Vidmantas Valiušaitis. Istorijos tyrinėtojas, publicistas, istorikas. Slaptai.lt nuotr.

Prieš 80 metų – 1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne, Kazio Škirpos bute Achenbachstrasse 1 – įvyko Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) steigiamasis susirinkimas.

Jame dalyvavo Kazys Škirpa, Ernestas Galvanauskas, Rapolas Skipitis, Petras Karvelis, Bronius Dirmeikis, kun. Stasys Yla, Juozas Pyragius, Jonas Pyragius, Klemensas Brunius, Aleksandras Danta, Jonas Čiuberkis, Jonas Viliušis, Jonas Našliūnas, Stasys Puodžius, Juozas Dženkaitis, Jonas Dženkaitis, Petras Skurauskas, Antanas Valiukėnas, Bronys Raila, Antanas Maceina, Martynas Brakas, Martynas Kavolis, pulk. Ambraziejus, kun. Kazys Barauskas, Juozas Katilius, Pranas Ancevičius ir Jonas Jurkūnas. Pagal politines pažiūras tai buvo 9 tautininkai, 6 voldemarininkai, 3 valstiečiai liaudininkai, 3 krikščionys demokratai, 3 ateitininkai, 1 socialdemokratas ir 3 nepartiniai.

Kaip liudija išlikęs to renginio protokolas, K. Škirpa perskaitė įvadinį pranešimą, o po to vyko diskusijos. Škirpa pabrėžė, kad lietuviams tenka savo kovą derinti su Vokietijos kova, tad tenka su jais ir bendradarbiauti. „Tačiau tai dar nereiškia, kad mes su vokiečiais bendradarbiautume besąlygiškai. Mes turime užsitikrinti jų paramą, nes tik tada galėtume siekti savųjų tikslų, prisidėdami prie kovos prieš bendrą priešą“, – susirinkime kalbėjo K. Škirpa.

E. Galvanauskas, papildydamas Škirpos aiškinimus, sakė, kad „mes vokiečiams praktiškai niekuo negalime padėti. Visa tai, prie ko mes glausimės ar su kuo eisime, yra nei daugiau nei mažiau tik priemonė mūsų tikslams siekti, bet ne idealas arba tikslas. Taigi, esą, keisis laikai, gali pasikeisti ir mūsų priemonės, bet tikslas pasiliks vis tas pats, būtent: nežiūrint kokia kaina išlikti gyviems kaip tautai ir atstatyti nepriklausomą Lietuvos valstybę.“

Pulkininkas Kazys Škirpa

Kam buvo reikalingas LAF‘as ir kieno įgaliojimais jis veikė?

Dera prisiminti, kad Lietuvos valstybė 1940 m. biržely buvo okupuota vyriausybei ne tik nepasipriešinus, bet ir atidavus įgaliojimus neprotestuojant. Vieninteliai, kurie priešinosi, nesutiko paklusti svetimųjų pastatytai marionetinei valdžiai, buvo pasiuntiniai – Lietuvos diplomatinis korpusas. Visi diplomatiniai postai be išimties – nuo Berlyno iki Vašingtono, nuo Romos iki Buenos Airių protestavo prieš Lietuvos okupaciją ir aneksiją, įteikė šalių, kuriose jie rezidavo, vyriausybėms formalius protestus nepriklausomos Lietuvos Respublikos vardu.

Pavyzdžiui, Petras Klimas 1940 m. rugpjūčio 4 – ąją, t.y. kitą dieną po to, kai SSRS Aukščiausioji taryba „priėmė“ Lietuvą į Sovietų Sąjungos sudėtį, notoje Prancūzijos vyriausybei rašė: „tie tautos atstovai buvo paskirti tuo metu, kada Lietuvos Respublikos teritorija buvo okupuota svetimosios SSRS kariuomenės, kuri, pažeisdama visas teises, 1940 m. birželio 15 d. skaitlingai atvyko į Lietuvą. Rinkimams buvo primestas tik vienas specialiai parinktų kandidatų sąrašas.

Kitų kandidatų laisvai išstatyti buvo neįmanoma. Susirinkimų ir diskusijų laisvė buvo panaikinta. Nebuvo nė kokios kontrolės, galėjusios laiduoti balsavimo taisyklingumą ir balsavimo kortelių skaičiavimą. Pageidaujamieji rezultatai buvo paskelbti iš anksto, net balsavimui dar nepasibaigus.

Savaime suprantama, kad atstovų kolektyvas, kilęs iš rinkimų tokiomis sąlygomis ir paminėtu būdu, jokiu būdu negali būti laikomas organu, galinčiu reikšti tikrąją lietuvių tautos valią. Taip pat šio kolektyvo, tariamųjų liaudies atsovų nutarimas prijungti Lietuvos valstybę prie SSRS jokiu būdu neatitinka lietuvių tautos valios, tautos, kuri visuomet kovojo už savo laisvę ir nepriklausomybę.

Šiuo atveju SSRS Vyriausybė pasielgė kaip agresorius, nes iš anksto apgalvotai pavartojusi karinę jėgą ir pažeidusi tarptautinės teisės nuostatus, lygiai kaip ir savo įsipareigojimus, kuriuos ji pareiškė 1920 m. liepos 12 d. Taikos Sutartimi, 1926 m. Nepuolimo Paktu, vėliau keletą kartų atnaujintu, 1928 m. Briando-Kellog Paktu, 1933 m. Konvencija apie agresijos definiciją ir, pagaliau, visai nepersenu 1939 m. spalių 10 d. Savitarpės Pagelbos ir Nesikišimo į vidaus reikalus Paktu.“

Pareiškę protestus, Lietuvos pasiuntiniai sprendė ką daryti toliau? Prezidentas pasitraukęs iš šalies, krašte šeimininkauja okupantas, plėšia ūkį, griauna visuomenės sąrangą, suiminėja, terorizuoja, žudo ir tremia žmones. Kur išeitis?

Diplomatai, kuriems tai buvo įmanoma karo meto sąlygomis (negalėjo atvykti Povilas Žadeikis iš Vašingtono ir Kazys Graužinis iš Buenos Airių), 1940 m. rugsėjo 19-26 dienomis susirinko Romoje ir savaitę trukusioje konferencijoje aptarė susidariusią padėtį bei priėmė nutarimus dėl tolimesnės veiklos, siekiant atgauti prarastą laisvę.

Konferencijoje, kuriai pirmininkavo Stasys Lozoraitis, sekretoriavo Eduardas Turauskas, buvo apsvarsti svarbūs klausimai: egzilinės vyriausybės sudarymo užsienyje tikslingumas, Respublikos prezidento padėtis, Tautinio komiteto sudarymas, santykiai su Amerikos lietuvių organizacijomis. Pasiuntinybių ir Tautinio komiteto finansiniai reikalai ir daugelis kitų.

Du smaugliai. „Nežinau, kaip tau padėti, Adolfai, bet tavo požiūrį suprantu“

Dėl Lietuvos vyriausybės užsienyje sudarymo apsipręsta jos nesudarinėti, nes abejota, kad karo meto sąlygomis atsirastų šalis, kuri sutiktų tokią emigracinę vyriausybę priglausti savo teritorijoje. Net jei tokia šalis ir atsirastų, tai tokiai vyriausybei būtų labai sunku gauti kitų valstybių pripažinimą. Ne vienos šalie vyriausybė, vadovaudamasi savo politikos interesais, turėtų aiškiai neigiamai pasisakyti tokios vyriausybės atžvilgiu. O tai neigiamai paveiktų ir visą akciją už Lietuvos nepriklausomybės atstatymą. Tokios vyriausybės sudarymas galėtų taip pat neigiamai paveikti ir vis dar pripažįstamų Lietuvos pasiuntinybių padėtį, nes vietos vyriausybės galėtų pagrįstai kelti klausimą: ką jūs atstovaujate? emigracinę vyriausybę, kurios mes nepripažinome ar okupacijos suspenduotą Nepriklausomos Lietuvos vyriausybę? Taip jau buvo atsitikę su Vokietijos okupuotos Belgijos atstovais užsienyje.

