Rusijos vyriausybė pirmadienį patyrė beprecedentį pasipriešinimą dėl tiriamosios žurnalistikos reporterio, kaltinamo su narkotikais susijusia veikla, suėmimo. Ir liberalūs, ir Kremlių remiantys asmenys reikalavo jį paleisti.
 
Trys svarbiausi Rusijos dienraščiai pirmame puslapyje išreiškė solidarumą ir gynė sulaikytąjį Ivaną Golunovą, kuris sakė taip esąs baudžiamas už tiriamąją veiklą.
 
„Aš esu/mes esame Ivanas Golunovas“, didelėmis raidėmis buvo rašoma trijų laikraščių – „Kommersant“, „Vedomosti“ and RBK – pirmuose puslapiuose.
 
I. Golunovas, 36 metų tiriamosios žurnalistikos atstovas, dirbantis nepriklausomoje rusakalbėje žiniasklaidos platformoje „Meduza“ buvo sulaikytas praėjusią savaitę, pareiškus įtarimus dėl narkotikų gamybos ir platinimo.
 
Jei būtų nuteistas, jam grėstų daugiau kaip 20 metų kalėjimo. I. Golunovo advokatai tvirtina, kad pareikšti kaltinimai yra melagingi.
 
I. Golunovo suėmimas sukėlė žurnalistų ir kitų rėmėjų pasipiktinimą ir paskatino savo susirūpinimą išreikšti Europos Sąjungą, Jungtines Tautas, Europos Tarybą ir kitas organizacijas.
 
I. Golunovas buvo paleistas iš ikiteisminio kalinimo savaitgalį, kai šimtai palaikančiųjų susirinko prie Maskvos teismo rūmų. Jam paskirtas namų areštas.
 
Trijų laikraščių pirmuose puslapiuose spausdintas tas pats teiginys, pabrėžiantis, kad I. Golunovo persekiojimas yra Rusijos visuomenės įbauginimo aktas. Laikraščiai reikalavo atlikti tyrimą dėl žurnalisto sulaikymo aplinkybių.
 
Laikraščiuose teigiama, kad švelnesnės ikiteisminio laikymo sąlygos yra sveikintinos, bet jie nesutinka su tuo, kad įrodymai, pateikti tyrėjų, yra įtikinantys.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.11; 03:00

Viktorija Marinova. EPA-ELTA nuotr.

Po bulgarų TV žurnalistės Viktorijos Marinovos nužudymo Vokietijoje sulaikytas įtariamasis. Tai antradienio vakarą savo portale pranešė Bulgarijos laikraštis „168 Tschassa“.

Anot žiniasklaidos, įtariamasis yra policijai žinomas nusikaltėlis, kuris žurnalistės nepažinojo. Jis yra 28-30 metų amžiaus ir, pasak pasienio policijos, jau sekmadienį pabėgo į Vokietiją, kur gyvena jo motina. Jo bute rastas V. Marinovos mobilusis telefonas, pranešė privati televizijos stotis bTV, remdamasi savo šaltiniais.

30-metės žurnalistės kūnas buvo rastas šeštadienį parke Rusės mieste, kur ji bėgiojo. Moteris buvo išprievartauta, sumušta ir tada pasmaugta.

V. Marinova paskutinėje savo naujos laidos „Detektor“ laidoje kalbino tiriamosios žurnalistikos atstovus iš Rumunijos ir Bulgarijos. Abu jie vykdo tyrimą dėl sukčiavimo skirstant ES lėšas Bulgarijoje. Vyriausybė Sofijoje užsienio buvo paraginta greitai išaiškinti nužudymą.

Dėl 30-metės nužudymo antradienį Rusėje buvo sulaikytas ir apklaustas benamis rumunas. Tačiau jis buvo paleistas, nes, pasak policijos, nėra jokių jo kaltės įrodymų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.10.10; 17:00

Ne pirmus metus stebint žiniasklaidą ir didžiausius skandalus atrodo, kad Lietuva neturi problemų. Jų nėra, nes didžiausios Lietuvos problemos, labiausiai prikaustančios visuomenės dėmesį, yra politikų kelionės, mylimieji, pirkiniai ir turtas. 

