Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Įdomu buvo pasiklausyti politikų ir politologų liaupsių prezidentui G. Nausėdai jo prezidentavimo metinių proga per LRT radiją.

https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1183302/liaupses-prezidentui-giria-uz-nora-i-lietuvos-politika-inesti-inteligentiskumo

Suprantama, gimtadienio proga kiekvienas stengiasi surasti ir pažymėti tik gerąsias solinezanto savybes. Tik vargu ar tai tinka, paminint politinį gimtadienį ir dar palyginant politinį solinezantą su jo pirmtaku pastarojo nenaudai.

Štai Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos seniūnas Seime Ramūnas Karbauskis aukštai įvertino Prezidento sukalbamumą. Jis įsitikinęs, kad šalies vadovas yra stiprus, o vis labiau pasigirstantys nuogąstavimai, kad Prezidentūros institucija yra silpnesnė, nei kad Dalios Grybauskaitės vadovavimo metu, nėra pagrįsti.

Prezidentas Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija). nuotr.

Pasak jo, jeigu G. Nausėda imasi ieškoti kompromiso, sutarimo diskusijoje, tai jis nėra silpnas, o atvirkščiai – rodo savo stiprybę. „Aš manau, kad silpnumas yra tame, kai daužoma per stalą ar įžeidinėjama kokia nors kita valdžios institucija. Tai yra silpnumas, – tvirtino R. Karbauskis. – Ieškojimas kompromiso, galėjimas nusileisti nėra kažkoks tai silpnumas.“

Kalbai pakrypus apie susisiekimo ministrą Jaroslavą Narkevičių, „valstiečių“ lyderis pasidžiaugė, kad dabartinis šalies vadovas neprimeta savo griežtos nuomonės, kaip kad, esą, darytų D. Grybauskaitė.

„Ji tiesiog nebūtų bendravusi daugiau iš viso. Būtų visiems uždarytas kelias į Prezidentūrą, būtų pareiškimai buvę visokiausi. O dabartinis prezidentas pakartoja savo nuomonę, mes tą nuomonę gerbiame, tačiau mes turime kitą nuomonę“, – konstruktyviu prezidento G. Nausėdos bendravimu džiaugėsi R. Karbauskis.

Gyrė Prezidentą dauguma kalbėjusių. Tik dvi nuomonės buvo atsargesnės.

Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė – Nielsen pastebėjo, kad pirmuosius G. Nausėdos ir paskutiniuosius Dalios Grybauskaitės prezidentavimų metus lyginti nėra korektiška. Pasak jos, lyginti aštuonerių metų D. Grybauskaitės patirtį su vos vienerių metų dabartinio šalies vadovo patirtimi tiesiog negalima.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Panašiai kalbėjo ir TS-LKD partijos pirmininkas, opozicijos pirmininkas Seime Gabrielius Landsbergis. Pasak jo, nors šalies vadovas nusipelno įvertinimo kaip „žmogus, aktyviai ieškantis savo politinės pozicijos politiniame gyvenime“, tačiau Prezidentui vis dėl to neretai trūksta drąsesnio  žodžio.

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Valdančiosios Seimo daugumos lyderio džiūgavimas dėl sutarimo su Prezidentu leidžia paklausti, o gal mes jau turime Lietuvoje naują politinę koaliciją – prezidentas Gitanas Nausėda + Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis + Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos pirmininkas Valdemaras Tomaševskis.

Kuo čia dėtas V. Tomaševskis? Ogi – R. Karbauskio paminėtoje kitokioje valdančiosios daugumos nuomonėje, negu Prezidento, susisiekimo ministro istorijoje.  

Argi Prezidentas negalėjo viešai bent paprašyti Seimo valdančiosios daugumos imtis interpeliacijos susisiekimo ministrui, kurią, spėju, ir opozicija palaikytų. Valdančioji dauguma turėtų rimtai susimąstyti, kaip atsisakymas patenkinti tokį Prezidento prašymą atsilieps Seimo rinkimų spalio 11 rezultatams.

Tačiau Prezidentas, matyt, vardan naujos politinės koalicijos stabilumo  viso labo nurodė, kad dėl Seimo pozicijos ministro atžvilgiu kaltas V. Tomaševskis (pasirodo, diriguojantis Seimui, net nebūdamas Seimo nariu, – K.S.).

https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/nauseda-apie-susisiekimo-ministro-skandala-raktelis-yra-ne-pas-premjera-ir-ne-pas-pona-karbauski.d?id=84397891

Dar prieš tai Prezidentas, kurio reitingai tebėra aukšti ir jis įtakoja visuomenės nuomonę sau palankia kryptimi, šitaip prognozavo būsimo Seimo valdančiąją daugumą:

„Yra nemaža tikimybė, kad jei per artimiausius mėnesius neįvyks kažkokių nemalonumų šiai partijai, jie (LVŽS) turi galimybę formuoti centro kairės koaliciją“, – interviu TV3 žinioms gegužės 26 d. sakė šalies vadovas.

Valdemaras Tomaševskis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/nauseda-valstieciai-po-rinkimu-gali-formuoti-centro-kaires-koalicija.d?id=84368149

Balandžio 20-30 dienomis visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Spinter“ atliko apklausą, kurioje teirautasi, kas geriausiai tiktų užimti ministro pirmininko pareigas. Joje pirmavo buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė su 18,5 proc. R. Karbauskio rezultatas – 2,2 proc.

Pasakykite man, kaip partija, už kurios lyderį pasisako 2,2 proc. respondentų, naujajame Seime gali tikėtis formuoti valdančiąją koaliciją. Nebent visos partijos ir Prezidentas rinkimų išvakarėse susivienytų prieš partijų reitinguose pirmaujančią TS-LKD. Sąmoningai, ar ne, Prezidentas, panašu, jau suka šia kryptimi.

2020.05.29; 17:06

Valdemaras Tomaševskis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos pirmininkas Valdemaras Tomaševskis teigia, kad Seime kol kas stringantis parlamentarės Irinos Rozovos apkaltos klausimas vargu ar bus realizuotas. Politiko teigimu, susipažinęs su visa informacija jis gali tvirtinti, kad I. Rozova nieko blogo nepadarė, o opozicija, tiesiog siekdama matomumo, šį klausimą kelia dirbtinai.
 
„Tai yra budintis opozicijos klausimas. Idėjų pas juos per daug nėra, nėra įdirbio, per krizę jie atiminėjo pinigus iš žmonių. Todėl jie kelia dirbtinius klausimus: kaip pratęstas kelias, dirbtina apkalta“, – „Žinių radijui“ sakė europarlamentaras.
 
Pasak V. Tomaševskio kalbos apie galimybę reorganizuoti apkaltą I. Rozovai yra tiesiog niekai.
 
„Manau, kad iš to nieko nebus, kadangi pats susipažinau su šia situacija. Jei kažkas susitiko su konsulu ir kalbėjo apie visuomeninius reikalus – tai yra parlamentaro ar kito valdžios atstovo pareiga, reikia rūpintis savo išeivija“, – Lietuvos žvalgybos akiratyje atsidūrusius I. Rozovos veiksmus teisindamas teigė politikas.
 
Irina Rozova. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Todėl, pasak jo, dar kyla klausimas, ar atidėliojamas balsavimas dėl apkaltos Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcijos politikei bus apskritai iškeltas.
 
„Jeigu prieisime prie balsavimo, nežinia ar jis bus, tai parlamentarai apsispręs. Šiandien tai yra naudinga opozicijai – apie tai kalbėti kiekvieną dieną, kaip ir apie premjero kelią“, – apibendrino V. Tomaševskis.
 
Apkalta I. Rozovai ėmė grėsti paaiškėjus, kad politikė prašyme išduoti leidimą dirbti su įslaptinta informacija nenurodė turėtų kontaktų su Rusijos diplomatinio korpuso atstovais. Valstybės saugumo departamentas (VSD) atskleidė, kad parlamentarė ilgą laiką palaikė neformalius ryšius su Lietuvoje rezidavusiais diplomatinio korpuso atstovais ir jų neatskleidė. VSD teigimu, I. Rozova su Rusijos diplomatais tarėsi apie finansinę paramą parlamentarės atstovaujamam Rusų aljansui bei aptardavo galimybes Rusų aljansui formuoti bendrą tautinėms mažumoms atstovaujantį politinį junginį kartu su Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.06; 10:24

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Taip klausimą kėliau dar praeitą kartą, tik prasidėjus šio šaukimo Seimo kadencijai, ėmęs skaičiuoti nuo striptizą R.Karbauskio spintoje šokančios Kildišienės skeleto, užbaigdamas fantasmagorinę inventorizaciją jo paties kaip maitinančios motinos (alma mater) žudiko skeletu https://kaunozinios.lt/naujienos/politika/kiek-skeletu-telpa-ramuno-karbauskio-spintose_101921.html.

Tačiau bėgant laikui tokių gyvenimo palydovų skaičius, kaip atrodo, šalia R. Karbauskio tik daugėjo ir daugėjo, spintos užsipildė iki pakraščių.

Stebina neįtikėtinas įvykis, kai ne taip seniai toks Viktoras Pranckietis, ilgai dūlėję R.Karbauskio skeletų skryniose, po vieno savaitgalio atsikasė iš negyvėlių krūvos, pasirąžė ir nuėjo savais keliais, nekvaršindamas naujai užsidėtos galvos dėl teatro direktoriaus Ugniarijo baisaus pasipiktinimo.

Laikas yra labai iškalbingas, šiandien jau visiems daugmaž akivaizdu, kad ne visi  R.Karbauskio spintose sudūlėję skeletai ar medinukai suspės atkeikti savo likimą. Kol jų gretos neišretėjo iki galo, galima sakyti, jog nešvankumo striptizas tęsiasi, vyriausiasis Lietuvos lėlininkas dar nenuleidžia rankų.

Žinia, viduramžiais teologų dialektikos pratybose buvo keliamas truputėlį kitokios konfigūracijos, bet labai panašių intencijų klausimas – kiek velnių galėtų sutilpti ant adatos smaigalio? Šį legendinį klausimą šiandien būtų labai pravartu prisiminti, siekiant įvertinti lenkų tautybės asmenų įdarbinimo pokyčius Susisiekimo ministerijos kuruojamose įstaigose nuo to momento, kai Lietuvos lenkų rinkimo akcijos-Krikščionių šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) atstovas Jaroslavo Narkevičiaus buvo paskirtas ministru ir tokiu būdu tapo didžiausio dėmesio  susilaukusiu R. Karbauskio spintos vaiduokliu.

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Taip gretindamas klausimus neturiu blogų ketinimų kiekvieną lenką prilyginti nelabajam, ginkDie! Tačiau ir mūsų atveju kalbame apie magišką skaičių, kuris, pasirodo, nepasiduoda įprastai skaičiavimo sekai.

Kaip galop išaiškėja, visa paslaptis susiveda net ne į skaičiaus 12 simbolikos ezoteriką ar tokių giminystės ryšių kaip antros eilės senelis bei vyro žmonos mamos vienintelės dukros vyras egzotiką, daug svarbiau čia yra tai, kad neva lenkų nevalia skaičiuoti, baksnojant pirštais, jokia intencija, net kaip viščiukus rudenį. LLRA-KŠS pirmininkas  Valdemaras Tomaševskis net pragydo apie teisinę atsakomybę prezidento patarėjams, kurie galimai pažeidė tokį reglamentą. Jo teigimu, valstybės vadovo komandos nariai, galimai inicijavę informacijos rinkimą apie asmenis, įdarbintus J. Narkevičiaus vadovaujamai ministerijai pavaldžiose įstaigose, duomenis rinko išskiriant lenkų tautybės piliečius. V. Tomaševskis pastebi, kad esą ES reglamentai draudžia tvarkyti asmens duomenis, atskleidžiančius rasinę ar etninę kilmę https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/tomasevskis-prabilo-apie-teisine-atsakomybe-prezidento-patarejams-grizome-30-metu-atgal.d?id=83323339.

LLRA-KŠS išplatino pranešimą, kuriama sakoma: „Tenka tik apgailestauti, kad prezidento patarėjų minėti neteisėti veiksmai eskaluoja tautinės nesantaikos kurstymą, diskredituoja Lietuvos valdžios institucijas ir menkina tolerantiškos ir teisinės mūsų Valstybės įvaizdį“ https://slaptai.lt/llra-kss-kaltina-prezidentura-nesantaikos-kurstymu/.

Skamba labai įsakmiai, net iškiliai, išties kanceliarinis žargonas mūsų laikui žmogui gali būti ne mažiau paveikus nei dialektikų argumentai viduramžių universiteto klausytojams. Vis tik V.Tomaševskis užmiršta paminėti  vieną detalę, kuri  jo išsakytą tiradą loginiu požiūriu apverčia visiškai priešinga kryptimi. Kaip visi gerai žinome, Lietuvos lenkų rinkimų akcija yra politinis darinys, susiformavęs išimtinai tautiniu pagrindu, taigi ir jo veiklos specifika visų pirma yra atpažįstama pagal tautiškumo požymį (kitaip nei, tarkime, kaimynystėje įsikūrusių bebrų veikla yra atpažįstama pagal jų pomėgį statyti užtvankas, nesinaudojant brėžiniais), todėl nepotizmo apraiškų ir korupcijos rizikos faktoriaus nusakyme nuoroda į tautinę sudėtį čia yra neišvengiama. Būtų labai blogo precedento įtvirtinimas, jeigu mes bandytume tokias rizikas paslėpti po atitrauktomis nuo konteksto ES dokumentų frazėmis.

Valdemaras Tomaševskis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Ne su visai švaria sąžine pastebėsiu dar ir tai, kad manęs nesugraudino Koalicijos lyderių teiginys, jog, Narkevičiui tapus ministru, lenkų tautybės asmenys nebuvo urmu įdarbinami į vadovaujančias pareigas, o užėmė tik paprastąsias paštininko, kasininko ir pan. pozicijas. Galėčiau sukirsti iš litrinio viskio butelio, kad šie juodvarniais lakstantys, naujai įsidarbinę paprastųjų profesijų lenkai vis tik uždirbs nepalyginamai daugiau nei šių eilučių autorius, nuskurdęs kaip Bažnyčios žiurkė universiteto dėstytojas.

Tokie yra žengimo gerovės valstybės keliu šalutiniai nuostoliai ir uždelsto veikimo padariniai, ar ne?

2020.01.21; 13:15

Prezidentūros Aplinkos ir infrastruktūros grupės vadovas Jaroslavas Neverovičius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Liūdna, kad ministras pirmininkas Saulius Skvernelis taip žemai nukrito, teigia prezidento patarėjas Jaroslavas Neverovičius, komentuodamas premjero pareiškimą, esą kritika, tenkanti susisiekimo ministrui Jaroslavui Narkevičiui, yra deklaruojama tautiniu pagrindu.
 
„Kai aš skaičiau ministro pirmininko interviu, tai, prisipažinsiu, man buvo labai liūdna. Man liūdna, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės ministras pirmininkas taip žemai nukrito ir kad tokius nepagrįstus kaltinimus formuluoja“, – „Žinių radijui“ sakė J. Neverovičius. Patarėjas pridūrė, kad, jo manymu, pats S. Skvernelis į politinį kontekstą įtraukia tautinių mažumų klausimą, taip siekiant pridengti sunkiai sprendžiamas Vyriausybės problemas.
 
„Aš nekaltinu ministro pirmininko, bet matau, kad tai panašu į bandymą tautinių mažumų klausimą išnaudoti jo problemų uždengimui“, – sakė J. Neverovičius.
 
Patarėjo teigimu, jam asmeniškai nekyla jokių abejonių dėl prezidento Gitano Nausėdos vertybių.
 
„Man nekilo nė menkiausio šešėlio ar abejonių dėl moralinio kompaso ir prezidento vertybių, kad jis galėtų taikyti diskriminacinį kriterijų. Atvirkščiai, jo kriterijus visada buvo profesionalumas, politinė atsakomybė ir moralės klausimai“, – teigė jis.
Sauliaus Skvernelio rinkimų štabas. Slaptai.lt nuotr.
 
J. Neverovičiaus teigimu, nepagrįstai Prezidentūrą puola ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) pirmininkas Valdemaras Tomaševskis. Pastarasis piktinasi, kad prezidento patarėjai, pasak jo, galimai neteisėtai rinko informaciją apie lenkų tautybės piliečius.
 
J. Neverovičiaus teigimu, LLRA-KŠS vadovas turėtų viešojoje erdvėje keliamus klausimus adresuoti Vyriausybei.
 
„Pirmininkas (V. Tomaševskis. – ELTA), visų pirma, turėtų kreiptis į premjerą, kuris pradėjo svarstyti nacionalinį klausimą. Prezidentas savo pasisakyme kalbėjo tik apie partijos bičiulius, jokiu būdu nebuvo iškeltas tautinis klausimas. Tai ministras pirmininkas pradėjo rinkti medžiagą, kažkokias pažymas apie tai, kokia ten yra nacionalinė sudėtis. Ne prezidentas taip klausimą suformulavo“, – pabrėžė G. Nausėdos patarėjas.  
 
Valdemaras Tomaševskis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

ELTA primena, kad LLRA-KŠS pirmininkas V. Tomaševskis prakalbo apie teisinę atsakomybę prezidento patarėjams. Kiek anksčiau pirmadienio vakarą LLRS-KŠS išplatino pranešimą, kuriame deklaruota, kad Prezidentūra siekia priešiškai nuteikti visuomenę tautinių mažumų atžvilgiu. LLRS-KŠS išplatintame pranešime piktinosi, kad, pasak jų, galimai neteisėtai buvo rinkta informacija apie žmones tautiniu pagrindu.
 
„Toks duomenų rinkimo faktas gali būti traktuojamas kaip nediskriminavimo dėl tautybės principo pažeidimas bei prezidento patarėjų bandymas priešiškai nuteikti Lietuvos visuomenę tautinių mažumų atžvilgiu“, – teigiama partijos pareiškime.
 
Premjeras Saulius Skvernelis pirmadienį Delfi publikuotame interviu teigė, kad prezidento G. Nausėdos pasitikėjimo netekęs susisiekimo ministras J. Narkevičius yra kritikuojamas tautiniu pagrindu.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.21; 10:41

Susisiekimo ministras Jaroslav Narkevič. LR Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Premjerui Sauliui Skverneliui pirmadienį užsiminus, kad susisiekimo ministras Jaroslavas Narkevičius yra kritikuojamas tautiniu pagrindu, pastarąjį delegavusi Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRS-KŠS) teigia, kad Prezidentūra siekia priešiškai nuteikti visuomenę tautinių mažumų atžvilgiu. LLRS-KŠS piktinasi, kad, pasak jų, buvo rinkta informacija apie žmones tautybės pagrindu.
 
Kartu, pabrėžia partija, jei informaciją buvo rinkta be teismo sprendimo – tai prieštarauja įstatymams.
 
„Praeitą savaitę viešojoje erdvėje buvo plačiai aptariama ir komentuojama prezidento Gitano Nausėdos patarėjų gauta pažyma apie neva 20 ministro J. Narkevičiaus įdarbintų lenkų tautybės žmonių. Prezidentūros skleista informacija nepasitvirtino. Tuo tarpu 12 lenkų tautybės asmenys nepriklausantys jokiai partijai buvo įdarbinti ne ministro, o ministerijai pavaldžių įstaigų vadovų“, – rašoma pirmadienio vakarą išplatintame LLRS-KŠS spaudos biuro pranešime.
 
Išplatintoje nuomonėje pabrėžiama, kad Lietuva per amžius garsėjo pagarba valstybę sudarančioms tautinėms bendrijoms, tuo tarpu prezidento patarėjų komanda, pasak jų, neteisėtais veiksmai eskaluoja nesantaikos kurstymą.
 
„Tenka tik apgailestauti, kad prezidento patarėjų minėti neteisėti veiksmai eskaluoja tautinės nesantaikos kurstymą, diskredituoja Lietuvos valdžios institucijas ir menkina tolerantiškos ir teisinės mūsų Valstybės įvaizdį“, – rašoma LLRA-KŠS išplatintame pranešime.
 
Kartu priduriama, kad Prezidentūros rinkta informacija apie galimai J. Narkevičiaus susisiekimo sektoriuje įdarbintus žmones gali tiesiog būti bandymas priešiškai nuteikti Lietuvos visuomenę tautinių mažumų atžvilgiu.
 
„Toks duomenų rinkimo faktas gali būti traktuojamas kaip nediskriminavimo dėl tautybės principo pažeidimas bei prezidento patarėjų bandymas priešiškai nuteikti Lietuvos visuomenę tautinių mažumų atžvilgiu“, – teigiama partijos pareiškime.
 
Kartu LLRA-KŠS priduria, kad, pasak jų, šalies Konstitucijoje draudžiama rinkti informaciją apie asmenį negavus teismo sprendimo.
„Pagal Lietuvos Konstitucijos 22 straipsnį informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą“, – rašome pranešime.
LLRA vadovo Valdemaro Tomaševskio reklama Buivydiškėse. Slaptai.lt nuotr.
 
Kartu LLRA-KŠS išplatintoje pozicijoje cituojamas Lietuvos Konstitucijos straipsnis, draudžiantis žmogaus teisių varžymą  ir lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Taip pat minimas Europos Sąjungoje galiojantis Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas, nustatantis vienodus asmens duomenų apsaugos standartus.
 
LLRA- KŠS atkreipia dėmesį, kad pastarajame reglamente suformuluota bendra taisyklė, kad duomenys apie etninę kilmę yra neskelbtini, nes, atsižvelgiant į jų kontekstą, gali kilti didelis pavojus žmogaus teisėms ir laisvėms.
 
