Latvijos saugumo emblema

Kaip informuoja informacijos agentūra LETA, Latvijos saugumo tarnyba suėmė asmenį, kurį kaltina šnipinėjus Rusijos naudai. Tvirtinama, kad suimtasis neteisėtai rinko slaptą informaciją ketindamas ją perduoti užsienio valstybei. Omenyje turima Rusija.

Įdomu dar ir tai, kad kratos maždaug tuo pačiu metu atliktos Latvijos Seime (vieno Latvijos parlamentaro darbo kabinete). Omenyje turimas Latvijos parlamentaras Janis Adomsonas iš partijos „Soglasije“.

Birželio 10 dieną šis politikas buvo sulaikytas, o jo namuose ir darbo kabinete – atliktos kratos.

Latvijos generalinė prokuratūra tiria net 43 šnipinėjimo epizodus. Latvijos teisėsauga kaltina politiką, esą šis ketverius metus perduodavo Rusijos agentams konfidencialią informaciją apie karinį šalies biudžetą, karinius pirkinius ir rytinės valstybės sienos apsaugą.

Informacijos šaltinis – Gordonua.com

2021.06.17; 09:00

Lenkijos saugumo tarnybos ABW emblema

Lenkijos Vidaus saugumo agentūra (ABW) sulaikė šalies pilietį Januszą N. (pagal Lenkijos įstatymus įtariamųjų pavardės neskelbiamos), kaltinamą šnipinėjimu Rusijos naudai. Teismas prokuratūros prašymu leido jį suimti trims mėnesiams.
 
„Tyrimo metu nustatyta, kad įtariamasis veikė Rusijos Federacijos naudai, savo veiklą jis suaktyvino po to, kai anksčiau buvo sulaikytas šnipinėjimu įtariamas jo bendrininkas. Vykdydamas Rusijos žvalgybos užduotį, Januszas N. mėgino užmegzti kontaktą su Lenkijos ir užsienio politikais, taip pat ir su tais, kurie dirba Europos Parlamente“, – sakoma prokuratūros pranešime.
 
„Įtariamasis veikė Lenkijoje, Europos Sąjungoje ir kitose šalyse. Tai buvo dalis Rusijos propagandinių ir dezinformacinių projektų, kuriais siekiama silpninti Lenkijos ir ES pozicijas tarptautinėje arenoje“, – pažymima pranešime.
 
Kaip papasakojo žurnalistams Lenkijos ministro-specialiųjų tarnybų koordinatoriaus atstovas spaudai Stanisławas Żarynas, įtariamasis buvo sulaikytas gegužės 31 d. Per kratą jo bute buvo rasta daugiau kaip 300 tūkst. zlotų (apie 70 tūkst. eurų) ir daug informacijos laikmenų.
 
Januszui N. gresia 10 metų kalėjimo.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.06.10; 10:07

Danijos premjerė Mettė Frederiksen. EPA – ELTA nuotr.

Danija veda „gerą dialogą“ su Europos sąjungininkėmis ir santykių su Prancūzija ir Vokietija taisyti nereikia, trečiadienį sakė šalies premjerė Mette Frederiksen, sekmadienį paaiškėjus, jog JAV naudojo Danijos diplomatinius pokalbius ir žinutes šnipinėti Europos lyderius.
 
Tai pirmas premjerės komentaras šiuo klausimu, nors M. Frederiksen nenorėjo tiesiogiai atsakyti į kaltinimus.
 
Iš principo „neturėtų būti jokio sisteminio sąjungininkų stebėjimo“, žurnalistams sakė ji.
 
Sekmadienį paskelbtoje tiriamojoje ataskaitoje Danijos transliuotojas „Danmarks Radio“ ir kitos Europos žiniasklaidos priemonės tikino, kad JAV Nacionalinio saugumo agentūra (NSA) 2012–2014 m. klausėsi Danijos slaptų diplomatinių pokalbių.
 
Agentūra šnipinėjo Prancūzijos, Vokietijos, Norvegijos ir Švedijos politikus, įskaitant Vokietijos kanclerę Angelą Merkel. 
 
M. Frederiksen nesureikšmino Danijos ir jos sąjungininkių santykiams padarytos žalos.
 
„Ir toliau kalbamės, – sakė premjerė. – Nemanau, jog būtų teisinga sakyti, kad mums reikia taisyti santykius su Prancūzija ar Vokietija. Tęsiame dialogą, kuris apima ir žvalgybos sritį.“
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.06.03; 09:16

A.Merkel ir E.Macronas. EPA – ELTA nuotr.

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel pirmadienį pareiškė norintys, kad Jungtinių Valstijų ir Danijos vyriausybės pateiktų paaiškinimus dėl įtarimų, kad Vašingtonas, padedamas Kopenhagos, šnipinėjo Europos sąjungininkus.
 
„Tai nepriimtina tarp sąjungininkų, o ypač – tarp sąjungininkų ir Europos partnerių“, – teigė E. Macronas, kuriam antrino A. Merkel.
 
„Esu prisirišęs prie pasitikėjimu pagrįsto ryšio, kuris vienija europiečius ir amerikiečius“, – kalbėjo E. Macronas, pridurdamas, kad „tarp mūsų nėra vietos įtarimams“.
 
„Todėl laukiame visiško aiškumo. Paprašėme, kad mūsų partneriai Danijoje ir Amerikoje pateiktų visą informaciją dėl šių teiginių ir praeities faktų. Laukiame šių atsakymų“, – teigė jis.
 
Pateikdama savo poziciją, A. Merkel teigė galinti „tik sutikti“ su Prancūzijos prezidento teiginiais.
 
Sekmadienį Danijos visuomeninis radijas „Danmarks Radio“ (DR) ir kitos Europos žiniasklaidos priemonės skelbė, kad JAV Nacionalinė saugumo agentūra (NSA) nuo 2012 iki 2014 m. klausėsi slaptų Danijos pokalbių ir skaitė žinutes, kad šnipinėtų aukšto rango Vokietijos, Švedijos, Norvegijos ir Prancūzijos politikus ir pareigūnus.
 
DR teigimu, NSA turėjo prieigą prie SMS tekstinių žinučių, telefoninių pokalbių ir interneto srauto, įskaitant paieškas, pokalbių ir žinučių programėles. Be kita ko, buvo šnipinėjama A. Merkel, tuometinis užsienio reikalų ministras Frankas-Walteris Steinmeieris ir tuometinis opozicijos lyderis Peeras Steinbruckas.
 
A. Merkel per susitikimą teigė, kad ją „užtikrino“ Danijos vyriausybės, ypač užsienio reikalų ministrės Trine Bramsen pareiškimai, kuriuose smerkiami šie veiksmai.
 
„Nekalbant apie faktų įtvirtinimą, tai geras atspirties taškas norint pasiekti tokius santykius, kurie iš tiesų būtų pagrįsti abipusiu pasitikėjimu“, – teigė Vokietijos kanclerė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.06.01; 08:00

NSA – JAV Nacionalinė saugumo agentūra

Nuo 2012 iki 2014 m. JAV su Danijos žvalgybos pagalba šnipinėjo aukščiausio rango Europos politikus, įskaitant Vokietijos kanclerę Angelą Merkel, pranešė Danijos ir kitų Europos šalių žiniasklaida.
 
Danijos visuomeninis radijas „Danmarks Radio“ (DR) skelbia, kad JAV Nacionalinė saugumo agentūra (NSA) klausėsi slaptų Danijos pokalbių ir skaitė žinutes, kad šnipinėtų aukšto rango Vokietijos, Švedijos, Norvegijos ir Prancūzijos politikus ir pareigūnus.
 
Pasak radijo, NSA šnipinėjimui pasinaudojo žvalgybininkų bendradarbiavimu su Danijos karinės žvalgybos padaliniu (FE).
 
Danijos gynybos ministrė Trine Bramsen, kuri pareigas pradėjo eiti 2019 m. birželį, apie šnipinėjimą buvo informuota 2020 rugpjūtį, teigia DR.
 
Pati ministrė radijui sakė, kad „sisteminis artimų sąjungininkų pokalbių pasiklausymas yra nepriimtinas“.
 
DR informacija pasidalijo po kartu su Švedijos SVT, Norvegijos NRK, Vokietijos NDR, WDR ir „Suddeutsche Zeitung“ ir Prancūzijos „Le Monde“ atliktu tyrimu.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel. EPA – ELTA nuotr.
 
DR teigimu, NSA turėjo prieigą prie SMS tekstinių žinučių, telefoninių pokalbių ir interneto srauto, įskaitant paieškas, pokalbių ir žinučių programėles.
 
