Algimantas Rusteika, šios publikacijos autorius

Ar kas nors iš tą naktį stovėjusių ir žuvusių prie Bokšto būtų patikėjęs, kad prabėgs metai ir lietuvių valstybės televizija taps Lietuvos išvalstybinimo, ištautinimo, globalizmo ir ištirpimo kitoje „federacijoje“ propagandos įrankiu? Kad vėl nebebus laisvos politinių pažiūrų ir nuomonių sklaidos, bus šaipomasi iš valdžiai neįtikėlių, o diskusijos valstybės ateities klausimais virs varžybų, kur aikštelėje švilpia sukčiaujantis teisėjas, parodija?

Atsimenu seną, bet gerą LRT vaizdelį apie A. Siaurusevičiaus jubiliejų – iki horizonto eilė sveikinančių, kaip prie Lenino mauzoliejaus. Solenizantas prielankiai priima dovanas, su kuriomis įsiteikiamai šypsodamiesi su žmonomis atsėlina valstybės, vyriausybės, parlamento ir partijų galvos, komitetų pirmininkai, ministrai ir generaliniai direktoriai, žvaigždės, pusžvaigždės ir šiaip visokie driskiai deputatai bei kitoks švarkuotas mailius.

Užsienietis, nemokantis kalbos, būtų pagalvojęs, kad tai priėmimas pas monarchą. Ir būtų nedaug klydęs – valdo tas, kas nulemia esminius dalykus. Nuo šio žmogaus partokratinėje, grupuočių užvaldytoje valstybėje didžiaja dalimi priklausė reitingai, o tuo pačiu ir išlikimo “Titaniko“ valtyje šansai. Dabar dirigentas pasikeitė, bet nuostabių profesionalų orkestras svyrančiame denyje ir toliau verčiamas griežti tą patį valstybės duobkasių maršą.

Sakote nebūna nuo žmonių nepriklausomos valdžios, išskyrus Islamo valstybę ir Šiaurės Korėją? Neatspėjot, vaikučiai, tokia mūsų ketvirtoji valdžia. Laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje, kurioje nuo žmonių niekas nebepriklauso, yra laisva ir nuo visuomenės nepriklausoma visuomeninė LRT, išlaikoma už valdžios dalinamas visuomenės lėšas.

Iš dvylikos LRT Tarybos narių aštuonis paskiria pati valdžia, o likusius keturis – už virvučių tampomos, valdžios finansuojamos ir nuo jos priklausomos visuomeninės organizacijos. Iš esmės tai valdiškas žiniasklaidos kanalas, niekada nebuvęs nepriklausomu. Po visuomeninio transliuotojo iškaba išperėtas visuomenės manipuliuotojas, už mūsų pinigus aptarnaujantis kelias politines grupuotes, užsiimantis primityvia globalizmo propaganda, aktyviai dalyvaujantis politikoje ir kas vakarą ateinantis jums plauti smegenų.

Visuomenės informavimo įstatymo nuostatos dėl pateikiamų nuomonių įvairovės LRT nuolat pažeidžiamos. Akivaizdžiai nesilaikoma įstatymo nuostatų dėl teisingos, nešališkos informacijos ir neleistinumo panaudoti žiniasklaidą tenkinant grupinius, politinius interesus, tačiau Lietuvos radijo ir televizijos komisija šių pažeidimų nepastebi ir situacijos nekontroliuoja.

Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba radijo ir televizijos transliacijų stebėsenos taip pat nevykdo. Nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme jokių nepriklausomos visuomeninės kontrolės priemonių, užtikrinančių nešališkos politinės informacijos pateikimą, atvirus debatus, pažiūrų ir įsitikinimų laisvės sklaidą, nenustatyta. Kaltų nėra, visi galai į  vandenį, brangūs Lietuvos žmonės.

LRT kėdės. Slaptai.lt nuotr.

Per ilgus metus LRT susidariusios situacijos priežastys sisteminės. Problemų negali išspręsti vadovybės pakeitimai, visuomenės paraginimai, visuomenės informavimo etikos savireguliacijos mechanizmai. Prieš rinkimines batalijas be mūšio niekas neatiduoda vyraujančios aukštumos su instaliuota sistema Grad, iš kurios gali subombarduoti priešininkus, todėl daroma viskas reformoms LRT imituoti ir nieko nekeisti.

