Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Jau visai arti įspūdingas ir džiaugsmingas jubiliejus – 30 metų, kai Lietuvos Respublika atkūrė savo nepriklausomybę.

O po jo – mažas ir liūdnas: balandžio mėnesį sueis 5 metai, kai mirė vienas veikliausių atkurtosios nepriklausomybės architektų Romualdas Ozolas, žmogus, dėjęs Lietuvos valstybės pamatus. Lietuvos filosofas, pedagogas, redaktorius, partinis, politinis bei visuomenės veikėjas, kaip trumpai jį apibūdina enciklopedijos. 

Mums, amžininkams, Romualdas Ozolas – aistringas, darbštuolis, netgi darboholikas. Ar Seimo posėdžių metu, ar konferencijose, sėdėdamas prezidiume, Romualdas vis rašydavo, rašydavo. O paskui, nutaręs, kad jau pakankamai sukaupta faktų ir įspūdžių – spausdino, spausdino… Knygą po knygos, straipsnį po straipsnio. Ir dar suspėdavo raginti, spausti kitus, kad rašytų.

Kai 2000 m. grįžau į Lietuvą iš Rusijos, iš Sankt Peterburgo, kur pragyvenau daugiau kaip 30 metų, Ozolas, prisipažinsiu, net įkyrėdavo, spausdamas rašyti ir mane. Prisiminimų knygą. Aš vangiai atsimušinėdavau: „Kam tai įdomu?“ O jis visada turėjo atsakymą: „Istorijai. Mūsų, valstybę atkuriančios tautos istorijai“.

Jam negana buvo to, kad būtent iš jo lengvos rankos aš iš paprastos žinučių, „informaškių“ rašinėtojos ėmiausi sudėtingesnio komentatorės, apžvalgininkės žanro. Ir pradėjau jo „kūdikyje“ – „Atgimimo“ savaitraštyje…

Romualdas Ozolas mitinge. Slaptai.lt nuotr.

Ne, jam to buvo negana. O kai jau buvau beapsiprantanti su misija „rašyti istorijai“, R. Ozolo nebeliko. Bet prisiminimai liko…

Šiandien, Kovo 11-sios išvakarėse, man atrodo būsiant prasminga pasidalinti prisiminimais tos dienos, kuomet Ozolas apsisprendė „skelbti nepriklausomybę“ nebeatidėliojant.

Be abejo, jo  bendražygiai, kolegos, su kuriais Ozolas susitikdavo kur kas dažniau, nei su manimi, turi savo prisiminimus, susijusius su šituo istoriniu sprendimu, bet, manau, sudėjus mūsų prisiminimus į vieną atmintinės aplanką, gautųsi patraukli mozaika…

Beje, galiu priminti signataro Mečio Laurinkaus pastabą šia tema, kurią jis išsakė tuoj po R. Ozolo mirties: „Jis nuo pat pradžių buvo nepriklausomybės šalininkas, norėjo, kad ji būtų paskelbta kuo greičiau. Dėl šio požiūrio jis išsiskyrė – buvo labai radikalus, emocingai savo mintis gynė“.

Taigi, 1990 m. vasaris – kovas. Rinkimuose į XII-jo šaukimo LTSR Aukščiausiąją  Tarybą triuškinančią daugumą laimi Sąjūdžio kelti ar remiami deputatai. Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) demokratinė visuomenė, kuriai jau priklausiau ir aš, su didžiuliu dėmesiu stebėjo viską, kas vyksta Lietuvoje. Informacijos perteikėjais buvome keletas ką tik atsikūrusios Leningrado Lietuvių kultūros draugijos narių. 

Niekas neabejojo, kad tokią stiprią daugumą Aukščiausioje Taryboje laimėjus Sąjūdžio žmonėms, Taryba imsis svarbių sprendimų, galinčių pakeisti ir Lietuvos, ir visos SSSR istorijos tėkmę. Todėl Leningrado Liaudies frontas komandiravo mane į tą sesiją, aprūpinęs pačiu moderniausiu tiems laikams diktofonu, kad įrašinėčiau kiekvieną žodį, kiekvieną pasisakymą… Užbėgdama pasakojimui už akių, turiu prisipažinti, kad kelias valandas aš tą ištikimai dariau – įrašinėjau. O paskui toptelėjo suvokimas: o ką iš tų kalbų supras mano draugai leningradiečiai? Juk jie lietuviškai nemoka, o aš vargu ar pajėgsiu viską versti į rusų kalbą. Tad įrašinėjimą nutraukiau…

Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taigi atvykau prie Aukščiausios Tarybos rūmų nurodytą dieną. Bet, pasirodė, jog posėdis nukeliamas kitai dienai. Deputatams buvo pasiūlyta pasidalinti grupelėmis ir vykti į Rytų Lietuvos miestus ir miestelius, kur Maskvos kurstomi lenkų ir rusų nacionalistai ėmė itin garsiai ir aršiai piktintis tais sprendimais, kuriuos, Sąjūdžio spaudžiama, priiminėjo dar LTSR Aukščiausioji taryba.

Kadangi aš tuomet dar labai mažai su kuo buvau pažįstama Sąjūdyje, ir, tuo labiau, AT, prisigretinau prie Halinos Kobeckaitės, kurią prisiminiau dar iš studijų laikų Vilniaus universiteto Istorijos-Filologijos fakultete: ji, kaip ir aš, studijavo lituanistiką, tik kitame kurse.

Halina kaip tik organizavo grupę, vyksiančią į lenkiškus rajonus. Bet čia, neprisimenu, kas, ar ji, ar Ozolas, pasiūlė man prisidėti prie grupės, vyksiančios į Sniečkų (dabartinį Visaginą), kur turėjo įvykti net trys susitikimai. Vienas – Atominės elektrinės direkcijoje, kitas – su elektrinės darbuotojais, ir trečias – su miesto bendruomene. Tad, Ozolo nuomone, aš, kaip lietuvaitė iš Rusijos, naudingesnė būčiau rusakalbių, nei lenkų auditorijoje.

Pasiūlymas buvo logiškas, ir aš sutikau.

Šviesiam Romualdo Ozolo atminimui Seime buvo surengta konferencija ir paroda. Slaptai.lt nuotr.

Mikroautobusėlyje, vykstančiame į Sniečkų, sėdėjo gal  7, gal 8 žmonės. Be Ozolo, aš pažinau tik žurnalistą Bernardą Šaknį, kuris jau buvo kalbinęs mane anksčiau, ir Alfonsą Macaitį, apie kurį daug skelbė anuometinė žiniasklaida. Mat, jis buvo žmogus, inicijavęs Lietuvos komunistinio jaunimo atsiskyrimą nuo motininės, visos SSSR  komjaunimo organizacijos, ir buvo tapęs  lietuviškosios atskalos pirmuoju sekretoriumi. Kitų nepažinojau, todėl, deja, ir neatsimenu. Nors tarp jų, atrodo, buvo tuometinis Zarasų Vykdomojo komiteto pirmininkas, su kuriuo likimas suvedė po metų, per Sausio 13-sios įvykius.

Sniečkuje pirmiausia mes nukakome pas atominės elektrinės direktorių Viktorą Ševaldiną, kuris mūsų grupę priėmė labai korektiškai, dar ir kava-arbata pavaišino. Tačiau kas ten buvo kalbama, negirdėjau, nes išdykėlis gyvenimas man buvo paruošęs eilinę kebeknę.

Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mat, nežinodama apie būsimą kelionę, aš tai dienai buvau susitarusi susitikti su Valstybinės konservatorijos rektoriumi prof. Vytautu Laurušu. Susitikti su juo manęs prašė Leningrado konservatorijoje studijavęs būsimasis dirigentas Robertas Šervenikas. Jis ir kiti lietuviai, studijuojantys Leningrade, ėmė rūpintis, kaip, baigus konservatoriją, jiems sugrįžti į Lietuvą dirbti. Robertas pasakojo, jog paprastai, norint pažinti, ko verti būsimieji jauni specialistai, yra skelbiami atlikėjų konkursai. O štai apie konkursus, vykstančius Lietuvoje, jie, lietuviai studentai Leningrade, informacijos negaudavo. Mano misija ir buvo įtikinti konservatorijos rektorių, kad sudarytų galimybę konservatorijos rengiamuose konkursuose dalyvauti ir tautiečiams iš Leningrado.