Premjeras pirmadienį Delfi publikuotame interviu teigė, kad prezidento G. Nausėdos pasitikėjimo netekęs susisiekimo ministras J. Narkevičius yra kritikuojamas tautiniu pagrindu.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.21; 02:00

Lietuvos lenkų rinkimų akcijai-Krikščioniškų šeimų sąjungai (LLRA-KŠS) tapus valdančiosios koalicijos dalimi, imta svarstyti, kad pagaliau iš užmaršties bus pakelti tautinėms mažumoms aktualūs klausimai – vietovardžių ir asmenvardžių rašybos dokumentuose reglamentavimas.
 
Vis dėlto LLRA-KŠS iniciatyva buvo pažerti pasiūlymai dėl bankų pelno apmokestinimo, vaistų senjorams kompensavimo, vaiko pinigų didinimo ir kitų visuomenės socialinių poreikių tenkinimo, bet ne jų rinkėjams svarbiausių klausimų.
 
Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas Gediminas Kazėnas tvirtina, kad Lenkų rinkimų akcija pamynė savo rinkėjams jautrius klausimus, siekdama sėkmingai sudaryti sąjungą su tautiškumu pasižyminčiais „valstiečiais“.
 
„Jie patys sakytų, kad tokia yra patvirtinta dabartinės Vyriausybės programa ir toks klausimas nėra įtrauktas, o kodėl jie nusileido tą reikalą įtraukiant, tai, manau, yra dėl to, jog tas klausimas yra pakankamai jautrus ir komplikuotas. Jie tiesiog labai racionaliai pasižiūrėjo į tai, kad Karbauskio Vyriausybė negalėtų to klausimo praleisti, nes jų programa, kai jie ėjo į Seimo rinkimus, buvo labai tautiška – šių klausimų įtraukimas visiškai juos diskredituotų. Manau, kad jie tą suprasdami ir nusileido“, – Eltai sakė G. Kazėnas.
 
Vis dėlto kito Eltos kalbinto eksperto, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) politologo Marijušo Antonovičiaus nuomone, bendradarbiavimas su LVŽS yra ne pagrindinė priežastis, kodėl LLRA nekelia tautinėms mažumoms svarbių klausimų.
 
„Aš manau, kad tai yra trečiaeiliai dalykai. Verta atkreipti dėmesį, kad tiek prezidentas Nausėda, tiek R. Karbauskis yra sakę, kad galima būtų priimti tautinių mažumų įstatymą, o pats Karbauskis minėjo, kad problema slypi tame, jog LLRA nerodė jokių iniciatyvų. Anot jo, jeigu LLRA nerodo jokių iniciatyvų, tai šioje vietoje jie nemato reikalo kažką judinti. (…) Nuo LLRA priklausė koalicijos likimas. Jie turėjo geras derybines pozicijas iki Rozovos ir Narkevičiaus skandalų, tai jie tikrai galėjo tai išsireikalauti, bet jie to nepadarė“, – akcentavo M. Antonovičius.
 
Kalbėdami apie priežastis, kodėl gatvių pavadinimų lentelių originalo kalba rašymas bei asmenvardžių naudojimo dokumentuose klausimai yra LLRA-KŠS pagrindinė retorinė linija prieš rinkimus, politologai tvirtina, kad tai tėra įrankis, siekiant mobilizuoti savo rinkėjus.
 
Po skandalų, susijusių su parlamentare Irina Rozova ir susisiekimo ministru Jaroslavu Narkevičiumi, LLRA kitų metų Seimo rinkimuose, tvirtina MRU docentas G. Kazėnas, vėl išsitrauks vietovardžių ir asmenvardžių problematikos kortą.
 
„Per ateinančius Seimo rinkimus tai jiems bus pagrindinis arkliukas. Dar iki šiol jie kartais įterpdavo tokius dalykus, kaip „sąžiningiausia partija, neįsivėlusi korupciniuose skandaluose – paremta krikščioniškomis vertybėmis“. Dabar po šitų visų skandalų, galimas dalykas, kad jie ir toliau ciniškai tokius dalykus kartos, bet vis dėlto tautinių mažumų klausimas jiems liks pagrindinis dalykas, kurį jie dar gali kelti“, – teigė G. Kazėnas.
 
Sieks sukurti partiją lenkams, rusams ir lietuviams
 
Tuo tarpu M. Antonovičius primena LLRA-KŠS lyderio Valdemaro Tomaševskio ambicijas, kurios, sako politologas, taip pat leidžia ignoruoti tautinių mažumų klausimus.
 
„V. Tomaševskis, kuris yra tos partijos de facto lyderis ir vienvaldis sprendimų priėmėjas, turi viziją sukurti naują Lietuvoje krikdeminę partiją ir kad LLRA taptų tokia jėga, kuri jungtų ir lenkus, ir rusus, ir netgi kažkokius lietuvius. Kiek tai realu, tai jau atskiras klausimas, bet tokia ambicija vis dar yra, ir dėl to yra akcentuojami kiti klausimai“, – priminė M. Antonovičius.
 
Dar viena priežastis, sutaria ekspertai, kodėl LLRA-KŠS, net ir būdami valdžioje gali dėmesį koncentruoti į kitus klausimus – jų elektorato, neturinčio alternatyvios politinės jėgos, lojalumas.
 
„Yra dalis, kurie tiesiog ideologiškai, matydami ir pripažindami tas blogybes, sako, kad nėra už ką lenkams balsuoti – nėra alternatyvos. Alternatyva, jei ir būna, ji neišgyvena“, – pabrėžė G. Kazėnas.
 
Jam antrino M. Antonovičius, pridūręs, kad LLRA-KŠS rinkėjai ne tik balsuoja etniškai, tačiau ir labai skeptiškai vertina lietuviškas partijas.
„Jų rinkėjas, ypatingai regionuose – Vilniaus, Šalčininkų, Trakų – vis tiek balsuoja etniškai: LLRA gali daryti ką nori, vis tiek už juos balsuos. Dėl to jie nejaučia tokio spaudimo iš jų rinkėjų, kad jiems būtina išspręsti šituos dalykus ir kad jeigu jų neišspręs, tai jų neišrinks. Jų elektorato yra pamatinis nepasitikėjimas lietuviškomis partijomis, jie nemato alternatyvų, juose yra labai didelis skeptiškumas kitų partijų atžvilgiu“, – pridūrė M. Anotonovičius.
 
Dėl originalios asmenvardžių rašybos Lietuvoje diskusijos vyksta nuo Nepriklausomybės atgavimo. Yra siūlymų leisti naudoti lotyniško pagrindo rašmenis asmens dokumentų pagrindiniame puslapyje. Taip pat siūloma vardą bei pavardę lotyniško pagrindo rašmenimis rašyti tik dokumento antrajame puslapyje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.15; 05:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kaip jau yra sakoma nuo seno, jeigu gali nerašyti, tai ir nerašyk. Šių eilučių autorius tokį išbandymą, ypač artėjant šventiniam laikotarpiui, gali pakelti palyginus lengvai, be trauminių pasekmių ir apie tai nusprendė parašyti kažką panašaus į pasiaiškinimą raštingai visuomenei, atskirai kreipdamasis į straipsnių komentatorius, kaskart surašančius savo nuomones apie autorių ir jo beviltiškas pastangas rašyti vardan rašymo.

Pradėti neberašyti kartais yra pravartu jau vien dėl to, kad atrastum laiko ištylėti tai, kas paprastai prasprūsta pro žodžių tarpus, išbyra pro spaudos ženklus kaip neturintis formos smėlis. Kita vertus, kaip yra pastebėjęs vienas protingas rašeiva, pauzė yra labiausiai intensyvi kalbos forma.

Kartais mūsų padangėje bandoma rašyti anonimiškai arba prisidengus pseudonimu, tačiau niekas dar taip ir neišmoko ištylėti visą tiesą tokiu pat anoniminiu būdu. Ta proga verta prisimininti, kad Pitagoro mokykloje visų pirma buvo mokomasi tylėti ir tik po to, užtvenkę savo sielą tylėjimu, mokiniai buvo įšventinami į tolesnes matematikos ir filosofijos studijas.

Dar žinome patarlę, skelbiančia, kad kalbėjimas – tai sidabras, o tylėjimas – jau lygus auksui. Čia, žinoma, reikėtų skirti ištariamą žodį, kurį gretai nupučia vėjas ir užrašomą, išbetonuojamą žodį, stūksantį mums ilgai prieš akis kaip laikui nepavaldžios piramidės.

Štai Sokratas yra pastebėję, kad svarbiausių dalykų neįmanoma užrašyti, o jo mokinys Platonas, prirašęs didžiausius foliantus, drauge užrašė štai tokią paslaptingą ištarą, kad neva būtis apskritai yra neišmatuojama logos‘u (t. y. žodžiu), tačiau, Platono žodžiais tariant, apie būtį kalbėti privalome, nes nuo to ji turtėja. Ieškant geriausio varianto, kaip atrodo, rašyti reikėtų tik ant jūros paplūdimio smėlio, tikintis, kad atbėganti banga viską tuoj pat nuplaus.

Tačiau nebūk naivus, mielas drauge, nesitikėk, kad paslaptį pavyko išsaugoti, jeigu niekam nieko nepasakojai ir neparašei skundo kompetentingoms instancijoms. Lietuvių liaudies pasakos siužetas daug sakančiu būdu byloja apie tai, kad bijant viešai prasiplepėti, ir todėl išrėkus paslaptį į specialiai iškastą gilią duobę žmonių negyvenamoje vietoje, o po to ją užkasus, vis tiek visi viską sužinos, nes toje dykvietėje anksčiau ar vėliau išaugs karklas, iš kurio pasidaryta piemenėlio birbynė, pučiant ją, ištrimituos visam pasauliu tavo užkastos paslapties turinį su suspaustos spyruoklės jėgos atatranka.

Galimas daiktas, yra dalelė tiesos pasakyme, kad vieni tylėjo praradę žadą, priartėjus būties paslapčiai, kiti dėl to, jog neturėjo ką pasakyti, dar kiti – dėl kvapą užgniaužiančio pasidygėjimo.

Štai apie Lietuvos lenkų rinkimų akciją-Krikščioniškų šeimų sąjungą (LLRA-KŠS) užvis geriausia būtų nieko nesakyti, neprasižioti, valingai  nutylėti, neišsiduodant dėl pro kraštus besiveržiančių karčių žodžių, dėl šventos ramybės, – artėjant šventoms Kalėdoms, – nepastebimai nuryjant tokį kartėlio gumulą. Tačiau ir čia kaip toje piemenėlio melodijoje nediskretiškai prasikiša visa esmė, kai Lenkų rinkimų akcijos vėliavnešiu tampa toks Zbignevas Jedinskis, jau savo pavardės fonetiniu skambesiu primenantis nešvankųjį Jedinstvos fenomeną.

Lietuvos lenkų rinkimų akcija – krikščioniškų šeimų sąjunga

Nepraleiskime geros progos apie tai patylėti, nes geras tonas neleidžia šaipytis iš žmogaus pavardės (tikiuosi, kad niekas dar nežino ir niekados nesužinos, jog Lietuvių kalbos žodynuose yra kataloguojamas žodis „čiuldė“, nurodant, jog taip vadinamas – neaiškiai kalbantis, vograujantis, švepluojantis, taigi čiuldantis žmogus; čia net yra cituojama liaudies dainos strofa – arielkėlė čiuldė vedė mane gulti, ir bevesdama į purvyną paguldė), taip pat nesiruošiu garsiai išsakyti savo prielaidos, kad Vilniau krašto lenkai šį savo tautietį pasirinko atstovauti Seime, galimai sugundyti visų pirma pavardės skambesio, tvirkinančio vaizduotę ir prikeliančio neaiškius užkulisinius lūkesčius.

Tačiau apie tai patogiau mums visiems būtų patylėti, tokį verbalinį supanašėjimą laikant atsitiktiniu sutapimu, nebylios likimo ironijos liūdnoku šypsniu.

Tas pats Jedinskis neseniai iš tribūnos citavo arba, tiksliau tariant, įsiaudrinęs bandė išrėkti, pakartoti tokio Rolando Paulausko, kito liūdnos šlovės herojaus neva pasakytus žodžius, kad Lietuvos bandymas pasipriešinti Rusijai būtų tokia pat neįmanoma užduotis kaip iš anksto pasmerktos pastangos stikline išsemti jūrą.  

Pro pasakytus žodžius dar labiau iškalbingu pavidalu nei keliamas triukšmas prasikiša nutylėta mintelė, kad populiacija iš anksto privalo nusiteikti pasidavimui, auginti darželio gėles okupanto pasveikinimo puokštėms susukti, laukti skeltanagių ordos atidundėjimo kaip išganymo. Nekelsiu klausimo – kodėl leidžiame nuodyti žmonių sielas iš aukščiausios Seimo tribūnos net neužmaskuotais priešiškos propagandos išpuoliais, susitaikome su pasidavimo nuotaikų dirvos purenimu.

Žinia, demokratija užtikrina žodžio laisvę ir gina nuomonių įvairovės galimybę, naujai išrinktas Lietuvos prezidentas kviečia puoselėti dialogo kultūrą, o aš neišjudu iš vietos, pykdamas ant savęs, kad, nežiūrint nieko, renkuosi teisę primygtinai tylėti, negalėdamas pradėti dialogo vien dėl to, jog oponento nekultūringumas ir vulgarumas iškart atstumia, bjauriai nutvilko. Štai minėtas palyginimas su jūra yra švento Augustino pamokslo, kuriame buvo kalbama, kad bandymas suvokti Švenčiausiosios Trejybės paslaptį galėtų būti prilygintas nevaisingoms žmogaus pastangoms išsemti jūrą su riešuto kevalu, bjauri karikatūra, prorusiškos akcijos kultūrtregeriams tokį palyginimą pritaikant rusų imperinių užmačių pašlovinimui. Kukliai nutylėkime faktą, kad didžiojo krikščionybės apologeto atminimą yra pasiryžę išniekinti žmonės, prikišamai demonstruojantys savo krikščioniškumą.

LLRA vadovo Valdemaro Tomaševskio reklama Buivydiškėse. Slaptai.lt nuotr.

Kitas Lenkų rinkimų akcijos krikščionis, toks Jaroslavas Narkevičius, ne taip seniai žadėjęs užkurti Maidaną Lietuvoje, į valdžią puolė su tokia audringa, visus kultūrinius sąlygotumus nušluojančia aistra ministro poste, panašiai kaip koks seksualinis maniakas, ilgai laikytas pririštas lenciūgais tvarte, o dabar, nuplėšęs grandines ir pasileidęs paskui nuogą moterį, gąsdinančiai riaumodamas. Kas aprašys tą valdžios aistrą, prilygstančią nebent  laukiniam seksualiai išbadėjusio žmogaus pamišimui ar narkotinei priklausomybei? Kadangi čia jokie civilizuotumo požymiai neprasimuša, – apie tai taip pat nekalbėsime.

Iš Lenkijoje vykstančių pasvarstymų apie Lietuvos santykius su vietiniais lenkais net keletą girdėjosi mintis, kad neva dėl Valdemaro Tomaševskio koloradinio užsiangažavimo kalčiausi yra patys lietuviai, kurie neva niekaip nesugeba šio lenkų tautybės politiko patraukti į savo pusę.

O lietuvių patarlė savo ruožtu skelbia: baidykis ne vilko miške, o netikro draugo namuose. Iš tiesų, šios liaudiškos ištaros įtampos lauką sukuria ne paskiri žodžiai, o prasmingi nutylėjimai, kaip atrodo, tinkantys iš mūsų aptariamam atvejui.

2019.12.03; 05:30

Kaukės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tiksliau pasakius, jie  atriedėję ir atidundėję jau senokai, dar 2016-aisiais.

Gal tuomet, pradžioje, naivus Lietuvos rinkėjas dar ir tikėjo, kad štai: Karbauskis pažadėjo ir ištesėjo (su Verygos pagalba), kad uždės apynasrį besaikiam alkoholio vartojimui; Karbauskis pažadėjo, kad pasiūs tautinius kostiumus vaikams Lietuvos šimtmečio proga (su Juozuko Statkevičiaus pagalba), ir keletą pasiuvo, regis.

Bet netrukus prasidėjo Gretos istorija, kuri tęsėsi ilgokai, paskui aprimo, ir beveik niekas jos šiandien nebeprisimena.

Galiu garantuoti, kad neilgai trukus pasimirš ir Irinos Rozovos, Seimo narės, besižvalgančios po Rusijos platybes, istorija, kuri nepalyginamai rimtesnė ir grėsmingesnė Lietuvai, nei Gretos istorija, nes nebeliko Vytauto Bako, buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko.

Bet negi kas nors iš Lietuvos žmonių, dar mąstančių, tiki, kad Seime, ir aplink Seimą, ir šiek tiek toliau, neknibžda daugiau tokių rozovų, tik stambesnio kalibro?

Kremlius savo propagandiniuose kanaluose neretai tiesiog pasišaipo iš Lietuvos: kam tokia nykštukinė valstybė rūpi, sako jie.

Dabar žurnalistai, politologai savaitę „mėgaujasi“ lenkais Narkievičiumi, Jedinskiu, Tamašūnine, etc.

Bet ar jie lenkai? Man regis, tikresni lenkai yra tie aktoriai, kurie vaidina lenkus „Dviračio žiniose“. Lenkės bobutės Vilniaus Halės turguje kone kasdien, kai rodomos „ Žinios“, mielai juos aptarinėja ir neslepia džiaugsmo… Štai kur lenkai, tikri, sako jos!…

Bet, tiesą pasakius, tai jau  nebejuokinga. Vardan daugumos Karbauskio į koaliciją priimti „lenkai“ rodo savo tikrąjį veidą. O jis  – ne koks.  Anksčiau, tiesa, jį rodydavo tik Tomaševskis, kuomet ypatingomis Rusijai progomis segėdavo Georgijaus juostelę, dabar – ir jo chalujai.

Ir ne tik lenkai. Dar ir bebrai, tokie kaip Kirkilas ir Butkevičius, išdavę a. a. Brazausko socialdemokratines vertybes, ir pasidarę socialdarbiečiais; translyčiu tapti sunkiau nei pasikeisti savo ilgai slėptą veidą, pasirodo.

Štai kaip paaiškino bebras Kirkilas, gindamas „lenkus“, kurių valdomose apylinkėse asfaltuojami keliai, o į tuos kelius pakliuvo ir premjero Skvernelio, kaip bebūtų gaila premjero, įklimpusio „valstiečių“ mėšlan, kelias: mes turime skatinti tautines mažumas, padėti joms integruotis… Maždaug taip, ne pažodžiui sakau.

Ak, kokios aistros užvirė viešojoje erdvėje. Su lenkais norima susidoroti, juos nori mušti. Taip rėkia Narkievičius, sakydamas, kad jie mušami dėl to, kad Lenkų rinkiminė akcija yra vienintelė politinė jėga Lietuvoje, kuri nėra susaistyta korupciniais ryšiais su stambiuoju verslu. Vienintelė!

O tuo tarpu vadų dukros ir sūnūs gyvena Seimo viešbutyje, sūnūs dar ir su meilužėmis, o tėvas Jedinskis sako, kad sūnus tik retkarčiais pernakvoja, bet nesako, kad vienas, o ne su meiluže.

Lietuvos Seimas. Slaptai.lt nuotr.

Ir dar sako, kad valdžios negalima kritikuoti, nes ji nuo Dievo.

Tomas Janeliūnas praėjusį savaitgalį parašė viešą laišką valdantiesiems: jūs parazitai! Taip ir rėžė, iš peties. Parazitai. Nevardysiu jo nepaneigiamų argumentų, kodėl parazitai.

Nereikia, ir taip aišku, plika akimi matoma.

Ir štai – reziumė. Ilgokai svarstęs Prezidentas Nausėda praėjusios savaitės pabaigoje pagaliau ryžosi inteligentiškai pareikšti, kad Narkievičius turi pasitraukti iš ministro posto. Ne būti išmėžtas ant šakių, kaip per mėšlavežį sovietmečiu Lietuvos TSR kaime, o pasitraukti.

Sako, reikią palaukti, kol po gydymosi pirmadienį sugrįš į darbą premjeras, ką jis pasakys.

Šiandien jau pirmadienis. Prasidėjo Kristaus gimimo laukimas.

2019.12.02; 04:00

Viktoras Pranckietis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio atstatydinimo iš posto istorija turėtų kada nors patekti į naujausiųjų Lietuvos laikų istorijos analus. Ir tikriausiai pateks.

Kaip, beje, ir pats Ramūnas Karbauskis į šį postą atvedęs Pranckietį.

Tačiau šias užsitęsusias siurrealistines politines batalijas jau baigia užgožti kur kas žemiškesnės gerovės valstybės kūrimo problemos. O pagrindinė jų – socialinės atskirties mažinimas, nes visiškai ją panaikinti būtų tiesiog utopija. Jokioje pasaulio karalystėje to nėra.

Labai rudeniškos nuotaikos tvyro ore, andai buvę geltoni medžių lapai jau ruduoja pakąsti pirmųjų šalnų. Nenumaldomai artėja Visų Šventųjų diena, susikaupimo ir apmąstymo Vėlinių vakaras.

Anądien sukdamas pro Lentvarį, nuo Grigiškių pusės, buvau priverstas užsukti, jau ne pirmąsyk, ir į priešais geležinkelį esančią „Norfą“.

