konovale-akordas
UNO vadovas Jevgenijus Konovalecas

Prieš 80 metų, 1938-ųjų gegužę, Roterdame žuvo Ukrainos nacionalistų organizacijos (OUN) lyderis Evhenas Konovalecas. Ilgą laiką informacija apie užpuolimo organizatorius buvo nežinoma, kol pats žudikas, sovietų kontržvalgas Pavelas Sudoplatovas memuaruose nepapasakojo apie operaciją „Stavka“, kurios tikslas buvo pašalinti Konovalecą.

Kaip buvo rengta OUN vado nužudymo operacija, specialiai internetiniam leidiniui Gordon aprašė istorikas, Išsivadavimo judėjimo tyrimų centro akademinių programų vadovas Vladimiras Birčiakas. Jo išvados pagrįstos istorinių dokumentų bei liudijimų, archyvinių medžiagų, o ir paties Sudoplatovo užrašų tyrinėjimais.

1938 metų gegužės 23 dieną jis labai skubėjo. 11.30 val. jis atvyko į Roterdamą, pasiekė viešbutį ir jau čia, restoranėlyje, laukė svarbaus susitikimo, kuris pagaliau ir įvyko po kelių minučių. Pašnekovai pasikalbėjo ir atsisveikino. Išeinant vienas vyriškis įteikė savo kolegai dovanėlę. Kitas, kuris taip skubėjo į šį susitikimą, netrukus irgi išeis iš restorano ir, paėjėjus vos kelis šimtus metrų, jį susprogdins bomba, įpakuota į „kolegos“ dovanėlę.

Žuvusiojo pase nurodoma, kad tai Juzefas Novakas, Lietuvos Respublikos pilietis, verslininkas. Policija greitai išsiaiškino, kad iš tikrųjų tai visai kitas žmogus… Evhenas Konovalecas, Ukrainos nacionalistų (tautininkų) organizacijos lyderis, vienas iš Ukrainos karinės organizacijos steigtųjų, Sičės šaulių – Ukrainos Liaudies Respublikos gvardijos – vadas.

Pažymėtina, kad žuvus Evhenui Konovalecui Lietuvos ambasada Italijoje aprūpino jo šeimos vizitą Roterdame, o Lietuvos konsulas Nyderlanduose padengė laidotuvių išlaidas. Laidotuvėse dalyvavo Lietuvos generalinis konsulas P. Penas. Net po žūties lietuviai gerbė savo pilietį, kuris, kaip ir jie, kovojo prieš Lenkiją.

Tad kas gi buvo paslaptingas nepažįstamasis, kuris nužudė pulkininką? Ukrainos laikraštis Svoboda (Laisvė), kuris ir šiandien leidžiamas JAV, išėjo su didžiule antrašte pirmajame puslapyje: „Evhenas Konovalecas nužudytas sovietų agento“. Laikraščio šaltiniai laikėsi nuomonės, kad agentas nepastebimai pakišo Konovalecui sprogmenį per susitikimą kavinėje su draugu – ukrainiečių nacionalistu. Redakcijoje niekas nesusiprotėjo, kad tas agentas buvo „ukrainiečių nacionalistas“, su kuriuo Konovalecas susitiko viešbučio „Atlanta“ restorane.

Laikraščio „Svoboda“ pirmasis puslapis su straipsniu apie Konovaleco nužudymą. Wikipedia.org

OUN atstovai laikui bėgant suprato, kad žudikas buvo Valiuchas, arba Prijmakas, kuris atsirado jų aplinkoje 1935 metais ir turėjo dokumentus Pavelo Griščenkos vardu. Kur gi dabar ieškoti to Griščenkos, ir apskritai ar toks yra iš tikrųjų? Tai buvo nežinoma iki 1996 metų, kol žudikas Pavelas Sudoplatovas neparašė memuarų „Specialioji operacija. Lubianka ir Kremlius 1930–1950 metais“. Kaip tik juose jis prisipažino, kad pulkininko Konovaleco žudikas – jis“.

Pavelas Sudoplatovas (1907–1996) kilęs iš Melitopolio. XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje dirbo USSR GPU. Ketvirtajame dešimtmetyje perkeltas į Maskvą, į užsienio žvalgybos skyrių. Buvo infiltruotas į OUN, siekiant likviduoti Jevgenijų Konovalecą. Kadangi operacija buvo sėkminga, jos dėka Sudoplatovas išvengė represijų ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje. Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu ir po jo jis vadovavo NKVD kontržvalgybos skyriams, o taip pat įsteigė skyrių, kuris užsiėmė individualiu teroru ir diversijomis. Tas poskyris veikė prieš palaikiusius UPA (Ukrainos sukilėlių armija) taikius Vakarų Ukrainos gyventojus.

