Aleksandra Konkina – dešinėje. Bild nuotr.

Julian Repke / Bild

Nuotraukoje, kurią išspausdino VFR ambasada Maskvoje rugsėjo 20-ąją, greta ambasadoriaus Riudigerio fon Fričo matoma jauna rusė. Tai Aleksandra Konkina – 2017 metų gruodį ji vadovavo leidiniui Sputnik Deutschland, kuris greta RT Deutsch yra Kremliaus propagandos ruporas Vokietijoje, rašo nuolatinis Bild autorius Julianas Repke.

Leidinys paklausė Vokietijos URM, kodėl RF valstybės tarnautoja pozuoja nuotraukoje šalia VFR ambasadoriaus. „Fotografuota buvo per buvusių Bundestago programos „Tarptautinė parlamentinė stipendija“ (IPS) dalyvių ir Rusijos partnerinių organizacijų susitikimą“, – pareiškė užsienio politikos žinyba. Ir toliau pakomentavo, kad palaikyti kontaktus su buvusiais programos stipendininkais yra VFR diplomatinių atstovybių 42-ose šalyse, dalyvaujančiose IPS, uždavinys. „Ponia Konkina savo laiku buvo IPS stipendininkė“, – pažymėjo leidinio pašnekovas.

„Ar ambasadoriaus rezidencijoje rusė apsilankė tik kaip privatus asmuo ir buvusi stipendininkė?“ – svarsto klausimą Repke. Žurnalistas mano, kad „nelabai tikėtina“.

Išsyk po vizito VFR ambasadoje Konkina išspausdino savo Twitter‘yje keletą laiškučių iš ambasadoriaus rezidencijos. Po viena nuotrauka ji parašė: „Šiandien mes kalbamės su VFR ambasadoriumi ponu Riudigeriu fon Friču ir Bundestago deputatu Štefenu Kotre (AfD, – Alternatyva Vokietijai – red. past.) apie tarptautinius jaunimo mainus su Rusija“.

Po keturių dienų Sputnik Deutschland paskelbė interviu su deputatu, kurį Konkina paėmė per jo vizitą Maskvoje, sakoma straipsnyje. Jame Kotre apgailestavo, pažymi autorius, kad Angela Merkel skleidžia „melą dideliais kiekiais“ ir ryšium su tuo Vokietija „pasuko į diktatūrą“. Interviu politikas pasisakė ir už sankcijų Rusijai panaikinimą nedelsiant, perduoda Bild.

Leidinys dar pasidomėjo Vokietijos URM‘os, ar tuo metu, kai vyko renginys ambasadoje, ponia Konkina vadovavo vieno valstybinio žiniasklaidos leidinio redakcijai? Ministerija atsakė, kad „Vokietijos ambasada Maskvoje palaiko reguliarius darbo kontaktus tiek su valstybine, tiek ir su nevalstybine žiniasklaida“.

Konkrečiau pasisakė pati Aleksandra Konkina, rašo Repke. Į jo klausimą Twitter‘yje, ar buvo planuota nusifotografuoti šalia ambasadoriaus ir AfD deputato, ji atsakė teigiamai.

Amerikiečių ekspertė informacinių karų technologijų srityje Moli Makju kalbėdama su Bild sako, kad „ponia Konkina yra dalis Kremliaus propagandos mašinos, kurios taikinys yra Vokietija. Tokie žmonės negauna panašių pareigų be ryšių ir rekomendacijų, ypač kai kalbama apie tokius svarbius taikinius, kaip Vokietija“.

Kaip rodo patirtis, Rusija realizuoja savo įtaką kitose šalyse per tokius „agentus“ kaip „studentai,  verslininkai, žurnalistai ar kultūros atstovai“. Konkinos istorija demonstruoja panašumą su Marija Butina, dar viena rusų „studente“, kuri buvo sulaikyta JAV, įtarus šnipinėjimu, pabrėžia ekspertė.

Sputnik – tai Kremliaus karo prieš Vakarus instrumentas, ir kiekvieną, kas tame dalyvauja, reikia vertinti kaip pačios sistemos dalį“, – įsitikinusi Makju.

Informacijos šaltinis – Bild

2018.09.28; 05:00

Vyriausiasis Rusijos propagandistas

Trečiadienį Strasbūre surengtoje diskusijoje europarlamentarai skambino pavojaus varpais dėl Rusijos propagandos įtakos ES ir jos šalims, taip pat ragino stiprinti ES strateginę komunikaciją, praneša EP Informacijos biuras Lietuvoje.

Kremliaus inspiruojami duomenų nutekinimai, netikros naujienos, klaidinamos informacijos kampanijos ir kibernetinės atakos prieš ES ir jos nares ypač sustiprėjo po karo Ukrainoje, pažymėjo europarlamentarai diskusijoje su ES saugumo sąjungos komisaru Julianu Kingu. Jie priminė Rusijos mėginimus kištis į „Brexit“ kampaniją, taip pat į neseniai vykusius rinkimus Prancūzijoje, Vokietijoje bei Ispanijoje.

EP nariai apgailestavo dėl ribotų ES pajėgumų atsakyti į „Sputnik“, RT ir kitų milijardinėmis sumomis remiamų Rusijos propagandos įrankių netikrų naujienų kampanijas. Mažai ES strateginės komunikacijos komandai, kurią sudaro 17 tarnautojų, trūksta personalo ir lėšų, pabrėžė daugelis kalbėtojų.

Europarlamentarai ragino ryžtingai kovoti su Rusijos propaganda didinant visuomenės raštingumą žiniasklaidos srityje, rengiant informacines kampanijas, skatinant žiniasklaidos nepriklausomumą ir kokybę, taip pat tiriamąją žurnalistiką. Jie siūlė patobulinti audiovizualinių paslaugų direktyvą ir užtikrinti, kad nacionaliniai reguliuotojai netoleruotų neapykantos kurstymo.

EP nariai taip pat akcentavo būtinybę didinti žiniasklaidos valdymo, taip pat politinių partijų ir kampanijų finansavimo skaidrumą. Savo ruožtu jie atkreipė dėmesį, kad socialiniai tinklai tampa vienu iš pagrindinių naujienų šaltinių, todėl ragino jiems taikyti žiniasklaidos reguliavimo taisykles.

Komisaras J. Kingas atkreipė dėmesį, kad net Rusijos karinė doktrina bei jos generolai pateisina netikrų duomenų ir destabilizuojančios propagandos naudojimą. Jis sveikino europarlamentarų siūlymus sustiprinti ES strateginės komunikacijos komandą ir pridūrė, kad pavasarį Europos Komisija planuoja pristatyti kovos su netikromis naujienomis strategiją.

„Net ir tie, kas nėra girdėję žymiosios nacių propagandos ministro J. Gebelso frazės, jog milijoną kartų pakartotas melas tampa tiesa, jos teisingumu gali įsitikinti pažiūrėję dabartinio Kremliaus režimo valdomas televizijas. Padėtis verčia susirūpinti. Net ir nukentėjusi nuo naftos kainų smukimo ir gerokai mažiau – nuo ES sankcijų, Rusija kasmet už dešimtis milijonų eurų išleidžia tūkstančius melagingų ir neapykantą kurstančių žinučių. Beje, Putino režimo įkaite tapusi Rusija nėra vienintelis tokios grėsmės šaltinis. Radikalių religinių judėjimų keliama informacinė grėsmė pastaruoju laikotarpiu sumažėjo, bet tai nereiškia, kad ji išnyko. Džiugina kol kas tik tiek, kad čia, ES institucijose, jau suvoktas priešiškos propagandos keliamas pavojus. Dar prieš porą metų apie tokias informacines grėsmes kalbėjo tik atskiros, pavienės valstybės narės. Esu įsitikinęs, kad stiprindami strateginę komunikaciją einame teisingu keliu. Kartu norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad Europos atsparumą propagandai pradėti stiprinti turime nuo paties pagrindo – piliečių sąmoningumo didinimo“, – kalbėjo europarlamentaras Bronis Ropė (Žalieji).

