Daugiau teisingumo ir dalyvavimo

Žmonės nori gyventi teisingame pasaulyje. Kai dingsta teisingumas, niekas nebepadarys žmonių gyvenimo laimingo. Visos tradicinės Lietuvos politinės partijos teigia pasisakančios už teisingumą ir tikina, kad pakeitus vieną ar kitą teisėją, paskyrus išmanantį savo darbą, sąžiningą prokurorą jis bus pasiektas. Tuo tarpu mes visi žinome, kad esminė permaina valstybės gyvenime – Nepriklausomybės atkūrimas – įvyko remiantis visos visuomenės siekiu vadovautis teise ir teisingumu. Ši patirtis gali tapti pamatu teisingesnės, o drauge ir laimingesnės visuomenės kūrimui. 

Buvęs "Lietuvos" kinoteatras Vilniuje nūnai - apleistas, prišnerkštas, aprašinėtas. Tokios Lietuvos tikrai nenorime. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Buvęs „Lietuvos” kinoteatras Vilniuje nūnai – apleistas, prišnerkštas, aprašinėtas. Tokios Lietuvos tikrai nenorime. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Gausūs tyrimai patvirtino, kad piliečiai labiau linkę pasitikėti teisėtvarka, kai jie patys bei jų išrinkti atstovai dalyvauja jos veikloje. Čia matome tą pačią priešpriešą kaip ir tvarkant bendruomenės reikalus. Vis daugiau profesionalų, kurie vis toliau nuo piliečių neišsprendžia problemų. Prisiekusiųjų teismas, piliečių atstovų dalyvavimas rezonansinėse bylose, teisėjų ir policijos vadovų rinkimai bei kiti visuomenės įtraukimo į teisėsaugos veiklą būdai didina pasitikėjimą teisingumu. Belieka šiais būdais pasinaudoti.

Tiesioginis piliečių dalyvavimas valdyme

Nemažiau svarbu, kad ir kiti valstybei svarbūs sprendimai būtų priimami žmonėms dalyvaujant. Gyvenantys laisvoje visuomenėje, yra laimingesni negu gyvenantys autoritarinėse valstybėse. Pastarosiose gali būti aukštas materialinis gyvenimo lygis, bet jos riboja žmogaus laisves ir teisę lemti valstybės ateitį, o todėl niekada neįstengė sukurti ilgalaikės, tvarios gerovės.

Dalyvaujantis valstybės valdyme pilietis pasitiki politinėmis institucijomis ir žino galįs labiau kontroliuoti savo gyvenimą, išgyvena atsakomybės, laisvės, savarankiškų sprendimų jauseną, nelaiko savęs nevaldomų, nesuprantamų išorinių jėgų žaisliuku. Lietuvoje nemenka dalis žmonių patikėjo, kad jie nedaro įtakos priimant politinius sprendimus, paveikiančius jų gyvenimus.

Todėl jų domėjimasis politiniu vyksmu mažėja ir politinis aktyvumas palaipsniui nyksta. Atitinkamai ir jų interesai vis menkiau atstovaujami. Žinoma, tokie nusišalinę/nušalinti nuo politikos piliečiai iš dalies yra patys atsakingi dėl savo pasyvumo, nedalyvavimo rinkimuose. Bet nebūtų teisinga tiesiog juos kaltinti. Svarbu didinti vis dar politiškai pasyvių asmenų ir grupių dalyvavimą, nes jis neatsiejamas nuo geresnio valstybės problemų suvokimo, veiksmingesnio visų interesų gynimo, o tuo pačiu didesnio pasitenkinimo valdymu.

Politinis aktyvumas skatintinas ir todėl, kad jis yra susijęs su bendru pasitenkinimu gyvenimu. Žmogus jaučiantis, kad yra svarbus, kad jo veiksmai turi įtakos visuomenei, yra laimingesnis už tą, kuris nesijaučia kontroliuojąs aplinką, galįs ją paveikti.

Partijos atstovaujančios tradicines ideologijas tarsi ir neprieštarauja aktyvesniam piliečių dalyvavimui valdyme. Bet pažvelgus atidžiau pastebėsime jas aptarnaujančios žiniasklaidos įkyriai brukama valstybės valdymo tapatinimą su „loviu“ ir „purvu“ O kas norės teptis? Pastebėsime nuolatinius galimybių piliečiams pareikšti savo valia ribojimus. Antai, retas politikas pritaria esamam referendumo įstatymui, kuris nepateisinamai apsunkina jo rengimą, bet bandymai keisti referendumo įstatymą, palengvinti jo organizavimo sąlygas atmetami. Atmetamos ir internetinio balsavimo galimybės. Panašių pavyzdžiu netrūksta, o jų esmė – atskirti piliečius nuo valdymo.

