Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Prezidentas Gitanas Nausėda, trečiadienį kalbėdamas užsienio politikos konferencijoje, tvirtina, kad, vykstant tarptautinėms transformacijoms, mažos valstybės privalo prižiūrėti savo saugumą ir negali likti tarptautinės politikos nuošalyje.
 
Kartu prezidentas pabrėžė, kad Rusijos veiksmai išlieka ne tik Lietuvos, bet ir visos Euroatlantinės erdvės saugumo iššūkiu. Lietuvos pozicijos, dar kartą patikino šalies vadovas, šiuo klausimu nesikeičia.
 
„Mažoms valstybėms tokių tarptautinių turbulencijų akivaizdoje visada išauga grėsmė dėl išlikimo, įsiklausimo į jų balsą, kartais – net šauksmą. Mūsų istorija mus moko, kad tokiomis akimirkomis, kai pasaulinė tvarka ir tarptautinė sistema kinta ir net griūva, mažoms valstybėms būtina ne tik pasyviai stebėti pokyčius, bet ir prie jų prisitaikyti, taip pat ir mėginti kartu su bendražygiais į juos atsakyti“, – trečiadienį Valdovų rūmuose vykusioje penktojoje metinėje Lietuvos užsienio politikos konferencijoje sakė G. Nausėda.
 
„Neturime savęs apgaudinėti paviršutiniškomis kalbomis apie savo kaimynę. Deja, tokių kalbų aš matau labai daug“, – kalbėjo G. Nausėda.
Šalies vadovas taip pat patikino, kad valdžios institucijų svarbiausi tikslai yra užtikrinti šalies nepriklausomybę ir saugumą, valstybės ir žmonių gerovę, tačiau atkreipė dėmesį, jog tarptautine teise grįsta pasaulinė tvarka yra „laužoma mūsų akivaizdoje“ ne tik tolimuose pasaulio regionuose.
 
„Rytų kaimynystėje tęsiasi ir kariniai, ir hibridiniai konfliktai, kurie tiesiogiai kelia grėsmę mūsų saugumui“, – sakė prezidentas.
 
G. Nausėda: atsukusi nugarą demokratijai, Rusija išlieka ilgalaikiu iššūkiu
 
Kalbėdamas apie Lietuvos santykius su Rusija, G. Nausėda paragino nekalbėti šia tema paviršutiniškai bei atkreipė dėmesį į gynybos sektoriaus tinkamo finansavimo būtinybę.
 
„Investicijos į gynybą Lietuvai ne užgaida, o egzistencinė būtinybė. Ji kyla tokioje saugumo aplinkoje, kur Rusija ne tik modernizuoja savo karines pajėgas, didina jų parengtį ir mobilumą, bet ir neatsisako agresyvios retorikos bei priešiškų veiksmų“, – pabrėžė G. Nausėdas, pareiškęs viltį, kad Lietuva pasieks ir 2,5 proc. nuo BVP finansavimą krašto gynybai.
 
„Neturėtume savęs apgaudinėti paviršutiniškomis kalbomis apie mūsų didžiausią kaimynę. Deja, tokių kalbų aš matau labai daug. Vakarų pasaulis pagaliau turėtų išmokti tiek Sakartvelo, tiek Ukrainos pamokas“, – teigė G. Nausėda.
Stasys Lozoraitis
 
Kartu šalies vadovas tvirtino, kad neįmanoma Rusijos priversti grįžti prie taisyklėmis grįstos pasaulinės tvarkos, jeigu ji pati to nenori, tačiau, jo teigimu, negalima legitimizuoti neteisėtų Rusijos veiksmų.
 
„Santykių stabilizavimas ir normalizavimas negali vykti bendrų vertybių sąskaita. Sankcijos turi išlikti, kol Rusija iš esmės nepakeis savo elgesio“, – pabrėžė prezidentas.
 
Savo kalboje G. Nausėda kalbėjo ir apie santykius su JAV, euroatlantinį saugumą, bendradarbiavimą su kitomis valstybėmis, taip pat prioritetus klimato kaitos programos įgyvendinime, energetikos, verslo aplinkoje.
 
Valdovų rūmuose trečiadienį vyksta penktoji „Diplomatijos šefo“ Stasio Lozoraičio vardo Lietuvos užsienio politikos konferencija.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.11; 14:37

Vilniaus senamiestis. Signatarų namai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Artėjant Vasario 16 Akto paskelbimo šimtmečiui Genocido ir rezistencijos tyrimo centras siūlo prisiminti, kaip prieš trisdešimt metų Komunistų partija ir KGB baiminosi Lietuvos nepriklausomybės 70-ečio.

1988 m. vasario 8 d. LSSR KGB pirmininkas Eduardas Eismuntas savo operatyvinėje suvestinėje, siunčiamoje kitiems KGB skyriams, rašo:

„Vakarų reakcingi sluoksniai, pirmiausia JAV, vysto propagandines akcijas ryšium su Vasario 16-ą Lietuvos „nepriklausomybės“ paskelbimo 70-ečiu.

Pagal gautus duomenis, JAV Kongrese rengiama speciali rezoliucija, kuria ruošiamasi vasario 16-ą paskelbti „Lietuvos laisvės diena“. Baltieji rūmai planuoja priimti lietuvių atstovus, vadovaujamus „lietuvių diplomatijos šefo“ S. Lozoraičio. Tikimasi, kad priėmime kalbės JAV prezidentas R. Reiganas, kuris 1988-uosius neva paskelbs „nepriklausomos Lietuvos metais“. Amerikos administracijoje taip pat svarstoma idėja sovietų pusei pateikti provokacinį reikalavimą leisti JAV atstovams, taip pat ir kongresmenams, kaip stebėtojams, vasario 20-ąją atvykti į Vilnių, kur, pagal amerikiečių duomenis, vietos nacionalistai ruošiasi surengti demonstraciją, skirtą „jubiliejinei datai“.

Radijo stočių „Amerikos balsas“, „Laisvoji Europa“ ir „Vatikano radijas“ lietuviškos redakcijos veda laidų, priešiškų sovietiniam Pabaltijui, ciklą, siekdamos inspiruoti nacionalistinius proveržius ir išplėsti laukiamas antivisuomenines akcijas. 

Vasario 16-osios spalvos nepriklausomoje Lietuvoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sausio 30-31 dienomis šios radijo stotys perdavė 10 kunigų ir 31 tikinčiojo kreipimąsi į lietuvių tautą ryšium su „nepriklausomybės“ paskelbimo 70-ečiu. Kreipimesi kviečiama į kovą už religijos ir tautos laisvę ir pateikiama tokia programa:

– Vasario 13 dieną 12 valandą rinktis maldai Šiluvos bažnyčioje.

– Vasario 14 dieną 18 val. atvykti į vakarines pamaldas Vilniuje Šv. Mikalojaus bažnyčioje, Kauno Katedroje, Šv. Jurgio bažnyčioje Šiauliuose.

– Vasario 16 d. siūloma dalyvauti vakarinėse mišiose visuose didžiųjų miestų bei rajonų centrų ir miestelių bažnyčiose. Kaip pagrindinės susirinkimo vietos nurodomos Mikalojaus bažnyčia Vilniuje, Katedra ir Vytauto Didžiojo bažnyčia Kaune, Šv. Jurgio bažnyčia Šiauliuose, Panevėžio katedra, antroji Alytaus bažnyčia ir Telšių katedra.

1988 m. vasario 2 d. antisovietinės lietuviškos emigracijos organizacijos „VLIK“ atstovas Vakarų Europoje A. Klimaitis žinomai religinei ekstremistei N. F. Sadūnaitei padiktavo „lenkų pogrindžio“ sveikinimą „draugams lietuviams“ nepriklausomos Lietuvos 70-ečio proga.

Vasario 2-3 dienomis Raseinių mieste buvo išplatinti 8 nacionalistinio turinio lapeliai, skirti „Lietuvos nepriklausomybės 70-ečiui“ (analogiški du lapeliai Raseiniuose buvo išplatinti taip pat ir sausio 26).

Vasario 5 d. Kapsuke (dabar Marijampolė – LGGRTC) aptiktas vienas lapelis, kviečiantis vasario 16 gyventojus išeiti į gatves.

Vasario 7 d. Klaipėdoje platinti du lapeliai.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus faktus KGB rajonų skyriai privalo skirti ypatingą dėmesį galimiems priešiškiems klerikalinių-nacionalistinių elementų veiksmams bažnyčiose ir neleisti negatyvių apraiškų už bažnyčių ribų.“

***

Vasario 9 d. E.Eismunto suvestinė atrodo taip:

„Vatikano radijas kasdien perduoda priešiškus kvietimus.

Vasario 16-osios spalvos. Jau nepriklausomoje Lietuvoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vasario 6 d. klerikalinis – nacionalistinis elementas susirinko į Rudaminos bažnyčią Lazdijų rajone norėdamas paminėti ekstremisto kunigo J. Zdebskio metines. KGB organams žinomi ekstremistai J. Boruta, R. Puzonas ir R. Grigas be pagyrų J. Zdebskio veiklai pakvietė susirinkusius bendrai maldai Lietuvos nepriklausomybės 70-ečiui, taip pat visuotiniam pasninkui nuo vasario 16 d. iki 25 d.

Vasario 8 d. Švenčionyse sulaikytas proftechninės mokyklos mokinys V. Gudas, bandęs platinti nacionalistinio turinio lapelius.

LSSR KP CK nutarė pravesti dirbančiųjų protesto mitingus vasario 12 d. Kaune prie keturių komunarų paminklo ir vasario 16 d. Vilniuje, Gedimino aikštėje, – bus protestuojama prieš JAV administracijos kišimąsi į LSSR vidaus reikalus, taip pat prieš klerikalinius – nacionalistinius elementus ir jų įtakon patekusius jaunuolius, norinčius antivisuomeniniais renginiais paminėti „laisvos“ Lietuvos 70-etį.“

***

Vasario 10 d. E.Eismunto suvestinėje rašoma:

„Pagal nepatikrintus duomenis kai kurie klerikalų – nacionalistų lyderiai nori atsisakyti atvirų demonstracijų Vilniuje ir Kaune ir vasario 16 iškilmingai paminėti bažnyčiose.

Vasario 11 d.KGB suvestinėje:

„Švenčių“ metu į Vilnių ketina atvykti grupė Maskvoje akredituotų užsienio žurnalistų. Kai kurie nacionalistiniai ir antivisuomeniniai elementai iš Latvijos, Estijos ir Maskvos nusiteikę dalyvauti vasario 16 akcijose, o taip pat organizuoti pas save „solidarumo“ mitingus.“

***

Vasario 15 d. KGB suvestinėje vardinamas gyventojų aktyvumas:

„Vasario 14 d. Vilniuje, Šilo, Krautuvės, Žolyno gatvių rajone gyvenamų namų pašto dėžutėse aptikti rašomąja mašinėle atspausdinti 38 lapeliai, kviečiantys paminėti vasario 16-ąją.

Vasario 16-oji Kaune. Jau nepriklausomoje Lietuvoje. Vytauto Visocko nuotr.

Panevėžyje ant daržovių parduotuvės sienos Respublikos g. 23 ir gyvenamojo namo Respublikos g. 65 raudonais aerozoliniais dažais užrašyta „Šalin bolševikus“ ir „Laisvę Lietuvai“.

Pasvalyje ant vaistinės sienos aštriu daiktu išraižyta „Laisvę Lietuvai“ (asmenys išaiškinti).

Šiaulių raj. Raudėnų km. ant autobusų stotelės raudonais aliejiniais dažais užrašyta „Laisvę Lietuvai“. Rokiškio raj. Kriaunos km. ant skelbimų lentos prie Kultūros rūmų pakabinti 2 lapeliai, skirti vasario 16 (autoriai nustatyti).“

***

Po metų – 1989-ais Vasario 16 Aktas jau buvo oficialiai minimas visoje (nors dar vis okupuotoje) Lietuvoje, o šventės išvakarėse Sąjūdžio Seimas atvirai pareiškė, kad jo tikslas – pilnutinė Lietuvos nepriklausomybė.