Išsamiai buvo apsvarstyta užsienyje atsiradusio prezidento Antano Smetonos padėtis. Atsižvelgus į galimai visų lietuvių vienybės, taip pat valdžios legalaus tęstinumo (kontinuiteto) reikmę, nusistatyta su prezidentu palaikyti kontaktą, nedarant tačiau iš jo centrinio visos akcijos asmens. Padėti jam kur nors Europoje ramiai apsigyventi su žmona, parūpinti lėšų minimumą pragyvenimui. Atsižvelgiant į pavojų, kad prezidentas gali tapti viešos polemikos objektu ir pats į tokią polemiką gali būti įtrauktas, dėl jo sumanymo vykti į Jungtines Amerikos Valstijas nusistatyta neigiamai ir nutarta patarti jam nuo to sumanymo atsisakyti. Vengti viešos polemikos apie jo asmenį ir stengtis paveikti kitus ta prasme, ypačiai Amerikos lietuvių organizacijas ir spaudą.

Diplomtai tuo pat metu nusprendė sudaryti Lietuvos Tautinį komitetą, kurio svarbiausieji uždaviniai būtų derinti visų lietuvių darbą Nepriklausomai Lietuvos valstybei atstatyti ir, kol Lietuva yra okupuota, rūpintis Lietuvos Valstybės ir Tautos reikalais. Tautinį komitetą sudaryti iš pirmininko ir keturių nuolatinių narių. Lietuvos pasiuntinių kolegija į Komiteto pirmininkus pakvietė buvusį Lietuvos ministrą pirmininką, užsienio reikalų ir finansų ministrą Ernestą Galvanauską, pirmininko pavaduotoju Lietuvos diplomatijos šefą Stasį Lozoraitį, Komiteto nariais – Kazį Škirpą ir Edvardą Turauską. Viena vieta buvo palikta Amerikos lietuvių delegatui.

Taip pat diplomtai sutarė, kad šiuo momentu vietintelė reali Lietuvos išsilaisvinimo perspektyva – karinis konfliktas tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, kuriuo pasinaudojus reikėtų siekti atkurti prarastą Lietuvos nepriklausomybę.

Išsyk po Pasiuntinių konferencijos K. Škirpa P. Žadeikiui rašė: „Kuriais reikalais važinėjau į Šveicariją ir Romą, Tamsta patirsi iš p. Turausko pranešimo, kurį neužilgo gausi. Todėl čia apie tai nieko nerašau. Pasakysiu tik tiek, kad einame prie Tautinio komiteto sudarymo Europoje, kuris koordinuotų mūsų diplomatinių postų veiklą ir telktų visų lietuvių pastangas Lietuvos nepriklausomai Valstybei atstatyti.“ (K. Škirpos 1940 m. rugsėjo 29 d. laiškas.)

Tame pačiame laiške toliau Škirpa savo kolegą Vašingtone supažindina su savo diplomatinėmis pastangomis: „Kai dėl perspektyvų Berlyne, tai čia galiu pasakyti štai ką: nors viešai tuo tarpu negaliu nieko daryti, bet laiko veltui negaištu ir manau, kad stoviu ant tvirto pagrindo Lietuvai atsiekti geresnės padėties, neg ta, kurion ji dabar atsidūrė. Vėliava, kurią keliu Berlyne – tai savystovios ir nepriklausomos Lietuvos atstatymas. Kadangi šiomis aplinkybėmis tai įmanoma tik vokiečių pagalba, tai, savaime suprantama, teks atsižvelgti ir į Reicho pageidavimus. Kol kas betgi čia man dar niekas jokių nepriimtinų sąlygų nėra statęs. Kaip bus ateityje tuo tarpu ir pats dar neturiu pakankamų elementų apie tai spręsti. <…>Mano prašymas Tamsta yra toksai: jei man pavyktų su vokiečiais prieiti prie ko nors konkretesnio, tai prašau tatai nesuprasti, kad tai bus mano vieno fantazija arba „otsebiačinos“ rezultatas: ne aš vienas, bet visi atbėgę iš Lietuvos į Vokietiją lietuviai inteligentai ir visa Lietuva galvoja vienodai, t.y. kad dabartinėmis aplinkybėmis, kurių pakeisti mes negalime, Lietuvos valstybės atstatymas įmanomas praktiškai tik Reicho pagalba. Antra, aišku, kad tai pasidarytų realu tik tuomet, kai pakitės rusų-vokiečių santykiai. Kad tai kada nors pasidarys – neturiu jokių abejonių.“

Vilniuje sutinkami lietuviai kariai, Sukilimo metu išsilaisvinę iš Raudonosios armijos buvusio lietuvių korpuso

Išsiuntinėdamas Pasiuntinių kolegijos konferencijos nutarimus visiems Lietuvos diplomatinio korpuso nariams, E. Turauskas savo lydraštyje rašė: „Nutarimai formuluoti tuo būdu, lyg visa Pasiuntinių Kolegija būtų, juos diskutuojant, in corpore dalyvavusi, kas, deja, dėl karo aplinkybių ir didelių atstumų, suprantana, negalėjo įvykti.<…>Nutarimai yra įvairiais požvilgiais išdiskutuoti ir pagrindinai išsvarstyti per keliolika posėdžių. Be to, nebuvo skubėta ir su jų išsiuntinėjimu, kad susidarius progos dar pergalvoti ir kai ką išlyginti. Todėl tikime, kad jie susilauks Tamstos pritarimo ir patvirtinimo. Tačiau ir duodant jiems pritarimą, jei Tamstai kiltų kurių naujų minčių ar pasiūlymų tais pačiais ar kitais klausimais, labai prašyčiau apie tai pranešti.“

„Priėjome išvados, kad emigracinės vyriausybės sudarinėti nereikia, – laiške Kaziui Pakštui 1940 m. spalio 10 d. rašė E. Turauskas, – nes ji tik apsunkintų darbą, sunku būtų jai rasti kur prieglaudą, daug tektų sugaišti laiko ir energijos kol kur išmelstum jai pripažinimą ir t.t. Galiausiai galėtų, kai kas kvestijonuoti ir pačių dar pripažįstamų mūsų pasiuntinybių padėtį, jei jos pareikštų savo obedienciją tai vyriausybei. Todėl nusistatėme sudaryti Tautinį Komitetą, kuris, kuklesniu vardu pavadintas, lietuviams reikšdamas tą patį, ką ir vyriausybė, galės laisviau savo darbą dirbti. Tokį komitetą „eliminuosime“ iš Pasiuntinių Kolegijos, kuri yra legali Nepriklausomos Lietuvos atstovavimo ir interesų gynimo tęsėja, juoba, kad visi pasiuntiniai okupacijos nepripažino ir okupacinės valdžios veiksmus laiko nuls et non-avenus[1]. Komitetas bus mažas ir lankstus. Pirmininkas galės veikti reikale ir pats vienas. Karo metui tenka aukauti kolegialinį dėsnį.“

Pakštas Turauskui atsakė: „Jeigu U.S.A. įsitrauktų į karą (tai labai galima tikėtis), tai Argentina, Brazilija ir gal kai kurios kitos pietų respublikos paseks U.S.A. pavyzdį, keletą mėnsių palūkuriavę. Taigi neitralios vietos T[autinio] K[omiteto] veiklai galbūt ir ten negalėtume tikėtis.<…>Jei ryšiai tarp Jūsų ir mūsų pasidarytų nebegalimi, tai Jūs veikite pagal turimas sąlygas, ogi mes pagal savo sąlygas. <…>Žiūrėsim kur karo laimė pasvirs. Gal Jūs rasite galimybių siekti tik tokios padėties, kurioje dabar yra Slovakija; tai irgi bus gerai. Gal aplinkybės mums leis siekti pilnos nepriklausomybės – tai bus dar geriau. Bet kacapai turi būti iš Lietuvos išmesti ir Lietuva sugrąžinta atgal į Europą. Dėl būdų ir priemonių ginčytis neverta.“ (1941 m. kovo 24 d. laiškas)

Savo ruožtu P. Klimas E. Turauskui rašė: „Ar nereikėtų vis tik atskirti linijas čia ir Amerikoje? Jei visa Europa pateks po Vokiečiais, teks nevienodai dirbti. Ypač jei Amerika aktyviai įsikiš į karą. Prie to jau dabar turėtume pratintis ir susiprasti su amerikiečiais, kad nebūtų skilimo mūsų pačių tarpe. <…> Mes galime būti viskas ką tik galima įsivaizduoti, kad tik ne kacapiška ir ne merdo-pouilleux… (prasčiokiška –V.V.)