Mes pabandėme paanalizuoti Sudoplatovo prisiminimus ir susigaudyti, kuo galima tikėti, o kur jo rašliava – paprasčiausi prasimanymai ir niekalas. Taigi, savo prisiminimuose Sudoplatovas tiksliai nurodo metus, kada pradėta byla „Stavka“, pagal kurią planuota nužudyti Konovalecą: „Po to, kai Lvove OUN teroristas Lemekas 1934 metais nužudė sovietų diplomatą Maikovą, OGPU pirmininkas Menžinskis išleido įsaką parengti veiksmų planą ukrainiečių nacionalistų teroro akcijoms neutralizuoti. Ukrainos GPU pranešė, kad jiems pavyko infiltruoti į pogrindinę karinę Ukrainos nacionalistų organizaciją tremtyje (OUN) savo patikrintą agentą – Lebedj. Tai buvo didelė sėkmė“.

Čia yra keletas netikslumų. Visų pirma, dar 1933 metų rugpjūčio 5 (kitais duomenimis – 9) į Belgiją atvyko Vasilijus Chomiakas, pabėgėlis iš sovietų Ukrainos, turėdamas užduotį skubiai įsiskverbti į OUN. Antra, pasak Sudoplatovo prisiminimų, dingstį pradėti Evheno Konovaleco likvidavimo operaciją davė sovietų konsulato darbuotojo Aleksejaus Mailovo nužudymas, kurį įvykdė OUN kovotojas Nikolajus Lemikas. Tai atsitiko 1933 metų spalio 22 (nors jis klaidingai kalba apie 1934 metus). Sugretinus pasikėsinimo datas Lvove ir Vasilijaus Chomiako atsiradimą Belgijoje peršasi kita išvada: operacija buvo rengiama gerokai prieš 1933 metus ir nebuvo susijusi su įvykiais Lvove.

konovalec_dokumentas
Jevgenijus Konovalecas

Įdomus paties Sudoplatovo pasakojimas apie Lebedį, kuris OUN‘e prisistatinėjo kaip Chomiakas ir kuris turėjo įvesti žudiką į nacionalistų aplinką: „Po aštuonių mėnesių mokymų aš buvau pasirengęs savo pirmajai komandiruotei į užsienį, lydimas Lebedžio, UON‘o „vyriausiojo atstovo“ Ukrainoje, o iš tikrųjų – jau daugelį metų mūsų slapto agento. Lebedis 1915–1918 metais prasėdėjo kartu su Konovalcevu karo belaisvių lageryje šalia Carycino. (Pirmajame pasauliniame kare Lebedis ir Konovalecas kartu kariavo kaip Austro-Vengrijos armijos karininkai prieš Rusiją Pietvakarių fronte vadinamojo Sičės šaulių korpuso sudėtyje). Pilietiniame kare jis tapo Konovaleco pavaduotoju ir vadovavo pėstininkų divizijai, kovojusiai prieš Raudonąją armiją Ukrainoje. Kai 1920 metais Konovalecas atsitraukė į Lenkiją, jis Lebedį pasiuntė į Ukrainą organizuoti pogrindinį OUN tinklą. Bet ten jį suėmė. Jam liko paprastas pasirinkimas: arba dirbti mums, arba mirti“.

Čia Sudoplatovas per daug prisigudravo. – Konovalecas niekada nebuvo USS – Ukrainos Sičės šaulių – legione, kurį Sudoplatovas pavadino „Sičės šaulių“ korpusu. Iš tikrųjų jis buvo mobilizuotas į Austrijos armiją. Išėjęs keturių mėnesių mokymų kursą karininkų mokykloje. Jis buvo paskirtas krašto gynybos (landvero) 19 pulko kuopos vadu; – keista, kad Lebedis buvo nelaisvėje kartu su Konovalecu. Jis galėjo būti Carycine, bet pats Evhenas Konovalecas jo nemini, kaip ir to, kad, girdi, Lebedis būtų buvęs jo pavaduotoju ir gavęs iš jo kažkokią misiją 1920 metais.

Konovalecas belaisvių lageryje šalia Carycino, Rusija. 1916–1917 metai. Išsivadavimo judėjimo tyrimų centro archyvo nuotr.

