Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

NATO lyderių susitikime Turkija žadėjo patvirtinti Baltijos valstybėms ir Lenkijai skirtą gynybos planą.

Skubotas optimizmas

Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda šį Ankaros žingsnį džiugiai pasveikino. ELTA išplatino tekstą, kuriame akcentuojami Prezidento G.Nausėdos pastebėti „du esminiai susitikimo pasiekimai“. Štai kokius Prezidento žodžius cituoja ši agentūra: „Viena vertus, galime pasidžiaugti, kad pagaliau turime gynybos planus, kuriuos mums leido patvirtinti Turkija. Kita vertus, turime deklaraciją, kurioje pirmą kartą gana aiškiai įvardinta Rusijos grėsmė, ir manau, kad ir prie derybų stalo sėdint susidarė įspūdis, kad daugelis valstybių supranta, koks neramus yra dabartinis pasaulis, ir kad vienas iš veiksnių yra agresyvus Rusijos elgesys savo kaimynų atžvilgiu“.

ELTA taip pat informavo, kad „visi – Lietuvos, Latvijos, Lenkijos prezidentai bei Estijos premjeras – padėkojo Turkijos prezidentui Recepui Tayyipui Erdoganui už solidarią laikyseną ir sprendimą“.

Prezidentas G. Nausėda NATO lyderių susitikime Londone kartu su Latvijos, Estijos, Turkijos ir Lenkijos vadovais. Prezidentūros nuotr.

Tiesa, neprabėgus nė kelioms dienos ELTA pranešė kiek kitokią informaciją – paneigiančią G.Nausėdos bei kitų Baltijos šalių vadovų optimizmą. Turkija sutinka patvirtinti Baltijos valstybių ir Lenkijos gynybos planą, bet tik po to, kai NATO vienbalsiai patvirtins, jog „Sirijos kurdų Liaudies savigynos pajėgos kelia grėsmę Turkijos nacionaliniam saugumui“.

Štai agentūros ELTA cituojama Turkijos Užsienio reikalų ministro Mevluto Cavusoglu pastaba: „Kalbos, kad Turkija per NATO viršūnių susitikimą padarė nuolaidų (dėl Baltijos šalių ir Lenkijos gynybos plano), yra neteisingos. Baltijos planas jokiu būdu negalės būti paskelbtas tol, kol nebus paskelbtas mūsų planas“.

Turkiškas principingumas

Tad turkiškas galvosūkis – neišspręstas. Niekas tiksliai nežino, kaip klostysis įvykiai, jei bent viena NATO narė nesutiks „Sirijos kurdų Liaudies savigynos pajėgų įvardinti grėsme“?

Turiu vilčių, kad šių nesutarimų artimiausiu metu nebeliks. Kaip iki šiol, taip ir dabar pavyks rasti visoms konflikto pusėms priimtinų kompromisų.

Tačiau susimąstyti, ko siekia Turkija ir ar jos reikalavimai pagrįsti, – privalu jau dabar. Senų seniausiai derėjo gilintis į šios musulmoniškos valstybės reikalus. Bet to nedarėme. Tad pats metas atsikvošėti: užuot karštai analizavę vien Turkijos klaidas, pradėkime svarstyti, kokias nesąmones mes krečiame, bendraudami su Turkija.

Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Žvelgiant objektyviai, be išankstinių nusistatymų, Turkija nereikalauja nieko neteisėto. Jei turkams privalu rūpintis Baltijos šalių ir Lenkijos saugumu, kodėl lietuviai, latviai, estai ir lenkai gali numoti ranka į šios musulmonškos valstybės saugumo aktualijas? Jei Vašingtonas, Briuselis ar Paryžius gali turkams priekaištauti, tai kodėl Ankara neturi teisės išdėstyti savų nuoskaudų?

Deja, lietuviškoje spaudoje gausu politikos apžvalgininkų, kurie net suplukę kritikuoja šią musulmonišką valstybę. Keli „išminčiai“ įsijautę taip nukrypo į šunkelius, kad net pradėjo reikalaut turkus išmesti iš Šiaurės Atlanto Sutarties Aljanso. Vien už tai, kad šie neskuba patvirtinti Baltijos šalių gynybos planų. Arba už tai, kad turkai neva pamynė „vakarietiškas vertybes“ bendraudami su graikais ir armėnais. Tik pamanyk, tie turkai drįsta ignoruoti Lietuvos interesus bei nepripažįsta 1915-ųjų įvykių buvus „armėnų tautos genocidu“?! Girdi, kitą sykį supykę turkai nepadės parašų ant Baltijos gynybos planų, tad atskiratykime jais dabar, kol nėra vėlu…

Na, pirmiausia derėtų prisiminti, kad Turkija – NATO senbūvė, o mes, lietuviai, – tik naujokėliai. Ar solidu deramai kojų neapšilusiems pirmokėliams mesti lauk senbūvį vien dėl to, kad šis į kai kurias gyvenimiškas situacijas žvelgia kitaip, specifiškai? Pasaulis – margas paukštis. Vargu ar įmanoma visiems su visais susitarti absoliučiai dėl visų temų?

Už ką iš NATO būtų galima išmesti prancūzus, vokiečius ir britus?

Jei vadovausimės itin griežtomis taisyklėmis, iš NATO mes privalėtume išvaikyti visus. Neliktų akmens ant akmens. Prancūzams spirtume į užpakalį už tai, kad siekė Rusijai parduoti du karinius laivus „Mistral“, nesilaiko duoto pažado skirti du procentus gynybos reikmėms arba dar visai neseniai žudė nepriklausomybės siekusius Alžyro arabus ir jų deramai net neatsiprašė už 1954-1962 metų žiaurumus.

Prancūzijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Britus galėtume išmesti už tai, kad neatgailauja dėl 1982 metais pradėto karo su Argentina dėl Folklendo (Malvinų) salų. Londoną nuo tų salų skiria akivaizdžiai per daug tūkstančių jūrmylių, kad britai ramia sąžine galėtų jas vadinti sava teritorija. Tų salų kilmė – akivaizdžiai ne britiška. Bet 1982-aisiais oficialusis Londonas elgėsi be gailesčio. Dėl britiško užsispyrimo žuvo tūkstančiai savo teisėtus interesus gynusių argentiniečių.

Argi šis britų elgesys nenusipelno pačios griežčiausios kritikos (prisimename, kad Turkija yra užėmusi gabalą Kipro salos, o kad britai pradėjo neteisėtą karą su Argentina dėl Folklendo (Malvinų) salų – nutylime? Tokių pavyzdžių NATO aljanse – apstu.

Vokiečius taip pat derėtų išmesti iš NATO už skūpumą – nenorą gynybai atiduoti dviejų procentų. Ypač – dėl paramos Baltijos šalių interesus pažeidžiančiam dujotiekiui „Nord Stream 2“. Bet kažkodėl tie „intelektualai“, kurie ragina Turkiją išmesti iš NATO, apie britiškas, vokiškas, prancūziškas nuodėmes – nė mur mur.

Lietuviškos klaidos

Vadovaujantis itin griežtomis taisyklėmis, iš NATO derėtų išprašyti net ir Lietuvą. Ne tik dėl to, kad taip ilgai iš biudžeto nesukrapštydavome gynybos reikmėms varganų dviejų procentų (nors stodami įsipareigojome). Mus turkai gali laikyti įtartina NATO nare dėl to, kad Lietuva jau keletą dešimtmečių per daug artimai flirtuoja su ne tik nuo galvos iki kojų rusiškais ginklais apginkluota, bet dar ir Rusijos karinę bazę įsileidusia Armėnija. Nejaugi turkai neturi moralinės teisės paklausti oficialiojo Vilniaus, kodėl mes taip atkakliai į Europą tempiame jų oponentę – rusišką karinę bazę ilgiems dešimtmečiams įsileidusią Armėniją?

Įtariu, kad oficialioji Ankara nuoširdžiai nesupranta mūsų ir tuomet, kai mes juos prievartaujame atsiprašytų dėl 1915-ųjų įvykių. Turkai gali pagrįstai gūžčioti pečiais: o kodėl lietuviai nereikalauja, kad Armėnija pasmerktų teroristines organizacijas, dar visai neseniai Europos sostinėse (taip pat ir JAV, Kanadoje bei Australijoje) žudžiusias turkų diplomatus?

Žemėlapyje parodyta, kokias Azerbaidžano teritorijas yra okupavusi Armėnija. Slaptai.lt nuotr.

Kitas svarus turkiškas argumentas: kodėl mes elgiamės principingai, kai kalbama apie Moldovos, Gruzijos (Sakarvtelas) ir Ukrainos teisę susigrąžinti dėl Rusijos okupacijos prarastas teritorijas, tačiau pamirštame, jog Armėnija drauge su Rusijos kariuomene okupavo Azerbaidžanui ypač brangų Kalnų Karabacho regioną? O juk azerbaidžaniečiai – tai turkų broliai. Įžeisi azerbaidžanietį – įžeisi turką; pažeminsi turką – užgautas pasijus azerbaidžanietis.

Žodžiu, užuot svaidžiusi Turkijos pusėn priekaištus, Lietuva, jei esame išmintingi, privalo, kaip delfi.lt portale yra užsminęs politikos apžvalgininkas Valentinas Mitė, pradėt rimčiau nei iki šiol gilintis į Turkijos reikalus. Domėtis turkiškomis aktualijomis privalome ne tam, kad aklai pataikautume. Tiesiog mums reikia juos giliau pažinti. NATO aljansas remiasi būtent abipusės paramos principu: tu – padėsi man, tada atskubėsiu į pagalbą aš.

Mano supratimu, pats metas ištaisyti 2005-ųjų klaidą, kai, neišklausę antrosios pusės (nepadirbėję turkiškuose archyvuose“) priėmėme garsiąją rezoliuciją „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“. Prieš balsuodami dėl šio pareiškimo mes privalėjome į Ankaros ir Stambulo archyvus komandiruoti keletą istorikų, kad šie bent paviršutiniškai susipažintų, kas rašoma Turkijos archyvuose apie tragiškus 1915-uosius metus. Tai buvo privalu padaryti bet kokiu atveju – vien tam, kad susidarytume savąją, ne tarptautinių komisijų, kurios taip pat kartais būna tendencingos bei angažuotos, pakištą nuomonę. Turkija galėjo įsižeisti vien dėl to, kad Lietuva priėmė armėnams palankią rezoliuciją nė kiek nepasidomėjusi turkiškais archyvais. Ar, būdami turkų vietoje, mes neįsižeistume?

Diana Nausėdienė ir Armėnijos premjero sutuoktinė Ana Hakobian. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.

