smetona_3
Antanas Smetona
Šeštadienį Ukmergės rajono Užulėnio kaime rengiamos iškilmingos paminklo pirmajam Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai atidengimo iškilmės.
 
Jose dalyvaus ir dabartinis Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda.
 
Priešais A. Smetonos mokyklą-muziejų, kaip praneša Ukmergės rajono savivaldybė, bus atidengta 2,5 metro aukščio iš bronzos nulieta skulptūra.
 
Ją ant granitinio daugiau nei 0,5 metro aukščio pjedestalo įrengė jos autorius – skulptorius Antanas Žukauskas, o skulptūrą pagal maketą išliejo Vilniaus bendrovės „Savitai“ skulptorius, liedinimo meistras Rolandas Šmitas.
 
Pasak R. Šmito, skulptūros A. Smetonai gaminimo darbai užtruko 6 mėnesius. Pirmiausia iš molio buvo nulipdytas natūralaus dydžio skulptūros modelis. Po to nuo jo nuimtos vaškinio modelio gamybai reikalingos gipsinės formos. Pagaminus vaškinį modelį pagal jį, atskiromis dalimis, buvo liejama bronza. Iš viso skulptūrai sunaudota daugiau nei 400 kilogramų bronzos.
 
„Paminklas A. Smetonai ir paminklas J. Basanavičiui, kurį neseniai pastatė Vilniuje, yra pagaminti mūsų įmonėje ir yra mūsų pasididžiavimas“, – teigė R. Šmitas.
 
Vieta, kurioje Užulėnyje pastatytas paminklas A. Smetonai, pasirinkta neatsitiktinai, skelbia savivaldybė. Buvęs mokyklos pastatas yra kultūros paveldo objektas, turintis vertingąsias savybes, tarp kurių – ir teritorijos struktūra, kurios nederėtų keisti.
 
Tradiciškai kiekvienais metais rugpjūtį Ukmergės rajone yra rengiamos Smetoninės. Šiemet prezidento gimtinėje bus paminėtas 145-asis jo gimtadienis. Šventė vyks prezidento A. Smetonos dvare – vasaros rezidencijoje Užugirio krašte, Ukmergės rajone.
Prezidento Antano Smetonos atminimo lenta Ukmergės rajone. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
 
Šventė „Smetoninės 2019“ – pirmojo Lietuvos Valstybės prezidento Antano Smetonos 145-ųjų gimimo metinių minėjimo renginiai prasidėjo jau penktadienį.
 
Vakare Lėno Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje Šv. Mišias už Lietuvą aukojo vyskupas emeritas Jonas Kauneckas ir vietinių parapijų klebonai, bažnyčioje buvo parodytas ir monospektaklis, skirtas prezidentui A. Smetonai „Lietuvą ir lietuvius mylėjau“.
 
Šeštadienį šventė tęsis – vidurdienį bus iškilmingai atidengtas paminklas, atidaryta Ąžuolų alėja, skirta Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarams atminti prie Prezidento Antano Smetonos vasaros rezidencijos – dvaro parke. Vėliau prasidės ir teatralizuotoji dalis – Prezidento Antano Smetonos gimtadienio šventė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.10; 03:00

Signatarų namuose žiniasklaidai pristatyta į Lietuvą po beveik 90 metų sugrįžusi auksinė prezidento Antano Smetonos plunksna. Mariaus Morkevičiaus ELTA) nuotr.
Po beveik 80 metų į Lietuvą sugrįžo itin prabangi prezidento Antano Smetonos plunksna. Tai išskirtinis suvenyras, kurį prezidentui 1933 metais, švenčiant vardadienį, padovanojo Ukmergės inteligentai.
 
Ant plunksnos išgraviruoti žodžiai „Didžiajam Plunksnos Darbininkui ir Tautos Vadui J. E. P. Prezidentui P. ANTANUI SMETONAI Jo vardo dienoj Užulėnyje, 1933.VI.13. Ukmergiškiai“ rodo, kad auksinė plunksna – kaip suvenyras ir simbolis – ukmergiškių buvo pasirinkta neatsitiktinai. A. Smetona vadinamas Didžiuoju Plunksnos Darbininku, nes buvo rašto žmogus – publicistas, leidėjas, redaktorius – jo tekstai pasižymėjo sklandumu ir originalumu.
 
Plunksną, kurios ilgis – 31,5 cm, o svoris – apie 184 g, pagamino auksakalys Chankelis Aranovičius, Kaune turėjęs juvelyrinę dirbtuvę, sakoma Lietuvos nacionalinio muziejaus pranešime. Joje papuošalus iš brangiųjų metalų ir brangakmenių gamino jis pats su sūnumi.
 
Istorikų teigimu, 1940 m. išvykdamas iš Lietuvos, prezidentas A. Smetona spėjo susidėti daiktus – paskutinis Vyriausybės posėdis įvyko naktį iš birželio 14-osios į 15-ąją. Iš Kauno A. Smetona išvyko tik apie 15 valandą. Tikėtina, kad prabangią ukmergiškių dovaną jis įsidėjo tarp kitų savo daiktų. Smetonų šeima ją – kaip itin vertingą relikviją – išsaugojo iki pat 1987 metų.
 
Tais metais Sofijos Smetonienės dukterėčia Marija Tūbelytė-Kulhman perdavė šį Smetonų saugotą prezidento suvenyrą Amerikos lietuvių kultūros archyvui (ALKA). Auksinė plunksna, pasak Lietuvos nacionalinio muziejaus pranešimo, Signatarų namuose – tai ALKA dovana Lietuvai. Kartu tai ir pirmoji Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, prezidento A. Smetonos relikvija Signatarų namų ekspozicijoje.
 
Iš JAV atkeliavęs naujasis muziejaus eksponatas pristatomas kambaryje, kuriame 1918 m. vasario 16 d. buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas. Šis kambarys tuo metu buvo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komiteto pirmininko Antano Smetonos kabinetas.
 
Auksinės plunksnos pristatymas Signatarų namuose yra vienas iš Antano Smetonos 145-ųjų gimimo metinių minėjimo renginių. Visuomenė su išskirtiniu eksponatu galės susipažinti ekskursijų metu rugpjūčio 8, 9 ir 10 dienomis 12 ir 16 valandą. Įsigijus Signatarų namų lankytojo bilietą, ekskursija – nemokama.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.09; 07:04
 
 

Knygynuose pasirodė ir elektroninės bibliotekos formate skelbiamos prof. dr. Algimanto Liekio 6 – tomis veikalas, skirtas pirmojo Prezidento A.Smetonos darbams ir gyvenimui nušviesti, ryšium su jo  145 – toju gimtadieniu, 100 – metinio prezidentavimo ir 75 – mečio  žūties  – I tomas „Tautos prisikėlimas“, II tomas – „Tautos vienybė“, III – „Nepriklausomybės pamatai“, IV – Tautinė Lietuva, V – Lietuvos šviesa, VI – „Tautos valia“. Tai gražus paminklas pirmojo Prezidento  A.Smetonos atminimo įamžinimui.

Istorikas Algimantas Liekis konferencijoje, skirtoje paminėti Tautinės prezidentinės Lietuvos kūrimo 90-ies metų sukaktį. Slaptai.lt nuotr.

Skaitytojų dėmesiui – tų knygų autoriaus kai kurie pamąstymai, remiantis pirmojo Prezidento darbais ir raštais, kas trukdo mūsų laikų lietuviams semtis „stiprybės“ iš tos „garbingosios“ mūsų praeities, kiek ją, anot Popiežiaus, pažįstame ir atsižvelgiame į ją spręsdami ir dabarties problemas  bei numatydami kelius ateičiai.

Svetimiesiems naudingu kursu

Prezidentas A.Smetona nuolat primindavo apie būtinumą prisiminti  praeitį, vertinant dabartį ir žvelgiant ateitin. Ypač valdantiesiems. Kai nebevertinama sava istorija, nebeturima savo Tautos ir jos valstybės raidos įžvalgų, tokia Tauta ir valstybė jau stovi prie pražūties ribos. O slinkimą prie jos pagreitina ir mėginimai politizuoti istoriją, aiškinti ją tik saviems ar maitintojų tikslams naudinga linkme.

Istorijos supolitizavimas naudingas didžiųjų tautų ir valstybių  imperialistams, globalistams, „vieningos Europos“ (kad „integravus“ mažąsias tautas) kūrėjams; jie sau juodą darbą lengvina nuolat skelbdami apie nuolatinį baisaus priešo pavojų, ypač iš Rytų. Tai gerokai atbukina budrumą priešintis ir pasitaikančiam blogiui ir iš Vakarų. Nemažai kas įsivaizduoja vos ne patriotais esą, kad jų pastangomis ir buvo priimti globalistiniai mokslo, studijų, švietimo įstatymai ir nutarimai, reikalavimai, kad mokslo darbai būtų rašomi užsienio kalbomis, kad jau vaikai butų mokomi angliškai ar vokiškai, kad tautiškumas, lietuviškumas, girdi, moderniajame šiandieniniame pasaulyje yra atgyvena, kad ir mokslo ir studijų institucijos vertintinos tik kolonializmo ir imperijų epochoms   tinkamais „tarptautiškumo“ rodikliais – atspindinčiais tautiškumo, savarankiško valstybingumo smaugimo tempus.

Kartais atrodo, kad mūsų valdžiai, kaip ir daliai inteligentų „Nepriklausomybė“, „lietuvių Tauta“  kelia alergiją ir jie negaili pastangų  sumenkinti, ragina greičiau „integruotis“ į kitas tautas ir valstybes, pasisako prieš Suvereno – lietuvių Tautos valią stiprinti tautiškumą ir valstybinį nepriklausomumą. Teko ir šiomis dienomis girdėti, kad ne tik mūsų Seimas, bet ir šiaip lyg patriotais bevaidinantys inteligentai, jų organizacijos pritaria lenkų šovinistams – bolševikams dalyvauti ir šiemet jų planuojamoms demonstracijoms – eitynėms Vilniaus gatvėmis, minint tik buvusiems koloniztoriams, okupantams ir jų padlaižiams svarbią 1791 m. gegužės 3 dieną, kurią nuo 2007 m. daugiausia prezidento V.Adamkaus ir jo klapčiukų iniciatyva ėmė švęsti mūsų Seimas, kaip „atmintiną“ dieną. Pačioje Lenkijoje tą dieną paskelbė švente 1919 m. Lenkijos viršininkas J. Pilsudskis, pradėdamas agresiją prieš nepriklausoma pasiskelbusią Vasario 16 – osios Lietuvą, norėdamas „istoriškai“ pateisinti buvusių LDK žemių okupaciją ir aneksiją. Tą „konstituciją“ Prezidentas A.Smetona laikė, kaip „mirties aktą“ lietuvių Tautai ir jos valstybingumui.

Neteko girdėti, kad  prancūzai, anglai, vokiečiai, švedai, norvegai ar kiti, gerbiantys save, savo Tautą ir jos nepriklausomą valstybę, priiminėtų ir tokius kaip pas mus įstatymus dėl „atmintinų dienų“, susijusių su svetimomis tautomis ir valstybėmis, nors kada tai ir kartu su jomis gyventomis. Pagaliau ir Lietuva nesiremia „atmintinom dienom“ ir bendraudama su Vokietija, Prancūzija ar kitomis šalimis. Tad daug kam idiotiškomis atrodo mūsų valstybės vadų kalbos,  šlovint tai, kas, sakysime, tik lenkams padus maloniai kutentų, vietoje pasmerkus jų nusikaltimus, bent J.Pilsudskio ir Armija Krajova arba žydus – kagėbistus. Galingosios Lietuvos valdovų, valdančiojo luomo besąlygiškas susidėjimas su Lenkija ir lenkais, negynimas Lietuvos savarankiškumo, lietuvių  kalbos ir kultūros, o tik  aklas toleravimas lenkų, žydų, vokiečių, rusų ir kitų svetimtaučių, pataikavimas tiems atėjūnams lietuvių žemėse ir nulėmė, kad žlugo galingoji LDK, o lietuvių Tauta buvo atsidūrusi ant žūties ribos.

Antanas Smetona. Raštai. Kalbos. Darbai. Sudarytojas – istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.

Tad ir mūsų Seime šventimas minėtosios konnstitucijos ar Liublino unijos pasirašymo dieną (kada Lenkija okupavo ir aneksavo daugiau pusės LDK žemių), turėtume prisiminti tik kaip Gedulo ir apmąstymų dienas, kad išanalizavus tas klaidas, kurias padarė mūsų protėviai, savo valstybę Lietuvą sujungę su Lenkija, o šiandieną – kad vėl neprarastume Nepriklausomybės ES, dusinančiose globalizmo bangose, neprarastume Tautos amžinumo svarbiausiojo garanto – savo, lietuvių kalbos, neprarastume suanglėdami, sugermanėdami ar – ir vėlei – sulenkėdami, surusėdami, o visur, šiandien ir amžinai siektume, kad mūsų Lietuvių Tauta, mūsų nepriklausoma Lietuva būtų tik istorijos kūrėja, o ne tik jos stebėtoja, svetimųjų valios vykdytoja.