Prof. Gediminas Navaitis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Prof. Gediminas Navaitis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Svarbu pažymėti, kad felicitarinė politika skirta visuomenės laimės lygio kėlimui yra visaapimanti. Tradicinės politikos šalininkai paprastai siūlo vieną priemonę ar būdą, kuris neva stebuklingai išspręs visas problemas. Siekiant laimingesnės visuomenės veikimo sprendimų gausą vienija bendras tikslas. Todėl neįmanoma priimti kokio nors vieno sprendimo ir sukurti laimingesnę visuomenę, todėl reikia, kad piliečiai nuolat dalyvautų jos kūrime.

Visuomenės laimės lygio tyrimai parodė, kad šalys, kuriose demokratinės institucijos apima įvairias gyvenimo sritis, yra ir šalys, kuriose pasitenkinimo gyvenimu lygis yra aukščiausias. Demokratijos veiksnys lemia pasitenkinimą nepriklausomai nuo kitų veiksnių (sveikatos, pajamų, amžiaus ir t.t.) ir, anot šveicarų mokslininkų B. S. Frey ir C. Frey Marti, demokratinių institucijų buvimas savo poveikiu piliečių laimei prilygintinas 4500 JAV dolerių pajamų per metus padidėjimui. Todėl įvairūs demokratijos apribojimai, vaizdžiai sakant, tuština mūsų pinigines. O tokių apribojimų Lietuvoje tikrai netrūksta.

Su demokratija sietinas ir valdžios galių paskirstymas. Valdžia gali būti centralizuota ar perduota savivaldos institucijoms. Nors pasauliniai laimės tyrimai rodo, kad valdžios perdavimas iš centrinių į vietines struktūras patikimai didina visuomenės laimingumą. Lietuvoje kol kas vyksta greičiau priešingas procesas.

Laimingesnės Lietuvos viltis

Mes galime būti laimingiausia ir turtingiausia visuomenė Lietuvos istorijoje. Vietoj to mums siūlo svarstyti išgyvenimo galimybę. Mes galime būti modernių valstybių ekonomikos ir visuomeninių santykių pokyčių lyderiais, nes esame mažiau varžomi tradicijų, nes esame nepatenkinti savo gyvenimu ir norime permainų. Vietoj to mums siūlo užkampio, nuolankiai vykdančio galingųjų nurodymus vietą.

Mums siūlo ir toliau eiti tradicinės rinkos ekonomikos keliu ir nepastebėti idėjos, kad turto gausėjimą turi papildyti laimingesnių žmonių skaičiaus augimas. Gal metas perimti ir ją?

Turtingos korporacijos, jas aptarnaujanti žiniasklaida stabdė ir stabdys naujų sprendimų pasirinkimą, tačiau vis sunkiau nepastebėti nuolat pasikartojančių ekonomikos krizių, nemažėjančio nusikalstamumo, grėsmės tautos išlikimui – demografinės situacijos blogėjimo. Bandymai spręsti šias ir panašias problemas siekiant tik didesnio ekonomikos augimo ir vartojimo nėra sėkmingi ir vargu ar tokie bus, nes ir turtingiausiose pasaulio šalyse netrūksta skurstančiųjų bei visuomenės atstumtųjų. Ir niekas nedrįsta klausti, kiek dar turi išaugti BVP, kad jų neliktų, nes atsakymas aiškus – ir 10, ir 100 proc. padidėjimas problemų neišspręstų.

Laimės ekonomika ir ją įgyvendinanti felicitarinė politika vadovaujasi kita nuostata – laimingesni uždirba daugiau. Todėl ji kuria ne tik turtą, bet ir tikrą gerovę, siūlo išeitis ten, kur atgyvenusių ideologijų atstovai mato akligatvį. Felicitarinis pasirinkimas tai kelio į laimingą ir klestinčią Lietuvą pasirinkimas.

