, kad kažkas Lietuvoje atsitiko, jog taip turėtų būti.
 
Lietuvai gresia žymus europinės sanglaudos paramos apkarpymas – kone trečdaliu. Artėjant lemiamoms deryboms dėl būsimo ES biudžeto, Briuselis pažadėjo skirstant lėšas atsižvelgti į Lietuvos gyventojų skaičiaus sumažėjimą, tačiau kol kas dar lieka neaišku, kiek. Kaip regite situaciją?
 
Dėl naujojo Europos Sąjungos biudžeto 2020-2027 metų situacija kol kas yra iš tikrųjų sudėtinga, nes Europos Parlamentas yra išsakęs savo prioritetus ir derybines pozicijas, kad Europos Sąjungos biudžetas neturėtų sumažėti, nors Didžioji Britanija, kaip viena iš donorių, išėjo iš ES, mes turime tam padidinti valstybių narių įnašus. Lietuva, beje, tam pritaria, tačiau yra šalys donorės, kurių įnašai didžiausi ir kurios nesutinka – Nyderlandai, Švedija, Danija, Vokietija laikosi įvairių nuomonių. Mes, Europos Parlamentas, esame pasakę, kad nesutinkame su tuo siūlymu, kurį gruodžio mėnesį pateikė pirmininkaujanti Suomija, kur šalių narių įnašai būtų tik 1,07 procento. Mes siūlėme 1,3 proc., Europos Komisija – 1,1 proc. Gal čia atrodo skaičių žaismas, bet už to slypi milijardai, kurie būtų investuoti į valstybės nares, o tarp jų ir Lietuvą.
 
Europos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininkas Charles’is Michelis pateikė naujus siūlymus, kad šiek tiek būtų padidintas narių įnašas iki 1,074 proc., tai būtų apie 7,5 milijardo eurų. Jeigu tai būtų Lietuvai skirta suma, tai viskas būtų gerai, bet jeigu galvojama apie tai, kad ji būtų išsklaidyta 27 valstybėms, tai, žinoma, yra lašas jūroje ir tai, be abejo, netenkina.
 
Dėl didesnės paramos toms valstybėms, iš kurių daug žmonių emigravo, tai yra naujas pono Michelio siūlymas. Manau, šitą siūlymą mes labai rimtai apsvarstysime ir Lietuvai nauda iš to, be abejo, būtų. Matysime, koks bus sutarimas su kitomis šalimis. (…) Vis tik reikia labai apgalvotai naudoti tas lėšas, kad nebūtų jo iššvaistymo, kad nebūtų jo netinkamo naudojimo.
 
Lyčių padėtį matuojamame pasaulio indekse Lietuva atsidūrė 9 pozicijomis žemiau nei pernai, o pagal ministrių procentą užimame paskutinę vietą. Ką reikėtų daryti, kad po 2020 metų Seime ir Vyriausybėje moterų būtų daugiau? Ar tai matote kaip problemą?
 
Galėtų būti trumpas atsakymas – balsuoti už socialdemokratus, kur lyčių lygybės klausimas visą laiką buvo vienas prioritetinių. Tiesą pasakius, man gėda už dabartinę valdančiąją daugumą, kuri neva dedasi, kad yra centro kairės dauguma, bet kairiajai politikai visada yra būdingas lyčių lygybės klausimas. Tai yra prioritetas, kad ir vyrai, ir moterys gali lygiaverčiai dalyvauti darbo rinkoje, gauti ne mažesnį atlyginimą, po to – pensijas, dalyvauti sprendimų priėmime, užimti vieną ar kitą poziciją. Tai mums absoliučiai suprantamas, normalus dalykas. Tuo metu dabartiniai valdantieji ir, turiu pasakyti atvirai, „valstiečių žaliųjų“ pirmininkas Ramūnas Karbauskis, šito tikrai nesupranta. Jis gyvena tarsi šiaudinės pastogės laikais, o yra XXI a. Ir kuomet Lietuva neturėjo nė vienos moters ministrės, buvo didžiulė gėda. (…) Turi pasikeisti požiūris, turi pasikeisti stereotipai. 
 
Porą dalykų paminėsiu, kurie pastaruoju metu Lietuvoje buvo viešoje erdvėje ir mane, atvirai pasakysiu, tiesiog pritrenkė. Kai įsidarbino premjero žmona (…), Valstiečių ir žaliųjų partijos pirmininkas Karbauskis pasakė, kad ji įsidarbino todėl, kad nori padėti išlaikyti šeimą. Pasirodo, šeima neišgyvena iš premjero atlyginimo, kuris yra vienas didžiausių Lietuvoje. Pasirodo, moters įsidarbinimo motyvacija, pasak jo, gali būti tik tokia, kad išlaikytų šeimą. Požiūris XXI a. Europos Sąjungos valstybės valdančiosios partijos lyderio. Vadinasi, moteris šiaip sėdėtų namuose, bet valgyt nėra ko, todėl išeina dirbti. O kad moteris išsilavinusi, kad moteris nori save realizuoti, kad moteris turi patirtį ir gali normaliai dirbti tam, kad įtvirtintų save ir jaustųsi šalia savo vyro kaip lygiavertė partnerė, šitas kažkaip išplaukia, tarytum būtų nesuprantama.
 
Mane taip pat labai nustebino jauno žmogaus, policijos pareigūno, požiūris, kai buvo išžaginta mergina viename naktinių klubų. Kai policijos pareigūnas viešai pareiškė, kad nėra čia ko kabinėtis, skeryčiotis ar dar kažką daryti. Įsivaizduokite, pareigūnas, jaunas žmogus, jaunas vaikinas apkaltino auką. Matote, koks stereotipas ir koks požiūris, kiek daug dar reikia mums kalbėti, diskutuoti, rodyti gerosios patirties pavyzdžius, netylėti.
Esame viena iš nedaugelio šalių, kurios dar neratifikavo Stambulo konvencijos. Kaip manote, kokios to priežastys?
 
Tos pačios, kaip ką tik sakiau. Nes vėlgi tas pats dabartinis valdančiosios partijos pirmininkas (R. Karbauskis. – ELTA) pasakė, kad Lietuvai ratifikuoti Stambulo konvencijos nereikia, nes mes ir taip gerai kovojame su smurtu prieš moteris, kad ši konvencija yra skirta toms valstybėms, kurios neturi kitų svertų, kaip kovoti su smurtu artimoje aplinkoje ir prieš moteris. Dėl to, kol bus ši valdančioji dauguma, konvencija nebus ratifikuojama. Tą patį sakė ir premjeras.
 
Konservatyvesnių nuostatų šalininkai kritikuoja Stambulo konvenciją, teigdami, kad ratifikuodama konvenciją valstybė įsipareigoja kovoti su lyčių stereotipais. Tai, pasak jų, praktikoje reikštų, kad asmens lytinė tapatybė nebebūtų siejama su prigimtimi, o tik su jos pasirinkimu. Kaip vertinate šią susitarimui išsakytą kritiką?
 
Kada nenori nieko daryti, tai surasi šimtą priežasčių. Nieko bendro neturi ši konvencija su jūsų sakomais dalykais. Tai yra konvencija, skirta kovai su smurtu, su prevencija, su pagalba aukoms, su informavimu ir t. t. Tai yra visa apimantis dokumentas, kurio tikslas – kovoti su smurtu artimoje aplinkoje ar tai būtų moteris, ar tai būtų vaikas, ar tai būtų vyras – bet koks asmuo. Smurtauti prieš žmogų apskritai negalima, kad ir kokia būtų jo lytinė tapatybė, kuo jis įsivaizduotų esąs, niekas neturi teisės smurtauti, jo skriausti, mušti, tyčiotis… Juk net tokia katalikiška valstybė kaip Lenkija ratifikavo šią konvenciją ir nemato čia jokių problemų.
 
Europos Parlamento Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininkė Evelina Regner siūlo, kad metus priežiūros atostogos būtų apmokamos moterims, o metus – vyrams. Pasak politikės, tai galėtų išspręsti Europoje susidariusią situaciją, kad moterys už tą patį darbą gauna mažesnį atlyginimą ir jos praleidžia daug daugiau laiko augindamos vaikus. Kaip vertinate šį pasiūlymą?
 
Aš labai gerai pažįstu Eveliną Regner, mes esame kolegės, daug metų dirbame kartu Europos Parlamente, dabar ji – Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininkė. Praėjusią kadenciją man teko vadovauti šiam komitetui. Aš noriu pasakyti, kad Evelina, matyt, kai lankėsi Lietuvoje ir davė šitą interviu, griežtai, galbūt daugiau teoriškai, pasisakė, galbūt daugiau norėjo sukelti mūsų diskusijas, kas, aš manau, jai ir pavyko. (…)
 
Mes dar praėjusios kadencijos metu priėmėme direktyvą dėl darbo ir šeimos suderinimo. Džiaugiuosi, kad mums pavyko priimti šią direktyvą, dabar ją per keletą metų perkelsime į Lietuvos teisę. Tikslas buvo, kad ir tėčiai, ir mamos dalintųsi vaiko priežiūra. (…) Direktyva numato, kad vaiko priežiūrai mama ir tėtis gauna mažiausiai po 4 mėnesius kiekvienas. Iš jų 2 mėnesiai yra neperleidžiami. Šias atostogas galima paimti iki vaikui sukaks 8 metai. T.y. jei tėvas nenorės imti atostogų, mama galės paimti iki 6 mėn. Čia minimalūs dydžiai, valstybės narės gali juos didinti. Niekas nesiūlo Lietuvai metus suteikti mamai ir metus – tėčiui. Reikės apsispręsti tik dėl tų dviejų neperleidžiamų mėnesių.
 
Lietuvai dar viena aktuali problema – didelis socialinės rizikos šeimų skaičius, Lietuvai darosi vis aktualesnė girtų gimdyvių problema, visai neseniai girta moteris Vilniuje pagimdė naujagimį. Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga teigia, kad sprendžiant tokias problemas reikalingas švietimas ir aktyvi socialinė priežiūra, kaip manote, ar šių priemonių užtenka, kad situacija Lietuvoje imtų gerėti?
 
Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Tai yra labai skaudi tema. Kalbant apie paskutinę gimdyvę, pasirodo, ji yra ir pareigūnė. Tai sunkiai suvokiami dalykai. Matyt, reikia labai daug kalbėti ir šviesti, suteikti pagalbą ir paramą šeimoms, kurios mes neturime pakankamai. Aš manau, kad tai labai didelė problema. Pagalbą ir paramą, aš turiu omenyje, ne vaiko pinigus. Aš turiu omenyje, kad specialistai turėtų lankytis ir padėti. (…) Mums labai trūksta tiesioginių, medicininių, psichologinių paslaugų jaunoms šeimoms, susiduriančioms su tam tikra įtampa. Tai yra skaudūs dalykai, ir kol kas aš to recepto neturiu.
 
Probleminėse šeimose užaugusių asmenų šeimos neretai taip pat patenka į socialinės rizikos grupę. Kitaip tariant, vaikai, gimę socialinės rizikos šeimose, automatiškai patenka į prastesnes startines pozicijas. Kokių veiksmų turėtų imtis valstybė, kad būtų geriau užtikrinamos vaikų lygios galimybės?
 