Šnipinėjimas buvo aprašytas slaptoje FE darbo grupės ataskaitoje, pavadintoje „Operacija Dunhammer“ ir pristatyta FE vadovybei 2015 m. gegužę.
 
Edvardas Snoudenas

DR teigė, kad informaciją gavo iš devynių skirtingų šaltinių, turėjusių prieigą prie įslaptintos FE informacijos, o tyrimo metu atskleistą medžiagą nepriklausomai patvirtino dar keli šaltiniai.
 
Jei bus patvirtinta, kad JAV šnipinėjo, tuomet šnipinėjimo laikotarpis sutaps su 2013 m. buvusio žvalgybininko Edwardo Snowdeno skandalu, kuomet jis atskleidė, kad JAV vyriausybė šnipinėja savo šalies piliečius ir sąjungininkus užsienyje.
 
2020 m. lapkritį DR atskleidė, kad JAV 2012–2015 m. naudojosi slaptomis Danijos ryšio linijomis, kad šnipinėtų Danijos ir kitų Europos šalių gynybos pramonę.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.05.31; 08:48

Rumunijos ambasados Rusijoje darbuotojas paskelbtas nepageidaujamu asmeniu, atsakant į Rusijos diplomato išsiuntimą iš Bukarešto balandžio mėnesį, antradienį paskelbė Rusijos užsienio reikalų ministerija.
 
„Gegužės 11 d. Rusijos užsienio reikalų ministerija iškvietė Rumunijos ambasadorių Cristianą Istrate’ą, kur jam buvo įteiktas ministerijos raštas, skelbiantis kapitoną G. Iliescu, Rumunijos ambasados karinio atašė padėjėją, nepageidaujamu asmeniu. Šis darbuotojas turi per 72 valandas išvykti iš Rusijos Federacijos teritorijos“, – teigiama ministerijos pranešime.
 
Pasak ministerijos, šio žingsnio Rusija ėmėsi atsakydama į tai, kad balandžio 26 d. Rusijos ambasados Bukarešte karinio atašė padėjėjas nepagrįstai buvo paskelbtas nepageidauju asmeniu.
 
Rumunija praėjusį mėnesį išsiuntė Rusijos diplomatą dėl veiklos, nesuderinamos su jo diplomatiniu statusu.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.05.12; 00:30

KaPo – Estijos slaptoji tarnyba

Ne tik Rusijos, bet ir Kinijos žvalgybos tarnybos vis dažniau renkasi savo taikiniu Estijos valstybės institucijas. Tokią išvadą pristato neseniai paskelbta Estijos vidaus saugumo tarnybos (KAPO) metinė ataskaita. Šalia tradicinių temų, tokių kaip Rusijos įtaka, ekstremizmas ir tarptautinis terorizmas, dokumente pateikiamas ir pirmosios Estijos teismą pasiekusios šnipinėjimo Kinijai bylos pavyzdys.

Bylos kaltinamasis – universiteto mokslininkas, vykdęs tyrimus gynybos srityje ir turėjęs leidimą susipažinti su valstybės paslaptimis, kuris per tarpininką palaikė ryšius su Kinijos karine žvalgyba. Bendraudamas su Kinijos pareigūnais estų mokslininkas suteikė jiems vertingos informacijos, susijusios su jo atliekamais tyrimais. Už tai Kinijos karinė žvalgyba sumokėjo jam piniginį atlygį ir finansavo prabangias keliones po Aziją. KAPO vertinimu, ši byla – svarbus perspėjimas visiems mokslininkams, teikiantiems atlygintinas paslaugas Kinijos valstybės institucijoms ir privačioms organizacijoms. Nuo 2017-ųjų visi Kinijos piliečiai, įmonės ir organizacijos yra įpareigoti teikti slaptą pagalbą žvalgybai, todėl grėsmę gali kelti net ir tie partneriai Kinijoje, kurie iš pirmo žvilgsnio neatrodo susiję su žvalgybos ar saugumo tarnybomis.

Kinijos pėdsaką KAPO pastebi ir kibernetinio saugumo srityje. 2020-ųjų viduryje nutekėjus informacijai iš vienos Kinijos duomenų analizės kompanijos paaiškėjo, kad ji rinko duomenis apie įtakingus Estijos politikos, verslo ir visuomenės veikėjus. Tais pačiais metais Estijai tapus Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nare kibernetines atakas prieš Estijoje esančius taikinius pradėjo vykdyti ir kitos įprastai Estija nesidominčios valstybės, tokios kaip Šiaurės Korėja ar Iranas.

Nepaisant to, didžiausia grėsme Estijos saugumui KAPO ir toliau laiko Rusiją. Valstybei pavojinga Rusijos atstovų veikla fiksuojama ir vykdant kontržvalgybą, ir užtikrinant konstitucinių pagrindų apsaugą. Pirmuoju atveju susiduriama su agresyviais bandymais verbuoti Estijos piliečius šnipinėti Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų, ypač Federalinės saugumo tarnybos (FSB) naudai. Antruoju atveju stebimos Rusijos užsienio reikalų ministerijos koordinuojamų įstaigų vykdomos įtakos operacijos, kuriomis siekiama paveikti visuomenės nuomonę Estijos politikos ir istorinės atminties klausimais. Nors prasidėjusi Covid-19 pandemija apsunkino Rusijos tarnybų veiklą abiejose srityse, KAPO požiūriu, ilgalaikėje perspektyvoje jos ir toliau kels didelę grėsmę Estijos valstybei.

kinijos-zvalgyba
Kinijos žvalgyba

KAPO taip pat pabrėžė ekstremizmo sklaidos ir jaunimo radikalizacijos problemą. Pasinaudodami šiuolaikinėmis technologijomis tarptautiniai ekstremizmo tinklai įtraukia jaunuolius į uždaras socialinių tinklų grupes, kuriose skleidžiama neapykanta, palaikomi smurto veiksmai ir raginama patiems jų imtis. Nors kol kas didžioji dalis jaunimo Estijoje nėra linkusi smurtauti dėl politinių motyvų, ekstremizmo sklaida išlieka potenciali grėsmė.

Panašiai KAPO vertina ir tarptautinių teroristinių organizacijų, ypač radikalių islamistų grėsmę. Šių organizacijų veikla Estijoje labai ribota, tačiau ryšių su Estija turi kai kurie radikalių islamistų kovotojai Irake ir Sirijoje, be to, atskirais atvejais Estija teroristų naudojama kaip tranzito valstybė. KAPO taip pat atkreipė dėmesį į augančią terorizmo finansavimo grėsmę. Pasak ataskaitos, lėšų pritraukti siekiančios teroristinės organizacijos aktyviai naudojasi galimybėmis, kurias teikia „pilkojoje zonoje“ veikiančios prekybos kriptovaliutomis įmonės ir kitos anonimiškumą garantuojančios finansų technologijų kompanijos.

Informacijos šaltinis – ELTA

2021.05.11; 06:00

Maskva pirmadienį pranešė išsiunčianti Italijos diplomatą, atsakydama į kovo mėnesį Italijos priimtą „nedraugišką“ sprendimą išsiųsti du Rusijos diplomatus dėl įtarimų šnipinėjant.
 
Užsienio reikalų ministerija paskelbė iškvietusi Italijos ambasadorių. Jis esą buvo informuotas apie tai, kad karinės laivybos atašė Maskvoje yra paskelbtas nepageidaujamu asmeniu Rusijoje ir iš šalies turi išvykti per 24 val.
 
Italijos užsienio reikalų ministerija savo ruožtu apgailestavo dėl Rusijos žingsnio ir teigė: „Manome, kad sprendimas yra nepagrįstas ir neteisingas, nes tai yra kerštas už teisėtą priemonę, kurios Italijos valdžios institucijos ėmėsi, siekdamos apginti savo saugumo interesus.“
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.04.27; 01:00

Bulgarijos vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Rusijos užsienio reikalų ministerija antradienį paskelbė iš šalies išsiuntusi du Bulgarijos diplomatus, atsakydama į Sofijos sprendimą išsiųsti du Maskvos pasiuntinius dėl įtariamo šnipinėjimo tinklo.
 
Du diplomatai buvo paskelbti nepageidaujamais asmenimis, pranešė Užsienio reikalų ministerija. Pareigūnai tikino, kad tokių veiksmų imtasi kaip atsako į praėjusį mėnesį įvykdytą „nepagrįstą“ Rusijos diplomatų išsiuntimą iš Bulgarijos.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.04.20; 18:51

Atsargiai – jus stebi. Slaptai.lt nuotr.

