Pastarųjų šių metų apklausų duomenimis, jei artimiausiu metu vyktų rinkimai į Seimą, didžiausią Lietuvos gyventojų palaikymą turėtų dvi partijos – Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (18,5 proc.) bei Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (16,8 proc.). 

Per pastaruosius kelis mėnesius šių partijų populiarumas kito nežymiai. Lyginant su 2018 metų pabaigoje atlikta apklausa, konservatorių populiarumas sumenko šiek tiek mažiau nei 2 procentais (2018 m. pabaigoje konservatoriai turėjo 20,2 proc. palaikymą). Tuo tarpu „valstiečiai“ per tą patį laikotarpį sugebėjo nepilnai dviem procentais padidinti partiją remiančių gretas (prieš du mėnesius LVŽS palaikė 15,2 proc. gyventojų). 

Trečioje vietoje su 9,8 proc. populiarumu rikiuojasi Lietuvos socialdemokratų partija. Lyginant su ankstesne apklausa socialdemokratų reitingas kito nežymiai (prieš du mėnesius siekė 9,2 proc.). 

Ketvirtoje vietoje – partija „Tvarka ir teisingumas“. Jei šiuo metu vyktų rinkimai į Seimą, „tvarkiečius“ remtų 9,2 proc. šalies gyventojų. Prieš du mėnesius balsdavusių už šią partiją buvo 7,3 proc. 

Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ sausio 23-vasario 3 dienomis atliktos apklausos duomenimis 6,3 proc. palaikymą surinktų Darbo partija (prieš du mėnesius parama jai siekė 6,1 proc.). Lietuvos liberalų sąjūdis toliau balansuoja ties 5 proc. palaikymo riba. Šiuo metu liberalus remia 4,8 proc., 2018-ųjų pabaigoje liberalų palaikymas siekė 2,9 proc.

Žemiau 5 proc. palaikymo barjero ribos išsidėsčiusios Lietuvos centro partija (3,7 proc.), Lietuvos laisvės sąjunga /liberalai (2,9 proc.), Lietuvos socialdemokratų darbo partija (2,8 proc.) bei Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga (2,3 proc.).

Lyginant partijų palaikymo pokyčius per pastaruosius 12 mėnesių, ryškiausia dinamika fiksuojama „valstiečių“ reitinge. 

Lyginant su 2018 sausio mėnesio tyrimo rezultatais, šios valdančiosios partijos populiarumas išaugo 5 procentiniais punktais (2018 m. sausio mėn. palaikymas siekė 11,6 proc.). Tuo tarpu pagrindinių „valstiečių“ oponentų konservatorių palaikymas per pastaruosius metus iš esmės nekito ir išliko stabilus (2018 m. pradžioje siekė 17,4 proc.).

3 procentiniais punktais per pastaruosius metus ūgtelėjo ir „tvarkiečių“ palaikymas. 2018 m. sausio mėn. už šią partiją balsuoti ketino (6,6 proc.). 

Didžiausius populiarumo nuostolius per pastaruosius metus patyrė socialdemokratai. Nuo 2018 m. sausio mėnesio šio partijos palaikymas sumenko 3 procentiniais punktais.

Galima pastebėti, kad Gintauto Palucko vadovaujamų socialdemokratų per metus patirti visuomenės palaikymo nuostoliai atitinka gyventojų simpatijų procentinę dalį, kurią šiuo metu turi nuo socialdemokratų partijos atskilę ir 2018 m. kovo mėnesį naują partiją įkūrę Gedimino Kirkilo vadovaujami „socialdarbiečiai“. 

Ketvirtadalis (23 proc.) apklaustų gyventojų nurodė, kad jie nedalyvautų Seimo rinkimuose arba yra neapsisprendę, už ką balsuoti. Per paskutinius 3 mėnesius (lyginant su 2018 m. spalio mėnesio apklausa) neapsisprendusių gyventojų dalis sumažėjo 9 procentiniais punktais.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.02.18; 12:12

Konservatoriai suvažiavime diskutuoja dėl vizijų Europai ir Lietuvai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai pirmą kartą Lietuvos istorijoje rengia išankstinius kandidatų į Lietuvos Respublikos Prezidento postą rinkimus. Mūsų šalyje to dar niekada nevyko, nors pasaulyje tai nebūtų naujiena, ypač JAV, kur kandidatų varžytuvės turi senas tradicijas. Šio Tėvynės sąjungos projekto sėkmė būtų visos politinių partijų sistemos sėkmė ir būtų stiprus signalas, kad pagaliau Lietuvos demokratiniai mechanizmai išsivaduoja iš postsovietinės klampynės. 

Seimo narys Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Geriausiai organizuota partija

Kai politologai kalba apie partijų sistemą Lietuvoje, tai reiktų atskirti TS-LKD ir visas likusias partijas. Konservatoriai šiandien, po socialdemokratų žlugimo, yra vienintelė progresyvi politinė organizacija su veikiančiais demokratiniais mechanizmais, užtikrinamu veiklos skaidrumu ir atskaitingumu bei, svarbiausia, ji vis labiau atsiveria visuomenei, išsivaduodama iš XX amžiaus „partijos“ apibrėžimo. TS-LKD vieninteliai organizuoja visuotinius partijos pirmininko rinkimus, politikų reitingavimą į Seimą ir savivaldybes, pradėjo demokratiškai rinkti lyderius į merus, o dabar ir į šalies Prezidento postą. Maža to, balsuoti išankstiniuose rinkimuose dėl partijos paramos galės ne tik nariai, bet visi norintys. To nedaro jokia kita valstybės partija.

Lietuvos visuomenė, o kartais ir politologai, vis dar įsivaizduoja partiją, kaip kažkokią uždarą, pusiau slaptą, merkantilinių tikslų vedamą organizaciją, kuri proteguoja savo narius ir ieško personalizuotos naudos. Taip galbūt buvo XX amžiuje. Šiais laikais partijos nario bilietas yra nieko daugiau, kaip tik vieša politinių pažiūrų deklaracija. Jau Andriaus Kubiliaus vyriausybėje daug ministrų, jų pavaduotojų ir kitų politinių postų užėmė žmonės, neturintys partijos nario bilieto. Tačiau vis tiek TS-LKD buvo atsakinga už Vyriausybės veiklą. Ne visi politikai, patarėjai ir konsultantai, dirbantys su TS-LKD, yra partijos nariai. Tik apžvalgininkai kažkodėl labai mėgsta pabrėžti, kad vienas ar kitas žmogus priklauso partijai. Nieko tas priklausymas partijai ar nepriklausymas neparodo, nes absoliuti dauguma partijų narių tėra formalūs ir aktyviai partijos reikaluose nedalyvauja, o lygiai taip pat daug aktyvistų nėra partijų nariai, tačiau turi didelę įtaką lyderiams. Štai Ingrida Šimonytė turi labai stiprią įtaką partijoje, bet nėra narė, o Vygaudas Ušackas, nors yra narys, kitose visuomenės grupėse sulaukia daug daugiau paramos. O tokių pavyzdžių daugybė visose politinėse organizacijose. Net dabartinis Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis nėra partijos narys, tai ko tada vertas tas nario bilietas?

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Kas ją pakeis 2019-aisiais metais? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pavyzdys kaip rinkti politikos kandidatus

TS-LKD rengiami išankstiniai Prezidento rinkimai yra dar vienas žingsnis senovinį partijos įvaizdį pertvarkant į politinį judėjimą. Tokiame darinyje svarbu būtų ne atskiri politikai, ne nariai ir net struktūros, bet konservatyvios idėjos ir vertybės, kurios vienija žmones, o jau šie pasirenka politikus, kurie jas geriausiai atstovauja. Ar toks modelis gali sėkmingai veikti? JAV patirtis rodo, kad gali. Socialinių tinklų ir informacijos pasaulyje kitokia partijų forma net nėra gyvybinga. Ilgainiui visos partijos Lietuvoje turės atsiverti, arba, keičiantis kartoms, nebesugebės pritraukti rinkėjų.

Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.

Konservatorių rengiami pirmieji kandidato į valstybės Prezidentus išankstiniai rinkimai siunčia labai svarbią žinią – partija nesiekia parinkti sau palankaus kandidato, nesiekia į gerą postą pastūmėti vieną ar kitą saviškį, koks jis geras bebūtų, bet visa organizacijos jėga parems tą kandidatą, kuris geriausiai atstovauja vertybes, kurios svarbios šiai bendruomenei. Nėra jokių sąlygų, kad paremtas kandidatas būtų kaip nors skolingas partijai. Tą užtikrina ir ne partijos narių galimybė dalyvauti balsavime. Taigi jeigu toks kandidatas taptu Prezidentu, tai jo niekaip neįpareigoja būti kaip nors susijusiu. Net priešingai, visuomenė bus labai akyla ir bet kokia nuolaida rėmėjams bus žvelgiama su įtarumu ir padidintu dėmesiu.

