Sakartvelo policija. EPA – ELTA nuotr.

Pareigūnai sulaikė ginkluotą vyrą, kuris penktadienį Tbilisyje, Ceretelio prospekte, įsiveržė į finansų organizacijos biurą ir paėmė įkaitais devynis žmones. Tai žurnalistams pranešė Sakartvelo vidaus reikalų ministerijos patrulinės policijos vadovas Važa Siradzė.
 
„Operacija baigėsi sėkmingai. Po kelias valandas trukusių derybų ir ėmusis operatyvinių priemonių visi įkaitai išlaisvinti, o ginkluotas žmogus sulaikytas“, – sakė jis.
 
Šiuo metu buvę įkaitai ir pagrobėjas nugabenti į policiją, kur jie apklausiami. Incidento vietoje dirba specialistai.
 
Įkaitus paėmęs vyras reikalavo, kad parlamentas uždraustų šalyje lošimus, sumažintų iki 7 proc. bankų palūkanų normą, padidintų pensijas ir atpigintų vaistus.
 
Pasak VRM atstovo, dėl įkaitų paėmimo iškelta baudžiamoji byla.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.11.21; 06:00

Vladimiras Arutiunianas

Saulius Kizelavičius

Slaptai.lt skaitytojams ukrainietiškas portalas gordonua.com seniai žinomas. Mes ne sykį informavome apie portalo savininko ir redaktoriaus Dmitrijaus Gordono parengtus sensacingus videointeviu su buvusiais slaptųjų tarnybų agentais ar į Vakarus iš Rusijos pasitraukusiais žymiais politikais.

Slaptai.lt skaitytojai galį prisiminti Gordonua.com pokalbius su, pavyzdžiui, buvusiu KGB karininku Jurijumi Švecu, į Didžiąją Britaniją pabėgusiu SSRS karinės žvalgybos aukšto rango darbuotoju Viktoru Suvoruvu, buvusiu Vladimiro Putino ekonomikos patarėjumi Andrėjumi Illarionovu.

Vienas iš paskutiniųjų Gordonua.com dėmesio vertų interviu – pokalbis su Rytų Ukrainoje prorusiškiems separatistams vadovavusiu buvusiu FSB atstovu Igoriu Girkinu, norom – nenorom atskleidusiu kai kurias Kremliaus intrigas prieš Kijevą.

Dabar – vėl įdomus pokalbis. Omenyje turime neseniai yotube.com kanale „Svečiuose pas Gordoną” paskelbtą diskusiją su buvusiu Gruzijos prezidentu Michailu Saakašviliu, kuris prisiminė 2005-ųjų metų gegužės 10 dieną, kai Tbilisyje viešėjo JAV prezidentas Džordžas Bušas – jaunesnysis.

Amerikos prezidento Dž.Bušo-jaunesniojo ir Gruzijos vadovo M.Saakašvilio susitikimai su gruzinais Laisvės aikštėje Tbilisio centre 2005-ųjų pavasarį baigėsi sėkmingai. Tačiau mirtinas pavojus tiek Amerikos, tiek Gruzijos vadovams buvo iškilęs. Labai nedaug trūko, kad tądien Laisvės aikštėje būtų sprogusi rankinė granata. Aukų išvengta tik todėl, kad granata nesprogo.  Ji tik sužeidė mergaitę (buvo pataikyta į vaiko galvą).

Michailas Saakašvilis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kas sviedė sprogmenį į Gruzijoje viešėjusį JAV prezidentą, – žinome. Tai 27-metų amžiaus Tbilisio gyventojas Vladimiras Arutiunianas. Tiesa, šis jaunuolis buvo sulaikytas ne iš karto. Sučiupo jį po maždaug mėnesio remdamiesi lenkų žuralisto nufilmuotais kadrais (objektyvas aprėpė būtent tą vietą, iš kurios į šalies lyderius jaunuolis švysteltelėjo granatą). Suimamas nusikaltėlis priešinosi. Jis mirtinai sužeidė Gruzijos VRM Kontržvalgybos vadovą, pats irgi buvo sužeistas. Jo namuose rasta sprogmenų, šaudmenų.

Gruzijos psichiatrai nustatė, kad suimtasis – pakaltinamas. Jį nuteisė kalėti iki gyvos galvos. V.Arutiunianas iki šiol kali viename iš Gruzijos (Sakartvelas) kalėjimų. Visi prašymai pasigailėti arba bent jau sušvelninti bausmę – atmesti.

JAV Federalinių tyrimų biuras (FTB) iškėlęs versiją, kad šis jaunuolis priklausė vienai iš teroristinių Armėnijos organizacijų. Gruzijos tyrėjai tuo metu daug dėmesio ir jėgų skyrė tirdami vadinamąjį Rusijos slaptųjų tarnybų pėdsaką.

Verta priminti ir tai, kad Armėnijos bažnyčios lyderiai ne sykį kreipėsi į Gruzijos valdžią, prašydami V.Arutiunianą paleisti į laisvę. Juk tądien, kai buvo mesta granata, niekas nežuvo. Toks jų argumentas.

Kai kurie proarmėniški leidiniai buvo paskelbę net versijų, esą granata, sviesta į JAV prezidentą, tebuvo muliažas.

Žodžiu, intrigos dėl 2005-ųjų gegužės 10-osios įvykių tęsiasi iki šiol. Oficialusis Jerevanas stengiasi bet kokia kaina išlaisvinti V.Arutiunianą. Gal bijo, kad suimtasis vieną gražią dieną išduos užsakovus?

2020.07.04; 08:00

Įvažiavimas į Sumgaitą. Slaptai.lt nuotr.

Rusijoje reziduojantis Armėnijos ambasadorius, duodamas interviu radijui „Govorit Moskva“, pareiškė, kad kreipėsi į Rusijos Generalinę prokuratūrą. Diplomatas pareikalavo, kad Rusijos teisėsauga pradėtų tyrimą dėl nacionalinės ir religinės nesantaikos kurstymo bei ksenofobijos. Labai panašų laišką, remiantis žiniasklaidos pranešimais, Rusijos Generalinei prokuratūrai nusiuntė ir Rusijos armėnų diasporą vienijanti visuomeninė organizacija.

Nepatiko Levo Askerovo straipsnis

Kas gi nutiko? Armėnijai labai nepatiko „Nezavisimaja gazeta“ laikraštyje pasirodęs Levo Askerovo straipsnis „Sumgaitskaja tragedija“.

Armėnijos nepakantumas kitai nuomonei ne tik stebina, ne tik glumina, bet kelia nemalonių asociacijų. Argi istorinės tiesos nustatomos teismo salėje? Nejaugi teisingų faktų ieškoma mojuojant baudžiamojo kodekso straipsniais? Argi padoru, vyriška, demokratiška, sąžininga savo oponentus bauginti finansinėmis baudomis, antrankiais?

Atidžiai perskaičiau L.Askerovo straipsnį „Sumgaitskaja tragedija“ (jo internetinę versiją dabar galima perskaityti čia https://minval.az/news/123963944). Neradau nieko tokio, ko nebūtų galima spausdinti demokratinėje, žodžio laisvę gerbiančioje, istorija besidominčioje  visuomenėje.

Be kita ko, L.Askerovo publikacija labai įdomi. Teksto autorius pasakoja, kaip 1990-aisiais metais, kai byrėjo Sovietų Sąjunga, Lubiankoje (KGB irštva) pavyko nusikopijuoti keletą su Azerbaidžanu ir Armėnija susijusių dokumentų. Omenyje turimas tuometinio Azerbaidžano SSR KGB kontržvalgybos pulkininko Tomo Karičadzės tarnybinis pranešimas, adresuotas tuometiniam SSRS KGB generolui – pulkininkui Vladimirui Semičastnui.

KGB karininko tarnybinis pranešimas

KGB būstinė Lubiankos aikštėje Maskvoje, kai ten dar stovėjo čekisto kraugerio Felikso Dzeržinskio paminklas.

Laiškas rašytas 1963 metais. T.Karičadzė piktinosi, kad tiesioginiai jo viršininkai nereaguoja į jo ataskaitas, kuo iš tiesų užsiima Azerbaidžane veikiančių religinių armėnų organizacijų vadovai. Užuot progagavę religines tiesas tie šventikai skelbia antiazerbaidžanietiškas nuotaikas. Ne tik kursto neapykantą musulmonams azerbaidžaniečiams, bet ir ruošia profesionalius smogikus, kurių tikslas – jėga išstumti visus azerbaidžaniečius iš Didžiąjai Armėnijai reikalingų teritorijų. Jie, remiantis į šias religines bendruomenes tuomet infiltruotų agentų pranešimais, skelbia ne Dievo žodį, o būtinybę kurti Didžiąją Armėniją. Tvirtina, jog šis tikslas pateisina bet kokias priemones. Kritikuoja armėnus, kurie nenori mokėti piniginių įnašų į vadinamąją Didžiosios Armėnijos sukūrimo kasą. Tokie armėnai vadinami išdavikais.

Tuometinis KGB karininkas T.Karičadzė stebėjosi, kodėl apie 1950-1960-uosius metus iš užsienio atkeliami armėnai būtinai apgyvendinami gausiai azerbaidžaniečių gyvenamosiose teritorijose tuo tarsi specialiai kuriant sąlygas nesutarimams nacionaliniu pagrindu.

Koks likimas ištiko šio laiško autorių? Karininkas netrukus buvo palydėtas į pensiją, o po kelerių metų – mirė. Ar mirtis natūrali, – nežinoma. Tik nereikia pamiršti, kas 1963-aisiais metais buvo itin įtakingas Kremliuje. Tai – Anastasas Ivanovičius Mikojanas, didysis Azerbaidžano ir azerbaidžaniečių priešas. Jis maždaug tuo metu ruošėsi užimti SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininko postą. O čia kažkoks KGB pulkininkas kaltina jį palaikius ir rėmus karingą, didelių tikslų turėjusį armėnų nacionalistų – separatistų pogrindį…

Viso L.Askerovo straipsnio perpasakoti neįmanoma – jis labai ilgas, išsamus. Tepridursiu, kad jame rašoma ir apie tai, jog 5-ąjame XX amžiaus dešimtmetyje iš Armėnijos buvo brutaliai išvyta apie 200 tūkst. azerbaidžaniečių (azerbaidžaniečiai masiškai iš Armėnijos ir Kalnų Karabacho vyti ir apie 1970- 1980 uosius metus). Daug vietos L.Askerovo publikacijoje skirta etniniam Azerbaidžano armėnui Eduardui Grigorianui, kuris, apsimetęs azerbaidžaniečiu, ne tik pats žudė, bet ir vadovavo Sumgaite surengtoms žudynėms, rašoma apie tai, kaip 1988-aisiais buvo blokuojama bet kokia Armėnijai nepalanki informacija, prisimenama dviejų šimtų Azerbaidžano mokslininkų, visuomenininkų, inteligentų pasirašyta telegrama, adresuotą tuometinei Armėnijos SSR valdžiai prašant liautis kursčius antiazerbaidžanietišką isteriją, informuojama buvus kolektyvinį iš Armėnijos išvytų azerbaidžaniečių skundą, kurį Michailas Gorbačiovas begėdiškai ignoravo…

Kur derėtų ieškoti istorinės tiesos? 

Taigi L.Askerovas viename iš įtakingų Rusijos leidinių paskelbė savo versiją. Kas čia smerktino? Regis, viskas taip paprasta: jei Armėnija nuoširdžiai nori žinoti, kas nutiko 1988-ųjų metų vasario 27-28 dienomis netoli Baku prie Kaspijos jūros įsikūrusiame Sumgaito mieste, L.Askerovo teiginius tegul analizuoja mokslinėse konferencijose, viešose diskusijose, ginčijasi laikraščių, internetinių portalų puslapiuose, rašo knygas, dirba archyvuose, montuoja dokumentines juostas, kuria meninius filmus… Bet kam mojuoti kuoka ir vėzdu?