Kitas Lietuvos išrinktas europarlamentaras Petras Auštrevičius (Liberalai ir demokratai) pabrėžė, kad „visame žemyne prasiskverbė masinė Kremliaus propagandos banga – nuo Vladivostoko iki Lisabonos“. Galiausiai, anot P. Auštrevičiaus, ji pasirodė kitoje Atlanto pusėje – ir Vašingtonas pasirodė esąs jai taip pat nepasiruošęs, kaip ir Londono, Paryžiaus, Madrido ar Barselonos politinė konjunktūra. „Aš ypač vertinu šiandieninių diskusijų dėl Rusijos pavadinimą. Taip, kalbame būtent apie Rusijos propagandą, kuria siekiama paveikti ES šalis, vadinasi – mus! ES atsakas į šį hibridinį karą nebus žiniasklaidos policija. Mūsų atsakas turi būti veiksminga ES žiniasklaidos politika, sukurta ginti liberalią Europos demokratiją, mūsų pagrindines vertybes ir gyvenimo būdą. Galiausiai, formuojant ES žiniasklaidos politiką, turime neapsiriboti tik rinkimų laikotarpiais, nes „Putino užsienio tarnyba“, „trolių fabrikai“ ir robotai dirba 24 valandas per parą“, pažymėjo P. Auštrevičius.

L. Andrikienė (Europos liaudies partija) teigė, kad „ES atsakas į Rusijos agresijos grėsmę iki šiol buvo silpnas, nes didelė mūsų politinio elito dalis, ypač Europos vakaruose, vis dar nepripažįsta šios grėsmės, su kuria susiduriame“. Anot jos, agresyvūs Kremliaus veiksmai yra precedento neturintys po Šaltojo karo: tai svetimų teritorijų okupacija ir aneksija panaudojant jėgą, nuolatiniai kitų valstybių sienų ir oro erdvės pažeidimai, precedento neturintis dezinformacijos naudojimas, priešiškas kišimasis į demokratinius rinkimus ir nuolatiniai kibernetiniai išpuoliai. „Faktas, kad kai JAV tyrinėja aiškiai priešišką prasiskverbimą į savo demokratijos tvirtovę, rinkimų procesą, tokie tyrimai Europoje niekur nebuvo pradėti, nors Rusijos įsikišimo atvejai Nyderlanduose, JK, Prancūzijoje, Vokietijoje yra akivaizdūs. Todėl privalome įvardinti Rusiją kaip pagrindinį priešiškos dezinformacijos šaltinį ir nedelsiant imtis praktinių veiksmų: pripažinti grėsmę, ištirti ir viešai demaskuoti priešišką Rusijos veiklą, padidinti STRATCOM pajėgumus iki reikiamo lygio ir skleisti supratimą už specialistų bendruomenės ribų“, – kalbėjo europarlamentarė.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.01.18; 04:00

Pulkininkas Kazys Škirpa

Lietuvos istorijos iškraipymai įgavo tokį pagreitį, kad nejučiom imi galvoti, jog jie kurpiami ne čia, o kažkur už šalies ribų.

Tiesa, tokie užsakovai randa vis daugiau vykdytojų „šestiorkų“ pačioje Lietuvoje. Kartais jie atsiprašo, teigia klydę, kartais neva reiškia tik savo nuomonę ir tai motyvuoja žodžio laisve, kartais sąmoningai iškraipo istorijos faktus ir garsių asmenybių veiklą.

Jau ilgokai sukasi diskusija apie Kazio Škirpos – žinomo Lietuvos diplomato, Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) kūrėjo ir, kas nežino, lietuvių karinių tautinių dalinių Rusijoje organizatoriaus, savanorio, 1919 m. sausio 1 d. iškėlusio Trispalvę Gedimino bokšte – asmenybę. Į ją vėl įtraukiamos abejonės dėl LAF ir Birželio sukilimo reikšmės.

Garsus to meto įvykių tyrinėtojas publicistas Vidmantas Valiušaitis neseniai pranešė radęs LAF įsteigimo aktą. Bet pats radėjas iš kuklumo nemanąs, kad tai jam pridės populiarumo ir sulauks „barzdotų istorikų“ (turimas omeny Alfredas Bumblauskas, abejojęs Liudo Mažylio atradimu) pasipiktinimo.

Bet šis faktas dar kartą paliudijo, kad K. Škirpa, išsaugojęs savo sudegusiame archyve Berlyne šį 1941 m. lapkričio 17 d. pasirašytą aktą ir kitus dokumentus, buvo tikras Lietuvai atsidavęs patriotas, o ne, kaip neseniai leptelėjo save „kitaip mąstančiu“ laikantis rašytojas ir teatralas Marius Ivaškevičius, „Hitlerio šuo…“

Šią jo FB paskyroje paskelbtą frazę priminsiu kiek išplėstą: „…šitas Hitlerio šuo buvo pagrindinis žydų žudynių Lietuvoje šauklys ir bet kokie jo kiti nuopelnai Lietuvai dėl to nebetenka prasmės“. Komentatoriai pašiurpo: Lietuvos savanoris ir itin nusipelnęs tautai ir valstybei veikėjas Kazys Škirpa, kurio vardu pavadintas akligatvis Gedimino kalno papėdėje, tam žmogeliui tėra „Hitlerio šuo“?

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. LGGRTC nuotr.

Teatrališkai prabilusį teatralą jau vadina R. Vanagaitės įpėdiniu, kuris bijo, kad „žydai ir visas Vakarų pasaulis toliau mums badys pirštu į tą alėją, užuot investavę į Lietuvą pinigus.“ Kitaip sakant, norint gauti sučiurintų dušanskių pinigėlių reikia nulinčiuoti savo partizanus, kovotojus prieš okupantus, daug nusipelniusius veikėjus?

Blogeris Zeppelinusas savo paskyroje išvardijo: buvo Algirdas Paleckis, puolęs Sausio 13-osios aukas, krito; iškišo galvą ilgai tylėjęs Savivaldybės įmonės „Go Vilnius“ vadovas liberalas D. Udrys, sviedęs propagandinę granatą į partizanus, gavo į kaktą; buvo R. Vanagaitė, atakavusi A. Ramanauską – Vanagą, gėdingai žlugo; atsirado seimūnas D. Kepenis, susiruošęs skirti pinigų paminklui stribams, užsičiaupė; dabar M. Ivaškevičius bando įkąsti į koją Lietuvos kariuomenės kūrėjui…

Kas bus kitas iš E. Zurrofo bandos? Neabejoju, kad Penktosios kolonos pasekėjų yra daugiau. Metų pradžioje VSD ataskaitoje atkreiptas dėmesys į tokius leidinius ir TV kanalus kaip „Litovskij kurjer“, „Obzor“, „Ekspress nedelia“, „Pervyj Baltijskij kanal“, „NTV-Lithuania“, RT ir „Sputnik“…

Rusiško portalo Sputniknews.lt apžvalgininkas Vladimiras Matvejevas pagiežingai priduria: ačiū už reklamą… Prašom: rusai turi gerą posakį – priešą turi pažinti iš veido…

Tuo tarpu „Litovskij kurjer“ redaktorius V. Tretjakovas meiliai bučiuoja V. Putino ranką, atsiimdamas jam skirtą valstybinį A. Puškino medalį…

Taip pat neabejoju, kad ir minėtieji penktakolonininkai nebus ilgai užsičiaupę. Manipuliuodami jautria holokausto tema, naudodamiesi įstatymų spragomis, kad draudžiama neigti ir iškilių Lietuvos veikėjų, partizanų, kovotojų už laisvę nuopelnus, jie toliau drėbs iš peties: K. Škirpa – žydų žudynių Lietuvoje iniciatorius, antisemitinio LAF įkūrėjas, Lietūkio garažo žudynių įkvėpėjas, nacistinio Birželio sukilimo programos sudarytojas ir t.t. ir pan.

