Ar skaitėte Viktorijos Daujotytės publikaciją "Tautiškumas / nacionalumas: kultūros lygmuo", paskelbtą Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraščio "Metai" skyriuje "Svarstymai"? Jei neskaitėte, primygtinai rekomenduoju susirasti žurnalą "Metai" (2013-ieji, Nr. 8 – 9), ir susipažinti su straipsniu.

Minėta rašytojos, literatūrologės, profesorės, habilituotos humanitarinių mokslų daktarės V.Daujotytės esė – ilgoka. Šių dienų akimis žvelgiant, tokios apimties rašinius mažai kas atidžiai perskaito nuo pradžios iki galo.

Tačiau perskaityti verta, nes tai – atidus, gilus žvilgsnis į šių dienų aktualijas. Aptariami svarbiausi, aktualiausi klausimai, pradedant Europos Sąjungos perspektyvomis ir baigiant Lietuvos santykiais su ES. Rašytoja, profesorė, literatūrologė V.Daujotytė geranoriškai, bet kritiškai, iš visų pusių analizuoja nūdienos prieštaravimus, nesusikalbėjimus, trintis.

Continue reading „Viktorijos Daujotytės publikacija – verta rimto dėmesio“

Kai Lietuva priėmė įstatymą, numatantį baudžiamąją atsakomybę už nusikaltimus žmoniškumui (karo nusikaltimus), – tikriausiai neatsirado nė vieno lietuvio, kuris būtų tokiam sprendimui priešgyniavęs.

Tiesa, Lietuva šiuo metu gyvena užtektinai ramiai. Pastaruosius du dešimtmečius ją aplenkė kruvini žiaurumai, nukamavę buvusią Jugoslaviją, Čečėniją, nuo Azerbaidžano atplėštą Kalnų Karabachą, Siriją, Tunisą ar Egiptą. Lietuviams per pastaruosius du dešimtmečius pavyko išvengti ir žudynių, kurios sukrėtė turtingąją, stabiliąją Norvegiją. Lietuva nepatyrė ir teroro aktų, nugriaudėjusių Amerikoje, Ispanijoje, Didžiojoje Britanijoje, siaubo. Galų gale mes priklausome galingam kariniam, politiniam aljansui – NATO. Nelaimės atveju tikrai neliktume visiškai vieni.

Continue reading „Apie karo nusikaltimus, teisę ir kerštą“

« 1 2 »

Prieš 140 metų, 1874 m. rugpjūčio 10 d., Ukmergės apskr. Taujėnų valsč. Užulėnio kaime gimė pirmasis Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona. Okupacijų, karų metais, taip pat ir šiandieną daugeliui lietuvių jis buvo ir liko Lietuvos valstybingumo, Laisvės ir Nepriklausomybės simbolis.

Jis buvo šeštasis, priešpaskutinysis Julijonos ir Jono Smetonų vaikas. „Ne iš puikių dvaro rūmų, ne iš garsios bajorų giminės yra kilęs mūsų Prezidentas Antanas Smetona. Gimė ir augo paprastoje sodžiaus bakūžėje, neturtingo lietuvio ūkininko šeimoj“, – rašė K.Binkis apie Prezidentą.

Tėvai turėjo valaką (apie 21 ha) žemės, buvo labai darbštūs. Šeimynykščiai avėjo tėvų pintomis vyžomis, dėvėjo motinos austais ir siūtais drabužiais. Pasakojama, kad ir būsimasis Prezidentas – Antanukas mokėjo ir gražiai megzti, ir austi, verpti, ir net siūti. Visi viską mokėjo, visi viską dirbo. Tačiau mėsos ir pyragus šeima valgydavo tik per šventes  (A.Liekis „Prezidentinė Lietuva“).

Vakar, rugpjūčio 10 dieną, Užulėnyje Prezidento Antano Smetonos gimtadienį šventė šimtai žmonių. Prie Antano Smetonos iniciatyva 1936 m. pastatytos mokyklos, kuri, deja, nuo rudens uždaroma. Didžiuliame pastate liks tik Ukmergės kraštotyros muziejaus Užugirio skyrius.

