Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Besiruošiant atkurtos Nepriklausomybės jubiliejui, aplanko  įvairiausios šventiškai nešventos mintys.

Pavyzdžiui: kokia turtinga, spalvinga mūsų gimtoji kalba, ir kaip apgailėtinai ją dabar susiname…

Na, jei atvirai, tai neturiu nieko prieš jau senokai į mūsų kalbą iš meilės romanų įšokusį skolinį „kaprizas“, „kaprizingas, -a“. Juk „Kaprizinga poniutė“ tapo nebeatskiriama mūsų olia-lia pupyčių ir „žinomiems žmonėms“ skirtų žurnalų herojų (vėl norėjau imti į kabutes, bet ir taip jau tų kabučių tiršta…) šeimos dalimi. Tačiau lietuvių kalboje mes turime tokią gražią semantinę grandinėlę, kad ją keisti į kažkokį subiurokratėjusį kaprizą būtų nedovanotinai primityvu.

Taigi: įnoriai, įgeidžiai, geismai, troškimai, norai… Ką iš jų šiandien girdime gyvojoje kalboje? Tik – noriu! noriu! noriu!

Poetai dar paaikčioja apie troškimus ir geismus, bet ir tai retokai.

O svajonės? Ar dar svajojame?

Klausimas pirmiausiai būtų skirtas jaunajai kartai. Ar ji dar skiria svajones nuo norų, o norus – nuo įnorių? Ar susimąsto apie tai?

Gal stebitės, kokius vėjus aš čia paistau, kai ant mūsų rieda koronaviruso devintoji banga, o Prezidentas briuseliuose didvyriškai kovoja dėl kompensacijos demografiškai nukraujavusiai Lietuvai?

O pamąstykim, paspėliokim: jei jaunoji karta nebūtų praradusi gimtosios kalbos skonio ir per ją žadinamų emocijų, ji nebūtų pamiršusi svajoti, jei, moderniajai pedagogikai laiminant, nebūtų supainiojusi norų su įnoriais, gal šiandien nereikėtų ištuštėjusių sodybų dangstyti neuždirbtais, labdariniais eurais?

Šoka vaikai. Slaptai.lt nuotr.

Neseniai turėjau laimę pabūti giminių susibėgime. Susirinko kelios kartos: tėvai, tetulės, vaikai, anūkai. Pastaruosius, beje, mačiau pirmą kartą. Vyriausios, jau dvyliktokės, pasiteiravau, kuo ji ruošiasi būti. Pakibo nejauki tyla. Aš patikslinau: „Kur ketini stoti, kokią specialybę rinksies?“ Mergaitė lyg skęstanti, griebėsi žvilgsniais už tėvų. Abi su mama nerišliai ėmė aiškinti, kad viskas priklauso nuo to, kiek balų surinks, į kokią mokyklą tas rinkinys “duos leidimą“.

Apie tai, kad svajotų apie apibrėžtą specialybę, kalba net neužsimezgė… O mergaitė, kaip sužinojau – gera mokinė, vidutinis balas sukasi aplink devintuką, tad svajonės nebūtų vien iš rūkų išaustos…

Paprastai tokiais atvejais vyresnieji krypsta į prisiminimus: o kaip buvo „mūsų laikais“?

Gal aš nesu pats tipiškiausias pavyzdys, nes mano mama buvo pedagogė, ir labai gera pedagogė, bet jau nuo kokios septintos klasės mėgiamiausia mūsų pokalbių tema buvo – kuo aš svajoju būti užaugusi, ką veikčiau, tapusi tuo ar kitu… Tai buvo svajonių klasika, ir dar – su nuostabiu klausytoju.

Bet anuomet svajojau ne aš viena. Gerai prisimenu savo bendraklasius, kurių dauguma irgi svajojo, dalijosi svajonėmis su draugais. Ir beveik visi, kaip sakoma, „išėjome į žmones“. Vieni – iškart pataikė į savo vėžes, kitus gyvenimas gerokai privargino slenksčiais ir vingiais. Ne vienas mano bendramokslis, siekdamas pasirinktos specialybės, kelis metus iš eilės laikė stojamuosius egzaminus į išsvajotą specialybę. Bet ir džiaugsmo jiems nebuvo pagailėta…

Su jauduliu, su dar neiškentėto skausmo grauduliu prisimenu bene šviesiausią klasės draugą, praėjusį rudenį iš gyvenimo išėjusį buvusį ilgametį Plungės „Saulės“ gimnazijos direktorių Juozą M.