Taigi, pamačiusi, kiek laiko truko mūsų kelionė į Sniečkų, supratau, kad niekaip nespėsiu grįžti į priėmimą pas rektorių, kuris buvo numatytas 15 val., todėl atvykusi  į AES, pradėjau rūpintis susisiekti su konservatorija ir paprašyti priėmimą atidėti kitai dienai. Mane labai maloniai sujungė su Vilniumi, dėl visko susitariau, bet nebespėjau paragauti V. Ševaldino vaišių. Išskubėjome susitikti su atominės elektrinės darbuotojais.

Žmonių susirinko daug, auditorija buvo labai jautri, nervinga, ir besidominti, ir karštai reaguojanti. Daugiausia klausimų buvo skirta R. Ozolui, bet šis tas teko ir man. Išties, mano dalyvavimas buvo prasmingas, bet neapsiėjo ir be skandaliuko. Svarstant, kokios perspektyvos būtų elektrinės darbuotojams-rusams, jei Lietuva paskelbtų nepriklausomybę ir uždarytų sienas, vienas kalbėtojas ironiškai pasiūlė, kad Leningrade gyvenantys lietuviai apsikeistų butais su Lietuvos rusais ir apsigyventų, pavyzdžiui, Sniečkuje. Aš į tai atsakiau, kad tokia galimybė nėra atmestina, tik priminiau, kad Leningrade lietuvių gyvena kur kas mažiau, nei rusų Lietuvoje, net ir Sniečkuje, tad visiems norintiems butų Leningrade neužtektų. Užtat dar pakankamai daug lietuvių gyvena buvusiose tremties vietose – Vorkutoje, Magadane, Norilske, ir iš ten jie mielai grįžtų kad ir į Sniečkų, jei tik  Sniečkaus rusai norėtų su jais apsikeisti.

O, koks kilo triukšmas! Ozolui, matyt, pasirodė, kad labiausiai įširdę gali pulti ant scenos diskutuoti su manim fiziškai, tad pats atbėgo prie manęs ir ėmė raminti publiką.

Vėliau, šitam susitikimui pasibaigus, koridoriuje prie manęs priėjo jauna rusų pora ir pasakė man: „Jūs kalbėjote visai teisingai. Tik gaila, kad per vėlai atvažiavote. Tokį pokalbį reikėjo surengti anksčiau“.

Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kitas susitikimas su miesto rusakalbiais gyventojais buvo dar emocingesnis, kaltinimai ir priekaištai „lietuvių nacionalistams“ skambėjo dar atviriau, pikčiau. Mūsų grupė, tokio priešiškumo nesitikėjusi, netgi atsisakė pietų, kuriuos mums buvo surengusi kažkokia vietinė valdžia. Šiaip taip užbaigę susitikimą, jau visai sutemus, išskubėjome į autobusiuką. Bet išvažiuoti negalėjome: apsižiūrėjome, jog su mumis nėra R. Ozolo.

Iš pradžių į tai pasižiūrėjome filosofiškai: na, maža kur gamta žmogų pašaukė. Bet laikas bėgo, minutės jau tiksėjo ir penkiolika, ir dvidešimt, ir dar daugiau. Aš ėmiau nerimauti, kviečiau draugiją eiti  ieškoti prapuolėlio. Vyrai nerodė jokio noro, tik spėliojo, kas galėjo atsitikti. Buvo išsakyta nuomonė, kad gal diskusijų įkaitinta vietinė publika skalbia šonus aršiausiajam iš mūsų. Nuomonė buvo sutikta juokeliais… Iki šiol negaliu atsikratyti įtarimo, kad tarp bendrakeleivių buvo ir tokių, kuriems tokia mūsų misijos pabaiga būtų buvusi visai priimtina.

Galiausiai mano kantrybė trūko, ir aš išsiropščiau iš autobuso Ozolo ieškoti. Nors buvo jau visiškai tamsu ir nejauku, nė vienas džentelmenas nepasisiūlė manęs lydėti. Todėl mano įtarimai (žr. aukščiau) tik sustiprėjo, o kartu sustiprėjo ir ryžtas ieškoti ir jei reikės, gelbėti. Nors kaip aš ten būčiau galėjusi „gelbėti“? Nebent gerkle…

Ozolą radau apsuptą didžiulės minios. Gal ji ir nebuvo tokia didelė, bet tamsoje baimės akys dar padidėja. Įspūdis, pamačius smulkutį Ozolą triukšmingo, nors ir ne(si)kumščiuojančio (!) žmonių rato viduryje, buvo stiprus.

Nepradėdama aiškintis, kas ir kodėl, prasibroviau iki Ozolo, atsiprašiau klausytojų, paaiškinau, kad kiti bendrakeleiviai laukia nesulaukia savo vienintelio, ir išsivedžiau įkaitusį filosofą iš tokios įdomios diskusijos. Tiesa, Ozolas nesipriešino išvedamas, o gal net pajuto palengvėjimą.

Romualdas Ozolas su kurso draugais. Slaptai.lt nuotr.

Autobuse mus pasitiko tyla. Pagaliau pajudėjome. Nelinksmi ir alkani. Ypač alkana buvau aš, nes man nekliuvo net Ševaldino kavos.

Laimei, rankinėje apsičiupinėjau beturinti tris saldainius. Triauškinti juos vienai buvo nepatogu, dalintis su visais irgi nebuvo kuo, tad neryžtingai (dar nebuvau taip gerai pažįstama, kad nuspėčiau reakciją) vieną saldainį pasiūliau Ozolui. Apsidžiaugiau, kad jis paėmė nė kiek nesimaivydamas, nesiprašydindamas, tad nieko nelaukdama, atkišau jam ir antrąjį (trečią visgi sušlemščiau pati), kurį jis irgi noriai suvalgė.

Kramtė neskubėdamas, kažką galvodamas… Paskui atsiduso ir pasisukęs į mane, tvirtai, bet negarsiai, kad girdėčiau tik aš, pareiškė: „Taip. Apsisprendžiau. Tvirtai. Nepriklausomybę reikia skelbti dabar! Neatidėliojant, nedelsiant!“.

Kovo 11-osios eitynėse. Centre – filosofas, Kovo 11-osios Akto signataras Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taip ir įvyko. Vos po kelių dienų.

Na, o aš po kelių dienų susitikau su rektoriumi V. Laurušu. Sprendžiant iš rezultatų, mano misija irgi buvo sėkminga: Lietuvos Filharmonija ir melomanai svetingai priėmė jaunąjį dirigentą R. Šerveniką. Filharmonijos orkestre taip pat vietą rado ir kitas Leningrado konservatorijos absolventas Mindaugas Gecevičius, apie kurį dirigentas, maestro Juozas Domarkas man yra sakęs, kad Mindaugas – „geriausia Lietuvos valtorna“. Tikiuosi, jis buvo nuoširdus.

Kaip nuoširdūs buvome beveik (beveik!) visi, ir deputatai, ir svečiai, kurie 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausios Tarybos rūmų posėdžių salėje džiūgavome, išgirdę skelbiant, jog Lietuva nuo šiol – vėl nepriklausome, savarankiška valstybė! Beje, šitą epizodą dažnai parodo televizija…

O manyje iki šiol tebegyvas jausmas, jog laimingiausias iš visų tuomet buvo R. Ozolas, nes, kaip tiksliai, išgirdusi žinią apie jo mirtį, pastebėjo prezidentė D. Grybauskaitė, „R. Ozolo profesija buvo filosofas, bet pašaukimas buvo Lietuva“.

2020.03.02; 07:10

Juozas Strėva

Kur žengia karinės sovietų ordos… Galima būtų pratęsti: … ten lieka skausmas, kančia, nekaltų žmonių pralietas kraujas, sudegintų kaimų ir vienkiemių pelenai.

Toks sovietų ir kai kurių jų satelitų (pvz. Armėnijos) kareivų „indėlis“ giliai įsirėžęs į žmonijos istorijos sąmonę.

