Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Keisti (o gal pavojingi?) dalykai dedasi Lietuvoje. Atsiranda vis daugiau tokių, kurie, dangstydamiesi „kita nuomone“ ir mūsų valstybės tolerancija demokratijos iškovojimams, buriasi į susivienijimus, marginalines grupeles, griaunančias susiformavusias tautines vertybes ir graužiančias valstybingumo pamatus. Prie jų jungiasi net tie, kuriems, atrodytų, Lietuvoje tik gulbės pieno tetrūksta…

Iš kokių ėdžių maitinasi „tituškos“?

Klaipėdos apylinkės teismas trečiadienį, kovo 27 d., turėtų skelbti sprendimą Viačeslavo Titovo byloje. Prieš teismą jis stojo antradienį, posėdyje taip pat dalyvavo žinomas istorikas, Seimo narys Arvydas Anušauskas, parašęs knygą „Aš esu Vanagas“, ir politikos apžvalgininkas Marius Laurinavičius. V. Titovas pateikti parodymus žodžiu atsisakė, mat, jie gali neatitikti Rusijos ambasados instrukcijų. Jam pateiktus kaltinimus jis vadina politiniu persekiojimu.

Prokuroras teigia, kad V. Titovas, menkindamas partizanų vadą ir skleisdamas tikrovės neatitinkančią informaciją, veikė sistemingai. Byloje inkriminuotos penkios nusikalstamos veikos, o padarytų veiksmų – apie 20. „Kaltinimai pakankamai dideli. Buvo naudojama neapykanta, žeminanti kalba, neva tai Lietuvoje gyvuoja nacistinės partijos. Paprastai kalbant, teigiama, kad kas Titovo nepalaiko, tie yra tarsi fašistai“, – žurnalistams sakė prokuroras Simonas Genys.

Adolfas Ramanauskas – Vanagas. Slaptai.lt nuotr.

Tai, kad kaltinamasis nesiteikia teismui atsakyti į kaltinimus žodžiu, čia pat, salėje, rodo, jog šis politikas bijo liudininkų ir specialistų argumentų ir slapstosi nuo teisingumo rašydamas įvairius paskvilius apie Adolfą Ramanauską-Vanagą.

Šįkart jis naudojasi politiniu skydu: mat, su kitu visuomeninio rinkimų komiteto „Titov ir teisingumas“ nariu gavo vietą naujai išrinktoje Klaipėdos miesto savivaldybės taryboje. Bolotiruodamasis į mero postą jis tebuvo ketvirtas, nors surinko nemažai – apie 7 proc. rinkėjų balsų.  

Žinoma, Klaipėda jau nuo sovietinių laikų yra SSRS karinio komplekso citadelė, ir šiandien daug buvusių kariškių bei prie jų prisišliejusių visuomenininkų yra išnaudojami Rusijos dezinformacijos mašina, kuri sėja nepasitikėjimą Lietuvos istorine išsivadavimo iš okupacijos kova ir niekina jos didvyrius. Dienraštis „Klaipėda“ stebisi, kaip V. Titovas su savo keturių asmenų šeima sugeba išgyventi už jo deklaruojamus 169 eurus… Žemiau skurdo ribos esą gyvena ir dar du trečdaliai jo kolegų iš Lietuvos rusų sąjungos Klaipėdos skyriaus.

Laikraštis rašo, kad kai kurie jų yra aktyvūs Rusijos ambasados renginių lankytojai. A. Anušauskas teigia, kad „tarp Lietuvos rusų sąjungos kandidatų į Klaipėdos miesto tarybą buvo atstovų iš Antihitlerinės koalicijos šalių Antrojo pasaulinio karo dalyvių organizacijos, iš Rusijos piliečių asociacijos Klaipėdoje, iš Perelozų sentikių religinės bendruomenės, iš Baltijos jaunimo asociacijos „Juvenis“. Visos šios bendruomenės gauna pinigus iš Rusijos ambasados. Renginių biudžetai neskelbiami. Pasikėliau Rusijos valstybės kontrolės ataskaitą, kurioje revizuotas fondas, finansuojantis tėvynainių „veiklą“ užsienyje. Ten jie tiesiai šviesiai rašo – nėra kontrolės, nėra apskaitos, nėra viešumo, skaidrumo ir informacijos“.

Kitaip sakant, savo vietininkus Klaipėdoje sočiai maitina Kremliaus propagandistai. Tai informacinio karo prieš nepriklausimą Lietuvą dalis.

Zurofiada tęsiasi…

Kovo 27 d. sulaukėme ir kito su šia byla susijusio sprendimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas paskelbė sprendimą dėl Granto Arthuro Gochino skundo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui. Jis atmetė skundą, kuriuo centras ragintas pakeisti istorinę išvadą į tokią, kad tarpukario karininkas kolaboravo su naciais.