Vilniaus Žirmūnų gimnazija. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.

Daugiavaikėje šeimoje, be motinos, su pamote (beje, iš tų, gerųjų, pamočių) augęs vaikas, vaikystėje kentęs aitrų skurdą, jau nuo pirmųjų mokyklos metų pradėjo svajoti, ir žingsnelis po žingsnelio judėjo link savo svajonių įkūnijimo. Kas jam padėjo? Iš kur sėmėsi vilties?

Pradinėje mokykloje mus abu mokė mano mama. Pastebėjusi jo meilę knygoms, dažnai, jau ir vidurinėje mokykloje besimokant, pasikviesdavo į kuklius mūsų namus, kurie Juozui buvo patrauklūs tiems laikams gana turtinga privačia biblioteka.

Šokis aukštyn galva. Slaptai.lt nuotr.

Geru žodžiu Juozas visada minėjo fizinio lavinimo mokytoją Juozą Bikiną, sužavėjusį jį krepšiniu. O kada Juozas įsimylėjo gitarą, lydėjusią jį viso gyvenimo kelyje iki paskutinės dienos – nė nebežinau, nes, man baigus universitetą, mūsų keliai išsiskyrė ilgam. Susitikom jau garbiais pensininkais, kai aš sugrįžau į Lietuvą, o jis jau buvo pasitraukęs iš gimnazijos direktoriaus pareigų, bet neišsiskyrė nei su gimnazija, nei su mokiniais, nei su knygomis, nei su gitara.

Pamačiau tą patį svajotoją, linksmomis akimis, svajotoją, kuris iš svajonių išaugino norus, o norus, bent jau didumą jų, įgyvendino.

Tik skaitydama  nekrologą sužinojau, kad Plungėje mano klasės draugą vadindavo Linksmuoju žemaičiu. Ir jo kolegos, auklėtiniai turbūt nepatikėtų, kad laukdamas susitikimo su manim po kelių dešimtmečių nesimatymo, Juozas dvejojo, nemiegojo, nes… mano asmenyje bijojo susitikimo su savo sunkia, skausmo ir nusivylimų kupina vaikyste, nuo kurios stengėsi pabėgti visą gyvenimą. Aš irgi buvau šokiruota, kai Juozas pasidalino savo demonais, nes mokykloje niekas nematėm jo nei verkiančio, nei, kaip būna su dabartiniais, moderniųjų pagundų kankinamais moksleiviais, išdykaujančio, įžūlaujančio ir kitaip gadinančio kraują  pedagogams ar bendraklasiams.

Kaip pavyko mums, pokario kartai, mačiusiai trėmimus, sušaudytų ir ant šaligatvių išdriektų partizanų kūnus, kaimynų išdavystes, išlaikyti gebėjimą svajoti?

Gal būt, padėjo tai, kad mus mokė, auklėjo dar „smetoniniai“ pedagogai, kurie savo įgūdžius perdavė ir  jaunesniems kolegoms.

Antra, ir tai, ko gero, dar svarbiau: pokario metų šeimose dar tebebuvo gyva pagarbos žinioms ir tų žinių perteikėjams pedagogams dvasia.

Prisimenu, prasidėjus septintajam dešimtmečiui, aš trumpam krimstelėjau sprangios pedagogo duonos. Turėjau auklėjamąją klasę, kurioje, žinoma, netrūko ir prastai besimokančių mokinių. Juos auklėtojams reikėjo „perauklėti“ meilės mokslui dvasia.

Taigi, ėmiausi vieną atsilikėlį „auklėti“. Žodžiais. O jis mane tiesiog iš klumpių išvertė savo nuoširdžiu paaiškinimu: „Tamsta mokytoja, bet aš visai nenoriu aukštųjų mokslų, man užteks aštuonmetės, nes aš svajoju būti traktorininku. O traktorininkams diktantų rašyti nereikia“.

Kažkaip man pavyko įtikinti auklėtinį, jog trejetas geriau už dvejetą net traktorininkui. Ir jis tapo geru traktorininku, kol… neprasigėrė. Bet tai jau kita istorija.

