Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas – Turkijos parlamente. EPA – ELTA foto
Ankara, spalio 1 d. (AFP-ELTA). Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas sekmadienį, praėjus kelioms valandoms po to, kai Ankaroje per sprogimą netoli parlamento buvo sužeisti du policininkai, pareiškė, kad „teroristai“ niekada nepasieks savo tikslų.
Prie vidaus reikalų ministerijos įvykęs galingas sprogimas buvo girdimas už kelių kilometrų nuo įvykio vietos. Atsakomybę prisiėmė Kurdistano darbininkų partija (PKK), kurią Turkija ir jos Vakarų sąjungininkės yra pripažinusios teroristine grupuote. Ji jau keturis dešimtmečius vykdo kruviną sukilimą prieš Ankarą.
Taikiniu tapusiame rajone dirba dar kelios ministerijos ir Turkijos parlamentas, kuris vėliau popietę susirinko į pirmą posėdį po vasaros pertraukos. Posėdžio metu R. T. Erdoganas kreipėsi į parlamento narius. „Grėsmę piliečių ramybei ir saugumui keliantys nedorėliai nepasiekė savo tikslų ir jų niekada nepasieks“, – teigė R. T. Erdoganas.
Vidaus reikalų ministerija nurodė, kad apie 9 val. 30 min. (vietos ir Lietuvos laiku) prie „Vidaus reikalų ministerijos Generalinio saugumo direktorato“ komerciniu automobiliu atvyko du užpuolikai ir surengė sprogdinimą. „Vienas iš teroristų susisprogdino. Kitas žuvo nuo kulkos į galvą dar nespėjęs susisprogdinti“, – tvirtino vidaus reikalų ministras Ali Yerlikaya. Pasak jo, buvo sužeisti du policijos pareigūnai, tačiau pavojaus jų gyvybėms esą nėra.
Tuo metu PKK kalbėjo apie „atpirkimo akciją prieš Turkijos vidaus reikalų ministeriją“.
Ankaros policija socialiniame tinkle „X“ (buvusiame tviteryje) parašė, kad atlieka kontroliuojamus įtartinų paketų sprogdinimus, siekdama užkirsti kelią kitiems sprogimams.
Belgijos saugumo pajėgos. EPA – ELTA nuotr.
Briuselis, rugsėjo 16 d. (AFP-ELTA). Belgijos teismas penktadienį paskyrė bausmes 8 džihadistams dėl 2016 m. Briuselyje įvykdytų sprogdinimų, tuo užbaigdamas didžiausią šalies istorijoje kriminalinės bylos teismo procesą, praneša AFP.
2016 m. kovo 22 d. savižudžiai džihadistai susisprogdino pagrindiniame Briuselio oro uoste ir metro, netoli NATO ir ES būstinių. Per išpuolį, už kurį atsakomybę prisiėmė „Islamo valstybė“ (IS), žuvo 32 žmonės. Buvo sužaloti šimtai keliautojų ir transporto sektoriaus darbuotojų. Šimtai sužeistųjų, jų giminių ir gelbėtojų tebėra traumuoti prieš 7 metus įvykdyto nusikaltimo, kuris tapo didžiausiu išpuoliu Belgijos istorijoje taikos metu.
Pagrindiniai įtariamieji buvo Prancūzijos pilietis Salah Abdeslamas ir Maroko kilmės Belgijos pilietis Mohamedas Abrinis, kurie jau buvo nuteisti Prancūzijoje kalėti iki gyvos galvos dėl 2015 m. žudynių Paryžiuje, o liepos mėnesį pripažinti kaltais dėl nužudymų Belgijoje.
M. Abrinis, turėjo tapti savižudžiu sprogdintoju, bet paskutinę akimirką persigalvojo ir nesusisprogdino. Jis nuteistas kalėti 30 metų.
Teismas nusprendė neskirti S. Abdeslamui papildomo įkalinimo, nes jam jau buvo skirta 20 metų įkalinimo bausmė dėl šaudynių 2018 m.
Teismo procesas prasidėjo praėjusių metų gale. S. Abdeslamas, kuriam penktadienį suėjo 34 metai, yra vienintelis nusikaltėlis išgyvenęs 2015 m. Paryžiuje įvykdytą teroro, kurio metu nužudyta 130 žmonių. Po to jis pabėgo į Briuselį, kur 4 mėnesius vietinė teroristų grupelė slėpė jį bute. Jis suimtas likus kelioms dienoms iki sprogdinimų Briuselyje, o prisiekusieji nusprendė, kad jis buvo vienas iš išpuolio organizatorių.
Teismas atmetė nuteistojo prašymą, kad bausmės vykdymas būtų vykdomas Belgijoje, todėl jis kalės Prancūzijoje.
Nesusisprogdinti oro uoste paskutinę akimirką nusprendė ir dar vienas teroristas, iš Sirijos kilęs Švedijos pilietis Osama Krayemas.
Jam, Bilalui El Makhoukhiui ir Oussamai Atarui skirtos įkalinimo iki gyvos galvos bausmės.
O. Ataras, vienas IS teroristų grupuotės vadų, buvo teisiamas už akių, nes, manoma, kad jis žuvo Sirijoje 2017 m.
Dar vienas įtariamasis, Herve Bayingana Muhirwa, buvo nuteistas 10 metų įkalinimo bausme už dalyvavimą teroristų grupuotės veikloje.
Tunisiečiui Sofienui Ayariui taip pat nebuvo skirta papildomas teistumas teismui nusprendus, kad pakanka galiojančių bausmių už ankstesnius nusikaltimus.
Teismas nusprendė neatimti pilietybės nei iš vieno nuteisto Belgijos piliečio.
Jemene paleisti penki anksčiau pagrobti JT darbuotojai. EPA-ELTA nuotr.
Kairas, rugpjūčio 11 d. (DPA-ELTA). Paleisti penki Jungtinių Tautų darbuotojai, kurie buvo pagrobti Jemene prieš 18 mėnesių. Tai penktadienį pranešė JT atstovas. Pasak jo, JT generalinis sekretorius Antonio Guterresas „džiaugiasi“ ir „jaučia palengvėjimą, kad pagaliau baigėsi jų išmėginimai ir jų šeimų bei draugų nerimas“.
Guterresas paragino nusikaltėlius patraukti atsakomybėn, konkrečiai nenurodydamas nė vienos grupuotės. Jis taip pat išreiškė solidarumą su kitais žmonėmis, kurie vis dar laikomi prieš savo valią Jemene.
Turima informacija rodo, kad visi penki JT darbuotojai jaučiasi gerai, priduriama pranešime.
JT darbuotojus Jemeno pietuose esančioje Abjano provincijoje pagrobė ginkluoti vyrai, kurie, kaip manoma, buvo susiję su „Al Qaeda“. „Al Qaeda“ ir „Islamo valstybės“ teroristinės grupuotės aktyviai veikia Jemene, naudodamosi prasta saugumo padėtimi šalyje. Jemeną niokoja vyriausybės ir husių sukilėlių, kurie 2014 metų pabaigoje užėmė šalies sostinę Saną ir kitus rajonus, kova dėl valdžios.
Praėjusį mėnesį pietvakarinėje Taizo provincijoje buvo nužudytas Jungtinių Tautų pagalbos darbuotojas – jį nušovė nežinomas užpuolikas, važiavęs motociklu.
Į tą žinutę būtų galima nekreipt dėmesio. Ji – labai trumputė. Vos keli aptakiai surašyti sakiniai. Be to, ji puikuojasi internetiniame puslapyje, kuris nepritraukia milijonų skaitytojų. Tačiau nutariau netylėti. Joje ypač daug neslepiamo tendencingumo! Taip Lietuvai elgtis nederėtų.
Omenyje turiu oficialų Lietuvos ambasados Armėnijoje puslapį Facebook erdvėje. Ką ten brūkštelėjo mūsų diplomatai? Lietuvos užsienio reikalų ministerija reikalauja, jog būtų atblokuotas Lačino koridorius, jog Kalnų Karabacho gyventojams būtų sudarytos sąlygos laisvai kirsti Lačino koridorių, jog visos atsakingos institucijos teiktų humanitarinę pagalbą Kalnų Karabacho gyventojams. Dar pompastiškai mestelta: „Mes negalime leist, kad įsisiūbuotų humanitarinė krizė“.
Jei žvelgsime paviršutiniškai – nieko blogo neparašyta. Kas gi iš blaiviai mąstančių norėtų humanitarinės krizės? Bet jei žvelgsime atidžiau, ten aptiksime daug grubių klaidų.
Pirma, Lietuvos diplomatinės atstovybės Jerevane vadovas ambasadorius ponas Andrius Pulokas turėtų žinoti, jog pavadinimo „Kalnų Karabachas“ jau nėra. 2020-ųjų rudenį Azerbaidžanas jėga susigrąžino didžiąją dalį šio regiono žemių, ir tuomet joms suteikė Karabacho pavadinimą. Be žodelio „kalnų“. Tad Lietuva klaidina skaitytojus, vartodama neteisingus pavadinimus.
