Algimantas Mišeikis, Zigmas Tamakauskas

Šių metų rugsėjo mėnesio LRT radijo laidoje „Pakartot“ istorikas Alfredas Bumblauskas, kalbėdamas apie muziką su  šios laidos vedėju Karoliu Vyšniausku, švystelėjo „istorinių“ minčių pluoštą, teikdamas, kad „ne dainų šventės, o roko muzika išlaisvino Lietuvą iš komunizmo“.

Gal dar norėjo pridurti – ir iš okupacijos, bet susilaikė. Bandydamas pagrįsti šį savo teiginį, toliau kalbėdamas lyg sąžiningai prisipažino, kad „dainų šventės jam „kokčios“. Apie jų „koktumą“ jis sakęs ir kanadiečiams, dėstydamas jiems savo suformuotas istorines tiesas. Gal šiam istorikui kokti ir pati lietuviška daina, ją prilyginant „per daug dominuojančiai kaimietiškai kultūrai“. 

Matyt A. Bumblauskas, įkvėptas prieškario lenkų pašaipų, jau pamiršo, kad iš to paties lietuviškai dainuojančio kaimo, kaip sakoma, nuo žagrės – pakilo ir Lietuva, kilo ir mūsų šviesuomenė, padėjusi išlikti lietuviškam žodžiui, vedusi Lietuvą į Valstybės atkūrimo aušrą. A. Bumblausko teiginius kitu atveju galima būtų palaikyti lengvu nusišnekėjimu, bet kai tokie žodžiai sklinda iš susireikšminusio ar kitų sureikšminto profesoriaus balso, darosi kažkaip nesmagu ir norisi atsakyti. Gal žinomas istorikas tokiais teiginiais vėl nori pagarsėti, bet jo šios „garsios“ frazės tikrai nebus teigiamai įvertintos daugumos mūsų dvasinę kultūrą nors šiek tiek pažįstančių ar ja besidominančių žmonių. Tikimės, kad paskaitininkas A. Bumblauskas šiomis frazėmis neįtikino ir patriotiškai nusiteikusių Kanados lietuvių. Gal kas net nustebo – kur ritasi tasai istorikas…

Nei dainų šventės, o tuo labiau roko muzika nebuvo ir negali būti tiesiogiai išlaisvinančiu veiksniu, todėl geriau jau nesisvaidyti garsiais apibendrinimais. Lietuvą išlaisvino ne muzikinio „roko“ elementas, o mūsų dvasinis susitelkimas, didžios vienybės išraiška, gimusi Martyno Mažvydo „Katekizme“ – pirmosios lietuviškos knygos ir Mikalojaus Daukšos „Postilės“ žodyje, knygnešių pastogėje, Lietuvos partizanų aukoje, Sibiro, kalėjimų ir lagerių  kančių bei gilaus Tikėjimo kelyje.

Profesorius A. Bumblauskas pasižymi naujų šokiruojančių „naratyvų“ kūrimu. Vienas ankstesnių jo „naratyvų“ turėjo nužeminti žinomą istoriką Adolfą Šapoką ir jo garsią, 1936 metais redaguotą „Lietuvos istoriją“, suvaidinusią sovietinės okupacijos metais didžiulį vaidmenį stiprinant mūsų tautinę savimonę, padėjusią atsispirti to meto ideologinei klastotei. To meto pasišventėliai, rizikuodami savo saugumu, kaip Knygnešystės laikų knygnešiai ją platino slapta „atšvietę“ žibaline „Era“, įvarydami ne mažo nerimo čekistiniam saugumui. Ir šiandien ši knyga padeda geriau susivokti bandantiems ištrūkti iš besiskverbiančios į mūsų gyvenimą kosmopolitinės ideologijos pinklių.

Ne retai A. Bumblausko ir jam akomponuojančių bendraminčių žodžiuose išgirstame, kad Simono Daukanto lietuvių kalbos aktualinimo raštijoje linija „beviltiškai paseno“, kaip „paseno“ ir tautinės valstybės kūrėjai. Istorikas nusižiūrėjęs į latvių bei čekų visuomeninio vystymosi eigą ir Lietuvoje pamatė „senlietuvius“ ir „naujalietuvius“, reikšdamas savo simpatiją vadinamiesiems „senlietuviams“, kurie 1919 m. rengė Lietuvos patriotų demaskuotą poeviakų sukilimą. Šie ir panašūs jo žečpospolitiniai „naratyvai“, žinoma, buvo įvertinti kaimyninės užsienio valstybės atitinkamais „blizgučiais“, vėl pagarsinusiais istoriko vardą.

Dabar grįžkime prie profesoriaus kokčiomis vadinamų  dainų švenčių. Ne sovietai sukūrė dainų šventę kaip masinį renginį. Dainų ir šokių šventinės tradicijos gimė jau 19 amžiuje, kada 1843 metais ji pirmą kartą buvo surengta Šveicarijoje, dalyvaujant 80 chorų. Po dviejų metų tokia šventė buvo surengta Vokietijoje. Didžiulė dainų šventė įvyko ir 20 amžiaus pradžioje – 1928 metais Austrijoje minint Franco Šuberto 100-tąsias mirties metines. Baltijos šalyse dainų šventėms pradžią davė Estija, kiek vėliau ir Latvija. Lietuvoje pirmą kartą dainų šventė, pavadinta „Dainų diena“, sutikta su dideliu entuziazmu, buvo surengta 1924 metais Petro Vileišio aikštėje Žemės ūkio ir pramonės parodos metu.

Iškilios dainų šventės su tūkstančiais klausytojų bei šimtais chorų vyko ir minint Lietuvos Nepriklausomybės 10-metį, ir minint Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktį. Susirinkusieji džiaugsmingai sveikino dainuojamas liaudies dainas, psalmes, kompozitorių sukurtus originalius kūrinius. Dainų šventės buvo rengiamos ir dabar vadinamuose Lietuvos regionuose. Čia jas daugiausiai rengdavo šauliai, ateitininkai, pavasarininkai.

Choro dirigentas, pedagogas, socialinių mokslų daktaras Regimantas Gudelis savo plačiame straipsnyje „Chorai ir dainų šventės Lietuvoje – etninės savimonės žadintojai…“ pažymi, kad dainų šventės yra viena iš įtaigiausių tautinio identiteto bei etninės savimonės žadinimo ir ugdymo priemonių, jos nušviečia tautos būtį ir istorinį kelią. Jų žanrinės struktūros platuma atveria neribotas socialinio ir kultūrinio bendravimo bei švenčių visuomeninio poveikio stiprinimo galimybes.

Sovietinės okupacijos metais nors iš dainų švenčių buvo reikalaujama propagandinio turinio ir procentinio rusų kalba dainavimo, tačiau jose vis tiek prasiskverbdavo tautiškumo atspindžiai,  raginę  žmonių sąmonėje palaikyti savo tautinį orumą, domėjimąsi savo krašto istorija. Tuos atspindžius negalėjo užtušuoti ir partokratų įbrukta Isaako Osipovičiaus Dunaevskio „Ir platus gi kraštas mūs gimtasis“ ar kitos į ją panašios dainuškos. Dainų šventės sovietinei nomenklatūrai todėl keldavo ne mažą galvos skausmą: susibūrusios žmonių masės gatvių eitynėse, estradoje ar kitose viešose vietose kalbėdavo ir dainuodavo sava kalba, kas nebuvo labai įprasta, pavyzdžiui, jau gerokai rusifikuotoje Rygoje.

Ypač daug rūpesčių valdžiai sukeldavo rengiamos Pabaltijo studentų dainų šventės. Po 1956 metų dainų šventės, vykusios Tartu mieste jos kurį laiką buvo visai uždraustos rengti dėl vadinamų „nacionalistinių pasireiškimų“. Vėl atnaujintos tik 1968 metais Vilniaus Vingio parke prikaišiojant jo estradą kagėbistinių šnipų būriais. Tuo galima buvo įsitikinti atėjus  keletą minučių anksčiau prieš repeticijos pradžią – visoj estradoj kas 10 metrų sėdėjo nematyti vyrukai. Chorų vadovai, pažindami savo dalyvius, nelauktus svečius vydavo lauk. Dažnai tie patys „svečiai“ norėdavo prasibrauti ir į eisenų gretas, stengdamiesi sužinoti, kas traukia „Sėk, sesute, žalią rūtą“…

Ypač atmintyje išliko 1988 metų dainų šventė Vilniuje. Atvažiavę estai plačiai išskleidė savo tautines vėliavas. Atkuto ir lietuvių dainininkai, ėmę mokytis giedoti  Lietuvos himną. Nesnaudė ir „vakarykščiai“, suorganizavę „komsomolcų“ būrį, kuris puolė einančius choristus su lietuviškomis vėliavomis, jas atiminėjo ir laužė. Vis tiek po vykusių muštynių lietuviškų vėliavų buvo įnešta pakankamai. Čia pasitarnavo ir orkestrantai, vėliavas įnešę savo instrumentų futliaruose. Visa estrada suspindo lietuviškų, latviškų ir estiškų vėliavų vaivorykštės šviesa. Po galingo „Gaudeamus“ dainininkai atsisakė dainuoti rusiškai nomenklatūrinę dainą. Dėl to dirigentas Krilovas su būreliu savų choristų paliko estradą.

Tačiau dainų šventė pakiliai tęsėsi iki paskutinio akordo. Tyliai pasitraukė kiek perbalę ar išraudę  „garbingi“ vyriausybiniai svečiai. Studentai su džiaugsmu sugiedojo Lietuvos, Latvijos ir Estijos daugelį metų uždraustus savo tautinius himnus. Tai buvo viešas atsakas už ilgametį moralinį prievartavimą, už tą skleistą  sovietinę melo ideologiją. Po šio įvykio jau niekas viešai  nedrįso atiminėti ir žeminti mūsų Trispalvės. Ji plačiai  plevėsavo Vilniaus ir Kauno Sąjūdžio mitinguose.

Tad nereikėtų pasiduoti tamsiųjų jėgų raginimams, norintiems numarinti dainų šventes, lietuvišką dainą, viešą lietuvišką žodį, laiko patikrintą mūsų raidyną. Turime būti save gerbiančia, gerbiančia savo nacionalinę kultūrą ir oria tauta, nelinkusia išsigąsti kad ir kai kurių profesorių gąsdinimų, kad kas nors mus gali palaikyti baudžiauninkų ar mužikų tauta, ignoruojančia primestus su lenkiškais užrašais bajoriškus herbus.

Didžiuokimės savo jau visame kultūringame pasaulyje žinomais sukurtų darbų vaisiais, savo dvasiniu gyvybingumu, tautiniais simboliais – Vytimi ir Trispalve. Prisiminkime ir tai, kad 2003 metais Baltijos šalių dainų šventės, tarp jų ir Lietuvos, buvo įtrauktos į UNESCO sudarytą žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Dainų šventės yra ne  kažkokia koktumą sukelianti atgyvena, o mūsų dvasinės kultūros pasididžiavimas. Tegul gyvybinga lietuviška daina visada skamba mūsų lūpose.

A. Mišeikis  yra chorų kūrėjas ir dirigentas, docentas, Z. Tamakauskas – Kauno savivaldybės Švietimo tarybos narys, Lietuvos sąjūdžio Kauno skyriaus Švietimo komiteto pirmininkas.

2016-12-09; 13:00

Šių metų rugsėjo mėnesio LRT radijo laidoje „Pakartot“ istorikas Alfredas Bumblauskas, kalbėdamas apie muziką su šios laidos vedėju Karoliu Vyšniausku, švystelėjo „istorinių“ minčių pluoštą, teikdamas, kad „ne dainų šventės, o roko muzika išlaisvino Lietuvą iš komunizmo“.

Gal dar norėjo pridurti – ir iš okupacijos, bet susilaikė. Bandydamas pagrįsti šį savo teiginį, toliau kalbėdamas lyg sąžiningai prisipažino, kad „dainų šventės jam „kokčios“. Apie „koktumą“ jis sakęs ir kanadiečiams, dėstydamas jiems savo suformuotas istorines tiesas. 

Dainų šventės – Lietuvos pasididžiavimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Gal šiam istorikui kokti ir pati lietuviška daina, ją prilygindamas „per daug dominuojančiai kaimietiškai kultūrai“. Matyt A. Bumblauskas, įkvėptas prieškario lenkų pašaipų, jau pamiršo, kad iš to paties lietuviškai dainuojančio kaimo, kaip sakoma, nuo žagrės – pakilo ir Lietuva, kilo ir mūsų šviesuomenė, padėjusi išlikti lietuviškam žodžiui, vedusi Lietuvą į Valstybės atkūrimo aušrą.

Alfredo Bumblausko teiginius kitu atveju galima būtų palaikyti lengvu nusišnekėjimu, bet kai tokie žodžiai sklinda iš susireikšminusio ar kitų sureikšminto profesoriaus balso, darosi nesmagu ir norisi atsakyti. Gal žinomas istorikas tokiais teiginiais vėl nori pagarsėti, bet jo šias „garsias“ frazes tikrai teigiamai neįvertins dauguma mūsų dvasinę kultūrą nors šiek tiek pažįstančių ar ja besidominančių žmonių. Tikimės, kad paskaitininkas A. Bumblauskas šiomis frazėmis neįtikino ir patriotiškai nusiteikusių Kanados lietuvių. Gal kas net nustebo – kur ritasi tasai istorikas…

Nei dainų šventės, o tuo labiau roko muzika nebuvo ir negali būti tiesiogiai išlaisvinančiu veiksniu, todėl geriau jau nesisvaidyti garsiais apibendrinimais. Lietuvą išlaisvino ne muzikinio „roko“ elementas, o mūsų dvasinis susitelkimas, didžios vienybės išraiška, gimusi Martyno Mažvydo „Katekizme“ – pirmosios lietuviškos knygos ir Mikalojaus Daukšos „Postilės“ žodyje, knygnešių pastogėje, Lietuvos partizanų aukoje, Sibiro, kalėjimų ir lagerių kančių bei gilaus Tikėjimo kelyje. 

Profesorius A. Bumblauskas pasižymi naujų šokiruojančių „naratyvų“ kūrimu. Vienas ankstesnių jo „naratyvų“ turėjo nužeminti žinomą istoriką Adolfą  Šapoką ir jo garsią, 1936 metais redaguotą „Lietuvos istoriją“, suvaidinusią sovietinės okupacijos metais didžiulį vaidmenį stiprinant mūsų tautinę savimonę, padėjusią atsispirti to meto ideologinei klastotei. To meto pasišventėliai, rizikuodami savo saugumu, kaip Knygnešystės laikų knygnešiai ją slapta „atšvietę“ žibaline „Era“, ją platino, įvarydami ne mažo nerimo čekistiniam saugumui. Ir šiandien ši knyga padeda geriau susivokti bandantiems ištrūkti iš besiskverbiančios į mūsų gyvenimą kosmopolitinės ideologijos pinklių. 

Dažnai A. Bumblausko ir jam akomponuojančių bendraminčių žodžiuose išgirstame, kad Simono Daukanto lietuvių kalbos aktualinimo raštijoje linija „beviltiškai paseno“, kaip „paseno“ ir tautinės valstybės kūrėjai. Istorikas nusižiūrėjęs į latvių bei čekų visuomeninio vystymosi eigą ir Lietuvoje pamatė „senlietuvius“ ir „naujalietuvius“, reikšdamas savo simpatiją vadinamiesiems „senlietuviams“, kurie 1919  m. rengė Lietuvos patriotų demaskuotą poeviakų sukilimą. Šie ir panašūs jo žečpospolitiniai „naratyvai“, žinoma, buvo įvertinti kaimyninės užsienio valstybės atitinkamais „blizgučiais“, vėl pagarsinusiais istoriko vardą. 

Dabar grįžkime prie profesoriaus kokčiomis vadinamų dainų švenčių. Ne sovietai sukūrė dainų šventę kaip masinį renginį. Dainų ir šokių šventinės tradicijos gimė jau 19 amžiuje, kada 1843 metais ji pirmą kartą buvo surengta Šveicarijoje, dalyvaujant 80 chorų. Po dviejų metų tokia šventė buvo surengta Vokietijoje. Didžiulė dainų šventė įvyko ir 20 amžiaus pradžioje – 1928 metais Austrijoje minint Franco Šuberto 100-tąsias mirties metines. Baltijos šalyse dainų šventėms pradžią davė Estija, kiek vėliau ir Latvija.

Lietuvoje pirmą kartą dainų šventė, pavadinta „Dainų diena“, sutikta su dideliu entuziazmu, buvo surengta 1924 metais Petro Vileišio aikštėje Žemės ūkio ir pramonės parodos metu. Iškilios dainų šventės  su tūkstančiais klausytojų bei šimtais chorų vyko ir minint Lietuvos Nepriklausomybės 10-metį, ir minint Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktį. Susirinkusieji džiaugsmingai sveikino dainuojamas liaudies dainas, psalmes, kompozitorių sukurtus originalius kūrinius. Dainų šventės buvo rengiamos ir dabar vadinamuose Lietuvos regionuose. Čia jas daugiausiai rengdavo šauliai, ateitininkai, pavasarininkai.

