Dalius Stancikas. teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Esminis atsakas

Kitų dviejų R. Vanagaitės kaltinimų A. Ramanauskui-Vanagui būtų galima nenagrinėti vien todėl, kad jie susiję su 1956-57 metų A. Ramanausko-Vanago pasisakymais tardymų ir teismo metu.

Tiek pagal dabartinę, tiek ir pagal to meto tarptautinę teisę visas šis procesas yra neteisėtas ir neteisingas, taigi – niekinis, nes grubiai pažeidžia ir 1948 m. JTO visuotinę žmogaus teisių deklaraciją (5 straipsnis: niekas negali būti kankinamas arba patirti žiaurų, nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas), ir 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (3 straipsnis: niekas negali būti  kankinamas, su niekuo neturi  būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar  jis baudžiamas).

Visi įrodymai A. Ramanausko-Vanago byloje yra surinkti itin sadistinių kankinimų būdu – nuplėšti lytiniai organai, išdurta akis; jam buvo konstatuota tokia priešmirtinė būsena, kad net budeliai išsigando, jog persistengė ir gali sulaukti rimtų pasekmių už tai, kad 11-ka metų gaudytas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio gynybos pajėgų vadas numirs nedavęs jokių parodymų. Būtent dėl KGB-istų baimės susilaukti bausmės už neprofesionalumą (tuo metu jau buvo uždrausti fiziniai kankinimai) ir buvo byloje užrašyta itin absurdiška versija, neva tokiu būdu A. Ramanauskas-Vanagas bandė nusižudyti.

Rūta Vanagaitė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Reikia tik stebėtis, kodėl R. Vanagaitė, patyrusi viešųjų ryšių specialistė, taip uoliai viešino tokį KGB-istų viešųjų ryšių absurdą, o gavusi visuomenės atkirtį, taip žaibiškai praregėjo – puolė atsiprašinėti.

Tačiau žinia apie toliau rašomas Vanagaitės knygas, jos vieši pažadai kada nors vis tiek „sugriauti partizaninius mitus“ verčia trumpam stabtelėti ir prie kitų dviejų jos kaltinimų.

Ramanauskas išdavė visus savo bendražygius, visus ryšininkus ir rėmėjus, jų pavardes ir adresus. Mačiau sąrašą po jo tardymo – yra 27 žmonės, pas kuriuos jis slapstėsi, ir visi tie žmonės paskui buvo suimti“, – žiniasklaidai užtikrintai skelbė Vanagaitė.

Ir vėl melavo – byloje labai aiškiai nurodoma, kad nei vienas iš tardymo metu A. Ramanausko-Vanago paminėtų 22 asmenų nebuvo nubaustas dėl „nusikaltimo mažareikšmiškumo“. Kad taip įvyks, A. Ramanauskas-Vanagas žinojo dar prieš suėmimą: apie Nikitos Chruščiovo „atšilimo“ taikomas amnestijas jis girdėjo ne tik iš jį slėpusių gyventojų, sovietinės spaudos, bet ir iš paties KGB viršininko K. Liaudžio 1956 m. rugsėjo 22 d. per gimines perduoto kvietimo pasiduoti: „pagal SSRS Aukščiausios Tarybos prezidiumo įsaką apie amnestiją, nebus taikomos bausmės už anksčiau padarytus nusikaltimus nei Birutei Mažeikaitei [žmonai], nei Anelei Mažeikienei [jos mamai], jei jos pačios atvyks, jos nebus suimtos“.

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.

„Partizaninių mitų griovimo“ kontekste ganai keistai gali atrodyti Vanagaitės pagyros vyriausiam partizanų vadui, LLKS prezidiumo pirmininkui Jonui Žemaičiui-Vytautui: neva Žemaitis savo baigiamojoje kalboje laikėsi didvyriškai, o štai jo pavaduotojas Ramanauskas neva „liaupsino komunizmą“.

Baigiamosios A. Ramanausko-Vanago kalbos stenogramos analizei reiktų skirti atskirą straipsnį – tiek ten keistų, skirtingos retorikos viražų, po kurių, beje, nėra patvirtinančio A. Ramanausko-Vanago parašo (sunku įsivaizduoti partizaną tariant propagandiniam kino žurnalui „Tarybų Lietuvos kronika“ priskirtiną frazę „komunistinė tikrovė ir nuplėšta Vakarų imperialistų kaukė paveikė mano nusistatymą“).