Lietuvos žinutė dėl Lačino koridoriaus
Antra, remiantis tarptautine teise, šis regionas niekad nepriklausė Armėnijai. Jis visąlaik buvo traktuojamas kaip Azerbaidžano žemė. Oficialusis Vilnius taip pat laikosi šios nuomonės. Tad kodėl mes reikalaujame, kad Azerbaidžanas atidarytų Lačino koridorių? Savo teritorijoje Azerbaidžanas turi teisę elgtis kaip tinkamas. Tiesa, žinutėje konkrečiai neištariamas Azerbaidžano vardas. Bet mes visi juk žinome, jog šią perėją blokuoti nusprendė būtent Azerbaidžanas. Tad Lietuva, nurodinėdama, kaip Baku privalo elgtis Lačino koridoriuje, norom – nenorom kišasi į Azerbaidžano vidaus reikalus. O tai jau panašu į tarptautinį skandalą.
Trečia, jokios humanitarinės krizės Karabache nėra. Azerbaidžaniečių pasieniečiai civiliams leidžia kirsti Lačino koridorių. Azerbaidžaniečių kariškiai sulaiko tik tuos, kurie mėgina į regioną įvežti ginklų, šaudmenų, minų, narkotikų, nelegalių pinigų. Azerbaidžaniečių karinių struktūrų atstovai čiumpa tik tuos, kurie priklauso ginkluotoms, teroristinėms armėnų gaujoms, nenorinčioms taikiai pasitraukti iš Karabacho. Jie gaudo teroro išpuolius organizuojančius smogikus, kurie per Lačino koridorių mėgina patekti į Karabachą. O gal norite pasakyti, jog teroristinėmis organizacijomis ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak, Krunk kadaise liūdnai garsėjusi Armėnija šiandien negali griebtis panašių išpuolių? Ar Lietuva kur nors paskelbė, kiek Karabache, remiantis Azerbaidžanu, dar knibžda neteisėtų karinių armėnų formuočių? Beje, nematau nieko blogo, jei, situacijai paaštrėjus, iškilus naujo karo grėsmei, Azerbaidžanas tikrai aklinai užblokuotų koridorių. Nuo šito niekas neapsaugotas. Dar sykį primenu – čia Azerbaidžano jurisdikcija.
Jei Vakarų žurnalistai savo filmuotoje medžiagoje arba nuotraukose demonstruoja, jog Karabacho miestų ir miestelių maisto parduotuvių vitrinos – tuščios, suprask, vargšai gyventojai neturi ko valgyti, tai dar nereiškia, kad tai – tiesa. Nenorintys pripažinti, jog Karabachas – Azerbaidžanas, armėnų separatistai specialiai ištuština parduotuvių vitrinas, maistą paslėpdami savo namų rūsiuose, garažuose. Jei youtube.com erdvėje parodyta, kaip Karabacho gyventojai skundžiasi negalį įsivežti vaistų, – ta pati istorija kaip ir dėl tuščių maisto parduotuvių vitrinų.
Ketvirta, Lietuvos diplomatai nuolat perspėja, jog Azerbaidžanas nedrįstų skriausti Karabacho armėnų. Bet niekur neteko skaityti, jog Lietuvos URM aiškiai ir nedviprasmiškai reikalautų, jog būtų atkurtos ir Karabache gyvenusių, bet 1988 – 1994-aisiais iš ten išvytų azerbaidžaniečių teisės grįžti į gimtuosius namus. Azerbaidžano priverstinių pabėgėlių – daug. Milijonas. Bet Lietuvai, regis, gaila tik armėnų. O į azerbaidžaniečius, kurie jėga ir klasta išvyti iš Karabacho ir gretimų septynių rajonų, – nusispjauti?
Lietuvos ambasada Armėnijoje. Oficialus internetinis puslapis
Penkta, Lietuvos diplomatiniuose pranešimuose iki šiol nepastebėjau aiškių perspėjimų, kad ne tik Azerbaidžanas, bet ir Armėnija privalo griežtai laikytis tarptautinės teisės bei savo įsipareigojimų pasirašius sutartis su Baku. Pavyzdžiui, ar Jerevanas jau atšaukė Nachičevanės regiono blokadą? Tokių nuodėmių Armėnija turinti ir daugiau.
Taigi viešai klausiu, kaip traktuoti tą trumputę Lietuvos URM žinutę, paskelbtą Lietuvos ambasados Armėnijoje internetiniame Facebook puslapyje? Gal vis tik Lietuvos ambasados Jerevane vadovas A. Pulokas paaiškintų, kodėl kišasi į Azerbaidžano vidaus reikalus? Šį viešą klausimą siunčiu ir Lietuvos užsienio reikalų ministrui Gabrieliui Landsbergiui.
Nuo pat pirmųjų Irano Islamo Respublikos sukūrimo dienų 1979-aisiais Teherano valdžia ėmė žudyti savo oponentus tiek savo teritorijoje, tiek užsienyje. Tad pasikėsinimas į Azerbaidžano parlamento nario Fazilio Mustafos gyvybę šių metų kovo 28-ąją Baku mieste – tai Irano režimo smogikų braižas.
Taip, tyrimas dėl bandymo nužudyti Azerbaidžano politiką dar nebaigtas, tačiau tai, kad F. Mustafa nuolat viešai tvirtino, jog Irano slaptosios tarnybos, vadovaujamos Teherano religinių fanatikų, kelia rimtą pavojų Azerbaidžanui, nes prieš Azerbaidžano piliečius ruošia įvairiausio pobūdžio provokacijas, išpuolius, teroro aktus, leidžia įtarti, jog F. Mustafa tapo Irano smogikų taikiniu.
Žvelgiant į Irano Islamo Respublikos istoriją (susikūrė 1979-aisiais po revoliucijos, kuri labiau panaši į perversmą) Iranas aktyviai organizuoja politines žmogžudystes. Pirmoji kryptis – žudo pačiame Irane gyvenančius oponentus. Antroji kryptis – medžioja svetur gyvenančius kritikus. Šios politikos Iranas aktyviai griebėsi maždaug nuo 1980-ųjų metų.
Pirmoji žmogžudystė surengta Prancūzijos sostinėje Paryžiuje. Irano slaptųjų tarnybų auka – šacho Rezos Pehlevi sesers sūnus Šahrijaras Šafikas (karališkųjų karinių jūrų pajėgų karininkas). Jis buvo nušautas dviem šūviais prie savo namų slenksčio Paryžiuje. Tada viename iš Paryžiaus viešbučių gyvybės neteko Šapuras Bahtijaras, buvęs Irano monarchijos premjeras. Jam perrėžė gerklę. Po kelerių mėnesių peiliu subadytas opozicinis politikas profesorius Abdulrahmanas Brumandas.
Irano smogikai
Tuomet Irano žudikai ėmė medžioti savo oponentus Didžiojoje Britanijoje, Turkijoje, Jordanijoje, Tailande, Saudo Arabijoje.
Irano slaptųjų tarnybų agentai arba jų vadovaujami samdomi žudikai nušovė politinį veikėją, aktorių Fereiduną Farohzadą, buvusį generolą Gulamali Oveisi, opozicinius aktyvistus Efatą Kazi ir Abdulrahmaną Gasemlu. JAV teritorijoje papjautas žurnalistas Ali Akbar Tabatabai. 1986-aisiais Stambule dviem šūviais į galvą likvidavo politinį aktyvistą Azizą Moradi. Neteko gyvybės ir turkų žurnalistas Ugoras Momdži, rašęs straipsnius apie Turkijoje siautėjančius Irano slaptųjų tarnybų agentus. Dar būtina prisiminti 1996-uosius, kai Prancūzijoje užpuolikai nušovė žurnalo redaktorių Rezą Mazlumianą.
Bet pati, regis, garsiausia žmogžudystė surengta Vokietijos sostinėje. 1992-ųjų rugsėjo 17 dieną Berlyno restorane „Mikanos“ iš automatinių ginklų sušaudyti keturi iraniečiai opozicionieriai ir dar du sužeisti Tai – bendra Irano slaptųjų tarnybų ir „Hezbollah“ teroristų operacija.
Kam skiriamas vadinamasis „juodas ženklas“, tariasi dvidešimt aukščiausio rango Teherano režimui vadovaujančių religinių fanatikų. Pavyzdžiui, tokią „juodąją žymę“ dėl Didžiojoje Britanijoje gyvenančio iraniečio rašytojo Salmano Rušdžio davė pats Ajatola Chomeinis.
Irano žvalgybos pagalbininkai – Beludžistano smogikai iš BLA
Norint suvokti, kaip veikia Irano smogikai iš slaptųjų tarnybų, verta įsidėmėti: kuomet duodamas įsakymas žudyti, kiekvienas šiitas, kur jis begyventų, privalo paklusti šiam Teherano sprendimui. Tokią teisę – nurodyti, ką reikia nužudyti – turi ir Irano žvalgybos (nepriklausomai nuo religinės Teherano valdžios). Verta paminėti, jog Irano žvalgyba turi specialų skyrių KUDS, kuriam pavesta atlikti žmogžudystes bei bauginimo aktus anapus Irano. Tuo atveju, jei norima nuslėpti, kas tikrasis organizatorius, KUDS į pagalbą pasitelkia tarpininkus. Sakykim, Beludžistano teroristus iš organizacijos BLA.