Lietuvos spauda. Slaptai.lt nuotr.

Visa tai neretai sutaurinama ir įprasminama buitinio pobūdžio įstorijoms suteikus tikrą ar tariamą korupcinį atspalvį. Esą kažkas nedeklaruota, supainiota, neteisėta. Vienu ar kitu atveju taip ir būna. Etikos komisija tada skiria įspėjimą ir paprašo politikus patikslinti deklaraciją. Prasižengimai tad tėra tokio lygio – verti tik įspėjimo. Tačiau skandalai iš jų – nacionaliniai. 

Štai sausį visa Lietuva kalbėjo apie vienos politine prasme visiškai neįdomios moters mašiną, kailinius, keliones ir stilių, nors tuo pačiu metu, pavyzdžiui, išrinktas naujas Europos Parlamento pirmininkas, Švietimo ministrė humanitarinių mokslo institutų darbuotojams pareiškė, kad jų tyrimų temas turėtų diktuoti valstybė, Seimo pirmininkas nepritarė gynybos biudžeto didinimui iki 2,5 procentų, o Vyriausybė nutarė, kad mirusių pensininkų paveldėtojai kompensacijų negaus. Visa tai nublanko, tarytum nebuvo, prieš mašiną ir kailinius.

Pavyzdžiai neatsitiktiniai. Tekstu jokiu būdu nenorima pasakyti, kad nereikėtų kritikuoti valstiečių, „trukdyti jiems dirbti“. Priešingai, valdančiuosius sekti ir kritikuoti reikia visada, tačiau turėkime savigarbos – kritikuokime už politinius sprendimus, už nevykstančias arba blogai vykstančias reformas, už pažadų nevykdymą, už galimai tragiškas kai kurių politinių sprendimų pasekmes atskiroms visuomenės grupėms, akademinei laisvei, socialiniam teisingumui, konstituciniams principams ir t.t. Taip pat jokiu būdu nenorima pasakyti, kad politikų skaidrumas nesvarbus, kad jie gali daryti ką nori, jei tik priima valstybei naudingus sprendimus. Taip nėra. Tačiau žiniasklaida gali padėti atskleisdama galimus interesų konfliktus, atkreipdama atsakingų institucijų dėmesį į įtartinus faktus. Ne jos darbas yra tas bylas išnarplioti, rasti ir nuteisti kaltus. Kai kone mėnesį svarbiausia tema Lietuvoje yra nereikšmingos politikės mašina, apranga ir meilė, naudingas pastangas nuo buitinio skandalo kūrimo skirianti riba yra aiškiai peržengiama.  

Būtent tai matėme, kai kone visų portalų ir laikraščių pagrindine naujiena buvo Karbauskio įmonės ir Kildišienės visureigio „byla“. Net aukščiausią žiniasklaidos dėmesį reiškianti E. Jakilaičio „Dėmesio centre“ rinkosi šią temą. Tai ne pirmas kartas. Visuomenę sudominęs „skandalas“ yra jokia naujiena, o tik naujas atvejis ilgoje politinio bulvaro istorijoje. Jau praėjusioje kadencijoje tokia žiūra į politiką buvo visiška norma, tikriausiai taip buvo ir anksčiau. Tarkime, darbiečių valdoma Švietimo ir mokslo ministerija sėdėjo dar liberalų supiltoje pelkėje, įšaldė tragišką situaciją aukštojo mokslo sektoriuje ir nieko esmingo nesutvarkė, nors vyriausybės programa švietime žadėjo tiesiog revoliucinius pokyčius. Ar kas nors taršė šias temas laidose ir straipsniuose? Ne. Kritiką už neveiklumą gerokai nusvėrė kritika švietimo ministrės antakiams, rašybos klaidoms ir su vyru gerai praleistai nakčiai Londone. 