Yra labai didelė nelygių galimybių ir skurdo problema. Turbūt net nepatikėsite, kad apie 20 mln. vaikų, gyvenančių Europos Sąjungos valstybėse, turtingoje bendrijoje, skursta. Mes Europos Parlamente jau balsavome už tai ir priėmėme sprendimą, kad reikalinga suvienyti pajėgumus, kad ateitų europiniai fondai ir lėšos, kad būtų europinė vaiko garantija, kad būtų suvienytos nacionalinio biudžeto lėšos, ir mes visi kartu galėtume kovoti su vaikų skurdu ir už vaikų lygias galimybes. Labai svarbu, kad mūsų vaikai, nepriklausomai nuo šeimos, galėtų mokytis ir turėtų kokybišką priėjimą prie švietimo, (…) kad turėtų kokybišką sveikatos priežiūrą, kad jų būstas, maistas būtų tinkamas, – į tai reikia investuoti nuo mažų dienų, nes skurdas gimdo skurdą. Ir tai labai sunkus ir ilgalaikis darbas.
 
O kaip vertinate socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio veiklą kovojant su jau minėtomis socialinėmis problemomis?
 
Aš linkiu ministrui Linui Kukuraičiui sėkmės, nes pati dirbau (socialinės apsaugos ir darbo. – ELTA) ministre aštuonerius metus ir sakyčiau, kad tai viena sunkiausių ministerijų ir sričių. Nes problemų begalės, ir ne visas jas iš karto galima išspręsti. Aš tikrai tikiu, kad ministras, kuris dirba toje srityje, nori, kad kuo geriau sektųsi. Galbūt ne viskas visada pasiseka, nes reikia labai rimtai kovoti, norint išmušti tas investicijas į socialinę sritį, juk visą laiką atsiras kitų prioritetinių sričių. Taip jau Lietuvoje yra, kad daug labiau norima investuoti į betoną, o ne žmones. O į žmones investuoti sudėtingiau, nes lėšos turi juos pasiekti. Linkėdama ministrui Kukuraičiui sėkmės tikrai galvoju, kad žmogus stengiasi, gal ne viską pavyko padaryti, ne visą laiką gavo palaikymą iš valdančiosios daugumos. Nežinau nė vieno ministro, dirbusio šioje srityje, kuris norėtų, kad būtų blogiau. Tik vieniems gal geriau pasisekdavo, nes čia yra kasdienė kova.
 
Ačiū už pokalbį.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.01; 03:00

Aleksandras Abišala. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Buvęs premjeras Aleksandras Abišala teigia kritiškai vertinąs Sauliaus Skvernelio vadovaujamos Vyriausybės darbą. Kartu šiuo metu verslo konsultavimu užsiimantis Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras tvirtina, kad S. Skvernelio vietoje nebesigundytų tęsti politikos su „valstiečiais“. Jo teigimu, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) lyderio Ramūno Karbauskio sukurtas „dvivaldiškumas“ ir dirigavimas Vyriausybei nuo galinės sėdynės buvo pagrindinė dabartinį Ministrų Kabinetą ištikusių nesėkmių bei pridarytų klaidų priežastis.
 
Kritikos A. Abišala negaili ir prezidentui Gitanui Nausėdai. Interviu Eltai signataras teigia manąs, kad G. Nausėda, atmetęs premjero teiktą kandidatūrą į ministrus, spaudimą valdantiesiems galėtų daryti subtiliau. Jo teigimu, net pripažinus tai, kad Jaroslavas Narkevičius yra blogas ministras, šalies vadovas turėtų santykiuose su Vyriausybe ir valdančiaisiais labiau kliautis savo visuomenėje turimu autoritetu. Nors Lietuvoje, teigia signataras, politika vis dar organizuojama „nulinės sumos“ santykių logika, kerštavimas, pabrėžia jis, kaip „politinis instrumentas“, savo jau atgyveno. 
 
Galiausiai, A. Abišalos manymu, klaidų pridariusiems, dėl Vyriausybės fabulos nesusitarusiems ir reformų įgyvendinimo metu mindžikavusiems „valstiečiams“ šiuo metu aiškus atsakymas į vieną klausimą – lyderystės po Seimo rinkimų jie nebeturės. Tačiau, svarsto ekspremjeras, galimybes „valstiečiai“ likti vadžioje išlaiko neblogas. Net Ingridai Šimonytei sutikus vesti konservatorių sąrašą, tęsia jis, koalicija tarp centro kairės partijų yra kur kas labiau tikėtina nei centro dešinės. Tuo labiau, akcentuoja A. Abišala, konservatoriai rinkimuose, ko gero, vėl atsimuš į turimas stiklines lubas. 
 
„Tuo, kad konservatoriai turi lubas, turbūt neįmanoma abejoti – statistika tokia. Todėl, kol nenueis ta karta, kuri sako, kad Vytautas Landsbergis varškę suėdė ir kolūkius suardė, niekas nesikeis“, – teigė buvęs premjeras.
 
Esate vienas iš Lietuvos ekspremjerų, kaip regite situaciją Vyriausybėje? Dar vasarą, ko gero, tapo aišku, kad atsilaisvins viena kėdė Ministrų Kabinete, rudens pabaigoje – tai jau tapo faktu. Nepaisant to, 2020-iesiems įsibėgėjus tebeturime tuščią kėdę ir tarp Prezidentūros ir Vyriausybės mėtomą kamuoliuką su užrašu – procesas dėl naujo ministro paieškų yra vilkinamas. Tai normalu?
 
Atsakant į šį klausimą reikėtų pradėti iš toliau. Man patinka grynosios formos – politinėse struktūrose taip pat. Aš gerai suprantu Jungtinės Karalystės politinę sistemą, kuri yra ryškiausia parlamentinė sistema pasaulyje ir puikiai suprantu, kaip veikia Jungtinių Valstijų politinė sistema, kuri, ko gero, tarp demokratinių valstybių ryškiausia kaip prezidentinė sistema. Beveik suprantu, kaip veikia Prancūzijos sistema, kuri yra daug labiau prezidentinė nei Lietuvos sistema…
Sauliaus Skvernelio rinkimų štabas. Slaptai.lt nuotr.
 
Lietuvoje sistema kabo per vidurį – ji yra labai priklausoma nuo asmenybių. Tai vienas dalykas. Antras dalykas, aš manau, kad Lietuva yra labiau parlamentinė nei prezidentinė, o parlamentinėje respublikoje Vyriausybė turėtų būti savotiška Seimo valdyba. Dauguma išsirenka lyderį, jis suburia savo komandą, ir tai yra Vyriausybė. (…) Mano supratimu, Vyriausybę turėtų sudaryti aiškūs ir neginčijami politiniai lyderiai. Jeigu žmogaus, kuris vadinasi ministru pirmininku, lyderyste imama abejoti, jis tiesiog turi būti daugumos pakeičiamas. Negali būti taip, kad nuolat eitų skirtingi signalai, skirtingi sprendimai ar ginčai tarp Seimo daugumos ir ministro pirmininko. To tiesiog negali būti.
 
Ministras pirmininkas turi būti daugumos išsirinktas lyderis.
 
Tokių signalų, jei žvelgtume į Vyriausybės ir Seimo daugumos santykius, buvo.
 
Buvo nemažai ir jie ne visada visi išlindo į viršų. Ir kuo visa tai gali baigtis? Jeigu nėra sutarimo tarp daugumos ir premjero, tai tiesiog turėtų būti pakeičiamas premjeras. Jei premjeras bando lyderiauti, vadovauti, siūlo sprendimus: vieną kartą siūlo – nepavyko, antrą kartą nepavyko… Tuomet jis turėtų sakyti – atsiprašau, nesugebėjau, traukiuosi…
 
Jūsų nuomone, tokių nesutarimų, į viešumą išlindusių ir neišlindusių, buvo daug?
 
Aš manau, kad Lietuvoje nesutarimai yra žymiai ryškesni ir blogesni nei kad Jungtinėje Karalystėje. Ministras pirmininkas sako (valdančiajai daugumai Seime – ELTA), ups, atsiprašau… jeigu jūs taip manote, ir aš taip manysiu. Ministras pirmininkas turėtų sakyti, kad jei ir jūs taip manote ir nekeičiate savo nuomonės – tai statykite ir žmogų, kuris tokią nuomonę kaip kad dauguma turi. Bet, pabrėžiu, dauguma, o ne vienas žmogus, kuris yra partijos vadovas. Tai labai didelė Lietuvos keistenybė, kad partijų vadovai ne visada tampa ministrais pirmininkais.
 
Panašu, tai tampa net tendencija, turime „valstiečių“ ir konservatorių partijas, kurios besiruošdamos rinkimams galvoja apie tą patį – sąrašo vedliu ir potencialiu premjeru statyti ne tik ne partijos pirmininką, bet netgi nebūtinai partietį.
 
Manau, kad tai yra bėda. Gal kažkam ir atrodo, kad čia nieko tokio. Lenkai taip valdosi, tačiau ar tai geras pavyzdys? Daugiau aplinkui tokių pavyzdžių nerasime. Tai yra bazė, kurios išvada yra ta, kad ministras pirmininkas praktiškai negali turėti savo nuomonės arba ją tenka labai sunkiai ginti, arba net „susivalgyti“. Viskas nuo čia ir prasideda. Aš tikrai nemanau, kad ministras pirmininkas, jeigu jis būtų iš tikrųjų lyderis savo frakcijoje, būtų siūlęs, su visa derama pagarba, Luką Savicką į ministrus. Jis yra labiau sprendėjų aptarnautojas, o ne sprendėjas. Aš tikrai nesu prieš jaunus žmones, galų gale man pačiam buvo 35 metai, kai tapau ministru pirmininku. Ir labai gailiuosi, kad neturėjau rimtos vadovavimo patirties. Tačiau tuomet situacija buvo visai kita. Patirties valdyme reikia…
 
Viešojoje erdvėje jūsų tezė vienu atžvilgiu gali atrodyti bent jau šiek tiek keista – L. Savickas yra premjero žmogus, jo patarėjas.
 
Jei mes būtume Prancūzija, kur prezidento kabinetas turi didesnes galias ir kur prezidento patarėjai yra vos ne viršesni politikai ar bent jau to paties rango kaip ministrai – tada būtų viskas suprantama… Lietuvoje premjero patarėjai nėra sprendėjai, jie yra aptarnaujantis personalas… Su visa derama pagarba, aš tikrai nemenkinu jų (patarėjų – ELTA) darbų ir nuopelnų, bet jie yra padėjėjai, suformuluotojai, bet ne politikos darytojai. Tam reikia patirties, o jos daugiau sukaupia net viceministrai, juo labiau politikai, praėję politinę mokyklą.
 
Tai, kas jums akivaizdu, panašu, kad partijos lyderiui Ramūnui Karbauskiui atrodo priešingai. Jis sako, kad vargu ar prezidentui atmetus Luko Savicko kandidatūrą pavyks rasti labiau kompetentingą, labiau tinkantį į šias pareigas žmogų.
 
Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Neabejoju Savicko išmanymu: žiniomis apie ekonomiką, apie verslą… Tačiau tik žinių nepakanka, kompetencija tai ne vien žinios. Reikalinga mokėti priimti sprendimus, valdyti situacijas, dirbti su žmonėmis, kurie nebūtinai taip pat galvoja kaip tu ar yra tavo atžvilgiu gerai nusiteikę. Ypač dabartinėje situacijoje. Mes ne kartą esame matę iš „profesionalų“ Vyriausybės, kad patirtis ir sugebėjimas dirbti su Seimo dauguma yra labai reikalingas. Nuo to labai stipriai priklauso ministro veikla. Jeigu man reikėtų spręsti – aš ieškočiau labiau patyrusio politiko nei ekonomikos eksperto.
 