Lietuvos didvyris Jonas Noreika

Pernai Kalifornijoje gyvenantis Lietuvos pilietis G.A. Gochinas prašė teismo įpareigoti LGGRTC naujai, išsamiai, nešališkai, nepiktnaudžiaujant valdžia, susipažinti su jo pateikta 69 puslapių „Užklausa dėl Jono Noreikos nusikaltėlių gaujos“ ir jos prieduose esančius dokumentus.

Jis tikėjosi, kad Centras pakeis savo istorinę pažymą dėl J.Noreikos veiklos Antrojo pasaulinio karo metais, kad būtų aišku, jog J.Noreika nelaikytinas didvyriu. J.Noreikos aukų giminaitį G.A.Gochiną žeidžia J.Noreikai skirti paminklai, paminklinės lentos, gatvių ir mokyklos pavadinimai.

JAV ir britų žiniasklaidoje pasirodė tariamos J. Noreikos anūkės Silvia Foti pritarimas G.A.Gochino užklausai. Laikraštyje „Chicago Tribune“, BBC laidoje, WiKIPEDIA portale pasirodė žinučių, kad J. Noreika dalyvavęs holokauste ir pats šaudęs žydus. 58 metų mokytoja ir žurnalistė, gimusi ir augusi „lietuviškame“ Čikagos priemiestyje, savo tyrimą paskelbė knygoje „Tiesos beieškant“ („In search of the truth“). Tyrime ji pritaria G.A.Gochino skundui prieš LGGRTC ir aiškina, esą S. Foti motina pasakojusi, kad J. Noreika-Generolas Vėtra gyręsis, jog šaudęs žydus.

Įtakingų E. Zurofo veikėjų pastangomis šie liudijimai išplito po visą pasaulį. Jie surado pritarimo ir Lietuvoje. Prie kaltinimų Genocido tyrimo centrui prisijungė ir publicistas, politikos veikėjas Arkadijus Vinokuras, DELFI paskelbęs straipsnį „„Genocido centras gina netiesą. Kodėl?“

Kaip jam atsakydamas rašo Šarūnas Mažeika, be neteisingų, niekuo nepagrįstų kaltinimų centrui, akivaizdžių istorinės tiesos iškraipymų jame yra ir tiesioginis bandymas paveikti teismą, nagrinėjusį G. A.Gochino skundą prieš centrą.

Melas nesiliauja net po teismo sprendimo. Štai kovo 28 d. G.A.Gochino užklausos autorius, filosofas dr. Andrius Kulikauskas „kviečia visus į renginį susipažinti su teismo nuosprendžiu ir plačiau aptarti, kaip mums įvairiai atsakyti už Lietuvą“. Jis papasakos, kaip „kapitono J. Noreikos legenda išaugo ir kaip ji sunyko“.

Organizuotas puolimas prieš pokario kovotojus, tapusius laisvės kovų prieš nacių ir sovietų okupantus didvyriais nesiliauja, į šį propagandinį frontą metamos didžiulės, gerai finansuojamos pajėgos, kuriose šmėkščioja ir lietuvių menininkai, ir politikos veikėjai, o prie jų netiesiogiai prisideda ir įvairių nacionalinių komisijų nariai.

Tikėtina, kad tokios pastangos prieis liepto galą, kaip pelnyto atpildo šiomis dienomis sulaukė šešios dešimtys Sausio 13-osios bylos kaltinamųjų.

2019.03.27; 20:14

Rusijos Federacijos vėliava. EPA-ELTA nuotr.

Šiųmečiai rinkimai į savivaldą atskleidė ir išvirkščią demokratijos, kurią bandoma priešpastatyti tautiškumui ir sveikam nacionalizmui, pusę.

Ryškiausias pavyzdys – Klaipėdoje. Į šio miesto savivaldybės tarybą vėl išrinktas Viačeslavas Titovas, pagarsėjęs šmeižikiškais pareiškimais apie Lietuvos partizanų vadą Adolfą Ramanauską – Vanagą.

Dar pernai rudenį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė sprendimą, kad Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narys V. Titovas sulaužė priesaiką, kai apkaltino Adolfą Ramanauską – Vanagą civilių žmonių žudymu. V. Titovas yra viešai pareiškęs, kad jo iniciatyva buvo nužudyti aštuoni tūkstančiai suaugusiųjų ir vaikų; esą pats Vanagas asmeniškai skelbdavo mirties nuosprendžius.

Kuo rėmėsi V. Titovas, viešai skelbdamas tokias išvadas? O gi partizanų budelių – KGB bylomis.

Šis juodo cinizmo persunktas paaiškinimas, suprantama, neliko be atsako. Nelaukdamas apkaltos dėl priesaikos sulaužymo, V. Titovas pats įteikė atsistatydinimo prašymą VRK. Jo vietą netrukus užėmė jo bendražygis Jurijus Šeršniovas. Jis kelias kadencijas buvo uostamiesčio tarybos narys, praėjusiuose 1915 metų savivaldos rinkimuose, kaip ir V. Titovas, buvo Rusų sąjungos kandidatu, dabar priklauso visuomeniniam rinkimų komitetui „Titov ir teisingumas“.