1989 kovo 3 d. LSSR KGB pirmininkas E. Eismuntas siuntė Lietuvos komunistų partijos Centro komitetui tokį pranešimą:

„Baltieji rūmai ir valstybės departamentas įdėmiai seka įvykius Pabaltijyje, kurį vertina kaip „labiausiai sprogstamąjį TSRS regioną“ valstybės politinės vienybės atžvilgiu.

Komentuodamas vasario 16 d. įvykius Lietuvoje, valstybės sekretoriaus specialusis padėjėjas Paul Gloub pažymėjo, kad administracijos prognozė dėl nacionalinių santykių krizės paaštrėjimo pasitvirtino. Ryšium su tuo, kad vasario 16 d. Sąjūdis viešai paskelbė savo galutiniu tikslu išstojimą iš TSRS, politinių jėgų poliarizacijos procesas ir toliau gilės. Centrinė tarybinė vyriausybė nesugebės artimiausiu metu efektyviai kontroliuoti padėties ryšium su artėjančiais sąjunginiais rinkimais. Tokioje situacijoje neoficialioji politinė opozicija Sąjūdis surinks daugiau balsų, negu partijos atstovai ir netrukdomai sugebės užtikrinti savo kandidatų išrinkimą į aukščiausią TSRS organą šių metų kovo mėnesyje. „Sąjūdžio“ lozungai ir politiniai tikslai palaikomi daugumos respublikos gyventojų, o tai užtikrins jam valdančias pozicijas ir vietiniuose valdžios organuose ateinančiuose rinkimuose“.

Ši amerikiečių įžvalga buvo visiškai tiksli – 1990 m. kovo 11-ą Lietuva antrą kartą dvidešimtajame šimtmetyje paskelbė pasauliui apie savo nepriklausomybę. 

Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC)

2018.02.14; 06:30

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kiek čia beliko iki naujų Prezidento rinkimų – maždaug 16 mėnesių. VRK interneto svetainėje rašoma, kad jie vyks 2019 m. gegužę, bet prieš tai, vasarį, rinksime savivaldybių tarybas, o iš karto po Prezidento rinkimų, birželį, balsuosime už atstovus į Europos Parlamentą.

Žinoma, daugiausia dėmesio skiriama artėjantiems 7-ojo nuo Nepriklausomybės paskelbimo ir 14 – ojo po Nepriklausomybės Akto pasirašymo 1918 m. Lietuvos vadovo rinkimams. Kitaip sakant, per 100 metų nepriklausoma valstybė turėjo 14 prezidentų, o jei faktiškuoju šalies vadovu pripažintume ir V. Landsbergį – po kitų rinkimų jų bus 15.

„Smetoniškųjų“ rinkimų dešimtmečiai

Trumpai apie prieškario rinkimus. Ši informacija yra laisvai prieinama oficialiuose portaluose. Pirmojoje Lietuvos Respublikoje (1918–1940 m.) Prezidento rinkimai vyko septynis kartus: 1919, 1922, 1923, du kartus 1926-aisiais, 1931 ir 1938 metais. Pirmieji rinkimai įvyko 1919 m. balandžio 4 d., praėjus daugiau nei metams po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. vasario 16 d. Beje, anuomet pirmiau buvo išrinktas Prezidentas (1919 m.) ir tik po metų įvyko rinkimai į Steigiamąjį Seimą (1920 m.). 1920 m. gegužės 15 d. susirinkus Steigiamajam Seimui, Aleksandras Stulginskis tapo jo pirmininku ir nuo 1920 m. birželio 19 d. iki 1922 m. gruodžio 21 d. Prezidento rinkimų laikinai ėjo ir Prezidento pareigas.

Įdomu ir tai, kad anuomet Prezidentas buvo renkamas netiesioginiuose rinkimuose. Pirmąjį Lietuvos Prezidentą 1919 m. rinko Lietuvos Valstybės Tarybos nariai. Vėliau Prezidentą iš savo atstovų rinko I, II, ir III Seimo nariai. Net ir po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo iš Prezidento pareigų atsistatydinus Kaziui Griniui, Seime jau po dviejų dienų įvyko rinkimai, kurių metu Prezidentu buvo išrinktas Antanas Smetona. 1927 m. balandžio 12 d. paleidus Seimą ir artėjant Prezidento A. Smetonos kadencijos pabaigai, 1931 m. lapkričio 25 d. buvo paskelbtas šalies Prezidento rinkimų įstatymas. Remiantis juo Prezidentą rinko Ypatingieji Tautos atstovai. Šiuos atstovus išrinkdavo valsčių, apskričių ir miestų tarybos (vienas rinkikas atstovaudavo 20 tūkstančių gyventojų). Prezidentą rinkdavo Kaune susirinkę Ypatingieji Tautos atstovai. Kandidatą galėjo iškelti ne mažesnė kaip dvidešimties atstovų grupė.

Smetona
Prezidentas Antanas Smetona

Rinkimai buvo vykdomi žaibiškai, kad mažiau galėtų triukšmauti opozicija. 1931 m. gruodžio 11 d. Kaune susirinkę 116 Ypatingųjų Tautos atstovų vienbalsiai Respublikos Prezidentu išrinko vienintelį kandidatą A. Smetoną. Panašiai vyko ir vėlesni Prezidento rinkimai.

Kaip ir šiandien, Prezidentas pradėdavo eiti pareigas ne nuo išrinkimo momento, bet nuo tos akimirkos, kai prisiekdavo pagal Konstitucijoje nustatytą tvarką. Prieškariu būta atvejų, kai Prezidentas buvo išrinktas ir prisiekė tą pačią dieną. Mažiausiai kandidatų į šį postą – vienas – buvo 1926 m. gruodžio 19 d. rinkimuose, kai prezidentu vienvaldiškai tapo A. Smetona. Tą patį jis pakartojo ir 1931 m., ir 1938 m. rinkimuose. Daugiausiai pretendentų – net keturi – Prezidentu norėjo tapti prieš pat perversmą vykusiuose rinkimuose – 1926 m. birželio 7 d., kai didele 78-ių II-ojo Seimo narių – rinkikų persvara laimėjo Kazys Grinius.

Tarp A. Brazausko ir… nežinomybės

Pertrauka tarp šalies vadovo rinkimų buvo nemaža – beveik 55 sovietinės ir nacių okupacijos metai. Tik 1993 m. vasario 14 d. vykusiuose rinkimuose nugalėjo A.M. Brazauskas, nurungęs Vilties prezidentą Stasį Lozoraitį. Daugiausiai kandidatų į šį postą susirinko 2002 m. gruodžio 22 d. rinkimuose – jų buvo net 17. Antrajame ture nedidele persvara V. Adamkų nurungė R. Paksas, kuris vis dėl to po kelerių metų dėl apkaltos buvo pašalintas iš Prezidento pareigų, ir tuojau pat, 2004 m. birželį, surengti neeiliniai rinkimai.

Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Prezidento rinkimai vyko Lietuvoje 2014 m. gegužės 11 ir gegužės 25 dienomis. Neišrinkus prezidento pirmajame ture, gegužės 25 d. buvo rengiamas antras turas (kartu su rinkimais į Europos Parlamentą). Juose varžėsi septyni kandidatai. Antrame ture dalyvavo Zigmantas Balčytis ir Dalia Grybauskaitė, kuri ir laimėjo, surinkusi 57,87 proc. dalyvavusių rinkėjų balsų.

„Prezidentas Lietuvoje nėra tokia įtakinga ir daug galių beturinti institucija, kaip Seimas ar Vyriausybė, tačiau simbolinė prezidento galia bei moralinis visos tautos palaikymas sukuria stiprią prezidento galimybių bei įtakos iliuziją. Prezidentas mūsų šalyje tampa savotišku simboliniu šalies vadovu, įpareigotu ne tiek vykdyti valdžią, kiek atstovauti moralines tautos ir valstybės ambicijas“. Taip prezidento vaidmenį Lietuvos politikoje ir valdyme apibūdino politologas prof. Lauras Bielinis 2003 m. išleistoje pirmoje šio ciklo monografijoje „Prezidento rinkimų anatomija. 2002 metų prezidento rinkimai Lietuvoje“.

Prof. Ona Voverienė, apžvelgusi ir kitus L. Bielinio kūrinius, lygina tų metų rinkimus su būsimais kitąmet ir pastebi, kad tuomet ir dabar Lietuva turi tris ryškius kandidatus. 2019 m. gali būti jų kur kas daugiau, nes „mūsų liaudis serga savęs susireikšminimo liga, dažnas neturintis nei politikos, nei valdymo įgūdžių, ką ryškiai pademonstravo praėjusieji visi rinkimai į Prezidento postą“, taikliai rašo O. Voverienė.

Profesorė išvardija tris ryškiausias kandidatūras: dabartinį premjerą Saulių Skvernelį, bankininką Gitaną Nausėdą ir Kauno merą Visvaldą Matijošaitį. Žinoma, jų yra ir bus daugiau. O. Voverienė mano, kad be šitų trijų dar 24. O ir paminėtieji neaiškiai įvardija savo ketinimus. Aiškiau skamba G. Nausėdos pavardė.

Naujas Vilties prezidentas?

Panagrinėkime bent jo privalumus ir trūkumus.

G. Nausėda – 53-jų finansininkas, švediško SEB banko prezidento patarėjas, žinomas finansų analitikas. Vadinamas „Vilties prezidentu“, tarsi sugretinant su garsiuoju Stasiu Lozoraičiu, prieš gerus 25 metus rinkimuose pralaimėjusiu A. Brazauskui. Pernai spalį, duodamas interviu vienai TV laidai, G. Nausėda žaismingai pasakojo apie savo 17 metų karjerą vienose pareigose, apie „velnio išradimą“ Facebook‘ą, kurį jis prastai įvaldęs, ir santykius su banko vadovu Raimondu Kvedaru.

Kitame ankstesniame interviu sakosi buvęs padykęs vaikas, šuns kaulu išdaužęs bendrabučio langą, pridaręs kitokių eibių. O karjera prasidėjo nuo visiems tuomet įprastų sąlygų: VU „Tauro“ bendrabutis, kur gyveno aspirantai, vaiko sauskelnės, nekoks kvapas dukart mažesniame kambarėlyje negu dabar turi SEB banke, o „čia užeina žinomas apžvalgininkas jo filmuoti savo TV laidai, praskleidžia šlapias palutes, ir taip mes bendraujam“ (taip pernai rudenį bankininkas LNK laidoje pasakojo apie mano vizitą į bendrabučio kambarėlį ant Tauro kalno…). O jau paskui – stažuotė Vokietijoje, vakarietiškos pagundos, viliojantys pasiūlymai Lietuvoje…

SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Neabejotini būsimo kandidato bruožai – sugebėjimas analitiškai ir apibendrinanti mąstyti, prognozuoti, išskirti pagrindinius makroekonominius veiksnius, sąlygojančius socialinį žmogaus gyvenimą. Jis nevengia numatyti artėjančios krizės požymius, duoti patarimų šeimai taupyti pinigus, kokį darbą pasirinkti baigus aukštąjį mokslą, pakritikuoti Vyriausybę dėl nepakankamo ES pinigų panaudojimo… Iš tiesų, G. Nausėda kol kas laikosi buvusio šalies vadovo V. Adamkaus linijos – būti ramiu, nekonfliktišku, galinčiu visuomenę vienyti kandidatu.

