Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Verda politologų aistros dėl peripetijų valdančioje Seimo koalicijoje, ar nuvers Ramūnas Karbauskis ir Gediminas Kirkilas iš Seimo Pirmininko posto Viktorą Pranskietį, ar prisijungs prie koalicijos Valdemaro Tomaševskio partijos frakcija, ar bus pirmalaikiai Seimo rinkimai, kokia bus nauja Vyriausybė ir t.t.

Svarstomi įvairiausi variantai, kas bus taip arba kitaip, jeigu suveiks vieni ar kiti patys įvairiausi interesai.

Galiu nuraminti, viskas bus taip, kaip įsakys „viena užsienio kontora“. 

Bet ir TS-LKD stovykloje išryškėjo nemaža problema. 

Triuškinantis Ingridos Šimonytės pralaimėjimas antrajame ture mažai teikia vilčių TS-LKD būsimuose Seimo rinkimuose ir turėtų jai kelti rimtą susirūpinimą. Nors, greičiausiai, ji pirmaus pagal partinius sąrašus, bet, kaip paprastai, vienmandatėse apygardose triumfuos oligarchų statytiniai arba net patys oligarchai. Geriausiu atveju teks klijuoti koaliciją su įtartinomis partijomis, greičiausiai, naujais pavadinimais, ir kokia nors nepartinių grupe. O tai ateičiai nieko gero nežada.

Skulptūros iš medžio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Akivaizdu, kad  TS-LKD „lubas“ lemia milžiniška socialinė atskirtis. Ir ne tik. 

Likimas taip lėmė, kad, neskaičiuojant užsienio kompanijų, turtingiausia pas mus – buvusi komunistinė – kagėbistinė nomenklatūra (ir jos palikuonys), godi, be moralės principų ir labai įtakinga. Ji po Nepriklausomybės atstatymo „privatizavo“ pelningiausius Lietuvos objektus, o toliau jau veikė pricipas „pinigas pinigą daro“. 

Kiek ji įtakinga, parodė antrasis Prezidento rinkimų turas, kuriame ši nomenklatūra sugebėjo priversti ateiti pasisakyti prieš Ingridą Šimonytę net visus tuos rinkėjus, kurie balsavo už kitus kandidatus, bet ne už Gitaną Nausėdą (balsavę už Saulių Skvernelį savaime suprantami).

Ingrida Šimonytė. Reklaminis plakatas kabojo Pilaitės rajone Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Mes pasaulyje! (ne ES), esame pagal atskirtį 10 vietoje, „aplenkę“ netgi oligarchinę su visiškai tokiomis pačiomis komunistinio – kagėbistinio „privatizavimo“ šaknimis Rusiją (https://247wallst.com/…/countries-with-the-widest-gap…/ ). Tai rodo, kad reguliariai gaunamų pajamų, turimų akcijų, kitų vertybinių popierių, nekilnojamo turto “žirklės” Lietuvoje yra nenormaliai didelės, o tai leidžia koncentruotam kapitalui valdyti bestuburės, visko bijančios (kad tik ne karas), mažas pajamas gaunančios rinkėjų masės nuomonę. 

Jei TS-LKD nenustos vaidinti vienareikšmiškai „dešiniuosius“, “lubos” ne ką tepakils, ką bedarytum. Priklausant Europarlamente Liaudies partijai ir dar su tokiu pavadinimu – Tėvynės Sąjunga, nei kiek neabejoju, kad pagrindinis TS-LKD šūkis iki padėtis bus ištaisyta turėtų būti „Ne – siaubingai socialinei atskirčiai“, nebijant būti apkaltintiems „kairumu“. Su įrodymais, kad tai tik TS-LKD nesunkiai gali įgyvendinti. 

O kitaip – dabartinis vegetavimo lygis.

2019.06.05; 17:00

LSDP kandidatas į prezidentus Vytenis Povilas Andriukaitis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) kandidatas į prezidentus Vytenis Povilas Andriukaitis teigia neturįs konkurentų šalies vadovo rinkimuose. Socialdemokrato teigimu, politinės kairės flange jis yra vienintelis tikras kandidatas, nes kiti arba neturi pažiūrų apskritai, arba tiesiog veidmainiauja. 

Eurokomisaras deklaruoja manąs, kad ekonomisto Gitano Nausėdos ir buvusios finansų ministrės Ingridos Šimonytės tikrosios pažiūros prasilenkia su tuo, ko reikalauja šalies Konstitucija, o premjeras Saulius Skvernelis, pabrėžia jis, apskritai neturi politinio veido. 

Visgi, užtikrintai tvirtina V. P. Andriukaitis, dabartinis Vyriausybės vadovas šansų laimėti prezidento rinkimus neturi. Politikas neslepia, kad jį kankina tik viena dilema – ar premjeras, pralaimėjęs šalies vadovo rinkimus, ant stalo padės atsistatydinimo iš šiuo metu einamų pareigų prašymą. 

Dabartiniam Vyriausybės vadovui V. P. Andriukaitis ypač kritiškas. Eurokomisaras piktinasi, kad S. Skvernelis neklausė jo patarimų važiuoti į Europos vadovų tarybos susitikimus ir tuo, kad pastaruoju metu dėl to persigalvojęs – tiesiog nori provokuoti konfliktą su prezidente Dalia Grybauskaite. Jis į sveiko proto rėmus netelpančiais vadina ir premjero atliktus žingsnius užsienio politikoje. Visgi, pabrėžia V.P.Andriukaitis, sunku pagal gėdingumo laipsnį palyginti, kas šiuo atžvilgiu labiau „pasižymėjo“ – S. Skvernelis ar prezidentė Dalia Grybauskaitė. 

Socialdemokratų keliamas kandidatas kritikos strėlių negaili ir G. Nausėdai. Jo teigimu, ekonomistas, kalbėdamas apie politinių partijų vienijimą ar užsiminęs, kad jam labiausiai kliūna socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio darbas, tiesiog demonstruoja savo politinį neišprusimą. V.P. Andriukaitis kategoriškas – pirmasis ministras, kurio galvos reikėtų pareikalauti po to, kai Vyriausybė grąžins naujajam prezidentui įgaliojimus – finansų ministras Vilius Šapoka. 

Interviu naujienų agentūrai ELTA V.P. Andriukaitis identifikavo ir, jo nuomone, pagrindines „ligas“ dabartinėje Lietuvos užsienio politikoje, įvertino Lietuvos ir Rusijos santykių situaciją ir tai, kokios politikos laikytųsi Kinijos atžvilgiu. 

– Leiskite pabūti tiesmukam – nesate kotiruojamas šių rinkimų lyderiu. Jus priskiria vadinamajam antrojo rato kandidatų sąrašui. Kai kurie šios grupės politikai net neslepia, kad prezidento rinkimus išnaudoja savo ar savo politinių struktūrų populiarumui didinti. Ko iš tikrųjų siekiate jūs? 

– Aš netikiu nei pirmu, nei antru ratu. Tai yra politologinės statistikos ir nuomonių apklausų mitologija. Galiu pasakyti, kodėl manęs mažiau viešosios visuomenės diskurse – aš tik balandžio pirmąją pradėjau (prezidentinę kampaniją. – ELTA). Tai yra atsakymas tiems, kurie pradėjo prieš dvejus metus. 

Aš kalbu kaip tas, kuris griežtai laikėsi komisaro pozicijų. Netgi nesielgiau taip, kaip Dalia Grybauskaitė (būdama komisarė. – ELTA) – nekritikavau šios Vyriausybės taip, kaip, kad ji kritikavo Gedimino Kirkilo Vyriausybę. Aš pasakiau – reikia elgtis padoriai, atsakingai ir teisingai. 

Todėl atvykęs į Lietuvą pranešti Komisijos ataskaitų apie ekonominę šalies prognozę, šalies raidą, perspektyvas ir Europos semestrą viešai nekritikavau valdžios, viešajame diskurse to nebuvo (…) Tad dabar, išeinant į startą, mano tikslas yra labai aiškus – prasiveržti į antrąjį rinkimų turą. Aš labai rimtai dalyvauju rinkimuose. 

– Kas šiuose prezidento rinkimuose yra jūsų konkurentai politinėje kairėje? 

– Jūsų klausimas turėtų būti užduotas kitiems kandidatams. Kairiojo, socialdemokratinio politinio flango atstovas esu vienintelis – tai su kuo man konkuruoti, jei esu vienintelis? 

– Manote, kad esate vienintelis politinės kairės vėliavą nešantis kandidatas tarp visų pretendentų į šalies vadovus? 

– Aš konkuruoju su tais, kurie dangstosi kairiosiomis frazėmis, kurių galvose yra visokių idėjų, pradedant nuo ultranacionalistinių, baigiant ultrakonservatyvių, jeigu kalbėtume politologine kalba. Apskritai pastebiu, kad staiga visi pradėjo kalbėti apie gerovės valstybę kaip apie kokią muziką. Kas čia atsitiko? Kas nutiko, kad Gitanas Nausėda, kurį pažįstu daug metų, kuris yra atsakingas už daugelį dalykų Lietuvoje, staiga pasidarė gerovės valstybės skleidėju, nors pats prisipažįsta, kad yra centro dešinės konservatorius ir dar išpažįsta „reiganomiką“. 

Tie, kurie nors truputį mokėsi politologijos ir žino, ką reiškia „reiganomika“ ir gerovės valstybė, turėtų suprasti, kad kalbama apie du antipodus. Gitanas Nausėda sako, kad yra „reiganomikos“ šalininkas, tačiau naudoja gerovės valstybę, kurią iki tol paminėjo gal 6 kartus. Panašiai ir su Ingrida Šimonyte. Ji kalba, kad reikia susitarti, kokios mes gerovės valstybės norime. 

Tačiau Šimonytė buvo ministrė, ji prisiekė laikytis Konstitucijos. Mano klausimas jiems visiems, koks yra įteisintas modelis Lietuvos Konstitucijoje. Cituoju: valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvas. (…) Tai reiškia, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Tuo tarpu žvelgiant į dešimties metų perspektyvą turime 100 tūkst. gyvenančių super gerai ir 830 tūkst., kurie patiria skurdą arba jiems gresia skurdas. Ar galima čia iššifruoti bendrą tautos gerovę? 

– Jeigu vyktų diskusija tarp dviejų ideologijų – liberalizmo ir socialdemokratijos – liberalai sakytų, kad laisvoji rinka ir asmens intereso išaukštinimas ir atspindi bendrą labą, o kartu ir tautos gerovę. 

– Bet aš ne apie tai. Aš pagavau jus. Jei padėjai ranką ant Konstitucijos, prisiekei vykdyti Konstituciją, kurioje parašyta – bendra tautos gerovė. Jei tu esi finansų ministras (…), ką reikia daryti mokesčių politikoje, fiskalinėje politikoje, kai matai didžiulius pajamų skirtumus? Ką tu turi daryti pasakęs, kad prisiekiu? 

– Skirtingos politinės ideologijos skirtingai apibrėžia metodus ir kelius, kurie, reikia pažymėti, veda į tą patį tikslą – visuomenės gerovę. 

– Bendra tautos gerovė buvo visuotinis piliečių susitarimas 1992 metais patvirtinant Konstituciją. Kitaip sakant, ultraliberalizmo modelis prieštarauja Konstitucijai. Kai tu esi liberalas viešojoje erdvėje – diskutuok, bet kai tu tampi ministru, ką tu turi daryti – vykdyti Konstituciją. Pavyzdžiui, mokslas (aukštasis. – ELTA) turi būti nemokamas. O kaip yra gyvenime? 

Jeigu Šimonytė, buvusi finansų ministrė, šiandien kalba, kad konstitucinis modelis nėra aiškus, tai reikia jai išaiškinti visus konstitucinius straipsnius. Juk Konstitucinis Teismas Lietuvai pasakė labai aiškiai – Lietuva yra parlamentinė, demokratinė ir socialinė valstybė. Aš visada gyniau šias pozicijas ir niekas manęs šiandien negali apkaltinti veidmainyste. Gali apkaltinti tik tuo, kad mano politinėje (socialdemokratų. – ELTA) frakcijoje aš buvau mažumoje. 

Taigi tai, ką dabar kalba Šimonytė ir Nausėda, yra tiesiog politinė mimikrija, veidmainystė. Reikia žvejoti balsus, todėl į lūpas ir dedama tai, ką visuomenė nori girdėti. Testamente parašyta, kad negalima tarnauti Dievui ir Mamonai. Taigi negalima tarnauti ir bankams, ir valstybės gerovei. 

