matulevicius____
Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.

Neatsiejama pandemijos pusė – karantinas, sustabdęs ir įšaldęs šalių ekonomiką. Vartotojiška visuomenė labai pažeidžiama. Jos ekonimkos šerdis – kuo daugiau vartoti. O laisvosios rinkos rezultatas – gerai žinomas: ne daugiau, nei 10 proc. bendruomenės gyvena itin prabangiai, o likusi dalis visiškai priklausoma nuo atlyginimo, kurį arba gauna laiku, arba ne.

Jei – ne, parsideda grandininė reakcija, žmonės nebegali mokėti palūkanų, gražinti kreditų, nes ne mažiau 2/3 gyventojų juos paėmę. Tuomet nebesugeba susimokėti už buto komunalines paslaugas bei įpirkti rūbų – jau nekalbant apie visavertį maitinimąsi. Neišvengiamai pradeda leisti santaupas, jeigu jų turi arba bet kokia kaina taupyti. Tačiau ir viena, ir kita turi tokią įdomią savybę: anksčiau ar vėliau pasibaigia. Dar lieka viena galimybė – skolintis. Bet iš ko? Kas šiandien skolins tam, kad jūs galėtumėte nusipirkti maisto sau ir vaikams? Bankas – tikrai ne. Norėdami gauti vartotojišką kreditą, jūs privalote turėti nors pora tvirtų dalykų: a) neįkeisto turto ir b) gerai apmokamą darbą. O dauguma nei vieno, nei kito jau neturi arba greitai neturės.

Taip, valdančioji dauguma vieningai patvirtino tikrai epochinį ekonomikos gaivinimo planą, paruoštą Vyriausybės. ES paskelbė dar didesnį gelbėjimo priemonių paketą, iš kurių apie 1,5 milijardo € turėtų atitekti Lietuvai. Tik lieka neaišku, ar tai bus plius prie tų 3,5 milijardo, kurie numatyti, ar jie persidengia, nes ES aprašyme viskas gan painu. Ir išvis valgyti juk reikia kasdieną. Deja, finansų ministras Vilius Šapoka kalba labai miglotai. O iš užsidarančio verslo ateina neramūs siganalai, kad darbuotojai atleidžiami ir kad atleistųjų skaičius jau tuoj perkops 10 tūkst. ribą. Be to, tai, apie ką kalbame, turi tendenciją greitėti. Šią problemą gilina dar viena: dauguma mūsų vidutinių ir smulkių verslų vykdomi išsnuomuotose patalpose. O jau aiškėja grėsminga tendencija, kad didieji prekybos tinklai, valdantys daugumą nuomojamų patalpų, vis tiek reikalauja iš nuomuotojų mokėti nors dalį nuomos, neįvertindami, kad pastarieji dėl karantino nedirba ir visai negauna pajamų.

Pagirtinas sykį jau nuskambėjęs premjero Sauliau Skvernelio perspėjimas, kad valstybė pagalbą teiks tik skaidriam ir socialiai atsakingam verslui. Tačiau perspėjimas perspėjimu, o reikia labai konkrečių sprendimų ir, kaip sakoma, jų reikėjo jau vakar.

Štai kaimyninė Lenkija sugebėjo priimti įstatymą, kad priverstinio karantino išaukto nedarbo laikotarpiu nuomininkai atleidžiami nuo nuomos mokėjimo – suprantama, jos mokėjimą atidedant iki to laiko, kai ekonominė situacija pasikeis. Tas pat pas kaimynus padaryta ir su kreditų bei palūkanų už juos mokėjimu.

Mane kaip ekonomistą išgasdino drąsus ministro V.Šapokos paviešintas sprendimas, kad praktiškai visa pagalba verslui eis tik per komercinius bankus, o tvarką nustatys biurokratai – kartu su bankininkais. Jau dabar girdisi daugybė verslo bendruomenės nusiskundimų, kad bankai ne tik kad nėra solidarūs ir socialiai atsakingi, bet dar ir naudojasi sunkmečiu. Net anksčiau sutartiems kreditams, reikalingiems įmonių apyvartinėms lėšoms padengti, bankai vienašališkai blogina sąlygas, didindami palūkanas ir reikalaudami žymiai didesnių užstatų.

snoras
Snoras. Slaptai.lt nuotr.

