Teko susipažinti su viena kritiška Šveicarijos laikraščio Neue Zürcher Zeitung publikacija. Omenyje turiu straipsnį, kuriame narpliojama JAV slaptųjų CŽV kalėjimų tema. Teksto autorius kritikuoja Lietuvą dėl to, kad mūsų šalyje daugiau nei dešimt metų veikė amerikiečių žvalgybos kalėjimas. Ne bet koks kalėjimas, o slaptasis, kuriame laikyti terorizmu įtariami asmenys neturin teisės juos ten kalinti. Minėtas laikraštis mus peikia dar ir dėlto, kad mūsų valdžia esą neigia akivaizdžius faktus.

Minėto leidinio žurnalistas Rudolfas Hermanas priekaištauja mums už tai, kad CŽV kalėjimo buvimo faktą mes neigiame net po to, kai Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) nustatė, jog slaptasis kalėjimas netoli Vilniaus vis tik nėra išsigalvojimas. R.Hermanas mus gėdina, kad, užuot rimtai išanalizavę padarytus nusižengimus, mes vis tik spyriojamės, ginamės, prieštaraujame. Lietuvos Vyriausybė neva apsimeta esanti kurčia.

Publikacijos autorius įrodinėja, kad dar 2000-aisiais metais netoli Antavilių gyvenvietės prasidėjo statybos. Suprask: kas, ką ir kodėl ten statė, – niekas nežinojo. Prie statybvietės nebuvo jokių informacinių stendų. Įtarimus stiprino ir tai, kad prie paslaptingojo objekto dažnai atvažiuodavo automobiliai tamsintais langais, o namo apsauga dažniausiai kalbėdavo tik angliškai.

Po 15 metų paslaptis, žurnalisto manymu, – išnarpliota. Atkreipkite dėmesį: išnarpliota nepaisant aplinkybės, jog tiesioginių įkalčių nėra! Šiuo konkrečiu atveju užtenka netiesioginių įkalčių? Štai netiesioginiai įkalčiai: nuo 2005 iki 2006 metų prie Antavilių veikė Site Violet – slaptasis CŽV kalėjimas, kuriame kalinti teroristine veikla įtariami asmenys.

Pranešimai, kad slaptieji CŽV kalėjimai veikia ne tik Lietuvoje, bet ir Rumunijoje bei Lenkijoje, karts nuo karto pasirodydavo viešojoje erdvėje nuo 2009 metų. 2018-ųjų metų gegužės mėnesį EŽTT priėmė nuosprendį, jog esama užtektinai įrodymų: Lietuvos ir Rumunijos valdžia žinojo apie jų teritorijose veikiančias slaptąsias CŽV įkalinimo įstaigas, bet nieko nedarė, kad jos nedelsiant būtų uždarytos..

Taigi peršama nuomonė: gali būti, jog šių šalių valdžia sąmoningai užmerkdavo akis į žmogaus teisių pažeidimus. Žurnalistas pabrėžia: EŽTT įpareigojo minėtas valstybes išmokėti šimtatūkstantis sumas ten laikytiems asmenims kaip kompensacijas už jų pažeistas teises.

Lietuva, rašoma leidinyje, šiandien elgiasi kurioziškai: iš pradžių neginčijo teismo sprendimo, paskui, praėjus kelioms dienoms, kardinaliai pakeitė poziciją. Lietuvos Vyriausybė ėmė tvirtinanti, jog ten, Antaviliuose, nebuvo jokio kalėjimo, o tik žvalgybos reikmėms skirtos patalpos, į kurias buvo gabenama nuo pašalinių akių slepiama speciali įranga.

Ir vis dėlto EŽTT praėjusių metų spalio mėnesį atsisakė peržiūrėti Lietuvos ir Rumunijo skundus – paliko galioti nuosprendį. Taigi tiek lietuviai, tiek rumunai privalo sumokėti solidžias sumas ieškinius iškėlusiems asmenims.

Minėtoje publikacijoje taip pat aprašomos aplinkybės, kurios galbūt galėjo priversti Lietuvą paklusti JAV prašymui įkurti CŽV kalėjimą. Teksto autorius pastebi, kad Lietuva tuo metu siekė įsitvirtinti NATO aljanse ir užsitarnauti Vašingtono palankumą. Lietuva tiesiog negalėjo atmesti JAV prašymo, net jei jis buvo neteisėtas. O tai reiškia, kad, siekdama palaikyti kuo geresnius santykius su JAV, Lietuva teoriškai galėjo pro pirštus žiūrėti į pažeidžiamas žmogaus teises. Ir tuo pačiu prarado moralinę teisę dėl žmogaus teisių pažeidimų kritikuoti … Rusiją.

Organizacijos Human Rights Monitoring Institute atstovai tvirtina, kad šia byla niekas Lietuvoje nūnai nenori rimtai užsiimti. Juk po Strasbūro teismo verdikto būtina ne tik sumokėti kompensacijas nukentėjusiems asmenims, bet ir nubausti saviškius, kurie leido įkurti slaptą CŽV kalėjimą ir jame kalinti terorizmu įtariamus asmenis neturint deramų leidimų.

Šveicarijoje pasirodęs rašinys – įdomus. Tačiau norėtųsi išsiaiškinti svarbią aplinkybę: kaip tie asmenys, kurie neva kalėjo slaptame CŽV kalėjime prie Antavilių, susigaudė, kad jie laikomi būtent Lietuvoje? Nejaugi atgabenant į Lietuvą jiems leista dairytis pro lėktuvų, automobilių langus, nejaugi jiems rodyti žemėlapiuose nubraižyti kelionių maršrutai, gatvių užrašai, miestų pavadinimai?

Labai sunku patikėti, jog slaptiems itin slapto kalėjimo kaliniams buvo suteikta teisė žinoti, kur konkrečiai jie kalinami. O jei patys nežinojo, kur uždaryti, tai kas, kaip ir kodėl jiems pašnabždėjo į ausį, esą jie atvežti būtent į vieną iš Baltijos valstybių? Ar tie, kurie kaliniams pakuždėjo Lietuvos vardą, – patikimi liudytojai? O jei tie kuždėtojai – šnabždėtojai būtų užsiminę, jog terorizmu kaltinami vyrai kankinosi specialiame CŽV kalėjime tiesiai po Strasbūro teismu arba Vatikane po Šventojo Tėvo rezidencija, – EŽTT teisėjai būtų patikėję ir tokia abrakadabra?

Istorija, kurią narplioja Neue Zürcher Zeitung leidinys, – labai paini. Tikriausiai ji iškilo į viešumą tik todėl, kad atsirado jėgų, kurios, ilgai svarstydamos, kaip supriešinti JAV su Lietuva (arba atvirkščiai), ir sukurpė slaptųjų CŽV kalėjimų temą. O ką – sunkiai patikrinama, užtat įtikinama. Juolab kad visiems senų seniausiai žinomas europietiškas priešiškumas Amerikai bei europietiškas užsispyrimas suabsoliutinti žmogaus teises visur ir visada.

Todėl šiandien ir turime keistoką situaciją: Strasbūras didžiuojasi didvyriškai išsaugojęs keletą papildomų „žmogaus teisių“, Lietuva ir JAV jaučiasi nepelnytai apspjaudytos, o Rusija, pakišusi Vakarams šią „kiaulę“, slapta džiūgauja…

2019.03.04; 13:00

Istorikas, ekonomistas, visuomenininkas plk. ltn. Kęstutis Eidukonis. Slaptai.lt nuotr.

Daugeliui vakariečių iš tikrųjų sunku suvokti, kaip KGB pulkininko Vladimiro Putino protas veikia, bet mes privalome tai padaryti, jeigu norime suprasti, kas vyksta Jungtinėse Amerikos Valstijose sėkmingai Rusijos sėjamo ir šalį skaldančio chaoso akivaizdoje. Turime tai žinoti, kad galėtume nuspėti, kas mūsų laukia toliau.

Kalbant apie 2016-uosius, žinome tiesą apie tai, kad visas pasaulis su menkomis išimtimis buvo visiškai įtikėjęs, jog Hillary Clinton triuškinančiai laimės prezidento rinkimus! Tuo buvo įsitikinęs ir Putinas, ir visa Rusijos valdžia.

Šis faktas ir buvo priežastis kištis į rinkimus. Jie netikėjo, kad rinkimus laimės Donaldas Trumpas. Jei būtų tikėję, būtų parodę gerokai daugiau įžvalgos, nei mūsų pagrindinė žiniasklaida; bet jie to nepadarė. Kiekvienas tyrinėjantysis rusų dezinformaciją gerai žino, kad jų tikslas buvo diskredituoti visą Amerikos demokratiją, sukelti suirutę ir pridaryti nuostolių „išrinktajam prezidentui“ – Hillary, idant ji veiktų kaip silpnoji pusė. Kadangi Maskva to negalėjo daryti atvirai, jiems reikėjo Hillary sąskaita iškelti varžovą Donaldą Trumpą. Tai buvo visai nesunku! Skandalų apsupta Hillary palengvino šį darbą, o medijos, ieškančios tinkamo jauko, labai apsidžiaugė, gavusios Trumpą už dyką, nes pagal jų beribę išmintį Trumpas buvo kandidatas, kurį Hillary galėjo lengviausiai įveikti.

Kol visa tai vyko, Putiną labai džiugino mintis, kad prezidente taps Hillary. Ji buvo jo „mergina“[1]. Ji leido jam kontroliuoti „Uranium One“.[2] (Negi kas nors tiki, kad šis sandėris buvo sudarytas be Baracko Obamos žinios?) Ji leido rusų kompanijoms dalintis JAV technologijos paslaptimis, o Putinas per tarpininkus pervedinėjo pinigus į Clintono Fondą. Šiame fonde jai pavyko sutelkti savo štabo žmones dar iki rinkimų kampanijos tam, kad jie būtų prieinami per rinkimus. Jos vyras Maskvoje sakė kalbas už šimtus tūkstančių dolerių. Jis turi jos „trūkstamus“ elektroninius laiškus. Vadinamieji Stylo dosjė[3] „kompromatai“ tikriausiai yra apie Billą Clintoną. Gerai žinoma, kad Billas negali atsispirti pasimatymams su kitomis moterimis, nei Hillary. O kalbos Maskvoje – tikriausiai dar viena kompromituojanti medžiaga.