(Pabaiga)

2016.09.24; 06:59

Atsižvelgiant į tai, kad vakar vakare viešoje informacinėje erdvėje buvo pateikti akivaizdžiai tendencingi ir visuomenę klaidinantys teiginiai apie vieno įtariamojo rezonansiniame ikiteisminiame tyrime dėl korupcinių veikų paleidimo iš suėmimo aplinkybes, tuo formuojant nepagrįstą neigiamą nuomonę apie šiam ikiteisminiam tyrimui vadovaujantį prokurorą, prokuratūros ir Teisingumo ministerijai pavaldžios įstaigos – Lukiškų tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (Lukiškių TI-K), veiklą, pateikiame faktinę 2016 m. gegužės 31 d. įvykių chronologiją.

Taip pat pateikiamios aktualios šioje situacijose teisės aktų ištraukos:

Apie 8 val. 40 min. Vilniaus miesto apylinkės teismas baigė skelbti nutartį, kuria buvo atmestas prokuroro prašymas pratęsti įtariamajam suėmimo terminą. Teismas savo nutartyje nenurodė, kad suimtasis turi būti paleistas tuoj pat.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 127 straipsnis „Suėmimo taikymo trukmė ir jo termino pratęsimas“:
8. Jei teisėjas priima nutartį nepratęsti suėmimo termino, suimtasis į laisvę paleidžiamas tik pasibaigus anksčiau paskirtam ar pratęstam suėmimo terminui. Teisėjas gali nuspręsti paleisti asmenį tuoj pat, jei nustato, kad suėmimas buvo paskirtas ar pratęstas, nors aiškiai tam nebuvo būtinų sąlygų ar pagrindo.

10 val. 57 min. ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis prokuroras J. Laucius faksu išsiunčia Lukiškių tardymo izoliatoriui – kalėjimui šią teismo nutartį vykdyti.

13 val. 45 min. Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime įtariamasis STT tyrėjo pasirašytinai supažindinamas su prokuroro nutarimu dėl papildomų kardomųjų priemonių skyrimo.

Įtariamajam skirtos šios kardomosios priemonės: 25 tūkstančių eurų piniginis užstatas, namų areštas bei rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įtariamajam uždraudžiant bendrauti su nurodytais asmenimis. Šių asmenų sąrašas nėra viešintinas.

Gegužės 13 d. teismo nutartimi įtariamajam skirto 20 dienų suėmimo termino, kuris skaičiuojamas nuo jo sulaikymo gegužės 12 d., pabaiga – gegužės 31 d., 24 val. 00 min.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 100 straipsnis „Terminų skaičiavimas“: 
2. Dienomis skaičiuojamas terminas pasibaigia paskutinės dienos dvidešimt ketvirtą valandą.

Įtariamojo paleidimo į laisvę procedūros Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjime buvo baigtos ir suimtasis į laisvę paleistas apie 16 val. 20 min. – ne tik neviršijant teismo nustatyto suėmimo termino, bet iki jam sueinant, griežtai laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų  bei užtikrinant visas nustatytas įtariamojo bei suimtojo teises.

Atkreipiame žiniasklaidos ir visuomenės dėmesį į tai, kad viešai šio sudėtingo rezonansinio ikiteisminio tyrimo vertinimus, įvykių, duomenų, teisės aktų interpretacijas šiuo metu teikia šio tyrimo eiga ir baigtimi suinteresuoti, su proceso dalyviais ar kitais tyrime minimais asmenimis susiję asmenys, tam tikrais atvejais teikiantys žiniasklaidai jų tikslus atitinkančią dalinę informaciją, kuri yra neviešintini ikiteisminio tyrimo duomenys, kaip neatskleidžiami žurnalistų informacijos šaltiniai, todėl jų skelbiami teiginiai turėtų būti vertintini itin atsakingai ir kritiškai.

Prokuratūra suvokia visuomenės susirūpinimą dėl vykstančio ikiteisminio tyrimo bei jo metu siekiamų išaiškinti galimai įvykdytų korupcinių veikų ir jaučia pareigą kuo greičiau pateikti aiškius bei išsamius atsakymus į visus dėl to kylančius klausimus, todėl dar kartą užtikrina, kad padarys tai nedelsiant, kai tik tokios informacijos viešinimas nebekenks prioritetiniam prokuratūros tikslui ir teisėtam visuomenės interesui bei lūkesčiui – nustatyti visas reikšmingas tyrimui aplinkybes bei duomenis, atskleisti galimai įvykdytas nusikalstamas veikas ir užtikrinti teisėtumą. 