Šimonytė ir Nausėda abu yra dešiniųjų pažiūrų, abu šiandien tik dangstosi kairiąja frazeologija ir kairiąja ideologija, nes jiems reikia laimėti daugiau balsų, abu atsakingi už finansų krizę ir abu atsakingi už tą laikotarpį (…). 

– O kaip dėl premjero Sauliaus Skvernelio, jis, priešingai nei Gitanas Nausėda ir Ingrida Šimonytė, tiesiai sako esąs kairysis. 

– Skvernelis sakosi, kad yra kairysis, o aš manau, kad jis yra bet kas. Jis startavo nuo policijos komisaro, buvo Tvarkos ir teisingumo partijos atstovas, vėliau pabandė šokti į socialdemokratus, po to nukeliavo pas „valstiečius ir žaliuosius“. Mano klausimas, kas jis yra politiškai? 

– Jūs atsakykite. 

– Aš atsakau, jis yra absoliutus politinių pažiūrų neturėjimo pavyzdys. Jo komunikacija yra nutaikyta į tai, kad jis šiuo metu konfliktuotų su Dalia Grybauskaite. Kai aš pradėjau komisaro darbą, dar 2016 m. pabaigoje Skverneliui pasiūliau nutraukti praktiką, kai prezidentė važinėja į Europos vadovų tarybą. Aš pasakiau jam, kad jis turi vykdyti Konstituciją, nes šalies ūkis ir Vyriausybės kompetencija yra aprašyta labai aiškiai – jis tiesiog įpareigotas važiuoti į Europos vadovų tarybą. Premjeras man atsakė, kad jis kol kas prastai kalba angliškai, nors tai yra visiška mitologija, daug vadovų ten kalba tik savo kalba. 

– Jums taip kalbėjo pats premjeras? 

– Taip, tai tikri mūsų pokalbio faktai. Antra, jis pasakė, aš nenoriu pyktis su prezidente, kad nori įsisukti (politikoje. – ELTA), kad tokia tvarka gali būti, nes jį tai tenkina. Tuomet aš pasakiau, kad premjeras turi važiuoti ten, kur yra išimtinė Vyriausybės kompetencija, kad prezidentė neturi teisės kištis į valstybės biudžeto formavimą – tai išimtinė Vyriausybės kompetencija. Tad dabar kyla klausimas, kodėl Skvernelis neklausė mano žodžių, o trejus metus sutarė su Grybauskaite. Tik dabar pradėjo pyktis. Atsakymas – reikia konflikto. 

– Ką jūs norite pasakyti? Premjeras, neseniai užsiminęs, kad visgi Vyriausybės vadovas turi važinėti į Europos vadovų tarybos susitikimus, pakeitė nuomonę, nes nori konflikto? O gal jis taip sako, nes pramoko anglų kalbą? 

– Kiek jis pramoko anglų kalbą – neturi jokios reikšmės. Kaip ir minėjau, jis dabar taiko į pozicijas, kuriose, švelniai tariant, jis matuojasi švarkelį, kuris jam kol kas ir nesuprantamas, ir nežinomas. Supraskite, jis turėjo teisę jau trejus metus važinėti į Europos vadovų tarybą. O Lietuvos Vyriausybės vadovai nuo 2008 metų ten nėra buvę, prezidentė 10 metų tai uzurpavo. Apskritai europiniai reikalai kabinetiniu lygiu ir politinės atsakomybės lygiu nėra suvokiami. Pasakykite, kokią aiškią poziciją suformulavo premjeras apie Europos Sąjungos tolimesnę raidą ir ateitį? (…). Ar girdėjote, kad jis išeitų ir pasakytų, žinote, kadangi Didžioji Britanija išeina, struktūrinių fondų parama mažėja, todėl mums reikės dengti kofinansavimą, o mes perskirstom tik 30 procentų per biudžetą, kofinansavimui mes negalėsime sukaupti lėšų, nes tada dar labiau didės socialinė nelygybė ir viešasis sektorius, kurio padėtis ir taip bloga, patirs tikrą krizę. Ar girdėjote apie tai? 

– Pakalbėkime apie politines batalijas šiek tiek bendresne prasme. „Valstiečių“ lyderiai ir premjeras piešia baugius scenarijus Lietuvai ir Vyriausybei, kad jei laimės „ne tas kandidatas“, kils didžiulių grėsmių. Jūs matote pavojų šaliai, jei laimėtų kuris iš dabar kandidatuojančių reitingų lyderių? 

– Visų pirma Lietuvai jau dabar kyla grėsmė, nes Lietuva yra pamažu turtėjanti šalis, BVP pamažu auga, tačiau galimybių gauti geresnį išsilavinimą, nemokamą sveikatos apsaugą – priešingai – mažėja. Tai, kad socialinės atskirties grėsmė yra milžiniška, yra grėsmė nacionaliniam saugumui. Skvernelio Vyriausybės veiksmai yra tokie kosmetiniai, kurie nesprendžia problemos. Tai, ką jie daro, yra grėsmė, jie nesusitvarko su pagrindinėmis problemomis. Tai yra grėsmė mums. 

– Ar einate į rinkimus turėdamas konkrečių misijų. Vienas kandidatas sakosi būsiantis taikdarys tarp konfrontuojančių partijų, pirmiausia tarp konservatorių ir „valstiečių“. 

– Aš neįsivaizduoju, ką kalba Gitanas. Ar jis katinas Leopoldas? Buvo toks filmukas… Pamenate? Tai tegu Gitanas tą filmą pasižiūri. Pirmiausia reikia kalbėti apie tai, kad yra skirtingos politinės mokyklos. Kaip galime sutaikyti Friedmaną su Stieglitzu? Tegu jis man pasako, kaip tai galima padaryti. Niekus kalba, o visi niekus komentuoja. 

– Tai konfliktus, kurie pastaruoju metu tiesiog žaižaruoja tarp valdančiųjų ir opozicijos, traktuojate kaip natūralų politinį procesą? 

– Pažvelkime, kiek tarp šių partijų yra panašumų, požiūrį į žmones, į šeimas (…) Raskite man dešimt skirtumų tarp konservatorių ir „valstiečių. Tačiau Skvernelis ir Karbauskis puikiai žino, kad yra žmonių, kurie nukentėjo nuo Vagnoriaus ir Kubiliaus reformų ir kuriems žodis „konservatoriai“ yra raudonas skuduras. Todėl taikintojų čia nereikia. Reikia sugebėti mobilizuoti didelę dalį visuomenės, kuri iš tikrųjų nori pokyčių. Lietuva gali tą padaryti. 

– Grįžkime prie klausimo. Nausėda, kalbėdamas apie taikinimą, kalba apie partijų lyderių susodinimą prie vieno stalo. Tačiau ir jūs apie taikinimą kalbate, bet norite mobilizuoti visuomenę? Kaip tai padaryti? 

– Nežinau, apie kokį sutaikinimą kalba Nausėda, apie tą patį kalba ir Šimonytė. To nei reikia, nei apskritai tam yra reikalo. Kaip susėsti prie stalo leiboristams ir konservatoriams dėl, pavyzdžiui, Brexito? Atsakykite. Tokie pareiškimai yra tiesiog politikos neišmanymas, ateina žmonės, kurie nė akimirkos nėra buvę ten ir kalba iš laikraščių, vadovėlių ir iš to, ką jums pasiūlė patarėjai. 

Mano misija yra labai aiški, visi pažangieji vienykitės, nes Lietuva yra kryžkelėje. Mums reikia dar kartą apsibrėžti konstitucines normos, jos turi būti padengtos ištekliais, nes konstitucinis susitarimas 1992 m. pagrindė socialinę Lietuvą ir jokie plokšti mokesčiai ir minimalistinė valstybė negelbės (…). 

– Jūs apie tai kalbėdamas tarsi metate užuominas, kad liberalizmas ir liberaliomis vertybėmis grįstos politinės programos prieštarauja Konstitucijai. 

– Taip, taip ir yra, jos prieštarauja. Mūsų Konstitucija negarantavo Friedmano modelio. 

– Tačiau Konstitucija garantuoja saviraiškos – ideologinės, religinės ir panašiai – laisvę, net įgyvendinti gėrį visuomenei, vadovaujantis to paties Friedmano ar Nozicko idėjomis. Tačiau palikime ideologinius ginčus, jie yra neišsprendžiami. Jei būtumėte išrinktas prezidentu, ką pirmiausia norėtumėte pakeisti dabartinėje Vyriausybėje? G. Nausėda įvardijo socialinės apsaugos ir darbo ministrą Liną Kukuraitį. Jis taip pat būtų jūsų taikiniu „numeris vienas“? 

– Būtent tai ir rodo Nausėdos neišmanymą. Tiesiai šviesiai – jis neišmano arba vaidina, kad neišmano. Akivaizdu, jis mato, kad Kukuraitis yra nepopuliarus, todėl ir rodo į jį… Aš pirmiausia nuimčiau finansų ministrą. Ką turi bendro Kukuraitis su tuo, kad jam trūksta milijardo eurų? Kas turi surinkti milijardą eurų? (…) Reikia pabrėžti, kad Šapoka, kaip ir Šimonytė, nevykdė savo konstitucinių įsipareigojimų. 

– Tai tapęs prezidentu pirmiausia reikalautumėte Šapokos galvos? 

– Pirmiausia aš reikalaučiau raštingumo. Jei tapčiau prezidentu, tai pirmas pokalbis būtų su premjeru, nes premjeras vadovauja Vyriausybei. 

– Ir ką jūs jam pirmiausia pasakytumėte? 

– Prašau, padėkite skaičius, kaip jūs matote galimybes pertvarkyti mokestinę sistemą, nes viešajame sektoriuje reikia minimum 2 milijardų eurų. Nes su 30 proc. perskirstymo neįmanoma patenkinti jokių poreikių: nei pensininkų, nei mokytojų, nei gydytojų. 

– Ingrida Šimonytė viename iš interviu užsiminė, kad laimėjusi rinkimus reikalautų Karbauskio atsakomybės už savo daugumos Vyriausybę. Iš esmės ji leido suprasti, kad reikalautų ministrų, turinčių frakcijos pasitikėjimą, ir galbūt patį Ramūną Karbauskį prisiimti ministro pirmininko pareigas. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu? 

– Jai reikėtų prisiminti pačios konservatorių partijos praktiką, tada būtų lengviau šnekėti. Kokioje ji Vyriausybėje buvo? Pažiūrėkime, ką ji dabar kalba apie Karbauskį. Bet, žinoma, idealu būtų, kad Karbauskis būtų premjeru. 

– Tai jūs užsimintumėte apie tai tapęs prezidentu? 

– Aš neužsiminčiau, tai yra tušti žodžiai, čia yra žaidimas ir žongliravimas asmenimis prieš rinkimus: kadangi Karbauskis yra nepopuliarus, sakysiu, kad prašysiu, jog jis būtų premjeru (…) 

Jei Skvernelis praloš rinkimus, o aš tikiu, kad taip ir bus, ką jis kaip žmogus turi daryti? Likti premjeru? Suprantama, jog padėkoti ir atsistatydinti, nes jis pralošė rinkimus. Jis pasitikrino pasitikėjimą tautoje. Sveikas protas reikalautų to, ką aš dabar sakau. Bet pas mus jo mažai. Kai Landsbergis pralošė prezidentinį referendumą, jis iš Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pozicijų neatsistatydino, ši tradicija tęsiasi iki šiol. 

– G. Nausėda bene labiausiai jį kritikuoja dėl Vyriausybės išteklių naudojimo dalyvaujant prezidentinėje kampanijoje. Jums tai trukdo? 

– Tiesą pasakius, aš manau, kad tai (premjero dalyvavimas prezidentinėje kampanijoje. – ELTA) turėtų būti ir įstatymiškai aprašyta. Tai yra pirmas atvejis, kai premjeras kandidatuoja ir, akivaizdu, kad jis turėtų nesinaudoti absoliučiai premjero teisėmis. Jis privalo sustabdyti (vadovavimą Vyriausybei. – ELTA) ir pavesti, kas pavaduoja premjerą. Jis turi eiti nemokamų atostogų, taip, kaip padariau aš. Man komisija nemokės nė cento už visą pusantro mėnesio. 

– Taip sakote, nes manote, kad dviejų darbų derinimas prasilenkia su politine kultūra, ar manote, kad premjeras dėl to turi geresnes startines pozicijas? 