Tačiau politologai įžvelgia, kas galėtų pakišti koją jo kandidatūrai. Vieni mano, kad gali atsirasti kitų, vertingesnių kandidatų į šalies vadovo postą. „Viena pagrindinių G. Nausėdos problemų – jis visiškai neturi jokios organizacinės sistemos, kuri leistų užtikrinti nuoseklią komunikaciją per visą Lietuvą,“ – mano viešųjų ryšių ekspertas A. Katauskas. Nėra privalumas ir „bankininko žymė“, nes bankų sektorius visuomenėje yra kritiškai vertinamas. „Jis nėra sukūręs daug darbo vietų kaip V. Matijošaitis. Iš principo, jei V. Matijošaitis yra toks labiau tėvas ar patinas, kuris savo griežta ranka Kaune bent jau įvedė tvarką, tai G. Nausėdai pasigirti kažkokiais nuveiktais darbais bus sudėtinga“, – aiškino A. Katauskas.

Nuolatinis šmėžavimas žiniasklaidoje taip pat dažnai sukelia prieštaringus rinkėjų vertinimus. Be to, jis neturįs patyrimo užsienio politikoje, ir pasaulinius procesus vertinąs per siaurą finansininko ekonomisto prizmę.

Pasak politikos apžvalgininko T. Dapkaus, G. Nausėda panašesnis į buvusį šalies vadovą V. Adamkų, o ne į D. Grybauskaitę. Jis esą būtent ir laikosi V. Adamkaus linijos – būti ramiu, nekonfliktišku, galinčiu visuomenę vienyti kandidatu.

„Akivaizdu, kad jis būtent šią liniją paėmęs, o ne D. Grybauskaitės, kuri turi labai aštrią poziciją visais klausimais“, – pridūrė T. Dapkus.

Bet ar to pakaks? Nuo savęs pridursime, kad ramus, nekonfliktiškas šalies vadovas tinka valstybės gerovės ir taikaus sambūvio metu, o kriziniais, grėsmę keliančiu laikotarpiu reikia dabartinės Prezidentės ryžtingumo ir net akibrokštų.

Kituose rašiniuose aptarsime dar keletą populiariausių kandidatūrų į Lietuvos Prezidento postą 2019 m. rinkimuose.

2018.02.06; 00:06

Slaptai.lt skelbia Algio Avižienio interviu su istoriku, Memorialinio Vinco Krėvės – Mickevičiaus muziejaus Vilniuje direktoriumi Vladu TURČINAVIČIUMI.

Diskusijos tema – kaip derėjo pasielgti Lietuvai Antrojo pasaulinio karo išvakarėse? Gal mums vertėjo labiau draugauti su Vokietija, ginklu ryžtingai atsiimti Vilniaus kraštą, atmesti sovietų ultimatumus – kaip juos atmetė Suomija, nebijoti prolenkiškos Londono pozicijos?

Kurie iš mūsų to meto politikų buvo teisūs – tie, kurie siekė neutralumo politikos bet kokia kaina, ar manę, kad neutralumas veda į pražūtį?

 Algis Avižienis

1940 m. birželio mėn. Sovietų ultimatumas, reikalaujantis įsileisti neribotą svetimos kariuomenės kontingentą ir pakeisti A. Merkio Vyriausybę davė pradžią Sovietų Sąjungos okupacijai. Daug kartų teko girdėti istorikų ir šiaip informuotų lietuvių diskusijas, ar teisingai pasielgė A.Smetonos valdžia per tą lemtingą birželio 14-15 nakties Vyriausybės posėdį, kai mūsų valdžia priėmė visus Stalino ir Molotovo reikalivumus. Bet Jūs esate parašęs istorinių straipsnių, rodančių, kad Smetonos valdžia turėjo ir kitų pasirinkimų žymiai anksčiau nei ta nelaimingą birželio 14-15 naktį.

 Aš galvoju, kad Lietuva galėjo eiti Suomijos keliu 1939 m. spalio mėnesį, kai suomiai atsisakė priimti Sovietų Sąjungos reikalavimus atiduoti ruožą savos teritorijos. Suomijos Vyriausybė teisingai traktavo Maskvos reikalavimus kaip tiesioginę grėmę savo suverenitetui ir ji priimė sprendimą gintis ginklu. Suomijai buvo įteikti suverenumą pažeidžiantys reikalavimai maždaug tuo pačiu metu, kaip Sovietų ultimatumai Lietuvai, Latvijai ir Estijai.

Bet Jūs nurodėte, kad mūsų valdžia galėjo imtis kitokių veiksmų žymiai anksčiau, t.y., rugsėjo mėn., 1939 m., ir tie veiksmai leistų Lietuvai išvengti tos minėtos kapituliacijos. Tuomet (1939 m. rugsėjo mėn. pradžioje) prasidėjo Vokietijos-Lenkijos kovos veiksmai ir kai kurie mūsų vaslstybės vyrai, kaip, pavyzdžiui, Lietuvos pasiuntinys K. Škirpa Berlyne, ėmė raginti Smetonos valdžią pasinaudoti proga ir atsiimti Vilnių ginklu. Būtent šito žingsnio Trečiojo reicho valdžia pageidavo iš lietuvių pusės. Tuomet Lietuva pagal Molotovo-Ribentropo sutartį dar buvo paskirta Vokietijos interesų zonai. Vokiečiai laukė ir ragino lietuvius, dar esančius jų interesų zonoje, imtis ginkluotų veiksmų atsiimant savo sostinę.

Bet Smetona nesiryžo to padaryti. Maždaug rugsėjo mėn. viduryje Berlynas prarado viltį, kad Lietuva įžengs su savo mobilizuota kariuomene į Vilnių. Kai atitinkamų veiksmų iš mūsų pusės nesulaukė, Trečiasis reichas, matyt, nurašė Lietuvą kaip potencialią partnerę ir nesipriešino Stalino reikalavimams mūsų šalį perleisti į Sovietų interesų zoną rugsėjo mėn. pabaigoje, mainais už kai kurias rytų Lenkijos teritorijas.

Gal galėtumėte daugiau papasakoti apie tą diplomatinę sąveiką tarp Vokietijos ir Lietuvos, kurios metu mūsų valstybei atsivėrė galimybė išlikti vokiečių interesų zonoje ir tokiu būdu išvengti pirmosios 1940 m. okupacijos?

Vladas Turčinavičius

Taip žiūrint į 1940-jų sovietų ultimatumą ir Lietuvos kapituliaciją, mes nieko neišsiaiškinsime, nes prie šios padėties Lietuvos valdžia ėjo prisitaikydama ir negindama savo interesų palaipsniui. Reikia pradėti nuo pirmojo 1938 m. Lenkijos ultimatumo Lietuvai. Po to kalbėti apie 1939 m. kovo Vokietijos ultimatumą dėl Klaipėdos perdavimo Vokietijai. Visų šių ultimatumų priėmimas – tai Lietuvos valdžios neįgalumo arba kitų, trečiųjų šalių, nuorodų vykdymas. Neįgalumas atsiranda, kai autoritarinė valdžia ilgai sėdi valdžioje ir tai jai patinka, bet susidarius geopolitinei krizei nesugeba priimti svarbių tautai ir valstybei sprendimų. Tad pradžioje pažvelkime kaip Lietuvos politika rutuliojosi 1939 m. rugpjūčio – rugsėjo – spalio mėnesiais.

Memorialinio Vinco Krėvės – Mickevičiaus muziejaus Vilniuje direktorius Vladas Turčinavičius.

1939 m. rugsėjį Anglijos pasiuntinys Kaune Tomas Hildebrantas Prestonas jau turėjo savo vyriausybės notą, skelbiančią karą Lietuvai, jeigu ši būtų ėjusi atsiimti savo sostinės – Vilniaus (pažymėtina, kad rugsėjo 17 d. sovietams užpuolus Lenkiją, britai jiems karo nepaskelbė, o Lietuvai būtų skelbę?) – vis tas Anglijos noras strategiškai svarbią Lietuvos teritoriją išsaugoti Lenkijai, o šią pasidalijus didiesiems kaimynams, regis, jau – Raudonajai armijai.

Didžioji Britanija  buvo lojali Stalino kariaunos atsiradimui Lietuvoje 1939 ir 1940 metais, nors sutartyje su Lenkija buvo įsipareigojusi ginti ir Lietuvą. Tačiau Pietryčių Lietuvos su Vilniumi atsiėmimas nereiškė jokio Lietuvos agresyvumo Lenkijos atžvilgiu, o tik neteisybės Lietuvai atstatymas, kurią 1920 -1923 m. sukūrė Lenkija ir Antantės valstybės. Juk okupantų vadinamas „Vilniaus kraštas“ buvo pripažintas okupantei Lenkijai tik Antantės valstybių, o Tautų lyga jo nepripažino, vadinasi, Vilniaus atsiėmimas buvo teisėtas.

Kaip rutuliojosi 1939 m. rugpjūčio pabaigos įvykiai Lietuvoje? Užsienio reikalų ministras Urbšys dar nuo gegužės mėnesio gydėsi Šveicarijoje, o grįžęs į Lietuvą rugpjūčio 29 d. išvyko į Kačerginę atostogauti. Užsienio reikalams vadovavo prolenkiškasis Kazys Bizauskas. Ne Vokietija pirmoji ragino atsiimti „Vilniaus kraštą“, bet Ambasadorius Vokietijoje Škirpa rugsėjo 1d. į URM  pasiuntė telegramą, kurioje siūlė „nedelsiant mobilizuoti ginkluotąsias pajėgas ir sutelkti kariuomenę į tinkamas neutralitetui ginti pozicijas“. Kariuomenės vadas Stasys Raštikis irgi siūlęs paskelbti mobilizaciją, tačiau „Prezidentas tam siūlymui paprieštaravęs, nes ją paskelbus, susidarysiąs įspūdis, kad Lietuva atsisako neutralumo ir ruošiasi kariauti.“[1]– rašo Aleksandras Merkelis.

Ši mobilizacija neturėjo jokio agresyvaus tikslo, o galėjo būti skirta ginti neutralumą, tuo atveju, jei kuri bent iš kariaujančių šalių pultų viena kitą per Lietuvos teritoriją. Šiuo požiūriu Smetona pasielgė  lengvapėdiškai ir neatsakingai. Juolab, kad kai karas tarp Vokietijos ir Lenkijos jau buvo prasidėjęs, iškilo klausimas dėl Vilniaus krašto, kurio gyventojų Lenkija jau negalėjo apginti nuo rusų ar vokiečių antplūdžio. Vilniaus likimu susirūpino  ir ambasadorius Maskvoje Ladas Natkevičius, rugsėjo 3d. į URM atsiuntęs telegramą: „Vilniaus rakto reikia ieškoti Berlyne.“ Galima teigti, kad mūsų pasiuntiniui kažkas buvo žinoma iš Molotovo – Ribbentropo slaptojo protokolo, kuriame, kaip dabar žinome, Lietuva buvo priskirta Vokietijos įtakai. Pasiuntinys Vokietijoje, Nepriklausomybės karų didvyris, pulkininkas  Kazys Škirpa, rugsėjo 5d. ir 8d. atsiuntė l. e. p. užsienio reikalų ministrui Bizauskui pasiūlymus kaip elgtis Vilniaus susigrąžinimo reikalu, kai Lenkija jau yra atsidūrusi ties katastrofa.

„Lyg nujausdamas, kad priešininkai apšmeiš mano koncepciją Vilniui vaduoti primesdami man pasidavimą kokiai nors vokiečių įtakai ar net tai, kad tą savo planą pateikiau su svetimos šalies žinia, prieš jam pasiekiant Kauną sąmoningai su niekuo nesitariau, nei iš vokiečių, nei iš lietuvių.“ – rašo pasiuntinys Vokietijoje.