Apie spalio vidurį LTV laidos „Istorijos detektyvai“ autorius ir vedėjas po Vilnių vedžiojosi gerai žinomą politikos apžvalgininką Arkadijų Vinokurą. Pastarasis citavo programinį LAF dokumentą, išdalintą Birželio sukilėliams, o į laidos vedėjo pastabą, kad gi K. Škirpa pats žydų nežudė, atsakė: „Stalinas, Mao, Pol Potas ir netgi Hitleris – jie irgi patys nieko nežudė.“ Suprask: diplomatas – tai tas pats „Hitlerio šuo“…

Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt nuotr.

Tada buvo kalbama apie K. Škirpos alėjos, paminklinės lentos Generolui Vėtrai likimą. Anot V. Valiušaičio, tuomet suabejosime ir J. Basanavičiaus pagerbimu. Tempiama „guma“ dėl Vyties atsiradimo Lukiškių aikštėje. Nors V. Kavaliauskas tikino, kad Vyties įamžinimo fondas iš valstybės neims nė grašio, o ukrainiečiai jau bebaigią gaminti Vytį, Kultūros ministerijoje ir savivaldybėje atsirado abejojančių, ir štai ta „guma“ vėl tempiama, o iš valstybės iždo projektams skiriama pusė milijono…

Kokios jėgos torpeduoja gerus sumanymus ir platina valstybės eroziją? Kas stabdo tautos savimonės plėtrą ir verčia abejoti net kilniausiomis asmenybėmis? Kodėl visokio plauko veikėjai, gavę tribūną ir veidmainiškai mosuodami žodžio laisvės lozingu, griauna mūsų vienintelį tikėjimą – laisve, iškovota nepriklausomybe ir jos kūrėjais? Ar tai ir yra tikroji demokratija?

2017.11.21; 04:32

NATO pajėgų Europoje vadas JAV generolas Kertisas Skaparotis (Curtis Scaparrotti) ketvirtadienį pareikalavo iš Rusijos liautis „kištis“ į Europos šalių rinkimus. Tai jis pareiškė tvyrant susirūpinimui, kad Kremlius galėjo kištis į Katalonijos krizę.

Ispanijos žiniasklaida apkaltino Kremliaus remiamas žiniasklaidos priemones, tokias kaip „Russia Today“ (RT) ir „Sputnik“, informaciją teikiančias ir ispanų kalba, atlikus destabilizuojamą vaidmenį po spalio 1 dienos referendumo dėl Katalonijos nepriklausomybės kilusioje krizėje.

Maskva taip pat kaltinama kišimusi į pernai metų JAV prezidento rinkimus ir Didžiosios Britanijos „Brexit“ referendumą. K. Skaparotis savo ruožtu teigė esąs susirūpinęs dėl „piktybiškos Rusijos įtakos“ ir kitose šalyse.

„Tą matėme Jungtinėse Valstijose, tą patį matėme ir daugelyje Europos valstybių per neseniai vykusius rinkimus“, – Briuselyje vykstančio NATO narių gynybos ministrų susitikimo metu reporteriams sakė jis.

JAV gynybos sekretorius Džimas Metisas (Jim Mattis) savo ruožtu informavo, kad NATO ministrai „išsamiai aptarė nuolatinėmis tapusias Rusijos pastangas kištis į suverenius demokratinius procesus“.

Teigiama, kad fiktyvios naujienos ir nuotraukos, kuriomis buvo plačiai dalijamasi socialiniuose tinkluose, padėjo pakurstyti dėl neteisėto spalio 1-osios dienos referendumo Katalonijoje kilusią krizę.

Tuo tarpu pernai Maskva JAV buvo surengusi kibernetinių įsilaužimų ir dezinformacijos socialiniuose tinkluose kampaniją. Visu tuo siekta padidinti Donaldo Trampo (Donald Trump) galimybes laimėti prezidento rinkimus.

Paklaustas, ar turi konkrečių nuogąstavimų dėl Katalonijos krizės, padariusios neigiamą įtaką svarbiai Aljanso narei Ispanijai, K. Skaparotis atsakė: „Matėme tokio pobūdžio veiklą ir kitose šalyse. Tai dalis to… ką vadinu destabilizavimo kampanija.“

„Ragintume Rusiją laikytis priimtos tarptautinės tvarkos ir gerbti visų suverenių valstybių teisę pasirinkti savo valdymo formą ir tai, kaip vadovauti savo vyriausybėms“, – teigė K. Skaparotis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.11.10; 00:01

FTB imasi griežtų priemonių prieš „Kremliaus ruporus“ RT America ir Sputnik, o spaudos gynėjai JAV ragina neperlenkti lazdos.

The New York Post nuomone, amerikiečiai „sugeba apsvarstyti ir palyginti tai, ką sako rusai“. Chodorkovskis ginčija idėją, kad „Rusija netinkama demokratijai“. BuzzFeed News pasakoja apie slaptus Putino ketinimus paskatinti Trumpą „perkrovimui“.

XXX

Praktiškai nėra abejonių, kad Kremliaus finansuojama žiniasklaida – RT America ir Sputnik – vaidino klastingą vaidmenį pernykštėje prezidento kampanijoje JAV, rašo Loidas Grovas leidinyje The Daily Beast. Anot JAV žvalgybinės bendruomenės išvados, abu šie žiniasklaidos leidiniai – dalis „Rusijos valstybinės propagandos mašinos“, kuri teikė pirmenybę Donaldui Trumpui, kenkiant Hilari Klinton, bet jie patys primygtinai tvirtina, kad paprasčiausiai vertėsi ir verčiasi tik žurnalistine veikla.

„Toks pareiškimas, nors ir gana ginčytinas, verčia spaudos ir Konstitucijos pirmosios pataisos gynėjus imtis analizuoti save, dabar, kai JAV Teisingumo ministerija ir FTB atakuoja Sputnik ir RT padalinius Vašingtone už numanomus Užsienio agentų registracijos akto, žinomo kaip FARA, pažeidimus“, – perduoda žurnalistas.

„Nepriklausomai nuo to, kokia nuomonė apie Rusiją, Sputnik ar RT, aš manau, kad kelia nerimą visi FTB įsikišimai nustatinėjant, kas yra žurnalistas, o kas ne“, – pareiškė leidiniui Spaudos laisvės fondo vykdantysis direktorius Trevoras Timas, komentuodamas Yahoo!News pranešimus, kad FTB tiria, ar Sputnik yra užsienio vyriausybės agentas, kai tuo tarpu Teisingumo ministerija neseniai pranešė kanalui RT America, kad pagal FARA reikalavimus jis privalo užsiregistruoti“.

Teisininkė Liusi Dalgliš, kuri specializuojasi pirmosios pataisos klausimais, perspėjo, kad vyriausybės veiksmai Sputnik ir RT atžvilgiu – „labai slidus kelias, ir tai verčia mane nervintis“.

„Tokie nuogąstavimai anaiptol nėra paplitę žiniasklaidos gynėjų aplinkoje, – pabrėžia Grouvas. – Stebėtina, kad Amerikos piliečių teisių gynimo sąjunga (garsėjanti savo bekompromisišku tyrumu žodžio laisvės klausimuose) atsisakė painiotis į grumtynes (gal bijodama, kad visa, ką ši organizacija sakytų, gali pakirsti dabar Maskvoje Putino prieglobstyje gyvenančio Edvardo Snoudeno gynybą)“.