Stiprybė yra neskirstyti į „partinius“ ir „nepartinius“

TS-LKD tuo aiškai liudija, kad jai rūpi ne geriausias partijai kandidatas, bet geriausias Lietuvai. Žinoma, pagal savo vertybes – patriotiškumą, provakarietiškumą, pagarbą tradicijoms ir kt. Prie tokio požiūrio Tėvynės sąjunga nuosekliai ėjo, ir paskutiniuose dviejuose Prezidento rinkimuose neieškojo kandidato „geriausio iš partinio sąrašo“, bet rėmė partijos vertybėms artimą pretendentą, kokiais tuo metu buvo Valdas Adamkus ir Dalia Grybauskaitė.

Šiandien, kai vėl girdisi kai kurių lyderių pasisakymai, kad būtina partijai kelti „savo“ kandidatą, tai daryti „būtina“, reikia siekti „savo“ Prezidento – panašu į nomenklatūrinius parinkimus ir tai jau yra bandymas grįžti atgal. Labai nuvilia Liberalų pozicija kelti „savo“ kandidatą, norėtųsi platesnio požiūrio, bent jau rinkėjai to tikėtųsi. Kai kas nesuprasdami TS-LKD siūlymo esmės, sako, kad nepartinis kandidatas tik liudija partijos silpnybę, tačiau kaip rodo rinkimų patirtis, svarbu remti geriausią kandidatą ir nestatyti išankstinių barjerų.

TS-LKD šiandien yra partijų flagmanas, realiais veiksmais įrodantis, kokios ateityje turės būti visos politinės organizacijos, ir kuo greičiau jos tai supras ir perims šią patirtį, tuo visai Lietuvos demokratijai bus didesnė pergalė. Išankstiniai Prezidento rinkimai tai gali paskatinti.

2018.10.04; 07:35  

Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.

Kaip visi gerai žinome, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK) jau kitą trečiadienį planuoja paskelbti tyrimo dėl neskaidrių verslo ir politikos santykių išvadas. Po VSD išslaptintos medžiagos apie politinės korupcijos skandalingus faktus paviešinimo spaudoje, Lietuvos žmonių dėmesys yra kraštutinai įaudrintas, taigi ne vienas laukia tų išvadų kaip iškilmingo satisfakcijos ritualo, drauge tikint, kad bus užbrėžtos gairės politinės sistemos apsivalymo linkme.

Kita vertus, vis daugiau požymių rodo, kad iš to didelio debesio bus tikrai maža lietaus, geriausiu atveju paptelės vienas kitas lašelis. Net ir tie politikai, kurie troško labiausiai užsirekomenduoti ir pasireklamuoti kilusio skandalo fone, stodami  kovos už sistemos skaidrumą barikadų priešakyje,  pastarosiomis dienomis kalba vis labiau aptakiai arba atsukę nugaras pėdina į užpakalines gretas. Tačiau net ir tokiu atveju reikia turėti galvoje, kad plačioji publika nepraleido galimybės susipažinti su VSD sukaupta šokiruojančia medžiaga apie  valstybės užpuolimą, taigi kiekvienas iš mūsų, nelaukdamas teisybės manos iš dangaus, gali atitinkamas išvadas pasidaryti pats.

Mažai tikėtina arba tiesiog neįmanoma, kad Komitetas įstengtų sukurpti kažką panašaus į apibendrinančio pobūdžio išvadą apie koncerno „MG Baltic“ žalingos įtakos politinei sistemai atsiradimo aplinkybes, pirmuosius koncerno žingsnius drumsčiant žmonių protus ir užsimojus visiškai nugyvendinti valstybę. Kitaip tariant, galima prognozuoti, kad čia pritrūks genetinio požiūrio, nebus keliamas klausimas – kaip, kokia seka ir kokioms aplinkybėms tarpininkaujant drakonui buvo leista užsiauginti sparnus.

Noriu to ar nenoriu, bet privalau pripažinti faktą, kad toks požiūris būtų labai neparankus visų pirma Tėvynės Sąjungai – Lietuvos krikščionims demokratams (TS – LKD), t. y. politinei jėgai, kuri dar iki Lietuvos liberalų sąjūdžio (LLS) atsiradimo labai entuziastingai dalyvavo „MG Baltic“ akcijose, leidusiose koncernui sukaupti milžinišką galią, – prisiminkime pradžiai vadinamąją kovą prieš valstybininkus, o ypač – po to sekusią košmariškąją LEO.LT sunaikinimo istoriją.

Tikriausiai tarp vadinamųjų valstybininkų buvo ir nelabai simpatiškų žmonių, tačiau jau tuomet pradėjo ryškėti tendencija, kad minėtas koncernas pradeda auginti savo raumenis valstybės nususinimo sąskaita. Savo ruožtu virš visos Lietuvos savo nešvankios visagalybės sparnus „MG Baltic“ ištiesė sužlugdęs labiausiai ambicingą ir Lietuvai naudingą LEO.LT projektą. Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, tai yra liūdniausias nepriklausomos Lietuvos istorijos įvykis, be visa ko kito lėmęs ir tai, kad Vilniaus pašonėje buvo pradėta statyti didelius nuogąstavimus dėl saugumo lietuviškai populiacijai kelianti Astravo AE. Jau vien šis faktas parodo, kokia pavojinga visai tautai gali tapti nepažabota pinigo valdžia, staigiai praturtėjusių pašlemėkų savivaliavimas.

Tačiau, kaip visi suprantame, šios versijos, kad LEO.LT sužlugdymas yra ryškiausia valstybės nuosmukio iliustracija, nepalaikytų, jeigu tokia būtų forsuojama, taip pat ir karbauskininkai, jau turėję progą pademonstruoti savo tikrąjį požiūrį į Lietuvos energetinio saugumo ir savarankiškumo užtikrinimo politiką.

LEO.LT sužlugdymas tapo savotiška riba, kurią peržengęs „MG Baltic“ įžengė į savo visagalybės zenitą, kai toliau jau sau buvo leidžiama veikti be jokių moralinių skrupulų, nesirūpinant net dėl išorinio vaizdo, kad neva yra laikomasi kažkokių civilizuotumo reikalavimų. Apskritai „MG Baltic“ firminis ženklas, siekiant prastumti savo interesus su manipuliacijų viešąja nuomone pagalba, yra lengvai atpažįstamas – žmonių sąmonė, kai koncernui reikėdavo, buvo atakuojama sutelkta uraganine ugnimi, siekiant iš sveiko proto nepalikti nė užuominos, bet kokią refleksijos galimybę tiesiog nuslopinant staugimu, bendrapiliečio sąmonę užpildant, šlangos srove  farširuojant skystu mėšlu.

Ten, kur praeidavo tulžingieji „MG Baltic“ propagandistai, – tai ypač akivaizdu LEO sunaikinimo atveju, – likdavo tik išdegusi žemė, kur dialogas tampa visiškai nebeįmanomas, žmonių tarpusavio pasitikėjimas niekados negalės sudygti. Taigi, tokie propagandistai teisėtai gali būti vadinami viešosios erdvės stribais.

Erkė – pavojinga žmogui. O politinės erkės kelia pavojų valstybei. Slaptai.lt nuotr.

Teisybės dėlei reikia prisiminti ir tai, kad Dalia Grybauskaitė, pirmuosiuose  prezidento rinkimuose pasinaudojo „MG Baltic“ sukelta isterija dėl LEO.LT, būtų kvaila neigti, kad ši negarbinga istorija pasitarnavo D.Grybauskaitei kaip tramplynas į politinį olimpą. Galbūt dėl to prezidentė anksčiau raginusi skelbi visą išslaptintą politinės korupcijos duomenų medžiagą, dabar pradėjo svyruoti, abejoti… Iš tiesų, gyvenimas, o ypač politinio vyksmo užkulisiai, yra sudėtingas procesas, kai gėrio ir blogio pusės iš pradžių gali būti sulipusios, viena nuo kitos sunkiai atskiriamos. Tačiau prezidentės D.Grybauskaitės garbei reikia pasakyti tai, kad nežiūrint net tokios, didelės garbės iš pradžių nedarančios aplinkybės, Lietuvos prezidentė niekados nė iš tolo  nebuvo parišta už „MG Baltic“ pavadėlio, ko, kaip matome, koncerno vairininkai labai troško, nesėkmingai tikėjosi.

Prieš keletą metų Darius Mockus yra net viešai išsakęs savo priekaištą, kad esą  prezidentė nenori bendrauti su verslu, kas dabartinių įvykių šviesoje tikriausiai gali būti kvalifikuojama kaip prasisunkęs į viešąją erdvę, nesutramdytas koncerno šeimininko apmaudas, jog ne visi aukščiausiojo rango politikai yra prikinkyti prie lesyklėlių.