Visą šį siaubą, kurį pastaruoju metu ypač aršiai mėgina neigti Rusijos kanalų kloakose įstrigę propagandistai, patyrė ne tik Baltijos šalys – Lietuva, Latvija, Estija, bet ir Užkaukazės tautos, Ukraina, Krymo totoriai bei daugelis kitų į sovietų įtakos sferą patekusių tautų.

1944–1945 m. dėl nuolatinių NKVD kariuomenės siautėjimų Lietuva patyrė bene daugiausia nuostolių per visą okupacijos laikotarpį. Dauguma tuo metu žuvusiųjų, toli gražu, nebuvo pasipriešinimo dalyviai ar su ginklu prieš okupantus kovojantys asmenys. Čekistai paprasčiausiai degino ištisus kaimus, plėšė, prievartavo, grobė žmonių turtą, be jokios priežasties žudė civilius – vaikus ir moteris, senelius.

Klepočiai, Vabaliai…

1944 -1945 m. Lietuvą siaubdavo daugiau kaip 20 įvairaus pobūdžio NKVD kariuomenės pulkų, t. y. daugiau negu 30 tūkst. rinktinių karių, neskaičiuojant daugybės reguliariosios sovietų kariuomenės dalinių. 1946 m. pradžioje Lietuvoje buvo dislokuotos 9 reguliariosios sovietų kariuomenės divizijos.Taip pat tuo metu Lietuvoje siautėjo apie 8–10 tūkst. stribų, apie 4 tūkst. milicininkų ir apie 3–4 tūkst. ginkluotų vadinamųjų sovietinių aktyvistų.

Sovietiniai nusikaltėliai. LGGRTC ekspozicija

Viso šio siautėjimo tikslai buvo akivaizdūs – palaužti pasipriešinimą okupantams ir jį sunaikinti. Šiais siautėjimais stengtasi įbauginti vietos gyventojus, kad jie nedalyvautų pasipriešinime arba neremtų jo.

Vien vienoje iš baisiausių tragedijų, įvykusios Klepočių kaime, per 1944 m. Kūčias ir Kalėdas buvo sudeginta 21 sodyba, sušaudyta ar gyvų sudeginta dvylika šio kaimo gyventojų. Iš viso vien šiame krašte 1944 m. pabaigoje, Kalėdų dienomis, NKVD daliniai ir savisaugos būriai apsupo tarp Ryliškių ir Nemunaičio buvusius kaimus. Degino ir žudė Klepočių, Lizdų, Ryliškių, Druskininkų, Taručionių, Mižonių, Pieriškių, Vabalių, Fermos, Dubrių, Vertelkų ir kitų kaimų gyventojus. Buvo žiauriai nužudyti 37 žmonės, sudeginta apie 70 sodybų.

Apie Klepočių kaimo sudeginimą ir nekaltų žmonių žudynes paskelbta daug tą baisųjį metą savo akimis mačiusių liudininkų prisiminimų. Kiek mažiau – apie kitus.

Atsitiktinis sutapimas ar sąmoningas, ciniškas sovietų pasirinkimas – tokias egzekucijas rengti sakralinių švenčių metu, – regis istorikų dar mažai nagrinėta tema.

Štai kaip savo kaimo tragediją prisimena istorikas, buvęs Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto prodekanas Sigitas Jegelevičius.

Sigitas Jegelevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„… Kas tuo metu dėjosi mūsų kaime – niekuo nesiskiria nuo kino filmuose matytų vaizdų, skaitytų ar girdėtų pasakojimų apie vokiečių baudžiamąsias ekspedicijas Baltarusijos kaimuose(…)

Kaimą ne kartą šukavo NKVD kareivių būriai. Kartą 1944 m. gruodžio pradžioje toks būrys užgriuvo mūsų sodybą. Kiekvieno tokio būrio užėjimas reiškė nuodugnią kratą ne tik visuose sodybos pastatuose, ir pašlakiuose, bet ir lentynose, indaujose. Ypač mėgdavo kareiviai daryti kratas kuparuose. Per tokias kratas reikėdavo žiūrėte žiūrėti, nes kareiviai grėbdavo viską, kas po ranka pakliūdavo. Pas mus po įvairius podelius paprastai kratytojus lydėdavo senelė, kuri gerai kalbėjo ir skaitė rusiškai. Ir štai tą dieną įbėga į kambarį, kur už stalo sėdėjo majoras, susijaudinusi senelė puola karininkui aiškinti, kad ginklų ar ginkluotų žmonių kuparuose uoliai ieškoję kareiviai ją tiesiog apiplėšė. Karininkas ramiai ją išklausė, nusijuokė ir numojęs ranka liepė netrukdyti kareiviams.

Kas atsitiko? Senelė buvo sukaupusi didelį šilkinių skarelių rinkinį – pilną senovišką pintinę, kurią laikė kupare. Ji labai mėgo gražias skareles. Tai tie „valstybinę užduotį“ atlikinėję – kratas darę – kareiviai pasiėmė beveik visas skareles. Bandžiusią protestuoti senelę kareiviai apstumdė (…).

Į vakarinį kaimo pakraštį vieškeliu iš miško įžengė didelė sunkvežimių, vežimų ir rogių gurguolė. Tai buvo tie patys, kurie prieš tai nusiaubė ir sudegino Klepočius ir gretimus kaimus. Šitie baudėjai nakvojo Galintėnų kaime, kurį nuo Vabalių skiria tik miškas. Jau buvo pravažiuota pro Maslauskų, Zigmo Gegužio sodybas, pasiekta Jurgio Bucevičiaus sodyba, t. y. toji kolona vieškeliu jau buvo įžygiavusi į kaimą lygiai kilometrą. Nė prie vienos sodybos nesustojo. Į pakelės sodybas niekas neužėjo. Ir štai tuo metu į kolonos flangą iš šiaurės, nuo pamiškės kalvų (toji miško dalis vadinama Gegužio skynimu), pradėjo šaudyti iš kulkosvaidžių ir šautuvų. Kolonoje važiavę kareiviai pasklido nuo vieškelio į visas puses. Pirmiausia šaudydami ir šaukdami puolė pamiškės link, iš kur apšaudė. Kiti metėsi į artimiausia sodybas. Visų pirmiausia į tas, kurios buvo priešingoje nuo šūvių pusėje ir pro kurias dalis kolonos jau buvo pravažiavusi. Kolonos nuskubėjo į kaimo centrą.

Suliepsnojo kareivių padegtos tame vakariniame kaimo gale buvusios trijų brolių Vlado, Antano ir Tomo Maslauskų, Jurgio Bucevičiaus sodybos. Deginamose sodybose kareiviai be jokio aiškinimosi ėmė šaudyti žmones. Ir ne tik vyrus. To net Klepočiuose nebuvo. Šėlstantys kareiviai, išsivedę į kiemą, sušaudė Antaną Maslauską (jį sunkiai sužeidė į galvą ir paliko, manydami esant negyvą). Kardų plokštumomis mušė Antaniną Bucevičiūtę, o paskui į ją taip pat šaudė ir peršovė veidą. Prieš metus miręs devyniasdešimt metų peržengęs A. Maslauskas, visą gyvenimą vengęs kištis į bet kokius politinio gyvenimo dalykus, tada dėl savo amžiaus net nebandęs slapstytis. Tai rodytų, jog kareiviai savo aukų nesirinko.

… Savo elgesiu tai buvo tikri baudėjai, deginę ir šaudę be jokio pasirinkimo. Baudėjai taip pat sudegino pamiškėje, susišaudymo zonoje, stovėjusią Zigmo Gegužio sodybą. Prie namų sušaudė sodybos šeimininką ir jo žmoną, o sužeistai paauglei dukteriai, kaip ir kitiems vaikams, pavyko pasprukti (…).

P. Vetrovo enkavedistai turėjo didžiulę patirtį naikinti žmones, netgi ištisas tautas. Tai jo vadovaujama 4-oji  NKVD divizija 1944 metais iš Šiaurės Kaukazo ištrėmė čečėnus ir ingušus, iš Krymo – totorius. Per tris mėnesius atėmė gimtinę ir tarp „broliškų tautų“ ištirpdė tris tautas. Išvengusius trėmimo išžudė. O nuo rugpjūčio mėnesio tie nužmogėję banditai su mėlynomis kepurėmis ėmėsi terorizuoti lietuvių tautą (…). (ištr. Iš: „Kultūros barai“, 1993).