Pirmoji mintis, šovusi galvon, buvo tokia: labai geroje strategiškai vietoje įsikūrusi šio prekybos tinklo parduotuvė. Kodėl? Ogi todėl, kad pervaža čia vis uždaroma kas keliasdešimt minučių; kartais rečiau, o kartais dažniau. Ir stovėti tenka ilgai. Kur dingsi, – norom nenorom laiką tenka „užmušti“ šioje gerovės, skrandžio požiūriu, citadelėje.

Antroji mintis – labiau filosofinė-politinė. Prisiminiau daugiau nei dešimtmečio senumo istoriją. Buvau ką tik paskirtas vieno tuo metu labai įtakingo darbiečio, užėmusio ministro postą strategiškai svarbioje ūkio ministerijoje ir valdžiusio vieną savaitraštį, redaktoriumi. Jis pakvietė mane pokalbiui. Šnekėjome apie šį bei tą, ir jis man staiga sako: reikia laikraštyje parašyti, kad toji nuolat šlagbaumu uždaroma pervaža Lentvario miesto gyventojams yra kilpa po kaklu, todėl ilgiau taip tęstis negali. Kiek žmonių gali mirti tiesiog greitojoje, kiek gali sudegti namų belaukiant godo

Melagis

Paskelbiau informaciją, kad ministras pažadėjo, jog greitu laiku, greičiau nei įmanoma, gal per kokį pusmetį, ar tai požeminis ar antžeminis pravažiavimas bus pastatytas, nors rašant tą tekstą tarsi pagiriom ir  drebėjo ranka…

Ir šiandien tebejaučiu gėdą, nors, kitą vertus, man jos niekas ir neprimena, nes niekas šio bajerio tuomet nepriėmė už rimtą.

Ko verti politikų pažadai, daugmaž visi žinome. Nieko jie neverti!

Todėl manipuliacijos žmonių protais ir jausmais yra labai didelis nusikaltimas, deja, Baudžiamajame kodekse straipsnio, leidžiančio nuteisti politinius manipuliatorius, nėra.

Todėl nenustebčiau sužinojęs, kad buvęs darbiečių ministras šios „smulkmenos“ nebeprisimena.

Nes jis ir koncerno „MG Baltic“ politinės korupcijos bylą nagrinėjančiame Vilniaus apygardos teisme, kur buvo apklausiamas liudytoju, teigė beveik nieko nepamenąs …

Trečioji mintis užgimė jau įėjus į parduotuvę ir išgirdus dviejų pažįstamų žmonių pokalbį. Tai leidi visus pinigus alkoholiui? – klausia ponia vyriškio, nutaisiusi sarkastišką šypseną. Aha, – atsako šis. O aš tai, va, gėlyčių prisipirkau, juk šventės artėja, o kapų tai daug, dabar gi gėlytės pigios, o prieš šventes taigi pabrangs…– sako rankose laikydama glėbį plastmasinių gėlių.

Taigi išvada – tiesiog būtina apmokestinti plastmasines gėles, jas parduodančiuosius, ir jas perkančiuosius. Negailestingai, be jokių diskusijų, nes tai yra baisi tarša ir ekologinė nelaimė už kapinių tvoros.

Reikėtų apmokestinti ir kapuose gulinčiųjų artimuosius ir gimines, statančius labai brangius ir didesnius nei vidutinio žmogaus vidutinis proto koeficientas, paminklus. Irgi be didesnių diskusijų.

Kodėl valdžia apmokestino alkoholį ir alkoholikus (gydymo atveju), žada apmokestinti varguolius, kurie tesugeba įpirkti vokiškus, klaikiai dūmijančius volksvagenus, o nepagalvoja, jog yra ir kitų būdų, kaip papildyti valstybės biudžetą ir tokiu būdu, per teisingą jo paskirstymą, pagerinti skurstančiųjų gyvenimą, kad jie įstengtų nusipirkti ir netaršių automobilių, kaip kad bankų plėšikautojai?

LLRA vadovo Valdemaro Tomaševskio reklama Buivydiškėse. Slaptai.lt nuotr.

Pirmadienį Lietuvos lenkų rinkiminės akcijos-krikščioniškų šeimų partijos pirmininkas Valdemaras Tomaševskis sakė, jog“ bankai elgiasi pernelyg neatsakingai, siekdami didinti savo pelnus Lietuvos žmonių sąskaita, jie neatsižvelgia į socialinį teisingumą…“.

Tik dabar sužinojo – likus metams iki naujųjų Seimo rinkimų, kai jau ginklais ima žvanginti naujasis mesijas Arvydas Juozaitis?

Dar sakė, kad nepalaikys automobilių taršos apmokestinimo įstatymo, net jeigu tai prieštaraus koalicinei sutarčiai.

Arvydas Juozaitis. Plakatas Pilaitės rajone. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.

Štai ir ima pamažu aiškėti, ko verta ši valstiečių, socialdarbiečių, lenkų ir (kaip ten vadinasi atskilėlių tvarkiečių frakcija?) koalicija.

Anot suvalkiečių pasakymo, tai tebūta pirdžio vandenyje. Purslai nuslūgs, ir liks tautos atmintyje tik nelabai malonus kvapas.

2019.10.08; 06:00

 

Valdemaras Tomaševskis. Rinkiminis plakatas. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) pirmininkas Valdemaras Tomaševskis samprotauja, kad tikroji Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) iniciatyvos pradėti parlamentinį tyrimą LLRA-KŠS frakcijos narei Irinai Rozovai priežastis gali būti ne jos nuslėpti kontaktai su galimai nacionaliniam saugumui grėsmę keliančiomis išorės jėgomis, o tiesiog siekis „numarinti“ korupcinę „MG Baltic“ bylą.
 
Europarlamentaras sako, kad po NSGK posėdžio pateikta informacija pasitikėjimo I. Rozova nesumažino, nes, tvirtina jis, žmogiška yra klysti.
 
„Parlamentarai bendrauja, dažnai bendrauja, čia nieko nuostabaus nėra. Tiesiog reikia žinoti, kur bendrauti – geriausia bendrauti Seime oficialiai. Gal ne visi žino apie tai. O jeigu kažko neįrašė, kažkokios informacijos, gal pamiršo. Tai yra žmogiška. Tad nereikia eskaluoti klausimo, kurio mes dar nežinome“, – Eltai sakė V. Tomaševskis, pridurdamas, kad jo nuomone, I. Rozovos klausimas yra per daug eskaluojamas.
 
„Apskritai aš manau, kad yra eskaluojama tam tikra problema su Irina Rozova. Buvo pradėta dėl išvykos į Gruziją. Dabar tokio klausimo nėra, nors tris savaites buvo eskaluojama“, – sakė europarlamentaras. Atsakydamas į paties iškeltą klausimą politikas samprotavo, kad už visko gali slypėti konservatorių interesai.
 
„Kyla klausimai, kodėl eskaluojama. Reikia pažiūrėti, kas eskalavo. O eskalavo konservatoriai, Laurynas Kasčiūnas ir kiti. (…) O kodėl buvo eskalavimas? Tai būdas nukreipti dėmesį į kitą naujovę. Kad ir šiandien. Siekiama nukreipti visuomenės dėmesį nuo savęs. Visuomenė dar nepamiršo „MG Baltic“ korupcinio skandalo, kuriame figūravo tas pats Kasčiūnas“, – kalbėjo V. Tomaševskis, pridurdamas, kad, jo nuomone, realių veiksmų prieš I. Rozovą taip ir nebus imtasi.
 
„Galima spėlioti, kad veiksmų nebus, nes tai yra būdas nukreipti dėmesį į kitą problemą. Tai yra būdas numarinti korupcinę bylą“, – apibendrino jis.
Seimo narė Irina Rozova. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
 
Trečiadienį Seimo NSGK, išnagrinėjęs Valstybės saugumo departamento (VSD) pateiktą informaciją, kodėl LLRA-KŠS priklausančiai Seimo narei I. Rozovai nebuvo suteiktas leidimas dirbti su slapta informacija, nusprendė kurti laikinąją Seimo tyrimų komisiją.
 
Pasak NSGK pirmininko Dainiaus Gaižausko, I. Rozova leidimo dirbti su slapta informacija negavo nuslėpusi kontaktus su kitų valstybių diplomatais.
 
„VSD, atsižvelgusi į tam tikras aplinkybes, būtent tą dalį, kur reikia nurodyti, ar asmuo palaiko asmeninius ryšius su ne NATO, ne ES diplomatinių atstovybių darbuotojais, I. Rozova, pagal mums pateiktą informaciją, nuslėpė“, – trečiadienį sakė D. Gaižauskas.
 
NSGK pirmininko teigimu, VSD pateikta informacija yra labai rimta, verčianti įvertinti, ar I. Rozova nesulaužė Seimo narės priesaikos.
 
ELTA primena, kad NSGK pastarąją savaitę jau svarstė I. Rozovos dalyvavimą Tarpparlamentinėje ortodoksų asamblėjos sesijoje Sakartvele. Šiame ortodoksų forume pasakyta Rusijos Dūmos atstovo kalba sukėlė masinius protestus šalyje.
 
Į NSGK posėdį atvykęs VSD atstovas Vaidotas Mažeika tuomet teigė, kad dalyvavimas Tarpparlamentinės ortodoksų asamblėjos veikloje, VSD nuomone, yra rizikos veiksnys nacionaliniam saugumui.
 
Su tuo sutinka ir ekspertai, tvirtinantys, kad Kremlius intensyviai naudoja įvairias organizacijas ir tarptautinius formatus, siekdamas didinti savo galią.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.21; 15:00

Vilnius, gegužės 22 d. (ELTA). Politologai pateikė prognozes, ko sekmadienį vyksiančiuose Europos Parlamento (EP) rinkimuose galėtų tikėtis pretendentai atsisėsti į viršnacionalinio parlamento kėdę.
 
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Algis Krupavičius. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Algis Krupavičius ir Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas Virgis Valentinavičius teigia, kad kai kurie pretendentai į EP narius pasiektais rezultatais gali gerokai nusivilti.
Pagal mandatų skaičių, sutarė politologai, stipriausias pozicijas turi Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD). Jų lyderis Liudas Mažylis, pasak A. Krupavičiaus, yra gana patrauklus pasirinkimas ne tik konservatorių rinkėjui. Kandidatės Ingridos Šimonytės sėkmė pirmajame prezidento rinkimų ture, pridūrė V. Valentinavičius, taip pat mobilizuos TS-LKD elektoratą.
 
Kalbėdami apie Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) galimybes, abu politologai jas vertino skeptiškai. A. Krupavičius įvardijo dvi pagrindines partijos silpnybes: silpna ir neaiški rinkiminė partijos programa ir, kaip pats įvardijo, „lizinginis“ sąrašas – be dabartinio europarlamentaro Bronio Ropės, teigė ekspertas, rimtų politinių veidų sąraše tiesiog nėra.
 
„Tokia politika, ko gero, artimoje ateityje turėtų prieiti akligatvį. Negalima su rinkėjais juokauti, pasiūlant kandidatus, kurie nieko bendro su partija neturi“, – „valstiečių“ klaidas įvardijo VDU profesorius, LVŽS prognozuodamas du mandatus.
 
Mandatų dalybose, neabejojo A. Krupavičius, dalyvaus ir Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) bei Liberalų sąjūdis. Jų pagrindinis pliusas, išskyrė jis, yra stipriausios rinkimų programos.
 
„Šių partijų rinkiminės programos yra pačios išsamiausios ir adekvačiausios Europos Parlamento dienotvarkei“, – konstatavo VDU profesorius ir teigė, jog šios partijos turėtų gauti ne vieną mandatą. LSDP partijos potencialią sėkmę rinkimuose prognozavo ir V. Valentinavičius.
 
„Socialdemokratai yra atsigaunanti partija, o EP rinkimuose figūruojant populiariajai Vilijai Blinkevičiūtei, jų rezultatas turėtų būti neblogas“, – Eltai komentavo MRU docentas.
Virgis Valentinavičius. Slaptai.lt nuotr.
 
Anot politologų, euroskeptiškomis nuotaikomis pasižyminčiai „Valdemaro Tomaševskio blokas“ – Krikščioniškų šeimų sąjungos ir Rusų aljanso koalicijai gali tekti gerokai pasistengti, kad įveiktų mandatui reikalingų balsų slenkstį – 5 proc. visų rinkėjų balsų. Tačiau, pažymi tiek V. Valentinavičius, tiek A. Krupavičius, V. Tomaševskio stiprybė yra mobilus ir ištikimas elektoratas.
 
„Lakmuso popierėlis Tomaševskiui buvo Prezidento rinkimų rezultatai (V. Tomaševskis surinko 3,96 proc. balsų. – ELTA), tai jam reikės gerokai padirbėti, kad EP rinkimų barjerą pavyktų įveikti. (…) Tačiau pranašumas yra tai, kad jo rinkėjai yra patys lojaliausi, jie dalyvauja rinkimuose ir balsuoja būtent už šį sąrašą“, – Eltai sakė A. Krupavičius. Anot politologų, vieno mandato prognozė V. Tomaševskiui yra pakankamai reali.
Intrigą dėl vieno mandato, atsižvelgus į ankstesnių EP rinkimų rezultatus, anot VDU profesoriaus, dar išlaiko ir Rolando Pakso judėjimas, partija „Tvarka ir teisingumas“ bei, prognozuoja A. Krupavičius, matant euroskepsio pakilimą Lietuvoje, visuomeninis rinkimų komitetas „Vytautas Radžvilas: susigrąžinkime valstybę!“. Visos šio politinės jėgos, teigė jis, gali pretenduoti į vieną mandatą.
 
Vis dėlto V. Valentinavičiaus manymu, bet kokia radikalaus antieuropinio V. Radžvilo sąrašo sėkmė EP rinkimuose būtų pavojaus signalas Lietuvos politinei sistemai, kurioje iki šiol nebuvo populiarių euroskeptikų.
 
Kalbėdami apie Darbo partijos potencialą EP rinkimuose, politologai teigė, kad vertinti reikėtų ne partijos, o jos lyderio Viktoro Uspaskicho galimybes iškovoti bent vieną mandatą. Tai, pasak ekspertų, lieka atviras klausimas.
Vis dėlto prognozuojant po vieną mandatą galinčius gauti sąrašus, A. Krupavičius pabrėžia, kad tai lieka spėjimas, bet intrigą šie sąrašai, pasak jo, išlaiko. Likusių kandidatų sąrašų galimybes abu ekspertai vertino skeptiškai.
 
Išankstinis balsavimas prezidento antrajame ture bei rinkimuose į EP prasidėjo pirmadienį ir tęsis iki gegužės 24 d. Pagrindinė rinkimų diena bus sekmadienį – gegužės 26 d.
 
Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ balandžio 12–26 atliktų apklausų duomenimis, didžiausią šalies gyventojų palaikymą turėjo dvi partijos: Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (21,1 proc.) ir Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (20,5 proc.). Kiek daugiau nei dešimtadalis (11,4 proc.) rinkėjų, ketinančių dalyvauti EP rinkimuose, ketino balsuoti už Lietuvos socialdemokratų partiją (LSDP).
 
Toliau į EP pretenduojančių politinių jėgų lentelėje rikiuojasi europarlamentaro Antano Guogos vedamas Lietuvos centro partijos sąrašas – jį remia 6,2 proc. rinkėjų, už Darbo partiją ketina balsuoti 5,9 proc. piliečių, partiją Tvarka ir teisingumas remia 4,7 proc., LR liberalų sąjūdį – 4,6 proc., „Valdemaro Tomaševskio bloką „Krikščioniškų šeimų sąjungos ir Rusų aljanso koaliciją – 3,9 proc. ir Lietuvos socialdemokratų darbo partiją – 3,6 proc. rinkėjų.
 
Kitos partijos ar visuomeniniai rinkimų komitetai apklausos metu, likus mėnesiui iki rinkimų, turėjo trijų procentų ar mažesnį palaikymą.
 
Už Lietuvos laisvės sąjungą (liberalus) ketino balsuoti 2,5 proc., už visuomeninį rinkimų komitetą „Aušros Maldeikienės traukinys“ – 2,1 proc., už Lietuvos žaliųjų partiją – lygiai 2 proc. rinkėjų. Visuomeninis rinkimų komitetas „Stipri Lietuva vieningoje Europoje“ susilaukė 1,6 proc. palaikymo.
 
Profesoriaus Vytauto Radžvilo rinkimų komitetas „Susigrąžinkime valstybę!“ susilaukė 0,6 proc. rinkėjų palaikymą. Apkaltos būdu nušalinto prezidento Rolando Pakso visuomeninis komitetas „Prezidento Rolando Pakso judėjimas“ su 0,4 proc. palaikymu yra priešpaskutinis. Jis lenkia tik nulį reitingų lentelėje rodantį visuomeninį komitetą „Lemiamas šuolis“.
 
2019.05.22; 18:23

Rinkimai. Balsuoti. Slaptai.lt nuotr.

2019 metų gegužės 12 dieną Lietuvoje vyko prezidento rinkimai. Kandidatų visa paletė. Pasižiūrėjus į jų siūlomą programą ir pasiklausius požiūrių į įvairias aktualias valstybės programas virš šio lygumų, ežerų ir miškų krašto nušvito įvairiausių spalvų vaivorykštė. Tiek vilties ir apgaulės, tiek savo privačių interesų ir rūpesčio visuomene, tiek sąžinės ir užslėptų gudrybių, naivumo ir racionalaus proto proraiškų, peršamų iliuzijų ir apgalvotų gražių perspektyvų… Ko toje vaivorykštėje nespindėjo…

Labai gražiai skamba žodžių junginys „demokrationiai rinkimai“. Demokratiniai – suprask – visi mes turime teisę pasisakyti tuo ar kitu klausimu. Koks piliečio pasididžiavimas, kad ir jis lemia, kas Lietuvą turi valdyti. Tik ar tikrai taip yra? Ne, neneigsiu to, nes sunku būtų man tą tiesą nuginčyti. Demokratija – tai didžiausias visuomenės laimėjimas. Ir jo Lietuvoje yra. Bet…

Įsivaizduokime, kad esame miško labirinte. Visi norime iš jo išeiti į svajonių kraštą, ir geriausia būtų išeiti trumpiausiu keliu. Visi tikime, kad tų kelių yra ne vienas ir ne du. O kuris teisingas – nieks nežinome. Aišku tik tai, kad geriausia pasirinkti tą vedlį, kuris užkopęs yra į aukštesnį bokštą, nes jo akiratis platesnis. Ir čia prasideda visokios gražbylystės, kuriuo kandidatu galima labiausiai pasitikėti. O ten, kur esame pasimetę, visuomet atsiras ir mulkintojų, ir apgavikų, ir savų interesų meškeriotojų. Kaip kurį kandidatą patikrinti?

Antai Klaipėdoje po įstaigas ėjo agitatoriai, ragindami balsuoti už Saulių Skvernelį. Girdi – žmogus rimtas, protingas, sąžiningas, turi politinės patirties, buvęs policijos viršininkas ir vidaus reikalų ministras… Ko daugiau reiktų? „Tai mūsų žmogus“, teigdavo pabaigoje agitatoriai. Jis ilgą laiką ir reitinguose slankiojo tarp pirmos ir antros vietos. „Todėl už jį balsuodami net ir balso nesudergsime“, aiškinko jiei. Ar tai ne patikimas argumentas?

S.Skvernelis ir R.Karbauskis. ELTA nuotr.

Tačiau žmonės stebėjo šio asmens charakterį ir bandė įminti jo interesus. Juo ilgiau šis asmuo įsivyravo premjero poste, juo drąsiau ėmė šiauštis ir kivirčytis su prezidente. Nenoriu teigti, jog prezidentė nėra neklystanti. Bet, jeigu taip iš tikrųjų ir būtų, geros valios žmogus stengųsi tuos santykius visais įmanomais būdais tvarkyti neskaudžiai, ir bandytų kitai šaliai priimtinu būdu konfliktus spręsti. Deja, šiuo atveju premjeras vis labiau ėmė pasitikėti savimi, ir jam rūpėjo ne tiek problemą išspręsti, kiek sau kapitalo susikrauti. O tas kapitalas buvo jam labai reikalingas, kadangi apsisprendęs buvo rinkimuose kelti savo kandidatūrą į prezidentą. Ir čia suveikė žmogiškoji silpnybė, kurią vis tik dauguma rinkėjų pastebėjo ir pajėgė sveikai įvertinti.

Dar viena jo nelaimė – Mazuronis susidomėjo, kodėl premjeras turto deklaracijoje taip pigiai įvertino savo namą, stovintį ekspozicinėje Neries pakrantės vietoje. Premjeras atšovė, kad tiek finansų komisijia jo namą įvertino, tai kodėl jis pats turįs didinti jo vertę. Mazuronis panoro už tokią sumą tą namą pats nupirkti, ir premjerui neliko nieko kito, kaip sutikti parduoti. Taip norėjo prieš rinkėjus išlaikyti savo gerą veidą. Deja, žmona, geriausia premjero „patarėja“, nesutiko, nes jai tas namas labai patinkąs. Viskas būtų žmogiška, bet tada reiktų tyliai savo namuose sėdėti, kad visuomenei nesimestų į akis gyvenime nuslėptos suktybės. Žiūrovai, ką besakysi, dalis gal prasnaudė šį gudravimą, bet dalis pastebėjo. Ir nežiūrint kažkieno interesų vardu varomos agitacijos rinkimų metu kabinose pasielgė savaip. Dar tie agitatoriai gąsdino – „jei Skverneliu nepasitikėsime, atsistatydins Karbauskis su visa savo valstiečių partija, o tada ateis baubas – Landsbergiukas.

Valentinas Mazuronis. Slaptai.lt nuotr.