Teatralizuotas Prezidento gimtadienis, Smetoninės, prasidėjo  šv. Mišiomis Antano Paduviečio bažnyčioje Lėne. Paskui prie mokyklos su karieta atvažiavo Prezidentas su prezidentiene. Jį sveikino visų Lietuvos regionų atstovai, įteikė dovanų. Įvyko smetoniškos vaišės su Prezidento labiausiai mėgtais patiekalais. Buvo daug gražių ponių ir ponų, kuriuos ir matote čia skelbiamose nuotraukose.

Neseniai pasibraukydamas perskaičiau istoriko Algimanto Liekio monografiją „Prezidentinė Lietuva“, todėl  kelias ištraukėles šia proga paskelbsiu:

„Lietuvos Nepriklausomybė tebėra jaunas medis, kurį reikia rūpestingai prižiūrėti, kad šalnos nepakenktų jo žiedams, kad vėtros neišlaužytų jo šakų ir nenudraskytų lapų. Tai dar tik Laisvės pavasaris, o jis nepastovus. Tautinei sąmonei dar reikia labai gaivinančios šilumos, dėl to mums visiems reikia daugiau meilės savo Tėvynei […]. Kaip senovėje mūsų  vaidilutės kurstė ir saugojo šventąją ugnį, kad ji neužgestų, taip mes turime dabar saugoti savo krašto Laisvę, nuolat žadindami tautos sąmonę, kad ji neužmigtų. Sunku įskelti ugnį, kai ji išblėsta, sunku pažadinti tautą, kai apsnūsta“, – rašė Prezidentas A.Smetona.

Kiek žinau, Smetoninių organizatoriai kvietė daug ponų iš Seimo, iš Vyriausybės, gal net Prezidentus kvietė, deja, nė vieno jų nemačiau.

„Tų metų Lietuvos valstybės vyrų veikla turėtų būti priekaištas šiandienos Lietuvos valdantiesiems, kurie dažniausiai atrodo ne kaip nepriklausomos valstybės ir jos žmonių atstovai, bet kokio nors Vokietijos, Prancūzijos ar Anglijos užkampio valsčiaus klerkai. Pirmiausia todėl, kad seimuose Vilniuje beveik negirdėti minint nepriklausomą Lietuvą, lietuvių tautą, lietuvių kalbą, girdime tik apie Europos Sąjungą, Briuselio instrukcijas. Dvasinis jų skurdas toks didelis, kad net LR Seime, Prezidentūroje reikalaujama iš būsimų valdininkų ne puikaus  valstybinės lietuvių kalbos mokėjimo, bet užsienio kalbų žinių. Beje, nė žodeliu  apie Lietuvos valstybės suvereną – lietuvių tautą ir jos  sukurtą nepriklausomą Lietuvą nebuvo užsiminta ir Lietuvos Respublikos prezidento rinkiminiuose pažaduose ir veiklos „prioritetuose“, – rašo istorikas Algimantas Liekis.

Prezidentas Antanas Smetona statė mokyklas, o dabartiniai Lietuvos valdantieji jas uždarinėja.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.08.11

Lietuviai – tylinti tauta. Kodėl neprotestuoja lietuviai? – klausia žurnamas IQ (Nr. 08 (41), rugpjūtis), šiai temai paskyręs kelis sraipsnius, suminėjęs "svarbiausius ir įdomiausius, bet toli gražu ne visus protestus bei judėjimus, pasaulį drebinusius po Antrojo pasaulinio karo iki šių dienų". 

Įrašytas čia ir Baltijos kelias, kurio 24-ąsias metines netrukus minėsime. Pasak žurnalo,  "per visą pasaulį – nuo Egipto iki Bosnijos ir Hercogovinos, nuo Brazilijos iki Turkijos – ritasi didžiulės protestų bangos",  o lietuviai tyli.

Kaip suprasti tas publikacijas?