Putinas neturėjo jokio pagrindo manyti, kad Hillary netęs Obamos politikos. Trumpo išrinkimas Putinui buvo milžiniškas žingsnis atgal; juk Hillary buvo jo „mergina“, o Trumpas viską sugriovė.

Hilary Klinton

Hillary pradeda šaukti: „Rusija, Rusija, Rusija!“ Putinas iš pradžių smogia atgal, mėgina turėti reikalų su Trumpu, tikėdamasis jį nugalėti. Kadangi tai neveikia, būtina jį sunaikinti, nes jis yra žymiai pavojingesnis, negu Hillary. Įkandin seka „naudingi idiotai“, Obamos šalininkai valdžioje: Johnas Brennanas, Jamesas Clapperis, Robertas Muelleris, Adamas Schiffas, Rodas J. Rosensteinas, Jamesas Comey, Lisa Page… Putinas visiškai patenkintas, nes jis arba turi keletą reikalui vadovaujančių savo agentų „giliojoje valstybėje“,[4]arba tą patį savaime darančių „naudingų kvailių“. „Naudingi kvailiai“, savo veiksmais atliekantys Putino darbą ar šnipai – kas gali žinoti?

Nerasta jokio Rusijos Trumpo–Putino sąmokslo, tik daugybė veikiančių „naudingų kvailių“ arba agentų, ir rezultatas – visa šalis suskaldyta. Obama įkėlęs koją į Baltuosius Rūmus, nes tebeturi skaitlingą lojalių jam žmonių minią, iš kurios jis gali pasirinkti būsimo štabo narius. Ar jie apkerėti jo žavesio, jo nekenčiamos JAV ideologijos, ar jie yra šnipai? Prisiminkime Obamos vadovus, mokytojus ir ganytojus, tūlą Louis’ą Farrakhaną, ką jau kalbėti apie Billą Ayersą ir kitus kairiuosius, anarchistus arba net atvirus komunistus.

Obama buvo pagautas į mikrofoną sakantis Dmitrijui Medvedevui: „Pirma palaukime, kol mane perrinks, tada turėsiu daugiau galimybių padaryti, kad kas nors įvyktų. Visais šiais klausimais, bet ypač dėl raketų gynybos, tai, tai gali būti išspręsta, bet svarbu, kad jis man paliktų daugiau erdvės.“ Medvedevas: „Taaaip, suprantu. Suprantu jūsų žinutę apie erdvę. Daugiau erdvės jums…“ Obama: „Tai mano paskutiniai rinkimai. Po jų būsiu lankstesnis.“ Medvedevas: „Supratau. Informaciją perduosiu Vladimirui, ir aš esu jūsų pusėje.“

Vladimiras Putinas ir Donaldas Trampas. EPA – ELTA nuotr.

Apie kokius klausimus buvo kalbama? Su kokiais dar dalykais buvo sutinkama? Hillary ir Obama, kaip ir Putinas, manė, kad būtina dirbti kartu. Obama rėmė Hillary, kartu su ja vedė rinkiminę kampaniją, ją rekomendavo. Nemanau, kad ji būtų ėjusi prieš savo rėmėją. Bet koks ryškesnis dėmesys į į rinkimus įsipainiojusius „rusų rinkimus“ buvo menkinamas, kol nebuvo išrinktas Trumpas, ir kaip tik tada buvo užkurtas pragaras. Obama nedarė nieko tol, kol tikėjo, kad Hillary nuskins pergalę! Nebuvo reikalo drumsti vandenį.

Trumpą dažnai kaltina tuo, kad jis yra Putino įrankis, tačiau palyginkime Trumpą ir Obamą ne jų žodžiais, o darbais. Argi Trumpas ką nors renčia prieš Rusiją, ir argi Putinas daro užuominų, jog prieš jį ką nors turi? Trumpas stiprina kariuomenę, duoda Ukrainai mirtinus ginklus, sumažina naftos kainą ir tokiu būdu pakelia JAV ekonomiką, pasirašo sankcijas Rusijai, Venesuelai, nutraukia santykius su Kuba, priverčia NATO pakratyti kišenę ir skirti daugiau pinigų gynybai, uždeda tarifus Kinijai, mėgina plėsti NATO finansavimą bei narystę. Galiausiai panaikina sutartis su Rusija, kuri šių nesilaiko. Ar kurie nors iš šių veiksmų padeda Putinui?

Palyginkime visa tai su Obamos darbeliais, kurio dėka raketos ir radarai išvežti iš Lenkijos, leista okupuoti Krymą, netrukdyta Putinui apžioti kitas Ukrainos žemes. Obama sumažina kariuomenę, duoda pinigų Rusijos šalininkui Iranui ir atnaujina santykius su Kuba – kitu Rusijos sąjungininku. Išveda JAV pajėgas iš Europos, įskaitant tankus. Irake nusiplauna rankas ir pabėga, paskelbia pasitraukimą iš Afganistano. Įstumia JAV į dar didesnes skolas, sulėtina šalies ekonomiką, išleidžia visų rūšių pinigus savo politikos šalininkams remti. Prasižengusius bankus ir verslą priverčia finansuoti demokratus ir socialistus palaikančias organizacijas (joms „aukoti“), vietoj to, kad jiems būtų iškeltos bylos. JAV pajamų tarnybą, Federalinį tyrimų biurą ir žvalgybos organizacijas paverčia politinės represijos įrankiu, šnipinėja Trumpą kampanijos metu, panaudodamas žvalgybos agentūras.

Turime prisiminti, kas tuomet sudarė „giliosios valstybės“ narius – jei ne Obama, tai kas kitas būtų iškėlęs Johną Brennaną ir Jamesą Clapperį į tokias aukštas pozicijas? Brennanas[5] balsavo už komunistų kandidatą. Gusas Hallas išsikėlė nuo JAV komunistų partijos (CPUSA), finansuojamos Rusijos. Ir kaip jis galėjo praeiti bet kurį biografijos patikrinimą? Clapperis pasirodė kaip abejotinas lyderis, kai pats sulaužė priesaiką! Per Obamos kadenciją biografijos faktų patikros varžtai buvo taip atpalaiduoti, kad daug kas buvo paleista pavėjui. Aplaidžiai tikrinant duomenis, galimai prasmuko kai kurie aklai Obama tikintys žmonės, o gal jie net dirbo Rusijos naudai. Kaip kitaip paaiškinti greitą rusų šnipų deportaciją ir paleidimą, kad ir Annos Chapman? Ji buvo deportuota net išsamiai neapklausus.

Barakas Obama

Kas, jei kai kurie iš tų žmonių tebėra ten ir klauso įsakymų iš Rusijos? Ar tai įmanoma? Galbūt liko nedaug, vienas kitas organizatorius. Susiduriama su per daug nutekinimų, per daug nelojalumo, dalykų, iškeltų į viešumą, kurie jau būtų sunaikinę bet ką kitą, nei Trumpas.

Kodėl tokiems žmonėms, kaip Paulas Manifortas ar Michaelas Cohenas, buvo leista dirbti Trumpui, išvengiant FTB informacijos perdavimo Trumpui Dianos Feinstein ir jos kiniečio vairuotojo stiliumi? FTB išsiaiškino, kad Feinstein vairuotojas kinas buvo šnipas. Tada jį patyliukais atleido.

Kaip Obama išsisuko – su tokiais dalykais, kaip Irano sandėris,[6]operacija „Greiti ir įsiutę“[7]? Kas galvojo, kad duoti milijardus dolerių teroristų rėmėjams yra gera mintis, kas leido okupuoti Krymą, taip pat įleido rusus į Siriją? O kaip dėl paleistų į laisvę rusų agentų, ISIS ir Al Qaeda‘os teroristų, ištuštintos Gvantanamo karinės jūrų bazės, teroristų teisimo teismuose ir taip toliau, ir panašiai?[8]

capman
Ana Čapman. Rusijos šnipė – nelegalė Vakaruose. Ją demaskavus grįžo į Rusiją, kur veda televizijos laidas apie politiką, slaptas istorijas ir žvalgybas

Vienintelis klausimas prezidentui Trumpui būtų: „Ar nors vienas tokios galimos išdavystės ir sąmokslo atvejis buvo tiriamas?“ Jeigu nebuvo, galbūt mums reikia kontržvalgybai pavesti šį klausimą ištirti kuo greičiau. O gal ir žvalgybininkai buvo sukompromituoti „giliosios valstybės“?

Ar „naudingi kvailiai“, ar KGB/GRU agentai, bet stambūs žaidimai vyksta Rusijoje. Sulaukęs šešiasdešimt trejų miršta GRU vadovas,[9] Majamio spauda atkapsto Epsteino bylą.[10]Laivų krizė Ukrainoje, teisines „bombas“ mėtantis Muelleris[11] tuo metu, kai Trumpas išvykęs už vandenyno – tik sutapimas? Įdomu, ką atnaujinta Epsteino byla dar atskleis, nebent, kad Hillary ir Billas jau nebėra naudingi. Be Holivudo žvaigždžių pagalbos jie nepritraukia net dešimt nuošimčių dėmesio, kurį pelno Trumpas.

