Donaldas Trumpas pašiurpino medikus, trumpam palikęs ligoninę. EPA-ELTA nuotr.

Koronavirusu užsikrėtęs JAV prezidentas Donaldas Trumpas kelioms minutėms paliko ligoninę, kad pasveikintų prie klinikos susirinkusius savo šalininkus. Vaizdo įraše buvo matyti, kaip jis iš juodo visureigio mojo savo gerbėjams.
 
Automobilyje buvo dar mažiausiai du žmonės. D. Trumpas dėvėjo kaukę. Prieš tai paskelbtame vaizdo įraše, kuris vėliau paviešintas D. Trumpo tviterio paskyroje, prezidentas teigė: „Tuoj netikėtai jus aplankysiu“. Jis gyrė „nuostabius patriotus“, susirinkusius prie ligoninės.
 
Apie D. Trumpo užsikrėtimą virusu paskelbta penktadienį. Jis veikiausiai vis dar yra užkrečiamas. Kol kas nėra informacijos apie tai, kaip buvo užtikrina, kad asmenys D. Trumpo automobilyje per trumpą pasivažinėjimą neužsikrėstų. Greta vairuotojo sėdėjęs asmuo, atrodo, buvo su plastikiniu apsauginiu skydeliu ir medicininiu apsauginiu kostiumu. Netrukus po pasivažinėjimo D. Trumpas grįžo į karo ligoninę, sakė Baltųjų rūmų atstovas Juddas Deere‘as.
 
„Kiekvienas asmuo, kuris per šią visiškai nereikalingą kelionę buvo automobilyje“, – dabar privalo 14 dienų izoliuotis, – tviteryje rašė Jamesas Phillipsas, karo ligoninės medikas. – Jie gali susirgti. Jie gali mirti. Dėl politinio teatro. D. Trumpo paliepti rizikuoti savo gyvybe dėl teatro. Tai beprotybė“.
 
Remiantis JAV ligų kontrolės ir prevencijos centro (CDC) direktyvomis, pacientas, kuriam įtariamas koronavirusas ar infekcija patvirtinta, gali palikti palatą dėl mediciniškai būtinais tikslais.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.05; 11:40

Vytautas Tomkus. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Vytautui Tomkui ir Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui – po aštuoniasdešimt. Dar rodos visai neseniai Vytautas prisiminė: „Aš visada švenčiu savo gimimo dieną liepos 29, septintą valandą vakaro – tada gimiau, pirmą kartą surėkiau; kaip sakė Mama, taip ir švenčiu.“
 
V. Tomkus – drąsus žmogus. Už tai jį myli visi, kas turėjo progos pažinti artimiau. Jis visam gyvenimui išliks gyvas Tadas Blinda. Šį herojų išgarsino Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio drama „Blinda, svieto lygintojas“ (1907), parašyta pagal Lazdynų Pelėdos surinktus pasakojimus, o 1973 m. sukurtas keturių serijų TV filmas „Tadas Blinda“ (režisierius Balys Bratkauskas, scenarijaus autorius Rimantas Šavelis, pagrindinį vaidmenį atliko Vytautas Tomkus).
 
V. Tomkus – labai šiltas ir jautrus žmogus. Niekada neieškodamas draugijos, nejučiom tapdavo draugijos siela ir visų mylimu draugu. V. Tomkus – pirmas teatro menininkas, vos tik atslūgus sovietmečio šleikštuliui, XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje ryžosi drąsiai akcijai: nepalankių peripetijų akivaizdoje jis prie teatro paradinio įėjimo „vaksavo“ žiūrovams batus. Tiksli ir sukrečianti akcija! Nuo to laiko nieks nesugalvojo stipresnio veiksmo, nors įvykių visokių būta, rašo teatrologė Daiva Šabasevičienė.
 
Gimęs Radviliškyje, Vytautas Tomkus 1961 metais baigė Lietuvos konservatoriją, 1961–1962 m. vaidino Šiaulių dramos, 1962–1970 – Kauno dramos teatre, čia sukūrė Cezarį Williamo Shakespeare’o dramoje „Antonijus ir Kleopatra“ (1966), Lenį Johno Steinbecko dramoje „Pelės ir žmonės“ (1966), Girdvainį Kazio Borutos „Baltaragio malūno“ inscenizacijoje (1966).
 