Daugiau nei trisdešimties metų sukaupta žurnalistinė patirtis byloja: ne visuomet teisūs tie, kurie teismuose dedasi labai įsižeidę ir triukšmingai gina savo garbę. Žurnalistinė patirtis taip pat nuolat primena: teismų salėse ne visuomet triumfuoja tiesa. Kartais tiesiog nepalankiai susiklostydavo politinė konjunktūra, ir tiesa būdavo iškeičiama į politinę naudą. Nes teisėjai – taip pat žmonės. Jie irgi klysta, jie irgi bijo.

Dar net neprasidėjus teisminiams ginčams įtariu, jog ginčą narpliosiantys Rusijos teisėsaugos atstovai (jei Armėnijos ambasadoriaus pareiškimas nebus atmestas) gali būti tendencingi. Juk Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė (Azerbaidžane nėra Rusijos karinės bazės). Akivaizdu, kad Armėnija – Rusijos sąjungininkė. Tai – rimtas argumentas teisėjams, kurią pusę jiems derėtų palaikyti.

Taip pat žinoma, kad Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu per pastaruosius kelerius metus susitiko mažų mažiausiai devynetą kartų. Tai dar vienas akivaizdus argumentas, kodėl Armėnija ir Rusija yra bičiuliai, partneriai, draugai. Argi Rusijos teisėsauga drįs atmesti Rusijos sąjungininkės poziciją?

Antiarmėniškų pogromų Sumgaite organizatorius ir vadeiva armėnas Eduardas Grigorianas, šiuo metu gyvenantis Rusijoje

Be to, jei tuometinė Sovietų Sąjungos slaptoji tarnyba 1988-ųjų vasarį organizavo prieš Azerbaidžaną nukreiptą provokaciją, vadinasi, šiai tiesai išplaukus į paviršių bus didžiai asmeniškai nepatenkintas Sovietų Sąjungos žlugimą katastrofa laikantis V.Putinas. Kad ir kaip žiūrėsime į šį galvosūkį, Kremlius negali džiūgauti, jei išplistų informacija apie vos prieš tris dešimtmečius sukurptą KGB provokaciją, nusinešusią žmonių gyvybių. Juolab sunku patikėti, kad 1988-aisiais metais KGB nieko nežinojo, nieko neįtarė, nieko nenujautė dėl Sumgaite bręstančių nacionalinių įtampų.  

Nederėtų pamiršti ir dar vienos svarbios aplinkybės. Nei Gruzijai (1989), nei Azerbaidžanui (1990), nei Lietuvai (1991) nepavyko išvengti sovietų armijos siautėjimų. Ypač dėl sovietų kariaunos nukentėjo gruzinai (vadinamojo „kastuvėlių baliaus“ metu užudyta apie 30 žmonių, daugiausia moterų) ir azerbaidžaniečiai (139 žuvę, 612 suluošintų). O štai Armėnija tokio išpuolio išvengė.

Armėnija – Kremliaus numylėtinė

Kai kurie istorikai (pavyzdžiui, Algimantas Kasperavičius) yra rašę, esą 1990-aisiais į Azerbaidžano sostinę Baku sovietų kariuomenė buvo įvesta tam, kad apsaugotų ten gyvenusius armėnus nuo azerbaidžaniečių išpuolių.

Žinoma, tai – demagogija. Bet vadovaujantis A.Kasperavičiaus logika būtų galima paklausti: o kodėl sovietų kariauna nebuvo įvesta į Armėniją, kai iš Jerevano ir kitų Armėnijos rajonų buvo masiškai vejami dešimtys tūkstančių azerbaidžaniečių tautybės žmonių? Kodėl Maskva į Sumgaitą tirti 1988-ųjų vasario mėnesio incidento atsiuntė gausią tyrėjų, tardytojų, ekspertų grupę, o kai azerbaidžaniečiai buvo brutaliai išstumiami iš Jerevano, į Armėniją nepasiuntė nė vieno tyrėjo? Šis klausimas, man regis, iškalbingas.

Armėnijos ambasadoriaus Rusijoje sprendimas keistas dar ir dėl to, kad Rusijos spaudoje azerbaidžanietiškąją versiją apie Sumgaite nutikusius tragiškus įvykius skelbiančių publikacijų neteko pastebėti (žinoma, visos Rusijos spaudos aprėpti neįmanoma). Tad „Nezavisimaja gazeta“ puslapiuose pasirodęs L.Askerovo tekstas, pateikiantis Azerbaidžanui palankius argumentus, Rusijos spaudoje skelbiamas bene pirmą kartą per 32 metus. Pirmą sykį Rusijos spaudoje pateikiama kita nei Jerevano peršama nuomonė: 1988 metų vasario 27-28 dienomis Sumgaite pogromus prieš armėnų tautybės žmones organizavo ne azerbaidžaniečių nacionalistai (azerbaidžaniečiai tebuvo akli vykdytojai, kuriais gudriai pasinaudota). Remiantis L.Askerovu, prieš Azerbaidžaną sukurptą provokaciją parengė ranka rankon dirbusios tuometinė SSRS slaptoji tarnyba KGB, Kremlius ir separatistinės Armėnijos organizacijos. Šios jėgos pasaulio visuomenės akyse siekė sukurti žiaurių, fanatiškų azerbaidžaniečių, su kuriais neįmanoma kartu gyventi, įvaizdį. Kitas tikslas – įbauginti armėnus, kurie nepalaikė separatistinių Armėnijos organizacijų, kursčiusių planus nuo Azerbaidžano atplėšti Kalnų Karabachą.

Separatizmas – mitas ar tikrovė?

Sumgaitas: 1988. Azerbaidžanietiška versija. Slaptai.lt nuotr.

Šią versiją, žinoma, sustiprina dar ir tai, kad 1988-ųjų kovo 1 dieną buvo suimtas pogromuose prieš armėnų tautybės piliečius dalyvavęs armėnų kilmės vyras Eduardas Grigorianas. Proarmėniškoje spaudoje tvirtinama, kad E.Grigorianas tebuvo eilinis politika neužsiimantis chuliganas. Azerbaidžano teisėsauga įrodinėja priešingai – jis buvo vienas iš tų, kurie vadovavo pogromams.

Įsidėmėtina ir tai, kad, remiantis viešojoje erdvėje skelbiama informacija, pogromuose dalyvavusiam E.Grigorianui kur kas labiau pasisekė nei azerbaidžaniečiams. Jis nebuvo nei sušaudytas, nei nuteistas ilgus dešimtmečius kalėti. Jis buvo uždarytas į belangę 12 metų, bet paskui perduotas Armėnijai ir 1992-aisiais sulaukė Armėnijos malonės. Armėnija paleido jį į laisvę. Armėnai amnestuoja savo tautietį, kuris mušė, prievartavo, žudė Sumgaite gyvenančius … armėnus! Argi nėra keista?

Tiems, kurie susidomės šia istorija, siūlau perskaityti ne tik L.Askerovo straipsnį, bet ir Eiruzo Mamadovo ir Ramazano Mamadovo veikalą „Sumgaitas, 1988“, kuris buvo išleistas 2014 metais.

Apie jį jau esame rašę publikacijoje „Sumgaito detektyvas“ (https://slaptai.lt/sumgaito-detektyvas/).

Dėmesio verta knyga.

2020.03.06; 08:09

Namiko Alijevo knyga „Padniestrės konfliktas”

Gintaras Visockas

Slaptai.lt ne sykį rašė, kad Armėnija šiuo metu rimtai susipykusi su trimis valstybėmis – Turkija, Azerbaidžanu ir Gruzija (Sakartvelas). Viena iš priežasčių, kodėl įtemti santykiai, – tai teritorinės pretenzijos. Tiek ankstesnės, tiek dabartinės Armėnijos valdžios reiškia teritorines pretenzijas Turkijai (sakykim, Araratas), Azerbaidžanui (Kalnų Karabachas) ir Sakartvelui (pavyzdžiui, reikalauja atiduoti neva armėnišką Batumį).

Tačiau armėnų separatistai, regis, neturi saiko jausmo. Pasirodo, oficialusis Jerevanas užsienyje gyvenančių tautiečių rankomis pretenduoja dar į trijų nepriklausomų šalių teritorijas. Tai – Moldova, Ukraina ir Rumunija.

Kad ši informacija nėra laužta iš piršto, byloja šiais metais Tbilisyje dienos šviesą išvydęs prof. dr. Namiko Alijevo mokslinis – analitinis veikalas „Padniestrės konfliktas“.

Pagrindinis autoriaus dėmesys sukoncentruotas į politinį – karinį konfliktą, kilusį tarp Moldovos ir Rusijos dėl Padniestrės. Knygos autorius tvirtina, kad 1989-1992 metais tarp centrinės Moldovos valdžios ir Padniestrės regiono atstovų kilę nesusipratimai tebuvo „vidinio pobūdžio“. Tačiau 1992-aisiais metais į konfliktą įsivėlė 14-oji Rusijos armija, ir nuo tada šis konfliktas laikomas tarptautiniu. Mat į Moldovos vidaus reikalus ciniškai įsivėlė svetimos valstybės – Rusijos – ginkluotosios pajėgos.

„Padniestrės konflikte“ šie įvykiai analizuojami itin preciziškai: visos priežastys, teisiniai aspektai, galimybė išvengti kraujo praliejimo… Taip pat pateikiama išsami įvykių kronika.

Tad šis mokslinis veikalas pravers visiems, kurie domisi teritoriniais konfliktas, kilusiais tiek buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje, tiek ir kituose pasaulio regionuose.

Beje, šiame veikale pasakojama ir apie specifinį Budžako regioną, kuris apima Ukrainos, Rumunijos ir Moldovos teritorijas. Moldova dalinama į kelis akivaizdžiai skirtingus regionus – Šiaurė, Centras, Padniestrė ir Budžakas. Kiekvienas iš šių regionų – ypatingas (sava istorija, kultūra, nacionaline gyventojų sudėtimi bei užsienio šalių dėmesiu).

Prof. dr. Namikas Alijevas, knygų „Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabachas” bei „Padniestrės konfliktas” autorius

Svarbu pabrėžti, jog armėnai ten niekad nesudarė tautinės mažumos. Jų nepavadinsi net etnine mažuma. Bet Budžake gyvenančių armėnų tautybės žmonių apetitai – labai dideli. Jie ten nori būti patys svarbiausi, turėti daugiausiai privilegijų. Vien dėl to, jog kadaise atsikėlė į Budžaką gyventi.

Dar svarbu pabrėžti, jog mokslinio veikalo „Padniestrės konfliktas“ autorius – solidus politikas, mokslininkas, tyrinėtojas. Namikas Alijevas yra Azerbaidžano diplomatas, kadaise rezidavęs Moldovoje ir Gruzijoje. Jo sąskaitoje – 20 mokslinių monografijų bei šimtas mokslinių straipsnių. N.Alijevas taip pat yra tikrasis Maskvos, Insburgo, Tbilisio, Niujorko, Sankt Peterburgo Mokslo Akademijų narys, trijų užsienio universitetų garbės daktaras.

Be kita ko, jo ankstesnysis mokslinis veikalas „Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabacho konfliktas“ išverstas į lietuvių kalbą. 2013-aisiais metais ši knyga buvo pristatytas Vilniaus Universitete. Lietuviškoje spaudoje buvo paskelbta ir prof. dr. N.Alijevo straipsnių Kalnų Karabacho tema.

Slaptai.lt informacija

2020.03.02; 10:54

Irina Rozova. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Parašai dėl apkaltos tyrimų komisijos parlamentarei Irinai Rozovai sudarymo surinkti. Pasirašė 44 parlamentarai, tarp kurių ir „valstiečių“ frakcijos nariai Ramūnas Karbauskis, Agnė Širinskienė, Arvydas Nekrošius, Jonas Jarutis, Dainius Gaižauskas.
 
Eltai tai patvirtino Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos (TS–LKD) narys Laurynas Kasčiūnas.
 