– Aš girdėjau kalbas apie premjero vizitus savivaldybėse ir girdėjau jo pažadus finansuoti savivaldybių reikmes. Aš girdėjau kalbas, jas reikėtų patikrinti. Tačiau jeigu taip yra, tai yra didžiulis premjero prasilenkimas su jo tarnybinėmis galiomis. Premjeras turi būti privatus asmuo (prezidentinėje kampanijoje. – ELTA), jei nori būti išrinktas prezidentu. Aš toks dabar esu ir premjerui siūlau tą patį, jis neturi teisės dabar kalbėti apie biudžetą. 

– Kaip vertinate Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko Stasio Jakeliūno mėtytus priekaištus Lietuvos bankui, kad šis, pasak jo, nusiteikęs prieš jo vadovaujamą parlamentinį krizę analizuojantį tyrimą. S. Jakeliūno balsus pastiprino ir premjeras, ir Seimo pirmininkas. Kaip tai vertinate? Tai prezidentinis demaršas? 

– Manau, blogai, kad jie tai pagarsino prezidentinės rinkimų kampanijos metu. Iškart galime įžvelgti politinį falšą. Panašiai kaip ir kažkada Paksas garsino, kad viename banke gali būti baisių dalykų ir taip vos nesukėlė bankų panikos. Tai Skvernelis daro dabar tą patį. Aš neneigiu, kad ta komisija gali ir turi analizuoti, bet tai turėjo padaryti arba praėjusių metų gruodžio mėnesį, arba šių metų sausį ar apskritai reikėjo viską atidėti po prezidento rinkimų. 

– Didelio dėmesio susilaukė prezidentės kritika premjerui dėl, pasak jos, gėdos, kurią S. Skvernelio sprendimai užtraukia tarptautinėje erdvėje. Jūsų nuomone, premjero pasiūlymai Baltarusijai, vizitas į Izraelį, neaplankant Palestinos ir pagaliau užuominos apie ambasadą Jeruzalėje – gali būti traktuota kaip gėdos darymas? 

– Esu politinių svarstymų aplinkoje, kurioje visa tarptautinė politika analizuojama labai nuodugniai, tai, reikia pasakyti, kad Lietuvos politiniai pasakymai traktuojami tik su šypsena. Grybauskaitė sako, kad gėda dėl Skvernelio, bet, kai buvo pasakyta, kad Rusija – teroristinė valstybė, buvo daug juoko. Todėl sunku palyginti abu faktus pagal gėdingumo laipsnį. 

Kai „toks tokį pažino ir ant alaus pavadino“, yra viena dalis. Kita vertus, akivaizdu, kad tiek premjero siūlymas Baltarusijai, tiek veiksmai nuvykus į Izraelį, tiek staiga kilusi idėja palaikyti Trumpo pozicijas Jungtinėse Tautose, netelpa į sveiko proto rėmus. Man apskritai keista, kad Lietuva vis dar serga supratimu, jog ji turi kažkokių išskirtinių strateginių partnerių. Mes turime du didžiuosius strateginius partnerius – Europos Sąjungą ir NATO. Ir NATO kontekste, ir ES kontekste mes turime puikių partnerių: ir lenkų, ir prancūzų, ir vokiečių, ir Jungtines Valstijas. Mes turime konsoliduoti NATO ir ES. 

– Stabtelkime ties tuo, ką kalbate apie Rusiją. Viename iš savo interviu sakėte, kad Lietuvos užsienio politika Rusijos atžvilgiu buvo pernelyg aštri. Teigėte, kad tai tikriausiai susiję su asmenybėmis. Nemanote, kad požiūrį į Rusiją iš esmės lėmė tragiška, sakykime taip, gal net traumas visuomenėje sukėlusi tautos patirtis? 

– Nemanau, žiūrėkite, Estijos prezidentė nutarė važiuoti į Rusiją. Estija taip pat buvo okupuota, Latvija taip pat. 

– Taip, bet kartu ir neturėjo tokios randą palikusios miško brolių kovos. 

– Kiek tautos, tiek jėgų, tiek ir miško. Visur buvo miško brolių, vienur daugiau, kitur mažiau. Lietuva buvo didesnė ir kariuomenę didesnę turėjo, tik pasipriešino post factum, kai reikėjo priešintis – neiššovė, o priešinosi, kai viskas buvo vėlu. Mano klausimas, Suomija… Iš Suomijos atplėšta teritorija? 

– Taip, atplėšta, bet suomiai neturėjo tokios katastrofiškos socialinės inžinerijos, kokią turėjome mes, jie didvyriškai pasipriešino. Tai nepaliko tokių traumų. 

– Mes nešiojome monstrancijas aplink bažnyčias, bet pritrūko didžiavyriškumo, čia su jumis sutinku, nes mes nieko neiššovėme, kaip ir latviai ar estai. Suomiai iššovė, bet jų karo kaina buvo didžiulė. 

– Grįžkime prie Rusijos klausimo. 

– Rusijos, kaip valstybės, nereikia painioti su Rusijos administracija ir Putino režimu ir dabartine konstitucine sąranga. Nes tą konstitucinę sąrangą jie sušaudė 1993 m. įvesdami prezidentinį valdymą. Jelcinas tą padarė ir Putinas dabar Jelcino instrumentais operuoja. Lygiai taip pat nesupainiokim Jungtinių Valstijų su Trumpu. Dovanokite, bet čia ne tas pats. Nei Jungtinės Valstijos vienodos, nei Rusija vienoda. Yra JAV Trumpo administracija, kuri absoliučiai skiriasi nuo Obamos. 

– Tad susitarkime, ar būtinai turime atakuoti amerikiečius dėl Trumpo, o rusus dėl Putino. Jeigu laikomės dvigubų standartų, tada gerai, bet aš nekenčiu dvigubų standartų. Tad Putino administracija, prieštaraudama NATO plėtrai ir gynybos sistemos tvirtinimui, šalia jos sienų kelia įtampą iki šiol. Ji pažeidė tarptautinę teisę akivaizdžiai dėl Krymo aneksijos. Ji maitina oficialiai ir neoficialiai karinį konfliktą Donecke ir Luhanske. Todėl mes turime tęsti sankcijas, kol reikalai bus išspręsti. Ir tai yra kalba su Putino administracija. 

– Tai, ką jūs norite pasakyti apie esamą Lietuvos poziciją Rusijos atžvilgiu? 

– Tai, kad Lietuvos aštresnė pozicija iškrito iš Europos Sąjungos šalių konteksto. Net lyginant su Suomija, Latvija, Estija ar net Lenkija, kuri su Maskva turi net labiau komplikuotus santykius. Bet ji nepavadino Rusijos teroristine valstybe. Atkreipkime dėmesį, kai staiga viena valstybė nusiunčia savo tarnautojus į konsulatą ir ten žmogus sukapojamas. Ir apie tai jokio žodžio kaip apie teroristinę valstybę nebuvo. Kodėl nebuvo taip, kad Saudo Arabija būtų pavadinta teroristine valstybe? Doleriai ir nafta, vadinasi, reiškia kažką. 

– Tai geopolitika ir strateginiai imperatyvai. Tas pats, jei klausčiau, ar Dalai Lamą priimtumėte į prezidentūrą? 

– Mano pozicija Kinijos atžvilgiu yra ta pati. Lietuvos ir Kinijos sutartyje parašyta, kad mes pripažįstame vieningą Kiniją – viena šalis, dvi sistemos. Todėl pripažįstame visas sienas. Kodėl norite pareikalauti iš prezidento nesilaikyti įstatymų ir tarptautinių sutarčių? Mano atsakymas – prezidentas yra institucija, saistoma Konstitucijos ir tarptautinių sutarčių.

Benas Brunalas (ELTA)
 
2019.04.07; 11:37

Po trejus metus trukusio stojimo proceso Lietuva tampa elitiniu valstybių klubu vadinamos Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) nare. Trečiadienį šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė Paryžiuje pasirašys stojimo sutartį.

Lietuva taps 36-ąja organizacijos nare, o kartu su ja stojimo sutartį taip pat pasirašys Kolumbija, apie kurios priėmimą į EBPO paskelbta praėjusią savaitę.

EBPO atstovai giria Lietuvą už šios pastangas ir greitą stojimo procesą, tačiau pagal daug rodiklių šalis vis dar atsilieka nuo organizacijos narių ir yra raginama pasitempti. Lietuvoje, organizacijos ekspertų teigimu, vis dar didžiulė socialinė ir pajamų nelygybė, blogos darbo sąlygos, didelis mirštamumas ir sparti emigracija.

Lietuvą pradėti stojimo procedūrą EBPO pakvietė 2015 metų balandį, tad per trejus metus šalis užbaigė stojimą. EBPO generalinio sekretoriaus pavaduotoja Mari Kiviniemi Lietuvos žurnalistams praėjusią savaitę teigė, kad Lietuvos stojimo procedūra buvo greita.

„Tai buvo trumpas stojimo laikotarpis, ir aš tai pastebėjau dar tuomet, kai pradėjome procedūrą, kad yra didelis noras įstoti. Lietuva buvo pasiruošusi reaguoti į EBPO užklausas ir tai grindė narystės kelią“, – tikino M. Kiviniemi.

Jos nuomone, šalis noriai ir sparčiai vykdė reformas, būtinas tapti EBPO nare, o įstojusi į organizaciją ji gali tikėtis didesnio pasitikėjimo iš investuotojų.

„Narystė rodo, kad šalis laikosi tų pačių taisyklių kaip ir kitos EBPO šalys, iš kurių investicijos ateina. Šia prasme, kai šalis prisijungia prie EBPO, ji parodo, kad yra rinkos ekonomika, demokratiška valstybė, kur saugu investuoti“, – teigė M. Kiviniemi.

Tačiau stojimas į EBPO parodė ir tai, kad įvairiose srityse Lietuva atsilieka nuo EBPO valstybių. Pavyzdžiui, praėjusią savaitę paskelbta Lietuvos sveikatos sistemos apžvalga apnuogino, kad šalies gyventojai suvartoja daugiausiai alkoholio (15,2 litro vienam gyventojui) tarp organizacijos narių ir gyvena trumpiausiai (74,5 metų).

EBPO sveikatos padalinio vadovė Francesca Colombo naujienų agentūros ELTA paklausta, ar trumpą gyvenimo trukmę lemia būtent alkoholio vartojimas, teigė, kad tai turi didelės įtakos. Tačiau tuo pačiu tikino, kad pati sveikatos sistema taip pat daug lemia.

Jos teigimu, šalis turi puikią pirminės sveikatos priežiūros sritį, tačiau ligoninių tinklas vis dar neefektyvus, specialistai atlieka per mažai sudėtingų procedūrų, tad praranda įgūdžius. Problemų kelia ir žemi atlyginimai, lemiantys medikų emigraciją.

Pastaroji problema – emigracija – EBPO ekspertų nuomone, artimiausiu metu nedings visose srityse. Lietuvoje darbo sąlygos vis dar netinkamos, darbdavių požiūris į darbuotojus neigiamas ir neatitinka išsivysčiusių valstybių lygio, o atlyginimai auga per lėtai.

Be to, EBPO ekspertas Jonathanas Chaloffas atkreipė dėmesį, kad grįžtantys į Lietuvą emigrantai dažniausiai negauna darbo Lietuvoje.

„Paprastai į užsienyje dirbusius darbuotojus žvelgiama kaip į turinčius pridėtinės vertės. (…) Lietuvoje darbdaviai į darbuotojus, dirbusius užsienyje, žiūri įtariai, tą rodo mūsų tyrimai“, – žurnalistams sakė J. Chaloffas.

Jo nuomone, tendencijos šiuo metu nerodo, kad emigrantai būtų linkę sparčiai grįžti. Pasak jo, nors yra sėkmės istorijų, kai savo srities profesionalus Lietuva susigrąžina, iš esmės tai situacijos nekeičia, mat vis dar nėra politikos, kaip į darbo rinką įlieti daugumą emigrantų.

Šalies vadovei pasirašius stojimo sutartį dėl Lietuvos prisijungimo prie EBPO konvencijos, ją dar turės ratifikuoti Seimas ir deponuoti Prancūzijos vyriausybė.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.30; 06:30

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Nustebino šiųmetinis, Seimo patvirtintas biudžetas.

Aš ne apie tai, geras jis ar blogas. Eilučių jame daug, ir jose galima rasti visko, ir teigiamo, ir neigiamo. Žiūrint, kas ko jame ieško.

Aš pamėginau jame paieškoti, kiek dėmesio ir kokia finansine išraiška ši vyriausybė skiria jo opiausių problemų sprendimui. Deja, paaiškėjo, kad vyriausybė tokių problemų net nemato.