Beje, nuo 2016 iki 2018 metų KUDS agentai buvo sumanę išžudyti visus Paryžiuje gyvenančius didžiausią įtaką turinčius iraniečius disidentus, kritikuojančius 1979-aisiais į valdžią Teherane atėjusius religinius fanatikus.
Kas dar paminėtina? Turkijoje kadaise buvo suimti keturi Irano žvalgybos agentai, planavę sprogdinti Izraeliui priklausančius objektus. Jie planavo susprogdinti ir Izraelio ambasadą Nairobyje. O Nigerijoje sulaikyti trys iraniečiai – smogikai, planavę pelenais paversti JAV ambasados pastatą. 2018-aisiais metais JAV kontržvalgyba išaiškino iraniečių teroristų grupuotę, kuri, pavyzdžiui, ketino nužudyti Amerikoje reziduojantį Saudo Arabijos ambasadorių bei opozicinės Irano radijo stoties vadovą.
Fazilis Mustafa. Azerbaidžano Didžiojo Medžliso narys
2012-aisiais metais Irano žvalgybos agentai surengė teroro aktą Indijos sostinėje prieš Izraelio diplomatus (sužeistas Izraelio pilietis ir trys Indijos piliečiai). 2016-aisiais Filipinų valdžia atskleidė štai tokį sąmokslą: Teherano agentai mėgino pagrobti Saudo Arabijai priklausantį civilį orlaivį. 2017-ųjų spalio mėnesį Stambule paleistos 27 kulkos į verslininką Saidą Karimianą, kuris kritikavo Irano režimą. Manoma, kad šį įsakymą žudyti pasirašė pats Ajatola Ali Chomeinis.
Apibendrinus visus faktus, nuo pat susikūrimo Irano Islamo Respublika surengė per 360 teroro aktų prieš Teherano režimą kritikuojančius saviškius ir užsieniečius. Žmogžudysčių, teroro aktų ir bauginimų politika tęsiama ir šiandien, nepaisant kilusių ekonominių sunkumų pačiame Irane. Pavyzdžiui, žmogžudžiams iš „Kuds“ kasmet skiriama apie 7 milijardus amerikietiškųjų dolerių.
Teroristas rodo ženklą Irano policijos darbuotojui, kad jį praleistų. taip sausio 27-ąją buvo užpulta Azerbaidžano ambasada Teherane.
Tad įtarimų, kas ir kodėl šių metų sausio 27 dieną Teherane užpuolė Azerbaidžano ambasadą, o kovo 28-ąją šaudė į Azerbaidžano Didžiojo Medžliso deputatą F. Mustafą, – užtektinai. Pagrindinis įtariamasis – Irano slaptosios tarnybos. Juolab kad Azerbaidžano spaudoje jau pranešta, kad sulaikyti keturi įtariamieji, organizavę pasikėsinimą į politiko F. Mustafos gyvybę.
Šiuo metu, kol dar atliekamas tyrimas, mes neskelbsime įtariamųjų pavardžių. Tik priminsime, kokias detales perduoda Azerbaidžano kontržvalgyba: visi jie nuo 2010-ųjų iki 2022-ųjų daug sykių svečiavosi Irane. Pavyzdžiui, tas, kuris, kaip manoma, šaudė į Iraną dažnai kritikavusį Azerbaidžano politiką F. Mustafą, 2017 – 2022-aisiais metais buvo išvykęs į Iraną net 15 kartų. Kitas įtariamasis 2010 – 2019 metais Irane svečiavosi 11 sykių. Kodėl jie taip dažnai keliavo į Azerbaidžanui priešišką valstybę, ką ten konkrečiai veikė, su kuo bendravo?
Ukrainos slaptoji tarnyba
Kyjivas, spalio 10 d. (dpa-ELTA). Ukrainos slaptoji tarnyba (SBU) į ieškomų asmenų sąrašą įtraukė buvusį Rusijos prezidentą Dmitrijų Medvedevą. Dmitrijus Medvedevas. EPA – ELTA nuotr.
Pirmadienį paskelbtame oficialiame rašte teigiama, kad D. Medvedevas kaltinamas kėsinimusi į Ukrainos sienas ir suverenitetą. Todėl pagal Ukrainos baudžiamojo kodekso 110 straipsnio 2 dalį jam, kaip valstybės pareigūnui, gresia laisvės atėmimo bausmė nuo 5 iki 10 metų.
D. Medvedevas, kuris šiuo metu yra Rusijos nacionalinio saugumo tarybos sekretoriaus pavaduotojas, sekmadienį internete paskelbė apie atsakomuosius Rusijos smūgius dėl sprogimo ant Krymo tilto. Sprogimas buvo teroristinis išpuolis, į kurį Rusija atsakys „sunaikindama teroristus“, rašė jis.
Po pirmadienį surengtų intensyvių raketų atakų prieš Kyjivą ir kitus didžiuosius Ukrainos miestus jis pridūrė, kad tai tik pradžia. D. Medvedevas pareiškė, kad dabartinė Ukrainos valstybė kelia nuolatinę grėsmę Rusijai, todėl jos politinė vadovybė turi būti visiškai eliminuota.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.
Madridas, birželio 30 d. (ELTA). Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoğanas ketvirtadienį pareiškė, kad Švedija žadėjo Ankarai išduoti 73 žmones, susijusius su teroristine veikla.
„Mes vedame derybas su Švedija dėl 60 teroristų ekstradicijos. Dabar jų skaičius padidintas iki 73. Mes stebėsime, ar jie (Švedija) įvykdys savo pažadą“, – sakė Turkijos valstybės vadovas per spaudos konferenciją, skirtą NATO viršūnių susitikimo Madride rezultatams.
Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.
Ankara, gegužės 21 d. (AFP-ELTA). Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas šeštadienį paragino Švedijos premjerę Magdaleną Andersson imtis „konkrečių žingsnių“ ir nustoti rėmus „teroristų“ grupuotes, informuoja AFP.
Pokalbio telefonu metu Turkijos prezidentas sakė premjerei, kad Švedija privalo nutraukti politinę ir finansinę paramą teroristų organizacijoms ir neberemti jų ginklais.
Turkija anksčiau grasino blokuoti Švedijos ir Suomijos stojimą į NATO, kaltindama abi valstybes remiant Turkijoje draudžiamas kurdų kovotojų organizacijas.
Švedija ir Suomija išreiškė norą stoti į NATO po to, kai Rusija vasario 24 d. užpuolė Ukrainą.
Jūsų dėmesiui – Bodrooo News kanale parodytas 53 minučių trukmės videointerviu su armėnų intelektualu Oniku Kardašu. Alberto Isakovo kalbinamas Onikas Kardašas pasakoja apie dašnakų nusikaltimus Karabache, svarsto, iš kur kyla jų neapykanta musulmonams, kodėl armėnų separatistai, kariaudami su Azerbaidžanu dėl Karabacho, rėmėsi Rusijos pagalba…
Slaptai.lt manymu, interviu – labai įdomus ir vertingas. Mat apie armėnų nacionalistinių, separatistinių, teroristinių grupuočių nusikaltimus pasakoja ne azerbaidžanietis, ne turkas, o armėnas.
Tai: 1-oji interviu dalis. Interviu – rusų kalba. Rytoj bus paskelbta 2-oji dalis.
Armėnijos parlamentarai negali nesimušti. 2021.12.07
Kaip praneša užsienio spauda, gruodžio 7-ąją Armėnijos parlamente kilo incidentas tarp skirtingas nuomones turinčių deputatų. Nacionalinio susirinkimo pirmininko pavaduotojo Rubeno Rubiniano kabinete įsiaudrinę politikai tiesiog susimušė. Grumtynėse dalyvavę valdančiosios frakcijos „Pilietinis susitarimas“ nariai puolė kumščiuoti frakcijos „Dašnakcutiun“ (dar visai neseniai Dašnakcutiun asocijavosi vien su terorizmu, diversimomis, politinėmis žmogžudystėmis, nukreiptomis prieš Azerbaidžaną ir Turkiją) jaunimo sparno atstovais.
Pažymėtina tai, kad kumščiais mosuota uždaro posėdžio metu, kai svarstyta subtili armėnų diversantų tema. Tai, kad valdantieji mušė ir, regis, gerokai primušė Dašnakcutiun narius, leidžia spėti, jog Armėnijoje galbūt daugėja blaiviai mąstantčių politikų, kurie supranta, jog Karabachas – tai ne Armėnija, kurie nenori naujų karų nei su Azerbaidžanu, nei su Turkija.
Tačiau, žvelgiant iš šalies, tai jau antrosios muštynės šiais, 2021-aisiais, metais. Priminsiu: rugpjūčio 25-ąją, vos prieš keletą mėnesių, šios šalies parlamente kilo net dvejos peštynės. Tai irgi būta ypatingo stumdymosi: kumščiavosi Armėnijos politikai.