O tam reikia griežtai kontroliuoti tuos, kuriems išsirenkame atstovauti LRS, Vyriausybėje ar sėdėti Prezidentūroje, kuriems ir turėtume nurodyti, o ne jie mums, jų maitintojams, ką verta Tautai prisiminti. Bet kol kas Tautos išlaikytiniai labiau vykdo svetimųjų, o ne mūsų, savo maitintojų valią; daugeliu atvejų jie net trukdo prisiminti tuos, kurie nenaudingi jiems tuo momentu. Neretai atrodo, kad valdžion patekusieji tik ir skuba pritarti viskam, kas iš Vakarų brukama, propaguoja net „piderastų“ ar kitokių žmonijos istorijoje laikytų išsigimėliais ar jų judėjimų idėjas ir mokyti jaunimą ne doros, pareigos, Tautos ir jos savarankiško valstybingumo suvokimo svarbos, o pirmiausia „saugaus sekso“ technikos. Ir tai mėginama pridengti net žmogaus teisių gynimu.

Štai neseniai ir mūsų Konstitucinis teismas paskelbė, kad ir visokie gėjai, „piderastai“ ir kitokie „seksininkai“ gali sudaryti „šeimas“, kurias pripažintų Lietuva. Nors mūsų Konstitucijos 38 str. ir nurodyta, kad „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“, kad santuoka sudaroma tik „Laisvu vyro ir moters sutarimu“. Bet, “aukščiausiai mūsų teisingumo įstaigai“ – Konstituciniam Teismui, matyti, nieko nereiškia Lietuvos valstybės suvereno – lietuvių Tautos valia. Beje, tą patį galima pasakyti ir dėl valdžios ignoravimo kito mūsų Konstitucijos straipsnio  (39 str.), kad „Valstybė globoja šeimas“, kad gina „nepilnamečius vaikus“. Tačiau, pasirodo, kad neužkerta kelio jų pilietybės atėmimui, nors pagal tos pačios Konstitucijos 12 str. “Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant…“ ir, kad „Lietuvos valstybė globoja savo piliečius …“ – nežinia jau kiek mažamečių vaikų, tarnybos, besiskelbiančiomis vaikų apsaugos ir gerovės, perdavė į užsienius „pirkliams – globėjams“, kur tie mūsų mažieji piliečiai suanglinami – „integruojami“, kad po pusmečio nebemoka ir lietuviškai pasisveikinti.

Pagal žiniasklaidos duomenis tokių lietuvaičių pardavimo kontorų yra bene 9, kurios, kaip girdėti, jau perdavusios į užsienius arti tūkstančio lietuvaičių. Bet Lietuva dar ne vergvaldžių kraštas. Už savo piliečių negynimą, nesirūpinimą jų išlaikymu, turėtų būti pirmiausia mūsų pačių vadams keliamos baudžiamos bylos, tokie, kurie negina Lietuvos piliečių, kad ir mažamečių, turėtų būti vejami iš Seimo, kitų institucijų, kaip Tautos ir  jos  Konstitucijos priešai (kiekvienas Lietuvos piliečių vaikas nuo gimimo yra ir mūsų valstybės pilietis). Ir tame, kaip sakoma „prekybos lietuvaičiais“ fone labai jau juokingai atrodo mūsų Prezidentė, kuri, lyg norėtų pamėgžioti buvusius pasaulio diktatorius – Leniną, Staliną, Hitlerį ir kitus, netetai pozuoja vaikų būreliuose, bet, atrodo, nepajudino ir piršto, kad uždraustų vaikų perdavimą į užsienius, kad būtų ištirta ir tų vaikų perdavėjų veikla,  nubausti visokie tos nusikalstamos veikos Lietuvoje organizatoriai ir vykdytojai.

Lenkija ir Lietuva – nelygios jėgos. Slaptai.lt nuotr.

Būtina keisti ir  mūsų „aukščiausios mūsų teisingumo įstaigos“ –Konstitucinio teisamo sudarymą – dabar jis tarnauja tik jį pasiskyrusiai valdžiai, bet ne Suverenui – Tautai (Jo teisėjus skiria Seimas, Prezidentas ir patys teisėjai).

Kada Dievas – Doleris, o jo sūnus – Euras

Kad tas pasakymas teisingas šiandieninėje Lietuvoje, pajuto ir šių eilučių autorius,  parengęs spaudai  šešiatomį veikalą apie pirmojo Lietuvos Prezidento Antano Smetonos  darbus ir veiklą, nes šie, 2019 m. ir mūsų Seimo paskelbti „ Pirmojo Prezidento Antano Smetonos metais“: sueina 145-eri metai nuo gimtadienio, 100 – nuo pirmojo prezidentavimo ir 75 – nuo žūties. Tačiaui šleisti tam veikalui finansinės paramos nei iš mūsų patriotų – kapitalistų, kaip ir rinktosios valdžios nesulaukiau. Kai kurie jų savo atsisakymus paremti teisino bolševikmečio ideologų teiginiais, kad A.Smetona lyg buvęs „liaudies priešas“, demokratijos smaugėjas, o, kadangi jis, tas šiandieninis ponas esąs socialdemokratas, liaudininkas, liberalas, krikdemas, konservatorius, o ne tautininkas – tai ir negalįs vienaip ar kitaip paremti to veikalo išleidimo. Be to, Prezidento A.Smetonos  nuostatos prieštaraujančios ir dabartinei Lietuvos integracijai į „vieningą“ ES.

Viltasis, kad parems bent tautiškų pavadinimų fondai, kaip Lituanistikos  paveldo, Lietuvių kultūros ar Vasario 16 – osios. Deja, kad neskirta pirmą atsakymą pamačiau iš to mūsų LRS globojamo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo fondo tinklalapio, nors tarp to fondo tarybos narių tokios ryškios  patriotizmą demonstruojančios žvaigždės, kaip Irenos Degutienės, Manto Adomėno, Arūno Gumaliausko, Eugenijaus Jovaišos ir kai kurios kitos. “Neskirta“ – tokį patį sprendimą radau ir Lietuvos kultūros fondo prie Kultūros ministerijos tinklalapyje. Ilgiausiai turėta vilčių sulaukti paramos iš  biznierių  koncerno MG Baltic“, jo įsteigtojo „Vasario 16“ fondo. Jo taryboje irgi žinomi žmonės – „elito lempos“, bet ir iš jų nė  vienas  net nepasidomėjo, o kas ir tuose šešiuose tomuose apie Prezidentą A. Smetoną rašoma, tuo labiau, kad A. Smetona buvo ne tik Vasario 16 – osios Akto signataras, bet ir  Valstybės Tarybos Pirmininkas, Prezidentas  vadovavęs Lietuvai iš 20 jos nepriklausomybės metų net 15.

Dėl to neretam ir atrodo, kad dalis ir mūsų rinktosios valdžia ar tituluotojo  elito tebesilaiko „komunistinės visuomenės kūrimo“ – TSRS okupacijos metų nuorodų: turi būti smerkiama, uždusinama dar gimdymo metu visa, kas skatina tautinį susipratimą, valstybinį savarankiškumą, kad nesutrukdytų „integracijai“ (tik ne į „vieningą TSRS“ kaip okupacijų metais, o į „vieningą ES“). Šiam vieningumui  – „susiliejimui“ turėtų padėti ir „vieninga“ ES ar bent dviguba pilietybė, „vieninga“ švietimo, studijų, mokslo sistema, nesirūpinimas savo Tauta ir jos nepriklausomo valstybingumo stiprinimu, kaip ir savos žemės išsaugojimu – didžiausio Tautos turto ir pan. Beje, Vasario 16 –osios Lietuvoje irgi niekas net nešnekėjo apie dvigubą pilietybę: jei lietuvis grįždavo iš emigracijos, jam iš karto būdavo grąžinamas lietuviškas pasas. Ir tik TSRS, nacių Vokietijos okupacijų metais JAV ir kai kuriuose kituose valstybėse pripažino  tremtiniams ir turėtą Lietuvos valstybės pasą. Bet Lietuva ne okupuota. Ir tikri lietuviai neieško naujų vešlesnių ganyklų, o stengiasi savo žemę paversti miela, atsisakyti tų, kurie tam trukdo, pirmiausia atėjūnų, ignoruojančius nepriklausomos Lietuvos suvereno – Lietuvių Tautos valią ir tikslus.

Patriotai be atramos po kojomis

Kol Tauta turi savo žemę, kol valdo ją – tol ji yra neįveikiama. Tą nuolat primindavo ir pirmasis Lietuvos Prezidentas A. Smetona. Palestiniečiai virto  „atėjūnais“ savo krašte,  kai didelę jų dalį, savo žemių, okupantų anglų mulkinami išpardavė atsikeliantiems žydams. Deja, nepaisant lietuvių Tautos šimtmečiais trukusios kovos ir aukų dėl savo žemės išlaikymo, Kovo 11–osios Lietuvos politinių partijų ir valstybės vadukai, pirmiausia TS – LKDP pritarė Vakarų valstybių monopolininkų reikalavimui parduoti Lietuvos žemes užsieniečiams, sutiko, kad lietuvis valstietis gautų paramos vos ne dvigubai mažiau, negu toks pats valstietis Vokietijoje ar Danijoje (kad Lietuva nebūtų konkurentė, o tik turgus Vakarams), visaip kliudė organizuoti šiuo klausimu ir referendumą (2014 m. birželio mėn.), juodino jo organizatorius, kaltino juos esant „Rusijos agentais“, ir pan.  Dėl to tada pirmą kartą savo „globėjui“ – TS – LKDP, buvusiam jos vadui V. Landsbergiui, pasipriešino minėto Sąjūdžio likučių tarybos narių dauguma. Jie žiniasklaidoje buvo paskelbę tokį pareiškimą:

„Lietuvos žemė – Tautos gyvenimo vieta ir valstybės teritorija. Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įkūnijama prigimtinė žmogaus ir Tautos teisė laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – nepriklausomoje Lietuvos valstybėje. Žemė yra mūsų Motina maitintoja, dainomis apdainuota, daugelio kartų puoselėta, ji negali būti paversta paprasta preke. Visais laikais Lietuvos valstybė rūpinosi žemės išsaugojimu Lietuvai ir Lietuvos piliečiams. Neveltui daugiau kaip prieš 400 metų priimtame Trečiajame Lietuvos Statute (1589 m), skirtingai negu Liublino unijos dokumente, buvo įrašyta nuostata, kad jokie svetimšaliai, netgi Abiejų Tautų Respublikos piliečiai iš Lenkijos, negalės Lietuvoje įsigyti nei žemės, nei dvarų. Dėl žemės kilo 1863 metų sukilimas, kovojo 1918–1920 metų savanoriai, 1941 m. sukilėliai, 1944–1953 m. Lietuvos partizanai.

Mūsų protėvių prakaitu ir krauju aplaistyta žemė atsidūrė pavojuje – jei nebus imtasi ryžtingų žingsnių, jau po pusmečio tūkstančiai hektarų dirbamos, derlingos žemės pereis užsienio piliečių nuosavybėn. Tai gali stipriai paveikti rinką, pakelti žemės kainas visoje šalyje, apsunkinti galimybes mūsų ūkininkams ją įsigyti už prieinamą kainą.

Po 50 metų kolchozinių „vertybių“ brukimo, per trumpą nepriklausomybės laikotarpį Lietuvos kaimas nespėjo atsigauti – didelis nedarbas, daug socialiai remtinų šeimų, kitur kas antra sodyba tuščia dėl milžiniškų emigracijos mastų. Neretas atvejis, kai spekuliantai, įvairūs supirkinėtojai pusvelčiui įsigyja žemę, kurią vėliau pelningai parduoda. Bežemių vaikų ir vaikaičių lauks emigracija arba baudžiauninkų dalia. Pradžioje turi sustiprėti Lietuvos smulkūs ir vidutiniai ūkininkai bei ekonomika, turi būti suvienodintos Europos Sąjungos išmokos žemės ūkiui ir numatyti konkretūs saugikliai ateityje parduodant žemę užsieniečiams.

Tie, kas teigia, jog Lietuva turi vykdyti savo įsipareigojimus Europos Sąjungai, turėtų prisiminti, kad sąlygos keičiasi, o ir pati Europos Sąjunga dar neįvykdė savo įsipareigojimų. Žemės pardavimą užsieniečiams ribojanti aplinkybė yra mažesnės Lietuvos piliečių konkurencinės galimybės dėl žymiai mažesnių nei ES vidurkis, atlyginimų ir mažesnių žemės kainų Lietuvoje. Siūlome kurti atskiras lietuvių susigrąžinimo į Tėvynę programas, skiriant  jiems lengvatinėmis sąlygomis valstybinės žemės. Manome, kad užsienio šalių piliečiai bei juridiniai asmenys galėtų ribotam laikui nuomoti žemę.