Anot parlamentaro, apkaltos procesas pradedamas atsižvelgiant į Valstybės saugumo departamento (VSD) pareikštą prieštaravimą išduoti Seimo narei I. Rozovai leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, VSD išdėstytus faktus Seimo pirmininkui Viktorui Pranckiečiui bei vadovaujantis Konstitucijos 63 straipsnio 5 punktu, 74 straipsniu ir Seimo statuto 227, 228, 229 ir 230 straipsniais ir siekiant visapusiškai, objektyviai ištirti bei teisiškai įvertinti, ar savo veiksmais Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) frakcijos narė I. Rozova šiurkščiai nepažeidė Konstitucijos ir nesulaužė Seimo nario priesaikos.
 
„VSD išdėstė reikšmingas aplinkybes ir faktus, dėl kurių Seimo narei I. Rozovai negali būti išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Be kita ko, tikrinimo metu Seimo narė I. Rozova galimai nebuvo atvira ir sąžininga su VSD pareigūnais, galimai siekė suklaidinti ir sąmoningai nuslėpti tikrinimui reikšmingą informaciją apie savo neformalius asmeninius ryšius su Rusijos Federacijos diplomatinio korpuso atstovais, neigė palaikiusi tokius asmeninius ryšius, nors pati galimai teikė asmeninio pobūdžio prašymus Rusijos Federacijos diplomatinio korpuso atstovams – VSD nurodė, kad Seimo narė I. Rozova ilgą laiką palaikė neformalius ryšius su Lietuvoje rezidavusiais Rusijos Federacijos diplomatinio korpuso atstovais, o jos sprendžiamų klausimų pobūdis, VSD vertinimu, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad Seimo narės kontaktai su Rusijos Federacijos diplomatais neapsiribojo vien tik oficialiais formatais“, – teigė TS-LKD frakcijos narys L. Kasčiūnas.
 
Komisijai sudaryti reikėjo ketvirtadalio Seimo narių parašų.
 
ELTA primena, kad Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete nesutapus parlamentarų nuomonėms dėl komisijos tikslingumo, opozicija, nelaukdama komiteto išvadų, organizuoja Seimo narių parašus sudaryti apkaltos komisiją dėl parlamentarės Irinos Rozovos.
Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.
 
Rugpjūčio pradžioje į parlamentarus kreipėsi Sakartvelo parlamento Europos reikalų komiteto vicepirmininkas Giorgis Kandelakis, ragindamas Lietuvos Seimą nutraukti ryšius su Tarpparlamentine ortodoksų asamblėja, kurios veikla sukėlė neramumus Tbilisyje. Pasak Sakartvelo atstovo, šios organizacijos veikla tapo dominuojama Maskvos, o dalyvavimas jos veikloje tik padeda įgyvendinti Rusijos darbotvarkę. Šios asamblėjos posėdžiuose dalyvavo ir Lietuvos parlamentarė I. Rozova.
 
Tuomet Seimas NSGK pavedė atlikti tyrimą dėl parlamentarės I. Rozovos ryšių su rusų diplomatais ir galimos grėsmės nacionaliniam saugumui. Tyrimas atliekamas ir dėl atliktų politikų veiksmų, gavusių VSD informaciją apie I. Rozovos veiklą.
 
Paviešintoje Valstybės saugumo departamento pažymoje dėl I. Rozovos patikrinimo teigiama, kad parlamentarė ilgą laiką palaikė neformalius ryšius su Lietuvoje rezidavusiais diplomatinio korpuso atstovais ir jų neatskleidė.
 
Taip pat VSD pažymi, kad I. Rozova su Rusijos diplomatais tarėsi apie finansinę paramą parlamentarės atstovaujamam Rusų aljansui bei aptardavo galimybes Rusų aljansui formuoti bendrą tautinėms mažumoms atstovaujantį politinį junginį kartu su Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA-KŠS).
 
VSD pažymoje teigiama, kad I. Rozova palaikė kontaktus su Rusijos generaliniu konsulu Klaipėdoje Vladimiru Malyginu. Pažymėtina, kad V. Malyginas 2014 m. balandžio mėnesį buvo išsiųstas iš Lietuvos dėl veiklos, nesuderinamos su diplomatiniu statusu. V. Malyginas yra siejamas su Rusijos užsienio žvalgybos tarnyba.
 
Komitetas aiškinasi, kokius sprendimus, susipažinęs su medžiaga apie I. Rozovą, priėmė Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis bei kiti informaciją gavę Seimo nariai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.28; 13:30

Kastytis Stalioraitis, buvęs ilgametis užsienio informacijos analitikas Seime. Slaptai.lt nuotr.

“1990-ųjų sausio 20-ąją, Azerbaidžaną ir azerbaidžaniečius ištiko didžiulė nelaimė. Sovietų armijos daliniai, pasinaudoję apgalvotomis provokacijomis ir aklais etniniais pabėgėlių susirėmimais, ėmėsi ginkluoto smurto daužydami, šaudydami ir traiškydami beginklius protestuotojus, barikadų gynėjus Baku gatvėse ir aikštėse.

Vaizdai, jeigu visuomeninis transliuotojas nūnai primintų visuomenei, būtų labai panašūs į prieš tai, 1989 m. balandžio 9 d., įvykusias žudynes Tbilisyje ir dar po metų, 1991 m. sausio 13-ąją, Vilniuje. Baku prieš 20 metų buvo lyg jungiamoji grandis tų įvykių grandinėje, kuri liudijo „perestroikos” sąlygiškumą ir imperijos nekintamumą”, – prieš dešimt metų parašė pirmas atkurtos Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis.

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-01-19-vytautas-landsbergis-azerbaidzano-tragedija/38742

Panašiai, kaip Vilniuje, naktį iš sausio 19-osios į sausio 20-ąją 1990-aisiais metais į Baku miestą įsiveržė apie 30 tūkst. iki dantų ginkluotų sovietų armijos kareivių su automatais, sunkiaisiais kulkosvaidžiais, šarvuočiais ir tankais. Prisidengdama demagogiška versija, esą taip bandoma „sureguliuoti nacionalinį klausimą“, sovietinė kariauna darė ką norėjo. Prieš azerbaidžaniečių tautą surengto karinio nusikaltimo duomenys: 137 žuvusieji, 744 sužeisti, 841 neteisėtai suimtas ir įkalintas. Ta tragedija Azerbaidžane gavo “Juodojo Sausio” pavadinimą.

Kaip žinia, SSSR vadovo Michailo Gorbačiovo paskelbtos “perestroikės” metu tiek Azerbaidžane, tiek Lietuvoje nepriklausomybės nuo Maskvos siekiančios pagrindinės jėgos buvo panašios: Azerbaidžane – Liaudies frontas, Lietuvoje – Sąjūdis.

Lietuvai kovoje už valstybės atkūrimą aplinkybės buvo žymiai palankesnės.

Lietuva išsikovojo Nepriklausomybę 1918 m. (Vasario 16) ir buvo pripažinta daugelio pasaulio valstybių. Todėl Sąjūdis turėjo galimybę tarptautiniame lygyje remtis neteisėtais Molotovo-Ribentropo slaptaisiais protokolais, kurių pagrindu Lietuva, pažeidžiant visas dvišales ir tarptautines sutartis, buvo SSSR okupuota.

1990-ųjų sausio 20-oji. Azerbaidžano sostinė Baku

Sąjūdžiui neprireikė eiti į atvirą konfrontaciją su vadinama Lietuvos komunistų partija ir Lietuvos TSR valdžia. Todėl Maskva neturėjo preteksto įsakyti kariuomenei ginti tuo metu dar „šventos“ KPSS turtą. „Bananų balius“ (1988 m. rugsėjo 28 d.), kurio metu milicijos ir SSRS vidaus kariuomenės dalinių pajėgos fiziškai susidorojo su Lietuvos Laisvės Lygos organizuoto mitingo už Molotovo-Ribentropo pakto slaptųjų protokolų pasmerkimą, reikalaujant panaikinti Baltijos šalių sovietinę okupaciją lėmusio Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos sąmokslo pasekmes, buvo paskutinis fizinis susidūrimas su sovietais iki Sausio 13.

Lietuvai paskelbus Kovo 11-osios aktą Kremlius bandė prieš lietuvius nuteikti gausiausias, įtakingiausias tautines bendrijas, ypač Lietuvoje gyvenančius rusakalbius ir lenkus. Bet šis scenarijus žlugo.

Iki Sausio 13 Lietuva jau buvo teisėtai paskelbusi atkūrusi Nepriklausomybę (1990 kovo 11 d.) ir jau funkcionavo, kaip valstybė.

Azerbaidžanas, kaip Nepriklausoma valstybė, gyvavo trumpai. 1918 m. gegužės 28 d. Azerbaidžanas pasiskelbė nepriklausoma Azerbaidžano Demokratine Respublika. Bolševikų ir armėnų spaudžiamas Azerbaidžanas pasikvietė į pagalbą Turkiją, kuri 1918 m. rugsėjo 15 d. užėmė Baku, tačiau lapkričio 10 d. pradėjo evakuotis. Tuomet Baku užėmė anglai (nafta!). 1918 m. gruodžio 4 d. buvo sušauktas pirmasis parlamentas. 1919 m. sausio 8 d. Azerbaidžanas pasiuntė savo delegaciją į Paryžiaus taikos konferenciją, 1920 m. sausio 12 d. buvo pripažintas de facto. Po to, kai 1919 m. lapkričio 20 d. iš Azerbaidžano ėmė evakuotis anglai, nuo bolševikų Azerbaidžaną dengė A. Denikino armija, tačiau jai pralaimėjus, Raudonoji Armija 1920 m. sausio 27 d. užėmė Baku, o netrukus įsigalėjo visame Azerbaidžane.

Paminklas Sausio 20-osios aukoms atminti Azerbaidžano sostinėje Baku. Slaptai.lt nuotr.

M. Gorbačiovui paskelbus “perestroikę” susikūręs Liaudies frontas buvo priverstas leistis į atvirą konfrontaciją su Azerbaidžano TSR valdžia, komunistų partija, kadangi šios niekaip nenorėjo pripažinti Liaudies fronto, kaip teisėtos politinės jėgos. Iki Maskvos kariuomenės įsiveržimo 1990 m. sausį Azerbaidžano liaudies frontas perėmė daugybę vyriausybės įstaigų visoje respublikoje. Azerbaidžaniečiai nuplėšė pasienio tvoras, skiriančias juos nuo daug didesnės etninių azerbaidžaniečių bendruomenės Irane, kuo ne tik Maskva, bet ir Iranas ne itin buvo sužavėti.

Azerbaidžanui buvo kur kas sunkiau nei Lietuvai.

Pirmiausia dėl informacinės blokados. Iki Azerbaidžano sostinės nusigauti Vakarų žurnalistams buvo beveik neįmanoma. Tad Kremlius apie įvykius Azerbaidžane galėjo meluoti kiek tinkamas.

Tokiose sąlygose sukurti „konfliktinę situaciją“ – Baku mieste surengti keletą provokacijų „nacionaliniu pagrindu“ ir pasiųsti kariuomenę neva konfliktams malšinti, buvo juokų reikalas.

Jautriausia vieta Azerbaidžane buvo azerbaidžaniečių ir armėnų tarpusavio santykiai.

Įsimintinomis 1990-ųjų sausio dienomis azerbaidžaniečiai buvo priversti gintis – protestuoti dėl armėnų bandymų atplėšti istoriniu ir kultūriniu požiūriu Azerbaidžanui labai svarbų regioną – Kalnų Karabachą, spėjama, ne be Kremliaus “pagalbos”. Azerbaidžano teritoriniam vientisumui tąsyk buvo iškilęs realus pavojus. Suprantama, santykiai tarp azerbaidžaniečių ir armėnų tapo įtempti, nors iki tol jie buvo normalūs. https://slaptai.lt/kas-1990-uju-sausio-20-aja-nutiko-azerbaidzano-sostineje-baku/.