Kaniūkai

Kaniūkų kaimas, esantis pietrytiniame Rūdninkų girios pakraštyje netoli Lietuvos–Baltarusijos dabartinės sienos, kalbiniu atžvilgiu priklausė vadinamajam Dieveniškių „pusiasaliui“ – kaimų grupei, kurioje lietuviškai kalbantys gyventojai sudarė daugumą. Apie Kaniūkų kaimo sunaikinimą dar 1990 m. rašęs Juozas Kudirka pabrėžė, kad kaimas pasižymėjo ypatingu tautiniu sąmoningumu, lietuviškumu, priešinimusi lenkų okupacinės valdžios brukamai lenkiškai etninei savimonei. Kaime veikė lietuviška mokykla, Kaniūkų žmonės buvo pasistatę tautinės vėliavos spalvomis išmargintą šv. Kazimiero kryžių; lietuviškai kalbėti mokėjo ir dauguma kaime gyvenusių lenkų.

1944 m. sausio 29 d. Kaniūkų kaimo puolimas ir susidorojimas su kaimo gyventojais buvo žiauriausia raudonųjų partizanų baudžiamoji akcija prieš kaimų savisaugą, virtusi tikromis skerdynėmis (nužudyti 38 žmonės, beveik visas kaimas sudegintas).

Užrašas skelbia: „Ten, kur Rusijos kariuomenė – ten karas. Rusijos kareivi, grįžk namo“

Okupantų pakalikas (po karo tapęs bene pagrindiniu okupuotos Lietuvos spaudos ideologu – aut. past.) G. Zimanas 1944 m. kovo 3 d. laiške A. Sniečkui rašė apie Rūdninkų girios pietryčių pakraštyje esantį kaimą, kuris buvęs labai aktyvus ir „ypač įkyrėjęs“ sovietiniams partizanams, jiems „uždaręs visą rajoną“. G. Zimanas toliau gyrėsi: „Jį mes sudeginome visiškai. Operacija pavyko, savo aukų mes neturėjome, savisaugininkų keli namai supleškėjo, jie turėjo daug nuostolių. Nuo to laiko visame ano kaimo [Rūdninkų girios] pakrašty savisaugą kaip ranka nuėmė“.

Žydas „partizanas“ Abrahamas Železnikovas po karo taip pat gyrėsi, kad jo draugai sučiupo maldavusią pasigailėti „kaimietę“, prispaudė jos galvą prie akmens, o kitu rieduliu perskėlė moteriai kaukolę. 35 metų Stasė Molienė bandė kūnu pridengti pusantrų metų dukrelę Danutę. Abi buvo nušautos.

Raudonosios armijos generaliniam štabui per Antrąjį pasaulinį karą buvo pavaldžios „Vilniaus brigados“.

„Už pergalę“ būrio „kovotojas“ Pavelas Bagrianskis, kurio atsiminimai apie Kaniūkus 1988 m. gruodį buvo atspausdinti Tel Avivo Partizanų ir specialiosios paskirties kovotojų muziejaus leidinyje „Pirsumim. Publications of the Museum of the Combatantsand Partisans“, papasakojo, kaip žydai baudėjai elgėsi po „kovinės operacijos“.

 „Miško pievelėje pusračiu buvo suguldyti nuogi šešių Kaniūkų kaimo moterų ir dviejų vyrų lavonai. Švietė mėnesiena. Partizanai įniko šaudyti lavonams į tarpkojus. Kai kulka pataikydavo į nervą, lavonas sudrebėdavo lyg gyvas. Moterų palaikai „šokdavo smarkiau ir ilgiau negu vyrų“.
P. Bagrianskis užsiminė, kad su nužudytųjų palaikais linksminosi visi „Vilniaus brigados“ galvažudžiai. Brigadai priklausė ir „Keršytojo“ būrys, kurio narė buvo F. Jocheles – Brancovskaja.

Rūdninkų girioje, iš kurios į Kaniūkus atsėlino žudikai, 1944 m. liepą siautėjo 11-a Maskvos įsakymus vykdžiusių gaujų, apie 1200 diversantų. Nors jie save vadino „Lietuvos partizanais“, lietuvių komunistų tose gaujose buvo vienetai. Brigadų būrių branduolį sudarė žydai ir rusai…

… Ir nesibaigianti Azerbaidžano Golgota. Chodžaly žūtis

Rusijos sąjungininkė Armėnija, praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje okupavusi Azerbaidžano Kalnų Karabachą, tęsia savo sąjungininkės tradicijas.

Chodžaly skerdynės – pati didžiausia tragedija, kuri ištiko taikią musulmonišką šalį 1992-aisiais.

Chodžaly – tai vidutinio dydžio azerbaidžaniečių miestas, stovėjęs tuometinio Kalnų Karabacho teritorijoje. Užpultas jis buvo iš vasario 25-osios į vasario 26-ąją. Per vieną naktį armėnų ir rusų kariškiai, padedami armėnų teroristinių organizacijų, nužudė 613 azerbaidžaniečių, įskaitant 106 moteris ir 23 vaikus. Oficiali statistika byloja, kad per 100-ą Chodžaly miesto gyventojų dingo be žinios, o 1275 azerbaidžaniečiai iš Chodžaly patyrė “visus armėnų nelaisvės baisumus”.

LGGRTC Genocido muziejuje Vilniuje 2017-aisiais buvo atidaryta paroda Hodžaly aukoms atminti. Slaptai.lt nuotr.

Kasmet vasario 26 – ąją viso pasaulio azerbaidžaniečiai pagerbia Chodžaly miesto aukas.

Iki šiol peršama nuomonė, esą Kalnų Karabache agresoriais buvo azerbaidžaniečiai, o aukos – armėnai. Tačiau iš tikrųjų yra visiškai kitaip. Kalnų Karabacho karą išprovokavo ne musulmonai azerbaidžaniečiai, o armėnų fanatikai, sumanę sukurti Didžiąją Armėniją, atplėšiant didelius gabalus žemės iš Azerbaidžano. Kiek ašarų ir skausmo azerbaidžaniečiams atnešė ši brutali armėnų agresija (ne be Rusijos pagalbos), sunku ir apsakyti, nors duomenų apie aukas esti pakankamai.

1992 metų vasario 26-ąją dieną Armėnijos ginkluotosios pajėgos, padedamos Rusijos 366-ojo pulko, kuriame tarnavo dauguma armėnų tautybės karininkų bei puskarininkių, nuo žemės paviršiaus nušlavė azerbaidžanietišką Chodžaly miestą. Armėnų kariškių bei armėnų teroristinių organizacijų aukomis tądien tapo apie tūkstantis šiame mieste gyvenusių azerbaidžaniečių. Tarp žuvusiųjų – daug vaikų, moterų ir senelių. Anot ekspertų, Chodžaly skerdynės – tai vienas iš didžiausių teroro atvejų 20-ajame amžiuje.

 Azerbaidžaniečių vyrai priešinosi kaip įmanydami, bet jie buvo žymiai prasčiau ginkluoti už armėnus. Gegužės 7 – 8 dienomis armėnų kariškiai raketomis  apšaudė azerbaidžaniečių miestą Sušą. Paskui į jį įsiveržė armėnų teroristų pajėgos, kurios nepaliko akmens ant akmens”.

Kad šis užpuolimas buvo  iš anksto suplanuotas, 1994-aisiais prisipažino ir kai kurie Didžiosios Armėnijos sukūrimo ideologai bei strategai. Beje, kai tądien buvo užimta Suša, kalėjime armėnai žiauriai nukankino 114 Sušos kalinių. Gegužės 8 dieną buvo okupuotas visas Sušos rajonas. Ypač žiauri buvo čia veikusi grupuotė, pasivadinusi „Lauros” vardu. Laura – tai Lalajan Gevorkovnos vardas. Būtent ji – viena iš iniciatorių, kai Sumgaite buvo kuriama armėniška teroristinė organizacija “Krunk”. Enciklopedijoje “Prestuplenija” tvirtinama, jog būtent Laura žudė savo tautiečius, nepritarusius azerbaidžaniečių išstūmimui iš Kalnų Karabacho. Ši moteris specializavosi tardant suimtuosius.