Lietuvos Sąjūdžio tarybos nariai, pasirašę šį pareiškimą, nepritaria žemės pardavimui užsieniečiams, palaiko tautos referendumo idėją bei ragina tautiečius aktyviai įsijungti, kad ši iniciatyva taptų tautos ginklu apginant savo žemę ir teisę į tiesioginę demokratiją.“

Prieš Lietuvos žemių pardavimą svetimšaliams, o lietuvių Tautos – Lietuvos valstybės suvereno – pavertimą paklusnia ES direktyvų vykdytoja griežtai pasisakė ir amžinybėn iškeliavęs vienas pagrindinių Sąjūdžio kūrėjų Romualdas Ozolas. Jis 2004 m. liepos 14 d. po Lietuvos įstojimo į ES su širdgėla savo knygoje „Supratimai“ rašo:

„Vakar įvyko dvi valstybės katastrofos. Pirma: buvo priimta Konstitucijos pataisa, kuri nustatė Europos Sąjungos įstatymų viršenybę prieš nacionalinius teisės aktus (…). Tai Lietuvos valstybės statuso pakeitimas. Tų, kuriems valstybės suverenitetas yra vertybė, akimis žiūrint – tai valstybės išdavystė. Išdavikų Seime – 115. Antra: po kurio laiko buvo balsuojama dėl leidimo patraukti baudžiamojon atsakomybėn Prokuratūros dėl kyšininkavimo apkaltintus Seimo narius. Socialdemokratams ir liberalams nutarus neleisti atimti Seimo narių neliečiamybės, tyrimas buvo užblokuotas. Tai – tikras viešas Seimo susideginimas. O gal kitaip ir negalėjo būti: valstybės išdavikai savęs neginti tiesiog negalėjo (…). Valstybės nebėra, bet mafijinė struktūra lieka?“ \1

Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

––––––––––––––

1.Romualdas Ozolas. Supratimai. V.2007. P.615

–––––––––––––

Dėl valdžios ir jos partijų, ypač TS – LKDP trukdymų referendumas dėl lietuviškos žemės išpardavimo nepavyko. Tragiškai baigėsi ir vieno aktyviausių to referendumo organizatoriaus žurnalisto Pranciškaus Alfredo Šliužo (g.1952 03 26) gyvenimas: 2017 m. rugsėjo 25d. jis rastas užmuštas – sudaužyta galva ir kraujo klane savo namuose Kaišiadorių raj. Dainių kaime. Bet grįžkime prie TS- LKDP. Kalbama, kad  šios partijos vadukai lyg mėgino ar mėgina atkartoti ir buvusios TSKP  metų – LKP „vieningumą“ ir tam nuolat tikrindavo ir tikriną savo narių „ideologinį ir moralinį veidą“, nekaltybes, net nurodant, ką tos šlovingosios partijos nariams galima ar ko negalima net skaityti. Pasirodė, kad  „konservų“ smegeneles galėjo sugadinti ir šių eilučių autorius knygos apie lietuvių ir lenkų santykių raidą. Pavyzdžiui, tinklalapyje „Alfa.lt“ (2011 m. spalio 4 d.) parašyta: „…Politikos komiteto, vadovaujamo partijos garbės pirmininko Vytauto Landsbergio, akiratin pirmiausia pateko Algimanto Liekio dvitomis „Juodieji Lietuvos istorijos puslapiai“. Kai kurių komiteto narių siūlymu buvo priimtas protokolinis nutarimas, kad „ši knyga neskaitytina ir neplatintina“.

Pasak šio komiteto nario Andriaus Tučkaus, toks sprendimas priimtas, nes šioje knygoje esą „kurstoma tautinė nesantaika ir neapykanta“. Keletas kitų komiteto narių – Mantas Adomėnas, Agnė Bilotaitė – aiškino prie tokio sprendimo neprisidėję, nes iš posėdžio išėję anksčiau (…). Dar anksčiau neskaityti A. Liekio knygų yra rekomendavęs ir Kultūros ministro A. Gelūno patarėjas Imantas Melianas…“ Beje, kaltinimų dėl „tautinės nesantaikos kurstymų“, dėl „grubių ideologinių klaidų“ šių eilučių autorius nekartą kaltintas ir sovietmetyje, irgi „neklystančiųjų“ – tik TSKP – LKP CK vadų. Kaltintas jų tuomet dar jaunas inžinierius, sporto aviatorių žurnalo „Sparnai“ atsakingas redaktoriaus pavaduotojas dėl „ideologinių klaidų“, kurių jis daręs jau vos ne nuo  pirmo pradžios mokyklos skyriaus, nes buvo  atsisakęs būti spaliuku, pionieriumi, šaipęsis iš jų, vos ne iki vienuokliktos klasės „tarnavęs prie mišių“, tad ir baigus mokyklą, jo „rajkomo“ išduotoje  rusiškoje charakteristikoje buvo įrašyta: „…A.Liekis nesupranta TSKP politikos“.

Istorikas Algimantas Liekis (dešinėje) ir parlamentaras Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Mat, A.Liekis rajono abiturientų sąskrydyje dar pakritikavęs ir TSKP CK siūlymą: abiturientams, prieš stojant į aukštąsias mokyklas, pirma padirbėti metus kitus ūkiuose, įmonėse. Dar daugiau jis tuomet papeikė ir tada garsinamos vienos Skuodo rajono mokyklos (Darbėnų) abiturientų „patriotinę iniciatyvą – visiems likti dirbti kolūkio fermose“. Dėl tokio akiplėšiškumo partija A.Liekio „neužmiršo“ ir vėliau. 1971 m. lapkričio 19 d. LKP CK biuras, pirmininkaujamas pirmojo sekretoriaus A. Sniečkaus, beveik visą dieną „svarstė A. Liekio, „Sparnų“ (aviacijos sporto federacijos) žurnalo atsakingo redaktoriaus pavaduotojo, „ideologinį veidą“ ir priėmė sprendimą dėl padarytų ideologinių klaidų išvyti jį iš darbo. A. Liekis kaltintas tuo, kad leidinyje spausdino straipsnius apie „buržuazinės Lietuvos“ aviatorius, t.y. apie žmones, kurie „buvo kovoję prieš TSRS“, kad spausdino „buržuazinės Lietuvos lėktuvų nuotraukas“, nenutrynęs „buržuazinės simbolikos“, ir pan.

Bet ypač A. Sniečkų ir jo gvardiečius piktino iš A. Liekio gautas 32 puslapių raštas apie tai, kad „Aerofloto“ Lietuvos politinėje valdyboje susibūrę žydai – bolševikai visaip trukdo lietuviams jaunuoliams stoti ne tik į aukštąsias civilinės aviacijos mokyklas, bet ir į kitas su aviacija susijusias mokymo įstaigas, nes jie patys Lietuvos vardu „prakišą“ į jas „savo  chebros“ vaikus. Apie tai, kad LKP CK už „ideologines klaidas“ A. Liekį pašalino iš darbo, informacija su grifu „visiškai slaptai“ buvo išsiuntinėta visoms svarbiausioms to meto valdžios įstaigoms. Tiesa, prieš tą minėtą svarstymą LKP CK biuro posėdyje, jis buvo iškviestas į „Aerofloto“ politinę valdybą, kurioje jos viršininko Goldbergo ir dar trejeto vyrų – kagėbistų buvo „mokomas“, kaip reikia mylėti „pačią demokratiškiausią pasaulyje šalį – TSRS“. Ir grasinama, kad „apmąstymams“ tikriausia būsiąs  pasiųstas į lagerį.

Naują, baisią „ideologinę klaidą“ A. Liekis buvo padaręs 1973 metais. Mat tų metų „Kultūros barų“ 3–iajame numeryje paskelbė straipsnį apie tai, kad 1941 m. pradžioje pačio J.Stalino nurodymu  iš Kremliaus atsiųsta architektų, inžinierių brigada „pertvarkė“ visą Vilniaus generalinį planą. Pareikalavo praplatinti gatves, padidinti namų (daugiausia žydų gyvenamų) langus, nutiesti pro Aušros vartus iki dabartinio Gedimino prospekto Minsko – Rygos automagistralę. Tik dėl Katedros nepareiškė galutinės nuomonės – įrengti joje autoremonto dirbtuves ar iš viso ją nugriauti? Šį A. Liekio „baisų nusikaltimą“ 1973 m. balandžio 11 d. bendrame posėdyje visą dieną svarstė LKP CK biuras ir LTSR Kultūros ministerijos kolegija. Archyvuose esančiame šio posėdžio protokole rašoma, kad tuomet jau „Mokslo ir technikos“ žurnalo skyriaus redaktorius Algimantas Liekis savo straipsnyje, išspausdintame „Kultūros baruose“, apjuodino ne tik LKP, bet ir „visą šlovingąją TSKP“, nes, pagal jo tendencingai parinktus duomenis, apjuodinta iš Maskvos Vilniun atvykusi  TSKP(b) CK pavedimu architektų ir inžinierių grupė, kuri, glaudžiai bendradarbiaudama su LKP(b) CK, buvo nurodžiusi taip pertvarkyti Vilniaus generalinį planą, kad būtų beveik nugriautas senamiestis ir pastatytas vos ne naujas miesto kvartalas su plačiomis gatvėmis. Mat ten daugiausia gyvenantiems žydams turėjo būti šviesiau ir patogiau. Siūlyta nugriauti ar paversti autoremonto įmone netgi Katedrą, ir t.t. A. Liekis kaltintas tuo, kad, nepaisydamas „visoje spaudoje, taip pat akademiniuose istorikų veikaluose pareikštos nuomonės, jog TSKP(b) CK siųsdamas specialistus, siekė tik padėti broliškosios Lietuvos liaudžiai pertvarkyti savo sostinę pagal visos tarybinės liaudies sostinės – Maskvos pavyzdį (…)“.

Po svarstymo po protokolais ir nutarimu pasirašė tuometinis Kultūros ministras L. Šepetys ir kolegijos sekretorius P. Dabulevičius. LKP CK ir kultūros vadovai baigiamajame nutarimo punkte nurodė: „Uždrausti iki atskiro Kolegijos leidimo spausdinti Algimanto Liekio medžiagas“. O ir po to, kai jis apgynė mokslų daktaro disertaciją iš mokslo ir technikos istorijos, po pusmečio iš Maskvos, iš TSRS aukščiausiosios atestacinės komisijos prie TSRS Ministrų tarybos buvo gautas pranešimas, kad A. Liekiui dar reikia papildomai išlaikyti mokslinio komunizmo daktaro laipsniui egzaminą Maskvos M. Lomonosovo universiteto marksizmo – leninizmo mokslo  atestacinėje taryboje. Tik po to jam būsiąs įteiktas mokslų daktaro diplomas. Išlaikė. O kuriantis Sąjūdžiui A. Liekiui buvo net mėginta sudaryta baudžiamoji byla vėlei dėl tariamo „tautinės nesantaikos kurstymo“ , o iš tikrųjų – už tai, kad buvo tarp LTSR MA iniciatorių ir grupės koordinatoriumi atskirti LKP nuo TSKP, reorganizuoti ją į socialdemokratinę, pasisakančią už nepriklausomą Lietuvą partiją. Bet stiprėjant Sąjūdžiui, keičiantis valdžioms, byla „numarinta“. Artėjant Kovo 11 – ajai, visos partijos paskelbtos lygiateisėmis, ir vienos iš jų sprendimai jau ilgam nebenulemdavo žmogaus likimo.

Beje, ir apie nepriklausomoje Lietuvoje partinę ir kitokią cenzūrą minėtaisis Kovo 11 – osios Lietuvos kūrėjas R. Ozolas savo veikale „Supratimai“ rašo: „…demokratinių režimų cenzūra. Pirmiausia, ji finansinė (…). Po to – ideologinė. Jeigu esi „ne tos pakraipos“ – būsi nepageidaujamas niekur: žiniasklaidoje, akademinėse sferose, politikoje, netgi visuomeninėje veikloje (…). Pagaliau politinė. Pagal tą pageidaujamumo – nepageidaujamumo įveiksminimo logiką sutvarkyti visi valstybės institutai ir jų reguliuojami žmonių santykiai: „ne tos partijos“ negauna finansavimo, neprileidžiamos prie rinkimų, „ne tie žmonės“ tąsomi po teismus, spaudžiami viešosios nuomonės, ir pan. Taip atsiranda dar viena – moralinė cenzūra ir savicenzūra (…). Dar reikėtų pridėti tarptautinę, arba globalinę, cenzūrą. Tai tų visų procesų valdymas pasauliniu lygiu, įsukamas ir nuleidžiamas į nacionalines bendruomenes per visokius tarptautinius institutus, organizacijas, procesus.“\1

1.Ten pat. P.616.