Ilgiausiai – 1971–1992 ir 1999–2014 – Vytautas Tomkus kūrė Lietuvos akademiniame (dabar – Nacionaliniame) dramos teatre. Šio teatro scenoje gimė ryškiausi aktoriaus personažai, tarp kurių – Falstafas (Williamo Shakespeare’o „Vindzoro šmaikštuolės“, 1977), Laurynas (Justino Marcinkevičiaus „Katedra“, 1971), Krutickis (Aleksandro Ostrovskio „Kiekvienam gudruoliui pakanka kvailumo“, 1984), Jokimas Žaldokas (Boriso Dauguviečio „Žaldokynė“ 1995), Klarensas (Williamo Shakespeare‘o „Ričardas III“, 1999), Levukas (Juliaus Dautarto „Paskendusi vasara“, 2001). 1992 metais drauge su bendraminčiais įkūrė teatrą „Vaidilos ainiai“, kuriame vaidino iki 1999-ųjų, o ryškiausias šiame teatre sukurtas vaidmuo – Domenikas (Eduardo De Filippo „Filomena Morturano“, 1997).
 
Ne mažiau įspūdinga ir aktoriaus filmografija – kinas leido jam išgarsėti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Vytautas Tomkus dirbo su režisieriais Raimondu Vabalu (Povilas, „Žingsniai naktį“, 1962; Jurgaitis, „Birželis, vasaros pradžia“, 1969), Vytautu Žalakevičiumi (Apuokas, „Niekas nenorėjo mirti“, 1965), Marijonu Giedriu (Leonas, „Nesėtų rugių žydėjimas“, 1978, estu Veljo Käsperu (Jonas Tichu, „Gladiatorius“, 1969 – čia vaidino su latvių teatro ir kino žvaigžde Vija Artmane), latviu Aloizu Brenču (Voldemaras, „Būti nereikalingam“, 1977; Janis Liepa, „Ralis“, 1978) ir kitais.
 
Aktoriaus kūryba itin plačiai tapo žinoma televizijos dėka: be Tado Blindos Vytautas Tomkus sukūrė Boleslovo vaidmenį Sauliaus Vosyliaus režisuotuose televizijos serialuose „Giminės“ (1993–1997, 1998–2000), „Atžalos“ (1998), „Giminės po 20 metų“ (2011), „Giminės. Gyvenimas tęsiasi“ (2015–2016).
 
„Kalbant apie kiną ir teatrą, pastebėjau, kad teatro tekstą išmoksti iki gyvenimo pabaigos. O kine – čia pat išsitrina „magnetofono juosta“. Šiaip ar taip, kiekvienam aktoriui, dirbančiam teatre, labai naudinga pasifilmuot kine. Nes, kol nepasifilmuoji, apie save būni geresnės nuomonės. Veidrodyje nematai, kokia tavo nosis ilga, kokios tavo didelės ausys… Kai kine save pamatai iš visų pusių – nusileidi. Tik, aišku, teatre dar kitą kartą gali save koreguoti, o kine – kito karto nėra. Aš visada buvau už aktorinį teatrą. Buvo ir liko svarbu aktoriaus santykis su autoriumi-tekstu, su jo išraiškos amplitude, su režisieriaus koncepcija. Mėgstu teatrą, kuriame režisūros beveik nėra, kur, kaip sakoma, „aktoriai tempia“, – yra sakęs Vytautas Tomkus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.29; 05:00

„Domino“ teatras paskelbė vasaros sezoną teatre be stogo. „Domino“ teatro nuotr.

Kokybiško laisvalaikio teatras „Domino“ trečiadienio vakarą žiūrovus sukvietė į „Domino“ teatro be stogo atidarymo renginį. Gausiai susirinkusiems teatro bičiuliams ir žiniasklaidai pristatyta jauki atvira erdvė Adomo Mickevičiaus bibliotekos kieme Vilniuje, kurioje vasarą bus rodomi populiariausi spektakliai.
 
„Kartu su visa „Domino“ teatro komanda labai džiaugiamės šiandien skelbdami vasaros sezono atidarymą bei galėdami žiūrovus pakviesti į unikalų ir išskirtinį „Domino“ teatrą be stogo. Vasariška nuotaika, juokas, geros emocijos, gyvi susitikimai ir mylimi spektakliai po atviru dangumi – tai, kas šią vasarą lauks mūsų žiūrovų. Tikime, kad neįprasta teatro erdvė visus tiesiog užburs“, – sako „Domino“ teatro vadovė Diana Bukantaitė-Kutkevičienė.
 
Susirinkusių šventės dalyvių laukė ir pirmasis „Domino“ teatro be stogo spektaklis – komedija „Vyrų laiškai“. Šią vasarą teatras žiūrovus taip pat kvies pamatyti ir pačius naujausius bei populiariausius spektaklius ne tik Vilniuje, bet ir Kaune bei Palangoje: „Testas“, „Tobuli melagiai“, „Pasiklydęs skambutis“, „Vyras po padu“, „Žirklės“, „Psichai“, interaktyvų šou „Alkoholio biblija“, o su mažaisiais žiūrovais susitikti spektaklyje „Kakė Makė ir atversta knyga“.
 