Informacijos šaltinis – Lietuvos Respublikos prokuratūra.

2016.06.01; 16:32

Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Andrius Kiuršinas priėmė nutarimą perduoti bylą teismui dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo A. B., kuris šių metų sausio 2 d., Kėdainių r. Saviečių k., į šulinį įmetė du savo mažamečius vaikus, kurie dėl bendro kūno atšalimo ir prigėrimo vandenyje mirė.

Pagrindu taikyti priverčiamąsias medicinos priemones tapo Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinio skyriaus Teismo psichiatrijos – teismo psichologijos ekspertizės akte nurodyti duomenys, kad A. B.  tiek nusikaltimo padarymo metu, tiek šiuo metu negalėjo ir negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti.

Remiantis ekspertizės išvadomis, A. B. reikalingas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas, rekomenduojamas stacionarus stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigos griežto stebėjimo sąlygomis.

Šis nutarimas kartu su visa baudžiamosios bylos medžiaga gegužės 30 d. buvo perduotas Kauno apygardos teismui.

Detalesnė informacija, susijusi su asmens psichine būkle, neteikiama.

Informacijos šaltinis – www.prokuraturos.lt

2016.05.31; 19:05

Nurodykit man nors vieną iš didžiausių pasaulio nelaimių, kvailysčių ir tragedijų, kuri buvo padaryta ne dėl visuotinės laimės, gėrio ir teisingumo. Atiduosiu pradėjusią rūdyti mašiną, panaudotą, bet gerą meilužę ir pusę karalystės.

Nurodykit nors vieną bent kiek reikšmingą problemą, kurią abipus barikadų įniršę dvi Lietuvos suprastų adekvačiai ir nepanaudotų viena kitai apspjaudyti.

Naujausia byla – Mažasis Gabrielius prieš Norvegiją. 

Continue reading „Teisingumas be teismo”

Mūsų tauta neįgali? Gal ne visiškai, ne be vilties pasveikti. Sustojom kažkelintoj stotelėj ir nebenorim keliauti toliau. Geriau palikti tautos laivą (valstybę) dreifui ir kraustytis į kitą vietą, kur kita tauta yra susitvarkiusi gyvenimą geriau.

Mėgstam keiksnoti valdžią, seimūnus vadinam valdžiažmogiais ir t.t. O kas jie tokie iš tikro? Jie yra integrali ir neatskiriama mūsų tautos dalis. Nevadinčiau jų išrinktais, nes juos išrinko „sistema“, tačiau būtent šią sistemą sukūrė tautos, mūsų žmonių kolektyvinė sąmonė, jos vidurkis. Visų Lietuvos piliečių sąmoningumo ir pilietiškumo vidurkis. Tai reiškia, kad vidutinio statistinio seimūno sąmonė maždaug atitinka vidutinio statistinio Lietuvos piliečio sąmonę.

Continue reading „Neįgali tauta?”

2013 metų vasario 4-ąją buvo pranešta, kad Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su atsakingais pareigūnais, su kuriais aptarė teismų reformos eigą ir galimybes spartinti bylų nagrinėjimą.

Šiuo, neabejotinai aktualiu, klausimu pastebėtini keli momentai.

Kiekviena lazda turi du galus, panašiai, kaip kiekviena moneta – dvi puses. Kalbant apie bylų nagrinėjimo spartą, būtina nepamiršti, kad skubotas teisingumo procesas yra pats brangiausias sukeliamomis pasekmėmis. Nuo seno žinoma: "skubėk lėtai", "skubią naudą – kipšas gaudo" arba "paskubėsi, žmones prajuokinsi".

Continue reading „Nuo seno žinoma: “skubėk lėtai””

marcinkevicius_2-portretine

Neįmanoma nesirūpinti dėl padėties Valstybėje, ypač kai paviešinamas garso įrašas, kuriame Seimo Pirmininkė, vienos pagrindinių, didžiųjų – Šalį valdančiosios partijos vadovė, atvirai guodžiasi, neva, esanti bejėgė ką nors pakeisti Valstybėje, jos žmonių labui.

Vienok, pastarosiomis dienomis pagarsėjusioje istorijoje atsivėrė kelios, pakankamai skausmingai įsišaknijusios problemos: žmonių (politikų, nepolitikų, visuomenininkų – aktyvistų ir paprastų žmonių tarpe) tarpusavio bendravimui pasirinkto būdo, metodų ir priemonių adekvatumo, teisingumo bei etiškumo klausimais.