Paminklo Hodžaly aukoms atminti paminklo fragmentas. Azerbaidžano sostinė Baku. Slaptai.lt nuotr.

Gegužės 18 – 19 dienomis armėnai okupavo Lačino rajoną. Šios operacijos metu iš savo gimtųjų namų buvo išvaryta per 63 tūkst. azerbaidžaniečių. Azerbaidžano slaptųjų tarnybų agentai praneša, kad gegužės 21-ąją Prancūzijos sostinėje Paryžiuje įvyko specialus ir tuo pačiu labai slaptas armėnų teroristinių organizacijų pasitarimas. Pasitarimo metu buvo diskutuojama dėl itin slapto dokumento. Tame dokumente buvo numatytos priemonės, kaip naikinti azerbaidžaniečius ne tik ginklu, bet ir cheminėmis priemonėmis. Tų pačių metų gruodžio mėnesį armėnų okupuotose teritorijose, pasak oficialiojo Baku, įkurta slapta cheminė laboratorija, kur buvo  atliekami bandymai. Vietoj bandomųjų triušių – į nelaisvę patekusių azerbaidžaniečių kariai, moterys, vaikai. Toje laboratorijoje buvo kuriamas cheminis ginklas, galintis veikti nuo 5 iki 75 km spinduliu.

Kad tokie cheminiai bandymai buvo atliekami, netiesiogiai byloja ir statistika – kai kuriuose azerbaidžanietiškuose rajonuose, kuriuos buvo užpuolę armėnai, azerbaidžaniečių vaikų mirtingumas padidėjo net 3,5 karto. Visi šie įtarimai bei nuogastavimai buvo patvirtinti nepriklausomų užsienio ekspertų bei aptariami viešuose debatuose Jungtinėse Tautose.

Didžiosios Armėnijos sukūrimo šalininkų bandymai užgrobti kuo daugiau Azerbaidžano žemių nesiliovė ir 1993-aisiais, ir 1994-aisiais, ir ligi šiol.

Tvirtinama, jog, pasak išlikusių gyvų liudininkų, armėnų teroristinės organizacijos nariai Chodžaly gyventojus tiesiog sušaudydavo, taikydamiesi į galvą. Tačiau būta ir parodomųjų bausmių, kurių metu tvirtinta, esą azerbaidžaniečiai neturi teisės gyventi. Be to, dauguma aptiktų azerbaidžaniečių lavonų buvo su žiauriomis kankinimo žymėmis, įskaitant nupjautas ausis, nuluptus skalpus bei nėščioms moterims perpjautus pilvus…

Enciklopedijoje “Prestuplenija” cituojami armėno Daudo Cheirijano prisiminimai apie Chodžaly įvykius: “kovo 2-ąją armėnų karių grupė “Gaflan” (organizavo lavonų deginimą) surinko per 100 tiurkų (azerbaidžaniečių) lavonų ir sudegino maždaug už kilometro nuo Chodžaly. Paskutiniame lavonus gabenusiame automobilyje pastebėjau maždaug 10-ies metų mergaitę, sužeistą į galvą ir rankas. Tas kūdikis pajuodusiu veidu, iškankintas šalčio bei bado, vis dar buvo gyvas. Mergaitė tyliai šnopavo. Aš negaliu užmiršti to iš visų jėgų su mirtimi besigrūmusio vaiko akių. Netrukus karys, kurį visi vadino Tigranianu, paėmė mergaitę ir numetė ant lavonų krūvos. Vėliau tuos kūnus padegė. Man atrodė, kad kažkas iš lavonų krūvos šaukiasi pagalbos…“

Apie Chodžaly tragediją visam pasauliui papasakojo ir žymaus azerbaidžaniečių kino operatoriaus Čingizo Mustafajevo dokumentinis filmas. Būtent šis drąsus žurnalistas suspėjo nufilmuoti kai kuriuos šiurpą keliančius vaizdus: azerbaidžaniečių vaikus nupjautomis ausimis, vyrus su nuplėštais skalpais. Peržiūrint dokumentinę Č.Mustafajevo juostą matyti, jog dauguma Chodžaly aukų – su aiškiausiomis kankinimo žymėmis. Netrukus po Chodžaly miesto sunaikinimo 366-asis rusų pulkas buvo permestas į Rusijos Federacijos teritoriją ir išformuotas. Nė vienas šio pulko karininkų bei puskarininkių už civilių gyventojų žudynes nebuvo patrauktas nei moralinėn, nei teisminėn atsakomybėn.

Rusijos ir Armėnijos kariuomenės – išvien

Minint 10-ąsias Chodžaly tragedijos metines tuometinis Azerbaidžano prezidentas Geidaras Alijevas pasakė: “Šis žiaurus ir negailestingas genocido aktas įėjo į istoriją kaip vienas iš baisiausių teroristinių aktų. Šiandien Azerbaidžano valstybės užduotis – kuo plačiau informuoti pasaulį apie azerbaidžanietiško Chodžaly miesto žūtį. Azerbaidžanas taip pat privalo siekti, jog 1992-ųjų vasario 26-oji tarptautiniu mastu būtų “pripažinta kaip genocido prieš azerbaidžaniečių tautą diena”. Tai – visų azerbaidžaniečių pilietinė pareiga. Visi Chodžaly tragedijos organizatoriai bei vykdytojai privalo būti ne tik įvardinti, bet ir nubausti”.

Apie anų dienų įvykius užsienio spaudoje nėra išlikusios gausios informacijos, kadangi Armėnija, padedama Rusijos, visais įmanomais būdais blokavo bet kokios informacijos prasiskverbimą į Vakarus.

Rusija vėl nori „išvaduoti“ Europą…

Grynai politinio šantažo dujotiekio tiesimo projektas „Nord Stream 2“. Geltonosios liemenės Prancūzijoje. Ultradešiniųjų jėgų kurstymas Italijoje, Graikijoje, Vengrijoje…

Skaldyk ir valdyk! Nieko naujo šiame pasaulyje. Nieko naujo Rusijos imperinėse užmačiose. Kremlius ir jo kariauna, tarsi meška, pabudusi po ilgo snūdo ir išvydusi, kaip susitraukė imperijos ribos, vėl panūdo jas išplėsti. Gal šįkart – ir be konvencinio karo (nors Kremliaus propagandistai diena iš dienos atviru tekstu grasina vakarams būtent karu), nes šiuolaikiniame technologijų pasaulyje yra ir paprastesnių būdų plėsti savo geopolitinę įtaką. Visų pirma – užkariaujant žmonių protus melu, įžūlia, agresyvia ir melaginga propaganda; paprasčiausiai nuperkant juos. Tam Rusija pinigų turi ir jų negaili.

Šį pavasarį vyksiantys rinkimai į Europos Parlamentą parodys, kiek Europa atspari iš rytų plintančiam maro užkratui. Kiek ji dar prisimena revanšistinės Rusijos paliktas ir negyjančias žaizdas jos  nuo Gruzijos atplėšose Pietų Osetijos ir Abchazijos, nuo Azebaidžano – Kalnų Karabacho žemėse…

Kiek ji bus vieninga, kiek jai brangios pamatinės žmogiškosios vertybės, ir kiek – hedonistiniai, merkantiliniai tikslai.

2019.02.20; 06:47

Algimantas Zolubas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Ministro pirmininko patarėja, LSDP pirmininko Algirdo Butkevičiaus pavaduotoja Auksė Kontrimienė 2016 m. birželio 8 d., prieš po dienos vyksiantį Seimo posėdį, kuriame turėjo būti svarstoma rezoliucija dėl LKP pasmerkimo, išplatino rašinį, pavadintą Lietuvos neokomunistai, vienykimės!, kuriame davė aiškų signalą LSDP frakcijai bei buvusiems LKP nariams Seime nebalsuoti už tokią rezoliuciją.

Komunistinės kilmės LSDP, pasižyminti senąja partine drausme, signalui besąlygiškai pakluso, juolab kad jis sukėlė nostalgiją šūkiui „Visų šalių proletarai, vienykitės!“. Pakluso ir kitose frakcijose išsibarstę buvę komunistai bei „bevardžiai“ komunistai. LKP smerkiančią rezoliuciją 2016 m. birželio 9 d. Seimo posėdis balsų dauguma atmetė, taigi LKP šiame Seime nebuvo pripažinta nusikalstama ir šalies gyventojų genocido vykdytoja.