Beje, tos TS – LKD kaip ir kai kurių kitų partijų nariai, atrodo, turi tik pagal vadovybės nurodymus ir rinkimuose balsuoti, o taip pat ką pagirti ar papeikti žiniasklaidoje ar susirinkimuose. Apie tai minėtoje „Alfa.lt“ tinklalapyje toliau skaitome, kaip buvęs TS- LKDP politikos komiteto pirmininkas V.Landsbergis, pasmerkė tos partijos narį, Signatarą, pirmąjį Valstybės kontrolierių K. Uoką (mirusį 2016 07 16) už tai, kad jis išstojo prieš ES globuojamų gėjų demonstracijas Vilniuje ir už tai buvęs pašalintas iš tos partijos. “Aš norėčiau, kad K.Uoka būtų atribotas nuo Tėvynės sąjungos žmonių galvose, tai yra atsitiktinis reiškinys ir tikrai ne Tėvynės sąjungos atspindys“, – sakęs V.Landsbergis. O renkant Prezidente D. Grybauskaitę, toje partijoje buvo paskelbti vos ne visi Lietuvos priešais, kurie nebalsuotų už ją. Apie tai tinklalapis „Tiesa.lt“ 2014m. kovo 25 d. skelbė: „Kovo 13 – ąją posėdžiavęs konservatorių partijos Priežiūros komitetas, vadovaujamas Stasio Šedbaro, dėl talkos Nagliui Puteikiui, kitam kandidatui į prezidentus, metams sustabdė pilietės Daivos Ruplevičiūtės narystę partijoje, nes tuo ji, girdi, diskredituoja partiją ir „vykdo jai priešišką veiklą“. Buvęs taip pat pasmerktas kitas tos partijos narys, talkinęs kitam kandidatui, tik neparašyta, kokia „auklėjimo priemonė“ jam buvusi pritaikyta. Bet tokie ar panašūs „nusikaltėliai“ šiandieną gali  džiaugtis, kad TS – LKDP – ne „vienintelė neklystanti“, kaip kad buvo TSKP ir, kad ji pykina Putiną, kuris tikrai jau tai partijai neišnomuos Sibiro gabalo prie Ledjūrio tų  „nepaklusniųjų perauklėjimui“.

Pagal didelių ponų valią

Lietuvos patriotus jaudina, kad pernai švenčiant ir Vasario  16 – osios 100 – metį, nė viena partija, nė vienas Respublikos vadovas nepaskelbė nuostatų dėl mūsų, lietuvių Tautos, jos nepriklausomo valstybingumo ateities, dėl tautiškumo, dorovinių nuostatų ugdymo ir kitų  gairių. Daug kam atrodo, kad valdžion patekusieji tik ir skuba pritarti viskam, kas iš Vakarų brukama, propaguoja kaip sakyta net „piderastų“ ar kitokių žmonijos istorijoje laikytų išsigimėliais ar jų judėjimų idėjas, o ne mokyti jaunimą doros, pareigos, Tautos ir jos savarankiško valstybingumo suvokimo svarbos. Ugdomi ne būsimi tėvai ir motinos, lietuvių Tautos, jos nepriklausomos valstybės, savos žemės patriotai, o belytės medūzos. Užmirštama, kad ir iš Vakarų ne visais laikais tik pažanga sklido. Vakaruose gimė inkvizicija, kolonializmas, genocidas (ne tik žydų, o ir Amerikos tautų ir kt.), socializmas, komunizmas, bolševizmas, fašizmas; Vakarai buvo ir vos ne visų pasaulinių karų sukėlėjais. Ir t.t. Ir politologai rimtai nenagrinėja partijų veiklos, kiek jos gina Tautos ir nepriklausomos Lietuvos, o ne savo interesus. Nematyti perspektyvinių planų dėl lietuvių Tautos ir nepriklausomos Lietuvos stiprinimo, jos vietos ir vaidmens ES ir pasaulyjeNuolankumas, paklusnumas didesniems atrodo yra tapę daug kam ir iš Kovo 11 – osios Lietuvos valdžios net “patriotizmo išraiška”.

Lechas Kačynskis ir Valdas Adamkus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip ir buvęs Prezidentas V. Adamkus, ragino giedoti tik meilės himnus Lenkijai ir savo kadencijos metais nuolat per TV demonstruodavo  pasibučiavimus su jos vadais; puikuojasi lenkų ordinais „Už nuopelnus Lenkijai“ kai kurie ir Lietuvos istorikai bei valstybės šulai, ministrai, lyg tebebūtų feodalizmo laikai, o jie – lenkų šlėktų baudžiauninkai. Tokia baudžiauniška dvasia dar persmelkti ir kai kurių politologų, žurnalistų straipsniai. Juose, ypač„Delfyje“ ir LRT net minint Vasario 16 – ąją šlovintas J. Pilsudskis, o Armija Krajova ypač daug išžudžiusi Vilniaus krašto lietuvių II pasaulinio karo metais, įvardinta kaip „geriausia lietuvių draugė kovoje dėl laisvės“. Ir mūsų istorikų – politologų, besivadinančių mokslinių  kromelių vadais, ypač jų  profesoriai, lyg būtų iš užsienio diversantais, vienas po kito „Delfi“, LRT ir kai  kuriuose kituose internetiniuose ir kituose leidiniuose neraudonuodami įrodinėja, kaip kadaise bolševikų agentai, kokiais geručiais buvę lenkai ir Lenkija lietuviams (TSRS okupacijos metais – „Rusija ir rusų liaudis“) ir tą „brolybę“ sutrikdę tik visokie „smetonos“.

Agresyvusis lenkų erelis

Nė dėl vienos kitos valstybės „brolybės“ taip nepergyvena mūsų Respublikos vadai, kaip dėl Lenkijos. Tad gal ir ne taip nepagrįstos girdimos kalbos, kad ir išsikovojome Nepriklausomybę, bet baudžiavinė dvasia vis dar gyva. Tad, matyti, ir dėl to ir dabar mūsų didžioji dalis net išrinktųjų į LRS ir kitus postus nesureguoja į pradžioje minėtus ir kitus lenkų šovinistų ar kitų, jei jie tik ne iš Rusijos, provokacijas ar Tautos ir Nepriklausomybės  paniekinimus.

Štai ir pernai  minint Lietuvos Respublikos 100 – metį, pasikviestasis  Lenkijos prezidentas A.Dūda, užuot padėjęs gėlių prie dr. J. Basanavičiaus paminklo, padėjo jas ant  Vasario 16 – osios Lietuvos budelio J. Pilsudskio paminklo, tuo paneigdamas patį Vasario 16 – osios Aktą. Beje, anksčiau panašią panieką nepriklausomai Lietuvai demonstravo ir kiti lenkų vadovai. A. Kvasnievskis buvo pradėjęs derybas dėl bendradarbiavimo su LKP (besirėmusia TSKP platforma) CK vadu M. Burokevičiumi – matyt, Varšuvos valdžiai atrodė, kad geriau TSRS okupuota Lietuva, negu  nepriklausoma.

Buvęs Lenkijos Prezidentas L. Valensa  2013 m. rugpjūčio  pabaigoje atsisakė iš Prezidentės D. Grybauskaitės priimti aukščiausiąjį Lietuvos valstybės apdovanojimą – Vytauto Didžiojo ordino Didįjį kryžių. Priimdamas tokį valstybinį apdovanojimą, matyt, mąstė šis lenkas, pripažinčiau ir nepriklausomos Lietuvos valstybingumą, pasmerkčiau J. Pilsudskio atminimą ir jo žygius vardan lenkų galybės. Deja, lietuviškai valdžiai, atrodo,  šie poelgiai tebuvo vien kaimyno „klaidelės“. Tad tik tokiame fone, matyti, galime ir vertinti tokią mūsų niekam nereikalingos, tikrų „medūzų“ ir minimąją Lietuvos valstybės 100 – mečio Deklaraciją, o tuo pačiu ir mūsų  Tautos ir nepriklausomos Lietuvos ateitį – iš jos lietuvių Tautai ir nepriklausomai Lietuvai nenumatyta jokios ateities, nes iš potekstės atrodo, kad ji turėsiant būti tokia, kokios panorės matyti Briuselis ar Vašingtonas.

Negirdėti, kad kokia nors institucija būtų svarsčiusi dėl  lietuvių Tautos ir nepriklausomos Lietuvos stiprinimo, vietos ir vaidmens ES ir pasaulyje. Mūsų intelektualų ubagystę lyg atskleidė ir V. Landsbergio laiškas miniai, susirinkusiai prie Signatarų namų Vilniuje, minint Vasario 16 – osios šimtmetį. Jame tą laišką skaitantis aktorius klausė, ar išliks Lietuva. Ir atsakė V.Landsbergio žodžiais: „Taip, jei mylėsime paukštelius ir vaikelius, jei norėsime būti kitokie. Išnyksime, kaip dūmas, jei nenorėsime būti kitokie, jei nemylėsime vaikelių ir neatsikratysime blogojo savęs – piktoko, pavydelninko, sovietinio gobšuolio“. Labai jau panašiai ramindavo, ragindavo būti nuolankiais savo tautiečius mažalietuvius Vydūnas, nors tuos, mažalietuvius okupantai ir kolonizatoriai vokiečiai jau baigė išnaikinti.

Beje, įdomu, kad ir šiandieną yra nemažai besivadinančių „lietuviais istorikais“, kuriems ir Klaipėda ir jos kraštas, kaip ir visa Mažoji Lietuva – ne vokiečių buvę okupuoti ir kolonizuoti lietuvių protėvių kraštai, o lyg prievarta dalis jų atitekę Lietuvai, kuriuose gyvenusi specifinė vokiečių bendrumenė, kurią norėjusi, bet nepajėgusi „integruoti“ Vasario 16 – osios Lietuva. Bet ta bendruomenė Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pasitraukusi į Vakarus ar buvusi sunaikinta. Neretai atrodo, kad taip šnekantys tik gailisi, kad tame krašte nebešeimininkauja atėjūnai vokiečiai. Užjaučiant nekaltai nukentėjusiuos Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ir pabėgusius iš šio krašto, reikia pasakyti, kad daugelis jų jau ir nebesuvokė savęs lietuviais ar bent Lietuvos valstybės piliečiais buvę.

Pokario metais atsidūrę net JAV, skelbė deklaracijas, kad tas kraštas, kaip ir visa Karaliaučiaus sritis turi būti grąžinta tik Vokietijai (nutylėdami, kad apie 70 proc. to krašto – prūsų žemių irgi neteisėtai, daugiausia J.Stalino valia, buvo perduota Lenkijai); nekėlė balso, kad Lietuvai priklausytų visa Mažoji Lietuva. Tad gal teisūs ir tie, kurie sako, kad gerai kad tą kraštą apleido tie suvokietėję (tegu dauguma su lietuviškom šaknim), nenorėję kovoti dėl lietuvybės, dėl nepriklausomos Lietuvos. Tik džiaugtis turime, kad šiandien bent mūsų Klaipėda ir jos kraštas tikrai lietuviški  ir nekyla tokių problemų su vokiečiais, kaip dar ir dabar su kadaise įsileistais lenkais, gudais, žydais.

Visi okupantai tik ir siekė ir siekia įrodyti, kad tik su jais, bendroje valstybėje buvusi ar esanti Tauta klestėjo ar klestės, todėl ir svarbu, kad  tautos rūpintųsi ne tik savo ydoms, o ir savo nepriklausomu valstybingumu. Be „Tautos“, „Nepriklausomybės“ sąvokų buvo ir Respublikos Prezidentės, Seimo Pirmininko ir kitų sveikinimai Vasario 16 – osios 100 – mečio proga „Lietuvos žmonėms“. Dar daugiau nė vienas jų nepaminėjo ir pirmojo Prezidento, pirmojo Vyriausiojo kariuomenės vado Antano Smetonos, nors jis buvo ir Lietuvos Valstybės Tarybos Pirminininkas, Nepriklausomybės Akto autorius, Steigiamojo Seimo išrinkimo iniciatorius, nors tik jo valdymo metais ir buvo pasiekta visa kas ir šiandieną reikšmingo atrodo. Net ir tokią Tautai pasididžiavimo dieną, kaip perladojant Vilniuje mūsų partizanų vado Adolfo Ramanausko – Vanago palaikus (2018 10 06), net Prezidentės kalboje nebuvo paminėta to, dėl ko kovojo ir žuvo tas Didvyris, kaip ir tūkstančiai kitų mūsų didžiavyrių – „lietuvių Tautos“ ir jos „Nepriklausomybės“.