Kaip skelbiama teatro pranešime, spektakliai liepos ir rugpjūčio mėnesiais bus rodomi „Domino“ teatre be stogo – Adomo Mickevičiaus bibliotekos kiemelyje, Kaune, Žalgirio arenos pramogų erdvėje „Pakrantė“. Palangoje šiais metais kvies susitikti Palangos koncertų salėje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.02; 05:00

Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda susitiko su kultūros bendruomenės atstovais. Roberto Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.

Prezidentas Gitanas Nausėda akcentuoja, kad kultūros sektorius yra ypač paveiktas koronaviruso krizės, nes, pasak šalies vadovo, kūrėjai, gyvendami be dotacijų ir galimybės užsidirbti pinigų, tiesiog merdėja. Prezidento įsitikinimu, sudėtinga situacija kultūros sektoriuje yra nulemta sisteminio požiūrio į kultūrą stokos.
 
„Vietoje to, kad remontuotume patalpas, galime skirti pinigus tokiems dalykams, kurie iš tikrųjų gerokai padėtų kultūros sektoriui, ypač kultūrinių industrijų sektoriui. Kultūrinės industrijos šiandien turbūt yra ta sritis, kuri gyvena be dotacijų, užsidirba pinigus pati, ir kadangi neturi galimybių šiuo metu pinigų užsidirbti arba neturi pakankamų sąlygų tam, ji yra priversta tiesiog merdėti. Merdėti galima vieną, du mėnesius, o po to jau turbūt nebegali merdėti ir ištinka mirtis“, – žurnalistams ketvirtadienį sakė G. Nausėda.
 
Prezidento teigimu, yra keli šios sudėtingos situacijos kultūros sektoriuje sprendimo būdai.
 
„(Galima – ELTA) arba duoti pinigų, ir tai galima daryti pagal tokį patį modelį, kurį šiuo metu naudojame mikroįmonėms, žiūrima į sumokėtą mokesčių apimtį praėjusiais metais ir atitinkamai pervedami pinigai į kūrėjų sąskaitą, arba sudaryti sąlygas užsidirbti ir tai turbūt pačiai kultūros industrijai yra netgi priimtinesnis kelias duoti užsidirbti“, – sakė prezidentas.
 
Šalies vadovas tikina, kad Prezidentūros pasiūlymai bus suformuluoti, dėl pagalbos kultūros sektoriui bus kalbamasi ir su kultūros ministru Mindaugu Kvietkausku bei premjeru Sauliumi Skverneliu.
 
Visgi G. Nausėda teigia manantis, kad sudėtinga situacija kultūros sektoriuje yra daugiau nulemta ne kultūros ministro padarytų klaidų, o sisteminio požiūrio į kultūrą stokos.
 
„Turbūt tai yra sisteminio požiūrio į kultūra stoka ir turbūt nepriklausomai nuo to, koks žmogus yra kultūros ministras, dažnai jis jaučiasi kaip balta varna. Deja, jo siekiai arba jo problemų matymas ne visada sutampa su valdžios institucijų pozicija ir tada jis tiesiog blaškosi negalėdamas įgyvendinti tų tikslų, kuriuos reikėtų įgyvendinti“, – savo įžvalgomis dalinosi prezidentas.
 
„Mes iki šiol niekaip neįvertiname kultūros vaidmens ne tik mūsų dvasiniame gyvenime, bet ir ekonomikoje. Mes apskaičiuojame, kokią BVP dalį sukuria statybos, prekyba, dirbamoji pramonė, bet kultūros sektoriaus indėlis vis dar yra incognito ir mūsų iniciatyva STRATA turėtų paskaičiuoti tikrąjį kultūros indėlį, nes priešingu atveju, blaškydamiesi tokioje nežinioje, mes nelabai ir aiškiai galime formuoti savo kultūros politiką“, – pridūrė jis.
Teatro skulptūros. Slaptai.lt nuotr.
 
G. Nausėda akcentuoja, kad mes kultūrą laikome tiesiog duoneliautoja, kuriai, pasak prezidento, tiesiog pametame iš geros valios tam tikrą pinigų sumą, nežinodami, kokią pridėtinę vertę ji sukuria.
 
„Tai yra sisteminė mūsų problema, kurią galima išspręsti tik vienu būdu – pirmiausiai reikia apie tai kalbėti“, – sakė prezidentas.
 
ELTA primena, kad nuostolius patiriančiai kultūros sričiai Vyriausybė skyrė daugiau nei 68 mln. eurų.
 