O aš iš tos istorijos laimėjau du dalykus: importinius batelius, kuriuos man už oficialią kainą (neprimokėjus papildomai už paslaugą) „suveikė“ būsimo traktorininko sesuo, dirbusi pardavėja.

Vaikai ant ledo lyčių. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ir dar „laimėjau“ supratimą, jog mokinį mokytis geriausiai motyvuoja šeima. Net jei ta šeima nėra labai pavyzdinga… Mano auklėtinio šeimoje buvo nemažai vaikų, bet nebuvo tėvo. Mama, išvarginta darbų kolchoze, nelabai domėjosi savo atžalų mokslais, bet buvo vyresnioji sesuo, kuri, dirbdama pardavėja, svajojo, kad nors kuriam nors broliui ar sesei pasisektų labiau…

Motyvaciją mokytis, siekti žinių kaip šviesesnės ateities garanto diegė ir palaikė, galima sakyti, visa aplinka, pradedant mokykla, baigiant šeima, giminėmis, kaimynais. Ir šita tradicija gyvavo iki įsigalint Lietuvoje socializmo statytojų ideologijai, kurios sudedamąja dalimi tapo pakitęs požiūris į žinias, mokslą: žinios – nebūtinai; svarbiausia – teisingos pažiūros, kurios užtikrins sėkmingą karjerą…

O dabartinė liūdna istorija – apie tai, kad šiandieninė moksleivių karta beveik (su nedidelėmis išimtimis) nebesvajoja, nebesirenka specialybės pagal pomėgius ir polinkius, o žiūri, kur naudingiau „įlindus“. Dabartinė karta dar nežino savo pastangų rezultatų, t. y., išleidžiamųjų egzaminų pažymių, o jau turi paduoti dokumentus priėmimo komisijoms. Sunku net suvokti tokią nesąmonę; naujausiomis technologijomis aprūpintos egzaminų komisijos savaitėmis negali įvertinti ir paskelbti egzaminų rezultatų, o „mūsų laikais“ tik rašikliais ginkluoti egzaminatoriai pranešdavo vertinimus jau po poros dienų! Todėl abiturientai yra priversti šaudyti aklai, paduoda dokumentus bent į kelias aukštąsias mokyklas ar kolegijas, ir įstoja ne ten, kur norėtų, svajotų, o kur „praeina“.

Ar galima tikėtis, kad – ką ten „visi“, bet kad nors dauguma tokių atsitiktinai įtūpusių į kažkokią vietą, bus joje laimingi? Besitikinčių, žinoma, atsiranda, bet tik iš švietimo reformatorių klano. O laimingų jaunų specialistų vis mažiau ir mažiau… Nes, kaip sako išminčiai, nelaimingiausi žmonės tada, kai jų gyvenime nelieka vietos svajonėms.

Tuo tarpu norų, beveik nesiskiriančių nuo įgeidžių, mūsų jaunimas turi aibes.

Vieni nori kaip nors baigti mokyklą, kiti – turėti naujus batus, naujausio modelį išmanųjį telefoną, išsitiesinti dantis, sutikti dėmesio vertą vaikiną ar paną. Norų būna įvairių, ir jie visi konkretesni, negu svajonės, ne tokie romantiški, vienadieniai, ir net kai būna įvykdomi, džiugina irgi neilgai.

Vienas jaunas žmogus pripažino, jog norai gali gyvenimą pataisyti, o gali jį ir labai sugadinti. Nes nežinia, kuo baigsis noras pabėgti iš namų, sėsti į negero draugo mašiną, pirmąsyk parūkyti žolės ar mesti mokyklą, nes atsibodo… Net nekaltai atrodantys, bet neišsipildantys norai kenkia tuo, kad labai erzina: tėvai neperka mobiliojo, neišleidžia į diskoteką, spuogai vėl išdygsta, o mylimoji palieka…

Norus tenka valdyti. O svajonės, jo įsivaizdavimu, esančios kitokios. Jos primena žvaigždes, nes suteikia laimės, net nepasiekiamos. Gali niekad ir nepamatyti, kaip iš dangaus krenta mažas šviesuliukas, bet žinosi, kad taip gali atsitikti, ir to lauksi kiekvieną vakarą… Niekada nepyksi ant žvaigždės, kad ji nenukrito – kaip nesupyksi ant savo slapčiausių, bet dar neišsipildžiusių svajonių.