Visi norime, kad Lietuvoje būtų geriau gyventi ir kad žmonėms nereiktų iš čia bastytis po užsienius. Juk vietos ir oro čia yra daugiau, negu užkimštuose Europos miestuose. Tik ar visų tokie idealai? Tiems, kas patenka į valdžią, jiems daug svarbiau gauti ministro postą, negu išlaikyti žmones, kad iš čia nebėgtų. Bet gi ir jie visi nori, kad Lietuvoje būtų geriau. Bent jau jiems. Čia ir prasideda interesų skirtumai.

Kai prisistato kandidatai į prezidentą, visi kalba, kaip sielojasi Lietuva, kaip ja rūpinasi ir kaip be jos negali gyventi. Kiek tai atitinka tikrovę, rodo Mazuronio pavyzdys. Kaip jis prieš ankstesnius rinkimus, startuodamas kandidatu į prezidentą, rietė, kaip Lietuvą reikia šiltinti, o kai rinkimų neišlošė, išvažiavo į Briuselį, ir nė karto neužsiminė, kad Lietuva liko be šiltinimo globėjo. Jis ir šį kartą nesigėdindamas vėl kėlė kandidatūrą į prezidentą. Naivus ir jis nėra. Žinojo, kad prezidentu netaps. Bet laimi populiarumą, kuris bus reikalingas rinkimuose į europarlamentą, kur algos diplomatinės, o darbo kontrolės jokios ir jokių atsiskaitymų. Ar mes, rinkėjai, tokius gudragalvių triukus suvokiame?

Kad rinkimuose prezidentu netaps Tamoševskis, jis ir pats gerai žino. Bet ir vėl apsukriai naudojasi susiklosčiusiomis aplinkybėmis. Ką apie jį kalba jo elektoratas? Dauguma jų žino, kad tai prasta asmenybė. Ir atvirai sako – jeigu būtų kitas kandidatas, šito niekaip nerinktų. Bet kad jiems nėra kito pasirinkimo. Lietuvio rinkti dorovė neleidžia. Tai irgi svetimų įpompuota „dorovės samprata“. Jeigu gyvename vienoje valstybėje, visiems mums bus geriau gyventi, jeigu būsime solidarūs ne savo istorinei (rusų, karaimų, ukrainiečių, žydų… atveju) ar pseudoistorinei bendruomenei, o valstybei, kurioje gyvename ir nesirengiame iš jos niekur bėgti.

LLRA vadovo Valdemaro Tomaševskio reklama Buivydiškėse. Slaptai.lt nuotr.

Svetimų valstybių interesas yra mus visus skaldyti. Bet už tą skaldymąsi nieks mums rekompensatos nesuteiks, o visi dėl to kentėsime. Negi tai sunku suprasti? Visi norime, kad mūsų namuose būtų geriau, bet dar ir užsienio interesai mus smukdo. O galutiniu atveju ir taip turėsime balsuoti už lietuvį.

Dar apie vieną kadidatą norisi užsiminti – apie Arvydą Juozaitį. Rinkimų debatuose net keli kandidatai teigė, kad pavydi padėties Lenkijoje, vienas net Tamoševskiui pavydėjo, kad tas geriausiai pažįsta tą šalį, kur taip viskas gerai tvarkoma, bet pasimokyti iš to nė vienas taip ir nepareiškė noro. Tai žinokime – jeigu Lenkijoje su tokiomis rinkimų programomis būtų startavę tie patys kandidatai, jau pirmame rate juos būtų laimėjęs Arvydas Juozaitis. Lietuvoje jis liko penktas, bet jo surinkti taškai rodo, kaip tokio tipo patriotai čia nėra vertimami ir tiesiog nereikalingi.

Arvydas Juozaitis. Rinkiminis plakatas Pilaitės rajone Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Klausimas – ar jo programa prasta, ar visuomenė, nepriaugusi prie europietiškų santykių. Bet kas norime savikritiškai apie save kalbėti? Geriau supeikime jo programą.

Televizijos žurnalistams net nesisekė slėpti, kaip jie proteguoja savo nusižiūrėtiems kandidatams, ir kaip bando sumenkinti tuos, su kuriais nemato grobio dalybų. Net ir Jakilaitis paskutinį vakarą nervinosi, nors visai be reikalo, kad kandidatai priekaištavo televizijos neobjektyvumą. O juk padėtį valdyti yra renkami tautos atstovai. Žurnalistai dirba visuomenei, ir nėra jos atstovai, o veikiau turėtų būti jos tarnai. Deja, dar sovietiniu metodu bando įtakoti rinkimus, o juk tai turėtų atlikti visuomenė. Žurnalistų užduotis pateikti objektyvią informaciją, kad patys žmonės galėtų spręsti, kokį modelį pasirinkti. To reikalauja demokratiniai santykiai. Deja, korupcija jau nuo čia prasideda. Mūsų žiniasklaida nėra objektyvi, nes žiūri savo naudos, ne piliečių. Ir kiek jie berėktų – gaudykime vagį, tai patys tuo tarpu rankas kiša į mūsų kišenes.

Grįžkime į straipsnio pradžią. Demokratija – yra didžiausias žmonijos socialinis laimėjimas. Bet ja naudotis reikia mokėti. Turime pirmiausia išugdyti visuomenę. Kadangi ji nepribrendusi, tai gal tą demokratiją velniop? Neskubėkime taip teigti. Tik gyvenime per ilgesnį laiką praktikuodami ir vaikščiodami klystkeliais greičiau išmoksime ir patys subręsime kaip visuomenė. Bet kol neišmoksime analizuoti savo klaidų, tol ilgiau mumis suktagalviai manipuliuos.

Gerai, kad visi turime teisę balsuoti, kaip ir visi turime teisę asmeninį gyvenimą tvarkyti savo nuožiūra. Tik dažnai pajuntame, kad nelabai mums aišku, už ką konkrečiai atiduoti savo balsą. Pakalbėkime su mums patikimu žmogumi, kuris gal labiau išmano, gal labiau politiškai išprusęs, ir jei juo pasikliauname, neretai mūsų balsas mums bus objektyvesnis, negu mūsų ambicijos padiktuotas. Juk tiek kartų ir kitose gyvenimko sferose tariamės, ir negi dėl to nukenčia mūsų prestižas?

Ingrida Šimonytė. reklaminis plakatas Pilaitės rajone Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Antrame rate daugiausia šansų rinkimus laimėti turinti Ingrida Šimonytė. Ką sako apie mūsų visuomenę jos iškėlimas į pirmaujančią vietą? Lietuvoje moterys nėra diskriminuojamos. Atsirado smalsianosių, kurie domėjosi, kodėl ji netekėjusi, lyg tai turėtų būti kandidatės yda ar jos kaltė. Bet gerai, kad ši moteris labai santūriai rinkėjams paaiškino, ir problema baigėsi. Ingrida visose rinkimų debatose atsakinėjo labai ramiai ir logiškai. Tai didelė viltis, kad rinkėjai šitai pastebės. Kyla klausimas ne dėl kandidatės išmintingumo, o ar ji, būdama savo terpėje, išlaikys savarankiškumą, ar jos netampys kitos politinės jėgos, kitaip sakant, ar ir ji neapvils rinkėjų, kurie ja pasitikėti nori. Protinga esanti turėtų nebijoti atvirai pasikalbėti su esama prezidente Dalia, kuri turi sukaupusi didžiulę politinę patirtį, ne dėl to, kad kopijuotų ją, bet patirtis visuomet yra vertybė, o ir iš Juozaičio yra ką pasimokyti. Beje, Ingridos misija būtų subrandinti visuomenę solidarią ir susiklaususią. Ne Juozaitis kaltas, kad tauta dar nepriaugo iki jo programos. O tą programą dar turėtų kas nors atgaivinti. Be tų idėjų negyvena nė viena Europos valstybė. Sunkiai be jų versis ir Lietuva. Atmetėme kažkada Stasį Lozoraitį, šiuo metu atmetėme Juozaičio idėjas. Lietuvoje yra vietos visoms bendruomenėms. Bet visi mes turime siekti, kad Lietuvoje būtų visuomenė, siekianti, kad čia, o ne kažkur, būtų gera gyventi.

Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Priminsiu ir dar vieną faktą – jau kalbinį. Pristatinėjant kandidatus vis apačioje slinko užrašai: kandidatas į prezidentus… Jei buvo kalbama apie vyriškius, jau ir čia buvo klaida. Juk tie kandidatai buvo ne į prezidentus, nes ne kelis juos Lietuva rinko. Taigi buvo jie kandidatai į prezidentą. O kai kalbėta apie Ingridą, pasigesdavome užrašo – kandidatė į prezidentę. Jeigu ji būtų išrinkta, ir jos, kaip iki šiolei Dalios, nieks nevadins prezidentu. Ne mažiau iškilmingai skamba ir pareigybė „prezidentė“.

2019.05.14; 07:00

Istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.

15. Tiesą ir teisingumą  paliekant istorijai

Lenkijos vadai  pamatę, kad Lietuva, kaip ir kitos Baltijos vals­tybės, sėkmingai eina savu nepriklausomybės keliu ir kad maža vilties, jog greitai pasisektų Rytų Lietuvą paversti tik lenkų kraštu, ėmė palankiau atsiliepti ir apie būtinumą pasirašyti su Lietuva bendradarbiavimo sutartį (nors Lietuvos nepriklausomas  valstybingumas buvo jau pripažintas beveik visos Europos ir pasaulio valstybių. Tiesa, Vasario 16 – osios Lietuvos valstybingumas taip ir nebuvo Lenkijos pripažintas de jure). 1994 m. kovo 2 d. neseniai Lietuvos Prezidentu išrinktas  Algirdas Brazauskas Lenkijos Prezidentui L. Valensai rašė:

„[…] Geri ir draugiš­ki Lietuvos ir Lenkijos santykiai turi visas galimybes artimiausiu laiku būti įforminti tarpvalstybine sutartimi […]. Bet tik nuo mūsų priklausys, ar suge­bėsime atsivėrusias galimybes išnaudoti savo naudai […]. Esu įsitikinęs, kad ateina laikas mažinti mus skiriančius barjerus ir pradėti įgyvendinti laisvą žmonių, prekių, pinigų ir paslaugų judėjimą per mūsų bendrą sieną […].

Derybos su Lenkija Lietuvai buvo pačios sunkiausios iš visų, vyku­sių po to, kai buvo paskelbtas nepriklausomos Lietuvos valstybės (Kovo 11-osios) atkūrimo Aktas. Pirmiausia, per daugelį metų į lenkų galvas kal­tas melas, jog Vilnius ir jo kraštas nuo amžių esąs „lenkų“. Lenkai dievino J. Pilsudskį, kuris Lietuvoje buvo laikomas tik vagimi ir  plėšiku, agresoriumi. Tapęs Lenkijos viršininku, diktatoriumi jis smurtu ir melu  okupavo ir aneksavo nuo amžių lie­tuvių žemes. Lenkai nelaikė, kad mūsų krašte jie tik atėjūnai, nors jų padermės židinėliai Rytų Lietuvoje ėmę atsirasti tik  nuo  XVIII a. Tokia tiesa dažnam lenkui tiek Lietuvoje, tiek pačioje Lenkijojoje buvo nepageidautina, ypač įsivaizdavusiems save kataliky­bės ir kultūros mesijais Lietuvoje, Rytų Europoje.

Dar daugiau nerimo lenkams kėlė min­tis, kad nepriklausomybę išsikovojusi Lietuva nepareikalautų pasmerkti J. Pilsudskio ir Armijos Krajovos banditų nusikaltimų, nepaprašytų atly­ginti už lietuvių Tautai ir Lietuvos valstybei padarytas skriaudas, kad ne­imtų kelti Sūduvos (Jotvingijos) ir kitų lietuvių protėvių žemių, kolonizuotų lenkais, klausimų. Kad užčiauptų lietuviams burnas, jie visaip kėlė tariamos „lenkų tautinės mažumos Vilniaus krašte“ persekiojimo Lietuvoje klausimus. Tam, kad pateisintų savo pretenzijas į Lietuvą, lenkų „vanagai“ ypač mėgo žongliruoti su tariamai dviejų tautų ir valstybių – lietuvių ir lenkų, Lietuvos ir Lenkijos istorija, žvelgiant į ją tik pro sau naudingą –  lenkinimo ir Lenkijos valstybės stiprinimo prizmę.

Po ilgų derybų, susirašinėjimų daugiausia Prezidento A. Brazausko pastangomis  ir Lenkijos prezidentas L. Valensa pagaliau 1994 m. balandžio 26 d. sutiko pasirašyti „Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį “. „Broliai lenkai“ buvo tarp paskutiniųjų Europoje pripažinę ir Kovo 11- osios Lietuvos valstybingumą. Ta Sutartis buvo pasirašyta tik su sąlyga, kad susitariančios šalys lieka prie „savųjų“ istorijos vertinimų. Tai akcentuota sutarties preambulėje: „[…] atsimin­dami sudėtingą abiejų tautų istoriją, ilgaamžį lietuvių ir lenkų artumą ir atsižvelgdami į galimybes abiem tautoms vertinti bendrą abiejų valstybių istoriją skirtingai […], reiškiame apgailestavimą dėl konfliktų tarp abiejų valstybių po Pirmojo pasaulinio karo. Po ilgos nelaisvės lietuviai ir lenkai ėmėsi kurti naują, nepriklausomą gyvenimą, taigi reikia smerkti smurto naudojimą, buvusį abiejų tautų tarpusavio santykiuose […], iškilmingai abi­pusiai patvirtinti viena kitos dabartinių teritorijų su sostinėmis Vilniumi ir Varšuva vientisumą dabar ir ateityje, nepriklausomai nuo jų sienų formavi­mosi proceso praeityje […].“

Kitaip sakant, istorijai turėjo likti visi buvę nesutarimai tarp Lietuvos ir Lenkijos, paliekant teisę savaip juos aiškinti ir vertinti. Tai buvo viena keisčiausia sutartis iš Lietuvos pusės, nes atsisakymas praeities faktų vertinimo reiškė įteisinimą ir Rytų Lietuvoje gyvenančių lenkiškai, tiksliau „paprastai“ šnekančiųjų 1988 – 1992 m. rengtą sąmokslą, vadovaujant TSKP,  KGB bei Lenkijos šovinistams, kad atplėšus Vilniaus kraštą nuo nepriklausomos Lietuvos valstybės, kaip ir pateisinti J.Pilsudskio  ir senesnių laikų lenkų agresijas ir aneksijas, lietuvių žemių šiauriau Vyslos kolonizavimą, nuožmią lenkinimo politiką net per bažnyčias ir t.t.

Lietuvių lakūnų Dariaus ir Girėno žūties vietoje. Prie paminklo – Lietuvos ir Lenkijos vėliavos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Toje sutartyje buvo pažynmėta, kad pripažįstama ir esamų sienų tarp abiejų valstybių kaip nekeičiamumas, nors jos buvo nužymėtos tik Lietuvos okupantų – Lenkijos ir TSRS, nepaisant Suvereno – lietuvių Tautos valios ir istorinės tiesos. Bet lenkų valdantieji visais laikais istorinius įvykius ir procesus vertindavo „pagal reikalą“ – kaip jiems naudingiau. Neatsitiktinai žinomas ir Lenkijos veikėjas Ježy Gedroicas (Jerzy Giedroys) rašo, kad „Lenkijos istorija yra viena iš labiausiai pasaulyje melaginga, nutylint jai nepalankias temas ir įvykius  istorija“

Buvo sutarta santykius tarp valstybių plėtoti tik geros kaimynystės dvasia, nesikišant viena į kitos vidaus reikalus, besąlygiškai gerbiant viena kitos suverenumą ir teritorinį vientisumą. Abi šalys patvirtino, kad neturi viena kitai jokių teritorinių pretenzijų, taip pat nereikš tokių pretenzijų ateityje (sutarties 12 str.). 16 straipsnio 2 paragrafe buvo nurodyta, kad „kiekvienas asmuo, priklausantis lietuvių tau­tinei mažumai Lenkijos Respublikoje ir lenkų tautinei mažumai Lietuvos Respublikoje, privalo būti, kaip ir kiekvienas pilietis, lojalus valstybei, ku­rioje gyvena, ir vadovautis tik jos įstatymuose numatytomis pareigomis.“

1996 m. kovo 5 d. Lenkijos prezidento A. Kvasnievskio vizito Lietuvoje metu buvo pasirašyta sutartis dėl sienų bei tolesnio ben­dradarbiavimo, kurioje pabrėžta, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai yra geri. Šių dviejų valstybių suartėjimas lygintas su Prancūzijos ir Vokietijos suartėjimu po Antrojo pasaulinio karo, bet užmiršus, kad Vokietija atsiprašė už jos padarytas skriaudas II pasaulinio karo metais ir kompensavo Prancūzijai  didelę dalį patirtų skriaudų. Bet Lenkija ne tik nepripažįsta savo nusikaltimų Lietuvai ir lietuvių Tautai, bet reikalauja net garbinti pačius tuos nusikaltėlius, neišsiveža jų  – Lietuvos smaugėjų paminklų, bet ir stato naujus, leidžia buvusio okupanto organizacijų ir jų įkūrėjų ir dalyvių palikuoniams marširuoti su pilsudskininkų, „krajovcų“, dalyvaujant jų „dvasios broliams“ ir iš užsienio – Lenkijos su buvusių banditų uniformomis ir vėliavomis, Vilniaus ir jo krašto gyvenviečių gatvėmis, aiškinant tai „istorinės atminties“ išsaugojimo būtinumu. Išeitų, kad lenkams reikia išsaugoti „istorinę atmintį“ apie jų tėvų ir protėvių „žygius“, smaugiant lietuvių Tautą ir jos kuriamą nepriklausomą valstybę, o lietuviams, kaip priešinosi tiems agresoriams ir atėjūnams – ne !

Nuo 1997 m. tarp Lenkijos ir Lietuvos prasidėjo „naujas strateginės partnerystės“ etapas, kurio tikslas – abiem šalims tapti Europos Sąjungos ir NATO narėmis. Tais metais buvo įsteigtos trys bendros Lietuvos ir Lenkijos institucijos: Lietuvos ir Lenkijos prezidentų konsultacinis komitetas; abiejų valstybių seimų asamblėjos; abiejų valstybių vyriausybių bend­radarbiavimo tarybos. Planuota, kad Lietuva taps pagrindine grandimi susiejant Centrinės Europos valstybes su Baltijos ir Skandinavijos valstybėmis.

1998 m. buvo pradėta akcija dėl bendradarbiavimo sutarčių tarp Lietuvos ir Lenkijos miestų pasirašymo. Tų metų balandžio 1 d. tokia su­tartis buvo pasirašyta tarp Vilniaus ir Varšuvos bei dar tarp 30 Lietuvos ir Lenkijos miestų. Vos ne kasmet Lietuvos Respublikos vadovai vykda­vo į susitikimus su Lenkijos vadovais. Vyko bendradarbiavimas ir karinė­je srityje. Bendradarbiavimo protokolai tarp Lietuvos ir Lenkijos karinių vadovybių pasirašyti 2000 m. liepos 15 d., pagal juos Lietuva galėjo siųsti kasmet po 4 specialistus nemokamai studijuoti Lenkijos karinėse instituci­jose. Buvo susitarta dėl bendro karinio dalinio LITPOLBAT tarptautiniam saugumui ir taikai palaikyti sudarymo. Junginys dalyvavo NATO vadovau­jamose operacijose Kosove ir kitur.

16. Su viltimis į naują sąjungą

2002 m. lapkričio 21 d. NATO generalinis sekretorius Čarlis Džordžas Robertsonas (Charles George Robertson) Prahoje vykusia­me Aljanso valstybių vadovų posėdyje paskelbė, kad Lietuva, taip pat Bulgarija, Estija, Latvija, Rumunija, Slovakija ir Slovėnija, yra kviečia­mos įstoti į NATO. Taigi išsipildė sena Lietuvos svajonė priklausyti Vakarų karinei sąjungai, dengtis jos skydu. Po poros dienų Lietuvą nudžiugino naujas įvykis – lapkričio 23 d. į Vilnių atvyko JAV Prezidentas Dž. V. Bušas (G. W. Buch). Kitą dieną susitikime su vilniečiais Rotušės aikštėje jis kalbėjo: „Baigėsi ilga ir tamsi baimės, netikrumo, vienatvės naktis. Jūs įstojote į stiprią ir augančią NATO šeimą. Mūsų sąjunga yra pasiryžusi ginti savo narius. Tie, kurie pasirinktų Lietuvą savo priešu, taptų ir Jungtinių Amerikos Valstijų priešu…“.

Kitas, ne mažiau malonus įvykis daugeliui Lietuvos žmonių buvo tas, kad 2003 m. balandžio 16 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas R. Paksas pasirašė įstojimo į Europos Sąjungą sutartį. Lietuvai tapus ES nare, Prezidentas R. Paksas 2003 m. birželio 11 d. verslininkų forume Lenkijoje, Augustave, kalbėjo: „… Santykiai su Lenkija mūsų užsienio politikoje užėmė ir užims ypatingą vietą […]. Narystė Europos Sąjungoje taps iššūkiu ir valdžios atstovams, ir verslininkams, ir paprastiems žmonėms. Mes einame į pasaulį, kurį dar tik bandom pažinti. Lietuva ir Lenkija jau įrodė, kad yra patikimos strateginės partnerės. Mūsų bendras darbas, siekiant narystės NATO ir ES, sprendžiant dvišalių santykių klausimus ir įveikiant praeities stereotipus, atnešė rezultatų.