Ar Kazys neužpyktų, jei aš jam parašyčiau Aktyvistų programą ir atsišaukimą? Juk tai nebūtų net paradoksas! Leibnitz rašė Rusijos samoderžcui valdymo taisykles, o Machiavelli – princui. Mažesniam skribai dar lengviau tat atlikti, nes jis leidžiasi pataisomas.

Pamėginsiu taip pat surašyti naują Lietuvos atstatymo proklamaciją, apie kurią pats kalbi savo laiške L[ozorai]čiui. Panaši proklamacija buvo mano surašyta 1915 metais, ir nuo jos prasidėjo po visą Lietuvą tam tikras vajus. Už ją daug [kas] kalėjime sėdėjo – jų tarpe ir aš pats – bet tai buvo reikalinga pabudinimui iš snaudulio. Nes snaudulys yra natūralus lietuvių stovis ar tikriau pogulis…“ (P. Klimo 1941 m. kovo 3 d. laiškas)

Taigi, LAF‘o organizavimas Berlyne nebuvo kažkokia K. Škirpos „otsebiačina“, kaip jis tai paminėjo savo laiške P. Žadeikiui, bet integrali tąsa veiksmų, išplaukusi ir 1940 m. rugsėjo 19-26 d. Pasiuntinių kolegijos nutarimų.

LAF steigiamojo susirinkimo dalyviai 1940 m. lapkričio 17 d. pasirašė steigiamąjį aktą. Steigėjai pareiškė „visišką pritarimą sumanymui sutelkti visas lietuvių tautos aktyviąsias jėgas į Lietuvių Aktyvistų Frontą kovai už Tėvynės Lietuvos išlaisvinimą iš komunistinio sovietų jungo“. Būdami įsitikinę, kad „atstatytos Lietuvos tvarkymas Aktyvistų Fronto ideologijos pagrindais yra tikriausias kelias lietuvių tautos idealams siekti, mes pirmieji stojame į Lietuvių Aktyvistų Frontą ir prisiimame visas jo nariams uždedamas pareigas ir drausmę.“ (http://alkas.lt/2017/11/19/v-valiusaitis-atrastas-lietuviu-aktyvistu-fronto-isteigimo-aktas/)

Savo knygoje „Sukilimas Lietuvos valstybingumui atstatyti“ K. Škirpa rašo: „Lapkričio 17-ji tebuvo tik viena iš lietuvių aktyvistų organizacinės veiklos datų, kuria tapo atžymėta formali LAF užuomazga. <…> Žiūrėjusiems į LAF branduolį Berlyne iš toli, iš Sovietų prislėgtos Lietuvos, galėjo atrodyti, jog tą branduolį sudariusių lietuvių darbas Tėvynės Lietuvos labui turėjo vykti labai sklandžiai, be jokių savitarpio nedarnumų. To iš jų reikalavo pati LAF-to užsibrėžtoji misija ir lietuviškas patriotizmas. Deja, taip tik galėjo atrodyti, bet faktiškai taip nebuvo. Tiek prieš LAF-to formalų įsikūrimą, tiek jam įsikuriant, o ypač jam pradėjus vystyti savo veiklą, buvo įvairių nesusipratimų bei nuomonių skirtumų, kurie pasunkino LAF vadovybės naštą ir kartais kėlė jai didelį susirūpinimą.“

Sukilėlių kapai. Ūkininko patarėjas

Lozoraitis laiške Škirpai iškėlė klausimą ar organizacijos pavadinime panaudotas žodis „aktyvistai“ nereiškia tos pačios „antismetoninės“ politinės ašies, kuri buvo susidariusi Lietuvoje iš politinės opozicijos (voldemarininkai, valstiečiai liaudininkai, kriščionys demokratai, socialdemokratai)? Į tai Škirpa atsakė: „Tai, ką sukūriau nieko bendra neturi su tais aktyvistais, kuriuos turi omenyje Tamsta. Dabartinis lietuvių aktyvistų sąjūdis yra ne koks siauras fanatikų ar karštagalvių susibūrimas, bet reali tautos vienybė, ištikusios mūsų kraštą nelaimės išugdyta. Su buvusiais seniau aktyvistais šis naujas sąjūdis turi tik tiek bendro, kad panaudojo aktyvistų pasivadinimą. Tai buvo padaryta tuo sumetimu, kad pabrėžus, jog tik aktyviosios mūsų tautos pajėgos gali atstatyto Lietuvos Nepriklausomybę…“ (K. Škirpos 1941m. balandžio 7 d. laiškas)

Kitame laiške Škirpa Lozoraičiui rašo: „Buvau pasiuntęs vieną savo patikėtinį aplankyti repatriantų lagerius. Jų yra iš viso 70. Mano patikėtinis aplankė jų apie 40. Rado labai daug lietuvių, vertingų kaip intelektualinės pajėgos. Įvertinama, kad lietuvių, atvykusių su repatriacija į Vokietiją, bus apie 15-20 tūkstančių (su šeimomis). Visų jų ūpas yra toks, kad tegu tik vokiečiai duoda ginklus – visi tuojau vyktų atgal bolševikų mušti. Gaunu iš jų daug laiškų, kuriuose žmonės išdėsto savo viltis ir išlieja ašaras dėl viso to, kas dabar dedasi Lietuvoje. Lietuvoje kitos politinės koncepcijos nėra, kaip tik ta, kurią mes priėmėme pernai Romos pasitarimų metu. Visų, kaip inteligentų, taip ūkininkų ir paprastų darbininkų akys ir viltys nukreiptos į Berlyną, tai yra į tai, ar pavyks mums su Vokietija dėl Lietuvos atstatymo susigiedoti.“ (K. Škirpos 1941 m. balandžio 24 d. laiškas)

„Iš mano aplankytų stovyklų Allensteine yra daugiau kaip pusė repatrijantų grynai lietuviškomis pavardėmis alba žinomi lietuviai, – savo 1941 m. kovo 23 d. raporte apie aplankytas repatriantų iš Lietuvos stovyklas rašo A. Koncė. – Iš jų prisimenu be p. Dantienės sekančius: A. Dumbrys, karininkai A. Jurgutis, Krikštaponis, su visomis šeimomis, K. Matutis, buv. ministr. Audėnas, agr. Dirginčius, Talmantų visa familija, Opasnovai, ir t. t. Ortelsburge, kurį taip pat aplankiau: Pov. Skučas, Juoz. Musteikis, Sprindys (dain.), Miglinas, inž. Kunevičius, teisininkas Bytautas, Kregždė, Mačiulaitis ir t. t., vis su šeimomis, kas jas turi. Visų išvardyti neįmanoma.