Choro dirigentas, pedagogas, socialinių mokslų  daktaras Regimantas Gudelis savo plačiame straipsnyje „Chorai ir dainų šventės Lietuvoje – etninės savimonės žadintojai…“ pažymi, kad dainų šventės yra viena iš įtaigiausių tautinio identiteto bei etninės savimonės žadinimo ir ugdymo priemonių, jos nušviečia tautos būtį ir istorinį kelią. Jų žanrinės struktūros platuma atveria neribotas socialinio ir  kultūrinio bendravimo bei švenčių visuomeninio poveikio stiprinimo galimybes.

Sovietinės okupacijos metais nors iš dainų švenčių buvo reikalaujama propagandinio turinio ir procentinio rusų kalba dainavimo, tačiau jose vis tiek prasiskverbdavo tautiškumo atspindžiai, raginę žmonių sąmonėje palaikyti savo tautinį orumą, domėjimąsi savo krašto istorija. Tuos atspindžius negalėjo užtušuoti ir partokratų įbrukta Isaako Osipovičiaus Dunaevskio „Ir platus gi kraštas mūs gimtasis“ ar kitos į ją panašios dainuškos. Dainų šventės sovietinei nomenklatūrai todėl keldavo ne mažą galvos skausmą: susibūrusios žmonių masės gatvių eitynėse, estradoje ar kitose viešose vietose kalbėdavo ir dainuodavo sava kalba, kas nebuvo labai įprasta, pavyzdžiui, jau gerokai rusifikuotoje Rygoje. Ypač daug rūpesčių valdžiai sukeldavo rengiamos Pabaltijo studentų dainų šventės. Po 1956 metų dainų šventės, vykusios Tartu mieste, jos kurį laiką buvo visai uždraustos rengti dėl vadinamų „nacionalistinių pasireiškimų“. Vėl atnaujintos tik 1968 metais Vilniaus Vingio parke prikaišiojant jo estradą kagėbistinių šnipų būriais. Tai galima buvo įsitikinti atėjus keletą minučių anksčiau prieš repeticijos pradžią – visoj estradoj kas 10 metrų sėdėjo nematyti vyrukai. Chorų vadovai, pažindami savo dalyvius, nelauktus svečius vydavo lauk. Dažnai tie patys „svečiai“ norėdavo prasibrauti ir į eisenų gretas, stengdamiesi sužinoti, kas traukia „Sėk, sesute, žalią rūtą“… 

Ypač atmintyje liko 1988 metų dainų šventė Vilniuje. Atvažiavę estai plačiai išskleidė savo tautines vėliavas. Atkuto ir lietuvių dainininkai, ėmę mokytis giedoti Lietuvos himną. Nesnaudė ir „vakarykščiai“, suorganizavę „komsomolcų“ būrį, kuris puolė einančius choristus su lietuviškomis vėliavomis, jas atiminėjo ir laužė. Vis tiek po vykusių muštynių lietuviškų vėliavų buvo įnešta pakankamai. Čia pasitarnavo ir orkestrantai, vėliavas įnešę savo instrumentų futliaruose. Visa estrada suspindo lietuviškų, latviškų ir estiškų vėliavų vaivorykštės šviesa.

Po galingo „Gaudeamus“ dainininkai atsisakė dainuoti rusiškai nomenklatūrinę dainą. Dėl to dirigentas Krilovas su būreliu savų choristų paliko estradą. Tačiau dainų šventė pakiliai tęsėsi iki paskutinio akordo. Tyliai pasitraukė kiek perbalę ar išraudę „garbingi“ vyriausybiniai svečiai. Studentai su džiaugsmu sugiedojo Lietuvos, Latvijos ir Estijos tiek metų uždraustus savo tautinius himnus. Tai buvo viešo atsako demonstracija už ilgametį moralinį prievartavimą, už tą skleistą sovietinę melo ideologiją.

Po šio įvykio jau niekas viešai nedrįso atiminėti ir žeminti mūsų Trispalvės. Ji plačiai plevėsavo Vilniaus ir Kauno Sąjūdžio mitinguose. Tad nereikėtų pasiduoti tamsiųjų  jėgų raginimams, norintiems numarinti dainų šventes, lietuvišką dainą, viešą lietuvišką žodį, laiko patikrintą mūsų raidyną. Turime būti save gerbiančia, gerbiančia savo nacionalinę kultūrą ir oria tauta, nelinkusia išsigąsti kad ir kai kurių profesorių gąsdinimų, kad kas nors mus gali palaikyti baudžiauninkų ar mužikų tauta, ignoruojančia primestus su lenkiškais užrašais bajoriškus herbus. Didžiuokimės savo jau visame kultūringame pasaulyje žinomais sukurtų darbų vaisiais, savo dvasiniu gyvybingumu, reprezentaciniais nacionaliniais simboliais – Vytimi ir Trispalve. Prisiminkime ir tai, kad 2003 metais Baltijos šalių dainų šventės, iš jų ir Lietuvos, buvo įtrauktos į UNESCO sudarytą žmonijos nemateriali nės kultūros paveldo sąrašą. 

Taigi mūsų dainų šventės yra ne kažkokia atgyvena ar koktumą sukeliantis elementas, o mūsų dvasinės kultūros pasididžiavimas. Tegul gyvybinga lietuviška daina visada skamba mūsų lūpomis ir širdimi.

Teksto autoriai: Algimantas Mišeikis – chorų kūrėjas ir dirigentas, docentas; Zigmas Tamakauskas – Kauno savivaldybės Švietimo tarybos narys, LS Kauno skyriaus Švietimo komiteto pirmininkas.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2016-12-01

Informacijos šaltinis – žurnalas VARPAS.

Antanas Rašimas

Prieš keletą savaičių Jūsų portale stebėjausi, kodėl Edvardas Čiuldė publikacijoje „Ko nori V.Radžvilas ir kiti tautiškumo pitbuliai?“ (lrytas.lt) užsipuolė filosofus Vytautą Radžvilą ir Alvydą Jokubaitį, kritiškai vertinusius šiandieninės Europos Sąjungos politiką. 

Tautiškumas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tautiškumas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ir dabar esu įsitkinęs, kad tiek portale propatria.lt paskelbtas V.Radžvilo pastebėjimas („ES kryžkelė: pertvarka ar žlugimas?“), girdi, Europos Sąjunga jau žlugo, tik mes dar nenorime to suvokti, tiek delfi.lt paskelbtas A.Jokubaičio komentaras („ES šiandien – kaip lifte užstrigęs žmogus“), kur rašoma, jog ES lyderiai siūlo atsisakyti tautinės valstybės, bet tam neranda lygiaverčio pakaitalo, – verti rimtos, gilios analizės.

Jei kritikuoji Europos Sąjungą, dar nereiškia, kad esi jos priešas. Jei Europos Sąjungos tautų maišalynėje trokšti išlikti lietuviu, o ne belyčiu, beveičiu, bespalviu kosmopolitu, kuriam nusispjauti, kokia kalba kalbėti, – argi tai europietiškų vertybių išdavystė? Argi nėra kruopelės tiesos žodžiuose, jog Europos biurokratai, kviesdami Gruziją, Moldovą ir Ukrainą jungtis prie ES, tikrai ne viską padarė, kad pakviestas naujokes apgintų nuo agresyviosios Rusijos  išpuolių?

Ar tai, kad Gruzijoje, Moldovoje ir Ukrainoje silpnėja vakarietiškos ir tuo pačiu įsigali proklemliškos grupuotės, kalta vien tik vietinė korupcija? O gal norite pasakyti, kad paskutinieji rinkimai Bulgarijoje, kur pirmuoju smuiku irgi pradeda griežti prokremliški politikai, – nulemti vien bulgarų nesugebėjimu sparčiai bei sąžiningai dirbti firmose, fabrikuose, fermose?

Kritika nelygu kritikai. Kartais tas, kuris kritikuoja ES, – žymiai didesnis vieningos, turtingos, apsiginti gebančios ES patriotas nei tie, kurie ją primityviai gina nuo neva pavojingos nacionalizmo (tautiškumo) bacilos. Tautą laikantys atgyvena pamiršta svarbią taisyklę: „Tautos neigimas sukūrė tiek pat problemų, kiek jos perdėtas teigimas“.

Štai kodėl prie primityviai ES ginančiųjų ir priskyriau E.Čiuldę iš „Lietuvos ryto“. Nors esu tikras, kad perdėtas korektiškumas politiniuose, literatūriniuose ginčuose nėra būtinas, tačiau tokiais palyginimais kaip pitbuliai svaidytis vis tik padorioje kompanijoje nederėtų. Jau vien dėl to, kad V.Radžvilo, ir A.Jokubaičio tekstai – santūrūs, korektiški. Šie tautiškumo gynėjai tikrai nėra panašūs į piktus pitbulius.

Stebėdamasis E.Čiuldės iš „Lietuvos ryto“ palyginimais maniau, kad jau bjauresnių palyginimų savo oponentams parinkti nebeįmanoma. Pasirodo, kad E.Čiuldė – ne pats agresyviausias. Internetinėje LRT svetainėje aptikau Kristinos Sabaliauskaitės tekstą apie „iš butelio išleistą džiną“. Šios rašytojos tekstą, beje, persispausdino ir kai kurie kiti leidiniai: tas pats lrytas.lt, 15min.lt…

Žinoma, rašytoja turi teisę raginti „vieną kartą pamiršti šiuos sumautus nacionalsocializmus ir tautinio geto iš Lietuvos kūrimą“. Bet ar tinka moteriai, rašytojai naudoti tokius aršius epitetus kaip „tamsiosios budulių masės“, „juodas ksenofobijos garas“, „sovietinis raugas“, „sumauti nacionalizmai“? Ar kultūringa, elementariausių mandagumo taisyklių paisanti moteris drįstų paklausti: negi leisime, kad būtų kaip Didžiojoje Britanijoje, kur seniai ir buduliai nubalsavo už nacionalizmą ir užtrenktų mums duris? Iš kur tiek pykčio senelėms ir seneliams, pensininkams?  Nejaugi jie, nugyvenę savo gyvenimus, jau nebeturi teisės turėti savo nuomonę? Nejaugi jaunikliai visuomet įžvalgesni ir teisingesni už garbaus amžiaus sulaukusius, milžiniškos patirties įgijusius senolius? K.Sabaliauskaitė mano, kad jai pavyks išvengti senatvės?

Be kita ko, neva viską išmananti, viską suprantanti, viską žinanti rašytoja drįso pareikšti: „tarpukario Lietuvoje turėjome labai aiškiai išreikštą nacionalizmą, kuris baigėsi žydšaudyste…“

Nejaugi rašytoja nežino vieno iš svarbiausių naujausios Lietuvos istorijos momentų: kai Lietuvoje buvo žudomi žydai, Lietuvos nebuvo. Mes tada buvome okupuoti Trečiojo Reicho. Mes nebuvome savarankiški. Jei Lietuvos nebūtų okupavę vokiečiai, – argi būtume pakėlę ranką prieš savo piliečius žydus? Jei žydai būtų skriaudžiami nepriklausomoje Lietuvoje, tada kita kalba. Tada būtų sunku nesutikti su K.Sabaliauskaite. Tačiau dabar šias kaltes priskirkime tiems, kurie tikrai už jas atsakingi. Koneveikime, burnokime, niekinkime užsakovus, o ne iešmininkus, kurie teturėjo du pasirinkimus: arba patys žūti, arba vykdyti okupantų įsakymus.

Rašytoja dar bando svarstyti, kodėl kai kurie iš mūsų gina tautiškumą ir tautą? Suprask, europietiškame kontekste radžvilai ir jokūbaičiai neva pasijunta menkais, Europai neįdomiais asmenimis, todėl ir siunta, nervuojasi, kad pajėgia būti svarbūs ir reikšmingi tik savame kieme… Štai šiuose vertinimuose įžvelgiu primityvų keliaklupsčiavimą prieš viską, kas iš užsienio, iš Vakarų, iš Europos. Nei prancūzai, nei vokiečiai, nei žydai, nei lenkai, nei ispanai, nei jokia kita tauta nešaukia, kad neturi nieko įdomaus parodyti pasauliui. Tik mes, lietuviai, kamuojami nepilnavertiškumo komplekso. Šis kompleksas, regis, kamuoja ir rašytoją K.Sabaliauskaitę. Man atrodo, ji supranta, kad globalizmas perlenkė lazdą ir savo perlinkimais labai paskatino atgimti dirbtinai žlugdytą tautiškumą. Pasaulio piliečiai (prie jų priskirčiau ir šią agresyvią rašytoją) bijo būti išvyti iš Anglijos ir kitų valstybių, todėl ir spjaudosi. Spjaudosi nepadoriai, primityviai

Šio staipsnio pabaiga būtų tokia: kai kas šią rašytoją rinko Metų moterimi. Man taip tvirtinti neapsiverstų liežuvis. Tokius tekstus rašančias rašytojas priskirčiau prie pačių nepatraukliausių, nemaloniausių, primityviausių…  

2016.11.17; 03:39

Antanas Rašimas

Spaudoje perskaičiau filosofų Vytauto Radžvilo ir Alvydo Jokubaičio svarstymus apie Europos Sąjungos ateitį. Tiek portale propatria.lt paskelbtas V.Radžvilo pastebėjimas („ES kryžkelė: pertvarka ar žlugimas?“), kad Europos Sąjunga jau žlugo, tik mes dar nenorime bei nepajėgiame to suvokti, tiek delfi.lt paskelbtas A.Jokubaičio komentaras („ES šiandien – kaip lifte užstrigęs žmogus“) – ES lyderiai siūlo atsisakyti tautinės valstybės, bet tam neranda lygiaverčio pakaitalo, – verti dėmesio. 

Ore - tautinės vėliavos spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ore – tautinės vėliavos spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pavyzdžiui, V.Radžvilas dabartinę ES drąsiai lygina su kadaise egzistavusia Sovietų Sąjunga. SSRS irgi subyrėjo kaip kortų namelis ne akimirksniu, ne per dieną. Kad SSRS žlugusi, tapo aišku ne tada, kai jos oficialiai nebeliko, o jau tuo metu, kai Michailas Gorbačiovas pripažino, jog  imperijai reikia pokyčių ir pertvarkos. Briuselio ir Strasbūro vadovai ES darinį taip pat jau traktuoja esantį neveiksniu, nes viršūnių susitikimuose pripažįsta – Europos valstybių bendrijai reikalingi rimti pokyčiai.

VU TSPMI prof. A.Jokubaitis vaizdingai įrodinėja, kad dabartinė ES panaši į lifte įstrigusį žmogų. Nei viršun, nei žemyn. Apatiniai aukštai dar nesugriauti (omenyje tikriausiai turimos tautinės valstybės), o viršutiniai (nauja tauta) – dar nesukurta.

Minėtuose tekstuose gausu vienas kitą papildančių palyginimų, įžvalgų. Į ką, sakykim, labiausiai panaši dabartinė Europos Sąjunga? Primena imperiją ant molinių kojų, tarptautinę verslo asociaciją ar skolų išmušinėjimo kontorą? O gal tai – federacija, apsimetanti konfederacija?

Jei sakome, kad Lietuvai niekada nebuvo taip gerai kaip dabar, pripažįstame, jog mūsų valstybė neturi geresnio kelio –  tik išnykti dideliame europietiškame darinyje. Bet tada kirba mintis, kur būtent mes ištirpsime? Asimiliuosimės Europos Sąjungos erdvėje ar kurioje nors ES tautinėje valstybėje? Konkrečiau tariant, kuo mes tapsime – europiečiais ar, sakykim, britais, lenkais? Pasak A.Jokubaičio, didžioji ES vadovų bėda, kad jie žino, ką nori sugriauti iki pamatų – tautines valstybes, bet nežino, ką ir kaip vietoj to privalėtų sukurti.

Verta įsidėmėti skambią sentenciją, kurioje – daug gyvenimiškosios tiesos: „Tautos neigimas sukūrė tiek pat problemų, kiek jos perdėtas teigimas“.

Žodžiu, kol kas padėtis kebli. Eurooptimistai nori, kad ES ištirpintų Lietuvą, Latviją, Estiją ir kitas mažąsias šalis (didžiųjų tiesiog nepajėgs) erdvioje europietiškoje imperijoje. Bet jie šiuo metu per silpni tai padaryti. O euroskeptikai siekia ES iširimo, nes tik taip mano galį išsaugoti tautinę valstybę. Tačiau šis išsivaikščiojimas, turint galvoje Rusijos agresiją, gali tapti daugelio ES narių nepriklausomybės pakasynomis. Pavojinga ypač mažosioms Europos valstybėms.

Didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taigi ir vėl turime akivaizdžią nacionalizmo ir kosmopolitizmo priešpriešą. Susiklosčiusi įtempta padėtis. Europos dievintojai – per silpni naujai tautai sukurti, Europos kritikai – per silpni senai tautinei valstybei apginti. Kas ką nugalės? Ir kaip, kokiomis priemonėmis nugalės?

Vos nepamiršau dar kelių svarbių pastebėjimų. Argi protinga igoruoti aplinkybes, kad tautinė valstybė – stiprus, gajus, patvarus darinys, kad nacionalizmas turi ne tik tamsiąją, bet ir šviesiąją pusę, kad tauta yra vienintelis patikimas moderniosios demokratijos pagrindas?! Kas gi čia blogo ir smerktino, jei mes vis dar norime vieni su kitais bendrauti kaip lietuviai, vokiečiai, vengrai, o ne kaip abstraktūs europiečiai?