Ji, pavyzdžiui, didžiuojasi, skyrusi krašto apsaugai ne tik su NATO suderėtuosius 2 proc. biudžeto, bet ir dar daugiau. Ką tai reikštų? Gal vyriausybės įžvalgumą? Gal ji numato, jog pakeitus etninius lietuvius „gastarbaiteriais“ bei ES mums primestais migrantais iš Afrikos ir Azijos, pastarųjų „valstybinio patriotizmo“ nebeužteks apginti valdžiai ne tik nuo užsienio priešų, bet ir nuo savos alkanos minios. O kad gyventojų etninės, tautinės sudėties kaita neišvengiama, aiškėja iš to, kad vyriausybė ignoruoja pačią opiausią Lietuvos valstybės problemą: demografinę krizę. O juk valdžiai duoną ir briliantus kažkas uždirbti turės ir rytoj!

Uždarinėjamos mokyklos bei gimdymo skyriai rajonų ligoninėse, tuštėjantys Lietuvos miestai ir kaimai šaukte šaukia, jog skaudžiausia mūsų problema – mažėjantis gyventojų skaičius, mažėjantis gimstamumas, kurį dar paaitrina didėjanti emigracija. Niekam ne paslaptis, kad emigruoja ne šiaip sau darbingo amžiaus vyrai ir moterys – emigruoja būsimieji tėvai, gimdytojai… Bet, atrodo, tie, kurie išbūrė dabartinį biudžetą, turi rimtų problemų su klausa. Visuomenės balso jie negirdi. Todėl viena ranka lyg ir davę vaikus auginantiems tėvams trisdešimt grašių, kita ranka skubiai atėmė jų turėtą mokestinę lengvatą. Kad kažkam nekiltų noras dar porą vaikelių padovanoti Lietuvai?…

Deja, neišgirdo valdžios buhalteriai ir ne kartą Lietuvoje viešėjusio lietuvių kilmės Nobelio ekonomikos premijos laureato Roberto Šilerio, kuris, paklaustas, ką reikėtų daryti Lietuvai, kuri kenčia nuo didelės emigracijos ir žemo gimstamumo lygo, atsakė: „Manau, kad situaciją pakeisti galėtų Vyriausybės politika, kuri numatytų paskatinimą jaunoms mamoms daryti karjerą ir auginti vaikus. Auginti vaikus turėtų būti lengviau.“ 

S. Skvernelio kabineto ministrai bei jų patarėjai neišgirdo ir kito R. Šilerio patarimo. Pažymėjęs, jog „protų nutekėjimas“, emigracija yra palietusi daugelį pasaulio šalių, Nobelio premijos laureatas pridūrė: „labai svarbu turėti gerą aukštojo mokslo sistemą, nes daug žmonių išvažiuoja studijuoti užsienyje ir po to ten lieka. Turint gerus universitetus šalyje galima būtų sulaikyti šiuos žmones“.

O ką daro vyriausybė, kad jaunimas studijuotų Lietuvoje? Ant bado dietos ir toliau laiko dėstytojus bei studentus, o po to veidmainiškai stebisi ir dargi priekaištauja, kad studijų ir mokslo lygis Lietuvoje niekaip nekyla! 

Gandrai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Beje, aš tų kelių šimtų priedo prie algos prokurorams nepagailėčiau, bet tik su viena sąlyga: kad jie, jų šeimos už kiekvieną pridėtą šimtelį užaugintų valstybei … po vaikelį. Juk niekas rimtai nesitiki, kad socialiai atsakingas šeimas traukti tėvynę iš demografinės duobės įkvėps tie trisdešimt eurų, kuriuos vyriausybė dalins kiekvienam vaikui, nepriklausomai nuo šeimos, kurioje vaikas auga, socialinės-ekonominės padėties!?

Dar viena problema, dėl kurios pluša vyriausybė – kad Lietuvoje niekuo gyvu nesumažėtų socialinė atskirtis.

Na, tai kas, kad tiek mūsų nuo Laisvosios rinkos instituto nepriklausomi ekonomistai, tiek ir užsienio ekspertai jau daug metų kritikuoja mūsų valdžią dėl to, jog Lietuvoje – pasibaisėtina socialinė atskirtis, nepadoriai didelis skirtumas tarp didžiausio ir mažiausio atlyginimo. Šiemet kai kuriuose universitetuose tas skirtumas padidėjo iki dešimties kartų: jauno dėstytojo alga (ir tai tik tuo atveju, jei jis dirba pilnu etatu) – 500 Eur., o rektoriaus – 5000 Eur.

Bet vyriausybė to nemato, o protingų ekonomistų patarimų negirdi. Jai, pavyzdžiui, labiau rūpi, kad neišalktų ir taip  keturženkliais skaičiais savo atlyginimus skaičiuojantys prokurorai. Jiems mėnesinį atlyginimą numatoma kelti šimtais (600-800) eurų. Nuo prokurorų savo pretenzijomis pa(si)didinti atlyginimus neatsilieka ir kitų teisėsaugos institucijų darbuotojai: teisėjai, Specialiųjų tyrimų tarnybos tyrėjai ir kt.

Paaugliai prie paminklo Karaliui Gediminui. Slaptai.lt nuotr.

Nežinau, kokiu – dvasiniu, intelektiniu ar biurokratiniu – kurtumu reikėtų aiškinti tą faktą, kad biudžeto autoriai negirdi vos ne mantra tampančio užsienio ekonomistų, ekspertų raginimo mažinti socialinę atskirtį, kuri, jų vieninga nuomone, tampa rimta grėsme mūsų valstybės ateičiai. Priešingai, jie esamą atskirtį savo sprendimais tik dar labiau didina. Pavyzdžiui, pora eurų pakėlė darbo užmokesčio bazinį dydį visiems, todėl tiems, kurių atlyginimas sukosi aplink minimumą, alga padidės vos keliais eurais, o tiems, kurių atlyginimas buvo skaičiuojamas tūkstančiais eurų, dabar jis didės … šimtais.

Kaip atrodo, dėl to skirtumas tarp atlyginimų, socialinė atskirtis padidės ar sumažės? Neabejoju, kad į tą klausimą teisingai atsakys net matematiką prastokai mokantys moksleiviai, todėl tokį Seimo patvirtintą vyriausybės sprendimą kitaip kaip pasityčiojimu iš sunkiai besiverčiančios mūsų visuomenės daugumos pavadinti negalima.

Viena, ką vyriausybė išgirdo ir pritaikė sau iš gerbiamo ekonomisto pastabų, tai jo mintį, jog „šiandien jau nebereikia žmonių, kurie žino daug faktinės informacijos, reikia tų, kurie geba ją interpretuoti“.

Taip mūsų valdžia ir daro: nesigilina į realią padėtį šalyje, užmerkia akis į faktus, o tuos faktus, kurie šiaip taip iki jos prasimuša, interpretuoja taip, kaip patogu jai, valdžiai bei jos liberaliesiems kardinolams iš Laisvosios rinkos instituto. Todėl ir turime, ką turime: lyg ir biudžetas, bet lyg ir ne mums, o kažkokiai kitai, virtualiai, trijų milijonų Lietuvai…

2017.12.18; 04:41

Prof. Andrius Bielskis: dėl didėjančio lietuvių nusivylimo ekonomika ir demokratija reikėtų rimtai sunerimti. Piotro Romančiko (ELTA) nuotr.

Apklausų duomenys rodo, kad Lietuvoje per paskutinius metus nusivylusių šalies ekonomika bei tuo, kaip veikia demokratija, padaugėjo. Lyginant su praėjusių metų gruodžio mėnesiu, 12 procentinių punktų išaugo gyventojų, kurie yra nepatenkinti šalies ekonomika, bei 4 proc. – kaip valstybėje veikia demokratija.

Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorius Andrius Bielskis akcentavo, kad statistika, rodanti, jog nepatenkintųjų šalies ekonomika ir demokratija daugėja ir dabar nusivylusių piliečių yra daugiau nei patenkintų, yra pavojinga ir jau dabar turėtų kelti nerimą. Profesorius akcentavo, kad ši negatyvi tendencija susijusi su keliomis svarbiomis priežastimis: pernelyg biurokratiška ir socialiai nejautria Vyriausybės retorika, valdančiųjų politinio turinio stoka ir skandalais, lydėjusiais Seimą ištisus metus.

Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ lapkričio 20 – gruodžio 4 dienomis vykdytų apklausų duomenys rodo, kad 2017 m. gruodžio mėnesį beveik pusė visų apklaustųjų (46 proc.) manė, kad ekonominė Lietuvos situacija per paskutinius kelis mėnesius pablogėjo. Tuo tarpu tik 13 procentų apklaustųjų nurodė maną priešingai, jų nuomone, ekonominės tendencijos pastaraisiais metais buvo teigiamos. 37 procentams respondentų atrodė, kad ji nepasikeitė.

Nors nepatenkintų demokratijos veikimu Lietuvoje per paskutinius du mėnesius sumažėjo 3 procentiniais punktais, tačiau, lyginant su praėjusių metų gruodžio mėnesiu, patenkintų tuo, kaip veikia demokratija, sumažėjo 4 procentais.

2017 metų lapkričio pabaigoje – gruodžio pradžioje daugiau nei pusė 55 proc. apklaustų šalies gyventojų nebuvo patenkinti tuo, kaip šalyje veikia demokratija, ir tik 37 proc. respondentų išsakė pozityvų vertinimą.

Nepatenkintųjų ekonominiu šalies gyvenimu ir demokratija rodikliai koreliuoja su per metus padidėjusiu nusivylimu bendra padėtimi šalyje. Nusivylusių piliečių skaičius šalyje per paskutinius metus padidėjo12 procentų ir net septyni iš dešimties šalies gyventojų mano, kad reikalai Lietuvoje blogėja.

Tiek šalies ekonomika, tiek tuo, kaip veikia demokratija, dažniau patenkintas yra jaunimas iki 30 metų, didesnes pajamas gaunantys ir miestuose gyvenantys piliečiai bei respondentai, kurie savo politines pažiūras apibūdina kaip dešiniąsias.

Tuo tarpu dažniausiai nusivylę tiek ekonomika, tiek demokratija yra vyresni nei 50 metų piliečiai, mažesnes nei vidutines pajamas gaunantys kaimo gyventojai. Save priskiriantys ideologinei kairei bei Darbo partijos, Tvarkos ir teisingumo ir Lietuvos socialdemokratų partijų elektoratai taip pat yra dažniau nusivylę tiek demokratija, tiek šalies ekonomika.

MRU profesorius A. Bielskis, vertindamas šiuos rodiklius, teigė, kad negatyvios gyventojų nuostatos šalies ekonomikos atžvilgiu yra ganėtinai objektyvios.

„Akivaizdu, kad daugeliui žmonių gyvenimas negerėja, ir tai ypač pasakytina apie iš viešojo sektoriaus pajamų gyvenančius žmones: mokytojus, dėstytojus, pensininkus, gydytojus, valstybės tarnautojus ir taip toliau. Jų pajamos nedidėjo, todėl natūraliai atsiranda ir nusivylimas tiek politika, tiek ekonomika“, – pažymėjo prof. A. Bielskis.

Ieškodamas per metus padidėjusio nusivylimo priežasčių, MRU profesorius skeptiškai įvertino „valstiečių“ per metus nuveiktus darbus.

A. Bielskis teigė, kad prie nusivylimo prisidėjo iš Vyriausybės sklindanti komunikacija. Profesorius akcentavo, kad „S. Skvernelio komunikacija buvo tipiško liberalaus, biurokratiško politiko komunikacija.“ Profesorius pabrėžė, kad, jo nuomone, S. Skvernelis nesugebėjo parodyti esąs socialiai jautrus.

A. Bielskis taip pat neatmetė galimybės, kad prie nusivylimo prisidėjo ir visus metus Seimą lydėjusios intrigos. Skandalas dėl Gretos Kildišienės ir Ramūno Karbauskio santykių, įtarimai korupcija Artūrui Skardžiui ir t.t. turėjo nemažai įtakos padidėjusiam visuomenės nusivylimui demokratija.

Pensininkams belieka pasikarti. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau, pabrėžė MRU profesorius, visus šiuos skandalus buvo galima užglaistyti, jei būtų buvęs pasiūlytas politinis turinys. „Politinio turinio nėra daug, todėl ir skandalai tapo svarbesni“, – pabrėžė A. Bielskis.