Ir įvyko “Juodojo Sausio”, Sausio 13 vyresniojo brolio, tragedija.

Baku metropoliteno stotis, pavadinta Sausio 20-osios vardu. Čia 1990-ųjų sausio 20-ąją žuvo daug civilių Azerbaidžano piliečių. Slaptai.lt nuotr.

Kai po ilgoko pokalbio apie Rytų partnerystės reikalus padovanojau Azerbaidžano ambasadoriui prie ES Fuad Isgandarov Neužmirštuolę, daug pasakoti nereikėjo – viską prisimena ir viską žino. Įsisegė iškart net neprašomas ir nelaukdamas Sausio 13, – veidaknygėje parašė Kovo 11-osios akto signatarė, Europos Parlamento narė Rasa Juknevičienė. 

https://www.facebook.com/rasa.jukneviciene/posts/3404143269659402?comment_id=3408011569272572

“Kai sakome „tragedija”, turime suvokti ir kokie sąlygiški būna žodžiai. Sumanytojams Maskvoje ir vykdytojams „vietose” tai nebuvo tragedijos, nebent netrukus pavirto SSRS kalėjimo griūties „pasauline tragedija”. Žmonėms, kurie tada Baku ir kitur neteko artimųjų arba liko invalidais, be abejo, tai baisi nelaimė. Žudikams būtų nelaimė, jeigu reiktų atsakyti. Azerbaidžano kelyje i nepriklausomybę tai buvo smūgis, kaip ir ligi šiol kurstomi konfliktai su armėnais, prarasto laiko netektis. Galų gale, karas, perversmai, netektos teritorijos ir gyvybės, per milijoną „vidaus pabėgėlių”… Todėl nepamirškime draugiškos azerbaidžaniečių tautos nelaimių ypač šią sausio 20 dieną.”, – parašė Vytautas Landsbergis.

2020.01.19; 06:45

Tūkstančiai protestuotojų Tbilisyje, mojuodami šalies ir ES vėliavomis, reikalavo vyriausybės atsistatydinimo ir rinkimų reformos. Riaušių policija susirėmė su parlamentą blokuoti bandžiusiais protestuotojais, rašė „Deutsche Welle“.
 
Antradienio rytą riaušių policija panaudojo vandens patrankas, siekdama išvaikyti dešimtis prie Sakartvelo parlamento susirinkusių protestuotojų. Aktyvistai paryčiais mėgino blokuoti kai kuriuos įėjimus ir taip trikdyti įstatymų leidėjų darbą.
 
Pirmadienio vakarą Tbilisyje tūkstančiai protestuotojų reikalavo rinkimų reformos. Protestuotojai skandavo „Pokyčių!“ ir „Atsistatydinkite!“.
Tačiau jų reikalavimai buvo ignoruojami. „Jei protestuotojai pažeistų įstatymą, valstybė reaguotų atitinkamai“, – „ Reuters“ naujienų agentūrai sakė Mamukas Mdinaradzas, parlamentaras iš valdančiosios partijos.
 
Vienas iš opozicijos lyderių Giorgis Vašadze reporteriams sakė, kad policija sulaikė keletą žmonių, tarp jų ir vieną opozicijai atstovaujantį politiką.
 
Praėjusią savaitę valdančioji Sakartvelo partija sulaužė pažadą dėl rinkimų reformos įgyvendinimo. Tūkstančius protestuotojų tai paskatino susiburti gatvėse. Jie teigė, kad kovoja ne tik dėl rinkimų sistemos pokyčių, bet ir dėl pačios demokratijos.
 
Rinkimų permainos turėjo įvykti 2024 metais, tačiau opozicija reikalauja jas įgyvendinti anksčiau, nes dabartiniai principai yra palankūs valdančiajai partijai „Sakartvelo svajonė“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.27; 00:50

Tūkstančiai žmonių penktadienį susirinko Sakartvelo sostinės Tbilisio centre protestuoti prieš vyriausybę ir valdančiąją partiją „Sakartvelo svajonė“, praėjus trims mėnesiams po to, kai buvo brutaliai išvaikyta didžiulė prieš Kremlių nusistačiusių protestuotojų demonstracija prie šalies parlamento.
 
Remiantis agentūros „Reuters“ pranešimais, penktadienio demonstraciją suorganizavo jauni aktyvistai, kurie pastaruosius tris mėnesius rengė kasdienius mitingus prie Sakartvelo parlamento pastato.
 
Tūkstančiai susirinkusių žmonių pūtė vuvuzelas ir laikė plakatus su užrašu „Vieningai prieš vieną!ׅ“, omenyje turėdami valdančiosios partijos lyderį Bidziną Ivanišvilį.
 
„Mes turėtume susivienyti ir pribaigti šią vyriausybę“, – miniai žmonių sakė vienas iš protesto organizatorių  Šota Digmelašvilis.
 
„Vienašalis, oligarchinis, neformalus B. Ivanišvilio valdymas yra nepriimtinas mums“, – pridūrė organizatorius.
 
Protestus Sakartvele paskatino oficialios Rusijos delegacijos vizitas šalies parlamente šių metų birželį. Ypač žmones supykdė tai, kad Rusijos parlamentaras sakė kalbą iš parlamento pirmininko vietos Sakartvelo parlamente.
 
Tai daugelis žmonių įvertino kaip įžeidimą, nes abiejų šalių santykiai nuo ginkluoto konflikto 2008-aisiais yra įtempti.
 
Prieš tris mėnesius – birželio 20 d. surengto masinio protesto metu daugybei protestuotojų pamėginus įsiveržti į parlamento pastatą, policija reagavo panaudodama gumines kulkas ir vandens patrankas. Sužalota daugiau kaip 240 žmonių.
 
Sakartvelo opoziciją, antivyriausybinius protestuotojus ir jų šalininkus šį mėnesį vėl supykdė tai, kad prieštaringai vertinamas vidaus reikalų ministras Giorgis Gacharija buvo pasiūlytas į premjero postą, kai iš jo atsistatydino Mamuka Bachtadzė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.09.21; 18:00

Protestai Tbilisyje. EPA-ELTA nuotr.
Sakartvelo valdančiosios partijos lyderis pirmadienį pranešė apie plataus masto rinkimų sistemos reformas, kurių nuo praėjusios savaitės per antivyriausybinius protestus reikalavo Tbilisyje susirinkę protestuotojai.
 
„Politinė partija „Gruzijos svajonė“ siūlo plataus masto politinę reformą“, – per spaudos konferenciją sakė jos lyderis Bidzina Ivanišvilis.
 
„Mes siūlome, kad rinkimai į parlamentą 2020 metais būtų rengiami pagal proporcinę sistemą ir partijoms nebūtų vadinamojo slenksčio patekti į parlamentą“, – pridūrė galingas oligarchas.
 
Tūkstančiai prieš vyriausybę nusiteikusių protestuotojų nuo ketvirtadienio dalyvavo demonstracijose Sakartvelo sostinėje, reikalaudami šalies rinkimų sistemos reformų.
 
Opozicijos grupių teigimu, dabartiniai rinkimų įstatymai yra palankūs valdančiajai partijai.
 
Protestai kilo po to, kai Rusijos įstatymų leidėjas kreipėsi į Sakartvelo parlamentą, o tai buvo kontraversiškas žingsnis šalyje, kuri dar 2008 metais kariavo su Rusija ir kurios ryšiai su Maskva išlieka sudėtingi.
 
Protestai greitai peraugo į platesnį judėjimą prieš turtingiausią Gruzijos vyrą B. Ivanišvilį.
Sakartvelo vėliava. EPA – ELTA nuotr.
 
Prieš kitąmet planuojamus rinkimus į parlamentą opozicija reikalauja rinkimų sistemos reformos.
 
Tuo metu Sakartvelo ekonomika turi didelių sunkumų.
 
Opozicinės partijos taip pat apkaltino B. Ivanišvilį dėl neformalaus oligarchinio valdymo, valstybinių institucijų naikinimo ir sukčiavimo per rinkimus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.24; 00:48

Gruzijos ir NATO pajėgos pirmadienį pradėjo bendras karines pratybas, kurios vyks iki kovo 29 dienos.

Anot Gruzijos gynybos ministerijos, 12 dienų trukmės pratybos „yra reikšmingos, stiprinant NATO ir Gruzijos karinį-politinį bendradarbiavimą.„

Bendros pratybos rengiamos Krtsanisi nacionalinio rengimo centro teritorijoje įsikūrusiame Jungtiniame (NATO ir Gruzijos) pratybų ir vertinimo centre, netoli sostinės Tbilisio. 

Pratybose dalyvauja 350 kariškių iš 24 NATO valstybių narių ir šalių partnerių.

„Pratybomis siekiama stiprinti Gruzijos gynybos pajėgumus ir jos nėra nukreiptos prieš jokią trečiąją šalį“, – žurnalistams sakė gynybos ministro pavaduotoja Lela Čikovani. 

Gruzija jau seniai siekia narystės NATO. 2008 metais NATO sutiko, kad Gruzija – 3,7 mln. gyventojų turinti buvusi sovietinė respublika – galiausiai taps Aljanso nare, tačiau nebuvo nustatyta jokia tiksli data. 

Rusija akivaizdžiai priešinasi tolesniam NATO plėtimuisi, ypač kalbant apie Gruziją ir Ukrainą, kuri taip pat siekia tapti NATO nare.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.03.18; 15:42

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Vilniaus sueiga ir Jaunųjų konservatorių lygos minėjime „Stop Rusijos agresijai!” prie Rusijos ambasados Lietuvos politikai ir diplomatai išreiškė palaikymą Sakartvelui bei nurodė gaires Vakarų pasauliui, kaip sustabdyti Rusijos agresiją.

Boriso Nemcovo skvere minint 10-ąsias Rusijos-Gruzijos karo metines, kai Rusija okupavo Gruzijai priklausiusius Pietų Osetijos ir Abchazijos regionus, šalies politikų kalbomis per garsiakalbį, plakatais „Stop Rusijos agresijai“, „Laisvas Sakartvelas“ mėginta atkreipti Rusijos ambasados dėmesį.

Pasak Lietuvos diplomato, buvusio užsienio reikalų ministro, ambasadoriaus JAV ir ES atstovo Rusijoje Vygaudo Ušacko, NATO savo pažadų Ukrainai ir Gruzijai taip ir neįvykdė.

„Didžiausia problema, kad Vakarai neturi atsakymo dėl tokių šalių kaip Gruzija ir Ukraina siekio tapti Vakarų dalimi. Jie yra vidury tarp NATO, ES ir Rusijos. Prieš dešimt metų NATO 2008 metų balandžio mėnesį pažadėjo, kad tos šalys taps NATO narėmis. Atsakomybė yra Vakarams, kurie neišpildė tų pažadų“, – Eltai sakė V. Ušackas.

V. Ušackas sako, kad NATO neis į karinį konfliktą su Rusija dėl okupuotų Sakartvelo zonų, bet diplomatas išeitį mato. Anot jo, NATO turi integruoti likusias Gruzijos teritorijas, kurios dar nėra okupuotos.

„Ar NATO eis į karą su Rusija dėl Pietų Osetijos ir Abchazijos? Tikrai nemanau. Reikia stiprinti tą teritoriją, kuri šiuo metu yra kontroliuojama Tbilisyje ir ją paversti modernia ekonomiškai, politiškai ir padėti jai integruotis į ES ir NATO, nepriklausomai nuo tų neišspręstų konfliktų“, – teigė konservatorius.

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narė Rasa Juknevičienė sako, kad Lietuvos užduotis yra įtikinti NATO, kad didžiausia provokacija Rusijai yra tuomet, kai nuolaidžiaujama dėl tokių įšaldytų konfliktų Pietų Osetijoje.