Su kai kuriais teiginiais, žinoma, galima nesutikti. Bet bent jau mąstyti, kur link juda šiandieninė ES, visų mūsų namai, – verta net tuo atveju, jei danguje nebūtų nė vieno juodo audros debesėlio. Bet juk neaiškumų – daug.

Tad ir diskutuokime, ginčykimės, svarstykime. Bet kam iškart filosofus užsipulti krikštijant juos „tautiškumo pitbuliais“? Būtent tokį apibūdinimą panaudojo Edvardas Čiuldė savo publikacijoje „Ko nori V.Radžvilas ir kiti tautiškumo pitbuliai?“ (lrytas.lt). Prieš rašydamas šį laišką specialiai pasižiūrėjau žodynuose, kokių savybių turi pitbulių veislės šunys. Šie keturkojai, pasirodo, itin agresyvūs, stiprūs ir energingi. Jei nuo mažens jie nėra protingai dresiruojami, jų šeimininkas turės rimtų bėdų – augintinis puldinės kitus šunis, bus piktas svetimiems žmonėms.

Tad toks E.Čiuldės palyginimas netikęs, net užgaulus. Nes ir V.Radžvilo, ir A.Jokubaičio tekstai – santūrūs, korektiški. Nė kruopelytės panašumo į piktą pitbulį. Beje, atidžiai perskaičius painius, sudėtingus E.Čiuldės išvedžiojimus, kokie neteisūs yra V.Radžvilas ir A.Jokubaitis, galima susidaryti priešingą nuomonę. Jie net labai teisūs. Ir verti ne paniekinimų, o padėkos, kad analizuoja ES klaidas. Nes apie klaidas pravartu galvoti net tuomet, kai atrodo, kad viskas puikiai klostosi kaip iš pypkės.

XXX

Nesupratau ir Mykolo Riomerio Universiteto Politikos mokslų instituto dėstytojo Beno Brunalo straipsnio „Rusijos kompleksai ir traumos: kodėl Vakarai ir Baltijos valstybės – tarp jos priešų?“ (portalas delfi.lt).

Teksto autorius rašo, kad Maskvos kaprizingumas ir konfliktiškas elgesys yra nulemtas psichologinės traumos būtinai būti didžiąja galia. Taip, rusai turi psichologinių problemų. Tai akivaizdu. Kitaip ir būti negali. Per ilgai gyveno neigdami padorumo, sąžiningumo, teisingumo principus.

Bet kokią išvadą mes turime padaryti, pripažindami, kad Rusija yra būtent tokia? Privalome jai būti atlaidūs, gailestingi? Neturime teisės pastebėti jos brutalumo ir niekšingumo?

Minėto straipsnio autorius teigia, kad kol Vakarai teigia ar bent jau neneigia Rusijos kaip didžiosios galios įvaizdžio, tol Kremlius palaiko pozityvią ar net vakarietišką politiką. Kai tik Rusijos galia imama abejoti – Rusijos politiką keičia pykčio ir baimės emocijos. Šiuo metu jos ypač intensyvios. Todėl visai nenuostabu, kad po Barako Obamos samprotavimo apie Rusiją kaip regioninę galią nebuvo galima net tikėtis apčiuopiamo progreso, pavyzdžiui, Sirijos klausimu…

Sutinku, kad reikia nuolat galvoti, ką ir kaip šneki. Ypač aukštosiose tribūnose. Pripažįstu, kad vienas kitas neatsargus žodis gali sukelti rimtų bėdų. Net ir tarptautinių. Bet ar kartais mes nesureikšminame kalbėjimo su Rusijos prezidentu manieros?

Na, nebūtų JAV prezidentas pavadinęs Rusijos „regionine galia“, ir kas šiandien atrodytų kitaip? Rusija nepultų Gruzijos, Ukrainos, pasitrauktų iš Padniestrės, nesiautėtų Sirijoje, nebaugintų Baltijos valstybių? Gal norima pasakyti, kad šių konfliktų būtume išvengę, jei Rusiją visur ir visada vadintume teisinga ir padoria „didžiąją pasaulio galia“? Priešingai: šitaip aukštinamas rimtų psichologinių problemų turintis diktatorius gali pamanyti pajėgus ir trečiąjį pasaulinį karą pradėti…

Argi Kremliaus vadovams vakariečiai per mažai prikalbėję komplimentų (pavyzdžiui, vienas JAV prezidentas pažvelgė į Vladimiro Vladimirovičiaus akis ir suprato, kad tai padorus, sąžiningas vaikis)? Jei suskaičiuotume visas Vašingtono, Paryžiaus, Berlyno kadaise V.Putinui parodytas pagarbas ir reveransus, Kremliaus valdovas šiandien turėtų būti mažų mažiausiai doras kaip angelas. O juk taip nėra.

Be abejo, B.Obama padarė grubią klaidą, Rusiją pavadinęs „regionine galia“, nes šio teiginio neparėmė konkrečiais darbais. Bet nereikia būti naiviems: imperinių Rusijos apetitų gražiais žodžiais nesumažinsi.

2016.11.02; 04:02

Slaptai.lt skelbia prof. Vytauto Radžvilo kalbą, sakytą spalio 18 d. jaunimo sambūrio „Pro Patria“ surengtame pašnekesyje „Europa po Europos Sąjungos?“

Mąstant apie ES padėtį ir ateitį kaip niekada pravartu prisiminti XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios Prancūzijos politinio veikėjo ir užsienio reikalų ministro Šarlio Taleirano (Charles Talleyrand) žodžius, kuriais šis atsikirto jį nepastovumu ir išdavikiškumu kaltinusiems kritikams. Audringu ir permainingu šios šalies istorijos laikotarpiu jam vis pavykdavo išsaugoti valstybės diplomatijos šefo arba kitas aukštas ir atsakingas pareigas.

Jo priešininkai buvo įsitikinę ir jam priekaištaudavo, jog sėkmė šiam ministrui šypsojosi tik todėl, kad jis kiekvieną kartą šalyje keičiantis valdžioms ir vyriausybėms ciniškai išduodavo savo ankstesnį politinį šeimininką ir suspėdavo laiku perbėgti į naujo laimėtojo stovyklą. 

Europos Sąjungos diena. Slaptai.lt nuotr.
Europos Sąjungos diena. Slaptai.lt nuotr.

Š. Taleranas tokius kaltinimus esą pavadinęs nesusipratimu ir šmeižtu: jis niekada nėra ko nors išdavęs. Pasak šio politiko, jis išsiskyręs iš kitų tik didesniu įžvalgumu, dėl kurio anksčiau už visus kitus sugebėdavęs pamatyti, kad jo šeimininkas jau miręs ir pradėdavęs tarnauti kitam šeimininkui. Tuo tarpu kiti būtent dėl įžvalgumo stokos nepastebėdavę, kad senasis šeimininkas nebegyvas ir toliau beprasmiškai budėdavę prie velionio kūno. Šis pasakojimas turėtų būti labai pamokomas: daugybė pasaulio istoriją pakeitusių epochinės reikšmės įvykių buvo ne iš karto suvokti ir atpažinti net tiesioginių jų dalyvių ir stebėtojų.

Esame kaip tik pasaulinio masto ir lūžinės reikšmės įvykio tiesioginiai dalyviai ir liudininkai. Kaip ne kartą yra nutikę praeityje, šis įvykis daugumai dar nėra akivaizdus, bet jau tapo neatšaukiamu faktu: Europos Sąjunga žlugo. Būtent Š. Taleirano pamoka leidžia suprasti, ko iš tiesų verti du pagrindiniai šiandien keliami ir svarstomi klausimai. Pirmasis – ar akivaizdi struktūrinė ES krizė baigsis visiška ir negrįžtama griūtimi?

Antrasis – ar Lietuvai verta likti toje Sąjungoje ir kokia turi būti jos laikysena gilėjančios krizės akivaizdoje? Abu klausimai yra beprasmiški – nes jau iš esmės atsakyti, taigi pavėluoti. Kadangi ES yra žlugusi, nėra reikalo tuščiai ginčytis, verta iš jos išstoti ar atkakliai įsikibus jos laikytis ir pulti ją gelbėti. Išstoti nėra iš kur, o gelbėti nėra ko.

Šiuo požiūriu viešojoje erdvėje ir net akademiniuose sluoksniuose vykstančios diskusijos tarp „euroentuziastų“, „eurorealistų“ ir „euroskeptikų“ yra grynai ideologinis, tai yra nedalykinis, ginčas, kurio metu remiamasi ne teoriškai apibrėžtomis sąvokomis, o tik apsisvaidoma miglotomis vertinamosiomis etikėtėmis bei klišėmis. Vienintelė konstruktyvi aternatyva tokioms „diskusijoms“ gali būti tik pastangos apmąstyti ES krizę ir jos padarinius visam žemynui bei Lietuvai griežtai teoriniu bei istoriniu požiūriu ir tokio apmąstymo įžvalgas išsakyti aiškia ir tikslia politinės filosofijos idėjų kalba. 

Filosofas Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt nuotr.
Filosofas Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt nuotr.

Mintis, kad ES yra žlugusi, daug kam gali atrodyti keista ir laužta iš piršto ar net panašėti į piktavalį troškimą kuo greičiau palaidoti šį dar gyvą ir stiprų politinį kūną. Tačiau tokios abejonės gali kilti tik tuo atveju, kai menkai išmanoma istorija. Būtent skurdžios istorijos žinios kuria ir palaiko kone visuotinai paplitusį vaizdinį, kad valstybių žlugimas visada turi priminti akivaizdžiai matomą kataklizmą ar net tikrą apokalipsę.

Iš tiesų būna, kad valstybes sugriauna iš vidaus maištai ir sukilimai arba jas sunaikina išorės priešas, kaip kad nutiko Bizantijos imperijai, kurios paskutinis valdovas Konstantinas XI Paleologas žuvo mūšyje gindamas Konstantinopolio sienas. Tačiau Vakarų Romos imperijos žlugimas amžininkų liko beveik nepastebėtas, nes barbarų generolo Odoakro nuverstas nuo sosto ir praradęs valdžios regalijas paskutinysis imperatorius Romulas Augustulas gavo kasmetinę rentą ir ramiai bei patogiai toliau gyveno jam skirtoje viloje.

Išoriškai gana taikios ir ramios buvo ir paskutinės Sovietų imperijos merdėjimo dienos: nors po 1991 m. rugpjūčio pučo ji faktiškai nebeegzistavo, iki pat formalaus jos „paleidimo“ ir respublikų „išsivaikščiojimo“ sukosi biurokratinė mašina, toliau sprendusi „einamuosius“ jau nesančios valstybės ir jos gyventojų reikalus. Galima net pasakyti: juo didesnė ir turtingesnė ištekliais valstybė, arba politinis kūnas, juo ilgiau geba iš inercijos krutėti jau negyvo tokio kūno dalys. Tad išskyrus griaunančių vidaus sukilimų ar revoliucijų ir išorės užkariavimo atvejus politinius darinius paprastai pirmiausia ištinka dvasinė ir dėl tik ką minėtos priežasties toli gražu ne visada akivaizdi, iš karto pastebima mirtis. Pati dvasinė mirtis taip pat dažniausiai atsėlina pamažu ir nepastebimai. Ji užklumpa tą akimirką, kai, pavartojant XIX a. prancūzų politinio ir teisinio mąstytojo M. Harju (M. Harriou) terminą, „išsivadėja“, t. y. praranda patrauklumą ir reikšmę vadovaujanti idėja (idee directrice) – žmones į politinę bendriją sutelkiantis ir įkvepiantis juos gyventi ir veikti kartu tokios bendrijos egzistavimo tikslas ir prasmė. Dvasinė politinio kūno mirtis įvyksta tada, kai šis tikslas ir prasmė išnyksta: praradusi vadovaujančią idėją politinė bendruomenė paprasčiausiai suyra virsdama pakriku gyventojų sambūriu.

Sovietų Sąjunga – puikus tokios mirties pavyzdys: milžinišką ir galingą armiją turėjusi imperija iš esmės žlugo be šūvio, nes niekas nematė prasmės jos ginti. Kadangi tokia dvasinė mirtis ateina iš lėto ir nepastebimai, o ją atpažinti nelengva, dažnai būna keblu išsiaiškinti ir suprasti, kada ji tiksliai įvyko. Vis dėlto jos artėjimas būna nujaučiamas ir ji net būna įvardijama ar paskelbiama – tiesa, dažniausiai šito net neįsisąmoninant ir nenoromis. Skelbdamas „pertvarkos“ SSRS pradžią Michailas Gorbačiovas faktiškai konstatavo Sovietų imperijos mirtį. Juk iš tikrųjų paskelbus, kad ji būtina, buvo viešai pripažinta, kad iki tol egzistavusi imperija faktiškai yra mirusi – tapusi nebegyvybingu ir nebeveiksniu šeštadalį Žemės paviršiaus užimančiu politiniu kūnu. Pati „pertvarka“ iš esmės buvo ne kas kita, o desperatiškas mėginimas gaivinti ir ištraukti iš mirties nasrų šį merdėjimo sąstingio vis labiau kaustomą, o kartu ir priešmirtinių traukulių tampomą kūną.

Šias SSRS žlugimo aplinkybes ir peripetijas yra verta prisiminti dabar, kai ES taip pat žengia panašiu keliu. Nors visur tvyro ir tolydžio stiprėja bei plinta didžiulės ir grėsmingos krizės nuojauta, išskyrus Brexit‘ą, kol kas nieko ypatingo nenutiko. Briuselio biurokratija lyg niekur nieko toliau kepa ir siuntinėja šalims direktyvas, o valstybių narių piliečiai ramiai gyvena savo įprastiniu ritmu. Ir vis dėlto Bratislavoje įvykusio susitikimo metu paskelbtas Sąjungos viršūnių pareiškimas dėl ES būklės išduoda, kokia tariama ir apgaulinga ši išorinė kasdienio gyvenimo ramybė. ES ir valstybių vadovų duotas pažadas ar veikiau paskelbtas įsipareigojimas per keletą mėnesių parengti naują ir patrauklią piliečiams Sąjungos viziją iš esmės yra jau įvykusios jos dvasinės mirties konstatavimas: juk šitaip faktiškai buvo pripažinta, kad ES neturi minėtos vadovaujančios idėjos – jos egzistavimą leidžiančio įprasminti dvasinio, moralinio ir politinio tikslo.

Ar ES ištiks SSRS lemtis arba, kalbant konkrečiau, ar jos lyderiams pasiseks padaryti tai, kas nepavyko M. Gorbačiovui – įkvėpti naują dvasią ir kartu gyvybę mechaniškai vis dar judančiam, bet tuoj galinčiam pradėti sparčiai irti paneuropinės sąjungos kūnui? Šiandien tai yra svarbiausias – ne tik europinio, bet pasaulinio masto ir epochinės reikšmės klausimas. Lyginti ES vadovybei iškilusį uždavinį su M. Gorbačiovui tekusiu spręsti iššūkiu kol kas nėra įprasta ir net atrodo keista: net akademiniuose sluoksniuose, o ką jau kalbėti apie propagandos formuojamą viešąją nuomonę, pati mintis lyginti ES ir SSRS tebėra tabu ir dažnai laikoma tiesiog šventvagiška.

Tačiau toks lyginimas yra ne tik pagrįstas ir naudingas, bet besiklostančiomis aplinkybėmis jis darosi absoliučiai būtinas ir neišvengiamas grynai moksliniu-tiriamuoju požiūriu. Maža to, būtent nuostata dėl tokio lyginimo yra lakmuso popierėlis, leidžiantis atskirti ES integraciją rimtai ir atsakingai tyrinėjantį tikrą mokslininką nuo mokslininko kaukę užsidėjusio paviršutiniško diletanto, tesugebančio įvilkti ideologinę integracijos propagandą į pseudomokslinio žargono rūbą ir vengiančio kelti bei gvildenti realius ir esminius su integracija susijusius klausimus. Ypač – principinius filosofinius ir politinius šios integracijos pagrindų klausimus.

Mokslinėje literatūroje seniai pastebėta, kad pirmaisiais XX a. dešimtmečiais plačiai ir karštai diskutuotus idėjinius Europos vienybės klausimus liautasi svarstyti būtent nuo 1955 m. – nuo tada, kai, užgožusi kitas alternatyvas, laimėjo ir įsitvirtino Ž. Mone pasiūlyta neofunkcionalistinė integracijos strategija ir vizija. Įsidėmėtina, kad pats jos kūrėjas primygtinai ragindavo vengti būtent idėjinių – filosofinių ir teorinių – integracijos klausimų ir siūlydavo pakeisti juos grynai „techniniais“ įvairių jos aspektų tyrinėjimais. Todėl idėjiniai ES integracijos apmąstymai liko apleisti iki dabar ir šios srities mokslinėje literatūroje visiškai vyrauja techninės analizės, savo pobūdžiu ir turiniu beveik niekuo nesiskiriančios nuo kadaise Sovietų Sąjungoje vykdytų pseudomokslinių „komunizmo statybos“ problemų tyrinėjimų. ES patiriant egzistencinę krizę, šitoks integracijos tyrinėjimų intelektualinis neadekvatumas ir nuosmukis yra dar vienas Sąjungos idėjinio silpnumo ženklas ir turi būti suvokiamas kaip grėsmę jai didinantis veiksnys.