Bet kodėl, jūsų nuomone, buvo pasielgta būtent taip. Kodėl, aš suprantu iš jūsų kalbos, būtent iš valdančiosios partijos atėjo signalai, kad reikia skirti būtent Savicką, nes premjeras, pasak jūsų, turėdamas laisvę spręsti, būtų kažką kitą delegavęs.
 
Aš nežinau istorijos, reikėtų klausti premjero ir Seimo Kultūros komiteto pirmininko.
 
Jie abu sutartinai akcentuoja Luko Savicko kompetenciją.
 
Politikai visada ras kuo pagrįsti savo sąmones ar nesąmones. Ir tai nebūtinai sutampa su tikrosiomis priežastimis. Vienas dalykas, buvo kalbama apie kompetentingų profesionalų Vyriausybę. Šis modelis subyrėjo, vėliau buvo sakoma, kad reikalingi patyrę politikai. Tuomet Jaroslavas Narkevičius, kuris mažai ką bendro turi su keliais ir geležinkeliais, bet yra politikas, tapo ministru. Taip lyg ir buvo visuomenei pasakyta, kad mes galvojome, jog su profesionalų Vyriausybe bus geriau, bet, pasirodo, reikėjo, kad būtų politikų. Dabar vėl nuo to nusigręžiama. Čia sąmokslo teorijų galima prikurti visokių, bet įtarimas yra toks, kad buvo iš anksto aišku, jog prezidentas vetuos ir tiesiog jam pakišta asmenybė, kurią vetuoti būtų lengviau.
 
Viešojoje erdvėje sukasi bent jau kelios interpretacijos, kodėl prezidentas pasielgė taip: viena jų – oficiali, tai, ką kalba prezidentas, dėl asmeninių Luko Savicko kompetencijų. Kita, apie ką jis ir pats netiesiogiai užsimena – kad tai buvo reakcija į Narkevičiaus klausimą ir valdančiųjų užsispyrimą nesiskaityti su šalies vadovo lūkesčiais. Jūsų nuomone, kokiais argumentais vadovavosi Prezidentūra: Luko Savicko, kaip tokio, kandidatūra, ar visgi įsijungė politinis, tarpinstitucinis konkuravimas, kaip atsakas į situaciją dėl susisiekimo ministro?
 
Aš galiu tik pasakyti, kaip aš būčiau daręs prezidento vietoje ir kas man patinka bei nepatinka šioje situacijoje. Man nepatinka keršto ar spaudimo instrumentai šiuolaikinėje politikoje, jau nebe viduramžiai, kad būtų galima tokius svertus naudoti. Man labiau norėtųsi, kad prezidentas, viena vertus, spaustų Narkevičių, kuris nėra geras ministras, atsistatydinti, bet, antra vertus, paliktų kitoje rankoje normalius santykius, kurie reikalingi mūsų politinei sistemai ir sąrangai. Ypač santykius su Vyriausybe. Karas su Vyriausybe… Aš galvoju, ar jis nebūtų per brangus visuomenei.
 
Jūs tarsi sakote, kad tam tikrą kainą prezidentas jau sumokėjo nepaskirdamas Luko Savicko?
 
Aš sakyčiau net plačiau, prezidentas moka tam tikrą kainą kariaudamas su Vyriausybe. Jei Vyriausybė labai bloga, tai gal geriau ją spausti visokiomis priemonėmis. Iki rinkimų nedaug liko…
 
Bet gal situaciją galima matyti taip: prezidentas, ne visiškai pagrįstai atmesdamas kandidatūrą, sumokėjo kainą, tačiau ji galbūt kur kas mažesnė nei ta, kurią tektų sumokėti, pavyzdžiui, leidus valdantiesiems nesiskaityti su prezidento nuomone. Kitaip tariant, prezidentas atliko preventyvų smūgį siekdamas apsisaugoti nuo situacijų, kurios kainuos kur kas brangiau nei tai, kiek kainavo Savicko istorija? Įmanoma tokia logika?
 
Manau, tokia logika įmanoma, klausimas tik, kiek ji yra logiška ir kiek ji yra pagrįsta. Matote, juk čia ne Niutono mechanika, tu negali tiksliai suskaičiuoti, kas bus, kaip veiks vienokios ar kitokios jėgos ar tam tikros aplinkybės. Mano nuomone, prezidento instrumentas buvo per aštrus. Neabejotinai, svarbiausias prezidento ginklas yra visuomenės nuomonė, kuri išreiškiama per jo reitingus. Aš visai priimčiau prezidento strategiją – išlaikant gerą nuomonę apie save padėti visuomenei susiformuoti nuomonę apie kitus. Man labiausiai patiktų, jei jis sakytų: žmonės, žiūrėkite, šis ministras yra blogas, jo rėmėjai manęs neklauso, tai pasidarykite patys išvadas… bet mums reikia efektyviai funkcionuojančios Vyriausybės jau dabar. Mes negalime palikti palaidos balos Vyriausybėje iki kitų rinkimų, iki kurių aš jus gal ir įtikinsiu išsirinkti kažką kitą, kas veiks efektyviau. Kitaip tariant, nepaisant to, kad jie tokie, kitokios galimybės nei dirbti mes neturime. Todėl reikia leisti parinkti žmogų, kuris galėtų daryti darbus. Darbus reikia daryti.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Slaptai.lt nuotr.
 
Apibendrinkime prezidento ir valdančiųjų santykius. Mes matome ne tik vertybinius skirtumus, bet ir tam tikrus principinius susidūrimus: dėl Jaroslavo Narkevičiaus, Luko Savicko, iš dalies dėl Roko Masiulio. Žvelgiant į perspektyvą, į likusią šios valdžios kadenciją, santykiai, iš to, ką matome ir girdime, gali virsti į aštresnę konfrontaciją? Prezidentas pripažino, kad konfliktas yra ir kad dabar svarbu padaryti išvadas, leisiančias sukurti geresnius santykius.
 
Šioje vietoje prezidentas teisus, jis daug teisesnis už Kultūros komiteto pirmininką, kuris sako, kad nėra konflikto. Bet konfliktai yra politikos kasdienybė. Iš principo konfliktas visada yra tarp skirtingų partijų, nes jos siūlo skirtingus sprendimus. Jei prezidento požiūris nesutampa su Seimo daugumos ar jų lyderių požiūriu – tai jau ir yra konfliktas. O konfliktų negalima kišti po kilimu, juos reikia spręsti. Šiuolaikinėje politikoje konfliktai sprendžiami arba susitariant, kad yra konfliktas ir mes jį paliekam, bet su kitais dalykais tvarkomės kiek įmanoma, arba susitariame, kaip tą konfliktą išspręsti.
 
Tai kaip bus šiuo atveju?
 
Manau, kad geriausias įmanomas sprendimas, nes susitarti dėl daugelio dalykų tiesiog neįmanoma, prezidentui ir Seimo daugumai palikti nuošalyje dalykus, dėl ko nesutariama, o dėl kitų dalykų dirbti taip, kaip įmanoma. Dėl to man ir nepatinka Narkevičiaus ir Savicko sudėjimas ant vienų svarstyklių – vieną konfliktą bandoma spręsti sukeliant kitą konfliktą, priverčiant kitą pusę nusileisti. Panašu, kad pas mus Lietuvoje „Win-Win“ principu pagrįsta politika dar neatėjo.
 
Lietuvoje, manote, kad nulinės sumos žaidimo logika labiau vadovaujamasi?
 
Kol kas taip.
 
Stabtelkime ties premjeru. Dabartinės Vyriausybės kadencija eina į pabaigą. Jūs, kaip ekspremjeras, kaip vertinate dabartinio ministro pirmininko darbą?
 
Aš tikrai nesu nei šios daugumos, nei premjero Sauliaus Skvernelio gerbėjas. Bet reikia pripažinti, kad kai kurie dalykai šios Vyriausybės buvo padaryti. Iš tų padarytų dalykų kai kurie geri, kai kurie blogi. Kita vertus, problemą, kurią turi šis Ministrų Kabinetas, turime ir mes visi. Lietuvių tautinis paukštis galėtų būti varna, nes jis sumanus paukštis, vienas gudriausių paukščių apskritai. Bet kodėl varna niekada nenuskrenda į pietus? Todėl, kad ji labai smalsi, ji paskrenda, jai pasidaro smalsu ir ji grįžta atgal pasižiūrėti kiek nuskrido. Taip ir mes… Kai pradedame ką nors daryti – grįžtame atgal pasižiūrėti. Padarėme milijardą milijonui – grįžome atgal pasižiūrėti. Sukišome kažkada į nacionalinį stadioną 100 mln. litų ir grįžome pasižiūrėti. Daugybė tokių grįžimų… Aukštojo mokslo reforma – kažką padarėme, grįžome pasižiūrėti. Man regis, kad tai šiai Vyriausybei labiau nei kitoms būdinga…
 
Premjeras yra sakęs, reflektuodamas savo darbą, kad pagrindinės šios Vyriausybės padarytos klaidos yra pernelyg didelis išankstinis optimizmas ir klaidingas sumanymas reformuoti kone 6 sritis vienu metu.
 
Tai, be abejo, klaida. Visgi jeigu Vyriausybė būtų daugumos lyderių komanda, manau, kad būtų pavykę daug daugiau. Tačiau kai yra bevaldystė ir kiekviena pusė bando kažkiek įtvirtinti savo pajėgumus – taip ir atsitinka.
 
Kaip kad buvo su švietimo klausimais…
 
Tą ir sakau. Lietuvoje visais laikais buvo, kad Vyriausybė kažką inicijuoja, pradeda, tačiau Seime viskas užgesinama. Tačiau tokio ryškaus gesinimo kaip kad šiame Seime nėra buvę. Manau, kad klaida buvo eiti su profesionalų Vyriausybe. Nors ir buvo ten savo sritis gerai išmanančių žmonių, Seime jie žlugo. Manau, kad viena iš premjero Sauliaus Skvernelio problemų buvo ta, kad jis nelabai palaikė savo ministrus: ne tik sakant – aš palaikau, bet mėginant paspausti daugumą Seime, kad ji arba keičia Vyriausybę, arba priima tai, ką Vyriausybė sako. Žinoma, ginčų tarp Vyriausybės ir Seimo gali būti…
 
Kokius chrestomatinius pavyzdžius išskirtumėte kaip blogosios šios Vyriausybės darbo praktikos pavyzdžius? Ko nereikėtų daryti kitoms Vyriausybėms ir ko reikėtų pasimokyti iš šio Ministrų Kabineto?
 
Tikrai nenoriu aiškinti Skvernelio Vyriausybei, ką jie padarė blogai ar blogiausiai. Aš galiu pasakyti, ko man labiausiai gaila – aš esu švietimo fanas ir man tikrai gaila nepavykusios švietimo reformos.
Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Nors aš ir cinikas, bet tokia viltis, kad šiai Vyriausybei pavyks, neslėpsiu, ruseno. Dabar, aš manau, kad švietimo reforma yra visiškai sužlugusi. Bent jau vykdyta reforma iš viršaus. Kiek universitetai turėjo kvapo, supratimo ir noro bandyti keistis patys – tiek ir turim pagerėjimo. Su mokyklų tinklu – panašiai. Bet reforma iš viršaus, nors valdžia yra švietimo sistemos savininkė, nepavyko.
 
Ne kažką žada ir nacionalinis susitarimas dėl švietimo. Turime keistą situaciją, kai ruošiami, atrodo, du tarpusavyje konkuruojantys susitarimai ir kalbos apie nacionalinį matmenį nebėra.
 