„Rusijai pavyko įtvirtinti tokį naratyvą, kad nereikia erzinti Rusijos, nes jeigu Gruziją pakviesim į NATO – išprovokuosime Rusiją. „Don’t provoke Russia“ – toks yra vyraujantis posakis, ypač tarp kairesnių pažiūrų politikų Vakaruose, ir jis, deja, veikia. O iš tikrųjų viskas yra atvirkščiai – tokių pilkų, nesaugių zonų palikimas aplink Rusiją labiausiai ir provokuoja Rusiją imtis veiksmų. Reikia įtikinti Vakarus, kad didžiausia provokacija Rusijai ir yra nuolaidžiavimas jai“, – Eltai sakė R. Juknevičienė.

TS-LKD nario Žygimanto Pavilionio nuomone, Vakarų institucijos rodo nepagarbą sau nevykdydamos pažadų Gruzijai.

„Vakarai negerbia patys savęs. Prancūzijos prezidento Nicolia Sarkozy pasiūlytas šešių punktų taikos planas, kurį pasirašė Rusija, nebuvo įgyvendintas. Tiek kariuomenės atsitraukimas, tiek tarptautinių stebėtojų įsileidimas iki šiol nėra įgyvendintas. Tai yra nepagarba tiek Prancūzijos prezidentui, tiek dabartinei ES. Gruzijos okupuotos teritorijos yra pasekmė Vakarų pasaulio to nuodėmingo būdo bandyti viską spręsti dialogu su V. Putinu“, – Eltai sakė Ž. Pavilionis.

Po diskusijos buvo pasirašytas simbolinis Sakartvelo nepriklausomybės patvirtinimo aktas.

Antradienį Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariai Ž. Pavilionis, Audronius Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas spaudos konferencijoje prašė diplomatijos vadovo Lino Linkevičiaus kreiptis į Europos Sąjungos institucijas ir kelti sankcijų klausimą Rusijai nevykdant tarptautinių susitarimų po Gruzijos-Rusijos karo, primena ELTA.

Pasak Ž. Pavilionio, tarptautinė bendruomenė nuolaidžiauja Rusijos politikai ir nepriima konkrečių veiksmų šalims neįgyvendinus tarptautinių susitarimų.

„Lygiai prieš dešimt metų Rusijos tankai įvažiavo į Gruzijos teritoriją. Nors ir įvyko didelis karas, daug žmonių žuvo, teritorijos Sakartvele yra okupuotos, iki šiol tarptautinė bendruomenė liko nesureagavusi. Nors po konflikto buvo tam tikrų politinių pareiškimų, buvo daromi susitikimai tiek ES ir NATO, bet panašiai po dviejų mėnesių visa tarptautinė bendruomenė, tik vienai Lietuvai protestuojant, iš esmės atleido Rusijai kaltes“, – teigė Ž. Pavilionis. Jo teigimu, tokia tarptautinės bendruomenės nuolaidžiavimo politika paskatino Rusiją imtis tolesnių veiksmų ir Kryme.

„Su A. Ažubaliu bei L. Kasčiūnu kreipiamės į diplomatijos vadovą, kad jis kreiptųsi į ES institucijas bei į Prancūzijos vadovybę prašydamas įvertinti, kaip konkrečiai per dešimt metų tas N. Sarkozy planas buvo įgyvendintas. Jeigu tarptautinė bendruomenė konstatuos, kad jis yra neįgyvendintas, siūloma kelti atitinkamų sankcijų klausimą Rusijai, nes nusikaltimai negali likti nenubausti“, – teigė Ž. Pavilionis.

Prieš dešimt metų Rusijos ginkluotosios pajėgos įžengė į Gruziją – taip prasidėjo penkias dienas trukęs šimtus karių ir civilių gyvybių nusinešęs karas.

Po 2003 metų įvykusios Rožių revoliucijos šalies prezidentu tapo provakarietiškas Michailas Saakašvilis, Rusijai nepatiko, kai jis Vakarų bendruomenei rodė iniciatyvą įstoti į NATO.

Karas kilo 2008-ųjų rugpjūčio 8-ąją, visam pasauliui stebint olimpinių žaidynių atidarymo Pekine ceremoniją. Išvakarėse Gruzija pamėgino ginklu susigrąžinti Pietų Osetijos kontrolę, į tai rusai sureagavo greitai: išsiuntė tankus, karius ir naikintuvus, kurie per kelias dienas sutriuškino gruzinų pajėgas. Tai buvo pirmoji Rusijos karinė intervencija į kaimyninę šalį po Sovietų Sąjungos žlugimo.

Pirmadienį Rusijos ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas teigė, kad Sakartvelo priėmimas į NATO išprovokuotų didelį konfliktą. Du Rusijos kontroliuojamus Gruzijos regionus Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę pripažino Nikaragva, Sirija, Venesuela, Vanuatu ir Nauru.

Informaciją pateikė Paulina Levickytė (ELTA)

2018.08.09; 06:30

Tbilisyje per ginkluotą užpuolimą sužeista buvusi dešimtojo dešimtmečio pradžioje Gruzijoje veikusios sukarintos formuotės „Mechedrioni“ vado pavaduotoja, atsargos pulkininkė Dodo Gugešašvili.

Tai trečiadienį pranešė Gruzijos žiniasklaida, kuria remiasi „Interfax“.

Gautomis žiniomis, D. Gugešašvili buvo užpulta savo bute. Pranešama, kad nusikaltėliai nušovė jos sūnų, gimusį 1985 metais. Piktadarių ieškoma.

D. Gugešašvili dalyvavo ginkluotuose konfliktuose Abchazijoje ir Pietų Osetijoje. Pasak žiniasklaidos, ji taip pat dalyvavo karo veiksmuose Rytų Ukrainoje, kur rengė ukrainiečių savanorius.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.02.08; 00:01

Liutauras Vasiliauskas iškart po pučo pirmasis Maskvoje pasirodė vilkėdamas Lietuvos policijos uniformą. L. Vasiliausko archyvo nuotr.

Laisvės gynėjų dienos išvakarėse apdovanojimai „Už atliktą pareigą 1991 metais“ bus įteikti 50 tuomet tarnavusių policijos pareigūnų iš visos šalies. Seime apie Lietuvos policijos vaidmenį ginant nepriklausomybę kalbės buvęs pirmojo atkurtos valstybės policijos generalinio komisaro Petro Liuberto pavaduotojas, respublikinės policijos vyriausiasis komisaras Liutauras Vasiliauskas.

Šis žmogus iškart po pučo Maskvoje pirmasis pasirodė su atkurtos Lietuvos policijos uniforma.

„Praėjus vos porai dienų po pučo Rusijos vidaus reikalų ministras Viktoras Baranikovas sąjunginių respublikų Vidaus reikalų ministerijos (VRM) vadovus pakvietė į pasitarimą Maskvoje. Jau buvome nepriklausomi, bet stebėtojų teisėmis nusprendėme dalyvauti“, – Eltos korespondentei Ievai Urbonaitei-Vainienei pasakojo L. Vasiliauskas.

Pasak jo, tuomet buvo priimtas saliamoniškas sprendimas į Maskvą siųsti ne paties aukščiausio rango pareigūną, tačiau būtinai vilkintį naują Lietuvos policijos uniformą, su lietuviškais skiriamaisiais ženklais.

„Man įėjus stojo mirtina tyla. Sužinojus, kad esu Lietuvos VRM atstovas, kilo šurmulys. Visi puolė čiupinėti uniformą, ženklus, teiravosi, iš kokios valstybės juos gavome. Dar labiau nustebo sužinoję, kad uniformą susikūrėme ir pasigaminome patys. Jaučiausi kaip koks top modelis. Prasidėjus pasitarimui ministras V. Baranikovas nužvelgė mane, po to pagarbiai pasisveikino ir pasisodino šalia“, – prisiminė L. Vasiliauskas.

Pasitarimas vyko sklandžiai, nieko nereikėjo pasirašinėti. „Kai man buvo suteiktas žodis, pasakiau, kad visada pritarsime bendradarbiavimui, tačiau tik kaip lygiaverčiai partneriai ir tik pasirašius atitinkamus tarpvalstybinius dokumentus“, – sakė buvęs Lietuvos policijos generalinio komisaro pavaduotojas, per uniformą tuomet patekęs ir į Rusijos žinių laidą „Vremia“.

Po pučo siekį atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos deklaravo daugiau respublikų, 1992 m. sausį-1993 m. liepą Rusijos federalinei saugumo tarnybai vadovavęs V. Baranikovas nusišovė.

Nuotraukoje (iš kairės): buvęs pirmasis atkurtos valstybės policijos generalinis komisaras Petras Liubertas, buvęs policijos vyriausiasis komisaras Liutauras Vasiliauskas, buvęs Kelių policijos vyriausiasis komisaras Ramutis Oleka ir buvęs viešosios policijos vyriausiasis komisaras Vytautas Navickas. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Kaip yra užfiksavęs atkurtos Lietuvos policijos generalinis komisaras P. Liubertas, 1991 metais vidaus reikalų sistemoje dirbo per 30 tūkst. pareigūnų, vien įkalinimo įstaigose Lietuvoje buvo per 15 tūkst. nuteistųjų laisvės atėmimo bausmėmis, kuriuos saugojo tuometės TSRS Vidaus reikalų ministerijos kariuomenė.

„Žvelgiant iš kelių dešimtmečių perspektyvos – stebuklas, kaip mums tuomet pavyko išlaviruoti, – sakė L. Vasiliauskas, akcentuodamas ne tik iššūkį apsaugoti žmones nuo kareivių, bet ir žmones nuo žmonių. – Vienoje pusėje – „Jedinstvo“, kitoje – ryžtingai nusiteikusios naujosios valdžios struktūros. Kaip „išsivynioti“, kad nebūtų iššautas nė vienas šūvis?“

Knygoje „Lietuva pasaulio galingųjų akiratyje 1988-1991“ rašoma, kad pasaulio lyderiai abejojo Lietuva. „(…) Lietuviai viską sužlugdys. Jie beveik niekada nebuvo laisvi. Kai buvo, tai režimas – diktatūra. Pasigailėjimo verti žmonės. Suprasčiau, jei M. Gorbačiovas turėtų griebtis jėgos“, – cituojamas Francois Mitterandas. Taip pat minimas kovo 7 dienos susitikime su Lietuvos Sąjūdžio vadovais, kuriame buvo informuota apie savaitgalį šaukiamą Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą, tikriausiai paskelbsiančią Lietuvos nepriklausomybę, dalyvavęs tuometis JAV ambasadorius Rusijoje Jackas Matlockas, į klausimą, kokios pozicijos laikysis JAV, atsakęs: „(…) Nepriklausomybės paskelbimas automatiškai nebūtų pripažintas“ ir kelis kartus pakartojęs tai.

Kaip žinoma, tarptautinio pripažinimo Lietuva sulaukė beveik po metų. 1991 m. vasario 11 dieną pirmoji Lietuvą pripažino Islandija. Didžiosios pasaulio šalys – Prancūzija, Argentina, Italija, Kanada, Didžioji Britanija, Vokietija ir kitos atkurtą Lietuvos nepriklausomybę pripažino tik po 1991 m. rugpjūčio 19-osios pučo Maskvoje, o JAV – tų pačių metų rugsėjo 2 dieną.

Kovoje už nepriklausomybę asmenybės – svarbios, tačiau, L. Vasiliausko įsitikinimu, svarbiausia, kad laisvės idėją palaikė kritinė masė Lietuvos žmonių. „Mes, pareigūnai, jos dalis, nors sovietmečiu politvadovų buvome verčiami zombiais turbūt penkis kartus stipriau“, – sakė ekskomisaras.

Sovietmečiu milicija buvo vadinama ginkluotu partijos būriu. „Įsivaizduokite, kokį šoką 1987 metais sukėlė Sąjūdžio idėjos tuometėje Vidaus reikalų ministerijoje. Asmeniškai patyrėm, ką reiškia nepasitikėjimas ir spaudimas – juk tiek daug vilčių į mus buvo sudėta“, – sakė L. Vasiliauskas, pabrėždamas, kad VRM buvo viena pirmųjų institucijų, kurioje sustabdyta Komunistų partijos veikla.