Žymus advokatas Floidas Abramsas, kuris specializuojasi pirmosios pataisos klausimuose, pokalbyje leidinio redakcijoje yra pareiškęs: „Aš neabejoju, kad Sputnik renka naujienas, ir jo veiksmai, kaip taisyklė, turi būti ginami pagal pirmąją pataisą. Bet jeigu jo savininkai rusai įsakė jam nušviesti naujienas neobjektyviai, kad paremtų vieną kandidatą į JAV prezidentus, pakenkiant kitam, tai turės patį tiesioginį ryšį su gana reikšmingu tyrimu, kuris atliekamas dabar ir susijęs su Amerikos nacionaliniu saugumu“.

Buvęs Sputnik žurnalistas Endriu Feinbergas, su kuriuo susisiekė FTB po to, kai vadovybė gegužės mėnesį jį atleido, pritarė vyriausybės veiksmams. „Sputnik veikia ne kaip sąžininga naujienų agentūra, – pareiškė Feinbergas. – Man tai panašiau į informacijos rinkimo iš atvirų šaltinių operaciją“, – sakė jis, perspėjęs, kad apie žvalgybos reikalus nenusimano.

XXX

„Facebook pranešė, kad aptiko apie 3 tūkst. politinių skelbimų, kuriuos, panaudoję 470 neautentiškų paskyrų, apmokėjo asmenys, „2015 birželio – 2017 metų gegužės laikotarpiu, galimas dalykas, veikę iš Rusijos“. Tačiau jiems išleistų 100 tūkst. dolerių nebuvo lašas Facebook pajamų iš reklamos, pernai siekusių 27 mlrd. dolerių, jūroje, – rašo Džeikobas Salemas leidinyje The New York Post. – Be to, Rusijos propaganda nesudarė esminės dalies politinių aptarinėjimų Facebook‘e“.

Daugumoje tų skelbimų buvo kalbama ne apie Amerikos prezidento rinkimus, o apie platų spektrą aštrių temų: nuo LGBT iki imigracijos ir teisės turėti ginklą.

„Facebook nusako tuos skelbimus kaip „Rusijos kišimąsi į rinkimų procesą“ ir žada budriai ginti „pilietinio diskurso vientisumą“, – perduoda Salemas, bet pabrėžia: – Pilietinio diskurso vientisumas nepriklauso nuo jame dalyvaujančių žmonių pilietybės tikrinimo. Jis priklauso nuo (mūsų) gebėjimo pasverti tai, ką jie sako, lyginant tai su mūsų vertybėmis ir informacija iš kitų šaltinių. Jeigu rinkėjai negali to daryti, tai, galimas dalykas, demokratija pasmerkta. Bet jeigu taip yra, dėl to rusai nekalti“.

XXX

Laikraščio The New York Times portale išspausdintas Michailo Chodorkovskio straipsnis, kurio angliškasis variantas pavadintas „Žymiai didesnė problema, nei Putinas“. Rusiškas straipsnio „Demokratija – vienintelė teisinga strategija Rusijai“ tekstas patalpintas Chodorkovskio oficialiame tinklapyje.

„Praėjus 25 metams po Sovietų Sąjungos griūties ir bandymo jos vietoje sukurti demokratiją, Rusija vėl tapo autoritarine valstybe“, – rašo Chodorkovskis (visos citatos pateikiamos iš rusiško teksto, – red.).

Autorius klausia: „Ar Rusija yra netinkama demokratijai dėl savo dydžio, savos politinės kultūros ir nepasitikėjimo Vakarų pasauliu?“ Ir pats atsako: „Jokiu būdu. Aš atmetu klaidingą mintį, kad rusai kažkodėl negali sukurti demokratinių institutų. Tą patį žmonės kalbėjo ir apie vokiečius. Kokie jie buvo neteisūs. Šalys ir jų piliečiai keičiasi, paprastai atsiliepdami į savo nesėkmes“.

Autorius ragina „vertinti demokratines teises kaip subalansuoto politinio atstovavimo padarinius“, o ne „gero caro“ paskyrimą“. „Ambicingiems politiniams lyderiams jis pataria „ieškoti visuomenės paramos, remiantis ne savo asmenybės galia, o aiškia politine programa“.

Rusijos demokratijai „svarbiausias uždavinys – sukurti teisingumo sistemą, pagrįstą įstatymo valdžia, o ne valdžios savivale“, įsitikinęs Chodorkovskis.

„Kremliui tos idėjos atrodo kaip erezija: jos pakerta šimtmečių įvaizdį, kad Rusija gali veiksmingai valdyti tik iš Maskvos, o deleguota valdžia tik sukels chaosą. Mes turime priimti naują ir radikalią kitokią valdymo formą, jeigu norime, kad Rusijai sektųsi, kad ji būtų gerbiama šalis“, – rašo autorius.

XXX

„Trečią Donaldo Trumpo prezidentavimo mėnesį Vladimiras Putinas nusiuntė vieną savo diplomatą į Valstybės departamentą, kad nugabentų tenai drąsų siūlymą visiškai normalizuoti Amerikos ir Rusijos santykius visose pagrindinėse vykdomosios valdžios šakose“, – tvirtina Buss Feed News, remdamasis dokumentu, kuris pakliuvo leidinio žinion. Jame raginama „visiškai atkurti dviejų šalių diplomatų, kariškių ir žvalgybos tarnautojų tarpusavio bendravimo kanalus, užblokuotus po Rusijos karinio kišimosi Ukrainoje ir Sirijoje“, o „Kremliaus perkrovos planą“ buvo siūloma pradėti vykdyti nedelsiant.

Straipsnio autoriaus nuomone, Maskva manė, kad Trumpas nepritaria amerikiečių pasipiktinimui dėl jos numanomo kišimosi į rinkimus ir gali sutikti sparčiai suartėti.

„Čia paprasčiausia ignoruojama viskas, kas išprovokavo santykių pablogėjimą, sudaromas vaizdas, kad apskritai nebuvo nei kišimosi į rinkimus, nei Ukrainos krizės“, – sakė Andžela Stent, kuri Džordžo V. Bušo administracijoje kuravo Rusijos temą JAV Nacionalinėje žvalgybos taryboje.

Leidinys pabrėžia: iki šiol įvyko tik nedaugelis iš dešimčių susitikimų, išvardytų rusiškame santykių normalizavimo projekte.

„Kai rusai pristatė tą pasiūlymą, jie manė, kad Trumpas padarys tai, ką žadėjo: sudarys su Putinu sandėrį ir normalizuos santykius“, – komentuoja Stent. Ji pabrėžia: „Jei Putinas nori ką nors padaryti, Dūma klauso, Gynybos ministerija klauso. O JAV labai daug kas iš tų priemonių nepriklauso Baltųjų rūmų kompetencijai, net jeigu prezidentas ir linkęs jas įgyvendinti“.

Autoriaus nuomone, Kremlius neprarado vilties normalizuoti santykius su JAV, bet Baltieji rūmai ne itin reikalauja, kad Pentagonas ar Valstybės departamentas sąveikautų su Rusija, „o vengiantis rizikos Amerikos nacionalinio saugumo aparatas vargu ar pajudės į priekį savo iniciatyva“.

Informacijos šaltinis – InoPressa

2017.09.15; 17:00

Simptomiška, kad balandžio 4-ąją į Lietuvą atvykę Nyderlandų gynybos ministrė Jeanine Hennis-Plasschaert ir kariuomenės vadas generolas Tomas Middendorpas nemažą dalį susitikimo su krašto apsaugos ministru Raimundu Karobliu ir Lietuvos kariuomenės vadu Jonu Vytautu Žuku skyrė dezinformacijos klausimui. 