Visgi šiuo klausimu turime akcentuoti tris momentus: pirma – kaip jau minėta, visas A. Ramanausko-Vanago teisminis procesas yra neteisingas ir neteisėtas, tad A. Ramanausko-Vanago pasisakymai jo metu laikytini niekiniais; antra – Jonas Žemaitis-Vytautas nebuvo taip žiauriai kankinamas kaip jo pavaduotojas, bet savo kalboje teisme taip pat pripažino tardymų pradžioje prikalbėjęs daugiau nei norėtų ir tik po susitikimo Maskvoje su tuo metu faktiškuoju SSRS vadovu Lavrentijumi Berija atgavęs dvasinę pasiausvyrą ir daugiau nebedavęs parodymų; ir trečia – Jonas Žemaitis, skirtingai nei Adolfas Ramanauskas, dėl susiklosčiusių aplinkybių nebuvo 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis.

Štai šis trečiasis momentas ir atsako į klausimus, kodėl tirdama Holokaustą Vanagaitė rausėsi po partizanų bylas ir kodėl „partizaninių mitų griovėjams“ Vanagaitei ir Zuroffui J. Žemaitis tapo „geruoju“ herojumi, o A. Ramanauskas – bloguoju. Kaip jau minėta, svarbiausia Vanagaitės ir Zuroffo žinia pasauliui tebuvo pakartota sena sovietų propagandinė klišė, neva Birželio sukilimo dalyvis = nacių kolaborantas = Holokausto vykdytojas. Ir čia darkart turime prisiminti A. Ramanausko-Vanago perspėjimą, užrašytą prieš jo suėmimą: okupantai mus vadino lietuvių vokiškaisiais nacionalistais norėdami sukompromituoti krašte ir užsienyje — gal atsiras tokių, kurie patikės, kad mes kovojame už nacių reikalus, išduodame savo Tėvynę.

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Visgi, kaip moko Šventraštis, stengdamiesi būti atviri, negalime neatsakyti į klausimą, ar buvo tarp partizanų tų, kuriuos turėtume laikyti Holokausto dalyviais (dalyvavusių žydų šaudyme, varyme į nužudymo vietas ir pan.)?

Štai ką šiuo klausimu kalba partizaninį pasipriešinimą tiriantis istorikas Dainius Noreika: „Šaltojo karo metais LSSR KGB savo ataskaitose Maskvai rašo, kad eilę metų užsienio leidiniuose ir ypač tarp sionistinių organizacijų, stengėsi diskredituoti „baudžiamųjų formuočių“ [lietuviškų policijos batalionų nacių okupacijos laikotarpiu] narius, kurie pasitraukė į JAV ir ten kelia sovietinės okupacijos klausimą. Sovietinės propagandos tikslas buvo atskirų asmenų dalyvavimą Holokauste pateikti kaip visumą, tarsi tai būtų visų, kolaboravusių su naciais, veikimo modelis. Savo ruožtu išeivija prisidengė griežta gynybine retorika: jei kažkas kaltina lietuvius Holokaustu, tai čia sovietų propaganda ir provokacijos.

Tačiau žvelgdami į dokumentus, į istorinius tyrimus matome gerokai sudėtingesnį vaizdą. Labai sudėtinga to laikmečio realybė, be galo painūs procesai, vertę žmones daryti skausmingus sprendimus, vertę rinktis ne tuos kelius, kuriais jie norėjo eiti. 1941-ais buvo be galo sunku numatyti, kuo viskas baigsis 1944-ais, kur nuves nacių okupacija. Po žiaurios sovietų okupacijos niekas negalėjo nuspėti, jog taip brangiai kainuos staiga atsiradusi viltis, kad gal naciai suteiks Lietuvai savarankiškumą, autonomijos statusą.

Konkretus atvejis: Šiaurės Lietuvoje veikė 1941 m. birželio sukilimo metu susiformavęs pagalbinis policijos būrys „Stelmužė“. Būrį sudarė 21 žmogus, ir jie visi kovojo prieš besitraukiančią sovietų armiją. Taigi 1941 m. birželio 22 dieną tie vyrai buvo laisvės kovotojai. Sovietų armijai pasitraukus tie žmonės liko ginkluoti. Rugpjūčio mėnesį Lietuvos laikinoji vyriausybė nustojo veikti ir šie ginkluoti žmonės tapo nacių pagalbine policija. Laisvės kovotojai tampa kolaborantais – du vaidmenys viename. Rugpjūčio 22 d. ten įvyksta Holokausto akcija, keturi iš tų buvusių laisvės kovotojų tampa nusikaltėliais žmogiškumui. 1944 metais dalis jų pasitraukia su vokiečiais, dalis lieka Lietuvoje. Vienas iš jų, Mykolas Šiožinys, įstoja į partizanų būrį ir iki 1948 metų dalyvauja antisovietiniame pasipriešinime. Taigi, jis vėl tampa laisvės kovotoju.