Labai neatsakingai pasielgta buvusių valdžių, kad, nacionalizavus „Snoro” banką, jo bazėje nebuvo įkurtas valstybinis komercinis bankas. O ir ši valdančioji dauguma dėl finansų misterijos ir Lietuvos banko aplaidumo neįvykdė anksčiau rinkėjmas duoto pažado tokį banką įkurti. Gerai nors tai, kad buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė, iš Seimo tribūnos atsakydama į klausymą, kodėl ji nesiūlė „Snoro” banko reorganizuoti į valstybinį komercinį, sąžiningai prisipažino, kad ji neįsivaizduoja valstybinio banko. O Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas elgiasi nesąžiningai, aiškindamas, kad tokio banko įkūrimas nenaudingas Lietuvai. Juk visiškai nesudėtinga tokį banką įkurti panaudojus „Lietuvos paštą” kaip materialinę bazę ir dalį Lietuvos banko finansinių rezervų. Oi kaip jis dabar praverstų, jei būtų įkurtas! Juk mes net nežinome, kiek ši krizė tęsis ir ar panašios krizės nesikartos. Tai gal vieną kartą reikia priimti ryžtingą sprendimą ir įsteigti valstybinį komercinį banką?.. Garantuoju, jeigu jam vadovaus atsakingi ir dori vadovai, jis labai greitai duos valstybei apčiuopiamą naudą. Bet ir taip, kaip ruošiamasi veikti dabar, su valstybės parama elgtis negalima. Bankai iš jos tik pasiplenys, kaip tai jau buvo nutikę per 2009 m. krizę: ją patys bankai sukėlė, o po to iš jos dar ir uždirbo.

Neramina ir valdžios apsisprendimas vienodai remti tiek stambų, tiek vidutinį ir smulkųjį verslą. Realybėje gausis taip, kad laimės ir net apturės iš to naudos tik stambieji, nes jie turi turto, ir bankai su jais elgiasi pagarbiai. Valstybė kaip tik privalo susikoncentruoti į vidutinį ir smulkųjį verslą, kuris, beje, ir sukuria daugiausia darbo vietų. Juk mūsų šalies regionuose su nedidelėmis išimtimis kaip tik toks verslas ir veikia. Ir padėt jiems reikia neleidžiant bankams diktuoti sąlygų. O geriausia būtų, kad konkreti pagalba juos pasiektų tiesiogiai. Kodėl nemaža dalis pagalbos turi nusėsti ir taip neskurstančių bankininkų kišenėse?

Manau, kad pirmiausia valstybė turi pasielgti humaniškai ir tiems, kurie praradę darbus ar laikinai negaus atlyginimų tiesiog išmokėti kad ir po 500 eurų maistui. Valstybės duomenų bazės leidžia operatyviai pasitikrinti tikrąsias gyventojo ir jo šeimos pajamas, sužinoti, ar jos yra, ar ne.

Lygiagrečiai būtina priimti reikalingus teisės aktus, suprantama, kuo greičiau, kad nuomininkai, kaip minėjau anksčiau, būtų laikinai atleisti nuo nuomos, o skolininkams – atidėtas kreditų grąžinimas.

Vidutinį ir smulkųjį verslą reikėtų paremti labiau, nei stambųjį, suprantama, su sąlyga, kad jis dirba skaidriai ir socialiai  atsakingai. Paramą turėtume nukreipti per turimas valstybės verslo skatinimo institucijas, išeliminuodami iš šios grandinės bankus. Bankų paslaugomis naudotis būtų galima tik kraštutiniais atvejais ir esant labai griežtai valstybės priežiūrai, užtikrinančiai skaidrumą ir viešumą.

Dar norėčiau grįžti prie šio straipsnių ciklo I-ojoje dalyje išsakytos minties, kad pandemija akivaizdžiai pademonstravo, jog laisvoji rinka į tokius iššūkius sureaguoja amoraliai ir iškreiptai. Ji ne tik neužtikrina išaugusios paklausos, nesielgia skaidriai ir atsakingai, o dar ir sukelia deficitą bei į nesuvokiamas aukštumas iškelia kainas. Tai reikalauja rimtos veikiančios valstybėje sistemos korekcijos. Ne, aš neagituoju atsisakyti laisvosios rinkos, tik siūlau, mano supratimu, stabilesnį mišrios ekonomikos modelį. Tai toks ūkinės veiklos modelis, kai vienodomis teisėmis rinkoje veikia tiek valstybinės, tiek privačios, tiek kooperatinės, tiek mišrios nuosavybės įmonės. Jos visos leistinos, gerbtinos ir vienodai remtinos valstybės – išeinant ne iš savininko naudos bet kokia kaina, o bendruomenės intereso, kur viešas bendruomeniškas interesas, bendras gėris yra aukščiau už atskiro individo gobšumą.