Žvalgybos tarnybos gali būti suinteresuotos ne tik rinkti informaciją kitose valstybėse, bet ir daryti įtaką priimamiems sprendimams ar kontroliuoti kurią nors bendruomenę. Pavyzdžiui, Kinijos žvalgybos tarnybos įtakos darymui Australijoje pasitelkė žinomus kinų bendruomenės lyderius,  o kinų programišiai šnipinėja užsienyje gyvenančius uigūrus.

Ilgos Pekino „rankos“

Australijoje jau kuris laikas viešai kalbama apie vieno iš kinų bendruomenės lyderių, buvusio kandidato į parlamentą Duongo Di Sanho veiklą. Įtariama, kad jis šnipinėjo Kinijai ir bendradarbiavo su šios šalies žvalgybos tarnybomis bei Jungtinio fronto darbo departamentu – tai organizacija, kuri atsakinga už kinų bendruomenių užsienyje kontrolę, informacijos rinkimą bei Pekino įtakos skleidimą Komunistų partijos naudai. Įkalčiai prieš šį asmenį yra tokie išsamūs, kad Australijos žvalgybos tarnybos netgi paprašė teismo pratęsti laiką, skirtą jų patikrinimui.

Sąsajomis su Kinija įtariamas ir dar vienas kinų bendruomenės lyderis, dirbęs vienos iš Australijos partijų patarėju, Zhangas Johnas. Pasak Skynews.com.au, manoma, kad per ryšius su Kinijos konsulu Sidnėjuje, Kinijos žurnalistais ir akademinės bendruomenės nariais, kurių daliai uždrausta atvykti į Australiją, jis bendradarbiavo su Kinijos žvalgybos tarnybomis bei jau minėtu Jungtinio fronto darbo departamentu. 

Veikiama ir kitose valstybėse. Pavyzdžiui, socialinis tinklas Facebook viešai paskelbė, kad Kinijos programišių grupė šnipinėjo uigūrus, gyvenančius užsienyje. Ji konkrečiai taikėsi į uigūrų kilmės aktyvistus, žurnalistus ar disidentus Turkijoje, Kazachstane, JAV, Sirijoje, Australijoje, Kanadoje ar kitur.

Kinijos diplomatinė atstovybė. Slaptai.lt foto

Programišiai susikūrė netikras paskyras ir apsimetė žmogaus teisių rėmėjais, siekdami įgyti pasitikėjimą. Vėliau dalindavosi nuorodomis į kenkėjiškas svetaines, kurios užkrėsdavo vartotojų kompiuterius ar išmaniuosius įrenginius ir suteikdavo galimybę juos sekti. Socialinis tinklas pranešė užblokavęs svetaines ir pašalinęs netikras paskyras.

Uigūrai yra daugiausia Kinijos Sindziango provincijoje gyvenanti tautinė ir religinė mažuma, prieš kurią Kinija vykdo itin represyvią politiką. Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas 2018 metais paskelbė, kad Kinija daugybę musulmonų uigūrų laiko įkalinusi perauklėjimo stovyklose. Už Kinijos ribų apsigyvenę uigūrai dažnai skundžiasi Pekino persekiojimu ir bauginimais.

Kaip veikia Maskva?

Tuo metu Rferl.org praneša, kad Rusijos Federalinė saugumo tarnyba (FSB) Kryme sulaikė dvigubą Rusijos ir Ukrainos pilietybę turintį laisvai samdomą žurnalistą Vladislavą Jesipenką ir apkaltino jį šnipinėjimu Ukrainai. Remiantis žurnalisto advokatu, vyras buvo mušamas, kratomas elektros šoku, jam grasinta mirtimi. Žurnalistui palūžus jis buvo priverstas perskaityti paruoštą tekstą prieš kamerą – per televizijas parodyta, kaip jis prisipažįsta šnipinėjęs Kijevo naudai.

Vakarų žiniasklaida ir oficialūs pareigūnai pasmerkė šį poelgį ir pareikalavo paleisti žurnalistą į laisvę.

Maskva. Kremlius. EPA – ELTA nuotr.

Žurnalistų kankinimai – ne vienintelis Rusijos žvalgybos tarnybų veikimo būdas. Vokiečių Der Spiegel pranešė, kad su Rusijos karine žvalgyba (GRU) siejama grupuotė bandė įgyvendinti kibernetinę ataką prieš Vokietijos valdančiųjų partijų parlamento narius. Nusikaltėliai taikiniams siuntė suklastotus laiškus ir įsilaužė į kai kurių politikų pašto dėžutes, nors parlamento infrastruktūros nepažeidė.

Beje, Rusija arba Šiaurės Korėja įtariamos slypinčios ir už atakos prieš Australijos televizijos transliuotoją Channel 9. Kaip praneša Skynews.com.au, ataka siejama su Maskva ar Pchenjanu dėl to, kad televizija tuo metu kaip tik turėjo transliuoti kritiškus reportažus Rusijos ir Šiaurės Korėjos atžvilgiu.

Informacijos šaltinis – ELTA

2021.04.15; 05:42

Suomijos žvalgyba SUPO

Suomijos saugumo ir žvalgybos tarnyba (SUPO) konstatuoja, kad dažniausiai prieš Suomiją šnipinėja Rusija ir Kinija, tačiau kadangi pandemija apribojo informacijos rinkimą žmogiškaisiais kanalais, ši veikla persikėlė į elektroninę erdvę. SUPO teigia, kad praėjusiais metais valstybių inicijuotas kibernetinis šnipinėjimas buvo nukreiptas prieš šalies užsienio politikos ir saugumo institucijas, viešojo administravimo įstaigas bei privačias įmones.

Iš viso suomių saugumo ir žvalgybos tarnyba savo kasmetiniame leidinyje palietė keletą temų: minėtąjį šnipinėjimą, islamiškąjį radikalizmą ir kraštutinės dešinės organizacijų ekstremizmą bei kritinės infrastruktūros apsaugą.

Pandemijos metai vadinami kibernetinio šnipinėjimo metais

SUPO savo veikloje apima tiek žvalgybą, tiek kontržvalgybą bei renka informaciją apie terorizmo keliamas grėsmes nacionaliniam saugumui. Ji pavaldi Vidaus reikalų ministerijai. Suomijoje taip pat veikia karinė žvalgyba, kuri yra sudėtinė ginkluotųjų pajėgų dalis.

Metiniame leidinyje, kuriame atsiskaitoma visuomenei, SUPO praėjusius metus vadina kibernetinio šnipinėjimo metais, nes pandemija apribojo žmogiškuosius kontaktus. Pasak suomių saugumo ir žvalgybos tarnybos, aktyviausiai prieš Suomiją šnipinėja Rusija ir Kinija, o užsienio valstybių remiamas kibernetinis šnipinėjimas daugiausia buvo nukreiptas prieš Suomijos užsienio ir saugumo politikos institucijos, viešojo administravimo įstaigas bei privačias įmones.

SUPO konstatuoja, kad kibernetinis šnipinėjimas prieš užsienio politikos ir saugumo institucijas buvo „išskirtinai intensyvus“, o prieš privačias įmones – panašus kaip ir anksčiau.

Radikalus islamizmas ir dešinysis ekstremizmas papildo vienas kitą

Suomių saugumo ir žvalgybos tarnyba didelė dėmesį skiria kovai su terorizmu, todėl atskirai aptarė, kaip vystosi radikalusis islamizmas bei kraštutinis dešinysis ekstremizmas.

Pasak SUPO, po Islamo valstybės“ žlugimo radikalaus islamizmo keliamas pavojus vis tiek išlieka svarbus, nes šios ideologijos sekėjų kiekis nesumažėjo. Ypač didelį susirūpinimą kelia sugrįžėliai iš konflikto zonų Sirijoje ar Irake, kurie Europoje formuoja sąveikos tinklus. SUPO pastebi, jog daugelis radikalių islamistų šiuo metu yra itin skatinami veikti Europoje – skleidžiant islamistų propagandą bei Vakarų gyvenimo būdui priešiškas nuostatas siekiama radikalų islamizmą paversti tarsi įprasta idėjų sistema bei suburti kuo didesnę rėmėjų bendruomenę.

Tačiau suomių saugumo ir žvalgybos tarnyba mano, jog sugrįžėliai iš konflikto zonų nėra vienintelė problema. Pasak tarnybos, dėmesį reikia atkreipti ir į musulmonų šeimose įsitvirtinančią radikalizacijos tradiciją. „Suomijoje yra šeimų, kuriose radikalizacija paveikė jau trečią kartą“, – sakoma metiniame SUPO leidinyje.