Čia verta pacituoti keletą citatų iš Škirpos Vilniaus susigražinimo plano: „…Esu linkęs manyti, jog mūsų Vyriausybė vis dar neturi nuomonės, kaip pasielgti Vilniaus klausimu. Ši aplinkybė verčia mane, kaip Lietuvos pasiuntinį ir turintį šiokią tokią karo patirtį, dar daugiau susirūpinti tuo, kad per ilgai galvodami nepraleistume progos sureguliuoti Vilniaus problemą taip, kaip tinka mums patiems. Bet jei vokiečiai, persekiodami atsitraukiančius iš Vilniaus-Gardino srities lenkus, atsiųstų į minėtą sritį nors keletą sustiprintų patrulių (jei šios srities neužimtume), […] tuomet netektume laisvės išspręsti Vilniaus problemą taip, kaip mes patys norime. Savarankiškam mūsų žygiui į Vilnių dabar yra palankios sąlygos, juolab kad iš Sovietų Rusijos ta kryptimi, atrodo, jokio kariuomenės koncentravimo kol kas nepastebėta. Laikau savo pareiga pasiūlyti Vyriausybei baigti trypčioti vietoje bei diskutuoti ir pavesti ginkluotosioms pajėgoms pereiti administracijos liniją, kai tik bus gauta radijo žinia, jog vokiečiai apsupo Lenkijos sostinę, sutriuškinę Vyslos gynybos liniją ties Varšuva.“ 

Prezidentas Antanas Smetona išeina iš Šv. Antano parapijos bažnyčios po Motinos dienai skirtų pamaldų. Kaunas, 1937 metų gegužės 12-oji diena.

Toliau Škirpa išdėsto karinių ir politinių veiksmų planą, bet iš šios citatos matome, kad Raudonosios armijos judėjimo Vilniaus kryptimi kol kas nėra ir rugsėjo 8 d. negalėjo būti, nes „Vilniaus kraštą“ 1939 m. rugpjūčio 23-iosios Molotovo-Ribbentropo pakte sovietai ir vokiečiai pripažino Lietuvai. Apie „Vilniaus krašto“ ir Lietuvos priskyrimo Vokietijos įtakai, Škirpa neoficialiai  bendraudamas sužinojo tik rugsėjo 9 d., iš artimo Ribbentropui Rytų politikos specialisto dr. Bruno P. Kleisto.

Žinių rinkimas per neoficialius kanalus nebuvo joks nusižengimas, o tik paprastas diplomatinio atstovo pareigos, kurią diktavo Lietuvos valstybės interesai, atlikimas. Deja, šią žinią Škirpai pranešus į Kauną, vietoj padėkos nuo ministro Bizausko gavo tik piktą priekaištą. Rugsėjo 13 d., paskutinį kartą Škirpa susitikęs su Kleistu iš jo išgirdo naujų žinių, jog po 3-4 dienų įvyks svarbūs kariniai ir politiniai įvykiai Lenkijoje, todėl patarė: „greit, greit žygiuoti tiesiai į Vilnių, kad nesusikomplikuotų padėtis.“ Nors jis tiesiogiai neatskleidė kodėl, tačiau iš raginimo „greit, greit – į Vilnių“ galima buvo laukti sovietų pajėgų invazijos į Lenkiją.

Matyt, Vokietijai strateginiais tikslais buvo svarbu, kad į „Vilniaus kraštą“ neįsibrautų Raudonoji armija. Diplomatas Škirpa, kuriam rūpėjo Lietuvos interesai, rugsėjo 15 d. šifruota telegrama pasiuntė į Kauną paskutinį raginimą žygiuoti į Vilnių: „Kadangi sovietai nieko mums nepraneša, o patys mobilizuoja karines pajėgas. Pradeda koncentraciją ir domisi Lenkijos mažumomis, tai siūlau nebegaišti laiko – tuojau pasitarti, pranešant Berlynui dabar, o Maskvai – kai pasieksime 1920 metų sieną.“

Ir vėl ambasadorius iš ministro Bizausko gavo tik pastabą: „Kuo greičiausiai turit vykdyti instrukciją 469 (Gegužės 11d. – dėl neutralumo – autor.) ir kalbantis su vokiečiais. Vakar kalbantis su P. Kleistu nesilaikėt instrukcijų įsigilindami į pavojingus klausimus […]“ Neutralumo instrukcija priimta gegužės 11 d. vadovaujantis, dar buvusio užsienio ministro S. Lozoraičio iniciatyva parengto ir priimto Neutralumo įstatymu, kaip tik ir supančiojo aukščiausią Lietuvos valdžią veikti realiai.

Pasirodo, rugsėjo 5 d. generolo J. Černiaus vyriausybė nesugebėjo priimti sprendimo Vilniui vaduoti tik dėl krikščionių demokratų atstovų Ministrų Taryboje pasipriešinimo, jiems grasinant net pasitraukti iš Vyriausybės, nors Premjeras Černius buvo pritaręs Škirpos planui. Akivaizdu, jog Vyriausybės atsistatydinimas vykstant karui būtų buvęs rizikingas žingsnis, todėl buvo palikta įvykiams rutuliotis be Lietuvos dalyvavimo. Sprendimą nežygiuoti į Vilnių nusvėręs vienas, būtent K. Bizausko balsas. „Tai štai kaip buvo sužlugdytas Vilniaus, o tuo pačiu ir Lietuvos valstybės gelbėjimo planas. Skaitančiajam šias eilutes, tikiuosi bus dabar aišku, kam tenka atsakomybė – ne vien formali, bet ir esminė – už tą fatališką klaidą, kurios pasekmės nulėmė Lietuvos likimą.“ – konstatuoja pasiuntinys, įgaliotasis ministras Kazys Škirpa.

Kazio Bizausko prolenkiškos tendencijos buvo pastebimos nuo pat diplomatinių santykių užmezgimo su Lenkija, kurios pasireiškė ir dabar Vilniaus susigražinimo klausimu. Apie tai byloja Škirpos mintys: „Tačiau pažymėtina, jog apie slapčiausius Lietuvos Vyriausybės dalykus dažnai ir net greitai sužinodavo Lenkijos pasiuntinys Kaune F. Charwatas“ ir tai patvirtina jų ministro J.Becko citata: “Remiantis mūsų ministerio F. Charvato pranešimais, vokiečiai išvystė intensyvią veiklą, kad paskatintų Lietuvą užimti Vilniaus kraštą“. Tačiau „intensyvią veiklą“ vokiečiai pradėjo tik rugsėjo 9 d. per karo atašė E. Justą ir kariuomenės vadą Raštikį, nes ir Vokietija, ir niekas iš patriotiškai nusiteikusių lietuvių bei Lietuvos ambasadoriai Maskvoje ir Berlyne nenorėjo, kad Rytų Lietuvos žemė su sostine Vilniumi iš lenkų pereitų sovietams.

Anot Merkelio, Smetona buvo taip griežtai apsisprendęs laikytis neutralumo, kad net atsisakė priimti audiencijai Vokietijos pasiuntinį dr. Zechliną, turėjusį diplomatinį savo vyriausybės pavedimą padėti Prezidentui geriau suprasti ir blaiviau įvertinti situaciją sprendžiant lemtingo žygio į Vilnių klausimą. Vadovybės susilaikymas susigrąžinti Vilnių atvėrė Raudonajai armijai vartus žygiui į Lietuvos istorinę sostinę, kad po to jau ir nepriklausomoji Lietuva iš Vokietijos pereitų į Sovietų sąjungos interesų sferą. Vokietija pamačiusi Lietuvos vadovybės neįgalumą, nusisuko nuo savo strateginės linijos ir pasirašydama 1939 m. rugsėjo 28 d. Slaptąjį papildomąjį protokolą, Pietryčių Lietuvą su Vilniumi ir visą Lietuvą perleido Sovietų sąjungos įtakos zonai, o už tai pareikalavo perleisti Vokietijos įtakos sferai Lenkijos visą Liublino ir dalį Varšuvos vaivadijų. 

Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.

Regis, Prezidentui apsispręsti dėl Vilniaus išvadavimo, turėjo didelę įtaką ir ambasadorius Londone B. Balutis, kuris 1939 m. vasarą, dar iki Kazio Škirpos siūlymų rugsėjo mėn. pradžioje, atostogavo Lietuvoje kartu su Smetona ir Palangos kopose įtikino Prezidentą vengti žygio į Vilnių. Apie tai prisipažino pats Balutis Škirpai 1946 m. Amerikoje ir jis pabrėžė, kad Balutis į Lietuvos užsienio politikos problemas neįstengdavo kitaip pažvelgti, kaip pro anglų-saksų propagandos pritemdytus akinius.

Susilaikydama nuo žygio į sostinę bei nesukliudydama sovietams įsiveržti į Vilnių ir užgrobti Pietryčių Dzūkiją, politinė Lietuvos vadovybė išleido iš savo rankų ne tik Vilniaus, bet ir pačios Lietuvos nepriklausomybės išsaugojimo raktą.

Beveik po metų, 1940 m. liepos 1 d. prof. V. Krėvei-Mickevičiui, Sovietų sąjungos komisaras Viačeslavas Molotovas atskleidė sovietų planus: „Jeigu Lietuva būtų paklususi vokiečių vyriausybės reikalavimui atsiimti Vilnių ir tuo pačiu pasidariusi vokiečių sąjungininke, ji būtų tapusi toli į rytus išeinančiu placdarmu, pradžios tašku karo atveju su mumis. O imtis prieš ją kokių nors priemonių nebūtume galėję, nerizikuodami karu su vokiečiais, ko mes nenorėjome ir nenorime. Lengviau atsidusome tik sužinoję, kad Lietuvos Vyriausybė neišdrįso paklausyti vokiečių, atsisakė ginklu užimti Vilnių ir tuo pačiu prarado vokiečių pasitikėjimą.“

Taigi, geopolitiniame didžiųjų kaimynų žaidime, Lietuvos vadovybės politika tik padėjo Sovietų sąjungai užimti Pietryčių Lietuvą su Vilniumi ir 1939 m. spalio pradžioje padiktuoti sąlygas Lietuvai, pasirašant prievartinę sutartį su 20 tūkst. Raudonosios armijos karių įvedimu ir jų išdėstymu penkiose bazėse Lietuvos teritorijoje – tikrąjį “Trojos arklį”, kad vėliau, 1940 m birželį, Lietuvą visiškai okupuoti. Tai buvo sovietų imperializmo ir begėdiškos politinės suktybės išraiška, nes Kremlius pažeisdamas 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartį ir vėlesnes 1926 m. ją patvirtinančias sutartis, ne tik padiktavo sąlygas, bet ir atplėšęs daugiau kaip pusę Pietryčių Lietuvos teritorijos prijungė ją prie Sovietų imperijos.

Lyginant Suomijos padėtį 1939 m., tai ji rugpjūčio 23 d. sovietų ir nacių pakte buvo priskirta kartu su Estija ir Latvija Sovietų sąjungos įtakos zonai ir Stalinas įteikė ultimatumą Suomijai reikalaudamas perleisti dalį teritorijos, o Suomijai nesutikus 1940 m. Raudonoji armija pradėjo Žiemos karą. Lietuvoje gi, Raudonoji armija užėmė neva Lenkijos teritoriją ir buvo įsileista į Lietuvą po prievartinės 1939 m. spalio sutarties pasirašymo kartu sugrąžinant dalį „Vilniaus krašto“ su sostine. Čia Stalinas veikė kaip „Vilniaus krašto“ išvaduotojas iš Lenkijos okupacijos, vadinasi, turėjo moralinius pliusus.

Algis Avižienis

Tai Lietuva būtų atsidūrusi toje pačioje pozicijoje kaip Suomija, Vengrija, Slovakija, Rumunija, Bulgarija, Kroatija, Italija ir žinoma Japonija. Kitaip sakant, tai šalys, kovojančios už savo nacionalinius interesus Vokietijos pusėje. Šių šalių tikslas nebuvo noras padėti Vokietijai užkariauti Europą. Kiekviena atsikra šalis sprendė savo nacionalinius interesus ir priėjo išvados, kad, karui prasidėjus, geriau būtų kovoti vokiečių pusėje. Rumunai ir suomiai, pavyzdžiui, 1940 m. buvo praradę teritorijų dėl Maskvos agresijos, ir jos stojo į karą tam, kad atgautų prarastas žemes.