Continue reading „DILEMA: patriotizmas ar egoizmas?”

zoja_svetova

Rusijos teisingumas ne šiaip sau neteisingas – jis žudikiškas, ardantis gyvenimą, rašo leidinys „Rue89″.

Tai išraiškingai parodyta žurnalistės Zojos Svetovos knygoje „Pripažinti nekaltą kaltu“, sakoma straipsnyje.

Viso pasaulio kūrybiniai žmonės buvo pasipiktinę “Pussy Riot” likimu. „Ir vis dėlto nuosprendis nestebina, jis net „normalus“, nes atspindi įprastą teisminio aparato funkcionavimą Rusijoje“, – rašo straipsnio autorius Žanas Pjeras Tiboda.

Continue reading „Kelionė į Rusijos teisingumą su žurnaliste Zoja Svetova”

Keista buvo stebėti politinių partijų lyderius, naktį, rinkimams dar tik įpusėjus, strimgalviais besidalinančius postus. Tai labai akivaizdžiai demonstruoja, kiek vertos jų kalbos ir pažadai, ką tik, už mokesčių mokėtojų milijonus, itin gausiai liejami iš TV ekranų ir besišypsančių reklaminių stendų.

Postų troškimas toks absoliutus ir nenumaldomas, jog dėl jų deramasi su itin neskaidrios reputacijos politiku, kuris pats prisipažįsta, kad į teismą vaikšto “kaip į darbą”. Kas gali paneigti, jog Lietuvos premjeru taps asmuo, nuo šalies teisėsaugos net pusantrų metų slapstęsis Maskvoje, Rusijoje prašęsis politinio prieglobsčio, bjauriais žodžiais keikęs mūsų, ne savo, Tėvynę. Tokios “blogos” šalies premjeru norima tapti bet kokia kaina, net didmenomis perkant kalinių balsus.

Continue reading „Ar Lietuva visiškai prarado orumą?”

daujotis_3_plius

Šiandien visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt svečias – Vilniaus Universiteto profesorius Vytautas Daujotis.

Prof. Vytauto Daujočio pristatyti nereikia. Jį žino visa Lietuva.

Tiesa, pažįsta jį pirmiausiai ne kaip Vilniaus Universiteto dėstytoją, profesorių, o kaip ekspertą, dirbusį Studijų kokybės vertinimo centre, ir principingai pasipriešinusį nelegalių prorusiškų aukštųjų mokyklų steigimui Lietuvoje.

Prof. Vytautas Daujotis kryptingai domėjosi aukštųjų mokyklų reforma, aktyviai dalyvavo visuomeniniuose judėjimuose. Pretekstas šiam interviu – prof. Vytauto Daujočios sprendimas siekti Seimo nario mandato.

Continue reading „Prof. Vytautas Daujotis: “Visai valstybei gyvybiškai svarbius darbus valdžia padėjusi į šalį””

dalius_stancikas

Seimo pirmininkės Irenos Degutienės patarėjas vidaus politikos klausimais Dalius Stancikas nuo birželio 1 dienos šalių susitarimu pasitraukė iš šių pareigų. Motyvų sutarta nekomentuoti.

Tai, likus keliems mėnesiams iki rinkimų neįtikina. Užkulisiuose kalbėta, kad atsirado esminių nesutarimų skaudžiausiais šių dienų klausimais, o D.Stanciko apsisprendimą trauktis lėmė nenoras vykstant pakankamai svarbiems įvykiams visuomenėje “stovėti po medžiu”. Jam buvo nepriimtina, kad nematė savo, kaip nepartinio patarėjo, galimybių realiai veikti.

Continue reading „Kodėl pasitraukė Seimo pirmininkės patarėjas vidaus politikos klausimais”

grigas_robertas

Mažos Garliavos mergaitės drama kaip aštrus chirurgo skalpelis apnuogino skaudžią tikrovę.

Tikrovę, kurią visi, neabejingi Lietuvai ir gėrio vertybėms, seniai jautėme: kad ištikimųjų kraujo kaina atkurta valstybė, jos gyvastingumą užtikrinti turinčios struktūros pavojingai didele dalimi yra butaforinės.