Pirmieji vaiko žingsniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jis, ko gero, teisus. Negerai tik tai, jog taip mąstančių ir jaučiančių jaunų žmonių šiandien – vienetai. O ant vienetų gerovės valstybės nesukursi.

Beje, amerikiečių rašytojas H. Jackson Brown teigia, kad  žmogus, turintis didelių svajonių, yra galingesnis už turintį tik daug žinių.

Tačiau svajones žlugdo kompromisai. Tie patys kompromisai, be kurių, kaip moko politikai, politologai, neįmanoma pasiekti stabilumo ir pusiausvyros tiek žmogaus, tiek valstybės gyvenime.

Tad kur išeitis?

Ir vėl prisimenu jaunąjį mąstytoją, kuris palinkėjo: „Tegul mūsų norai būna geri, o svajonės – šviesios, didelės, iki pat dangaus“…

2020.02.26; 06:10

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Viena visados skubanti koridoriais, iš kabineto į kabinetą lakstanti simpatiška pažįstama, sustojusi trumpam pasikalbėti, guodžiasi, kad ji jau nuo ryto laukia vakaro ir svajoja, jog po darbų naštos atsipalaidavusi suvalgys mėgstamų ledų porciją su šlakeliu viskio ant viršaus.

O mano svajonės, tiesą sakant, gali būti pažadintos iš mirties taško tik pagalvojus tingiai mažiausiai apie litrą viskio (gali būti ir be ledukų), kitaip svajonių mechanizmas net neįsijungia. Aš visados sakau ir sakysiu savo pažįstamiems, kad jie nesitaupytų svajodami, nes jokių amortizacinių nuostolių tokiu atveju niekas nepatiria, kviečiu visus nebijoti svajoti be ribų jau vien dėl tos priežasties, jog svajonės, net labiausiai atitrūkusios nuo tikrovės, nieko nekainuoja. Čia nėra taip, kad didesnė, labiau neįprasta, tenkinanti lakiausios vaizduotės poreikius svajonė kainuotų daugiau už mažutę, nepretenzingą, kuklaus žmogučio svajonę.

Tarkime, už 1 eurą žmogus nusiperka loterijos bilietą, svajodamas išlošti, ką čia slėpti, milijoną. Tačiau už tą patį vieną eurą galima vienodai sėkmingai svajoti apie penkių ar net šimtą milijonų eurų laimėjimą. Nesu didelis ekonomistas, tačiau, regis, aptartas atvejis yra ryškus ekonominio efektyvumo pavyzdys, bylojantis apie tai, kaip nesunkiai būtų galima sutaupyti penkis ar net šimtą kartų daugiau.

Tačiau tikras svajotojas nemokės nė cento, jis nėra toks lengvatikis kaip loterijų maniakai. Štai aš, svajotojų veteranų klubo narys, metai iš metų svajoju paveldėti didelius turtus, kurie mane apsaugotų nuo kėlimosi anksti ryte, skubėjimo į darbą rutinos, leistų nusimesti visą šitą kasdieninio lažo naštą. Kaip nesunku suprasti, faktas, kad turtingų giminaičių neturiu, nekalbant apie paveldėjimų keblumus, netrukdo man  labai kryptingai, su vis didėjančiu įkarščiu, kylančiu termometro padalomis, svajoti ta linkme, o prasikišantį čia infantilizmą pateisina taurus tikslas, kad, paveldėjus didelius turtus, vienam pavargėliui jau nereikėtų pelnyti duoną kasdieninę prakaito garuose (kaip yra pastebėjęs dar Karlas Marxas, žmogaus turiningumo matas yra laisvas laikas).

Tai, kad mano vienas pusbrolis neretai rytais užsuka papašyti lituko sveikatai pataisyti, o aš  kartas nuo karto tą litą sukrapštau, nereikėtų laikyti pinigais išmestais į balą, – nes sveikata yra brangiausias turtas, – tačiau podraug tai nėra ir investicija, kuri padaugintų turtingo giminaičio atsiradimo galimybę. Savo ruožtu mano giminaičiai taip pat nepuoselėja didelių  vilčių mano atžvilgiu, gerai žinodami, kad esu neturtingas kaip Bažnyčios žiurkė, nors, iš kitos pusės, jiems atrodo, jog Bažnyčios žiurkės statuso užsitikrinimas yra šiokia tokia karjera. Jie žino, kad aš nieko nebijau, nes neturiu ko prarasti, išskyrus savo grandines, tačiau jie neturi net tų grandinių, kurių būtų galima nebijoti prarasti.