Bet turkiškų archyvų studijavimas – dar ne viskas. Po susitikimų Londone, mano supratimu, būtina kuo greičiau ne žodžiais, o konkrečiais darbais parodyti, jog mums rūpi ne vien armėniškos aktualijos. Turkijos prezidentas galėjo Londone drąsiai priekaištauti Lietuvos Prezidentui, kodėl šio žmona Pirmoji Lietuvos Ponia Diana Nausėdienė Vilniuje iškilmingai priima kažin kokį taikos planą atvežusią Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmoną, o štai su turkų diplomatų antrosiomis pusėmis neranda būtinybės susitikti.

Būdamas Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu paklausčiau pono Gitano Nausėdos: jei jau Lietuvai toks svarbus Turkijos parašas, kodėl vieno iš pirmųjų savo vizitų nesurengėte į Ankarą? Kodėl, jei Lietuvai gyvybiškai reikalinga turkiška parama, Lietuvos Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis kaip išdegęs akis skuba oficialaus vizito į Armėniją, o ne pas mus, turkus? Kodėl Lietuva itin kritiška Moldovą, Gruziją, Ukrainą į gabalus draskantiems separatistams, o štai armėnų separatistai, siekiantys įsitvirtinti nuo Azerbaidžano atplėštame Kalnų Karabache, – Lietuvoje priimami beveik kaip didvyriai, broliai, draugai?

Žodžiu, ne mes, lietuviai, turėtume įsižeisti dėl turkų elgesio. Jie turi teisę jaustis įsižeidę. Jei Lietuva nekeis savo požiūrio, anksčiau ar vėliau Turkija rimtai supyks. Tad šiandien, kol dar nėra vėlu, ženkime bent vieną simbolinį žingsnį, rodydami dėmesį turkiškoms problemoms. Omenyje turiu paminklą nuo teroristų Europos sostinėse žuvusiems turkų diplomatams. Nereikia labai didingo, nereikia itin įspūdingo. Užteks bent jau gabaritais panašaus į armėniškus kryžius – chačkarus, pastatytus Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.

Pagerbti nuo teroristų rankų žuvusius turkų diplomatus būtų ne tik gražu, prasminga, bet ir civilizuota, europietiška. Tokio pobūdžio paminklas – išskirtinai vakarietiška vertybė, nes vos per 25-erius metus Vakarų Europos šalyse buvo surengti 235 antiturkiški teroro aktai, įvykdyta 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimas, sužeisti 524 žmonės. 105 asmenys buvo paimti įkaitais, 12-a iš jų – nužudyti. Tarp žuvusiųjų ir sužalotųjų – ne tik turkai, bet ir niekuo nei turkams, nei armėnams nenusikaltę britai, vokiečiai, belgai, danai…

Kaip buvo žudomi turkų diplomatai

Šio fakto nežinantiems primenu tik pačius drastiškiausius Armėnijos teroristinių organizacijų surengtus teroro aktus Europoje, JAV, Kanadoje ir Australijoje.

1973 metai. JAV, Kalifarnija. Santa Barbaros mieste armėnų teroristas pasikėsina į dviejų turkų diplomatų gyvybę. Turkai buvo užpulti atvykę į pokylį. Teroristas sugautas ir nuteistas iki gyvos galvos, tačiau dėl sveikatos būklės netrukus išleidžiamas į laisvę.

1975 metų spalio 22 diena. Austrija. Armėnų tautybės teroristas įsiveržia į Vienoje reziduojančio turkų diplomato misiją ir diplomatą nušauna.

1976-ieji metai. Vokietija. Armėnų teroristai surengia kruvinas atakas prieš Esene, Kiolne ir Frankfurte reziduojančius turkų diplomatus.

1980-ųjų balandžio 17 diena. Italija. Roma. Pasikėsinta į Vatikane rezidavusį Turkijos ambasadorių Vesdį Tiurelą. Ambasadorius sunkiai sužeistas. Atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė armėnų teroristinės organizacijos.

1980-ųjų gruodžio 17 diena. Australija. Sidnėjus. Armėnų teroristas nužudo du turkų diplomatus – generalinį konsulą Šaryką Aršeką ir gynybos atašė Enginą Severą.

1981-ieji. Rugsėjo 15-ąją Danijos sostinėje Kopenhagoje sprogsta bomba, padėta prie turkų transporto kompanijos “THY”. Atsakomybę už incidentą, kurio metu sužeidžiami du danai, prisiima armėnų teroristinės organizacijos.

1981-ųjų spalio 3 diena. Šveicarija. Galingas sprogmuo apgriauna Ženevos teismo pastatą, kuriame turėjo būti nagrinėjami armėnų teroristinės organizacijos ASALA nusikaltimai.

Austrijos sostinė Viena. 1984 metų birželio 20-oji. Nuotraukoje užfiksuota gatvė, kur nuo teroristų rankų žuvo turkų diplomatas. Erdoganas Ozenas.

1981-ųjų spalio 25-oji. Italija. Romoje armėnų teroristas pasikėsino į Turkijos ambasados antrojo sekretoriaus gyvybę. Turkijos diplomatas suspėjo pasipriešinti užpuolikui, todėl buvo sužeistas tik į ranką. Atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė armėnų mirtininkai, pagerbdami tuos savo bendraminčius, kurie rugsėjo 24-ąją buvo ušpuolę Turkijos ambasadą Prancūzijoje ir žuvo susišaudymo su policija metu.

1982-ųjų kovo 22 diena. JAV. Susprogdintas turkų konsulo Orchano Giundiuzo ofisas Bostone. Konsulas sunkiai sužeistas. Po šio sprogimo JAV Baltųjų rūmų administracija oficialiai pareiškė, jog būtina imtis visų įmanomų koordinuotų veiksmų prieš armėnų teroristines organizacijas, visame pasaulyje žudančias turkų diplomatus.

1982-ųjų gegužės 10-oji. Šveicarija. Dviejuose Ženevos bankuose drioksteli galingi sprogimai. Čia – armėnų teroristinių organizacijų braižas.

1982-ųjų birželio 1 dieną Roterdame (Nyderlandai) keturi armėnų teroristai iš automatinių ginklų apšaudė Turkijos generalinio konsulo Amsterdame automobilį. Atsakomybę už išpuolį prisiėmė armėnų teroristinė organizacija “Armianskaja krasnaja armija”.

1982-ųjų rugsėjo 9 diena. Bulgarija. Burgaso mieste prie savo namų užmuštas Turkijos diplomatas Bora Suelkanas. Teroristui pavyko pasprukti, bet pabėgdamas jis paliko raštelį, kuriame paaiškino, kodėl ėmėsi tokių veiksmų. Pasak užpuoliko, tai – keršto akcija.

1983-ieji, vasario 2 diena. Belgijos sostinės Briuselio aerouostuose nuaidi du sprogimai. Per teroro aktus nukenčia būtent Turkijos avialinijų lėktuvai. Atsakomybę už incidentus prisiima armėnų teroristinės organizacijos.

1983-ieji, kovo 9-oji. Jugoslavijos sostinėje Belgrade, pačiame miesto centre, du armėnų teroristai pradeda šaudyti į žmones. Žūsta ne tik Turkijos diplomatas Belgrade Galibas Belkaras. Gyvybės netenka ir du atsitiktiniai praeiviai. Atsakomybę už šį išpuolį prisiima armėnų teroristinė organizacija DžSag.

1983-ieji. Kovo 31-ąją Vokietijos Federatyvinės Respublikos mieste Frankfurte leidžiamas turkiškas laikraštis sulaukia telefoninių grasinimų. Skambinęs vyriškis reikalauja, kad laikraštis liautųsi “domėjęsis armėniškais reikalais”. Priešingu atveju žurnalistai sulauksią “kruvino atpildo”.

1983-ieji. Birželio 15 diena. Didžioji Britanija. Londono specialiosios tarnybos sėkmingai nukenksmina sprogmenį, kurį padėjo armėnų teroristinė organizacija ASALA.

1983-ieji. Birželio 27-ąją Portugalijos sostinėje Lisabonoje armėnų teroristai pabando šturmuoti Turkijos ambasadą. Nepavykus užimti ambasados jie įsiveržia į diplomatinės misijos pavaduotojo butą ir įkaitais pagrobia diplomato žmoną ir du vaikus. Savižudis armėnas netrukus susprogdina rankose laikytą granatą. Turkijos misijos atstovai – sužeisti. O ambasadą saugojęs Portugalijos policininkas – negyvas.

Po šio incidento tuometinis JAV prezidentas Ronaldas Reiganas pareiškia, esą armėnų teroristų išpuoliai prieš turkų diplomatus – žiaurūs, nepamatuoti, niekaip nepateisinami. Griežtą JAV prezidento R.Reigano reikalavimą specialiosioms tarnyboms imtis visų įmanomų saugumo priemonių oficialiai išplatino Baltieji rūmai Vašingtone. Mat keletą dienų prieš minėtą incidentą armėnų teroristai buvo surengę panašaus pobūdžio išpuolius prieš Briuselyje ir Paryžiuje reziduojančius turkų diplomatus. Anie incidentai nusinešė aštuonių turkų diplomatų gyvybes.

1984-ieji, kovo 29-oji. JAV, Kalifornija. Turkijos konsulatas Los Andžele sulaukia grasinančio laiško. Armėnų teroristinė organizacija ASALA grasina, jog imsis kruvinų išpuolių ne tik prieš turkus, bet ir prieš amerikiečius, jei Olimpinėse žaidynėse bus leista dalyvauti turkų sportininkams.

1984-ųjų birželio 20-oji. Austrija. Vienoje sprogo bomba, kuri buvo padėta po Turkijos diplomato Erdogano Ozeno automobiliu. Socialinius reikalus kuravęs turkų diplomatas žuvo vietoje.

1984-ieji, birželio 25-oji. Informacinė agentūra Paryžiuje sulaukia grasinančio laiško. Laišką pasirašiusi armėnų teroristinė organizacija ASALA praneša žudysianti visus, kurie rems turkų sportininkų dalyvavimo Olimpinėse žaidynėse idėją.

1983 metų liepos 15 dieną Paryžiaus oro uoste Orli sprogo bomba. Šio teroro organizatorius teroristinei organizacijai ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) priklausantys Varužanas Karapetianas.

1984-ieji, gruodžio 19-oji. Austrija. Vienos mieste diplomatiniame automobilyje nušaunamas turkų diplomatas Enveras Ergunas. Atsakomybę už šį išpuolį prisiima armėnų teroristinė organizacija “Dašnakcutiun”.

1985-ieji, kovo 12-oji. Kanada. Otava. Trys ginkluoti armėnų teroristai apšaudė Turkijos ambasadą. Susišaudymo metu nukautas Kanados specialiųjų tarnybų karininkas. Į ambasadą įsiveržę teroristai įkaitais paima kelis ambasados darbuotojus. Pačiam ambasadoriui Džoškunui Kirsui pavyksta iššokti pro langą iš antrojo aukšto ir taip išvengti mirties.