Vis tik SUPO išryškina abi medalio puses – nors radikalusis islamizmas išlieka itin didele Europos šalių problema, bet taikiai gyvenančios musulmonų bendruomenės tampa kraštutinių dešiniųjų teroristų taikiniais. Suomių saugumo ir žvalgybos tarnyba sako, jog radikalusis islamizmas ir kraštutinis dešinysis ekstremizmas maitina vienas kitą. SUPO Suomijoje identifikuoja ir stebi asmenis, kurie remia kraštutinės dešinės teroristines idėjas ar simpatizuoja tokio tipo judėjimams. Anot tarnybos, kraštutinių dešiniųjų keliamas pavojus šalies nacionaliniam saugumui pastaruoju metu yra išaugęs. 

Kalbant apskritai apie radikalųjį islamizmą ir kraštutinį dešinįjį ekstremizmą, didžiausią grėsmę potencialiai kelia galimos vienišų vilkų arba smulkių grupių atakos. Suomijoje yra apie 390 asmenų, kurie kelia rizikų: kai kurie jų yra praėję mokymus, kaip elgtis su ginklais, buvo įsitraukę į ginkluotus konfliktus arba išreiškė norą dalyvauti ginkluotoje operacijoje.

Be to, SUPO stebi ir pavojų nacionaliniam saugumui, kurį gali kelti kraštutinės kairės judėjimai, pavyzdžiui, Kurdų darbininkų partija (PKK), kuri Europos Sąjungoje yra paskelbta teroristine organizacija. PKK veikia daugiausia Turkijoje ar kituose kurdų gyvenamuose regionuose. Suomijoje ir kitur Europoje PKK siekia suburti rėmėjus savo operacijoms kurdiškuose regionuose. Iš Suomijos keletas savanorių yra prisijungę prie kurdiškų organizacijų ir dalyvavę ginkluotame konflikte Sirijoje.

Bendrą terorizmo grėsmę Suomijoje SUPO vertina kaip antrojo lygio iš keturių arba „padidintą“. Taip pat ji buvo vertinama ir pernai.

Kaip saugo kritinę infrastruktūrą?

Dar viena Suomijos saugumo ir žvalgybos tarnybos atsakomybės sritis – kritinės infrastruktūros apsauga. Tarnyba pažymi, kad įsigaliojus teisės aktų pakeitimams Suomijoje tapo įmanoma rinkti informaciją apie potencialias grėsmes, nors nėra duomenų apie padarytą kriminalinį pažeidimą ar nusižengimą.

Nors valstybių teisės aktai būna įvairūs, bet paprastai žvalgybinis ir teisinis procesai skiriasi: žvalgybiniame procese renkama informacija apie potencialias grėsmes nacionaliniam saugumui, o teisiniame – siekiama surinkti įrodymus ir nubausti už konkrečią neteisėtą veiką. Naujas reguliavimas leido SUPO žvalgybiniais tikslais tikrinti registrus, gauti informaciją iš bankų, o įžvelgus rizikas – pradėti žvalgybinį tyrimą.

Apsaugant kritinę infrastruktūrą SUPO bendrauja su vietos valdžia bei privačiomis įmonėmis, kurios dažniausiai yra tokios infrastruktūros savininkės ir valdytojos. Suomių saugumo ir žvalgybos tarnyba teigia, jog verslo įsigijimai ir investicijos yra dažniausias būdas, kaip autoritarinės valstybės susikuria įtakos kanalus kitose šalyse. Tokios tendencijos pastebėtos ir Suomijoje, todėl SUPO teigia proaktyviai teikianti informaciją apie grėsmes kritinei infrastruktūrai.

Informacijos šaltinis – VSD.lt

2021.03.30; 08:31

„Ikea“ Prancūzijoje stos prieš teismą dėl darbuotojų šnipinėjimo. EPA-ELTA nuotr.

Švedijos baldų pramonės milžinės „Ikea“ padalinys Prancūzijoje pirmadienį stos prieš teismą. Juridinis asmuo kaltinamas sukūręs sudėtingą esamiems ir būsimiems darbuotojams šnipinėti skirtą schemą, kurioje netgi dalyvavo privatūs detektyvai bei policijos pareigūnai.
 
Į teisiamųjų suolą sės „Ikea France“ kaip verslo subjektas ir keli buvę padalinio vadovai, kuriems gresia kalėjimo bausmės.
 
Prancūzijos prokurorai įtaria, kad „Ikea France“ visoje šalyje buvo išvysčiusi šnipinėjimo schemą: esą buvo renkama informacija apie šimtų esamų darbuotojų ir darbo ieškančių žmonių privačius gyvenimus, įskaitant konfidencialią informaciją apie teistumą.
 
Nuo to laiko, kai šalies žiniasklaida paviešino skandalingą informaciją, įmonė atleido keturis vadovus. Nepaisant to, apie 10 tūkst. darbuotojų turinčiai „Ikea France“ gresia bauda, siekianti 3,75 mln. eurų.
 
Įtariamos schemos centre yra buvęs „Ikea France“ rizikos valdymo direktorius Jean-Francois Paris. Prokurorai teigia, kad jis privatiems tyrėjams siųsdavo vardus ir pavardes žmonių, apie kuriuos reikėdavo surinkti informaciją. Skaičiuojama, kad privatiems detektyvams iš viso galėjo būti sumokėta iki 600 tūkst. eurų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.03.22; 00:01

Bulgarijos vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Sofijoje sulaikyti keli asmenys, įtariami šnipinėjimu Rusijos naudai. Tai penktadienį pranešė Bulgarijos nacionalinė televizija, remdamasi savo šaltiniais.
 
Jos duomenimis, įtariamieji buvo sulaikyti per specialią Valstybinės nacionalinio saugumo agentūros operaciją.
 
Televizijos kanalas patikslino, kad sulaikymo fakto kol kas nepatvirtino nei Bulgarijos prokuratūra, nei VRM.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.03.19; 08:09

Agentai slaptieji. Slaptai.lt foto

Prieš 10 mėnesių Irano teritorijoje sulaikytas turistas iš Prancūzijos Benjaminas Briere`as kaltinimas šnipinėjimu. Tai pirmadienį žurnalistams pranešė vienas iš prancūzo advokatų Saeidas Dehghanas.
 
Pasak jo, sekmadienį B. Briere`ui „buvo pateiktas kaltinimas pagal du punktus – šnipinėjimas ir propaganda prieš islamo respubliką“.
Gauti Irano teisėsaugos institucijų komentarų šiuo klausimu žurnalistams nepavyko.
 
Apie tai, kad Irano pareigūnai prieš tuo metu maždaug devynis mėnesius savo teritorijoje sulaikė Prancūzijos pilietį, vasario 24 d. naujienų agentūrai „Reuters“ pranešė prancūzo interesams atstovaujantis  S. Dehghanas. Pasak jo, advokatai pas sulaikytąjį, kuris buvo laikomas Vakilabado kalėjime Mešhedo mieste, nebuvo įleidžiami. Vėliau Prancūzijos URM patvirtino šalies piliečio sulaikymo faktą ir pridūrė, kad konsulatas teikia pagalbą prancūzui.  
 
Tada S. Dehghanas sakė, kad Prancūzijos piliečiui buvo pateikti „prieštaringi ir nepagrįsti kaltinimai“, nepatikslindamas, kas konkrečiai inkriminuojama jo ginamajam.
 
„Reuters“ duomenimis, gautais iš sulaikytojo artimųjų, prancūzas buvo sulaikytas už tai, kad be leidimo skraidino droną dykumoje netoli Irano ir Turkmėnijos sienos.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.03.15; 14:11

Lagaminas. Slaptai.lt nuotr.

Švedijos prokuratūra pateikė 47 metų amžiaus šalies piliečiui kaltinimą dėl šnipinėjimo Rusijos naudai. Tai sakoma pirmadienį paskelbtame žinybos pranešime.
 
„Aš tvirtinu, kad, dirbdamas konsultantu ankstesnėse darbovietėse, jis rinko duomenis užsienio valstybei, šiuo atveju – Rusijai. Tai, kad jam už tai buvo gerai mokama, rodo, kaip rusai vertino jo informaciją“, – pareiškė prokuroras Matsas Ljungqvistas.
 