Siekiant paspartinti kultūros infrastruktūros atnaujinimą ir palaikyti darbo vietas, 18,3 mln. eurų skiriama Kultūros ministerijos žinioje esančių įstaigų infrastruktūrai atnaujinti, 25 mln. eurų – savivaldybių kultūros įstaigų infrastruktūros atnaujinimo ir turto įsigijimo projektams.
 
O. Koršunovas: susitikimas su prezidentu buvo labai svarbus, netgi istorinis įvykis
 
Savo ruožtu režisierius Oskaras Koršunovas akcentavo, kad susitikimas su prezidentu buvo ypatingos reikšmės įvykis. Pasak menininko, visus 30 nepriklausomybės metų valdžia stokojo rimto požiūrio į kultūrą.
Skulptūros. Slaptai.lt foto
 
„Norėčiau pasakyti, kad įvyko labai svarbus įvykis, netgi istorinis įvykis. Prezidentas atėjo į nevyriausybinę įstaigą, tuo atkreipdamas dėmesį į kultūrą. Buvo labai plačiai kalbama apie kultūrą. Reikia pasakyti, kad beveik visus 30 metų mes stokojome rimto požiūrio į kultūrą.
Visada buvo kalbama apie kultūrą, tačiau rimtai į ją nebuvo žiūrima, tiksliau, buvo žiūrima tik į fasadinę kultūrą“, – po susitikimo su prezidentu ketvirtadienį žurnalistams teigė O. Koršunovas.
 
Režisierius akcentuoja, kad įvyko pirmasis suartėjimas su nematoma, esmine kultūra. O . Koršunovas viliasi, kad Vyriausybė atsižvelgs į prezidento išsakytus žodžius ir pagaliau pradės dialogą.
 
„Vien tik tai, ką prezidentas šiandien pasakė, jau yra labai svarbu ir tai jau savaime veiks Vyriausybės sprendimus, ir Vyriausybė dabar privalės eiti į dialogą, mes tam dialogui pasiruošę, iš tikrųjų yra daug ir pasiūlymų, kaip padėti kultūrai, atsidūrusiai šią akimirką bėdoje“, – tikino režisierius, džiaugdamasis prezidento išsakyta idėja, kad visų pirma reikia dėmesį skirti ne infrastruktūrai ir pastatams, o kūrėjams.
 
ELTA primena, kad G. Nausėda ketvirtadienį su kultūros bendruomenės atstovais aptarė jų atstovaujamo sektoriaus padėtį besitęsiant koronaviruso krizei.
 
Susitikime dalyvavo OKT/Vilniaus miesto teatro meno vadovas, režisierius O. Koršunovas, Nacionalinių kultūros įstaigų asociacijos vadovė Rūta Prūsevičienė, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas, Nevyriausybinių scenos menų asociacijos vadovė Gintarė Masteikaitė, Kultūros ir kūrybinių industrijų asociacijos vadovė Živilė Diawara.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.21; 17:20

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Aš taip pat nemačiau skandalingojo Panevėžio Juozo Miltinio teatro spektaklio pagal Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“. Bet tai nereiškia, kad tik premjeros stebėjimas, buvimas salėje gali nuteikti objektyviai nuomonei. Apskritai nuomonė objektyvi būti negali, ji visuomet subjektyvi.

Todėl pasitikiu Jauniaus Pociaus ar Valdo Vasiliausko kompetencija ir, žinoma, savo nuostatomis, kurios jau anksčiau suformuotos R. Vanagaitės publicistikos. Juo labiau, kad iš anksto skelbta, jog režisierius A. Areima, kuris, pasak teatro meno vadovo A. Jevsejevo, „kiaurai sienas eina“, stato… siaubo miuziklą. Na na…

Pjesę pagal knygą parašė lenkų dramaturgas Michalas Valčakas (Michal Walczak). „Su „Mūsiškiais“ pjesę sieja du nesunkiai atpažįstami veikėjai – persona non grata ir nacių medžiotojas. Suprask, persona non grata – pati R. Vanagaitė, o nacių medžiotojas – Efraimas Zurofas. Veiksmas rutuliojasi Kauno VII forte, kuriame karo metais veikė koncentracijos stovykla. Dabar šis fortas privatizuotas, paverstas pramogų centru, į kurį žmonės kviečiami švęsti ir linksmintis. Visa tai vyksta ant žmonių kaulų,“ – „Respublikoje“ rašo teatro kritikas J. Pocius.