Iš tikrųjų Gulbinas buvo kilęs iš Galicijos, buvęs USS (Ukrainos Sičės šauliai), vėliau Sičės šaulių korpuso Kijeve karys (oun-ininkai atpažino jį dviejose nuotraukose), kariavo Raudonojoje Ukrainos Galicijos Armijoje, kalėjo Solovecų koncentracijos lageryje. Tarnavo vadovaujamas Romano Suško, kuris patvirtino tą informaciją, ir Ivano Andrucho. Tai yra, apie jokį pėstininkų divizijos vadą ar Konovaleco pavaduotoją apskritai negali būti kalbos.

Taigi, galima daryti išvadą, kad visą informaciją apie Lebedį Sudoplatovas prasimanė, tikriausiai tam, kad parodytų, koks svarbus Vyriausiosios politinės valdybos (GPU) agentas. Keistai Sudoplatovo memuaruose atrodo pasažas apie Konovaleco susitikimą su Hitleriu: „Berlyne Lebedis susitiko su pulkininku Aleksanderiu, admirolo Vilhelmo Kanario pirmtaku Vokietijos žvalgybos tarnybos vadovo poste ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, ir iš jo sužinojo, kad Konovalecas du kartus matėsi su Hitleriu, kuris pasiūlė, kad keletas Konovaleco šalininkų išeitų mokymo kursą nacistų partinėje mokykloje Leipcige“.

Bet situacija tuo metu buvo šiek tiek kitokia. Vokietijoje atėjus į valdžią nacistams, Evheno Konovaleco kontaktai su naujuoju režimu smuko. Jis atsargiai žiūrėjo į naują valdžią, tačiau visiškai nutraukti santykių neplanavo. O ir pats Konovalecas laiške Ukrainos nacionalistų Valdybos nariams tą informaciją kategoriškai neigė. Nuo 1933 metų, birželio 19 dieną Romoje Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos ir Vokietijos vyriausybėms pasirašius vadinamąjį keturių paktą, OUN santykiai su Vokietija atvėso. O 1934 metais, pasirašius Lenkijos ir Vokietijos sutartį, dar labiau subjuro. Todėl nelabai tikėtinas pats faktas, kad toks susitikimas galėjo įvykti.

Taigi, kaip jau minėta, 1935 metais kartu su Vasilijum Lebedžiu atvyko jaunas vyrukas, turėjęs dokumentus Pavelo Griščenkos vardu. Tai ir buvo Pavelas Sudoplatovas. OUN-e jis turėjo keletą slapyvardžių: Prijmakas, Pavlikas, Velmutas, Norbertas ir Valiuchas. Sudoplatovą sutiko pasitikėdami ir vylėsi panaudoti jį kuriant pogrindinį OUN tinklą sovietų Ukrainos teritorijoje. Per 1936 metus Sudoplatovas susipažino su OUN darbu Berlyne, Vienoje, Paryžiuje. Kurį laiką gyveno Helsinkyje. Palaipsniui užsitarnavo paties Konovaleco pasitikėjimą. 1936 metu liepos pabaigoje ar rugpjūčio pradžioje Sudoplatovas kirto SSSR sieną. Jis pažadėjo agituoti už Ukrainos nepriklausomybę, naudodamas OUN-e sukauptą patirtį. O iš tikrųjų pradėta tiesiogiai rengti operaciją Konovalecui likviduoti.

Pasirengimas teroro aktui 

Įsakymą vykdyti Konovaleco likvidavimo operaciją davė pats Josifas Stalinas. Ši Sudoplatovo memuarų dalis apskritai sutampa su OUN-ininkų prisiminimais. Nors yra keletas keistų momentų ir triukų: „Mano pašnekesiai su Konovalecu tuo metu darėsi vis rimtesni. Jis planavo parengti administracines tarnybas virtinei Ukrainos sričių, kurias buvo planuojama išlaisvinti artimiausiu metu, – beje, ukrainiečių nacionalistai turėjo grumtis susijungę su vokiečiais. Aš sužinojau, kad jų žinioje jau yra dvi brigados, iš viso apie du tūkstančiai žmonių, kuriuos planuota panaudoti kaip policijos jėgą Galicijoje (tai dalis Vakarų Ukrainos, tada priklausiusi Lenkijai) ir Vokietijoje“. Iš to fragmento aiškiai matyti, kad autorius jį rašė jau po Antrojo pasaulinio karo, o gal ir žymiai vėliau, taip stengdamasis primesti mitinį „totalų“ Ukrainos nacionalistų ir nacistų bendradarbiavimą.