Švedijos saugumo policijos (SAPO) pareigūnai sulaikė kaltinamąjį 2019 metų vasario mėnesį restorane per susitikimą su Rusijos ambasados darbuotoju, kuris, turėdamas diplomato statusą, galėjo laisvai palikti patalpas. Pasak prokuroro, sulaikymo metu pas kaltinamąjį buvo rasta apie 28 tūkst. kronų (maždaug 2 470 eurų).
 
Vyrui priklauso konsultavimo bendrovė, kurios veikla susijusi su informacinėmis technologijomis, jis turi daktaro laipsnį, kurį jam suteikė vienas garsiausių Švedijos technikos universitetų. Kaltinamojoje išvadoje sakoma, kad įtariamasis neteisėtai perkeldavo duomenis iš darbo kompiuterių į savo paties kompiuterius, o paskui į USB laikmenas. Anot prokuroro, šie veiksmai sudaro nusikaltimo sudėtį ir gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui.
 
47 metų švedas dirbo konsultantu kompanijose „Volvo Cars“ ir „Scania“. Pagal tyrėjų versiją, jis perduodavo informaciją iš šių dviejų bendrovių rusų diplomatui. Vyras neigia savo kaltę. Bylą nagrinės Geteborgo apygardos teismas, įtariamajam gresia iki šešerių metų kalėjimo.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.02.23; 07:00

Žvalgyba – sudėtingas užsiėmimas. Slaptai.lt nuotr.

Tartu apskrities teismas vasario 10 d. svarstys 43 metų Estijos piliečio Iljos Tichanovskio prašymą paleisti jį į laisvę pirma laiko, praneša portalas ERR. Vyras 2018 metų pavasarį buvo nuteistas ketverius metus kalėti už tai, kad dirbo Rusijos Vyriausiajai žvalgybos valdybai (GRU).
 
Pernai teismas atsisakė paleisti I. Tichanovskį pirma laiko, nors nei Tartu kalėjimo administracija, nei prokuroras tam neprieštaravo, jeigu jis bus sekamas elektroninio stebėjimo priemonėmis ir vykdys kitus įpareigojimus.
 
I. Tichanovskis buvo sulaikytas 2017 metų gruodžio 10 d. Po dviejų dienų jis buvo suimtas.
 
Kaip sakoma prokuratūros kaltinime, I. Tichanovskis veikė GRU naudai, rinkdamas informaciją apie objektus, svarbius valstybės gynybos ir funkcionavimo požiūriu. Be to, jis vykdė ir kitas užduotis.
 
2018 metų balandžio 3 d. Tartu apskrities teismas jį nuteisė ketverius metus kalėti.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.01.26; 05:00

Lietuvos krašto apsaugos ministerija. Slaptai.lt nuotr.

Gintaras Visockas

Karo korespondento išpažintis. Didysis netikėtumas

Elgiausi taip, kaip buvau pamokytas. Telefono numerį surinkau iš gatvėje įrengto taksofono. Jei saugumas domėsis, kas skambina, pajėgs nustatyti tik vietą, kur įbestas aparatas. O kad pulkininkas jaustųsi dar saugiau, ieškojau taksofono net ne ten, kur gyvenau. Iš Pilaitės beldžiausi geležinkelio stoties link, kuo atokiau nuo namų. Jei jie mėgintų išsiaiškinti, kas beria žodžius, būsią kuo mažiau įtarimų dėl mano personos. Mat jei surinkčiau numerį iš netoli gyvenamosios vietos esančio aparato, jiems galbūt kiltų įtarimų, ar tik ne aš, patingėjęs pramankštinti kojas, susitikiman kviečiu buvusį slaptosios tarnybos šefą. Jie, be abejo, nustatę, kur maniškis stogas virš galvos. Dabar gi – gaudyk vėją laukuose. Iš geležinkelio stoties tikrai bet kas galįs skambinti.

Kai kitame gale atsiliepė atsargon išprašytas žvalgybos bosas, stengiausi paskubomis paaiškinti, kas atsitikę. Greitakalbe tardamas žodžius nosį užspaudžiau dviems pirštais. Taip balsas skambėjo dusliau. Vis sunkiau atpažinti. Pasisveikinęs teiravausi, ar negalėčiau pamatyti jo kitą savaitę. Nieko degančio, nieko griūnančio, nieko netikėto, tiesiog panūdau drauge išlenkti vieną kitą bokalą alaus.

Tai būta dar vienos gudrybės. Visi mūsų pokalbiai užkoduoti. Jei tvirtindavau norįs susitikti akis į akį kitą savaitę, vadinasi, – reikalas skubus. Jei pageidaudavau šnektelėti kuo greičiau, nedelsiant, vadinasi, nieko blogo neatsitiks – galima lukterėti savaitėlę.

Toks buvo mūsų susitarimas. Kūliaversčių reikėję sekliams maustyti, jeigu būtų duota komanda daboti į pensiją išlydėtą žvalgybos specialistą. Pažodžiui supratę mūsų dialogą išorės sekliai neabejotinai susimautų. Sutartu metu kažin kodėl niekas niekam neskuba tarti „labas, čia aš“. Tyla, ramybė. Ką sekliams tuomet daryti? Tęsti stebėjimą? Na, maniškis užtikrintas, kad nuolatinė jo priežiūra kontorai būtų per brangi. O dėl manęs, žurnalisto, galiu nusiraminti, jie bent kol kas tikrai nevėpso, su kuo bučiuojuosi. Būtų per daug įžūlu. Jei ką ir prižiūri, tai tik jį, atleistąjį iš tarnybos. Žinoma, atsiradus rimtiems įtarimams, kad pulkininkas, atleidimo dieną pasirašęs pasižadėjimą griežtai laikyti liežuvį už dantų, žurnalistui nutekina informacijos, atokiuose Valakupių miškuose ateidamas į slaptus pasitarimus, tada, žinoma, jų taikiklyje atsidurtume abu. Peržiūrėtų visas aštriausias mano publikacijas žvalgybų tema ir, be abejonės, suradę drąsesnių, konkretesnių tekstų, iškart viską perprastų. Tad mažyčiai gudravimai painiojant savaites, dienas ir valandas turį prasmės.

Ar tai jau visos atsargumo priemonės, kurių imdavomės? Atkreipkite dėmesį: telefoninio pokalbio metu nei jis, nei aš neminėdavome susitikimo vietos. Tai irgi iš anksto aptarta. Jei į telefono ragelį skelbiama, kad lėkimas strimgalviais į pasimatymą nebūtinas, aš jo lauksiąs Valakupių pliaže. Jei tvirtinama, jog būtinas skubus pasitarimas, tada – kavinėje, paženklintoje viliojančia iškaba „Laukiniai vakarai“. Ateidavome, žinoma, be mobiliųjų telefonų. Mobiliuosius būtinai palikdavome namie.

Miško keliukas. Slaptai.lt nuotr.

Šį sykį susitikti norėjau kuo skubiau, todėl pabrėžtinai prašiau dėl manęs neatidėlioti suplanuotų darbų. Aš palauksiąs. Toks užkoduotas tarstelėjimas bylojo, kad rytoj 17 valandą vakarieniausiu Valakupių kavinėje. Į Valakupių kavinę nusigavau vadovaudamasis ta pačia konspiracine instrukcija. Jei tik įmanoma – jokių lengvųjų automobilių, jokių taksi. Taksi firmų vairuotojai taip pat galėję būti pakabinti. Juolab – automobilį sekti kur kas lengviau nei žmogų, vaikštinėjantį tankios girios keliukais ar įsėdusį į viešąjį transportą. Būtent dėl šios priežasties Antakalnio žiedą pasiekiau troleibusu, o iš ten – pėsčiomis patraukiau per miškus, apsimesdamas, jog susiruošiau pakvėpuoti grynu pušų oru. Kodėl pasivaikščioti iš Pilaitės trenkiuosi net į kitą miesto galą? Jei tik prireiktų, turėjau paruošęs itin puikų paaiškinimą. Kelis dešimtmečius esu gyvenęs Žirmūnuose, tad Valakupiai man brangūs. Šiltų vaikystės prisiminimų – su didžiausiu kaupu. Čia su kiemo draugais ir indėnus žaisdavęs, ir šunį vedžiojau, ir kuo tik nevažinėjau – dviračiais, slidėmis, rogutėmis. Jei kas nors kada nors kamantinėtų, alibi – geležinis. Užplūdę vaikystės prisiminimai.