Valstybės vadovams adresuoti visuomenininkų reikalavimai labai demokratiškai persiunčiami “pagal  priklausomybę“ nagrinėti pačiai LRT, nors net pagal sovietinę tvarką buvo draudžiama persiųsti skundą nagrinėti tam, kuris skundžiamas. Ir gaunami išsamūs atsakymai – viskas gerai, nuostabioji markize! Miegokit ramiai, į jokius reikalavimus keistis ar mitingus su vėliavomis politinė sistema – esamos LRT gimdytoja – nereaguos niekada.

Kas turi būti padaryta? Atsakymas aiškus ir kartu neįvykdomas. Aiškus, nes visuomeninio transliuotojo, kuris privalo būti nepriklausomas nuo valdžios, valdymo organus turi skirti ne valdžia, o rinkti visuomenė. Ir neįvykdomas, nes užvaldytos žiniasklaidos propaganda užtvindytoje valstybėje ta visuomenė laisvai ir nepriklausomai išsirinktų jakilaičius su miliūtėmis.

Ką nors galėtų, jei panorėtų, pradėti keisti Seimo valstiečiai – net plyšelis gelžbetoninėje propagandos sienoje būtų teigiamas žingsnis į ateitį. Nesunku būtų  Nacionalinio radijo ir televizijos bei Visuomenės informavimo įstatymuose įtvirtinti skirtingų nuomonių svarbiausiais politinio gyvenimo klausimais atstovavimo pariteto principą, kada apie būsimą diskusiją privalomai pranešama atitinkamų nuomonių lyderiams (asmenims ar organizacijoms) ir užtikrinama galimybė jiems dalyvauti diskusijoje, jei toks pageidavimas būtų pareikštas.

Kada politiniam pseudoelitui reikia padaryti ką nors savo naudai – tam bemat atrandamas tarptautinis pavyzdys, o priešingu atveju pavyzdžių nematoma, nors jie badyte bado akis. Visuomenės kontrolė laisvai ir nepriklausomai, valstybinei ir privačiai žiniasklaidai seniai egzistuoja. Pasaulyje nuo 1913 metų veikia komitetai skaitytojų nusiskundimams tirti. Šiuo metu naujienų ombudsmenų organizacija vienija 15 valstybių ombudsmenus.

Estijoje tokio politinių grupuočių žiniasklaidos užvaldymo nėra. Nacionalinis transliuotojas ombudsmeno – žiniasklaidos kontrolieriaus – instituciją įsteigė dar 2007 metais, juo paskirtas žinomas, visoje šalyje gerbiamas žurnalistas Tarmu Tammerkas. Jis buvo atvykęs ir į Lietuvą senais gerais 2007-siais, kada rengėmės turėti naują prezidentą ir buvo iliuzijų, kad Lietuva keisis. Atvyko žmogus, pasikalbėjo, laisva ir nepriklausoma žiniasklaida parašė pora straipsnių ir užmiršo amžiams.

Kiekvienu istorijos tarpsniu būna svarbiausias momentas, kada sprendžiama, kur link pakryps valstybės laivas. LRT klausimas dabar yra svarbiausias Lietuvos klausimas, nes nuo jo didžiaja dalimi priklausys rezultatai rinkimų, lemsiančių mūsų ir mūsų valstybės gyvenimą artimiausiais viso pasaulio esminių pasikeitimų metais.

Permainos LRT – tai ne Tautos forumo visuomenininkų ir marginalų, kovojančių prieš žodžio laisvę, kokiais mus labai nori apšaukti, užgaida. Pažvelkit į išsigandusius valdiškų propagandistų veidus, paklausykit neapykanta varvančių, demagogiškų jų kalbų ir suprasit – tai gyvybės ar mirties klausimas. Uždanga lėtai kyla, spektaklis prasideda ir viskas keletą akimirkų vėl gali priklausyti nuo mūsų.

Informacijos šaltinis – www.propatria.lt

2018.10.15; 11:00

Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Birželio 3-iosios popietė. Vilnius. Mokslų Akademijos salė. Iškilmingas minėjimas „Sąjūdžio kova tęsiasi“ baigiamas. Paskutinysis žodį taria filosofas Vytautas Radžvilas. Salė – sausakimša. Salėje – daug žymių žmonių. Visų oratorių kalbos įsidėmėtinos – kalbėta apie mirtiną pavojų keliančius nutautėjimo, asimiliacijos, degradacijos pavojus.