Kaip pranešė Reuters ir APA, kaip teko ir pačiam rašyti portale slaptai.lt, armėnų deputatams nepavyko parlamente surengti rytinio posėdžio. Opozicija ir valdantieji vienas kitą užgauliojo, stumdė, mėtė plastmasinius buteliukus su mineraliniu vandeniu. Rytinė sesija buvo nutraukta, posėdžiui vadovavęs pirmininkas nedelsiant paskelbė pertrauką.
Antroji priešprieša įsiplieskė, kai Ekonomikos reikalų komiteto vadovas, opozicijos frakcijai „Armėnija“ priklausantis parlamentaras Vagė Akopianas kalbėjo iš tribūnos. Jis, pavyzdžiui, sakė: „Ilgai negalėsite maitinti liaudies programa, sudaryta iš populizmo, malonių žodžių, tostų ir šūkių“. Kažkam iš salės nemandagiai replikavus, minėtas V. Akopianas agresyviai puolė įžeidėjo link. Tada oponentai jį stumtelėjo, kyštelėjo koją. Apstumdytą V. Akopianą gynė kolegos, pagalbon pasitelkti kumščiai.
Armėnijos parlamente – net dvejos muštynės. 2021.08. 25 ArmLur.am
Nesusipratimai kilo ir tuomet, kai, remiantis Reuters pranešimais, valdančiosios frakcijos „Pilietinis susitarimas“ narys Aikas Sargsianas viešai ir garsiai iš tribūnos „išdavikais“ pakrikštijo visus gynybos ministrus, kuriems neva vadovaujant kariniams reikalams „už pinigus buvo atleidžiami nuo tarnybos šauktiniai“.
Po šių pareiškimų į žodinę dvikovą temperamentingai nėrė buvęs gynybos ministras Seiranas Oganianas: į A. Sarkisianą jis sviedė plastikinį butelį. Tada ir kiti parlamento atstovai ėmė mėtyti vieni į kitus net ir sunkius, kietus daiktus.
Žinoma, muštynės parlamentuose – ne toks jau retas reiškinys. Kadaise muštasi Ganos, Bolivijos, Ukrainos, Moldovos, Gruzijos, Taivano, Turkijos parlamentuose. Tad Armėnija – ne išimtis.
Teroristas Nairi Unanianas, dalyvavęs šaudant Armėnijos parlamente 1999 metų spalio 27-ąją
Tačiau jei jau kalbame apie muštynes Armėnijos parlamente, prisiminkime kur kas kruvinesnius, žiauresnius įvykius: kas ten nutiko 1999 metų spalio 27-osios vakarą? Tądien Armėnijos parlamente buvo surengta Nacionalinio Susirinkimo deputatų ir Vyriausybės narių diskusija. Apie 17 valandą į posėdžių salę įsiveržė penki automatais Kalašnikov ginkluoti asmenys ir pradėjo šaudyti į Ministrų kabineto vadovus.
Išpuolio metu nušauti aštuoni politikai: Armėnijos premjeras Vazgenas Sargsianas, parlamento pirmininkas Karenas Demirčianas, parlamento pirmininko pavaduotojai Jurijus Bašnianas, Rubenas Mironianas, Svarbių reikalų ministras Leonardas Petrosianas, parlamento deputatai Genrikas Abramianas, Armenak Armenakianas ir Mikaelas Kotanianas. Nuo užpuolikų paleistų kultų nukentėjo dar apie 30 asmenų, tuo metu buvusių pagrindinėje Armėnijos parlamento salėje.
Danijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Kopenhaga, spalio 5 d. (dpa-ELTA). Trys žmonės apkaltinti cheminių medžiagų įsigijimu ketinant gaminti bombas, antradienį pranešė Danijos prokurorai, apkaltinę trijulę planavus teroro išpuolius.
Kaip rašoma pranešime spaudai, nebuvo aišku, ar bombos, kurias pasigaminti grupė kaltinama planavusi, būtų panaudotos Danijoje ar kitose šalyse.
Valstybės advokatė Lise Lotte Nilas sakė, kad planai buvo sužlugdyti sulaikius du 22 ir 23 metų vyrus iš šios grupės. Pėdsakas atvedė prie trečiosios narės, 39 metų moters, kaltinamos teroristinių operacijų finansavimu. Visi trys buvo sulaikyti 2019 metų gruodį.
Moteris taip pat kaltinama padėjusi teroristinės grupuotės „Islamo valstybė“ nariams bendrauti internete ir sukurti socialinės žiniasklaidos profilius. Ši byla Kopenhagos teisme turėtų būti nagrinėjama lapkritį.
Federalinių Tyrimų biuro (FTB) automobilis. Slaptai.lt nuotr.
Šeštadienį Jungtinėse Valstijose išslaptinti FBI dokumentai, sustiprinantys įtarimus, kad Saudo Arabija buvo susijusi su lėktuvų užgrobėjais, prieš 20 metų įvykdžiusiais rugsėjo 11-osios išpuolius.
Vis dėlto paviešintuose FBI užrašuose trūksta galutinių įrodymų, kurių tikėjosi išpuolių aukų šeimos, padavusios Saudo Arabiją į teismą.
Iki šiol slaptu laikytame 2016 m. balandžio 4 d. FBI dokumente aptariami tuometinio studento, bet, įtariama, iš tikrųjų Saudo Arabijos žvalgybos agento Omaro Bayoumio ryšiai su dviem „Al-Qaedos“ kovotojais, dalyvavusiais sąmoksle dėl atakų Vašingtone bei Niujorke – Nawafu al Hazmiu ir Khalidu al Midharu.
Šiuo dokumentu taip pat sustiprinami jau anksčiau paviešinti įtarimai dėl ryšių tarp šių dviejų teroristų ir Fahado al Thumairy – konservatyvaus imamo Karaliaus Faado mečetėje Los Andžele ir tame pačiame mieste veikančio Saudo Arabijos konsulato pareigūno.
Neįvardytas šaltinis FBI pasakojo, kad O. Bayoumis ne tik oficialiai prisistatydavo studentu, bet ir užėmė „labai aukštą statusą“ Saudo Arabijos konsulate JAV. Jis dviem teroristams, Hamziui ir Midharui, padėjo vertimų, kelionių organizavimo, apgyvendinimo ir finansavimo klausimais.
Šeštadienį išslaptintas dokumentas vis dėlto buvo gerokai redaguotas ir neatskleidė nenuginčijamo ryšio tarp Saudo Arabijos vyriausybės ir lėktuvų užgrobėjų.
JAV prezidentas Joe Bidenas FB užrašus paviešino spaudžiamas rugsėjo 11-osios aukų šeimų, kurios Saudo Arabiją padavė į teismą dėl bendrininkavimo rengiant išpuolius. Net trys iš eilės po atakų valdžiusios JAV administracijos vis nesutikdavo išslaptinti šių dokumentų, greičiausiai nenorėdamos pakenkti šalies santykiams su Saudo Arabija.
Paryžiuje trečiadienį prasideda teismo procesas dėl kruvinų teroristinių išpuolių, kurie prieš beveik šešerius metus Prancūzijos sostinėje pareikalavo 130 gyvybių, 350 žmonės tada buvo sužeisti.
Kaltinimai pateikti 20 įtariamųjų, tarp jų – jau Belgijoje nuteistam Salahui Abdeslamui, kuris laikomas vienu pagrindinių teroristų. Laikantis griežčiausių saugumo priemonių, specialiai suburtas prisiekusiųjų teismas posėdžiaus specialiai šiam procesui įrengtoje salėje.
12 kaltinamųjų iš 20 gresia kalėjimas iki gyvos galvos. Šeši teisiami už akių.
Ekstremistai 2015 metų lapkričio 13 dieną, penktadienį, „Bataclan“ koncertų salėje Paryžiuje surengė skerdynes ir čia nušovė 90 žmonių. Be to, teroristai siautėjo Paryžiaus baruose ir restoranuose sostinės rytuose. Trys mirtininkai susisprogdino prie „Stade de France“ futbolo stadiono. Atsakomybę už atakas prisiėmė „Islamo valstybė“ (IS).
Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pakartojo savo kritiką dėl Vakarų Afganistano politikos.
„Kyla pavojus, kad teroristai ir įvairios grupuotės, kurios rado prieglobstį Afganistane, pasinaudos mūsų Vakarų partnerių paliktu chaosu“, – sakė jis Maskvoje. Teroristai esą gali paaštrinti padėtį kaimyninėse valstybėse.
„Tai tiesioginė grėsmė mūsų sąjungininkams ir mūsų šaliai“, – pabrėžė V. Putinas, turėdamas omenyje kaimynines buvusia sovietines respublikas Tadžikistaną ir Uzbekistaną. Esą kyla pavojus, kad didės narkotikų kontrabanda ir nelegali migracija. Taip V. Putinas kalbėjo Kremliaus partijos „Vieningoji Rusija“ renginyje prieš rugsėjo 19 d. vyksiančius parlamento rinkimus.
Rusijos prezidentas jau praėjusiomis dienomis kelis kartus įspėjo, kad teroristai iš Afganistano, prisidengdami politiniu prieglobsčiu, gali rasti priebėgą užsienyje. Kartu jis pabrėžė, kad Rusija nesileis dar kartą įtraukiama į konfliktą kaip per sovietų karinę intervenciją 1979-1989 metais. „Sovietų Sąjunga turi patirties dėl buvimo šioje šalyje. Mes padarėme reikalingas išvadas“, – sakė V. Putinas. Tada Afganistane žuvo tūkstančiai sovietų karių.