Tuo tarpu tikroji priežastis, kodėl rinkdavomės Valakupius arba Antakalnį, – buitiška, proziška. Buvęs saugumo tarnybos vadovas, kuriam skambinau, turėjo sodybą kažkur Valakupių tankmėse. Tad jam – patogiau, nes arti. O ir pasiteisinti paprasta, nereikės sudėtingų išvedžiojimų. Įsiklausykite, argi nepanašu į tiesą: išėjęs numalšinti troškulio į pliaže įrengtą kavinukę netikėtai sutiko krašto apsaugos ministerijos ar gynybos štabo koridoriuose kadaise matytą žurnalistą, turintį sentimentų Valakupių miškams. Patikės – nepatikės, ne taip svarbu, svarbiausia, kad – šioks toks argumentas.

Tačiau net ir viską, regis, labai kruopščiai numačius neįmanoma išvengti nuotykių.

Įžengęs į Valakupiuose netoli kelio įrengtą kavinę – barą iškart supratau, kad susitikimas ten – neįmanomas. Vieną stalą plačiai apglėbęs sėdėjo įkaušęs aukšto rango prokuroras. Prokuroro marškiniai buvo išsipešę iš kelnių, aptaškyti padažu, kaklaraištis – atpalaiduotas. Šalia prokuroro – visiškai nepažįstamas vyras. Matyt, apsauginis, nes elgėsi santūriai, tyliai. Nė kiek nepanašu, kad būtų išlenkęs bent taurelę.

Prokurorą pažinojo visoje Lietuvoje. Jį dažai rodydavę televzijos laidose, jo nuotraukas dažnai skelbdavę laikraščiuose. Įtariau, kad teisininkas neabejotinai pažįstas vyriškį, su kuriuo ketinau susitikti. Būtų bjauru, jei prokuratūros darbuotojas pamatytų buvusį saugumo šefą drauge su karines temas narpliojančiu žurnalistu. Mūsų su buvusiu saugumo šefu drauge neturėjo niekas užtikti. Net kai su juo netyčiom prasilenkdavome viešuose renginiuose, tai apsimesdavome vienas kito nepažįstantys. Taip sykį nutikę net Dramos teatre. Sėdėjome netoliese, paskui per pertrauką įsitaisėme prie gretimų staliukų bare, bet nė vienu rankos mostelėjimu neišsidavėme, jog kada nors anksčiau esame vienas kitą matę.

Todėl kai pravėriau kavinės duris, iškart strimgalviais išlėkiau lauk. Žinojau, kaip privalu elgtis. Mūsų buvo aptarti net tokie atvejai. Dėl nežinomų, nenumatytų priežasčių vienas kito neradę sutartoje vietoje, keičiame susitikimo vietą. Jei jis arba aš nepasirodome Valakupiuose, tada po valandos – „Laukiniuose Vakaruose“. Ir – atvirkščiai. Viskas paprasta. O kas paprasta – tas genialu.

Maždaug pusvalandį užtrukau, kol miško keliukais nukulniavau iki troleibusų žiedo, po to pavažiavau keletą stotelių troleibusu. Įlindau kavinėn į patį atokiausią kampą ir kantriai laukiau svečio. Netrukus jis pravėrė duris. Pirmiausia atsargiai apsidairė. Nepastebėjęs nieko įtartino prisėdo. Pagyrė, kad sprukau iš kavinės Valakupiuose. Jis pažįstąs tą prokurorą. Lyg ir neblogas vyras, gal ir nebūtų niekam išplepėjęs. Bet verčiau – apsidrausti. Atsarga gėdos nedaro.

Susijaudinęs papasakojau jam, kad penktadienį esu kviečiamas į televizijos laidą pasiginčyti karinėmis temomis. Diskusijoje dalyvaus ir iš jo kontoros, ir iš saugumo, ir iš ministerijos bei gynybos štabo. Žodžiu, sugužėsianti visa saugumo grietinėlė. Turėtų būti karšta, labai karšta. Kaip turėčiau elgtis? Dėl ko pirmiausia verta priekaištauti, piktintis, stebėtis?

Buvęs saugumo pulkininkas atviravo tarsi per išpažintį. Pasakojo daug ir išsamiai. Kai ką jau žinojau, bet būta ir naujų, nė kiek negirdėtų temų.

Nebereikalingos. Slaptai.lt nuotr.

Kaip jaučiausi, kai man buvo vardinamos paslaptys, kas iš tiesų dedasi Totorių gatvėje? Sąžinė tikrai negraužė. Nemaniau esąs niekadėjas. Išdaviku nelaikiau ir praskleisti slaptumo skraistę sutikusio pulkininko. Formaliai žvelgiant, taip, tai buvo neteisėta. Viskas, ką išgirdau, paženklinta grifu „tarnybiniam naudojimui“, „konfidencialu“, „slapta“ arba „visiškai slaptai“. Tačiau nuojauta kuždėjusi, kad judo epitetas labiau tinkąs tiems, kurie slėpė sudėtingus kampus. Laikiau save žurnalistu, siekiančiu, jog turėtume stiprią, patikimą kariuomenę. Toji pompastika, kuria buvo mėginama pridengti silpnąsias vietas, mane erzino. Pagiriamosios odės man buvo nepriimtinos. Nemokėjau jų rašyti ir nenorėjau išmokt. Kaip galima girti tai, kas netikra, kas prašvinkę?

Žinoma, privalau nurodyti, jei nenoriu klaidinti skaitytojų, dar vieną, labiau asmenišką, priežastį, kodėl karts nuo karo mielai susiruošdavau „pavakarieniauti“ Valakupiuose ar „Laukiniuose Vakaruose“. Man patikę sudėtingi, painūs žurnalistiniai tyrimai. Norėjau rizikuoti. Mane traukė šis nežinia kuo pasibaigsiantis žaidimas. Apie suklupimą nemąsčiau. Na ir kas, kad greičiausiai vieną dieną įkliūsiu. Juk ir kvailiui aišku, kad nieks neduoda šimtaprocentinių pergalės garantijų, net jeigu visuomet ir visur rūpestingai vadovaujamasi instrukcijomis. Ten susirinkę ne kvailiai, ne primityvai. Anksčiau ar vėliau sugriebs už rankos. Na ir tegul. Dabar svarbiausia – tas nė akimirkai nepaliekantis jausmas, jog įsivėliau į rimtą, galbūt net labai rimtą žaidimą.

Vieną sykį gamybiniame pasitarime aptariant mano publikacijas apie kariuomenės šiokiadienius kolega leptelėjo, esą tokie kaip aš – sava mirtimi nemiršta. Šį palyginimą priėmiau kaip pagyrimą. Tiesa, tokius žodžius viešai ištaręs kolega privataus pokalbio metu Spaudos rūmų kavinėje suokęs atvirkščiai: kam man tie galvos sopuliai, kurpčiau paviršutiniškus žurnalistinius tekstus kaip jis, narstyčiau tik tarp „gero“ ir „labai gero“, ir avys būtų sveikos, ir vilkas – sotus.

Nesiginčijau su kolega iš gretimo kabineto. Kai nenorėdavau kategoriškai atmesti pašnekovo argumentų, griebdavausi nuvalkioto, visiems nusibodusio posakio apie lazdą, turinčią du galus.

Į televizijos laidą atėjau karingai nusiteikęs. Pasitikėjau savo jėgomis. Buvau pasikaustęs. Tačiau prie stalo, nušviesto galingų prožektorių, susiklostė keista jėgų pusiausvyra. Pasijutau vienišas. Visi mane puolė. Tik vieni – aršiai, kiti – subtiliau. Man net dingojosi, kad kažkas tyčia įviliojo į spąstus. Suprask, pakviesime tą išsišokėlį į televizijos laidą ir suplėšysime į skutelius, kad jam būtų gėda pasirodyti net pačiame atokiausiame batalione.

Pirmiausia ministerijos klerkas kaltino, kad aš klaidinąs visuomenę, mat naujasis karinės žvalgybos vadovas nėra įveltas į jokias mistines politines intrigas. Pagal vidines nuostatas jis pavaldus kariuomenės vadui, todėl su juo daugiausiai ir tariasi. O su ministru, politine figūra, politinės partijos atstovu, – tik retsykiais, tik atsitiktinai. Jokių valymų kontoroje pagal politikų užgaidas jis neorganizuojąs. Atleidžiami tik prasikaltę, žiopli žvalgybininkai. Niekas gerų specialistų neveja lauk vien todėl, kad jį priėmęs ankstesnysis vadas.