Vytautas Sinica, publikacijos autorius.

Ką tai rodo apie mus pačius? Mažiausiai kelis dalykus. Pirma, politika vis dar be galo personalizuota, iš esmės nepolitiška. Rinkėjai renkasi pagal absurdiškus kriterijus: jaunas, gražus, gera šeima, sąžiningas, turtingas („vadinasi, nevogs“) ir panašius. Po to tie patys kriterijai projektuojami vertinant išrinktų politikų darbą. Kildišienės „džipas“, Valinskienės renginių vedimas ar Baukutės šeimos dramos būnant Seimo nare žiniasklaidai svarbiau nei jų, o dar svarbiau, jų partijų balsavimai ir pažiūros. Žmonės nesupranta ir nesivargina suprasti politikos. Jie tik nori, kad būtų padaryta stebuklingas Kažkas, nuo ko šalyje pasidarytų gera gyventi. Tam jie išsirenka „sąžiningus ir jaunus“ žmones, dar geriau „profesionalus“. Tokiems rinkėjams įdomiau skaityti apie Kildišienės mašiną nei apie Sodros reformą. Trauka abipusė.

Žiniasklaida turi tikrai ne vien edukacinę misiją. Ji turi reaguoti ir reaguoja ir į skaitytojų paklausą. Jei skaitytojai nori „Stiliaus“ laidos tipo istorijų žiniose, medijos jiems tą ir suteikia. Kad viskas atrodytų oriai, tiktų žiniose ir nekeltų disonanso („kodėl tai išvis žiniose?“), buitinėms istorijoms suteikiamas politinis prieskonis – galimai supainioti vieši ir privatūs interesai, galimai nedeklaruota nauda, galimai nuslėpti įmonės mokesčiai. 

Kas Lietuvoje rimtai galvojo, kad Greta Kildišienė Seime sukurs E. Masiulio vertą korupcinę schemą ir prastums „Agrokoncerno“ interesus ginančius įstatymus? Kad Seimui de facto vadovaujant „Agrokoncerno“ savininkui, šiai įmonei dar reikia papirkinėti eilinę Kildišienę korupciniais tikslais? Rimtai? Turbūt beveik niekas. O jei niekas, kaip ir aišku, kad „korupcinis“ aspektas tokiose visureigių istorijose yra tik bulvarą sutaurinanti etiketė. „Žiūrėkite, tai politika“, – šaukia mums „Lietuvos ryto“ iškapstyta tiriamoji žurnalistika. Bet politikos ten nėra. 

Politika, griežta prasme, yra idėjų kova dėl geriausios valstybės raidos strategijos ir konkrečių efektyviausių priemonių tai geriausiai strategijai įgyvendinti. Bet visuomenė nenori į tai gilintis, jai daug geriau sekasi gilintis į skandaliukus ir ši teisė jai suteikiama, dar daugiau, legitimuojama. Kaip balsuojame, taip ir kontroliuojame valdžią. Buitiškai. Kontrademokratija Lietuvoje veikia sekant politikų verslus ir asmeninius gyvenimus, tik tikrosios politikos tame visai nėra. 

Antra, žiniasklaida rado savotišką priebėgą ir veiklos barą neva korupcinėse istorijose. Dar prieš kelis metus Lietuvoje buvo pagrįstai verkiama, kad neegzistuoja tiriamoji žurnalistika. Rimtas žurnalistinis tyrimas reikalauja daug laiko, pinigų, išmanymo, įsigilinimo, o rezultato būna ne tiek ir daug, „click`ų“ jis negeneruoja, žmonėms skaityti sudėtinga. Reaguojant į situaciją tiriamoji žurnalistika pradėta kurti nusitaikius į viešųjų asmenų interesų konfliktus. Vietoje reformų projektų, galimų jų pasekmių, užsienio šalių patirties, ekspertinių vertinimų ar prie dabartinių šalies problemų atvedusių sprendimų analizės, kuri duotų realios naudos valstybei, ugdytų skaitytoją ir iš tiesų tiesiogiai liestų politiką, o ne ja užsiimančiųjų asmeninius gyvenimus, pasirinkta nagrinėti būtent pastaruosius.