Už Seimo nario Audroniaus Ažubalio pateiktą projektą buvo 37 Seimo nariai, prieš – 24, susilaikė 33. Už balsavo opozicinės TS-LKD ir LS frakcijos, taip pat keli Seimo narių Mišrios grupės nariai, visi kiti buvo prieš arba susilaikė.

LSDP pirmininko pavaduotoja ir Ministro pirmininko patarėja agitaciniame savo rašinėlyje bei posėdyje pasisakę LSDP frakcijos nariai priekaištavę, kad neva konservatoriai pasiūlė rezoliuciją siekdami sau palankesnės padėties prieš Seimo rinkimus, sako gryną netiesą.

Rezoliucija Seimui buvo pateikta iškart po konferencijos „Lietuvos gyventojų sovietinio genocido organizatoriai ir vykdytojai: istorinis, moralinis ir teisinis atsakomybės įvertinimas“, vykusios 2015 m. gegužės 22 d. LR Seimo Kovo 11-osios Akto salėje. Šioje Konferencijoje dalyvavo ir už rezoliuciją balsavo Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos nariai, Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, asociacijos (26 organizacijos) ir Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos bei ne privilegijuotųjų kėdėse, o sovietiniuose gulaguose kentėjusiųjų atstovai (315 asm.).

Tai daugiau nei dukart viršijantis Seimo narių skaičių atstovai, vienijantys represijas patyrusiųjų balsus, todėl jinai gyvuos ir be Seimo malonės, o Seimo sprendimas tepasilieka pelnytai užmarščiai.

Grūto parko eksponatas. Keturi komunarai, už antilietuvišką veiklą sušaudyti Prezidento Antano Smetonos valdymo metu. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Gera tai, kad iš tikrųjų įvyko akivaizdus liudijimas, koks gyvastingas išliko komunistinis raugas, koks tas garsinamas LKP atsiskyrimas nuo SSKP tebuvo tik be išpažinties, be atgailos ir be Tautos duoto išrišimo kosmetinis gestas, palikęs buvusiesiems kruvinos kilmės dėmę.

Po akibrokštui prilygusio LKP smerkiančią rezoliuciją atmetimo, komunistines represijas patyrusių organizacijų atstovai iš naujo skatino Seimą rezoliuciją svarstyti.

Seimo nariai A.Ažubalis, L.Kasčiūnas, E.Jovaiša, P.Urbšys, A.Kubilius ir Ž.Pavilionis 2017-06- 27 pateikė LRS rezoliuciją „Dėl LKP nusikalstamos veiklos įvertinimo projektas (Nr.XIIIP-873) ir visų laisvės kovotojų džiaugsmui buvo priimta. Balsavime dalyvavo 78 Seimo nariai- už 53, prieš 1 ir 24 susilaikė. Už rezoliuciją balsavo 27 TS LKD nariai, tarp jų – ir partijos pirmininkas G.Landsbergis.

Seimas savo rezoliucijoje kvietė Vyriausybę kuo skubiau parengti tuo klausimu LR Įstatymą. Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga (LLKS), matydama, kad LR Vyriausybė vilkina šį darbą, 2017-08-11 d. paruošė raginimą, kad Įstatymo projekto ruošimas būtų paspartintas. 2017-08-23 d. LLKS gavo Teisingumo ministerijos raštą Nr.(1.18)7R-6747, kuriuo pranešama, kad kreipsis į Lietuvos Teisės institutą, o tuo pačiu mus informavo, ar juridinis asmuo, konkrečiai LKP LR, Įstatymu galėtų būti pripažintas nusikalstama organizacija ir kokios tai būtų galimos tokio pripažinimo pasekmės. Vadinasi, Teisingumo ministerija pripažįsta LKP subjektiškumą, kuriai gali būti taikomas nusikaltėlės statusas.

Nenorą komunizmą įvertinti tarptautiniu mastu rodo Estijos iniciatyva organizuotas Teisingumo ministrų susitikimas Taline 2015-08-23, kuriame dalyvavo 18 valstybių atstovai. Tikslas – įsteigti tarptautinę instituciją-tribunolą, kuri tirtų komunizmo nusikaltimus. Pusantrų metų laukusi atsakymo iš Lietuvos, Estijos Teisingumo ministerija dar kartą kreipėsi prašydama konkretaus atsakymo. Deja, Lietuvos Vyriausybė, kurios vadovas – buvęs sovietinės milicijos pareigūnas, šiuo klausimu aiškios nuomonės neparodo, tačiau viešoje erdvėje skleidžia nuomonę, kad svarstomą reikalą reikia palikti istorijai, organizuoti konferencijas, kurti filmus ir pan., kad estų kvietimas kurti tribunolą yra simbolinis aktas.

Akivaizdu jog komunizmo nusikaltimai stumiami į užmarštį, tarsi vyksta jau praėjusios ligos pasikartojimas sveikstant, ligos atkritimas, komunistinio raugo recidyvas, nuo kurio daug sunkiau sveikstama.

Nesulaukus iš LR Vyriausybės įstatymo projekto, dviejų Seimo narių A.Ažubalio ir L.Kasčiūno kantrybė trūko. Jie patys ėmėsi iniciatyvos ir 2018-08-01 d. pristatė LRS įstatymo projektą, kuriuo siekiama galiausiai įtvirtinti istorinę tiesą ir LKP aukščiausiu teisiniu lygiu pripažinti atsakinga už totalitarinio sovietų režimo nusikaltimų organizavimą.

Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Čia prieštaravimais į viešumą išėjo komunistinio raugo šalininkai, buvusios sovietinės nomenklatūros komunistai ir komjaunuoliai N.Oželytė-Vaitiekūnienė, B.Bradauskas, L.Linkevičius ir net jaunasis socialdemokratų lyderis G.Paluckas.

Seimo narys, Tėvynės sąjungos narys Audronius Ažubalis.

Tai tik paliudijo komunistinio raugo gyvastingumą.

Tačiau ką liudija prie šios kompanijos prisidėjęs TS LKD pirmininkas G.Landsbergis, pavadinęs savo bendrapartiečius LKP smerkiančio įstatymo pateikimo iniciatorius populistais ir jam pritariantis profesorius V.Landsbergis, teigiantis, kad LKP nebuvo ir todėl jos smerkti nereikia? Ar belieka balsavimu LKP pripažinti Respublikos teisinės sistemos legaliu dėmeniu ir nebe Basanavičiui, o „šeimininkui“ Sniečkui Vilniuje statyti paminklą?

Po minimų akibrokštams prilygstančių pareiškimų buvo organizuota LRS spaudos konferencija, kurioje tvirtai pritarta A.Ažubalio ir L.Kasčiūno įstatymo pateiktam projektui.

Ar gelbės Lietuvą nuo tūnančios šešėlyje (pogrindyje?) LKP globos Seimas, netrukus pamatysime. Jei ne, – Valstybę turės gelbėti pilietinė tauta.

2018.08.22; 13:00

Šių metų birželio 15-ąją Lietuvos Seime surengta svarbi spaudos konferencija. Konferencijos organizatoriai pasidžiaugė dienos šviesą išvydusiu šešių tomų veikalu „Prezidentas Antanas Smetona. Raštai. Kalbos. Darbai“. Unikalios knygos iniciatorius, rengėjas, autorius – istorikas dr. Algimantas Liekis.

Konferencijos dalyviai svarstė, kuo A.Smetonos kūrybinis palikimas (per 4 tūkst. straipsnių, kalbų ir prisiminimų) reikšmingas šiandien sprendžiant lietuvių tautos rūpesčius, kokios politinės jėgos trokšta jį ištrinti iš Lietuvos istorijos, kodėl Vilniuje iki šiol nėra paminklo iškiliam politikos veikėjui?

Konferencijoje dalyvavo ne vien knygos sudarytojas istorikas Algimantas Liekis, bet ir du Seimo nariai: Laurynas Kasčiūnas, Audronius Ažubalis. Taip pat kalbėjo LTS pirmininkas Sakalas Gorodeckis, LLKS pirmininkas Jonas Burokas, atsargos pulkininkas Arūnas Dudavičius.