Charlie Hebdo redakcija. AFP nuotr.
Prancūzijos teismas trečiadienį paskelbė bylos dėl 2015 m. „Charlie Hebdo“ redakcijoje ir košerinėje parduotuvėje įvykdyto islamistų išpuolio nuosprendį.
Teisėjai bausmes už įvairius nusikaltimus nuo terorizmo finansavimo iki priklausymo nusikalstamai grupuotei skyrė iš viso 14-ai asmenų, praneša „Reuters“.
2015 m. sausio 7 d. broliai Saidas ir Cherifas Kouachi užpuolė „Charlie Hebdo“ redakciją Paryžiuje ir nužudė 12 ten buvusių žmonių.
Trečias islamistas Amedy Coulibaly nužudė policijos pareigūnę ir keturis žmones košerinėje parduotuvėje Paryžiaus priemiestyje. Kaip ir „Charlie Hebdo“ užpuolikai, A. Coulibaly buvo nukautas per susišaudymą su policija.
Tarp 14 nuteistųjų buvo Hayat Boumeddiene, buvusi A. Coulibaly partnerė, kuri vis dar slapstosi nuo tarptautinio arešto orderio. Ji ir dar du asmenys nuteisti už akių.
Teisėjai 32-ejų H. Boumeddiene skyrė 30 metų laisvės atėmimo bausmę už terorizmo finansavimą ir priklausymą nusikalstamai teroristų grupuotei.
Iranas teigia, kad prie jo mokslininko nužudymo prisidėjo Izraelis. EPA-ELTA nuotr.
Irano užsienio reikalų ministras Mohammadas Javadas Zarifas pareiškė, kad prie mirtino išpuolio prieš aukštą Irano branduolinį mokslininką prisidėjo Izraelis. Yra „rimtų duomenų“, kad penktadienį „teroristų“ surengtame išpuolyje dalyvavo Izraelis, rašė jis tviteryje. Teherane nužudytas Irano branduolinis mokslininkas M. Fakhrizadehas. EPA-ELTA nuotr.
Prieš tai Irano gynybos ministerija paskelbė, kad žinomas branduolinis mokslininkas Mohsenas Fakhrizadehas mirė nuo sužalojimų, kuriuos patyrė per „ginkluotų teroristų“ ataką netoli Teherano.
Mokslininkas žuvo, kai keli užpuolikai apšaudė jo automobilį, M. J. Zarifas paragino tarptautinę bendruomenę „pasmerkti šį valstybinio teroro aktą“.
M. Fakhrizadehas vadovavo Irano gynybos ministerijos Tyrimų ir inovacijų skyriui.
Izraelio premjeras Benyaminas Netanyahu yra jį pavadinęs Irano branduolinės programos tėvu.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.
Turkija išlaikys savo karinį buvimą Šiaurės Sirijoje, „kol Sirijos žmonės bus laisvi“, antradienį teigė Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas ir kartu sukritikavo parlamento rinkimus vyriausybės kontroliuojamuose regionuose karo nusiaubtoje šalyje.
Po sukilimo prieš Sirijos prezidentą Basharą al-Assadą 2011 m. Turkija remia kai kurias sukilėlių grupuotes Sirijoje, siekiančias, kad B. al-Assadas būtų nuverstas.
Nuo 2016 m. Turkija tris kartus įsiveržė į Šiaurės Siriją, siekdama kovoti su „Islamo valstybės“ (IS) grupuote ir kurdų kovotojais, kuriuos laiko teroristais.
R. T. Erdoganas antradienį, be kita ko, sukritikavo sekmadienį Sirijoje vykusius parlamento rinkimus.
„Šiomis dienomis jie rengia rinkimus Sirijoje, vadinamuosius rinkimus. Ar ten gali būti tokie rinkimai?“ – teigė Turkijos vadovas.
Per karą Sirijoje, prasidėjusį 2011 metais, žuvo mažiausiai 500 tūkst. žmonių. Sirijos prezidento B. al-Assado režimas dabar vėl kontroliuoja maždaug du trečdalius šalies teritorijos.
Slaptai.lt skaitytojams ukrainietiškas portalas gordonua.com seniai žinomas. Mes ne sykį informavome apie portalo savininko ir redaktoriaus Dmitrijaus Gordono parengtus sensacingus videointeviu su buvusiais slaptųjų tarnybų agentais ar į Vakarus iš Rusijos pasitraukusiais žymiais politikais.
Slaptai.lt skaitytojai galį prisiminti Gordonua.com pokalbius su, pavyzdžiui, buvusiu KGB karininku Jurijumi Švecu, į Didžiąją Britaniją pabėgusiu SSRS karinės žvalgybos aukšto rango darbuotoju Viktoru Suvoruvu, buvusiu Vladimiro Putino ekonomikos patarėjumi Andrėjumi Illarionovu.
Vienas iš paskutiniųjų Gordonua.com dėmesio vertų interviu – pokalbis su Rytų Ukrainoje prorusiškiems separatistams vadovavusiu buvusiu FSB atstovu Igoriu Girkinu, norom – nenorom atskleidusiu kai kurias Kremliaus intrigas prieš Kijevą.
Dabar – vėl įdomus pokalbis. Omenyje turime neseniai yotube.com kanale „Svečiuose pas Gordoną” paskelbtą diskusiją su buvusiu Gruzijos prezidentu Michailu Saakašviliu, kuris prisiminė 2005-ųjų metų gegužės 10 dieną, kai Tbilisyje viešėjo JAV prezidentas Džordžas Bušas – jaunesnysis.
Amerikos prezidento Dž.Bušo-jaunesniojo ir Gruzijos vadovo M.Saakašvilio susitikimai su gruzinais Laisvės aikštėje Tbilisio centre 2005-ųjų pavasarį baigėsi sėkmingai. Tačiau mirtinas pavojus tiek Amerikos, tiek Gruzijos vadovams buvo iškilęs. Labai nedaug trūko, kad tądien Laisvės aikštėje būtų sprogusi rankinė granata. Aukų išvengta tik todėl, kad granata nesprogo. Ji tik sužeidė mergaitę (buvo pataikyta į vaiko galvą).
Michailas Saakašvilis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kas sviedė sprogmenį į Gruzijoje viešėjusį JAV prezidentą, – žinome. Tai 27-metų amžiaus Tbilisio gyventojas Vladimiras Arutiunianas. Tiesa, šis jaunuolis buvo sulaikytas ne iš karto. Sučiupo jį po maždaug mėnesio remdamiesi lenkų žuralisto nufilmuotais kadrais (objektyvas aprėpė būtent tą vietą, iš kurios į šalies lyderius jaunuolis švysteltelėjo granatą). Suimamas nusikaltėlis priešinosi. Jis mirtinai sužeidė Gruzijos VRM Kontržvalgybos vadovą, pats irgi buvo sužeistas. Jo namuose rasta sprogmenų, šaudmenų.
Gruzijos psichiatrai nustatė, kad suimtasis – pakaltinamas. Jį nuteisė kalėti iki gyvos galvos. V.Arutiunianas iki šiol kali viename iš Gruzijos (Sakartvelas) kalėjimų. Visi prašymai pasigailėti arba bent jau sušvelninti bausmę – atmesti.
JAV Federalinių tyrimų biuras (FTB) iškėlęs versiją, kad šis jaunuolis priklausė vienai iš teroristinių Armėnijos organizacijų. Gruzijos tyrėjai tuo metu daug dėmesio ir jėgų skyrė tirdami vadinamąjį Rusijos slaptųjų tarnybų pėdsaką.
Verta priminti ir tai, kad Armėnijos bažnyčios lyderiai ne sykį kreipėsi į Gruzijos valdžią, prašydami V.Arutiunianą paleisti į laisvę. Juk tądien, kai buvo mesta granata, niekas nežuvo. Toks jų argumentas.
Kai kurie proarmėniški leidiniai buvo paskelbę net versijų, esą granata, sviesta į JAV prezidentą, tebuvo muliažas.
Žodžiu, intrigos dėl 2005-ųjų gegužės 10-osios įvykių tęsiasi iki šiol. Oficialusis Jerevanas stengiasi bet kokia kaina išlaisvinti V.Arutiunianą. Gal bijo, kad suimtasis vieną gražią dieną išduos užsakovus?
Kovo 31-oji Azerbaidžanui – Gedulo diena. Kodėl ši pavasario diena paženklinta Juoduoju kaspinu? Atsakymą rasime analizuodami Azerbaidžano istoriją, tiksliau tariant – 1918-ųjų įvykius.
1918-aisiais metais azerbaidžaniečiai, kaip ir lietuviai, latviai bei estai, atkūrė savo valstybę. Tačiau jiems mažiau pasisekė nei Baltijos šalims. Azerbaidžanietišką laisvės troškimą bolševikai paskandino kraujo jūroje. Ne vien bolševikai gviešėsi užkariauti šią šalį. Bolševikams noriai talkino teroristinė grupuotė „Dašnakcutiun“.