Ar įmanoma susigaudyti, kas šiandien dedasi internete? Slaptai.lt nuotr.

Nyderlandų gynybos ministrė itin domėjosi, kaip Lietuva pasirengusi atremti informacines atakas. Krašto apsaugos ministras pristatė svečiams suklastotų naujienų atvejus, kurie buvo nukreipti prieš Lietuvoje dislokuotą NATO batalioną. Anot ministro, ypač aktyvi propagandos skleidėja Lietuvoje yra Rusija, tačiau visuomenės atsparumas informacinėms atakoms auga, be to, į jų dekonstravimą įsitraukia žiniasklaida.

Išeitų, Lietuvoje oficialios struktūrose tikimasi, jog kibernetinio saugumo, „melagingų žinių” (fakenews) problemos išsispręs daugiausia sąmoningos visuomenės ir žiniasklaidos pastangomis, valsybei dalyvaujant „pagal galimybes“.

Bet jei tikslus pernai fiksuotas 5 kartus padidėjęs kibernetinio šnipinėjimo prieš Lietuvą aktyvumas ir kad tuo pat metu maždaug trečdalis įstaigų vadovų nemato reikalo susipažinti su kibernetinio saugumo reikalavimais, apie ką kovo pabaigoje pirmą kartą pristatant kibernetinio saugumo ataskaitą užsiminė Krašto apsaugos viceministras Edvinas Kerza, – tai gana lengvabūdiškas lūkestis.

21 amžiaus geopolitikoje šis reiškinys išvešėjęs tiek, kad kone geometrine progresija gausėja valstybių, formuojančių kibernetinį saugumą turinčias užtikrinti specialias struktūras. Grėsmės keliasi į virtualią erdvę, žinios apie mėginimus laužtis į kitų šalių kompiuterines sistemas ir  prieiti prie slaptų dokumentų tapo įprasta rutina. Tų pačių Nyderlandų Žvalgybos ir saugumo valdybos direktorius Robas Bertholee kovo 2-ąją informavo, kad Rusijos, Kinijos ir Irano interneto įsilaužėliai per paskutinius 6 mėnesius surengė šimtus kibernetinių atakų prieš vyriausybės interneto puslapį. Interviu Nyderlandų televizijai žvalgybos vadas pareiškę vertinąs atakas kaip grėsmę jo demokratijai.

Žvalgyba taip pat nurodė, kad kibernetinių atakų taikiniais buvo ne tik Nyderlandų valdžia, bet ir valstybinės šios šalies kompanijos.

Tiesą sakant, ar kas naujo? Tą pačią dieną Jungtinės Karalystės (JK) gynybos ministras Michaelis Fallonas kalbėdamas seniausiame Škotijos St. Andrews universitete apkaltino rusų interneto įsilaužėlius atakomis prieš demokratiją Jungtinėse Valstijose bei Europoje, nuo 2015-ųjų balandžio veikiant pagal nusistovėjusį, reguliariai taikomą dezinformacijos bei reguliaraus melo algoritmą. Pasak pareigūno, Maskva vykdo tikslinę Vakarų destabilizavimo programą ir griauna visuotinai priimtinomis taisyklėmis grįstą tarptautinę tvarką. Todėl už melagingas žinias reikia siekti patraukti atsakomybėn tokias rusų žiniasklaidos priemones kaip „Rusia Today“ ir „Sputnik“.

M.Fallonas neabejoja, kad rusai mėgins kištis į rugsėjį vyksiančius Vokietijos bundestago rinkimus, nes tinkamai „parepetavo“ per parlamento rinkimus Juodkalnijoje 2016 metų spalį ir per Nyderlandų referendumą dėl Ukrainos asocijuotos narystės ES tų pačių metų balandį.

Kad Kremlius interneto įsilaužėlių ir dezinformacijos priemonėmis mėgins masyviai paveikti rinkimus Vokietijoje, neabejoja ir Čekijoje veikiančio analizės centro „Europietiškos vertybės“ direktoriaus pavaduotojas, rusų propagandos Europoje ekspertas Jakubas Janda. Interviu vokiečių „Bild“ (12 09) jis pareiškė, jog prezidentas Vladimiras Putinas mėgins sutrukdyti  Angelai Merkel būti perrinktai Vokietijos kanclere. Iš rusų dera laukti 2 rūšių puolimo – įprastų kibernetinių atakų, kurių tikslas sėti tarp vokiečių nuotaikas, esą vyriausybė nepajėgi jų apginti, taip pat tikslinių atakų prieš žmones, pasisakančius prieš Kremliaus agresyvumą. Todėl tikėtini mėginimai laužtis į dabartinės Vokietijos kanclerės vadovaujamos „Krikščionių demokratų sąjungos“ narių bei jų artimųjų asmeninius interneto adresus, tuo pat metu skleidžiant melagingas žinias apie juos. Svarbiausias tikslas – pristatyti A.Merkel kaip karo kurstytoją ir Amerikos, o ne Vokietijos interesams atstovaujančią politikę.

Kad Vokietijoje visuomenės nuomonė bent pradiniame etape gali būti ypač jautri dezinformacijai, 2015 metais parodė „mergaitės Lizos byla“: žinia apie tariamą pabėgėlių įvykdytą išprievartavimą iš pradžių sukėlė neramumus, ypač Berlyno rusakalbių bendruomenėje. Turėjo praeiti kažkiek laiko, kad melas būtų demaskuotas.

Nekeista, kad tokių grėsmių akivaizdoje Vokietijos gynybos ministrė Ursula von der Leyen balandžio pradžioje Bonoje prezentavo pirmą Vokietijoje 260 specializuotą informatikos ekspertų sukarintą padalinį, papildysiantį jau esamas kibernetinio saugumo pajėgas. Bundesverui jau tenka kasdien atremti gausybę kibernetinių atakų, pasak gynybos ministerijos valstybės sekretorės Katrin Suder, per pirmus 2 šių metų mėnesius jų būta 284 tūkstančiai. Taigi kibernetiniai karai – jokia mokslinė fantastika, o „karšta“ geopolitinė realija. Vienas jos skiriamųjų bruožų yra „hibridinis“ pobūdis – atakuojančiuosius dažniausiai sudėtinga identifikuoti, įtarimų Rusijai netrūksta, bet nepavyksta pateikti akivaizdžių įrodymų. Kažkas panašaus į Krymo aneksiją – visam pasauliui aišku, kas tą padarė, o Maskva ciniškai kartoja, pateikit neginčijamus įrodymus.

Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Nacionalinės žvalgybos vadas Jamesas Clapperis kalbėdamas JAV senato komitete dar sausio 10-ąją perspėjo, kad Maskva mėgino veikti rinkimų rezultatus dviejose dešimtyse valstybių. „Financial Times“ (01 09) skelbia, jog pernai Europos Komisijos serveriai atakuoti 110 kartų, tai yra 20 proc. dažniau negu 2015 metais. Interneto socialiniai tinklai yra labai įtakingas šiuolaikinio pasaulio gyvenimo faktorius, pasak „PewResearch“, prieš 4-eris metus pagrindiniu žinių šaltiniu jie buvo 49 proc. amerikiečių, dabar šis rodiklis siekia 62 proc.

Kažkada vis tiek bus įrodyta, kad rusų interneto įsilaužėliai „tikrino“ Amerikos prezidento rinkimų sistemą, kai Maskva nusprendė, jog su Donaldu Trumpu (mat verslininkas) bus lengvaiu turėti reikalų. Tiesa, dabar, JAV prezidentui tolstant nuo rusų politinės klasės taip geistos laikysenos Maskvos atžvilgiu, internete jau klajoja atvira pašaipa Kremliaus atžvilgiu: esą Maskvoje perskaičiavo Amerikos prezidento rinkimų balsus, patikslintais duomenimis, rinkimus laimėjo Hillary Clinton.