Ne, spektaklyje nėra tiesioginių kaltinimų, kad visa lietuvių tauta – žydšaudžiai, kaip savo knygoje bandė įrodyti R. Vanagaitė. Kūrėjams palikta visiška laisvė, ir A. Areima ja naudojasi: ant sušaudytų žydų kapo duobės mylimasi, ant nužudytųjų kaulų pramogaujama, o patys kaulai tampa vaikų žaislais, klounas pyškina pistoletu… Tai aprašydamas Valdas Vasiliauskas apibendrina: betgi tai nejaudina, ir po premjeros žiūrovai skirstosi abejingi, „nei sužavėti, nei pasipiktinę – ir mūsiškiai, ir jūsiškiai“. O jeigu taip, tai, kaip kažkada sakė genialusis Juozas Miltinis, „teatras miręs“…

Iš tiesų, Didžiojo Meistro įkurtas ir išpuoselėtas teatras jau keletą metų draskomas kūrybinių ir toli gražu ne kūrybinių, o greičiau utilitarinių ambicijų. Jame siaučia organizacinė kakofonija, kūrybinė savivalė ir, sakyčiau, dvasinis nuopuolis. Pastarasis spektaklis man primena pernykštį (pakartotą 2002 m. leidimą) Mariaus Ivaškevičiaus romaną „Žali“, kuriame, kaip gražiai parašyta jo anotacijoje, „partizaninio karo fone istorinės asmenybės atgyja naujai ir netikėtai“.

Kaip netikėtai? „Jauno gal 18, gal 20-ties partizano kūne siaučia hormonų audros, ir jis instinktyviai jaučia, kad kaimo mergos jam atsiduos, jeigu jis kartu su vyrišku pasididžiavimu atkiš ir šautuvą… Jo mergina Kastulė jam nedavė, nes šis neturėjo šautuvo; ji su raudonuoju karininku pabėgo į miestą, tad jisai piktas ant viso pasaulio…“, – štai kokie pasažai dominuoja „laisvo kūrėjo“, vaizduojančio Jono Žemaičio asmenybę, veikale. Karas žiaurus, todėl, pasak autoriaus, „žalieji“ turi pasismaginti: ir „partizanų gyvenimas bunkeryje paįvairinamas keiksmažodžiais, vulgarybėmis, rusicizmais, brutaliais vaizdeliais apie (atsiprašau) šikimą, myžimą, dulkinimąsi, vėmimą ir ano galo anatomines subtilybes“, – rašiau portale Slaptai.lt vasario mėnesį, kai Nacionalinių literatūros ir meno premijų laureatai jau ramiai sau gromulavo 30 400 eurų dydžio gautas premijas…

Jonas Žemaitis – Vytautas. Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas. Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius. LGGRTC nuotr.

Medijų forume, kuris, kasmet organizuojamas Kultūros ministerijos ir globojamas LRT, neseniai įvyko senamiestyje, taip pat buvo akcentuojama kūrybinė laisvė, apeliuojama į „recipiento“ sąmoningumą, bet nė žodžiu neužsiminta apie kūrėjo atsakomybę. Prieš ką? Nesakau – prieš tautą, visuomenę, žmogų, nes tai būtų per skambu. Prieš save.

Neribota kūrybinė laisvė, kad ir patepama nemažais valstybiniais ar iš kažkur gaunamais pinigais (o tokių recidyvų nemažai), iškreipia tikrovę, šaržuoja esminius mūsų visuomenės gyvenimo etapus, žeidžia istorines asmenybes ir jų atminimą. Kitaip sakant, Lietuva – ne kokia Indija, kur karvės yra šventos. Ir mūsų kūrėjas – ne šventa karvė.

2019.11.30; 17:20

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Praeitą kartą kalbėjomės apie tai, kad užmanymas Juozo Miltinio dramos teatro Panevėžyje scenoje pastatyti spektaklį pagal liūdnai pagarsėjusį Rūtos Vanagaitės veikalą „Mūsiškiai“ yra bjauri provokacija ir gali būti vertintinas kaip ilgai meno šventove laikytos įstaigos išniekinimas https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-sventoves-isniekinimo-precedentas-panevezyje/

O vis dėlto – ar nepasidavėme prakilnių žodžių vilionei, ar nebus pernelyg lengvabūdiška teatrą pavadinti šventove, kai pirmiausiai taip yra nusakoma susitikimo su Dievu, religinių apeigų ir kulto misterijų vieta?

Praeitą kartą užsiminiau dar ir apie tą aplinkybę, kad Panevėžys yra vienintelis iš didžiaisiais vadinamų Lietuvos miestų, kuris neturi savo universiteto, taigi nedisponuoja palankia kritinės minties plėtrai terpe. Iš kitos pusės žiūrint, sunku butų nepastebėti fakto, kad Juozo Miltinio laikais Panevėžys buvo laikomas viena iš Lietuvos nebutaforinės kultūros sostinių, nepripažįstant už didelį trūkumą universiteto ar kokios nors kito aukštosios mokyklos tipo nebuvimą mieste. Jeigu neklystu, J.Miltinis aktorius savo teatrui ruošė jo paties įsteigtoje prie teatro studijoje, nereikalaudamas iš būsimų aktorių kokių nors aukštojo išsilavinimo kredencialų.