Šiuose rinkimuose jie abu pateko į Klaipėdos miesto tarybą.

V. Titovo grįžimą į savivaldą daugelis politikos apžvalgininkų vertina kaip Rusijos konsulato Klaipėdoje pergalę. Ir jie, be abejonės, teisūs.

Jeigu Latvijoje jau ne vienerius metus Rusija žaidžia nepiliečių rusų korta, tai Lietuvoje vis įžūliau pilamas purvas ant partizanų ir jų vadų, pokaryje dešimtmetį kovojusių prieš okupantus, vaizduojant juos kaip nacių kolaborantus.

Pastaruoju metu, išsekus kitiems Kremliaus „argumentams“, vis dažniau pasitelkiamas niekuo nepagrįstas kaltinimas: tiek Ukrainoje, tiek Pribaltikoje esą atgimsta nacizmas, su kuriuo Rusija tiesiog privalo kovoti bet kokiomis priemonėmis ir apsaugoti nuo tariamo fašizmo savo tautiečius.

Šiam informaciniam karui Rusija meta didžiulius tiek žmogiškuosius, tiek finansinius pajėgumus. Todėl nieko keista, kad ji ir toliau stengiasi infiltruoti savo žmones tiek į mūsų nacionalinės, tiek ir į regioninės politikos darinius – atvirai ir nesislapstydama. Tai ne šnipinėjimas; tokiu būdu siekiama kur kas paprastesnio tikslo – sėti nepasitikėjimą šalies politika, menkinti mūsų tautos dvivyrius ir dabar vykdomą politiką.

Mūsų demokratijos sampratos grimasos verčia gūžčioti pečiais – Klaipėdos apygardos prokuratūroje dar gerokai prieš rinkimus baigtas ikiteisminis tyrimas dėl V. Titovo, kaltinamo dėl mirusiojo (Adolfo Ramanausko – Vanago) atminimo paniekinimo, kurstymo prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę ir viešo pritarimo tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimo ar šiurkštaus menkinimo.

Ir štai V. Titovas vėl – Klaipėdos savivaldybės tarybos narys. Nesunkiai paaiškinamas triukas, žinant, kad vėl gresia apkalta: Rusijos propagandistai šauks, kaip Pribaltikoje  skriaudžiami bei persekiojami rusakalbiai, o tūlas Žirinovskis turės peno tvirtinti, jog Klaipėdos kraštas, kaip, beje, ir Vilnius nepriklauso Lietuvai. Reiškia, reikia atsiimti. Panašiai kaip Krymą.

Matyt, nereikėtų atsitiktinumu laikyti ir Viktoro Uspaskicho bandymo sugrįžti į nacionalinės politikos vandenis, prieš tai pamiklinus raumenis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos rinkimuose. Šio teistumas – jau praeityje. Kaip ir jo partijos bei jo bičiulių.

Turbūt Lietuvoje dar yra žmonių, pamenančių, kaip Viktoras dievagojosi atsižegnojąs nuo politikos visam likusiam gyvenimui.

Ištvėrė labai neilgai. Ištvėrė? O gal grįžo pagal komandą: kovos parengtis! atgal į apkasus!

Nebaudžiamas Lietuvoje jau tris dešimtmečius veikia Rusijos pilietis Valerijus Ivanovas. Praėjusių metų gruodžio 18 dieną jis buvo sulaikytas, buvo viešai skelbta, kad pas jį rastas neteisėtai laikytas ginklas; tačiau jis greitai buvo paleistas. Gal išsigąsta, kad į jo sulaikymą labai operatyviai ir piktai sureagavo Rusijos ambasada Vilniuje?

V. Ivanovas 1997 metų liepą buvo nuteistas kalėti vienerius metus už žuvusiųjų 1991 metų sausio 13-ąją šmeižimą. Knygoje „Lietuviškas kalėjimas“ jis, be kita ko, tvirtino, neva visos 1991-ųjų sausio 13-osios aukos yra lietuvių falsifikacija, o sovietų armija Vilniuje nenužudė nė vieno laisvės gynėjo.

Prie Rusijos diplomatinės atstovybės Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bausmę jis atliko tuometinėje Alytaus griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje. V. Ivanovui išėjus į laisvę, tuometinis vidaus reikalų ministras Vidmantas Žiemelis buvo išsiuntęs teikimą teismui dėl šio Rusijos piliečio išsiuntimo iš Lietuvos. Deja.

Nejaugi ir šiandien mes nepajėgūs apsivalyti nuo šito gaivalo?

P. S. Senovės Graikijoje valstybei pavojingi piliečiai buvo ištremiami iš polio.

Tai Klistenio (509 m.pr. Kr. ) įvesta reforma kovai su tais, kurie bandydavo kastis po valstybės pamatais. Kiekvienas pilietis, įtartas veikimu prieš valstybės laisvę, buvo ištremiamas dešimčiai metų.

2019.03.07; 06:00