Kartais blaivus protas man sako (tai būna retai), kad svajonių ir rupios kasdienybės pasauliai yra nesusiekiantys indai, tačiau čia pat prisimenu Johanano Volfgango Gėtės (J. W.Goethe) žodžius: „Bijok savo jaunystės svajonių, nes jos išsipildo“. Ko jau ko, o aš to tikrai nebijau, stebėdamas pasaulį drąsiai išpūtęs krūtinę.  Kitas pasakys, kad bepigu taip intensyviai  nebebijoti, kai net jaunystės svajonės, užstojus neišsipildymo metui, pradeda buksuoti.

O gal yra taip, kad svajoja Jie, o baugintis lieka – Mums. Didysis fantastas Herbertas Velsas (H.Wells), pabendravęs su bolševikų vyriausybės vadovu Vladimiru Leninu, tąsyk anąjį pavadino Kremliaus svajotoju, o šiandien jau niekam ne paslaptis, kokios kraugeriškos buvo bolševikų apskritai ir vis dar nepalaidoto jų stabo svajonės.

Tačiau mums tikriausiai knieti sužinoti ir tai – apie ką visų pirma svajoja prezidentinių lenktynių dalyviai, kandidatai į pretendentus užimti aukščiausiąjį postą mūsų valstybėje, kokios svajonės yra apnikusios Gitano Nausėdos sielą, neduoda ramiai gyventi Ingridai Šimonytei,  stumia į priekį viskuo rizikuoti nusprendusį Saulių Skvernelį? Iš daugybės aprašymų jau žinome, kaip galvoja, ką mąsto, ką valgo, kokiame name ar bute gyvena kandidatai į pretendentus, taigi iki pilno vaizdo mums dar reikėtų pabandyti prasibrauti į jų vidinių vaizdinių sferą, nusiteikus pašniukštinėtį – apie ką svajoja šie azartiški žmonės?

Kita vertus, taip keliant klausimą, kaip atrodo, teisingiausia būtų pradėti nuo Arvydo Juozaičio, kurio svajotiškas mentalitetas prasikiša net tarp didžiausių svajotojų savo, jeigu būtų leistą čia taip pasakyti, monumentalumu.

Tikriausiai tik dėl tokios monumentalumo pagavos sunkumo ir polinkio į fundamentalumą, A. Juozaitis prieš keletą dešimtmečių kėlė fantasmagorišką Baltarusijos ir Lietuvos susijungimo, vadovaujant tam pačiam Aliaksandrui Lukošenkai, idėją, šiandien kartas nuo karto užsimena apie labiau prijaukintą bendros valstybės tarp  Lietuvos ir Latvijos, su sostine Rygoje, sukūrimo viziją. Žmogiškai A.Juozaitį aš suprantu, kam ne kam, o jam labiausiai sunku būtų susitaikyti su faktu, kad Lietuva (neduokDie!) kol kas tarptautinėje arenoje nėra pasaulinio lygio žaidėja, taigi šis žmogus tebesvajoja apie tai – kaip įvairiomis manipuliacijomis būtų galima užauginti Lietuvos politinį svorį, padaryti ją priklausančią sunkiasvorių kategorijai?

Kas ne kas, o elegantiškoji I.Šimonytė, regis, tikrai nesvajoja apie tokius menkaverčius dalykus kaip turtai, šlovė ar reputacija, anosios svajonė turėtų paliesti kažką didingai gražaus, persilieti į iškiliausius dalykus. Ji tikriausiai neužsikrauna buitiniais sapnais, nenustebčiau, kad anoji jau nebesvajoja apie princą ant balto žirgo, nes yra šventai įsitikinusi, kad vaikai užauga šiltadaržiuose šalia agurkų ir kopūstų lysvių. Neabejotina tai, kad I. Šimonytei toks atjojantis nepalyginamai kilnesne prasme princas ant balto žirgo yra Vytis.