D.Grybauskaitei kartas nuo karto yra išsakomas priekaištas, kad anoji metinių pranešimų metu neišpažįsta savo klaidų. To manding pirmiausiai trokšta tie žurnalistai, kurie visur siekia trūks plyš atrasti pramogos galimybę, progą pakrykštauti. Tačiau labiausiai džiugina tas atvejis, kai didesnės ar mažesnės klaidos, likę nesusipratimai, daug netuščiažodžiaujant, yra ištaisomi veiksmais, siekiant užkardyti kelią blogoms pasekmėms.

Taigi  šio parašymo moralas toks: nepraėjo nė dvi kadencijos, o aš jau pradėjau gerbti šalies prezidentę kaip niekas kitas… 

2018.05.25; 14:15

Mirtina dvikova. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Pastaruoju metu įtampa Lietuvos politinėje erdvėje nuosekliai stiprėjo. Viešojoje erdvėje garsiai nuskambėjo skandalai, kurių epicentre atsidūrė politikai, priklausantys tiek valdantiesiems, tiek politinei opozicijai. Įtampos užgožė pozityvias diskusijas dėl šaliai būtinų reformų.

Ekspertų nuomone, kilusios įtampos ir užsitęsę vaidai Seime trikdo visuomenę ir didina jos nusivylimą politika ir politikais. Todėl nenuostabu, atkreipia dėmesį ekspertai, kad naujausi apklausų duomenys rodo kritus praktiškai visų politinių partijų populiarumo reitingams ir padidėjus visuomenės daliai, kuri arba nežino, už ką balsuoti, arba apskritai nebeketina to daryti.

Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ kovo 28-balandžio 8 dienomis atliktos apklausos duomenimis, galima matyti, kad net 9 procentiniais punktais padaugėjo piliečių, kurie nedalyvautų Seimo rinkimuose arba yra neapsisprendę, už ką balsuoti.

Jei artimiausiu metu vyktų rinkimai į Seimą, didžiausią gyventojų palaikymą turėtų Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, už kurią ketina balsuoti šeštadalis (16 proc.) visų suaugusių šalies gyventojų. Lyginant su ankstesnio mėnesio duomenimis, šios partijos populiarumas nežymiai sumažėjo.

Iškart po stabiliai pirmoje vietoje išsilaikančių konservatorių rikiuojasi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (14 proc.).

Per pastarąjį mėnesį beveik keturiais procentiniais punktais sumažėjo gyventojų, palaikančių Lietuvos socialdemokratų partiją (LSDP).

Socialdemokratai bendroje partijų populiarumo lentelėje lieka treti, juos palaikytų 9 proc. balsavimo teisę turinčių šalies gyventojų.

Reikia pažymėti, kad tuo metu, kai buvo atliekama apklausa, nuo LSDP atskilusi partijos senbuvių dalis įkūrė naują – Lietuvos socialdemokratų darbo partiją (LSDDP).

Kompanijos „Baltijos tyrimai“ sociologas Romas Mačiūnas atkreipė dėmesį, kad LSDDP apklausų anketose dar nebuvo įrašyta. Pasak jo, į apklausas įtraukiamos tik tos partijos, kurios yra oficialiai registruotos. Pastaroji apklausa vyko tuomet, kai dar LSDDP nebuvo įregistruota Teisingumo ministerijoje. Tačiau, pažymėjo sociologas, apklausoje dalyvavę respondentai galėjo šią naujai įkurtą partiją paminėti, tačiau niekas to nepadarė.

Atlikta apklausa taip pat parodė, kad dar dvi partijos turi didesnį nei 5 procentų Lietuvos rinkėjų palaikymą – tai Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis (7 proc.) bei partija Tvarka ir teisingumas (6 proc.). Lyginant šių partijų populiarumą su ankstesnio mėnesio apklausų duomenimis, abiejų šių partijų populiarumas šiek tiek krito. Nors, būtina pažymėti, sumažėjęs palaikymas neperžengia 3 proc. paklaidos ribų.

Pastarąją savaitę partijos pirmininku vėl išrinkusi Viktorą Uspaskichą, 5 procentų ribos neperžengtų ir į Seimą nepatektų Darbo partija. Ją palaiko mažiau nei 4 proc. respondentų.

5 proc. ribos taip pat neperžengtų Lietuvos laisvės sąjunga /liberalai (4 proc.), Lietuvos centro partija (4 proc.) bei Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga (3 proc.).

Trečdalis (34 proc.) respondentų nurodė, kad jie nedalyvautų Seimo rinkimuose arba yra neapsisprendę, už ką balsuoti. Per pastarąjį mėnesį tokių neapsisprendusių arba balsuoti apskritai nelinkusių rinkėjų dalis padidėjo net 9 procentiniais punktais.

R. Mačiūnas kaip vieną svarbiausių apklausos rodiklių įvardino tai, kad ženkliai padaugėjo žmonių, nežinančių, kokią partiją rinktis. Pasak sociologo, paraleliai didėja nusivylimas Seimu ir apskritai politikais.

Seimo posėdžių salėje. Slaptai.lt nuotr.

R. Mačiūnas svarstė, kad tai galėtų būti susiję su politinėje erdvėje jaučiama įtampa ir didėjančiu neapibrėžtumu.

„Matome bendrą nusivylimą. Tai atsispindi žvelgiant ir į nepasitenkinimą politikais ir Seimu. Yra daugiau nusivylimo nei pozityvaus augimo“, – aiškino sociologas.

Jo nuomone, įtampa, kuri tikriausiai kilo dėl nuolatinių skandalų, visus politikus ir politines partijas labiau veikia neigiamai nei duoda naudos. Mykolo Romerio universiteto politologė Rima Urbonaitė atkreipė dėmesį, kad didžioji dalis partijų patyrė populiarumo kritimą.

„2 procentais sumažėjo konservatorių populiarumas, 3,6 proc. nubyrėjo socialdemokratų palaikymas, visuomenės palaikymo sumažėjimą 2,8 proc. pajuto „tvarkiečiai“. Nors ir paklaidos ribose esantis partijų populiarumo mažėjimas gali būti susijęs su išaugusia gyventojų dalimi, kuri arba nežino, už ką balsuos, arba apskritai į rinkimus ketina neiti“, – kalbėjo R. Urbonaitė.

Anot politologės, išaugusi visuomenės dalis, kuri nežino, už ką balsuoti arba ketina neiti į rinkimus, nėra didelė staigmena. R. Urbonaitės teigimu, šis rodiklis nuolat svyruoja. Tačiau regimus pokyčius, svarstė politikos ekspertė, galima sieti su pastarąjį mėnesį net 6 procentais išaugusiu nepasitikėjimu Seimu. Tai, anot jos, gali sietis ir su skandalais, kurie pastarąjį mėnesį nuolat lydėjo politikų darbą.

Pavyzdžiui, akcentavo R. Urbonaitė, konservatorių reitingo tirpimas gali būti susijęs su partiją ištikusiais „MG Baltic“ skandalais, kurie sutapo su vykdytos apklausos laikotarpiu.

Tuo tarpu naujai įkurtos Gedimino Kirkilo vadovaujamos Lietuvos socialdemokratų darbo partijos sukūrimas galėjo būti viena priežasčių, kodėl krito LSDP reitingai.

R. Urbonaitė atkreipė dėmesį ir į tai, kad būtent visų opozicinių partijų reitingai, nors ir nežymiai, tačiau sumenko.

„Visos opozicinės partijos, nors ir paklaidos ribose, neteko procentų. Labai įdomu, ar tai bus tendencija. Apskritai, galima sakyti, kad politinė opozicija kol kas primena „šlubą antį“, nes, susidaro įspūdis, ne visada žino, ką ir kaip reikėtų daryti esant tokiai situacijai. Opozicija negali savo raumenų auginti vien tik kritikos valdantiesiems sąskaita“, – aiškino R. Urbonaitė.

Lietuvos Seimas. Slaptai.lt nuotr.

Tai, kad nekrito valdančiųjų „valstiečių“ reitingai, R. Urbonaitė aiškina tuo, kad galbūt „valstiečiams“ laikytis stabiliai galėjo padėti pensijų pakėlimas ir dalijami pažadai skurstantiesiems.

„Galbūt skandalus, į kuriuos įsivėlė valdantieji, pažadai šiek tiek užglaisto“, – apibendrino politologė.

Informacijos šaltinis – ELTA

Apklausa vyko 2018 m. kovo 28-balandžio 8 dienomis. Tyrimo metu apklausta 1000 Lietuvos gyventojų (18 metų ir vyresnių), apklausa vyko 112 atrankos taškų. Apklaustųjų sudėtis atitinka 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų sudėtį pagal lytį, amžių, tautybę, gyvenvietės tipą. Apklaustų žmonių nuomonė rodo 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų nuomonę. Tyrimų rezultatų paklaida iki 3 procentų.