Tai, kad jie du konkuruoja, nėra blogai… Prisiminkime Lietuvos trisdešimtmetį… Iki pat pabaigos buvo du konkuruojantys Lietuvos Konstitucijos tekstai – gana vienas kitam prieštaraujantys. Tačiau iš to gimė Konstitucija, kurią turime 30 metų… Susitarti yra įmanoma, klausimas, ar yra susitarimui pagrindas.
 
Apibendrinkime Vyriausybės reikalus. Kaip dėl Sauliaus Skvernelio likimo? Diskusijos kyla dėl to, ar premjeras toliau temps „valstiečių“ sąstatą rinkimuose, ar jis bus jų lokomotyvas… Jūs S. Skvernelio vietoje kaip elgtumėtės?
 
Į mano politikos įsivaizdavimą S. Skvernelio buvimas su „valstiečiais“ toks, koks yra dabar, netelpa.
 
Kitaip tariant, jūs jo vietoje su „valstiečiais“ praleistus metus traktuotumėte kaip pamoką, kad daugiau susidėti nebereikėtų?
 
Šioje vietoje yra labai daug „jeigu“, mes juk daug vidinių dalykų nežinome. Jeigu Skvernelis tiki, kad Karbauskis pasitrauks toliau nuo vairo ir net atsisėdęs ant užpakalinės sėdynės nebandys vairuoti… Aš apskritai ramiai įsivaizduočiau situaciją, jei Saulius Skvernelis būtų „valstiečių“ sąjungos pirmininkas, o Ramūnas Karbauskis būtų vienas iš įtakingų politikų arba pats eitų į Vyriausybę, arba galų gale liktų Seimo pirmininku… Tada atsirastų vieninga struktūra, kuri galėtų veikti. Tai nereiškia, kad nebūtų prieštaravimų ir ginčų, bet patys ginčai tuomet būtų kitaip sprendžiami… O dabar tai, kad S. S. Skvernelis nėra partijos narys, kad jis yra legionierius – tai yra didelė problema.
 
Kitaip tariant, Skvernelis, spręsdamas dėl tolesnio buvimo su „valstiečiais“, turėtų atsižvelgti į tai, kaip atrodytų „valstiečių“ valdžios struktūra po rinkimų? Žinoma, jei tik „valstiečiai“ liktų valdžioje, o jis pats premjero poste. Kitaip tariant, kad būtų subordinacinis aiškumas?
 
Aš sėkmingą dvivaldystę matau tik vieną – tai Algirdo ir Kęstučio. Bet ir ji baigėsi Kęstučio mirtimi… Tačiau minima dvivaldystė buvo aiškiai pasidalinusi atsakomybės sritis, ne per daug lendant į vienas kito daržą. Dabar taip nėra.
 
Kokios Vyriausybės reikėtų Lietuvai po Seimo rinkimų. Ši kurį laiką buvo gavusi, kaip jau kalbėjome, profesionalų Vyriausybės vardą. Dabar ji tarsi ir hibridinė: yra tiek profesionalų, tiek politikų… su kokiu vardu turėtų ateiti kita Vyriausybė?
 
Užduotis Vyriausybei yra viena – vykdyti viešą valdymą ir viešą administravimą. Kitokių reikalų Vyriausybė neturi… aš nuosekliai bandau sakyti tą patį – Vyriausybėje turi būti politikai.
 
O Seimo rinkimai – kokie jie bus, jūsų nuomone? Jau dabar jaučiame artėjančių rinkimų turbulencijas: kuriasi naujos partijos, formuojasi priešrinkiminės sąjungos, derinamos programos. Kaip regite rudens Seimo rinkimus? Jie bus kažkuo kitokie nei buvo prieš tai? 2016 m. X faktoriumi tapo „valstiečių“ partija. Ar galima tikėtis kitokių netikėtų veiksnių?
 
Arūno Valinsko partija, jei gerai atsimenu, atsirado likus daugiau laiko iki rinkimų nei liko dabar. Abejoju, ar tokių atsiras iš tų, kurie dabar formuojasi: Rimanto Dagio, Arvydo Juozaičio… man kažkaip nelabai tikisi…
 
Per mažai išteklių?
 
Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ir laiko, ir resursų, ir tiesiog… Nebandau nieko smerkti, bet kai po tiek metų žmonės bando išlįsti iš po akmens ir sakyti, kad aš naujas ir gražus, ir geras… Man tai nelabai. Mano spėjimas yra, kad rinkimuose rimtų naujų faktorių neatsiras… Tuo, kad konservatoriai turi lubas, turbūt neįmanoma abejoti – statistika tokia. Todėl kol nenueis ta karta, kuri sako, kad V. Landsbergis varškę suėdė ir kolūkius suardė, niekas nesikeis. Ingrida Šimonytė, su derama pagarba, daug kas šneka, gali pridėti šiek tiek procentų konservatoriams. Ir jei ji eis, tai ji ir pridės.
 
Jūs manote, kad Ingridos Šimonytės korta, kurią, panašu, norėtų mesti konservatoriai, yra tinkama?
 
Aš manau, kad tai yra tinkamiausiais būdas Ingridą Šimonytę įtraukti į rimtą politiką. Ji jau praėjusi prezidentinius rinkimus ir visa kita… Jau gana sėdėti ant užpakalinės sėdynės.
 
Įsivaizduojate ją premjero vietoje?
 
Puikiausiai, nebūtų jokių problemų.
Ingrida Šimonytė. Reklaminiai plakatai. Slaptai.lt nuotr.
 
Tačiau vėlgi, ar nebūtų ta pati situacija, kaip kad su dabartine valdančiąja dauguma. Partijos pirmininkas ir ministras pirmininkas nesutampa.
 
Jeigu būtų Šimonytė… Aš tai įsivaizduočiau tik vienu atveju – kad ji į rinkimus eitų tapusi partijos nare. O dėl to, kas yra partijos pirmininkas… Taip, tai ta pati problema. Nepaisant asmeninių savybių, iš tikrųjų partijos pirmininkas turėtų būti pretendentas į premjerus. Partija, bijodama, kad Gabrielius Landsbergis neatrodo labai patrauklus ir kad jis gali nusmukdyti visus rinkimus, matyt, dalyvauti (be kito sąrašo vedlio – ELTA) neišdrįs. Todėl, matyt, atsiras manevravimas. Tačiau šiuo atveju vien tik dėl asmeninių savybių, manau, kad būtų daug mažiau problemų tarp partijos pirmininko ir premjero, jei taip atsitiktų…
 
Apskritai, kiek tikėtina, kad tokio scenarijaus realizacija, kai reikia galvoti apie konservatorius valdžioje, yra aktuali?
 
Tai, kad dešinysis sparnas galėtų laimėti rinkimus nėra labai tikėtina. Aš manau, kad tol, kol mes turime 70 mažoritarine sistema renkamų Seimo narių, tol greičiausiai taip ir bus. Konservatoriai gali susirinkti net absoliučią daugumą savo sparne, bet gali prapilti vienmandates vien todėl, kad to, kuris pirmas išeina, tiesiog dauguma nekenčia ir tada jau renkasi bet ką…
Gabrielius Landsbergis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
 
Jei jau apibendrintume mūsų pokalbį: sakote, kad rudenį daugiau šansų yra formuoti centro kairės koaliciją, panašu, kad „valstiečiai“ neturės tiek mandatų, kiek įgijo 2016 m. Dėl to bus sudėtingiau formuoti valdančiąją daugumą?
 
Nemanau… Kas gali laimėti rinkimus? Palucko socdemai gali turėti daugiau nei „valstiečiai“… Galbūt dar atsiras kažkas iš naujųjų partijų; Lietuvos lenkų rinkimų akcija tinka prie visų, išskyrus konservatorius… Bet labai realu, kad mums nereikės galvoti, ar Karbauskis su Skverneliu kažką susitars… Karbauskis į Vyriausybę greičiausiai neis, tai tada Skverneliui liks eiti kokio ministro pareigas.
 
Įsivaizduojate, kad pabuvęs premjeru S. Skvernelis taps ministru?
 
Man asmeniškai tai būtų sunku. Dėl to, kai aš savo laiku pasiekiau politikos viršūnę, kokias kitokias pareigas eiti atrodė sudėtinga. Tačiau viskas priklauso nuo asmens apsisprendimo, juk yra visokių pavyzdžių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.23; 00:04

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Perskaičiau analitiko Vladimiro Laučiaus straipsnį “Su prezidento Nausėdos pagalba į valdžią sugrįš socdemai”.

https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/vladimiras-laucius-su-prezidento-nausedos-pagalba-i-valdzia-sugris-socdemai.d?id=83497105

Rinkiminė kampanija prasidėjo.

Galima ginčytis dėl straipsnio pavadinimo pagrindimo, pasak jo, tuo, kad Prezidentas Gitanas Nausėda susitikimų ciklą su partijų lyderiais pradėjo nuo Socialdemokratų partijos pirmininko Gintauto Palucko. “Tačiau „P“ raidė juk nėra pirma abėcėlėje. Ramūnas Karbauskis ir Gabrielius Landsbergis pirmauja ir pagal abėcėlę, ir pagal savo frakcijų Seime dydį. Jei sakytume, kad dėl pirmo kvietimo pas prezidentą nereikia daryti skubotų išvadų, tai tik reikštų, jog tam tikros išvados pačios beldžiasi, kad ir kaip neskubėtume jų priimti. Seimo rinkimų sezono pradžią paskelbęs prezidentas Nausėda pabrėžtinai suteikė pirmumą – kad ir simbolinį – Socialdemokratų partijai”, – rašo V. Laučius.

Pavyzdžiui, aš, jei Prezidentas susitikimus užbaigs apibendrinančiu susitikimu su Gabrieliumi Landsbergiu, būtent tokį jo pasirinkimą įvertinčiau TS-LKD naudai.

Vladimiras Laučius

O šiaip, mano nuomone, V. Laučius profesionaliai įvertino galimus valdančiųjų koalicijų variantus po Seimo rinkimų. Ir visi jie pagal paskutines apklausas beveik nepalieka šansų TS-LKD patekti į tokią koaliciją.

“Arba TS-LKD tektų triuškinamai laimėti ir gauti arti 50 vietų Seime, kas mažai tikėtina, kai pirmininkas toks panašus į arogantišką kaprizingą vaikį Joffrey Baratheoną iš „Sostų karų“, arba – susikurti rinkimams gan stiprią partnerę”, – rašo jis ir išdėsto, kodėl kol kas tokios stiprios partnerės nesimato. Pasak jo, TS-LKD nepadėtų net tai, jei jos lydere taptų buvusi kandidatė į Prezidento postą populiarioji Ingrida Šimonytė.

Na, kai dėl “arogantiško kaprizingo vaikio”, tai tokį laisvumą galima atleisti, nes daug kas painioja aroganciją su paprasčiausia savigarba.

Pagrindinę priežastį, kuri stabdo TS-LKD populiarumą, galimybę triuškinančiai laimėti rinkimus ir susirasti partnerių į savo koaliciją, V. Laučius nurodo cituodamas žinomą literatūrologą (ir politiką) Darių Kuolį: „Tai partija, kuri jaučiasi taip, lyg Dievas jai būtų dovanojęs Lietuvos valstybę. Ir šitą jausmą Tėvynės sąjungai labai sunkiai sekasi nuslėpti. Kiekvienas partneris partijos, kuri jaučiasi kaip Dievo duota Lietuvai, tampa mažesniuoju partneriu – jaunesniuoju broliu. Ir ne kiekviena politinė jėga su tokiu vaidmeniu sutinka.“

Dalis tiesos citatoje yra. Tačiau protingi rinkėjai tokia tiesa tik didžiuojasi būdami TS-LKD šalininkais, tuo būdu priskirdami ir sau Lietuvos valstybę.

Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Tik man atrodo, kad pagrindinė kliūtis žymiai išplėsti savo rinkėjų ratą glūdi kitur, o būtent ten, kur TS-LKD  nepraleidžia progos save eksponuoti dešiniaisiais. O juk Europoje iki šiol tradiciškai manoma, kad dešinieji, skirtingai, negu su profesinėmis sąjungomis siejami socialdemokratai, gina stambiojo kapitalo interesus, laikydami jį stabilumo valstybėje garantija.

Tik visi Lietuvoje žino, kokia daugeliu atvejų nešvari yra mūsų tautinio stambiojo kapitalo kilmė, per “prichvatizaciją”, per ryšius su Rusija įgytas pradinis kapitalas. Ir TS-LKD oponentai susitikimuose su rinkėjais su malonumu tai išaiškina.

Kai kas TS-LKD gali pasakyti, kad dešiniaisiais save eksponuoti verčia siekis patekti į analogiškos partijos Europos Parlamente frakciją su panašiomis vertybėmis. Bet, kaip nebūtų keista, ta partija vadinasi Europos liaudies partija. Liaudies, o ne stambiojo kapitalo. Ir save ji stengiasi kuo rečiau eksponuoti, kaip centro dešiniąją partiją.

Konservatorių simboliai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Reikalas tas, kad laikui bėgant skirstymas į dešiniuosius ir kairiuosius vis labiau tampa sąlyginiu. Na, tarkime, aš pagal profesiją esu paklausus IT specialistas, medikas, mokytojas ar panašiai, turiu mėgiamą darbą, priklausau profsąjungai, esu visiškai patenkintas gyvenimu, bet nelaimei paveldėjau iš tėvų perspektyvios didelės kompanijos stambų akcijų paketą. Kas aš, samdomas darbuotojas, ar stambaus kapitalo atstovas? Už ką man balsuoti rinkimuose?

Juokingiausia tai, kad dauguma TS-LKD balsavimų Seime kaip tik nukreipta į turto ir skurdo atotrūkio mažinimą, kai jų oponentų (visų laikų socialdemokratų, žaliųjų ir panašių) balsavimai tiesiogiai ar netiesiogiai nukreipti į to atotrūkio didinimą. Panagrinėjus pastarųjų ryšius, giminystes su stambiojo kapitalo atstovais, tampa aišku, kodėl jie vadina save liaudžiai artimais pavadinimais, tokiais, kaip antai, socialinių demokratų partija, Darbo partija ir pan.

Ingrida Šimonytė. Reklaminiai plakatai. Slaptai.lt nuotr.

Grįžtant prie V. Laučiaus paminėtos Ingridos Šimonytės, turiu pasakyti, kad daug kas socialiniuose tinkluose pasigenda jos viešoje erdvėje komentuojant šalies ekonominę padėtį, kas joje taisytina įstatymais. Gal ji tausojama oficialiai rinkiminei kampanijai pristatant partijos programą laimėjus rinkimus?

2020.02.11; 17:10

Algimantas Matulevičius (centre). Foto iš asmeninio archyvo

Artėja didžiulė šventė – 30 metų atkurtai nepriklausomai Lietuvos valstybei! Labai didžiuojuosi, kad ir man teko nors ir dalinai prisiliesti prie tų istorinių įvykių, ir ne tik būnant pasyviu stebėtoju, bet ir aktyviu dalyviu.

Labai apgailestavau, kad Kovo 11-osios nesulaukė mano mylimas tėtis, kuris mums, vaikams, ir perdavė tą meilę Lietuvai, kurią išreikšti žodžiais gali tik tokio talento žmonės, kaip Justinas Marcinkevičius. Ir kas besisavintų meilės Tėvynei monopolį, man ji visuomet išliks pačia brangiausia šalimi pasaulyje. Gali mane keiksnoti ir koneveikti, kad, gyvendamas Tarybų Lietuvoje, buvau tuo, kuo buvau, bet mylėti Tėvynės ir puoselėti senolių tradicijų (vaikai buvo pakrikštyti laiku!), man tai netrukdė.

Man tai nesutrukdė ir nusivežti visą šeimą į Baltijos kelią – kaip ir, atvykus Michailui Gorbačiovui į Vilnių, tuomečiuose Spaudos rūmuose jam viešai pasakyti, kad Lietuva turi išeiti iš SSRS. Šio susitikimo tiesioginės transliacijos per Lietuvos ar tuometę „centrinę” televiziją nebuvo, bet vėliau buvo parodyti įrašai, ir visi tai matė savo akimis. Po to iš įvairių SSRS miestų sulaukiau daugybės palaikančių skambučių, bet buvo ir dviprasmiškų klausimų, ar jau spėjau prisiruošti džiuvėsių – suprask, ar dar neuždarė į belangę. Tačiau iš to nedarau fetišo ar juo labiau nesigiriu – apie tai rašau todėl, kad Sąjūdis buvo visos Tautos judėjimas, ir mane piktina, kai yra meluojama apie šiuos dar ir ne itin senus, bet jau tapusius istorija įvykius. Visi kaip mokėjome, kaip sugebėjome, taip ir artinome tą istorinę Kovo 11-ąją ir svarbiausia – nors šiandien to ir nesuvokia jaunoji karta – mes juk nežinojome, kuo viskas baigsis. Baigės gerai, o juk galėjo pakrypti ir į priešingą pusę.

Pagaliau, jei jau norime būti teisingi istorijos atžvilgiu, tai turime pripažinti, kad ne Lietuva sugriovė SSRS, o Michailo Gorbačiovo pradėta taip vadinama „pertestrojka“(liet. – pertvarka) ir ,,galsnot“(viešumas). Visa tai prasidėjo iš viršaus. Labai gerai prisimenu, kaip, nuvažiavus į Maskvą (o man kaip didelės įmonės vadovui ten tekdavo lankytis dažnai) matydavai, kaip ten viskas juda, kaip kyla įvairūs judėjimai, kaip atsiranda naujoviškos drąsios laidos televizijoje ir kaip, grįžus į Lietuvą, net pikta darydavosi, kad čia – visiškas štilius ir užkerpėjimas.

Pailiustruosiu konkrečiu pavyzdžiu. Miršta tuometis LTSR vadovas, Lietuvos Komunistų partijos pirmasis sekretorius P. Griškevičius ir į jo vietą išrenkamas/paskiriamas dar inertiškesnis ir visiškai pilkas žmogelis R. Songaila – man kaip tik teko grįžti iš komadiruotės, kai tai įvyko. Gėda prisipažinti, bet, kalbėdamasis apie tai su kolegomis, aš net keikiausiu rusiškais „matais“. Ir ką jūs manote, gal kas dėl R. Songailos paskyrimo pareiškė viešą protestą, pasipiktino? Ogi niekas – tvyrojo kapų tyla, nors, priminsiu, tai jau buvo vėlyvas 1987-ųjų ruduo, treti „perestrojkos“ metai, kai Maskvoje jau visi virė.

matulevicius____
Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.

Tik vėliau, kai estai parodė mums pavyzdį, pakeisdami tarybinės Konstitucijos (SSRS respublikos turėjo savas formalias konstitucijas) keturis labai svarbius punktus, prasidėjo aktyvus judėjimas ir Lietuvoje, kuris virto Sąjūdžiu. Taip kad, būnant objektyviais, reikia pripažinti istorinę tiesą: atkurti Nepriklausomybę mums suteikė galimybę M. Gorbačiovo 1986 metais pradėta ,,perestrojka“ ir didžiulės daugumos – ir ne tik Lietuvos gyventojų – siekis sugriauti SSRS ir išsivaduoti iš tautų tironijos.

Be to, žmonės tikėjo, kad po Nepriklausomybės paskelbimo jie ne tik galės laisvai emigruoti – ieškoti laimės svetur, bet ir kurti savo gerovę bei laimę čia, Lietuvoje, valdomoje savos teisingesnės valdžios. Kitaip tariant, visi buvo tikri, kad gyvensime nepalyginamai geriau, nei gyvenome prie sovietų. Štai čia ir slypi paradoksas, kad būtent taip ir nutiko, bet tik, deja, labai nedideliai daliai žmonių. Manau, ne daugiau nei 10 proc. mūsų piliečių čia tikrai gyvena kaip rojuje, bet užtat daugiau nei trečdalis – skursta. Ir skaudžiausia, kad iš šitų skurstančiųjų dar ir tyčiojamasi, jie vadinami „vatnikais“, „runkeliais“ ir kitais paniekinančiais žodžiais.

Taigi, kai mūsų laisvė kabojo ant plauko ir niekas nebuvo tikras dėl Lietuvos ateities, tada valdžia šaukėsi, kad žmonės ją gintų. Ir žmonės ėjo, gynė ir žuvo. Bet po to dalis iš jų buvo išvadinti „šunauja” ir virto atstumtaisiais savo pačių valstybėje. Deja, pirmasis faktinis šalies vadovas Vytautas Landsbergis ne tik kad nieko nenuveikė, kad mūsų nedidelė tauta nebūtų suskaldyta, bet ir pats prie to prisidėjo. O juk būtent jis buvo raginamas mūsų iškilaus dvasininko kardinolo Vincento Sladkevičiaus daryti viską, kad tauta būtų suvienyta. Net ir man, tuo metu būnant Lietuvos pramoninkų konfederacijos vadovu (tai buvo vienas pirmųjų savarankiškų sambūrių Lietuvoje), teko gan dažnai bendrauti su profesorium V. Lansbergiu ir agituoti, kad jis savo autoritetu vienytų tautą, nes susiskaldymas buvo naudingas tik priešams.

Deja, profesorius ir jo bendražygiai nuėjo konfrontacijos gilinimo keliu. Atsirado epitetai „šunauja“, „raudonieji vadovai“, tokios sąvokos kaip „KGB voratinklis“, ir pan. – kas nė iš tolo nepriminė vienybės ir geranoriškumo. Tad neverta stebėtis, kad ilgainiui faktų iškraipymas ar net atviras melas virto mūsų valstybės gyvenimo norma. Nežinau, kokiu būdu tai atlikta, bet, jei pasiteirausite kompanijos „Google“ paieškoje apie Sąjudį, tai gausite atsakymą, kad šį judėjimą vienasmeniškai įkūrė V. Lansbergis. O juk dauguma iš mūsų prisimena istorinę tiesą, kad Sąjūdžio inciatyvinė grupė (ir gan gausi) buvo įkurta 1998 m. birželio 3 d. Mokslų akademijos salėje, kurioje vyko susitikimas su akademikais R. Rajecku, E. Vilku, V. Bulavu dėl LTSR konstitucijos tobulinimo.

O kai meluojama net apie tokius įvykius, kurie yra neatskiriama mūsų istorijos dalis, tai ką jau bekalbėti apie kokias nors politinės kovos peripetijas. Jau esu rašęs, kad pritariu toli gražu ne visiems dabartinės valdančiosios daugumos sprendimams. Tačiau vieno labai akivaizdaus ir įsimintino fakto neįmanoma nepripažinti: spaudžiama koalicijos partnerių iš LSDDP, ši Vyriausybė pirmoji žengė realų žingsnį, atitaisydama konservatorių padarytas skriaudas šalies pensininkams. Negano to, dabartinė valdžia ne tik grąžino tai, ką A.Kubiliaus vyriausybė buvo atėmusi, bet dar ir pridėjo.