Teoriniu ir metodiniu požiūriu ES ir SSRS lyginimas leidžia geriau perprasti ES ištikusios krizės priežastis ir gelminius mechanizmus bei padeda tiksliau prognozuoti tikėtinas Sąjungos raidos kryptis ir tendencijas. Tačiau toks lyginimas naudingas ir pravartus ne tik todėl, kad egzistuoja tam tikri politinių darinių radimosi, raidos, o dažnai ir žlugimo panašumai. Kaip bus parodyta toliau, ES ir SSRS sieja ir tam tikra idėjinė giminystė, tad panašumai ir analogijos tarp abiejų sąjungų yra ne paviršutiniški ir atsitikiniai, bet vidiniai ir gelminiai. Todėl pastangos juos atskleisti taptų svarbiu žingsniu vaduojantis iš integracijos tyrinėjimus apraizgiusio ideologinių iliuzijų voratinklio ir skatintų sugrįžti į kadaise egzistavusį, bet apleistą iš tiesų akademinį  jos filosofinio apmąstymo ir mokslinio tyrinėjimo lauką.

Akivaizdu, kad į esminį klausimą – ES persitvarkys ar žlugs – neįmanoma atsakyti žvelgiant į jį per vienodai ideologizuotų ,,euroentuziazmo“ arba ,,euroskepticizmo“ nuostatų prizmę. Šį klausimą įmanoma dalykiškai svarstyti tik iš akademinės perspektyvos. O pradėti reikėtų nuo abėcėlinės istorinės tiesos, kad politiniai dariniai žlunga dėl dvejopų – išorinių arba vidinių – priežasčių, tai yra dėl nesugebėjimo atsispirti užpuolikui arba dėl didžiulių vidaus santvarkos trūkumų ir ydų. Kartais jų žlugimą lemia abiejų priežasčių sampyna ir sąveika. Tokios sampynos užuomazgų jau galima įžvelgti ir ES atveju, tačiau apskritai didžiausia grėsme Sąjungai kol kas lieka jos vidaus konstrukcijos ydos. Kadangi istoriškai žvelgiant ES yra ne pastovus, o „tampantis“, taigi nuolatos kintantis, darinys, šios konstrukcijos ir viso darinio vidaus santvarkos klausimas neišvengiamai virsta pasirinkto vienijimosi modelio tinkamumo ir veiksmingumo klausimu.

Tik neišardoma sąsaja tarp ES vidaus santvarkos ir ją lemiančio integracijos modelio leidžia dalykiškai – aiškiai ir konkrečiai – pasakyti, kas turima omenyje kalbant apie dabartinę ES būklę: Sąjunga išgyvena gilią krizę ir faktiškai yra žlugusi ta prasme, kad visiškai išsisėmė kelis dešimtmečius vyravusi neofunkcionalistinė žemyno šalių integracijos strategija. Praktiškai tai reiškia, kad ja besivadovaujanti ES ne tik atsidūrė savo plėtros aklavietėje, bet yra tapusi negyvybingu dariniu, kurio neįmanoma išgelbėti dalinėmis ir kosmetinėmis reformomis.

Žinoma, kol kas sunku tikėtis, kad tokia griežta diagnozė – būtent, jog ES dabartiniu savo pavidalu serga mirtina liga – bus lengvai ir greitai visų pripažinta. Dėl jos dar kurį laiką virs tokia pat arši ideologinė ir politinė kova, kokie buvo Sovietų Sąjungoje iki pat jos griūties trukę įnirtingi ginčai dėl komunistinės sistemos ir pačios imperijos gyvybingumo vadinamosios ,,pertvarkos“ laikotarpiu. Juk blaivai ir sąžiningai diagnozuoti ES kamuojančią ligą yra tolygu pripažinti, kad vieninga Europa iš pat pradžių buvo statoma ant šleivų idėjinių pamatų ir net keletą dešimtmečių vedama ne tuo keliu – tiesiog į niekur. Tačiau tai yra turbūt vienintelė galimybė išgelbėti Europą – ne moraliai ir politiškai bankrutavusį ligšiolinį ES integracijos projektą, bet iš tiesų didingą Europos vienybės idėją. Vieningos Europos idėja ir jos suvienijimo projektai nėra tas pat – būtent ši skirtis yra paskutinis vilties spindulys, neleidžiantis galutinai išblėsti tikėjimui žemyno ateitimi.

Praėjusio amžiaus viduryje būta net keleto vieningos Europos vizijų. Tarp jų – ir nacionalsocialistinės Vokietijos viršūnių kurtas ,,naujosios Europos tvarkos“ planas. Pagal jį Europa turėjo tapti Grosswirtschaftsraum – Vokietijos dominuojama „didžiąja ekonomine erdve“, savo politine sandara šiek tiek panašėjančia į tai, kas šiandien būtų vadinama ,,kelių greičių Europa“, kurią būtų sudarę skirtingą statusą turinčios šalys. Dėl gerai žinomų priežasčių šis planas taip ir liko neįgyvendintas, bet jį kartais prisiminti verta vien todėl, kad jis padeda suprasti, jog kartais išsakomos mintys esą ES yra jau ne tankais, bet vokiškos markės pagalba kuriamas Ketvirtasis Reichas, galbūt nėra visiškai laužtos iš piršto.

Vis dėlto vargu ar įmanoma suvokti ES kamuojančios ligos tikrąjį pobūdį bei mastą, taip pat atpažinti bei įvardyti jos simptomus pamirštant arba nutylint nepaprastai svarbų pokarinės Europos istorijos ir politikos faktą: neofunkcionalistinės integracijos architekto Žano Mone (Jean Monnet) įgyvendintas integracijos modelis nebuvo vienintelė ir pirminė žemyno suvienijimo vizija. Ne jokių politinių pareigų niekada neužėmęs valdininkas Ž. Mone buvo tikrasis pradėtos vienyti Europos tėvas. Tikrieji jos tėvai iš tiesų buvo iškilūs trijų didžiųjų valstybių – Italijos, Prancūzijos ir Vokietijos – politiniai veikėjai. Tai buvo krikščionys demokratai A. de Gasperi, K. Adenaueris ir  Robertas Šumanas (Robert Schuman) – garsiosios 1950 m. gegužės 9 d. paskelbtos Deklaracijos autorius.

Dvasiniu Vakarų krikščioniškos civilizacijos pagrindu telkiama laisvų tautų ir suverenių valstybių demokratinė ir lygiateisė sąjunga, primenanti Šveicarijos konfederaciją – šitaip glaustai galima nusakyti pokario krikščionių demokratų puoselėtą būsimosios vieningos Europos viziją. Būtent iš jos šešėlio po kelerių metų tarsi netikėtai išniro Ž. Mone pasiūlytas „neofunkcionalistinės“ integracijos planas. Šį pokytį, o tiksliau – tikrą  perversmą nulėmusios priežastys ir aplinkybės yra gana mįslingos, nes kol kas nebuvo rimčiau tyrinėtos ir tebėra menkai žinomos. Tačiau tai netrukdo aiškiai matyti dvi Europos vienybės vizijas skiriančią dvasinę ir intelektualinę prarają.

Ją išduoda tais pačiais 1950 m. Ž. Mone rašytame memorandume išsakytas teiginys: „Europa niekada neegzistavo, ją turime iš tikrųjų sukurti, kad ji atsiskleistų sau.“ Šio teiginio prasmė absoliučiai aiški ir nepalieka jokios erdvės alternatyvioms interpretacijoms: Europos tėvai siekė suvienyti susiskaidžiusią ir pasidalijusią, bet egzistuojančią Europą, Ž. Mone tikslas – sukurti dar nesančią Europą. Iš principo tai įmanoma padaryti vieninteliu būdu – iš pagrindų sugriaunant „senąją“, arba „netikrą“, ir jos vietoje sukuriant „naują“, arba „tikrą“, Europą. Todėl įsivaizduoti Europos integraciją kaip paprastą žemyno žmonių, tautų ir valstybių vis glaudesnio vienijimosi procesą būtų tikras nesusipratimas. Kiek iki šiol vykusi neofunkcionalistinė Europos integracija buvo „naujosios“ Europos kūrimas tolydžio griaunant ir verčiant statybine žaliava „senąją“ Europą, tiek šis procesas buvo ir tebėra ne vienijimasis, bet permanentinė europeizacijos revoliucija. Jos tikslas – iš pagrindų pakeisti Senojo žemyno veidą ir sukurti naują, visiškai neatpažįstamą Europą, kurios kontūrai yra neaiškūs ir kurią įmanoma tik miglotai įsivaizduoti.

Antra vertus, kai kurie šios revoliucijos aspektai, pirmiausia idėjinis pagrindas ir varomosios jėgos, yra akivaizdūs ir nekelia jokių abejonių ir klausimų. Po neofunkcionalistinės integracijos priedanga vykstanti permanentinė europeizacijos revoliucija idėjiniu požiūriu yra dviejų didžiųjų Vakarų revoliucinių tradicijų, įkūnijamų liberalizmo ir komunizmo politinių ideologijų bei atstovaujamų Džono Loko (John Locke) ir Karlo Markso, susiliejimas ir sampyna. Todėl teisėta ir tikslu ją vadinti liberalkomunistine revoliucija. Pagrindinis jos tikslas yra toks pat kaip ir visų ankstesniųjų Apšvietos įkvėptų revoliucijų – sukurti „naują“ žmogų ir naują būsimąją visuomenę, kurioje būtų panaikinti ir galutinai išnyktų visi įprastiniai „senųjų” žmonių skirtumai. Šiuo atžvilgiu ji iš esmės nesiskiria nuo XVIII a. Prancūzijos ar XX a. Rusijos revoliucijų. Dar tiksliau būtų sakyti, kad ji dar kartą mėgina įgyvendinti garsiajame Karlo Markso ir Fridricho Engelso 1848 m. parašytame „Komunistų partijos manifeste” iškeltus idealus: panaikinti religiją, tautą, valstybę ir šeimą.

Tačiau nesitikėta, kad šie idealai bus įgyvendinti lengvai ir greitai. Pats Ž. Mone buvo įsitikinęs, kad neofunkcionalizmo principais grindžiama Europos integracija būsianti begalinis europiečių sąmonės transformacijos procesas, paversiantis revoliuciją nuolatiniu ir nepabaigiamu vyksmu. Kuriamas „naujasis europietis“ šioje vizijoje reprezentuoja būsimąjį „naująjį“ žmogų ir faktiškai atlieka tą patį vaidmenį, kuris Markso revoliucijos teorijoje buvo skirtas proletariatui kaip universalų žmogiškumą įkūnijančiai ir atstovaujančiai klasei. Apskritai pati universalaus žmogiškumo idėja numato tai, ką, pasitelkiant garsaus rašyto R. Musilio knygos pavadinimo žodžius, galima pavadinti „žmogumi be savybių“, arba „tuščia“ žmogaus forma.

Tad „naujasis“ europietis turi būti suprantamas kaip abstraktus, visais atžvilgiais suniveliuotas, takus, tai yra neturintis apibrėžtų ir pastovių savybių ir bruožų ateities žmogus, o tiksliau – savo rūšies antžmogis. Tokių europiečių visuomenė, arba vadinamasis paneuropinis demosas, būtų ne kas kita, o radikaliai individualistinė, atomizuota ir susvetimėjusi visuomenė, kurios nariai neturėtų jokių apibrėžtų ir stabilių tapatumų, juos saistytų tik bendros teisės normos  ir instrumentiniai-funkciniai ryšiai. Jie telktųsi į trumpalaikius, vienkartinei funkcijai atlikti skirtus junginius, o atlikę funkciją tiesiog išsiskirstytų tam, kad galėtų vėl jungtis į kitą darinį.

Vertinant civilizaciniu matu ir žvelgiant iš ilgalaikės istorinės perspektyvos darosi akivaizdu, kad tokia integracija iš esmės yra radikalus antropologinės ir socialinės inžinerijos eksperimentas. Tai Europos – jos kultūrinės tradicijos, tautų ir valstybių – naikinimas. Jis buvo lėtas ir beveik nepastebimas, kol neofunkcionalistinė integracija daugiausia vyko ekonominėje plotmėje. 1992 m. Mastrichto sutartis, kuria buvo oficialiai įsteigta ES kaip politinis susivienijimas, tapo integracijos lūžio tašku. Ji buvo pasirašyta triumfo dėl tik ką pasiektos pergalės Šaltajame kare su SSRS fone: tada atrodė, kad įkurtosios Sąjungos laukia ilgas klestėjimo laikotarpis ir šviesi ateitis. Šiuos lūkesčius tik stiprino vėlesnė plėtra į Rytus, kai ES narėmis tapo ištisa virtinė pokomunistinių Vidurio ir Rytų Europos šalių. Tačiau šie lūkesčiai pradėjo bliūkšti vos po kelerių metų. ES parodytas bejėgiškumas vykstant Rusijos-Gruzijos karui ir tuo pat metu prasidėjusi ekonominė krizė laikytini pirmaisiais akivaizdžiai išryškėjusiais ES struktūrinio silpnumo ir pažeidžiamumo ženklais. Tokių ženklų randasi vis daugiau. Jų prisikaupė tiek, kad ES kaip liberalkomunistinis projektas priėjo savo plėtros ribas ir atsidūrė aklavietėje.

Pagrindinis tokios aklavietės požymis yra milžiniškas atotrūkis tarp neofunkcionalistinį integracijos projektą grindžiančios ir legitimuojančios liberalkomunistinės (kasdiene šneka paprastai vadinamos „leftistine“) ideologijos skelbiamų nuostatų ir ES tikrovės, tai yra jos dabartinės būklės ir funkcionavimo realijų.Šį atotrūkį atspindi keli pamatiniai prieštaravimai.

Pirmasis – prieštaravimas tarp ES ideologijos postuluojamų universalių žmogaus teisių ir partikuliarių konkretaus ir apibrėžto politinio darinio piliečio teisių. Šis prieštaravimas pasireiškia tuo, kad teoriškai ES yra įsipareigojusi priimti visus potencialius pasaulio migrantus, nors grynai fiziškai to niekada nepajėgs padaryti.

Antrasis – prieštaravimas tarp europizacijos revoliucijos pasaulinių siekių, arba užmojų sukurti pasaulį bes sienų, ir objektyvios būtinybės ir kartu nesugebėjimo tinkamai apsaugoti pačios ES sienas.

Trečiasis – prieštaravimas tarp ES deklaruojamos misijos skleisti „europines vertybes“ ir ypač demokratiją, visame pasaulyje, ir akivaizdaus Sąjungai būdingo „demokratijos deficito“, arba tiesiog nedemokratinės jos valdymo būdo ir praktikos. Ketvirtasis – prieštaravimas tarp oficialiai deklaruojamo ES tikslo laiduoti Europos žemyno gerovę ir saugumą ir nesugebėjimo išpildyti šių pažadų.

ES, nors ir būdama didžiausias pasaulio ūkis, apskritai yra nekonkurencinga ir smunkanti ekonomika, kuri ne tik nepajėgia užtikrinti visuotinės gerovės, bet, priešingai, joje irsta pokariu susiklostęs gerovės valstybės modelis. Lygiai taip pat darosi vis labiau poblemiškos žadėtos taikos perspektyvos. Ir dėl to kalta ne tik pokarinį geopolitinį stabilumą bei saugumo architektūrą vis drąsiau griaunančios Rusijos agresyvi užsieno politika. Prie žemyno destablizavimo prisidėjo ir pati ES, kuri, pamėginusi įtraukti Ukrainą į savąją geopolitinę erdvę, nepasirūpino ir nesugebėjo suteikti šiai šaliai absoliučiai būtinų karinio saugumo garantijų.

Šie prieštaravimai yra iš tiesų fundamentalūs ir liudija gelminę ES krizę, virstančią egzistenciniu visos Europos išgyvenimo ir išlikimo klausimu. Atsakas į šią krizę yra praktiškai visose ES šalyse pabudęs tautų savisaugos instinktas. Tai, kas šiuo metu vyksta daugumoje Sąjungos šalių, galima nusakyti trumpai – prasideda tautų pavasaris. Atsakas į ES vykstančius šalių ištautinimo ir išvalstybinimo procesus yra atgimstanti ir stiprėjanti šių šalių gyventojų tautinė ir valstybinė savimonė. Visa tai be galo primena Sovietų Sąjungoje „pertvarkos“ laikotarpiu vykusius tautinio atgimimo procesus ir juos politiškai įkūnijusius nacionalinio išsivadavimo sąjūdžius. Višegrado šalyse, pirmiausia Lenkijoje ir Vengrijoje, šis atgimimas jau persikėlė į valstybinės politikos lygmenį.

Tai neturėtų stebinti: Lenkijoje tautinio atgimimo sąjūdžiui vadovauja nuosekliausiai ir ryžtingiausiai su buvusiu komunistiniu režimu kovoję politikos veikėjai, o Vengrija apskritai buvo pirmoji komunistinio bloko šalis, pamėginusi atviro sukilimo keliu ištrūkti iš Sovietų Sąjungos dominuojamos ir kontroliuojamos geopolitinės erdvės. Vakarų Europoje panašių permainų tiesiogine politine išraiška tapo Didžiosios Britanijos piliečių referendumas dėl išstojimo iš ES.