Dėl visuomenei primestos nuostatos, kad bendras gėris yra blogis, o gerbtina tik tai, kas privatu, net viešai vykdomi nusiklatimai. Pavyzdys – privačių medicinos įstaigų rėmimas iš ligonių kasų, kai šios įstaigos pačios ima iš ligonio, kiek nori, o valstybinėms gydymo įstaigoms tai draudžiama. O kur tos privačios gydymo įstaigos yra dabar, kai mus užgriuvo baisi pandemija?.. Įsivaizduokite, kas mūsų visų lauktų, jei nebūtų valstybinės medicinos – man, vien apie tai pagalvojus, šiaušiasi plaukai. Panaši situacija ir su privačiomis ugdymo įstaigomis. Privatūs darželiai ir mokyklos gauna ne tik didelį atlygį iš vaikučių tėvelių, kas valstybinėms griežtai reglamentuota, bet dar ir mokinio krepšelį!

Vaikai. Slaptai.lt nuotr.

Žymaus politiko šeimos tokiu būdu per kelerius metus susikrautas turtas siekia apie 13 milijonų eurų, tuo tarpu kai pedagogų atlyginimai ne didesni, nei valstybinėse įstaigose. Ko gero, reiktų apsispręsti, gal net refrendumo būdu, kad valstybėje veikia valstybinė sveikatos ir švietimo sistemos, kurios finansuojamos iš biudžeto, ir kad taip pat gali veikti ir privačios, bet jokių dotacijų iš valstybės biudžeto negaunančios.

Turiu paaiškinti ir dėl stambaus verslo. Lai neoliberalai nesinaudoja pasenusia K.Markso ekonomine samprata, kad tik kapitalas sukuria naują vertę. Kad ją sukuria ne vien savininkas, tampa ypač akivaizdu dabar, besivystant aukštosioms technologijoms. Savininkas tik duoda lėšų, kurias dažniausiai skolinasi iš bankų, o nauja vertė yra kolektyvinių (ar bendruomeniškų, kam labiau priimtinas šis terminas) pastangų vaisius. Ir nereikia aiškinti, kad darbuotojams viskas sumokama per atlyginimą. Ne ir dar kartą ne! Suprantama, neturintys argumentų tuoj mane apšauks sovietinio mąstymo atgyvena ir… nebus teisūs. Mūsų stambieji ir, kaip taisyklė, turtingiausieji verslininkai savo milijonus (o vienas net ir milijardą) susikrovė ne tik savo išmonės dėka – tai nulėme daug faktorių. Jų visų dabar nenagrinėsime, paminėsiu tik du: tai – maži darbuotojų atlyginimai ir išsisukinėjimai nuo mokesčių. Todėl, šalį ištikus tokio masto krizei, jie galėtų būti žymiai solidaresni. Deja, puikuotis gyvenimo būdo žurnaluose, fotografuotis „elito” vakarėliuose, tai jie pirmieji, o kai reikia paremti kad ir tuos pačius medikus, gelbėjančius gyvybes, tai norinčiųjų daug neatsiranda. Kas yra žmonėms, valdantiems šimtus milijonų, paaukoti nors po vieną milijoną? Juk visi kiti liks! Tačiau, kiek viešai pastebėjau, didžiausia suma buvo ar ne 50 000 eurų (tiesa, dabar kažkas, atrodo, paaukojo 250 tūkst. – garbė jam!). O tie žmonės sau leidžia nusipirkti net asmeninius lėktuvus. Su savo pinigais, žinoma, ką nori, tą ir darai, čia jų teisė. Bet užtat Vyriausybė turi teisę rimtai pagalvoti, ar tokius verslus irgi reikia remti taip pat, kaip ir visus kitus.

Lietuvos spaudos kioskas. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Stebina ir tai, kad tarp pirmųjų paramos prašytojų regime „laisvąjį žodį” – net tą, kuris generuoja milijonines pajamas. Mano akimis, čia kažkaip stinga nuoseklumo: jei jau nuolat pabrėži, kad esi laisvas, tai juo ir būk, o ne pagal aplinkybes – tai laisvas, tai vėl su ištiesta ranka… Žinoma, aš to netaikau kultūrinei ir kitai nekomercinei žiniasklaidai, atliekančiai savo svarbią specifišką misiją. Bet man vis tiek keista, kai girdžiu, kad „laisvas žodis” yra ir laisvas, ir nepriklausomas, ir privatus – vienu metu! Gal aš kažko nesuprantu, bet niekaip neįsivaizduoju, kaip taip gali būti. Ir dar vadintis demokratija – daugumos valia… Todėl aš siūlyčiau vieną sykį pagaliau susitarti, kur yra tikrai laisva nekomercinė žiniasklaida ir kur – verslas. Dabar gi viskas taip supainiota, taip suslėpta, kad kalbėti apie skaidrų viešąjį žodį tampa sunkiai įmanoma – kaip ir gauti objektyvią, ne tendencingą  informaciją. O tokios informacijos svarba ir poreikis ypač išryškėja dabartinėmis ekstremaliomis aplinkybėmis.