Visų pirma, ėjo dar tik 1936 metai, tai yra dar nebuvo nei Austrijos anšliuso, nei problemos dėl Sudetų srities. Abejotina, kad tuo metu nacistai būtų planavę kariauti su SSSR. Bet jeigu net būtų buvę tokių planų, tai apie juos būtų žinojęs tik ribotas žmonių ratas. Jų tikrai nebūtų svarstę su Ukrainos nacionalistais. Antra, Vokietijos pusėje kovojusios Ukrainos karinės formuotės susikūrė vėliau: 1939 metais – Romano Suško legionas, 1941 metais – Ukrainos nacionalistų draugovės (Rolando ir Nachtygalio legionai). O tokių stambių ginkluotų formuočių 1935–1938 metais negalėjo būti.

Dar vienas stebinantis fragmentas – tai šie žodžiai: „Man visiškai netikėta ir naujiena, kad, nepaisant Konovaleco įsako, Lenkijos ministrą generolą Perackį 1934 metais nužudė ukrainiečių teroristas Maceika, ir už to stovėjo Bandera, kuris rungtyniavo su pastaruoju dėl valdžios“. Iš tikrųjų čia Sudoplatovas  sąmoningai iškraipo aplinkybes.

Varšuva, 1934 metų birželio 15. 15.40 val. Lenkijos vidaus reikalų ministras Bronislavas Perackis privažiavo prie „draugų klubo“ Foksalio gatvėje, kur įprastai pietaudavo. Dvidešimtmetis Grigorijus Maceika priėjo visai arti prie Perackio, kad susprogdintų bomba jį ir pats susisprogdintų. Sprogmuo nesuveikė. Tada OUN smogikas nušovė ministrą keliais pistoleto šūviais ir sėkmingai dingo.

Sprendimą vykdyti politinius pasikėsinimus OUN Valdyba priėmė specialiajame pasitarime dar 1933 metų balandį. Varšuvoje turėjo žūti švietimo ministras arba vidaus reikalų ministras, Lvove – mokyklų kuratorius, o Volynėje – vietos vaivada. Tame pasitarime, tiesą sakant, ir dalyvavo Konovalecas. Tuo pat metu Sudoplatovas pateikė tą fragmentą, kad parodytų tariamą konfrontaciją tarp Banderos ir Konovaleco. Tačiau tos konfrontacijos nebuvo. Ir čia agentas Valiuchas išnaudoja situaciją, kuri susiklostė 1940 metais po OUN skilimo.

Vienas iš Ukrainos nacionalistų organizacijos lyderių Stepanas Bandera. Wikipedia.org nuotr.

Sudoplatovo prisiminimuose gausu netikslumų, iškraipymų ir paprasčiausių prasimanymų. Antai, tas epizodas iš Paryžiaus: „Mums būnant Paryžiuje Konovalecas pakvietė mane kartu su juo aplankyti Petliūros kapą, – šis po to, kai buvo sutriuškintas Raudonosios Armijos, pabėgo į Prancūzijos sostinę, kur 1926 metais ir buvo nužudytas. Konovalecas mėgo tą žmogų, vadindavo jį „mūsų vėliava ir mylimu vadu“. Jis sakydavo, kad Petliūros atminimas turi būti išsaugotas. Man buvo malonu, kad Konovalecas ima mane kartu, bet viena mintis man nedavė ramybės: lankantis priimta prie kapo padėti gėlių. Tuo momentu mano piniginė buvo tuščia, o užsiminti apie tokias smulkmenas Konovalecui man atrodė neįmanoma… Ką daryti? Visą kelią iki kapinių mane graužė ta mintis. Mes perėjome per visas kapines ir sustojome prie kuklaus Petliūros antkapio. Konovalecas persižegnojo – aš padariau tą patį. Kurį laiką mes stovėjome tylėdami, paskui aš išsitraukiau iš kišenės nosinę ir įpyliau į ją saują žemių nuo kapo. – Ką tu darai?! – šūktelėjo Konovalecas. – Tų žemių nuo Petliūros kapo nuvešiu į Ukrainą, – atsakiau, – mes jo atminimui pasodinsim medį ir jį prižiūrėsime. Konovalecas buvo sužavėtas. Jis apkabino mane, pabučiavo ir karštai pagyrė už nuostabią idėją. Per tai mūsų draugystė ir pasitikėjimas manimi dar labiau sustiprėjo“.

Reikia pažymėti, kad Paryžiuje kartu su Sudoplatovu ir Konovalecu buvo dar ir Aleksandras Boikovas. Iš jo prisiminimų žinoma, kad, būdamas Monparnaso kapinėse, Sudoplatovas nesidomėjo Petliūros kapu ir jam niekas nepatarė jį apžiūrėti. Tikriausiai Valiuchas paprasčiausiai laikui bėgant prisigalvojo tą momentą ir pridėjo jį į savo memuarus, kad parodytų savo kaip agento sumanumą ir originalumą.