Į šias permainas oficialiu ES lygmeniu reaguojama daugiaprasmiškai ir prieštaringai. Viena vertus, oficialiojoje propagandoje toliau skleidžiamas mitas, kad ES šalyse stiprėja „antieuropinės“ nuotaikos. Sąmoningai nutylima, kad priešinimasis iš pat pradžių ydingam ir galiausiai moraliai ir politiškai žlugusiam ligšioliniam ES integracijos modeliui savaime ne tik neliudija antieuropinių nuostatų, bet, priešingai, gali būti laikomas mėginimu išgelbėti beatodairiškai ir beprasmiškai naikinamą žemyną ir sukurti prielaidas atgimti vieningos Europos idėjai, kuri šiuo metu yra smarkiai diskredituota.  Atsinaujinusi ir atgimusi Europa turėtų būti Europos tėvų išsvajota laisvų tautų ir suverenių valstybių demokratinė sąjunga, galinti pakeisti siekiamą sukurti sunkiai įsivaizduojamą grynai „funkcinę“ ir neabejotinai nedemokratišką federaciją.

Permainų ES siekiančius sąjūdžius ir politines jėgas iš inercijos mėginama toliau marginalizuoti klijuojant jiems „autoritarinio populizmo“, „radikalios dešinės“, „ksenofobijos“, „radikalaus nacionalizmo“ ir kitas ideologiškai smerkiančias etiketes, kurios iš esmės niekuo nesiskiria nuo Sovietų Sąjungoje naudotų panašių etikečių. Lietuvos nepriklausomybę atkūręs Sąjūdis taip pat sovietinių ideologų ir propagandininkų buvo vadinamas „nacionalistinių ekstremistų ir radikalų“ sambūriu ir greičiausiai būtų šitaip vadinamas ir dabar, nes jo ir šiuo metu ES stiprėjančių tariamai „radikalių nacionalistinių“ ir „autoritarinių populistinių“ jėgų tikslai ir siekiai labai panašūs.

Antra vertus, praktinės politikos plotmėje faktiškai jau pripažįstami ir pradedami įgyvendinti oficialiai vis dar smerkiamų „radikalių“ jėgų reikalavimai. Net iš pradžių aršiai Vengriją kritikavusios šalys taip pat galiausiai ėmėsi saugoti savo sienas, o vizito į Afriką metu Angela Merkel stengėsi įtikinti šio regiono vyriausybes ir gyventojus, kad  ES galimybės „svetingai“ priimti migrantus taip pat nėra bekraštės ir jau išsemtos.

Kuo galiausiai baigsis šis blaškymasis, galima tik spėlioti. Bratislavoje įvykusiame ES viršūnių susitikime buvo paskelbtas įsipareigojimas per keletą mėnesių parengti patrauklią ir įkvėpiančią Sąjungos ateities viziją reiškia viena iš dviejų. Arba bus paskelbta ES esminės „pertvarkos“ programa, arba bus apsiribota nieko iš pagrindų nekeičiančių dalinių ir smulkių reformų paketu. Pirmuoju atveju vieningos Europos idėja atgimtų ir lauktų ilgas ir sunkus sveikais pagrindais vykdomos integracijos kelias. Antruoju atveju ES merdėtų toliau ir galiausiai prasidėtų valstybių išsivaikščiojimas su nenuspėjamais padariniais viso žemyno ateičiai.

Į gyvybiškai svarbų klausimą, kaip turi elgtis ir ką privalo daryti Lietuva šioje situacijoje, kol kas atsakyti vengiama. Apskritai šiuo atžvilgiu Lietuva tebėra gūdus ES užkampis. Jos valdančiojo sluoksnio elgesys smarkiai primena sovietinių pirmtakų laikyseną gorbačiovinės „pertvarkos“ metu – tyliai stebėta, kas vyksta Maskvoje ir laukta, kaip toliau rutuliosis įvykiai.

Mūsų dienomis nesiryžtama prisijungti prie Višegrado šalių iniciatyvų atnaujinti ES ir iš inercijos laikomasi įsikibus oficialiosios Briuselio viršūnių linijos. Tai nėra toliaregiška ir drąsi, Lietuvos ilgalaikius interesus atitinkanti politika. Juk turint omenyje šalies geopolitinę ir saugumo padėtį akivaizdu, kad tikėtino ES žlugimo padariniai Lietuvai būtų ypač sunkūs ir nepalyginti liūdnesni negu Vakarų Europos ar net kur kas stipresnėms ir saugesnėms Višegrado valstybėms. Tad atrodytų, jog dera šlietis prie jų ir visokeriopai remti pastangas išgelbėti – tai reiškia iš esmės ir ryžtingai keisti – beviltiškai įstrigusį ir atsidūrusį lemtingoje kryžkelėje Europos vienijimo projektą.

Tačiau norint žengti tokį žingsnį reikia šiek tiek drąsos ir ryžto pasakyti tai, kas galbūt nepatiktų ES į egzistencinę krizę atvedusių didžiųjų valstybių lyderiams ir Briuselio politinėms ir biurokratinėms viršūnėms. Tai padaryti nelengva. Todėl kaip ir lemtingais 1939-1940 m. ar sovietinės „pertvarkos“ laikotarpiu pasyviai ir nežinia ko lūkuriuojama. Turbūt vis laukiama Godo…

Informacijos šaltinis – propatria.lt portalas.

2016.10.21; 19:06

2016 m. pradžioje susikūręs Vilniaus forumas parengė ir paskelbė Rinkėjo vadovą 2016 metų Seimo rinkimams.

Jame apžvelgtos rinkimuose dalyvaujančių partijų programinės nuostatos, lyderių pasisakymai ir ankstesni balsavimai svarbiausiais tautos ir valstybės išlikimui politiniais klausimais. 

Rinkėjo vadovas pagrįstas pamatiniais Vilniaus forumo vertybiniais principais, derinamais su kvalifikuota politine filosofine ir moksline partijų rinkiminių programų analize. Ją atliko profesionalūs filosofai ir politologai. Programų analizė atlikta remiantis profesoriaus Vytauto Radžvilo parengtu Lietuvos postkomunistinės transformacijos ypatumus aiškinančiu teoriniu modeliu.

Rinkėjo vadove išskirta 12 skirtingų sričių klausimų, pagal kuriuos ir vertinama partijų pozicija. Šie klausimai: 

  1. Ar programoje keliamas nykstančio suverenumo ir ES federacijos kūrimo grėsmės klausimas?
  2. Ar prieštaraujama masinės dvigubos pilietybės įteisinimui?
  3. Ar pripažįstama, kad demokratija Lietuvoje yra fasadinė, ir siūlomos konkrečios reformos tam pakeisti?
  4. Ar pritariama iš vyro ir moters santuokos kylančios šeimos sampratai ir atmetama genderizmo ideologija?
  5. Ar keliamas tikslas ugdyti išsilavinusį Lietuvos pilietį, o ne vien darbo rinkos dalyvį?
  6. Ar keliamas tikslas pakeisti aukštojo mokslo finansavimą, užtikrinant visiems vienodai pagal pasirengimą prieinamą mokslą?
  7. Ar pripažįstama būtinybė išsaugoti ir stiprinti krikščioniškąja civilizacija grįstą unikalią tautinę kultūrą ir aiškiai atmetamas multikultūralizmas?
  8. Ar pripažįstama būtinybė išsaugoti valstybinės kalbos statusą, atmetami dvikalbystės reikalavimai?
  9. Ar keliamas tikslas didinti visuomenės solidarumą, naikinant esamą regresinę mokesčių sistemą?
  10. Ar priešinamasi Seimo priimtam ir Prezidentės vetuotam Vyriausybės parengtam darbo kodeksui?
  11. Ar priešinamasi ES vykdomai nelegalių migrantų priėmimo ir dalinimosi tarp šalių narių politikai?
  12. Ar reiškiama parama Ukrainai gynyboje prieš Rusijos agresiją ir palaikoma Lietuvos narystė NATO?

Partijų pozicijos šiais klausimais išdėstytos analizę apibendrinančioje lentelėje. Jei programoje nėra pateikiamas atsakymas, o partijos veiksmai prieštarauja deklaruojamoms nuostatoms, žymimas brūkšnys. Jei partijos veiksmai prieštarauja deklaruojamoms nuostatoms, vertinama pagal veiksmus. Vilniaus forumas neteikia rekomendacijų, už kurias partijas ar kandidatus balsuoti. Šis sprendimas paliekamas rinkėjams, tačiau pateikta susisteminta medžiaga leidžia neskaitant ilgų ir aptakių programų susipažinti su partijų nuostatomis svarbiausiais klausimais.

Nors Vilniaus forumas įsitikinęs, kad svarbiausi yra pirmas ir paskutinis šio sąrašo klausimai, kiekvienas pilietis pats sprendžia, kurios partijų pozicijos jam svarbiausios ir galiausiai nulems jo pasirinkimą. 

Pagrindinė analizės išvada – iš esmės vienoda daugelio tariamai skirtingų partijų pozicija svarbiausiais valstybės gyvenimo klausimais. Kaip teigia prof. V. Radžvilas, „iš analizės matyti, kad visos partijos mąsto sovietiškai ta prasme, jog jų vadų ir kandidatų sąmonėje Lietuva – lietuvių tauta ir valstybė – jau neegzistuoja, su Lietuvos išnykimu susitaikyta, politiniam sluoksniui net nebekyla mintis, kad gal dar yra prasmė ją išsaugoti ir gelbėti.

Šį moralinį ir politinį paralyžių papildo neįtikėtinas intelektualinis bejėgiškumas. Drįsčiau teigti, kad tokio moralinio pakrikimo ir intelektualinio sąstingio nebuvo net vėlyvuoju sovietmečiu, Leonido Brežnevo valdymo pabaigoje“.

Informacijos šaltinis – propatria.lt.

2016.09.26; 05:22

Dr. Algimantas Liekis

Tad ir iš tarpukario Lietuvos į užsienio šalis buvo emigravę dešimtimis kartų mažiau, negu per tą patį laiką iš mūsų, Kovo 11 – osios Lietuvos.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: istorikas Algimantas Liekis.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: istorikas Algimantas Liekis.

Kai žmogus teturi tik savo „dvi rankas ir galvą“, jis ir veržiasi ten, kur gali tomis rankomis ir galva daugiau užsidirbti. Tačiau mūsų ir pramoninkai, jų organizacijos elgiasi kaip lietuvių Tautos ir nepriklausomos Lietuvos priešai – vietoje sprendę, kad kuo mažiau žmonių bėgtų užsienin, įtraukus juos į savo įmonių valdymą, kviečiasi darban svetimšalius.

Tarsi tik emigracijai rengia specialistus ir beveik visos Lietuvos aukštosios mokyklos, akcentuodamos studijų  ir tyrimo programose tik užsienio kapitalistų poreikius. Ir daug studentų mokosi irgi tik planuodami, kur, kokioje šalyje jie baigę mokslus  galėtų daugiausiai uždirbti.

Mažytė Lietuva vis labiau tampa aukščiausio išsilavinimo specialistų tiekėja didžiųjų valstybių kapitalistų monopolijoms.

Dabartinė švietimo, studijų, mokslo sistema puikiausias pavyzdys, kaip ir neokupuota, neaneksuota valstybė gali tapti savo pačios ateities duobkase. Lietuvybės duobkasių pagalbininke yra ir visa mokymo, studijų, mokslo vertinimo sistema.

Pasaulis kuriamas, tobulinamas ne planuojamais, o konkrečiais dabais – suradus geresnius sprendimus, sukūrus naujas teorijas, tobulesnius įrenginius ar pan. Kitaip sakant, žengiant naują žingsnį nuo tos vietos, kurioje stovėta.  

Beveik iki 1980 m. ne tik TSRS, bet ir daugelio kitų valstybių studijų ir mokslo institucijos savo darbuotojus vertino pagal konkrečius pedagoginio ar mokslo tiriamojo darbo rezultatus, o ne pagal tai, kokiame leidinyje jie  paskelbė savo rašinėlį. Vasario 16-osios Lietuvoje mokslo laipsnius ir vardus pripažindavo fakultetų tarybos, tik reikalaujant, kad apie surastus sprendimus būtų paskelbta lietuviškuose leidiniuose, taptų žinomais Lietuvos žmonėms, praturtintų ir lietuvišką terminologiją.

Okupuotoje Lietuvoje iki 1975 m., kol TSKP CK paskelbė rusų kalbą ir kaip „mokslo kalbą“, iki tol „mokslinėmis publikacijomis“ pripažindavo straipsnius, išspausdintus „Mokslo ir technikos“, „Mokslo ir gyvenimo“ ir kituose Lietuvos žurnaluose, įvardinamais populiariais. Tik patys redaktoriai tuos mokslo straipsnius spausdindavo gerokai smulkesniu šriftu, nes manyta, kad jų niekas, išskyrus pačius autorius, ir neskaito.

Lietuvos mokslas: savas ir svetimas
Lietuvos mokslas: savas ir svetimas

Tačiau nuo tada vis labiau TSRS imta piršti nuomonę, kad „mokslinė publikacija“ gali būti vadinama tiktai ta, kuri išspausdinta specialiame, nors ir neskaitomame, „moksliniame“ žurnale ir dar rusų kalba. Nors, žinoma, ir visų tų vadinamų mokslo žurnalų tiražai buvo menkučiai, o turiniai – standartiniai. Neretai užtekdavo žinoti ir keletos šimtų žodžių, kad parašius “mokslinį straipsnį” ir užsienio kalba.

1990 m. atkuriant nepriklausomą Lietuvą, ir po to, daug lietuvių  mokslininkų svajojo, kad nepriklausomoje Lietuvoje lietuvių kalba pagaliau vėl bus ir mokslo kalba ir lietuviški mokslo straipsniai ir lietuviškai parašytos monografijos bus vertinamos tik  pagal savo idėjų ir rezultatų reikšmingumą Lietuvos ir visuomenės pažangai.

Tačiau tai lyg palankiai vyko iki 2003 – 2005 m. , iki atsivėrus Lietuvai į ES durims. Ypač nuo tada Lietuvos mokslo, studijų valdininkai  dar iš okupacijos metų įpratę būti klusniais Kremliaus  vykdytojais, dabar savo nuolankumą ėmė demonstruoti Briuseliui, griebėsi įgyvendinti  ir minėtąjį “tarptautiškumą”, aiškindami kaip ir sovietmety, kad lietuviški rašinai taip ir liks nežinomi pasauliui, kad “vieningoje” Europoje patriotiška tik angliškai ar vokiškai kalbėti ir tomis kalbomis skelbti ir mokslo darbus. Ir mokslo, ir studijų valdininkai iš viso “moksliniais” ėmė pripažinti daugiausia tik  anglų kalba parašytus ir “tarptautiniuose leidiniuose” išspausdintus straipsnius. Girdi, tik tai parodą tų straipsnių autorių tyrimų “tarptautinį” lygmenį, jų atitikimą “tarptautinians standartams”.

Bet mokslas – tai kūryba, tai naujas iki tol dar nežengtas žingsnis pažinime. Vadinasi, reikalavimu siekti „tarptautinio“ lygmens, „tarptautinių standartų“ lyg ir užkertamas kelias siekti tikro mokslo. Mokslas yra ar ne, ar tik plagiatas, kitų „standartinių“ sprendimų pakartojimas. Įdomu, kaip reaguotų rašytojai, dailininkai, skulptoriai, jeigu iš jų imtų reikalauti kurti „standartus atitinkančius“ kūrinius, jei jų kūriniai būtų vertinami pagal autorių  „standartinius“ straipsnius, paskelbtus spaudoje.

Bet daugelis mūsų, nepriklausomos Lietuvos  studijų ir mokslo valdininkų iš veltėdžiavimo ir sugalvojo kaip ir sovietmetyje socialistinio lenktyniavimo organizatoriai, studijose ir moksle spartuoliams  nustatyti, įvesti “tarptautškumo”ir vieną svarbiausių jame – straipsnių skaičiaus tarptautinių “duomenų bazių” leidiniuose rodiklį. Įdomu, kas būtų, jeigu, sakysime,  žemdirbius vertintume ne pagal išaugintas bulves, morkas, primelžtą pieną, o  pagal išspausdintus apie tuos ir kitus produktus bukletų ar nuotraukų kiekį ir spalvingumą.

Bet mūsų Lietuvoje apie studijų, mokslo rezultatus sprendžiama tik pagal paskelbtų pirmiausia angliškai straipsnių skaičių valdininkų nurodytuose leidiniuose. Rimti  mokslininkai – kūrėjai  tokią vertinimo sistemą ir laiko pražūtinga ir pačiam mokslui, tikriems jo kūrėjams. Tas pats pasakytina ir apie reikalavimus spausdinti valdininkų nurodytose tariamai  „prestižinėse tarptautinėse leidyklose”.

Gal ir būtų galima su tuo sutikti, jei kalbėtume apie „prestižinę“ mokslo instituciją. Bet kalbėti apie leidyklą, kuri atlieka tik techninį rašinių parengimą spaudai darbą, gali tik neišmanėliai. Nėra pasaulyje leidyklos, kuri nesutiktų išleisti bet kokios knygos ar kito leidinio, jeigu tik už tai gerai sumokama.