Continue reading „Reikėtų daryti toli siekiančias išvadas“

Ne taip seniai dalyvavau konkursinių maketų, skirtų Lukiškių aikštės paminklui, pristatyme.  Man nepažįstami menininkai ar menotyrininkai  ir kultūros biurokratai, vadovavę renginiui Kultūros ministerijoje, tada neatskleidė  paslapties: tai kuris gi iš keliolikos darbų bus pripažintas geriausiu, kuris įamžins Lietuvos laisvės kovotojų atminimą, kels pasididžiavimą savo tauta?

Ne vienas tada kalbėjo, kad vengiama viešumo, diskusijų, paskubom stengiamasi prastumti  plačiajai visuomenei nepriimtinus "šedevrus".

Dabar jau žinome tą geriausią iš geriausių. Pasirodo,  tai tas "kūrinys", į kurį aš neatkreipiau jokio dėmesio, jo net nefotografavau. Plieninis ilgas žvilgantis sulankstytas strypas, gal juokais atgabentas į Kultūros ministeriją, dėl įvairumo, dėl intrigos – ir tiek. 

Continue reading „Įžeidimas laisvės kovotojams“

12. XIII a. lietuvių sakralizavimas literatūroje: paskatos ir prasmė

Šioje knygoje apie seniausiąją lietuvių literatūrą ne kartą aptarta sakralinė literatūra, šventosios įvairių senovės tautų (egiptiečių, žydų, indų, arabų ir kt.) knygos, ne kartą aiškintasi sakralinės literatūros funkcijos ir polemizuota su tais, kas bando skaityti bažnytinės ar sakralinės literatūros tekstus kaip istorinius veikalus, publicistinius rašinius ar šiaip „bažnytininkų tuščiažodžiavimą“, mielą viduramžių vienuolių „raščių širdžiai“, ir t. t.

Kita vertus, čia pirmą kartą lietuvių kalba skelbiami seniausiosios lietuvių literatūros sakraliniai tekstai leidžia ir įpareigoja atskleisti, ką iš tikrųjų reiškė žmonijai ir kaip funkcionavo, ypač viduramžiais, sakraliniai tekstai, kurie mūsų dienomis nelengvai suprantami ir dėl to lieka užmiršti rankraštynuose, vienuolynų archyvuose, bibliotekų labirintuose, kuriais klajoja retkarčiais atklystantys keistuoliai.

Continue reading „Šventasis Daumantas Timotiejus († 1299) istorijoje ir literatūroje ( IX )“

Internete pasirodė planas, kaip Moldovai bus grąžinta atplėšta Padniestrė. Rusijos naujienų agentūra „RIA Novosti“, remdamasi nepripažintos Padniestrės KGB (Valstybės saugumo komitetas) informacija, teigia, kad yra labai rimtai analizuojama Moldovos vidaus reikalų ministro Dorino Rečano konfidencialaus laiško kopija, adresuota vicepremjerui Jevgenijui Karpovui.

Toje kopijoje neva minimas slaptas Padniestrės prisijungimas prie Moldovos. Laiško kopijoje tvirtinama, kad pagal šį planą (Reintegracijos strategijos 2012–2014 m. įgyvendinimo planas) sudarytos sąlygos Benderų miestui ir jo apylinkėms pereiti į Moldovos pavaldumą.

Pateiktoje laiško kopijoje taip pat rašoma, kad su Moldovos slaptųjų tarnybų pagalba bus trukdoma priimti kai kuriuos įstatymus Padniestrėje.

Continue reading „Dėl separatistinių judėjimų, slaptųjų tarnybų intrigų ir ilgakojų gražuolių“

Štai dar vienos metinės ataskaitos sulaukėme. Omenyje turiu birželio 27-ąją Seimo rūmuose nuskambėjusią Generalinio prokuroro ataskaitą. Generalinio prokuroro Dariaus Valio informacija apie sėkmingai nuveiktus praėjusiųjų metų darbus turi mažų mažiausiai vieną trūkumą. Jis nepapasakojo apie keistą savo pavaldinių laikyseną tiriant Medininkų žudynių bylą.