Aleksandras Boikovas (1896–1968) – OUN veikėjas. USS legiono karys nuo 1915 m., Ukrainos Galicijos Armijos chorunžis. UVO (Ukrainos karinė organizacija) narys nuo 1926 metų, UVO vadovas Prahoje nuo 1928 metų. Žurnalo „Rozbudova Nacii“ („Tautos kūrimas“) administratorius. Ukrainos nacionalistų Valdybos (PUN) Ženevoje vadovo sekretorius 1930–1931 m. Nuo 1931 metų – Paryžiuje, Ukrainos tautos sąjungos kūrėjas Prancūzijoje ir jos vadovo pavaduotojas, laikraščio „Ukrainskoje slovo“ („Ukrainos žodis“) steigėjas ir redaktorius nuo 1933 metų. OUN(m) (m – melnikivcai) padalinio Prancūzijoje vadovas (1938–1948). Vokiečių okupacijos metais buvo suimtas ir nuo 1944 metų kalėjo koncentracijos stovykloje Zaksenhauzene. Po karo – PUN spaudos referentas (1954–1964), OUN(m) vyriausiasis kontrolierius (1953–1955), PUN Senato narys (1964–1968).

Pulkininko žūtis

Po išvykimo į SSSR Pavelas Sudoplatovas matėsi su Konovalecu tik tris kartus. Tai buvo apgalvota taktika: skubūs, neplanuoti susitikimai, per kuriuos Sudoplatovas lyg ir perduodavo slaptas žinias ir atsiskaitydavo apie veiklą tarpininkui. Pagal legendą jis įsidarbino radistu prekybiniame laive „Šilka“, kuris dažnai įplaukdavo į Olandijos uostus. Todėl jis iš anksto negalėjo planuoti atvykimo ir perspėti apie jį.

Pavelas Sudoplatovas. Back-in-USSR.com nuotr.

Pirmas toks susitikimas įvyko Gente 1937 metų rugsėjo pabaigoje. Antrasis Sudoplatovo susitikimas su OUN nariais įvyko Roterdame 1938 metų vasario pradžioje. Tąsyk jis pasakojo apie situaciją sovietų Ukrainoje. Paskui Sudoplatovas išsireikalavo pasikalbėti su Konovalecu akis į akį. Apie tris valandas, nuo 21.00 iki vidurnakčio, jie vaikštinėjo po miestą. Tas susitikimas sustiprino Konovaleco pasitikėjimą Sudoplatovu: atrodė, kad Sudoplatovas nepavojingas tarpininkui. Atminimui jis padovanojo savo būsimai aukai dėžutę saldainių. Trečias susitikimas įvyko 1938 metų gegužės 23. Tą dieną operacija „Stavka“ buvo sėkmingai baigta.

Taigi, prieš vizitą į Roterdamą Pavelas Sudoplatovas nuvyko į Bergeną, iš kur telefonu pranešė Konovalecui, kad keliauja į Olandiją. Tikriausiai, agentas būtent Bergene gavo bombą iš „Volveberio lygos“ atstovų. „Volveberio lyga“ – sovietų agentūros diversinė grupė, vadovaujama vokiečių komunisto Ernsto Volveberio, kuri veikė Norvegijos, Švedijos, Danijos, Suomijos ir Vokietijos teritorijoje. „Lygos“ specializacija buvo teroro aktai, naudojant sprogmenis. Visiškai įmanoma, kad būtent Norvegijoje Sudoplatovui pagamino bombą Jevgenijui Konovalecui nužudyti. Juk gabenti bombą iš SSSR buvo pavojinga.

Bet grįžkime prie susitikimo restorane viešbutyje „Atlanta“ ir mirtinos Sudoplatovo dovanos. Nūdien egzistuoja keletas versijų, kokia būtent buvusi toji bomba. Tai, kad buvo laikrodinis mechanizmas, nėra abejonių. Bet spėliojama, kokio dydžio ji buvo. Pats Sudoplatovas prisiminimuose tvirtino: „Galų gale sprogmuo lyg saldainių dėžutėje buvo pagamintas, ir laikrodinio mechanizmo nereikėjo įjungti specialiu mygtuku. Sprogti turėjo lygiai po pusvalandžio, pakeitus vertikalią dėžutės padėtį į horizontalią. Aš turėjau laikyti dėžutę pirmojoje padėtyje didelėje vidinėje savo švarko kišenėje. Numanoma, kad aš perduosiu  tą „dovaną“ Konovalecui ir paliksiu patalpas prieš bombai sprogstant“.