Įdomiausia buvo klausytis pasakojimų apie bolševikų valdomą Lietuvą. Tauta kenčianti didžiausį skausmą: labai daugelis iš šviesuomenės areštuota ir vis tebeina areštai, niekas netikras savo rytojum; atrodo, reta yra kas nepersekiojamas, retas kuris eidamas nesigrįžta į užpakalį pažiūrėti, ar kas jo neseka. <…> Beveik kiekvienas gaunąs laiškų iš užsienio esąs sekamas. Esą, jeigu kas prašo nerašyti laiškų, tai tikrai reikią paklausyti. Laiškai ir telegramos iš Kauno į Vilnių ar atvirkščiai einą po kelias dienas. Keleivių lagaminai esti dažnai iškratomi važiuojant iš Vilniaus į Kauną ar atvirkščiai. Tai atlieka apskurę, visai nežymūs asmenys. Tokie pat daro ir areštus. Jie įvykstą daugiausia naktimis, arba dieną gatvėse. Išmestiems iš tarnybų „priešams“ neduoda darbo. Kai pasibaigs jų ištekliai – neturės kaip gyventi.<…>Iš sykio, užėjus bolševikams darbininkai džiaugėsi ir manė atėjusi jiems pakilimo gadynė. Dabar, išskyrus tikruosius komunistus, jau nebesidžiaugia, bet priešingai, esą, labai nepatenkinti. Taip pat nepatenkinti ir žydai, kurie vertėsi savarankiškai, nes nacionalizavus dabar ir mažas įmones įmonėles ar prekybas, atėmė iš jų gerą egzistencją. Labiausiai nepatenkinti ūkininkai. Rezultate – išskyrus saują buvusių visiškų plikarankių-niekaneturių ir aršiųjų komunistų visi žmonės nepatenkinti ir rodo didžiausį nepasitenkinimą ir kritiką.“

Tokias visuomenės nuotaikas patvirtina ir amerikiečių diplomatai. Į Kauną 1941 m. kovo mėnesį buvo atvykęs JAV diplomatas. Kovo 28 d. iš Maskvos į Vašingtoną perduotame memorandume „Sovietų veiksmai ir politika sovietų okupuotoje Lietuvoje“ rašoma: „Pokalbiai su bet kuriuo lietuviu Kaune prasideda klausimu: „Kada manai prasidės karas ir kas apie tai kalbama Maskvoje?“ Karo tarp Rusijos ir Vokietijos laukiama pavasarį. <…>Apie artėjantį karą dažnai užsimena patys rusų karininkai privačiuose pokalbiuose su žmonėmis, pas kuriuos jie yra apsistoję. Dažnu atveju raudonieji karininkai, po laikino pabuvojimo Lietuvoje, reiškia pasibjaurėjimą sovietiniu režimu, kai palygina čionykščius ekonominius standartus ir laisvę su tuo, kas yra pas juos.“

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Amerikiečių diplomatas ten pat atkreipia dėmesį, kad „prezidentas Smetona yra plačiai smerkiamas dėl savo politikos, o šiuo metu tėra nominalus vadovas ir kaip politinis veiksnys reikšmės nebeturi. Stiprus žmogus, turintis platų visuomenės palaikymą, yra Škirpa. Kaune kalbama, kad kitas Lietuvos ministras pirmininkas bus ponas Ernestas Galvanauskas, ir kad ilgai laukti neteks, kai jis perims Lietuvos ministrų kabinetą.“ Memorandumo autorius pabrėžia, kad „Lietuvoje veikia plataus tinklo ardomojo pobūdžio organizacija. <…>Neapykanta raudoniesiems yra tokia gili, kad net gimnazistai (17-19 metų amžiaus) sudarę slaptus būrius nešiojasi pistoletus.<…>Visuotinė žmonių nuotaika yra viena: nekantriai laukiama ir trokštama karo tarp sovietų ir nacių. Nors žmonės trokšta vietoj raudonųjų Lietuvoje išvysti vokiečius, jie tikisi, kad galų gale Vokietija vis dėlto pralaimės karą Didžiajai Britanijai, ir tai leis Lietuvai vėl prisikelti kaip nepriklausomai valstybei.“

„Bręstant bendriems įvykiams Rytuose, darosi vis daugiau jautrus ir mūsų reikalas, – rašė Škirpa Lozoraičiui 1941 m. balandžio pabaigoje. – Nors kol kas nieko galutino dar nepaaiškėjo, bet yra kai kurių ženklų, kurie verčia mane susirūpinti ar nekyla komplikacijų. Šiaip ar taip tam tikras mano dirksnių[2] bandymas iš vokiečių pusės bene jau prasideda. Tiesa, nesu tuo užkluptas, nes instiktyviai nujaučiau, kad kada nors vokiečiai pradės statyti sąlygas.<…>Esu pastebėjęs ir kitą simptomą, kad iš Gestapo pusės prieš mus rausiamasi. Prieš Velykas kai kurie mūsų atbėgėlių, buvusieji mūsų saugumo policijos valdininkai, kurie matomai dabar nori įsiteikti ar jau yra įsiteikę vokiečiams, kalbino kai kuriuos žymesnius čia esančius ir Aktyvistų Fronto priklausančius inteligentus reikšti daugiau iniciatyvos bei veiklos kultūrinėje srityje ir mažiau užsiimti gryna politika. <…>Kaip pas kitas tautines grupes, taip ir pas mus atsiranda asmenų, kurie besąlyginiai lenda į vokiečių bučį, operuoja bauginimu, kad siekdami visiškai laisvos ir nepriklausomos Lietuvos per daug užsiprašome ir kad todėl galime nieko negauti. Panašūs asmenys, greičiausia, veikia už vokiečių pinigą ar tuščios karjeros sumetimais, kad pasidaryti Lietuvos Quislingais. Kadangi jie jokio apčiuopiamo pasisekimo čia esančių rimtesnių lietuvių inteligentų tarpe neturėjo ir esu tikras, kad neturės, tai į šį reiškinį kolei kas esu linkęs žiūrėti pro pirštus ir pavojaus bendram lietuvių reikalui nematau.“ (K. Škirpos 1941 m. balandžio 24 d. laiškas S. Lozoraičiui.)

Paskelbta Nepriklausomybė. Darbininkas

Toliau tame pačiame laiške K. Škirpa rašo: „Balandžio 18 d., proga vieno eilinio reikalo, teko ir man plačiau išsikalbėti su tais pačiais gestapininkais, su kuriais kalbėjosi p. Galv[anauskas]. Pagrindinė jų mintis buvo tokia, kokią buvo pareiškę p. Galv[anauskui], t.y. kad aš per daug akcentuojąs Nepriklausomybę. Jie aiškino man, kad tai praktiškai būsią neįmanoma, nes, pirma, vokiečiams Pabaltijo kraštus nuo bolševikų išlaisvinus, tuo karo įvykiai Rytuose dar nesibaigtų, – vokiečių armijos nužygiuotų toliau, o mūsų kraštas pasidarytų jų etapų sritimi, kur negalima apsieti be įvairių suvaržymų; antra, iš viso, jei karo veiksmai frontuose ir pasibaigtų, tai esą dar praeitų eilė metų, kol padėtis Europos kontinente būtų stabilizuota ir gyvenimas grąžintas į normalias vėžes. Mūsų krašto gyventojai, kuriems dabar jau kalu į galvą visiškai laisvos ir nepriklausomos Lietuvos idėją, galėtų pasijusti apviltais ir to pasekoje galėtų kilti visokių nesusipratimų. <…>

Oponuodamas į mano išvedžiojimus, kad nuo nepriklausomybės joks lietuvis negalėtų atsisakyti, vienas iš gestapininkų aiškino, kad nepriklausomybė teesanti tik skambus žodis. Žmonėms gi pirmoje eilėje rūpi geresnės gyvenimo ir kultūrinės sąlygos. Lietuva, būdama Vokietijos įtakos zonoje ir artimuose su Vokietija santykiuose ūkinėje srityje, į keletą metų išvystytų tokį didelį gerbūvį, kad nepriklausomybės sąvoka nubluktų ir būtų pamiršta. <…>Kaip lietuvis, kol nežinau, ko Vokietija nori, aš tegaliu statyti grynai lietuvišką pageidavimą. Paklausiau, kad teiktųsi man paskyti, kokius Vokietija nori primesti Lietuvai saitus su Vokietija ir, bendrai, kaip mažąsias valstybes manoma Naujoje Europoje prie Vokietijos prišlieti. Nė vienas su manim kalbėjusių gestapininkų į šį klausimą negalėjo duoti man atsakymo. Matomai, neturėjo tam instrukcijų iš aukščiau.“