Prezidentė sakė: „Gerbiamieji, šiandien – ypatinga diena. Kažin ar tikėjomės, kad jos sulauksime. Nebent giminės to tikėjosi. Šiemet sugebėjome rasti tai, kas mums taip svarbu, kas įrodo, kas mes buvome, ką su mumis darė, kokį likimą išgyveno Lietuva ir jos žmonės. Tai, kad tokią sisteminę, tiek metų saugotą neapykantą matome ir dabar, žinome, kad visos aukos buvo be galo svarbios ir jos lėmė mūsų likimą. Net vienas žmogus sistemai buvo toks pavojingas, toks svarbus, kad reikėjo sunaikinti ne tik jį patį ir jo šeimą, bet ir paslėpti jo tapatybę. Tačiau nepavyko. Šiandien mes galime ne tik rimtai svarstyti, kaip tai svarbu, bet taip pat ir šiek tiek pasidžiaugti, kad žinosime, kur mums šis svarbus žmogus, kurį vadinome Vanagu, bus palaidotas ir prie kurio kapo galėsime prieiti. Kad nesugebėjo jo paslėpti, nei jo istorijos, nei kankinimų. Kad mūsų mokslininkų neapgavo KGB įvairiais dokumentais ir sukauptomis bylomis. Kad sugebėjome atskirti, kas yra didvyris ir kas – ne. Puikiai žinome, kas vyksta dabar, kad kiekvieną mūsų pasipriešinimo dalyvį norima suniekinti ir sumenkinti. Kartu ne tik jį, bet ir visą valstybę. Ne be reikalo Jūsų šiandien čia tiek daug. Nes Jums kiekvienam svarbu, kad taip nebūtų. Mums kiekvienam svarbu, ką reiškia mūsų didvyriai, pasipriešinimo dalyviai. Kiekvienam iš mūsų. Šiandien ir rytoj. Tegul mato tie, kas norėjo ištrinti mūsų atmintį. Visi, kurie mūsų nekentė, niekino ir naikino, kad to niekada nebus. Jeigu liks nors vienas Lietuvos žmogus, kuris kovos už laisvę ir Tėvynę, Tėvynė visada išliks“.

O šiemet, mūsų „tautiniai kultūrininkai“ Vasario 16 – osios proga pasiūlė apdavanuoti Nacionaline premija net melo ir šmeižto romaną apie Lietuvos partizanų Vadą, Lietuvos Prezidentą Joną Žemaitį, kuriame teisingai parašyta tik to mūsų Didvyrio pavardė. Gaila, kad neapdovanoja mūsų valdžia tos knygos bendramintės vanagaitės irgi už kito partizano vado – A.Ramanausko – Vanago atminties sutrypimą; kalbama, kad ta, vargšelė,  buvusi pakviesta į Izraelį tik žydams bulvių skusti.

„Internacionalizmu“ permirkusiai mūsų valdžiai, jos elitui, tautiškumas neretai ir tik „nacionalizmu“ sapnuojasi. „Dabar, kai matome riedančią pavojingo nacionalizmo ir savininkiškumo bangą, turime būti atsparūs, susitelkę …“ – baugino susirinkusius Semo salėje  paminėti Sausio 13 – ųjų aukas ir LRS Pirmininkas V.Pranckietis. Tik „nacionalizmo“ pasireiškimu ir TSRS okupacijos metais  buvo įvardijami  pasigirstantys reikalavimai rūpintis savo Tautos reikalais.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje – Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis

Beje, ne visiškai atspindėjo istorinę tiesą ir pernai kovo 21 d. LRS internetiniame puslapyje paskelbtoji „Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio Deklaracija“. Jos rašytojai, atrodo – Kovo 11 – osios signatarai, taip save sureikšmino, kad net užmiršo apie lietuvių Tautą kaip vienintelį Lietuvos valstybės Suvereną. Nors ir LR Konstitucijoje parašyta, kad tik Lietuvių Tauta sukūrė Lietuvos valstybę. Žinoma, jei tarp  Vasario 16 – osios Akto signatarų nebuvo atsitiktinių veikėjų – visi jie buvo žinomi ir nusipelnę lietuvių Tautai, bet to negalima pasakyti apie Kovo 11 – osios Akto signatarus. Daugelio jų nuopelnas Lietuvai, kad neatsisakė pasirašyti to Akto ir, o po to jau daugelis jų buvo stachanoviečiais, „prichvatizuojant“  Tautos turtus, apsirūpindami didžiausiais atlyginimais, rentomis, o kai kurie pasiskelbę net buvę rezistentais, išsirūpinę  didžiausias pensijas ir rentas, tebesinaudoj iš valstybės biudžeto išlaikomais sargais, automobiliais, sekretorėmis, padėjėjais ir pan., net savo tėvų ir protėvių žemes iš nuošaliausių kaimų „atsikėlė“ prie Vilniaus ar Kauno.

Tad ir tikrais vargšiukais atrodo Vasario 16 – osios Akto signatarai. Pirmasis Prezidentas Antanas Smetona, TSRS okupuojant Lietuvą, po 15 metų prezidentavimo teturėjo susitaupęs 10 tūkst. dolerių. Jeigu Vasario 16 – osios Akto signatarai, kaip ir daug kitų lietuvių inteligentų kovojo ir aukojosi dėl savo Tautos, dėl jos teisės būti istorijos kūrėja, tai tarp Kovo 11 – osios, daug kieno nuomone vyravo tik sau privilegijų, valdžios ir turtų siekėjai. Ir pralobę Kovo 11 – osios Lietuvos turtuoliai, skirtingai nuo Vasario 16 – osios Lietuvos, nesirūpina Tauta, jos kultūra, mokslu, švietimu. Daugeliui jų pralobti, o kitiems iškilti  ir įsitvirtinti  valdžioje palankias sąlygas sudarė pirmiausia pats Sąjūdis – kitose „broliškose tarybinėse respublikose“ tada veikę analogiški vadinamieji Liaudies frontai.

Prezidentas Antanas Smetona, TSRS okupuojant Lietuvą, po 15 metų prezidentavimo teturėjo susitaupęs 10 tūkst. dolerių. Jeigu Vasario 16 – osios Akto signatarai, kaip ir daug kitų lietuvių inteligentų kovojo ir aukojosi dėl savo Tautos, dėl jos teisės būti istorijos kūrėja ir  nepriklausomos valstybės, tai tarp Kovo 11 – osios vyravo tik sau privilegijų, valdžios ir turtų siekėjai. Ir pralobę Kovo 11 – osios Lietuvoje turtuoliai, skirtingai nuo Vasario 16 – osios Lietuvos, menkai tesirūpina Tauta, jos kultūra, mokslu, švietimu.

Beje, kaip sakyta daugeliui mūsų laikų „patriotų“  greitai pralobti, o kitiems iškilti ir įsitvirtinti valdžioje palankias sąlygas sudarė minėtasis Sąjūdis, kaip ir kitose TSRS vietose – liaudies frontai, pagimdyti TSKP CK  generalinio sekretoriaus M.Gorbačiovo: jo nurodymu nuo 1987 m. pirmiausia TSRS  „broliškų respublikų“ mokslų akademijų ir aukštųjų mokyklų partinės organizacijos savo atvirose partiniuose susirinkimuose privalėjo, kad pritraukus prie „pertvarkos“ vykdymo inteligentiją, organizuoti „liaudies frontus“. Lietuva tai ėmėsi įgyvendinti viena paskutiniųjų TSRS, kai jau daug kur „broliškose respublikose“ veikė liaudies frontai.

Michailas Gorbačiovas lietuviams asocijuojasi su 1991-ųjų sausio 13-osios žudynėmis.

Tik 1988 m. birželio 3 d. LTSR MA atvirame partiniame susirinkime,  skirtame apsvarstyti respublikinės ūkiskaitos problemoms, buvo išrinkta nieko ir niekda „partijai ir vyriausybei“ nenusikaltausių ir autoritetingų inteligentų Sąjūdžio steigiamoji taryba. Tiesa, sprendimas dėl to buvo priimtas dar birželio 2d. LTSR MA Mokslininkų rūmuose vykusioje diskusijoje, kaip įveikti biurokratizmą, trukdantį TSKP CK, M.Gorbačiovo nutarimams pertvarkai įgyvendinti. Tai diskusijai Mokslininkų rūmuose pirmininkavo buvęs KGB majoras, LTSR MA partinio komiteto sekretoriaus pavaduotojas  akademikas J. Minkevičius. Susirinkusieji tada  pritarė jo ir kai kurių kitų dalyvių pasiūlymui:  kitų broliškų tarybinių respublikų pavyzdžiu įkurti iš „patikimų tarybinių inteligentų“ (apie „liaudies  fronto“ – Estijos ir kai kurių kitų respublikų pavyzdžiu, Lietuvoje imta šnekėti nuo 1988 m. pavasario) Liaudies frontą, pavadinus jį „Sąjūdžio“ vardu. Taip vadintas ir  nuo XIX a. antros pusės  lietuvių Tautos judėjimas atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. „Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis yra savaveiksmis pilietinis judėjimas, kuris remia ir plėtoja Tarybų Sąjungos Komunistų partijos vadovybės pradėtą socialistinės visuomenės persitvarkymą demokratijos ir humanizmo pagrindais (…). Sąjūdis, įkūnydamas Lietuvos TSR piliečių valią, kovoja dėl Lietuvos TSR suveriniteto. Lietuvos TSR santykiai su kitomis Tarybų Sąjungos respublikomis turi būti grindžiami leniniais federalizmo principais …“, – skaitome ir 1988 m. rudenį Sąjūdžio suvažiavimo patvirtintoje „Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio bendroje programoje“. Ji, beveik visais savo punktais visiškai atitiko tuo metu TSKP CK, ir kitų respublikų „frontų“, jų programas ir įstatus, M.Gorbačiovo skelbtas TSRS, TSKP  pertvarkymo programines nuostatas.

TSKP CK ir jo generalinis sekretorius M.Gorbačiovas ragino visoje TSRS  steigti liaudies frontus, sąjūdžius ir panašius „liaudies mases“ apjungiančius susibūrimus, kad remiantis jais –  tariamai visos „tarybinės liaudies, jos inteligentijos iniciatyva“, pertvarkius TSRS į naują „laisvų respublikų ir tautų sąjungą“, apjungtos tik vienos TSKP, o taip pat bendros  kariuomenės, valiutos ir ekonominės politikos, panašiai kaip ES. Tad dėl to  ir Kremlius net patarinėjo „broliškoms“ respublikoms skelbti savų tautų kalbas greta rusų valstybinėmis, kelti savo tautines vėliavas ir t.t., dėl ko ankstesniais metais tūkstančiai buvo areštuoti, ištremti. Tad ir  Lietuvoje, kai daugiausia po įkurtojo Sąjūdžio mitingų, eisenų ir dainų, LTSR AT priėmė vieną po kito „Valstybinės kalbos – lietuvių“, „Tautinės vėliavos – Trispalvės“ įteisinimo ir kitus įstatymus, daugeliui ėmė vaidentis, kad okupantas išsigando tų mitingų ir kalbų juose, kad vyksta kažkokia „dainuojanti revoliucija“. Bet ištikrųjų tai iki Nepriklausomubės paskelbimo visa neprieštaravo minėtiems M. Gorbačiovo „TSRS pertvarkymo  į atnaujintos suverenių respublikų“ – antrosios ES, tik vadovaujamos TSKP,  sukūrimo planams. Lietuva nebuvo išimtis TSRS. Visa tai, ką atgavo tada lietuvių Tauta, atgavo tada net Turkmenija, Kirgizija, nors ir  nebuvo ten jokio disidentinio ar kitokio ženklesnio „antisovietinio“ pasipriešinimo. 

Kremlius, siekdamas įveikti TSRS atsilikimą nuo JAV ir kitų Vakarų valstybių ir leido „vietose“ – „tarybinėse respublikose“ „pažaisti“  savo tautiškumu. Leido iki tol, kol jos nepradės kelti  savo, kaip minėta valstybinio nepriklausomumo klausimų. Bet kai tik pradėjo, pirmiausia dėl to buvo susidorota su Gruzijos, po to su Azerbaidžano „frontininkais“, tokiam susidorojimui pritariant tų respublikų KP CK vadams. Tų susidrojimų metu ten nuo sovietinių desantininkų kulkų ir tankų žuvo po keletą šimtų „frontininkų“. Tad ir  Lietuva labiausiai gąsdino TSKP CK  ir M.Gorbačiovą ne Sąjūdžiu (nė vienas jo veikėjas niekada nebuvo suimtas, tardomas, persekiojamas), o LKP, jos atsiskyrimu nuo TSKP – planuotos svarbiausios grandinės pertvarkytai TSRS valdyti. LKP savo suvažiavime 1989 m. prieš šv. Kalėdas atsiskyrė nuo TSKP persitvarkydama  į socialdemokratinio tipo partiją (tai buvo įmanoma padaryti ir tik Sąjūdžiui visokeriopai remiant), paskelbė rezoliuciją smerkiančią TSKP – LKP  ir jos padarytus nusikaltimus  Lietuvoje, deklaravo pritarimą  nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimui (iš 205 tūkst. buvusių TSKP narių tik apie 10 tūkst. – daugiausia lenkai ir rusai liko „ant TSKP“ platformos, vadovaujami M.Burokevičiaus). Tai buvo skaudžiausias smūgis Kremliui, visai TSRS, tad ir nieko nelaukęs M.Gorbačiovas su gausia patarėjų palyda, 1990 m. pradžioje atbildėjo į Vilnių, išsiaiškinti, kaip tai galėjo atsitikti. Kad ta partija jam buvo svarbiausia, rodo ir tai, kad jis atvykęs Lietuvon net nepasidomėjo Sąjūdžiu, jo vadais, nepanoro nė su vienu jų net susitikti, matyti, vis manydamas, kad Sąjūdis tebėra LKP CK vystomas kūdikis. 