Lietuvoje mokslo valdininkai aukščiausiai vertina  straipsnius, skelbiamus Niujorke esamos Dovydo Thompsono “uabo” leidinių “duomenų bazėje”, bet kad tos kaip ir kitų panašių firmų verteivos įtrauktų į savo sąrašus, reikia sumokėti nemažus pinigus. Bet, kaip sakoma, mokslas nepigus dalykas. Tačiau kaip ir to Dovydo Thompsono firma smarkiai susirūpino, kai 2015 m., palyginant su ankstesniais metais, jos  gaunamas pelnas sumažėjo nuo 4- 5  iki 2,5 mlrd. dolerių. Tada vėl buvo sustiprinta propaganda – “siekti didesnio mokslingumo”, skelbiant mokslo darbus jos “duomenų bazėse”.

Tik nepateikė nė vieno argumento, kiek iš to naudos mokslui, autoriams ar pramoninkams, visuomenei, jau nekalbant apie Lietuvos valstybę.

Kita vertus, Lietuvos mokslo ir studijų valdininkija, reikalaudama iš tyrėjų – autorių skelbti savo rašinius tik jos nurodytuose leidiniuose, kad atliekami tyrimai būtų pripažįstami „moksliniais”, šiurkščiai pažeidžia tiek autorių, tiek žmogaus ir piliečio, laisvosios rinkos įstatymus, iškreipia mokslo esmę, tarsi jo rezultatų  svarba priklausytų tik nuo leidinio, kuriame paskelbti.

Bet kas suteikė teisę nurodytom ir kitokioms užsienio biznierių firmoms vertinti, kokie kitų valstybių leidiniai ar straipsniai yra  „moksliniai“, kokie ne? Nepasisekė rasti tarptautinių institucijų aktų, pagal kuriuos jos galėtų prisiimti mokslo dievų funkcijas.

Minėtos ir panašios firmos dažniausiai buvo suorganizuotos JAV ir kai kurių kitų valstybių žvalgybos institucijų dar „šaltojo karo” metais, kad sektų ir kauptų duomenis apie „socialistinio lagerio” studijų ir mokslo institucijas, jų atliekamus tyrimus ir pasiektus mokslo rezultatus. Tų duomenų kaupimas tada nepigiai atsieidavo JAV ir kitų valstybių biudžetams. Dabar  patys laisvų valstybių, kaip ir Lietuvos, atstovai, teikia jiems visų kadaise buvusių ir slapčiausių tyrimų duomenis ir dar užmoka, kad įsirašytų į  savo „duomenų bazes“, nors kitiems už teisę susipažinti tenka vėl pakloti nemažus pinigus.

Lietuvoje tik keletas institucijų turi prieigą prie tų  „duomenų bazių“. Be to, kadangi visa ten rašoma tik anglų kalba, tad ir ne kiekvienas gali gerai suprasti dažniausiai labai sudėtingai – „moksliškai“ parašytų tekstų.

Nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad, pavyzdžiui, Lietuvoje kas būtų pasinaudoję tomis „duomenų bazėmis“ spręsdamas vieną ar kitą problemą. Daugeliu atvejų panaudoja tik kaip nuorodą “mokslų spartuoliai” – rašytojai, kurkdami straipsnius į tas “bazes”. Bet kol ir rimtų tyrėjų straipsnis paskelbiamas, neretai jau būna praėję treji ar daugiau metų. Tad dažniausiai iš tų „duomenų bazių“ „naudos“ galėtų turėti bent mokslo istorikai, bibliotekininkai, na, žinoma, ir mokslo valdininkai, kurie ir mokslą nori vertinti tik jiems suprantamais “daugiau” ar “mažiau” akivaizdžiais skaičiais.

Lietuvos valdžia prievartaudama dėstytojus ir mokslininkus skelbti straipsnius nurodytose tarptautinėse „duomenų bazėse“, praktiškai skurdina  autorius ir mokslo institucijas, žudo lietuvių kalbą,  smaugia tautiškumą. Pagal tokių straipsnių skaičių lenktyniauti su JAV, Anglijos, Vokietijos studijų ar mokslo institucijomis – nerimta, nes beveik neįmanoma rasti nei JAV, nei Anglijos ar Vokietijos aukštosios mokyklos, kurių leidiniai nebūtų įrašyti į minėtų  firmų kontroliuojamas „duomenų bazes“.

Be to, ten “tarptautiškumą” garantuoja jau ir tai, kad rašoma ir skelbiama tik anglų ar vokiečių kalba. Bet nežinoma, kad kokioje nors ir  ES šalyje, siekant geresnių “tarptautiškumo”rodiklių, būtų bent kokį dalyką imta dėstyti lietuvių kalba. Beje, tarp pirmųjų iš Baltijos šalių, suvokusių viso to žaidimo esmę, buvo estų mokslininkai, iš pat pradžių nepagailėję pinigų, kad jų pačių leidiniai būtų įtraukti į tas „tarptautinių duomenų” bazes. Tad neretai jie ir atsiduria tarp pirmaujančiųjų pagal straipsnių skaičius tose „duomenų bazėse“.

Beje, beveik neskatinama mokslininkų rašyti monografijų. Tik apie straipsnius kalbama ir beveik visose  mokslą ir studijas vertinimo  instrukcijose. O vertinama ne tiek pagal išspręstas ar sprendžiamas problemas, ne pag kas naujo atrasta, pasiekta, o tik pagal straipsnių skaičių. Pagal jį pripažįstami ir beveik visi nauji mokslo ir pedagoginiai vardai. Tad gal ir teisūs tie, kuris sako, kad dar tokio mokslo ir studijų ir jų rezultatų numenkinimo, tokio mokslo subiurokratinimo nėra buvę istorijoje, kaip šiandieninėje Lietuvoje – svarbiausia ne mokslo rezultatai, o atspausdintų straipsnelių skaičius užsienio biznierių “duomenų  bazėse”.

Tą patį galima pasakyti ir apie studijų ir mokslo institucijų kitą vertinimą „tarptautiniu mastu“ –  citavimo indeksą. Pagal mokslo valdininkų nuostatas geresnis tas mokslininkas, kuris daugiau kartų  cituojamas „tarptautinių duomenų bazių“ leidiniuose. O tai tas pat, kaip ir su pačiais straipsniais. Jei reikalaujama – būna. Neatsitiktinai, vartant įvairių šalių „duomenų bazių“ leidinius, galima aptikti vis tų pačių autorių ir vis apie tą patį rašomų, tik skirtingais pavadinimais, straipsnių, kurių autoriai neretai ir  patys save ar draugus cituoja.

Kita vertus, pats citavimo  dažnis nerodo cituojamojo straipsnio ar kito leidinio minties naujumo,  originalumo, nes cituojami dažniausiai tie, kurių idėjos nepasitvirtino, bet tuo iškeliant savo darbų reikšmę; cituojama ir pataikaujant – ypač diktatūros  šalyse. TSRS okupacijos metais net akušerijos mokslininkai savo straipsniuose neišsiversdavo be vadinamųjų marksizmo-leninizmo klasikų ar valdžios vadų citatų.

Tikriems, naujiems mokslo kelių tiesėjams dažniausiai iš viso nereikia citatų. Tikras mokslas, kaip sakyta, tai naujas žingsnis pažinime. Apskritai mokslo ir jo institucijų vertinimas pagal skelbtus straipsnius „duomenų bazėse“, citavimą – tai tas pats, kaip vertinti ne tikrąjį mokslą, o tik straipsnių autorių  sugebėjimus vaidinti mokslinikų vaidmenį.

„Tarptautiškumas“, kaip ir vertinimas pagal straipsnius tarptautinėse “duomenų bazėse”, “citavimo indeksus” iš esmės neatspindi nei studijų, nei atliekamų mokslo darbų svarbos ir kokybės ir yra tik politikų – globalistų ir mokslo biurokratų  išmislas.

Tas pat pasakytina ir apie svetimšalių mokslo ir studijų institucijų steigimą Lietuvoje. Jeigu kurioje šalyje veikia iš tikro ypatingai veiksminga studijų ar mokslo tiriamojo darbo sistema, kodėl neįkūrus jos filialo Lietuvoje, bet lietuviško. Įkurtojo, kaip Balstogės universiteto filialo veikla, labiau atspindi buvusių okupantų užmačias, tampa kliūtimi Lietuvos lenkų integracijai, o kartu trukdo ir nepriklausomos Lietuvos valstybingumo stiprinimui.

Ir iš viso „tarptautiškumo“ skatinimas tik mažiausiose Europos valstybių  aukštosiose mokyklose ir moksle pražūtingas tų valstybių tautų savimonei. Juk, pavyzdžiui, ir lietuvių broliai prūsai sugermanėjo, kaip ir LDK ir lenkų okupacijos Rytų Lietuvoje metais   didelė dalis lietuvių sulenkėjo, kai švietime, studijose,  moksle, bažnyčiose imta vartoti atėjūnų lenkų, kaip ir Mažojoje Lietuvoje, – vokiečių kalbas.

Liūdniausia, kad  beveik 500 m. mūsų mokslo ir studijų istorijoje, tik  tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje (1918 – 1940m.) ir Nepriklausomybės atkūrimo metais (1988 – 2004 m.) lietuvių studijų ir mokslo elitas, jų institucijose buvo rūpinamąsi lietuvybės, tautiškumo ir nepriklausomos Lietuvos stiprinimu. Tad neatsitiktinai, matyt, ir šiandieną kai kas juokais ar net rimtai sako, kad teisus buvo bolševikų vadas Leninas rašęs, kad inteligentija tik trumpai pajėgia būti revoliucinga, o po to vėl palaipsniui pasiduoda  valdžios valiai, net užmiršdama neseniai skelbtus savo šūkius.

Ir tai suprantama, nes daugelis inteligentų – tai kūrėjai, naujų kelių ieškotojai ir ta kūryba, ieškojimas neretam atrodo svarbiau, kaip rūpinimasis valdžia,  rinkimais, politika ir jos įgyvendinimu. Tad ir neatsitiktinai ir po Kovo 11 – osios pergalės, ir kūrybingieji lietuviai inteligentai sparčiai ėmė trauktis iš valdžios, užleisdami vietas tik “politikams”.

Tačiau jei tarpukario nepriklausomai Lietuvai tai neturėjo ženklesnės reikšmės – Lietuva bent formaliai nepriklausė jokioms sąjungoms ir valdžia vykdė tik lietuvišką, tautinę politiką (tame tarpe ir švietime, studijose, moksle), tai dabar, bijodama, kad kas nepapriekaištautų dėl tautiškumo ar pan., neretai nežinantys istorijos, neturintys patriotiškumo   valdžion prasibrovę karjeristai, rūpindamiesi tik savo ar savo klano tik šiandienos interesais, gali priimti ir pražūtingiausius lietuvių Tautos nepriklausomai Lietuvos valstybei nutarimus, keliaklupščiauti visokiems “kitokiems” vietoje juos ėmus auklėti ar gydyti.

Ir priima, kaip organizuojant naują “socialistinį lenktyniavimą” – dėl didesnio “tarptautiškumo”, studijų ir mokslo užsienio kalbomis, “įsijungimo” į “vieningą erdvę” ir pan. Tačiau ES – tai lygiapartnerių valstybių sąjunga. Ir lietuvių kalba turi būti visur taip pat vertinama, kaip ir anglų, vokiečių, prancūzų ar kitų (kaip ją vartos kiti, jei patys, savo valstybėje, savose studijų ir mokslo institucijose lietuvių kalbą ignoruoja). Tad ir vykstantis Lietuvos, jos mokslo ir studijų “suanglinimas” – tai tik Lietuvos valdžios, elito sunkios ligos – impotencijos, abejingumo lietuvių Tautai ir jos sukurtai nepriklausomai valstybei simptomas.

Istorija patvirtina, kad okupantai lengviausiai pergalę pasiekia ištrindami tautinę savimonę ir valstybinio  savarankiškumo svarbos suvokimą. Bet liūdniausia, kad šiandieną mūsų, lietuvių  Tauta jau pati  eina savžudybėn, pasitikėdama savo išaugintais globalistiniais valdininkais, apžlibintais Dolerio ir jo sūnaus Euro visagalybės blizgesio. Tačiau visos buvusios sąjungos iširdavo, pranykdavo, o su jomis ir nemažai tautų bei jų valstybių amžiams išnyko, kurios  nesirūpino pasinaudoti tos sąjungos “pliusais” – sustiprinti  savo kalbai, kultūrai, pamatus  savarankiškam valstybingumui.

Ir mūsų, lietuvių Tauta išnyks, jei taip ir toliau taip emigruos, ieškodama kur geriau gyventi, jei taip aklai stengsis įsilieti  į “vieningos Europos” tautų šeimą – suanglės  ar sugermanės, jei ir toliau taip sparčiai praras savo tautinę savimonę, norą kovoti ir dirbti dėl savo, lietuviškos  žemės, norą būti istorijos kūrėja, jei toliau taip sparčiai perims stebėtojos, nuolankios vykdytojos vaidmenį.  Ir jos,  kaip ir mirusio žmogaus, jau niekas niekada nebeprikels.

Maža paguoda ėriukui, jeigu  jis sužino, kad jį suės  ne meška, bet  liūtas ar  sudraskys erelis.

(Pabaiga)

2016.07.06; 08:56

Vytautas Visockas

Gegužės 7 d. Mokslų akademijos salėje įvyko Vilniaus forumo surengta konferencija „Justino Marcinkevičiaus nuvainikavimas: kovos su „tarybine lietuvybe“ istorinis kontekstas ir politinė prasmė“.

Keistokas pavadinimas, nes niekas nebandė poeto „nuvainikuoti“, atvirkščiai – Valentinas Sventickas, Laisvūnas Šopauskas, Vytautas Rubavičius, Rasa Čepaitienė, Vytautas Radžvilas – jį gynė. Vieni daugiau, kiti mažiau.

Vilniaus forumo akimirkos
Linas V.Medelis

Salė buvo pilna „įvairaus amžiaus jaunimo“, kaip susirinkusiuosius pavadino Romas Pakalnis. Po šių jo žodžių salė nusišypsojo. Tada Pakalnis paaiškino: jaunas gali būti ir senas žmogus, jeigu jam rūpi tautos ir valstybės likimas. Maždaug taip pasakė.

Paskui ekrane matėme 1988 m. rugpjūčio 23-osios mitingą Vilniaus Vingio parke, klausėmės istorinės poeto Justino Marcinkevičiaus kalbos (kaip Hitleris ir Stalinas vyną pavertė krauju). Plojome atsistoję. Turbūt dauguma susirinkimo dalyvių tada plojo ir Vingio parke, ir aš ten buvau. Didingas mitingas įvyko, didinga kalba, didis mūsų tautos poetas Justinas Marcinkevičius, kurį ginti čia ir susirinkome. Ne nuo okupantų, nuo savų, kurių tada turbūt nebuvo Vingio parke, o paskui – Baltijos kelyje. Nuo jaunų, kitaip išauklėtų, Sąjūdžio vertybes pamynusių, tautos ir valstybės likimą kitaip suprantančių, gal net jam abejingų.

Kadangi neturiu minėtų intelektualų pranešimų, o rezoliucijas „Dėl tautos ir valstybės išsaugojimo“ ir „Dėl Lietuvos kultūros ir švietimo būklės“ turiu, jas ir skelbiame.

Kaip sakoma, jums leidus, vieną kitą pastabą apie jas pasakysiu ir aš.

Ką čia bepridėsi – išmintingos, susirūpinimą tautos ir valstybės likimu persunktos rezoliucijos. Man patinka, kad jų autoriai nekvestionuoja Lietuvos priklausomybės Vakarų pasaulio geopolitinei ir civilizacinei erdvei.

Vytautas Sinica
Centre – Politologas Vytautas Sinica

Bėda ta, kad  „Lietuvos valdantieji sluoksniai išlaikė pokolonijinę savimonę ir šiandien pirmiausia vadovaujasi ne tautos ir valstybės, o ES elito bei siaurais partinių ir verslo grupuočių interesais. Todėl jie nesunkiai susitaiko su tautos ir nacionalinės valstybės išnykimo perspektyva“. Europinę multikultūrinę „vienovę įvairovėje“ vadina utopija, pagrįstai kritikuoja „Globalios Lietuvos“ programą, valstybės pažangos strategiją „Lietuva 2030“, Vyriausybės paskelbtą „Lietuvos šimtmečio jubiliejaus šventės koncepciją“.

Man patinka, kad rezoliucijos autoriai mano, jog „būtina sukurti ir įtvirtinti ne į globaliąją kosmopolitinę utopiją vedančią, bet iš tiesų konstruktyvią ir Lietuvos kaip suverenios valstybės išlikimą Europos Sąjungoje užtikrinti galinčią jos ateities viziją. Todėl kreipiamės į šalies visuomenę ir kviečiame reikalauti iš valdančiųjų, kad būtų valstybiniu lygmeniu atsisakyta pražūtingos, pačią Lietuvos būtį neigiančios globalios jos plėtros vizijos ir imtasi skubiai kurti lietuviškosios nacionalinės tapatybės išsaugojimo uždavinius formuluojančią valstybės raidos strategiją“.

Bet man nepatinka, kad ir šioje, ir daugelyje iki šiol įvykusių konferencijų tik konstatuojama, kaip toli mes nuėjome savinaikos ir saviniekos keliu. Europos tautos bunda, ir stoja ginti savo teisę išlikti istorijos arenoje, o mes tik verkšlename: kokie negeri tie „tarnavimo Maskvos okupaciniam režimui patirtį turintys Lietuvos valdantieji sluoksniai“. „Mes taip pat neturime teisės būti pasyvūs šios kovos stebėtojai“.