Stendas, pasakojantis apie sunkią Lietuvos partizanų kovą prieš sovietinius okupantus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Partizaniniame kare, kuriame dalyvavo apie 50 tūkst. ginkluotų žmonių, buvę policijos bataliono kariai sudarė nedidelį procentą. Iš mano tiriamų 600 partizanų viešosiose nacių struktūrose dalyvavo 8 proc. būsimų partizanų, o policijos batalionuose – dar mažiau.“

Kai kurie istorikai spėja, kad Lietuvos ginkluotame pasipriešinime galėjo dalyvauti iki 5 proc. asmenų, vienokia ar kitokia veika prisidėjusių prie Holokausto. Tačiau tai tik spėjimas, tikslus skaičius nežinomas ir kažin ar kada bus žinomas, nes nėra nei galutinių partizaninio pasipriešinimo, nei Holokausto dalyvių sąrašų; liudininkų beveik nelikę, iš esmės tenka remtis vien okupacinių struktūrų paliktais dokumentais, kurių nemaža dalis, kaip pradžioje minėta, pagal tarptautinę teisę laikytini niekiniais.

Akivaizdu, kad tuo laiku partizanai turėjo dar mažiau galimybių aiškintis savo kovotojų praeitį. Pagaliau, tokiu žūtbūtiniu metu, kai kasdien balansuojama tarp būties ir nebūties, praeitis nebetenka didelės prasmės.

Seime kadaise buvo surengta paroda „Karas po karo“, pasakojanti apie Lietuvos partizanų kovas su sovietiniais okupantais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau yra vienas esminis akcentas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio veikloje: tai 1949 metais vieninteliame partizanų vadų ar jų atstovų suvažiavime priimti dokumentai. Svarbiausiame jų, LLKS Tarybos deklaracijoje, dar vadinamoje partizanų konstitucijoje labai aiškiai pabrėžta: „Asmenys bolševikinės arba vokiškosios okupacijos metu išdavę Tėvynę bendradarbiavimu su priešu, savo veiksmais ar įtaka pakenkę tautos išsilaisvinimo kovai, susitepę išdavystėmis ar krauju, yra atsakingi prieš Lietuvos teismą.“

Ir tai yra pats tvirčiausias ir nepaneigiamas atsakas visiems „partizaninių mitų griovėjams“ ir šios deklaracijos signataro, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio vado pirmojo pavaduotojo Adolfo Ramanausko-Vanago šmeižikams.

(Bus daugiau)

2019.10.09; 06:00

 

Bet šiandien, naujaisiais laikais, apie okupaciją kalbame kaip apie praeities slogutį. Kai kas, ypač jaunimas, okupantą įsivaizduoja kaip iš istorijos vadovėlių atėjusį efemerišką niekadėją, kuris, ko gero, mažą užsidariusią valstybę ar tautelę nori ištempti į civilizuotą pasaulį ir suteikti jai modernistinį pavidalą. Globalistinis valstybės modelis pateikiamas kaip neišvengiamas, nors ir okupanto primestas prievartinis būdas susilieti su pažangia žmonija…

Pakaks teorijų. Lietuvių tauta visais laikais juto okupanto rimbą, užtat ir šiandien joje dar gyvas savisaugos instinktas ir įtarumas. Nesistebėkime, kad daugelis kaimyninėse šalyse regi potencialų grėsmės židinį. Vieni Rytuose, kiti Vakaruose, o treti visai iš nelauktos pusės įžvelgia galimą pavojų. Jei ne klasikinės okupacijos, tai bent visapusiškos įtakos.

Juk niekas nesitikėjo, kad moderniaisiais laikais galingos šalies tankai, pabūklai ir naikintuvai įsiverš į suverenios valstybės teritoriją ir separatistų rankomis atplėš jos didžiulį gabalą. Niekas nemanė, kad akivaizdžiai aneksinėmis gudrybėmis bus užimtas ištisas pusiasalis, nes tai geras placdarmas mesti iššūkį Vakarams.