Tokia yra pastarųjų metų  ir realija, ir tendencija, būtų keista, jei ypač agresyvių valstybių žvalgybos tą ignoruotų. Interneto įsilaužimai tapo tokia įprasta praktika, kad jau kalbama apie įvairių šalių interneto įsilaužėlių „stiliaus“ skirtumus. Pasak žurnalisto, knygos „Kova už internetą“ autoriaus Andrejaus Soldatovo, kinai specializuojasi pramoniniame šnipinėjime, čia jų veikla ypač energinga ir regima, kita vertus, gana nupėjamas yra jų taikinių sąrašas ir tikslai – kokios informacijos ieškoma ir kaip ruošiamasi ją panaudoti.

Kas kita – Kremliaus politinėms ambicijos subordinuoti rusų interneto įsilaužėliai, angažuoti visuomenės nuomonės „performatavimui“. Nuo 2004 metų „dirbanti“ grupė „Fancy Bear, žinoma dar „Sednit“, APT28, „Tsar Team“, „Sofacy“ ir„Pawn Storm“ pavadinimais, yra atakavusi pusantros dešimties valstybių diplomatines atstovybes, Turkijos, Ukrainos, Pietų Korėjos, Vokietijos gynybos ministerijų interneto puslapius ar internetinę korespondenciją, jų atakų objektais buvo NATO pareigūnai, rytų Europos žurnalistai, Prancūzijos televizijos kanalas  TV5.

Vertinant iš dabartinės perspektyvos, viskas prasidėjo gana romantiškai. Pirmi interneto politinio „hakingo“ atvejai fiksuoti apie 1999 metus, kai rusų spec. tarnybos niekaip neįstengė susidoroti su čečėnų interneto puslapiais per 2-ą Čečėnijos karą. Rusijos užsienio reikalų ministerija be jokių pasekmių siuntinėjo notas valstybėms, kur buvo čečėnų puslapių serveriai. Bet atsirado grupė Tomsko universitete studijavusių „idealistų“, pasiryžusių „laužti“ tuos puslapius visuomeniniais pagrindais. Rusų FSB taip apsidžiaugė, kad iškart paskelbė specialų palaikymo pareiškimą, jog „laužėjams“ negresia joks teisinis persekiojimas.

Į ką „iniciatyva“ išvirto – regime. Jau rengiamos studijos, kas geriausiai pasirengęs kibernetiniam karui, kompanijos „Zecurion Analytics“ kibernetinių armijų išlaidų reitinge pirmos yra JAV, Kinija, JK, Pietų Korėja, Rusija. Amerika šiam reikalui skiria 7 milijardus dolerių, užtat kinų kiberkariuomenė įspūdingiausia – 20 tūkstančių žmonių (palyginimui, Prancūzijoje tik 800).

2017.04.14; 06:27

Tuo metu, kai prezidentas Donaldas Trampas (Trumpas) viešai kaip ir anksčiau gina Vladimirą Putiną, Amerikos politikai pagaliau suprato, kad Rusija kišasi į demokratinį procesą JAV, ir investuoja milijonus į kontrpropagandą, nukreiptą į rusiškąją propagandą.

Apie tai rašo Timas Makas straipsnyje „JAV rengiasi informaciniam karui su Rusija“, išspausdintame leidinio The Daily Beast  portale. Prezidentas Trumpas ir toliau viešai reiškia simpatiją Vladimirui Putinui. Bet užkulisiuose Jungtinės Valstijos slapta rengiasi informaciniam karui prieš Rusiją.

Per 2016 metų prezidento kampaniją visuomenė sužinojo, kad informacija yra kaip ginklas ir ji neįtikėtinai efektyvi, jei naudojama teisingai. Pasitelkdama į pagalbą WikiLeaks, RT ir Sputnik, Rusijos vyriausybė bandė pasėti nesantaiką tarp amerikiečių, sakoma nesename JAV žvalgybos pranešime. Tai šiek tiek pasisekė, sustiprinus visuomenės skepticizmą Amerikos institucijų bei spaudos atžvilgiu ir sužlugdžius Hilari Klinton kampaniją.

„Rusija stengiasi sukelti chaosą visuomenėje, iškelti klausimus, ką galima laikyti patikimu, ir sužadinti nepasitikėjimą institucijomis“, – sakė Jungtinio Amerikos baltų nacionalinio komiteto direktorius Karlas Altau, kuris pasisako prieš Rusijos dezinformaciją. „Tai nacionalinė grėsmė. Tai turi žinoti atsakingi piliečiai“.

Rusijos kišimasis į demokratinius procesus JAV užgriuvo daugelį Amerikos politikų, kai jie snaudė, sako stebėtojai. Bet žvalgybos išvados iki ir po Trumpo rinkimų juos pažadino. „Tam neskyrėme daug dėmesio, iki atsitikimo su Hilari Klinton (kurios prezidentinė kampanija buvo apversta nuo kojų ant galvos dėl įsilaužimo ir paskelbus laiškus iš jos elektroninio pašto) praeitą vasarą“, – sakė Europos politikos analizės centro, geriausio centro, užsiimančio Rusijos informaciniu karu, vyresnysis mokslinis bendradarbis Donaldas Džensenas. „Jeigu praeitą vasarą jūs būtumėte paklausę senatorių bei įstatymų leidėjų, ar tai problema, jie būtų atsakę „ne“… Žmonės vaikosi vieni kitus (žaidžia „pasivyk“)“.

Be didelio triukšmo, pamažu pradedama vytis. Jungtinių Valstijų vyriausybė leidžia dešimtis milijonų dolerių kovai su Vladimiro Putino ir kitų valstybinių subjektų propaganda. Tokį sprendimą priėmė Kongresas metiniame gynybos politikos įstatymo tūkstančio puslapių projekte.

Visiškai nieko konkretaus ir naujoje kontrapropagandos koncepcijoje, nežinia, kaip ją formuoti valdant Trumpui, ar administracija naudos propagandos priemones protingai ir teisėtais tikslais. Vieša Trumpo simpatija Putinui verčia tuo abejoti. Ir naujovė kelia dar vieną klausimą: ar tai gera idėja duoti prezidentui dar vieną propagandos instrumentą? Kaip taisyklė, Kongreso atsakymas Amerikos priešams įgyja sankcijų formą – spaudimas nutaikytas į priešo ekonominę sveikatą. Pasipriešinimas propagandai ir informaciniam karui abstraktesnis ir sudėtingesnis, ir dažnai slaptas.

Bet dvipartinė iniciatyva, vadovaujant senatoriui respublikonui Robui Portmanui ir senatoriui demokratui Krisui Merfiui, patvirtino kovai su valstybinių žaidėjų propaganda 160 mln. dolerių išmoką per dvejus metus per mažai žinomą tarpžinybinį biurą Valstybės departamente, kuris vadinasi Global Engagement Center (GEC, Globalinis sąveikos centras). Abiejų partijų paremtas Sankcijų Rusijai įstatymas, kurį praeitą mėnesį pateikė senatoriai Benas Kardinomas ir Džonas Makeinas, dar labiau išplės paramą ir paskirs dar 100 mln. dolerių GEC bei kitiems, kad paremtų objektyvią rusų žurnalistiką, pasipriešintų „suklastotoms naujienoms“ ir paremtų informacinio karo padarinių tyrimus.

Operacija, kurią tarpžinybinis biuras pradės dar šiemet, bus pirmasis centralizuotas atsakomasis smūgis rusams nuo praėjusio šimtmečio dešimtojo dešimtmečio, kai šaltasis karas, atrodė, paliko tokią kontrapropagandą praeityje. GEC atseks užsienio propagandos kampanijas, analizuos taktiką, ir priešinsis joms įvairiomis subsidijomis teikiamomis užsienio žurnalistams, pilietinėms organizacijoms ir privačioms kompanijoms.