Nes nėra autentiškos, su tautos dvasia ir aukščiausiais polėkiais sutapusios valstybės, jeigu nėra žmoniškumo ir teisingumo viršenybės prieš visus įstatymus ir jų vykdymą bei vykdytojus. “Iustitia est fundamentum regnorum“ („Teisingumas yra valstybių pamatas“), anot europinės teisės klasikų romėnų. Nėra patikimai įtvirtintos valstybės, jeigu linguoja kaip raisto liūnas po kojomis tai, kas turėtų būti akmeniniai pamatai.

Continue reading „Apie įstatymų (ne)vykdymą”

algimantas-zolubas-1

Labai keista, kad daugelis net aukštų valstybės pareigūnų tarsi nesuvokia, kad ne karo metu, prasilenkiančių su tiesa, teisingumu ar humaniškumu, įsakymų ar institucijų sprendimų tikras pilietis neturi vykdyti, apie nevykdymo motyvus pranešdamas aukštesniam vadovui ar institucijai.

Todėl Garliavos atveju teisūs tie piliečiai, kurie nevykdė akivaizdžiai neteisingo teismo sprendimo (kol nėra išnagrinėta pedofilijos byla), pilietinėmis akcijomis išreikšdami motyvus aukštesnėms instancijoms. Neteisi, nepilietiška antstolė ir jai paklususi policija, kurie vykdė priešlaikinį, todėl abejotino teisingumo teismo sprendimą, panaudodami antihumaniškus veiksmus; panaudotas prieš mergaitę ir pilietinės akcijos dalyvius smurtas akivaizdus, fiksuotas vaizdo ir garso įrašuose, paviešintas Lietuvai ir pasauliui.

Continue reading „Teisėsauga kerštauja”

Kur eiti: ten, kur “Skamba skamba kankliai” ar į piliečių sueigą? Kankliai skambės dar ir rytoj, reikia eiti su tais, kurie ragina: Nebijok! Chuntai – ne!  Policijos smurtui – ne!  Mes už Venckienę! Mes nesitrauksim! Mes – ne minia! Socdemus – lauk!  Kryževičių – lauk! Korumpuota žiniasklaida – samdoma tiesos žudikė! Grąžinkite tautai pagrobtą teisingumą! Mums reikia tik tiesos! Mes – už Lietuvą!

Nusirašiau tik vieną kitą šūkį, kuriuos Gedimino prospektu nuo Seimo iki prezidentūros nešė teisingumo ištroškę žmonės. Eidami jie ragino nebijoti, netylėti, neleisti trypti piliečių žmogiškojo orumo ir garbės…

Prie Prezidentūros buvo emocingų kalbų. Pasigailėjau, kad neatsinešiau magnetofono. Vien tik Nijolės Oželytės žodis ko vertas! Žinau, kad Nepriklausomybės akto signatarė moka pakalbėti, bet šį kartą, man regis, ji pralenkė pati save. Nenorėčiau pakliūti jai ant liežuvio. Susijaudinęs įtikinamai kalbėjo Algimantas Matulevičius. Išmintingas buvo filosofas Krescencijus Stoškus. Patiko man ir mažiau pažįstami oratoriai iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos. Uždegančias kalbas atpasakoti – reikalas beviltiškas. Tikiuosi, kad jos pateks į internetinę žiniasklaidą, todėl čia pateikiu tik Piliečių Sueigos Žodį, kurį parsinešiau iš Daukanto aikštės prieigų (į aikštę nebuvome įleisti).

Mes, pilietės ir piliečiai, susirinkę į Sueigą Vilniuje, pareiškiame:

–         norime gyventi laisvoje ir orioje Lietuvos valstybėje,

–         neleisime daugiau trypti piliečių žmogiškojo orumo ir garbės,

–         neleisime Lietuvos paversti mažąja Rusija,

–         ginsime demokratinę savo Respubliką, jos vertybes ir konstitucinę santvarką,

–         kovosime už savo vaikų, savo tėvų ir savo pačių teises bei laisves,

–         priešinsimės diktatūrai, valdžios smurtui ir valstybės užvaldymui,

–         netoleruosime viešo melo ir ginsime laisvą žodį,

–         nekolaboruosime su valdžia, kol ji meluoja ir smurtauja,

–         sieksime valstybę sugrąžinti piliečiams, Tėvynę – visiems pasaulio lietuviams,

–         darysime viską, kad rudenį po Seimo rinkimų Lietuvos tautai atstovautų drąsūs, sąžiningi, Lietuvos Respublikai ištikimi ir piliečius gerbiantys žmonės.