Todėl, anot jo, didžiausios nusivylimo demokratija priežastys slypi nesugebėjime tinkamai organizuoti šalyje vykstančių ekonominių procesų. Žmonės, kalbėjo A. Bielskis, matydami, kad politikai tinkamai nereaguoja ar nesugeba reaguoti į ekonominius iššūkius, savaime nusivilia ir politika, ir demokratija. „Tai yra pavojinga,“ – pabrėžė profesorius. Jei nepasitenkinimo demokratija tendencijos išliks panašios, atkreipė dėmesį prof. A. Bielskis, yra dėl ko sunerimti.

Apklausa vyko 2017 m. lapkričio 20-gruodžio 4 dienomis. Tyrimo metu apklausti 1108 Lietuvos gyventojai (15 metų ir vyresni), apklausa vyko 117 atrankos taškų. Apklaustųjų sudėtis atitinka 15 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų sudėtį pagal lytį, amžių, išsimokslinimą, tautybę, gyvenvietės tipą. Apklaustų žmonių nuomonė rodo 15 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų nuomonę. Tyrimų rezultatų paklaida – iki 3 procentų.

Ši apklausa yra Lietuvos naujienų agentūros ELTA ir Lietuvos ir Didžiosios Britanijos rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos Tyrimai“ bendras projektas.

Eltos korespondentas  Benas Brunalas

2017.12.28; 09:41

Kas laukia mokesčių mokėtojų 2018-aisiais – pagrindinė aktualija, kurią narstė šią savaitę „pozicionieriai“ ir jų lyderiai Seime.

Mokesčių pertvarkos prologas, taip kartais apibūdinami numatomi mokesčių pakeitimai, leidžia kelti klausimus, ką rasime visoje „Reformų Biblijos pagal policininką Saulių“ knygoje ir skatina pasvarstyti, kokie politiniai tikslai ir motyvai lemia būtent tokį prologo turinį bei jo pristatymą prie Juozapinės kalno susirinkusiems piliečiams.

Gyvemimas Lietuvoje tikrai labai brangus. Slaptai.lt nuotr.

Atsakymai, kas laukia – prieštaringi, o tam tikra prasme, net iracionalūs, nes niekas dorai ir nežino, kas laukia. Jei kalbant apie 2018 metus – tai pagrindiniai atsakymai yra 3 ir jie pakankamai tikslūs: laikinas pajamų padidinimas skurdžiausiai uždirbantiems žmonėms (neapmokestinamų pajamų dydžio (NPD) padidinimas iki minimalios algos dydžio); daugumai gaunančiųjų vidutines pajamas (Lietuvos masteliais) – mokesčių padidinimas (15 proc. PVM tarifas šildymui); gerovės padidinimas daugiausiai uždirbantiems žmonėms (120 vidutinių darbo užmokesčių per metus „Sodros“ įmokų lubų nustatymas).

Šie mokestiniai pokyčiai reikšmingi, bet neesminiai ir bemaž nieko neatskleidžia, kokia mokestinė politika bus vykdoma toliau. Geriausiu atveju jie tik parodo, kad valdančioji koalicija neturi realių planų, kokiu būdu sieks, kad gyventi Lietuvoje būtų geriau, verslo aplinka pagerėtų, dirbantieji gautų orų, tegu tik ir Lietuvos kontekste, atlygį, kad vystytųsi tokia laisva rinka ir konkurencija joje, kuri skatintų ir kainų mažėjimą, o ne tik didėjimą.

Gražu, bet tik piliečių mažumai

Mokesčių pertvarkos prologe užtinkamos žinios reiškia, kad prezidentės įvardinto „reformų ledlaužio“ kryptis mokestinės politikos srityje išlieka nežinoma. Todėl gan sudėtinga atsakyti ar teisingi, ar klaidingi dabartiniai sprendimai, nes anot Seimo narės, ekonomistės Ingridos Šimonytės, jie nesuprantami, dažnai iš viso neaišku, kam reikalingi. 

Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Slaptai.lt nuotr.

„Jeigu pirminį variantą (mokesčių pakeitimų paketo) palygintume su Kalėdų eglute, ant kurios taip gal eklektiškai buvo prikabinta visokių žaisliukų, kurie tarpusavyje nelabai derėjo, tai dabar dalis tų žaisliukų nuimta, dalis pakeisti kitos spalvos, bet tokiais pačiais, tad eklektikos pojūtis liko tas pats – mokesčių reformos kaip nebuvo, taip ir nėra“, – Seimo audito komiteto vadovės žodžius cituoja „Lietuvos žinios“.

Pats vyriausybė vadovas Saulius Skvernelis gan pompastiškai pristatė, kad šiais metais Seimo rudens sesijoje numatomų priimti mokestinių sprendimų tikslas – pagerinti padėtį skurdžiausiam visuomenės sluoksniui, mažiausiai uždirbantiems. Tiesos tokiame pasakyme yra, tačiau tik perkaičius pirmąjį iš reikšmingesnių numatomos mokesčių reformos punktų. Jeigu skaityti antrąjį, o ypač trečiąjį, toks S. Skvernelio postringavimas atrodo cinišku – premjeras gerina padėtį skurdžiausiam visuomenės sluoksniui, kurdamas didesnės gerovės sąlygas pačiam turtingiausiam visuomenės sluoksniui, įvesdamas „Sodros“ mokesčių lubas.

Kokiu būdu tai taps gerove skurdžiausiems, taip pat tiems, kurių pajamos mažės dėl padidinto PVM už šildymą, sunku suvokti, net ir kelis kartus perskaičius S. Skvernelio išplatintą tekstą žiniasklaidai, kur jis iš tiesų bando įrodyti, kad gerovės kūrimas socialinės sanklodos viršūnėje esančiai grupei yra geriausias būdas kurti visuotinę socialinę gerovę valstybėje. Įdomu. Prie premjero teksto akivaizdžiai padirbėjo talentingi komunikacijos specialistai, bet galai nesueina.

Prioritetas – elitas

Kokie premjero prioritetai? Mokesčių pakeitimų akcentus tik formaliai sukeitus vietomis ir pirmuoju punktu įrašius trečiąjį (vietoj NPD padidinimo – Sodros lubas), matytume tokią Lietuvos ateities viziją – gerovė šalies elitui. Jeigu iš numatomų veiksmų daryti logiškas išvadas – gaunamas keistas rezultatas – premjeras stengiasi palaikyti socialinę atskirtį. Nejau jis iš tiesų to siekia? Tačiau būtent tokia išvada darytina, nes padidinus pajamas mažiausiai uždirbantiems, lygiagrečiai pajamos didinamos ir daugiausiai uždirbantiems, kad ta socialinė atskirtis neduok Dieve nesumažėtų.

Premjero postringavimai apie tai, kad pajamos esą didinamos remiantis vidiniais valstybės rezervais, pajamų perskirstymu ir pan., o ne atimant iš vienų ir atiduodant kitiems, niekų vertos. Jei tokių pajamų atsiranda mažinant darbo vietas, kaip urėdijų reformos atveju, nereikėtų pamiršti, kad čia taip pat galioja „davimo – atėmimo“ principas. Vieniems duodama daugiau, bet iš kitų atimama viskas, jeigu darbas buvo vienintelės jų pajamos. Jokios komunikacijos priemonių vingrybės, interpretacijos ir grožybės šios nuogos tiesos nei aprengs, nei paslėps jos gėdą.

Bloga išvada – geriausia išvada

Numatomų mokestinių pertvarkų apibūdinimas – tai, kad jie atskleidžia tik reformatorių kompetencijos ir patirties stoką, nežinojimą, fatališkus atsitiktinumus ir pan. – yra geriausia, kokia šioje situacijoje ir tegali būti išvada ir ko Lietuva gali tikėtis. Nes yra vilties, kad reformų architektai įgis laikui bėgant kompetencijos, patirties, kitą kartą atsitiktinumų veiksnys bus valstybės piliečiams palankesnis. Tik bėda, kad tokią viltingą išlygą belieka užbaigti žodžiais – „tikėkite broliai ir seserys“.

Policijos automobilis. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau visi puikiai suprantame, kad premjeras ne Dievas, o tik buvęs policijos komisaras, kurio „Biblija“ ir pasaulėžiūra aprašyta policijos statute. Netgi politinių pažiūrų jis neturi keliaudamas nuo partijos prie partijos, ten, kur karjera geriau klostytųsi, o ne pas tuos, su kuriais vertybiniai pasirinkimai suveda.

Jeigu išvadas darysime remdamiesi logika ir faktais, o ne fatališkų aplinkybių veiksniais – tai realybė 2018 m., o ir vėliau laukia žiauri – premjeras siekia išlaikyti stabilią socialinę atskirtį, mažinti darbo vietas, skatinti emigraciją.

Išganymas kainų kilimui – naujas prekybos tinklas

Kainos – dar vienas visuomenės skausmingai patiriamų „laisvos rinkos“ pasekmių veiksnys – didės. Kadangi premjeras nežino, kaip jas sumažinti (galbūt to ir nesiekia, nes nelaiko aktualia problema), tačiau ir neketina specialiai kainų didinti, tad atsikrato atsakomybės paaiškindamas, kad kainas reguliuoja laisva konkurencija, o valdžia šiuo atveju bejėgė.

Iš tiesų laisva rinka kartais kainas reguliuoja – tai matome telekomunikacijos paslaugų kainų atveju, tačiau kokios dar didesnės konkurencijos tikimasi prekybos sektoriuje – atviras klausimas. Ar dar reikalinga, kad į Lietuvą ateitų 6 ar 7 -as prekybos tinklas, nes 4 – 5-i konkuruoja nepakankamai? O gal vis dėlto pakankamai? Besidžiaugdami, kad atėjo „LIDL‘as“, nutylime, kad išėjo „Prisma“, jungiasi „Rimi“ ir „Iki“ tinklai ir, kad tokie veiksmai mažėjimo, o ne didėjimo linkme produktų kainų lentynose nepaveikia. Tad ir 10-o naujo prekybos tinklo atėjimas gali tiek ir tereikšti, kad 4 prekybos tinklai išėjo ir tiek pat atėjo, t.y. pasikeitė prekybos tinklų prekės ženklų savininkai, o ne atsirado daugiau „laisvos rinkos“ ir padidėjo konkurencija.

Konkurencijos tarnyba konkurentų neturi

Ar tikrai valdžia bejėgė, nežino ką daryti, o gal tyliai pritaria tokioms tendencijoms?  Atsakymai ir sprendimai nėra paprasti. Tai, kad premjeras pareikšdamas, jog Lietuvoje kainos niekada nebus tokios, kaip Lenkijoje, tik paruošia dirvą „gerajai žiniai“ – informacijai apie mokesčių pertvarkos pirmąjį punktą, NPD prilyginimą minimaliai algai – ir tuo pačiu atsikrato atsakomybės, nieko pozityvaus apie valstybės strateginio valdymo kokybės pagerėjimą nepasako. Ko gero pokyčių vyriausybėje ir nereikėtų laukti, nes norint valstybę valdyti geriau, reikia bent jau stengtis, tuomet ir piliečiai bent jau pripažintų, kad neišeina, sudėtinga, „krizė“, o atsakomybės kratymasis jokios vertės nekuria ir pasitikėjimo vyriausybe neprideda.

Kalvarijų turgavietė. Slaptai.lt nuotr.

Nejau premjeras pamiršo, kad vyriausybė be mokesčių turi ir instituciją, Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybą, kuri turėtų kainų administravimo sąžiningumo priežiūra užsiimti. Gerai ar blogai dirba Konkurencijos taryba, pakankami ar ne jos įgaliojimai, galimybės, uždaviniai ir teisinės priemonės vykdyti ne kosmetinius pasižvalgymus rinkoje, kai yra gaunamas piliečių skundas ir vienpusiški kainų pokyčiai pradeda akis badyti – tarsi niekam iš valdančiųjų būtų neįdomu.

Seime – nauji žmonės, gal ne visi ir žino, kad tokia Konkurencijos taryba iš viso egzistuoja, tačiau vyriausybė turėtų žinoti, juk ir biudžeto asignavimų institucijai skyrė. Jei ką nors keisti ir yra sudėtinga, vis dėlto diskusija apie tai būtų nuoseklus rinkiminių Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pažadų vykdymo pradžios ženklas, tačiau ženklai, kuriuos rinkimų laimėtojai rodo, reiškia ką kita – pastangų ką nors daryti šia kryptimi nebus.