1985-ieji, vasara. Kanada. Toronto miestas. Armėnų teroristai iš sukarintos organizacijos “Sekretnaja armija za osvobozdenija Rodiny” pagrasina torontiečiams, jog imsis pačių drastiškiausių priemonių, jei Kanada neįsiklausys į armėnų reikalavimus įkurti Didžiąją Armėniją (Didžiosios Armėnijos sukūrimas įmanomas tik iš Azerbaidžano ir Turkijos atimant didelius žemės plotus).

1985-ieji, gruodžio 12-oji. Stambioje Paryžiaus parduotuvėje sprogsta du galingi sprogstamieji užtaisai, sužeisdami 41 žmogų. Atsakomybę už sužeidimus prisiima ASALA.

1986-ųjų rugsėjo 9-oji. Paryžius. Bomba sprogsta “Paris City Hall” pastate. Vienas žmogus žuvo, 18-a prancūzų sužeisti. Atsakomybę už šį kruviną incidentą prisiima teroristinė organizacija KSAMEPP, reikalaujanti, kad Prancūzija paleistų įkalintą teroristą V.Garabedianą. Rugsėjo 10 – 15 dienomis Paryžiuje nuaidi dar du panašaus pobūdžio sprogimai, už kuriuos atsakomybę prisiima armėnų teroristinės organizacijos.

1986-ųjų rugsėjo 16-oji. Paryžiaus Monparnaso rajone nuaidi galingas sprogimas, nusinešęs penkių prancūzų gyvybes. Dar 52 žmonės sužeisti. Užtaisą susprogdinę asmenys reikalauja, kad Prancūzijos valdžia iš kalėjimo paleistų terorizmu kaltinamą armėną V.Garabedianą ir dar du jo sėbrus, priklausančius teroristinei organizacijai ASALA.

1986-ųjų gruodis. Smogikai iš armėnų teroristinės organizacijos “Armėnų revoliucinė armija” užpuola “Air Canada” ofisą Paryžiuje. Šio užpuolio Kanada sulaukė dėl to, kad kalėti nuteisti trys armėnai, kaltinami terorizmu bei priklausymu teroristinėms organizacijoms. Tačiau Prancūzijos slaptosioms tarnyboms pavyko neutralizuoti incidentą nepraliejant niekieno kraujo. Oficialusis Paryžius įtaria, kad nuo 1986-ųjų armėnų teroristinė organizacija ASALA bazuojasi Prancūzijoje ir Vokietijoje, o lėšų gauna iš Sirijos teroristų.

Armėnų teroristinės organizacijos ASALA smogikas, ginkluotas automatu KALAŠNIKOV

1986-ųjų gruodžio 23-ioji. Australija. Melburnas. Sprogmenų prigrūstas automobilis išlekia į orą prie Turkijos konsulato. Gyvybę praranda vienas žmogus. Tyrimo metu paaiškėja, jog šį išpuolį organizavo “Graikų – bulgarų – armėnų frontas”.

1987-ųjų sausio 19-oji. Australija. Šeši šios šalies piliečiai žūsta nuo sprogusios bombos, padėtos pašto patalpose. Atsakomybę prisiima “Graikų – bulgarų – armėnų frontas”. Po metų armėnų rašytoja Silva Kaputikian reikalauja, kad Australija suteiktų galimybę armėnams apsigyventi jos žemėje.

Jei Vilniuje pastatytume paminklą šioms aukoms, parodytume Turkijai, kad ji mums – svarbi. Tuo pačiu tai būtų padėka turkiškam santūrumui. Juk po šių išpuolių turkai nepaskelbė vendetos. Priešingu atveju Europa skęstų kraujo jūroje. Turkams užteko santūrumo bei įžvalgumo nepradėti karo su ASALA Europos sostinėse.

Vien už tai jiems – nuoširdus ačiū.

2019.12.07; 06:47

Čekijos žurnalistai ir žiniasklaidos ekspertai skambina pavojaus varpais dėl populistų politikų augančio spaudimo šalies visuomeniniam transliuotojui, praneša AFP.
 
Čekijos naujienų agentūros CTK ir šalies radijo bei televizijos darbą prižiūrinčių institucijų atstovus renka parlamento nariai. Žiniasklaidos prievaizdai įspėja, kad kai kurių žmonių paskyrimas gali paveikti žiniasklaidos kokybę.
 
Kitą savaitę Čekijos parlamentarai į CTK tarybą veikiausiai paskirs Michalą Seminą, žurnalistą ir rašytoją, kuris dėl 2001 m. rugsėjo 11 d. teroro išpuolių kaltino JAV elitą ir teigė, kad tai buvo naudingiausia Izraeliui.
 
„Yra labai didelė rizika, kad žmogus su itin keistomis pažiūromis bus svarbios visuomenės informavimo priemonės tarybos narys“, – sakė AFP Čekijos žurnalistų sąjungos vadovas Adamas Černy.
 
Jei bus išrinktas, M. Seminas prisijungs prie kito tarybos nario žurnalisto Petro Žantovsky, kuris teigė neprieštarausiąs, jei CTK naujienas gaus iš Rusijos valstybinės naujienų agentūros „Sputnik“ serverių.
 
M. Seminą paskyrė opozicijos kraštutinių dešiniųjų ir euroskeptikų partija SPD. Tuo metu P. Žantovsky buvo nominuotas valdančiųjų populistų partijos ANO, kuriai vadovauja milijardierius Andrejus Babišas.
 
ANO ir SPD remiamas M. Seminas į CTK tarybą buvo išrinktas pirmajame ture birželio pradžioje.
 
Gali būti taip, kad šios dvi partijos paskirs 5 iš 7 naujienų agentūros CTK tarybos narius. Taryba skiria direktorių ir priima svarbiausius verslo sprendimus.
 
„Čekijos visuomeninė žiniasklaida yra pavojuje. M. Semino paskyrimas kelia pavojų“, – sako žiniasklaidos ekspertas Niujorko universitete Prahoje (UNYP) Tomas Trampota.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.17; 09:50
 

Šeštadienį Šri Lankos pareigūnai Trinkomalio mieste sulaikė vyrą, turėjusį maždaug 6,5 kilogramo sprogmenų. Tai pranešė televizijos kanalas „News 1st“, remdamasis šalies karinių jūrų pajėgų atstovu.

Kanalo žiniomis, per kratas saugumo pajėgos aptiko pas įtariamąjį 51 lazdelę gelignito (kiekviena – po maždaug 130 gramų), 8 metrus dagčio ir 215 detonatorių. Įtariamasis, jo motociklas ir sprogmenys perduoti policijai.

Balandžio 21 d. Šri Lankoje buvo įvykdyta didžiausia šalies istorijoje serija teroro aktų. Kolombe, Negombe ir Batikaloje iš viso nugriaudėjo aštuoni sprogimai, daugiausia – katalikų bažnyčiose per Velykų pamaldas ir viešbučiuose. Buvo pranešta apie 359 aukas, bet vėliau paaiškėjo, kad medikai per klaidą padidino jų skaičių.
 
Naujausiais duomenimis, teroro aktai pareikalavo maždaug 250 žmonių gyvybių. Sulaikyta apie 100 įtariamųjų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.04.28; 07:10

Užsienio reikalų ministerija skelbia neturinti duomenų, kad per sekmadienio rytą, balandžio 21 dieną, Šri Lankoje įvykdytus teroro aktus keliose šalies bažnyčiose ir keliuose viešbučiuose būtų nukentėjusių Lietuvos piliečių. 

Kaip jau pranešta, ryte Šri Lankoje įvykdyti keli teroro aktai. Teigiama, kad per sprogimus, kurie Šv. Velykų sekmadienį nugriaudėjo keliose Šri Lankos bažnyčiose ir keliuose viešbučiuose, žuvo mažiausiai 156 žmonės, iš jų 35 užsieniečiai, keli šimtai sužeisti. Šalies sostinėje Kolombe per sprogimus trijuose viešbučiuose ir vienoje bažnyčioje žuvo mažiausiai 45 žmonės. Dar 25 žmonės žuvo Batikaloa mieste, kur sprogimas driokstelėjo vienoje bažnyčioje. 67 žmonės žuvo Negombe, kur sprogimas įvyko vienoje bažnyčioje. 

Užsienio reikalų ministerija primena, kad pirminė informacija konsulinės pagalbos klausimais Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje visą parą teikiama telefonu +370 5 236 2444, el. paštu pilieciai@urm.lt, arba per WhatsApp programėlę: +370 6998 3537 

Lietuvos ambasados Indijoje kontaktai: +91 11 4313 2200, amb.in@urm.lt, http://in.mfa.lt 

Užsienio reikalų ministerija rekomenduoja parsisiųsti programėlę „Keliauk saugiai“ ir gauti aktualią konsulinę informaciją, tiesioginius ministerijos pranešimus esant krizinei situacijai užsienio šalyje. iOS: https://goo.gl/dOxeli; Android: https://goo.gl/rPwrfx
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.04.21; 13:00

Ispanijos policijos emblema

Baskų teroristinė grupuotė ETA prisiėmė atsakomybę už 758 nužudymus ir daugiau kaip 2,6 tūkstančio atakų. Tai antradienį pranešė naujienų agentūra EFE.

Jos duomenimis, tarp teroro aktų – išpuoliai, dėl kurių anksčiau ETA neprisipažino. Pavyzdžiui, grupuotė prisiėmė atsakomybę už ataką kavinėje Madride 1974 metais, kurios aukomis tapo 13 žmonių, o dar apie pusšimtį nukentėjo.

Ispanijos VRM nuomone, ETA teroro aktai pareikalavo 853 žmonių gyvybių.

Baskų organizacija ETA (Euskadi Ta Askatasuna – Baskų šalis ir laisvė) buvo įkurta 1959 metais ir siekė baskų teritorijos, apimančios žemes Ispanijos šiaurėje ir Prancūzijos pietvakariuose, nepriklausomybės. Nors ETA 2011 metais paskelbė nutraukianti ginkluotą kovą, Ispanijos ir Prancūzijos teisėsaugos institucijos tęsia jos narių persekiojimą.

Balandžio 20 d. grupuotė paskelbė pareiškimą, kuriame atsiprašė savo aukų ir nukentėjusiųjų nuo jos veiksmų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.07; 07:30

Armėnijos nacionalinio saugumo tarnyba šeštadienį pareiškė užkirtusi kelią serijai teroro aktų šalyje, praneša „RIA Novosti“.