Slaptai.lt skaitytojams priminsime: ši istorinės svarbos byla nūnai narpliojama Lietuvos Apeliaciniame teisme. Kokios paskutiniosios žinios? Buvusį Rygos OMON milicininką Konstantiną Michailovą – Nikuliną ginantys advokatai kreipėsi į Apeliacinį teismą prašydami organizuoti kelių svarbių kaltinimo liudytojų apklausą užsienio valstybėse. Nepaisant valstybės kaltinimo argumentų ir įstatymų reikalavimų, Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas bylą, nematė reikalo jų apklausti.

Continue reading „Medininkų byloje vengiama apklausti pagrindinius kaltinimo liudytojus?“

Portalas Slaptai.lt informuoja savo skaitytojus, jog šių metų liepos 2-ąją dieną Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji gatvė 4, Vilnius) rengiamos iškilmingos Marijos Remienės knygos "Mūsų likimai Amerikoje: asmenybių portretai" sutiktuvės. Sutiktuvių pradžia – 18 valandą.

Sutiktuvėse dalyvauja knygos autorė Marija REMIENĖ (JAV). Renginio vedėja – rašytoja Renata ŠERELYTĖ.

Kviesdami į šį svarbų renginį pacituosime keletą citatų iš portalui Slaptai.lt atsiųsto kvietimo.

"Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatės Marijos REMIENĖS (JAV, Čikaga), visuotinai pripažintos JAV lietuvių kultūrininkės, vadinamos išeivijos kultūros ministre – trečioji knyga, užbaigianti jos gyvenimo JAV lietuvių kultūros keliuose apmąstymą, yra sutelkta į bendrakeleivių likimus – žmonių, kurie ypatinga valia, talentu, gyvenimo programomis, bendrojo gėrio siekiais buvo esmingai įsipareigoję lietuvių tapatybės išsaugojimui ir puoselėjimui Amerikoje, Kanadoje ir kitose Vakarų šalyse ir šį įsipareigojimą įvykdė.

Continue reading „Liepos 2-ąją – Marijos REMIENĖS knygos „Mūsų likimai Amerikoje: asmenybių portretai“ pristatymas“

Naujoji Lietuvos užsienio politika

Šių metų Valstybės saugumo departamento (VSD) ataskaitoje ir po jos sekusiame prezidentės Dalios Grybauskaitės metiniame pranešime pirmą kartą nedviprasmiškai kaip viena didžiausių grėsmių Lietuvos saugumui ir nedraugiška valstybė įvardijama Rusija, ardomasis jos žvalgybos ir saugumo  tarnybų darbas.

Dar prieš tai matėme gana griežtą ambasadoriaus Maskvoje Renato Norkaus interviu Rusijos žinių agentūrai „Interfax“ 2013 m. gegužės 30 d.

„Sovietinės okupacijos žalos atlyginimo klausimas lieka dvišalėje Lietuvos ir Rusijos darbotvarkėje“ – sakė R. Norkus, nors dar balandį Rusijos ambasadorius Vilniuje Vladimiras Čchikvadzė buvo pareiškęs, kad klausimą dėl reikalavimų atlyginti sovietinės okupacijos padarytą žalą Maskva laiko uždarytu visiems laikams.

Paklaustas, ar ES pirmininkausiantis Vilnius parems Maskvos siekį pasirašyti bevizio režimo sutartį su ES, tiesiog nurodė sunkumus, kurie kiltų bevizio režimo atveju. Išvertus iš diplomatinės kalbos, pasakė „pošli von“.

Continue reading „Prašviesėjo“

Su rašytoja Daiva TAMOŠAITYTE apie aktualiausias, skaudžiausias šių dienų politines, moralines bei kultūrines aktualijas kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

Tai – jau trečiasis Slaptai.lt interviu su rašytoja Daiva Tamošaityte.

Pirmieji du interviu vadinosi "Avinėlių tylėjimas" – blogiausia taktika iš visų" ir "Mes turime unikalią galimybę tapti stipria Europos Sąjungos nacija".