Taigi prasidėjusi diskusija dėl Juozo Miltinio vardo Panevėžio dramos teatro, o ypač šio teatro moralinio bankroto istorija pastarosiomis dienomis, pastūmėjo suformuluoti tokį klausimą – ar yra principinė galimybė apskritai kaip nors apibrėžti universiteto, bažnyčios ir teatro santykį, numatant struktūrinius  skirtumus, ar gali būti ir tokių atvejų, kai viena iš čia įvardintų institucijų (sąlygine to žodžio reikšme) gali pabandyti pavaduoti kitą? Kita vertus, net jeigu tokią klausimo formuluote pripažintume kaip daugiau ar mažiau korektišką, visiems suprantamą, kad įvardyta tema yra beveik neišsemiama ir čia turėsime galimybę tik padrikai išsakyti vieną kitą pastabą.

Apie lyginamųjų dalykų skirtumus prasmingai galime kalbėti tik tada, kai numatome jų panašumo pagrindą. Vis dėlto neturiu teisės sakyti, kad  universitetas, Bažnyčia ir teatras gali būti lyginami vienarūšėje sekoje kaip skirtingos kultūros institucijos. Jeigu esame įsitikinę, kad Bažnyčia yra susitikimo su Dievu vieta, o eucharistijos auka nėra tik šešėlių teatras, Bažnyčia išeina už kultūros apibrėžimo ribų, – kultūra yra žmogaus veiklos produktas, o religio numato abipusį Dievo ir žmogaus ryšį, to ryšio užtikrinimą (surinktumą) iš priešingų perspektyvos taškų. Paradoksaliai tariant, krikščionybė yra Vakarų kultūros pagrindas, tačiau pati Vakarų kultūra yra šalutinis krikščionybės, kuri savo esme yra naujoji Dievo ir žmogaus sandora, išeinanti už kultūros ribų, padarinys. Tikinčiam žmogui Dievas yra absoliučios tikrovės atskaitos taškas, o ne kultūrinis vaizdinys.

Prie teatro. Vytauto Visocko nuotr.

Savo ruožtu universitetas ir Bažnyčia gali būti gretinami kaip bendruomeninio organizuotumo formos, bendruomeniškumas čia yra jų panašumo pagrindas. Daug kartų esame girdėję sakant, kad Bažnyčia yra tikinčiųjų (gyvųjų ir mirusių) bendruomenė, neretai praleisdami pro ausis tai, kad savo ruožtu universiteto atsiradimo pagrindų pagrindas yra nusitaikymas į bendruomeniškumą, forsuotas bendruomeniškumo siekimas. Lotynų kalbos žodis universitas, pasitarnavęs universiteto pavadinimo atsiradimui, pažymi  ne kažkokį pirmapradį universalumą, o yra bendruomeniškumo nuoroda, yra, kaip skelbiama senuose analuose,  dėstytojų ir studentų įsipareigojimas abipusei globai. Universitas čia reiškia bendruomeniškumo manifestaciją, atsiradimo metu juridiškai įformintą pagal luominės visuomenės korporatyvinės teisės principus su bendruomenei teikiama autonomija.

Vilniaus šv. Onos bažnyčia. Vytauto Visocko nuotr.

Taigi, grįžtant prie Panevėžio incidento, savaime kyla toks hipotetinis klausimas – ar, trūkstant akademinės bendruomenės pajėgų, universitetą minimu atveju negalėtų pavaduoti Bažnyčia, tikinčiųjų bendruomenei mūru stojant prieš piktavališkas užmačias toliau kiršyti tautas?

Bažnyčia ir universitetas tikriausiai ir moderniaisiais laikais galės išlikti svarbiausiais visuomenės stabilumo forpostais. Ką šiuo rakursu galima būtų pasakyti apie teatrą, ar, tarkime, teatras savo ruožtu nėra kaip tik permanentinio maišto židinys, revoliucingumo užkratas, nuolatinis kvietimas atsinaujinimui.  Žinia, teatras teatrui – nelygu, jeigu čia savitiksliu dalyku tampa išraiškos priemonių atnaujinimas, kaip atrodo, toks jau negeneruojantis prasmės eksperimentinis teatras lieka kažkur kultūrinio vyksmo paraštėje, yra teatro pigmėjų žaislas ir duona.

Toliau leiskite pasakyti, beveik balansuojant ant šventvagystės ribos, kad  Šventų Mišių misterija gali būti prilyginama spektakliui, kur, priešingai nei absurdo dramos „Belaukiant  Godo“ fabulos, pagrindinis personažas yra ne tik numanomas, bet ir pasirodo tiesiogiai eucharistijos pavidalu, įžengia į besimeldžiančių žmonių širdis. Kita vertus, kaip atrodo bent man, skirtingai nei teatro teikiamas žmogui apsivalymo katarsis, šventovėje apturimas sielos pakylėjimas yra naujos tikrovės priauginimo, būties ribų praplėtimo katarsis.