Vladas Turčinavičius

Taip, šios šalys gynė savo nacionalinius interesus, o Lietuva galėjo sekti jų (Slovakijos, Vengrijos) pavyzdžiu, gal tik Italijos ir Japonijos čia netiktų gretinti, nes jų kelias buvo kitoks dar iki karo pradžios. Jei Lietuva būtų atsiėmusi „Vilniaus kraštą“, tuomet nebūtų buvę 1939 m. rugsėjo 28 d. Molotovo – Ribbentropo pakto Antrojo slaptojo protokolo, o Lietuva būtų likusi Vokietijos interesų sferoje, tačiau po karo, sprendžiant Rytų Europos valstybių likimą, Lietuva galėjo tapti Sovietų sąjungos satelitine valstybe, kaip Vengrija ir Rumunija, nes nebūtų buvę sovietų sukurto „teisinio“ pagrindo – Lietuvos įjungimo į „sovietinių respublikų šeimą“.

Iliuzinis „teisinis“ pagrindas buvo sukurtas 1940 metais, prieš prasidedant nacionalsocialistinės Vokietijos ir komunistinės Sovietų sąjungos karui, nes 1940 m. Raudonajai armijai okupavus ir inkorporavus Lietuvą, buvo pravestas „Liaudies seimo“ rinkimų farsas ir po to sekęs Kominterno Lietuvos skyriaus vado Antano Sniečkaus vadovaujamos delegacijos prašymas diktatoriui Stalinui – priimti  Lietuvos sovietinę respubliką į Sovietų sąjungą.

Galima prielaida, kad susigrąžinusi Vilnių ir Pietryčių Dzūkiją, Lietuva dėl ženklaus gyventojų ir teritorijos padidėjimo būtų intensyvinusi žemės ūkio gamybą, kurios produkcija buvo labai reikalinga draugiškai Vokietijai ir galėjusi visokeriopai žengti į priekį ir net iki karo pabaigos (1944-45) – šešetą metų Lietuva būtų išvengusi komunistinių okupantų  kultūrinio ir ekonominio gerbūvio griovimo kaip ir kitos valstybės: Slovakija, Vengrija, Rumunija, patekę į Vokietijos įtakos zoną ir išsikovojusi laisvę Suomija. Mūsų padangę būtų aplenkęs komunistinis teroras ir Sovietų 1940-ųjų okupacija bei 1941 m. tremtys prie Laptevų jūros bei bolševikų sukurti lageriai Vorkutoje ir Sibire. Tikėtina, kad nebūtų vykęs ir partizaninis karas su okupacinėmis Sovietų jėgos struktūromis.

Algis Avižienis

Žinau, kad nemažai mūsų tėvynainių pagalvos, kad už tokį “akiplėšiškumą” Lietuva būtų buvusi labai žiauriai Stalino nubausta. Bet minėtos šalys išsaugojo kažkokią savo nacionalinio suvereniteto dalį, kai kurios pilną suverenitetą, o Lietuva viską prarado. Įdomu pabrėžti, kad nors suomių karinis vadas Mannerheim 1941 m. birželį davė įsakymą pulti Sovietų Sąjungą kartu su Trečiu reichu ir toliau vykdė kovinius veiksmus prieš Maskvą iki 1944 m., būtent Mannerheimo grįžimui į valdžią jau po karo Stalinas neprieštaravo. Man peršasi mintis, kad tokios valstybės kaip Stalino Sovietų Sąjunga ir Hitlerio Vokietija už viską daugiausia gerbė ryžtą ir drąsą, o paniekinamai žiūrėjo į nuolaidžiavimą ir neryžtą.

Vladas Turčinavičius

Čia galime dalinai atsakyti, kodėl Stalinas pasibaigus 2-ajam pasauliniam karui Nugalėtojų triumvirato konferencijose su V. Čerčiliu ir F. Ruzveltu nesipriešino maršalo Manerheimo grįžimui į valdžią, nors suomiai kovojo prieš sovietus Vokietijos pusėje nuo 1941 m. birželio. Galima teigti, kad diktatoriai Stalinas ir Hitleris gerbė karo vadų drąsą ir ryžtą ir jautė panieką atsakingų asmenų neryžtingumui, nuolankumui, bet čia turėjo įtakos ir Sovietų strateginė ateities perspektyva – turėti Suomiją draugišką kaimynę ir propagandiniams tikslams turėti „kozyrį“- Anglijos karo paskelbimą Suomijai su jų ginkluotės sandėlių bombardavimu bei Stalinas norėjo sudaryti teisingumo įvaizdį elgesyje su Suomija, juk jis pradėjo Žiemos karą su Suomija ir jo išdavoje buvo pasirašę sutartį, kuria jos teritorijos dalis – priskirta Sovietų sąjungai.

Algis Avižienis

Kad būtų rimtai traktuojamos, valstybės turi parodyti kažkokių sugebėjimų gintis, padaryti įtaką savo aplinkai arba paprasčiausiai parodyti minimalią galią. Jei valstybės tampa paralyžiuotos dėl baimės ar neryžtingumo, jos paprasčiausiai yra eliminuojamos iš diplomatinių-karinių apskaičiavimų. Smetona atrodo, kad tikėjo tarptautiniu teisingumu. Jis pateisino savo sprendimą neatsiimti Lenkijos okupuoto “Vilniaus ktašto” argumentu, kad karą vis tiek laimės aliantai. O už Lietuvos padorią elgseną nepuolant karą pralaiminčią kaimynę, jai bus atsilyginta prie taikos derybos stalo. Bet Lietuva net nebuvo prileista prie taikos derybų stalo. Ji prarado aktyvaus veikėjo statusą ir tapo dalybų objektu.

Man atrodo, kad Smetonos valdžia tiesiog eliminavo Lietuvą kaip aktyvų veiksnį kariniuose-diplomatiniuose apskaičiavimuose didžiųjų valstybių ir už tai nusipelnė didžiųjų valstybių visiško mūsų nacionalinių interesų nepaisymo.

Vladas Turčinavičius 

Pulkininkas Kazys Škirpa.

Taip, norint išsaugoti valstybę, jos vadovai turi suvokti valstybės interesus ir ginti juos diplomatiniu būdu, o taip nepavykus ginti karine jėga, o šią jėgą tuo istoriniu laikotarpiu Lietuvoje sudarė gera ginkluotė, vieni geriausi lėktuvai ir pan. 1939 m. rugsėjo pradžioje Anglijos pasiuntinys Kaune T. Hildebrantas Prestonas jau turėjo savo vyriausybės notą, skelbiančią karą Lietuvai, jeigu ši būtų ėjusi atsiimti savo sostinės – Vilniaus. Turėjo, tačiau nepaskelbė, nes būtų pažeidusi 1939 m. rugpjūčio 25 d. Sutartį su Lenkija, kurioje buvo įsipareigojusi ginti Lenkiją ir Lietuvą ir net neinformavusi Lietuvos vyriausybės. Manytina, kad ši nota buvo tik Lietuvos vyriausybės pagąsdinimui ir tai matyt inspiruota Lenkijos. Vadinasi, Lietuva pradžioje galėjo veikti diplomatiškai, o paskui drąsiai įžygiuoti į tuščią nuo lenkų karių Vilnių ir atsiimti tarptautinės teisės pagrindu teisėtai priklausančią sostinę Lietuvai.

Dar vienas gėdingas Lenkijos elgesys pasireiškė Karo pradžioje, kai Lietuva kilniaširdiškai priglaudė savo teritorijoje bebėgančius nuo vokiečių ir rusų lenkų karius, kada rugsėjo mėn. buvo triuškinama Lenkija, bet į kilniaširdišką Lietuvos elgesį neatsižvelgė lenkų vyriausybė, esanti užsienyje Londone ir pareiškė prieštaraujančią notą Lietuvai, kai ji spalio mėn. perėmė Vilniaus kraštą.

Čia norėčiau pabrėžti aliantų negarbingą elgesį Lietuvos atžvilgiu, nors ji vykdė aliantams palankią neutralumo politiką. Štai kaip Lietuva nebuvo pakviesta prie derybų stalo po karo ir jai nebuvo garbingai atsilyginta.

Jei Lietuvoje 1940 m. liepą nebūtų „Liaudies Seimo“ rinkimų farso ir rugpjūčio „Stalino saulės“ atvežimo į Lietuvą, visa tai būtų vertę Frankliną Ruzveltą ir Vinstoną Čerčilį lengviau apsispręsti ar suderinama su istorine JAV ir D. Britanijos garbe, sulaužant dorybingus karo meto pažadus – Atlanto chartiją bei neatsižvelgiant į A. Smetonos ir S. Lozoraičio vedamą prolenkišką ir probritišką neutralumo politiką ir tikėjimą aljantais, atiduoti Lietuvą sovietų bolševikiniam – komunistiniam viešpatavimui.

1941 m. rugpjūčio 12 d. Ruzvelto ir Čerčilio paskelbta Atlanto chartija Baltijos tautoms, kuri skelbė, kad po karo Amerika ir Anglija gerbs suverenią piliečių teisę išsirinkti savo vyriausybę. Šių dorybingų nuostatų Amerikos ir Anglijos vadovai laikėsi dar iki 1941 m. gruodžio mėnesio, kai dar britų užsienio reikalų ministras derėjosi Maskvoje dėl sąjungos sąlygų, tačiau jau 1942 m. balandžio mėn. nusprendė šių nuostatų nepaisyti. Prezidentas Ruzveltas pareiškė, kad „Rusijos armijos, Vokietijai žlungant įžengs į Baltijos valstybes ir nė vienas iš mūsų negali panaudoti jėgos joms iš ten išprašyti.“ 1943 m. gruodžio 1 d. per privatų susitikimą Teherane su Stalinu, Ruzveltas šypsodamasis pasakė: „Kai rusų armijos tuos kraštus iš naujo okupuos, neketinu dėl jų ateities kariauti.“ O kai Stalinas nusišypsojęs pro ūsus pastebėjo: „Tačiau Jungtinėms Valstijoms didelis keblumas bus referendumas ir tautų apsisprendimo klausimas. Tarptautinė bendruomenė norės, kad žmonių valia būtų vienaip ar kitaip pareikšta.“

Tačiau diktatorių visiškai nuramino Ruzvelto pasakyta frazė: „Vis dėlto esu įsitikinęs, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonės balsuos už susijungimą su Sovietų Sąjunga.“ Nepaisant to, kad ir Maskva, 1942 m. sausio 1 d. prisijungusi prie Atlanto chartijos, nuo jos principų atsimetė, bet ir 1944 m. vasario mėn. Jaltos konferencijoje užgrobtų Pabaltijo valstybių nepriklausomybės atkūrimo reikalo trys didžiūnai net nepalietė. Na, o Čerčilis Jaltos konferencijoje pareiškė, kad „visų mūsų širdims ir viltims nieko nėra brangesnio už maršalo Stalino esybę“ ir net pranašavo: „Stalinas ves mus į kovą su skurdu, netvarka, chaosu, priespauda.“ Gal dėl to britų premjeras 1945 m., jau sutriuškinus nacistinę Vokietiją, atidavė į Stalino gulagus keletą milijonų Sovietų sąjungos pabėgėlių ir karo belaisvių, atsidūrusių Vakaruose ir pasiryžusių negrįžti į „tautų vado rojų“. Nugalėtojų triumviratas ir demokratijos šulai pamynė esminį jos įstatymą – teisę laisvai pasirinkti.