Piketas dėl nepagrįstų lenkiškų pretenzijų Vilniuje, prie Seimo rūmų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kadangi visada žiūrėjome į ateitį, mus vienija bendri interesai ir bendros vertybės […]. Kol mūsų verslininkams ES rin­kos bus sunkiai prieinamos fiziškai, kol mūsų su Vakarų Europa nejungs modernūs keliai ir geležinkeliai, kol mes neįsiliesime į vieningą Europos Sąjungos energetinę erdvę, tol ES mes turėsime tik politinį statusą, tol mūsų verslininkų konkurencinės sąlygos, lyginant su kitų Europos Sąjungos ša­lių verslininkais, bus kur kas blogesnės […]. Todėl esu giliai įsitikinęs, kad tokie projektai, kaip automagistralė Via Baltica, geležinkelių Rail Baltica, energetinis tiltas, Baltijos energetinis žiedas – visa tai turi tapti Europos Sąjungos regioninės politikos dalimi. Šie projektai turi ne tik tiesioginę infrastruktūrinę, bet ir kur kas platesnę politinę, ekonominę ir socialinę reikšmę […]. Mano manymu, Baltijos jūros regionas ateityje gali tapti spar­čiausiai besiplėtojančiu regionu Europoje […].“

Lietuvos draugystės siekį su Lenkija labai  propagavo Prezidentas V. Adamkus, ypač po savo antrojo išrinkimo (prezidentą R. Paksą paša­linus iš pareigų 2004 m. gegužės mėnesį). Jis mėgdavo rodytis pro TV bučiuojantis su Lenkijos vadais, nuolat skelbti apie greitą su Lenkijos parama „strateginio pobūdžio“ problemų Lietuvai sprendimą. Tačiau praktiškai nė viena iš jų nebuvo išspręsta. Bet jeigu Lenkijos prezidentai A. Kvasnievskis, L. Kačinskis bent viešai demons­truodavo pagarbą nepriklausomai Lietuvai, to ypač pasigęsta iš prezidento Bronislovo Komarovskio (valdžiusio nuo 2010 08 06, žuvus L. Kačinskiui). Jis – istorikas, baigęs Varšuvos universiteto Istorijos fakultetą, buvęs Lenkijos gynybos ministras, Lenkijos Seimo pirmininkas. Pagal pažiūras buvo lenkų šovinistas, J.Pilsudskio šlovintojas ir įsivaizduojantis, kad tik Lenkijai turi priklausyti visos tos žemės, kuriose gyvenama lenkiškai kalbančių  žmo­nių, pirmiausia – Rytų Lietuvoje, kurią po Pirmojo pasaulinio karo buvo okupavusios Lenkijos viršininko J. Pilsudskio ordos. O svarbiausia visų Lenkijos vadų nepasitenkinimo priežastis – tariamas lenkų bendruomenės Rytų Lietuvoje nepasitenkinimas nepriklausoma Lietuvos valstybe. Apie lenkų vadų pretenzijų nepagrįstumą buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Povilas Gilys 2011 m. birželio 2 d. „Delfi“, interneti- niame puslapyje rašė:

„Buvo laikai, kai galėjome džiaugtis gerais santykiais su kaimyne Lenkija. Buvo laikai, kai man esant Lietuvos užsienio reikalų ministru, nei vienas iš mano lenkiškos pusės partnerių – diplomatijos šefų – Kšištofas Skubiševskis, Andžejus Olechovskis, Dariušas Rosatis, Vladyslavas Bartoševskis – nekėlė mums pretenzijų, nedemonstravo globėjiško elgesio iš viršaus, savo moralinio, intelektualinio ar kitokio pranašumo. Ano meto lenkų kolegos, iš kurių tik vienas priklausė tai pačiai, kaip ir aš, politinei krypčiai, visada buvo pasiruošę pagelbėti, pakonsultuoti. Buvo laikai, kai mes buvome abipusiai geranoriški, tegu ir nevienodo svorio, eu­ropinės politikos dalyviai. Buvo laikai, kai mes nebijojome pridėti – esame strateginiai partneriai. Tada mes vos ne kartu – lenkai paprastai bent vienu žingsniu priekyje – sprendėme labai panašius valstybingumo atkūrimo, įsiliejimo į pasauli­nę šalių bendruomenę klausimus. Tada buvome sutarę istorikams palikti mūsų sudėtingos, prieštaringai vertinamos, keletą šimtmečių trukusius bendro gyvenimo ir konfliktų pažymėtos tarpukario praeities klausimus. Tuo metu daugiausia orientavomės į bendro gyvenimo ATEITĮ.

Taip buvo prieš keliolika metų. Dabar padėtis visiškai kitokia. Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslavas Sikorskis, kalbėdamas apie Lenkijos – Lietuvos santykius, arogantiškai išbraukė iš savo leksikono terminą „stra­teginis partneris“, tuo demonstruodamas didžiavalstybiškas ambicijas. Šiandien Lenkijoje ir pasaulyje (lenkų propagandinė, norėjau pasakyti, in­formacinė, mašina žymiai galingesnė nei Lietuvos) skleidžiama žinia, kad Lietuva smarkiai nusižengia demokratijos ir žmogaus teisių standartams, diskriminuodama vietinius lenkus, norėdama prievarta asimiliuoti taria­mai AUTOCHTONINĘ lenkų mažumą ir t.t. Neva drastiškai blogėjanti lenkų padėtis Lietuvoje nėra svarbiausia pa­saulinėje žiniasklaidoje cirkuliuojanti žinia, tačiau ji pasiekė tuos, kurie bent kiek politiškai ar ekonomiškai yra susiję su regionu, domisi šiuo regionu ar jame veikia. O tuo metu lenkų kaltinimai skamba vis garsiau ir, deja, pikčiau. Tuo tarpu mūsų, atsiprašant, informacinių, žiniasklaidos ar dar kartą atsipra­šant, valdžios moterų ir vyrų balsų praktiškai nesigirdi. Jie, spėju, ne vietoj ir ne laiku vadovaujasi šiaip jau teisinga patarle „Tyla – gera byla“. Tiesa, pastarosiomis dienomis padėtis šiek tik pagerėjo – pasigirdo bent keletas, kad ir nelabai rišlių, reakcijų iš Lietuvos pusės. Tačiau pagrindiniai šalies politikai ir visuomenės veikėjai praktiškai tyli.

Ne, tyla ne visuomet yra gera byla. Tyla šiuo atveju reiškia apsileidimą, manymą, jog tos problemos kažkaip savaime išsispręs, galimybės atsisaky­mą situacijai išsiaiškinti, o išsiaiškinus – spręsti problemas. Nesolidu, kai valstybę turintys valdyti žmonės išsislapstę ar kažką nerišliai mekena apie tai, ką turėtų aiškiai pasakyti […]“.

17. Pilsudsuskininkų vaikų ir anūkų išdavystė

Lietuvos Prezidentas V. Adamkus ypač mėgdavo kalbėti apie kasdie­ną stiprėjančią draugystę tarp Lietuvos ir Lenkijos, apie lenkų geranoriškumą, nors tai nieko bendro neturėjo su realiu gyvenimu. Ypač su lenkais Rytų Lietuvoje, kuriųnemaža dalis, nors ir netekusisavo tiesioginių rėmėjų – LKP(TSKP pagrindu), jedinstvininkų, TSKP CK iš Kremliaus – neatsisakė savo senų siekių. Tyliai remiami „broliškosios“ Lenkijos vadų, jie toliau varė antilietuviškąveiklą, kurios tikslas – paversti Rytų Lietuvą lenkišku kraštu, įsitvirtinti lietuvių žemėse.

 Jeigu iki komunistų ir jų šalininkų minėto pučo  pralaimėjimo Rusijoje (1991 m. rugpjūčio 19-22 d.), „vadovaujančiąja jėga“ lenkųšovinistams Lietuvoje  buvo lenkiškosios savivaldybės, LKP (TSKP pagrindu) bei TSKPCK, jedinstvininkų organizacijos, tai, jų veiklą uždraudus, kurį laikąjiems vadovavo Lietuvos lenkų sąjunga. Bet išryškėjus, kad ir toje sąjungoje sprendžiamą balsą turėjo probolševikai, kagėbistai ir pilsudskininkai, kad dėjosi su Nepriklausomybės išdavikais ir patys vykdė jų nurodymus, kad išlaikius  autoritetą tarp davatkiškųjų lenkų ir laimėjus rinkimuose, LLS V suvažiavime (1994 08 14) buvo sudaryta iniciatyvinė grupė įsteigti politinę tik lenkų partiją. Jai vadovauti išrinktas buvusio Lenkų autonominio krašto Rytų Lietuvoje įkūrimo Koordinacinės tarybos, LKP (TSKP pagrindu) ir Jedinstvos komiteto narys Valdemaras Tomaševskis. Norint sudaryti įspūdį apie lenkų veiklumą,naujoji jų partija užsimojo būti tik valdančiąja ir pasivadino Lietuvos lenkų rinkimine akcija (LLRA). Po keleto metų, 1999-aisiais, partijos iniciatorius V. Tomaševskis buvo išrinktas ir LLRA pirmininku.

Lenkai žygiuoja. Slaptai.lt nuotr.

Svarbiausiu tikslu LLRA, atrodo, laikė: įgyvendinti tai, kas nepasisekė Lenkų sąjungai ir lenkų šovinistams – bolševikams 1988 – 1992 m. – paskelbti kadaise J.Pilsudskio ordų okupuotą Rytų Lietuvą tik lenkų autonominiu kraštu, o vėliau, susidarius sąlygoms, prijungti jį prie Lenkijos. Ir iš LLRA įstatų, programos matyti, kad tai vienos tautinės grupės, teritoriniu principu ir vieno ar kelių ir nežinia kieno parenkamų veikėjų partija, kurios „skyriaus prezidiumas sudaro kandidatų atrankos komisiją, kuri siūlo perspektyvius kandidatus į Seimą, savivaldybių ta­rybas bei vietos valdžios valdymo struktūras. Kandidatų atrankos komisija atlieka ir stebėjimo pasiūlymus. “LLRA valdymas – griežtai centralizuotas: vyriausioji taryba, jos pirmi­ninkas, kuris net parenka kandidatus į visus renkamus postus.Savo esme LLRA gana menkai tesiskyrė nuo TSKP – jos viršūnėlės paskirti  va­dukai irgi parinkdavo kandidatus ir  į įvairius valdžios postus.

Toliau tęsti lenkų šovinistų siekius įpareigojo ir LLRA programos „Savivaldos“ skyriaus nurodymas: „LLRA suvokia savivaldą kaip tokią valstybės gyvenimo tvarką, kai aiškiai atribojamos valstybės centrinės ir vietinės valdžios kompetencijos. Vietinės valdžios organams suteikia­ma teisė spręsti visus vietinės reikšmės klausimus: savarankiškai tvar­kyti vietos ūkį, finansus, jiems pavaldžias švietimo bei kultūros įstaigas ir kt. LLRA mano, kad vienas svarbiausių šiandienos savivaldos tikslų – sukurti ūkinį mechanizmą, kuris veiktų savarankiškai, tenkindamas pirmiausia vietos gyventojų poreikius […]. Turi būti visiškai atsisakyta centro diktato ir atliktas aiškus pasiskirstymas kompetencija (funkcijo­mis)… “.

Ir LKP (TSKP pagrindu), TSKP CK, jedinstvininkai ir kiti panašūs asme­nys, kaip rašyta irgi  norėdami panaudoti lenkus Lietuvos sugrąžinimui į TSRS, irgi siūlė  suteikti  „vietos lenkams“ kuo daugiau „demokratinių teisių“, apribo­jant Lietuvos valstybės kišimąsi į tariamai tik jų, lenkų,  „vidaus reikalus“. Bet užtat, lyg Lietuvos lenkai būtų ne Lietuvos piliečiais, pripažįstant, kad  Lenkija turi būti jiems vadove ir kelorode.  LLRA programiniuose dokumentuose nėra net tokių sąvokų, kaip „nepriklausoma Lietuva“, neminimas Lietuvos valstybės suverenas – lietuvių Tauta, ir pan. Iš tų dokumentų atrodo, kad LLRA (Akcija Wyborcza Polakowa Litwy)  yra tik Lenkijos ir lenkų šovinistų  interesų išreiškėja ir gynėja Lietuvoje. Beje, ir tos lenkų partijos gimdytoja  – LLS,  dėl tariamo lenkų persekiojimo Lietuvoje, lenkų autonominio krašto ar net respublikos įkūrimo pagalbos ieškojo ne tik pas buvusius Tarybų Sąjungos komunistus, jedinstvininkus,bet ir,  kai Lietuva tapo Europos Sąjungos nare – Briuselyje, ES parlamente ir kt. Susirūpinimą kelia ir tai,  kad Rytų Lietuvoje ir  daugelis lenkų bei sulenkėjusių katalikų kunigų tebesilai­ko lenkų šovinistų nuostatų, remia LLRA, nepaisydami, kad jos šaknys bolševikinės – kagėbistinės.

Tiesa, LLRA gana sumaniai  žaidė ir žaidžia su kraš­to davatkomis. Pavyzdžiui, 2012 m. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuo­se reklamavo save ne tik kaip lenkų, bet ir kaip Katalikų bažnyčios gynėja, reikalaudama, kad Vilniaus ir Šalčininkų rajonai būtų patikėti Kristaus ka­raliaus globai. Apie tai jau anksčiau skelbė 2009 m. birželio 12 d. Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kunigai. O Vilniaus rajono savivaldybėje visą valdžią savo rankose turintys lenkai priėmė įsakymą „Dėl Kristaus karaliaus intronizacijos akto Vilniaus rajone“. Girdi, „Kristus visada buvęs tik lenkų širdžių karaliumi.“ Beje, nors ir LLRA „tėvas“ buvo nuožmūs stalinstai ir TSRS išsaugojimo gynėjai su lenkų tariamų patriotrų kaukėmis, bet stengėsi sudaryti įvaizdį, kad esantys ir patys didžiausi katalikybės gynėjais, davatkų davatkomis. Tam dar ir sudvejino savo partijos pavadinimą, pridėdami Krikščioniškų šeimų sąjungos pavadinimą – LLRA – KŠS. Ir tos davatkas bevaidinančių partijos, pavyzdžiui, 2016 m. Seimo rinkimų progama pradedama Šv. Augustino citavimu: „Jei Dievas žmogaus širdyje, jo gyvenime yra pirmoje vietoje – visa kita savo vietoje …“.  Ir toliau: „ Mūsų partijos veiklos pagrindas yra krikščioniškos vertybės, kadangi visi žmonės yra Dievo vaikai ir prieš jį visi mes esame lygūs […]. Grįsdami savo veiklą Šventuoju Raštu […] dėl to nusprendėme ir paildyti mūsų partijos pavadinimą , kad jis kuo pilniau atspindėtų mūsų veiklos kryptį…“

Bet dievobaimingiesiems prosovietikams – tomaševininkams nepasisekė Vilniaus ir Šalčininkų rajonų paskelbti ir Kristaus karalyste. Būtų tuo galėję pasipuikuoti prieš savo bendraminčius Varšuvoje. Ten Seime 2006 m. irgi norėta visą Lenkiją paskelbti Kristaus kara­lija, bet didelė dalis seimūnų paprieštaravo: juk tokie aktai buvo būdingi tik viduramžiams, inkvizicijų siautėjimo laikams. Tiesa, nemaža dalis len­kų kunigėlių Vilniaus krašte ir toliau savo pamoksluose teigia, jog Aušros Vartų Dievo motina esanti tik „Lenkijos karalienė“ ir t.t. Po minėtų rinkimų į LR Seimą, kai LLRA kandidatai laimėjo planuotas vietas, lenkai kai ku­riose bažnyčiose laikė net padėkos pamaldas Aukščiausiajam. Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kunigas savo lenkiškame pamoksle šį laimėji­mą aiškino, kaip Dievo palaimą: esą „[…] su ja LLRA pradeda savo sunkų darbą […].“

Lenkiškumą, sugrįžimą į Lenkijos glėbį savotiškai ir skatino 2013 m. gegužės pradžioje, minint Kauno arkikatedros 600-metį, iškilmingose pamaldose dalyvavęs Popiežiaus atstovas, Krokuvos arkivyskupas Stanislovas Dzivišas (Stanislav Dziwisz). Pamaldas jis laikė ir pamokslą sakė lenkiškai, teigdamas, kad Lietuva ir Lenkija turinti atsilaikyti „prieš Rytų įtaką“ ir, kad lietuviai ir lenkai gero sugyvenimo turėtų mokytis iš vyskupų tų šalių, tarp kurių santykiai itin geri.

Arkivyskupas žinojo, ką sakąs. Pirmiausia Rytų Lietuvoje lenkams ir su­lenkėjusiems kunigams ir šiandieną niekas netrukdo varyti juodos lenkini­mo politikos, būti lenkiškumo apaštalais, neretai paverčiančiais klebonijas ir bažnyčias lenkinimo štabais. Susidaro įspūdis, lyg lenkiškoji katalikų dva­sininkija nebuvo girdėjusi ir lenko Popiežiaus Jono Pauliaus II kalbos, pasakytos 1993 m. rugsėjo 3 d. vykusio vizito į Lietuvą metu. Susitikimuose su len­kų dvasininkija ir tikinčiaisiais jis sakė, kad jie yra ne lenkai Lietuvoje, o Lietuvos lenkai ir kad privalo rūpintis nepriklausoma Lietuva, būti jos patriotais. Gaila, kad nei lenkų kunigija, nei politikai neatgailavo dėl savo nusikaltimų lietuvių tautai ir jos iškovotai nepriklausomai Lietuvos valstybei.

Dėl nesiliaujančios lenkų „autonomininkų“ antilietuviškos veiklos Vil­niaus, Šalčininkų ir kituose rajonuose, „Vilnijos“ draugijos ir Lietuvos Są­jūdžio 2012 m. gruodžio 14 d. konferencijoje buvo priimtas kreipimasis į Lietuvos Respublikos Prezidentę D.Grybauskaitę, Seimo Pirmininką ir Ministrą Pir­mininką. Jame sakoma:

„Lietuvių raštijos kūrėjas M. Daukša dar 1599 m. kvietė saugoti savo kalbą, kurią dabar gina ir LR Konstitucijos 14 str. Ilga­amžės valstybės vertybės ir pagrindas jai išlikti ir yra įstatymų laikymasis, valstybinė kalba, šalies vientisumas, švietimas, valstybinė kalba, tradicinės nesiliaujančios kultūros išlaikymas, istorijos žinios. Dėl to 2012-08-22 d. kreipėmės į valdančiųjų partijų vadovus, prašydami atnaujinti LR parti jų sutartį dėl Rytų Lietuvos problemų sprendimo. Jokio atsakymo į tai iki šiolnegavome.

Vyriausybės programos projekte buvo numatyta pažeisti LR  Konstituciją, įstatymus, Konstitucinio ir kitų teismų sprendimus, valstybių sutartis dėl vardų ir pavardžių rašybos asmens dokumentuose, dėl gatvių ir vietovių pavadinimų rašymo, per valstybinį lietuvių kalbos egzaminą diskriminuoti abiturientus.2012-12-12 d. kreipėmės į Jus to nedaryti, bet kol kas daroma priešingai, pažeidžiant valstybės interesus.

Koalicinė sutartis su Lenkų rinkimų akcija Lietuvoje (LRA) pagal Konstitucijos 7, 35 str. nedelsiant turi būti nutraukta, kadangi jos frakcijos nariai pažeidė LR Seimo nario priesaiką – būti ištikimi Lietuvos Respublikai; gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, sau-
goti jos žemių vientisumą; visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei.

Neatsisakyta Lenko kortos su ištikimybės priesaika užsienio valstybei. LR saugumo departamento nuomone, jokių svarbių Lietuvos Respublikos postų Lenkų kortos savininkai neturėtų užimti dėl to, kad negalės adekva­čiai vykdyti Lietuvos įstatymų. Seimo narys M. Mackevičius su Lenko korta patekęs net į LR Seimo Saugumo komitetą, bandė prieiti prie įslaptintų dokumentų.Vėl pakliuvę į Seimą per nepakankamai demokratiškus rinkimus (ne­įvertinus Rinkimų įstatymo pažeidimų ir koalicijai surinkus ne 7, o tik 5 proc. balsų), LRA nariai pažeidžia Konstitucijos 8 straipsnį. Mat garbina 1920-1939 m. Lietuvos okupaciją, vyriausiojo okupacinės kariuomenės vado J. Pilsudskio atminimą, stato jam nelegalius memorialus jo okupuo­toje teritorijoje – Zalave, Vilniuje. Ignoruojamos Lietuvos Respublikos Vy­riausybės 1993-06-14 d. potvarkiu Nr. 526 sudarytos Komisijos Armijos Krajovos veiklai Lietuvoje įvertinti išvados, verčiami Lietuvai būti nelojalūs pavaldiniai, mokiniai. Latvijoje ir kitur nelojalūs valstybei gyventojai ne­gauna pilietybės ir jokių strateginių pareigų negali užimti. LRA nariai neatsisakė teritorinės autonomijos ir visomis išgalėmis sie­kia įstatymais ją įteisinti dabartinėje Seimo kadencijoje. Taip pažeidžiamas LR Konstitucijos 10 str.LRA nariai reikalauja privilegijų prieš kitas tautines bendrijas ir tautos atstovus šmeižtais, dezinformacija, tautinės diskriminacijos kurstymu. Taip pažeidžiamas Konstitucijos 25, 29 straipsniai. LRA nariai palaiko ir melagingą LLRA nariai aktyviai kabina dvikalbius gatvių, vietovių užrašus, pažeis­dami Konstitucijos 14 str., Valstybinės kalbos įstatymo 14, 15 str., teismų sprendimus, t.y. užsiima antikonstitucine veikla.