Lapkričio 1 d. teko apsilankyti labai jaukioje, geriausias laukimo nuotaikas žadinančioje kaimo bažnytėlėje. O nuvylė labai greitai čia tai, kad norom nenorom buvai priverstas stebėti nevykusius doro kulto tarno bandymus prisitaikyti prie laikmečio dvasios. Bažnyčioje buvo skaitomas Dievo Žodis, savo ruožtu kunigas pamokslui atsparos tašku pasirinko Jėzaus Žodžius iš Evangelijos pagal Matą 5, 3: “Palaiminti vargšai dvasia, nes jų yra dangaus  karalystė“. 

Mane be galo nustebino arba greičiau pribloškė, kad kunigas žinomą Evangelijos parafrazę perkaitė taip: „Palaiminti  dvasingieji vargdieniai, nes jų yra dangaus karalystė“, po to kelis kartus dar leidęs sau pastebėti, kad priešingas savo esme krikščioniui žmogaus tipažas yra dvasios skurdžius.

Operos ir baleto teatras. Skulptūros. Slaptai.lt nuotr.

Kaip visi gerai suprantame, toks nukrypimas nuo teksto yra ne kažkokia mechaninė vertimo klaida, o didelė kūrybinė inovacija, bandant užmaskuoti nepatogią teksto interpretavimui vietą, kuri savo ruožu yra viena ir didžiausių Šv.  Rašto gelmių, nė iš tolo nepasiduodanti pigiam numelioravimui.

Nežinau, ar tokia korektyva atsirado Romos kurijos nurodymų pagrindu, ar vyskupijos paliepimu, ar tai yra paties pamokslininko netramdomos savivalės išvarža, tačiau tąsyk, klausydamas kunigo pamokslo, nesmagiai galvojau tik apie tai, kad nuo pasaulio nesąmonių mūsų laikais nelieka galimybių pasislėpti net Bažnyčioje. Anksčiau galvojau, kad pats blogiausias dalykas yra silpnapročių bandymai kažką pagerinti iš to, kas nekelia problemų, tačiau dabar įsitikinau, jog dar blogiau atsitinka, kai pernelyg pasitikintis savimi ir pasiduodantis popsinės sąmonės vilionėmis žmogus bando patobulinti Dievo Žodį.

Nesunku įsivaizduoti, kad nuoroda į dvasios skurdžių kaip dangaus karalystės pirmeivį yra didelis iššūkis dvasininkų luomui jau pagal statuso įvardijimą, radikaliai kertasi su mūsų laikų pasakorių beribiu plepėjimu apie dvasingumą apskritai, kuriant kažkokį visų kiaurymių vakuuminių putų kamšalą, tačiau ir šiandien pravartu būtų prisiminti didžiojo  krikščioniškos tradicijos mistiko Mokytojo Ekharto pamokslą apie tai, kad dvasios skurdas yra radikalus žmogaus ištuštėjimas Dievo paslapties akivaizdoje, pernelyg nesureikšminant nei savo žemiškų turtų, nei  vadinamųjų dorybių, seklių žinių ar kitų nematerialaus pavidalo pasiekimų.

O kas gi yra tie, dvasingieji vargdieniai, – klausiate. Manding, tai yra Karbauskis, Širinskienė, Veryga ir panašūs personažai.

2019.11.07; 05:55

Antradienį Vilniaus tarptautinis teatro festivalis ,,Sirenos” teatro profesionalus iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos sukvies į beveik savaitę vyksiantį Baltijos dramos forumą, kurio metu rengiama ir tarptautinė konferencija ,,Mind the Gap“.
 
Renginių tikslas – aptarti šiandienos teatro aktualijas bei kintantį teatro veidą, pristatyti Baltijos šalių teatralams Lietuvos teatro panoramą bei aptarti trijų šalių bendradarbiavimo galimybes scenos meno srityje.
 
Baltijos dramos forumas – tai kasmet vienoje iš trijų Baltijos šalių vykstantis, teatro profesionalus suburiantis tarptautinis renginys.
 
Tarpkultūriniais Lietuvos, Latvijos ir Estijos mainais siekiama ne tik pristatyti kviečiančios šalies teatro ir dramaturgijos sritis kolegoms iš kaimyninių šalių, bet ir skatinti naujų partnerysčių atsiradimą, aktyvinti vis dar gana vangų bendradarbiavimą tarp Baltijos šalių teatro institucijų, kūrėjų, tyrinėtojų, akademikų.
 