Algis Avižienis

Svarbu pabrėžti, kad rugsėjo mėnesio antroje pusėje jau ėmė aiškėti Sovietų Sąjungos ketinimai įsiveržti į karą pralaiminčią Lenkiją ir tuo pačiu užimti Vilnių. Tad klausimą, ar Lietuva turėjo atsiimti ar neatsiimti Vilnių jėga reikėjo taip pat traktuoti Maskvos teritorinių ambicijų fone. Lenkija jau sparčiai buvo eliminuojama kaip aktyvus veiksnys dėl jos karinių pralaimėjimų; ji nelabai efektyviai galėjo ginti Vilnių rugsėjo mėn. antroje pusėje ir vienas iš svarbiausių kilusių klausimų buvo, kaip užkirsti kelią Sovietų Sąjungai, kad ji negalėtų pirmoji okupuoti Vilnių ir tokiu būdu įgyti mižinišką įtaką Lietuvai ateityje. Užkirsti kelią sovietams mes tada tikrai dar galėjome, nes tebebuvome vokiečių interesų zonoje.

Pirmasis „Vilniaus golgotos“, pasakojančios apie žiaurią Vilniaus krašto polonizaciją, leidimas. B.Šėmis – tai Mykolo Biržiškos slapyvardis.

Kiek papildant diskusiją dėl Suomijos elgsenos, įdomu pastebėti, kad 1941 m. birželio mėn., kai Trečiasis reichas pradėjo savo puolimą prieš Sovietų Sąjungą, suomiai prisijungė ir pradėjo aktyviai pulti rusų pozicijas, kai vokiečiai savo ruožtu stūmė sovietų rusų karius gilyn į Rytus. Įsivaizduokite, suomiai privertė sovietus eiti į defensyvą!

Analogiškoje padėtyje buvo atsidūrusi Lietuvos Vyriausybė, kai reikėjo rugsėjo mėn. 1939 m., spręsti, ar atsiimti Vilniaus kraštą jėga ar ne. Atrodo, kad lemiama įtaka turėjo Anglijos griežtas įspėjimas nepulti Lenkijos (jos sąjungininkės). Jei visgi mūsų valdžia būtų ėmusi tokio ryžtingo žingsnio, tai Anglija būtų paskelbusi karą Lietuvai. Ir tada, žinoma, prasidėjo lietuviškų kinkų drebėjimo metas.

Tuo tarpu suomiai irgi konsultavosi su Londonu dėl jų galimų karo veiksmų prieš Sovietų Sąjungą, atsiimant teritorijas, kurias jie prarado prieš pusantrų metų, ginantis nuo rusų per Žiemos karą. Anglai ir šiuo atveju pagrąsino Suomijai, kad paskelbtų karą, jei suomiai atakuotų Anglijos sąjungininkę Sovietų Sąjungą. Bet priešingai nei Smetonos valdžia, Suomijos Vyriausybė ėmė aiškinti anglams, kad jų veiksmai nebūtų nukreipti prieš Maskvą; jų tikslas būtų buvęs tik atgauti žemes, kurias sovietai jėga atplėšė nuo Suomijos.

Be to, suomiai žadėjo nesiimti jokių veiksmų, galinčių rimtai pakenkti Maskvos strateginiams interesams. Pavyzdžiui, Suomija aktyviai nedalyvavo bendruose su vokiečiais veiksmuose, puolant antrą didžiausią Sovietų Sąjungos miestą Leningradą arba gyvybiškai svarbų Murmansko uostą, per kurį plaukė amerikiečių ir anglų ginklų parama Stalinui.

Londonas vis tiek paskelbė karą Helsinkiui. Bet matyt buvo pasiektas tylus susitarimas, kad suomiai nebus labai griežtai nubausti, jei jie apsiribos vien pastangomis atgauti prarastas žemes ir nebandys padaryti rusams didelių nuostolių. Kad karo paskelbimas atrodytų kiek rimtesnis, anglai visgi įvykdė porą antskrydžių savp bombonešiais prieš Suomiją, bet jie, mano žiniomis, buvo nutaikyti tik į kelis suomių sandėlius.

Žinoma, Lietuvos valdžia ir visuomenė buvo neigiamai nusiteikusi Trečiojo reicho atžvilgiu dėl jo teritorinių pretenzijų į Klaipėdos kraštą. Bet, kaip Jūs anksčiau minėjote, Lietuvos pusė nepakankamai išnaudojo galimybių tartis ir derėtis dėl Klaipėdos statuso.

Štai Italija tarėsi su Trečiuoju reichu dėl Pietų Tirolio ir vokiečiai sutiko nejudinti Italijos suverenumo teisių šiame regione. Vakarų Antantė buvo padovanusi Italijai Pietų Tirolio teritoriją po Pirmojo pasaulinio karo. Tai buvo dovana už tai, kad italai prisijungė prie Anglijos ir Prancūzijos ir kartu kovojo prieš Kaiserio Vokietiją ir Austrų-vengrų imperiją. Daugumą Pietų Tirolio sudarė vokiškai kalbantys gyventojai. Tikriausiai Hitleriui ši teritorija neatrodė pakankamai didelė ir gyventojų skaičius ne toks stambus (pusė milijonų sielų), kad dėl jos jis norėtų prarasti Italijos vado Mussolinio paramą.

Manau, kad Klaipėdos kraštas pakankamai mažas ir gyventojų buvo dar mažiau nei Pietų Tirolyje, kad vokiečiai gal būtų sutikę palikti jį Lietuvos sudėtyje, jei būtų garantuotos vokiškai kalbančių klaipėdiečių teisės. Bent jau reikėjo tartis dėl to.

Man atrodo, kad jau nuo pirmųjų savaičių po Hitlerio atėjimo į valdžią sausio mėn. 1933 m., lietuvių požiūris į nacionalsocialistinę Vokietiją buvo neigiamas. Man teko nemažai tuometinės lietuviškos spaudos skaityti būtent apie šį įvykį (nacių atėjimą į valdžią) ir matėsi labai ryžkus nerimas dėl Vokietijos ketinimų Klaipėdos krašto atžvilgiu.

Vladas Turčinavičius

Manyčiau, kad neigiamas požiūris į Vokietiją pradėjo formuotis po Klaipėdos nacių teismo 1934-35 m. ir kai 1935 m. Smetona užsienio reikalų ministru paskyrė S. Lozoraitį, kuris iš karto pateikė memorandumą keisti buvusį politikos kursą į palankumą Lenkijai ir diplomatinių santykių užmezgimą su ja. Bet apie Vokietijos 1939 m. kovo mėn. ultimatumą Lietuvai dėl Klaipėdos krašto (Mažosios Lietuvos dalies) ir gėdingą Lenkijos 1938 m. pavasario ultimatumą ir grasinimą žygiuoti “na Kowno” pakalbėkime kitą kartą. Juolab tenka pastebėti, kad šie dviejų vanagų ultimatumai Lietuvai buvo susiję, nes žinoma, kad laikantis J. Pilsudskio ir A.Hitlerio 1934 m. pakto nuostatomis, 1938 m. Lenkijos ultimatumo Lietuvai išvakarėse, tarp jų buvo tariamasi: gal vokiečiai sutiks perleisti Lietuvą Lenkijai mainais į Dancingo koridorių, tačiau buvo asiribota tuo, kad lenkai pripažįsta vokiečių interesus Klaipėdoje.

Algis Avižienis

Man nesuprantamas yra prieškarinės Lietuvos elito santykinai palankus požiūris į Sovietų Sąjungą. Juk Lietuva patyrė sovietų karių įsiveržimą į šalį 1919 m. po Nepriklausomybės paskelbimo. Vokiečių kariai tuomet padėjo lietuviams sėkmingai gintis nuo puolančių raudonarmiečių. Vokietija pirma pripažino Lietuvos Nepriklausomybę ir Smetonai pavyko gauti 100 mln. markių paskolą apginkluoti Lietuvos besikuriančią kariuomenę Vokietijos dėka. Tuo tarpu, Lietuva buvo visai šalia Sovietų Sąjungos ir galėjo sužinoti apie Stalino valymus, masines egzekucijas, piliečių priespaudą, Ukrainos dirbtinį badą. Ne gana to, sovietų kompartija veikė Lietuvos viduje ir bandė visokiais būdais destabilizuoti padėtį. 

Suomijos didvyris – Karlas Gustavas Emilis Manerheimas

Vladas Turčinavičius

“Tačiau kaip laikas yra ideologijos kalinys, taip asmenybės tėra ideologijos įrankiai.” Galėčiau trumpai apibūdinti neblogus Lietuvos santykius su Sovietų sąjunga. D. Britanija su Sovietų bolševikine Rusija pasirašė Taikos sutartį, ją pripažindama dar 1920 m. vasarį, o Lietuva su buvusiu suverenu Rusija – liepos mėn. 12 d. apibrėždamos Lietuvos sienas, jos etnografinėse žemėse. Bolševikinė Rusija tapusi Sovietų sąjunga diplomatiškai palaikė Lietuvą atgaunant Klaipėdą 1922-23 m., Tautų lygai pareiškė notą dėl Antantės šalių “Vilniaus krašto” priskyrimo Lenkijai, 1926 m. sutartyje Sovietų sąjunga vėl patvirtino ankstesnes sienas su Lietuva bei tą patvirtino sutartyje su Vokietija 1939 m. rugpjūtį.

Jau 1935 m. buvo pradėta Vakarų Europos šalių D. Britanijos ir Prancūzijos viešosios nuomonės kaita, jų intelektualai pradėjo lankytis Stalino komunistinėje citadelėje ir rašyti pagiriamuosius straipsnius apie ją, manytina, kaip būsimą nacių Vokietijos priešininkę, o pagal Vakariečių pavyzdį ir Lietuvos viešoji nuomonė apie Sovietų sąjugą pradėta keisti. Lietuvos piliečiai ir ano meto elitas atsikvošėjo nuo Sovietų ir Vakariečių propagandos tik patyrę pirmosios sovietų okupacijos žiaurumus ir rafinuotą melą. Štai priežastys, kodėl mūsų vadovybė buvo neįgali vesdama neutralią politiką ir pasidavė komunistų vedamai rafinuotai propagandai iš Vakarų ir Rytų. Rytams buvo lengva visas tautų žudynes organizuotas socialiniu pagrindu ir turint tokius tyrus kaip Sibiras nusikaltimus padarytus žmonijai nuslėpti.

2017.04.09; 18:01

Jeigu profesorė Ona Voverienė knygoje apie Lietuvos Prezidentę „DALIA GRYBAUSKAITĖ – TAUTOS PREZIDENTĖ“ nebūtų įdėjusi palyginimo iš senovės laikų atkilusio palyginimo apie Knygos likimą,  tai aš jį būčiau priminęs. 

Bet įdėjo ir dar šiek tiek praplėsdama: „Šiuo optimistiniu sakiniu ir baigiu savo knygą, suprasdama, kad knygos turi, kaip ir žmonės, savo likimus, tik žmonės juos kuria patys, o knygų – jų skaitytojai“. 

Profesorės Onos Voverienės knyga „Dalia Grybauskaitė – Tautos prezidentė“

Prieš 20 metų teko klausytis Onos Voverienės paskaitų, daugiausia rengiamų bažnyčioje įvairių minėjimų proga. Pažįstami nebuvome, o mus neakivaizdžiai suartino religinės/katalikiškos/ pažiūros ir buvojimas bažnyčios mišiose, bendravime su šventyklų kunigais… 2000 metais viename renginyje jai padovanojau naują savo knygą „Ieškau Konstantos“ (leidykla „Kriventa“).

Kai Atgimimo metais rašiau į spaudą ir politiniais, ir pasaulėžiūriniais klausimais, tai negalėjau žinoti, kad esu „sekamas“ ir profesorės Onos Voverienės. Ir štai 2006 metais „Lietuvos aide“ mano nemažam nustebimui pasirodė jos rerecenzija apie mano knygą ir mane patį, ieškantį konstantiškų vertybių…

Dviems dešimtmečiams prabėgus, galiu sau leisti pacituoti profesorės žodžius: „Šiuo požiūru A. Guščiaus knyga yra unikali per autoriaus apmąstymus, jo dvasines būsenas parodanti, koks sunkus ir skausmingas yra vadavimosi iš pavergto proto vergijos kelias. Toks turėtų būti ir visos tautos dvasinio atgimimo kelias…“ (Kursyvas – mano). 