2018.04.20; 04:30

Lyginant su balandžio mėnesį vykusia apklausa, net 12 procentinių punktų padaugėjo neapsisprendusių gyventojų, nepalaikančių jokios partijos ar nežinančių, už kurią partiją jie balsuotų per būsimus Seimo rinkimus. Keturi iš dešimties (41proc.) respondentų nurodė, kad jie nedalyvautų Seimo rinkimuose arba yra neapsisprendę, už ką balsuoti.

Rinkimai

Naujienų agentūros ELTA užsakymu gegužės 25-birželio 7 d. rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ duomenimis, jei artimiausiu metu vyktų rinkimai į Seimą, didesnį gyventojų palaikymą turėtų dvi partijos – Lietuvos socialdemokratų partija ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga -, už kurias balsuotų po 13 proc. rinkimų teisę turinčių šalies gyventojų.

Trečioje vietoje būtų Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (10 proc.), ketvirtoje – partija Tvarka ir teisingumas (7 proc.), penkti – Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis (6 proc.), šešta – Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga (5 proc.).

Toliau pagal gyventojų palaikymą rikiuojasi 5 proc., reikalingų patekti į Seimą, neperengiančios partijos – Darbo ir Lietuvos centro partijos (po 3 proc.) ir Lietuvos laisvės sąjunga/liberalai (1 proc.).

Pastarąjį mėnesį 8 procentiniais punktais sumažėjo ketinančių balsuoti už Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą bei 5 procentiniais punktais sumažėjo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų palaikymas, o kiek ženkliau padidėjo tik partijos Tvarka ir teisingumas palaikymas (2 procentiniais punktais). Kitų partijų palaikymas nepakito.

XXX

Apklausa vyko 2017 m. gegužės 25-birželio 7 dienomis. Apklausta 1000 Lietuvos gyventojų (18 metų ir vyresnių), apklausa vyko 112 atrankos taškų. Apklaustųjų sudėtis atitinka 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų sudėtį pagal lytį, amžių, išsimokslinimą, tautybę, gyvenvietės tipą. Apklaustų žmonių nuomonė rodo 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų nuomonę. Tyrimų rezultatų paklaida iki 3 procentų.

Kl.: Jei rytoj vyktų rinkimai į Seimą, už kurią partiją jūs balsuotumėte arba būtumėte linkęs (-usi) balsuoti?

Seimo rinkimuose balsuotų už (procentas nuo visų rinkėjų – 18 metų ir vyresnių gyventojų) 

2017 04 (%) 

2017 05 (%) 

Lietuvos socialdemokratų partiją 

13,5 

13,0 

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą 

20,8 

12,7 

Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus 

14,6 

9,7 

Partiją Tvarka ir teisingumas 

5,0 

7,1 

Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdį 

7,0 

5,5 

Lietuvos lenkų rinkimų akciją-Krikščioniškų šeimų sąjungą 

4,1 

4,9 

Darbo partiją 

3,3 

2,8 

Lietuvos centro partiją 

2,1 

2,5 

Lietuvos laisvės sąjungą (liberalus) 

1,3 

0,8 

Kitas partijas 

– 

0,5 

Nežino, neatsakė 

28,3 

40,5 

     

Ši apklausa yra Lietuvos naujienų agentūros ELTA ir Lietuvos-Didžiosios Britanijos rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos Tyrimai“ bendras projektas. Skelbiant apklausos duomenis nuoroda į ELTA ir “Baltijos tyrimus” būtina.

Informacijos šaltinis – ELTA ir „Baltijos tyrimai“

2017.06.30; 07:51

Pamatęs, kaip kūrėsi Tėvynės sąjungos partija, parašiau politinę pasakėčią „Gegutė ir devynbalsė“. Ją 2013 m. rugsėjo 9 d. paskelbė Lietuvos žurnalistų interneto portalas.

Ten rašiau:

Lietuvos nedraugų nuostata – išeinant pasilikti – realizuojama ne vien per priedangos organizacijas, bet ir per įsiterpimą į demokratinį valstybės valdymą – per partinę sistemą. Kai kurių sąjungų, akcijų, partijų kilmė – ne lietuviška, jos lojalumu Lietuvos valstybei nepasižymi, nes išsirito iš nedraugių kiaušinių, padėtų į Sąjūdžio lizdą. 

Konservatoriai nusipelnė impičmento?

 

 

Gediminas Kirkilas – Andrius Kubilius. Modesto Tamulionio koliažas

Lietuvos persitvarkymo sąjūdis buvo galinga, plačios visuomenės palaikoma, vedusi ne tik į Baltijos kelią, bet ir į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, organizacija. Tačiau 1993 m. buvo įkurta Tėvynės Sąjungos (TS) partija kaip Lietuvos Nepriklausomybę iškovojusio Sąjūdžio darbų tęsėja, į kurią Sąjūdžio vadovų skatinama sugužėjo politinį kapitalą jau įgijusi didžioji Sąjūdžio dalyvių dalis. Sąjūdis nukraujavo, buvo paliktas saviveiklai. 

TS-LKD įsikūrė 2008 m. gegužės 7 d. susijungus Tėvynės sąjungai (konservatoriai, politiniai kaliniai ir tremtiniai, krikščioniškieji demokratai) ir Lietuvos krikščionims demokratams.

Jungtinė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partija taip pat vienijo politinius kalinius ir tremtinius, kurie tęsia istorinę Lietuvos laisvės kovos ir rezistencijos išsaugojimo misiją. Taip pat TS-LKD viduje veikia tarpukarine tautininkų linija besiremianti Tautininkų frakcija kaip atspindys 2007 m. įvykusios Tautininkų sąjungos prisijungimo prie Tėvynės sąjungos.

Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau, faktiškai, artėjant TS-LKD ir LSDP pozicijoms, Tautininkų frakcija iš partijos buvo pašalinta, politiniai kaliniai ir tremtiniai dėl amžiaus natūraliai pasitraukė, dabar jau projektuojama paliekant tik TS, LKD atsisakyti (atsikratyti ideologijos, narių?).

O svarstant pavardžių rašybą dokumentuose  neva opozicionieriai, buvęs TS-LKD pirmininkas Andrius Kubilius ir buvęs LSDP pirmininkas Gediminas Kirkilas įkyriai pučia birbynes vienu tonu. TS-LKD frakcija birbynių paveikta, regis, skyla, panašu, jog, anot žurnalisto, TS-LKD liks Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos priekaba. Tai netrukus, įvykus balsavimui Seime dėl pavardžių rašymo dokumentuose, turėtų paaiškėti.

 

XXX

Gegutė ir devynbalsė 

 

Kukuot kimiu balsu gegutei pabodo,

Devynbalsę išgirdus gilumoje sodo,

Savo vaikus sumanė išmokyt giesmės,

Nors reiktų netekti savos prigimties.

 

 Devynbalsės lizdely kai rados kiaušiniai,

Gegutė nutaikius savą dėjo tyliai.

Patikli giesmininkė klastos nepažino;

Tausojo, perėjo, maitino mažylius. 

 

Vienas iš jauniklių labai greit įmito,

Išmėtė mažylius, kaip koks parazitas.

Vargšė giesmininkė vienturtį augino,

Kol gegutė skristi draugėn pavadino. 

 

Tačiau gegužiukas balso nepakeitęs,

Ne prie giesmininkės, prie motinos taikės;

Vienodai plunksnavos, vienodai kukavo,

Ir elgės vienodai pagal prigimtį savo. 

***

Kartais į draugiją klastūnas atklydęs,

Prisiplaka veikiai kaip tikras dalyvis.

Tačiau toks veikėjas per klastą užgimęs,

Nesunkiai suardo ir pačią draugiją.

2017.06.10; 07:00

Rinkimų laimėtojai Valstiečių ir žaliųjų sąjunga gavo 56 mandatus (kitais skaičiavimais 54) naujajame Seime. Partijos lyderiai nesitikėjo tokio palaikymo, tačiau dabar prieš rinkėjus bei kitas partijas jaučiasi labai užtikrintai. Ką iš tikrųjų reiškia tokio dydžio frakcija ir ką tiek parlamentarų gali nuveikti vardan Lietuvos?

Kas vienija frakciją, interesai ar vertybės?

Iš pirmo žvilgsnio 56 narių frakcija yra labai didelė. Tokio dydžio frakcijos Lietuvos parlamente yra retas reiškinys. Paskutinį kartą tokia gausi frakcija buvo susiformavusi 2000 m. Socialdemokratinės koalicijos, o prieš tai dar didesnė Tėvynės sąjungos 1996 m. Visgi vien iš kiekybės negalima pasakyti ar tokia žmonių grupė yra darbinga. Labai svarbu ar yra sumanūs lyderiai, kurie pajėgūs sutelkti bendriems darbams, ar narius vienija bendri tikslai ir vertybės, o gal tai atsitiktiniai žmonės, turintys skirtingą požiūrį į valdymą? 

Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis.
Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis.

Valstiečių ir žaliųjų sąraše yra daug painiavos. Pačiai partijai priklauso vos 24 nariai (kitais duomenimis šis skaičius šiek tiek skiriasi), kiti taip vadinami „nepriklausomi“, tačiau kažkodėl kandidatavo su šios partijos vėliava. Dalis naujųjų Seimo narių yra siejami su kitais politiniais judėjimais iš Panevėžio, Šiaulių ar Kauno. Nemaža dalis iš jų yra jau buvę kitų partijų nariais ar dalyvavę rinkimuose su kitomis politinėmis jėgomis.

Daug naujųjų Valstiečių ir žaliųjų parlamentarų neturi politinės patirties, o į rinkimus atėjo labai greitai apsisprendę, prieš tai net neturėję intencijų dalyvauti rinkimuose. Galbūt todėl ir kalbos bei pareiškimai iš jų pilasi prieštaringi, dažnai visiškai kitaip vertinant vienus ar kitus politinius reiškinius.

Visa tai sako, kad ateityje Valstiečių ir žaliųjų sąjungos vadovybei bus labai sunku sutelkti ir suvienyti frakcijos narius bendrai pozicijai, o lemiamu klausimu galimos išdavystės ir chaosas. Ne kartą istorijoje yra buvę atvejų, kad tokios labai fragmentuotos frakcijos skyla ar susidaro keli galios centrai, kurie vadovaujasi kitais išskaičiavimais nei frakcijos vadovybė.

Rimtiems sprendimams reikia kritinės Seimo daugumos

56 Seimo narių frakcija yra nebloga pradžia rimtiems tikslams pasiekti, tačiau tai toli iki Seimo daugumos 71 nario. Taigi būtina koalicija. Valstiečių lyderiai jaučiasi tvirtai ir teigia nesibaiminantys sąjungos su socialdemokratais, mažumos vyriausybės ar bendro darbo su dar mažesniais partneriais Seimo pakraščiuose. Tačiau net sutelkus 71–75 Seimo narius, tokia koalicija būtų trapi ir nedarbinga.

Kai Seime priimami nepopuliarūs įstatymai, kurie objektyviai yra reikalingi šaliai, tačiau didelė rinkėjų grupė yra dėl to skeptiška, tai dalis Seimo narių pradeda vadovautis asmeniniais interesais, išsisukinėja ir nenori palaikyti nepopuliarios pozicijos balsuodami. Įsivaizduokim mokesčių reformą, Darbo kodekso pakeitimus, pokyčius švietimo ar sveikatos apsaugos sistemose. Jie sukels didelį atgarsį visuomenėje ir suinteresuotos grupės pradės protestuoti bei reikalauti sau naudingų sprendimų. Reikia turėti omenyje, kad net labai patrauklios reformos vienai socialinei grupei, bus nepriimtinos kitai, todėl vis tiek atsiras karštai ir aktyvai nepritariančių. Taigi kliautis 71 nario koalicija yra labai rizikinga. Jeigu net nedidelė dalis Seimo narių susvyruos, sprendimai bus nepriimti.

Socialdemokratai ne inicijuos, o blokuos reformas

Norint ryžtingų reformų, kurios būtų padarytos greitai ir dar spėtų duoti rinkėjams apčiuopiamų teigiamų rezultatų iki naujų rinkimų, būtina koalicija bent iš 85 narių, o dar geriau ir iš viso 100. Valstiečių lyderių pareiškimai apie koaliciją su socialdemokratais sukrapštytų vos apie 73 narius, taigi tai reikštų, kad Lietuvoje proveržio, paremto rimtomis reformomis, tikėtis yra menka viltis.

Lietuvos Seimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos Seimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ne mažiau nuviliančios yra ir pačių socialdemokratų nuostatos dėl valstybei svarbių reformų. Kaip parodė 4 metai, kairiųjų koalicija atidėliojo bet kokias rimtas pertvarkas, o kadencijos pabaigoje aktyviai stengėsi prikaišioti į atsakingas pareigas kuo daugiau partijos bičiulių.

Kaip galima įsivaizduoti kokius nors pokyčius „Lietuvos geležinkeliuose“, kai įmonėje dirba tiek bičiulių, o ministerijose ar valstybėse įstaigose reformos juk irgi nereikalingos, nes visur gausu bičiulių.

Vienintelė rimta išeitis naujajam Seimui buvo sudaryti Tėvynės sąjungos bei Valstiečių ir žaliųjų koaliciją, o dar geriau ją praplečiant liberalais. Taip būtų garantuojama 80 ar net 100 narių koalicija, kuri sumažintų atskirų parlamentarų svarbą, bet užtikrintų palaikymą valstybei būtinoms reformoms. Visos kitos alternatyvos naujajame Seime nėra valstybiškos, o tik garantuotų kažkam trumpalaikius postus bei valdžią, bet realių, taip šaliai reikalingų, pokyčių neatneštų.

2016.11.02; 12:19

Opozicijos lyderis konservatorius Andrius Kubilius.
Opozicijos lyderis konservatorius Andrius Kubilius.

Savo tekste „Akli rinkimai: politikavimas be politikos?“ viešai pažadėjau išanalizuoti mūsų pagrindinių konkurentų rinkimines programas.

Tokį pažadą daviau skatinamas supratimo, kad šioje rinkimų kampanijoje trūksta išsamesnių diskusijų apie partijų rinkimų programas, trūksta jų analizės, arba skelbiama analizė yra visiškai paviršutiniška, todėl Lietuvos rinkėjai, lyginant juos su JAV rinkėjais, yra paliekami visiškai „akloje“ būsenoje.

Tame pačiame tekste iš asmeninės patirties teigiau, kad partijų programos yra svarbios ne tik rinkėjams, kurie ilgų programų nemėgsta skaityti, bet jos yra ypač svarbios pačioms partijoms, kurios planuoja laimėti rinkimus, formuoti Vyriausybę ir imtis konkrečių darbų. Tik turėdama išsamią, pagrįstą ir sisteminę programą partija gali būti tinkamai pasiruošusi tokiam darbui. Todėl sakiau, kad rinkimų programas reikia nagrinėti ieškant atsakymo į tris klausimus:

1) ar partijos programa pateikia sisteminę pagrindinių problemų analizę;

2) ar partijos programa pateikia sisteminę tokių įsivardintų problemų sprendimo strategiją;

3) ar partijos programa pateikia sisteminį tokios strategijos įgyvendinimo planą.

Davęs tokį pažadą išnagrinėti kitų partijų programas, privalau jį įgyvendinti. Ypač, kad pagaliau sulaukėme ir socialdemokratų programos, nuo kurios analizės ir norėjau pradėti. Tikiuosi, kad socialdemokratai į tokią kritinę analizę atsakys ne propagandiniu pykčiu, o rimta mūsų programos analize.

Tiesa, prieš pradėdamas socialdemokratų programinės kūrybos analizę, turiu pastebėti, kad mano pastabos apie „aklus rinkimus“ sulaukė atsako, ir politikos ekspertų feisbukuose atsiranda vis daugiau bandymų realiai įvertinti partijų programų skirtumus. Mano šiandieninį darbą žymiai palengvina nesenai pasirodę komentarai, kuriuose keliais sakiniais pasakoma esmė.

Štai Liutauras Gudžinskas (VU TSPMI Šiaurės Europos studijų centro vadovas ir „Baltic Journal of Political Science“ vyr. redaktorius, 2013 m. išrinktas Lietuvos politologų asociacijos prezidentu, geriausias 2016 metų TSPMI dėstytojas) savo feisbuke rugsėjo 10 d. paskelbė tokį įrašą:

„Peržvelgiau politinių partijų rinkimines nuostatas. Išvada tokia – nėra ką ir lyginti.

Viena partija (TS-LKD) pateikė tokią programą, kokią ir turėtų pateikti kiekviena save gerbianti politinė jėga, t. y. su išplėtota pagrindinių šalies problemų analize ir detaliu pateikiamų pasiūlymų pagrindimu.

Visos kitos partijos (LSDP, LRLS, LVŽS, TT, DP, LŽP, „Lietuvos sąrašas“) pristato tik savo pažadų rinkinius, bet ne daugiau. Savo veiklos programų jos kol kas nesuformulavo. Tai toks šių metų ir pasirinkimas. #rinkimai#liūdna“.