Kainų burbulo problemą mato bankininkai, bet ne vyriausybė

Kainų didėjimo pagrįstumo klausimai žymiai aktualesni žymiai didesniam skaičiui piliečių, nei gamtos turtų (miškų) eksploatavimo padidinimas. Kad prekių ir paslaugų kainų karuselės pagreičio didėjimas yra rimta problema ir kad tampame brangia valstybe su mažais atlyginimais, kalba jau ne tik visuomeninės opozicijos atstovai, į kurią dėmesio stengiamasi nekreipti, bet solidžių bankų solidus analitikai – Gitanas Nausėda, Nerijus Mačiulis ir kt. 

Lietuvos bankas

Receptų bankininkai nepasiūlo, komercinės finansų įstaigos analizuoja savo turimus duomenis, mato situaciją bei tendencijas ir ją pristato visuomenei. Visuomenės nariai elgiasi įvairiai – dalis priima apatiškai ir susitaiko, tačiau kita dalis priima sprendimus ir emigruoja. Tai natūralios žmonių reakcijos, gyvenimo padiktuojamų prioritetų pasirinkimas, tačiau vyriausybė padaro tik vieną gestą – pareiškia, kad ji už tai neatsakinga, nes ir prioritetų ji neturi.

Premjero postringavimai apie laisvą rinką ir mąsto ekonomiką, kuri esą ir lemia mažesnes kainas Lenkijoje, išties atskleidžia ne tik visišką vyriausybės bejėgiškumą, tačiau leidžia pažvelgti ir į ateitį.

Kainos kils, emigracija didės, tad vartotojų skaičius mažės ir mąsto ekonomijos poveikis rinkai vis labiau bus neigiamas, dėl to kainos kils – užburtas ratas suksis. Vyriausybei dėlto galvos neskauda – tai neprioritetinė jos užduotis, galbūt iš viso ne užduotis.

Ar vyriausybė – infantili?

Kad pelnas išlieka svarbiausiu ir iš esmės vieninteliu verslo tikslu – natūralu. Grėsmės, kad į jį bus pasikėsinta, pelno gavėjai nejaučia. Vyriausybė tokią jų teisę ir valią pripažįsta ir premjero lūpoms informuoja, kad nesikiš.

Tai, kad šį verslo sektorių perspėja bankininkai – rimtesnis argumentas, tačiau kai valstybėje bendros mokestinės politikos nėra, o vyriausybė iš esmės atstovauja stambaus verslo interesams, prognozės nedžiuginančios. Pavieniui niekas su kainų kilimu nekovos, pelnų maržų tikrai nesimažins, o priešingai, bandys išspausti viską, kas įmanoma, tam atvejui, jei kainų burbulas pūsis ir, kaip nutinka su visais burbulais, sprogs, tad siekiama, kad tam laikui kuo daugiau turto būtų sukaupta.

Kitaip tariant, kainų kilimo spiralė suksis ir kils į viršų ne tik dėl „konkurencijos“, bet ir dėl „ kainų burbulo“ sprogimo ateityje grėsmės. Vyriausybė šiame sektoriuje, anot premjero, neturi jokių galių ir jokių svertų.

Lyderių kopijos

Apie socialines bėdas valstybėje mokesčių pertvarkų kontekste praėjusią savaitę postringavo ne tik premjeras. Neatsiliko ir kiti Valstiečių ir žaliųjų politinio darinio lyderiai. Atsiskleidė jie tą patį. Valstiečių ir žaliųjų sąjunga kaip nežinojo, taip ir nežino, ką su gauta valdžia daryti ir atlieka tik vyriausybės vadovą aptarnaujančio personalo vaidmenį. 

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje – Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis

Iš vyriausybės vadovo lūpų skleidžiamas žinias, kuriose išlieka tik vienas nekintantis matmuo – prieštaringumas, „Copy paste“ principu, tik neapdorotas komunikacijos specialistų, tiražavo Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis „Žinių radijo“ laidoje „Pozicija“ paaiškindamas, kad kainų kilimas neturi įtakos emigracijai, kainų ir atlygimų santykis pas mus normalus lyginant su kitomis valstybėmis, PVM šilumai padidinimas (vasarą!) padidino infliaciją, o PVM nors nesureguliuotų kainų, tačiau sumažinti jį iki 2008 m. buvusių 18 proc., jei valstybės finansai tai leistų, esą, būtų galima. 

Išklausius tokių prieštaravimų rinkinį, sugebėtą pažerti per kelias radijo laidos minutes, apima nejaukus jausmas. Peršasi išvada, kad Seimo pirmininkas su mokesčių politika susiduria pirmą kartą. Jei jis būtų tik Aleksandro Stulginskio universiteto Agronomijos fakulteto profesorius, tokie žmogaus pasamprotavimai apie mokesčius būtų visai įdomūs, bet kai taip svarsto trečias valstybėje asmuo, belieka tikėtis, kad Seimas, geriausiu atveju, mokesčiais neužsiims, nes jei užsiims – bus didesnių bėdų.

Ką veikia patyrę Seimo socialdemokratai?

Ko gero valdančiosios frakcijos politikai jau suvokia, kad išties kartais geriau ir neliesti tų dalykų, kurių nesupranta, tad savo ruožtu taip pat nusiima atsakomybę perleisdami ją premjerui. Viskas lyg ir gerai, nes vyriausybės vadovas tuo ir turėtų užsiimti, valstybės aparatas ruošti projektus, teikti juos svarstyti Seimo nariams, pastarieji keltų rankas ar spaustų mygtukas, komitetuose treniruotųsi, kad netyčia mygtukų nesumaišytų ir tą ranką, kurios reikalauja premjeras, pakeltų.

Tačiau S. Skvernelis vargu ar laikytinas Valstiečius ir žaliuosius atstovaujančiu lyderiu. Partijos sąraše jis buvo kviestinis asmuo, tad kaip atėjo į partiją, taip pasikeitus aplinkybėms išeis arba tie patys valstiečiai susivoks, kad ne viskas, kas gerai premjerui, gerai ir jiems. Politiką formuojančios komandos Seime iš valstiečių tarpo nesimato, nebent politika užsiimtų mažesnieji koalicijos partneriai – socialdemokratai.

Premjerą partinės priklausomybės nesaisto ir jis kuo toliau, tuo labiau perima iniciatyvą atstovauti visus valdančiuosius, įsijaučia į visos koalicijos vado vaidmenį. Mokesčių reforma taip pat pristatyta kaip vyriausybės darbo rezultatas. Tačiau ar tik jos? Prieš pristatant numatomus mokesčių pakeitimus dar vyko koalicijos partnerių derybos – tai reikštų, kad pristatomi pakeitimai yra ne tik Vyriausybei, Valstiečių ir žaliųjų politiniam dariniui, tačiau ir socialdemokratams priimtini.

Socialdemokratai laimi, bet jų nesimato

Derybų metu įtampos nekilo. Priešingai. Pasirodo, kad Ramūnas Karbauskis buvo teisus aiškindamas, jog koalicijoje Seime valstiečiai su socialdemokratais puikiai sutaria ir darniai kartu darbuojasi. Darna priimant sprendimus dėl mokesčių – būtent tokį valstiečių ir žaliųjų partijos vadovo įvertinimo teisingumą ir pademonstravo.

Kokios buvo išankstinės derybinės pozicijos, plačiau viešinta nebuvo, tad tenka remtis rezultatu. O jis reiškia tą patį, tik atsakomybė bendra – socialdemokratai taip pat yra gerovės socialiniam elitui valstybėje šalininkai, t. y. ir jų politinius prioritetus galima skaityti ne nuo pirmo punkto prie trečio, bet atvirkščiai. Tokia interpretacija ne iš piršto laužta. Socialdemokratų atstovas Ūkio ministras Mindaugas Sinkevičius pasidžiaugė, kad buvo atsisakyta minties naikinti lengvatinį PVM apgyvendinimo paslaugoms ir pasiektas kompromisas, – rašoma „Lietuvos ryte“.

Kad PVM lengvata apgyvendinimo paslaugoms socialdemokratams svarbi dar nuo Kristinos Brazauskienės valdyto „Draugystės“ viešbučio laikų – jokia paslaptis. Tačiau, kaip tokios mokesčių sistemos išlygos „laimėjimas“ atspindi socialdemokratų deklaruojamas vertybes – sudėtinga būtų paaiškinti. Ko gero, tai reiškia, kad Seimo socialdemokratai palengva integruojasi į beveidį Valstiečių ir žaliųjų politinį darinį, kurio išraišką viešumoje matome nepartinio jų vadovo S. Skvernelio asmenyje.

Nepavykusios ir pavykusios intrigos

Socialdemokratams išsaugoti veidą leido tik tai, kad šiose koalicijos derybose nedalyvavo partijos pirmininkas Gintautas Paluckas. Kad toks jo sprendimas buvo išmintingas, atspindi ir jo partijos kolegų socialdemokratų frakcijos Seime, ir koalicijos partnerių Valstiečių ir žaliųjų su savo premjeru reakcija. Ir savi, ir svetimi buvo nepatenkinti ir dėl Socialdemokratų partijos pirmininko elgsenos sutartinai niurnėjo. Intriga nepavyko, socialdemokratams ateityje priekaištauti, kad jie „keičia nuomonę“, bus sudėtingiau, nes susitarė iš esmės ne dvi politinės jėgos – Socialdemokratų partija su Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, bet vienos politinės jėgos frakcija su vyriausybe.

Valstybinė mokesčių inspekcija. Slaptai.lt nuotr.

„Sklandžiai ir darbiai“ susitarė todėl, kad abi pusės buvo suinteresuotos. Socialdemokratų frakcijos Seime nariai suinteresuoti postais vyriausybėje ir Seime, viešbučiais, valstybės visuomenės elito gyvenimo sąlygomis, o Vyriausybė suinteresuota išlikti.

Mažumos vyriausybė S. Skverneliui mažiau patraukli idėja, nes policijos statute įtvirtintas hierarchinis valdymo modelis jam nebetiktų. Premjeras, lakstantis prašyti paramos tai pas vienus, tai pas kitus, tvirto valstybės valdytojo įvaizdį greitai sugriautų.

Nors valstiečiai ir žalieji pagąsdino mažesniuosius koalicijos partnerius pademonstruodami, kad jei pastarieji turės savo nuomonę ir kažkokių pageidavimų, koalicijos sutartį nutrauks patys valstiečiai ir susitars su Lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcija, tačiau toks scenarijus mažai tikėtinas. Net S. Skvernelis turėtų suprasti, kad stojęs vadovauti Lietuvos valstybei valdomai valstiečių, žaliųjų ir lenkų poliniam dariniui, svajones apie tai, kad galės mesti Vyriausybės vadovo malones ir pretenduoti į dar didesnes malones Daukanto aikštės rūmuose per 2019 m. vyksiančius Prezidento rinkimus, tektų pamiršti. Toks Lietuvos valstybę valdantys politinis darinys net abejingiausiems rinkėjams labiau asocijuotųsi su nakties sapno košmaru nei su svajonių  – profesionalų vyriausybe.

Visi keliai veda į Katinų kaimą

Nors ne visos iš pirmo žvilgsnio fantasmagoriškos alegorijos yra nerealios. Esame rašę apie Valstiečių ir žaliųjų viziją – plynus laukus, į buvusias kolūkių fermas išbarstytas po visą Lietuvą (tik ne Vilniuje) iškeldintas vyriausybės įstaigas ir ministerijų departamentus. Atrodė – nerealu. Tačiau Aplinkos ministras Kęstutis Navickas prakalbo, kad ta vienintelė po urėdijų reformos likusi institucija (įmonė ar urėdija), galėtų būti įkurdinta Katinų kaimo mokykloje Panevėžio rajone.

Stebint valdančiųjų iniciatyvas, vadinamąsias reformas, išties retkarčiais norisi rekomenduoti – gal tame Katinų kaime yra koks išlikęs kolūkio garažiukas, tinkamas vyriausybės aparatui įsikurti. Gal apylinkėse kur nors stūkso gyvulininkystės komplekso rūmai yra tinkami parlamentiniam darbui ir vyriausybę aptarnaujančio personalo kabinetams?

Paprastai tuose kompleksuose gardelių būdavo daugiau nei 141, tad išsitektų. Fantasmagorija, tačiau apie ką daugiau belieka galvoti stebint valdančiųjų politinius viražus ir sunkaus, jau bemaž metus besitęsiančio, darbo rezultatus, kuriuos pailiustravo, kad ir minėtas mokesčių reformos kūrinio prologas.