Štai konkrečių žmonių liudijimai mano „Facebook” paskyroje (kalba netaisyta): Gražina Talušienė. Niekas pensijų nepadidins.Pensininkas yra nugyventas, isgreztas zmogus, ir jau nenaudingas valstybei. Kokia dar jam pensija?! Ziurekit kad tik tos pacios neatimtu…

Monika Runtaitė-Čeberekienė Gražina Talušienė Pensijas padidino. As gavau 45 eurus (mokejo sausio 10 d) Jeigu rinkimus laimes konservatoriai zinoma atims. Kai Kubiliaus valdzia sumazino pensijas, atlyginimus. Man dar ne viska grazino

Sigute Va Gražina Talušienė Mano mama irgi šį mėnesį gavo 30 eurų daugiau ir yra labai patenkinta.

Tai taip kalba žmonės. O kur dar gerokai padidinti vaiko pinigai, išmokos neįgaliesiems. Ši valdžia pasiekė esminį lūžį, atkurdama socialinį teisingumą, pagerindama skurdžiausiai gyvenančių tautiečių padėtį. Už tai ji tikrai nusipelnė bent jau pritarimo ir teisingo vertinimo.

Jeigu būtų laikomasi elementarių moralės normų, jau seniai būtų atsiprašyta tautiečių už TS-LKD valdymo laikotarpiu finansų ministrės I. Šimonytės padarytą milžinišką nuostolį valstybei. Sumoje jis siekia 1,9 milijardo, nes buvo skolinamasi už 9,5 proc., užuot skolinusis už 1,5, tačiau ir toliau išsisukinėjama ir meluojama, kad kitaip nebuvo įmanoma. Bet toks tvirtinimas – melagingas, ir tai jau specialistų įrodytas faktas. Kiek už šių lėšų slepiasi nepadidintų medikų, pedagogų atlyginimų ar tų pačių pensijų, palieku spręsti jums.

matulevicius_mitinguoja
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys. Slaptai.lt nuotr.

Tokį konservatorių elgesį, jų melagingas kalbas galima paaiškinti tik vienu logišku argumentu: jie atstovavo, atstovauja ir toliau atstovaus turtuolius bei oligarchus, kuriems svarbu bet kokia kaina pasipelnyti. O moralė, etika, soildarumas – ne jų pasaulio dimensijos. Gal čia nieko
baisaus ir nebūtų, juk pasaulyje konservatoriai tradiciškai ir atstovauja turtinguosius. Tik jei jau taip, šį faktą derėtų pripažinti viešai.

Matyt, ne šiaip sau dabartiniam jų lyderiui, patriarcho anūkui, išsprūdo prisipažinimas, kad, kai jie atgaus valdžią, viską, ką šie padarė, panaikins. Išvertus į žmonių kalbą, tai reiškia, kad vėl atims pensijas, panaikins vaiko pinigus, pablogins neįgaliųjų žmonių dalią. Ir dar, norėdami užganėdinti savo dosnius rėmėjus – žinomus ir numanomus – išparduos gerai funkcionuojančias valstybės įmones – tokias, kaip energetikos įmonės, geležinkliai, ir pan.

Suprantama, kainos bus „sutartinės”. Tai įvertinus, darosi suprantamiau, kodėl keliama tokia isterika dėl minėtų socialiai jautrių darbų, nuveiktų šios valdžios žmonėms. Juk Gabrielius Lansbergis ir Co taip ir nieko konkretaus nepasiūlo, nors šneka kasdien. Būtų galima jiems atiduoti valdžią, tik bėda, kad po jų valdymo Lietuva bent dešimtmetį turi laižytis padarytas žaizdas.

Komentaro autorius – Daktaras Algimantas Matulevičius, Politikos ir verslo ekpsertas, LPK Garbės Prezidentas, LSDDP Tarybos narys.

2020.01.15; 20:22

Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt foto
Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis sako, kad sklandančios kalbos, jog Gabrielius Landsbergis turėtų palikti pirmininko postą – tuščios.
 
Profesorius nemano, kad pats G. Landsbergis yra blogas partijos vadovas, bei teigia, kad Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) yra demokratinė partija, kuri balsų dauguma sprendė, ar pasitiki dabartiniu pirmininku.
 
Eltai duotame interviu profesorius apžvelgė ir TS–LKD artėjančius kitų metų rinkimus. Pirmojo faktinio šalies vadovo po SSRS subyrėjimo teigimu, sunku būtų tikėtis, kad „valstiečiai“ taptų stipriais konkurentais. Pasak V. Landsbergio, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą (LVŽS) apskritai sunku pavadinti brandžia, mąstančių žmonių partija.
 
„Ar „valstiečiai“ yra brandi partija, kurioje yra daug mąstančių ir atsakingų žmonių, kurie kolektyviai sprendžia svarbius klausimus? Ar yra vienas, kuris sprendžia? Tai vadinasi vienbalsis sprendimas. Vieno balsas, vienbalsumas. Apie „valstiečius“, kol jie nėra mąstančių žmonių partija, nelabai reikėtų kalbėti daugiskaitoje. Kalbėkime vienaskaita – „valstietis“, – teigė profesorius.
 
V. Landsbergis duotame interviu taip pat apžvelgė Lietuvos eurokomisarų kandidatūras. Profesorius sako manąs, kad Lietuva tikrai pavėlavo į portfelių dalybas, todėl atsižvelgti bent į naujosios Europos Komisijos (EK) pirmininkės Ursulos von der Leyen raginimus Lietuvai skirti kandidatę moterį tikrai reikėtų.
 
Lietuvoje vyksta gana įtemptos eurokomisarų paieškos. Tiek opozicija, tiek ir valdantieji teikia kandidatūras premjerui Sauliui Skverneliui. Daugelis teigia, kad Lietuva apskritai pavėlavo į EK portfelių dalybas, kaip vertinate šią situaciją? Ar Lietuva tikrai pavėlavo?
 
Tikriausiai taip, tikrai pavėlavo. Lietuvos valdžiai, ypač tai, kuri diriguoja koncertui, mažiausiai svarbu tokie Lietuvos atstovavimo ar Lietuvos pasaulinių pozicijų reikalai. Jai svarbiausia – pasidalinti pyragą vietoje, užimti vietas, išsidalinti medžioklės plotus, lipdyti kokią nors koaliciją, dalintis ministerijas, kurių po to vis tiek nebus. Iš tikrųjų tuščias toks reikalas yra, nes jiems ne tie prioritetai ir ne ta iš viso galvosena. Ne apie valstybę galvojama, o apie savo reikaliukus.
 
Prie viso to prisideda ir Europos Komisijos pirmininkės U. von der Leyen reikalavimas pateikti dvi kandidatūras – vyro ir moters, taip siekiant palaikyti lyčių pusiausvyrą. Kaip vertinate EK pirmininkės prašymą, ar jis jums neatrodo perteklinis?
 
Aš manau, kad jai rūpi bendra situacija, kad gerėtų būtent ta kryptimi situacija, kad moterys nebūtų nustumtos į pašalę kokiais nors vyrų sąmokslais arba vertinant labiau vyrų sugebėjimus tvarkytis, nors toli gražu nėra įrodyta, kad jie yra geresni. Tačiau viešpatauja tokia tradicija.
 
O moterys kartais žiūri aritmetiškai, kiek mūsų yra, jeigu mūsų mažiau – negerai, juk turi būti tam tikras skaičius. Tuomet iškyla į pirmą vietą skaičiaus klausimas, ir tuomet atsiranda kompetencijų problema. Tai ar svarbu, kad būtų moteris, ar svarbu, kad būtų kompetentingas asmuo.
 
O kompetencija dabar vėl, kieno požiūriu. Ar Europos reikalų požiūriu, ar kaip toje valstybėje, kas rūpi. Nes toje valstybėje gali rūpėti kokie nors vietiniai dalykai – visai nebūtinai europiniai. Pavyzdžiui, miškų niokojimas. Dabar niokojami Lietuvoje miškai, nusiaubė Labanorą, o dabar įsisiautėjo ir į Punios mišką. Taip, tai yra šios dienos aktualija. Dabar reiktų tai tvarkyti, jei Europa čia turėtų daugiau valdžios, gal ji to neleistų.
 
Ką turėtų daryti koks eurokomisaras, aš nežinau. Galime paskirti eurokomisarą, kuriems nerūpi tokie klausimai. Ministrui galbūt nerūpi. Dabar tokia keista situacija, kad aplinkos ministras leidžia niokoti aplinką. Kaip tai suprasti, kuomet visa Vyriausybė pasiskelbusi žaliųjų Vyriausybe. O jie elgiasi priešingai, niokoja gamtą. Galbūt skaičiuodami, kad laiko yra nedaug, reikia dar suspėti paimti pinigų. Tai yra plėšikavimas ir plėšikų požiūris. Jokie čia ne žalieji, o pažaliavę iš godumo galbūt.
 
LVŽS pirmininkas teigia, kad Virginijaus Sinkevičiaus kandidatūra bus vienintelė, o jei jis netiktų, „nebalsuosime vis tiek Seime už kokią nors moterį, kuri nebūtų susijusi su LVŽS“. Kaip vertinate V. Sinkevičiaus kandidatūrą, dėl kurios taip užtikrintas Ramūnas Karbauskis?
 
Moteris nesiūloma. Vadinasi, paskelbtas buldozerio principas – bolševikų požiūris. Mes turime kažkiek balsų daugiau, tai pravarysim, kaip norėsim.
 
Aš nenoriu atskirai vertinti V. Sinkevičiaus. Aš matau labai klaidingą požiūrį iš esmės. Pirmiausia, kad yra skiriami žmonės apskritai ne pagal kompetenciją. Kodėl negali būti nepartinis, neutralus ir labai kompetentingas asmuo, kuris nepriklauso „valstiečių“ vadinamajai partijai.
 
Dabar, jei ne „valstietis“, tai ir kalbos būti negali. Tai čia baisiai primityvu yra. Mes su tuo primityvizmu jau blogai atrodom. Taip pat kaip pasakymas, kad moters nesiūlysim. Kodėl prieš moteris? Galbūt jis to nenorėjo pasakyti? Galbūt kuomet yra argumentas, kad būtų pageidautina, kad būtų moteris. Tai ir atrėžė iš karto šalin moteris. Taip nereikėtų sakyti, jei bus labai kompetentinga moteris, mes ją paskirsim, tik mes šiuo metu jos tokios nematom. Galima gi mandagiai kalbėti. Bet galima pasakyti ir šalin moteris. Kaip mes tada atrodom pasaulyje – niekam nesvarbu, o turi būti svarbu.
 
Patys konservatoriai pasiūlė premjerui kadenciją baigusios prezidentės Dalios Grybauskaitės kandidatūrą. Pati prezidentė teigė, kad EK posto tikrai nesiekianti. Kodėl konservatoriai nepasiūlė pirmiausia partinio žmogaus arba Ingridos Šimonytės?
 
I. Šimonytė taip pat nėra partinė, bet čia nėra pasirinkimo – partinis ar nepartinis. Yra tinkami žmonės. I. Šimonytė būtų labai gera Europos komisarė. Vykusiame partijos posėdyje mes bandėme formuluoti ne taip, kad mes siūlome D. Grybauskaitę prieš jos valią ar nesuderinę kandidatūros. Turėtų būti kitaip. Yra siūloma tiems, kurie daro sprendimą, kitaip tariant, „valdžiukei“ mes siūlome pakalbinti D. Grybauskaitę, kad ji sutiktų. Mes manome, kad protinga valdžia galėtų kalbinti D. Grybauskaitę.
 