Nežinau, ar galima taip juokauti, kaip „pajuokavo” vienas Seimo narys, viešai paskelbęs, kad reikia laikinosios vyriausybės su buvusia Prezidente Dalia Grybauskaite priešakyje. Na, nusišnekėjo žmogus, kam nebūna, bet ši „žinia”, deja, jau antra savaitė sklando viešumoje ir klaidina žmones. Be viso kito, LR Konstitucija nenumato tokių dalykų, ir todėl, rimtai vertinant, tai net būtų įmanoma kvalifikuoti kaip kvietimą valstybės perversmui. Gal vertėtų tam Seimo nariui bent jau paaiškinti, kad jis ateityje taip daugiau nejuokautų, nes gali susilaukti ne tik apkaltos, bet ir kai ko daugiau.

SOS – gelbėjimo ženklas

O apie mūsų valstybės valdžios sistemą, manau, jau seniai laikas rimtai padiskutuoti. Vieni nori ją silpninti, kiti privatizuoti, kai kas – stiprinti. Pats aš pasisakau už tai, kad ji būtų iš pagrindų pertvarkyta ir modernizuota. Juk ne tada šunis lakinti, kai jau reikia medžioklėn joti! O mes net neturime tokiems atvejams, kokie mus dabar užgriuvo, reikiamų teisės aktų ir reglamentų. Juk visa tai buvo įmanoma padaryti anksčiau, o ne gyventi tik šia diena ir lenktyniauti vieniems su kitais, kas ką garsiau apšauks. Reikia bendrai dirbti vardan tos Lietuvos, o dabar – dar ir vardan Gyvenimo!

Daktaras  Algimantas Matulevičius yra LSDDP Tarybos narys, LPK Garbės Prezidentas, Politikos ir verslo ekspertas

2020.04.02; 05:30

Policijos automobilis. Slaptai.lt nuotr.

Pirmąją Naujųjų metų dieną Bendrąjį pagalbos centrą (BPC) užgriuvo pagalbos prašymų lavina – užregistruotas 5 261 skambutis. Šis skaičius, kaip praneša BPC, viršija iki šiol buvusį rekordinį 2017 metų sausio 1-osios dienos pagalbos prašymų skaičių daugiau nei 350.
 
Didžiausia pagalbos prašymų dalis, kaip pažymima BPC pranešime, buvo susijusi su policijos kompetencijai priskiriamais įvykiais. Užregistruota 2 728 policijai skirti prašymai, 1910 – greitajai medicinos pagalbai, 177 – priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai, 23 – aplinkos apsaugai.
 
Greitoji medicinos pagalba

Iš viso pirmąją šių metų dieną buvo registruota 10 771 skambutis. Tradiciškai daugiausia skambučių sulaukta tuoj po vidurnakčio: per pirmąją 2020-ųjų metų valandą užregistruota 700 skambučių, per antrąją – 592, per trečiąją – 602. Vėliau kas valandą jų skaičius mažėjo, susilygino su buvusiu prieš vidurnaktį. Mažiausiai skambučių užregistruota tarp 8 ir 9 valandos ryto – 193.
 
Naujametę naktį daugiausia pranešimų taip pat teko policijai, teigia Bendrasis pagalbos centras. Nuo gruodžio 31 dienos 21 valandos iki sausio 1 dienos 9 valandos užregistruota 304 pranešimai dėl smurto artimoje aplinkoje, 208 pranešimai dėl konfliktų, 192 – dėl triukšmo. Tradiciškai sulaukta pasipiktinusių vyresnio amžiaus gyventojų skambučių dėl miestų gyvenamuosiuose rajonuose sprogdinamų fejerverkų.
 
Užregistruota 40 pranešimų dėl iš globos įstaigų pavieniui ar grupėmis išėjusių ir negrįžusių nepilnamečių. Dauguma jų taip paspruko nebe pirmą kartą.
 