Dabar skelbiame LLKS pirmininko Jono BUROKO komentarą (apie Antano Sniečkaus neapykantą Antanui Smetonai, sušaudytus komunistus, vadinamąjį smetoninį perversmą, nuo sovietinių laikų užsilikusius stereotipus…)

(Bus daugiau)

2018.06.16; 09:11

Turbūt niekas neabejoja, kad lietuvių tautos dramą parašė „dramaturgai“ Stalinas ir Hitleris. Įspūdinga drama, jeigu iki šiol ji susilaukė ir vis dar susilaukia daugybės prieštaringų „recenzijų“. 

Karas po karo. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Karas po karo. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Istoriko H.Šadžiaus monografija „Tautos drama“ (1 ir 2 tomai) – bene didžiausias vieno autoriaus mokslinis (kaip jis pats sako) darbas, atmetantis, nubraukiantis beveik visų iki jo parašytus vertinimus studijų, atsiminimų, straipsnių pavidalu. 

Sunku patikėti, kad ši monografija (kalbu tik apie antrą tomą) – ne kokio Maskvos diktatoriui pataikaujančio istoriko knyga. Žinoma, devintą dešimtį įpusėjęs Lietuvos istorikas negalėjo neatiduoti duoklės laikams, kai Lietuvoje švietė Stalino saulė, bet kas jį šiandien verčia rašyti taip, tarsi nebuvo nei Sausio 13-osios, nei Kovo 11-osios, nei geležinės uždangos griuvimo? Gal tie rėmėjai, kurie padėjo išleisti šį didžiulį dvitomį?

Beje, mano akimis, nepagrįstai išpūstą. Susidaro įspūdis, kad ilgai sėdėta Maskvos archyvuose, nusirašinėta, o paskui tie juodraščiai be jokios atrankos „Minties“ leidyklos pastangomis padauginti 650 egz. tiražu. Patyrusiai redaktorei turbūt leista tik suvienodinti skyrybą ir ištaisyti korektūros klaidas.

Labai daug pasikartojimų. Neatmesčiau, kad jie sąmoningai palikti. Kaip sakoma, kartok kartok be atvangos – mes žydšaudžiai, mes žydšaudžiai, – ir Tauta patikės, prašys atleidimo, klaupsis ant kelių. Kolkas dar nepatikėjo, dar neklūpo. Yra ir kitas įkyrus kartojimas: nereikėjo priešintis, nereikėjo priešintis raudoniesiems okupantams, knygoje okupantais nevadinamiems, reikėjo priešintis tik fašistams. Nors lietuvių tautai raudonieji buvo žymiai žiauresni už hitlerininkus. Pasak istoriko, nenuplaunama dėmė: kai kurie „patriotai“ (šį žodį jis rašo kabutėse) drauge su fašistais kovojo prieš antihitlerinę koaliciją. Tik tarybiniai (ne sovietiniai, kaip dabar priimta) partizanai buvo tikrieji partizanai, o visi kiti – banditai, nes taip jie vadinami Maskvoje saugomuose „dokumentuose“, kuriuos istorikas nusirašė ir labai gausiai cituoja, visai neabejodamas jų patikimumu.

Tauta neturi nieko, kuo galėtų didžiuotis! – kiekviename monografijos  puslapyje rėkte rėkia istorikas. Vien bailiai, nekaltų žmonių žudikai: ir tie, kurie tūnojo miškuose, ir tie, kurie pabėgo į Vakarus, palikę suklaidintus naivuolius, laukusius pagalbos iš Amerikos. Jeigu kas rūpinosi Tautos išlikimu, tai Antanas Sniečkus, Mečislovas Gedvilas, Justas Paleckis, bet jų net paminėti neleidžiama. Mes dar pridėtumėm Preikšą, Guzevičių, Bartašiūną, Vitkauską. Macijauską ir daug kitų.

Tai ką dabar mums daryti, garbusis istorike? Nupjauti visus kryžius, pastatytus miškuose ir pamiškėse; buldozeriais sulyginti Tuskulėnų kapavietę; nugriauti Rainių koplyčią; buvusių KGB rūmų sienoje ištrinti „banditų“ pavardes, uždaryti Genocido aukų muziejų, nes jis neatitinka pavadinimo; į specfondus užrakinti visus istorikui nepatinkančius atsiminimus, mokyklinius vadovėlius, jeigu jie parašyti ne L.Truskos, A.Bubnio; nuplėšti atminimo lentas, nugriauti Jono Žemaičio-Vytauto paminką prie Krašo apsaugos ministerijos, o „išvaduotojų“ (pagal istoriką – be kabučių) skulptūras sugrąžinti ant Žaliojo tilto; Adolfo Ramanausko-Vanago mokyklą Alytuje pavadinti, pavyzdžiui, tikrojo (pagal istoriką) partizano Juozo Vito vardu?

Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šio komentaro autorius.
Vytautas Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Labai daug klaustukų. Kaip dabar vertinti prezidentą Valdą Adamkų, švenčiantį 90-metį, kuris yra pasakęs: pokario metų partizanų kova „tapo tautos dvasios stiprybės šaltiniu ir, manau, prisidėjo, kad pagaliau išauštų 1990 metų kovo 11-oji“? Istoriko papeikimo nusipelnė ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri Minaičiuose atidengdama paminklą ginkluoto pasipriešinimo vadams, 1949 m. vasario 16 d. pasirašiusiems LLKS deklaraciją, kalbėjo: „Partizanai laimėjo pagrindinį mūšį – dvasinę pergalę ateičiai, nes tik kovojanti tauta nežūva. […] Partizanai parodė pasauliui, kad savanoriškas įstojimas į SSSR tebuvo mitas“.

Dabar, kai kiekvienu momentu gali pasikartoti 1940-ieji, lietuvių istorikas iš esmės pateisina dvi okupacijas, pirmąją vadindamas savanorišku įstojimu į SSSR, antrąją – išvadavimu iš hitlerizmo. O leidykla „Mintis“, Atgimimo laikais leidusi okupantų melą demaskuojančias knygas, vėl grįžta į laikus, kai buvo garbinami sniečkai, preikšai, paleckiai, guzevičiai… Ratas apsisuko.

Didžiausi nusikaltimai visada daromi prisidengus tiesos sakymu.

Pabaigai siūlau pluoštą istoriko Šadžiaus samprotavimų iš knygos „Tautos drama“ antrojo tomo.

XXX      

„… iškreiptas ir prieštaringas pirmųjų karo dienų vaizdas, kuris intensyviai yra eksploatuojamas…“

Jubiliejinio kolektyvinio leidinio „Lietuvių tautos sukilimas 1941 m. birželio 22-28 d.“ neteisingi teiginiai.

Šio sukilimo rezultatas – „beatodairiškas tautiečių ir žydų, kitataučių ir kitaminčių naikinimas“.

Nenuoširdus, priverstinis dalies buvusių Liaudies seimo narių antitarybinis pareiškimas vokiečių okupacijos metais.

Autorius piktinasi: nagrinėjant vokiečių okupacijos laikotarpį, „ir toliau apeinami aštrūs kampai ir puoselėjama veidmainystė, kai remiamasi tik išeivijoje atsidūrusių to meto veikėjų atsiminimais“.

„…iliuzijos, kad galima apginti kraštą nuo puolančios Raudonosios armijos, padarė daugiau žalos, nei davė naudos…“

„…dižioji šalies gyventojų dalis, nepaisant ankstesnių represijų ir 1941 m. birželio trėmimų, buvo ir liko tarybų valdžios sukurtos ekonominės santvarkos šalininkai“.

„…vokiečių okupacijos metais organizuotas pogrindinis pasipriešinimas … dažniausiai buvo tik popierinis“.

„Taip negarbingai baigė savo egzistavimą Tėvynės apsaugos rinktinė“.

A.Sniečkus „nebuvo toks uolus krašto rusintojas, kokį dabar stengiamės jį parodyti“.

J.Paleckis buvo asmenybė, pasižymėjusi „nepaprasta inteligencija“.