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dabar, jei opozicija kalbina D. Grybauskaitę, yra tuščias dalykas. Kam jai sutikti ar nesutikti, jei R. Karbauskis vis tiek atmes. Nekenčia jos, ji visuomet „valstiečiams“ kliūdavo. Ji jiems – priešė, o priešų gi nereikia. Mes čia matome psichologiją labai nesveiką. Tai kam D. Grybauskaitei tie nemalonumai. Bet jei patys „valstiečiai“ staiga įgautų proto ir nutartų, kad gal Lietuvai būtų gerai turėti D. Grybauskaitę aukštoje pozicijoje, o gal ne tokioje aukštoje, kaip priderėtų prezidentei, bet jeigu ji tik sutiktų.
 
Bet jie turėtų tai daryti, juk jie siūlo. O čia opozicija, kai siūlo, su savo dabartine psichologija išeina tik priešingai… Jei opozicija siūlo, tai atmesti kuo greičiau. Toks žaidimas beprasmis. Bet mums reikia kalbėtis, ar mums rūpi valstybės reikalas, ar mums rūpi valstybės prestižas, reprezentacija, kaip mes atrodysime EK. Jeigu susitaria R. Karbauskis ir kiti, opozicija, juk turi būti balsavimas Seime, tai tada jau susitariama, kad ieškoma kandidato, kuris būtų bendras bei Lietuvai gerai atstovaujantis.
 
Galima dar nekelti pavardės, o tiesiog galvoti, kuris solidžiau atrodytų Briuselyje, ar D. Grybauskaitė, ar V. Sinkevičius, galima svarstyti. Bet, jei susitariama kartu svarstyti, kuris geriau atrodo, tai tuomet išvada kaip ir aiški. Bet tas principas nerūpi, nereikia dabar to, kas geriau sugeba, bet reikia tik mūsiškio.
 
Ar I. Šimonytę saugote artėjantiems rinkimams?
 
Aš nežinau, ar mes ją laikome. Jeigu mums R. Karbauskis pasiūlytų – teikite I. Šimonytę, tai tuomet mes skirsime ją į EK. Tai tuomet būtų tam tikra problema, bet dabar jos nėra, nes jie vis tiek ją atmestų. Todėl mes pasiūlėme patį geriausią variantą, kodėl mes turime siūlyti antrą, jei jo vis tiek nepraleis. Mes siūlome dabar ne Briuseliui, o „valstiečiams“ Lietuvoje. Broliai „valstiečiai“, pagalvokit, ar nenorėtumėte siūlyti D. Grybauskaitės kartu su mumis.
Ingrida Šimonytė. Reklaminiai plakatai. Slaptai.lt nuotr.
 
Prezidentui reikia apsispręsti ir dėl Ministrų Kabineto. Nedaugžodžiaujantys Gitano Nausėdos patarėjai prasitarė, kad prezidentas gerai vertina šiuos ministrus: Virginijų Sinkevičių, Vilių Šapoką bei Raimundą Karoblį. Politologai teigia nustebę, kad V. Šapoka pateko į trejetuką, nes, pasak jų, su gerovės valstybe jie neturi nieko bendro. Kaip jūs vertinate prezidento pasirinkimus?
 
Nereikia sakyti, kad gerovės valstybė yra tik pensijos. Gerovės valstybė yra apskritai gerai veikianti valstybė, kurioje klesti teisingumas, sąžiningumas. Tai ne tik pensijos ar socialinės išmokos. Nereikia suprastinti klausimo ir gerovės valstybės idealo. Tai ne tik kišenės gerovė. Tai ir dvasios gerovė bei žmogaus džiaugsmas gyventi toje valstybėje. Tai nereikia sutapatinti netapačių dalykų.
 
Žmogus, einatis prezidento pareigas, turi nuomonę. Jis dabar susitikinėja su ministrais, tikrinasi, galvoja. Jis turi teisę turėti nuomonę, ir jo nuomonė turi reikšmės. Jis gali nesutikti. D. Grybauskaitė nesutikdavo, būdavo tam tikros kandidatūros, su kuriomis ji pašnekėdavo angliškai ir sakydavo, kad, deja, jie neturės ten ką veikti.
 
Kuriuos jūs ministrus įvertintumėte kaip gerai dirbančius, kuriems reikėtų trauktis?
 
Nei aš prezidentas, nei ekspertas ar patarėjas. Žinote, jei skiria „valstiečiai“, tai mano patarimas gali būti tik priešingas. Tai geriau man nekišti pirštų.
 
Vasaros pradžioje buvo įdomi ir Viktoro Pranckiečio situacija. Situacijai kiek aprimus, vertinama, kad V. Pranckietis gavo premjero ir prezidento palaikymą, taip palikdami R. Karbauskį užnugaryje. R. Karbauskis teigė, kad premjero pasikeitusi retorika apie LVŽS yra ruošimasis kitiems rinkimams. Ar teigtumėte, kad R. Karbauskio ir S. Skvernelio santykiai šaltėja?
 
Aš nemanau, kad visą laiką buvo tarp jų kažkokia darna. Nuo pat rinkimų pradžios buvo tam tikrų aiškių skirtumų. S. Skvernelis buvo labiau linkęs į bendradarbiavimą su opozicija, o R. Karbauskis – kategoriškai prieš. Jau buvo matyti, kad jie ne vienas ir tas pats.
 
Ar matytumėte S. Skvernelį kaip LVŽS lyderį?
 
Aš nežinau, kas kaip mato S. Skvernelį. Tai yra tuščios kalbos. Ar „valstiečiai“ yra brandi partija, kurioje yra daug mąstančių ir atsakingų žmonių, kurie kolektyviai sprendžia svarbius klausimus. Ar yra vienas, kuris sprendžia? Tai vadinasi vienbalsis sprendimas. Vieno balsas, vienbalsumas. „Valstiečiai“, kol jie nėra mąstančių žmonių partija, nelabai reikėtų kalbėti daugiskaitoje. Kalbėkime vienaskaita – „valstietis“.
 
Kaip, jūsų nuomone, R. Karbauskiui seksis kituose Seimo rinkimuose?
 
Jis juk sakė jau, kad laimės visus rinkimus. Triuškinamai visus tris. Tai matote, jam taip ir sekasi.
 
Kas bus pagrindiniai konservatorių konkurentai – LSDP ar „valstiečiai“?
 
Aš manau, kad senoji nomenklatūra turės labai rimtai galvoti, kaip jiems konsoliduoti jėgas, kaip, pavyzdžiui, atvirai konsoliduoti tarp kairiųjų socialdemokratų ir buvusių komunistų, dar kažko ten ir tarp vadinamųjų „valstiečių“, nes jie yra iš tos pačios kompanijos, kolūkių vadovybės ir jų palikuonys. Tai jie artimi vienas kitam. Tai galbūt dėlto ir negalėjo susiformuoti koalicija tarp „valstiečių“ ir TS–LKD. Nes „valstiečiai“ vis tiek yra kairėje pusėje, jie ir pasirinko tai. Mums ten geriau, mes ten geriau su Gediminu Kirkilu ar dar ten kuo nors. Jokių konservatorių ir liberalų, mes stovime kairėje pusėje, tai, matyt, yra tokios smegenys ir tokios pažiūros, tokie nusistatymai.
 
Žinoma, aš tikrai nenorėčiau apibendrinamai kalbėti apie visus žmones, kurie ten yra. Ten matomas vienas, įtakingas, turtingas, valingas ir galbūt net kerštingas. Mes negalime žinoti, kokiais kanalais ta galia funkcionuoja.
 
Kokia bus sprendžiama ta atsvara TS–LKD ir galbūt liberalams, jei jie nebus visai susinaikinę ir atsigaus… Aš nežinau… Tai pamatysime, juk bando įvairiausių naujų ir mažų grupių atsirasti. Gal atsiras kokia nepriklausomybinės krypties grupė ir norės eiti kartu su TS–LKD. Dar yra laiko.
 
Kalbant apie lyderius, ketvirtadienį gavote viešą kreipimąsi iš Vido Rachlevičiaus. Pats žurnalistas jus vertina labai aukštai. Jus įvardino kaip Lietuvos moralinį autoritetą. Deja, jūsų anūkui V. Rachlevičius kritikos negaili ir prašo jus įtikinti Gabrielių apskritai pasitraukti. Kaip vertinate tokią dabartinio konservatorių lyderio kritiką?
 
Čia yra toks ėjimas žirgu. Gabrieliau, pasitrauk Tėvynės labui. O kas liks? Vakuumas? Aš nemanau, kad V. Rachlevičius taip tuščiai kalba, aš manau, kad jis turi kažką galvoje. Jis man atrodo truputį net pasako „iš šalies“.
 
Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Reiškia, į tą partiją turi ateiti naujas vadovas iš šalies ir ne iš pačios partijos. Tai iš viso tokių dalykų nebūna, nebent diktatūrose po kokio karinio perversmo. Galima paimti egzistuojančią partiją, jai priskirti vadovą, ir jis taps valstybės vadovu. Pas mus taip nėra. Kas iš šalies? Rachlevičiau, tai tu pasakyk, apie ką tu galvoji. Nesvarbu, ar, tavo manymu, Gabrielius nėra labai geras vadovas. Aš nemanau, kad jis labai blogas vadovas. Galų gale visi mes buvome vadovai, kurie mokėsi ir augo bei kuo nors tapo. Ar yra dabar šioje partijoje konkurentas? Tai tegul partija ir sprendžia. Jeigu yra konkurentas ar alternatyva ir visi sakytų, kad šitas tikrai geriau, tai nemanau, kad Gabrielius išsitrauktų peilį ir eitų kovoti su tuo alternatyviu vadovu. Tai tikriausiai paspaustų ranką ir sakytų dirbame kartu.
 
Čia ne tokie žmonės, jie ne stalinistai. Bet turbūt ne tas tikslas. Visai ne tas tikslas. Aš atsimenu 1990 metus, kuomet buvo be galo sunkus laikas. Aš tuomet buvau pirmininkas. Mus tuomet svarstė kairieji, KGB ir visokie neoficialūs dariniai ir svarstė, kad nėra kaip tą V. Landsbergį pašalinti.
 
Nebent, jei pasisektų surengti rinkimus, tai tuomet renkame atkuriamąjį Seimą.
 
Arvydas Juozaitis. Rinkiminis plakatas Pilaitės rajone Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Pasakome, kad Aukščiausioji Taryba jau savo atliko, dabar tik renkame iš naujo, ir tuomet V. Landsbergis nebus pirmu numeriu. Tai tas buvo svarstyta, ir aš apie tai knygą išleidau su visais dokumentais, KGB pranešimais, ką būtent jie svarstė ir kaip norėjo valdžią paimti iš naujo. Bet jau kita kryptimi. Ne to sąjūdžio, prieš kurį, sakė kolega Arvydas Juozaitis, dabar jau reikia kovoti. Ir dabar A. Juozaitis jau eina prieš jį kovoti.
 
Tai tokių dalykų pasikartoja visą laiką. Tai kas dabar turėtų eiti kovoti prieš TS–LKD, ar iš jos pačios, ar ,kaip V. Rachlevičius sako, iš šalies. Bet iš šalies atėjęs vienas žmogus nieko neužkariaus. Reiškia, turėtų būti kažkokia grupė viduje, kuri ieškotų to žmogaus iš šalies.
 