Nė nepajusime, kaip ištirpsime

Filosofo V. Radžvilo žodžiai įsiminė tuo, kad jis pranašavo mums prūsų likimą. O ar ne taip? Emigracijos upė patvinusi tarsi per didžiausią pavasario atodrėkį, į savąją istoriją mus verčia žiūrėti taip, kaip patogiau kitataučiams, Lietuvoje, tarsi būtume okupuoti, skriaudžiama lietuvių kalba, lietuvių studentams demonstratyviai brukama teisė ignoruoti lietuvių kalbą, literatūrą, lietuviai vis mažiau augina vaikų, mūsų valstybė skęsta korupciniuose skandaluose, kuriuose nebeįmanoma susigaudyti net specialiai ir kantriai juos studijuojant… Apibendrinimas negali būti optimistinis: mes verčiami tapti globaliais pasaulio žaidėjais, nors globalizacija vos tris milijonus teturinčiai, į nutautėjimą polinkį turinčiai tautai – mirtinai pavojinga. Nė nepajusime, kaip ištirpsime.

Taigi birželio 3-osios popietę jaučiausi esąs tarp bendraminčių: sutinku, kad padėtis – kebli, paini, sutinku, kad ją reikėtų keisti. Bet prisipažįstu, jog su lyg kiekvienu išklausytu pranešimu augo ir nusivylimas tiek organizatoriais, tiek oratoriais. Kokia nauda iš mūsų verkšlenimų? Nejaugi neprisimename, kad labai panašiai kalbėjome ir prieš penkerius metus? Pastebėjimai, kas taisytina mūsų valstybėje, – pradeda erzinti. Tikėjausi, kad filosofas Vytautas Radžvilas bent šį sykį pasakys, ką privalu daryti, kad Europos Sąjungos platybėse neišnyktume taip greitai kaip vaivorykštė po lietaus nušvitus saulei. Bet filosofas ir vėl tevardino, kas yra ne taip, o kaip konkrečiai remontuoti valstybę – neužsiminė nė žodeliu. Patį svarbiausią, patį aktualiausią klausimą „Ką daryti“ jis viešai nurašė „techniniams klausimams“. Suprask – smulkmena.

„Techninis klausimas“

Bet juk tai – ne smulkmena. Dažni ir garsūs bei iškilmingi užkeikimai „Seimas – privalo“, „Vyriausybės pareiga“, „Prezidentūra neturi teisės ignoruoti“ – neverti nė cento, jei mes nežinome, kaip valdžią priverst ginti būtent Lietuvos valstybės, lietuvių tautos interesus. Ką darome, jei Seimas, Vyriausybė ir Prezidentūra elgiasi priešingai, nei mes reikalaujame? Rengsime protesto mitingus, organizuosime referendumus, patys dalyvausime rinkimuose? Ar ir vėl pasitenkinsime šnekomis siaurame bendraminčių būrelyje?

Drįstu manyti, kad nei filosofas V. Radžvilas, nei kiti Tautos Forumo atstovai nežino, ką daryti. Todėl ir vengia „techninių klausimų“, todėl ir kartoja tas pačias mintis, jau ne sykį išguldytas tiek Mokslų Akademijos, tiek Tarptautinių santykių ir politikos mokslų, tiek Vilniaus Karininkų ramovės salėse. Kiek dar kartų susirinksime diskutuoti, ko lietuviškoji valdžia nedaro, ir kada galų gale prabilsime, ko mes patys nenuveikiame, nors turėtume nuveikti?

Vytautas Sinica ir Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt nuotr.

Minėjimo organizatoriai išsiųstuose pakvietimuose tvirtino, kad „visapusiškos ir didžiulės Lietuvos vidaus krizės ir augančių geopolitinių grėsmių sąlygomis minėjimas negali tapti grynai memorialiniu renginiu“. Bet juk jis būtent tokiu tapo.

Vilniečiai pavydi kauniečiams

Pateiksiu tik vieną, ne patį svarbiausią, ir vis dėlto į akis labiausiai krentantį pavyzdį. Kiek rengėme protestų, mitingų, kiek rašėme deklaracijų, kiek surinkome parašų, į pagalbą pakvietėme net parlamentarus, o Laisvės kario paminklo Lukiškių aikštėje Vilniuje nepastatėme. Jį be didelio triukšmo sėkmingai stato Kauno meras Visvaldas Matijošaitis, kurį žurnalo „Valstybė“ redaktorius ne sykį kritikavo dėl verslo su Rusija reikalų. Todėl ir klausiu: ar mums, vilniečiams, nėra gėda? 

Įsidėmėjau, kad organizatorių pakvietimuose buvo brėžiama nuostata: „numatyta įsteigti besikuriančių forumų atstovų arba įgaliotinių sueigą, turinčią paspartinti forumų tinklo atsiradimą visoje šalyje ir paruošti sąlygas steigiamajai nacionaliniam Tautos Forumo suvažiavimui“.