Juodasis humoras irgi juokingas. Gal išties dūsauti, kad valstybėje blogai ir tik blogiau, skursta žmonės ir išsibėgioja po platų pasaulį, socialinė atskirtis didėja, kainos kyla – neverta. Užtat Katinų kaimo garažo teritorijoje sparčiai vyksta pastatų renovavimo darbai, į vyriausybės aparato vadovo kabinetą jau atneštos naujos staklės, programuotojai derina įrangą, nes staklės modernios, dalį funkcijų vykdys robotai. Ūkio sektoriaus vadas kalvėje apžiūri žaizdrą, nes rankos jau puslėtos ir prakaitas veidą išmušė.

Gražu, vasara, dar vis tęsiasi 40 dienų trukmės Seimo narių atostogos, bet rudenį kaime gali užvirti chaosas, nes į Katinų kaimelio pieninę bus perkraustomas Pasienio tarnybos departamentas su kinologais ir tarnybiniais šunimis. Vietiniai gyventojai kraipo galvomis ir platina gandus, kad nekilnojamojo turto kainos kaimelyje jau pakilo 2000 kartų.

2017.08.06; 05:32

Pirmieji vaiko žingsniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Didžiausius visuomenės ir valstybės skaudulius atveria vaikų mirtys, jos priverčia susimąstyti, kokioje situacijoje yra visuomenė, šeima, socialinė sistema.

Norėtųsi tikėti, kad tokie visuomenę sukrečiantys, rezonansiniai įvykiai ne tik iššaukia nevalingą ašarą dažno iš mūsų akyse, bet pasiekia ir tuos, nuo kurių priklauso sprendimai, galintys pakeisti padėtį.

Lietuvoje tokie įvykiai nėra dažni, bet jie nutinka ir kaip žemės drebėjimas supurto visuomenę, po supurtymo atsakingos institucijos suūžia kaip apdūmytas širšių lizdas, prasideda kaltų ieškojimas, tarnybiniai patikrinimai, įvyksta vadovaujančių kėdžių turinio rokiruotė, koks nors žemiausio rango tarnautojas tampa atpirkimo ožiu, politikai garsiai šūkauja, o interesų grupes atstovaujantys lobistai pritempia įstatymo projektą, kuris, neva, bus panacėja ir su audringais aplodismentais, apkvaitę, kaip musės rudenį, seimūnai, jį priima.

Prieš dešimtmetį viena socialinių ir psichologinių problemų prispausta moteriškė nužudė du savo sūnus. Prieš pusantrų metų, Kėdainių rajono Saviečių kaime, socialiai degradavusi šeima sumetė savo mažamečius vaikus į šulinį. Prieš pusmetį Lietuvą sukrėtė 4 metukų Mato istorija, kai nuo narkotikų apsvaigę, socialinių įgūdžių stokojantys, vaiko motina ir patėvis jį kankino ir šaltakraujiškai nužudė už tai, kad jis negalėjo taisyklingai ištarti skaičių pavadinimų. Šie įvykiai buvo plačiai nušviesti žiniasklaidoje, visuomenė, apsiginklavusi šlapiomis nuo ašarų nosinaitėmis, baltų gėlių puokštėmis ir pliušiniais meškučiais dalyvaudavo vaikučių pakasynose, politikai priiminėdavo ne padėtį gerinančius, bet kaip tik bloginančius įstatymus, kurie dar ateityje sukels ne vieną tragediją. 

Senelis ir anūkai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O reali, radikali pagalba šeimoms taip ir dulka abejingų valdininkų stalčiuose, teisinantis pinigų stygiumi biudžete ir „pagalbos didinimu“ socialinės atskirties šeimoms. Tos iki skausmo įgrisusios frazės labai susišaukia su sovietinių laikų veikėjų lozungais apie „greitai ateisiantį šviesaus komunizmo rytojų“ ir „tarybinės liaudies prašymu pakeltas maisto produktų kainas“… O kaip sakė dar senovės arabai „šunys loja, o karavanas juda tolyn…“ 

Ivano Berladino iš Liepojos istorija  – tai vienas skaudžiausių šių metų Latvijos įvykių. Liepos 1-osios dienos rytą, Ivanas, berniukas iš vienos daugiavaikės  Liepojos šeimos išėjo žaisti į lauką. Prabėgus parai jo motina kreipėsi į policiją, kad dingo vaikas. Pradžioje buvo apklausti visi kaimynai, giminaičiai, patikrintos ne toli esančios žaidimų aikštelės, žalieji masyvai, apleistos statybvietės, bet pastangos buvo bevaisės. Tada buvo sukeltos papildomos policijos pajėgos, kariuomenė, savanoriai ir daugybė aktyvių piliečių, vaiko paieškos buvo vykdomos visoje Latvijos teritorijoje, buvo kreiptasi pagalbos ir į Lietuvos institucijas.

Deja, vaikas atsirado tik liepos 11 dieną, po dešimt dienų trukusios paieškų operacijos, miręs. Jo atšalusį kūnelį gelbėtojai rado maždaug 12 km nuo jo namų esančiame Liepojos priemiesčio miške, nors oficialūs medicininės ekspertizės rezultatai dar nepaskelbti, pirminė versija – vaikas mirė iš bado ir išsekimo. Sunku protu suvokti, Europoje XXI amžiuje randamas iš bado miręs vaikas, bet tai yra tiesa.

Pasirodo vaiko paieškos vyko ne ta linkme ir tik ištyrus daugiau kaip 250 GB video duomenų iš Liepojos autobusų parko pateiktų autobusų kamerų įrašų buvo pastebėta berniuko kepurė, kai jis įlipa į autobusą, netoli nuo savo namų esančioje stotelėje Liepojos centre ir išlipa miškingame, menkai apgyventame priemiestyje. Kyla natūralus klausimas – kokioje visuomenėje gyvename, jei 5 metukų berniukas vienas įlipa į miesto autobusą, važiuoja keliolika stotelių ir vienas išlipa priemiestyje, kur stotelėje jo niekas nepasitinka. Norisi paklausti autobuso vairuotojo ir kartu važiavusių keleivių – iš kur toks abejingumas?

Kitas, ne mažiau svarbus klausimas, kodėl mama apie vaiko dingimą pranešė tik praėjus parai? Vėliau tyrimas parodė, kad Vania (mažybinis vardo Ivanas trumpinys) dažnai vienas keliaudavo autobusu, į darželį jis irgi važiuodavo miesto autobusu keletą stotelių. Ivanas buvo savarankiškas ir bendraujantis vaikas, jis mėgdavo lankytis įvairių labdaros ir religinių organizacijų renginiuose, ten gaudavo saldainių, namie su alkoholio priklausomybės kamuojama motina ir smurtauti bei nusikalsti linkusiu patėviu jis beveik nebūdavo. Remiantis preliminaria informacija, kurią nustatė ekspertai, vaiko gyvybė užgeso liepos 7 dienos vakare, o liepos 5-ą netoli vaiko kūno radimo vietos esančio vienkiemio gyventojai girdėjo miške vaiką šaukiantis mamos, bet nekreipė į tai dėmesio.

Motina su kūdikiu ant kelių. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Latvijos policijos viršininkas Intas Kiuzis tą dieną, kai buvo rastas Ivano kūnelis, surengė spaudos konferenciją ir sunkiai tramdydamas ašaras, šis pusamžis vyras pasakė: „Vania gyveno vienas ir mirė vienas…“ Ir po to pasidalino mintimi, kad situacija tikrai stebinanti, kad užsitęsus paieškoms, kai buvo kreiptasi pagalbos į visuomenę 4000 žmonių, metę savo kasdieninius reikalus prisijungė prie visuotinės paieškų operacijos, o kasdien vieną miesto autobusais važinėjantį keturių metukų (tik prieš porą savaičių iki savo dingimo dienos jis buvo atšventęs savo 5-ąjį gimtadienį)  vaiką neatkreipdavo jokio dėmesio.

Šio įvykio atgarsiai dar netyla Latvijos viešojoje erdvėje, parlamente svarstomi įstatymų pakeitimai dėl vaikų nepriežiūros, Ivano mamai ir patėviui pareikšti įtarimai, tiriama ar policija dirbo efektyviai ir kaip sužadinti Liepojos miesto autobusų vairuotojų socialinę atsakomybę ir pastabumą. Bet tam, kad būtų pasiektas rezultatas neužtenka lozungų ir vienadienių tyrimų, tam reikia radikalių sprendimų, nes mirštantys vaikai tai radikalus iššūkis visuomenei ir valdžiai.

Šio straipsnio autoriui praeito amžiaus dešimtajame dešimtmetyje teko keletą metų savanoriauti visuomeniniuose projektuose, teikiant pagalbą vaikams iš gatvės. Organizuodavome jiems keletą stovyklų per metus, kur jie galėtų žaisti ir pabūti vaikais. Gatvės vaikai, tai vaikai, kurie bijodami girtų tėvų ir patėvių smurto nakvodavo bananų dėžėse, jie būdavo reikalingi tik savo jaunesniems broliukams ir sesutėms, kuriuos dažnai gelbėdavo nuo šalčio ir bado.

Šie vaikai rūkyti pradėdavo 4 metukų, vietoje mamos pasakų ir lopšinių įtakotų sapnų, mėgaudavosi acetoninių gumos klijų sukeltomis haliucinacijomis, jų vaikiškas išradingumas atsiskleisdavo ne dėliojant „puzzle“ dėliones, bet kraustant nuo girtumo „nulūžusio“ benamio kišenes, o sudėtingesnius garsus ištarti jiems padėdavo ne logopediniai pratimai, bet vyresnių draugų parodyti būdai riebiai nusispjauti arba dar riebiau nusikeikti. Tais laikais, mes, moksleiviai ir studentai iš visuomeninių organizacijų, negalėjome įtakoti esminių pokyčių, mes tik suteikdavome gatvės vaikams tam tikras atostogas, kurio būdavo atokvėpis nuo žiaurios kasdienybės, tos minutės, kuriose jie galėdavo pasijausti vaikais, pasvajoti, pabūti tikroje vaikystėje, kurią iš jų atėmė likimas, norisi tikėti, kad tos stovyklos liko jų atmintyje ir suteikė jiems jėgų nežmoniškose sąlygose išlikti žmonėmis.

Tam, kad tokių istorijų būtų kuo mažiau privalo būti vykdomi esminiai pokyčiai šeimos politikoje. Turi augti normalios šeimos autoritetas visuomenėje, pagarba tėvystei ir motinystei. Valstybė turi pasirūpinti, kad žmonės turėtų darbo ir galėtų išlaikyti savo šeimas, reikia ryžtingai nutraukti bet kokią piniginę paramą savo vaikais nesirūpinantiems asocialiems asmenims. O mes, paprasti piliečiai turime nebūti abejingi ir tapti bendruomenės dalimi, domėtis kas darosi aplinkui. Stipriose bendruomenėse nemiršta vaikai, o tai daug didesnis pasiekimas, nei BVP augimas ar MMA augimas…

2017.07.27; 07:14

Jau pradėdamas eiti premjero pareigas 2012 m. pabaigoje Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius nenorėjo aiškiai įvardinti, kodėl jis nori būti vadovu, ką jis nori pasiekti, ką pagerinti, kaip pasikeis šalis po jo valdymo. 

Seimo narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.
Seimo narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.

Kai negali suformuoti tikslų, tai sunku pasiekti ir rezultatų. Dabar, praėjus 4 metams, nelabai yra kuo pasigirti. Visos didžiosios problemos, kurios šalį kamavo anksčiau, tokios pat aktualios ir dabar, o greta jų, atsirado ir naujų.

Ekonomika stagnacijoje

Lietuva jau 26 metus nepriklausoma valstybė, jau daugiau nei 10 metų esame Europos Sąjungos nariai, bet reikia pripažinti, kad ekonomika dar toli ne tokia, kaip norėtume. Ekonomistai vardina priežastis: trūksta investicijų, nekonkurencinga mokesčių ir skatinimo sistema, nepritraukiami ir neišsaugojami talentai, sudėtinga „protų“ imigracijos tvarka ir t.t.

Ar per šiuos 4 metus pasiekta pažanga bent vienoje srityje? Ne, ir toliau velkamės ES ekonomikų uodegoje. Per paskutinius metus BVP augimas sulėtėjo iki kelių procentų, o to akivaizdžiai negana norint pasiekti Vakarų Europos lygį. Buvusio ministro Dainiaus Kreivio laikais investuoti buvo kviečiami savo srities lyderiai, kaip „Barclay‘s“ ar „Western Union“. Dabar viskas nutilo, nurimo, o į investicijų ir verslo skatinimo agentūras sukišti bičiuliai, kuriems nelabai rūpi Lietuvos reikalai.