M.Gorbačiovas isitikinęs, kad savarankišką LKP remia visa Lietuva, o likusiojoje „ant TSKP platformos“ – tik atėjūnai, jis grįžo Maskvon su viltimi, ateityje sugrąžinti ir buvusius LKP narius į „tikrąjį kelią“ – marksizmo – leninizmo, svarbu tik, kad Lietuva nepaskelbtų savo Nepriklausomybės. O ją paskelbus ėmėsi teroro ir Lietuvos ekonominės blokados. Bet lietuvių Tautos jau nebeišgąsdino ir 1991 m. sausio 13 d. kruvini puolimai Vilniuje.

Kremlius Lietuvoje, kaip nė vienoje kitoje buvusioje „tarybinėje respublikoje“, jau nebeturėjo, kaip sakyta, svabiausios savo atramos – savos, ištikimosios komunistų partijos, o likusioji minėtoji  M.Burokevičiaus – „ant TSKP platformos“ partija, buvo tik labiau propagandai tinkanti, bet ne Lietuvos „sugrąžinimui“ TSRS sudėtin. Bet ir Lietuvą nuo „burokevičininkų“ ir jų šėrėjų išgelbėjo Rusijos demokratinės jėgos, 1991 m. rugpjūtyje įveikusios  stalinistus, mėginusius ginkluotu puču užgrobti valdžią ir grąžinti TSRS į Stalino laikus. Tikrą didvyriškumą kovoje prieš pučistus parodė Rusijos Federacijos prezidentas B. Jelcinas, kuris ir pirmasis iš didžiųjų valstybių pripažino Lietuvos, kaip ir kitų Baltijos, Kaukazo respublikų valstybingumą de jure, visur uždraudė ir TSKP, KGB veiklą. B.Jelcinas to pučo dienomis pasirodė tikru kariu – jis užlipęs ant sąmokslininkų tanko, ragino rusų tautą nepabūgti ir toliau kovoti dėl demokratinės Rusijos sukūrimo. Gal nieko neįžeisiu, tokio pavyzdžio tada trūko mums, kuriems teko būti ir tarp TV bokšto gynėjų su sūnumi Šarūnu ir dukra Živile, studentais – nė vienas iš valdžios vyrų, iš AT nepasirodė prie TV bokšto. Tik bene apie pusę penkių ryto, kai viskas buvo aprimę, kai tik besibūriavo būreliais pergyvenę nakties siaubą ir besimatė tik tankų ir tankečių išraustas laukas apie bokštą, trumpam pasirodė Ministro Pirmininko pavaduotojas ir savarankiškos LKP vadovas A. Brazauskas, pasiteiravo, kaip viskas vyko. Bet ir tai mums buvo savotiška paguoda, stiprybės įkvėpimu po pegyventos nakties siaubo.

Tik po Maskvoje rusų demokratams stalinistų pralaimėto pučo, gelbėdami savo kailius  „burokevičininkai“, kagėbistai ir jų talkininkai bėgo iš Lietuvos, kai kurie jų net Kinijoje atsidūrė. Kitaip sakant, 1988 – 1991 m. Lietuva Nepriklausomybėn ėjo tik dėka TSRS griūties ir būtume buvę didžiausiais mulkiais, jei būtume nepasinaudoję atsivėrusiomis tada  galimybėmis Nepriklausomybei atkurti, ar nepanaudoję tam Sąjūdžio ar TSKP – LKP reorganizuoti į socialdemokratinio tipo, pasisakančią už nepriklausomą Lietuvą partiją. Panašai elgėsi ir Vasario 16 – osios Lietuvos kūrėjai, pasinaudodami okupantų vokiečių planais, pagal kuriuos, jų okupuotose kraštuose steigtos iš „vietinių“ tarybos, kad padėtų jiems, vokiečiams, daugiau turtų iš krašto išplėšti.

Garsioji Boriso Jelcino kalba ant tanko. Reuters / Scanpix nuotr.

Taip Vokietijos kaizerio nurodymu dar 1916 m. lapkričio 5 d. buvo įkurta Lenkijos karalystė, į kurios Regentų tarybą okupantai paskyrė savo patikėtinį, jo kuriamų lenkų legionų vadą J.Pilsudskį; po pusmečio okupantai vokiečiai leido sudaryti ir Ukrainos Centrinę tarybą – Radą, po to  Baltarusijos (Gudijos) Tautinę Tarybą, Latvių Tautos Tarybą – Valką, 1917 m. rudens pradžioje ir Lietuvos. Tik A.Smetonos ir jo bendraminčių iniciatyva ir pastangomis tą Tarybą išrinko iš visos Lietuvos suvažiavę atstovai Vilniuje (19178 09 18 – 22). Lietuvos Tarybos (vėliau – Lietuvos Valstybės Tarybos) pirmininku buvo išrinktas Antanas Smetona. Apie okupantų vokiečių valdžios nutarimą sau pagalbon sudaryti ir iš lietuvių tarybą, 1917 m. birželio 21 d. okupantų „Dabarties“ laikraštis paskelbė: „Vyriausiasis karo vadas Rytuose leido sudaryti lietuvišką pasitikėjimo tarybą iš (…) įžymių Lietuvos vyrų“.

Bet tada, po Nepriklausomybės paskelbimo, lietuvių Tautai dar reikėjo beveik trejus metus kariauti prieš jos priešus – bolševikus, lenkus, bermontininkus, tai kūrimas Kovo 11 – osios Lietuvą nepalyginamai mažiau aukų pareikalavo (jei neminėsime 10 m. trukusio parizaninio karo prieš bolševikinius okupantus, disidentinio pasipriešinimo ir tremčių aukų). Ir lengviau pelnytas pasaulio pripažinimas. Pavyzdžiui, prieš Vasario 16 – osios Lietuvos valstybę visą laiką net ginklu kovojo Lenkija, taip ir nepripažinusi jos de jure iki pat II pasaulinio karo. Kovo 11 – osios  lengvesnis, negu Vasario 16 – osios Lietuvos kūrėjams kelias irgi sudarė sąlygas valdžion patekti ne tiems, kuriems būtų rūpėjusi Tauta, Nepriklausomybė, o tiems, kuriems kaip anksčiau minėta svarbiausia buvo valdžia, turtai, privilegijos. Tai lyg patvirtina ir dabartinės partinės pjautynės, kurių daugumos priežastys ne Tautos, Nepriklausomybės, žmonių gerovės problemų sprendimas, o tik egoistinis valdžios ir turtų siekimas. O tokie žmonės, tokie, be tvirtų  tautinių nuostatų  – medūzos,  gali pirmai progai pasitaikius išduoti ir parduoti ir visą Tautą, jos valstybę. Visais laikais tokių ir ieškodavo užsienio žvalgybos. Tokie naudingi ir buvusiems okupantams, agresoriams. 

Tad, matyti, ir dėl to nemaža dalis ir buvusių, ir esamų net seimūnų nesureguoja į minėtus ir kitus lenkų šovinistų ar kitų, jei jie tik ne iš Rusijos, provokacijas ar Tautos ir Nepriklausomybės  paniekinimus. Tai dvelkia ir iš  partijų programinių dokumentų, ypač iš  TS- LKDP ir Liberalų: juose tik „ES vienybė“, „integracija“ ir pan. Tik tokiame fone, matyti, turėtume vertinti ir Lietuvos valstybės 100 – mečio minėjimą, jo proga LRS paskelbtą Deklaraciją. Juose apie mūsų, lietuvių Tautą ir jos nepriklausomą valstybę beveik buvo nutylėta, nenumatyta jokios ateities ir iš potekstės atrodė, kad ji turėsiant būti tokia, kokios panorės matyti Briuselis ar Vašingtonas. Tad tik „ES vienybė“, „integracija“ ir panašios sąvokos vyrauja partijų programiniuose  dokumentuose, tarsi Lietuva jau nebepriklausoma valstybė.

Štai TS –LKDP  2014 m.  rinkimų į Europos parlamentą programa. Joje skaitome: „…būdama platesnės – Europos krikščionių demokratų ir konservatorių – šeimos dalis, įsipareigoja kurti ant ilgametės istorijos suformuotų pamatų stovinčią valstybių Europą…“ „Įsipareigojama“, lyg ši partija būtų ES įkūrėja, lyg jai nerūpėtų nei „lietuvių Tauta“, nei jos „nepriklausomas valstybingumas“, o tik kuo spartesnis Lietuvos integravimasis į Europos Sąjungą.

Tik „lietuvių liaudies saugumo užtikrinimą“ deklaravo ir TSRS, 1940 m. vasarą įvesdama savo kariuomenę ir okupuodamabei aneksuodama Lietuvą. Kitaip sakant, pagal  šios partijos (TS -LKD) programą didžiausiais patriotais laikytini tie, kurie greičiausiai „suanglės“ ar „sugermanės“ ir privers kitus tai padaryti. Bet Lietuvos Respublikos Konstitucijos jau pirmuosiuose straipsniuose nurodoma, kad Lietuvos valstybės vienintelis šeimininkas ir galutinių sprendimų priėmėjas yra tik lietuviųTauta. Tiesa, daugeliui Kovo 11 – osios Lietuvoje veikiančių partijų vadukams „suvereno valia“ nesvarbi: jie skelbiasi tik patys nuspręsiantys, kokia bus Lietuva. Ir Seime labiausiai riejamasi dėl sau valdžios, o ne dėl aktualiausių Tautai ir nepriklausomai Lietuvai klausimų sprendimų. Beje, Prezidento A.Smetonos laikais ir Seime buvo ir beveik perpus mažiau atstovų negu Kovo 11 – osios Lietuvoje.

TS -LKDP savo  programiniuose dokumentuose žada sugrąžinti Lietuvon užsieniuose dirbančius lietuvius: reikią tik, kad „politikai ir verslininkai dirbtų išvien…“  Jiems, atrodo, nesvarbu, kad, pavyzdžiui, Lietuvos bankus valdantys užsienio oligarchai atvirai apiplėšia Lietuvos žmones – beveik  nemoka mokesčių valstybei, palūkanų už indėlius, nors už kreditus ir plėšia po 6 ir daugiau procentų. Prezidento A. Smetonos laikais bankai rėmė aukštąsias mokyklas, jų studentus, rašytojus ir dailininkus, įvairias organizacijas, tai Kovo 11 –osios Lietuvoje daug kam jie atrodo, kaip įteisintos   valstybės apiplėšimo svetimšalių   įstaigos. Tautą apgavo jos  valdžia, Vakarų monopolistų reikalavimu ir savo patogumui atsisakiusi nacionalinės valiutos – lito ir įvedusi nuo 2015m. didžiųjų biznierių  valiutą – eurą, dėl ko gyvenimas Lietuvoje iki 2018 m. pabrango apie 3  kartus.

TS – LKDP  priešrinkiminės programos skyriuje „Švietimo sistemos pertvarkos“  žadama į „naujas aukštumas pakelti švietimą“: „…Švietimo sistemos pertvarka turi prasidėti nuo naujo žvilgsnio į ugdymo turinį, mokymo metodiką ir pedagogų rengimą“. O kas tas „stebukladaris“, nuo kurio „pažvelgimo“ suklestės Lietuvos švietimo sistema? Ne mažiau demagogiškas ir siūlymas aukštajam mokslui gerinti“: „Sudarysime sąlygas Lietuvoje atsirasti siūlomų studijų kokybe konkurencingiems ir aukščiausius gabumus ugdantiems universitetams“. Bet nė žodžio, kad ir aukštasis mokslas pirmiausia turi tarnauti Tautai ir nepriklausomos Lietuvos interesams.

Keista, bet atrodo, kad TS – LKD partijos programinių dokumentų autorių ir daugelio jos narių galvose tėra išlikę iš tūkstantmetinės Lietuvos valstybės istorijos tik santykiai su Rusija. Štai  šios partijos programos „Užsienio politikos“ skyriuje įsipareigojama:„…ginsime principinę poziciją Rusijos atžvilgiu ES viduje“. O kodėl tik „Rusijos atžvilgiu“ ir tik „ES viduje“? Gal TS – LKDP  planuoja priimti Rusiją į ES? Atrodo, tarsi kokie humoristai būtų parašę partijos programinį kūrinį  – „Putino sulaikymo strategija“. Iš šio kūrinio atrodo, lyg Rusija tebebūtų sovietinė, komunistinė, lyg rusas kapitalistas, kaip minėta savo esme kuo nors skirtųsi nuo lietuvių, žydų, vokiečių, amerikiečių ar anglų kapitalistų: visiems jiems, kaip minėta, svarbiausia – pelningas biznis ir erdvė veiklai. Kol egzistavo TSRS,  JAV ir jos satelitų „kovą“ prieš TSRS – Rusiją, buvo galima pridengti „pasaulio gelbėjimu nuo komunizmo siaubo“ (kaip ankstesniais amžiais – „katalikybės  gynimu“). Tačiau žlugus TSRS, savanaudiškumas tampa ir tarptautinių santykių esme. „Amerika – pirmiausia, aukščiau visko…“ – atvirai 2018 m. paskelbė  JAV prezidentas D. Trampas.