„Du Armėnijos piliečiai ketino susprogdinti visuomeninę svarbą turinčiose vietose 100-150 savadarbių nuotolinio valdymo sprogstamųjų įtaisų“, – sakoma tarnybos tinklalapyje paskelbtame pranešime.

Pasak Armėnijos pareigūnų, sulaikytieji susiję su nuteistu opozicijos aktyvistu Žirairu Sefilianu ir grupe „Casna Crer“, kurios nariai 2016 metais užėmė policijos bazę Jerevane.

Specialiųjų tarnybų duomenimis, teroro aktai buvo planuojami Laisvės aikštėje Jerevane, sostinės prekybos centruose, transporto priemonėse, netoli gyvenamųjų namų, kitose vietose.

Iškelta baudžiamoji byla, sulaikytiesiems gresia iki 15 metų kalėjimo.

Jerevane ir kituose Armėnijos miestuose jau kelios dienos vyksta opozicijos protesto akcijos prieš buvusio šalies prezidento Seržo Sargsiano išrinkimą ministru pirmininku.

Šeštadienį Armėnijos policija taip pat sulaikė 11 opozicijos aktyvistų. Tai žurnalistams pranešė šalies Vidaus reikalų ministerijos atstovai.

„Iki 11 valandos į policijos nuovadas buvo pristatyta 11 asmenų, įtariamų įvairiais teisės pažeidimais“, – informavo pareigūnai.

Gautomis žiniomis, padėtis Jerevane tebėra įtempta, tęsiasi opozicijos manifestacijos.

Masiniai mitingai Jerevane ir kituose Armėnijos miestuose prasidėjo pirmadienį. Jiems dingstį davė buvusio šalies prezidento Seržo Sargsiano kandidatūros iškėlimas į ministro pirmininko postą, kuriam priešinosi opozicija. Antradienį Armėnijos parlamentas išrinko S. Sargsianą premjeru. Ketvirtadienį opozicija mėgino sužlugdyti naujojo ministrų kabineto posėdį, blokuodama vyriausybinių pastatų prieigas.

Įgyvendinus Armėnijoje konstitucinę reformą, visa vykdomoji valdžia bus sutelkta premjero rankose, jam bus suteikti labai platūs įgaliojimai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.04.22; 05:38

Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Rugpjūčio pradžioje Sirijos vyriausybinė armija iš „Islamo valstybės” (DAESH) atmušė Al Suhnos miestą Homso provincijoje šalies viduryje, taip prasiskindama sau kelią atakuoti DAESH smogikų okupuotą Deirez Zorą šiaurės rytuose.

Prieš tai vyriausybinė armija atmušė iš islamistų virš 40 naftos gręžinių. Savo ruožtu JAV vadovaujamos koalicijos kovai su „Islamo valstybe“ oficialus atstovas Ryanas Dillonas rugpjūčio 3-ąją informavo, kad koalicijos remiamos Sirijos demokratinės pajėgos, kurių pagrindą sudaro Sirijos kurdai, kontroliuoja 45 proc. DAESH sostinės Rakos.

Irake iš islamistų išvaduotas antras pagal dydį šalies miestas Mosulas, kurį islamistai kontroliavo daugiau nei 3 metus. „Islamo valstybės“ kontrolėje beliko po 3 miestus Sirijoje bei Irake.

Pasak analitinio centro “IHS Markit” tyrimo, „Islamo valstybė” neteko jau dviejų trečdalių 2015-aisiais užimtos teritorijos, tiesa, tai, kas liepos pradžioje dar buvo likę (36,2 tūkstančio kvadratinių kilometrų), vis tiek dar prilygsta Belgijos teritorijai. Vis dėlto teritoriniai praradimai jau dramatiškai veikia DAESH ekonomiką, pasak „HIS Markit”, mėnesinės pajamas už naftos pardavimą sumažėjo 88 proc., pinigai iš užgrobtų teritorijų gyventojų apmokestinimo bei turto konfiskacijų traukėsi 79 proc.

Teroro aktas Mančesteryje. EPA-ELTA nuotr.

Taigi, panašu, dera rengtis pookupaciniam laikotarpiui – ne vien Artimuosiuose Rytuose, bet ir visame pasaulyje. Belgijos vyriausybinio krizių centro vadovas Paulis Van Tigeltas interviu televizijos kanalui RTFB dar praėjusių metų balandį pateikė žvalgybos duomenis apie užsienio kovotojus Sirijoje, kurie pageidauja grįžti ne tik į Belgiją, bet ir kitas Europos šalis ir sėti čia smurtą. Ponas P. Van Tigeltas žino, į ką atkreiptinas dėmesys pirmiausia – per teroro aktus Briuselio oro uoste bei Malbeko metro stotyje 2016-ųjų kovo 22 dieną žuvo 32 žmonės.

Jau šių metų liepą žiniasklaida informavo, jog JAV valdžia bendradarbiaudama su „Interpolu” sudaro „Islamo valstybės” užsienio kovotojų registrą, kuriame yra 18 tūkstančių pavardžių. Pasak Amerikos prezidento specialaus atstovo kovai su DAESH Bretto Makgurko, svarbu įsitikinti, kad anksčiau į Siriją bei Iraką atvykę užsienio kovotojai iš ten neištrūktų ir mirtų Artimuosiuose Rytuose.

Teroro aktas Švedijoje. Thesun.co.uk nuotr.

Rugpjūčio 3-ąją Berlyno dienraštis „Die Welt“ informavo apie 173 potencialių „Islamo valstybės“ teroristų sąrašą, kuris tapo prieinamas Europos teisėsaugininkams po to, kai Irako specialiosios paskirties pajėgų pareigūnai sąrašą aptiko slpėtuvėje, kai buvo vaduojamas Mosulas.

Jame yra ne tik islamistų pavardės, bet ir fotografijos, slaptažodžiai, nurodytos jų kilmės vietos. Dauguma (132) išeiviai iš Irako, taip pat esama Tuniso, Maroko, Jordanijos, Tadžikistano, Saudo Arabijos piliečių bei 6 europiečiai iš Belgijos, Nyderlandų, Prancūzijos ir Vokietijos. Pavyzdžiui, 27-erių ekstremistas iš Vokietijos Samis J. slapyvardžiu Abu Asidasal-Almani prieš išvykdamas į Artimuosius Rytus gyveno Zolingeno mieste Šiaurės Reino Vestfalijos žemėje ir buvo vienas uždraustos salafitų organizacijos „Millatu Ibrahim“ lyderių. 2012 metų rudenį jis paliko Vokietiją ir išvyko į Egiptą, vėliau atsidūrė Libijoje, iš kur per Turkiją nusigavo į Siriją ir 2015-ųjų gegužės 25 dieną pritapo prie DAESH.

Vokietijos federalinės kriminalinės policijos duomenimis, iš šios šalies į Iraką bei Siriją išvyko apie 940 islamistų, iki 2016-ųjų birželio „sugrįžėlių“ skaičius pasiekė 274. Tyrėjų vertinimu, jie kelia didelę grėsmę saugumui, nes daugelis jau yra radikalizavęsi bei įgiję kovinės patirties, kurią parsivežė į Vokietiją. Todėl sužinojusi apie sugrįžusį džhadistą valdžia būtinai pradeda tyrimą. Didžiausią įkalinimo bausmę, 11 metų kalėjimo, iki šiol gavo buvęs Miuncheno gyventojas, migrantų iš Afganistano sūnus Harunas P., kai tyrimas nustatė, jog Sirijos miesto Alepo kalėjimo šturmo metu jo mestos granatos sprogimas užmušė 7 žmones.

Rugpjūčio 6-ąją dienraštis „The Times“ informavo apie kurdų į nelaisvę paimtą „Islamo valstybės“ smogiką, kuris papasakojo apie slaptą teroristų kuopelę Sirijoje, stoti į kurią kviečiami visi europiečiai ir kuri rengia mirtininkus teroro aktams Europoje. Įstojusieji į kuopelę esą 7 mėnesius apmokomi slaptoje stovykloje ir vėliau siunčiami į tėvynę. Smogikas sakė per dvejus metus suskaičiavęs apie pusšimtį išeivių iš Vokietijos, Prancūzijos, Belgijos ir Jungtinės Karalystės, kurie sėkmingai baigė mokymus. 

Vaduojant Mosulą liepos pabaigoje sulaikytos 20 įvairių šalių pilietybę turinčių moterų (4 iš Vokietijos), kurios ne tik buvo smogikų žmonos, bet ir tarnavo DAESH moralės policijoje. Žurnalas „Der Spiegel“ papasakojo apie vieną labiausiai ieškomų terorisčių britę Sally Jones, kuri tėvynėje, Čatamo mieste Kento grafystėje, gyvaliojo apgailėtiną bedarbės pašalpos gavėjos egzistavimą, užtat pritapusi prie „Islamo valstybės“ tapo Anwaroal-Awlaki bataliono slapto moterų padalinio lydere, Sirijoje užsiėmė jaunų europiečių merginų verbavimu bei rengimu tapti mirtininkėmis Europoje. S.Jones ir pati svajojo taip baigti gyvenimą, bet vėliau apsigalvojo, ir dabar mėgina grįžti į tėvynę.

Rugpjūčio 7-ąją Prancūzijos laikraštyje „Le Journal du Dimanche“ paskelbtame Prancūzijos vidaus reikalų ministro Gérardo Collombo interviu šis minėjo 271 šios šalies pilietį (217 suaaugusių ir 54 nepilnamečius) – oficialiais duomenimis, tiek prancūzų islamistų pusėje kariavo Sirijoje bei Irake ir grįžo į tėvynę. Panašu, parvyko nebūtinai atgailauti ir taikytis, pasak G.Collombo, Prancūzijos specialiosios tarnybos nuo šių metų pradžios užkardė 7 bandymus įvykdyti teroro aktus.

breivikas_oslo_gatve
Po Anderso Breiviko surengto teroro akto Norvegijos sostinėje. EPA – ELTA nuotr.

Ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas vasario 23-ąją vykusiame susitikime su kariškiais, jūros žygio prie Sirijos krantų dalyviais, pareiškė, kad Rusijos armijos generalinio štabo bei rusų specialiųjų tarnybų duomenimis, Sirijoje islamistų pusėje kariauja iki 4 tūkstančių Rusijos bei iki 5 tūkstančių kitų Nepriklausomų Valstybių Sąjungos (NVS) šalių atstovų.

2015 metų spalį, praėjus dviem savaitėm nuo Rusijos karinės kampanijos Sirijoje pradžios, V.Putinas skelbė, kad DAESH pusėje kaunasi nuo 5 iki 7 tūkstančių išeivių iš Rusijos ir ragino įdėmiai saugoti NVS išorės sienas.