2019 m. Baltijos dramos forumą pasiūlyta rengti Vilniaus tarptautiniam teatro festivaliui „Sirenos“. Siekdami, kad programą sudarytų ne tik spektakliai, bet ir refleksijos apie Lietuvos ir Baltijos šalių teatro nūdieną bei aktualijas, festivalio organizatoriai pakvietė prisijungti kelias organizacijas, kurios padėjo praturtinti forumo programą, – tai Lietuvos kultūros institutas, Scenos meno kritikų asociacija bei Lietuvos muzikos ir teatro akademija.
 
„Scenos meno srityje mainai tarp Baltijos šalių gana vangūs, todėl palaikyti Baltijos dramos forumo tradiciją mums, kaip festivalio rengėjams, pasirodė svarbu ir reikalinga. Džiaugiuosi, kad per šį gana trumpą forumui surengti skirtą laiką subūrėme puikius partnerius, išvengėme kritinių ryšio klaidų ir, tikiu, parengėme įdomią programą, apjungiančią akademinę, meninę ir vadybinę sritis“ – sako Forumo koordinatorė Agnė Pulokaitė.
 
Forume rengiama ir tarptautinė konferencija „Mind the Gap“, kurioje dalyvaus 14 pranešėjų iš trijų Baltijos šalių.
 
„Rugsėjo 24–25 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pranešėjai iš trijų Baltijos šalių nagrinės, kokie procesai vyksta keičiantis teatro kartoms, kaip kinta teatro estetika, kritika, mąstymo apie teatrą kryptys. Bus kalbama apie pokyčius teatre vaikams, operoje, šokio teatre bei dramaturgijos interpretacijose, apie kintančias teatro režisierių kartas bei galimybes skirtingoms kartoms sėkmingai bendradarbiauti. Pranešimą tema „Uždarant plyšį tarp rytų ir vakarų“ skaitys režisierė, dėstytoja Yana Ross, profesorė iš Tartu universiteto Anneli Saro kalbės apie „Demiurgus ir amatininkaus šiuolaikiniame Estijos teatre“, o akademikė iš Latvijos Ieva Rodiņa pasakos apie „Kartų pasikeitimus šiuolaikiniame Latvijos teatre,“ – sako konferencijos koordinatorė teatrologė Kristina Steiblytė.
 
Šia konferencija taip pat siekiama tęsti šviesaus atminimo teatrologės, rašytojos Viktorijos Ivanovos kartu su bendraminčiais ir kolegomis inicijuotą nuo 2010 iki 2017 m. kasmet vykdavusią Tarptautinę jaunųjų teatro kritikų konferenciją.
 
Baltijos dramos forumo renginių programoje svečiams iš užsienio šalių pristatoma Lietuvos teatro vitrina – įdomiausi pastarojo sezono lietuviški spektakliai. Taip pat vyks tinklaveikos renginiai ir susitikimai, supažindinsiantys svečius iš Latvijos ir Estijos su lietuvių teatro kūrėjais, teatrų atstovais, nepriklausomais prodiuseriais ir, tikėtina, padėsiantys užsimegzti ryšiams tarp scenos menų profesionalų Baltijos šalyse.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.09.24; 08:40

Žurnalui „Krantai“ – 30 metų. Šiame videoreportaže prisimenamas pirmasis žurnalo redaktorius Vaidotas Daunys. Savo prisiminimais dalinasi redaktorė Nijolė Kvaraciejūtė, taip pat – literatūros tyrinėtoja, prof. Viktorija Daujotytė – Pakerienė ir žurnalo vyriausiasis redaktorius Helmutas Šabasevičius.

Filmuota memorialiniame Vinco Mykolaičio – Putino muziejuje Vilniuje.

2019.05.11; 09:45

 

v.visockas_slaptai.lt

Gaila tų žmonių, kurie niekaip negali suprasti, kodėl niekinami jų religiniai jausmai.

Vienas pagyvenęs vyras prie teatro tą įsimintiną šeštadienio vakarą taip ir pasakė jaunutei mergaitei: jus auginome, ir dabar dar išlaikome, o jūs mus niekinat. Ne Kristų – mus.

Tas vyras net nepasiteiravo, giria ji tą spektaklį ar peikia, jos asmenyje taip jis pasakė visai dabartinei jaunajai kartai, kitus dievus garbinančiai, kitaip mylinčiai, kitaip meną vertinančiai, kitaip pasaulį matančiai…

Ir viskas įvyko taip staiga, Lietuvoje – tik per du dešimtmečius. Tad ko norėti! Tarp mūsų ir jaunosios kartos – didžiulė praraja.

Continue reading „Apie tai, ko nemačiau“