Teigiame: šių metų gegužės 17 dienos rytą valdžia peržengė ribą ir pasikėsino į konstitucinę valstybės santvarką, pamatines demokratines vertybes ir piliečių bendrabūvį. Valdžios smurtą šiandien lydi melas, žmonių bauginimas ir manipuliavimas jais.

Todėl reikalaujame:

–         nedelsiant nutraukti viešą melą ir smurtą,

–         išviešinti, kas įsakė imtis gegužės 17-osios smurto, ir kas tokiam įsakymui

pritarė: įsakymus davę, smurtavę ir smurtui pritarę pareigūnai privalo būti atstatydinti ir sulaukti teisinės atsakomybės.

To nepadarius, sudarysime nepriklausomą visuomeninę komisiją valdžios nusikaltimams ištirti. Mes rūpinsimės valdžios ir grupuočių smurto aukomis.

Valstybės prezidentė turi pagaliau apsispręsti ir aiškiai atsakyti visuomenei: su kuo ji šiandien yra – su Lietuvos Respublika, jos piliečiais ar su smurtaujančiomis jėgos grupuotėmis. Mes nesitrauksime. 

Politologai šiuos žmones kartais vadina minia. Be abejo – minia, nes jų daug. “Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne” parašyta, kad minia – tai didelis būrys žmonių. “Korumpuota žiniasklaida” (taip perskaičiau plakate) tą minią vis mažina, menkina.

Jeigu į vieną vietą sueitų visi, kurie, švelniai tariant, nepatenkinti teisėsauga, valdžia, kuriems “reikia tik tiesos”, susirinktų įspūdinga minia, kuri jokioje Vilniaus aikštėje netilptų. Todėl jie ir bijo minios, vadina ją neprognozuojama, nekonstruktyvia. Mums – miniai – sakoma: gatvėse neišspręsime susikaupusių problemų. O kur kitur jas galima spręsti?! Kur mes, minia, galime su jais kalbėtis?! Tik gatvėse, tik aikštėse, nes mes – minia, mūsų labai daug, o jie – ištaiginguose kabinetuose, rūmuose.

Jeigu tą minią dar papildytų tie, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių vengia, bijo atsidurti minioje, bet jos reikalavimams pritaria, kitoje barikadų pusėje liktų tik saujelė. Saujelė ir 240 iki dantų apsiginklavusių policininkų.

Ponai politologai, mes ne blogiau už jus žinome, ką gali minia. 1988-aisiais – 1990-aisiais sužinojome. Tada imperiją nuvertėme. Gaila, kad po 22-jų metų vėl reikia minios, nes tik minia juos gali atvesti į protą. Mes neturime guminių kulkų, lazdų, bet mesjuos ir stipresni, ir išmintingesni.

Kasdien minias mes matome įvairiausiose pasaulio vietose. Įniršusias minias. Mes dar neįniršę, mes juos dar tik gėdiname. Bet nepersistenkite! Atsikvošėkite! Nes mes nesitrauksime!

Galite mus vadinti ir patvoriniais. Pasak N.Oželytės, taip mus tik išaukštinate, nes patvoriuose buvo suguldomi kūnai didvyrių, kuriais dabar didžiuojamės. Mes didžiuojamės – ne jie. Jie juos išduoda.

Vytauto Visocko nuotr.

2012.05.27

saulius_stoma

Žymus britų autorius Normanas Daviesas išsamią knygą apie Lenkijos istoriją pavadino „Dievo žaidimų aikštelė“. Lietuva šiuo požiūriu yra tokia pati. Ir ypatingai pastaruoju metu.  

Ar ne simboliška, kad garsiausią įtariamą pedofilą prieš pat prasidedant teismui, kuriame jam būtų buvę pateikti kaltinimai, į mirtį palydi pats teisingumo ministras? Toks Dievo pirštas – nuskęsti baloje! Ir pedofilijos byla vėl įstringa ilgiems mėnesiams. Bėda, kad laisvę žmonėms suteikęs Dievas teisingumą užtikrina tik po mirties. O šiam pasauly jis tik sudaro sąlygas visiems atsiskleisti. Ir mes naudojamės tomis sąlygomis kaip išmanome.