Jei viskas iš tiesų taip, rusai kariauja, taip sakant, abiejose fronto pusėse. Ukrainos saugumo tarnybos duomenimis, Sirijoje remdami Basharo al Assado režimą kaunasi virš 500 rusų samdinių (jūrų pėstininkų, speicialiųjų operacijų karių ir pan.), kurie prieš tai dalyvavo ginkluotame konflikte rytų Ukrainoje. „Reuters“ agentūros duomenimis, nuo šių metų pradžios Sirijoje žuvo 40 rusų kariškių.

Seniai žinoma tiesa: kažkam karas – vos ne natūralus gyvenimo būdas. Todėl ekspertinė bendruomenė perspėja, kad sunaikinta „Islamo valstybė“ gali tapti dar pavojingesne už gyvuojančią, nes ims sėti mirtį visame pasaulyje. Neabejotinai artėjanti DAESH baigtis (bent tuo pavidalu, kokiu ji paskutinius trejus metus egzistavo) visai pasaulio bendruomenei kelia nemažesnę grėsmę nei dabartinė situacija Artimuosiuose Rytuose. 2001 metais amerikiečių sutriuškintas Talibanas nenustojo gyvuoti ir išliko politine karine jėga Afganistane, nes jo gyvavimą palaiko fundamentalistinė nesutaikomos kovos su Vakarais ir jų vertybėmis idėja.

Panašiai motyvuotos „Islamo valstybės“ internacionalinė sudėtis leidžia šiai organzacijai panaudoti „al Qaedos“ struktūrinę patirtį ir regzti teroro tinklą visame pasaulyje. Labiausiai kvalifikuoti karo profesionalai išvyks pas bendraminčius kautis į kitus planetos taškus (pavyzdžiui, vakarų Afrikoje ar Sinajaus pusiasalyje), gi likusieji mėgins skirstytis po namus. Arba apsimetę pabėgėliais su padirbtais irakiečių ar sirų dokumentais smelksis į Europą, vedami labai konkrečių tikslų. „Islamo valstybės“ vardu teroro aktus Paryžiue ir Briuselyje vykdžiusios džihadistų grupės veikė būtent tokiu metodu.

2017.08.14; 06:30

Teroro aktas Nicoje. EPA – ELTA nuotr.

Prancūzijos tarnybos teigia nuo metų pradžios užkirtusios kelią septynioms teroro atakoms. Pateikdamas šį skaičių, vidaus reikalų ministras Žeraras Kolombas (Gerard Collomb) ketvirtadienį teisino pakartotinį nepaprastosios padėties pratęsimą iki lapkričio pradžios. „Mes kalbame apie išgelbėtas gyvybes“, – pabrėžė jis kalbėdamas Nacionalinėje Asamblėjoje, kuri balsuos dėl pratęsimo, praneša agentūra dpa.

Nepaprastoji padėtis Prancūzijoje buvo paskelbta po 2015 metų lapkričio 13-osios išpuolių Paryžiuje ir nuo tada jau penkis kartus pratęsta. Prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) yra pažadėjęs, kad rudenį nebus siekiama jos pratęsti. Vyriausybė siekia, kad iki tada būtų priimtas naujas saugumo įstatymas, kuris tarnyboms suteiktų daugiau galių kovoje su teroru. Senatas nepaprastosios padėties pratęsimui jau pritarė.

Pilietinių teisių aktyvistai ne kartą kritikavo, kad nepaprastoji padėtis galioja tiek ilgai. Ji leidžia tarnyboms prevencines kratas – šia galimybe pasinaudota jau 4 400 kartų. Vidaus reikalų ministras, be to, grėsmę keliantiems asmenims gali skirti namų areštą. Ši priemonė dabar taikoma 62 asmenims.

Prancūzija pastaraisiais metais tapo kelių kruvinų islamistinių išpuolių taikiniu.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.07.07; 04:04

Birželio 21-ąją Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II tradicine kalba pradėjo pirmą naujo šaukimo britų parlamento sesiją po birželio 8-ąją vykusių priešlaikinių parlamento rinkimų. 

Karalienė Elžbieta II sako kalbą Parlamente. EPA – ELTA nuotr.

Karalienė Elžbieta II neturi teisės į saviraišką

Tradiciškai kalbą monarchei rašo naujos vyriausybės nariai, tekstą galų gale tvirtina ministro pirmininko kanceliarija, pati karalienė jokių pataisų daryti negali, net jei ne su viskuo kalboje sutinka. Elžbieta II lakoniškai nurodė poreikį Jungtinei Karalystei (JK) naudingomis sąlygomis pasitraukti iš Europos Sąjungos (ES) ir vyriausybės vardu pažadėjo, jog „Brexitas“ atneš Didžiajai Britanijai sėkmę, o nauja valdžia pasieks ekonomikos bei britų gyvenimolygio kilimo. Labai tikėtina, kalba galėjo būti kitokia, jei monarchė būtų turėjusi teisę į saviraišką.

Sesijoje pristatyta ir Didžiosios Britanijos ministrės pirmininkės Theresos May vyriausybės programa, dėl kurios po kelias dienas parlamente truksiančių debatų bus surengtas balsavimas birželio 29 dieną. Birželio 19-ąją „Brexito“ reikalų ministro Davido Daviso komanda vis dėlto laiku (porinkiminė sumaištis buvo sukėlusi abejonių britų gebėjimu laiku pradėti derybas) išvyko į Briuselį pradėti oficialiai „skirtis su ES“. Ministras bandė demonstruoti optimizmą pareiškimu, jog pasitraukimas atvers JK naujas galimybes. Kaip tyčia, anksčiau ES, spaudžiant pirmiausia Vokietijai ir Prancūzijai, sugriežtino reikalavimus Londonui, pareikalavusi iš anksto sumokėti 100 milijardų eurų už Didžiosios Britanijos akcijų dalį Europos investicijų banke bei kituose projektuose, iš kurių ES paliekantys britai irgi turėtų trauktis. 

Didžiosios Britanijos premjerė Theresa May. The Guardian nuotr.

Premjerei Theresai May labai nepasisekė

Premjerė T.May išankstiniais rinkimais siekė absoliučios daugumos parlamente, kad Londonui būtų lengviau išmušti sau naudingą sandorį derybose dėl „Brexito“. Vietoj to jos vadovaujami konservatoriai prarado 15 vietų ir gavo akivaizdų savo lyderės autoriteto susilpnėjimą: 317 iš 650 vietų parlamente turinti T.May liko su mažumos vyriausybe, kuriai reikia Šiaurės Airijos ultrakonservatyvios Demokratinės junionistų partijos (DUP) 10 parlamentarų paramos, bet susitarimas su šia partija dar nepasiektas.

Net su DUP parama vyriausybė turėtų nežymią persvarą ir kelių maištininkų pakaktų, kad jos iniciatyvos virstų niekuo. Rinkimų rezultatai tokie, kad ir bet kokiai opozicinių partijų koalicijai būtų sunku užsitikrinti pakankamą paramą gyvybingos vyriausybės formavimui, o dar vienų rinkimų įtampų išvarginta šalis veikiausiai nenori.

Georgas Osbornas, iždo kancleris buvusio premjero Davido Camerono vyriausybėje, jau pareiškė, kad „kietą Brexitą“ galima mesti į šiukšlių dėžę ir kad T.May bus viena trumpiausiai dirbusių premjerių JK istorijoje. Užsienio reikalų ministras leiboristų vyriausybėje 2007-2010 metais Davidas Milibandas savo „Twitteryje“ irgi pastebėjo: „Kaip gerai, kad kietas „Brexitas“ atmestas“.

Leiboristai referendumo kampanijoje pasisakė prieš JK traukimąsi iš ES, dabar viliasi, kad jų šalis beatodairiškai nekirs ryšių su žemynine Europa, sustos ties kompromisu ir liks ES rinkoje bei toliau priims migrantus iš kitų Europos šalių. Šia prasme lietuviai, be abejo, dėl suprantamų priežasčių turėtų simpatizuoti leiboristams.

Kietasis ir minkštasis

Ir patys konservatoriai ima vis primygtiniau raginti premjerę artimiausiais mėnesiais trauktis, priešingu atveju partijos viduje esą prasidės kova tarp „kieto” ir „minkšto“ „Brexitų“ šalininkų „pakibusiame“ parlamente. Aukšti konservatorių partijos funkcionieriai radijo stočiai „Amerkos balsas“ pareiškė, jog premjerė atsidūrė prieš pasirinkimą – išeiti tyliai arba sukelti sumaištį savo partijoje. Viltasi, kad po rinkimų T.May iš esmės reformuos vyriausybę, dabar erdvės manevrui beveik neliko. „The Economist“ premjerės sumanymą stiprintis pirmalaikiuose rinkimuose pavadino katastrofiška avantiūra, kuri ne tik grasina politikės karjerai, bet ir lėmė vieną didžiausių pralaimėjimų britų politinėje istorijoje, kuris suskaldė visuomenę, sukėlė politinę krizę ir pristabdė ekonomiką. O juk agitavę už „Brexitą“ į tikrą ar tariamą šalies suklestėjimą atsikračius Briuselio diktato mušė labiausiai.

Kažką primena – D.Cameronas ant savo ir britų galvos praėjusių metų birželio 23-ąją susiorganizavo referendumą dėl JK išstojimo iš ES, kuris supurtė pokarinę tvarką Europoje ir premjerui kainavo postą. Užuot gavęs savo koservatorių partijos konsolidaciją, šiaip jau ne ypač iš Europos veržęsis D.Cameronas suskaldė šalį.

Derybas pradėjo agresyviai

Kalbas apie derybas su ES dėl „Brexito“ Londonas pradėjo agresyviai – ne tik ministras D.Davisas, bet ir premjerė grasino, jog britų vyriausybė jų apskritai atsisakys, jei Briuselis reikalaus sumokėti 100 milijardų. Nebent JK gautų privilegijuotą priėjimą prie ES rinkos ir bendradarbiavimą teisėsaugos bei saugumo srityse. Neatsakingai „rodydamas kietumą“ Londonas, panašu, prisižaidė ir galų gale gavo politinę sumaištį bei britų nerimą dėl ateities. Po rinkimų Londonui tenka leistis ant žemės, nusileidimas anaiptol „ne minkštas“ – užuot reikalavus privilegijuoto priėjimo prie ES rinkos, gali tekti nuolankiai jo prašyti, ypač britų finansų sektoriui.

Pasak kompanijos „Synechron“ tyrimo, 78 proc. aukščiausių finansinių paslaugų sektoriaus vadybininkų didžiausia problema laiko išstojimą iš ES. Primintina, kad šiame sketoriuje JK dirba 1,4 milijono žmonių, finansinės paslaugos pritraukia daugiausia tiesioginių užsienio investicijų nei bet kurioje kitoje išsivysčiusioje pasaulio šalyje.