Žodžiu, 1918-ųjų metų balandžio – gegužės mėnesiais Azerbaidžane susiklostė ypatingai sudėtinga padėtis. Rusijos bolševikai drauge su armėnų teroristiniu judėjimu „Dašnakcutiun“ siautėjo visame Azerbaidžane.
Gubos „Memorialinio genocido komplekso” direktorė Saida Abasova ir istorikas Algimantas Liekis. 2016 metai. Slaptai.lt nuotr.
Istorijos šaltiniai byloja: vien tik Gubos regione 1918-ųjų pavasarį nuo žemės paviršiaus nušluoti 167 azerbaidžaniečių kaimai. Tomis tragiškomis dienomis Guboje gyvybių neteko per 4 tūkst. azerbaidžaniečių tautybės žmonių, įskaitant ne tik vyrus, bet ir moteris, vaikus. Beje, skriaudžiami buvo ne tik Guboje gyvenę azerbaidžaniečiai. Žiaurių išpuolių aukomis tapo visos Guboje gyvenusios tautos – lezginai, tatai, avarai, kryzai…
Panaši situacija klostėsi beveik visoje Azerbaidžano teritorijoje. Sakykim, 1918-aisiais Azerbaidžano sostinėje Baku per vieną savaitę kovo pabaigoje – balandžio pradžioje gyvybių neteko daugiau nei 12 tūkst. azerbaidžaniečių. Išpuoliai prieš azerbaidžaniečius rengti ir kituose miestuose, regionuose – Šamachoje, Lenkarane, Nahyčevanėje, Karabache…
Ko siekė pogromų organizatoriai? Jų tikslas – užgrobti kuo daugiau žemių. „Dašnakcutiun“ ir bolševikai troško iš Baku, Gubos, Karabacho, Šemahos, Nahičevanės, Lenkorano, Geokčajaus, Džavado, Zangezuro, Saljano rajonų išstumti kuo daugiau vietinių gyventojų, kad šios teritorijos liktų tuščios. Kalbant be užuolankų, žudyta vardan galimybės įsitvirtinti nužudytųjų žemėse.
Azerbaidžaniečius persekiojo visame Azerbaidžane.
Tačiau ypač žiauriai Azerbaidžano priešai elgėsi Guboje.
Azerbaidžano Ypatingoji Tyrimo Komisija, kurią 1918-ųjų vasarą sudarė tuometinė Azerbaidžano Vyriausybė, siekdama kuo smulkiau ir tiksliau nustatyti visas balandžio – gegužės mėnesių tragedijos aplinkybes, konstatavo: „… Gubos įvykiai buvo tik viena iš sudedamųjų žymiai platesnio armėnų nacionalistų įgyvendinamo plano dalių – šiuose kraštuose iki minimumo sumažinti musulmonų gyventojų, kad vėliau ten būtų galima kurti savo valstybę“.
1916-aisiais metų surašymai skelbia, kad Gubos regione daugumą sudarė azerbaidžaniečių tautybės žmonės. Visi kiti – lezginai, tatai, avarai, budugai, kryzai, džekai, žydai – mažumos. Remiantis 1916-ųjų surašymu, Gubos rajonuose gyveno 64,15 proc. azerbaidžaniečių, 24,77 proc. – lezginų, kryzų, avarų. Žydai sudarė 7,58 proc., rusai – 2,71 proc. visų gyventojų. Armėnų tuo metu Guboje buvo labai mažai – tik 0,76 proc. Dar tiksliau skaičiuojant, armėnų Guboje anuomet gyveno vos 500 žmonių.
Prieš Azerbaidžaną buvo pradėtas pats tikriausias karas. Nepaisant itin nepalankių aplinkybių azerbaidžaniečiai vis tik rinko, kaupė, analizavo visas žinias apie netektis. Tuometiniai Azerbaidžano politikai stengėsi užfiksuoti visus praradimus. Tekstus apie antiazerbaidžanietiškus pogromus vertė į Europos tautų kalbas. Tiesiog gyvybiškai svarbu buvo Vakarų visuomenei kuo plačiau, išsamiau ir objektyviau papasakoti apie tai, kas nutiko Azerbaidžano miestuose ir kaimuose. Mat „Dašnakcutiun“ ir bolševikų propaganda dėl 1918-aisiais pralieto kraujo begėdiškai melavo: jokių žudymų, jokių etninių valymų, jokių išpuolių prieš vietinius gyventojus!
Gubos gyventojų portretai. Slaptai.lt nuotr.
Bet visko paslėpti okupantams nepavyko. Štai kaip 1918-ųjų įvykius įvertino, pavyzdžiui, Ronaldas Makas Donelas, Didžiosios Britanijos vicekonsulas, 1918-aisiais rezidavęs Azerbaidžano sostinėje Baku. Konfidencialioje 1918-ųjų gruodžio 5-osios depešoje, siunčiamoje į Londoną (ji saugoma Didžiosios Britanijos užsienio reikalų archyve), rašė:
„Tuo metu aš pareiškiau protestą Armėnų Nacionalinei Tarybai, ir šiandien tvirtinu, kad jie padarė vieną iš pačių didžiausių klaidų savo istorijoje, palaikydami prieš musulmonus nusiteikusius bolševikus. Visa kaltė už šią politiką krenta armėnų politinei organizacijai „Dašnakcutiun“. Be armėnų paramos bolševikai niekad nebūtų drįsę pradėti karinius veiksmus prieš musulmonus“.
Štai kodėl Azerbaidžanui tų metų pavasaris – vienas iš tragiškiausių azerbaidžanietiškos istorijos puslapių.
Beje, azerbaidžaniečių istorikams gilintis į šią temą ilgai neleista. Domėtis 1918-ųjų netektimis azerbaidžaniečiai galėjo tik po 1991-ųjų metų – subyrėjus Sovietų Sąjungai, kai šalis vėl tapo nepriklausoma ir laisva.
2007-aisiais būta rimto lūžio istoriniuose tyrinėjimuose. Būtent tais metais Gubos mieste aptiktos masinės kapavietės, bylojančios apie 1918-aisiais rengtas baudžiamąsias akcijas.
Azerbaidžaniečiai. Gubos muziejaus nuotrauka
Ištyrus masines kapavietes Gubos regione Azerbaidžano vadovybė toje teritorijoje įkūrė muziejų. Specialus įsakas pasirašytas 2009-aisiais.
Gubos jaunimas. Gubos muziejaus eksponatas
„Memorialinis genocido kompleksas“ pastatytas 2012 – 2013 metais. Oficiali muziejaus atidarymo data – 2013-ieji. Muziejų sudaro kelios ekspozicijos: čia rasite dokumentų apie 1918-ųjų pogromus kopijų, nuotraukų, kuriose išfiksuota Guba iki tragedijos, pasakojimų apie žuvusius žymius Gubos visuomenės, politikos, kultūros veikėjus, Gubą nuo smurtautojų gynusius kariškius profesionalus bei savanorius, to meto žymių pasaulio visuomenės veikėjų atsiliepimus apie Azerbaidžaną ištikusią nelaimę…
Gubos kompleksas – įspūdingas. Panašus į Tuskulėnų aukų kompleksą Vilniuje. Konstrukcija turi aštrius kampus, simbolizuojančius skausmą. O tai, kad po žeme įrengtos muziejaus ekspozicijos iškyla į paviršių, tarsi byloja senąją išmintį – kaip beslėptum tiesą, ji vis tiek prasiverš į paviršių. Kadangi nuslėpti tiesos neįmanoma.
Štai kodėl kovo 31-oji Azerbaidžane paskelbta Gedulo diena.
Filipas Ekozjancas mūsų skaitytojams jau pažįstamas. Mes ne kartą rėmėmės jo komentarais, kuriuose analizuojami sudėtingi buvusios Osmanų imperijos tautų santykiai. Juolab kad šiuos F. Ekozjanco vaizdo interviu nesudėtinga peržiūrėti. Jie įkelti į „YouTube“ socialinį tinklą.
Šįkart mes vėl remiamės F. Ekozjancu. Tiksliau tariant, pateikiame išskirtinį interviu, kurį F. Ekozjancas davė slaptai.lt portalui.
Su Filipu Ekozjancu kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas
Lietuva dar 2005 metais specialia Seimo rezoliucija tragiškus 1915-uosius tuometės Osmanų imperijos metus pripažino „armėnų genocidu“. Mano įsivaizdavimu, toks Lietuvos sprendimas buvo neteisingas. Jis buvo klaidingas dėl kelių priežasčių: rezoliucija buvo priimta pustuštėje Lietuvos Seimo salėje; diskusijų šiuo sudėtingu klausimu nebuvo – jos truko tik dešimt minučių; buvo išklausyta tik Armėnijos pozicija, Turkijos šalies pozicijos niekas neišklausė; be to, nė vienas Lietuvos politikas, žurnalistas, tyrėjas, istorikas iki šiol nė vienos dienos nedirbo nei Turkijos, nei Armėnijos archyvuose. Reiškia, Lietuva priėmė itin svarbų sprendimą dėl armėnų ir turkų nesutarimų nieko apie tai neišmanydama. Ar turėjo teisę Lietuvos valstybė patvirtinti genocido faktą remdamasi tik užsienio valstybių ir kai kurių tarptautinių komisijų išvadomis ir pareiškimais?