Bet esme būtent tokie, ir ne be intelektualų, rašančių geras rezoliucijas, įtakos. Šalies visuomenei jau per gerklę lenda paskelbtos ir į stalčių padėtos rezoliucijos. Mes salėje gražiai pakalbėjome „įvairaus amžiaus jaunimui“, pademonstravome savo iškalbą ir išmintį, o toliau jau ne mūsų – visuomenės – reikalas.

Vilniaus forume

O ta „visuomenė“ iš žurnalisto Juro Jankevičiaus „Klausimėlio“ dar pamanys, kad Vilniaus forumas surengė poeto Justino Marcinkevičiaus nuvainikavimo konferenciją, nes, geriausiu atveju, perskaitys tik renginio pavadinimą.

Norėjau paskelbti literatūros kritiko Valentino Sventicko pranešimą apie Justino Marcinkevičiaus nuvainikavimą. Aš jau pažadėjau, – nemandagiai, arogantiškai burbtelėjo savo vertę žinantis intelektualas. Pažadėjo gal „Metams“, gal „Literatūrai ir menui“, kurių plačioji visuomenė, o ypač plačioji jaunuomenė, neskaito, net nežino apie tokių popierinių leidinių egzistavimą.

Bet juk intelektualui svarbu kas kita: kad jį perskaitytų kitas intelektualas. Ir to užtenka.

Man patiko Laisvūno Šopausko pranešimas. Paprašiau atsiųsti, paskelbtumėm. Šopauskas tebesiunčia. Jo pranešimas, atrodo, iki šiol nepaskelbtas niekur, turbūt vis dar svarstoma – duoti ar neduoti, kam duoti, o kam ne.

afonia_3
Filosofas Vytautas Radžvilas

Man atsiųsti, ko gero, jam nepatarė „Lietuvos sąrašo“ lyderis, iš kurio „konferencijos“ Vilniaus savivaldybėje aš pasišaipiau.

Gal dėl man nežinomų priežasčių nutarta visai neskelbti, užtenka rezoliucijos, kurioje viskas pasakyta. Tiesa, minėtoje rezoliucijoje apie Justiną Marcinkevičių net neužsimenama.

O tais laikais, kai Justinas Marcinkevičius kalbėdavo daugiatūkstantiniuose mitinguose, mes spausdinom, platinom, skaitėm kiekvieną reikšmingesnį žodį apie laisvę, demaskavome, viešinome nuslėptą tautos ir valstybės istoriją.

Todėl ir laimėjome.

Be tokių mitingų, tikrų forumų dabar nieko nelaimėsime. Per daug toli nueita „kryptingu žygiu į aukštesnę, tautinę valstybę peržengiančią būtį“. Jeigu išgelbės, tai tik Europoje kylantis „tautų pavasaris“, patys vieni mes jau vargu ar būsime tokie dideli ir gražūs, kokie buvome Sąjūdžio laikais. Nors viltis miršta paskutinė.

Aš tik paminėjau rezoliuciją „Dėl Lietuvos kultūros ir švietimo būklės“. Kas ir kada šioje srityje iškuops per ketvirtį amžiaus susikaupusias, tautinę mokyklą užgožusias Lietuvos pasaulyje šiukšles!

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

XXX

Rezoliucijos

Dėl tautos ir valstybės išsaugojimo

Lietuvių tautos sukurta Lietuvos valstybė kelis kartus buvo išnykusi iš pasaulio politinio žemėlapio ir vėl atgimdavo. 1990 m. atkūrus Lietuvos Respubliką ir jai 2004 m. tapus visateise transatlantinės ir europinės bendrijos nare puoselėtos viltys, kad lietuvių tauta ir jos valstybingumas pagaliau įgis tvirtas saugumo garantijas ir klestėjimo galimybes.

Vilniaus Forume dalyvavo Vytautas Landsbergis, Bronislovas Genzelis ir Vacys Bagdonavičius

Šios viltys dūžta: Lietuva sutiko nepriklausomybę turėdama 3,7 milijono gyventojų, tačiau dabar jų yra jau mažiau nei 3 milijonai. Per ketvirtį amžiaus dėl masinės emigracijos praradusi beveik ketvirtį gyventojų Lietuva virto viena sparčiausiai nykstančių Europos šalių ir šios grėsmingos tendencijos išlieka. Toks spartus tautos nykimas taikos sąlygomis yra didžiausias visoje valstybės istorijoje. Jis reiškia, kad būdami nepriklausomi ir iš pažiūros saugūs, kaip valstybė ir tauta vėl atsidūrėme  būklėje, vedančioje visiško išnykimo link.

2004 m. Lietuva įstojo į Europos Sąjungą kaip suvereni ir lygiateisė valstybė. Nuo tada faktinės narystės ES sąlygos pakito neatpažįstamai. ES viršnacionalinėms institucijoms nuolat didinant savo galias Lietuva ir kitos valstybės narės palaipsniui praranda didžiają savo suverenumo dalį. Judant ES viršūnių pasirinkta eurofederalistinės raidos kryptimi, artėja momentas, kai iš Lietuvos valstybingumo liks tik formalūs atributai.

Tačiau tikrasis grėsmių šaltinis yra ne būtina Lietuvos priklausomybė Vakarų pasaulio geopolitinei ir civilizacinei erdvei. Didžiausią grėsmę tautos ir valstybei ateičiai kelia tai, kad jų nykimas, panašiai kaip sovietmečiu, ne tik nėra apmąstomas, įvertinamas bei pripažįstamas, bet ir neigiamas ar ignoruojamas fasadiškai besikeičiančių politinių sprendimų priėmėjų.

Tarnavimo Maskvos okupaciniam režimui patirtį turintys Lietuvos valdantieji sluoksniai išlaikė pokolonijinę savimonę ir šiandien pirmiausia vadovaujasi ne tautos ir valstybės, o ES elito bei siaurais partinių ir verslo grupuočių interesais. Todėl jie nesunkiai susitaiko su tautos ir nacionalinės valstybės išnykimo perspektyva. Tokie valdančiųjų priimti dokumentai kaip 2011 m. „Globalios Lietuvos“ programa ir 2012 m. Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2030“ iškalbingai liudija pasirinktą susitaikymo kelią. Jos formuluotė „globali Lietuva“ savo esme yra tik europeizuota sovietinės formuluotės „Lietuva be lietuvių” versija.

Kad ši vizija nėra atsitiktinis nesusipratimas ir ji jau nuosekliai įgyvendinama, akivaizdžiai rodo ir Vyriausybės paskelbta „Lietuvos šimtmečio jubiliejaus šventės koncepcija“. Šioje koncepcijoje sąmoningai nutylima, kad 1918 m. gimusi Lietuvos Respublika buvo XIX a. pabaigoje atgimusios ir gresiančio išnykimo sugebėjusios išvengti lietuvių tautos sukurta valstybė. Joje taip pat neužsimenama, kad šios valstybės paskirtis ir prasmė pirmiausia buvo įtvirtinti jos kūrėjos – lietuvių tautos – lygiavertę padėtį tarp kitų tautų bei laiduoti jos istorinį ir politinį tęstinumą. Ši aukščiausiu politiniu lygmeniu pasiūlyta politiškai išprasminto – išvalstybinto ir ištautinto – valstybės jubiliejaus minėjimo koncepcija tobulai atkartoja ir įkūnija europeizuotą sovietinę Lietuvos istorijos aiškinimo schemą.

Pasak tokios istorijos interpretacijos, Mindaugo sukurta valstybė ir visa Lietuvos istorija buvusi tik kryptingas žygis į aukštesnę, tautinę valstybę peržengiančią būtį. Sovietmečiu šis mėginamas įteigti Lietuvos istorijos „galutinis tikslas“ buvo komunistinė, o atkūrus nepriklausomybę – europinė multikultūrinė „vienovės įvairovėje“ utopija. Tačiau šiandien, gilėjančios ES krizės ir kitų grėsmių kontekste, šios koncepcijos teiginiai apie „europinę Lietuvos ateitį“ aiškiai liudija valdančiųjų nesugebėjimą orientuotis sparčiai kintančioje situacijoje ir prisiimti atsakomybę už tautos ir valstybės likimą.

afonia_4
Laisvūnas Šopauskas

Sparčiai blogėjant demografinei ir geopolitinei šalies padėčiai vadovaujantis šalies valdančiųjų sluoksnių parengta „globalios Lietuvos“ koncepcija darosi iš principo neįmanoma išsaugoti tautą ir valstybę. Todėl lietuvių tautos ir valstybės istorinės ir politinės būties tęstinumas gali būti užtikrintas tik ryžtingai atsisakius šios doktrinos.

Europa yra atsidūrusi kryžkelėje. Multikultūralizmo ideologija įtikėjęs ES elitas naikina tautų ir nacionalinių valstybių Europą. Tai daroma net fizinio ES piliečių saugumo kaina, dirbtinai kuriant sąlygas nekontroliuojamai imigracijai. Kaip atsakas į tai daugelyje ES šalių kyla „tautų pavasaris“, ypač ryškus komunistinę tautų naikinimo patirtį išgyvenusiose Vidurio Rytų Europos valstybėse. Tai teikia vilčių, kad Europos tautos bunda ir stoja ginti savo teisę išlikti istorijos arenoje kaip savitos ir atpažįstamos laisvų žmonių bendrijos. Mes taip pat neturime teisės būti pasyvūs šios kovos stebėtojai.

Būtina sukurti ir įtvirtinti ne į globaliąją kosmopolitinę utopiją vedančią, bet iš tiesų konstruktyvią ir Lietuvos kaip suverenios valstybės išlikimą Europos Sąjungoje užtikrinti galinčią jos ateities viziją. Todėl kreipiamės į šalies visuomenę ir kviečiame reikalauti iš valdančiųjų, kad būtų valstybiniu lygmeniu atsisakyta pražūtingos, pačią Lietuvos būtį neigiančios globalios jos plėtros vizijos ir imtasi skubiai kurti lietuviškosios nacionalinės tapatybės išsaugojimo uždavinius formuluojančią valstybės raidos strategiją.

XXX

Dėl Lietuvos kultūros ir švietimo būklės

Atkūrus Lietuvos valstybę tikėtasi, kad nepriklausomybė užtikrins sąlygas atkurti okupacijų pažeistą tautinę ir valstybinę atmintį bei tapatumą. Šie lūkesčiai neišsipildė. Pirmosios atgimstančio Lietuvos visuomenės ištautinimo ir išvalstybinimo apraiškos piliečių ugdymui svarbiausiose kultūros ir švietimo srityse pasidarė pastebimos jau praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio viduryje. Neatkūrus tautinės ir valstybinės sąmonės, pasiekta narystė ES ir ją sekusi Lisabonos sutartis leido ištautinimo ir išvalstybinimo tendencijoms tapti sistemine valstybės politika.

Kultūra ir švietimas tarpukario Lietuvoje suvokti kaip tautinės ir politinės lietuviškosios savasties formavimo ir stiprinimo įrankiai. Kryptingai ugdytas visapusiškai išsilavinęs ir patriotiškas – sąmoningai savo likimą ir asmeninius gyvenimo siekius su tauta ir valstybe siejantis bei joms dirbti įsipareigojęs pilietis. Tik šios nuostatos leido išsaugoti tautos gyvastį sovietinės okupacijos sąlygomis ir buvo Sąjūdžio pastangų atkurti Lietuvos valstybę pamatas.

Deja, atkūrus Nepriklausomybę šios lietuvybės sampratos atsisakoma, ji sąmoningai diskredituojama ir griaunama. Kaip ir sovietmečiu, tai daroma vykdant Lietuvos išlikimui abejingų ir juo nesuinteresuotų užsienio galios centrų politinę valią. Lietuva yra įtraukta į visose ES šalyse vykdomą ištautinimo ir išvalstybinimo procesą. Nors esama tam tikrų ideologinių ir praktinių skirtumų, šis procesas iš esmės nedaug kuo skiriasi nuo sovietų vykdytos ištautinimo ir išvalstybinimo politikos. Įgyvendinamo europeizacijos projekto tikslas yra sukurti „naująjį europietį“ – išvietintą, nuo savo tautos ir valstybės atsaistytą ir joms neįsipareigojusį, kosmopolitinėmis nuostatomis besivadovaujantį globalios darbo jėgos rinkos dalyvį. Dabartinio europeizuojančio ugdymo siekiamybė yra būtent toks išsilavinimu, profesiniu parengimu ir vertybėmis pritaikytas „lanksčiai“ globalios darbo rinkos poreikius tenkinti individas.

Lietuvos kultūra ir švietimas šiuo metu yra pajungti ugdyti šį naująjį „verslaus“ individo tipą. Ypač neigiamų padarinių sukėlė bendrojo ugdymo mokykloms primesta konkurencija dėl mokinių atnešamų „krepšelių“. Ši konkurencija mokyklas pavertė „švietimo paslaugų“ teikėjomis, o mokinius – „klientais“, tuo galutinai pakirsdama mokytojo autoritetą. Aptarnaujančiu personalu paverstam mokytojui, vietoje visais laikais ir visose visuomenėse pagrįstai rodytos pagarbos, diegiama orumą žlugdanti „pridėtinės vertės nesukuriančios“ profesijos atstovo savimonė.„Krepšeliais“ grįstas finansavimas lėmė galutinį provincijos bendrojo ugdymo mokyklų, kaip vienintelių išlikusių kultūros židinių mažose gyvenvietėse, tinklo žlugimą.

Lietuvos kultūrinė ir politinė savastis, tapatumas ir politinis tęstinumas gali būti išsaugoti tik iš esmės keičiant valstybinės kultūros ir švietimo politikos pamatines nuostatas. Kad ši politika tarnautų tautos ir valstybės išlikimui, būtina pakeisti jos ilgalaikės plėtros kryptį, imantis šių žingsnių:

Būtina sukurti ilagalaikę kultūros ir švietimo raidos strategiją, kurioje būtų įtvirtinta pagrindinė kultūros ir švietimo misija – laiduoti visapusišką asmens ugdymą ir tautos beivalstybės istorinį bei politinį tęstinumą – ir aiškiai įvardyti prioritetiniai kultūros ir švietimo uždaviniai bei valstybės paramos jų įgyvendinimui sąlygos, kriterijai ir formos.

Valstybė turi susigrąžinti atsakomybę už Lietuvos kultūros plėtrą, kuri neoliberalių „reformų“ keliu buvo perduota kultūros su rinkinimo ir kosmopolitinio europeizavimo ideologija besivadovaujančioms ir valstybės vardu veikiančioms privačių asmenų grupėms. Kertinis valstybės kultūros politikos tikslas – sukurti kuo palankesnes sąlygai lietuvių kultūros plėtrai ir sklaidai pasaulyje. Būtina įtvirtinti skaidrią ir atskaitingą kultūros srities plėtojimo, valdymo ir finansavimo tvarką; kultūros srities valdymo institucijas turi sudaryti lietuvių kultūros išlikimu ir plėtra suinteresuoti asmenys. Sprendžiant kultūros finansavimo klausimus prioritetas turi būti teikiamas kvalifikuotai parengtiems ir tautinės kultūros plėtrą skatinantiems projektams.

Siekiant laiduoti tautos ir valstybės istorinį bei politinį tęstinumą, švietimo srityje būtina grįžti prie pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais apleistos tautinės mokyklos koncepcijos. Jos branduolys turi būti ne Lietuvos pasaulyje, bet pasaulio Lietuvoje paradigma, vienintelė leidžianti įveikti Lietuvos mokykloje dėl ilgos sovietizacijos ir europeizacijos įsitvirtinusią nuostatą, kad lietuviai yra „atsilikusi“ tauta, reikalinga „švietėjų“ globos ir turinti suprasti, kad ilgalaikis nepriklausomybės išsaugojimas yra „naivi neįgyvendinama svajonė“.

Atgaivinti ir praktiškai įgyvendinti tautinę mokyklą įmanoma tik atkūrus mokytojo autoritetą. Tam būtina atsisakyti dviejų mokytojo autoritetą žlugdančios neoliberaliosios ideologijos dogmų – nuostatos, kad mokykla yra tik „švietimo paslaugas“ teikianti „verslo įmonė“ ir kad ji yra suabsoliutintų „mokinio teisių“ besąlygiško realizavimo vieta. Siekiant atkurti mokytojo profesijos prestižą ir mokytojo autoritetą būtina vadovautis principine nuostata, kad mokykla yra tautos švietimo ir kultūros židinys bei aiškiai formuluoti jai keliamus mokymo ir ugdymo tikslus ir uždavinius. Mokytojo autoritetas turi būti grindžiamas puikiu dalykiniu pasirengimu, tvirtomis dorovinėmis nuostatomis, atsakomybe už savo tautos ir valstybės ateitį bei kryptingai ugdoma mokinių pagarba mokyklai ir mokytojo profesijai.