Antradienį (lapkričio 27 d.) ši pora Toronto teatre surengė kalbų turą, bet 20 000 vietų salėje buvo parduota tik apie 3000 atpigintų bilietų. Ko gero, Putinas numes ir ant jų po „bombą“. Turbūt Putinas išsiaiškino, kad jų niekada nebeprireiks. Gyvename iš tiesų įdomiu laiku.

Iš anglų kalbos vertė Daiva Tamošaitytė

2018 gruodžio 2 d.

[1]Amer. šnek. gal, iš girl – „mergina“, „tarnaitė“.  (vert. past.)

[2]„Uranium One“ – urano kasimu JAV užsiimanti Kanados kompanija, kurios kontrolinis paketas buvo parduotas „Rosatom“ui.  (vert. past.)

[3]Christopher Steele – buvęs MI6 pareigūnas, perdavęs FTB dosjė apie tariamus D. Trumpo finansinius ir asmeninius ryšius su Rusija. (vert. past.)

[4]Angl. Deep State – pažodžiui „gilioji valstybė“, arba „valstybė viduje“, „vidinė valstybė“; sąvoka, apibrėžianti slaptą klaną valstybėje, kuris susideda iš valdžios, biurokratijos, finansų, karinių ir žvalgybos tarnybų įtakingų atstovų, ir kuris manomai per išorines institucijas kontroliuoja valstybės politiką; kitais žodžiais, „šešėlinė valdžia“. Manoma, kad sąvoka kilo iš turkų k. („derin devlet“).  (vert. past.)

[5]Buvęs Centrinės Žvalgybos Valdybos vadovas Johnas Brennanas, davęs priesaiką sakyti teisybę, melavo Kongresui. Už tokį patį priesaikos sulaužymą dabar teisiamas Michaelas Cohenas. Šiuo metu J. Brennanas dirba CNN.

[6]Iranui davė milijardą grynųjų, jais finansuojami teroristai, rusų perkami radarai ir priešlėktuvinės raketos.

[7]Kalbama apie Obamos inicijuotą ATF (Alkoholio, tabako, ginklų ir sprogmenų biuro) operaciją prieš JAV teritorijoje veikiančius narkotikų prekeivius. Vietoj to 2000 ginklų gavo nusikaltėliai, prie pietinės sienos nužudę šimtus meksikiečių ir mažiausiai vieną JAV pasienietį. 2010 metais prasidėjusi istorija vis iškyla aikštėn, aiškėja, kad ginklai keliavo įvairiomis kryptimis ir dingdavo, tačiau prezidentui Obamai pareikalavus išskirtinės teisės neleisti Kongresui tirti operacijos veiklos, visi galai buvo užrišti. „Su operacija „Greiti ir įsiutę“ JAV valdžia de facto tapo prekiautoja ginklais su Meksikos narkotikų karteliais ir islamistų nusikaltėliais“, – daro išvadą 2016 sausio 22 d. straipsnio autorius Ianas Tuttle‘as („National Review“ info).

[8]Gvantanamo kaliniai turi įdomų statusą. Jie laikomi ne karo belaisviais, o teroristais, nelegaliais kovotojais. Karo belaisviai paleidžiami pasibaigus karui. Karo nusikaltėliai, kriminaliniai kaliniai turi būti teisiami. Kol kas JAV nenusprendžia, ar karo lauko, ar civiliniame teisme. O daugelis paleistųjų iš Gvantanamo grįžo kovoti prieš Vakarus.

[9]Generolas pulkininkas Igoris Korobovas. (vert. past.)

[10]Prieš 10 metų finansininkui Jeffry Epsteinui buvo iškelta seksualinio priekabiavimo byla, iš kurios jis lengvai išsisuko. Šiuo metu byla demonstratyviai siejama su Billu Clintonu ir princu Charlesu.

[11]Specialusis teisėjas Robertas Muelleris, po Padėkos dienos sugrįžęs į viešąją erdvę ir tiriantis galimus „Trumpo Bokšto“ statybų Maskvoje bei Rusijos įtakos JAV prezidento rinkimų kampanijai ryšius, per trumpą laiką paskelbė tiek naujų dokumentų, kad ši savaitė žurnalistų buvo praminta „bombų“ savaite (angl. k. bombshell – žodžių žaismas, reiškiantis ir „stulbinančias naujienas“). (vert. past.)

Donaldas Trump. EPA-ELTA nuotr.

JAV senatorius Randas Paulas, lankydamasis Maskvoje, Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui perdavė JAV vadovo Donaldo Trumpo laišką. Laiške siūlomas bendradarbiavimas kovoje su teroristais, abiejų šalių parlamentų dialogas bei kultūrinių mainų atnaujinimas. „Man teko garbė prezidento V. Putino vadovybei perduoti prezidento D. Trumpo laišką“, – rašė R. Paulas trečiadienį tviteryje.

Kremlius patvirtino, kad „diplomatiniai kanalais“ gautas laiškas. Tačiau jis kol kas neanalizuotas, sakė Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas, kurį cituoja agentūra „Interfax“.

D. Trumpas ir V. Putinas liepos viduryje buvo susitikę Helsinkyje akis į akį. JAV prezidentas po to sulaukė didelės kritikos, nes parėmė V. Putino teiginius, kad Maskva nesikišo į 2016 metų rinkimus JAV.

JAV ir Rusijos santykiai yra tokie pašliję, kokie nebuvo dešimtmečius. Rusijos laikraštis „Kommersant“ paskelbė tariamą naujų JAV Senato ekonominių sankcijų Rusijai projektą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.09; 06:00

Kitą savaitę prasidėsiančio pasaulio futbolo čempionato šeimininkė Rusija žada beprecedentes saugumo priemones. „Priemonės bus tikrai beprecedentės ir seniai suplanuotos“, – spaudos konferencijoje Maskvoje sakė Rusijos saugumo tarnybos (FSB) saugumo operacijų vadovas Aleksejus Lavriščevas. Rusija, anot jo, pasinaudos savo „tokių renginių patirtimi“ bei tarptautine patirtimi.

Šiuo metu nėra grėsmės pasaulio futbolo čempionato dalyviams, patikino pareigūnas. Vis dėlto per ilgus pasiruošimo metus esą parengtas „aiškus saugumo planas“ – „ir mes pasiruošę kovoti su visomis grėsmėmis, nesvarbu, kokios jos būtų“.

Antonijus Gusevas, kuris Rusijos vidaus reikalų ministerijoje yra atsakingas už sporto sritį, spaudos konferencijoje pabrėžė, kad futbolo čempionato saugumu rūpinsis „visos saugumo pajėgos – ir policijoje, ir Nepaprastųjų situacijų ministerijoje“. Įtraukta iš viso 15 ministerijų ir institucijų. Kiek pareigūnų dirbs čempionato dienomis, A. Gusevas atskleisti nenorėjo.

Pasaulio futbolo čempionatas pirmą kartą vyks Rusijoje, jis truks nuo birželio 14 dienos iki liepos 15-osios. Tam laikotarpiui imtasi drastiškų saugumo priemonių. Šalies viduje bus ribojamos kelionės. 11 miestų, kuriuose vyks rungtynės, bus suvaržyta demonstracijų teisė.

Labiau nei chuliganų riaušių Rusijos tarnybos baiminasi išpuolių. Maskvai įsikišus į Sirijos pilietinį karą, Rusija ne kartą tapo „Islamo valstybės“ (IS) džihadistų ir teroristų tinklo „Al Qaeda“ atšakos Sirijoje taikiniu.

Tarptautinė futbolo federacija (FIFA) keliskart patikino, kad „visiškai pasitiki“ Rusijos saugumo planais per čempionatą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.06.14; 18:45

Bronislovas Pilsudskis

Visi žinome Juzefo Pilsudskio – Lenkijos diktatoriaus, Vilniaus krašto ir mūsų sostinės užgrobėjo – vardą. Ypač daug dėmesio jam, iš Lietuvos kilusiam ir prieštaringai vertinamam politikui, buvo skirta šalies šimtmečio jubiliejaus išvakarėse. Deja, retas esame girdėję apie jo vyresnįjį brolį Bronislavą – tragiško likimo žmogų, kurio vardą su didele pagarba taria įvairių pasaulio šalių mokslininkai.

Žingsnis, pakeitęs gyvenimą

Bronislavo ir Juzefo Pilsudskių tėvas J.V.Petras Pilsudskis, 1863 metų sukilimo dalyvis, Kauno apskrities komisaras, po santuokos su garsios žemaičių bajorų giminės atstove Marija Bilevičiūte apsigyveno Švenčionių apskrityje esančiame Zulavo dvare. Čia 1866 – aisiais ir susilaukė sūnaus Bronislavo (iš viso Pilsudskiams gimė dvylika vaikų). Po 1874 m. Zulave kilusio gaisro Pilsudskiai persikėlė gyventi į Vilnių. Čia kelis kartus keitė gyvenamąją vietą, kol galiausiai apsistojo Bokšto gatvės 14-uoju numeriu paženklintame name. Bronislavas lankė Vilniaus 1-ąją gimnaziją, iš kurios buvo pašalintas už dalyvavimą patriotiniame mokinių būrelyje „Spojnia“. Bet tai jam nesutrukdė pratęsti mokslų kitur ir vėliau kartu su broliu Juzefu įstoti į Sankt Peterburgo universitetą. 1887 metų sausį Juzefo Lukaševičiaus, vieno iš pagrindinių pasikėsinimo į Rusijos caro Aleksandro III gyvybę organizatorių, prašymu Bronislavas Pilsudskis, nenutuokdamas tikrųjų sąmokslininkų tikslų, užleido jiems savo butą Sankt Peterburge, kuriame buvo parengta spausdinti Tautos valios teroristinės frakcijos programa. Broliai Pilsudskiai taip pat padėjo gauti nuodų teroristams, besirengusiems nužudyti carą Aleksandrą III. „Kovotojai už laisvę“ rengėsi apnuodyti bombą, kad caras mirtų net nuo menkiausio sužeidimo. Tai – tie patys teroristai, tarp kurių buvo Lenino brolis Aleksandras Uljanovas, už tą pasikėsinimą pakartas. 1887 m. vasario 14 dieną Bronislavas Pilsudskis buvo suimtas ir teisiamas kartu su sąmokslininkais.