Pirmiausia aš noriu pasakyti, kad kova dėl „genocido“ pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės. Tai kova už tai, kad viena sąvoka būtų pakeista kita: visų Osmanų imperijos tautų tragediją pervadinti vienos armėnų tautos genocidu. Protingai mąstančiam žmogui aišku, kad tokiomis sąlygomis, kai Osmanų imperija kovojo keliuose frontuose, kai jos viduje buvo keli pilietinės konfrontacijos židiniai, atsiradę ir religiniu, ir tautiniu pagrindu, tuomet buvo itin sudėtinga vesti šią liūdną statistiką, kuria šiandien manipuliuoja „genocido aukos“ (sakydamas „genocido aukos“ aš turiu omenyje, žinoma, ne tuos, kurie žuvo, amžiną jiems atilsį, o tuos, kurie šiandien bando gauti finansinius ir moralinius „honorarus“ už jų mirtį). Akivaizdu, kad šiandien neįmanoma tiksliai išsiaiškinti, kas būtent vyko kiekviename mieste, kiekviename kaime, kiekvienoje fronto atkarpoje. Argi kuris nors iš mūsų supranta: kas, ką ir dėl ko žudo Irake ir Libijoje? Juk šiandien mes naudojamės palydoviniu ryšiu, internetu, žiniasklaida, vaizdo įrašais, turime tūkstančius profesionalių žurnalistų, dirbančių karštuosiuose taškuose. Ir mes vis tiek negalime neabejodami atsakyti į šiuos klausimus. Ką jau kalbėti apie šimto metų senumo įvykius!
Filipas Ekozjancas. Youtube.com nuotr.
Aš negaliu vertinti to, kas vyko Lietuvos Seime 2005 metais, nes norint tai padaryti, reikia ištirti visą medžiagą, susijusią su jūsų paminėta rezoliucija. Jeigu Lietuvos Seime leidžiama priimti rezoliuciją ne visa sudėtimi, be diskusijų, dėl ginčytino klausimo atsižvelgiant tik į vienos šalies nuomonę, tuomet tai, greičiausiai, vidinė Lietuvos problema, o ne pagalbos aktas armėnams. Juo labiau kad tuos tragiškus įvykius perkvalifikuojant į genocidą, tai – ne pagalba, o tikrų tikriausia meškos paslauga. Istorijos įvykiai – tai žmonijos civilizacijos kraujagyslės: pjauti ir siūti, kur panorėjus, negalima; reikia žinoti, kaip funkcionuoja visas organizmas.
Atsakydamas į jūsų iškeltą klausimą noriu pakalbėti apie pirmus „genocido“ pripažinimo aktus, kurie, mano nuomone, charakteringi.
Pirmoji valstybė, pripažinusi „genocidą“, kaip žinoma, buvo Urugvajus. Aš daug kartų savęs klausiau: kodėl Urugvajus? Jis yra, tiesiogine šio žodžio prasme, kitame pasaulio krašte, neturi nieko bendra nei su Turkija, nei su armėnais; neturi jokios išskirtinės informacijos, susijusios su 1915–1922 metais Turkijoje vykusiais įvykiais; neturi statuso valstybės, užduodančios tarptautinės politikos toną. Be to, 1965 metais, kai buvo pripažintas „genocido“ aktas, Urugvajus išgyveno giliausią politinę ir ekonominę krizę, jo miesto gatvėse liepsnojo partizaninis karas, Nacionalinė taryba vos išlaikė ankstesnę šalies padėtį. Ir šią akimirką… Urugvajus pripažįsta armėnų, su kurių likimų visiškai nėra susijęs, „genocidą“. Aš ilgai ir beprasmiškai ieškojau atsakymo į šį ir daugelį kitų klausimų, kol pradėjau suvokti mūsų vadinamosios „oficialios“ istorijos ištakas. Ir kai aš supratau, kas ir kodėl ją parašė, viskas susidėliojo į savo vietas. Urugvajaus atveju tinkamą mintį radau biografijoje žmogaus, kuris vadovavo Urugvajaus Nacionalinei tarybai nuo 1965 metų vasario iki 1966 metų kovo 1 dienos („genocidas“ buvo pripažintas 1965 metų balandį). Šis žmogus buvo Vašingtonas Beltranas Muljinas (Washington Beltrán Mullin), būsimas Urugvajaus nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Vatikane. Tai atskira ir plati tema, apie kurią aš pasirengęs pakalbėti ateityje.
Kita valstybė, pripažinusi „genocidą“, buvo Kipras. Atitinkama rezoliucija atsirado 1975 metais. Praėjus metams po to, kai ten vyko religiniai susidūrimai ir Kipras buvo padalytas tarp musulmonų ir krikščionių bendruomenių. Ir vėl „pripažįstama“ sunkiausios krizės ne tik Kipre, bet ir Graikijoje, kuri tiesiogiai ir aktyviai dalyvavo 1974 metų Kirpo įvykiuose (kaip žinoma, tais 1974 metais Graikijoje žlugo „juodųjų pulkininkų“ režimas), metu. Po to, kai Kipras buvo padalytas į turkiškąją ir graikiškąją dalis, „genocidą“ pripažino būtent graikiškoji salos dalis, paskelbusi esanti nauja ir nepriklausoma, nors ir ne visų pripažinta respublika. Vėliau, po 15 metų, 1988 ir 1990 metais apie „genocido“ pripažinimą paskelbė Armėnija, tačiau tuomet ji dar nebuvo savarankiška valstybė.
1993 metais Argentinos Senatas priėmė solidarumo su Armėnijos bendruomene rezoliuciją, kurioje 1915–1923 metų Turkijos įvykiai buvo pavadinti „genocidu“. Įdomu, kad Argentinos prezidentu nuo 1989 iki 1999 metų buvo Karlosas Saulis Menemas (Carlos Saúl Menem), remiantis oficialia informacija: armėnas ir pagal motinos, ir pagal tėvo liniją; jų tėvai buvo kilę iš Osmanų imperijos.
Per 70 metų sprendimą 1915–1923 metų Turkijos įvykius pripažinti genocidu priėmė tik trys valstybės: Urugvajus, Kipro Respublika, Argentina. Dvi iš jų pripažinimo metu išgyveno sunkią politinę, ekonominę ir humanitarinę krizę, o trečiai vadovavo armėnų kilmės vadovas. Dvi valstybės buvo iš priešingo pusrutulio ir trečia, ką tik susikūrusi, buvo neabejotinai priešiškai nusiteikusi prieš Turkiją. Visos trys tarptautinėje arenoje neturėjo beveik jokio svaraus balso. Kyla klausimų: kodėl per 70 metų neatsidaro nė vienos stabilios ir turinčios autoritetą tarptautinėje arenoje, susipažinusios su visais reikiamais dokumentais valstybės, panorusios pripažinti „armėnų genocidą“? Kodėl iš trijų didžiųjų valstybių, 1915 metų gegužę išleidusių bendrą deklaraciją, kurioje Turkija buvo kaltinama įvykdžiusi nusikaltimą prieš žmoniją, Prancūzijai ir Rusijai prireikė daugiau nei 80 metų, kad pripažintų „genocidą“, o Didžioji Britanija išvis to nepadarė? Ir ar teisinga vertinti jų bendrą 1915 metų pareiškimą, kaip norą siekti humaniškumo ir teisingumo, jeigu tuomet jos pačios pajėgė kariauti su Turkija – tuo metu tai buvo didžiausias visoje žmonijos istorijoje karas?
Visa tai būtų keista, jeigu nebūtų akivaizdu tai, kad „armėnų genocido“ pripažinimas – tai gerai surežisuotas spektaklis, kurio valdymo „siūlai“ veda į galingiausių civilizacijos valdovų kabinetus. Ir prasidėjo jis nepastebimai, nuo „civilizacijos pakraščių“, kur daug lengviau manipuliuoti vietinėmis vyriausybėmis, atsargiai ir meniškai, nusipelnant net paties jėzuitų ordino. Ir štai XXI a. pradžioje „genocidą“ pripažino jau kelios dešimtys valstybių.
Grįždamas prie Lietuvos Seimo, pasakysiu štai ką. Esu įsitikinęs, kad „genocido“ pripažinimas buvo viena iš daugybės Europos Sąjungos (ES) Lietuvos palaikymo sąlygų. Todėl į tai, kaip būtent „pripažįstamas genocidas“, pačioje Lietuvoje buvo žiūrima „pro pirštus“.
Teisingumo dėlei turiu pasakyti, kad didžioji dalis „genocido“ pripažinimo šalininkų iš liaudies masių nuoširdžiai tiki, kad stengiasi žmonijos labui, kad ji taptų humaniškesnė, o jos valdantieji atsakingiau priimtų sprendimus. Tačiau kažkodėl nenori pastebėti, kad „armėnų genocido“ pripažinimo procesas yra vienpusis, atsižvelgiant tik į vieną šalį; tad Lietuvos Seimas šia prasme nėra vienišas.