Žvilgsniai pakrypo mano pusėn. Visi laukė, kaip atkirsiu. Ironiškai atržėžiau „kur gi ne“. Suskaičiuokime, kiek sykių naujasis „antrukų“ vadovas per pastarąjį pusmetį buvo įžengęs į kariuomenės vado kabinetą, ir kiek kartų varstęs ministro bei viceministro kabinetų duris? Savo vizitais kariuomenės vadą pamaloninęs vos keletą kartų, ministrą – keliolika kartų dažniau. Būdavę dienų, kad net po kelis sykius per parą. Kai kurie pokalbiai su ministru trukdavę net po trejetą – ketvertą valandų. Tuo tarpu kariuomenės vado kabinete jis užsisėdėdavęs ne ilgiau pusvalandžio. Tad nieko neklaidinu, tvirtindamas, jog karinės žvalgybos vadovas ignoruoja kariuomenės vadą, kuriam tiesiogiai pavaldus. Pirmenybė akivaizdžiai atiduota ministrui.

Tuomet vienas iš oponentų ironizavo: galima pamanyti, kad žurnalistas dieną naktį budįs prie ministro kabineto ir skaičiuoja, kas ir kada ten užeinąs. Atkirtau, kad svarbiausia visai ne tai, kur aš miegu. Svarbiausia, ar tai, ką sakau, yra tiesa. Dar pridūriau, kad ir ministro pasirinktas naujasis Generalinės inspekcijos viršininkas – didžiausias nesusipratimas. Įstatyme aiškiai įrašyta, jog Generalinis inspektorius privaląs turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą. Deja, naujasis inspektorius tokio diplomo net akyse neregėjęs. Spėju, kam ministrui prireikė teisinėse subtilybėse nieko neišmanančio vyro – kad jo rankomis galėtų susidoroti su politiškai neparankiais pareigūnais bei karininkais. Į viešumą iškilus skandalui, visi šunys būtų sukarti teisės neišmanančiam generaliniam inspektoriui.

Studijoje kelioms sekundėms įsivyravo mirtina tyla. Niekas nepareiškė: žurnalistas meluojąs, esą karinių slapukų bosas mieliau kuždasi su ministru nei su kariuomenės vadu. Niekas nepuolė liaupsinti naujojo generalinio inspektoriaus.

Laidos vedantysis, man draugiškas žurnalistas, nežinojo ko griebtis. O aš savo laikysena buvau daugmaž patenkintas. Tik jaučiau, kaip per nugarą po marškiniais srūva prakaitas. Žiūrovų gretose nuskambėjo replika: vėl spėlioja, vėl gandus platina.

Tylą petraukė manęs akivaizdžiai nemėgstanti ministerijos pareigūnė. Ji kaltino, kad kurstau nacionalinę nesantaiką domėdamasis, kiek ne lietuvių tautybės karininkų tarnauja mūsų ginkluotosiose pajėgose. Ir vėl, man regis, vykusiai atkirtau. Šią diskusiją iškėliau ne aš, o rusišką pavardę turinti žurnalistė. Prieš dvi savaites ji skelbtame interviu su krašto apsaugos ministru pagarsinusi klausimą, kodėl Lietuvos ginkluotosiose pajėgose tiek maža rusakalbių. Ministras tuomet pasimetęs, puolęs teisintis. O mano supratimu, teisintis neverta. Labai daug strateginių postų mūsų kariuomenėje atiduota būtent ne lietuviams. Ir gynybos štabe, ir brigadų, batalionų, rinktinių štabuose. Karinėse oro bei karinėse jūrų pajėgose – dar painesnė situacija. Apibendrinus turimą informaciją vargu ar apsiverstų liežuvis tvirtinti, jog ignoruojami kitataučiai. Jei smulkmeniškai skaičiuosime strategiškai svarbias pareigas, Lietuvos ginkluotosios pajėgos – ne lietuvių rankose. Tad aš tik patikslinęs tą nežinia kodėl verkšlenusią žurnalistę. Visi iš netikėtumo net žaktelėjo, kai ėmiau garsinti konkrečius pavyzdžius, nepamiršdamas paminėti net tų karininkų, kurie susilietuvino savo nelietuviškas pavardes.

Tuomet atakon pakilo buvęs vienos saugumo tarnybos vadovas. Jis, matot, abejojantis, jog karinių struktūrų vadovai darytų spaudimą korespondentams. Gal grasinimus painioju su nuoširdžiais patarimais, gal sergu didybės manija, nepagrįstai susireikšminu?

Į šį priekaištą man buvo labai paprasta atkirsti. Mat su tuo saugumiečiu, kai jis dar užėmė svarbias pareigas, man taip pat ne sykį tekę bendrauti. Daug kartų sėdėjau jo darbo kabinete, daug sykių jų tarnybos automobilis yra pavežėjęs tai ten, tai šen, paskui – parveždavęs. Iki pat namų slenksčio. Taigi tik priminiau, kad turėjau garbės ir su juo, tokią kritiką pažėrusiuoju, ne sykį šnekučiuotis. Gal net dažniau nei su kariškiais. Bet niekad niekur nesu kaltinęs, jog jis griebęsis cenzūros. O štai kariškius – kaltinu. Kariškiai peržengė ribą. Garbaus amžiaus sulaukęs buvęs saugumietis sutriko. Jis, matyt, buvo pamiršęs apie mūsų ne visiškai viešas, taip pat ne itin teisėtas draugystes. Jis pasielgė išmintingai – daugiau nesikabino į mano švarko atlapus, priešingai – garsiai, aiškiai padėkojo „už gerą žodį“.

Tą vakarą dar mane mėgino kaltinti tendencingai aprašant Šaulių sąjungos renginius. „Kur tie mano tendencingumai?“ – pyktelėjau. Per pastaruosius dvejis trejus metus apvažiavau visas rinktines ir visur mačiau tą patį – šokius, krepšinio, tinklinio varžybas, istorines paskaitas, išvykas į muziejus. Kliūčių ruožo, dziudo, karatė, bokso treniruočių, mokymosi valdyti automatą, šautuvą, pistoletą – nė vieno užsiėmimo. Ką jau bekalbėti apie treniruotes pyškinant iš tikrų kovinių ginklų! Paklauskite bet kurio jaunojo šauliuko, ar jis paleidęs bent vieną kulką iš tikro kovinio ginklo? Atsakymas: „niekad niekada“.

Kai viena grupė jaunųjų šaulių iš Žemaitijos išvyko į tikras karines pratybas Estijoje, kur tris paras brido per pelkes, nakvojo miško bruzgynuose, pyškino į juos persekiojančius priešus garsiniais šoviniais iš tikrų ginklų, – tos rinktinės vadą, užuot pagyrus už kovingumą, kažin kodėl pažemino pareigose. Apkaltino pažeidus vaiko teises. Girdi, paaugliams tokios išvykos – per sunkios. O ir ginklų jiems rankose nederėtų laikyti. Vis tik – dar vaikai. Taigi vicemnistrui, bedžiūgaujančiam neva augančiomis Šaulių sąjungos gretomis, neva tvirtėjančia šaulių dvasia, iš tikrųjų reikėtų verkti kruvinomis ašaromis: kažkas Šaulių sąjungą norįs paversti bedante organizacija, kurios nariai mokosi visko, išskyrus kariauti.

Viena ministerijai pataikaujanti žurnalistė iš žiūrovų ložės piktai suabejojo, ar aš pagrįstai idealizuoju Estiją. Juk nemačiau, nežinau, tik kažkur viena ausimi būsiu nugirdęs. Paaiškinau moteriškei: mačiau būtent savo akimis. Su Žemaitijos šauliukais beldžiausi į Estijos šiaurę ir ten tris paras drauge su kitais užsienio žurnalistais stebėjome, kaip sukarintų jaunimo organizacijų paaugliai iš Estijos, Latvijos, Vokietijos, Norvegijos, Švedijos, Belgijos, Baltarusijos, Kinijos ir Didžiosios Britanijos įveikia visus žygio sunkumus. Tad pasakoju tik apie tai, ką regėjau, ką išgirdau kamantinėdamas užsieniečius.

Beje, jei jai taip įdomu, toji komandiruotė į Estiją nelaikytina prabangia. Gyvenome palapinėse, valgį gaminomės laužo liepsnose, tualetas – krūmuose. Kandžiojo ir uodai, ir varmai. Jokių viešbučių, jokių restoranų nematėme. Žemaičiai siūlę ir kitiems žurnalistams juos lydėtį į pratybas. Tačiau niekas, išskyrus šių eilučių autorių, nesusigundė.