Continue reading „Ypatingojo prokuroro ir Dievo belaukiant”

advokatas_a.marcinkevicius

1991 m. sausio 12-13 naktis buvo mano, tuomet dar jauno Biržų rajono vidaus reikalų skyriaus tardytojo budėjimo para. Buvau atsakingu už visų, budėjimo metu rajone įvykusių nusikaltimų ir nelaimingų atsitikimų operatyvų fiksavimą ir pirminius tyrimo veiksmus.

Sausio 12 d. po 21 val. budinčioji tardymo operatyvinė grupė sugrįžo iš bilijardo stalo vagystės įvykio vietos apžiūros Biržų Sviesto gamyklos poilsiavietėje. Sostinėje besiklostantys įvykiai aiškiai rodė visus, artėjančios atomazgos, požymius. Tą naktį apie poilsį niekas nebegalvojome ir pasilikome budėtojų dalyje.

Kai sausio 13 apie 2 val. nakties nutruko LTV transliacija visi kaip vienas netekome žado. Budėtojų dalyje įsivyravo spengianti tyla. Nors įvykių Vilniuje sukelta įtampa būdėtojų dalyje buvo akivaizdi, tačiau darbas vyko tiksliai ir sklandžiai.

Continue reading „Manipuliacijų emocijomis tikslas – valdžia bet kokia kaina?”

Valdiški šventiniai renginiai vis mažiau domina visuomenę. Šiais metais Kovo 11-ąją Vilniaus Gedimino prospekte pagrindiniai įvykiai prasidėjo tuoj po to, kai pro valdžios žmones pražygiavo gerai išmuštruoti kariškiai. Daug kas jau nebegali ir nebenori žiūrėti į tuos ponus, kurie iš Lietuvos išvijo šimtus tūkstančių jaunų lietuvių, sužlugdė tautinės mokyklos idėją, pasėjo kosmopolitizmo sėklą, nelaiku sustabdę Ignalinos atominę elektrinę iki šiol nesugebėjo jos tinkamai užkonservuoti, o milijonus iššvaistė…

Nenori žiūrėti į tuos, kurie patys neleistinai praturtėjo ir nebaudžiamai leido praturtėti vagims, kurie KGB rezervisų ir į juos panašių rankomis Lietuvoje vykdė “teisingumą”, kurie išaugino ragus lenkų šovinistams Vilniaus krašte ir faktiškai įteisino jų autonomiją, to krašto lietuvius paversdami beteise tautine mažuma, kurie nieko nepadarė, kad rusai ir baltarusiai prie Nemuno ir Neries nestatytų “uždelsto veikimo bombų”, kurie šoka ir dainuoja, užuot kūrę teisingus įstatymus, naujas darbo vietas, kurie pasiekė, kad kainos Lietuvoje būtų didžiausios Europos Sąjungoje, o algos ir pensijos mažiausios, kurie… kurie…

Gedimino prospekte pagrindiniai įvykiai Kovo 11-ąją vyko ne Seime ir ne prie Seimo rūmų.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2012.03.12

temide_111111

Įdomu, ką apie mane kaip žurnalistą manytumėte, jei imčiau tvirtinti, jog antrosios pusės nuomonės, rašant probleminį straipsnį, išklausyti nebūtina. Suprask, kitos nuomonės nebūtina išgirsti net tais atvejais, kai bręsta akivaizdus konfliktas.

Tikriausiai sulaukčiau priekaištų, jog elgiuosi tendencingai, neobjektyviai, šališkai. Žodžiu, konfliktuojančias puses žurnalistams išklausyti – privalu. To reikalauja visi rašyti ir nerašyti įstatymai bei žurnalistinės etikos kodeksai. Tai – neginčijama aksioma, nereikalaujanti papildomų paaiškinimų ir argumentų

Bet net jei žurnalistui, dirbančiam privačiame, iš valstybės biudžeto pinigų neprašančiame leidinyje, būtina įsiklausyti, ką tvirtina nukentėjęs asmuo ir kaltinamasis, tai lygiai tokios pat nuostatos turėtų galioti ir visoms kitoms tarnyboms, besigilinančioms į konfliktines situacijas. Ypač iš valstybės biudžeto išlaikomoms institucijoms. Žinoma, neišskiriant ir Lietuvos teismų, kurių pagrindinė priedermė – ieškoti objektyvios tiesos.

Continue reading „Ko verta Temidė atrištomis akimis?”