Bet juk suvažiavimui reikalingi veiklūs, protingi, pareigingi žmonės. Kur jie, jei labai daug mūsiškių išvažiavę dirbti svetur, jei jau užaugusi naujoji – pinigų – karta, kuriai į Sąjūdžio idealus – nusispjauti, kuriai neįdomios nei filosofo Vytauto Radžvilo, nei politikos žinovo Vytauto Sinicos įžvalgos, jei net ir tie, kurie tądien sugužėjo į Mokslų Akademijos salę – per daug skirtingi, kad susivienytų?

Atidžiai perskaičiau Tautos Forumo sostinės, Kauno, Klaipėdos padalinių deklaracijas. Graudu, liūdna. Valdžiai pareikšti priekaištai – teisingi. Tik nėra paaiškinimo, kaip jie, forumiečiai, žada tobulintinti susiklosčiusią politinę, visuomeninę, kultūrinę Lietuvos santvarką neturėdami nei valdžios, nei tribūnos, nei resursų?

Kada atsikvošės lietuviška dvasia? Slaptai.lt nuotr.

Beje, tose trijose deklaracijose pastebėjau keistoką tendenciją. Visi priekaištai adresuojami tik Europos Sąjungai. Ji – didžiausia blogybių ir pavojų nešėja. Apie Rusijos tebekeliamus pavojus – beveik neužsiminta. Deklaracijose rašyta, jog pasikliovimas vien Vakarais – neišmintinga politika. Bet kur tvirtinimas, jog ne tik kultūrai, bet ir karinėms reikmėms Lietuva privalo skirti užtektinai daug lėšų – ne mažiau kaip 2 proc. nuo BVP? Ar Lietuvos kariuomenės reikalai forumiečiams neįdomūs?

Žodžiu, birželio 3-osios popietė, praleista tvankioje, sausakimšoje Mokslų Akademijos salėje, sukėlė dvejopus jausmus. 

Tekstas buvo paskelbtas JAV lietuvių laikraštyje „Draugas“

2018.06.05; 09:00

Kokiu keliu eina Lietuva? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vilniuje, Mokslų akademijos salėje, Gedimino pr. 3 – Sąjūdžio trisdešimtmečio minėjimas „Sąjūdžio kova tęsiasi!“

Šis renginys yra ypač svarbi minėjimo programos dalis. Juo siekiama priminti Tautą telktis ir kilti į kovą už Nepriklausomybę įkvėpusią Sąjūdžio įkūrimo dieną istorinėje salėje vyravusią laisvės dvasią. Taip pat bus prisimintos to meto patriotiškos visuomenės keltos ir šiandien vėl tapusios aktualios Lietuvos išlikimo problemos bei puoselėtos dvasinio, moralinio ir politinio šalies atgimimo ir valstybės  atkūrimo viltys.

Tačiau visapusiškos ir didžiulės Lietuvos vidaus krizės ir augančių geopolitinių grėsmių sąlygomis minėjimas negali tapti grynai memorialiniu renginiu.

Pagrindinių minėjimo organizatorių – Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės ir Vilniaus Forumo požiūriu, renginys turi tapti naujos sąjūdinės bangos – Tautos Forumo realaus kūrimosi pradžia.

Kuriamo TF pasaulėžiūrinis ir idėjinis pagrindas – svarbiausiomis nuostatomis sutampančios Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos forumų vertybinės ir programinės deklaracijos:

http://www.vilniausforumas.lt/p/deklaracija.html

https://kaunoforumas.wordpress.com/deklaracija/

http://www.ve.lt/uploads/documents/deklaracija.pdf

Renginyje kviečiami dalyvauti kertiniams šių deklaracijų principams pritariantys piliečiai, taip pat ir veikiančių visuomeninių bei pilietinių organizacijų nariai, pasiruošę, kaip kadaise sąjūdininkai, burtis dėl svarbiausio tikslo – lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės išgelbėjimo ir išsaugojimo.

Bus paskelbta pagrindinių Tautos Forumo siekių deklaracija ir aptarti organizacinės plėtros klausimai. Numatyta įsteigti besikuriančių forumų atstovų arba įgaliotinių sueigą, turinčią paspartinti forumų tinklo atsiradimą visoje šalyje ir paruošti sąlygas steigiamajai nacionaliniam Tautos Forumo suvažiavimui.

2018.06.03; 10:00