Ne žmogaus ir piliečio ugdytoju, o tik „švietimo paslaugų“ teikėju laikomas mokytojas yra pasmerktas būti „mokinio teisėmis“ sąmoningai piktnaudžiaujančių auklėtinių ir jų tėvų pastumdėliu, savivalės įkaitu ir potencialia auka. Mokykloje pirmiausia būtina atsisakyti ideologizuoto ir žalingo vadinamojo „į vaiką orientuoto“ ugdymo, pervertinančio ir suabsoliutinančio mokinio savarankiškumą, moralinę ir intelektinę brandą bei moralinio, psichologinio ir pedagoginio poveikio mokiniui galimybes. Būna atvejų, kai apeliuoti į mokinio protą ir sąžinę akivaizdžiai nepakanka. Turi būti peržiūrėtos ir tiksliau apibrėžtos juridinio poveikio savo teisėmis piktnaudžiaujantiems mokiniams priemonės, numatant griežtesnę atsakomybę už mokykloje padarytas nederamas arba nusikalstamas veikas, nukreiptas prieš kitus mokinius arba mokyklos personalą.

Siekiant atkurti mokytojo autoritetą taip pat būtina atsisakyti doktrinų, pagal kurias mokytojas turi tiesiog mokyti, o ne išmanyti konkretų dėstomą dalyką. Mokytojo autoriteto šaltinis yra jo išskirtinis dėstomo dalyko išmanymas. Tam užtikrinti būtina pertvarkyti mokytojų rengimo programas ir sudaryti sąlygas mokytojui nuolat tobulinti savo dalykinį meistriškumą.

Mokyklos vizija turi remtis nuostata, kad pagrindinis ir aukščiausias mokyklinio ugdymo tikslas yra formuoti ne globalios darbo rinkos poreikiams pritaikytą klajoklį „pasaulio pilietį“, bet visapusiškai išsilavinusį žmogų ir patriotišką savo šalies pilietį, kuris savo ateitį sąmoningai sietų su Lietuva ir save suvoktų ne kaip prekinę vertę turintį „darbo jėgos“ vienetą, bet kaip savo tautos ir valstybės kūrėją. Tokio visaverčio ugdymo pagrindu turi tapti klasikinis Europos ir Lietuvos religinis, kultūrinis ir moralinis paveldas, neatsiejamas nuo mokymo, teikiančio mokslo žinias ir praktinės veiklos įgūdžius, būtinus sklandžiai integruotis į šių dienų visuomenę.

Deramas Lietuvos istorijos mokymas turi tapti vienu iš kertinių atnaujintos ugdymo sampratos tikslų ir užimti jam deramą vietą per visą mokyklinio lavinimo laikotarpį. Būtina sugrąžinti normatyvinį-vertybinį matmenį į Lietuvos istorijos dėstymą mokyklose, o istorijos dalyką vėl padaryti privalomą visose klasėse. Nuosekliai vadovaujantis nuostata ne Lietuva pasaulyje, bet pasaulis Lietuvoje mokyklinėje istorijos programoje ir vadovėliuose vyraujančią„eurocentrinę“ Lietuvos istorijos koncepciją pakeisti „lituanocentrine“, paremta tautos ir valstybės istorijos vertinimu iš tautos interesų perspektyvos.

Jai įgyvendinti tikslinga atskirti Lietuvos ir visuotinės istorijos mokymą, pagaliau patvirtinti vieningą istorijos mokymo metodinę medžiagą bei užtikrinti, kad į mokomuosius dalykus būtų nuosekliai integruotos žinios apie lietuviškąją kultūrą. Toks pokytis yra būtina visavertės ir brandžios tautinės ir valstybinės sąmonės ugdymo sąlyga. Tik remiantis moksliškai pagrįstu, tačiau vertybiškai į tautos ir valstybės išsaugojimą orientuotu požiūriu įmanoma pasiekti, kad Lietuvos jaunoji karta savo tautą ir šalį pradėtų suvokti ne kaip pasaulio istorijos atsitiktinumą, o kaip savarankišką, aktyvią ir kitoms šalims lygiavertę pasaulio istorijos veikėją.

Lietuvos povidurinio mokslo sektoriuje turi būti kuo greičiau įveikti neigiami neoliberaliąja rinkos ideologija vadovaujantis įvykdytų „krepšelinių“reformų padariniai. Lietuvos universitetai vis labiau specializuojasi ir transformuojasi į studijų paslaugas parduodančias ir pelno siekiančias verslo organizacijas. Brandesnės demokratijos šalių universitetų patirtis rodo, kad įmanoma atsispirti aukštojo išsilavinimo vertimo preke ir vartotojiškumo tendencijoms. Svarbiausia universiteto misija – būti tautos ir šalies intelektinio beikūrybinio potencialo ugdymo ir nuolatinio stiprinimo vieta. Beatodairiškas universitetų veiklos surinkinimas trukdo šią misiją įgyvendinti ir griauna sveiką mokslinę konkurenciją, kurią pakeičia akademinę bendruomenę moraliai ir profesiškai demoralizuojanti bei žlugdanti kova dėl finansavimo šaltinių tarp universitetų ir jų viduje. Reformuojant unversitetus būtina tinkamai suderinti aukštojo mokslo srityje diegiamus rinkos elementus su klasikiniais universitetinio lavinimo bei ugdymo tikslais ir uždaviniais.

2016.05.11; 06:30

Lietuvai yra iškilusios ne tik išorinės, bet ir vidinės grėsmės. Šiuo sudėtingu laikotarpiu, kai tarptautinėje arenoje stiprėja mūsų valstybei ypač pavojinga geopolitinė ir karinė sumaištis, būtų labai svarbu telkti tautą ir visomis išgalėmis ugdyti bei stiprinti piliečių tautinę ir valstybinę sąmonę bei žadinti jų patriotizmo jausmą.

Tačiau vyksta priešingai – tautos ir valstybės idėją stengiamasi ištrinti iš Lietuvos piliečių istorinės atminties ir sąmonės. 

Continue reading „Vilniaus Forumas: telkimės tautos ir valstybės idėjai ginti”

Prabėgę 2015-ieji – antrieji Vakarų pasaulio pralaimėjimų metai. Europos Sąjungos klaidų, neryžtingumo, nesugebėjimo susitarti metai. Putino Rusijos didėjančio agresyvumo, sudėtingo, Vakarų pražiopsoto žlugusios imperijos gaivinimo metai.

Jeigu tiesa, kad „Islamo valstybės“ sukūrimas, terorizmas, Vladimiro Putino bombos Sirijoje, šimtų tūkstančių pabėgėlių antplūdis į Europą yra Kremliuje sukurto plano fragmentai, tai jo autorius vertas blogio genijaus vardo.

Continue reading „Kyla ne tik planetos oro temperatūra”

Dr. Laisvūnas Šopauskas Aikštės TV reportaže apie Prancūzijos teroro išpuolių pasekmes ir šiandieninę Europos situaciją kalbėjosi su prof. Vytautu Radžvilu.

Prancūzijos prezidentas F. Hollande‘as praėjus keletui dienų po teroro išpuolių savo kalboje pasakė: „tą penktadienį prancūzai žudė kitus prancūzus“. Toje pačioje kalboje jis paskelbė, kad Prancūzija yra karo būklėje ir pasiūlė keisti Konstituciją, kad galima būtų iš teroristų atimti pilietybę. Apžvalgininkai šioje kalboje pastebėjo tam tikrą nenuoseklumą ir melagystes, tipiškas Vakarų kairiesiems. Kaip galėtumėte pakomentuoti prezidento Hollande‘o bei kitų Vakarų valstybių isteblišmento atstovų retoriką?

Continue reading „Vytautas Radžvilas: „Europos Sąjunga – prie lemtingo slenksčio””

Po karo, kai jau vyko šaltasis karas, sovietų laikraščiai spausdindavo piešinius: kapitalistai – storuliai jankiai – tonomis į jūrą verčia apelsinus. Kapitalistinių šalių žmonės badauja, o jie, norėdami palaikyti aukštas vaisių kainas, dalį jų sunaikina, užuot išdalinę vargšams arba bent pigiau pardavę.

Sunku buvo patikėti, kad laikraščiai ir radijas sako tiesą. Nejaugi  taip gali būti? – niekaip netilpo mano vaikiškoje galvoje toks elgesys. Nupiešti sunkvežimį, jūros krantinėje į vandenį verčiantį vaisius, nesudėtinga – todėl turbūt tai melas.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Lietuviams Lietuvoje darosi karšta”

Dviejų mėnesių praktiką Čikagos lituanistinėje mokykloje (JAV) atlikusi Lietuvos edukologijos universiteto Lituanistikos fakulteto I kurso magistrantė Ingrida Viluckytė vis dar prisimena šiltą ir rūpestingą jos priėmimą į lietuvių bendruomenę svetur ir pažadus susitikti vasarą.

Pasak lituanistės, iš lietuviškų išeivijos mokyklų galima pasimokyti, kaip skleisti tautiškumą ir puoselėti tautinį identitetą.

Continue reading „Praktiką Čikagoje atlikusi Ingrida Viluckytė: „Bene didžiausias iššūkis, su kuriuo teko susidurti, tai išėjimas iš komforto zonos“”

2015 m. birželio 3 d. Lietuvos mokslų akademijos Didžiojoje salėje kai kurių Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių ir Lietuvos mokslų akademijos iniciatyva įvyko forumas „Mūsų valstybės tikslas“.

Continue reading „Lietuvos tikslas”

Į šį klausimą atsako Lietuvos edukologijos universiteto leidyklos išleista knyga „Nerimas2. Tautiškumas ir demokratija: tikros ir apgaulingos formos“.

Apie nerimą keliančias grėsmes neatsitiktinai prabilta Lietuvos mokslo akademijoje – juk būtent čia subrendo Sąjūdžio, Žaliųjų judėjimo ir kitos pilietinės iniciatyvos, mokslininkai vieni iš pirmųjų kėlė Lietuvos nepriklausomybės idėjas ir vieni iš pirmųjų įspėja dėl jai kylančių grėsmių.

Antrosios knygos autoriai tęsia tautiškumo ir nacionalumo, istorinės atminties, socialinės ir ekonominės istorijos bei moralės temas. Prabilta apie dabartiniame pasaulyje greta tautiškumo atsiradusį kosmopolitizmo lygmenį ir vis sunkiau pasiekiamą šių dviejų pasaulio lygmenų suderinimą, apie giliausias tautinės valstybės ištakas ir apie globalų baltų pasaulį, apie Lietuvos turtą, jo skaičiavimą ir lyginimą, apie Rusijos keliamą grėsmę tautiškumo raiškai Lietuvoje, apie taiką, atsakomybę ir Tėvynę.

Videostudijos SLAPTAI.lt svečias: habilituotas daktaras, profesorius, ekonomistas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys Aleksandras VASILIAUSKAS.

Svečią kalbina žurnalistas Vytautas Visockas. Pokalbio trukmė – 44 min. Rekomenduojame įsidiegti VLC video grotuvą, kuris turi visus filmo peržiūrai reikalingus video kodavimo paketus: https://www.videolan.org/vlc/index.lt.html.

Continue reading „Dėl ko nerimaujame?”

Sovietmečiu bijojom, kad lietuvių tauta gali išnykti, kad niekada neišsilaisvins iš rusų priespaudos. Visam gyvenimui įsidėmėjau mobilizuojančius poeto Justino Marcinkevičiaus žodžius: svarbiausia – išlikti.

Šį tą darėm, kad išliktumėm, pavyzdžiui, leidome geras lietuviškas knygas. Su Romualdu Ozolu, Antanu Rybeliu, Kęstučiu Trečiakausku, Edmundu Juškiu, Stanislovu Nekrašiumi, Jonu Balčiumi… „Minties“ laidykloje. 1988-aisiais atsirado daugiau vilties, bet ir nerimo padaugėjo. Nuo tada iki šių dienų patyrėme daug didelių ir mažesnių nerimų.

Continue reading „Dėl mūsų buvimo ir išbuvimo”

2015 m.kovo 13 d. Mokslų akademijos mažojoje konferencijų salėje įvyko apskritojo stalo diskusija pasitinkant neseniai pasirodžiusią knygą „Nerimas 2. Tautiškumas ir demokratija: tikros ir apgaulingos formos“ (Lietuvos edukologijos universiteto leidykla, 2014).

Diskusijoje dalyvavo knygos autoriai Viktorija Daujotytė, Eugenijus Jovaiša, Zenonas Norkus, Aleksandras Vasiliauskas, kiti intelektualai.

Skelbiame „Nerimo…“ pratarmę ir diskusijos dalyvių nuotraukas (Vytauto Visocko).

2012 m. pasirodė leidyklos „Tyto alba“ knyga „Nerimas: svarbiausių humaritarinių ir socialinių grėsmių bei jų pasekmių Lietuvai įžvalgos“. Tikrųjų Lietuvos mokslų akademijos narių Viktorijos Daujotytės, Valentino Mikelėno, Arvydo Šliogerio, Aleksandro Vasiliausko ir Vlado Žulkaus plunksnai priklauso studijos apie humanitarinę, socialinę, ekonominę ir teisinę mūsų valstybės padėtį. Audringai besikeičiantis šių laikų gyvenimas siūlo naujas vertybes, naujas moralės normas, ir jų dermė žmonių sąmonėje atsispindi mokslo ir meno visuomenės darbuose.

Greta kitų svarbių mūsų visuomenei klausimų kyla tautiškumo ir nacionalumo esmę nusakantis supratimas, tautiškumo bei nacionalumo turinio suvokimas ir aiškinimas.

 Naujasis 2014 metų „Nerimas“ tęsia tautiškumo ir nacionalumo istorinės atminties, socialinės ir ekonominės istorijos bei moralės savivokos temas. Šio leidinio autoriai – Viktorija Daujotytė, Eugenijus Jovaiša, Giedrius Kuprevičius, Zenonas Norkus, Aleksandras Vasiliauskas – tikrieji LMA nariai.

 Viktorijos Daujotytės studija „Tautiškumas: kultūros lygmuo“ pasižymi subtiliu gilumu, prigimtinių kultūros reiškinių rikiavimu tautiškumą apibrėžiančioje ir jo esmę išryškinančioje visumoje. „Tautinė savimonė ir valstybinis mąstymas – kiekvienos valstybės pamatas“, – profesorės lūpomis nuskambėjo prof. Bronislovo Genzelio tezė, kuri, pasak jos, atrodo patikima ir yra tinkamas turinys tautiškumui suvokti.

Tačiau dabartiniame pasaulyje greta tautiškumo atsirado kosmopolitizmo lygmuo, ir suderinti šiuos du pasaulio lygmenis darosi, nors ir kaip mes stengiamės, vis sunkiau. Juolab kad „apeita ir užmiršta milošiškoji Europos, kaip mažųjų tėvynių, programa. Tos mažosios tėvynės traukiasi, nyksta ir, suprantama, traukiasi tėvyniškumas. Tas politinis liberalizmas, tas politinio korektiškumo siekimas, kokį didelį lankstumą jis berodytų, vis tiek jam stinga vertybinių pamatų – to, kas ne tik atskiria, bet ir sujungia<…>.“

Apie giliausias tautinės valstybės ištakas, apie globalų baltų pasaulį prabilta Eugenijaus Jovaišos studijoje „Baltų pasaulis – nuo Tacito iki Nestoro“. Nagrinėjami baltų raidos procesai nuo I iki X amžiaus, seniausios istorijos vertinimai šiuolaikinėje katalikiškojoje istoriografijoje, aptariami nerimą keliantys šios istoriografijos bruožai.

Filosofas, sociologas Zenonas Norkus įdomias ir reikšmingas įžvalgas pateikia studijoje „Kada Lietuva labiau praturtėjo“, kur kalbama apie tautų turtą, jo skaičiavimą ir lyginimą, apie pokomunistinės Lietuvos ūkinę pažangą tarptautinės statistikos veidrodžiuose, apie pirmosios Lietuvos Respublikos nacionalinių pajamų matavimus tėvynėje ir emigracijoje, apie Lietuvą tarp Europos valstybių, apie mūsų šalies pažangą 1918-1940 metais ir dabar.

Reikšmingai suaktualinti Rusijos ir Lietuvos politiniai ir ekonominiai santykiai Aleksandro Vasiliausko studijoje. Analizuojamos Rusijos sąlygotos grėsmės tautiškumo raiškai Lietuvoje, keliama lietuviškos ideologinės atsvaros V.Putino režimui ir Rusijos imperinėms pretenzijoms būtinybė, iškeliami pragmatinės Lietuvos ekonominės politikos Rusijos atžvilgiu spąstai, nurodomos sovietinės okupacijos žalos vertinimo ir kompensacijos problemos.

 Moralės klausimai aptariami kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus studijoje „Nerimo lietus“, kur jis perteikia savo nerimą dėl paprastumo, dėl taikos, dėl atsakomybės, dėl Tėvynės, dėl girdėjimo.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2015.03.14; 17:28

Lapkričio 27 d. Lietuvos Mokslų Akademijoje įvyko mokslinė konferencija „Pilietinė visuomenė – misija visų ir kiekvieno“. Joje aptartos svarbiausios visuomenės vystymo kryptys bei visuomeninių organizacijų atstovų atrankos į kuriamą Lietuvos nevyriausybinių organizacijų tarybą kriterijai.

Konferencijoje dalyvavo mokslininkai, politikai, valdžios ir nacionalinių skėtinių bei kitų nevyriausybinių organizacijų atstovai.

Continue reading „Mokslininkai: valdžios mėginimai kurti pilietinę visuomenę be piliečių pasmerkti nesėkmei”