Degė gyvenamieji, ūkiniai pastatai, šiukšlių konteineriai. Būta gelbėjimo darbų: šalinti ant važiuojamosios kelio dalies gulintys medžiai, padėta į butą patekti policijai. Sausio 1-ąją Vilniuje buvo rastas Antrojo pasaulinio karo laikų artilerijos sviedinys.
Gaisrininkų automobiliai. Slaptai.lt nuotr.
 
Greitosios medicinos pagalbos prireikė nukentėjusiems fejerverkų sprogdintojams, įvairaus dydžio traumas ir sužalojimus patyrusiems žmonėms.
 
Siekiant užtikrinti operatyvumą ir atsiliepti į kaip įmanoma daugiau skambučių, Bendrojo pagalbos centro Vilniaus ir Klaipėdos skyriuose tiek nakties, tiek dienos metu dirbo sustiprintos pamainos. Vidutinis atsiliepimo laikas buvo 6 sekundės, o iki 8 sekundžių buvo atsiliepta į 92 procentus skambučių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.03; 00:01

Kruizinis laivas Viking Sky. EPA – ELTA nuotr.
Prie vakarinės Norvegijos pakrantės iš kruizinio laivo, patyrusio variklio gedimą, atliekama 1 373 žmonių evakuacija.

Miorės ir Rumsdalio provincijos policijos teigimu, siautėjant stipriam vėjui ir aukštoms bangoms, šeštadienio popietę kruizinis laivas „Viking Sky“ pasiuntė nelaimės signalą.

Laivas plaukė iš Trumsės į Stavangerį, kai pakliuvo į bėdą.

Neseniai žiniasklaidoje pasirodė pranešimai, kad įgulai pavyko paleisti tris iš keturių variklių, ir didžiulis laivas pamažu tempiamas į arčiausiai esantį uostą.

Pasak policijos, kol kas pavyko sraigtasparniais evakuoti 338 iš 1 373 kruiziniame laive esančių žmonių. Didžioji dalis keleivių yra Didžiosios Britanijos ir JAV piliečiai. Vienas sraigtasparnis gali gabenti nuo 15 iki 20 žmonių. 

„Pradėjau melstis. Meldžiausi dėl visų laive esančiųjų saugumo. Skrydis sraigtasparniu buvo gąsdinantis“, – pasakojo viena iš išgelbėtų keleivių. 

Policijos duomenimis, 17 sužalojimus patyrusių žmonių buvo nugabenti į ligoninę.

Neringa Šarmavičiūtė (ELTA)
 
2019.03.25; 06:11

Vidaus reikalų ministerija (VRM) ragina imtis priemonių užtikrinant saugų žmonių elgesį vandenyje ir ant ledo.

„Jokiu būdu nenorime būti baudėjais: pagrindinis noras yra išsaugoti žmogaus sveikatą ir gyvybę. Siekiame skatinti atsakingą visuomenės požiūrį į savo bei aplinkinių saugumą. Tam, be abejonės, reikalinga tvarka ir taisyklės, kurių būtų laikomasi“, – sako vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis.

Continue reading „VRM siūlo priemones dėl saugaus elgesio vandenyje ir ant ledo“

Greta Lazdynų mikrorajono Vilniaus vandenvalos įrenginiai ir per juos kaupiamo dumblo tvaikas kelerius metus kankino gyventojus. Nors miesto klerkai tvirtino, kad tvaikas nesąs kenksmingas, tačiau, jei jis vidurnakty pabudina iš miego ir nebeleidžia užmigti, akivaizdžiai kenkė sveikatai.

Visa sostinė tuštinosi, o tvaiką turėjo uostyti Lazdynų mikrorajonas. Tik po nesiliaujančių gyventojų pretenzijų, kažkokių dezodorantų pagalba, smarvė buvo neutralizuota, o dumblas toliau kaupiamas, bekvapės dumblo dujos, žinoma, tebesklinda.

Nepaisant mikrorajono gyventojų protestų, miesto šeimininkai, pasidavę rubikoniniam, siekiančiam tik statybų pelno, spaudimui, nusprendė, kad miesto buitinės atliekos būtų deginamos pastatytoje įmonėje greta Lazdynų mikrorajono. Kadangi deginimo technologijoje numatyta žemesnė nei 1300 laipsnių temperatūra, neišvengiamai į aplinką sklis toksinės medžiagos.

Lazdynų gyventojai pasmerkti būti pasyviais rūkaliais, kvaišinamais dujomis ne mažiau kenksmingomis už nikotiną. Mikrorajono projektuotojai tokios lemties nenumatė…

Continue reading „SOS – iš Vilniaus miesto Lazdynų mikrorajono“