Taigi, dėžutė turėjo būti labai nedidelė, kad tilptų švarko kišenėje. Gal tai buvo ne saldainiai, o dėžutė cigarečių, nes Konovalecas buvo rūkorius. Bet tada sprogimas nebūtų buvęs toks stiprus, kad sužeistų praeivį, kuris atsidūrė per kelis metrus nuo tarpininko.

Yra ir kita versija, kuri pagrįsta viešbučio „Atlanta“ restorane auką ir žudiką aptarnavusio oficianto parodymais. Kaip jis paliudijo, dėžutė, kurią perdavė Konovalecui, buvo panaši į dėžutę nuo avalynės. Tad aišku, kodėl sprogimas buvo toks stiprus. Juk liudytojas pranešė, kad sprogimas sudraskė Konovalecą į gabalus, sužeisdamas du praeivius, iš kurių vienas buvo per penkis metrus nuo žuvusiojo.

Policijos nufotografuotoje žūties vietoje matyti krauju aptaškytas šaligatvis. Kraujo dėmės ištaškytos ratu apie keturių–penkių metrų spinduliu. Toks nusikaltimo vietos vaizdas įrodo, kad bomba buvusi labai galinga. Viskas padaryta pagal NKVD planą.

Konovaleco žūties vieta. Išsivadavimo judėjimo tyrimų centro archyvo nuotr.

Taigi, suplanuota sovietų operacija pražudė Ukrainos nacionalistų lyderį – žmogų, kuris savo nepailstamu triūsu ir įkvėpimu galėjo dar daug nuveikti Ukrainos labui, kuris nesiliaudamas kovojo už Ukrainos kūrimo idėjas. Sudoplatovas pabėgo į Prancūziją, iš kur per Ispaniją grįžo į SSSR. Jo memuarų analizė rodo, kad daug žinių yra iškraipytos arba paprasčiausiai prasimanytos. Ir vis dėlto tie prisiminimai – šaltinis, demaskuojantis  Jevgenijaus Konovaleco tiesioginį žudiką ir pagrindinius operacijos „Stavka“ parengimo etapus.

Autorius dėkoja istorikams Igoriui Derevianyj ir Sviatoslavui Lipoveckiui už pagalbą rengiant medžiagą.

Informacijos šaltinis – Gordonua.com

2018.08.13; 07:00

Kapitonas N. E. Chochlovas (Chochlov) – sovietų specialiųjų tarnybų bendradarbis, specialiai parengtas užsakomosioms žmogžudystėms atlikti, tapęs pirmuoju Sovietų perbėgėliu „šaltojo karo“ metais.

Chochlovas dirbo sovietų žvalgyboje (NKVD) nuo 1941 metų. Po 12 metų jis perėjo į specialiųjų akcijų skyrių. Jam buvo pavesta nužudyti įtakingą rusų emigrantų judėjimo atstovą ir vieną iš Vakarų Vokietijoje įsteigtos organizacijos „Rusų solidaristų liaudies darbo sąjunga“ lyderių Georigijų Okolovičių. Prieš trejus metus sovietų rengtas pasikėsinimas į Okolovičių nepavyko.

Continue reading „Žvalgybos enciklopedija: užsakomųjų žmogžudysčių specialistas“

Noelis Fildas (Noel Field, 1904–1970) – buvęs Amerikos diplomatas, dingęs Jungtinėse Amerikos Valstijose 1949 metais, šiek tiek prieš tai, kai jo vardas iškilo teisiant Algerą Hissą, buvusį valstybės departamento valdininką, apkaltintą ryšiais su Kominternu ketvirtajame dešimtmetyje ir vyriausybinių dokumentų vagyste.

Noelis Fildas gimė Didžiojoje Britanijoje. Persikėlęs į JAV, jis baigė Harvardą ir 1926 metais pradėjo darbą valstybės departamente. 1936 metais jis iš ten išėjo ir tęsė karjerą Tautų Lygos štabo būstinėje Ženevoje, o paskui Unitarinių tarnybų komitete. Būdamas Šveicarijoje, jis buvo įtrauktas į sovietų karinės žvalgybos šefo Europoje generolo Valterio Krivickio vadovaujamos šnipų grupės veiklą (1939 metais V.Krivickis pabėgo į Vakarus).

Continue reading „Žvalgybos enciklopedija: Noelio Fildo avantiūros“

Karlas Rudolfas Tuomi – sovietų karinės žvalgybos bendradarbis, vėliau tapęs Amerikos agentu. Tiksliau tariant – dvigubu agentu.