Pasak buvusio Kelių policijos vyriausiojo komisaro Ramučio Olekos, paskelbus nepriklausomybę pareigūnai buvo puolami iš visų pusių. „Jedinstvininkų sąrašuose figūravo 300 žmonių, kuriuos numatyta izoliuoti. Tarp jų ir visi šie vyrai – tuometės policijos vadovai“, – sakė ekskomisaras.

Pasak buvusio policijos generalinio komisaro pavaduotojo L. Vasiliausko, bepigu krašto apsaugai, kurios pradžia – baltas popieriaus lapas. „Jie pradėjo nuo nulio, be jokių istorinių kuprų. O mes – kaip kupranugariai – su Romo Kalantos reikalais, mitingu Adomo Mickevičiaus skvere, „bananų baliaus“ ir kitais šleifais. Tai mūsų girnapusės, kryžiai, kuriuos reikia nešti mušantis į krūtinę – kad tu tikrai nesi kitoks, nesi nepilietis“, – Eltai sakė ekskomisaras.

Virsmo metais grėsmių valstybei buvo daug. Kalbėdamas apie vidines, L. Vasiliauskas minėjo organizuotas gaujas, kurios išsikerojo tarpulaikiu.

„Jeigu valstybėje netvarka ir chaosas, tuščios vietos nebūna, ją tuojau pat kažkas užima. Nenoriu nieko įžeisti, bet ne šiaip sakoma, kad pirmas milijonas – kruvinas. Lietuvoje 75 proc. verslų tuomet buvo nelegalūs. Verslininkai buvo pažeidžiami, o grupuotės jiems siūlė „stogavimą“. Nekalbant apie gryną fizinį reketą, „stogas“ verslininkams reiškė duoklės mokėjimą grupuotėms, kurias pripažino nusikalstamos rajono ar miesto struktūros. Vien dėl to jos galėdavo lengvai susirinkti duoklę iš esmės nieko nedarydamos“, – priminė L. Vasiliauskas.

Kriminogeninė padėtis buvo bloga visoje Lietuvoje, o ypač miestuose, kur aktyviai verslauta. „Pirmiausia tai Kaunas, Šiauliai ir Panevėžys. Panevėžio plastmasės, Šiaulių – siuvyklos, o Kaunas apskritai vertėsi viskuo. Nuolatiniai bruzdesiai vyko ir mūsų „knygnešių“ take – Šilutėje, Pagėgiuose, Tauragėje, Jurbarke“, – vardijo V. Vasiliauskas.

Problemų kėlė auganti prekyba žmonėmis, nekontroliuojamas prekių ir asmenų judėjimas. Tačiau pagrindinis uždavinys, L. Vasiliausko įsitikinimu, buvo įrodyti prosovietinėms jėgoms ir pasauliui, kad atgimstančios Lietuvos vidaus reikalų ir milicijos-policijos sistema pajėgi užtikrinti piliečių saugumą, išlaikyti visuomenės rimtį, kad nebūtų pagrindo Sovietų Sąjungos VRM ir čia dislokuotiems pareigūnams įvesti pajėgų su intencija apsaugoti žmones bei jų turtą.

„Juridiškai veikdami kaip policija, realiai buvome milicija: finansavimą, materialinį-techninį tiekimą gaudavome iš Maskvos, tad bambagyslė nebuvo nutrūkusi. Nepriklausomybė atkurta 1990 metų kovo 11-ąją, mes – prisiekę tarnauti atsikūrusiai valstybei, o finansavimas iki pat 1991-ųjų kovo buvo iš Maskvos“, – Eltai sakė nuo 1991 vasario 28 dienos iki 1994 lapkričio Lietuvos Respublikos VRM Policijos departamento generalinio komisaro pareigas ėjęs P. Liubertas.

Buvęs jo pavaduotojas L. Vasiliauskas atkreipė dėmesį, kad nurodymai, sprendimai, teisės aktai buvo leidžiami jaunos atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos, o jų vykdymą užtikrino pareigūnai, kas mėnesį gauną atlyginimą iš svetimos valstybės, dėvį svetimos valstybės uniformą, visą techninę amuniciją gauną iš Maskvos.

„Nepaisant to, meldėmės, kad visa tai nenutrūktų, nes vidaus ir išorės grėsmės buvo didžiulės“, – pakartojo respublikinės policijos vyriausiasis ekskomisaras.

Po beveik 30 nepriklausomybės metų L. Vasiliauskas mano, kad būtent taikus perėjimas prie naujos tvarkos, nesuteikiant preteksto priešiškos valstybės struktūroms „ginti žmones, nes Lietuva nepajėgia palaikyti tvarkos“, buvo svarbiausias pareigūnų uždavinys.

„Materialinis-techninis tiekimas – taip, Šalčininkų ir Vilniaus rajono problema milicijos virsme į policiją – taip, bet svarbiausia buvo suvaldyti išorines grėsmes“, – įsitikinęs L. Vasiliauskas.

Kelių policijos vyriausiasis ekskomisaras R. Oleka priminė 1989-ųjų Tbilisį, kur balandžio 9 dieną sovietų armijos ir specialiosios paskirties daliniai apsupo protesto akcijos dalyvius, kastuvais užkapojo 19 mitinguotojų. 1990-ųjų sausį 30 tūkst. sovietų kareivių Azerbaidžano sostinėje Baku ir kituose Azerbaidžano regionuose nužudė 134 taikius žmones ir sužeidė per 600.

Ypatinga situacija Lietuvoje, kurios bijojo politinė vadovybė po nepriklausomybės atkūrimo, buvo autonomiją paskelbę Šalčininkų ir Vilniaus rajonai. „Kaip reikėjo paveikti šių rajonų pareigūnus, kad 97-98 proc. pereitų į nepriklausomos Lietuvos policiją? Juk jie buvo vietinių bendruomenių nariai – šeimų tėvai, broliai, artimieji. Pareigūnai jautė didžiulį spaudimą iš vietos valdžios, sulaukdavo grasinimų“, – prisiminė L. Vasiliauskas.

Pasak jo, teko važinėti į vietas, nuoširdžiai kalbėtis su žmonėmis, aiškinti, įtikinėti, kad nėra nieko baisaus, nors iš pradžių tų rajonų žmonės šaukdavo: „landzbergistai“, „sąjūdistai“.

Komisaras P. Liubertas prisiminė, kaip Vilniaus rajono taryboje pristatant kandidatą į Vilniaus rajono policijos vadovus Mečislovą Poplavskį, skambėjo: „Kas čia per nepriklausomos Lietuvos generalinis komisaras? Mes turime savo!“

„ Maža ar didelė, bet svarbi pergalė, kad Šalčininkų ir Vilniaus rajonų policijos pareigūnai perėjo į mūsų pusę. Nenoriu nei girti, nei girtis – tačiau kažkoks likimo pirštas mus vedė. Neįsivaizduoju, kaip mums pavyko išsivynioti. Einam į naujas atkurtos valstybės struktūras – „skalbiami“, kaltinami būtais ir nebūtais dalykais, o darbą daryti tai reikia – kriminalinė situacija siaubinga. Vidaus ir išorės grėsmės auga geometrine progresija“, – sakė L. Vasiliauskas.

Kelių policijos vyriausiais komisaras R. Oleka tuometę pareigūnų situaciją įvardijo taip: „Mes buvome buferis tarp nepriklausomybės priešininkų ir šalininkų. Buvome blogi ir vieniems, ir kitiems, nes neleidome sueiti į krūvą. Tai būtų pasibaigę tragiškai“.

Pasak Kelių policijos ekskomisaro, nuo 1988 metų masinių renginių metu pareigūnai privalėjo užtikrinti eismo saugumą ir viešąją tvarką, nepaisant to, kas juos rengdavo – Sąjūdis ar „Jedinstvo“.

Po nepriklausomybės paskelbimo pareigūnai prisiekė tarnauti nepriklausomai Lietuvos Respublikai, tačiau vilkėjo sovietines milicijos uniformas. „Žmonės neskirdavo, ar mes sąjunginės milicijos, ar jau nepriklausomos Lietuvos policijos pareigūnai“, – prisiminė R. Oleka.

Pirmieji skiriamieji ženklai – kokardos ant kepurių ir sagos su nepriklausomos Lietuvos simbolika – visuomenei pristatyti 1990 m. balandžio 24 dieną. Birželį vietoj penkiakampių žvaigždžių ir sovietinių kokardų prie uniformų buvo prisiūtos sagos ir kokardos su Vyčiais.

„Pakeisti sovietines uniformas naujomis, savomis, tuomet nebuvo iš ko“, – patvirtino tuometis generalinis komisaras P. Liubertas.

Kaip pabrėžė buvęs viešosios policijos vyriausiasis komisaras Vytautas Navickas, nepriklausomybės priešaušriu ir vėliau ne viskas Vilniuje sprendėsi, tad derėtų įvertinti visos Lietuvos policijos pareigūnų buvimą tuo metu ir pastangas suvaldyti situaciją.

„Lietuva – ne tik Vilnius. Nepriklausomybė buvo apginta kartu. Vaikiškos ligos persirgtos, ir pagaliau reikėtų pripažinti, kad Nepriklausomybė – visos Lietuvos žmonių indėlis ir pergalė“, – sakė V. Navickas.

Teksto autorė – Ieva Urbonaitė-Vainienė (Eltos korespondentė)

2018.01.12; 08:00

Gruzija. Ar pavyks gruzinams suvaldyti armėnų separatistus?

Gausių liudijimų įtikintas mokslininkas tvirtina: armėnai be sąžinės graužaties užimdavo naujose jų apgyvendinimo vietos buvusias gruzinų bažnyčias ir paversdavo jas armėniškomis.

Nori atsiimti, ką prakeikė

2015-ųjų pradžioje Armėnų Grigaliaus bažnyčios šulai atsiuntė Gruzijos vyriausybei laišką su 442 bažnyčių, šioje šalyje tebestovinčių ir nugriautų, sąrašu: ir bažnyčios, ir joms priklausanti žemė turi būti perduotos armėnų pavaldumui.

Nepraėjus vieneriems metams, Armėnų katalikų bažnyčia kreipėsi į Gruzijos valstybinę religijos reikalų tarnybą su prašymu perduoti jai 23 Gruzijos teritorijoje esančias bažnyčias, kurias lanko vietiniai armėnai katalikai.

Gruzinams tai nebuvo staigmena, nebent jaunimui – akibrokštas. Mat 1995 metų vasarą Jerevane buvo išleistas žinynas „Armėnų bažnyčios Gruzijoje“, kurios sudarytojai kaimyninėje valstybėje priskaičiavo net 653 armėnams turinčias priklausyti bažnyčias; leidinys tuoj pat buvo išplatintas tarp Gruzijoje gyvenančių armėnų.

Žinomas gruzinų mokslininkas Bondo Arveladzė (Бондо Арвеладзе) į šį leidinį atsiliepė dideliu straipsniu, kuriame išsamiai aptarė, kas žinoma apie kelių dešimčių jame nurodytų bažnyčių statydinimą: jeigu ne dauguma, tai mažiausiai pusė išvardytų bažnyčių yra gruziniškos, paverstos armėniškomis. Profesorius daro, pasakytume, publicistinę išvadą: Išeitų, ne armėnai gyveno tarp gruzinų, o priešingai, gruzinai įsikūrė tarp armėnų palaimintoje Iberijos žemėje ir dar priduria savotišką pranašystę: Jeigu ne dabar, tai po kelių dešimčių metų armėnai pateiks šį „dokumentą“, ir tada, galimas dalykas, panorės pasisavinti patį Sveticchovelį (Gruzinų stačiatikių bažnyčios patriarcho katedrą, vieną svarbiausių stačiatikiškos Gruzijos dvasinių židinių, iškilusį V amžiuje, perstatytą XI amžiaus pirmojoje pusėje). Kaip regime, taip ir atsitiko.