„Tiesioginiu pasipriešinimu apgaulingoms istorijoms ir išplėtus vietinės žiniasklaidos ir nekomercinių organizacijų galimybes ginantis nuo išorinių manipuliacijų, tas įstatymas padės paremti mūsų sąjungininkus ir interesus šiame vis nestabilesniame pasaulyje“, – sakė Portmanas leidiniui The Daily Beast. Subsidijos bus atiduotos nepriklausomoms organizacijoms, pavyzdžiui, vebsaitams, tokiems kaip Bellingcat ir StopFake.org, kurie užtikrina priėjimą prie patikimos informacijos ir veikia prieš melagingas Rusijos istorijas apie Ukrainą.

„Mes negalime atsakinėti į valstybinę propagandą dar didesniu kiekiu valstybinės propagandos. Teisingas atsakymas – išnaudoti pagrindinį pranašumą, kurį iki šiol turi Vakarų bendruomenės prieš autoritarinius režimus: iš tikrųjų stiprią, pliuralistinę pilietinę visuomenę“, – aiškino Atlanto tarybos Eurazijos centro direktoriaus pavaduotoja Alina Poliakova, viena iš pirmųjų GEC įstatymo šalininkių. Globalinės sąveikos centras iš pradžių buvo įsteigtas prie Barako Obamos kovai su Islamo valstybės propaganda, bet Portmano–Merfio priemonė išplėtė jo veikimo sferą, kad nukreiptų jį prieš valstybinių subjektų propagandą, pirmiausia prieš Rusiją. Tos priemonės dėka taip pat buvo padidintas finansavimas – 16 kartų. Iš pradžių GEC gavo tik 5 mln. dolerių per metus operacijoms vykdyti, praneša Merfio biuras.

Ir vis dėlto informacinis karas lieka kaip kautynių laukas, kuriame rusai turi žymiai daugiau patirties. Koncepcija – tai 2013 metais deklaracijose pristatytos Rusijos karinės doktrinos formali idėja. Putinas savo žodžius sutvirtina veiksmais: Poliakovos vertinimu, Rusija skiria mažiausiai 400 mln. dolerių per metus informaciniam karui Jungtinėse Valstijose. „Rusija turi gerai apgalvotą, sudėtingą informavimo sistemą, kuri stengiasi paveikti įvykių nušvietimą ir politiką Vakarų šalyse…“, – sakė ji. Skirtingai nei šaltojo karo laikais, dabar Putinui nereikia prastumti komunizmo sovietiniu stiliumi: jis paprasčiausiai turi susprogdinti Amerikos demokratiją. „Rusijai nebereikia parduoti ideologijos, jai paprasčiausiai tereikia išnaudoti susiskaldymą Vakaruose ir Vakarų nepasitikėjimą savo vertybėmis ir tuo, kas tikra, o kas ne“, – sakė Džensenas. „Vakarai per daug pasitiki savimi, turint omeny keliamą pavojų“.

Kita vertus, Jungtinės Valstijos didele dalimi nusišalino nuo antirusiško informacinio karo, uždariusios JAV Informacijos agentūrą 1999 metais. Kontrapropagandai skirti ištekliai pastaraisiais metais buvo nukreipti veiklai prieš džihadistų, o ne rusų propagandą, – ir jų veiksmingumas buvo gana abejotinas. Globalinės sąveikos centras, pagal originalų Obamos administracijos sumanymą, turėjo susitelkti į potencialius ekstremistus ir pranešimų prieš ISIS (Islamo valstybę) platinimą. Bet ir ISIS turėjo pranašumą prieš Vakarų kampaniją: Jungtinės Valstijos ir jų sąjungininkės nesugebėjo susitarti dėl pranešimų prieš ISIS.

Viename iš tokių pranešimų panaudotas teroristų siautėjimo vaizdo įrašas – nukryžiuoti kūnai ir tarp jų nupjautos galvos. Įrašas buvo sukritikuotas kai kurių ekspertų, kurie jį pavadino gėdingu ir gal net naudingu priešininkams. Iniciatyvos atrodė banalios, kad ir kaip stengėsi patys kūrybingiausi Holivudo talentai. Amerikos valdininkai priėjo išvadą, kad ISIS labiau sekasi platinti savo pranešimus, negu JAV kovoti su jais. Neapgalvotos arba blogai organizuotos buvo ir kitos amerikiečių pastangos informaciniame kare, tokios kaip 24 mln. dolerių išlaidos lėktuvui virš Kubos, transliavusiam Amerikos televizijos programas, kurias čia pat užblokavo Kubos vyriausybė.

Ties dešimtmečio riba Jungtinės Valstijos pabandė naudoti prieigą prie Interneto ir socialinius tinklus, kad išplėstų disidentų ir kovotojų už demokratiją galimybes, taip pat ir Rusijoje. Tų pastangų tokiuose socialiniuose tinkluose, kaip Twitter ir Facebook, efektas buvo priešingas, nes Putinas palaikė tuos instrumentus JAV pagalba jam nuversti – ir dabar naudoja tuos pačius tinklus klastotėms ar prorusiškoms naujienoms skleisti. Ir vis dėlto, Rusijos agresyvumas ir efektyvumas tame fronte, derinyje su amerikietišku delsimu, atkreipė JAV žvalgybos dėmesį.

Per vieną iš savo paskutiniųjų klausymų ant Kapitolijaus kalvos išeinantis nacionalinės žvalgybos direktorius Džeimsas Kleperis pasiūlė atkurti JAV Informacijos agentūrą, siekiant priešintis dezinformacijai. Toji idėja privertė sukrusti abiejų partijų įstatymų leidėjus. Senatorius demokratas Krisas Kunsas ir senatorius respublikonas Todas Jangas kalbėjo apie kovą su Rusijos propaganda per klausymus tvirtinant Rekso Tilersono kandidatūrą į valstybės sekretoriaus postą. „Mūsų priešai naudoja užsienio propagandą ir dezinformaciją prieš mus ir mūsų sąjungininkus, o iki šiol JAV vyriausybė poste miegojo. Mes turime delegitimuoti suklastotas naujienas, ateinančias iš Rusijos, Kinijos ir kitų šalių, ir plėsti priėjimą prie faktinės informacijos“, – sakė Portmanas leidiniui The Daily Beast.

„Mes turime pasiekti, kad įstatymai būtų vykdomi, ir sureguliuoti naujojo centro darbą, kad padėtume priešintis plačiai ir destabilizuojančiai užsienio propagandai bei dezinformacijos sklaidos operacijoms, kurias vykdo prieš mus mūsų priešai užsienyje“.

Šiaip ar taip, Trumpas žino, kokios galingos naujos priemonės, tokios kaip socialiniai ryšiai, skleidžiant kontrapranešimus, – pasekmės siekia toli. Kaip pasakytų prezidento draugas ir nelemtai išgarsėjęs sąmokslo teorijų šalininkas Aleksas Džonsas, kariaujama dėl mūsų protų.

Informacijos šaltinis – The Daily Beast leidinys.

2017.02.08; 04:27

Nil Makfarkuar / The New York Times

Audringų tarpnacionalinių debatų fone dėl to, ar vertėtų Švedijai tapti NATO aljanso nare, oficialioji Stokholmo valdžia netikėtai susidūrė su pavojinga problema.

„Toji problema – socialiniuose tinkluose padaugėjo iškraipytos ir net atvirai melagingos informacijos, kuri visuomenėje sukelia painiavą“. Taip rašo „The New York Times“ korespondentas Nilas Makfarkuaras antrąjame straipsnyje iš serijos „Tamsūs menai: konfliktas, kurį Rusija veda kariauja tylomis“. 