„Gyvieji nebegali teisti mirusiųjų“. Čia apie A.Sniečkų, M.Gedvilą, J.Paleckį. Bet kitus mirusiuosius autorius teisia.

„Istorinė patirtis ne kartą patvirtino, kad realius savo interesus valstybės dažnai laiko svarbesniais už moralės ir humanizmo principus ir normas“. Autorius atlaidus mus Stalino vergijai paaukojusioms antihitlerinės koalicijos valstybėms.

„Deja, vis stiprėjantis ginkluotas pasipriešinimas krašte, jo antilietuviška veikla ir vykdomi teroristiniai aktai“ skatino vis intensyviau sovietizuoti kraštą. Nereikėjo priešintis.

Dėl ginkluoto pasipriešinimo Mažoji Lietuva nebuvo prijungta prie Lietuvos. „Todėl galime drąsiai teigti, kad pokario ginkluotas pasipriešinimas ne tik turėjo skaudžių pasekmių visai mūsų tautai, bet ir sužlugdė, esant gana palankioms sąlygoms, Mažosios Lietuvos prijungimą prie Lietuvos.“

Per 30 Vilniaus universiteto dėstytojų, mokslo darbuotojų 1945 m. vasario 7 d. pasirašė kreipimąsi, ragindami nesipriešinti, pasiduoti; tarybinė vyriausybė irgi kelis kartus kvietė išeiti iš miškų: „…jiems bus palikta gyvybė, jiems bus duotas galimumas išpirkti savo sunkius nusikaltimus, padarytus prieš tautą ir tarybinę valdžią“, bet jie pasiliko „banditinėse gaujose“.

Nebuvo „karo po karo“, tik „tariamai jie kovojo už Lietuvos laisvę, o iš tiesų žudė niekuo nenusikaltusius beginklius savo tautiečius“.

Net prezidentui V.Adamkui „pristigo šiuolaikiško europietiško požiūrio“, kai jis 2005 m. gegužės 9-ąją nenuvyko į iškilmes Maskvoje.

Neišvengė duoklės politinei konjunktūrai ir dabartinė Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri 2010 m. viename iš pokario ginkluotam pasipriešinimui skirtų renginių pareiškė: „Partizanai laimėjo pagrindinį mūšį – dvasinę pergalę ateičiai, nes tik kovojanti tauta nežūva“.

„…vienpusišai interpretuojami aneksijos, vokiečių okupacijos, ginkluoto pasipriešinimo ir pokario istorijos atskiri faktai“. „1999 m. sausio mėn. Rašytojų klube buvo atsisakyta paminėti Justo Paleckio gimimo metines“.  

„Kritikuotina „Lietuva 1940-1990 m. okupuotos Lietuvos istorija“. Ji tenkins tik primityvius istorijos mėgėjus“. Serijinis leidinys „Laisvės kovų archyvas“ – taip pat.

„Tai, kas vakar buvo šventa, neabejotina tiesa, šiandien tolydžio tampa praeities atgyvena“.

„…emigracijos banga savo žinias ir jėgas atidavė tik svetimiems kraštams“.

„Latvių ir estų rezistencijos vadovybės emigracijoje suprato ginkluoto pasipriešinimo beprasmiškumą“.

„Ginkluotas pasipriešinimas nebuvo nei savarankiškas, nei juo labiau patriotinis“.

„Deja, reikia nuimti romantinę šių dėl žlungančios fašistinės Vokietijos įtakos suformuotą karinių dalinių idealizavimo skraistę, nors Lietuvos Respublikos Seimas ir vyriausybė buvo kitos nuomonės. 1997 m. Seimas priėmė įstatymą Nr. VIII-97, kuriuo Lietuvos vietinės rinktinės kariams buvo suteiktas kario savanorio statusas“.

Į aktyvių holokausto organizatorių ir vykdytojų sąrašą, žinomą jo sudarytojo Melamedo vardu, „…įtraukti tiek pasyvaus, tiek ginkluoto pasipriešinimo veikėjai: J.Noreika-Generolas Vėtra, K.Vitkus-Kazimieraitis, A.Baltūsis-Žvejys, J.Žemaitis-Vytautas, A.Ramanauskas-Vanagas, […] J.Misiūnas-Žalias Velnias, […] J.Lukša-Daumantas […].

„Net J.Lukša savo atsiminimuose rašė apie šias vokiečių žvalgybos mokyklose parengtas lietuvių diversantų grupes“.

„Atskirai paminėtina LLKS Tarybos politinė deklaracija, kuri buvo parengta artėjant Vasario 16-ajai. […] Tačiau tie priimti dokumentai, tiek nubrėžtos tolesnio pasipriešinimo gairės buvo nebeaktualios ir beprasmės“.

„Buvo nemažai įvairaus rango kovotojų, deklaravusių patriotinius šūkius ir raginusių kovoti už nepriklausomybę, kurie buvo linkę geriau metų metus lindėti bunkeriuose, rūsiuose, negu garbingai žūti kovoje su priešu. Tai pasakytina ne tik apie eilinius kovotojus, bet ir apie aukščiausius vadus (A.Ramanauską, J.Žemaitį ir kt.)…“

„Nors taikių gyventojų žudymas yra laikomas senaties termino neturinčiu nusikaltimu, artodo, kad likę gyvi žudynių vykdytojai bus palaidoti greičiau negu bus paskelbti jų nusikaltimai“. Ar čia apie nenuteistus stribus?

(Pabaiga)

2016.11.13; 19:50

endriukaitis_algirdas

Gyve­ni­me iš­mok­ta daug ką pa­kel­ti ir pa­neš­ti, to­dėl skau­du­lys nė­ra kan­try­bės ar nuo­var­gio jaus­mas, jei­gu re­gi­ma ap­lin­ka ir in­tui­ci­ja kas­dien ta­ria liūd­nas ten­den­ci­jas ir at­ima lais­vės po­jū­tį. Mes įpra­tę, kai rei­ka­lai liūd­ni, sa­ky­ti, kad lai­kas vis­ką iš­tai­sys ir su­tvar­kys ar­ba nau­ja kar­ta pa­keis.

Gal taip ir bū­tų, jei­gu Lie­tu­vo­je ne­kles­tė­tų eli­to ne­vei­ki­mo, lau­ki­mo, be­jė­giš­ku­mo, nuo­lan­ku­mo, pri­si­tai­ky­mo, pa­tar­na­vi­mo stip­res­niam, veid­mai­nia­vi­mo ir gob­šu­mo dva­sia. Vi­si ma­to ir su­pran­ta, bet tie „vi­si“ nie­ko ne­da­ro ar­ba ne­ga­li pa­da­ry­ti. Ne­ga­li­ma guos­tis tuo, kad Lais­vė, Su­ve­re­ni­te­tas ir Tei­sin­gu­mas ra­sis vė­liau, „po to“. Tai rei­ka­lin­ga šian­dien ir da­bar, o ,,po to“ mū­sų jau ne­be­bus ir tai reikš, kad mes to nie­ka­da ne­tu­rė­jo­me.

Continue reading „Kasdien prarandame išsvajotosios Lietuvos valstybės dalelę“

zickus-2 001

Visuomenės aktualijų portalui Slaptai.lt įsigijo labai įdomią knygą – mįslingoje automobilio katastrofoje žuvusio žymaus žurnalisto Kęstučio Žičkaus straipsnių rinkinį. Knyga pavadinta “Męs grįžtame į Lietuvą”.

Knyga buvo išleista 1997-aisiais metais Vilniuje, jau po Kęstučio Žičkaus mirties. Knygos anotacijoje rašoma: “Knygos autorius Kęstutis Žičkus, žuvęs 1996 metais, žurnalisto kelią pradėjo “Atgimime”, o į “Lietuvos aidą” atėjo dienraščiui atsikūrus, 1990-aisiais. Dirbo politikos skyriaus vedėju, vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju. Knygoje surinkti straipsniai, spausdinti “Atgimime”, “Lietuvos aide”, “Amžiuje”. Jie atspindi Lietuvos ir su Lietuva susijusius užsienio įvykius nuo 1989 iki 1996”.

Continue reading „Lietuva – vienintelė, kurioje neišdegė “perestroikos” planas“