 Manau, jog be tokios skaudžios biografinės patirties, kurią esu aprašęs esė straipsniuose, aš nebūčiau išsiugdęs šiandieninės, laisvos, demokratinės Lietuvos vertų idėjinių principų, atgaivinęs užžėlusių takų į bažnyčią, sukaupęs potenciją aukštesniems «dvasios skrydžiams». Vertinant Vytauto Kavolio matu, gal ir aš priskirtinas prie tų «egalitarinių konservatorių», manančių, kad į «paprasčiausią žmoniškumą» galima sugrįžti bet kada, remiantis savo paties prigimtimi: «Tačiau kad sugrįžtum į savo tikrąją prigimtį, reikia sukrėtimo, «krizinės situacijos»  individo patirtyje». (Vytautas Kavolis. «Žmogus istorijoje», Vilnius: «Vaga », 1994, kursyvas – mano. P. 165).

Asmenybės ir charakterio formavimasis tęsiasi visą gyvenimą ir, suprantama, ne vien dėl to, kad įvairios «krizinės situacijos» yra neprognozuojamos, galima sakyti, net fatališkos. Todėl svarbiausia žmogui tai, kokia yra jo viso gyvenimo kelio kryptis ir ėjimo tuo keliu tikslas. O geriausias to kelio vektorius yra sąžinė; jeigu ji leidžia tau užmigti (pati būdama neužmigdyta), vadinasi, esi santarvėje su ja ir galutinėje kelio stotelėje neturėsi pagrindo pasmerkti savo traumuoto likimo.    

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.).

Skaitydamas profesorės žodžius apie mano vertybių atnaujinimą, atgailą, tikėjimą Lietuva ir kitus vertybinius jausmus bei mintis, atrodytų, lyg tai jausčiau mielaširdingos medicinos seselės tapšnojimą per sielos žaizdas, sakant, kad greitai pagysiu…

Jeigu Ona Voverienė, manęs geriau nepažindama, laidavo už mane, tikėjo manimi, tai galiu drąsiai pasakyti, kad jos tvirtas įsitikinimas knygoje apie Dalios Grybauskaitės Asmenybę, kurią geriau ir giliau pažinojo, (Prezidentės vieši pasisakymai, parengti dokumentai), yra konstantiški:

TIKIU MŪSŲ PREZIDENTE. TIKIU JOS PASIRINKIMU TARNAUTI SAVO TAUTAI IR VALSTYBEI, IR SVARBIAUSIA, TIKIU SAVO NEPAPRASTA TIEK DAUG IŠKENTĖJUSIA, BET SAVO SAVASTIES, SAVO LIETUVIŠKUMO NEPRARADUSIA TAUTA, TIKIU IR ETNINIU PAGRINDU PROSENELIŲ SUKURTA, DAUG KARTŲ ATKURTA IR IKI ŠIANDIEN GYVUOJANČIA BEI VISO PASAULIO PRIPAŽINTA LIETUVOS VALSTYBE“. (Paryškinta – mano).

Pirmasis nukrypimas nuo temos. Žmonos Veronikos visa šeima buvo ištremta į Sibirą 1949 kovą. Grįžo į Lietuvą po dešimties metų. Tada kaimynai ar net giminaičiai Garlų nenorėjo priimti, laikinai apsistoti ir priglausti. Priglaudė vieniša lenkė.  Ir todėl dabar nenorėtume vėl į Sibirą pakliūti. Nors tokių tauškalių, sakiusių, kad lietuviai per Sausio 13-ąją „šaudė į savus“, teliko nedaug. Bet jų ši „informacija“ daro gerą darbą Maskvos propagandai. Nes „Tautos idėjos“ praradimas, profesorės įsitikinimu, pati reikšmingiausia tokių antipiliečių dovana Kremliaus putinistams.

Literatūros kritikas Alfredas Guščius, šios recenzijos autorius.

Mes šitai žinome, – gynėme Tautos laisvę 1991 metų sausį, dalyvavome barikadose prie Seimo, balsavome už Sąjūdžio sukurtą partiją, paskui atidavėme balsus už kandidatą į Prezidentą Stasį Lozoraitį, už Valdą Adamkų ir, aišku, už Dalią Grybauskaitę, nepaisydami jokių kalbų apie jos mokymąsi partinėje mokykloje, apie jo „priklausomybę“ nuo Maskvos… Už ją balsuotume dar ir trečią kartą, jei tai leistų Lietuvos konstitucija. 

Onos Voverienės knygoje parodyti visi iškilieji prezidentės Dalios Grybauskaitės darbai užsienio politikoje, užmojai Lietuvos vidaus gyvenime. Atskleisti spaudos ir mūsų žurnalistų, politologų įvertinimai, parodyti Lauro Bielinio knygų apie Prezidentę privalumai ir trūkumai, „Laisvo laikraščio“ redakcijos antiprezidentiškos, užsienio lėšomis remtos „naujienos“, askleisti mūsų „rūtelių“, „zigmukų“, „rimvydėlių“ nedoros užmačios. 

Kitaip vertina Prezidentę užsienio šalys. Briuselio žurnalistai Dalią Grybauskaitę savo straipsniuose vadina „Baltijos tigre“ ir „geležine dama“… Neveltui Onos Voverienės knygoje yra išsamus skyrius apie Anglijos premjerę Margaret Tečer, vadinamą „geležine Ledi“… „Lyginant abiejų politikių kalbėseną, kūno kalbą, pasaulėjautą ir veiklos metodus jaučiama, kad Margret Tečer Dalios Grybauskaitės politinei veiklai,  jos tikslų ir metodų formavimuisi turėjo didelę įtaką“… Užfiksuoti visi mūsų Prezidentės apdovanojimai, medaliai. Įdėtos charakteringiausios nuotraukos, net 2014 metų Prezidentų rinkimų Elektoratas, rinkimų rezultatų lentelės su miestų ir rajonų pavadinimais…

Ona Voverienė parašė didelę, valstybiškai vertingą knygą. Parašė 2015 metais, tai yra Prezidentės Dalios Grybauskaitės antrosios kadencijos viduryje.  Ir knygą išleido, remdamasi finasine ne kurios valstybinės organizacijos, o savųjų, ir Prezidentę, ir jos autorę – žymią mokslininkę – gerbiančiųjų lėšomis. Pridėtos ir jų pavardės… Būčiau ir aš pridėjęs, jei būčiau žinojęs apie tą leidimą (Išleido „Trijų žvaigždučių“ leidykla)…

Dar vienas nukrypimas nuo temos. Žmonės patiki vienais arba kitais lyderiais; žmonės, ir knygos, turi ir savo likimus. 1951 metais įstojau į Plungės vidurinę mokyklą. (Baigiau aštuonias klases, paskui, baigęs Klaipėdos amatų mokyklą, ir įsigyjęs metalo frezuotojo specialybę, išvykau dirbti į Kauną)… Pusę metų sėdėjau viename suole su Pranu Mieželiu. Baigęs vidurinę, jis Vilniaus universitete studijavo teisę, o paskui dirbo «atitinkamą darbą». Kai aš Vilniuje 1989 metais persikėliau į kitą butą, ten išaiškėjo, kad tame gyvena ir jisai. Pirmuosius naujakūrystės metais aš su juo nesisveikinau. Prasidėjo įvykiai Ukrainoje, Maidano revoliucija.

Paskui atvažiavo į Vilnių Plungės kraštiečių draugija. Ir mudu šiaip ne taip pradėjome sveikintis ir kalbėtis. Pasirodo, kad ir jis užstoja Ukrainą, galvoja ne apie ukrainiečių pilietinį karą, o apie rusų intervenciją. Prano mirties išvakarėse sultis ir kavą gėrėme Lazdynų baseino kavinėje. Jis man daug papasakojo apie darbą sovietiniame saugume… Taip suolo draugus išskyrę metai, gyvenimui einant į pabaigą, vėl suartėjo, – taip suartėja buvę vaikystės draugai, o per juos ir tautą plėšę dramatiški įtrūkiai. Man ši idėja ilgai nedavė ramybės, kol neparašiau eilėraščio:

                  Pleištas – generalisimas   

          Vaikystėje mudu glaustėmės  alkūnėmis,

         Sielos šnekėjosi  „tabula rasa“ kalba.

        Ir mudviem nebuvo ankšta nei siaurame suole,

        Nei mažoj klasėj, nei gražioje Žemaitijoje.

            Tačiau vieną dieną Generalisimas,

         kabojęs ant direktoriaus kambario sienos,

         nulipo nuo jos, ir, pasivertęs Pleištu,

        pradėjo skaldyti mudviejų biografijas:

        iš tavęs pasidarė tarną, iš manęs – besiblaškančią 

plaštakę…

          Tuomet ne tik suolas, bet ir visa Lietuva

           staiga paankštėjo, – sielos ėmė brūžintis briaunomis,

          Bičiulystės saulė aptemo…

             Persmeigtas pleišto, tu mirei,

 o aš, kaip plaštakė, blaškiausi

vis su tuo pačiu klausimu:

             Kaip saulėtas, tyras Rytas išaugino

Negyvybės medį, –

gyvenimus ardantį, kruviną Pleištą?       

ONA VOVERIENĖ. „DALIA GRYBAUSKAITĖ – TAUTOS PREZIDENTĖ“.  „Trijų žvaigždučių“ leidykla. 2016. 

2107, sausis 12 d.

Galima būtų ir patylėti dėl nepelnytai skiriamų kažkokių ordinų ar medalių Lietuvos ar užsienio piliečiams, tačiau, kai kalbama apie piniginę ir dar su žodžiu Laisvės premiją, jau verta vietoj skaičiuoklės pasitelkti kompiuterį, internetą. 

Algimantas Zolubas, šios publikacijos autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nauja Laisvės premijų skyrimo komisija ir naujas nuo žagrės Seimas, panašu, dar neišmoko šiomis išmaniomis priemonėmis naudotis, todėl, skirdami Laisvės premiją prezidentui Valdui Adamkui, regis, nepastebėjo kai kurių, premijos skyrimui nepalankių „smulkmenų“.

Laisvės premijų komisija, prieš svarstant V.Adamkaus kandidatūrą, kažkodėl neatkreipė dėmesio į kai kurias pretendento biografijos smulkmenas. Viena, gal pagrindinė: kas gali paneigti, kad V.Adamkus neteisėtai tapo kandidatu ir buvo išrinktas į prezidento postą? Juk jis savo pirmos kadencijos metu (1998–2003 m.) turėjo JAV pilietybę, kas buvo teisinė kliūtis tapti prezidentu, kita kliūtis – jis nei metų anuomet nebuvo išgyvenęs Lietuvoje.

Pirmoji kliūtis iškilo į viešumą antros kadencijos (2004–2009 m) pradžioje, kuomet V.Adamkaus atstovas spaudai R.Mačius pareiškė, kad pilietybės atsisakymą iš V.Adamkaus priėmė JAV ambasada Lietuvoje. Tačiau taip ir liko neaišku, ar V.Adamkus užbaigė pilietybės atsisakymo procedūrą taip, kaip to reikalauja JAV įstatymai. Žinoma, kad JAV pilietybės atsisakymo procedūra ten trunka net kelerius metus.

Atsigręžus į tolimesnę praeitį, nerasime jo veikloje nei rezistencijos, nei Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės siekių. Jo visuomeninė veikla JAV tik patvirtina nesipriešinimą Lietuvos okupacijai.