Be to, ES tenka beveik pusė britų prekių bei paslaugų eksporto, tarptautinės kompanijos per atstovybes JK iki šiol gaudavo neapmuitintą priėjimą prie Europos rinkos su 500 milijonų gyventojų.

Dabartinei trapiai vyriausybei teks lemti JK likimą per “Brexitą” ir po jo, šalį jau purto tarpulaikis. Atrodo, kad pats likimas baudžia pirmiausia britų politikus už neatsakingą egoizmą – likus 4 dienoms iki priešlaikinių rinkimų Londone įvykdyti du teroro aktai, per kuriuos žuvo 7 žmonės. T.May tada pareiškė, kad Didžioji Britanija pernelyg tolerantiška ekstremizmui, vertinant iš dabartinės perspektyvos, per arogantiškas pareiškimas.

Didžiąją Britaniją užklupo rimtos bėdos

Po pastaraisiais mėnesiais įvykdytų iš viso keturių teroro atakų ir baisaus gaisro 24 aukštų municipaliniame gyvenamajame name „Grenfell Tower“ Londone, kurio aukų skaičius jau pasiekė 79, nuotaikos šalyje niūrios.

Beje, įspūdis toks, tarsi regėtume visų karo prieš visus apraiškas – birželio 3-ąją ant Londono tilto autofurgonas įsirėžė į minią, iš jo išpuolę 3 teroristai peiliais atakavo praeivius, žuvo 7, sužeista kelios dešimtys žmonių, atsakomybę dėl teroro akto prisiėmė „Islamo valstybė“.

Birželio 19-osios vakarą irgi autofurgonas rėžėsi į žmones, po pamaldų išeinančius iš mečetės šiaurės Londone, žuvo vienas, sužeista mažiausiai 10 maldininkų. JK musulmonų tarybos vadovas Harunas Rashidas Khanas savo „Twitteryje“ parašė, jog vairuotojas specialiai taikėsi į žmones, išeinančius iš mečetės šventą musulmonams Ramadano mėnesį. 

Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Britai jau planuoja „Įniršio dieną“ gatvėse prieš konservatorius ir ypač premjerę T.May, kuri griežtai kritikuojama dėl to, jog 3 dienas vengė susitikti su nukentėjusiais nuo gaisro „Grenfell Tower“. Birželio 17-ąją virš tūkstančio protestuotojų susirinko prie premjerės rezidencijos Downing Street, reikalaudami T.May atsistatydinimo, pasak „The Guardian“,  dažniausiai proteste skambėjęs žodis buvo „bailė“. Kai ministrė pirmininkė galų gale ryžosi susitikti su padegėliais, buvo palydėta šūksnių „gėda“.

Taigi kol kas turime reikalą su ypač negatyviu JK gyvenimo periodu. Priežasčių, kaip visada, ne viena, apie jas yra ir bus kalbama, britų politikų neatsakingumas bei egoizmas čia vaidina tikrai ne paskutinį vaidmenį. Beje, tą patvirtina birželio 16-17 apklausų centro „Survation“ atliktos apklausos rezultatas. 53 proc. apklaustų britų pasisakė už naują referendumą dėl JK likimo arba išstojimo iš ES, apklausa taip pat parodė augančią opoziciją „kietam Brexitui“ – tik 35 proc. respondentų sutiko su T.May kategorišku reikalavimu, esą susitarimo su Briuselio nebuvimas geriau už prastą susitarimą.

Pasirodo, politikų norai ar ambicijos nebūtinai atitinka tikrovę bei visuomenės lūkesčius.

2017.06.24; 07:00

Daugeliui palengvėjo ant širdies sužinojus, kad Jungtinių Valstijų gynybos sekretoriumi buvo paskirtas Jamesas Matissas, jūrų pėstininkų atsargos generolas, neabejotinai įžvalgus strategas, talentingas vadas, užsiangažavęs vakarietiško pasaulio vertybių gynėjęs, kartais vadinamas „pasiutusiu šunimi“.

Ką pasakė JAV gynybos sekretorius Jamesas Matissas

Kitą vertus, tikriausiai ne be pagrindo pasitikdami neseniai įvykusį jo vizitą mūsų šalyje garsūs ekspertai ir apžvalgininkai kalbėjo, kad naujasis Pentagono vadas yra didelis Lietuvos draugas. Tiesą sakant, žymiajam svečiui nebuvo reikalo mums rodyti didelio savo sentimentalumo,  mus užganėdino supratimas, kad  įtakingas sąjungininkas yra ryžtingas žmogus ir kietas technokratas. 

Žydinčių aguonų laukas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sykiu leiskite atkreipti dėmesį į tarsi atsitiktinį, bet, mano galva, garsiojo generolo reputaciją tikrai negadinantį jo dar anksčiau išsakytą pastebėjimą apie informacijos technologinę sklaidą, kad neva PowerPoint mus bukina (sic), ne kitaip.

Kaip atrodo, J.Matissas yra pirmasis tokio aukšto rango pasaulio formuotojas praktikas, kuris jau andai išdrįso garsiai pareikšti, kad vadinamosios skaidrės PowerPoint formatu slopina žmogaus mentalinius sugebėjimus, jeigu norite, išskaidrina protą visiškos sterilizacijos nuo dar užsilikusių minčių linkme. Toks išskaidrinto proto žmogus jau, galimas daiktas, apmąsto sutinkamus reiškinius gėlių įvairovės vardais, bet realių problemų ir gyvenimo paradoksų pradeda nebesuvokti užskubėjusiame į priekį pasaulyje.

Vadovavęs Jungtinių Valstijų kariams Irake ir Afganistane, išmintingas generolas pastebėjo, kad žemesniųjų vadų pranešimai ir karinių operacijų planavimas skaidrių pavidalu kartas nuo karto nuveda į paskutiniojo realybės likučio išgarinimą įvaizdintuose tezių rėmeliuose pažįstame mums visiems formate.

Kodėl taip atsitinka? Prabėgom pastebėsime tik keletą momentų, nekeldami tikslo pateikti išsamią ataskaitą šiuo klausimu.

Natūrali teksto minties seka čia neretai yra pakeičiama paveikslėlių pakeitimu klavišo bakstelėjimu, siekiant daugmaž tolygiai padalinti informacijos srautą per tam tikrą laiką. Tokiu būdu neretai mintijimo voratinklis yra suplėšomas, mintis – išdraskoma, jeigu norite, iškastruojama. Galime pavadinti tokias skaidres paveikslėliais dar ir todėl, kad joks skaidrių gamintojas nepraleidžia progos vardan įtaigumo papuošti įrėmintą tezę gėlytėmis ar kitokiu ornamentu, tarkime, patikėjęs, jog papuošimai gali sustiprinti vadinamąją mintį. Taigi, regis, ne be reikalo užsiminėme, kad skaidrės įpareigoja pervadinti pasaulį gėlių vardais, tačiau čia neabejotinai susiduriame su plastmasinių gėlių pasauliu.

Tai netinka meilės prisipažinimuose

Galimas daiktas, skaidrės iš tiesų tinka atvaizduoti plokščiąjį pasaulį, bet ypač netinka karybos sferoje, kur viskas pagreitėja iki kraštutinės ribos, pasaulis tampa pernelyg staigus, kad būtų galima jį atvaizduoti tokiu būdu. Dar labiau skaidrės netinka filosofijos dalykų dėstyme, kai tokiu būdu yra naikinama filosofija kaip dialogo kultūra. Tarkime, visiškai netinka skaidrės meilės prisipažinimuose, tačiau labiausiai už viską – teologinių intuicijų  išpakavime. 

Žydėjimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Biblijinės tradicijos religijos, išpažįstančios Dievo kaip anapusybės idėją, ypač griežtai draudžia tokios transcendentinės idėjos įvaizdinimą, kvalifikuojant mažiausias to apraiškas kaip kraštutinai nuodėmingą atkritimą į stabmeldystę. Žinomas Biblijos pasažas apie Dievo pakeitimą aukso veršiu, kaip atrodo, vis tik žymi ne kažkokio nesuvaldyto godumo priepuolį, – kaip dabar esame įpratę aiškinti, – o draustino čia „atkritimo į vaizduotę“ atvejį. Laikantis tokios interpretacijos sekos, galėtume sakyti, kad aukso veršis užgimsta iškart bet kokiose platumose, kai tik idėją pakeičia vaizduotės konvulsijos. 

Dar daugiau, – net ir mokslininkas, o ypač fizikas taip pat nurodys ne vieną atvejį, kai, siekiant adekvataus supratimo, privalome peršokti įvaizdinimo užtvarą, nors šiaip gyvenime, studijose, taip pat ir mokslinių tyrimų praktikoje laki vaizduotė, t. y. sugebėjimo įvaizdinti spontaniškumas tikrai gali būti sėkmės laidininku. Savo ruožtu skaidrių subkultūros įsivyravimas liudija, iš vienos pusės, katastrofišką vaizduotės nususimą, savotišką vaizduotės luošumą, kai keliauti tolyn įstengiame tik su PowerPoint ramentų pagalba, o, iš kitos, atveria pačią blogiausią  įvaizdinimo perspektyvą rėmelių automatizuotame formate.

Kai apie teroro aktus prabylame vaizdingais štampais

Kaip atrodo, skaidrių subkultūros nuostolingas įsivyravimas labai aiškiai išryškėja kiekvieną kartą, kai po siaubingų teroro aktų Europos šalyse prabylame tais pačiais vaizdingais štampais, papuoštais gėlytėmis, mechaniškai artikuliuotoje sekoje. Čia iš tiesų mums kaskart pritrūksta kažkokio Mattiso, galinčio padėti valingu judesiu prasiveržti pro skaidrių kuriamą visų žmogaus sugebėjimų fragmentizacijos dulksnos uždangą.

Prisiminkime, kad po eilinių žudynių mūsų protingiausieji komentatoriai teisuolišku balsu praneša, kad dabar svarbiausia dalykas yra išsaugoti ramybę, nepasiduoti panikai, o ypač reikia stengtis, kad nesudrumstume savo sielos komfortinės būsenos neapykantos užkratu. Esą dėl žudynių kaltas yra ne islamas apskritai, o ekstremizmas. Dar priduriama, kad žudo ne religija, o blogi žmonės (išvirkščias tokio teiginio pavaizdavimas – Alacho pranašo, apsikarsčiusio bombomis, karikatūros).

Svarbiausia – išsaugoti ramybę?

Tokie teiginiai įgyja dar ir estetinę vertę, nes tarsi ir pati mirtis dabar tampa graži, kai mes pademonstruojame sugebėjimą išsaugoti ramybę, nepasiduodant žiaurių žudynių provokacijoms, parodome nepaprastą savo sielos grožį, širdies dosnumą.