Nuotraukoje - švediški laikraščiai ir žurnalai.
Nuotraukoje – švediški laikraščiai ir žurnalai.

Socialiniuose tinkluose ne sykį buvo tvirtinama, kad jeigu susitarimas bus pasirašytas, NATO ims saugoti Švedijos teritorijoje slaptus atominius ginklus ir galės be švedų vyriausybės sutikimo atakuoti Rusiją iš Švedijos teritorijos, o NATO kariai būtinai prievartaus švedes, nebijodami būti apkaltinti seksualiniais nusikaltimais.

Pasak straipsnio autoriaus, visi šitie teiginiai buvo melagingi. „Bet dezinformacija ėmė sunktis į tradicinius visuomenės informavimo priemones, ir, kada gynybos ministras Chulkvist važinėjo po šalį, savo kalbose ir susitikimuose merijose propaguodamas susitarimą, jį vėl kamantinėdavo dėl minėtų apgaulių“, – rašoma straipsnyje.

Švedijos valdžia taip ir nesugebėjo nustatyti melagingų pranešimų šaltinio. „Bet Švedijos vyriausybė, taip pat Amerikos ir Europos žvalgybų analitikai pagrindine įtariamąja laiko Rusiją. Jie pažymi, kad NATO plėtimosi stabdymas – vienas iš pagrindinių uždavinių prezidento Vladimiro Putino užsienio politikoje, kai 2008 metais Rusijos armija įsiveržė į Gruziją, siekdama bet kokia kaina sutrukdyti Tbilisiui įsilieti į NATO aljansą“, – pabrėžiama straipsnyje.

Kryme, Rytų Ukrainoje, o dabar ir Sirijoje Kremliaus vadovas V.Putinas pateikia parodai modernizuotas ir sustiprėjusias savo ginkluotąsias pajėgas. Bet jo ekonominės ir bendrosios galios neužtenka atvirai užpulti NATO, ES arba JAV. Todėl jis skiria dideles išlaidas informacijos programai, „paverstai galingu ginklu“, kad paskleistų abejones ir paskatintų skilimą. Užduotis – susilpninti valstybių – NATO narių susitelkimą, pasėti nesantaiką jų vidaus politikoje ir prislopinti įtarumą dėl Rusijos“, – rašo autorius.

„Maskva supranta pasaulio politiką kaip specialiųjų operacijų sistemą ir labai nuoširdžiai laiko save Vakarų specialiųjų atakų taikiniu“, – teigia Glebas Pavlovskij, kuris iki 2008 metų padėjo kurti Kremliaus „informacinę mašiną“. – Aš įsitikinęs, kad yra daug centrų, kai kurie iš jų susiję su valdžia, jie aktyviai dalyvauja kuriant ir platinant melagingus pranešimus“.

Leidinio duomenimis, šiandien dezinformacija yra svarbus Rusijos karinės doktrinos aspektas ir naudojamas daug plačiau ir masiškiau, negu buvusios Sovietų Sąjungos laikais.

NATO ir ES sukūrė specialias žinybas dezinformacijos išaiškinimui ir paneigimui. Oficialūs JAV asmenys Rusijos žvalgybą vadina tikėtina elektroninių laiškų nutekėjimo priežastimi iš Demokratų partijos nacionalinio komiteto.

Kremlius naudoja kaip įprastas žiniasklaidos priemones (informacinę agentūrą „Sputnik“ ir telekompaniją RT), taip ir slaptus kanalus (pavyzdžiui, Švedijoje), kurių beveik neįmanoma atsekti, – pabrėžiama straipsnyje.

Pasak ekspertų, pagrindinis dezinformacijos uždavinys – pakirsti tikėjimą oficialia įvykių versija ir paskleisti idėją, kad egzistuoja kita, būtent teisingoji įvykių versija. Kitas tikslas – išprovokuoti kažką panašaus į politinio gyvenimo paralyžių.

Maskva kategoriškai neigia naudojanti dezinformaciją, įtakojančią Vakarų visuomenės nuomonę, primena laikraštis.

Kaip tai bebūtų, švedų ir kiti NATO bei ES ekspertai pastebėjo ir atskleidė kai kuriuos dėsningumus.

Tam tikras tvirtinimas „atsiranda kažkur Rusijoje, valstybiniuose rusiškuose tinkluose leidiniuose arba internetiniuose rusiškuose tinklalapiuose. Štai tokia būna pradžia, štai toks kontekstas“. Taip teigia švedų žurnalistas ir juristas Anders Lindberg. „Tuomet netikras dokumentas tampa naujienų straipsnio šaltiniu, kuris platinamas ultrakairiųjų arba ultradešiniųjų tinklalapiuose. Tie, kurie semiasi žinių minėtuose tinklalapiuose, platina nuorodą šiam straipsniui, ir būtent tokiu būdu jis plinta. Niekas negali nustatyti, iš kur atsiranda šie tvirtinimai, tačiau jie tampa pagrindiniais dalykais, lydinčiais politinius nutarimus saugumo srityje“, – pažymi jis.

Pasak švedų žurnalisto Patriko Oksaneno, esminė mintis, kuri yra propaguojama, – tai idėja, kad „liberalioji demokratija korumpuota, neefektyvi, chaotiška, ir, galiausiai, nėra demokratinė“.

„Kita idėja, kuri retai atvirai deklaruojama, – kaltinimai Europos vyriausybėms nekompetentingumu, o taip pat užuominos, kad oficialūs Europos asmenys – JAV marionetės. ORT ir „Sputnik“ demonstruoja save kaip nepriklausomus, alternatyvinius balsus,“ – primena laikraštis.

Pasak The New York Times leidinio, RT ir „Sputnik“ medžiagoje Vakarai pateikiami kaip niūrūs, svetimi, žiaurūs, pūvantys, nestabilūs, knibždantys kraujo ištroškusiais imigrantais.

Iš savo pusės, pagrindinė RT redaktorė Margarita Simonian pareiškė, kad jos telekompaniją ypač išskiria laikant ją grėsminga tik todėl, esą jos įvykių versija skiriasi nuo „britų ir amerikiečių žiniasklaidos politinės vadovybės“ versijos. RT, pareiškė ji, nori pateikti „požiūrį, kurio nėra pagrindinėje spaudoje.

Autorius atkreipia dėmesį į situaciją Švedijoje. Pasak jo, paskutiniuoju metu atsirado „serija keistų melagingų laiškų ir naujienų apie NATO ten, kur esama jungčių su Rusija.

„Vienoje klastotėje, parašytoje ant gynybos ministerijos blanko su padirbtu gynybos ministro Chulkvisto parašu, teigiama, kad vieną stambią švedų firmą skatino pardavinėti artileriją Ukrainoje (toks žingsnis šiuo metu Švedijoje būtų neteisėtas)“, – teigiama straipsnyje.

Laikraštis taip pat mano, jog Rusija mažų mažiausiai vieną sykį mėgino įtakoti debatus Švedijoje.

Informacijos šaltinis – „The New York Times“.

2016.08.30; 06:14

Lietuvos Valstybės saugumo departamentas 2014 metų grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime aptarė Rusijos valstybinės naujienų agentūros „Rossija segodnia“ pradėtą tarptautinį ir brangiai kainuojantį informacinį projektą „Sputnik“.

Šis Rusijos propagandai skleisti skirtas projektas (interneto portalai, televizija, radijo stotys) turi apimti 30 valstybių. Numatyta projekto centrus steigti visose trijose Baltijos valstybėse ir naujienas skelbti rusų, estų, latvių ir lietuvių kalbomis.

Continue reading „Atsargiai: Rusija ieško galimybių skleisti propagandą Baltijos valstybėse“