Nemažai kas ir teigia, kad tik J. Pilsudskio bernų mąstysenos lygmenį atspindi ne tik TS – LKDP, bet ir  daugelio kitų partijų „strategijose“ išsakomi tariami „priekaištai“ Lenkijai: esą ji „nesiėmė mūsų regione lyderystės veiksmų…“. Tarsi  būtų pasiilgta J. Pilsudskio ordų, arba, kad kai kuriems partijų lyderiams Nepriklausomybė – klaida; daugelis jų nepaliauja zyzę  apie tariamai nepakankamą lietuvių meilę lenkams, žydams, apie lenkų kalbos vartojimo įteisinimą greta valstybinės lietuvių kalbos, kaltina lietuvių Tautą dėl okupantų padarytų nusikaltimų. Nors okupuota Tauta ir valstybė neatsako už okupanto padarytus nusikaltimus. Tame tarpe ir žydams. Jie buvo Lietuvos piliečiais, o Antrojo pasaulinio karo metais  tokios valstybės, kaip Izraelis iš viso dar nebuvo.

Europos Sąjunga. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

TSRS okupacijos metais „Tiesos“, „Komjaunimo tiesos“, „Tarybų Lietuvos“ ir kituose TSKP – LKP „organuose“ visų „dar pasitaikančių blogybių“ priežastimi būdavo nurodomas JAV imperializmas ir „lietuviškieji buržuaziniai nacionalistai“. O dabar, ypač  TS – LKDP vadai  dėl visko kas bloga ir savo strateginėse programose kaltina tik … Rusiją. Tuose savo programiniuose raštuose aiškina: „Rusija, likusi paskutine Europos žemyne dar iki galo nesubyrėjusia imperija, išgyvena postimperinį sindromą, sunkesnį, negu savo laiku išgyveno kitos prieš pusę amžiaus subyrėjusios Europos imperijos…“ Apie kokią „imperiją“ kalbama? Jei apie carinės Rusijos iki 1917 m. – tai  ji subyrėjo ne prieš penkiasdešimt, o prieš šimtą metų. O jei apie TSRS, tai ji, kaip jau minėta, „pati save pasileido“ 1991  m. pabaigoje.

Dviprasmybės, netikslumai lenda vos ne iš kiekvieno TS – LKDP  programinio kūrinio puslapio. Ir apie  pavojus Nepriklausomybei sunku suvokti. Rusijos keliamas pavojus Lietuvai  grindžiamas tokiais „argumentais“: „Nėra tiesioginių įrodymų, tačiau tikėtina, kad dalis į Lietuvą patenkančių rusiškų populiarių televizijos, radijo projektų yra koordinuojami ir iš dalies arba visiškai finansuojami išįvairių Rusijos fondų ar tos pačios agentūros „Rossotrudničestvo“…“. Bet toliau jau  nurodoma,  kad Rusija siekianti savo geopolitinių tikslų, tik naudodamasi energetika, „kuri pagal dabartinę Rusijos geopolitikos doktriną yra svarbiausias instrumentas, Kremliui siekiant savo geopolitinių tikslų…“ Iš to teiginio atrodytų, kad didžiausi nepriklausomos Lietuvos priešai yra … patys programos rašytojai – „konservatoriai“, nes kaip tik jų lyderiai ir reikalavo greičiau uždaryti Ignalinos AE: Lietuva būtų ne tik išlaikiusi savo „energetinį nepriklausomumą“, bet ir, parduodama energiją Baltarusijai ir pačiai Rusijai, būtų išlaikiusi ir šias valstybes savo įtakoje. Be to, ir Baltarusija prie Lietuvos sienos Astrave nebūtų stačiusi savo atominės elektrinės.

Humoristiniais galima laikyti ir TS – LKDP programinių dokumentų  teiginius, kad Rusijos putinistai sutrukdę Lietuvai parduoti „Mažeikių naftą“ amerikietiškai Williamso firmai, kad tik  V. Putino suklaidinti Tauragės rajono Žygaičių apylinkės žmonės neleidę JAV bendrovei „Chervon“ išrausti  jų žemes, ieškant skalūnų dujų. Ir t.t. Beje, „Tautos“, „Neprikkausomos Lietuvos“ ir panašias sąvokas sunku aptikti ir tokiame  svarbiame TS – LKDP  dokumente, kaip „Planas Lietuvai“. Perskaičius jį susidaro įspūdis, kad jis gal labiau tiktų pavadinti lietuvių Tautos ir jos valstybės savarankiškumo sunaikinimo planu, kaip kad buvo okupacinių metų TSKP- LKP planas sukurti „vieningą tarybinę liaudį“. Nors TS – LKDP ir skelbiasi kaip patriotų partija, kaip Sąjūdžio idealų saugotoja ir įgyvendintoja, žinoma, ne  pirminio etapo Sąjūdžio, steigto TSKP – LKP įgyvendinti TSKP CK  skelbtajai pertvarkai. Bet Sąjūdį, išsilaisvinusį nuo „pavaldumo“ LKP CK ir, kaip ir visa lietuvių Tauta, kovojusį dėl    nepriklausomo valstybingumo, jos žemių vientisumo, dėl  lietuvybės ir pan.

Tuo tarpu  TS -LKDP, kaip ir daugelis kitų partijų Lietuvoje, šiandieną jau kelia ES interesus aukščiau Suvereno – lietuvių Tautos ir jos nepriklausomo valstybingumo.  Kaip sakydavo Prezidentas A. Smetona, kiekviena sąjunga yra tiek toleruotina ir remtina, kiek padeda stiprėti Tautai ir jos nepriklausomai valstybei. O sprendžiant iš minėtų ir kitų TS -LKDP ir kitų „pastriotinių“ partijų programinių dokumentų, atrodo, kad svarbiausias daugelio jų tikslai – kad Lietuva taptų „neatskiriama“ ES dalimi.

Beje, „lietuvių Tautos“, „Nepriklausomybės“ sąvokų nėra net ir tokiame svarbiame Lietuvos Respublikos valstybės saugumo ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos dokumente – „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas 2018 m.“. Iš jo atrodo, kad iš visų „teritorijos“ kampelių tik rusai lenda, bet nenurodant, kas yra tos „teritorijos“ tikrasis šeiminkas ir, ar tie, tos teritorijos gyventojai jau tokie minkštakūniai, kad viską išduos ir parduos, jeigu nebus saugomi ir kontroliuojami tų vėlei tariamų „nacionalinio saugumo“ gynėjų. Ir TSRS okupacijos metais, kada visų blogybių priežastimis dažniausiai buvo nurodomi „JAV imperialistai“ ar „lietuvių buržuaziniai nacionalistai“, bet niekas tuo netikėjo.   Komunistiniams ideologams „liaudis“ buvo tik   plastelinas – ką nori, tą iš jo išlipdys prasmukęs koks „buržuazinis nacionalistas“.

Bet iš tikro, kai Tauta yra pasirengusi ir siekia Laisvės niekas nepajėgus sustabdyti to siekimo; kai ištirpsta tautinė savimonė, savos nepriklausomos valstybės svarbos suvokimas, Tauta slenka  pražūtin. Tad neatsitiktinai daug kam ir atrodo, kad tie „gynėjų“ sukurtieji ir panašūs „Grėsmių …“ dokumentai yra skiriami ne lietuvių  Tautai  ir jos nepriklausomam valstybingumui apginti ir stiprinti, o tik tam, kad daugiau sau iš valstybės biudžeto lėšų išmelžus; dar daugiau, susidaro įspūdis, kad tiems mūsų gynėjams vos ne visa, kas gali garantuoti Tautos ir nepriklausomos valstybės amžinumą, yra lyg nusikaltimas, kaip kad buvo okupacijos metais, sakysime, kagėbistams“: net kalbos apie tautiškumą, valstybinį savarankiškumą, apie valdžios vykdomą vidaus ir užsienio politiką ir pan. Kitaip sakant, visi turi kaip sovietmety sakydavo, tą pačią „giesmę giedoti iš vienos širdies“ – valdžios nurodytą.

Beje, taip  daro ir didelė dalis žiniasklaidininkų. 2018 m. rugpjūčio 11 d. tinklalapyje „www. lrt.lt“ skelbtas straipsnis „Lietuvoje statomas unikalus Baltijos šalyse karinis objektas“. Jame džiaugtasi , kad „netoli Kazlų Rūdos“ amerikiečių karo inžinieriai baigia įrengti poligoną (… ). Įrengus NATO standartus atitinkančią aviacijos šaudyklą, joje (….) per savaitę šaudymo mokymosi dalyvaus po kelis tūkstančius NATO karių. Jame įrengtos ir (…) minosvaidžių, automatinių granatsvaidžių šaudyklos…“. O laikraštis „Kauno diena“ (2018 08 13) dėl to poligono džiūgavo dar labiau, nes tame poligone „bombas bandys  didžiausi JAV bombonešiai B – 52. Bandysią ir kitą ginkluotę…“

Tik nesidžiaugia to krašto žmonės, kad tas jų vienas gražiausių Lietuvoje kampelių – Kazlų Rūdos, gali būti paverstas mirtinai pavojingu. Niekas nepaskelbė, lyg Lietuvoje nebūtų ir mokslo darbuotojų, o tik „politrukai“, kokius pavojus gali sukelti toks poligonas. Susidaro įspūdis, kad valdžioje būtų džiūgaujama ir tada, jei galingieji užsimanytų paversti  Lietuvą  ir branduolinių bombų bandymų poligonu. Beje, ir TS  – LKDP per praėjusius Nepriklausomybės dešimtmečius „pažėngė priekin“: jei pradžioje jos vadai tuos, kurie jiems nepritardavo, vadindavo paprastai tik „runkeliais, mėšliais, vatnikais“ ar pan., tai dabar, kaip ir būsimoji jų siūloma į  Prezidentes I.Šimonytė, jau eilėmis tai mėgina patvirtinti. Ji „Delfi“ 1918 rugsėjo pabaigoje paskelbė savo perfrazuotas pagal B.Brazdžionio eiles : „Šaukiu aš Tautą, Koldūnų užguitą. Ir blaškomą it liotčikas rytuos(…). Šaukiu budulį burtis prie budulio. Ir gyvą zombį prie gyvo pirmuonies (…). Kad į kolorado patalus sugulus Prigožinas mums duotų deguonies…“ Ir t.t. Iš tikrųjų, tos eilės labai praturtina „konservatorių“ folklorą. Tikėkimės, jie ją pasiūlys Nobelio premijai iš literatūros.

Kai svarbiausia – nuopelnų  dalybos

Atrodo, visai jau baigia išbirti dantys ir besiskelbiantiems   Sąjūdžio kūrėjais ir jo idealų gynėjais,kitiems tikriems ar tariamiems „Nepriklausomybės“ kūrėjams.  Tai iš dalies buvo matyti iš pernai Sąjūdžio 30 – mečio minėjimo LRS.  Savo kalboje buvęs Atkuriamojo Seimo pirmininkas V. Landsbergis lyg ir mėgino atsakyti savo ir  dabarties kritikams: „Bet ar darėte ką nors? Ar darėtės patys kitokie?..“. Ir baigė: “Širdis ir kišenė kartais netolimi, bet labai skirtingi dalykai (…)“. Bet nė žodelio irgi apie Tautos ir Nepriklausomybės dabartį ir ateitį. Nieko nepasakė ir buvusi Sąjūdžio ir V.Landsbergio  popierių tvarkytoja, vos ne Sąjūdžio  „motinėle“  įsivardinusi A.Rupšytė: „Ačiū visiems, kad buvote, esate ir būsite! Jūs mano šeima, sąjūdiečiai!” Tiesa, diskusijoms lyg  turėjo pažadinti  pirmininkaujančiojo, buvusio Sąjūdžio Seimo nario prof. R. Pakalnio žodžiai: “…Švenčiame ne tik Sąjūdžio gimimo jubiliejų, bet ir atkurtos Lietuvos šimtmečio jubiliejų, bet ir švęsdami mes kažkodėl vengiame kalbėti apie mūsų Tautos ir Valstybės ateitį. Girdime – aukštos valdžios pareigūnai kalbasi su dar aukštesniais kaimynų, Europos ar pasaulio pareigūnais, o pastarieji svajoja apie federaliniais pagrindais suvienytą Europą. Tad klausimas: ar neparveš kas kada nors kokios nors federacijos, kaip kartą Lietuvoje jau buvo atsitikę 1940 metais? (…). Mes esame tam, kad valdžia atvirai kalbėtų apie mūsų visuomenės ir valstybės problemas, nelaikytų mūsų vien mažai raštinga darbo jėga…”.