Kitas žinomas politologas T. Janeliūnas (Lietuvos politologų asociacijos narys, žurnalo „Lithuanian Foreign Policy Review“ redaktorius bei žurnalo „Politologija“ vyriausiasis redaktorius, žurnalo „IQ-The Economist“ ir portalo IQ.lt politikos redaktorius, TSPMI dirbantis nuo 2002 metų) taip pat rugsėjo 10 d. savo feisbuke skelbia visų partijų pasirengimo rinkimams analizę ir mus įvertina tokia išvada: „Konservatoriai: geriausią programą idėjų lygiu turinti partija ir kol kas jaučiasi saugiausiai, labiausiai atsiribojusi nuo korupcinių skandalų“, nors, anot T. Janeliūno, partija turi ryškų trūkumą – niekaip neatitrūksta nuo senų inkarų: Landsbergio ir Kubiliaus.

Nesiginčydamas dėl „senų inkarų“ vertės, privalumų ar trūkumų, galiu tik pasidžiaugti, kad žinomi politikos ekspertai imasi vertinti sisteminį programų turinį, ne vien tik tai, kokį vidutinį atlyginimą partijos žada 2020 metais.

Pavartęs kitų partijų programas, apie programas (ne apie „inkarus“) labai panašiai, kaip cituoti politologai, galvojau ir aš, tačiau nerimavau, kad gal esu neobjektyvus, bet mąstydamas apie duotą pažadą taip pat mintyse kankinausi, nes racionaliai analizuoti jokia analize nepagrįstus partijų pažadus yra sudėtinga ir beviltiška. L. Gudžinsko paskelbta išvada mane padrąsino vis dėlto savo pažadą realizuoti, bandant detaliau parodyti, kuo iš esmės skiriasi mūsų ir socialdemokratų programos.

Kadangi programos apima daugelį sričių, būtų sudėtinga viename analitiniame tekste nuosekliai išnagrinėti visą programą nuo ekonomikos iki kultūros ar užsienio politikos, todėl savo uždavinį apriboju tik tuo, kas man buvo įdomiausia – tai yra šalies ekonomikos reikalai. Kodėl ekonomika – todėl, kad visos partijos sako, kad jos rūpinsis žmonių gerove ir kad tai bus jų svarbiausias tikslas. Ar tikrai konkuruojančios partijos yra tam pasirengusios?

Trumpai – Tėvynės Sąjungos programinis požiūris

Nors tikiu, kad socialdemokratai atliks ir paskelbs išsamią mūsų paskelbtos programos „Naujas Planas Lietuvai“ analizę, keletu sakinių noriu pabrėžti esmines mūsų programos nuostatas ekonomikos reikaluose. Tai padarysiu atsakydamas į savo paties suformuluotus 3 klausimus: apie sisteminį požiūrį į problemas, jų sprendimo strategijas ir strategijų įgyvendinimą.

  1. Problemos: žvelgdami į esmines ekonomikos problemas, labai aiškiai formuluojame, kad didžiausia problema yra ekonomikos produktyvumo augimo atsilikimas nuo sparčiai augančių atlyginimų. Dėl to mažėja konkurencingumas, lėtėja eksportas ir mes pamažu skęstame „vidutinių pajamų spąstuose“.

Tai Graikijos trajektorija – jeigu niekas nesikeis, ilgainiui eksporto rinkos vis labiau užsidarys nekonkurencingai mūsų produkcijai, ekonomikos augimas darysis vis lėtesnis, verslas kurs mažiau naujų darbo vietų, spartus atlyginimų augimas taip pat pasibaigs, ir lietuviai toliau važiuos ieškoti geresnio gyvenimo svetur. Tai didins darbo jėgos trukumą, vers arba didinti atlyginimus, neaugant produktyvumui, arba mažinti gamybą ir dar labiau gilins Lietuvos ekonomines problemas.

  1. Strategija: norint nepakliūti į „vidutinių pajamų spąstus“, reikia, kad eksportas ne mažėtų, o augtų, ir būtų pagrindinis ekonomikos augimo variklis. Tai galima pasiekti tik sistemingai rūpinantis ekonomikos produktyvumo ir konkurencingumo augimu, ypač tuo metu kai prarandame iki šiol turėtą pigesnės darbo jėgos konkurencinį pranašumą. Taip 1990-2000 augo Airija, iš Europos ekonominės atsilikėlės tapusi Europos pirmūne.

Produktyvumas auga pritraukiant investicijas, ypač užsienio kapitalo investicijas, ateinančias su naujomis technologijomis ir produktyvesniu gamybos organizavimu. Vilniuje ir Kaune turime išplėtoti pirmaujančius Nordic-Baltic regione aukštųjų technologijų klasterius: informacinių technologijų (tai sėkmingai pradėjome daryti dar 2009 metais), biotechnologijų, foto elektronikos hubus, su tam reikalinga kvalifikuota darbo jėga, moksliniais tyrimais, startup’ais, industrine plėtra ir stambiausių pasaulinių kompanijų pritraukimu.

Kad būtume pajėgūs tai padaryti reikia pertvarkyti aukštojo mokslo, mokslinių tyrimų ir inovacijų valdymą bei finansavimą, gerokai sustiprinti užsienio investicijų pritraukimą, sukurti stiprų savą investicinį fondą.

Lygiai taip pat turime kardinaliai keisti regioninę politiką – pirmiausia dešimtyje pramoninių regioninių centrų, su jų laisvosiomis ekonominėmis ar industrinėmis zonomis, turime sukurti skandinaviško bei vokiško gamybinio verslo investicijų pritraukimo sistemą, pertvarkyti tam būtiną profesinio ugdymo sistemą, regionuose pasirūpinti gyvenimo sąlygomis jauniems profesionalams ir užtikrinti, kad į tokius pramoninius centrus galėtų lengvai atvykti dirbti gyvenantys 30-40 km atstumu. Tai sudarytų galimybes realiai ekonomiškai ir socialiai atgaivinti Lietuvos provinciją.

  1. Įgyvendinimas: mūsų programoje Ekonominis planas užima 70 puslapių iš 250 visos programos puslapių. Glaudžiai su Ekonominiu planu yra susiję taip pat didelių apimčių Švietimo ir Valstybės valdymo pertvarkų programos, kuriose stengėmės taip pat apibrėžti kokios pertvarkos turi būti realizuotos valstybės valdyme ir kitose valstybės politikos srityse, kad mūsų svarbiausias tikslas – pasiekti spartų konkurencingos eksportuojančios ekonomikos augimą būtų efektyviai realizuotas, nes tik tai garantuos gausą naujų patrauklių darbo vietų bei spartų atlyginimų augimą.

Tik tokia dinamiška pažanga ne tik Vilniuje, bet ir visuose regionuose sustabdys emigraciją. Tam reikia sisteminio Plano – mes jį pateikėme.

Socialdemokratai: 1,5 programinio puslapio apie ekonomiką

Socialdemokratai savo programoje nesivargina apie ekonomiką rašyti 70 puslapių, jie pasitenkina 1,5 puslapio teksto. Deja, tokiame tekste yra beviltiška atrasti kokį nors sisteminį požiūrį į esmines ekonomikos problemas, jų sprendimo strategijas ar kokį nors supratimą, ko reikia ekonominės politikos įgyvendinimui.

Esminis programinis teiginys, kad svarbiausias tikslas yra „sukurti gerovės valstybę“ nieko nepasako ir lieka tuščiu lozungu, nes toliau programoje yra visiškai neanalizuojama su kokiomis problemomis tokio tikslo įgyvendinimas šiandien susiduria ir KAIP tokio tikslo bus siekiama. Partija pasirinko intelektualiai skurdų kelią rašyti ne savo darbų programą, o tikslų – lozungų, turinčių būti patraukliais rinkėjui, sąvadą, vengiant bet kokių užuominų apie tai, KAIP tokių tikslų bus siekiama.

Štai, pavyzdžiui, skelbiama, kad vidutinis atlyginimas viršys 1100 eurų ribą, o pensijos padidės trečdaliu, taip pat žadama ir kitų pasiekimų, kurių dalis greičiausiai bus pasiekta savaime (pvz., „nedarbas bus ne didesnis kaip 5 proc.“. Prie dabartinių emigracijos tempų, nedarbas mažės savaime, nes nebeliks bedarbių), o kita dalis neaišku KAIP bus pasiekta (pvz. į mūsų programos teiginį panašus gražus socialdemokratų šūkis „iki 2025 metų tapsime Centrinės ir Rytų Europos bioekonomikos lydere“ nėra palydimas net menkiausia užuomina, ką Vyriausybė dėl tokio tikslo planuoja daryti).

Šūkių rašymas yra propagandistų darbas, valstybės politikai turėtų rašyti politikos programas: politikos programos nėra ir negali būti šūkių rinkinys, nes šūkiai yra politikavimo, o ne politikos dalis. Politikuoti yra lengva, nors ne rezultatyvu, politika – reikalauja intelektualių resursų ir pastangų. Jų partija arba turi, arba ne. Socialdemokratai nusprendė, kad jiems tai nerūpi ir kad jiems užteks tik politikavimo.