Tačiau Škirpa savo atsiminimuose pažymi, kad LAF vadovaujamosios grandies veikla buvo pakankamai konspiratyvi, nepaisant to, kad į vadovybės slaptus pasitarimus būdavo kviečiami ir ne vien vado patikėtiniai. Škirpa tvirtina, kad paslaptys buvo išlaikytos ir „vokiečių saugumas iki pat lemtingos birželio 23 dienos negalėjo patirti, kas LAF vadovybės buvo tariama, ir laiku susiorientuoti, jog Lietuvių Aktyvistų Frontas buvo vairuojamas pastatyti hitlerinį Reichą prieš Lietuvos valstybinio suverenumo atkūrimo įvykusį faktą, kuomet ėmė aiškėti, jog artėjant rusų – vokiečių karui vokiečiai keičia savo politiką Lietuvos klausimu ir planuoja ją paglemžti, kaip prieš tai buvo 1940 metais padariusi Sovietų Rusija.“

Owen Norem

Buvęs JAV pasiuntinys Kaune Owenas Noremas 1941 m. liepos viduryje teisingai pastebėjo: „Lietuva priešinasi abiems: raudoniesiems ir naciams. <…> Lietuva yra prieš didžiulį iššūkį. Pasveikinti išsivadavimą iš Rusijos, net ir atsidūrus Vokietijos rankose, buvo natūralus jausmas. Tačiau tiesa yra ta, kad Lietuva, kaip ir daugelis mažų tautų, trokšta išsivaduoti nuo užsienio šalies, kuri dabar kontroliuoja jo teritoriją. <…> Ji išlieka kaip demokratijos pasienis ir kaip toks priešinasi: hitlerizmui ir visiems kitiems agresoriams.“

[1] Negaliojančiais (pranc.)

[2]Nervų.

2020.11.17; 14:38

Vladas Turčinavičius. Slaptai.lt nuotr.

Lietuva jau 30 metų nepriklausoma valstybė, bet stebint mūsų valdžių elgesį vidaus ir užsienio srityje, susidaro vaizdas, kad jie dar nepribrendo savarankiškai valdyti valstybės, gal jie nesuvokia, kad Lietuva yra istorijos ir tarptautinės teisės subjektas.

Stebėtina, kad mūsų istorikai nerašo, o valdžios atstovai nesiremia svarbiausiu santykių su Rusija pamatu: 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos Respublikos Taikos sutartimi su Sovietų Rusija. Kaip tik šiandien sukanka 100 metų nuo šios Sutarties pasirašymo bei Lietuvos valstybės suvereno teisių gražinimo.

Istoriškai pažvelgsiu į buvusios didelės valstybės Lietuvos Dižiosios kunigaikštijos santykius su Rusijos imperija XIX a.

Po 2-jo ATR pasidalijimo 1793 07 22 Gardino Seimas sutiko, kad Baltoji Rusia iki Nemuno aukštupio atitektų Rusijai kaip stačiatikių rusėnų žemės ir tarėsi su Rusija dėl ilgalaikės taikos. Taip pat Seimas priėmė svarbiausią Lietuvai dokumentą – patvirtino sutartį su Rusijos imperija, kurioje prisiekė „amžiną ir nepajudinamą taiką“ tarp ATR ir Rusijos su apibrėžta Lietuvai siena tarp etninių lietuvių katalikų ir stačiatikių rusėnų. Lenkijos karalius ir Lietuvos DK Stanislovas Augustas Poniatovskis savo ir būsimų valdovų vardu atsisakė nuo bet kokių pretenzijų į Rusijos užimtas teritorijas, o imperatorė Jekaterina II pažadėjo nekelti jokių pretenzijų dėl kitų ATR teritorijų.

Deja, grįžusio iš Amerikos Nepriklausomybės karų generolo Tado Kosciuškos sukeltas sukilimas dėl unitarinės Lenkijos valstybės atstatymo sulaužė šią sutartį ir buvo pralaimėtas bei tapo pretekstu visiškai panaikinti Lenkijos ir Lietuvos Rzeczpospolitą, ją pasidalijant tarp ano meto imperijų: Rusijos, Prūsijos ir Austrijos. Remiantis istoriniais faktais galima teigti, kad T. Kosciuškos sukilimas buvo beprasmis Lietuvos valstybingumui, atnešęs lietuvių tautai žudynes, o ypač pabrėžtina, kad T. Kosciuškos įsakymu buvo išžudytas LDK valdantysis elitas, veikiantis dėl Lietuvos valstybingumo išsaugojimo. Lietuvos DK Didžiojo kunigaikščio titulas atiteko Rusijos valdovei Jekaterinai II, kuris buvo paveldimas vėlesnių Romanovų dinastijos palikuonių.  Vilčių ir pastangų atstatyti LDK valstybingumą Rusijos imperijos sudėtyje buvo iki 1815 m. Vienos kongreso, apie tai rašiau ankstesniuose straipsniuose ir šiuos Lietuvos valstybingumo atstatymo žygius darė kunigaikštis, Rusijos Senato senatorius ir imperatoriaus Aleksandro I slaptasis patarėjas, Mykolas Kleopas Oginskis. Stebėtina, kad mūsų istorikai M. K. Oginskio politinės veiklos netyrinėja, gal jiems draudžia Lenkija, o gal nedrįsta žvelgti į istoriją iš Lietuvos interesų.

1863 m. Valstiečių sukilimas Lietuvoje. Konstantino Bogdano istorinė kompozicija. Slaptai.lt nuotr.

1814-15 m. Vienos kongresas sprendė Europos politinę ir ekonominę tvarką po Napoleono karų, kuris buvo sušauktas Austrijos, Jungtinės Karalystės, Prūsijos ir  karo laimėtojos Rusijos iniciatyva kuriame dalyvavo 216 valstybių vadovai. Nors Vienoje buvo susirinkę visi valstybių atstovai, lemiamą žodį turėjo tik Austrijos, Jungtinės Karalystės, Prūsijos, Rusijos, bei Prancūzijos atstovai. Vienos kongresas, vietoje Napoleono 1807 m. įsteigtos Varšuvos kunigaikštystės su Užnemunės Dainava ir Suduva, įkūrė Lenkijos karalystę Rusijos imperijos sudėtyje, Rusijai priskyrė ir autonominę Suomijos kunigaukštystę, ne veltui imperatoriui Aleksandrui I Helsinkyje buvo pastatytas ir stovi paminklas. Na, o Lietuvos DK suvereno teisės buvo  paliktos Rusijos imperijai ir ar buvo kongrese kalbama apie LDK nežinoma, nes Lietuvos istorijos institutas apie tai netyrinėja.

Lenkijos  Karalystė buvo vadinama Kongresinė ir turėjo autonomines teises Rusijos imperijoje, savo Seimą, Vyriausybę ir net kariuomenę. Šis Lenkijos Seimas savo nutarimuose net Lietuvos  vardo nemini, o vadina Vilniaus vaivadija, priešingai Rusijos imperija pagal  1792 m. II pasidalijimo sienas buvusią LDK teritoriją pavadino Lietuvos gubernija, kurioje vedė autonominę Lietuvos švietimo ir kultūros politiką. Ši palanki lietuvių tautai politika tęsėsi iki 1831 m. sukilimo, kurį tenka vadinti beprasmiu lietuvių tautai, nes tauta patyrė represijas, o autonominė kultūrinė švietėjiška politika buvusioje LDK teritorijoje buvo nutraukta ir Vilniaus universitetas uždarytas.