15min.lt net sukūrė skambiai pavadintą specialiųjų tyrimų komandą, nors sunku pasakyti, kiek reformų projektų ji visapusiškai išanalizavo, kiek argumentuotos kritikos valdžios sprendimams pateikė. Žurnalistai „tiriamąją žurnalistiką“ suprato kaip politikus kontroliuojančių institucijų darbo dubliavimą. Ir tai vėlgi suprantama: ir temos paprastos, ir žmonėms įdomu, ir viešąja nuomone galima manipuliuoti daug efektyviau nei nagrinėjant politikų sprendimus ir jų pasekmes valstybei. „Teisiškai viskas gerai, bet moralinė žala padaryta“ – politologai kritikuoja į tokius buitinius skandalus įklimpusius politikus. Tačiau kas iš tiesų daro šią moralinę žalą ir kiek jos būtų, jeigu įtarimai būtų pirma tikrinami atsakingų institucijų, o tik tada savaitėmis narstomi žiniasklaidoje?

Trečia, paradoksalu, bet tokia situacija patogi ir politikams. Dešimtmečius Lietuvą valdė žmonės, kuriems patogiau buvo atsakinėti į klausimus apie korupciją ir interesus, nei į klausimus apie reformas. LSDP vyriausybė daug realesnius, apčiuopiamus ir su aiškiai styrančiomis verslo interesų ausimis korupcijos skandalus tvarkė kaip einamuosius reikalus. Kas pusmetį po skandalą, o reitingai laikėsi. „Tefloniniai reitingai“. Gal būtų išsilaikę ir iki rinkimų, jei ne darbo kodeksas ir dar keli politiniai sprendimai, tiesmukai spjovę į visuomenės gerovę ir lūkesčius. Įsivaizduokime, kad su tuo pačiu užsispyrimu kaip dėl žento įmonės žiniasklaida būtų persekiojusi A. Butkevičių apie kokius nors finansinius klausimus, pažadėtą, bet nevykdomą aukštojo mokslo reformą, demografijos problemos sprendimą. Savaitėmis tampę po laidas, kartoję tuos pačius klausimus, leidę parodyti visą savo neišmanymą ir nesigaudymą jei ne vienu, tai kitu klausimu.

Kas balsuotų už gerą žmogų (galima neabejoti, A. Butkevičius – geras žmogus), jeigu taptų iki skausmo akivaizdu, kad jis nesupranta problemų, kurias sprendžia, ir sprendimų, kuriuos priima? Valstybei, kurioje nėra politinės klasės (politikos profesionalų, kurių nereikėtų atsivesti iš NVO arba iš verslo), ją atstoja kailį išvertusi sovietmečio politinė ir akademinė nomenklatūra arba jos vaikai, ką puikiai atskleidė Indrė Makaraitytė. Tokioje valstybėje kaip versle ar ūkyje tvarkytis daug geriau atsakinėjant į interesų ir nuslėpto turto, o ne tikrus politinius klausimus. Blogiausiu atveju vienas ar kitas politikas gali kristi korupcinio skandalo baloj tik tam, kad vėliau vėl atgimtų. Rinkimai parodė, kad korupciją besąlygiškai atleidžia net skaidrusis liberalų rinkėjas, vadinasi, atleidžia visi. 