Programinis abejingumas: nei analizės, nei strategijos

Į savo paties užduotus pirmuosius du programų analizės klausimus: ar partija pateikia sisteminę pagrindinių ekonominių problemų analizę ir ar pateikia sisteminę tokių problemų sprendimo strategiją – mano atsakymas, perskaičius socialdemokratų rinkimų programą, akivaizdu, yra neigiamas.

Nei aukštosiomis technologijomis pagrįsta inovatyvios žinių ekonomikos plėtra, nei regionų ekonominė plėtra, paremta investicijomis į tradicinę gamybą, nesusilaukia kokio nors platesnio dėmesio, tik paminėjimų lozunguose.

Štai, pavyzdžiui, regionų ekonominė plėtra, kuriai mes savo programoje skiriame keliolika puslapių, socialdemokratai savo programoje apsiriboja vienu sakiniu: „Nauja savivaldybių finansavimo metodika sukurs sąlygas pritraukti investicijas į regionus, kurti naujas darbo vietas. Užimtumas regionuose padidės penktadaliu“.

Matosi, kad socialdemokratai supranta, jog reikia kalbėti apie naujas darbo vietas regionuose, nes girdi, kad mes apie tai daug ir intensyviai rašome ir kalbame, taip pat girdėjo, kad mes kalbėdami apie darbo vietas regionuose bei investicijų pritraukimą, be kitų dalykų, kalbame ir apie mokesčių sistemos keitimą, tačiau susidaro vaizdas, kad tuo ir pasibaigia partijos intelektualinis pajėgumas paruošti rimtą regionų ekonominės plėtros ir naujų darbo vietų kūrimo regionuose programą.

Lygiai tas pats ir su kitomis ekonominėmis programinėmis nuostatomis, kai, atrodo, kad svarbiausias programos uždavinys yra ne išdėstyti sisteminę strategiją, o tiesiog pasirūpinti, kad programoje būtinai būtų paminėti „reikalingi“ ir „teisingi“ žodžiai, kuriuos rinkėjas turi išgirsti: inovacijos, investicijos, darbo vietos, biotechnologijos ir pan., neieškant jokio loginio ar dalykinio jų paminėjimo pagrindimo ar atsakymo į klausimą KAIP?

Įgyvendinimas: pasroviui iki seklumos. Paveldo problema

Kai partijos programoje nėra nei problemų analizės, nei sisteminės strategijos toms problemoms įveikti, negali tikėtis ir rasti kokių nors ypatingų užuominų apie tai, kaip tokia partijos programa bus įgyvendinama. „Valstybės valdymas“, kaip ypač svarbi valstybės politikos dalis, socialdemokratų didesnio dėmesio nesusilaukia, todėl galima spėti, kad su programos įgyvendinimu ir valstybės valdymu bus taip pat, kaip buvo šioje kadencijoje. O

šioje kadencijoje socialdemokratai pasižymėjo tuo, kad jie neblogai tęsė, per daug nesugadino ir įgyvendino (bei neužmiršo pasigirti ir sau priskirti visus nuopelnus) kai kuriuos dar mūsų pradėtus svarbius ekonominius projektus (svarbiausieji energetikos projektai, investicijų pritraukimas, fiskalinė konsolidacija ir euro įvedimas ir t. t.), o patys, be MMA didinimo, nedaug turėjo kažkokių naujų ekonominių iniciatyvų.

Net ir tos neblogos iniciatyvos, kurias rėmė ir opozicija, kaip naujas Darbo kodeksas, pasiklydo intelektualios telkiančios lyderystės stokoje. Todėl socialdemokratų palikimas, skirtingai nuo mūsų Vyriausybės paveldo, bus visiškai skurdus. Patiems socialdemokratams ir visai Lietuvai socialdemokratų pasilikimas valdžioje būtų didelė bėda, nes „tuščios apsukos“ valstybės gyvenime nebebūtų stagnacija, o būtų riedėjimas atgal.

Socialdemokratams jų šiandieninis programinis skurdas gali tapti jų gilios partinės krizės įžanga: partija nesugeba nei intelektualiai, nei lyderyste, nei komanda iš esmės atsinaujinti, kai tuo tarpu realus gyvenimas įgauna vis daugiau XXI amžiaus dinamikos. Sekluma, ant kurios pasroviui plaukdami socialdemokratai taikosi užplaukti, jiems patiems gali būti labai skausminga. Ir Lietuvai taip pat.

Todėl ir sakau, kad socialdemokratų programa – tai nieko nedarymo, plaukimo pasroviui pavojingų seklumų link programa. Norint to išvengti reikia kitokios programos ir kitokios komandos.

Informacijos šaltinis – tsajunga.lt portalas.

2016.09.16; 03:30

Po Prezidento ir Europarlamento (EP) rinkimų analitikai, kaip paprastai, pradėjo nagrinėti šių rinkimų rezultatus. Pagrindiniai klausimai – pateisino ar nepateisino šie rezultatai tų ar kitų partijų lūkesčius ir kodėl įvyko taip, o ne kitaip.

Nors EP rinkimai ir LR Seimo rinkimai ne tas pats, visgi abiem atvejais lemiamą reikšmę daugumai rinkėjų turi paprasčiausias „myliu-nemyliu“ Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų atžvilgiu. Tad iš šių EP rinkimų rezultatų galima, tegul ir su didele paklaida,  manyti, kad panašūs bus ir 2016 metų Seimo rinkimai, jei neįvyks kas nors labai drąstiško partijų gyvenime. Prie labai drąstiškų įvykių, matyt, galima būtų priskirti nebent partijos lyderių pasikeitimą arba stambų partijos skilimą.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Kokie bus 2016 metų Seimo rinkimai?“

Turime unikalią galimybę Europos Sąjungos lygiu kurti instrumentus, kurie įtikintų Rusiją nesiimti veiksmų prieš kurią nors ES šalį.

Bet pirmiausia noriu nuoširdžiai pasidžiaugti Lietuvos krepšinio pergale. Perfrazuojant savaitgalį nuskambėjusią vieną garsią frazę apie tai, kas kam skolingas ar neskolingas, galėčiau pajuokauti, kad mes, visa Lietuva, šiai krepšinio komandai ir jos treneriui esame skolingi nuoširdžią, vyrišką padėką, o jie lieka mums skolingi aukso medalius. Tikiu, kad artimiausiu metu šios skolos bus atlygintos.

Sveikinu Vokietijos kanclerę Angelą Merkel su nuostabia pergale rinkimuose. Tai Europos taupumo, santūrumo ir europinės atsakomybės pergalė.

Continue reading „Turime unikalią galimybę…“

la_00_m

Tė­vy­nės są­jun­gos-Lie­tu­vos krikš­čio­nių de­mok­ra­tų (TS-LKD) Po­li­ti­kos ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas Vy­tau­tas Land­sber­gis tę­sia pa­stan­gas su­šauk­ti ne­ei­li­nį par­ti­jos su­va­žia­vi­mą. Jis bū­tų svar­bus tuo, kad par­ti­jos va­do­vy­bė tu­rė­tų pri­si­im­ti at­sa­ko­my­bę dėl pra­lai­mė­tų Sei­mo rin­ki­mų.

Lap­kri­čio 19-ąją, šeš­ta­die­nį, po­sė­džia­vęs TS-LKD Po­li­ti­kos ko­mi­te­tas, ku­riam va­do­vau­ja par­ti­jos gar­bės pir­mi­nin­kas V. Land­sber­gis, ne­gai­lė­jo kar­čių žo­džių esą ne­pa­si­tei­si­nu­siai TS-LKD par­ti­jos rin­ki­mų tak­ti­kai ir jos kū­rė­jams, griež­tai įver­ti­no po Sei­mo rin­ki­mų su­si­da­riu­sią pa­dė­tį, pa­ren­gė „el­ge­sio tai­syk­les“ par­la­men­ti­nei TS-LKD frak­ci­jai.

Continue reading „TS – LKD Politikos komitetas nerimauja“

tautines_bendrijos

Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų rinkimų programos 2012 – 2016 metams Tautinių mažumų politikos skyriui

Neatkreipti dėmesio į šį dokumentą buvo tiesiog neįmanoma. Pirmiausia dėl to, kad apskritai tik dvi partijos – Lietuvos socialdemokratų partija ir Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai teikėsi skirti savo rinkimų programose dėmesio valstybinei tautybių politikai. Antra – jau senokai neteko matyti taip arogantiškai, bet visiškai neprofesionaliai surašyto teksto. Tiesą kalbant, geriau šio skyriaus TS – LKD rinkimų programoje nebūtų visai.

Skaitytojų patogumui programos tekstas ir ekspertų pastabos jam pateikiamos kartu; konservatorių programos teiginiai – patamsintu, o ekspertų pastabos – paprastu šriftu.