Po 1863 m. sukilimo Rusijos valdžia vykdė represijas prieš lietuvių tautą, o 1864 m. įvedė lietuviškos spaudos draudimą lotynišku raidynu, nors iki sukilimo S. Daukanto, M. Valančiaus ir kitų Žemaitijos šviesuolių pastangomis veikė lietuviškos mokyklos ir buvo leidžiama lietuviška spauda. Galima daryti išvadą, kad abu sukilimai  buvo beprasmiai lietuvių tautai, atnešę didžiules žmonių aukas, o  žvelgiant ano meto Lietuvos šviesuolių akimis buvo sukeltas Lenkijos politikų mesianizmo vykdyto lietuvių ir kitų LDK tautų atžvilgiu bei sukilimą skatino Vakarų imperijos, turėdamos tikslą susilpninti Rusijos imperiją. Žodžiu, karštuoliai ir lengvatikiai lenkai sukėlė abu sukilimus, kuriuose daugiausiai buvo žudoma ir nukentėjo lietuvių tauta.

Jonas Basanavičius. Skulptūros autorius – Gediminas Piekuras. Slaptai.lt nuotr.

Rusijos caro valdžia padarė ir nuolaidų valstiečiams, pataisė 1861 m. reformą, sumažino privalomosios žemės išpirkos mokestį, paspartindama baudžiavos liekanų likvidavimą ir kapitalizmo raidą. Susidarė sąlygos augti ūkininkams visoje Lietuvos gubernijoje (Rusijos Šiaurės vakarų krašte), ne tik Užnemunės Dainavoje ir Sūduvoje, kurioje baudžiava buvo panaikinta Napoleono dar 1807 m. ir ši Užnemunės teritorija buvo pavadinta Suvalkų gubernija. XIX a. antroje pusėje išsilavinusių ūkininkų sūnų dėka ėmė sparčiai rastis tautinė nekilmingųjų inteligentija. Nekilmingųjų sluoksnis tapo laisvės vedliu į 1918 metų Lietuvos Nepriklausomybę. Užnemunės Lietuvoje užgimė idėja atkurti Nepriklausomą Lietuvą, kurią plėtojo nauji lietuvių tautos Didžiavyriai Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka ir kiti lietuvių šviesuoliai. Jie tęsė S. Daukanto ir M. Valančiaus idėjas: ugdyti lietuvių tautinę savimonę per kultūrą, švietimą, kalbą.

Trumpai apie Lietuvos atgimimo patriarchą, Didžiavyrį Joną Basanavičių (1851-1927), gimęs Ožkabaliuose, Vilkaviškio apskrityje, lietuvių tautos atgimimo puoselėtojas, įkūręs ir redagavęs įžymųjį lietuvišką laikraštį „Aušra“, mokslininkas, gydytojas, vienas svarbiausių Lietuvos Nepriklausomybės siekėjų. 1879 m. birželio 11 d. baigęs Maskvos universitetą gavo teisę verstis gydytojo praktika. Kultūrinę, švietėjišką ir politinę veiklą pradėjo dar studijuodamas Maskvos universitete. Tyrė Lietuvos istoriją, etnologiją, lietuvių kultūrą, kalbą, rinko tautosaką, rūpinosi lietuvių tautos švietimu, lietuviškos spaudos draudimo panaikinimu. 

Gulinėti prie paminklo Vincui Kudirkai, pasirodo, – galima. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvos Didžiavyris Vincas Kudirka (1858-1899) gimė Paežeriuose Vilkaviškio apskrityje – baigęs Marijampolės gimnaziją įstojo studijuoti mediciną į Varšuvos universitetą, kurį baigė 1889 m. Dar studijuodamas įsitraukė į politinę veiklą, dėl ko teko dviem metams nutraukti studijas. Gan per trumpą laiką gydytojas V. Kudirka paliko gilų ženklą lietuvių tautinio sąjudžio veikloje, prozininkas, poetas, publicistas, kritikas, vertėjas, J. Basanavičiaus „Aušros“ tesėjas, tautos atgimimo laikraščio „Varpas“ įkūrėjas ir redaktorius, Lietuvos himno „Tautiškos giesmės“ autorius.

Apgailėtina, kad šių didžiavyrių paminklai sostinėje Vilniuje buvo pastatyti tik 2009 m. V. Kudirkai ir 2018 m. J. Basanavičiui, nors 1990 m. atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, pirmoji Sąjudžio laikų Vilniaus Taryba paminklų sąraše šiuos asmenis įrašė pirmuosius.

Nekilmingųjų sluoksnis, išugdytas XIX a. antroje pusėje, atvedęs ir įgyvendinęs Lietuvos Nepriklausomybę, tai ne tik 20 asmenų Nepriklausomybės signatarų, bet būtina vardinti dar keletą Didžiavyrių: broliai Vileišiai – Petras (1851-1926), Antanas (1856-1919), Jonas (1872-1942). Ypač minėtini Lietuvos bajorai atsikratę prolenkiškos tapatybės (vis tik ką daro švietimas ir apsišvietusių lietuvių įtaka) ir savo veiklą skyrę Lietuvai: Žemaitijos bajorai – Stanislovas Narutavičius (1862-1932), broliai Biržiškos – Mykolas (1882 – 1962), Vaclovas (1884-1956) ir Dzūkijos bajoras Donatas Malinauskas (1869-1942). Galima pabrėžti, kad šie Lietuvai nusipelnę asmenys išsimokslino Rusijos universitetuose: Sankt-Peterburgo, Maskvos, Kijevo, Varšuvos, bet ne Vilniaus universitete, kuris buvo uždarytas dėl Lenkijos sukelto 1831 m. sukilimo.

Žvelgiant į XX a. istorinius įvykius yra minėtini: Rusijos valdžios sprendimas naudingas Lietuvos atgimimui – 1904 m. sugražinta lietuviška spauda, o 1905 m. įvykęs lietuviškų gubernijų atstovų Didysis Vilniaus Seimas, vadovaujant Jonui Basanavičiui nusprendė atkurti Lietuvos autonomiją – dar buvo vadovaujamasi paskutinių LDK vadovų tikslais.

Lietuvai atsikurti ir naujoms valstybėms Estijai ir Latvijai atsirasti bei įsitvirtinti palankios sąlygos susidarė prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir 1914 m. JAV prezidentui Tomui Vudro Vilsonui paskelbus Tautų apsisprendimo deklaraciją. Po bolševikų 1917 m. perversmo šią Tautų apsisprendimo teisę pripažino ir Sovietų Rusija, ji 1917 m. lapkričio 16 d. paskelbė „Rusijos tautų teisių deklaraciją“. Ši Deklaracija skelbė visų tautų lygias teises, jų suverenumą ir teisę patiems apsispręsti bei kurti savarankiškas valstybes. Nors Sovietų Rusijos deklaracija buvo daugiau propagandinė ir iš esmės šios deklaruojamos teisės vėliau buvo taikomos kitoms daugiatautėms valstybėms, ji padėjo skleisti komunistinę doktriną pasaulyje. Tačiau visa tai yra Sovietų Rusijos dviveidiško imperinio elgesio taktika, pagal kurią Lietuva neprivalo paklusti, o nuolat Rusijai priminti ir reikalauti elgtis pagal Tarptautinės teisės nuostatas. Sovietų Rusija privalėjo po Deklaracijos paskelbimo pripažinti Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės okupaciją kuri prasidėjo po 1831 m. sukilimo.

Tarptautinės teisės ir Tautų apsisprendimo deklaracijos nuostatas atitinka lietuviškų gubernijų atstovų konferencijos, vykusios 1917 m. rugsėjo mėn. Vilniuje, priimta Lietuvos valstybės atkūrimo deklaracija, kurioje buvo išrinkta  Lietuvos Taryba. Demokratiškai išrinkta 20 asmenų Lietuvos Taryba, pirmininkaujant Jonui Basanavičiui, 1918 m. vasario 16 d. paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą: „Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarė kreiptis: į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybės šiuo pareiškimu:

Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.

Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.

Lietuvos Taryba pranešdama apie tai vyriausybei, prašo pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę“.