Galima  pabandyti spėti, kad visos G.Nausėdos svajonės išsipildė su kaupu, kai iš prezidentinių rinkimų turnyro pasitraukė Aušra Maldeikienė. Tai buvo viltinga žinia reitingų lyderiui ne dėl to, kad A.Maldeikienė būtų rimta varžovė, o greičiau todėl, kad josios kandūs pasisakymai labai gadino nuotaiką pretendentui, kuris savo manieromis siekia supanašėti su katinu Leopoldu. Tačiau ir G.Nausėdai nereikėtų pernelyg įsisvajoti, kad dabar neva visi keliai į damkę – atviri.

Didžiausioji paslaptis yra štai kas – ar S. Skvernelis į rinkimų karuselę metasi vedamas sveikos vyriškos ambicijos užkopti ant aukščiausios politinės hierarchijos pakopos, ar galbūt jį į priekį veda nesveikos svajonės primesti savo tautai kažką panašaus į policinės valstybės žaidimėlius.

Dalia Grybauskaitė, kaip atrodo, pirmoji garsiai prasitarė apie tai, kad neva S. Skvernelis yra apsėstas tokio tipo neuralgijos. Iš pradžių atrodė, kad prezidentė D.Grybauskaitė pabandė įgelti S.Skverneliui pačiu pigiausiu būdu, primindama faktą, kad politinis varžovas daugelį metų pradirbo policijos sistemoje, užkopęs čia karjeros laiptais nuo eilinio pareigūno iki generalinio komisaro.

Be to, jeigu kalbėtume rimtai apie policinės valstybės skiepą mūsų politinėje padangėje, privalėtume prisiminti ir tai, kad pati prezidentė ne kartą bandė įtakoti politinius procesus, remdamasi pažymomis iš slaptųjų tarnybų, sukurdama slaptosios grifos bauginančią atmosferą, kažką panašaus į grifokratinį valdymo stilių. Tikrai nedrįsčiau tvirtinti, kad toks posūkis valstybės reikalų tvarkyme yra kažkaip susijęs su kieno nors blogais kėslais, greičiu buvo taip, kad, siekdama išlaviruoti tarp politinių partijų, nė vienai iš jų nepasižadėjusi, užsispyrusi visos politinės sistemos atžvilgiu išsaugoti prezidento institucijos kaip galutinio arbitro charakterį, D.Grybauskaitė privalėjo, nori to, ar nenori, užsitikrinti vyrų su antpečiais paramą didesniu laipsniu nei yra būtina kitais kartais, kai aukščiausias pareigūnas yra išeivis iš partijos arba kažkokia moralinio autoriteto iškamšos fetišizacija (labiau prisisapnavęs atvejis nei reali galimybė).

Be visa ko kito, mūsų mieloji prezidentė yra užsiminusi ir apie tai, kad tik valstybės priešas gali suabejoti tvarka, kai statutiniams pareigūnams yra numatomos didesnės privilegijos nei kitiems valstybės tarnautojams. Taigi – kokį naują žingsnį ta linkme galėjo žengti S.Skvernelis, kai, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, visas kelias jau buvo nueitas?..

Tačiau dabar privalome savęs paklausti – kokią prasmę įdedame į taip dažnai tiražuojamą policinės valstybės pavadinimą? Kad ir kaip žiūrėtume, nuoroda į policinės valstybės tipažą yra kraštutinai neigiamas įvertinimas, ar ne? Taigi policine valstybe niekaip negalėtume pavadinti tokią dalykų padėtį, kai valstybėje statutiniai pareigūnai savo darbą dirbą gerai, net su pertekliniu entuziazmu, už kurį teisėtai išmokami priedai, kai jėgos struktūros valstybėje funkcionuoja tarsi gerai suteptas mechanizmas. Net truputėlį išgalvotas čia grifokratinio valdymo pavadinimas nerodo į policinės valstybės pusę, o mūsų atveju yra greičiau demokratinio teisinio valdymo susvetimėjusios formos nusakymas.

Kviečiame policiją. Slaptai.lt nuotr.