Ant savo namo dvikalbį ga­tvės užrašą Maišiagaloje užsidėjo ir LRA frakcijos seniūnė R. Tamašiūnienė Lenkų sąjungos suvažiavime skelbta, jog svarbiausias tikslas esąs – sti­printi polonizaciją, gaivinti okupacijų padarinius ir Lietuvą integruoti į Lenkiją. „Mūrai griūva, kaip savo laiku sugriuvo žymiai stipresni. Taip turi būti ir mes tuo tikime. Su ta viltimi saugome jėgas“, – skelbė Seimo narys M. Mackevičius.

Lietuvos valstybę kuria Tauta ir tik jai priklauso suverenitetas. Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis prieš visus, prievarta bekėsinančius į Lietuvos valstybes nepriklausomybę, į jos teritorijos vientisumą, konsti­tucinę santvarką. Valdžios galias riboja Konstitucija. Negalioja joks įstaty­mas, joks kitas aktas, priešingas Konstitucijai. LR Konstitucijos 2-7 str. šia linkme įpareigoja dirbti Lietuvos vadovus, Seimo narius, ministrus, vice­ministrus, visus piliečius.

Valdančioji koalicija ministrais ir viceministrais žadėjo skirti labai kompetentingus žmones. Bet ką apie energetiką išmano Šalčininkų rajono lenkiškų mokyklų tėvų komiteto pirmininkė R. Cytacka? Atitinkamoms jėgoms ji nusipelnė tuo, kad gerai rengė priešvalstybinius mitingus, rašė skundus, Jašiūnuose ant savo namo gatvės pavadinimą rašė tik Balinskiego.

Energetikos ministerijos viceministrė demonstratyviai su ministru kal­basi tik „po polsku“ ir ignoruoja kitus darbuotojus. Ji nekreipia dėmesio į tai, kad jos pareigas einančiam tarnautojui reikia labai gerai išmanyti spe­cialybės ir darbo specifiką, mokėti vieną iš trijų dabartinių ES kalbų, laiky­tis savo valstybės Konstitucijos bei įstatymų, Valdininkų etikos kodekso. Šį kodeksą R. Cytacka grubiai pažeidžia, demonstratyviai nesilaikydama Švietimo, Valstybinės kalbos ir kitų įstatymų bei nepagrįstai kurstydama gyventojus prieš savo valstybę.

Kuo visos Lietuvos kultūrai gali padėti Lenkų sąjungos sekretorius Trusevičius, pagal LRA programą reikalaujantis privilegijų tik lenkams ir kurstantis tautinę nesantaiką? Jo „prioritetinis tikslas“ yra pagal LRA programą Seime prastumti antikonstitucinį Tautinių mažumų įstatymo projektą („Kurier Wilenski“, 2012-12-15-17, p. 3).

Kodėl mokesčių mokėtojai turi išlaikyti į valstybinius postus pateku­sius Lenkų sąjungos sekretorius ir kitus jos darbuotojus, vykdančius lietu­vių etninės kultūros genocidą? Kam mokėti algas tiems, kurių kuruojamų sričių išmanymas ribojasi okupacijų padarinių gaivinimu, o gebėjimas ats­tovauti valstybei tarptautinėje erdvėje – melagingų skundų prieš Lietuvąrašymu? Būtent tą daro lenkų veikėjas V. Tomaševskis. Kaip į tokį Lietuvos „atstovą“ žiūri viso pasaulio lietuviai ir kokia mūsų valstybei iš to nauda?

Švietimo ir mokslo viceministre buvo siūlyta jų veikėja nusi­pelniusi tuo, kad, dirbdama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja, visada duodavo leidimus priešvalstybiniams mitingams, o signatarams leido rinktis tik Seimo automobilių aikštelėje. Savosios partijos mitinguose ji labai aktyviai dalyvaudavo, atsivesdama ir savo 16 metų sūnų.

V. Tomaševskio vadovaujamos partijos nariai ir dabar visaip proteguoja lenkiškas ir persekioja lietuviškas švietimo įstaigas, 2 proc. mokestį reika­lauja pervesti Lenkų sąjungai, „perka“ savo mokykloms vaikus, kai kurių švietimo įstaigų vadovus neteisėtai atleido iš darbo tik dėl to, kad, vykdydami įstatymus ir savo pareigas, jie priėmė tėvų pareiškimus į grupes vals­tybine kalba. Socialdemokratų partijos pirmininkas žadėjo neatiduoti atsa­kingų postų Švietimo ir mokslo ministerijoje LRA nariams. Bet, ministrui išvykus ar susirgus, jį pavaduoja viceministras

Į Žemės ūkio ministerijos viceministres siūloma 1995-2008 m. Vilniaus rajono mere buvusi Seimo narė L. Janušauskienė-Počikovska. Ji turėtų paaiš­kinti, kaip, gimusi Baltarusijoje, prie Žeimenos upės galėjo „paveldėti“ bran­gią žemę ir dar apie 10 sklypų (su vyru – per 20) nusipirkti. Kaip ji vykdytų Tomaševskio partijos politiką: ar pagal savų teisininkų Vilniaus rajono savi­valdybėje ir Lenkų kultūros centre nemokamai parengtus pareiškimus visada „grąžintų“ žemę partijos aktyvistams bei rėmėjams; ar pelningai atlygintų už nekilnojamąjį turtą Vilniaus mieste; ar V. Tomaševskiui ir jo giminėms „grą­žintų“ žemę Lazdynuose bei kitur? O gal kurtų žemės rejestrus, nurodydama, kam Lenkijos okupacijos laikotarpiu koks konkretus sklypas priklausė. Kaip būtų garantuota Lietuvos Respublikos piliečių lygybė, vienodas teisinis ap­tarnavimas žemės klausimais (LRA nemokamai konsultuoja tik lenkus)? Ar tikrai būtų laikomasi įstatymų ir žemės apiforminimas stabdomas Lenkijos kariams, iš okupacinio režimo gavusiems žemės dovanų už Lietuvos okupa­vimą? Ar būtų kritiškai vertinamos Lenkijos išduodamos pažymos?

Seimo nariai, ministrai, viceministrai, kiti valdininkai privalo mums būti pavyzdžiu, kaip reikia gerbti ir vykdyti valstybės Konstituciją, įstaty­mus, saugoti Lietuvos žemių vientisumą. Prašome pagal LR Konstituciją ir įstatymus pakoreguoti vyriausybės programą bei viceministrų kandidatū­ras, kad piliečiams dėl to nereikėtų kreiptis į ES institucijas“.

18. Įsileisti  kiaulę į bažnyčią

Lenkų šovinistai, Tarybų Sąjungos griūties metais siekę vėl užgrobti  rytines Lietuvos žemes,  užimti lietuvių sostinę Vilnių ir jo kraštą (1988 – 1992m.) Lietuvos valstybės teismų išvengė. Tačiau nenurimo, nerimsta ir toliau. Nusikaltėliams nepažįstamos tokios vertybės, kaip garbė, gailintis dėl savo ar savo gaujos nusikaltimų. Kadangi Lietuva, kaip Lenkija, yra tos pačios Europos Sąjungos narės, nebeišeina, kaip J. Pilsudskio laikais, oku­puoti ir aneksuoti Rytų Lietuvos. Dabar, dangstantis tariama žmogaus ir tautos teisių gynėjos vėliant lenkinimo politiką ir kurstanmt  lenkų ar sulenkėjusiųjų asmenų priešiškumas nepriklausomai Lietuvos valstybei. Ypač iškeliami vietovardžių ir pavardžių rašybos lenkų kalba ir panašūs klausimai. Viskas daroma tam, kad galima būtų pagrįsti savo teises į etnines lietuvių žemes.

Kadangi, kaip ne kartą minėta, nepriklausomos Lietuvos valstybėje nėra nė lopinėlio lenkų etninių žemių, mūsų valstybės suverenas yra tik lietuvių tauta, o valstybinė kalba – jos Suvereno – lietuvių kalba, ji turi. būti vartojama ir visų mūsų valstybės piliečių. Deja, lenkų šovinistai, tarsi būtų ne atsikėlėliai į lietuvių žemes, o jų, lenkų, žemės būtų buvusios įjung­tos į Lietuvos valstybę, reikalavo ir reikalauja, kad greta lietuvių kalbos vi­sur būtų vartojama jų, lenkų. Šalčininkų, Vilniaus rajonų lenkų vadukų reikalavimus svarstė ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas, kuris dar 1999 m. spalio 21 d. priėmė nutarimą, tvirtinantį, kad valstybinės – lietu­vių kalbos statusas reiškia, jog ji yra privaloma visame viešajame Lie­tuvos gyvenime. Kadangi visi informaciniai užrašai (vietovardžiai, gatvių, įstaigų ir kt. pavadinimai) priklauso viešajai valstybinės kalbos vartojimo sričiai, tai jie ir turi būti tik valstybine kalba.

Kiek vėliau, tų pačių metų lapkričio 6 d. LR Konstitucinis teismas pri­ėmė nutarimą ir dėl nelietuviškų pavardžių rašybos Lietuvos Respublikos piliečių dokumentuose. Nurodyta, LR piliečių dokumentuose pavardės bei vardai turi būti rašomi tik valstybine kalba. Tik vėliau (po įstojimo į ES) papildomame nutarime buvo pasakyta, jog paso ir kitų dokumentų ne pagrindiniuose puslapiuose gali būti ir originalo kalba įrašyti vardas ir pavardė, jei to pilietis pageidauja. Prieš tokius LR Konstitucinio teismo nutarimus buvo sukilę lenkų šovinistai, apskundę Lietuvą Europos Teisin­gumo Teismui dėl tariamo „tautinių mažumų teisių ignoravimo Lietuvoje“. 2011 m. gegužės 12 d. ES Teisingumo teismas priėmė sprendimą, kad Lietu­vos valstybėje asmenvardžių rašymo tvarka civilinės būklės dokumentuo­se neprieštarauja ES ir kitų tarptautinių institucijų nustatytoms teisinėms normoms, ir kad asmenvardžių rašymas piliečių dokumentuose – pačios valstybės vidaus reikalas. Tas pats pasakytina ir apie vietovardžių rašybą.

Vietovardžių pavadinimai negali būti keičiami pagal atskiras tautinių bendrijų ar jų mažumų užgaidas, tame tarpe ir lenkų . Tuo labiau, kad Europos Tarybos Tau­tinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijoje (ypač jos 20 str.), pabrėž­ta, jog tautinės mažumos privalo gerbti ir laikytis valstybės teisinių aktų, saugoti ir ginti jos palikimą. Tačiau vadinamoji lenkų tautinė mažuma stengėsi ir stengiasi sulenkinti savo apgyventas lietuviškas žemes. Ypač daug blogo padaryta, sulenkinant lietuviškus vietovardžius bei pavardes. Lenkų kunigai ir vienuoliai žmonėms piršo mintį, kad geras katalikas – tai, pirmiausia, geras lenkas. Lenkų ir sulenkėję kunigai Rytų Lietuvoje beveik nepasikeitė nuo J. Pilsudskio okupacijos metų – daug jų ir toliau per bažny­čias varo lenkinimo politiką.

Ypač daug dėmesio lenkų šovinistai skyrė ir skiria švietimui, laiky­damiesi principo: ką jaunas įgysi, tą senas surasi. Garbinama visa, kas lenkiška, ugdomas priešiškumas lietuviškumui. Propaguojama nuostata, kad tikroji jų tėvynė – Lenkija, kad Rytų Lietuva – ne etninė lietuvių žemė, neatskiriama Lietuvos dalis, o jų, lenkų, tik Antrojo pasaulinio karo pradžioje TSRS neteisėtai perduota Lietuvai. Deja, ir po Kovo 11-osios Lietuva (kaip prieš Antrąjį pasaulinį karą) ilgai nepertvarkė gausaus tame krašte lenkiškų mokyklų tinklo, kad jis taptų ne Lenkijos, o nepriklausomos Lietuvos patriotų ugdymo centru. O juk tokių mokyklų (lenkiškų) Lietuvoje yra santykinai daugiausia iš visų kitų valstybių, ku­riuose lenkų ar sulenkėjusių asmenų gyvenama. Ir jose, kaip nei vienoje kitoje pasaulio šalyje, visi dalykai dėstomi lenkų kalba. Ir Lietuva kasmet joms išlaikyti skiria milijonus eurų.

Galingoji JAV neskiria nė doleria, pavyzdžiui,  lietuviškoms mokykloms. Nėra nė vienos iš jų valstybės išlaikomos, nors JAV lietuvių apie 5 kartus daugiau, negu lenkais besivadinančiųjų Lie­tuvoje. Tuo tarpu tarptautinės teisės požiūriu tiek lietuviai JAV, tiek len­kai Lietuvoje yra tokia pati „tautinė mažuma“, kuriai galioja tie patys tarptautiniai teisės aktai. Nepaisant to, lenkų šovinistai iš Rytų Lietuvos rašė ir rašo laiškus į įvairias tarptautines organizacijas apie tariamą savo­sios „mažumos“ kultūrinį ir politinį engimą nepriklausomoje Lietuvoje. Jie priekaištauja, kad lenkų kalba nėra lygiateisė lietuvių kalbai, kad pasuo­se ir kituose dokumentuose pavardės rašomos ne lenkiškomis raidėmis, kad „trukdoma“ vietovardžius rašyti  lenkų kalba.

Skundžiasi, kad lenkiškoms mokykloms mėginama taikyti tuos pačius teisinius aktus kaip ir lietuviškoms, kad lenkų gyvenamuose rajonuose vilkinamas že­mės grąžinimas. Nors pastarojoje srityje, kaip nemažai kas teigia, klaidų buvo padaryta – žemė buvo grąžinama ir po J. Pilsudskio okupacijos atsikė­lusiems lenkams kolonizatoriams.Tai pasakytina ir apie kai kurių reikšmingų lietuvių Tautos istoriajai pasatų „grąžinimą“. Taip užpernai lenkų Gdansko provincijos parnciškonų vienuoliams iš Lenkijos  Lietuvos Vyriausybė perdavė net Mindaugo laikus menančių, dar prieš Atgimimą restauruotus Lietuvos lėšomis rūmus Vilniaus senamiestyje, įvardijamus Pranciškonų, kuriuose po Spaudos draudimo panaikinimo būsimo Prezidento A.Smetonos  pastangomis buvo įkurta  pirmoji lietuviška mokyklėlė, Lietuvių mokslo draugijos ir kitų lietuviškos bibliotekos, daugelio lietuviškų draugijų centrai.

Tik Vilnių okupavus J.Pilsudskio ordoms, lietuviai iš tų rūmų  išvyti ir tik 1938 m.okupantai lenkai juose įkurdino savo pagalbininkus pranciškonus iš Gdansko. Sovietmetyje tuose rūmuose buvo archyvai, mokslo ir technikos draugijos, kuriuos ten buvo likusios ir atkūrus Nepriklausomybę. Daug kas vylėsi, kad nepriklausomos Lietuvos valdžia atsižvelgs į lietuvių inteligentų siūlymus ir leis įrengti juose mūsų Tautos kovų dėl Nepriklausomybės, prieš okupantus lenkus  ir lietuviškojo švietimo ir mokslo muziejus. Bet, nors ir nepagrįstos Lenkijos pretenzijos į tuos rūmus, mūsų valdžiai, matyti, jos atrodė svarbesnės, negu Suvereno – lietuvių Tautos; tokiu „grąžinimu“ Lietuvos Vyriausybė lyg pateisno būtą Lenkijos okupaciją ir aneksij, parodydama baudžiaunišką nuolankumą engėjų šlėktų  palikoniams.

Antra vertus, Rytų Lietuvos savivaldy­bėse į postus atsisėdus daugiausia buvusiems „autonomininkams“, žemių grąžinimas ir kiti darbai buvo specialiai vilkinami, kaltinant tik nepriklau­somos Lietuvos vykdomą „antilenkišką politiką“, nors ji grąžinama net AK nariams, „pilsudskinikams“ ir „autonominikams“, kovojusiems prieš nepriklausomą Lietuvą. Beje, tie nepriklausomos Lietuvos priešai Vilniaus krašto lenkų mokyklose įvardinami kaip didvyriai. Tokiais dar daugelio lenkų ir sulenkėjusiųjų įvardinami ir minėti Armijos Krajovos banditai, Antrojo pasaulinio karo metais žudę ir persekioję tame krašte lietuvius, kad būtų galima šį kraštą, kaip lenkiš­ką, prijungti prie Lenkijos. Bet kalta ir Lietuvos valdžia, kuri vietoje  nuteisus juos  jų šlovintojus,  toliau Vilniaus krašte toleruoja,  tuo padedama  kurstyti lenkų šovinizmą ir priešišku­mą lietuvių Tautai ir jos nepriklausomai  Lietuvos valstybei. Nuolaidžiaujama net Varšuvos chuliganams, su Lenkijos vėliavomis žygiavusiems Lietuvos sostinės Vilniaus gatvėmis. Lenkijos vėliavos ir kita valstybinė atributika turi būti draudžiama – kaip ir kitų valstybių, buvusių okupantų – TSRS, nacių Vokietijos – atributika. Jei pati tauta nesaugoja savo garbės, negina savo žemių ir laisvės bei nepriklausomy­bės – ji neberspektyvi, savo noru eina  išnykimo keliu.

Apie tariamą lenkų diskriminaciją, sunkią jų padėtį Lietuvoje nuolat skelbė ir skelbia lenkų radijas, televizija, laikraščiai, internetiniai puslapiai.  2011 m.lenkų  buvo organizuotas ir  pasaulio lenkų parašų rinkimą, skirtą gelbėti „broliams“ Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, taip pat ginti lenkiškas mokyklas nuo valstybinės lietuvių kalbos. Beje, į lenkų organizuojamus mitingus neretai atvyksta ir gaujos smogikų, saugumiečių iš Varšuvos ir kitų miestų, tarsi Rytų Lietu­va būtų Lenkijos valstybės dalis. Dalyvauja ir Lenkijos ambasados darbuotojai.  Įdomu, kaip sureguotų Lietuvos valdžia ir ES, jei į kokį rusų proetsto mitingą atvyktų Rusijos ambasados darbuotojai?

 Nė vienoje kitoje pasaulio valstybėje, kurioje taip pat gyvena „lenkų tautinės bendruomenės“, pačios Lenkijos valdžia nesielgia taip akiplė­šiškai, kaip su Lietuva. Kodėl Lenkijos valdžia nereikalauja iš JAV, An­glijos, Vokietijos, Prancūzijos, Baltarusijos ir kitų valstybių papildyti savo abėcėlių lenkiškomis raidėmis, rašyti vietovardžius lenkiškai, leisti mokytis vien tik lenkų kalba, eiti į paradus tik su Lenkijos vėliavomis ir pan.? Ma­tyti, daugeliui šiandienos lenkų tebėra gyvas jų protėvių siekis paversti lietuvį lenku, o Lietuvos valstybę – Lenkijos provincija.

 Žinoma, dėl to kalti mes patys, mūsų renkamoji valdžia. Tai ir  iš praeities užsilikęs nuolanku­mas atėjūnams.  Neįsivaizduojama, kad vokiečiai, prancūzai, anglai ar amerikiečiai toleruotų tokias organiza­cijas, kaip Lietuvos lenkų rinkiminė akcija, Lietuvos lenkų sąjunga ir pa­našias, kad būtų renkami į aukščiausius valstybės postus veikėjai, kurie iš tikro kovoja prieš ją (tokie, kaip buvę  Vilniaus, Šalčininkų rajonų tarybų nariai – „autonominikai“, kaip LLRA pirmininkas Voldemaras Tomaševskis ir kiti. Beje, pastarajam „lenkų autonomijos arkliukas“ buvo ypač naudingas kopiant karjeros laiptais, su juo jis buvo įjojęs ir į Vilniaus rajono savivaldybės tarybą, valdy­bą, gavo LLRA pirmininko postą (1999 m.), tapęs Vilniaus savivaldybės vicemeru, LR Seimo nariu, o nuo 2009 m. – net Europos Sąjungos Parlamen­to nariu. Tie postai jam sudarė ir sudaro visas galimybes tariamai ginti lenkų interesus nuo lietuvių, spręsti lenkų kultūros ir gerovės klausi­mus, sukuriant aureolę, kad jei ne jie, ne LLRA, Lietuvos lenkų sąjunga ir kiti, lenkai Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose jau seniai būtų pražuvę, sugrąžinti į pagonybę. Ypač ES parlamentaro postas sudarė sąlygas ir vi­saip spausti, menkinti Lietuvą, sudaryti apie ją neigiamą nuomonę, sukurti nepasitikėjimo ja atmosferą. Turbūt nedaug yra valstybių, kurios patikėtų atstovauti ir ginti savo reikalus tarptautinėse institucijose asmenims, aiškiai pasisakantiems prieš tą valstybę ir jos Suvereną.

19. Tiesos žodžio baimė

Žinomas lenkų veikėjas ir nepriklausomos Lietuvos garbingas gynėjas Ryšardas Maceikianecas nesuabsoliuti­no LLRA ir jos pasekėjų vaidmens. Jis dar  2011 m. lapkričio 12 d. „Vorutos“ 2-ajame numeryje  rašė:

Ryšardas Maceikianecas, Pogon.lt portalo redaktorius. Slaptai.lt nuotr.