Aš, kaip armėnas ir pabėgėlio iš Erzurumo palikuonis, kategoriškai prieš bet kokius bandymus klasifikuoti 1915–1923 metų Osmanų imperijos įvykius kaip armėnų genocidą iš Turkijos vyriausybės pusės. Pirma, nes toks traktavimas neturi pakankamai pagrįstumo. Antra, nes toks savo praeities traktavimas moraliai ir dvasiškai naikina mūsų tautą, paversdamas ją „atlikėju“ vienos begalinės gailestingos dainos, kurioje pasimeta ir mūsų garbingumas, ir mūsų tikras nacionalinis pasididžiavimas. Trečia, nes toks traktavimas atima iš mūsų galimybę susitaikyti su kaimyninėmis tautomis, o tai katastrofiškai veikia Armėnijos Respublikoje gyvenančių armėnų gyvenimą ir gerovę.
Kas visgi, jūsų nuomone, nutiko 1915 metais tarp turkų ir armėnų?
Tai nutiko ne tarp turkų ir armėnų. Tai nutiko tarp Osmanų imperijos piliečių, kurie išsigando vieni kitų ir pradėjo vieni kitus įtarti arba dėl išdavystės, arba dėl ketinimo įvykdyti prievartą. Galima sakyti, kad baimė ėjo prieky mūsų darbų. Turkai žudė armėnus, armėnai – turkus, kurdai – ir armėnus, ir turkus… buvo žuvomi visi! Vyko karas, keliuose šeimininkavo marodierių gaujos, kurių tokiais laikais visuomet būna perteklius ir kurie paklūsta tik savo gobšumui, o ne vyriausybės įsakymams. Mes žinome, kad būtent tai paprastai vyksta teritorijose, kuriose vyksta karas, taip buvo visais laikais. Reikia pripažinti ir tai, kad visuomet visose tautose, visose religijose buvo, yra ir dar ilgai bus žmonių, manančių, kad kurios nors tautos neturi būti šioje žemėje. Tačiau tai arba ligoti žmonės, arba nusikaltėliai, ir jiems yra skirtos specialios įstaigos.
Kokius tikslus kelia Armėnija, siekdama, kad genocidas būtų kuo plačiau pripažintas visame pasaulyje?
Manau, kad realybėje nėra suverenios Armėnijos, kuri priimtų sprendimus, atsižvelgdama į savo liaudies interesus. Akivaizdu, kad Armėnija yra valdoma iš išorės, o „genocido“ pripažinimo procesas pavirto ilgai besitęsiančiu serialu, kuriame naujos serijos atsiranda tuomet, kai tai naudinga mūsų faktiniams valdytojams: pavyzdžiui, kai reikia paspausti Turkiją ir pan. Todėl jis trunka jau daugiau nei šimtą metų ir dar nežinia kiek laiko truks.
Man teko skaityti kai kurių užsienio politikų, istorikų, tyrėjų samprotavimus apie tai, kad 1915 metų nelaimės galėjo ir nebūti, jeigu tuomet Osmanų imperijojegyvenantys armėnai nepultų padėti turkus puolančiai carinei Rusijai?
Aš nežinau, bet abejoju, ar tai atitinka tikrovę. Žinoma, armėnų viršūnė išnaudojo įvairias galimybes, kad pakenktų turkams. Tačiau, kad paprasti žmonės aktyviai įsitrauktų į šią konfrontaciją, aš netikiu. Paprasti žmonės „vedami“, priklausomi nuo jiems primestos nuomonės ir, dar labiau, nuo savo baimių. Galvoju, kad ir čia pasitaiko pakeistų sąvokų, dėl kurių saujelė karingai, priešiškai Osmanų imperijos atžvilgiu nusiteikusių armėnų atstovų virsta „visa armėnų tauta“. Žinoma, pavyzdžiui, kad daug armėnų kovojo už savo tėvynę Osmanų imperijos pusėje, kodėl gi mes jų nevadiname armėnų tauta? Mano nuomone, tai propagandos rezultatas.
Ar tiesa, kad carinė Rusija kartu su kai kuriomis kitomis šalimis kelis šimtmečius perkraustė armėnus į teritorijas, tuomet apgyvendintas azerbaidžaniečių, kad dirbtinai pakeistų demografinę sudėtį nemusulmonų naudai.
Kiek man yra žinoma, po 1826–1828 metų karo persų krikščionys kėlėsi į Rusijos užimtas teritorijas, o musulmonai, priešingai, išeidavo į šacho kontroliuojamas teritorijas. Negirdėjau, kad būtų bandoma ir ketinama keisti regiono demografinę sudėtį. Neatmetu galimybės, kad kas nors turėjo tokių planų, bet jų įgyvendinimo nelabai įsivaizduoju. Noriu pabrėžti, kad XVIII–XIX amžiuje armėnais pradėjo vadinti visus krikščionis, gyvenusius ir Persijoje, ir Kaukaze, nors tarp jų buvo ir nazyrų, ir maronitų, ir karmelitų, ir turkų-krikščionių, ir persų-krikščionių, ir azerbaidžaniečių-krikščionių, ir aranų (albanų)-krikščionių. Dėl to galėjo kilti painiava. Šiuolaikinio Azerbaidžano teritorijoje absoliučiai tiksliai gyveno krikščionys. Europos šaltiniuose jie buvo vadinami armėnais. Persijos – nazyrais. Pakartosiu, susipainioti čia lengva. Manau, kad geriausia juos visus vadinti krikščionimis, taip bus aiškiausia.
Ar tiesa, kad 1919 metų pabaigoje – 1920 m. pradžioje Jerevanas buvo labiau azerbaidžaniečių nei armėnų miestas?
Tiesa ta, kad Erivanyje gyveno daugybė musulmonų, ir jų buvo gerokai daugiau nei krikščionių.
Kam turi priklausyti Kalnų Karabachas?
Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano teritorija, tai nėra paslaptis. Ir priklausyti jis turi visiems tiems, kurie gyveno ten iki karo, išskyrus tuos, kurie buvo įpainioti į nusikaltimus: nusikaltėliai turi gyventi kalėjimuose.
Ar turi oficialusis Jerevanas pasmerkti Slaptosios Armėnijos išlaisvinimo armijos (angl. Armenian Secret Army for the Liberation of Armenia (ASALA) ir kitų panašaus pobūdžio organizacijų teroristinius aktus, kuriuos jie organizavo prieš turkų diplomatus Europos sostinėse tik prieš kelis dešimtmečius?
Manau, kad taip. Tačiau mes suvokiame, kad tai neįmanoma, kol į nusikaltėlius bus žiūrima kaip į herojus.
Ar turi Europa pastatyti paminklą Turkijos diplomatams, žuvusiems nuo teroristų rankų?
Apskritai nesu paminklų šalininkas. Esu gero įamžinimo knygose šalininkas.
Kai kuriuose savo vaizdo interviu, publikuotų socialiniame tinkle youtube.com, jūs vardijate svarbiausias Armėnijos klaidas. Šiandien laikotės tokios pačios nuomonės?
Aš nepakeičiau savo nuomonės.
Kokias klaidas, jūsų nuomone, daro Turkija ir Azerbaidžanas? Kokios ES, bandančios taikiai sureguliuoti Kalnų Karabacho konfliktą, klaidos?
Esu įsitikinęs, kad ES nedaro klaidų. Jie dirba pagal iš anksto parengtą planą: jeigu Kalnų Karabachas vis dar kontroliuojamas Armėnijos, reiškia, jiems taip reikia. Kalbant apie Turkiją ir Azerbaidžaną, nesigilinau į šį klausimą. Tačiau manau, kad Turkija nebando spręsti klausimo karo veiksmais, tai didelis pliusas. Aš pats tikiu, kad armėnus reikia šviesti, pirmiausia, istorine kryptimi, ir tai duos savo vaisių.
Ar pritariate nuomonei, kad taikiai sugyventi armėnams ir azerbaidžaniečiams šiandien trukdo ne „žiaurūs azerbaidžaniečiai“, o Rusijos karinė bazė, įkurta Armėnijos Giumri mieste?
Ne, Rusijos bazė sprendžia visai kitus uždavinius. Mūsų tarpusavio santykių problema siekia gerokai senesnius laikus, nei tie, kai armėnai suartėjo su Rusija. Antroji dalis mano tyrimo, kuriame nagrinėju Persijos XVII a. pabaigos ir XVIII a. įvykius, skirta būtent šiam klausimui.
Filipas Ekozjancas. Youtube.com nuotr.
Gal galėtumėte keliais žodžiais papasakoti apie save? Portalo slaptai.lt skaitytojams būtų ne tik įdomu, bet ir svarbu tai žinoti.
Pakalbėkime šia tema atskirai. Labai jau daug išeina.
Gal norėtumėte atvažiuoti į Lietuvą ir išdėstyti savo nuomonę lietuviams, mažai išmanantiems apie Kaukazo regiono intrigas?
Lietuvoje buvau prieš 40 metų, tad su dideliu džiaugsmu atvažiuosiu pas jus!