Continue reading „Rizikingi bandymai išrasti dviratį su keturkampiais ratais“

« 1 2 »

Gegužės 31 d. Seimo Konstitucijos salėje įvyko konferencija-diskusija „Lietuvių tauta – suverenas savo nepriklausomoje valstybėje“. Konferencijos iniciatorius – Seimo narys Rytas Kupčinskas, rengėjai – Seimo narys Rytas Kupčinskas kartu su Vilniaus edukologijos universitetu, Mokslotyros institutu, Lietuvos Sąjūdžio taryba, Tautininkų sąjunga, „Vilnijos“ draugija.

Konferencijoje-diskusijoje buvo supažindinta su istoriko Algimanto Liekio knyga „Prezidentinė Lietuva (1919-1920, 1926-1940)“. kurioje rašoma apie 1926 m. gruodžio 17 d. perversmą, tautinės, nepriklausomos Lietuvos kūrimą ir to reikšmę suvereno lietuvių tautos ir nepriklausomos Lietuvos stiprinimui.

„Prezidentinėje Lietuvoje …“ analizuojamos problemos daugeliu atvejų neprarado aktualumo ir šiandieninėje Lietuvoje: kiek nepriklausoma Lietuva išreiškė ir išreiškia savo suvereno – lietuvių tautos siekius; kiek Seimai (parlamentai) išreiškė ir išreiškia valstybės suvereno valią; politinės partijos – ar jos yra vienintelės demokratijos reiškėjos; istorinė atmintis ir jos reikšmė tautiškumo ir pilietiškumo ugdymui; tautinės švietimo, mokslo, ūkio sistemos geopolitiniame pasaulyje; lietuvių kalba – tautos konstitucinė vertybė; valstybės suverenas ir tautinės mažumos.

Šiomis temomis diskutavo knygos autorius Algimantas Liekis, akad. Algirdas Gaižutis, akad. Robertas Grigas, habil. dr. Kazimieras Garšva, Kovo 11-osios Akto signataras dr. Romualdas Ozolas, Tautininkų sąjungos pirmininkas Gintaras Songaila, rašytojas Jonas Užurka, Lietuvos Sąjūdžio tarybos narė Nijolė Balčiūnienė, istorikas Šapoka ir kt.

Skelbiame Vytauto Visocko nuotraukas iš šios konferencijos. Artimiausiu metu pateiksime diskusijoje dalyvavusių istorikų, mokslininkų, politikų pasisakymų santraukas.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.06.01

"Apie dabartinį mūsų elitą galima pasakyti štai ką: tai tamsūs, bailūs, kvaili, žiaurūs, agresyvus, godūs, klastingi, gudrūs, demoralizuoti egoistai, nė iš tolo nematantys valstybės idėjos ir net vadinamąjį valstybingumą traktuojantys vien instrumentiškai, kaip savo intereso tenkinimo įrankį.“

Arvydas Šliogeris, filosofas (,,Nerimas“, Tyto alba“, Vilnius, 2012, p. 87)

Kas ką laiko elitu, klausimas. Bet, turbūt, A Šliogeris elitą pateikia, kaip valstybės galios simbolį versle, kultūroje, švietime, moksle, politikoje, o prie jo neabejotinai priskiriami ir aukščiausi teismų, prokuratūros, slaptųjų tarnybų vadovai.

Tai kas gi įvyko Vilniaus apygardos teisme š.m. gegužės 30 dieną viešai paskelbus Eglę Kusaitę teroriste.

Continue reading „Kastytis Stalioraitis: „Eglės Kusaitės byla. Žmonių neapgausit““

Praėjusios kelios savaitės labai panašios į ankstesnes dienas. Spaudos puslapiuose, televizijos ekranuose, internetinėse erdvėse gausu triukšmingų diskusijų, kodėl mums reikalingos arba nereikalingos skalūninės dujos, kokią derėtų pasirinkti pensijos kaupimo formą, verta ar neverta turėti eurą, kaip vertintinas naujosios Vyriausybės šimtadienis…