„[…]. Tai, kaip elgiasi dabartinė Lenkijos valdžia, naudodama Vilnių prieš­rinkiminės propagandos tikslams, yra tik rafinuotas tęsinys (ankstesnio antilietuviškumo), kurį toleravo tuometinė mūsų krašto valdžia […]. Visai neseniai Maja Narbutt iš „Rzeczpospolitos“ vieną moksleivę iš Šalčininkų, savo rašinyje kritiškai įvertinusią Želigovskio įvykdytą Vilniaus užgrobimą, palygino su sovietų pionieriumi Pavliku Morozovu, nes jis, girdi, išdavė „saviškius“. Prieš tai ta pati žurnalistė šlovino iš Švenčionių rajono, Prienų ra­jono LLRA veikėją, buvusį „Lenino priesakų“ kolūkio pirmininką Antonijų Jundo, kaip nepalaužiamą lenkų patriotą, kuris, nors ir būdamas Lietuvos pilietis, pareiškęs, kad po Trispalve vėliava niekada nestosiąs, tik po baltai raudona (Lenkijos – A. L.). Tiesa, tai jam nesutrukdė pasinaudoti užimama padėtimi, šalies įstatymais, supirkti iš buvusių pavergtų pavaldinių sklypus ir tapti kelių tūkstančių hektarų žemės savininku […]. Visa antilietuviška – tai triukšmingos Rinkimų Akcijos (LLRA – A. L.) kampanijos vaisiai […].Šios organizacijos ir jos dabartinio lyderio veikla, oficialiai vykdoma, prisidengus partijos pavadinimu, labiau primena organizuotą nusikalstamą grupuotę, o ne partiją (žmonių ir redak­cijų užpuolimai, kitokią nuomonę turinčių žmonių persekiojimai, trukdymas veikti krašte kitoms, nepriklausomoms nuo Rinkimų akcijos organizacijoms, informacinis teroras). Be abejonės, tai jau naujas reiškinys, neturintis nieko bendra su sukompromituota autonomijos idėja. Tai greičiau demokratinė­mis pasivadinusių struktūrų panaudojimas ne pagal pavadinimą, siekiant okupuoti teritoriją, atimti iš Europos centre gyvenančių žmonių pagrindines teises ir laisves […].

Lenkų tautinė mažuma nepagrįstai tapatinama su Rin­kimų akcija ir jos lyderiu. Minėtosios triukšmingos gaujos pagrindą sudaro tie, kurių tik pirmoji ir antroji karta gyvena Lietuvoje, užėmusi vietą tų, kurie dėl vadinamosios masinės repatriacijos išvyko į Lenkiją arba, bėgdami nuosovietų „rojaus“, – į kitas šalis. Kartu su šia grupe reiškiasi buvusių sovietinių kolūkių atstovai bei individai iš socialinio dugno […]. Tipiniu minėtos grupės atstovu –  ilgametis Lietuvos lenkų sąjungos „prezidentas“, Mas­kvos politinės akademijos prie TSKP CK auklėtinis, ilgametis sovietinio lei­dinio „Czerwony Sztandar“ partinės organizacijos sekretorius, žmogus, nu­skriaustas savo kilmės ir todėl, kaip susidaro įspūdis, norintis atkeršyti lenkų bendruomenei Lietuvoje […]. Galiausiai tai žmogus, labai mielai sutinkamas ir remiamas lenkų garsenybių, kurios kartu su draugija į save panašių, sega į atlapus ordinus už „lenkiškumo puoselėjimą“.

Nuo tada, kai 2000 m. Rinkimų akcija nusikalstamai ir jėga perėmė Lie­tuvos lenkų sąjungos vardą ir turtą […], taip iki šiol atkakliai, naudodamasi Lenkijos žiniasklaida, stengiasi įteigti pasauliui nuomonę, kad atstovauja vi­sai lenkų tautinei mažumai, nors iš esmės yra tik atvykėlių baltarusių, pas­taruoju metu intensyviai polonizuotų, sovietinių struktūrų ir vietinio pro­letariato derinys. Vietiniai, seniai čia gyvenantys Lietuvos lenkai skambiose minėtos triukšmingos gaujos veiklose dalyvauja nenoriai, tik priverstinai ir minimaliai. Tą įtikinamai liudija rinkimų rezultatai, rodantys, kad atskirose savivaldybėse už Rinkimų Akciją balsuoja žymiai mažiau nei pusė ten gyve­nančių Lietuvos lenkų. Ir tik Vilniaus rajone vos daugiau nei pusė, 51 proc. Ir tokia situacija Akcijos naudai nesikeičia. Neatsitiktinai Akcijos veikėjai vis dažniau ir garsiau kreipiasi pagalbos į rusų ir baltarusių prosovietiškai nusi­teikusį elektoratą, o Rinkimų Akcijos aplinka su finansine ir politine Lenkijos parama tampa akumuliacijos centru asmenims, puoselėjantiems Lietuvoje  antivalsty­bines nuotaikas ir prosovietinius polinkius. Galiausiai šiuo klausimu Akcijos lyderio pozicija yra vienareikšmiška – prieš keliolika dienų jis viešai televizi­joje pareiškė, kad prie sovietų jam buvę geriau, o iškart po išrinkimo į Euro­parlamentą dirbti savo patarėju priėmė buvusį KGB majorą, jau pensininką.

Nepaisant to, kad dirbant ambasadoriumi Janui Vidackiui, buvo imtasi praktikos valdyti ne savo valstybės piliečius, tai dar nebuvo blogiausi laikai. Varšuvos „Wspolnotos“ bei kitų įstaigų čiuptuvai nebuvo spėję pakankamai giliai įsiskverbti į Lietuvos lenkų aplinką. Kūrėsi vis naujos visuomeninės organizacijos, atsirado įvairių iniciatyvų, vyko diskusijos ir ginčai, teikdami vilties, kad lenkų bendruomenė natūraliu būdu suformuluos savo vertybes ir tikslus bei apibrėš savo ateitį tuometinėje Lietuvos realybėje.

Deja, tokia beveik idilė truko tik iki 1999 metų, kai Varšuvos „Wspolnota“, siekdama nuslėpti daugiamilijoninius finansinius iššvaistymus sta­tant Vilniaus lenkų namus, tikrąja to žodžio prasme nusamdė „akcijinių“ grupę, kad atakuotų tuos, kurie tuos namus statė ir siekė sutvarkyti lėšųapskaitą. Atsidėkojant akcijos lyderis imamas kelti į padebesius, o kai 2001 metais Lenkijos prezidentūros rūmuose sukelia skandalą ir atsisako priimti ordiną „Už Lenkijos ir Lietuvos santykių vystymą“ (matyt manydamas, kad apdovanojimas turi būti aukštesnio laipsnio), Aleksandras Kvasnievskis vei­kiai pats asmeniškai atveža ordiną į Vilnių ir įteikia. V. Tomaševskis jį maloningai priima. Daugelis tuomet galvojo, kad tai geriausias Lietuvos ir Lenkijos santykių laikotarpis, nesuprasdami, kad nusikaltimas gali pagimdy­ti tik nusikaltimą, ir su šia žyme pradėta veikla kitaip vystytis negali.

Būtent siekimas nuslėpti tuos nelaimingus 10 milijonų zlotų ir iki galo nebaigtas „Nasza Gazeta“ redakcijos užpuolimo tyrimas, mūsų nuomone, lėmė, kad nutrūko natūralus aplinkos vystymosi procesas, o kuriant Lietu­vos ir Lenkijos santykius, ėmė dalyvauti nusikalstamas elementas.

Visai neseniai žinomas Lietuvos istorikas iš esmės pakartojo mūsų bai­mes ir abejones, teigdamas, kad, jo nuomone, dabartinė įtampų ir antivals­tybinių elgesių situacija buvo iš anksto užprogramuota tada, kai dalį Lietu­vos piliečių ėmė valdyti ir finansuoti bei remti kita valstybė.

Neginčijamas įrodymas, kad vadinamoji polonijinė Lenkijos politika patyrė visišką fiasko, yra tas, jog dabartinę lenkų antikultūrą, įskaitant ir politinę, prisimins ne viena karta ir ne tik Lietuvoje. Žinoma, tai negatyviai atsilieps Lietuvos lenkų likimams.

Būtent todėl dabartinėje situacijoje ir minėtomis sąlygomis ne savo tautos klaidų ar fobijų ieškojimas, o teigimai, ką lietuviai turi daryti, o ko ne, niekur neveda. Todėl ragintume […] visus, kurie Lietuvai linki gero, kad pradėtų analizuoti situaciją savo šalyje ir pasinaudotų teise reikalauti iš valdžios pakeisti politiką į normalią, paremtą teise bei palankumu kaimy­ninėms valstybėms ir tautoms.

Pavyzdžiui, nereikia net būti teisininku, pakanka tik pažiūrėti į lenkų kalbos žodyną, kad suprastum, jog prievartinis teikimas Lietuvos lenkams vadinamosios Lenko kortos, liudijančios apie tariamą priklausymą lenkų tautai, yra gryniausia provokacija (paskaitykite Michako Romer‘io min­tis „Dwie teorie o Polakach litewskich“. Zeszyty Historyczne, Nr. 106. Rok 1993, Paryz),o dosnus Lenkijos senato biudžeto lėšų dalinimas prieštarau­ja Lenkijos Konstitucijai. Tuo labiau, kad šiais galingais finansiniais srautais siekiama Lietuvos lenkų dezintegracijos savo Tėvynėje, o apimtis vienpu­siškos negatyvios informacijos, skleidžiamos lenkų gyventojams Lietuvo­je per postkomunistinius leidinius, radiją „Znad Wilii“ bei „TV Polonia“ atstovybę už Lenkijos mokesčių mokėtojų pinigus, turi visus informacinio teroro bruožus. Tai tik kelios iš daugelio šiurkščiai akis rėžiančių temų, dėl kurių Len­kijos politikams ir veikėjams yra plati dirva pasirodyti […].

Protesto prieš šiandieninę Vilniaus polonizaciją plakatai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.

Prieš kelias dienas savo gimtojoje gyvenvietėje stebėjau, kaip vėlų vaka­rą visai dar maži vaikai su ponia direktore priešakyje grįžta iš eilinės išvy­kos į Vilnių, kur „protestavo prieš bjaurius lietuvius“, kurie galiausiai nori gerai išmokyti oficialios mūsų šalies kalbos. Žiūrint į juos ir klausant jų kalbos, man nebuvo gaila nei per pastaruosius dvidešimt metų praleistų istorinių galimybių ir šansų kultūros srityje, nei per Akcijos teismų metus sunaikintų paminklų, nei sulaukėjusio krašto ir žmonių – o tik iki ašarų gaila tų vaikučių, kuriems nuo mažens skiepijamas nepalankumas savo Tė­vynei ir bendrapiliečiams. Ir kad štai su ta nepaprastai sunkia kupra jiems teks eiti per savo gyvenimą. Ir kad taip vyksta tik tam, kad organizuota asmenų grupė vis dar galėtų būti valdžioje ir tyčiotis iš bejėgių žmonių ten, kur yra ir mano gimtinė.

Tokioje situacijoje natūraliai lūpos veriasi retoriniam klausimui – kam išvis yra polonistikos centras ir mokyklos, jei neišugdo Žmogaus ir Piliečio, o tik vadinamąjį lenką, kurio tautiškumą dabar apibrėžia ne kultūros lygis, žinios ar tradicijos, o tik priklausymas tam tikrai partijai ar organizuotai grupei, remiamai oficialiosios Lenkijos.

Ir tai, mūsų nuomone, yra esminis klausimas, į kurį laikas duos atsakymus“.

(Bus daugiau)

2019.03.17; 22:00

Trečias kartas nemeluoja, sako trečiąkart prezidento posto siekti ketinantis Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) pirmininkas Valdemaras Tomaševskis. 

Antradienį Seime surengtoje spaudos konferencijoje LLRA-KŠS lyderis aiškino, kodėl paskutinę dieną apsisprendė siekti šalies vadovo posto. 

„Iš vienos pusės, tai man nėra naujovė, kadangi jau du kartus dalyvavau prezidento rinkimuose 2009 metais ir 2014 metais. Buvo gautas pakankamai didelis palaikymas. Pirmą kartą apie 5 procentus balsų, antrąjį kartą – apie 8 procentus“, – sakė V. Tomaševskis.

„Kaip liaudyje sakoma, trečias kartas nemeluoja“, – tvirtino LLRA-KŠS pirmininkas. Sulaukęs klausimo, kodėl jis visgi apsisprendė siekti prezidento, o ne Vilniaus mero posto, V. Tomaševskis aiškino, kad pagrindinė priežastis yra stipri LLRA-KŠS keliama kandidatė į sostinės merus. 

„Klausimas jau pasenęs, vyksta rinkimai, Vilniaus merui mes turime labai stiprų kandidatą – dabartinę vicemerę dabartinę Editą Tamošiūnaitę, ir visos apklausos rodo, kad ji pasieks labai gerą rezultatą“, – kalbėjo politikas. 

LLRA-KŠS pirmininkas europarlamentaras V. Tomaševskis pirmadienį registravosi prezidento rinkimų politinės kampanijos dalyviu. Pirmadienis buvo paskutinė diena, iki kada buvo galima registruotis prezidento rinkimų politinės kampanijos dalyviais.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.02.20; 04:00

Vytautas Sinica, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Liepos mėnesį vienas su Lietuvos lenkų bendruomene susijęs įvykis buvo nepelnytai ignoruojamas, o kitas – dirbtinai paverstas skandalu. Ignoruotasis įvykis buvo liepos 7-13 dienomis su Lenkijos ambasados pagalba organizuotas Armijos Krajovos 1944-ųjų bandymo užimti Vilnių minėjimas. Nors visapusiškai skandalingas, jis niekam nebuvo įdomus. Bet skandalu virto kelių Seimo konservatorių siūlymas 60 procentų mokomųjų dalykų kitakalbių mokyklose mokyti valstybine kalba.

Nors mokymas vien valstybine kalba yra savaime suprantama visų išsivysčiusių Vakarų šalių praktika, šis siūlymas sukėlė pasipiktinimo audrą. Prieš jį sukilo ne tik Lietuvos lenkų rinkimų akcija (šito reikėjo tikėtis), bet ir kaip opozicija jai lenkų bendruomenėje save pozicionuojančio Lenkų diskusijų klubo (LDK) nariai bei VU TSPMI politologai. Būtent Lietuvos visuomenės reakcijos ir jų nebuvimas yra pats įdomiausias įvykis šioje situacijoje, rodantis tragiškai nebrandų ir net valstybei pavojingą požiūrį į kitataučių integraciją.

Kas ignoruojama?

Liepos 7 dieną Vilniaus Rasų kapinėse vyko Lenkijos Armijos Krajovos (AK) prieš 74 metus įvykdytos karinės operacijos „Aušros vartai“ (lenk. Ostra Brama) minėjimas. Jo metu šlovinti operacijos dalyviai. Armija Krajova Lenkijoje buvo iš tiesų didingos kovos prieš sovietinę ir nacistinę okupacijas pavyzdys, antinacinės koalicijos dalyviai. Tačiau Vilniaus apylinkėse veikusios Armijos Krajovos pajėgos, istorinėje literatūroje vadinamoji „vilniškė AK“, buvo ne laisvės kovotojai, bet Vilniaus kraštą reokupuoti siekusios ir civilių lietuvių žudynes vykdžiusios svetimos valstybės pajėgos. Minimas AK žygdarbis, operacija „Ostra Brama“, buvo nesėkmingas bandymas okupuoti Lietuvos sostinę Vilnių, prieš į jį įžengiant artėjančiai Raudonajai Armijai. Trumpai tariant, nepriklausomoje Lietuvoje įvyko jos sostinę okupuoti siekusių karių pagerbimas.

Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.

Minėjimas nebuvo vietos radikalų saviveikla. Jame dalyvavo ir iškilmingas kalbas sakė Lenkijos Respublikos Seimo vicemaršalka, Lenkijos ambasadorės Lietuvoje pavaduotojas. Įspūdingiausios jų kalbų tezės leidžia pajausti renginio atmosferą. Vicemaršalka Marija Koc pareiškė, kad „Vilniaus sukilimo metinės, tai nepaprastas laikas, kuomet jaučiame jungtį tarp skirtingų kartų ir Vilniaus žemių neatskiriamumą nuo Lenkijos“. Ambasadorės pavaduotojas Gžegožas Poznanskis pritarė, kad „Istorija pažengė taip toli, kad Vilnius šiandien ne Lenkijoje, ir tai ne karių, kurie tuo metu kovojo už Vilnių, kaltė. Šiandien mes prisimenam, kad mūsų kova dar nesibaigė“. „Šiandien mes vis dar kovojame, mes prašome Dievo ir meldžiame laisvės Rytų „kresams“, – žodžių nevyniojo ir Baltarusijos AK draugijos viena vadovių V. Sbastjanovič.

Visa tai Lietuvai ne tik nepasirodė skandalas, bet net verta paskelbti žinia. Minimas citatas skelbė tik nieko blogo jose nematanti lenkiška žiniasklaida ir pavieniai susirūpinę piliečiai socialiniuose tinkluose. Nei politikų, nei diplomatų reakcijos apskritai nebuvo. Absoliutus minimumas būtų buvęs bent jau išsikviesti į URM ir pareikalauti pasiaiškinti Lenkijos ambasadorę.

O juk šis minėjimas buvo beprecedentiškai atviro revanšizmo protrūkis. Nuo R. Sikorskio laikų esame įpratę girdėti, kad niekada nebuvo Vilniaus okupacijos, bet lietuvišku papratimu sėdėjome suglaudę ausis, nes tai bent jau nebuvo atviros pretenzijos peržiūrėti sienas. Galima tikėtis, kad skeptikai ir visas šias oficialių Lenkijos vadovų frazes sumenkins kaip bereikšmes, kartodami nuvalkiotą argumentą, kad Lenkija yra NATO partnerė ir yra pripažinusi esamas Lietuvos sienas. Tačiau istorija moko, kad sienų pripažinimas nieko negarantuoja. Vokietija 1923-1938 m. taip pat buvo pripažinusi Klaipėdos kraštą Lietuvai, bet – su Hitleriu ar be jo – laukė palankių geopolitinių aplinkybių ir progos jį susigrąžinti. Visi suprantame, kad toks pat šiandien ir Rusijos požiūris į Lietuvą, kurios sienos taip pat pripažintos. Tariamai esminis skirtumas, kad Lenkija yra taiki šalis, mūsų partneris. Tačiau jos veiksmai, nuosekliai vykdoma kresų politika, o dabar ir oficialių atstovų revanšistiniai pasisakymai verčia tuo abejoti. Lenkija taip pat niekaip nepasmerkė savo atstovų kalbų. Stojusi tyla labai patogi, kai norima apsimesti, jog nieko neįvyko, mat priešingu atveju tiesiog neaišku nei kaip tai interpretuoti, nei ką daryti.

Vienintelė vieša organizuota reakcija į šį Lietuvos okupantų pajėgų minėjimą buvo Tautos forumo pareiškimas, kuriame pasmerkti minėjimo organizatorių veiksmai, istorijos perrašinėjimas ir Lietuvoje įsivyravęs skirtingas sovietinių ir kitų okupantų traktavimas. Taip pat iškelti reikalavimai valdžiai: 1) ateityje viešai ir aiškiai pasmerkti istoriją perrašančius ar kitaip tautinę nesantaiką kurstančius panašaus pobūdžio Lietuvos lenkų bendruomenės renginius, o esant akivaizdžiai intencijai pagerbti okupacinius veiksmus prieš Lietuvos valstybę ir jos gyventojus, nebijoti tokių renginių uždrausti pagal galiojančius įstatymus; 2) paaiškinti strateginio partnerio, Lenkijos Respublikos, vadovybei, kad jos vykdoma „kresų“ politika (lojalumo ir dėkingumo Lenkijai ugdymo priemonės) Lietuvos atžvilgiu Lietuvoje yra ir visada bus suprantama kaip priešiškas ir valstybes kiršinantis veiksmas; 3) Neleisti statyti naujų paminklų Lietuvą okupuoti siekusių kitų šalių veikėjų ar organizacijų atminimui, taip pat valstybiniu lygiu įvertinti šalyje jau pastatytų paminklų Lietuvos okupantams poveikį tautos istorinei atminčiai ir priimti atitinkamus sprendimus dėl tolesnio jų likimo; 4) nedelsiant sudaryti komisiją lietuvių ir Lietuvos piliečių tautinių bendrijų santykiams aptarti rajonuose, kur pastarųjų yra žymesnė dalis, ir atlikti reprezentatyvias sociologines apklausas, siekiant aiškiai nustatyti jų tikrąsias problemas ir lūkesčius; 5) užtikrinti šiandien masiškai ignoruojamų Švietimo įstatymo nuostatų dėl mokomųjų dalykų valstybine lietuvių ir tautinių bendrijų kalbomis santykio įgyvendinimą; 6) peržiūrėti švietimo programas tautinių bendrijų mokykloms, atsižvelgiant į Lenkijos Respublikos teigiamai vertinamą Latvijos pavyzdį.

Kas virto skandalu?