Žodžiu, televizijos laidoje nebuvau prasčiausias. Niekas manęs neužspeitė į kampą. Per tą valandą, kai ginčijomės, įtariu, man pavykę atskleisti, jog Lietuvos ginkluotosiose pajėgose, nepaisant gražių ir skambių lozungų, susikaupė daug bėdų. Jos – nebūtinai piktybiškos. Tik jų nereikia slėpti, jas būtina analizuoti. Didžiausi kaltininkai tie, kas jas slepia po devyniais užraktais.

Kad buvau kietas riešutėlis, po televizijos laidos pripažino ir vedantysis. Puikiai prisimenu, kaip jis ištaręs: tu gerai informuotas, regis, daugiau žinąs nei generolai. Kolega dar džiūgavęs, kad jo laida neabejotinai sulauksianti aukštų reitingų, jis dabar nušluostysiantis nosį visiems savo konkurentams. Gal net premijos sulauksiąs. Laidos vedantysis nė neabejojo, kad nuo šiol aš būsiu dažnas svečias jo disputuose.

Neprabėgo nė mėnuo, kai bičiulis iš televizijos vėl paskambino. Kvietė į Konarskio gatvę pasitarti. Į televiziją skubėjau džiugiai nusiteikęs. Buvau tikras, kad jis vėl kalbins viešai pasiginčyti. Tačiau kai susėdome į fotelius ir ėmėm gurkšnoti kavą, iš jo veido mimikos supratau – jis sulaukė rimtų nemalonumų. Kolega buvo atviras: jam uždrausta mane kviesti į televizijos laidas. Toji diskusija tikrai buvusi šauni, bet ji nepatikusi dėdėms, sėdintiems ten, aukštai padangėse. Labai nepatikę. Jei jis dar bent sykį šnekins mane, prarasiąs tarnybą.

Jis buvo teisus. Daugiau niekas manęs nekvietė į televizijos laidas saugumo temomis. Mano personos pradėjo vengti ir radijo žurnalistai.

2021.01.19; 09:17

Rusijos generalinis konsulatas Klaipėdoje. Slaptai.lt nuotr.

Klaipėdos apygardos teismui perduota nagrinėti baudžiamoji byla, kurioje du Lietuvos piliečiai kaltinami šnipinėję Rusijai.
 
Prokuratūra skelbia, kad nors kaltinamieji vienas su kitu nėra pažįstami ir jų vykdyta veikla skiriasi, ikiteisminio tyrimo duomenys leidžia įtarti, kad į nusikalstamas veikas prieš Lietuvos valstybę juos įtraukė tas pats asmuo – Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos Kaliningrado srities pasienio valdybos pareigūnas, kaltinamiesiems prisistatinėjęs išgalvota tapatybe ir puikiai kalbantis lietuviškai.
 
Ikiteisminis tyrimas dėl galimo šnipinėjimo buvo pradėtas iš Valstybės saugumo departamento gavus Žvalgybos įstatyme numatytomis priemonėmis surinktą medžiagą.
 
Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad vienas Klaipėdos krašto gyventojas į Rusijos žvalgybos pareigūno akiratį pateko dar 2014 m. Pažintis, prasidėjusi tarsi „atsitiktiniu“ jųdviejų kontaktu kertant Lietuvos–Rusijos pasienio punktą, ir tarsi nereikšmingais Petru prisistačiusio vyro prašymais, tokiais kaip nupirkti Lietuvoje ant sienos kabinamą kalendorių ar butelį vyno, ilgainiui virto prieš Lietuvą nukreiptų pavedimų vykdymu.
 
Pranešama, kad vykdydamas užsienio valstybės žvalgybos organizacijos užduotis, kaltinamasis turėjo fotografuoti konkrečius objektus, rinkti informaciją apie jam nurodytus asmenis, dalyvauti tam tikruose renginiuose, įsigyti ir perduoti prašomus leidinius, viešai publikuoti tam tikrą informaciją bei atlikti kitus pavedimus. Už perduotus duomenis kaltinamajam buvo atlyginama pinigais, pateikiant tai kaip „paramą sveikatai“ ar „kompensavimą“ už mokesčius vizoms.
Rusijos žvalgybos ženklas. Slaptai.lt nuotr.
 
Tyrimo metu kaltinamasis pripažino vykdęs nurodymus, nors po kurio laiko ir ėmęs suprasti, kad jie gali būti neteisėti. Jausdamasis nesaugiai, tačiau bijodamas šantažo dėl jau įvykdytų užduočių, kaltinamasis teigia turėjęs minčių kreiptis į Lietuvos teisėsaugą, tačiau neišdrįsęs.
 
Pranešime pažymima, kad kitas kaltinamasis su tuo pačiu Rusijos Federacijos žvalgybos atstovu susipažino 2016 m. viename iš socialinių tinklų. Kaltinamasis tuo metu veikė kaip vienos visuomeninės organizacijos vadovas, tad jo nenustebino privačiai gauta žinutė, kurioje buvo domimasi organizacijos veikla. Susirašinėjimas žinutėmis truko keletą mėnesių, vėliau kaltinamasis su Piotru pristačiusiu asmeniu susitiko Sovetske.
 
Ikiteisminio tyrimo duomenys leidžia pagrįstai manyti, jog kaltinamasis susitarė su Piotru, kad pastarasis pilnai ar dalinai finansuos kaltinamojo organizuojamus renginius. Kaltinamasis taip pat įsipareigojo fotografuoti bei filmuoti šiuos renginius, juose dalyvaujančius ar tik juos stebinčius asmenis ir šią vaizdo medžiagą perduoti Piotrui, taip pat įsipareigojo rinkti su šiais renginiais susijusią informaciją, rengti ir publikuoti tekstus nurodytose žiniasklaidos priemonėse.
Atsargiai – jus fotografuoja. Slaptai.lt nuotr.
 
Bendravimą su Piotru kaltinamasis tęsė ir po Lietuvos saugumo pareigūnų įspėjimo apie tai, kad šis asmuo yra Rusijos Federacijos federalinės saugumo tarnybos pareigūnas, vykdantis užduotį rinkti šios šalies žvalgybą dominančią informaciją Lietuvoje ir daryti įtaką Lietuvoje vykstantiems visuomeniniams ir politiniams procesams. Visgi kaltinamasis pasirinko tęsti šį neteisėtą bendradarbiavimą.
 
Prokuratūra skelbia, kad abu asmenys buvo sulaikyti šių metų kovo pradžioje. Šiuo metu jiems taikomos su laisvės atėmimu nesusijusios kardomosios priemonės.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.01.08; 14:00

Rusija pirmadienį paskelbė, kad iš šalies išsiuntė Bulgarijos diplomatą, taip atsakydama į analogišką Bulgarijos žingsnį.
 
Rusijos užsienio reikalų ministerija teigia, kad, reaguodama į „nepagrįstą“ jos diplomato išsiuntimą, ji paskelbė Bulgarijos karo atašė padėjėją nepageidaujamu asmeniu ir skyrė jam 72 valandas išvykti iš Rusijos.
 
Anksčiau šį mėnesį ES ir NATO narė Bulgarija dėl šnipinėjimo paskelbė Rusijos karo atašė nepageidaujamu asmeniu ir išsiuntė iš šalies.
 
Prokurorai pradėjo prieš jį tyrimą dėl JAV karių šnipinėjimo Bulgarijoje. Tai buvo jau šeštas atvejis nuo 2019 metų spalio, kai Bulgarija dėl įtariamo šnipinėjimo išsiuntė Rusijos diplomatą ar aukšto rango ambasados pareigūną.
 
Rusija tvirtina, kad jos diplomato išsiuntimas iš ambasados Bulgarijoje yra nepagrįstas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.12.29; 02:00

Turkijos vėliava

Turkija pasmerkė Graikijos valdžią, kuri įsakė suimti Rodo saloje rezidavusį Turkijos Generalinio konsulato sekretorių Sebachatiną Bairamą. Šis asmuo graikų specialiųjų tarnybų apkaltintas šnipinėjimu, nes esą filmavo graikų laivus neturėdamas tam leidimo.

Turkija piktinasi, kad buvo suimtas jų diplomatinės atstovybės narys, beje, turintis Graikijos pilietybę. Oficialioji Ankara mananti, kad tokiu elgesiu Graikija pažeidė Vienos konvenciją, reglamentuojančią konsulatų veiklą, o taip pat nepaisė tarptautinių nuostatų, skelbiančių, kad diplomatai ir jų šeimos nariai turį teisę į privatų gyvenimą.

Tokiais veiksmais, pasak Ankaros, Graikija toliau intensyviai siekia konfrontacijos su Turkija

2020.12.18; 17:00