Jei ne jų tėvas, parašęs keletą prašymų carui, jei ne didelis skaičius dalyvių, kuriuos reikėjo nubausti, Bronislavas nebūtų išvengęs Lenino brolio Aleksandro Uljanovo ir keturių jo bendražygių likimo, ir būtų buvęs pakartas. Jo, iš pradžių nuteisto mirties bausme, vėliau buvo pasigailėta ir jis išsiųstas penkiolikai metų tremties į Sachaliną. Jo jaunesnysis brolis Juzefas be teismo administracine tvarka buvo išsiųstas penkeriems metams į Rytų Sibirą.

Katorgininkas

Išsyk po arešto Bronislavas buvo pasodintas į Petropavlovsko tvirtovės vienutę. Vėliau, jau po teismo, nebūdamas stiprios sveikatos, dvarininkų kilmės jaunuolis ištvėrė 55 dienas baisiame karštyje trukusią kelionę į Sachaliną. Nepalūžo ir katorgos metais: čia, norint išgyventi, teko išmokti daugelio darbų.

Iš pradžių nuteistasis pateko į Rykovo katorgininkų kalėjimą, kuriame išbuvo iki 1893 metų, iš pradžių dirbdamas bendruosius katorginius darbus, o vėliau darbuodamasis Tymovo srities policijos valdybos kanceliarijoje.

Vaizdingosios Sachalino salos

1894 – 1896 metais Bronislavas Pilsudskis dirbo Rykovo meteorologijos srityje. Būtent tuo metu jis susidomėjo Sachalino aborigenais – nivchais (giliakais), ainais, orokais. Jų kultūros tyrinėjimas tapo viso jo gyvenimo tikslu. Bronislavas detaliai susipažįsta su jų gyvenimu, užrašinėja folklorinius tekstus – epus, legendas, sakmes, pasakas.

Jo dėka čiabuvių folkloras išliko iki šių dienų. Gaila, kad tik maža dalis jo mokslinių tyrinėjimų medžiagos buvo išleista jam gyvam esant. Daugelis rankraščių žuvo ar pradingo Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo metais, o tie, kurie išliko, tik dabar tyrinėjami.

1897 metais Pilsudskis buvo atleistas nuo katorgos darbų. Po dvejų metų, kovo viduryje, leidus Priamūrės krašto generalgubernatoriui, jis darbavosi Amūro krašto tyrimo draugijos muziejuje.

1902-aisiais su Rusijos MA užduotimi Pilsudskis išvyksta mokslinėn komandiruotėn į Pietų Sachaliną rinkti etnografinės medžiagos apie ainus.   

Kas tie ainai?

Tai – seniausi Amūro žemupio, Kamčiatkos, Sachalino ir Kurilų salų gyventojai. Pagal oficialią statistiką, Rusijoje dabar gyvena vos kiek daugiau kaip šimtas šios tautybės žmonių. Likusieji jau seniai emigravę į Japoniją, šioje šalyje ainais save laiko apie 25 tūkst. žmonių, deja, ši tauta labai stipriai asimiliavosi su japonais.

Praeityje ainai garsėjo kaip puikūs kariai, japonai iš jų yra perėmę daugybę kovos būdų. Koviniai elementai, praktikuoti ainų, vėliau įsiliejo į samurajų kultūrą ir į samurajų kovos techniką.

Sachalino tautų atstovai

Ainai praktikavo aukojimą dievams. Aukojimas turėjo glaudų ryšį su lokio ir elnio kultais. Lokiai buvo specialiai auginami aukojimo ritualui. Šeimininkas, kurio namuose vykdavo ritualinė apeiga, stengdavosi pasikviesti kuo daugiau svečių. Ainai buvo įsitikinę, kad lokio galvoje gyvenanti medžiotojo dvasia, todėl, norint ją išlaisvinti, šiam gyvūnui reikia nukirsti galvą. Nukirsta galva buvo pritvirtinama prie rytinio ainų namų lango, kuris laikytas sakraliniu. Ceremonijos dalyviai būtinai išgerdavo nužudyto žvėries kraujo.

Ainai niekada nežudydavo gyvačių, nežiūrint į tai, kad šios jiems keldavo grėsmę. Mat tikėjo, kad piktoji dvasia, įsikūrusi gyvatės kūne, po roplio mirties šį kūną paliks ir persikels į žudiko kūną.

Taip pat ainai atsisakinėjo fotografuotis ar būti piešiami. Esą, fotografijos ir piešiniai pasiimą dalį gyvybinės energijos to žmogaus, kuris atvaizduotas kūrinyje.

Ši tautelė neužsiiminėjo žemdirbyste, pagrindiniu jų užsiėmimu buvo žvejyba, medžioklė ir gamtos gėrybių rinkimas. Tad jiems buvo be galo svarbu išsaugoti pusiausvyrą tarp gamtinės aplinkos ir žmonių populiacijos bei neleisti demografinių sprogimų. Būtent todėl jie niekada negyveno didelėse gyvenvietėse. Jų kaimeliai buvo įsikūrę pakankamai toli vienas nuo kito.

Tyrinėtojus visada stebino ainų kalba, turinti lotyniškų, slaviškų, angliškai-germaniškų ir net sanskritiškų šaknų. Vietos etnografai suko galvas, iš kur jų žemėse atsirado žmonės, vilkintys chalatų tipo drabužius, papuoštus tradiciniais ornamentais, ir kaip jie sugebėjo sukurti kultūrą, būdingą aukšto išsivystymo lygio tautoms. Jų mediniai drožiniai su neįprastais spiraliniais ornamentais ir keramika, pagaminta be puodžiaus rato, tiesiog stulbina. Stebina ainai ir savo folkloru – dainomis, šokiais, sakmėmis.

Sachalino „Mikluchas Maklajus“

Taip Bronislavą Pilsudskį už jo gerus santykius su tautinėmis mažumomis vadino kolegos etnografai. Jis išmoko ainų kalbą, steigė mokyklas jų vaikams, rengė toms mokykloms mokytojus iš vietos gyventojų tarpo. Padėdamas ainams išgyventi fiziškai, jis gynė jų teisę į savarankiškumą, į savitos nacionalinės kultūros išlaikymą.

Šias tauteles Bronislovas Pilsudskis labai gerbė ir mylėjo

Kodėl vakarykštis studentas, laikęs Lietuvą savo Tėvyne, visa širdimi užjautė ainus? Pirma, todėl, kad situacija su ainais jam priminė situaciją jo Tėvynėje. Bronislavas mokykloje buvo verčiamas užmiršti savo gimtąją kalbą ir kultūrą, kalbėti tik rusų kalba. Antra, todėl, kad ainai buvo tauta, nuo neatmenamų laikų Sachaliną laikiusi savo tėvyne. Tai paskatino Bronislavą pradėti gilintis į jų kultūrą, buitį, tikėjimą, rinkti etnografinę medžiagą. Šių žmonių ir savo naujo susidomėjimo ainų kultūra dėka buvęs studentas-katorgininkas atrado savo gyvenimo prasmę. Be to, tarp ainų jis rado ir asmeninę laimę: jo žmona tapo šios tautelės atstovė Čuchsama. 

Svarbus dalykas buvo ir tas, kad, bendraudamas su ainais, Bronislavas jautė, jog jiems yra tikrai reikalingas. Tai padėjo jam išsivaduoti nuo įkyrios minties, kad jis – viso labo nevykėlis katorgininkas. Sachalino katorga, kurioje jis išbuvo penkiolika metų, ir vėlesnis šiame krašte praleistas laikas tapo jo asmenybės tobulėjimo ir mokslinės savirealizacijos erdve. Vakarykštis studentas tapo puikiu tyrinėtoju, pelniusiu paties kompetentingiausio Sachalino etnografijos specialisto vardą. Ir tai – be aukštojo mokslo! Tremtis neleido Bronislavui gauti diplomo bei mokslinio laipsnio, ir tai jį labai slėgė.

Amžininkų prisiminimais remiantis, kuo tik Sachaline Pilsudskis nebuvęs – statistu ir vertėju, redaktoriumi ir laikraščių leidėju! Jo laimei, pagrindinė Sachalino katorgos taisyklė buvo tokia: privalu išnaudoti politinių kalinių išsilavinimą ir profesinius sugebėjimus krašto naudai! Šios taisyklės dėka Bronislavas aktyviai dalyvavo, kuriant vietos kraštotyros muziejų, jo mokslinius tyrinėjimus palaikė vietos valdžia ir net akademinis Peterburgas. Rusijos mokslininkai nesižvalgė į caro valdžios simpatijas-antipatijas, nesyk finansavo jo mokslinius tyrimus ir netgi apdovanojo Rusijos geografų draugijos mažuoju sidabro medaliu už veiklą mokslo naudai.

Deja, gyvenimas susiklostė taip, kad iš Sachalino jam teko išvykti. Ir išvykti be šeimos.                                                      

Visas gyvenimas – laukimas

Stebina faktas, kad pasibaigus Rusijos – Japonijos karui, bandymų rasti Bronislavo Pilsudskio ainiškąją šeimą, likusią Pietų Sachaline (pagal Portsmuto taikos sutartį atitekusią Japonijai), ėmėsi tiek lenkai savo diplomatiniais kanalais, tiek ir japonai. Tačiau, nežiūrint aktyvių paieškų, nustatyti Pilsudskio šeimos buvimo vietos tuomet taip ir nepasisekė.