Santaros-Šviesos federacija – liberalios krypties lietuvių išeivių organizacija – susikūrė JAV 1957 m., susijungus 1947 m. Tiubingene (V)okietija) įkurtam akademinio jaunimo, studijavusio Tiubingeno universitete, sambūriui „Šviesa“ ir 1954 m. JAV įkurtai liberalinio jaunimo organizacijai „Santara“. Federacijos iniciatoriumi buvo Vytautas Kavolis, ėmęsis įgyvendinti Stepono Kairio šūkį Lietuvos šviesuomenei, pasitraukusiai į Vakarus – „Veidu į Lietuvą“. Iš tikrųjų šios organizacijos elgesys, bendraujant su SSRS okupuotai Lietuva buvo liberaliai draugiškas, veidas atsuktas į ją, tačiau į Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę buvo atsukta nugara, nes organizacijos žodyne neteko surasti „laisvos“ ar „nepriklausomos“ Lietuvos nuostatų.

Vienas aktyviausių federacijos narių, 1958–1965 metais Valdas Adamkus buvo „SANTAROS – ŠVIESOS“ federacijos – liberalios krypties išeivijos visuomeninės organizacijos, paskelbusios šūkį „Veidu į Lietuvą“, vicepirmininkas, o 1967 metais tapo šios organizacijos pirmininku. Organizacijos lojalumą sovietams rodė jos narių nevaržomos kelionės po SSRS ir LSSR. Nuo 1972 metų V.Adamkus kasmet atvykdavo į tuomet dar Sovietų Sąjungos okupuotą Lietuvą, nevaržomai, kaip kiti iš JAV atvykstantys lietuviai, laisvai važinėjo po įvairias Lietuvos vietoves.

1993 metais V.Adamkus buvo kandidato į Lietuvos prezidentus Stasio Lozoraičio rinkimų kampanijos vadovas, tačiau net kampanijai neįsibėgėjus, išvyko į JAV. Ar ne todėl, kad pats susiviliojo prezidento postu ir jį sėkmingai užėmė 1998 m.? 

Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.

V.Adamkus savo santykį su Lietuvos laisve ir nepriklausomybe galutinai atskleidė nepasirašydamas įstatymo dėl Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos. Valstybės tęstinumui reikšmingą aktą tuomet pasirašė Seimo pirmininkas V. Landsbergis.

Dar vienas, akibrokštui prilygstantis poelgis, kai V.Adamkus klaida pavadino Seimo sprendimą valstybės teisės aktu pripažinti 1941 metų birželio sukilimo Kaune pareiškimą.

Lietuva žavėjosi lenkų sąjūdžio „Solidarnost“ veikla, sekė jį, kovoje dėl Lietuvos nepriklausomybės turėjome lenkų palaikymą, tačiau santykiai staiga ataušo. Priežastis – netesėti pažadai lenkams. Susitikimuose su Lenkijos prezidentu, nepaisydamas LR Konstitucijos nuostatų, neturėdamas tam teisės, prezidentas V.Adamkus lenkams žadėjo lenkiškas pavardes ir vardus asmens dokumentuose Lietuvoje pradėti rašyti lenkiškais rašmenimis.

Partijai „Lietuvos lenkų rinkimų akcija“ (LLRA) toks antikonstitucinis flirtas labai patiko, ji, nusitvėrusi valstybės aukščiausių pareigūnų pažadus, jau prievartauja LR Seimą leisti ne tik asmens dokumentuose pavardes bei vardus, gatves ir vietovardžius rašyti lenkiškais rašmenimis, bet ir priimti naują tautinių mažumų įstatymą, kuriame Lietuvos lenkams būtų teikiamos išimtinės privilegijos.

Panašu, kad minimos partijos kėslai pratęsti antikonstitucinį flirtą pavyko – LLRA sukelta politinė erzelynė negęsta ir tarp Lenkijos ir Lietuvos valstybių. Nei artimoje Latvijoje, nei tolimoje Amerikoje tokių reikalavimų lenkai nekelia, kelia Lietuvoje, nes pažadėjo Valstybės vadovas. Teks turbūt Lietuvai kviesti taikos misijai lenkiškais garbės žymenimis apkabinėtus istoriką A.Bumblauską ir prezidento V.Adamkaus buvusį patarėją E.Simanaitį.

Nesibodėjo V.Adamkus pamaloninti buvusius represinių struktūrų veteranus. Antai 2000-02-16 Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu V.Adamkus apdovanojo buvusį KGB majorą, dalyvavusį paskutinio Aukštaitijos partizano sunaikinime, M.Misiukonį, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi – KGB veteraną V.Jakuniną.

Norėdamas ir kokią gerą smulkmeną parašyti apie prezidentą V.Adamkų, prisiminiau, kad jis krikštijo Vilniaus mero Artūro Zuoko sūnų. A.Zuokas Vilniaus apygardos teismo buvo nuteistas dėl pasikėsinimo papirkti buvusį sostinės tarybos narį. Kadangi vaikai už tėvus neatsako, lieka iš paūgėjusio sūnaus tikėtis, jog jis, paties Lietuvos prezidento krikštasūnis persergės tėvelį nuo panašių kėslų.

Pabaigai atkreipiu skaitytojų dėmesį į mūsų kandidatų ir išrinktųjų į Seimą elgesį prieš rinkimus ir po jų. Jie prieš rinkimus piliečiams rašo laiškus, dalina reklaminius lankstinukus, be kvietimo braunasi į butus, per šventes bažnyčiose spraudžiasi arčiau altoriaus, klausinėja rinkėjų nuomonės  ar nenorėtų gulbės pieno. Po rinkimų visuomenės nuomonė jiems nebesvarbi, nes bent ketverius metus galės netrikdomi ir be visuomenės tūnoti.

O kalbamu atveju ne kokia formali komisija, ne Seimas turėjo pareikšti savo nuomonę dėl premijos, o visuomenei atstovaujanti organizacija. Šiuo atveju galėjo būti Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga, kuri tikrai būtų išskyrusi iš kitų Laisvės premijos vertą kandidatę – vienuolę, disidentę Feliciją Nijolę Sadūnaitę.

2017.01.05; 05:30

Visąlaik domėjausi į Vakarus pabėgusio Rusijos slaptųjų tarnybų karininko Aleksandro Litvinenkos veikla. Stengiausi nepraleisti nė vieno tiek lietuviškoje, tiek užsienio žiniasklaidoje pasirodžiusio straipsnio, kuriame minima šio buvusio FSB karininko pavardė.

Esu sulaukęs net Litvinenkos atsakymų į keletą internetu išsiųstų klausimų, kokių akibrokštų Lietuvai reikėtų tikėtis iš šiandieninės Rusijos. Beje, daugiau nei prieš dešimtmetį Litvinenka buvo pesimistas: „Kremlius būtinai bandys susigrąžinti Baltijos valstybes, o Vakarai nepadės jums apsiginti“.

Continue reading „Ar panašios Aleksandro Litvinenkos ir Stasio Lozoraičio mirties aplinkybės?“

Artėjant 1939-ųjų metų rugpjūčio – rugsėjo istorinių įvykių metinėms, pravartu pažvelgti į Lietuvos likimą kitu kampu, o ne tik mums anksčiau istorijografijoje suformuotu rakursu. Žvelkime  Lietuvos žvilgsniu: ar iš tikrųjų Lietuvai buvo toks pragaištingas Molotovo-Ribbentropo rugpjūčio 23-osios paktas ir jo slaptasis protololas? Kiek Slaptasis protokolas buvo palankus Lietuvai, o kiek buvo piktas vokiečių aktas prieš Lietuvą, kaip jį iškraipė mūsų lenkofilai ir antinacinė užsienio propaganda, turėtume visa tai pasiaiškinti.

Objektyviai žiūrint protokolas nieko nepriimtino Lietuvai nenumatė, tik užtikrino Lietuvos saugumą nuo Rytų bolševikų pavojaus bei sudarė galimybes įgyvendinti lietuvių tautos lūkesčius dėl savo istorinės sostinės – Vilniaus su visomis etnografinėmis lietuviškomis Pietryčių Lietuvos žemėmis. Teisiškai šis paktas nevaržė Lietuvos Vyriausybės politikos, o buvo privalomas tik jį pasirašiusioms valstybėms. Manytina, kad šio pakto papildomas, rugsėjo 28-osios slaptasis protokolas Lietuvos likimui buvo žudančiai lemtingas. Stebėtina, kad dabarties istorikų straipsniuose jis beveik nutylimas.

Continue reading „Geopolitikos spąstuose, arba Neutralumo bejėgiškumas“

Va­sa­rio ant­ro­je pu­sė­je Ita­li­ja su­ra­do iš­ei­tį, kaip Lie­tu­vai „grą­žin­ti“ so­vie­tų val­džios pa­grob­tą ir Ru­si­jos vėl ne­ati­duo­tą Lie­tu­vos am­ba­sa­dos Ro­mo­je pa­sta­tą. Ita­li­jos ir Lie­tu­vos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nist­rai va­sa­rio 21-ąją pa­si­ra­šė do­ku­men­tą, ku­riuo „Vil­la Li­tu­a­nia“ res­ti­tu­ci­jos pro­ble­ma nu­sto­jo eg­zis­tuo­ti.

Nors, tie­są sa­kant, eg­zis­tuo­ti nu­sto­jo tik la­bai są­ly­gi­nai, nes vie­toj už­grob­tos am­ba­sa­dos Lie­tu­va ga­vo tik vie­no pa­sta­to, va­di­na­mo rū­mais, aukš­tą. Lie­tu­va at­si­sa­kė pre­ten­zi­jų į tu­rė­tą 8731 kvad­ra­ti­nio met­ro plo­tą No­men­ta­nos gat­vė­je, kar­tu su­tik­da­ma su sim­bo­li­ne nuo­mos su­tar­ti­mi 99 me­tams Vit­to­rios Co­lon­nos gat­vė­je esan­čiuo­se „Blu­mens­tihl“ rū­muo­se (Pa­laz­zo Blu­mens­tihl).

Continue reading „Italijos kompensacija dėl prarastos ambasados – keistoka“

juskaitis

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt tęsia pažintį su žymiais lietuvių rašytojais, poetais, intelektualais, istorikais, kalbininkais, filosofais… Jau esame paskelbę ištraukų iš Vlado Terlecko, Romualdo Ozolo, Petro Dirgėlos, Valentino Sventicko, Justino Marcinkevičiaus, Algimanto Liekio, Zigmo Zinkevičiaus kūrybos, prisiminimų.

Šiandien mūsų svečias – poetas Jonas Juškaitis, garsėjantis savo dešiniosiomis, krikščioniškosiomis pažiūromis. Numatę publikuoti keletą ištaukų iš jo 1998-aisiais išleistos knygos “Lyra ant gluosnio”. Manome, jog daugelis J.Juškaičio eseistinių, publicistinių, politinio pobūdžio straipsnių, sudėtų į minėtą knygą, tebeaktualūs ir šiandien. Ne tik aktualūs, bet ir leidžia kitu kampu pažvelgti į šiandienines Lietuvos valstybės bėdas.

Continue reading „Nepriklausomybės saulėje ( 1 )“

politkovskaja

Kad nuodas yra labai patogi priemonė susidoroti su politiniais ar finansiniais priešininkais, kad nuodus kaip veiksmingą priemonę noriai naudoja kai kurių šalių specialiosios tarnybos net ir šiandien, – niekas neabejoja. Kaip neabejojama, jog tokias žmogžudystes labai sunku demaskuoti.

Bet kokiu atveju lieka tikimybė, jog nunuodytas prezidentas, žurnalistas ar bankininkas vis dėlto mirė dėl tikros ligos ir tikrų negalavimų. Šiame straipsnyje prisimenami kai kurie viešojoje erdvėje pasirodę duomenys apie keistas, įtartinas Stasio Lozoraičio, Viktoro Juščenkos, Yassero Arafato, Jurijaus Ščekočichino ir Anos Politkovskajos negalavimų priežastis.

Continue reading „Nuodai, skirti politiniams oponentams“