Bet paklauskime savęs: ar mes patys savęs neokupuojame ar bent netampame abejingais ir pasyviais, kai sąmonę, valdžią ir galų gale teritoriją užima priešiška jėga. Kembridžo dėstytojas Jerry Toneris savo knygoje „Kaip valdyti vergus“ romėnų „vadybininko“ patricijaus Marko Sidonijaus Falkso vardu pasakoja, kaip neprievartiniu būdu patraukti savo pusėn pavaldinius, kaip naudotis jų patiklumu ir duoti vergams galimybę lyg ir patiems tvarkyti savo ir savo bendruomenės gyvenimą.

Pavyzdžiui, patariama nepirkti ypač daug vergų iš tos pačios aplinkos ar vienos tautybės. Arba: vergijai geriausiai tinka tokie, kurie nėra nei ypatingai užguiti, nei per daug drąsūs: ir su vienais ir su kitais vėliau teks kankintis. Arba toks patarimas: venkite vergų, nuolatos esančių liūdesio ir ilgesio būsenos. Dar: žiaurumas – tai lazda su dviem galais, ir skaudžiau ji muša ne vergą, o patį šeimininką.

O čia demokkratijos pradžiamokslis: viršininkai neturėtų maitintis atskirai nuo pavaldinių, tegul valgo tą patį maistą kartu su darbininkais. Niekas taip neerzina pavargusio vergo, kaip stebėti darbų viršininką, valgantį skanų ir prabangų maistą, kuomet pats vergas gauna įprastą menką davinį.

J.Toneris daro tokias išvadas: šiandien niekas nesako, jog vergvaldystė yra pateisinama. Tačiau prieš pradedant save sveikinti su tuo, kaip toli pažengėte, verta pripažinti tragišką faktą: nors vergystė visose šalyse ir yra už įstatymo ribų, ji vis dar plačiai paplitusi. Nevyriausybinės organizacijos „Free the Slaves“ (angl. „Laisvę vergams“) duomenimis, mūsų dienomis 27 milijonai žmonių yra jėga priversti dirbti, negaunant atlyginimo ir neturint jokios vilties ištrūkti. Šiandieniniame pasaulyje yra daugiau vergų, nei bet kuriuo Romos imperijos egzistavimo metu.

Ar ši vergų valdymo metodika neveikia šiandien – tiek kolektyvuose, tiek valstybėje? Nors čia kalbama apie boso santykius su pavaldiniais (šiuolaikiniu supratimu), bet juk taip yra valdomos tautos, valstybės, okupuotos teritorijos. O iš vergo pusės – jam tokia būsena tinka, nes laisvės skonio jis niekada ir nejutęs…

Jeigu šią alegoriją pritaikytume šiandieninei Lietuvai, tai atsidavimas okupantui, kolaboravimas su juo ir saldus paklusnumo jausmas būdingas daugumai. Tas vergo sindromas nebūtinai turi būti primestas iš šalies. Jis gyvena mumyse, dauginasi mūsų giminėje, apima tvirčiausią tautos kamieną ir sukuria iliuziją, kad ta tauta dar gyvybinga, nors apraizgyta vergo pančiais.

Kai stebiu partines rietenas, draskymąsi dėl postų, vienadienius gariūniškus skandalus, tautinių grupuočių mėginimus užvaldyti svarbiausius politinius arealus, kyla baimė, kad tas tautinis lietuviškas medis nudžius savaime, ir dėl to patys būsime kalti.

Šiuomet laikome netinkama ir net nusikalstama neigti holokaustą, vengiame dalį piliečių vadinti žydais, nedrįstame priminti lenkų piktadarybių, užmiršome buvusią latvių agresiją, glebėsčiuojamės su gudais ir nutylime jų pretenzijas į mūsų kunigaikščius ir teritorijas, patikliai bičiuliaujamės su Briuseliu ir mėgaujamės globaliniais saldumynais.

Šliaužiančioji mūsų valdžios struktūrų okupacija, svarbiausių ekonominių ir socialinių institucijų užvaldymas, nuolaidžiavimas įžūliems sionistiniams radikalams ir jų teoretikams, siaučiantiems šalies viduje, politikų paklusnumas ir pasimetimas sukuria Penktąją (kai kas jau vadina Šeštąja) koloną, kurios branduolys – mes patys. Ir nesvarbu, iš kur ateis nauja okupacijos banga – iš Rusijos, Lenkijos ar JAV. Mes patys esame naujos okupacijos influenceriai, hibridiniai savęs okupantai. Savo pasyvumu, susitaikėliškumu ir vergo sindromu.

Tad nesiskųskime ir nedejuokime.

2019.08.08; 07:41