Vienintelis žmogus, kuriam likimas suteikė tokį unikalų šansą, buvo japonų žurnalistas, laikraščio „Karafuto Niti-Niti simbun“ korespondentas Nonaka Fumio. Ir jis šios galimybės nepraleido. Jo dėka mes dabartiniu metu turime galimybę sužinoti kur kas daugiau apie tai, kaip ir kokiomis aplinkybėmis Bronislavas Pilsudskis susipažino su savo žmona Čuchsama.

Sachalino gyventojai

Ko gero, nebuvo nei vieno Karafuto kampelio, kuriame Nonaka Fumio nebūtų pabuvojęs. Per daugelį darbo laikraštyje metų jis išvažinėjo visus salos pietus skersai ir išilgai. Ir štai vienąsyk, išsirengęs tyrinėjimo tikslais į komandiruotę, Nonaka Fumio atsidūrė Sirochamos kaime, stūksančiame ant šaltos Ochotsko jūros krantų, kur iš pokalbių su ainais visiškai atsitiktinai sužinojo, kad kaime gyvena ainė Čuchsama, ir kad ji iki šiol tebelaukia savo vyro Buzuskio (taip ainai tada vadino Bronislavą Pilsudskį), išvykusio į Lietuvą, ir viena augina du vaikus, gimusius iš jų santuokos.

Šis faktas taip sudomino žurnalistą, tad jis nusprendė nedelsiant su ja susitikti ir iš jos asmeniškai sužinoti visas jų bendro gyvenimo Pietų Sachaline smulkmenas.

Iš pradžių Nonakai Fumio įgyvendinti savo sumanymo nesisekė. Nežiūrint jo atkaklių klausinėjimų, Čuchsama tylėjo. Vėliau paaiškėjo jos keisto nekalbėjimo priežastys. Mat Bronislavas Pilsudskis išvykimo iš Ai kaimo išvakarėse griežtai įsakė savo žmonai niekam apie jį, savo vyrą, nepasakoti. Ir Čuchsama laikėsi sutuoktiniui duoto žodžio.

„Žinodamas, kad elgiuosi negerai, – rašo savo pasakojime Nonaka Fumio, – aš ją apgavau, patikindamas, kad šį jos pasakojimą būtinai perduosiu jos… vyrui. Tik tada, ir tai po ilgo svyravimo, ji pagaliau nusprendė papasakoti savo ilgą ir tuo pačiu labai liūdną istoriją. Aš niekaip negalėjau pasakyti, kad jos vyras jau seniai miręs“.

Kaip byloja Nonakos Fumio pasakojimas, per visą tą laiką Čuchsama kartu su vaikais gyveno ne Ai gyvenvietėje, o kaimyninėje – Sirochamos, esančioje ant tos pačios Ochotsko jūros kranto, bet kiek šiauriau. Čia jie persikėlė, kai Bronislavo Pilsudskio jau nebuvo tarp gyvųjų.

Žurnalisto užrašyti Pilsudskio žmonos, tiksliau, našlės, kuriai tuo metu buvo 50 metų, žodžiai šiandien yra vienintelis dokumentaliai užfiksuotas liudijimas, patvirtinantis jų pažinties ir santuokos faktą.

Ai gyvenvietėje Čuchsama buvo laikoma gražuole. Jos rankos siekė daugybė vietos vaikinų, bet ji pasirinko „gerąjį rusą“, kuriam atidavė savo ranką ir širdį. Iš jos pasakojimo tapo aišku, kodėl nei Lenkijos pasiuntiniui Japonijoje Batiukui, nei Karafuto gubernijos valdžiai, nežiūrint į atkaklias paieškas, nepasisekė rasti Juzefo Pilsudskio brolio Bronislavo šeimos. Juk Bronislavas Pilsudskis 1905 metų pavasarį, jausdamas, kad karo ugnis tuoj tuoj persimes į Sachaliną, buvo priverstas iš čia skubiai išvykti. Išvyko be šeimos, žadėdamas pirma pasitaikiusia proga sugrįžti ir pasiimti su savimi žmoną ir vaikus.  

Bronislavas Pilsudskis išlaikė žmonai duotą pažadą sugrįžti. Tik gaila, kad jo sugrįžimas buvo toks neilgas, ir nieko, be kartėlio, nepaliko dviejų mylinčių žmonių širdyse. Visi B. Pilsudskio bandymai kažkaip įkalbinti ainų vyresnįjį Bagunką paleisti su juo Čuchsamą, kuri buvo jo dukterėčia, nieko nedavė. Jo atkaklumą sukėlė tokia priežastis: jis bijojo, kad jo giminaitės išvykimas gali duoti nekokį pavyzdį tautos jaunimui, turinčiam gyventi savo tėvų žemėje ir puoselėti protėvių tradicijas.

Sachaline

Vyro netekimas pražūtingai atsiliepė Čuchsamos sveikatai. Gyvendama pastovioje laukimo būsenoje, ji nerado sau vietos nei dieną, nei naktį. Ilgais žiemos vakarais, įsiklausydama į pūgos kauksmą, ji būdavo tiesiog ties beprotybės riba dėl begalinio savojo vyro ilgesio. Dieną, išėjusi iš namų, ilgai stovėdavo, žvelgdama į kelią ir įsiklausydama – o gal jis atvyks? Ir tik vieną kartą jos lūkestis išsipildė.

Bet nei 1905 metų birželį, nei tų pačių metų rudenį B. Pilsudskis taip ir neįstengė pasiimti su savimi šeimos. Bagunka liko nepalaužiamas ir dukterėčios neišleido. Rudenį atsisveikinimas buvo dar sunkesnis negu pirmąsyk. Bronislavo širdis tiesiog plyšo iš bejėgiškumo ir nevilties. Bet jis nieko negalėjo padaryti toje padėtyje, kurioje buvo atsidūręs, ir buvo priverstas, kaip ir pirmąsyk, grįžti iš Sachalino vienas.

Nuo to laiko Čiuchsamos sveikata pastebimai pablogėjo. Juk ji buvo nėščia, ir dar 1905 m. pavasarį pagimdė mergaitę, kuriai davė Kijos vardą. Sieloje ji vis dar tikėjosi, kad, sužinojęs apie dukters gimimą, jos vyras iškart atvažiuos. Bet bėgo diena po dienos, o jo vis dar nebuvo. Ilgesys tapo tiesiog nepakeliamas. Kasdien apverkdama sutuoktinio netektį, Čuchsama nuo ašarų apako, ir nuo to laiko buvo priversta pastoviai nešioti ant akių juodą medžiaginį raištį, kurio niekada nenusiimdavo. Bet Bronislavas to jau niekada nesužinos.

Svetimas tarp savų                                       

Sugrįžęs atgal, B. Pilsudskis 1905 m. lapkritį kartu su knygų leidėju N. Matvejevu iš Vladivostoko išvyko į Japoniją, kur išbuvo aštuonis mėnesius. Vėliau iš Jokogamos uosto 1906 metų rugpjūčio 3 dieną garlaiviu „Dakota“ jis iš pradžių plaukia į JAV – Sietlą, Čikagą ir Niujorką, kur išbūna visą mėnesį, vėliau išvyksta į Londoną, o iš čia – per Prancūziją į Galiciją (austrišką Lenkijos dalį). Pagaliau išsipildė jo didžioji svajonė – po 18 metų priverstinio buvimo rytinėje Rusijos dalyje grįžti į namus.

Bet grįžęs jis nerado nei pastovaus stogo virš galvos, nei namų židinio šilumos, nei vietos, kur galima būtų pajusti ilgai lauktą ramybę po šitiekos metų klajonių svetimoje žemėje. Į brangią jo širdžiai Lietuvą jis negalėjo nuvykti, bijodamas būti sučiuptas rusų žandarų. O Lenkijoje, neturėdamas nei savo namų, nei pastovaus darbo, turėjo nuolat keltis iš vienos vietos į kitą. „Saviesiems aš absoliučiai nereikalingas, geriausiu atveju – skurdžius, kuris gali paprašyti gabalėlio duonos, kad nenumirtų iš bado“, – su kartėliu atsiliepdavo apie savo padėtį Bronislavas Pilsudskis. Ir visa tai – apsišvietusioje Europoje! Jei Sachaline B. Pilsudskis jautėsi esąs reikalingas, tai Lenkijoje jo žinių niekam nereikėjo. Draugai, sužinoję apie sunkią padėtį, kurioje jis atsidūrė, kvietė atgal į Tolimuosius Rytus. Ir jis ne sykį buvo pasirengęs, metęs viską, išvykti tenai. Ir savo ainiškai šeimai jis būtų buvęs daug artimesnis, negu tėvynainiams.

Sachalino žvejai

Juk paskutinį kartą Bronislavas buvo tenai 1905 metų rudenį, ir nuo to laiko nežinojo, kaip laikosi jo šeima. Nors ne, 1906 m. ainų mokytojas Sentoku Tarodzi iš Naibučio kaimo, kuriame Pilsudskis neužilgo iki karo buvo įsteigęs mokyklą ainų vaikams, sužinojęs, kad jis vis dar Japonijoje, parašė jam keletą laiškų. Juose smulkiai aprašė Bronislavui apie tai, kaip sekasi jo šeimai.

Gaila, bet tuo laiku, kai Sentoku Tarodzi rašė Bronislavui laiškus, jo jau nebuvo Japonijoje. Paskutinį laišką jis gavo jau atvykęs į Galiciją – jam jį persiuntė draugai. Ar atsakė į jį – neaišku.