Aš nežinau, ar V. Rachlevičius apskritai svaičioja. Ar jį kas nors pamokė pamėtyti tokių idėjų, kad jie ten ginčytųsi dabar. Kaip mes dabar pradedame kažkokį tuščią ginčą nerealioje situacijoje. Nėra tos situacijos. Yra partijos struktūra, kuri didžiule persvara demokratiniuose rinkimuose su konkurencine kampanija išrinko savo pirminką. Jeigu kas nors mano, kad galima anksčiau laiko perrinkti, tegul siūlo. Taigi niekas į Sibirą už tai neišveža.
 
Kaip apskritai jūs pats vertinate Gabrieliaus darbą partijoje? Ar partija per šiuos metus žengė pirmyn?
 
Pirmiausia, partija pasistūmėjo, daug žmonių palaiko, tą parodė ir įvairūs rinkimai. Tai dabar ieškoti priekabių, kad oj gali tu daugiau padaryti. Aš esu tai patyręs šimtą kartų būtent to, kodėl nėra geriau ir ne viskas gerai padaryta, ir dar prašoma parodyti, ir pasakyti savo klaidas.
 
Politologai taip pat teigia, kad konservatoriams reikia naujos strategijos rinkimams. Pasak jų, dėti visas viltis į I. Šimonytę naivu, o pačią partijos vadovybę įvardija kaip neveiklią ir nesusikoncentravusią į rinkimus? Ką atsakytumėte šiems politologams?
 
Kurie čia tie žinovai, o gal interesantai? Kurie paleidžia tokių ir žiūri, ar pradėsime čia peštis. Aš numečiau kaulą, ir jie dabar pešis, nereikia. Palikite mus ramybėje. Jų darbas galėtų būti labiau pagelbėjantis, o ne dar labiau kiršinantis. Kai kada pikti liežuviai sako, aš neturiu jūsų omenyje, kad žurnalistams reikia kivirčų. Tai jie provokuoja ir paskui iš to turi duonos. Aš nenoriu taip galvoti, bet kažkas taip sako.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.05; 05:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Rinkimų maratonas baigėsi. Prezidentas išrinktas. Europarlamentarų vienuolikė irgi beveik sukomplektuota, tik valstiečių ekipažas keičia arklius. Pergudravo patys save… bet tai nesustabdys nei valstiečių vežėčių, nei ES traukinio.

Komentatoriai tariamąją nuosaką keičia į būsimąjį laiką, be „jeigu“. Lieka: „bus“ arba „nebus“? Bet kažkas būtinai „bus“…

Vienas fb bičiulis pakomentavo: „Knygeles skaitantis, nekategoriško proto ir aristokratiškos laikysenos žmogus gali būti geras prezidentas. Tegul išrinktajam sekasi!“

Gerai būtų, kad sektųsi dar ir mums, rinkėjams. Juk iki šiol rinkėjas vis atsidurdavo beuodegio vilko pozicijoje: išrinktiesiems džiaugiantis, beuodegiui tekdavo savo nušiurusi, apdaužytu kailiu apmokėti jų linksmybes. Įdomu, kas pasikeis dabar, išrinktajam prezidentui tvirtai pažadėjus pokyčius?

Jau nuskambėjęs G. Nausėdos perspėjimas, kad nederėtų kištis į Centrinio banko veiklą, regis, didesniais pokyčiais nekvepia. Gal net atvirkščiai?

Kita vertus, jo išsakytas ketinimas padėti siekti didesnio savarankiškumo savivaldybėms, dėmesys regionų problemoms suteikia vilties jos netekusiai provincijai. Gal naujojo prezidento palaiminta vyriausybė atsisakys ydingos praktikos deleguoti savivaldybėms naujas, papildamas funkcijas jų nefinansuojant?

Beje, o nuo ko priklauso prezidento sėkmė?

Daug nuo ko: ir nuo asmeninių išrinktojo savybių, ir nuo visos artimesnės ir tolimesnės aplinkos. Artimesnė aplinka: giminės, patarėjai, padėjėjai, apsaugininkai ir kt. O tolimesnė aplinka – tai visi mes, vadinami visuomene.

Tai mus, visuomenę, turėjo galvoje Tautos poetas Justinas Marcinkevičius, parašęs pranašiškus žodžius – klausimus tam, kurį rinkėjai ir lemtis kažkuriam laikui iškėlė aukščiau visų, patikėdami savo likimą, valstybės ateitį: „Ar netamsu kalbėti?/ Ar tau neskauda būti?/ Ar tau žiūrėt nešalta?“

Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tokius klausimus norėjosi užduoti Gitanui Nausėdai vėlyvą rinkimų vakarą, kai paaiškėjo, jog rinkėjai atvėrė jam kelią į Daukanto rūmus, o išrinktasis prezidentas nuėjo tuo keliu per naktinį Vilnių, apšviestą dirbtinių šviesų. Ėjo pėsčias, apsuptas būrio žmonių, tarp kurių, ko gero, ne tik ištikimi jo pagalbininkai, vienminčiai, bet ir pataikūnai, o gal ir būsimieji išdavikai. Nes juk toks likimas, tokia karma visų į aukščiausius postus iškeltų asmenybių: po pergalės euforijos – skausmas, patyrus nuomonių išsiskyrimą ar net vieno ar kito artimosios aplinkos žmogaus išdavystę…

Šitai jau patyrė visi buvę Lietuvos prezidentai. Ar aplenks tokia „karma“ naująjį prezidentą? Atsakymas skęsta ūkuose…

Užtat labai ryškiai matomos prielaidos, jog naujajam prezidentui bus labai nelengva priiminėti tokius sprendimus, kurie būtų priimtini bent jau visiems tiems 60 su viršum procentų rinkėjų, kurie atidavė savo simpatijas ir balsus jam. O ką kalbėti apie tuos, kurie balsavo už kitą kandidatą ar kurie visai neatėjo į rinkimus!

Nėra pagrindo abejoti G. Nausėdos nuoširdumu, ketinant tapti lyderiu, vienijančiu visuomenę, bet ar tokia misija įmanoma valstybėje, kurios visuomenė, viena vertus, perskelta gilios turtinės nelygybės bedugnės, o kita vertus, baigia susipriešinti jaunoji karta su senimu.

Politiniai apžvalgininkai rūpinasi, į ką atsirems prezidentas, neturėdamas vienos aiškios politinės jį remiančios jėgos, bet ar kas nors šiandien galėtų nurodyti partiją, kuri turėtų aiškią programą ir jos nuosekliai laikytųsi, kuri išpažintų ne konjunktūrines, o tikrąsias, humanistines-krikščioniškas vertybes ir neišsižadėtų jų, pakvipus sierai iš Briuselio?

Gitanas Nausėda. Rinkiminis plakatas. Slaptai.lt nuotr.

Visi žinome, kad vidaus politika, ekonomika, finansai – ne „karališkas“ reikalas, ne prezidento veiklos barai.  Bet ar pavyks prezidentui oriai ir  tvirtai atstovauti mūsų valstybės interesus užsienyje, jei tirpte tirpsta pati valstybė, prarasdama valstybėje gyvenančius, dirbančius piliečius? Kieno interesus atstovaus prezidentas, jei praktiškai visų partijų sudėtinių pastangų dėka vėliau ar anksčiau, norėdami surasti balsavimo teisę turinčius piliečius, blaškysimės po užsienius, nes Lietuvoje begyvens imigrantai be pilietybės bei garbūs senoliai su invalidais?

Sakysite, dar yra jaunimas? Taip, dar yra… Ypač daug pasimatė tokio jaunimo, kurį žinomas žurnalistas Audrius Bačiulis taikliai pavadino „konservatorių jaunoji „Gabrieliaus šaukimo“ partinė nomenklatūra, godi pergalių ir postų“, ir kuris entuziastingai rėmė Ingridą Šimonytę. O tai tolygu vinims į nenuglobalėjusios, lietuviškosios Lietuvos karstą…

Nedrįsčiau teigti, kad kandidatė specialiai apmokė juos agresyvaus tono, vulgarių išsireiškimų, tyčiojimosi iš oponentų, niekinimo viso to, kas susiję su tautine kultūra, bet būtent tokiomis savybėmis pasižymėjo konservatorių iškeltosios kandidatės jaunieji fanai.

Ingrida Šimonytė. Reklaminiai plakatai. Slaptai.lt nuotr.

Labai gaila, bet tenka pripažinti, kad liberalioji, liežuvio nesuvaldanti žiniasklaida, masinė „kultūra“, trykštanti iš TV ekranų, patyčios, kurioms toną duoda žinomiausi politikai, įtikino jaunus žmones, kad daryti karjerą, net dalyvauti valstybės valdyme galima be žinių, be fundamentalaus išsilavinimo, vien garsiai rėkiant apie savo norus: „Aš noriu! Aš galiu!“

Deja, neklysta apžvalgininkė Regina Statkuvienė, pastebėjusi, jog „mūsų visuomenė tampa neraštinga. Ir bukinimas prasideda jau mokyklose“. Todėl dauguma jaunuolių, išskyrus nebent tuos, kurie buriasi į krikščioniškąsias organizacijas ar į „Pro Patria“, nesuvokia, kad su tokiu šūkiu („Aš noriu…“) galima užburti nebent sekso ištroškusius bendraamžius, bet ne įkvėpti rimtesniems darbams nusiteikusius piliečius.

Nedaug „sėkmingai“ atbukintų jaunų žmonių šiandien įsiklauso į atsidūsėjimą „Kad jaunystė žinotų, kad senatvė galėtų!“. Net jei ir išgirsta, nesusimąsto, kad tai ir apie juos, jaunuosius, ir apie kitus, senesnius, nes užaugo šventai įsitikinę, kad tokios demokratijos vertybės, kaip laisvė ir teisės, skirtos tik jauniems, tolerancija – tik dėl jų, o vyresnei gi kartai, jų stilistiškai netašyta nuomone, vieta socialiniame sąvartyne.

Norėti ir galvoti, kad „galiu“ nėra blogai, jei norai ir ketinimai pagrindžiami kita nuostata: “Aš žinau, aš moku!” 

Tačiau žinios, patirtis, mokėjimas/gebėjimai siekti ir pasiekti rezultatą įgyjami tik su amžiumi, su metais studijų, metodiško, kruopštaus darbo ir praktikos. Tai gamtos dėsnis, kurio jokie mičiurinai negali nei patobulinti „lydekai paliepus, jaunystei panorėjus“, nei, tuo labiau, panaikinti. Todėl mantra „Aš noriu, aš galiu“ tinka nebent saviįtaigai prieš šokant nuogu užpakaliu į dilgynes, bet politikoje, kur be noro svarbu dar ir žinios, ir išmanymas, ir praktiniai įgūdžiai, vėliau ar anksčiau gresia pralaimėjimas.

Kaip seksis naujajam prezidentui suvienyti tas viena nuo kitos sparčiai tolstančias visuomenės grupes?

Plakatas skelbia – už Tautą ir Žmogų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vienas Šv. Rašto komentaras skamba lyg perspėjimas politikos naujokui: „Lengva man savo nežinojime sukritikuoti artimą, kuris susikuria asmeninės savo garbės imperiją, bet juk ir pats jaučiu nuolatinį gundymą susikurti nedidukę karalystę ten, kur esu“.

Lietuvos bažnyčiose kasdien meldžiamasi ne tik už Popiežių ir kunigus, ne tik už nelaimingus ir paliegusius, bet ir už valstybės vadovus, kad Viešpats teiktų jiems išminties. Ir tai teikia vilties, kad naujajam prezidentui bus netamsu kalbėti, žiūrėt nešalta. O mums – neskaudės būti…

2019.05.30; 08:22