Tuomis gimė Jungtinėse Amerikos Valstijose. Patėvis suomis jam nuo vaikystės piršo komunizmo idėjas. 1933 metais Tuomių šeima išvyko iš Mičigano į Sovietų Sąjungą. Po ketverių metų NKVD areštavo patėvį, ir Karlas jo daugiau niekada nebematė.

Kad išmaitintų šeimą, jaunuoliui teko įsidarbinti miško paruošose, o 1939 metais jis buvo pašauktas į tarnybą Raudonojoje Armijoje. Nors Tuomis išėjo specialųjį parengimą, 1941 metų vasarą, kai Vokietija užpuolė SSSR, jis buvo paskirtas į pėstininkus. Už šaunumą ir drąsą kovose pelnė apdovanojimą.

Continue reading „Žvalgybos enciklopedija: agentas Kaarlo Rudolf Tuomi“

Viljamas Džeimsas Ovenas (William James Owen, 1901–1981) – vienintelis Didžiosios Britanijos parlamento Bendruomenių rūmų narys, šiame šimtmetyje apkaltintas perdavęs slaptą informaciją, kuri gali būti potencialiai naudinga priešui.

1970 metų sausio 23 dieną tam vidutinybei, paprastam leiboristų frakcijos nariui, prie kurio bandė prisikasti Rytų bloko šalių specialiosios tarnybos, buvo pateiktas kaltinimas pažeidus Valstybės paslapties įstatymą.

1954 metais Viljamas Džeimsas Ovenas buvo išrinktas į parlamentą, o 1960 metų vasarį įtrauktas į Gynybos išlaidų komitetą. Jį įkalbėjo įnešti savo indėlį gerinant Didžiosios Britanijos ir Rytų Vokietijos santykius.

Continue reading „Viljamas Džeimsas Ovenas – sovietų agentas, pravarde Li“

Kuo ypatinga Didžiosios Britanijos karo ministro Džono D.Profiumo išdavystės byla? Karo ministrą suviliojo žavi prostitutė, palaikiusi ryšius su žvalgybininku iš Sovietų Sąjungos. Taigi Profiumo byla – tai šnipų skandalas seksualiniu pagrindu, kurio svarbiausias rezultatas – pirmalaikis Didžiosios Britanijos ministro pirmininko Haroldo Makmilano atsistatydinimas.

Vienas iš pagrindinių šios gana painios istorijos dalyvių tapo profesionalus sovietų priėmimų lankytojas osteopatas Stivenas Vordas (Steven Ward) ir dvi jo protežė – jaunutės prostitutės Kristin Kiler ir Mandi Rais-Devis. Beje, centrinė vieta „Profiumo byloje“ skirta būtent K.Kiler, kuri turėjo intymių santykių su Didžiosios Britanijos karo ministru Džonu D. Profiumu (John Profumo) ir sovietų ambasados Londone karinio atašė padėjėju, 3-ojo rango kapitonu Jevgenijumi Ivanovu.

Continue reading „Seksualinė britų karo ministro Dž.D. Profiumo byla“

bleik_dzordz_m

Vienoje gyvenvietėje šalia Maskvos gyvena pensininkas, vadina jis save Georgijumi Ivanovičiumi, pasakoja “The Independent”.

„Jis beveik aklas ir vaikščioja pasiramsčiuodamas lazdele, bet išlikęs elegantiškas ir išsaugojęs skvarbų protą“, – rašo korespondentas Šonas Vokeris, pažymėdamas, kad šiomis dienomis apybraižos herojui sukaks 90 metų. Bet tai nėra paprastas vasarnamio gyventojas, o „vienas iš nepaprasčiausių personažų šnipinėjimo istorijoje ir vienas iš nelemtai išgarsėjusių žinomų britų išdavikų“, kaip išsireiškia autorius.

Continue reading „Šnipas, kuris liko šalti: 90-metis Džordžas Bleikas“

tecer-tecer

Čepmenas Pinčeris (Chapman Pincher) – britų rašytojas ir žurnalistinių tyrimų specialistas.

Būtent jis parašė knygą, kurioje buvęs Didžiosios Britanijos Saugumo tarnybos (MI 5) generalinis direktorius Rodžeris Holisas (Roger Hollis) kaltinamas tuo, kad  buvo sovietų šnipas.

1976 metais Čepmenas Pinčeris jau buvo gerai žinomas žurnalistas, rašęs straipsnius gynybos temomis.

Būtent 1976-aisiais metais jis ir nutarė parašyti knygą, pagrįstą buvusio ministro pirmininko Haroldo Vilsono pareiškimais, esą Saugumo tarnyba (MI 5) rengė prieš jį sąmokslą. Kai ši idėja taip ir nebuvo įgyvendinta, Č.Pinčeris parašė „Jų amatas – išdavystė“ („Their Trade Is Treachery“, 1981).