Prieš geopolitizmą, padlaižišką šiandienos lietuvių inteligentų, politikos  elitą griežtai pasisakė viena iš Sąjūdžio pirmųjų vadovų dr. Arvydas Juozaitis. Jis sakė: “(…) Tikros Tautos ir tikri žmonės negali gyventi be veido ir be Tėvynės. Globalizacijai pasiduodantis žmogus yra labai silpnas žmogus. Jis yra perėjūnas. Jis apie kurį svajojo viso pasaulio internacionalistai, pradedant 1848m. “Komunistų manifestu”(…). Globalios Lietuvos nėra. Lietuva yra čia.(…). Mes gi jau esame prūsų kelyje…“

Beje, nors kaip rašyta formaliai tebegzistuoja ir Sąjūdžio nuolat perenkama jo taryba,  globuojama buvusio  Atkuriamojo Seimo pirmininko V.Landsbergio, bet ji, nors ir tebesisiglaudžia tose pačiose Vilniaus centre kadaise LKP CK išskirtose patalpose, bet savo veikla išreiškia ne tiek Tautos valią, o yra labiau “vieningos Europos Sąjungos” (kaip TSRS okupacijos metais – “vieningos TSRS liaudies” – tik rusiškos), Briuselio instrukcijų propaguotoja. Neatsitiktinai ir vienas iš ano Sąjūdžio Inciatyvinės Tarybos narių, Gintaras Songaila po 2018 m. birželyje vykusio Sąjūdžio  30 – mečio minėjimų, Delfi (2018 06  29) interniatiniame puslapyje paskelbė savo ”Atvirą laišką prof. Landsbergiui”, kaip daug kieno įvardijamam vos ne vieninteliam Sąjūdžio kūrėjui, „vieninteliam tikram Lietuvos patriotui“. Jame sąjūdietis G.Songaila rašė: “Lietuvos pasirinkimu nebuvo nei V.Landsbergis, nei A.Brazauskas. Tada rinkomės Nepriklausomybę, o ne paskirus asmenis (…). Tačiau blogai tai, kad Jūs pats nejučia ėmėte visą Sąjūdį tapatinti vien su savimi asmeniškai. Ėmėte sąmoningai naudotis tuo, kad visa kritiką jūsų atžvilgiu galėjo būti pateikta kaip vandens pylimas ant okupantų kėslų malūno (…). Lietuva buvo suskaldyta į tikruosius, neabejotinus patriotus bei visus kitus, kurie kelia įtarimą (…).Jūs jau daugelį metų nesikuklinate savintis ir viso Sąjūdžio ir (…) tebesišildote ant šio pjedestalo net ir dabar – tuo metu, kai paties Sąjūdžio tikslai ir vertybės yra metami į šiukšlyną drauge su visa Lietuvos ateitimi (…). Geopolitinė Vakarų kryptis visada buvo jūsų pagrindinis principas. Bet iš tiesų – Lietuvos išvalstybinimas ir ištautinimas. Kodėl nekritikuojate ES pareigūnų eurofederalistų, kurie svaičioja apie bendrą europinę erdvę “nuo Lisabonos iki Vladivostoko”? (…). Jūsų TS – LKDP višūnėlė slapta siekia išsižadėti savo valstybės , jos suverenumo, nors Europos Sąjunga puikiausiai gali veikti kaip tautų ir jų valstybių sąjunga (…).Jūsų ateities biografijoje gali būti parašyta ir taip: “Jis (…) atsitraukė nuo Sąjūdžio vertybių, išsižadėjo Lietuvos Nepriklausomybės idealų, manipuliuodamas Sąjūdžio vardu ir tradicijomis siekė nedemokratiškai apeiti konstitucines valstybės nuostatas, įtraukiant Lietuvą į ES federalizacijos projektą be visos Tautos pritarimo, privalomo pagal Lietuvos Respublikos Konstutuciją. Jis (…) tarp tų veikėjų, slapta pasukusių globalistinio išvalstybinimo keliu ir galiausiai visai nusigręžusių nuo egzistencinių Tautos ir jos valstybės ateities uždavinių.Politinėje veikloje pasižymėjo nuolatiniais oponentų kaltinimais tarnavimu  Rusijai (…). Metams bėgant, išryškėjo polinkis ir  visus nuopelnus dėl Nepriklausomybės atkūrimo priskirti sau vienam.“

songaila_m
Gintaras Songaila. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Po keletos dienų p. V.Landsbergis paskelbė „Delfyje“ (2018 07 05)savo atsakymą laiško autoriui G.Songailai, bet jame, vietoje rimtų pamąstymų dėl Tautos ir jos nepriklausomos Lietuvos, tik, lyg kokios parapijos davatkėlės „atsikirtimai“, „įrodymai“ koks jis buvo ir tebėra visur teisus, o neteisus jo nekaltybe suabejojęs. Bet, žinoma, kol gyvuos nepriklausoma Lietuva, niekas nesugebės paneigti nuopelnų V.Landsbergio, kaip Atkuriamojo Seimo Pirmininko, kaip kovotojo dėl galutinio išsivadavimo nuo TSRS okupacijos, lietuvių Tautos nepriklausomo valstybingumo pripažinimo de jure. Tačiau tie, kurie vylėsi, kad jis bus ir lietuvių Tautai kelrodžiu, išsikovojus Nepriklausomybę, gal ir yra kiek nusivylę, kaip ir kai kuriais kitais menamais  Sąjūdžio švyturiais ir pirmiausia dėl to, kad daug kam ėmė atrodyti, kad jiems visai nerūpi Lietuvos suvereno – lietuvių Tautos išlikimo ir jos nepriklausomo valstybingumo išsaugojimo klausimai. Ir tai daugiausiai susiję su ES. 

Jei V. Landsbergis, kaip Sąjūdietis, buvo tarp iniciatorių, kad  Lietuvos įstatymai greičiau  turėtų viršenybę prieš TSRS, tai stojant į ES jau reikalavo papildyti LR Konstituciją, kad jau ES įstatymai ir nutarimai turėtų „viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus“. Tas pats kaip aukščiau rašyta  ir dėl Lietuvos žemės. Sąjūdis kovojo, kad tik būtų priimti įstatymai, kad žemė, jos turtai, vandenys ir erdvė yra tik Lietuvos žmonių nuosavybė, bet nepriklausomoje Lietuvoje V. Landsbergis ir jo bendražygiai, kaip aukščiau rašyta, darė viską, kad referendumas dėl tos nuostatos išsaugojimo nepavyktų.

Kaip sakyta ir mūsų visų gerbiamojo V.Landsbergio terminilogijoje lyg ir nebegzistuoja „lietuvių Tautos“, „nepriklausomos Lietuvos“ sąvokų. Jų jis nė karto nepaminėjo ir praėjusių metų liepos pradžioje Prienuose vykusioje pasaulio lietuvių jaunimo konferencijoje. “Jauskime tai, kad ir Lietuvoje kas yra papuvę, ką reikia taisyti, kam negalima nuolaidžiauti“ – sakė ten iš tribūnos V. Landsbergis. O kas „papuvę“, kas dėl to kaltas ir kaip puvėsius pašalinti? Nė žodžio. Bet daug kam susidarė nuomonė, kad „papuvę“ yra tik tie, kurie turi savas nuostatas ar pakritikuoja „konservatorius“. Tad neatsitiktinai neretai ir girdima V.Landsbergį, jo išpuoselėtosios TS – LKDP vadukus lyginant su tais pasakų piemenimis, kurie nuginę avių kaimenę  nuo meškos į laukymę, po kurią daug vilkų slampinėjo, vis tiek avelėms aiškino: džiaukitės, dabar jūsų nebesuės meška … Ir avytės džiaugėsi, bliaudamos: šlovė mūsų išgelbėtojui nuo meškos!..

Savęs sureikšminimo ir nepakeičiamumo sindromo, niekas negalėjo ir negali prikišti pirmajam mūsų Prezidentui A. Smetonai, kuris, kaip matyti ir minėtame  jam skirtame mano šešiatomyje, visada tik  pagarbiai atsiliepdavo net apie priešininkus, niekada nesakė, kad tik jis yra Lietuvos patriotas, o visi kiti menkystos. Priešingai, visur matė save tik kaip visos lietuvių Tautos valios eilinį vykdytoją.

Tautiškumo liepsnai įsiplieksti turėtų padėti ir 2018 m. rudenį Prezidento R. Pakso įsteigtas pilietinis judėjimas „Šaukiu aš tautą“. Jo manifeste skelbiama: „Valstybė – tai nepalaužiamas Tautos valios ir laisvės įsikūnijimas. Ji yra aukščiausia tautinės bendruomenės organizacija. Mes didžiuojamės karaliaus Mindaugo ir LDK istorija, tautos atgimimo sąjūdžių ir laisvės kovų patirtimi. Lietuvių tauta, patyrusi okupaciją ir protu nesuvokiamą svetimų režimų smurtą, išlaikė tikėjimą, viltį ir nenumaldomą troškimą sukurti modernią valstybę. Mūsų tauta iki šiol neša sunkią XX a. terororo ir genocido padarinių naštą, susidurdama su XXI a. iššūkiais. Plūstanti globalizacijos banga grasina nušluoti krikščioniškosios kultūros tradiciją, išplauti tautinį tapatumą ir politinį suverenumą (…). Valstybingumo netektis vėl tampa reali. Jau esame praradę neleistinai daug taip sunkiai iškovotos nepriklausomybės. Šiandien turime būti nepaprastai tvirti ir ryžtingi, kad Tauta galutinai neišsivaikščiotų, kad ji toliau nesižudytų, dar labiau nenuskurstų ir nepranyktų pasaulio platybėse, o sugrįžtų klestėti, kurti, svajoti. Kartu turime vėl iškelti tikslus, kurie būtų grindžiami Deklaracijos į „Organiškos valstybės kūrybą“ bei „Lietuvių chartos“ nuostatų politinės minties svarumu ir Sąjūdžio, kaip Lietuvą sutelkusio reiškinio siekiais, suformuluotais programinių nuostatų, principų ir mąstymo pavidalais, tačiau dauguma jų taip ir liko užmarštyje. Mes kviečiame telktis į pilietinį judėjimą „Šaukiu aš tautą“, kurio tikslas – atkurti solidarią nacionalinę bendruomenę, kuri nepabūgtų stoti skersai kelio unikalių tautos vertybių naikintojams. Raginame suvienyti pajėgas tikrai nepriklausomos, demokratiniais pagrindais sutvarkytos, socialiai jautrios ir solidarios, teisingumu ir žmogiškumu grindžiamos  pažangios valstybės kūrybai.Kiekvieno susipratusio, tėvynei lojalaus lietuvio pareiga yra stiprinti Lietuvos politinį, ekonominį ir kultūrinį atsparumą, kelti tautos intelektualines galias (…). Kartu veikdami ir tardamiesi mes privalome sudaryti palankiausias sąlygas  kiekvienam žmogui tobulėti, kurti savo gerovę, deramai pasirūpinti šeima, siekti bendrumo pilnatvės, puoselėti kūrybiškumą, lavinti asmenybės įvairiapusiškumą ir verslumo gebėjimus bei talentus. Esame tautos pašaukti. Tik išgirskime tą balsą savo širdyse“.

Mūsų pirmasis Prezidentas A.Smetona visada tikėjo, kad mūsų Tauta, svarbiais momentais kaip mokėjo taip ir mokės  susitelkti ir aukotis, jei to gyvenimas pareikalaus; reikia manyti, kad daugelis ir mūsų partijų, pirmiausia TS-LKDP, nors  ir smarkiai apkrėstos geopolitizmo, egoizmo nuodingomis sporomis, nusivalys nuo jų ir nebebus „supuvusiomis“ Tautai. „Lietuvos nepriklausomybė tebėra jaunas medis, kurį reikia rūpestingai auklėti, kad šalnos nenugautų jo žiedų, kad vėtros neišlaužytų jo šakų ir nenudraskytų lapų. Tai dar laisvės pavasaris. O jis nepatovus. Tautinė sąmonė yra šilumos gaivinama, dėl to mums visiems reikia daugiau meilės savo Tėvynei …“, – rašė daugiau kaip prieš 80 metų pirmasis mūsų Respublikos Prezidentas Antanas Smetona.

Prezidento Antano Smetonos atminimo lenta jo tėviškėje Ukmergės rajone. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Tik visos Tautos pastangomis galima sukurti Lietuvą, kurios neįveiktų jokios istorijos audros – kai kiekvienas Lietuvis jausis tikruoju savo valstybės šeimininku, o ne „medžiaga“  didžiųjų  tautų ir jų  valstybių  galybei didinti. Lietuva – tai Aukščiausiojo paskirta lietuvių Tautai  prie Baltijos žemė ir būtų didžiausiu nusikaltimas, jei lietuviai neišsaugotų, nepadarytų jos klestinčios, tikrai lietuviškos  – tuo  prisidėtų ir prie viso pasaulio pažangos.

2019.02.02; 13:00