Gruzinų žurnalistė Iranda Kalandadzė atkreipė savo skaitytojų akis į tai, kad abejų tikėjimų armėnų bažnyčios savo pretenzijas į Gruzijoje esančias bažnyčias pareiškė ypatingu metu – artėjant Romos popiežiaus Pranciškaus viešnagei Pietų Kaukaze. Armėnai nesulaukė deramo atkirčio ir žurnalistė dėl to priekaištavo Tbilisio aukštiesiems pareigūnams ir šalies visuomenei: Kodėl jūs tylite?

Šitaip priekaištauti nederėtų gruzinų istorikui Guramui Marchulijai (Гурам Мархулия) – nuosekliam kariautojui su Armėnijos mokslo ir kultūros veikėjų peršamomis klastotėmis. Jis priminė: po to, kai 607 metais Armėnų bažnyčios katolikas Abraomas (Абраам I) prakeikė gruzinų tautą, Gruzijoje buvo draudžiama statyti eretiniu paskelbto armėnų tikėjimo bažnyčias iki pat 1801-ųjų, kai Gruzija pateko į Rusijos valdžią ir prarado valstybingumą; armėnas negalėjo nė įeiti į gruzinų bažnyčią. 1811 metais Rusijos imperatorius panaikino Gruzijos stačiatikių bažnyčios savarankiškumą ir pajungė Rusijos bažnyčios sinodui. Iš Ečmidzano vadovybės laiško matyti, jog beveik visos jame nurodytos bažnyčios buvo pastatytos XIX amžiuje. Išeina, armėnai per 100 metų pastatė Gruzijoje daugiau kaip 600 bažnyčių! Tačiau nereikia nė svarstyti, ar įmanoma atlikti tokį žygį, nes iš tikrųjų šios bažnyčios, kaip tvirtina Marchulija, buvo pastatytos XI-XVIII amžiuose.

Dar Marchulija paaiškino, kodėl iš Gruzijos reikalaujama atiduoti ne visas 653 esą armėniškas bažnyčias, o tik 442. Pasirodo, 221 paminklas yra Rusijos okupuotose Abchazijoje ir Pietų Osetijoje (Šiaurės Kartlyje). Taigi šiuo aktu armėnai dar ir nepripažįsta Gruzijai okupuotų jos sričių.

Svetima višta namines veja

Dabar Gruzijos pietinėse srityse Meschetijoje ir Džavachetijoje (ankstesniais amžiais – Samcche-Džiavachetijos kraštas) apie pusę gyventojų sudaro armėnai. Krašto pietuose eančiame Achalkalakio mieste iš viso dauguma gyventojų yra armėnai. Čia naujojo tūkstantmečio pradžioje atidengtas paminklas armėnų arkivyskupui Karapetui Bagratuniui (Карапет Багратуни). Armėnams Karapetas rodosi tautos vedliu: jam pašaukus ir vedant 1829-1830 metais 7 298 armėnų šeimos (apie 50 tūkstančių žmonių) persikėlė iš Turkijos Erzurumo srities į Džavachetiją, taip pat kai kurias kitas Pietų Kaukazo vietoves, iš kur nemažai vietinių gyventojų buvo pasitraukę nuo karo negandų.

Gruzinai arkivyskupą smerkia: Džavachetijoje gyvenę jų tautiečiai musulmonai prarado savo namų ir turėjo ieškoti prieglobsčio Turkijos srityse. Karapetui raginant, ateiviai ėmė savintis ir senąsias gruzinų bažnyčias, vienuolynus; senųjų gruzinų šventovių vietoje buvo pastatyta (perstatyta) 60 armėnų bažnyčių. (Beje, Meschetijoje likusių turkų palikuonius ištrėmė sovietai 1944 metais.)

Pasak rusų istoriko Vasilijaus Poto, 1831-ųjų rudenį iki 35 tūkstančių armėnų iš Erzurumo persikraustė į rusams tekusią Achalcichės (Džavachetijos) sritį, kur klimatas ir kraštovaizdis, pasak to paties Karapeto, buvo panašūs į jų tėvynės. Vietiniai gruzinai ir kiti musulmonai (kadaise čia valdė osmanai) manė suteikiantys laikiną prieglobstį Turkijos armėnams. Juk armėnai Gruzijoje nuo seno rasdavo prieglobstį, jų didikai tapdavo kunigaikščiais, pirkliai gaudavo privilegijų. Tik po dešimtmečių, randantis tautiniam sąjūdžiui, susigriebta, jog svetima višta namines veja (gruzinų patarlė).

Žvelgdamas į netolimą praeitį ir senuosius laikus, Gruzinų tautinio sąjūdžio veikėjas, poetas (sukūrė garsiosios dainos „Suliko“ žodžius) Akakijus Ceretelis 1901 metais rašė: Gruzinų karaliai iš gailesčio leido armėnams kurtis įvairiuose Gruzijos kampeliuose kaip pirkliams, taip pat miestuose. Tuo tarpu gruzinai kovojo prieš daugybę užkariautojų, ir kada nuilsę, išsekinti, sužaloti grįždavo namo, nustebdavo radę jų namus užimtus brolių armėnų. O šie, užuot atsiprašę, garsiai šaukdavo: „Kas jūs tokie, iš kur atėjote? Kada jūs čia gyvenote? Ši žemė visada buvo mūsų!“ Ir kaip patvirtinimą rodė į tas pačias gruzinų bažnyčias ir vienuolynus, kur gruziniški įrašai buvo nutrinti ir jų vietoje padaryti armėniški.

Gruzinų visuomenės veikėjas ir rašytojas, tautinio atgimimo XIX amžiaus 2-oje pusėje šauklys Ilja Čavčavadzė 1902 metais Tiflise išleistoje knygoje („Армянские ученые и вопиющие камни“) piktinosi, kad armėnų mokslinčiai priskiria Didžiajai Armėnijai gruzinų žemes ir net sostinę Tiflisą, menkina gruzinų istoriją ir tuo pačiu savinasi jų istorinius paminklus. Čavčavadzė kreipėsi į armėnus ir tokiais žodžiais: Ar daug mes turėjome, ar mažai, bet suteikėme jums prieglobstį ir susibroliavome su jumis. Tad nesielkite su mumis, mūsų pačių namuose, kaip priešai.

1885 metais gruzinų laikraštis „Iverija“ (Иверия) rašė, jog armėnai, kurie rodėsi mums tikrais broliais ir kurie Gruzijos žemėje rado išsigelbėjimą, dabar tapo mūsų kruvinais priešais. Du šimtus metų viešpatavę arabai, rašoma, nedrįso daryti tai, ką mes dabar matome ir apie ką girdime. Rašyta apie Džavachetiją. Senosios šventovės ardomos laužtuvais ir kirviais, akmenys su didingais rašmenimis skaldomi, įrašai trinami, piešiniai gadinami, šventųjų akys iškrapštomos…Gėdinga yra tai, kad protėvių krauju užmaišytomis kalkėmis pastatytas šventoves užėmė vakarykščiai ateiviai, o senieji gyventojai yra persekiojami jų pačių tėvynėje.

Kai kuriems armėnams maža pasirodė mūsų tėvų ir senelių krauju palietų derlingų žemių, – piktinosi ir Ivanė Gvaramadzė. Anot šio gruzinų katalikų šventiko, etnografo, visuomenės veikėjo (mirė 1912 metais Achalcichyje), pasisotinę ir sutvirtėję armėnai ėmėsi siaubti mūsų garbinamas bažnyčias ir vienuolynus. Ardo tvirtoves ir bokštus, bažnyčias, atiminėja vienuolynus, vagia ikonas, nepalieka nieko vertinga; gramdo akmenyse gruziniškus įrašus ir raižo savus; rausia kapines ir meta lauk kaulus. Kur neįstengė užimti bažnyčių, ten išrašytus ir ištapytus akmenis suskaldė, išnešiojo saviems statiniams…

Rusų ir prancūzų Rytų tyrėjas, gruzinų archeologijos pradininkas Marijus Briusė (Marie-Félicité Brosset) Džavachetijoje, viename armėnų ateivių kaime, aptikęs labai seną bažnytėlę ir jos sienoje tyčia sugadintą įrašą. Prancūzas pastebi tokį reiškinį – gruziniškų įrašų naikinimą čia labai paplitus ir tvirtina: įrašai neabejotinai buvo gruziniški. Beje, visa tai atsitiko prie Vardzijos vienuolyno ansamblio (netoli Achalcichio), statydinto 1156-1205 metais, valdant karaliui Georgijui III ir jo dukteriai Tamarai; daugybė patalpų buvo iškirsta kalno skardyje Kūros upės slėnyje. Džavachetijoje ateiviai tiek įsismarkavo, kad buvo užsimoję pervardyti Achalcichį į Nor Erzurumą (Naująjį Erzurumą), o Baku – į Bakurakertą…

Ar nepareikalaus mečečių?

Minėtas žinynas „Armėniškos bažnyčios Gruzijoje“ nurodo Samcche-Džavetijoje armėnams priklausant 127 bažnyčias. Iš jų 40 – pastatytos iki 1800 metų. Išeina, daro išvadą minėtasis Bondo Arveladzė, armėnai šiame krašte per šimtą metų (1800-1900) pastatė 87 bažnyčias; XX amžiuje čia ir kitur dėl žinomų aplinkybių statyta nedaug. Ne tik tame amžiuje, kai viskas daryta rankomis, per tokį trumpą laiką tiek pastatyti buvo neįmanoma, tačiau ir vėlesniais laikais, padedant mechanizmams! Tada iš kur jų čia kaip grybų pridygo? Gausių liudijimų įtikintas mokslininkas atsako: armėnai be sąžinės graužaties užimdavo naujose jų apgyvendinimo vietose buvusias gruzinų bažnyčias ir paversdavo jas armėniškomis. Be to, daugelyje vietų gruziniškas bažnyčias išardė ir senųjų meistrų tašytus akmenis bei kita sudėjo į naujai statomas savąsias. 

Gruzinų žurnalistė Iranda Kalandadzė parašė armėnų sąraše radusi ir seną mečetę, perstatytą į bažnyčią (Achalcichyje). Džavachetijoje ne vieną apleistą armėnai pavertė sau bažnyčiomis. Nenustebsiu, – dėsto žurnalistė ne be ironijos, – jeigu netrukus Ečmiadzinas pareikš pretenzijas į visas Gruzijos mečetes, paskelbdamas tai šimtų tūkstančių viduramžiais gyvenusių armėnų musulmonų palikimu. Juo labiau kad Armėnijoje jau garsiai kalbama apie jų indėlį į Viduramžių islamiškąją kultūrą ir istoriją.

Guramo Marchulijos pasakymas „607 metais Armėnų bažnyčios katolikas Abraomas prakeikė gruzinų tautą” prašosi išsamesnio paaiškinimo, nes nuo tų laikų armėnų ir gruzinų keliai išsiskyrė ir atsitiko daugelis svarbių įvykių.

Ne eretikų palikimas

Grigaliaus bažnyčia, pačių armėnų vadinama Apaštališka, priskiriama Rytų stačiatikių bažnyčioms (dar Sirų, Koptų, Etiopų…), kurios pripažįsta tris pirmuosius Visuotinius susirinkimus – Nikėjos, Konstantinopolio ir Efeso, tačiau atmeta Chalkedono (451) susirinkime priimtas doktrinas. Dar VI amžiuje to paties (Kristus turėjo tik dievišką prigimtį) laikėsi ir kitos dvi Pietų Kaukazo bažnyčios – Gruzinų ir Albanų, tačiau pirma gruzinai, o vėliau ir albanai palinko prie Bizantijos stačiatikybės. Pati Armėnų bažnyčia save laiko miafizitine, tačiau viskam išsiaiškinti, kaip pasakė vienas autorius, reikėtų dvasinės seminarijos aukštesnių kursų žinių. Trumpai kalbant, katalikai ir stačiatikiai armėnus laiko monofizitais – eretikais.