Socialinė nelygybė nepakenčiama

Mažėjant gyventojų, Lietuvos BVP vienam žmogui paaugo iki 75 proc. Europos Sąjungos vidurkio. Tai atrodytų labai daug, bet atlyginimai, pensijos ir išmokos siekia vos 20 proc. Vakarų Europos lygio. Ar gerbiamam premjerui socialdemokratui tai nėra problema numeris vienas? Kodėl taip yra, kad dauguma žmonių nejaučia gerovės, o tik labai mažas ratas mėgaujasi prabanga ir turtais.

Jeigu pažiūrėtume į Vilniaus būsto kainas, tai nieko nebestebina 150 tūkst. eurų už vidutinės klasės butą, ar 300 tūkst. eurų už namą kaina, o net mažo butelio nuoma siekia 300 eurų per mėnesį. Premjeras galėtų pasidomėti, kiek žmonių, gyvenančių Tytuvėnuose, Ariogaloje ar Rukloje galėtų sau leisti įpirkti būstą Vilniuje?

Jeigu dar neseniai atlyginimais atsilikome tik nuo Estijos, tai dabar ir Latvija lenkia mūsų šalį. Didelis šešėlis ir turtingiesiems palanki regresinė mokesčių sistema sukuria didžiulę nelygybę, kuri labai išaugo per paskutinius metus ir bloškia mūsų valstybę iš Europos į Pietų Ameriką ar Afriką.

Emigracija ir regioninė atskirtis toliau auga

Kaip vieną svarbiausių kriterijų įvardindami socialinę neteisybę, iš Lietuvos kasmet išvažiuoja apie 30 tūkst. emigrantų. Lietuva yra vienintelė tokia valstybė visoje Europos Sąjungoje! Jeigu kitur Rytų Europoje emigracijos srautai kasmet mažėja, o į Estiją jau net atvyksta daugiau nei išvyksta, tai Lietuvoje skaičiai kasmet tik blogėja. Koks paradoksas, kad nepaisant ekonomikos, atlyginimų augimo ir nedidelio nedarbo emigracija paskutinius metus žymiai paaugo.

Lietuvos valdžia bando šią problemą nutylėti, vaizduoja, kad nieko nevyksta, bet regionams, iš kurių išvykstama masiškai, būtini radikalūs ir greiti sprendimai. Daugybė miestelių ir kaimų, kuriuose liko tik seneliai ir alkoholikai, o Vyriausybėje svajojama apie naujas bibliotekas, naujus baseinus ir sporto kompleksus. Lietuvos regionams taip reikia veiklios Vyriausybės, kuri į Lietuvą sugrąžintų optimizmą ir pasitikėjimą ateitimi.

Švietimas atsilieka

Iš sovietinės sistemos Lietuva paveldėjo tvirtą žinių „kalimo“ kultūrą, todėl mūsų abiturientų žinių bagažas visada buvo nepalyginamai didesnis nei kitų europiečių. Dabar daug kalbama, kad tai pasenusi mokymo sistema, to vis labiau atsisakoma, bet kokios siūlomos alternatyvos? Kūrybiškumo, vaizduotės ir įgūdžių skatinimas nei mokytojams, nei mokiniams „nelimpa“, todėl ekspertai vienareikšmiškai konstatuoja, kad moksleivių žinių lygis kasmet vis prastėja. Tą patį patvirtina ir tarptautiniai tyrimai.

Vis tik norint išlaisvinti kūrybiškumą, būtini ir žinių pagrindai. Negali būti geras istorikas, jeigu jis nežino kokiame amžiuje gyveno Vytautas ar kelintais metais paskelbta Lietuvos nepriklausomybė; nebus geras matematikas, jeigu mintinai nemokės daugybos lentelės ir Pitagoro teoremos.

Per paskutinius 4 metus, švietimo sistema toliau grimzdo į niekur. Senieji idėjiniai mokytojai su senaisiais metodais išeina į pensiją, mokinių ir studentų mažėja, o perspektyvoje tik kalbos apie pedagogų algas. Jokio proveržio.

Valdymo sistema vis dar XIX amžiuje

Kiek kalbėta, kiek piktintasi, kiek pasakyta skambių pareiškimų, kad valdininkų skaičius neadekvatus, kad jų atlyginimų sistema neskaidri. Per paskutinius 4 metus nepadaryta nė mažiausios reformėlės. Maža to, gyventojams mažėjant, valdininkų daugėja ir smarkiai atsilieka valdymo kokybė. Jeigu prieš 4 metus paslaugos turėjo persikelti į internetą, tai dabar jos jau turi būti mobiliuosiuose telefonuose.

Bet viešajame administravime vis dar sprendžiamos problemos – ar darbo laiką pradėti 8 val. ar 8.30 val. ir kiek „kietvalandžių“ turi atsėdėti darbuotojas. Naujausios technologijos, iš esmės pasikeitusi darbo kultūra ir žmonių santykiai su valstybe reikalauja visai kitokio viešojo administravimo, susieto su rezultatais, o mūsų šalis per 4 metus nepadarė jokios pažangos. Turint tokią surambėjusią valstybės tarnybą, labai sunku tikėtis greitų permainų ir kitose srityse.

2016.08.05; 14:26

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, susitikusi su Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto nariais, aptarė, kokios teisinės priemonės padėtų užtikrinti šalies gyventojų socialinį saugumą, sumažintų atskirtį, smurtą ir destruktyviąją Lietuvos statistiką. Šiuos tikslus Prezidentė įvardija vienais svarbiausių valstybės prioritetų ateinančiais metais.

„Lietuvoje šiandien daugėja socialinių įtampų dėl smurto prieš vaikus, patyčių, atskirties. Turime nedelsdami padėti tiems žmonėms, kuriems labiausiai reikia pagalbos. Todėl būtina iki rinkimų koncentruotis ties visuomenei svarbiausiomis sritimis – priimti socialinės atskirties mažinimui svarbius sprendimus ir sukurti vieningą vaikų teisių apsaugą šalyje“, – sako Prezidentė.

Continue reading „Atskirčiai mažinti reikalingi esminiai sprendimai“

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė sausio 11 d. 11 val. susitinka su Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) taryba.

Susitikime bus aptarta nacionalinio transliuotojo veikla ir priemonės, kaip nacionalinis transliuotojas gali prisidėti prie valstybei svarbių klausimų. Omenyje turimi šie klausimai – socialinių problemų sprendimų, atskirties mažinimo, pilietiškumo ugdymo, kovos su propaganda.

Continue reading „Prezidentė susitiks su LRT taryba“

Objektyvi statistika dažniausiai pasako daugiau negu politikų pagyros ar deklaracijos. Ši valdančioji koalicija nuo savo darbo pradžios skalambijo apie rūpestį paprastu žmogumi, tačiau, deja, pasiekė visiškai priešingų rezultatų.

Pirmiausia, valdantieji sakėsi skirsią ypatingą dėmesį pensininkams. Deja, ekonomika kyla, o vidutinė pensija tik mažėja.

Continue reading „Seimo narys R. J. Dagys: „Kol valdantieji giriasi, žmonės dar labiau bėga iš Lietuvos““

Ekonomikos augimas leidžia Seimui jau artimiausiu metu priimti principinį sprendimą, kuris taptų žingsniu link socialiai atsakingos politikos, padėtų sumažinti skurdą ir socialinę atskirtį – įsitikinęs Seimo narys Naglis Puteikis, kurio pasiūlymą nustatyti, jog minimalios algos dydžio pajamos nebūtų apmokestinamos, Seimas svarstys lapkričio 24 d. kartu su Finansų ministerijos parengtu Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo projektu.

Vyriausybė siūlo nustatyti, kad mėnesio neapmokestinamųjų pajamų dydis (NPD) yra 200 Eur, tačiau toks sprendimas, kaip nurodo Naglis Puteikis, būtų ydingas dėl kelių priežasčių.

Continue reading „Seimo narys Naglis Puteikis: „Lapkričio 24-ąją Seimas spręs, ar nori toliau apmokestinti skurstančiuosius““

Nesu ekonomikos žinovas. Rašydamas apie ekonomines tendencijas visuomet bijau suklysti, o suklydęs – apsijuokti. Ir vis dėlto šiandien būtent toji diena, kai noriu tarti keletą žodžių apie keistus lietuviškus ekonominius paradoksus.

Paskata imtis šios temos – videointerviu, kurį šių eilučių autoriui davė Vilniaus Universiteto Socialinio darbo katedros profesorius, Lietuvos socialinių tyrimų centro daro rinkos tyrimų instituto vadovas Boguslavas Gruževskis.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Kuo daugiau dirbi, tuo mažiau uždirbi…“

euru-monetos

Eu­ro­pos Są­jun­gos ins­ti­tu­ci­jos skel­bia, kad maž­daug kas šeš­tas eu­ro­pie­tis pa­ti­ria skur­dą ir so­cia­li­nę at­skir­tį.

Ta­čiau ne­vy­riau­sy­bi­nės or­ga­ni­za­ci­jos pa­ste­bi, kad re­a­lūs skurs­tan­čių­jų skai­čiai ga­li bū­ti dar di­des­ni.

Jų at­sto­vai net­gi tei­gia, kad pa­gal ne­ly­gy­bės, ku­ri ne­at­sie­ja­ma nuo skur­do, ly­gį da­bar dau­gu­ma vi­suo­me­nių yra grį­žu­sios į daug anks­tes­nius lai­kus – maž­daug 1920-uo­sius. Ki­tų me­tų pra­džio­je Eu­ro­pos Ko­mi­si­ja (EK) pri­sta­tys So­cia­li­nių in­ves­ti­ci­jų pa­ke­tą, ku­ris, ti­ki­ma­si, pri­si­dės prie skur­do ma­ži­ni­mo. Ta­čiau skur­dui ne­abe­jin­gos ne­vy­riau­sy­bi­nės or­ga­ni­za­ci­jos ma­no, jog Eu­ro­pa tu­rė­tų im­tis kon­kre­tes­nių prie­mo­nių skur­do pro­ble­moms spręs­ti.

Continue reading „Europoje didėja socialinės nelygybės problema“

Gintaras_originalas

Valstybė, kurioje daugėja milijonierių, turėtų būti laiminga, pažangi, perspektyvi.

Dauguma mūsų greičiausiai įsivaizduojame šitaip: kuo daugiau milijonierių, tuo daugiau ir vidutinius atlyginimus uždirbančių asmenų. Ir tuo pačiu mažėja gretos tų, kurie tegauna minimalųjį atlygį arba gyvena vien socialinių pašalpų dėka.

Vadovaudamiesi tokia logika privalėtume džiūgauti ir tuomet, kai girdime pranešimus, esą nuo 2000-ųjų gretos Lietuvos parlamentarų, kurių asmeninės pajamos viršija vieną milijoną litų, pagausėjo beveik dvidešimčia kartų. Paskutinieji duomenys byloja, jog į 2008 – 2012-ųjų Seimą buvo patekę 40-imt parlamentarų – milijonierių.

Continue reading „Lietuviškos anomalijos: emigruojame, skurstame, senstame, nors ekonominė padėtis – ne pati prasčiausia“

tarasovas_little

Šių metų birželio 1-ąją dieną Seimo Baltijos Asamblėjos salėje buvo surengtas apvalusis stalas “Terorizmo problemos NVS šalyse”. Apvaliojo stalo organizatotriai – LR Seimo parlamentinė grupė “Už demokratinę Baltarusiją” ir Piliečių gynybos paramos fonas (Vilnius). 

Įžanginį žodį tarė LR Seimo parlamentinės grupės “Už demokratinę Baltarusiją” vicepirmininkas Saulius Pečeliūnas ir Piliečių gynybos paramos fondo direktorius Stasys Kaušinis.

Diskusijų metu pranešimus perskaitė Žmogaus teisių instituto direktorius Valentinas Gefteris (Rusija), Gudų kultūros draugijos Lietuvoje pirmininkas, Baltarusijos Liaudies Respublikos Tarybos narys Fiodoras Niunka (Baltarusija) ir Černigovo žmogaus teisių komiteto pirmininkas Aleksiejus Tarasovas (Ukraina).

Šiandien skelbiame Černigovo žmogaus teisių komiteto pirmininko iš Ukrainos Aleksiejaus TARASOVO pranešimą “Žmogaus teisių paisymas kovojant su terorizmu Ukrainoje”.

Continue reading „Žmogaus teisių paisymas kovojant su terorizmu Ukrainoje“