Tačiau jeigu kažkas mestų akmenį į tokios gražios tiesos vitražus, tai pamatytume, kad jie tik pridengia negražią mirtį ir mūsų nežinojimą, ką daryti ar net bandymą nustumti galvos skausmą nuo savo galvos.

Ar šių eilučių autorius, pradėdamas iš toli, nebando dabar purenti dirvą kenksmingoms mintims, ar sugebės laiku sustoti, nepradėjęs kažką marmaliuoti apie teisinei visuomenei svetimą ir nežinia kur galintį nuvesti  kolektyvinės atsakomybės principą?

Tačiau tikriausiai yra taip, kad išvytas iš teisinės visuomenė teorinio diskurso kolektyvinės atsakomybės principas teisinių visuomenių teisinėje praktikoje yra toleruojama daugiau ar mažiau pridengtu pavidalu, – prisiminkime ta proga kai kurioms valstybėms užkrautą kontribucijų naštą, tarptautinės visuomenės praktikuojamą sankcijų politiką, nukreiptą prieš  tarptautinės teisės normas pažeidusias šalis ir pan.  

Musulmonų bendruomenių laikysena

Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.

Gausios Europos ir Jungtinių Valstijų musulmonų bendruomenės, besinaudodamos dosniu demokratijų svetingumu, labai aktyviai gina savo kultūrines, socialines ir adaptuotas islamistų poreikiams religijų laisvės teises, tarkime, apskųsdamos draudimą pasaulietinėse mokyklose mergaitėms dėvėti musulmoniško aprangos kodo skaras, skųsdamos prokuratūrai draudimą atvykti į šalį bendratikiams iš kai kurių musulmoniškų šalių ir t.t.

Kaip atrodo bent man, kolektyvinės atsakomybės principas šiomis islamo ekstremistų paskelbto karo vakarų demokratijoms sąlygomis galėtų būti taikomas ta proporcija, kad legaliais teisiniais subjektais vakarų visuomenėse turėtų būti laikomi tik tie islamo išpažintojų susivienijimai, pasaulietinės ir religinės įstaigos, draugijos, kurie ir kurios ekstremizmo pasmerkimą įtvirtina kaip savo konstitucinės sąrangos principą.

Priklausomai nuo to, kaip pažiūrėsi, tokį reikalavimą net nebūtina pavadinti kolektyvinės atsakomybės ar apskritai atsakomybės principo taikymo pavyzdžiu, jeigu norite, pavadinkime tai įpareigojimu labai aiškiai pasirinkti žaidimo taisykles.

2017.06.15; 05:23

Viena iš aktualiausių mūsų nūdienos problemų – švietimas. Stebimės, jog šiuolaikinis jaunimas yra apolitiškas, pasyvus, savanaudis. Bet kodėl stebimės? Juk kokia švietimo sistema – toks ir jaunimas. 

Dabartinė valdančioji dauguma vėl užsimojo atlikti aukštojo mokslo reformą. Daug triukšmo, bet rezultato nėra. Vargu ar jis bus pasiektas, o jei ir bus, tai ar turės teigiamą efektą? Lietuvos respublikos prezidentė savo metiniame pranešime minėjo vykdomų reformų neefektyvumą bei neryžtingumą, t. y. jų vykdymo imitaciją. Švietimas yra vienas iš strateginių Šalies nacionalinį saugumą užtikrinančių veiksnių. Šis procesas nėra vienadienis ar trumpalaikis, tai dešimtmečius trunkantis darbas. Tam tikslui turi tarnauti tiek Valstybė, tiek visi jos piliečiai. Žmogaus mokymo bei auklėjimo procesas turi būti atliekamas nuo jo gimimo iki mirties.

Prieš daugelį metų aš pradėjau savo darbinę karjerą kaip mokytojas, tad patyriau, koks tai sunkus ir atsakingas darbas. Mano asmeninė pasaulėžiūra buvo formuojama dvejomis kryptimis. Vidurinėje mokykloje sovietinėje armijoje bei institute man buvo skiepijamas sovietinės santvarkos privalumai ir šviesus „komunizmo rojus“, kur žadėjo duoti kiekvienam pagal jo poreikius, paimti pagal jo sugebėjimus. Kita, mažiau patraukli realybė laukė namuose, kur mano tėtis ir mama, buvę sovietų lagerių politiniai kaliniai, o vėliau ir tremtiniai, pasakojo, kokia „humaniška ir teisinga“ yra sovietinė „Temidė“ bei visa sovietinė ideologija. 

Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Esu dėkingas likimui, kad vis tik sulaukiau Lietuvos nepriklausomybės. Apie tai svajojo tūkstančiai Lietuvos patriotų, dėl šios idėjos, paaukojusių gyvybes. Mano šeimos nariai „savo oda“ patyrė „Stalino saulės spindulių šilumą“ Sibiro platybėse. Šiandien mes esame Europos Sąjungos „šeimoje“. Esame NATO aljanso nariai, atrodytų, viskas yra gerai. Bet kodėl Lietuva nyksta? Kodėl jos piliečiai masiškai išvažiuoja? Kokia valstybė gali egzistuoti be piliečių? Atkurtos nepriklausomybės laikotarpiu Lietuvą paliko jau apie milijonas mūsiškių. Būtų gerai, jei šis procesas sustotų. Kasdien Lietuvą palieką per šimtą darbingų jos piliečių, tad pritariu minčiai, jog tai jau ne emigracija, o evakuacija.

Privalome rasti tinkamas priemones šiam reiškiniui stabilizuoti bei sukurti palankias emigrantams grįžti sąlygas. Atliktos apklausos moksleivijos tarpe tik dar kartą patvirtina , jog apie 70 proc. abiturientų, baigę mokslus, linkę emigruoti. Nieko nedarant po 20-ties metų Lietuvoje gali nebelikti darbingo amžiaus piliečių. Sunku suvokti, kokia perspektyva mūsų laukia. Natūraliai kyla klausimas, ar dėl tokių rezultatų reikėjo mūsų protėviams aukotis „vardan tos Lietuvos“, jeigu čia gyvens trečiųjų šalių „daugumos“, o lietuviai tesudarys „mažumą“? Nesu nusiteikęs prieš pabėgėlius, tačiau nuvykęs į vakarų Europos miestus pasigendu europietiškos išvaizdos piliečių, darosi neramu ir pagalvoju, jog Lietuvos irgi laukia panaši ateitis. Dabartiniu metu, kai Londone, Paryžiuje, Briuselyje ir kituose vakarų Europos miestuose griaudėja teroro aktai, žūsta nekalti žmonės, o tuos aktus dažniausiai atlieka emigrantai, – tenka susimąstyti.

Nesuprantama, kodėl tai vyksta ir kur slypi imigrantų integracijos į visuomenę problemos. Matant tokias ES pabėgėlių skirstymo vykdomos politikos tendencijas, mažos ir ekonomiškai silpnos ES šalys turėtų reikšti pasipriešinimą pabėgėlių priėmimo kvotoms. Lietuva įsipareigojo priimti 1105 pabėgėlius, tai nėra labai didelis skaičius, tačiau pavojus slypi pabėgėlių atrankoje. Nėra garantijos, jog pas mus nepateks koks nors radikalaus islamo šalininkas. Manau, kad didžiausi pavojai galimi, priimant pabėgėlius iš artimųjų rytų. Jeigu nieko nedarysim, tai Lietuvai gresia tapti daugianacionaline įvairiaspalve valstybe. Rytai taip pat ne už kalnų, taigi nereiks nei invazijos, nei okupacijos, mes patys savo neveiklumu išprovokuojame savus išvykti, o kitus atvykti, kurie vargu ar gerbs mūsų šalį taip, kaip ją vertina totoriai ir karaimai, atvykę LDK laikais, prieš šešis šimtmečius. Vargu ar šiuolaikiniai arabai galėtų taip adaptuotis Lietuvos žemėje.

Šerifo automobilis. Slaptai.lt nuotr.

Senoji Europa atvėrusi savo sienas atvykėliams iš arabų ir kitų kraštų prieš kelis dešimtmečius jau skina „draugiškumo“ vaisius. Teroro aktai tampa vos ne kasdienybė, skiriasi tik metodai ir aukų skaičius. Nesu nacionalistas, tačiau smagu, kai Lietuvių tauta yra bene gryniausia Rytų Europoje, nes buvo nepakantūs kitataučiams, o ypač okupantams. Turime būti dėkingi pokario laisvės kovų gynėjams, kurių pasiaukojimas užkirto norą daugeliui Rytų gyventojams atsikelti į Lietuvą ir čia kurti „komunizmą“.

Mano nuomone, nepriklausomos Lietuvos valstybės ir jos savitos kultūros išlikimas yra mūsų pačių rankose. Lietuvos piliečiai gimę ir augę „sovietmečiu“ yra daugiau patyrę ir moraliai atsparesni įvairioms krizėms. Nūdienos jaunimas gimęs ir augęs nepriklausomybės laikotarpyje turi kitokį požiūrį į gyvenimą. Jie nori gyventi ten, kur geriau ir dabar. Mes, vyresnioji karta, esame pratę prie įvairiausių negandų, užgrūdinti socialinių bei moralinių sunkumų. Gyvendami kone totalaus kolaboravimo sąlygomis, mes turėjome atsirinkti, kur baigiasi kolaboravimas, norint išgyventi, o kur prasideda išdavystė ar Lietuvai kenkėjiška veikla.

Šių dienų jaunimui kyla kiti egzistencinio pobūdžio klausimai. Kokią profesiją pasirinkti, kad galėtum gauti gerai apmokamą darbą, kad galėtum gyventi kaip nepriklausomas ir pilnavertis žmogus? Jei tai nepavyksta įgyvendinti namuose, Lietuvoje, tai emigruoju?. Manau, esminė klaida auklėjant jaunąją kartą po 1990 metų – praleista proga mokyti juos gerbti Tėvynę, skiepyti tautiškumą bei patriotizmą. Manyta, jog atkūrus nepriklausomybę Lietuvos piliečiai ir toliau automatiškai išliks tokie pat patriotiški, kaip buvo per 1991 metų sausio įvykius. Lietuvoje tai pasiekti nėra paprasta. Klestinti korupcija, nepotizmas, socialinės bei darbo santykių psichologinės problemos – tai bene pagrindinės priežastys, lemiančios jaunimo emigraciją.

Manau, jog pirmoji atkurtosios Lietuvos karta – tai prarastoji karta. Nesustabdžius šio proceso, galime prarasti antrąją kartą. Trečiosios kartos praradimas gali būti paskutinis, Lietuvai žadantis žlugimą. Mano moralas būtų toks: niekas kitas Lietuvoje nepalankios aplinkos nepakeis, tą padaryti galime tik mes patys, jeigu padėsime vieni kitiems pasikeisti. Pradėkime tą daryti nuo savęs. Tuomet Lietuvoje bus gera gyventi visiems.