Taip susiprantame sėdintys užburtame rate, kur visuomenei, „politikams“ ir žiniasklaidai yra patogu gyventi apolitišką gyvenimą, mąstant apie valstybę kaip apie kolūkį, kurio turtas galimai vagiamas ir kurį reikia administruoti skaidriai. Kadangi niekas nėra pasiruošę pradėti Lietuvos mąstyti, nušviesti ir valdyti kaip politinio subjekto, niekas ir nesiima iniciatyvos iš šio užburto rato išeiti. Jame patogu ir saugu mums visiems – savo gyvenimus gyvenantiems ir apie politikų gyvenimus noriai paskaitantiems atomizuotos ir egoistinės pilietinės visuomenės (skaitykite V. Laučių) atstovams. Visuomenė visada yra per didelė ir per mažai organizuota, kad joje galėtų prasidėti kažkokie kryptingi pokyčiai. Politikai… politikų mes beveik neturime. 

Jeigu kas ir gali pradėti keisti buitinį Lietuvos mąstymą politiniu Lietuvos mąstymu, tai tik žurnalistų ir analitikų luomas. Išsilavinęs, pilietiškai atsakingas, mėgstantis socialines reklamas ir akcijas. Žinoma, kiek toks apskritai egzistuoja. Pradėkime dažniau kalbėti apie politinius sprendimus ir mažiau apie politikų gyvenimus. Nors ir sunku, nors ir mažiau kas skaitys. 

Šiomis dienomis visuomenei pateiktas Vyriausybės „projekto projektas“ suteikia dar vieną galimybę kalbėti ir kritikuoti iš tiesų svarbius dalykus, kurie lems mūsų ateitį. Vyriausybė turėtų būti priremta prie sienos atsakyti, ar žada laikytis rinkiminių pažadų, už kuriuos balsavo nugalėtojų rinkėjai, ar pasiguos opozicijos spaudimui ir pigiam flirtui? Ar ko nors vertas skambus premjero pažadas „atstovauti Lietuvai, iš kurios šaiposi vadinamasis elitas“? Ar rinkiminis prioritetas „padėti Lietuvos šeimoms“ neapsiribos Šakalienės parodomąja kova su smurtaujančiais sugyventiniais? Ar universitetai stebuklingai susijungs savo iniciatyva, susijungę garantuos mokslo ir studijų kokybę, o visiems nemokamų studijų pažadas bus išpildytas? Ar virs konkrečiais darbais socialinio teisingumo šūkis, už kurį balsavo socialdemokratus dėl valstiečių palikę rinkėjai ir prieš kurį piestu stosis įtakingas Laisvos rinkos institutas?

Šie ir kiti klausimai laukia sąžiningų žurnalistų dėmesio. O kol kas Lietuva neturi problemų. 

Informacijos šaltinis – portalas Propatria.lt.

2017.03.04; 05:05

„Užrašinėti politikų kalbas? Niekam to nereikia, jas išplatina partijos. Sporto varžybų rezultatus paversti tekstais? Tai greitai darys robotai,” – pirmoji vien tiriamąja žurnalistika užsiimanti redakcija Vokietijoje CORRECT!V (toliau tekste – Correctiv) tiki, kad dabar geriausias laikas telktis ties tikrąja žurnalistikos misija ir daryti žurnalistinius tyrimus.

Prieš pusmetį įsikūrusi Correctiv yra registruota kaip ne pelno siekianti organizacija ir specializuojasi duomenų žurnalistikoje.

Continue reading „Naujoji žurnalistika: prašome vogti mūsų straipsnius“

Lietuva seniai nebeverta demokratinės valstybės vardo. Civilizuotoms valstybėms mes nebepriklausome nuo tos akimirkos, kai savo nuomonę viešojoje erdvėje skelbiančius žmones, įskaitant ir žurnalistus, sumanėme persekioti kaip kriminalinius nusikaltėlius – baudžiamąja tvarka.

Baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1-oji ir 155 straipsnio 1-oji dalys numato baudžiamąją atsakomybę už šmeižtą ir įžeidimą. Šis įstatymas įsigaliojo 2000-ųjų metų rudenį. Jis galioja iki šiol. Taigi ištisus 14-a metų visi mes, viešai reiškiantis nuomonę asmenys, rizikuojame atsidurti kaltinamųjų suole. Ne tuose teismuose, kur nagrinėjamos civilinės bylos, bet būtent ten, kur teisiami žmogžudžiai ir prievartautojai, narkotikų platintojai ir kankintojai.

Continue reading „Ką apie galimybę baudžiamąja tvarka persekioti kritiškai rašančiuosius pasakys Konstitucinis Teismas?“

Alekso Gibnio dokumentinio filmo apie WikiLeaks‘ą pasirodymas – puiki proga dar kartą susimąstyti apie tą projektą ir jo prieštaringą įkūrėją Džulianą Assandžą (Julian Assange), sakoma buvusio WikiLeaks‘o bendradarbio Džeimso Bolo (James Ball) straipsnyje laikraštyje "The Daily Beast".

„Nuo 2010 metų vasaros WikiLeaks‘as daugelį mėnesių buvo mano gyvenimas“, – prisimena Džeimsas Bolas. Iš pradžių jis 10-imt savaičių dirbo kartu su komanda, rengusia Dž.Asandžo paskelbtas medžiagas apie karą Irake įvairiems leidiniams. Paskui jis pradėjo dirbti tiesiogiai WikiLeaks‘ui ir rengė publikavimui Amerikos ambasadų telegramas.

„Mes užsiėmėme novatoriška, reikšminga žurnalistika, ir tai darėme organizacijos, laužančios spaudimu, griaunančios etikos normas ir stumiančios žmones į nereikalingą riziką, fone“, – rašo straipsnio autorius.

Continue reading „Buvęs WikiLeaks‘o bendradarbis – apie darbą su Džulianu Asandžu“

Dabartinis pasaulis paženklintas reiškiniu, kuris taip akivaizdžiai nekamavo ankstesniųjų kartų. Mes, šiandien gyvenantys, skirtingai nei mūsų seneliai ir proseneliai, kenčiame nuo informacijos gausos.

Beje, specialistų ir ekspertų prognozės mažai paguodžiančios – informacijos tik daugės. O informacijos sklaidos ir perdavimo priemonės – tobulės. Tuo pačiu nenumaldomai daugėja "viešosios informacijos žaidėjų", kurie trokšte trokšta skleisti, jų manymu, itin vertingas, o iš tiesų – menkavertes žinias ir nuomones.

Nūnai teturime vienintelę išeitį – sugebėti iš informacijos vandenyno sužvejoti vien tai, kas svarbiausia. Čia galimas ir aštresnis apibūdinimas – privalome išmokti pasirinkti tik tai, kas gyvybiškai aktualu. Priešingu atveju pradėsime kvailėti. Kitaip prarasime gebėjimą suvokti, kas vertinga būtent mūsų tautai, miestui, bendruomenei, šeimai. Bandyt aprėpti kasdien per televiziją, laikraščius ar internetinius portalus plūstančius žinių srautus – titaniškas ir tuo pačiu visai nereikalingas darbas.

Continue reading „Kaip aprėpti neaprėpiamą?“

Lietuvos advokatūra kartu su Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetu bei Nacionaline teismų administracija Seime buvo surengusi svarbią diskusiją. Oficiali apskritojo stalo tema – „Privataus kaltinimo instituto probleminiai aspektai bei įžeidimo ir šmeižimo dekriminalizavimo galimybės“.

Jei esama manančių, jog ši tema nėra aktuali, – klysta. Šmeižimo ir įžeidimo bylų skaičius Lietuvos teismuose auga tarsi ant mielių: nuo 2008-ųjų metų būtent tokių bylų padaugėjo beveik du sykius – nuo 289 iki 560 bylų. Nacionalinės teismų administracijos teigimu, 2012-aisiais metais lietuviškuosiuose teismuose privataus kaltinimo tvarka nagrinėta jau net 560 įžeidimo ir šmeižimo bylų. Prokurorai sako, jog ikiteisminių tyrimų skaičius dėl šmeižimo ir įžeidimo taip pat įspūdingas – bevei 900 atvejų.