Bet likimas šį kartą karčiai pavedė Bronislavą. Jei būtų likęs Japonijoje, būtų pratęsęs savo sėkmingai pradėtus mokslinius etnografinius tyrinėjimus, ir gyvenimas būtų susiklostęs visai kitaip. Atgal, deja, jis jau negrįžo, nežiūrint į atkaklius Amūro krašto tyrinėtojų draugijos bandymus prisivilioti jį darbui muziejuje etnografo pareigoms, apie tai liudija susirašinėjimas. Ar jis prisimindavo, būdamas kitoje pasaulio dalyje, savo žmoną ir vaikus, likusius Pietų Sachaline? Matyt, vis dėlto prisimindavo, negalėjo neprisiminti – ypač sunkiomis gyvenimo minutėmis. Liūdesys persekiojo jį visus dvylika klajonių po Europą metų, nes nerado jis čia nei geresnės dalios, nei šeimyninės laimės. O tai, ką anksčiau turėjo, prarado.

Kelia tik gailestį tas faktas, kad B. Pilsudskiui niekada daugiau nepavyko vėl pabuvoti Sachaline, pasimatyti su žmona ir vaikais. Nors 1920 m. Bagunka sunkiai susirgo ir mirė, tai jau nieko negalėjo pakeisti. Bronislavo tuo metu jau dveji metai nebuvo gyvųjų tarpe (Čuchsama mirė Karafute 1936 m. sausį).

Darbų tęsinys

Lenkijoje 1907 m. Bronislavas Pilsudskis su nauja aistra užmezgė romaną su Maria Žirnovska – seserimi vienos merginos, Sofijos, su kuria jis draugavo jaunystėje. Maria paliko vyrą ir atvyko pas Bronislavą į Krokuvą. Deja, nepraėjo nei pusmečio, kai jų santykiai pašlijo, o vėliau įvyko nenumatytas dalykas – Maria susirgo krūties vėžiu ir 1911 metais mirė.  

Nuo liūdesio buvo tik viena išeitis – dirbti, dirbti, dirbti… Ir gyvendamas Krokuvoje, ir vėliau persikėlęs į Zakopanę, ir atsidūręs Lvove, Bronislavas vėl pasineria į mokslinę veiklą. Renka etnografinę medžiagą apie Zakopanės regioną, jo gyventojų buitį, fotografuoja lankomas vietas ir žmones. Mokslininko ypatingo dėmesio objektu ypač tampa Podhalės regionas. Rašo daug straipsnių, kurie pasirodo ne tik Lenkijos, bet ir Rusijos, Japonijos, JAV, Prancūzijos, Anglijos, Šveicarijos, Austrijos spaudoje, o  laisvalaikį skiria visuomeninei veiklai.

Pasiruošę žvejybai

Deja, kilęs Pirmasis pasaulinis karas priverčia Pilsudskį persikelti iš pradžių į Vieną, o po to – į Šveicariją. Visą savo energiją ir jėgas jis atidavinėjo, dirbdamas Lenkijos liaudies komiteto biure, įsteigtame Lozanoje 1917 m. Šiam biurui vadovavo Romanas Dmovskis, lenkų socialdemokratų vadas, pagrindinis Juzefo Pilsudskio varžovas kovoje dėl politinės valdžios Lenkijoje. Būtent tada Dmovskis pasiūlė Bronislavui svarbias pareigas Paryžiuje veikiančiame Lenkijos liaudies komiteto padalinyje. Ir šis padarė nedovanotiną klaidą: priėmė šį pasiūlymą nepasitaręs su broliu ir šitaip atsidūręs jo priešininkų stovykloje.

Minėtoji aplinkybė smarkiai sukompromitavo Bronislavo brolį Juzefą Pilsudskį – o to ir troško jo oponentai.

Bet dar labiau apsunkino Bronislavo padėtį incidentas su stambia 50 000 šveicariškų frankų suma, skirta vieno labdaros fondo badaujantiems lenkų vaikams remti. Pinigus labdaros rėmėjai pasiuntė ne į Lenkų draugijos fondą Ciuriche, o į bendrą lenkų grafo Plater-Ziberko ir Bronislavo Pilsudskio sąskaitą. Kai tik tai išaiškėjo, Pilsudskis iš karto buvo apkaltintas nesąžiningumu. Ir tai, ko gero, buvo paskutiniu kantrybės lašu, pastūmėjusiu jį link savižudybės. 1918 metų gegužės 17 dieną jis nusiskandino Senoje.

Sachaliniečiai jo nepamiršo. Lenkai – taip pat

Rusijos Sachalino srities kraštotyros muziejaus skvere stovi paminklas. Pilkame akmenyje iškalti žodžiai „Bronislavas Pilsudskis“. Muziejaus kioske – nemažai knygų ir žurnalų, ant kurių viršelių užrašyta ta pati pavardė. Pasiteiravęs pardavėjo, kas gi buvo šis žmogus, išgirsi atsakymą, kad tai – pats garsiausias salos politkalinys, į istoriją įėjęs etnografiniais tyrinėjimais. Ir dar pardavėjas pridurs, kad prie minėto kraštotyros muziejaus 1997 metais buvo įsteigtas Bronislavo Pilsudskio mokslinio palikimo institutas, leidžiantis savo žurnalą. Institutas renka po visą pasaulį išsibarsčiusią informaciją apie B. Pilsudskio gyvenimą ir veiklą, jo bendražygius, taip pat apie Šiaurės tautelių, gyvenančių Sachalino saloje, istoriją, archeologiją, etnografiją ir folklorą. Žurnalo misija – publikuoti naujus, anksčiau nežinomus faktus iš mokslininko veiklos, juk daugelio pasaulio šalių archyvai saugo pas save retus, dar niekur nepublikuotus mokslininko rankraščius ir nuotraukas, vaizduojančias Sachalino ir Žemutinio Amūro tautelių gyvenimą. Dienos šviesą išvysta ir laiškai, kuriuos jis per visą gyvenimą rašė daugelio muziejų, kraštotyros draugijų, mokslo įstaigų darbuotojams, garsiems mokslininkams.

Sachalino aborigenų portretas

Prieš dvejus metus, 2016-aisiais, pasaulis minėjo Bronislavo Pilsudskio 150-ąsias gimimo metines. Ta proga Zakopanėje esančio Tatrų Tyto Chalubinskio muziejaus darbuotojai buvo surengę parodą, skirtą šiai neeilinei asmenybei. Joje eksponuota mokslininko gyvenimą Zakopanėje 1906 – 1914 metais atspindinti archyvinė medžiaga ir fotografijos. Parodoje taip pat buvo gausu Tatrų regiono kalniečių buitį XIX a. pab. – XX a. pr. iliustruojančių eksponatų, taip pat nacionalinių kostiumų ir menininkų dirbinių iš Podhalės regiono, kuris tuo metu buvo tapęs Bronislavo Pilsudskio etnografinių tyrinėjimų vieta.

Dabar – ir pas mus

O po dvejų metų ši paroda atkeliavo ir pas mus. Ji dabar eksponuojama Vilniuje esančiuose Radvilų rūmuose. Lenkijos instituto Vilniuje, Zakopanės Tatrų muziejaus ir Lietuvos dailės muziejaus bendro darbo dėka lankytojai gali susipažinti su mūsų garsiojo tautiečio Bronislavo Pilsudskio gyvenimu ir darbu. Apie įžymųjį tyrinėtoją pasakoja lenkų kinematografininkų sukurtas dokumentinis filmas, gausybė mokslininko sukurtų, Sachalino tautelių gyvenimą atspindinčių nuotraukų, ainų kultūros artefaktai. Labai įdomu tai, kad čia eksponuojamas ir Bronislavo Pilsudskio portretas: ainų drabužiais vilkintį etnografą yra nutapęs garsus lietuvių dailininkas A. Varnas. Lietuvių menininkas bendravo su Pilsudskiu 1912 metais, lankydamasis Krokuvoje ir Zakopanėje. Tąsyk Bronislavas Pilsudskis dailininkui daug pasakojo apie savo gyvenimą Sachaline, apie tenykščių gyventojų buitį ir papročius, rodė parsivežtus eksponatus.

Etnografiniai eksponatai, Pilsudskio surinkti Tatrų kalnų papėdėje esančiuose regionuose – taip pat svarbi šios parodos dalis. Apžiūrinėdamas juos, ko gero, neretas pagalvoja: o kaipgi būtų susiklostęs šio žmogaus gyvenimas, jei ne jį nuo jaunystės lydėję tragiški įvykiai? Kokią įtaką jam būtų daręs jaunesnysis brolis Juzefas? O gal dabar kalbėtume apie jį ne kaip apie mokslininką, o kaip apie garsų teisininką? Kas žino, juk likimo vingiai nenuspėjami…

2018.02.21; 05:30

Vengrija atšaukia savo ambasadorių iš Nyderlandų konsultuotis ir pažemina diplomatinio atstovavimo šioje šalyje lygį iki laikinojo reikalų patikėtinio. Tai penktadienį pareiškė Vengrijos užsienio reikalų ministras Peteris Sijartas (Peter Szijjarto).

Tokių oficialiojo Budapešto žingsnių priežastis – Nyderlandų ambasadoriaus Vengrijoje Gajaus Scheltemos (Gajus Scheltema) interviu Vengrijos žiniasklaidai. Jame darbą Budapešte netrukus baigsiantis diplomatas palygino Vengrijos vyriausybę su teroristais ir teigė, kad „islamo ekstremistai, kurdami priešo įvaizdį, naudoja tuos pačius principus, kaip ir Vengrijos vyriausybė“. Todėl P. Sijartas dar penktadienį pareikalavo, kad šis ambasadorius nebesirodytų Vengrijos užsienio reikalų ministerijoje.