Nors pirmoji valstybė, 1918 m. kovo 23 d. pripažinusi Lietuvos nepriklausomybę de fakto, buvo Vokietija, tačiau esanti Lietuvoje Vokietijos kariuomenė trukdė Nepriklausomybę įgyvendinti. Tik Vokietijai pralaimėjus I pasaulinį  karą, Reichstagas pripažino tautų apsisprendimo teisę ir 1918 m. spalio 20 d. Lietuvai leido sudaryti Vyriausybę. Vokietijai strategiškai buvo naudinga turėti kaimynystėje Lietuvos valstybę, o ne Rusijos imperiją, juolab Sovietų Rusiją.

Pabrėžtina, kad 1918 m. rugpjūčio 29 d. Rusijos imperijos teisių perėmėja Sovietų Rusija panaikino Abiejų Tautų Respublikos (Rzeczpospollitos) pasidalijimų aktus.

Nors Sovietų Rusija 1919 m. dar bandė įsitvirtinti Lietuvos teritorijoje, pasiųsdama Raudonosios armijos būrius, tačiau Lietuvos savanorių kariuomenės ji buvo išvyta už Daugpilio. D. Britanija ir Estija taikos sutartis su Sovietų Rusija pasirašė dar 1920 m. vasario mėn., tuo pripažindamos bolševikinę Rusijos vyriausybę, ir tik praėjus pusei metų Sovietų Rusija atsisakė Lietuvos suvereno teisių, kurios buvo atitekę po Rzeczpospolitos pasidalijimų Rusijos imperijai bei lyg tai patvirtintų Vienos kongrese. Lietuvos santykiai su Sovietų Rusija galutinai buvo nustatyti Lietuvos Respublikos ir Sovietų Rusijos 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje pasirašytąja Taikos sutartimi. Pirmuoju Sutarties straipsniu Rusija iškilmingai patvirtino Lietuvos teises į nepriklausomybę ir kartu atsisakė bet kokių Rusijos siekių į Lietuvos teritoriją šiais žodžiais: „Pasirėmus „Rusijos tautų teisių  deklaracija“, visos tautos turi laisvą apsisprendimo teisę, kuri gali būti išplėsta ligi visiško atsiskyrimo nuo valstybės, kurios dalį sudarė Rusija, be paslėptų minčių pripažįsta Lietuvos valstybę nepriklausoma ir suverenia su visomis teisėmis ir išvadomis, išplaukiančiomis iš šio pripažinimo. Rusija amžiams atsisako suvereninių teisių į lietuvių tautą ir jos žemę. Ankstesnis Lietuvos priklausymas Rusijai lietuvių tautos jokiu požiūriu neįpareigoja savoje teritorijoje“.

Ši Taikos sutartis apibrėžė sienas, lietuvių  gyvenamoje teritorijoje  su Gardino ir Lydos sritimis ir tai beveik atitiko 1792 m. II padalijimo sienas, tarp stačiatikių rusėnų ir katalikų lietuvių.

Štai kur pagal tarptautinę teisę yra tolimesnių santykių tarp Rusijos ir Lietuvos pamatas, todėl galima tik apgailestauti, kodėl dabartinės Lietuvos valdžia nemini šios sutarties 100-mečio, o viešojoje erdvėje per 30 metų neaptinkame jokių diskusijų šia tema.

Sovietų Rusija 1922 m. tapusi Sovietų sąjunga,  1926 m. rugsėjo 28 d. pasirašė su Lietuva Nepuolimo paktą, kuris dar kartą patvirtino 1920 m. Taikos sutartį su nubrėžtomis sienomis, kurio pirmasis ir antrasis straipsnis  nustatė: 1. „Taikos sutartis, pasirašyta tarp Lietuvos ir Sovietų Rusijos Maskvoje, 1920 m. liepos 12 d., kurios visi nuostatai palieka galioje ir nepažeidžiami, lieka Lietuvos – Sovietų Sąjungos santykių pagrindu. 2. Lietuvos Respublika ir Sovietų Sąjunga įsipareigoja tarpusavy visomis aplinkybėmis respektuoti jų suverenumą, kaip ir jų teritorijų integralumą ir nepažeidžiamumą“. Sovietų komisaras užsienio reikalams Maksim Litvinov pareiškė: „Visas pasaulis turi matyti, kad mūsų pasirašytos sutartys nėra laikinos ir nepriklauso nuo konjuktūros, nuo atsitiktinių aplinkybių, bet yra išreiškimas mūsų pastovios ir amžinos taikos, kurios pagrindiniu elementu yra jaunų Pabaltijo valstybių nepriklausomybių išlaikymas…“

Lenkijos herbas. Slaptai.lt nuotr.

Po Pilsudskio perversmo Lenkijoje, Kaune susidarė įspūdis, jog Lenkija Lietuvos atžvilgiu turi pavojingų kėslų. Savaitę prieš pasirašant Nepuolimo sutartį Maskvoje, 1926 rugsėjo 21, Lietuvos vyriausybė per savo atstovus užsienyje įteikė įvairių kraštų vyriausybėms memorandumą, iškeliantį Lenkijos agresyvumą ir jos grasinimą karu rytų Europai – štai pavyzdys dabartinei Lietuvos valdžiai, kaip duoti atkirtį neteisėtiems Lenkijos reikalvimams keisti lietuvių kalbos raidyną bei rašyti pase pavardes lenkų raidėmis. Būdamas Maskvoje premjeras Mykolas Sleževičius gavo iš Sovietų sąjungos užsienio reikalų komisaro Georgijaus Čičerino notą, kuri patvirtino, „kad faktiškas Lietuvos sienų sulaužymas, kuris Lenkijos buvo padarytas priešingai lietuvių tautos valiai, nepakeitė Socialistinių Tarybų Respublikų Sąjungos nusistatymo dėl teritorinio Lietuvos suvereniteto, nustatyto 1920 metų liepos mėn. 12 d Taikos sutarties Lietuvos su Rusija 2 straipsnyje ir jo priede.“

Pagaliau iš G. Čičerino notos paaiškėjo ir tai, dėl ko Lietuva dar neturėjo raštiško pareiškimo iš Sovietų Sąjungos dėl jos sutarties su Lenkija. Jos 1921.III.18  Taikos sutartis su Lenkija pasirašyta Rygoje, nors ir nustatė Lenkijos valstybės sieną toli į rytus nuo Kerzono linijos, Maskva notoje dar kartą raštiškai patvirtino Lietuvai, kad ir toliau galioja 1920 m. Taikos sutartis su Lietuva ir joje apibrėžtomis sienomis.

Šiomis sutartimis nustatyti santykiai dar labiau sustiprėjo Sovietų Sąjungai 1934 m. įstojus į Tautų Sąjungą ir tapus Tarptautinės teisės subjektais. Tačiau Sovietų Sąjungai 1939 m. žiemą užpuolus Suomiją, o Vakarų valstybės, vengdamos konflikto su Sovietų sąjunga, efektyviai nepadėjo Suomijai, tačiau 1939.XII.14 ją tik pašalino iš Tautų sąjungos. Prisitaikanti Lietuva, norėdama išlikti ištikima savo neutralumo politikai, 1939 m. rugsėjo 1 d. griežtai laikėsi tarptautinių ir iš dvišalių sutarčių išplaukiančių įsipareigojimų.