Vadinasi, Lietuvoje sparčiai daugėja žmonių, kurie jaučiasi įžeisti ar apšmeižti. Taip pat akivaizdu, jog ši padėtis negali džiuginti demokratiškai gyventi norinčių visuomenių. Civilizuotose, padoriose valstybėse šmeižtai ir įžeidimai turėtų tapti labai retais, pavieniais atvejais. Bet jeigu tokio pobūdžio konfliktų gausėja, belieka susimąstyti – kodėl?

Continue reading „Miglotos žaidimo taisyklės“

visockas-gintaras-portretas

Šią savaitę turėjau prasmingą susitikimą su Vilniaus Universiteto profesoriumi Vytautu Daujočiu.

Prof. Vytautas Daujotis padovanojo ką tik išleistą veikalą “Nepriklausomos Lietuvos aukštojo mokslo vargdenė”, kuriame drauge su Arvydu Janulaičiu, Vytautu Radžvilu ir Rimantu Petru Šližiu “įvairiais aspektais nagrinėja vadinamąją krepšelinę Lietuvos aukštojo mokslo reformą.

Bei “argumentais ir faktais parodo, kaip ir kodėl teisingumo ir nešališkumo principus aukštąjame moksle paneigęs krepšelinės reformos eksperimentas veja jaunimą iš Tėvynės ir virto nusikaltimu tautai”.

Būtent šiame konceptualiame, analitiniame darbe pateikiami visuomenei beveik nežinomi faktai apie nesėkmingus mėginimus pertvarkyti ir modernizuoti aukštojo mokslo sistemą. Būtent šie duomenys leidžia “geriau suvokti, kokios gelminės priežastys lėmė nuolat didėjančią krizę”.

Continue reading „Nepatogūs klausimai“

sviderskyte_kudirkos premija

Pinigų kalba – globali, universali. Ją moka žurnalistas ir taksistas, eskimas ir aborigenas, mažas ir senas. Tiesą sakant, ją suvokia bet kas, turintis bent riešuto dydžio smegenis. Net žiurkės.

Septyniasdešimtųjų pradžioje viename Teksaso koledžų šešios laboratorinės žiurkės Raymondui Battalio ir Johnui Kageliui įrodė, kad geba veikti pagal išskaičiavimą. Eksperimentinėse dėžėse įkurdintos žiurkės išmoko spaudinėti dvi „gėrimų automato“ svirtis ir prisikliukinti vieno iš dviejų: gardaus šaknų alaus arba aitraus toniko. Aišku, alus buvo paklausesnis.

Continue reading „Ša! Kalba pinigai“

sviderskyte_kudirkos premija

Štai ir proga viešai išpažinti, kad Kristupas Krivickas man patinka. Aišku, savotiškai. Tuoj paaiškinsiu, kol skaitytojo išmonė neprikūrė mano nesakytų, negalvotų ir apskritai nebūtų dalykų.

Proga – dėl Kristupo Krivicko kilęs ažiotažas žiniasklaidos priežiūros ir stebėsenos, teisėtvarkos institucijose, TV 3 televizijoje, internete. Diskusija svarbi ir kartu dviprasmiška dėl nemokamos reklamos herojui, ypač internete. Kai rašai „Kristupas Krivickas“ – arba „Natalija Zvonkė“, arba „Vytautas Landsbergis“ – gali būti tikras, kad ilgam aktyvuoji naršytojų (ne diskusijos dalyvių ar skaitytojų, bet raktažodžiais optimizuotų tekstų vartotojų) srautą. Bet yra kaip yra, rizikuoju.

Continue reading „KK, mūsų ledkalnio viršūnė“

Copy of sindeikis_foto

Šiandien mūsų svečias – populiaraus žurnalo “Veidas” leidėjas Algimantas Šindeikis.