Pasak P. Sijarto, dvi šalys neapibrėžtą laiką nebendraus ambasadorių lygiu. „Tai radikaliausiais žingsnis diplomatijoje“, – cituoja ministrą naujienų agentūra MTI. P. Sijartas taip pat įpareigojo laikinąjį reikalų patikėtinį Vengrijos ambasadoje „griežtai paneigti kaltinimus Budapeštui ir pareikalauti Nyderlandų URM pasiaiškinimo“. „Mums reikia viešo pasiaiškinimo, aiškinimų už uždarų durų nepakaks“, – pabrėžė Vengrijos diplomatijos vadovas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.26; 06:22

Lenkija ir toliau griežtai atmeta pabėgėlių padalijimą Europos Sąjungoje (ES). „Šis sprendimas yra netinkamas ir kelia grėsmę saugumui“, – sakoma Vidaus reikalų ministerijos Varšuvoje paskelbtame atsakyme Europos Komisijai. Dėl nepakankamo dalyvavimo ES pabėgėlių paskirstymo programoje Komisija birželį pradėjo sutarties pažeidimo nagrinėjimo procedūrą prieš Lenkiją, Vengriją ir Čekiją, informuoja agentūra dpa.

Lenkijos vyriausybė savo neigiamą poziciją dėl pabėgėlių padalijimo argumentuoja saugumo problemomis. Nacionalinis saugumas yra išskirtinai kiekvienos šalies narės atsakomybė, pranešime cituojamas vidaus reikalų ministras Mariušas Blaščakas (Mariusz Blaszczak). „Paryžius, Stokholmas, Briuselis, Berlynas, Mančesteris, Barselona. Kiek dar Europos miestų turi užpulti teroristai, kad Europos Sąjunga pabustų?“ – klausė ministras.

Iš viso pagal ES kvotas į Bendrijos šalis turi būti paskirstyta 160 000 pabėgėlių iš Italijos ir Graikijos, į kur pabėgėlių krizės įkarštyje 2015 ir 2016 metais atvyko ypač daug migrantų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.24; 00:01

Ateityje teroristų ginklu dideliuose Europos miestuose gali tapti valdomi dronai su sprogmenimis. Tai šeštadienį pareiškė Vokietijos terorizmo tyrimo instituto Esene vadovas Rolfas Tophofenas (Rolf Tophoven).

„Kalbant apie terorizmą, visada reikia galvoti apie tai, kas, atrodytų, yra neįmanoma. Teroro aktas gali būti įvykdytas naudojant užminuotą droną. Tai tik laiko ir to, kiek kilogramų sprogmenų jis gali gabenti, klausimas“, – įspėjo autoritetingas Vokietijos kovos su terorizmu ekspertas interviu Austrijos laikraščiui „Kurier“.

Pasak jo, „tvirtinimai, jog teroristai turi branduolinį ginklą – visiškas absurdas, kadangi jie šiuo metu naudoja paprastas priemones“. „Šiuolaikinis teroristas gali ramiai nusipirkti prekybos centre, pavyzdžiui, peilį. Jeigu gatvėse bus pastatyti betoniniai stulpai, tai jis tiesiog patrauks prie Šv. Stepono katedros (Vienos centre) ir pasirinks taikiniu tikinčiuosius“, – mano R. Tophofenas.

Ekspertas įsitikinęs, jog turistų pamėgta ir saugi Barselona tapo teroro išpuolio taikiniu todėl, kad teroristai norėjo atkreipti į savo nusikaltimą kuo didesnį dėmesį.

Jis taip pat pareiškė neabejojąs, kad tarp milijono migrantų, atvykusių į Europą, yra piktadarių.

Rugpjūčio 17 d. turistų pamėgtoje Ramblos gatvėje Barselonoje furgono vairuotojas tyčia rėžėsi į praeivius. Tiriant teroro aktą sulaikyti keturi žmonės. Atsakomybę už išpuolį prisiėmė teroristinė „Islamo valstybės“ grupuotė.

Vėliau Katalonijos policija Kambrilso kurorte regiono pietuose nukovė penkis teroristus, mėginusius surengti teroro aktą, analogišką tam, kuris buvo įvykdytas Barselonoje.

Naujausiais duomenimis, Katalonijoje teroro aktų aukomis tapo 14 žmonių, daugiau kaip 130 buvo sužeisti.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.20; 00:01

Roko festivalis „Rock am Ring“ Vokietijos mieste Niurburge, kur dėl pranešimų apie terorizmo grėsmę penktadienį buvo evakuoti keliasdešimt tūkstančių žmonių, bus tęsiamas. Tai šeštadienį pranešė renginio organizatoriai, kuriais remiasi „RIA Novosti“. 

Roko festivalis „Rock am Ring“ Vokietijos mieste Niurburge

Anksčiau Vokietijos policija informavo, kad, gavus signalų apie galimą teroro akto grėsmę roko festivalyje, atliekamas tyrimas.

„Rock am Ring“ bus tęsiamas! Policija kruopščiai apieškojo visą festivalio teritoriją, įtarimas dėl potencialios terorizmo grėsmės nepasitvirtino“, – sakoma organizatorių pranešime socialiniame tinkle „Facebook“.

Tikimasi, kad muzikos festivalis bus atnaujintas šeštadienį antroje dienos pusėje.

Laikraštis „Welt“ šeštadienį pranešė, kad Vokietijoje sulaikyti du žmonės, įtariami teroro akto per roko festivalį „Rock am Ring“ rengimu. Bent vienas iš sulaikytųjų yra salafitas (vahabizmui artimos islamo krypties šalininkas).

Tikimasi, kad festivalyje apsilankys apie 85 tūkstančius žmonių. Šįmet „Rock am Ring“ pažymi savo 30-metį.

Pastaruoju metu muzikos renginiai ne kartą tapo teroristų taikiniu.

Šių metų gegužės 22 d. teroro aktas per Arianos Grandės (Ariana Grande) koncertą Mančesteryje pareikalavo 22 žmonių gyvybių.

2013 metų lapkričio 13 d. Paryžiuje piktadariai per grupės „Eagles of Death Metal“ koncertą pražudė 89 žmones.

Informacijos šaltinis – ELTA

EPA – ELTA nuotr.

2017.06.04; 02:00

Džozefina Hjutlin / The Daily Beast

„Net specialiai taip nesugalvosi“, – rašo žurnalistė Džozefina Hjutlin laikraštyje „The Daily Beast“. Kas ją nustebino? Ji pateikė pasakojimą, kuris nedaro garbės nei Vokietijos žvalgybai, nei Vokietijos kontržvalgybai.

Kokia tai nesėkmė, kad būtų verta apie ją rašyti straipsnį? Pasirodo, 51-erių metų Rokė M. dirbo Vokietijos slaptojoje tarnyboje, kuri oficialiai vadinama Vokietijos konstitucijos apsaugos biuru (BfV). Rokei M. liepta sekti Vokietijoje gyvenančius pavojingus islamistus. Ar agentas deramai atliko jam pavestą užduotį?

Ne, agentas pavestą užduotį atliko nei šiaip, nei taip. Tiksliau tariant, elgėsi priešingai nei jam derėjo elgtis. Dabar jis uždarytas Vokietijos kalėjime. Rokė M., Vokietijos pilietybę gavęs išeivis iš Ispanijos, lyg ir niekuo neišsiskiriantis vyras: vędęs, auginantis keturis vaikus. Tačiau jam pateikti rimti kaltinimai, neigiantys jo padorumą. Sugalvojęs išgalvotą vardą Rokė M. atsivertė specialųjį islamistų internetinį puslapį ir ne tik jį skaitė, bet jame paliko prisipažinimą, jog tarnauja Vokietijos žvalgybai, bei pasiūlė rengti baudžiamąsias akcijas prieš „netikėlius krikščionis“.

Tačiau likimas išdavikui iškrėtė piktą pokštą. Tas asmuo, kurį Rokė M. ragino imtis represijų prieš krikščionis, pasirodė esąs BfV agentas. Taigi neprabėgo nė 24-ios valandos, kai Rokė M. buvo suimtas. 

Suimtasis prisipažino, kad prieš dvejis metus slapta tapo musulmonu, o į Vokietijos slaptąsias tarnybas buvo infiltruotas „Alachui paraginus“. Beje, jis tvirtina manąs, jog tokių patekimų į BfV esama ir daugau.

Leidinys praneša, kad ponas Rokė M. buvo priimtas į BfV šių metų balandžio mėnesį. BfV vadovas Hansas – Georgas Maasenas tvirtina, kad Rokę M. jie tikrino pagal pačius griežčiausius reikalavimus. Bet šis vyras, dabar jau akivaizdu, turėjo du veidus. O gal net tris. Mat atliekant kratą jo namuose aptiktos ir vaizdajuostės pornografinių filmų, kuriuose jis vaidino prisidengęs tuo pačiu pseudonimu, kurį naudojo naršydamas po internetinį islamistų tinklapį.

Duodamas interviu leidiniui žurnalistas Hansas Leindekeris pabrėžė, kad ši nesėkmė BfV vadovybei būtų sukėlusi kur kas daugiau nemalonumų, jei nebūtų paaiškėję, jog išdavikas – ekscentriška asmenybė. „Jis – vedęs, filmuojasi pornografiniuose filmuose ir turi didelį populiarumą, jis ir krikščionis, ir salafitas. Niekas nežino, kas jis iš tiesų. Regis, Rokė M. ir pats nesusigaudo, kam save priskirti“, – tokia H.Leindekerio išvada.

Publikacijos autoriai pastebi, kad Vokietijos slaptosioms tarnyboms nėra lengva pritraukti patikimų ir profesionalių darbuotojų, nes po Antrojo pasaulinio karo Vokietijoje susiklostė prasta nuomonė apie visas slaptąsias tarnybas. Suprask, tapti BfV agentu nėra garbingas užsiėmimas. Tad BfV visąlaik buvo sunku pasikviesti patikimų, profesionalių ir kenksmingų įpročių neturinčių darbuotojų.

Kai BfV prieš dvejis metus viešai paskelbė, jog ieško darbuotojų, į šį kvietimą atiliepė labai mažai žmonių. BfV direktoriui dar teko aiškintis, kodėl sumanė pateikti tokį skelbimą, bei įrodinėti, jog skelbimas neturi nieko bendro su Balandžio 1-ąja – Melagių diena.