LRT žurnalistės Agnės Skamarakaitės diskusijose įsimintina daug sykių skambėjusi pastaba, jog Lietuvos valdžios per dažnai kaitalioja senatvės pensijų skaičiavimo formules, ir didžiąjai visuomenės daliai, būtent tai, kuri negali pasigirti turėjusi solidžius atlyginimus, keblu atskirti pensijų kaupimo formulių privalumus nuo trūkumų. Ir nėra jokių garantijų, kad tos formulės artimiausiu metu vėl nebus patobulintos sunkiai besiverčiančiųjų sąskaita. Be to, Europos Sąjungos visuomenė sensta, tad pensininkų nuolat daugės, o dirbančiųjų – atvirkščiai. Argi pesimistinės prognozės nėra realiausios?

Continue reading „Didysis lietuviškas paradoksas“

Tikriausiai ne visi susipažinę su itališkame laikraštyje “L‘Occidentale” neseniai pasirodžiusia Lašos Zilpimiani publikacija “Stalinizmo šešėlis virš Kaukazo”. O susipažinti – vertėtų.

Publikacija aktuali ir Lietuvai. Čia galimos plačios paralelės.

Pagrindinė rašinio tema – Kaukazas, akivaizdžiausiai pereinantis į Rusijos Federacijos rankas, ir Vakarų Europa, praranda politinę įtaką šiame strategiškai svarbiame regione. Analitiniame straipsnyje tvirtinama, kad Kaukaze vėl šeimininkauja Kremlius.

Continue reading „“Paduok pirštą, tai nukąs visą ranką”“

Jei reikėtų prisiminti, ką pastaruoju metu įdomaus parodė mūsų televizijos, išskirčiau vieną paskutiniųjų žurnalistės Agnės Skamarakaitės vadovautų LRT laidų. Omenyje turiu būtent “Aktualijų studiją”, kurioje svarstyta, kodėl Lietuvoje sparčiai mažėja darbingo amžiaus žmonių.

Suprask, prabėgs šiek tiek laiko, galbūt keliolika metų, ir, jeigu niekas mūsų nepastūmės į gerąją pusę arba patys neatsipeikėsime, Lietuvoje ženkliai sumažės išskirtinai darbingo amžiaus žmonių. Turime didžiausią piktžolių puokštę: milžinišką emigraciją ir menką gimstamumą. Šios dvi blogybės sukūrė dar vieną bėdą – šalyje mažėja tų, kurie geba dirbti ir užsidirbti.

Continue reading „Valdžios cinizmas“

vytautas_visockas_mmmm

Pirmą kartą neturėjau galimybės nei dalyvauti Sausio 13-osios renginiuose, nei matyti juos televizijoje, todėl dabar man sunku įsivaizduoti, kokį įspūdį jie man būtų padarę.

Tačiau jau nelabai svarbu, kaip tas lemtingas dienas šiandien prisimena įvykių prie televizijos bokšto, Seimo, Televizijos dalyviai.

Žymiai svarbiau, kaip jiems pavyko visa tai perduoti tiems, kurie tada buvo maži, kurių dar visai nebuvo, o šiandien jie jau ima valstybės vairą į savo rankas arba į tą valstybę žiūri iš tolo – su nostalgija, su priekaištais, kad mes, čia pasilikusieji, neskubame jiems suteikti dvigubos pilietybės.

Ar tiems, kurie nebuvo  Baltijos kely arba jo neprisimena, kurie negirdėjo Sausio 13-ąją tankų ir automatų šūvių, – ar jiems mes sugebėjome raštu, žodžiu, vaizdais perteikti tų įvykių tragizmą, žavesį, prasmę? Ar gatvėje paklausti – kas tą tragišką ir kartu pergalingą naktį šaudė prie Televizijos bokšto ir Televizijos? – jie nedvejodami neišpyškins: savi?

Continue reading „Kur apgaulė, o kur šmeižtas, kur tiesa, o kur melas?“

gintaras_originalas

Lietuva prisiminė Klaipėdos susigrąžinimo žygdarbį, atliktą prieš devyniasdešimt metų. 1923-ųjų metų žvarbų sausį išvaduota Klaipėda – tai puikiai organizuota politinė bei karinė operacija, pasauliui pademonstravusi lietuvių diplomatų, žvalgybininkų ir karių sumanumą, drąsą, ryžtą.