Pirmoji Lietuvos savanorių karta dar XX a. pradžioje įrodė dvasinės stiprybės galią Lietuvos nepriklausomybės kovose. Vėliau, antroji savanorių karta, po II–jo pasaulinio karo ištisą dešimtmetį svajojo atkurti Lietuvos laisvę, bandė išvyti tautos „išvaduotojus“, „pamiršusius“ laiku išeiti. Skaudžios praeities pamokos ligi šiol išliko lietuvių tautos atmintyje. Trečioji savanorių karta, vedina karčių patirčių, pirmieji stojo ginti 1990 m. atkurtos Lietuvos laisvės.

Pažvelgus į Švietimo ministerijos paruoštas mokymo programas pasigendu šiuolaikinės Lietuvos nepriklausomybės kovų išsamaus istorinio vertinimo bei šių dienų jaunimo orientacijos į tautiškumą ir patriotizmą krypčių. Valstybės mastu trūksta audiovizualinės patriotinio auklėjimo tematikos medžiagos. Vis dar didžiuojamės tokiais kino meno šedevrais kaip „Niekas nenorėjo mirti“. Ką mes sukūrėm turėdami laisvę ir teisę laisvai kurti? Beveik tris dešimtmečius tik ginčijamės ir kaltiname vieni kitus, kad nemokame tinkamai įsisavinti savo bei ES lėšas. Šiuo klausimu galėtų daugiau prisidėti nevyriausybinės organizacijos, tačiau ir čia be vyriausybės paramos vyksta tik skurdaus paramos krepšelio dalybos, o ne konkreti Lietuvą vienijanti veikla dėl Lietuvos kaip valstybės išlikimo. Mankurtų mums nereikia. Nejaugi būtinas didelis „sujudimas“, kad Tauta vėl susivienytų išlikimo vardan? Matyt, mūsų tautai taip jau lemta vienytis tik nelaimės akivaizdoje.

Visus pedagogus ir visus Lietuvos piliečius raginu nelikti abejingais, linkiu kantrybės skiepijant meilę Tėvynei, pagarbą žmogui, pilietiškumą ir patriotizmą. Tikiu, kad ši viena iš garbingiausių profesijų visada tokia ir liks. Didžiausias mokytojo atlygis – išlikti mokinių atmintyje. Turiu viltį, jog mūsų pasiaukojimas auklėjant jaunąją kartą nulems tautos pažangą ir Lietuva vėl klestės.

2017.06.12; 05:00

„Ketvirtadienį aukščiausi Belgijos valdininkai pripažino nedarnumą ir kitas klaidas, padarytas mirtininkų surengtų sprogdinimų Briuselyje išvakarėse, kai, daugėjant duomenų apie ryšius su Islamo valstybės organizuotais Paryžiuje teroro aktais, įmanomos prielaidos, kad platus parengtų teroristų tinklas, kurio šaknys Sirijoje, dabar įsikūrė Europoje“, – rašo The New York Times.

„Belgijos teisingumo ir vidaus reikalų ministrai pripažino, kad jų departamentai privalėjo imtis priemonių po žinios iš Turkijos apie nuteistą belgų nusikaltėlį, kuris pernai ten buvo neilgam areštuotas, įtarus teroristine veikla, ir kuris, pasirodo, yra vienas iš mirtininkų. Ir Belgijos prokuratūra pareiškė, kad to žmogaus brolis – kitas mirtininkas – buvo ieškomas nuo gruodžio ryšium su atakomis Paryžiuje“, – sakoma straipsnyje.

Continue reading „Belgijos valdininkai pripažino klaidas dėl teroro akto Briuselyje“

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė kartu su ES šalių lyderiais pasirašė bendrą Europos Vadovų Tarybos pareiškimą dėl teroristinių išpuolių Belgijoje.

Europos šalių vadovai pabrėžia, jog šiandienos ataka Briuselyje buvo nukreipta prieš atvirą ir demokratinę visuomenę. Europos Sąjunga ir jos valstybės narės solidarizuojasi su Belgija ir išlieka vieningos bei tvirtos kovoje su neapykanta, ekstremizmu ir terorizmu.

Continue reading „Europa solidarizuojasi su Belgija“

2015-ieji metai artėja savo finišo link. Kiekvieni metai tarsi nukeliauta kelio atkarpa, o jų peržvalga būtina tam, kad susiorientuotum, iš kur ateini ir kur toliau derėtų traukti.

Gręžiamės atgal į svarbiausius metų įvykius tam, kad juose išskaitytume tendencijas, kurios formuoja mūsų dabartį ir lems ateitį.

Continue reading „Irena Degutienė. 2015 metai įrodė – politika be ilgalaikės vizijos veda į prapultį“

Po padėtį Sirijoje reziumuojančių B. Obamos ir V. Putino kalbų JT Generalinėje Asamblėjoje tapo akivaizdu, kad JAV ir jos vadovaujamos koalicijos bei neva savarankiškai veikiančios Rusijos susidūrimas su Nepripažinta Islamo valstybe (NIV) neišvengiamas, nes NIV turi būti sunaikinta.

Vakarų sąjungininkai Koalicijoje tebesitiki pergalingo sąjungininkų musulmonų motorizuotų pėstininkų žygio per NIV teritoriją. Patys jie kol kas savo sausumos kariuomenių siųsti nei į Siriją, nei į Iraką nežada.

Vakarai ir Rusija gali sulaukti teroro aktų

Continue reading „Sirija. Rusija – samdomo budelio rolėje“

Per procesą, kuriame Italijos valstybės vadovas pirmą kartą dalyvavo kaip liudytojas, Džordžas Napolitanas vardijo tikslias įvykių datas, vietas ir detales, rašo Antonela Rampino laikraštyje La Stampa.

Vienoje Kvirinalo rūmų salėje vyko teismo posėdis, nagrinėjęs valstybės ir mafijos derybų bylą, kuriame kaip liudytojas buvo išklausytas Respublikos prezidentas.

Tuo momentu visi ten buvę – teisėjai, prokurorai, advokatai, iš viso 40 žmonių, – suprato, kas priešais juos, pasakoja vienas iš posėdžio dalyvių.

Continue reading „Italijos prezidentas atsakė į visus klausimus…“

Kai NSA negali įsilaužti į jūsų kompiuterį, tie žmonės įsilaužia į jūsų namus, pareiškia laikraštyje Foreign Policy istorinių knygų apie specialiąsias tarnybas autorius Metju M. Eidas. (Matthew M. Ayd).

„Darbas su „juoduoju krepšiu“ (blac bag job) – CŽV žargonas, reiškiantis neteisėtą ir – pageidautina – nepastebimą kratą.

Autorius aiškina, kad šaltojo karo metais tas posakis reiškė seifų atidarymą, šifro raktų vagystę arba šifravimo mašinų derinimo fotografavimą.

Continue reading „Naujas CŽV „juodasis krepšys“ – skaitmeninis“

Jonas Michajus Pačepa, aukščiausias pabėgęs į Vakarus prosovietinio bloko žvalgybos karininkas, išleido knygą „Dezinformacija“ (Desinformation), iš kurios matyti, kad antiamerikietiško islamiškojo terorizmo priežastys glūdi slaptoje praėjusio šimtmečio aštuntojo dešimtmečio KGB operacijoje, rašo Daily Mail žurnalistas Davidas Martoskas.

Jurijus Andropovas, 15 metų vadovavęs sovietinėms saugumo institucijoms, išsiuntė šimtus agentų ir tūkstančius propagandinės literatūros kopijų į musulmoniškas šalis, kad pakenktų JAV ir Izraeliui.

„Jau 1972-aisiais J.Andropovo dezinformacinė mašina dirbo ištisą parą, įtikinėdama islamiškąsias šalis, kad Izraelis ir Jungtinės Amerikos Valstijos nori paversti visą pasaulį sionizmo tėvyne“, – tvirtina J.M.Pačepa ir jo bendraautorius Ričlakas.

„J.Andropovui islamo pasaulis buvo pasėlis į dirvą, kurioje KGB galėjo iš marksizmo – leninizmo bakterijos išvesti virusinę neapykantos Amerikai veislę“, – rašo bendraautoriai.

Continue reading „Rumunų perbėgėlis: KGB padėjo pamatus islamiškajam terorizmui“

litvinenka_3

Preliminariuose klausymuose Londone Koronierių teisme paskelbta, kad nunuodijimo momentu Aleksandras Litvinenka dirbo MI 6 naudai ir Ispanijos specialiajai tarnybai CNI ir kad Didžiosios Britanijos vyriausybė turi neginčijamų įrodymų, jog Rusija susijusi su jo mirtimi.

Tai „naujas diplomatinis karas“, rašo žiniasklaida. Kremlius pirmą kartą leido suprasti, kad nori tapti „suinteresuota šalimi“ būsimajame tyrime.

Kuo daugiau A.Litvinenkos nunuodijimo smulkmenų išplaukia į paviršių, tuo tamsesnė ir purvinesnė atrodo toji byla, rašo “The Times” redakciniame straipsnyje. Neseniai išankstiniuose klausymuose Koronierių teisme Londone buvo pasakyta: „Sprendžiant iš įrodymų, kuriuos turi Didžiosios Britanijos vyriausybė, už A.Litvinenkos nužudymą atsakomybė tenka Rusijos vyriausybei“. Tokiu būdu, matyt, patvirtintas priešmirtinis A.Litvinenkos pareiškimas.

Continue reading „Polonio pėdsakai veda į Kremlių, bet įmantriu keliu“

dnepropetrovske-sprogimai

Teroro aktai Dnepropetrovske nesusiję su politiniais įvykiais šalyje. Tai pareiškė Ukrainos saugumo tarnybos (SBU) ir VRM atstovai. „Visa tai yra kriminalinio pobūdžio, praneša radijas „Majak“. O byla iškelta pagal straipsnį „teroro aktas“, nes nusikaltėlių veiksmai buvo skirti žmonėms įbauginti“, – paaiškino Ukrainos VRM.

Saugumo tarnyboje pridūrė, kad politikams nedera „kaitinti aistrų“. Priminsime, išvakarėse per keturis sprogimus Dnepropetrovske nukentėjo apie 30 žmonių. Daugelis iki šiol tebėra ligoninėse. Žuvusiųjų nėra. Saugumo tarnyba tiria šešias įvykių versijas. Tačiau pagarsinta buvo tik viena.

Continue reading „Ukrainos saugumo tarnyba: sprogimai Dnepropetrovske nesusiję su politika“