Su leidėju Algimantu Šindeikiu kalbamės apie JAV, Didžiosios Britanijos, Vokietijos spaudos specifiką, popierinės lietuviškosios žiniasklaidos ateitį, sunkumus leidžiant žurnalus, piniginę internetinių portalų vertę, politiškai subtilų spaudimą žiniasklaidai bei skirtumus tarp plytų fabriko ir leidinio…

Leidėją Algimantą Šindeikį kalbina “XXI amžiaus” žurnalistas Gintaras Visockas.

Susitikimo su LŽS Vilniaus skyriaus nariais Jūs minėjote, jog egzistuoja tarsi du skirtingi požiūriai į šiandieninę žiniasklaidą: žiniasklaida kaip verslas, kuriam rūpi tik pelnas, ir žiniasklaida kaip misija, kuri neša visuomenei dar ir žinias, ir informuotumą, ir požiūrį. Jūs esate šalininkas antrosios linijos – žiniasklaida, kuriai rūpi vien pelnas, nėra tikra žiniasklaida?

Continue reading „Algimantas Šindeikis: “Lietuvoje spaudimas žiniasklaidai yra politiškai subtilus”“

laucius_09

Apie lietuviškosios žiniasklaidos ypatumus, internetinius portalus, Tėvynės Sąjungos – krikščionių demokratų klaidas, Lietuvos santykius su Rusija ir išpuolius prieš krikščionybę su “IQ” žurnalo vyriausiuoju redaktoriumi Vladimiru LAUČIUMI kalbasi “XXI amžiaus” žurnalistas Gintaras Visockas.

Jūsų vadovaujamo žurnalo “IQ” gerbėjumi tapau ne taip seniai. Užtat dabar stengiuosi nepražiopsoti nė vieno numerio. Tiesa, pirmą kartą šis leidinys į rankas pateko atsitiktinai, vos ne per prievartą. Mat esu šioks toks skeptikas. Kioskuose laikraščių ir žurnalų – didelė gausa. Bet turinys dažnokai labai panašus. Vieni nuo kitų nusirašinėja, ir tiek. Tačiau žurnale “IQ” radau aktualios ir, svarbiausia, originalios medžiagos. Tad būtų įdomu išgirsti, kokių tikslų Lietuvoje turi šis žurnalas? Tiksliau tariant, kokią nišą, kokią auditoriją stengiatės užkariauti?

Continue reading „Vladimiras Laučius: “Jei taip, vadinasi, reikia kovoti už pralaimėtą reikalą”“

ohmanas_naujausias

Tikriausiai kiekvienas iš mūsų prisipažins, jog žiūri lietuviškas televizijas: įskaitant ir visuomeninį transliuotoją, ir komercines televizijas. Ir kiekvienas iš mūsų, be abejo, turime susidarę nuomonę apie televiziją. Dažnusyk – labai kategorišką. Vieni iš mūsų pasigenda pramoginių laidų, kiti – probleminių.

Vieni įsitikinę, jog laidai vadovaujantis žurnalistas gali turėti savo nuomonę, kiti mano, jog žurnalistas privalo būti itin neutralus. Tačiau ar visuomet čia kaltos televizijos ir jose dirbantys žmonės? Juk daug kas priklauso ir nuo to, koks yra laidos biudžetas, kiek laiko pasiruošti laidai turi jos vedėjas. Galų gale laidos kokybė priklauso ir nuo į laidą pakviestų pašnekovų išminties, drąsos, oratorinio meno.

Apie lietuviškosios televizijos pasiekimus bei klystkelius su švedų režisieriumi Jonu OHMANU kalbasi “XXI amžiaus” žurnalistas Gintaras Visockas.

Continue reading „Švedijoje solidžias valstybės dotacijas visuomeninė TV gauna ne tam, kad liaupsintų valdžią“