Šiaip jau daugelis autorių kaip ir nepastebi laikotarpio, kada radosi daug armėnų – bizantiškosios stačiatikybės išpažintojų. 591 metais Persijos imperijos sostą užėmęs Chosrovas (Хосров) didelę dalį armėnų gyvenamų žemių perleido jam padėjusiems Bizantijos graikams (nauja siena driekėsi nuo Vano ežero per dabartinį Jerevaną iki Sevano). Avane (dabar – Jerevano priemiestis šiaurės rytuose) buvo įsteigtas Armėnų stačiatikių katolikasatas; kitame Azato upės krante, Dvine, liko persų palaikomas monofizitų katalikosatas (Persijos pusėje irgi buvo nemažai tikrųjų stačiatikių). Bizantijai ir Persijai kariaujant 602-609 metais, stačiatikių katolikasatas buvo panaikintas, o katolikas Abraomas paskelbė tikrųjų stačiatikių persekiojimą; jie turėjo arba pasmerkti Chalkdono susirinkimą, arba palikti kraštą.

Armėnų katolikas Abraomas pirmiausia prakeikė Gruzinų katoliką Kirijoną (šis nesutiko pereiti į Persijos pusę ir liko ištikimas su ja tuo metu kariavusiai Bizantijai), pridurdamas, kad šitai skirta ir visiems gruzinams. Po šito armėnams buvo neleidžiama palaikyti nė kokių santykių su gruzinais: nei kartu melstis, nei bičiuliautis ir sėstis prie vieno stalo. Armėnai te nedrįsta eiti melstis nei į garsiąją bažnyčią Mcchetoje, nei į Manglisio bažnyčią, – draudė Abraomas saviems ir ragino juos neleisti gruzinų į armėniškąsias bažnyčias. Venkite santuokų su jais, leidžiama tik prekiauti su jais kaip su žydais. Kas sulaužys šį įstatymą, te bus prakeiktas kūne ir dvasioje amžiams amžiniesiems.

Abraomo prakeiksmas truko neilgai. Bizantijos imperatorius 628 metais susigrąžino armėnų ir kitas žemes, graikų ir armėnų vyskupai Erzurume prpažino Chalkidono nutarimus. Vis dėlto armėnai monofizitai susigrąžino įtaką po 726 metų, užėjus arabams ir nutrūkus santykiams su Bizantija. Stačiatikiai armėnai ėmė keltis į Bizantijos valdas, kur valdė Konstantinopolio patriarchas ir kur nuo senų laikų gyvavo armėnų stačiatikių bendruomenės. Pasienyje su Gruzija gyvenantys armėnai stačiatikiai perėjo į Gruzinų stačiatikių bažnyčios pavaldumą. XI amžiaus pradžioje jie vėl atsigavo. Avane dauguma armėnų iki XIII amžiaus pabagos išpažino tikrąją stačiatikybę.

Avane įsikūręs armėnų stačiatikių katolikas Joanas ėmėsi statydinti katedrą, skirtingą nuo monofizitų (588-597). Panaikinus katalikosatą, Joanas su kitais stačiatikiais buvo ištremtas į Persiją, kur ir mirė. Vėliau jo palaikus pervežė į Avaną ir palaidojo greta bazilikos. Daugelis autorių pritaria „Stačiatikių enciklopedijai“, tvirtinančiai, jog Avano šventovės statytojams įtaką darė Konstantinopolio Dievo Šventos Išminties bažnyčios (Sofijos bazilikos) kompozicija, tačiau kiti nenori sutikti su šio leidinio, redaguojamo paties Maskvos patriarcho Kirilo, teigimu, esą Avane juntama ir Ečmiadzino katedros įtaka. Priešingai – Šventosos Ripsimė bažnyčia Ežmiadzine pastatyta kiek vėliau ir yra Avano katedros atmaina. Jos planas yra toks pat, kaip ir garsiosios gruzinų Džvario (Kryžiaus) bažnyčios, statytos prie Mcchetos, Kuros ir Aragvio upių santakoje, maždaug tuo pat metu, kaip ir bazilika Avane.

Akivaizdi Avano bažnyčios kopija yra Mastaros (Jono Krikštytojo) bažnyčia Armėnijoje. Dar neseniai čia prie jos sienos pritvirtintoje lentoje buvo matyti skaitmuo „V“, tačiau galima buvo pastebėti dar du skaitmenis esant nutrintus. Supraskite: statyta V amžiuje.

Tuo tarpu žinovams nekyla abejonių, jog ji galėjo būti pastatyta ne anksčiau 618 metų… Armėnų stačiatikių katedras rodančiame žemėlapyje matyti, jog dabartinių Armėnijos, Gruzijos, Turkijos teritorijose nuo VII amžiuje būta daugelio armėnų stačiatikių bažnyčių, į Bizantijos imperiją įėjo ir Edžmiadzinas, o nuo 1045 metų – ir Ani. Beje, 1199 metais Ani užėmė Gruzijos karalienės Tamaros kariuomenė, miestas vėl suklestėjo, čia buvo pastatyta daugybė rūmų, taip pat ir armėnų stačiatikių bažnyčių, kaip antai Šventojo Grigorijaus Švietėjo…

Taigi toli gražu ir pačioje Armėnijoje ne visos bažnyčios yra Armėnų apaštališkosios bažnyčios palikimas.

2017.07.09; 19:04

Šiandien krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis kartu su delegacija lankysis Tbilisyje, Gruzijoje, kur susitiks su Gruzijos gynybos ministru Levan Izoria. Susitikimo metu ministrai aptars Baltijos jūros ir Pietų Kaukazo regioninio saugumo situacijos aktualijas, šalių ginkluotųjų pajėgų reformų eigą, dalyvavimo tarptautinėse operacijose ir dvišalio karinio bendradarbiavimo perspektyvas.

Po susitikimo ministrai pasirašys bendrą pareiškimą dėl bendradarbiavimo.

Lietuva remia Gruzijos euroatlantinės integracijos siekius tiek politiškai, tiek praktiškai. Valstybės aktyviai bendradarbiauja gynybos srityje nuo 2001 m., kai buvo pasirašytas dvišalis susitarimas.

Pagrindinės karinio bendradarbiavimo sritys – karininkų rengimas, ekspertinės konsultacijos įvairiose srityse, tokiose kaip kibernetinė gynyba, logistika, finansai ir biudžetas, strateginis planavimas, įslaptintos informacijos apsauga, teisiniai klausimai, kt.

Bendradarbiavimas taip pat vyksta tarp Krašto apsaugos savanorių pajėgų ir Gruzijos nacionalinės gvardijos, Lietuvos ir Gruzijos specialiųjų operacijų pajėgų, Lietuvos karo akademija ir Nacionalinės Gruzijos gynybos akademijos. Gruzijos karininkai nuo 2004 m. Lietuvos lėšomis mokomi anglų kalbos ir jaunesniųjų štabo ir štabo karininkų kursuose Lietuvos karo akademijoje, Baltijos gynybos koledže, nuo 2008 m. kviečiami į karo medikų kursus, nuo 2010 m. į instruktorių kursus Puskarininkių mokykloje.

Lietuva kartu su Jungtine Karalyste ir Šiaurės bei Baltijos šalių iniciatyvai priklausančiomis valstybėmis 2009 m. įsiteigė NATO ir Gruzijos profesinio rengimo programą, skirtą mokyti saugumo ir gynybos sektoriuje dirbančius valstybės tarnautojus. Kartu su Latvija Lietuva 2009–2014 m. vadovavo viešųjų ryšių darbo grupei, įgyvendino įvairius specialistų rengimo projektus. Lietuva finansiškai rėmė NATO ir Gruzijos profesinio rengimo programą, veikiančią patikos fondo principu.

Informacijos šaltinis – Krašto apsaugos ministerija.

2017.04.12; 05:05

Taip jau atsitiko, kad 2014 metų birželio 27 d. trys postsovietinės valstybės Gruzija, Ukraina ir Moldova Briuselyje pasirašė asocijuotos su Europos Sąjunga narystės sutartį. Jei tokią sutartį būtų pasirašęs ir Azerbaidžanas, simboliškai pagal pirmasias valstybių pavadinimų raides tai būtų galima pavadinti GUAM‘o sutartimi su ES.

Galima manyti, kad turtingas naftos Azerbaidžanas, matyt, kaip ir Norvegija, neskuba ekonominėmis sutartimis susisieti su ES, kurios, beje pareikalautų ir tam tikrų valdymo tradicijų atsisakymo. Pažymėtina, kad organizacija GUAM‘as, kaip bandymas atsverti Rusijos dominavimą postsovietinėje erdvėje per Nepriklausomų valstybių sandraugą ir panašias Rusijos vadovaujamas organizacijas, iki Rusijos agresijos prieš Gruziją iš tiesų egzistavo ir formaliai net nėra panaikinta.  

Continue reading „Ar atgims GUAM‘as ir naftotiekio „Odesa-Gdanskas“ idėja”

5-eri metai nuo „karo Pietų Osetijoje“ – reikia kažką pasakyti. Dėl tos priežasties, kad aš: a) ilgai kalbėjau, kad karo nebus, b) paskui ilgai aiškinau, jog galvojau, kad karo nebus, nes aš apskritai GALVOJAU. Ir galvojau, kad prezidentai irgi galvoja. O prezidentai negalvojo ir sukūrė karą, nuo kurio jiems visiems pasidarė tik blogiau.

Dabar – po 5-erių metų – matau, kad buvau neteisus ne tik pagal punktą „a“, bet ir „b“. Taigi – karo rezultatai. Liko status quo.

Pietų Osetija ir Abchazija – de facto – nepriklausomos nuo Gruzijos, kaip ir buvo 2008 metais. De jure niekas pasaulyje jų nepriklausomybės nepripažino, išskyrus Rusiją. De facto Pietų Osetija – Rusijos Federacijos dalis, o Abchazija – palyginti savarankiška šalis.

Continue reading „Niekas nieko nelaimėjo ir niekas nieko neprarado”

bidzina_ivanisvilis

Kaukaze ir konkrečiai Gruzijoje įvykusių permainų kontekste Rytų Europos politinė strategija gali pasikeisti.

Taip rašo Lasha Zilpimianis straipsnyje, išspausdintame laikraštyje “L‘Occidentale”.

„Kartu su politiškai atnaujinta Gruzija situacija Kaukazo regione politiniu aspektu tikriausiai pasikeis, bet kol kas dar anksti kalbėti, kokia valstybė pasinaudos tomis permainomis“, – tvirtina autorius.

Continue reading „Permainos Gruzijoje, atnaujinta Rusijos politika ir Vakarų vaidmuo”

bidzina_milijardierius

Per daugiau nei 20 metų Vakarai matė įvairiausių lyderių posovietinėje erdvėje – sovietinių aparato darbuotojų, aršių nacionalistų, buvusių KGB bendradarbių, pažymi “The New York Times”.

Bet Bidzina Ivanišvilis, būsimasis Gruzijos ministras pirmininkas, net iš tolo nepanašus į jį, mano žurnalistė Ellen Barri. Tai „oligarchas – atsiskyrėlis“, – taip jį apibūdina laikraštis. „Jis gyveno savo uždarame pasaulėlyje: veisė zebrus, užsiiminėjo joga ir rinko meno kūrinių kolekciją, kurios bendra vertė 1,3 mlrd. dolerių“.

Jau iš pat pradžių, vos tapęs nacionaliniu lyderiu, B.Ivanišvilis privertė Vakarus suklusti: jis viešai parekomendavo Michailui Saakašviliui nedelsiant atsistatydinti. „Kitą dieną B.Ivanišvilis savo žodžių atsisakė. Matyt, jis nesuvokė, kad Vakarų šalių sostinėse jie sukels paniką“, – sakoma straipsnyje.

Continue reading „Naujasis Gruzijos lyderis – paslaptinga figūra”