Continue reading „Nepriklausomos tautybių politikos ekspertų grupės pastabos“

voveriene_1

Aki­vaiz­du, kad šie rin­ki­mai į Sei­mą bus ki­to­kie ne­gu iki šiol. Po­li­ti­nių pa­ra­dig­mų kai­ta ge­o­po­li­ti­nia­me lyg­me­ny­je jau iš te­ori­nio lyg­mens lei­džia­si į re­a­ly­bę ir pra­de­da gąs­din­ti tra­di­ci­nių par­la­men­ti­nių par­ti­jų ide­o­lo­gus.

Štai bu­vęs VSD vir­ši­nin­kas Me­čys Lau­rin­kus, da­bar ta­pęs po­li­to­lo­gu ir la­bai pa­mė­gęs pro­ru­siš­ką tri­bū­ną („Lie­tu­vos ry­tą“), vie­na­me iš sa­vo straips­nių 2011 me­tų rug­pjū­čio pa­bai­go­je ra­šė: „Ga­li at­si­ras­ti nau­ja, jau da­bar ag­re­sy­viai pul­suo­jan­ti na­cio­na­liz­mo te­ma, ku­ri iš es­mės po­li­ti­nės sis­te­mos ne­pa­keis, bet ga­li ki­taip nei ti­ki­ma­si su­dė­lio­ti bū­si­mos po­li­ti­nės mo­zai­kos da­le­les. Įsi­žie­bus tau­ti­nės sa­vi­mo­nės lem­pu­tei lie­tu­vių gal­vo­se na­cio­na­liz­mo te­ma per is­to­ri­nes per­var­tas vi­sa­da bu­vo ak­tu­a­li.

Continue reading „Mintys rinkimų išvakarėse“

puola_1

Pagaliau prieš savaitę sulibdyta valdančiųjų Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų rinkimų programa teigia, kad mažinti pridėtinės vertės mokesčio (PVM) ir suteikti daugiau lengvatų nereikia, tai reiškia, kad jog ir toliau nepagrįstai bus didinamos kainos ir paslaugos, kurios ir šiaip kyla kas mėnesį.

Taip pat atsisakoma didinti pelno mokestį. Tokiu būdu suteikiamos nuolaidos milijonieriams ir kitokiems oligarchams. Pabrėždami, kad nesiūlo įvesti progresinių mokesčių (t.y. atsisakydami iš daug darbo pajamų gaunančių asmenų nurėžti didesnę jų dalį per mokesčius), konservatoriai vėlgi yra turtingųjų pusėje.

Continue reading „Partijos puola į mūšį“

stasaitis37

Ir vėl „bolševikinis“ buldozeris važiuoja, traiškydamas demokratiją Lietuvoje. 2012-08-30 dieną vyko 66 rinkimų apygardos (Kauno kaimiškosios) posėdis.

Pirmininkaujant Audronei Bendokienei, kurią delegavo Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, jos pavaduotoja Vida Jankauskienė deleguota Lietuvos socialdemokratų partijos.

Vienas iš svarbiausių klausimų buvo apylinkių komisijų pirmininkų tvirtinimas. Tai vienos iš svarbiausių pareigybių rinkimuose, nuo kurių priklauso, ar bus demokratija, ar jos nebus Lietuvoje. Pasekmės – daugiau nei liūdnos. Iš 26 rinkimų apylinkių net 19 „pasidalino“ Lietuvos socialdemokratų ir Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos, kitoms palikdamos vos devynias apylinkes.

Continue reading „Rinkimai prasideda „bolševikiniu“ buldozeriu“

akcentai_111

Rugpjūčio 17-ąją su­ka­ko trys mė­ne­siai, kai iš sa­vo glo­bė­jos na­mų bu­vo per prie­var­tą iš­plėš­ta ma­ža mer­gai­tė. Kur ji, koks jos li­ki­mas? Nei bu­vu­siai glo­bė­jai, nei vi­suo­me­nei jo­kie at­sa­ky­mai apie vai­ko gy­ve­ni­mo są­ly­gas, jos psi­cho­lo­gi­nę ir fi­zi­nę būk­lę ne­pa­tei­kia­mi.

Mer­gai­tei ne­lei­džia­ma su­si­tik­ti nei su bu­vu­sia glo­bė­ja, ku­rią ji la­biau­siai my­lė­jo ir su ku­ria są­mo­nin­gai rin­ko­si gy­ven­ti, nei su se­ne­liais, ku­rių na­muo­se pra­lei­do be­veik vi­są sa­vo vai­kys­tę. Kas jai li­kę, kas su­da­ro šian­die­ni­nio jos gy­ve­ni­mo tu­ri­nį? Nu­ma­ny­ti ga­li­ma ne­sun­kiai. Ne links­mi Lie­tu­vos vai­kai, ne žai­di­mų aikš­te­lės, ne sau­lė­tas pa­jū­ris, kaip pri­klau­so ma­žie­siems va­sa­rą, ir ne sva­jo­nių mo­kyk­la bal­tais lan­gais, kur su­kle­gės bend­ra­klasiai ru­de­nį, ne­ši­ni gla­dio­lių ir ast­rų žie­dais sa­vo mo­ky­to­jai.

Continue reading „Lie­tu­va, ne­nu­tilk!“

landsbergis 3

Rukloje vykusiame TS – LKD tarybos posėdyje buvo pritarta Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų prezidiumo “pakoreguotam” partijos kandidatų sąrašo daugiamandatėje apygardoje eiliškumui.

Parlamentarai Naglis Puteikis, Rytas Kupčinskas, Jonas Šimėnas buvo nuleisti žemyn, tuo tarpu laikinajai Seimo tyrimo komisijai dėl buvusios teisėjos Neringos Venckienės neliečiamybės vadovavęs Evaldas Jurkevičius “uždirbo” net 100 balų – per tiek vietų pakilo aukštyn.

Atsižvelgiant į TS – LKD Priežiūros komiteto bei TS – LKD frakcijos Seime nutarimus bei rekomendacijas, partijos vadui Andriui Kubiliui “patarus”, partijos prezidiumas nusprendė tris Seimo TS – LKD frakcijos narius perkelti į žemesnes sąrašo vietas: N.Puteikį iš Nr. 16 į Nr. 26, R.Kupčinską iš Nr. 18 į Nr. 33, J.Šimėną – iš Nr. 31 į Nr. 53.

Continue reading „TS – LKD taryba sudarė partijos rinkimų sąrašą“

Saulius-Stoma

Ir vis dėlto Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) yra geriausias pasirinkimas tarp senųjų sisteminių partijų.

Paprasti jos nariai turi teisingas moralines nuostatas. Problema tik pats lyderis ir dalis partijos viršūnėje įsitvirtinusios nomenklatūros. Jie per ilgą laiką per daug susisaistė su šešėlinės įtakos grupuotėmis ir nebegali elgtis laisvai, taip, kaip lieptų sąžinė ir netgi protas.

Sveiką partijos daugumos nuovoką geriausiai atskleidė demokratiškas rinkimų sąrašo reitingavimas. Ir ypač – labai juokingo personažo Evaldo Jurkevičiaus atvejis.

Continue reading „Evaldo Jurkevičiaus skrydis virš partijos lizdo“

konservatoriai-kregzdute

2012 m. birželio 12 d. Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų būstinės kompiuterio „pelėje“ bei prie būstinės esančiame vidiniame kiemelyje augančiame medyje surasta specialioji pasiklausymo įranga. Partijos atstovai neatmeta galimybės, kad incidentas susijęs su artėjančiais 2012 m. Seimo rinkimais.

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų vykdomasis sekretorius Raimundas Alekna kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl partijos centrinėje būstinėje aptiktos pasiklausymo įrangos. Skunde prašoma atvykti į įvykio vietą ir atlikti įvykio vietos apžiūrą bei užfiksuoti ir išimti surastą specialiąją techniką.  

Continue reading „Konservatorių būstinėje – pasiklausymo įranga“

snoras

Parlamentinės komisijos „Snoro“ banko žlugimo pasekmėms ištirti nariai Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos atstovai Arvydas Anušauskas, Rimantas Jonas Dagys, Stasys Šedbaras ir Liberalų sąjūdžio į komisiją deleguotas Petras Auštrevičius spaudos konferencijoje sakė, kad komisija galėjo garbingai baigti savo darbą, jei būtų sutarta patvirtinti tas komisijos išvadų nuostatas, dėl kurių tarp visų jos narių nekilo prieštaravimų.

Tačiau toks, koks buvo pateiktas vakar, išvadų tekstas jokiu būdu negali būti teikiamas Seimui svarstyti kaip vientisas komisijos išvadų dokumentas, nes toks paprasčiausiai nėra patvirtintas. Tad taip ir lieka neaišku, kaip opozicijos atstovai ketina jį užregistruoti į Seimo plenarinio posėdžio darbotvarkę.

Continue reading „TS-LKD frakcija: „Snoro“ komisijos išvadas reikėjo stabdyti, kol jos nepadarė didelės žalos valstybei ir jos žmonėms““