Vaizdžiai kalbant, tąsyk nušluostėme nosį net tokioms galingoms valstybėms kaip Prancūzija ir Vokietija.

Jokio stebuklo. Tiesiog pasirinkome teisingą taktiką. Buvome ne prašinėtojai, ne maldautojai, ne verkšlentojai. Buvome politikai, pajėgiantys savo valią primesti oponentams, priešams, nedraugams. Buvome kariai, sugebantys pasiimti tai, kas mums priklauso.

Continue reading „Kas pavojingiau: “tarybinės dešrelės” ar prastas Kriminalinės žvalgybos įstatymas?“

vytautas_visockas_mmmm

Ar reikia emigruoti, ar nereikia? Tautos aikštėje žurnalistas Andrius Tapinas susodino daug žmonių, vienam kitam leido sakyti ir “taip”, ir “ne”. Laidos pabaigoje matėme, kad jėgos apylygės. Ir dėl to turbūt reikėtų džiaugtis, nes prieš metus dvejis tikriausiai pergalę būtų šventę laimės ieškotojai, skurdo emigrantai. Padėtis šiek tiek keičiasi, nes krizė siautėja visoje Europoje, ir vergų iš Lietuvos ten reikia vis mažiau.

Dešimtmečius tinginiavę, graikai, italai, ispanai… dabar patys turės mažinti savo šalies biudžeto deficitą, patys skins braškes, seneliams keis pampersus, o kai kurie gal net pasirinks emigranto dalią, nes Europos gerovės šalyse įsitvirtino juodadarbiai iš Afrikos ir Azijos. Graikams ir italams teks Lietuvoje restoranuose plauti indus, Palangoje rusams poilsiautojams paplūdimiuose siūlyti ledų ir dešrelių. “Kam pieniškų dešrelių?“, “Kam pieniškų dešrelių?” – su krepšiu ant kaklo šauks koks nors Džiuzepė. Ar toks scenarijus įmanomas?

Continue reading „Vien tik auksas valdo mus…“

gintaras_originalas

Kuo toliau – tuo baisiau. Būtent tokios mintys kyla prisiminus 2012-ųjų gruodžio 14-osios Lietuvos Apeliacinio teismo posėdį, kuriame buvo pratęstas Medininkų žudynių bylos nagrinėjimas. Būtent tą dieną paaiškėjo, jog mūsų Generalinė prokuratūra nebeturi svarbaus Medininkų skerdynių bylos įkalčio.

Tiksliau kalbant – nebeturi buvusio Lavoriškių muitinės posto viršininko Vyto Petruškevičiaus nufilmuotos Medininkų žudynių vietos apžiūros vaizdajuostės.

V.Petruškevičiaus filmuota medžiaga – aukso vertės. Šis vyras buvo pirmasis, kuris tragedijos vietą užfiksavo vaizdajuostėje dar iki atvykstant tardytojams. Filmuota itin kruopčiai, filmavimas truko maždaug 40-imt minučių. Buvęs Lavoriškių muitinės posto vadovas nufilmavo ne tik vagonėlio prieangį ir vidų, kuriame gulėjo žiauriai nužudyti mūsų pareigūnai. Jis įamžino ir aplinką – kelius, vedančius į Medininkų postą, paliktas lengvųjų automobilių ir vikšrinių transporto priemonių vėžes, išgulėtą pasalos vietą, greta vagonėlio rastus daiktus.

Toje vaizdajuostėje užfiksuotus vaizdus šiandien būtų buvę galima palyginti su oficialiu žudynių vietos apžiūros protokolu. Deja, V.Petruškevičiaus nufilmuotos vaizdajuostės mūsų prokurorai šiandien neturi.

Continue reading „Skandalas Medininkų žudynių byloje: prarasta dar viena itin svarbi vaizdajuostė“