Continue reading „“Jų amatas – išdavystė”“

tecer-tecer

“Fluency” – grupė Didžiosios Britanijos ekspertų, ieškojusių nedemaskuoto Sovietų agento aukštose pareigose Anglijos specialiosiose tarnybose.

Komisija „Fluency“ buvo bendras Saugumo tarnybos (MI 5) Skyriaus „D“ (tyrimai) ir Kontržvalgybos valdybos „Secret intelligence service“ (MI 6) projektas. 1964 metų spalį įkurtos komisijos pirmininku buvo paskirtas Piteris Raitas (Peter Wright) iš MI 5.

Tyrimas buvo pagrįstas sovietinių šnipų Entonio Blanto (Anthony Blunt), Džono Kernkroso (John Cairncross) ir Leo Longo (Leo Long) prisipažinimais tų metų pradžioje, o taip pat informacija, gauta iš kelių sovietinių perbėgėlių. Ypatingą dėmesį komisija sutelkė duomenims, rodantiems nežinomo agento veiklą ir vėliau priskirtiems demaskuotam Haroldui (Kim) Filbiui (Kim Philby).

Continue reading „Iš žvalgybos enciklopedijos: komisijai „Fluency“ taip ir nepavyko išaiškinti užsimaskavusio sovietų agento“

bentleyelizabeth

Elizabetė Bentli – amerikietė, dirbusi Jungtinių Amerikos Valstijų teritorijoje veikusio sovietų žvalgybinio tinklo kurjere.

Nuo 1938-ųjų ir baigiant 1944-aisiais metais, pasak jos pačios, ji teikė informaciją, taip pat ir vyriausybinių dokumentų kopijas, savo meilužiui, kuris buvo centrinis agentas šnipinėjimo tinkle.

E.Bentli, JAV komunistų partijos narė, ketvirtajame ir penktajame dešimtmečiais priklausė revoliuciniam Amerikos pogrindžiui. Ji dirbo Jakobo Golos‘o (Jacob Golos), rusų emigranto, gavusio Amerikos pilietybę, sekretore. Irgi būdamas komunistų partijos narys, J.Golosas dirbo Sovietų Rusijos Techninės pagalbos draugijai, kurioje labai aktyviai veikė sovietiniai agentai, užsiimantys pramoniniu šnipinėjimu. J.Golosas taip pat buvo Gario Goldo (Garri Gold), atominės šnipų grupės nario, kuratorius. 1944 metais J.Golosas mirė.

Continue reading „Iš žvalgybos enciklopedijos: Elizabetė Bentli buvo praminta “šnipų karaliene”“

tecer_2

Čepmenas Pinčeris – žymus Didžiosios Britanijos rašytojas bei puikus žurnalistinių tyrimų specialistas. Britų visuomenė jį labiausiai prisimena kaip žmogų, išdrįsusį parašyti keletą skandalingų romanų apie žvalgybininkų intrigas. Minėti romanai sulaukė tokio didelė populiarumo, kad į žvalgybines intrigas buvo įvelta net tuometinė Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Tečer. Ji buvo priversta viešai išguldyti savo poziciją.

Č.Pinčerio veikalai sulaukė visuomenės susidomėjimo pirmiausiai dėl to, kad viename iš jų buvęs MI 5 tarnybos generalinis direktorius Rodžeris Cholisas kaltinamas bendradarbiavimu su sovietų žvalgyba.

Continue reading „Skandalingos Čepmeno Pinčerio knygos ir britų premjerės Margaret Tečer pareiškimas“

zorge

Kad šiandien žinome, kas buvo Richardas Zorgė, – dėkingi turėtume būti kosmonautui Jurijui Gagarinui. Taip, būtent kosmonautui J.Gagarinui, žmogui, kuris pirmasis kosminiu laivu apskrido Mėnulį. Tuometinė Sovietų Sąjungos valdžia nė neketino informuoti visuomenės, kad ji Antrojo pasaulinio karo metais Japonijoje turėjo sumanų, ištikimą žvalgybininką, teikusį itin svarbios informacijos. Pavyzdžiui, pranešusį, kada tiksliai fašistinė Vokietija užpuls SSSR, taip pat informavusį, jog militaristinė Japonija neketina pulti sovietų šalies, todėl Stalinas galįs Sibiro divizijas drąsiai permesti į Vakarų frontą. Sovietų valdžia ketino pamiršti Ričardo Zorgės pavardę, jo nuopelnus bei tragišką baigtį.

Continue reading „Žvalgo Richardo Zorgės mįslė“