Jeigu kažkam rūpi mano grynai asmeninė nuomonė, pasakysiu dar ir tai, kad to paties S.Skvernelio andai sankcionuotas policijos desantas į Garliavą toli gražu neturi nieko bendro su iškrypusia policinės valstybės praktika, o yra kaip tik gražus valstybės sveikimo, įtvirtinant teisinio visuomenės procesų reguliavimo principus, pavyzdys. Taigi, jeigu leisite toliau savivaliauti, policinės valstybės sąvoką pabandysiu apibrėžti truputėlį kitaip nei yra įprasta sakyti, gal ne diametraliai priešinga kryptimi, nusiteikęs įrodyti, kad policinė valstybė yra tokia dalykų padėtis, kai prikišamai pasimato, jog labiausiai sugedusi visuomenės kasta yra policininkas plačiąja to žodžio reikme, teisininkas apskritai.

Kaip kitaip jeigu ne policinės valstybės apraiška mes šiandien galėtume pavadinti tą išpuvimą, kurį matome Lietuvoje kalėjimų priežiūros sistemos veikloje. Nesakykite, kad tai yra uždara, nuo dorų žmonių nutolusi veiklos sfera, pagalvojant paslapčiomis: „Tegu jie tarpusavyje krušasi – banditai ir, kaip išaiškėjo, labai panašaus mentaliteto jų prižiūrėtojai, mūsų, nelinkusių nusikalti piliečių, tai neliečia“.

Tačiau  prekiaujantis narkotikais šios sistemos kriminalinės žvalgybos pareigūnas apskritai yra tokio mastelio valstybės idėjos kanalizacija, kai išplūdusios į aplinką smarvės neįmanoma nugesinti jokiai dezodorantais. Toks pareigūnas anksčiau ar vėliau gali pasibelsti ir į jūsų, dorų piliečių, duris, kaip atsitiko iškiliam mūsų dienų pedagogui Bronislovui Burgiui, kurį Pravieniškių įkalinimo įstaigos kriminalinė žvalgybos pareigūnas pagal savo negarbės supratimą beveik mirtinai užtampė po teismus.

Jeigu kalėjimų priežiūros sistemos pareigūnai savo kritikus seka net už kalėjimo ribų, pasinaudodami kalinių paslaugomis, tai, regis, anksčiau ar vėliau jie gali atsiųsti mirties eskadroną, suformuotą iš tų pačių kalinių, siekdami suvis užtildyti savo oponentus. Tiesą sakant, aš labai baiminuosi dėl tos jaunos kalėjimo prižiūrėtojos, kuri neatsargiai prasiplepėjo apie sistemos negeroves, o jos atleidimo iš darbo pagrindimas yra toks negrabus, siūtas baltais siūlais, kad negalėtų įtikinti net didžiausią naivuolį. Kas toliau?

Policijos automobilis. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau net ir tai, kaip atrodo bent man, nė iš tolo negali prilygti Povilo Urbšio užmojams, mūsų laikų labiausiai impozantiško herojaus,  didžiavyrio politiko, tikrojo policinės sistemos vėliavnešio užsiangažavimui. Tiesą sakant, mažai ką žinau apie šį politiką, nepažįstu nei jo pasekėjų, nei oponentų, tačiau faktas, kad STT padalinio vadovas,  užima to žmogaus, kurį jo tarnyba išstūmė iš viešojo gyvenimo, vietą politinėje hierarchijoje, užsideda anojo kredencialus, yra savaime iškalbingas. Tai kažkas panašaus į politinio kanibalizmo praktiką, mūsų atveju siejamą su policinės valstybės subkultūros išplėtojimu. Nežinau konkrečių bylų detalių, tačiau ne tai šįkart yra svarbiausia, kai loginė įvykių seka, pati elgesio galimybių forma yra labiausiai pavojingas mūsų  valstybei precedentas, mirtinas užkratas, galintis nuvesti į visišką pasiligojimą.

Net jeigu mūsų herojus būtų visiškais teisus, tyras kaip angelas, jis  negalėtų taip elgtis dėl valstybės garbės ir institucijos reputacijos. Dabar pasakysiu dar taip: jeigu mūsų tokia įvykių seka nešokiruoja, netrukdo gyventi, tai ir reiškia, kad ne kažkas už mūsų ar šalia, bet mes patys visų pirma jau esame policinė valstybė tobulai išplėtotu pavidalu. Ar vertėjo svajoti, jeigu viskas baigiasi tokiu nonsensu? Ar mums neprimena kažko iš naujo mero rinkimų batalijos Panevėžio mieste?..

2019.03.18; 12:55