Šokiruojanti Rokės M. istorija byloja, kad Vokietijos slaptosioms tarnyboms tikrai trūksta rimtų darbuotojų.

Nuotraukoje: Vokietijos slaptųjų tarnybų būstinė.

Informacijos šaltinis: The Daily Beast leidinys.

2016.12.10; 06:06

Abdulvachidas Edelgirejevas išgyveno Čečėnijoje, Sirijoje ir Rytų Ukrainoje, bet lapkritį buvo nušautas Stambule, kai kartu su trejų metų dukterėčia ketino važiuoti į parduotuvę, pasakoja The Guardian korespondentas Šonas Volkeris.

Pasak giminaičių ir draugų, Edelgirejevas „buvo viena iš pagrindinių figūrų Kaukazo Emyrate. Edelgirejevas taip pat praleido metus Sirijoje. Jo patirtis „atskleidžia, kad čečėnų pasipriešinimas palaipsniui užmezgė ryšius su IV (Islamo Valstybe), o taip pat nušviečia nesantaiką ir sąmyšį tarp kovotojų užsieniečių Sirijoje“, – sakoma straipsnyje.

Continue reading „Žmogžudystė Stambule: įtariama, kad prie čečėno nužudymo ranką prikišo Kremlius“

Sprogimai Paryžiuje yra siaubinga, tačiau to buvo galima tikėtis.

Prancūzija, kaip ir kitos Vakarų Europos šalys, taip užsihipnotizavusi žmogaus teisių plėtra, kad nebesupranta kokiame pasaulyje gyvena.

Tačiau šie sprogimai nėra pabaiga, o kitas taikinys, tikėtina, bus Vokietija, kurioje dar neseniai su balionais ir orkestrais buvo pasitinkami imigrantai, o kartu su jais ir teroristai.

Continue reading „Kaip integruoti teroristus?“

2016 metų vasarį Rusijoje turi pasirodyti Iono Mihajaus Pačepos ir Ronaldo Ryčliako knyga „Dezinformacija“.

Anglų kalba ji buvo išspausdinta prieš dvejus metus, o jos vertimas į rusų kalbą išėjo pačiu laiku: autoriai smulkiai pasakoja apie tai, kaip sovietų specialiosios tarnybos kūrė ir finansavo teroristines organizacijas Artimuosiuos rytuose, konkrečiai – Sirijoje. Pagal knygą „Dezinformacija“ režisierius Stenas Muras nufilmavo to paties pavadinimo dokumentinį filmą.

Continue reading „Generolas Ionas Pačepa – apie KGB ir Artimųjų Rytų teroristų ryšius“

Niekam ne paslaptis, kad nepripažinta Islamo valstybė (NIV), užimanti didelę dalį Sirijos ir Irako teritorijos, pasipildo naujais gyventojais, atvykstančiais iš viso pasaulio ne tik kariauti, bet ir dirbti. Bet daugumą maždaug 10 mln. NIV gyventojų sudaro vietiniai arabai. NIV yra turtinga šalis, turi daug naftos, dujų, neblogai išvystytą žemės ūkį, kitokių pajamų šaltinių.

Neseniai BBC.news pranešė, kad rugsėjo viduryje NIV savo tviteriuose ir išplatintais vaizdo įrašais  kreipėsi  į besiruošiančius bėgti į Europos Sąjungą ar jau esančius joje musulmonus, kviesdama juos atvykti į Islamo valstybę, kurioje jų laukia taika ir aprūpinimas. Bėgti iš musulmonų teritorijos – „mirtina nuodėmė“, aiškina NIV atstovai. Europos Sąjungoje jūsų laukia pažeminimas, skurdas, diskriminacija ir amoralaus gyvenimo būdo rizika, sako jie. Vaizdo įrašuose demonstruojama, kaip šiltai NIV priimami pabėgėliai.

Continue reading „Peržengti per slenkstį, kuris vadinasi „niekada““

Ar tikrai Europa gyvena tik šia diena? Kodėl Europos Sąjunga neturi ryžtingų politikų? Mes juk nežinome, kokia ES vizija po dešimties metų… 

Deja, neturime ir mechanizmo, kaip atskirti tikrą pabėgėlį nuo apsišaukėlio. Ar suvokiame, kuo skiriasi pabėgėliai ir migrantai nuo kolonistų? Po Antrojo pasaulinio karo į Vakarus bėgantieji taip pat buvo kruopščiai tikrinami, kad neprasmuktų sovietų ar Gestapo agentai. Beje, Europos genetinis fondas per pastaruosius šimtmečius beveik nepasikeitė.

Bažnyčia pati sprendžia, kokius pabėgėlius jai priimti, o kokių – ne. Bažnyčiai nurodinėti niekas negali. Europoje puikiai veikia biurokratiniai mechanizmai, bet šito – mažoka; dar reikalinga ir krikščioniška meilė, krikščioniška atjauta…

Šiandien aktualijų portalo Slaptai.lt svečias – parlamentaras Egidijus VAREIKIS.

Continue reading „Ką apie Europon plūstančių pabėgėlių bėdas mano Seimo narys Egidijus Vareikis“

Pasibaisėtinas ir šaltakraujis prancūzų satyrinio tabloido Charlie Hebdo redakcijos darbuotojų išžudymas sukrėtė Europą. Įvairių šalių žmonės reiškia užuojautą Prancūzijai ir žuvusiųjų artimiesiems, plinta spontaniškos solidarumo su laisvą žodį ginančia žiniasklaida demonstracijos. Į gatves ir aikštes išeinantys žmonės sako, kad teroristai jų neįbaugins.

Prancūzijos ir kitų šalių vyriausybės, taip pat Europos Sąjungos Parlamentas rengia skubius pasitarimus, kad būtų nusakytos aiškios kovos su terorizmu, taip pat ir naujos imigracijos politikos gairės. 

Continue reading „Vytautas Rubavičius: liūdžiu ir užjaučiu, tačiau „Je ne suis pas Charlie““

Per praėjusius dešimt metų aptarinėta labai daug Beslano tragedijos aplinkybių, bet, mano požiūriu, į du pagrindinius klausimus ne tik nebuvo atsakyta, bet net itin retai jie būdavo formuluojami ir paskęsdavo tarp daugybės kitų: kiek buvo įkaitų ir teroristų, kiek kulkosvaidžių ir tankų, apie pirmojo sprogimo aplinkybes, chaosą štabe ir t. t.

Pirmasis klausimas: kaip galėjo atsitikti, kad tarp Beslano teroristų buvo keletas žmonių – įskaitant ir vieną iš jų vadeivų Chodovą – paleistų į laisvę prieš pat mokyklos užpuolimą?

Nė vienas iš jų nebuvo paleistas teismo nuosprendžiu. 

Continue reading „Bailumas ir piktadarystė“

Jam iš tiesų nebe daug beliko, ir reikia nuodugniai apgalvoti projektą „Gyvenimas po Putino“. Ponia Angela Merkel jau kelintą kartą skambina Vladimirui Putinui vis prašydama jo paveikti teroristus.

Tuo pačiu ji tarsi netiesiogiai pripažįsta bei patvirtina nūdienos pasaulyje visiems žinomą faktą: pats jos telefoninis pašnekovas ir yra pagrindinis teroristas. Jei būtų kitaip, kam jo kelintą kartą prašyti vieno ir to paties? Kas dar gali paveikti teroristus, jei ne jų aukščiausias, nors ir neformalus, vyriausias vadas?

Kodėl ponia Merkel skambina ir skambina? Atrodo, kad, deja, skambins dar. Tuo tarpu asmeniškai man žymiai veiksmingesnė atrodo priešinga elgesio linija – jokių skambučių. 

Continue reading „Gyvenimas po Putino ir Jekaterinos II portretas“

Iš to, kas vyksta Rusijoje prie Ukrainos sienų ir Ukrainos rytuose bei pietuose iki pastarųjų įvykių galima buvo susidaryti įspūdį, kad Rusija tiesiog žaidžia su Ukraina, kaip katė su pele, sėkmingai stiprindama gyventojų nepasitenkinimą centrine valdžia ir sudarydama sąlygas antivalstybiniam perversmui pačiame Kijeve.

Iš vienos pusės tai – nuolatinis Rusijos kariuomenės jėgos demonstravimas prie Ukrainos valstybinės sienos per visą jos perimetrą (štai tuoj tuoj įsiveršime), įžūlūs Rusijos diversantų ir juos remiančių vietinių teroristų ginkluoti išpuoliai prieš ukrainiečių garnizonus rytuose ir pietuose, nebaudžiamas valdžios įstaigų ir gyventojų  terorizavimas, neretai besibaigiantis pastarųjų mirtimi. Oficialioji Rusijos propaganda pastoviai kalba apie prorusiškų jėgų Ukrainoje stiprėjimą.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Rusija prieš Ukrainą. Kam palankus laikas?“

Kovinė parengtis paskelbta Vokietijos Bundesvero specialiųjų pajėgų būryje KSK ir Vokietijos policijos specialiųjų pajėgų grupėje GSG9.

Paskutiniosiomis žiniomis, Slavianske Kremliui simpatizuojantys separatistai įkaitais paėmę laiko keturis Vokietijos piliečius: tris Bundesvero darbuotojus ir vertėją.

Derybos su įkaitais paėmusiais Kremliaus pakalikais jokių teigiamų rezultatų nedavė. Todėl Vokietijos specialiosiose karinėse pajėgose paskelbtas aliarmas. Bent jau taip balandžio 29-ąją pranešė vokiškas leidinys „Bild“.

Continue reading „Slavianske laikomus įkaitus vaduos Vokietijos specialiosios pajėgos?“