Kai Lietuva vykdanti neutralumo politiką 1939 m. rugsėjo pirmoje pusėje nėjo atsiimti Pietryčių Lietuvos su Vilniumi, tuomet Sovietų sąjunga rugsėjo 17 d. puolė Lenkijos okupuotą Pietryčių Lietuvą, ją okupavo, tuo pažeidė tarptautinę teisę ir sutartis su Lietuva. 1939 m. spalio 10 d. Prievartine sutartimi su Lietuva sugražino tik dalį Lietuvos teritorijos su Vilniumi, tačiau privertė mūsų vadovus įsileisti 25 tūkst. Raud. Armijos karių ir sukurti 5-ias jų karines bazes. Tai buvo sovietų imperializmo ir begėdiškos politinės suktybės išraiška, nes Kremlius pažeisdamas 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartį ir vėlesnes ją patvirtinančias sutartis, ne tik padiktavo sąlygas, bet ir atplėšęs daugiau kaip pusę Vilniaus krašto teritorijos prijungė ją prie Sovietų imperijos. Tai buvo pradžios žygis 1940 m. birželio 16 d. visiškai Lietuvos okupacijai, kai Sovietų sąjunga po grasinančio ultimatumo Lietuvai, įvedė 250 tūkst Raudonosuios armijos karių. Diktuojant Krermliui buvo sudaryta vadinama Liaudies vyriausybė su Justu Paleckiu priešakyje.

nkvd_000
NKVD budeliai

Surengtas Liaudies Seimo rinkimų farsas, nes nebuvo renkama, o tik balsuojama už Komunistų partijos pasiūlytus kandidatus ir sovietų teroro struktūrai NKVD verčiant piliečius eiti ir balsuoti. Ši vyriausybė ir Seimas negalėjo priimti sprendimų, kurie būtų išreiškę Lietuvos valstybės ir tautos valią, nes esant okupacinei Sovietų sąjungos kariuomenei, nei referendumai, nei rinkimai pagal tarpatautinę teisę nėra laikomi laisvi ir tuo pačiu teisėti. Tad Lietuvos komunistų partijos vadovaujama delegacija 1940 m. rugpjūčio 3 d. nuvykusi į Maskvą ir pareiškusi norą  būti priimtai į Sovietų sąjungą yra neteisėtas veiksmas. Po Lietuvos okupacijos ir inkorporacijos prasidėjo Lietuvos piliečių ir vadovų teroras ir tremtys. Visa tai vykdė sovietinės teroro organizacijos NKVD, KGB, prisidengę socialinių klasių kovos ideologija vykdė tautos genocidą. Teroras tęsėsi iki pat nacionalsocialistinės Vokietijos ir komunistinės Sovietų sąjungos 1941 m. birželio 22 d. karo pradžios.

Politinė organizacija Lietuvių aktyvistų frontas, kuris 1940 m. buvo įkurtas Lietuvos diplomatų Vakarų valstybėse, o jo vadovaujantys centrai veikė Vilniuje ir Kaune bei jo sukūrimui pritarė Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Lietuvių aktyvistų frontas pogrindyje  subūrė apie 36 tūkstančius Lietuvos piliečių, kurių tikslas buvo atkurti Lietuvos valstybės suverenumą, todėl organizavo Lietuvoje sukilimą prieš Sovietinius okupantus. Sukilimas prasidėjo 1941 m. birželio 22 d.  sukilėliai užėmė Vilnių, Kauną, kitus miestus ir buvo išvyta okupacinė Raudonoji armija, o birželio 23 d. jau buvo sudaryta Laikinoji Lietuvos Vyriausybė, kuri paskelbė Lietuvos valstybės Aktą atstatantį Lietuvos valstybės Nepriklausomybę ir viešai – per radiją paskelbė Laikinosios Vyriausybės sudėtį. Akivaizdu, kad naujasis okupantas nacistinė Vokietija užėmė Lietuvą kaip suverenios valstybės teritroriją, todėl po penkių savaičių Laikinąją Lietuvos vyriausybę paleido.

Pirma, todėl atsižvelgiant į tarptautinę teisę tenka pabrėžti, kad 1941 m. Laikinosios Lietuvos Vyriausybės Birželio 23 d. Nepriklausomybės deklaracija yra veiksni ir ja reikia remtis kalbant su Vakarais, registruojant JT bei duodant atkirtį dabartinės Rusijos valdžios propagandai.  Reikia reikalauti Seimo, kad 1941 m. Birželio 23 d. paskelbtas Nepriklausomybės Aktas būtų priimtas  Lietuvos valstybės Aktu. Ypač dabar tapo labai svarbu ir lengviau  kai  Europos Teismas pripažino teisėta Lietuvos partizanų kovą prieš sovietinius okupantus, o partizanų naikinimą lietuvių tautos genocidu.

Antra, pagal teisinę logiką tais atvejais kai tuo pačiu klausimu yra du teisės aktai, tai galioja tas, kuris yra paskesnis. Net jei 1940 m. liepos mėn. neteisėtai išrinkto Liaudies Seimo  nutarimu Lietuvos valstybės suverenumas tapo atiduotas Sovietų Sąjungai, o 1941 m. Tautos sukilimu jis iš Sovietų Sąjungos atkovotas ir Birželio 23 d. Lietuvos Laikinosios Vyriausybės Nepriklausomybės Atkūrimo Aktu   paskelbtas pasauliui ir tapo Tautos kaip suvereno teisės turėtojos atkurtas. Tokiu atveju teisiškai akivaizdu, kad sąjungininkai 1944 metais negalėjo laikyti Lietuvą išvaduota kaip Sovietų Sąjungos respublika. Sovietų sąjungine respublika pagal statusą Lietuva  jau nebebuvo nuo 1941 m. birželio 23-osios ir faktiškai ją išvadavo kaip suverenios Lietuvos valstybės teritoriją, laikinai okupuotą nacistinėsVokietijos. Tai reiškia, kad po karo Lietuva turėjo suvereno teisę lygią su tokiomis išvaduotomis šalimis, kaip Lenkija, Čekoslovakija ar kitos šalys ir po karo gavusios atskiros Liaudies demokratinės valstybės statusus. Sovietų Sąjunga, diktavusi sąlygas Vakarų sąjungininkams dalinantis pokarinę Europą, šią Lietuvos teisę į suverenumą pažeidė be teisėto pagrindo priskirdama ją Sovietų Sąjungos teritorijai. Akivaizdu, kad tam, jog po karo Lietuva teisėtai galėtų būti laikoma Sovietų Sąjungos dalimi, teisiškai buvo būtina iš naujo atlikti 1940 m. įvykdytą Lietuvos “įstojimo” į ją ceremonialą arba rengti referendumą Jungtinių Tautų priimta tvarka – dalyvaujant jų atstovams ir JT kariniems daliniams. Nei viena, nei kita atlikta nebuvo, todėl Sovietų Sąjungos veiksmai, vykdyti po karo Lietuvos valstybės kaip teisėtos suvereno teisės turėtojos atžvilgiu, be pagrindo laikant ją Sovietų Sąjungos teritorijos dalimi, yra neteisėti ir nusikalstami.

Rusiškas automatas. Slaptai.lt nuotr.

Akivaizdu, kad Sovietų sąjungos diktatoriaus J. Stalino veiksmai prieš karą ir po karo yra nusikalstami prieš tarptautinę teisę ir prieš humanitarinę teisę ir nagrinėtini Tarptautiniame Teisme. Tenka priminti Lietuvos valdžiai, kad J. Stalinas 1956 m. Sovietų sąjungos valdžios buvo pripažintas nusikaltėliu, todėl šiuolaikinės Rusijos propagandai bei jos prezidentui, vykdančiam II Pasaulinio karo kilimo priežasčių reviziją, yra pats laikas apie tai priminti, o gal net pradėti derybas su Rusija dėl šių nusikaltimų ir Lietuvos piliečių genocido kompensacijų bei Lietuvos teritorijų grobimo. Ypač svarbu Europos sąjungai kelti klausimus dėl karinės bazės likvidavimo Karliaučiaus srityje ir Kultūros paveldo konvencijos pažeidimų pakeičiant srities istorinius pavadinimus  sovietiniais pavadinimais.

„Lietuvai šiandien būtina turėti savo istorijos ir kultūros politiką. Istorijos politika nėra istorijos profesorių politikavimas. Istorija yra mokslas ir ją reikia tyrinėti. Požiūrio į istorinius įvykius derinimas tik su viena tauta, valstybe ir apeinant kitas, dalyvavusias tuose pačiuose įvykiuose, yra negalimas iš principo“. – sako teisininkas Liudvikas Rasimas, Nepriklausomybės paskelbimo signataras.

Teksto autorius – istorikas Vladas Turčinavičius

2020-07-12