Kaip tik su paskutiniuoju Tautos forumo reikalavimu iš pažiūros susijęs pastarųjų dienų politinis skandalas. Liepos pabaigoje Seime užregistruotas siūlymas kitakalbių mokyklose 60 procentų mokomųjų dalykų dėstyti valstybine lietuvių kalba. Tendencija didinti ugdymo valstybine kalba dalį kitakalbių švietimo programose natūrali ir suprantama. Visame regione išsiskiriame ypatingai segregacine kalbos politika. Visos išsivysčiusios Vakarų šalys laikosi švietimo vien valstybine kalba principo, pavienės išimtys patvirtina taisyklę. Masinės imigracijos šalyse kaip, tarkime, Norvegijoje atvykėliams duodamas metų ar poros terminas išmokti valstybinę kalbą. Būtų galima teisinti, kad Vakarų istorinė tradicija yra asimiliacinė, o mūsiškė LDK tradicija verčia pripažinti tautinių bendrijų kalbinę autonomiją. Tačiau ir tai netiesa. Visoje Vidurio Rytų Europoje vyrauja daug griežtesnis nei Lietuvoje švietimas valstybine kalba. Buvusios LDK žemėse, visų pirma pačioje Lenkijoje, ne valstybine kalba galimos tik kelių dalykų pamokos – visiška priešingybė šiandien Lietuvoje galiojančiai segregacinei tvarkai. Taigi siūlymas savaime suprantamas, viso labo rodantis, kad Lietuvoje 30 metų vėluoja integraciniai procesai.

Aušros vartai. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Siūlymui aršiai pasipriešinta. To ir reikėjo tikėtis iš LLRA atstovų, kurie seniai kartoja, kad a) tai lietuviai turi integruotis Vilniaus krašte; b) lenkai niekada negalės išmokti lietuvių kalbos kaip gimtosios; c) tad ir lietuvių kalbos mokymo programos bei egzaminai jų ir lietuvių mokyklose niekada neturi būti suvienodinti. Šios principinės LLRA nuostatos labai svarbios, norint adekvačiai reaguoti (t.y. neapsigauti), klausantis dažnų pasakų apie būtinybę „duoti laiko pasiruošti“. Niekas nežada ruoštis. Apie būsimą lietuvių kalbos egzamino vienodinimą Lietuvos kitakalbės mokyklos buvo informuotos dar 2002 m., tačiau niekas tam nesiruošė, mokyklos sąmoningai neskyrė daugiau valandų lietuvių kalbos mokymui, o 2009 m. pradėjus įgyvendinti vienodo egzamino principą prasidėjo masiniai protestai ir ašaros, kad suvienodinimui reikia laiko, vargšai lenkų vaikai mokosi mažiau valandų ir pagal kitokią programą. Vaikai tikrai vargšai, bet juos skriaudžia tautybe manipuliuojantys lenkų politikai ir jų klausantys švietimo funkcionieriai, o ne integruoti norinti valstybė.

Skamba vienas kitam prieštaraujantys leitmotyvai, kad, viena vertus, lenkai ir taip puikiai moka lietuvių kalbą, kita vertus, kad jie niekada negalės jos išmokti kaip gimtosios, todėl ir mokyti gamtos mokslus ar matematiką lietuviškai esą yra diskriminacinė idėja, mat dėl to nukentės dalykinės žinios. Pirmoji tezė („ir taip moka“) yra faktiškai klaidinga, antroji („niekada neišmoks“) – klaidinga iš principo. Visame pasaulyje, o ypač kitakalbių mokyklų nepripažįstančiuose Vakaruose, tautinių bendrijų vaikai sėkmingai išmoksta valstybinės kalbos kaip gimtosios ir visavertiškai dalyvauja šalies gyvenime kalbėdami be akcento ir rašydami be klaidų (ar bent be daugiau klaidų nei įprasta visuomenėje). Tai jokia diskriminacija, priešingai, kitakalbių privilegija ir privalumas. Tačiau Lietuvoje LLRA ir jos bendraminčiai skelbia, kad tai neįmanoma. Neįmanoma, nes nepriimtina iš principo. Lietuvos lenkai nemano, kad turėtų integruotis Lietuvoje, o savo gausiai gyvenamas savivaldybes kažkodėl laiko „lenkiška teritorija“, kuriai metai iš metų įvairiausiais įstatymų projektais reikalauja viena už kitą radikalesnių kalbinių privilegijų.

Platesnis kitakalbių ugdymas valstybine kalba jokia prasme nepablogintų padėties, o ilgalaikėje perspektyvoje ir santykių su šalies lenkakalbiais. Kaip vien tik mokomojo dalyko valstybinės kalbos jie tikrai neišmoks(ta) kaip gimtosios, kas turėtų būti švietimo politikos siekiamybė. Tačiau dar svarbiau už mokymą lietuvių kalba yra mokymas, kuris ugdytų Lietuvos, o ne Lenkijos lenką. Tad svarbu ne tiek mokomoji kalba. Tam reikalingas ne Lenkijos, o Lietuvos lenkų literatūros kursas, ne Lenkijos, o Lietuvos istorijos pasakojimas. Lietuvos lenkų ugdymo tikslas turėtų būti lenkai, kurie nuoširdžiai smerkia ir bjaurisi POW sąmokslu, Bocianskio ir Jalbžykovskio siautėjimu Vilniuje, antivalstybiniais autonomijos projektais, tiek Pilsudskio, tiek ir AK prieš Lietuvą vykdyta agresija, nes tai buvo agresija visų pirma prieš jų pačių tėvynę Lietuvą. Istoriškai jie turi tapatintis su okupacijų aukomis, o ne su okupantais. Lenkija jiems nėra ir nebuvo tėvynė. Tai užsienio valstybė, kurioje gyvena artima kalba kalbantys, bet, tiesą sakant, net ir skirtingos kultūros žmonės. Trumpai tariant, mokykla Lietuvoje turi ugdyti mykolus riomerius – ne genialaus proto, o visiško apsisprendimo Lietuvai prasme. Tai nėra taip jau sunku. Ir tam reikalingi ne tik dėstomosios kalbos, bet ypač mokymo programų pokyčiai.

Pastarieji, beje, šiandieninėje situacijoje greičiausiai liktų tik popieriuje. LLRA valdomuose Pietryčių Lietuvos rajonuose egzistuoja unikali simbiozė tarp mokyklų direktorių, švietimo skyrių ir savivaldybių administracijų. Nepatinkančios švietimo programų nuostatos čia tiesiog nėra vykdomos, tad istorija daug kur mokoma pagal lenkišką pasakojimą, taip pat ir lenkų kalba (nors jau dabar įpareigota istorijos mokyti lietuviškai). Jeigu Švietimo ministerija užsuka ir randa pažeidimus, apgina rajono švietimo skyrius. Jeigu pažeidimams kartojantis spaudimo nebeatlaiko ir švietimo skyrius, jį gina rajono savivaldybė. Taip ir sukasi užburtas autonomiško švietimo ratas, niekais paverčiantis švietimo sistemą ir jos auklėtinius integruoti turinčias įstatymų leidėjų iniciatyvas. Paraleliai su mokymo lietuvių kalba plėtimu Seimas ir Vyriausybė privalo rasti būdus užtikrinti šio ar bet kurių kitų Pietryčių Lietuvai aktualių švietimo pokyčių įgyvendinimą prieš LLRA ir jai lojalių veikėjų valią.

Separatizmas kūdikio veidu? Istorinė perspektyva

Teksto pradžioje minėta, kad reikšmingiausias faktas šioje Lietuvos lenkų istorijoje yra viešumoje (ne)kilusi reakcija. Ypač įdomu tai, kaip reagavo dvi siauros ekspertinės grupės: opoziciją LLRA lenkų bendruomenėje vaizduojantis Lenkų diskusijų klubas (LDK) ir šalies politologai. Ir vieni, ir kiti greitai pasmerkė pataisas kaip asimiliacines ir tylėjo kaip burnas prisisėmę Armijos Krajovos pašlovinimų akivaizdoje.

Tapę tradicija, kad į LDK žurnalistai kreipiasi kaskart, kai reikia pakomentuoti su Lietuvos lenkais susijusias iniciatyvas. Tai – šios grupės pergalė ir įvertinimas. Nuo pat atsiradimo ji prisistatė kaip atsvara LLRA, nesiekianti politinės valdžios, o kviečianti dialogui ir supratimui tarp lenkų ir lietuvių. Ne taip seniai su pasididžiavimu sakyta, kad jeigu būtų išpildyti LDK siūlymai, Tomaševskio partija Lietuvoje tiesiog nebeturėtų prasmės. Tai tiesa, tačiau ne ta prasme, jog lenkai būtų sėkmingai integruoti. Tiesiog LDK siūlymai iš esmės yra LLRA siūlymų aidas. Lenkų diskusijų klubas yra pateikęs stiprių Lietuvos lenkų situacijos analizių, tačiau savo siūlymais lenkų bendruomenės tema iš esmės kartoja LLRA reikalavimus. Tomaševskiui šis klubas tėra sisteminė opozicija, kaip Žirinovskis Putinui.

Vienintelis akivaizdus jų pažiūrų skirtumas yra geopolitinė orientacija. LLRA išsiskiria atvira parama Kremliaus agresijai, Georgijaus juostelėmis ir net raginimais NATO bombarduoti Kijevą. Lenkų diskusijų klubas yra nuoseklus euroatlantinės integracijos šalininkas. Tačiau kai kalba pasisuka apie Lietuvos lenkų problemas, diskusijų klubo receptas lyg nurašytas iš LLRA programų. Jie pritaria ir vietovardžių užrašams lenkų kalba, ir paso įrašams lenkų kalba vietoje valstybinės, ir lenkų pozityviai diskriminacijai (nuolaidoms) švietimo sistemoje. Nesmerkia jie ir Lenkijos vykdomos kresų politikos bei okupacijas neigiančio istorijos pasakojimo. Galiausiai pritarta ir radikaliems socdemų siūlymams Pietryčių Lietuvoje įteisinti faktinę dvikalbystę (viešąsias paslaugas tautinių bendrijų kalbomis).

Abu ryškiausi Lenkų diskusijų klubo veidai – VU TSPMI doktorantas Marijušas Antonovičius ir Vyriausybės teisės grupės vyriausiasis patarėjas Aleksandras Radčenko – griežtai pasmerkė iniciatyvą plėsti kitakalbių mokymą valstybine kalba. Pastarojo teigimu, konservatorių projektas neatsitiktinai užregistruotas prieš savivaldos rinkimus ir labiausiai pasitarnaus LLRA mobilizuojant savo rinkėjus – lenkakalbių moksleivių tėvus. Daug kategoriškiau iš esmės tą patį aiškino ir VU TSPMI dėstantis M. Antonovičius. Socialiniuose tinkluose šią iniciatyvą jis lygino su carinės okupacijos politika, platesnį mokymą lietuvių kalba atmesdamas ne tik kaip taktiškai naudingą LLRA, bet ir ydingą iš principo. Kaip ir LLRA. Paradoksalu, jog pats idėjos kritikas yra baigęs lietuvišką mokyklą.

Dar įdomiau siūlymą pasmerkė jo kolega VU TSPMI dėstytojas Justinas Dementavičius, parašęs, kad siūlymas siekia lietuvinti lenkus ir, versdamas vietos bendruomenes mokytis nemėgstama valstybine kalba, prieštarauja krikdemiškajai ideologijai ir jai esminiam subsidiarumo principui. Tai tobulas pavyzdys, kaip teorija aklai taikoma visiškai netinkamam atvejui. Autorius neva pamiršta, kad Lietuvos lenkų bendruomenė jokia prasme nėra laisva savivaldi bendruomenė, o jos narių „pasirinkimai“ yra prievarta formuojami per LLRA sukurtą institucinės kontrolės tinklą. Jeigu žiniasklaidoje nebūtų plačiai aprašyta, o visiems krašto gyventojams puikiai žinoma, kaip seniūnijos prievartauja gyventojus leisti vaikus į lenkakalbes mokyklas ir apskritai formuoja vieningą apgultos tvirtovės atmosferą lenkų bendruomenėje, būtų galima patikėti, kad J. Dementavičius minėtą tekstą parašė „iš nežinojimo“. Tačiau visos institucinio teroro priemonės socialiai pažeidžiamiems krašto gyventojams (grasinimai atimti į lietuvišką mokyklą leidžiamus vaikus, jų tėvų darbą savivaldybės įstaigose, paramą maistu, malkomis ir t.t.) jam turėtų būti gerai žinomos arba rodo dalykinę nekompetenciją. Rimtai kalbėti apie „lenkų bendruomenės“ savivaldžius sprendimus nėra įmanoma.

Neįsileiskime lenkiškų raidžių. Slaptai.lt nuotr.

AK operacijos „Ostra Brama“ minėjimas ir siūlymai plėsti mokymą lietuvių kalba yra esmingai susiję. Būtent XX a. istorijos ignoravimas ar net sąmoningas ištrynimas iš savo ir visuomenės atminties leidžia naujajam šalies elitui šiandien vadinti „liberalia“ ir „gerbiančia mažumų teises“ politiką, kuri paprasčiausiai aidu kartoja autonomininkų reikalavimus ir sovietinius „tautų klausimo“ sprendimo principus.

Tokio požiūrio į tautinių bendrijų integraciją esmę nusako formulė „valstybė turi įtikti savo kitataučiams“ ir vadintina „lojalumo su sąlygomis“ koncepcija. Jeigu jiems nepatinka (arba politiškai vaizduojama, kad jiems nepatinka), sprendimai esą blogi. Faktinė Lietuvos politika kitakalbių atžvilgiu šiandien grindžiama sovietmečio nuostata, kad nacionalinis klausimas SSRS (dabar – Lietuvoje) išspręstas kartą ir visiems laikams, o jį dirbtinai kursto tik pavieniai (buržuaziniai) nacionalistai. Lietuvoje ši nuostata reiškiasi kaip faktais paneigta prielaida, esą tautinės bendrijos yra besąlygiškai lojalios Lietuvos valstybei. Bet juk apklausų rezultatai rodo masinę jų paramą Putinui ir Rusijos vykdomai politikai, rusų ir lenkų dienos faktiškai virsta gausiomis ir atviromis lojalumo Rusijai ir Lenkijai manifestacijomis, su šių šalių valstybiniais (ne tautiniais!) simboliais. Tačiau, užuot atvirai įvardijus nelojalumo ir susvetimėjimo Lietuvos valstybei problemą, ji paverčiama Lietuvos saviplakos tema: atseit valstybė nededa pakankamai pastangų, kad kitataučiai Lietuvoje jaustųsi gerai. Tarp eilučių vis lieka nuostata, kad gerai jie galėtų jaustis tik nebe nacionalinėje, o oficialiai multikultūrinėje Lietuvoje, kuri nebebūtų lietuvių tautos apsisprendimo vaisius ir jos kultūros bei kalbos pagrįstai dominuojama erdvė. Tai giliausia prasme yra Valdemaro Tomaševskio svajonių scenarijus – Lietuva, kurioje lenkai gali pasakyti, kad Vilnija yra lenkiška, Klaipėda – rusiška ir t.t.

Atsisakoma pripažinti, kad LLRA yra tiesioginė autonomininkų įpėdinė (beje, ir organizacijos bei veikiančių asmenybių prasme), kelianti tuos pačius reikalavimus. Ardomoji LLRA veikla faktiškai traktuojama kaip pavieniai išpuoliai ar „perlenkimai” ginant šiaip neva teisingą ir pagrįstą segragacijos politiką. Politikų, žurnalistų ir politologų nuosekliai nutylima, kad visi antivalstybinai ir segregaciniai „perlenkimai“ yra sistemingi, tiesiogiai kartoja 1988-1991 m. autonomininkų reikalavimus ir yra daugiau ar mažiau remiami Lenkijos valstybės, kuri šiandien – tai būtina skatinti ir plėtoti – visgi rodo ženklus išsivaduoti iš LLRA kaip tariamų Lietuvos lenkų atstovų monopolio. LLRA reikalavimai, 2016 m. Seimo rinkimų programoje išaugę iki atviro autonomijos siekio Suomijos švedų pavyzdžiu, yra absoliutus platforminių autonomininkų tikslų atkartojimas. Tada, dar egzistuojant SSRS, lenkų įžūlumas neturėjo ribų. Komunistų partijos veikėjai skelbė autonomijas net ne Lietuvos, o SSRS sudėtyje net ir 1991 m., po bergždžių Lietuvos valdžios bandymų nupirkti lenkų lojalumą Lietuvai ir šiandien taip trokštamų lenkakalbių pasų ir lentelių įrašų įteisinimu. Net tariamai nuosaikūs lenkų politikai, kaip Česlavas Okinčicas, tada atvirai siūlė įteisinti antrąją oficialiąją lenkų kalbą. Nuolaidžiavimas ir „lojalumo su sąlygomis“ koncepcija jokios integracijos nepaskatino.

Tada Sąjūdžio bangos pagauta Lietuva piktinosi ir baisėjosi tokiais reikalavimais. Šiandien, po europietiškumo, liberalumo ir žmogaus teisių lozungais paslėpti tie patys reikalavimai įgauna respektabilumo kaukę. Nei politikai, nei politologai nebegeba, kaip prieš 30 metų, pavadinti jų radikaliais ir nesuderinamais su lojalumu valstybei. Priešingai, ardomąja penktosios kolonos veikla VU TSPMI dėstytojas drįsta įvardyti integracinius projektus, nors niekada taip neįvardija segregacinių reikalavimų. Autonomininkų retorika ir siekiai šiandien jau net nebe jų pačių rankomis yra iškelti į aukščiausią galimą respektabilumo pakopą, juos gina sistemą aptarnaujantys politologai, jų projektai teikiami jau kitų partijų rankomis.

Protesto prieš šiandieninę Vilniaus polonizaciją plakatai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.

Lietuvoje atkakliai ginama sovietinė tvarka, kai kitataučiams nereikėjo mokytis lietuvių kalbos ir mokėti jos kaip gimtosios. Taip iškyla jau trečioji – po platformininkų ir LLRA – autonomininkų kolona, kurią sudaro arba jai sąmoningai ar ne pasitarnauja Lenkų diskusijų klubo nariai, VU TSPMI ir kitų įstaigų politologai ir šalį ne visada formaliai valdantis elitas. Stebint geopolitinę situaciją, nelieka abejonių, kad tai pavojinga.

Informacijos šaltinis – www.propatria.lt

2018.08.07; 12:07

Julius Panka, šio komentaro autorius

Šiame straipsnyje tęsiame pažintį su įtakingais Latvijos žmonėmis. Taip jau yra, kad visada žmones labiau domino neigiami, kontraversiški personažai, nei padorūs ir tvarkingi piliečiai. Todėl ankstesniuose straipsniuose šiek tiek aptarę įtakingiausius Latvijos oligarchus, šiame pamėginsime pristatyti vieną žymiausių pastarųjų dešimtmečių šios šalies kenkėjų.

Jei paklaustume eilinio lietuvio, kas mūsų šalyje žymiausi paskutinių keleto dešimtmečių Lietuvos nepriklausomybės priešininkai, išgirstume pačius įvairiausius atsakymus. Vieni tikriausiai prisimintų Burokevičių, Kuolelį, Švedą ir Jarmalavičių, kiti antilietuviškos organizacijos „Jedinstvo“ lyderį Vladimirą Ivanovą, tikriausiai nebūtų užmirštas ir Algirdas Paleckis bei Valdemaras Tomaševskis… Tai žmonės, kuriems laisva Lietuvos valstybė atrodo kaip ašaka įstrigusi gerklėje, jie dėjo visas pastangas, kad liktume grubiuose laukinio Rytų kaimyno gniaužtuose.

O įžvalgesni skaitytojai gal dar paminėtų ir tokius antivalstybiškai nusiteikusius personažus kaip Petras Auštrevičius, kuris ne tik kad nejaučia kaltės, kad buvo apgailėtinas Lietuvos atstovas derybose dėl narystės Europos sąjungoje, bet dar ir prieš keletą metų įkūrė Lietuvos eurofederalistų judėjimą, kurio galutinis tikslas Lietuvos valstybingumo panaikinimas. Arba neseniai viešojoje erdvėje „sublizgėjęs“ naujai iškeptas liberalusis konservatorius „eurotautininkas“ Bernardas Gailius. Pastarasis veikėjas neseniai publikavo tekstą, kad tautinės valstybės jau mirė ir jas reikia tinkamai palaidoti, kad visi ankščiau ar vėliau ištirpsime nutautėjusių mankurtų apgyventame multikultūriniame darinyje – Europos federacijoje, ir siūlė susitaikius su šia lemtimi stengtis iš to išpešti kuo daugiau naudos. Taip ir norisi prisiminti maždaug prieš  dešimtmetį pasakytus tuometinio Seimo pirmininko Viktoro Muntiano žodžius: „jei prievartauja ir niekaip negali išsivaduoti, pamėgink nors malonumą pajausti…“ Taigi užderėjo Lietuvoje ne vienas ir ne du veikėjai, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių galėtų būti išvadinti išdavikais ir galėtų pretenduoti į kokį nors „Judo kilpos“ ordiną ar „30 sidabrinių“ medalį. Bet šis straipsnis ne apie Lietuvą.

Liūdnai pagarsėjęs Vladimiras Lindermanas. Baltnews nuotr.

Latvijos „judų“ sąrašą galima būtų pradėti nuo ypatingai spalvingos ir vis dar aktyviai politiniame ir visuomeniniame gyvenime besireiškiančios asmenybės – Vladimiro Lindermano, dar žinomu pravarde „Abelis“. Tai šiemet šešiasdešimtmetį švęsiantis politikas. Nors Vladimiras neslepia savo žydiškos kilmės, savo veiklą vykdė tik Rusijoje ir Latvijoje. Tai vienas ryškesnių rusų nacionalbolševikų politinės krypties lyderių. Jį galima apibūdinti kaip labai prieštaringą asmenybę, 1989 metais jis aktyviai prisidėjo prie Latvijos Tautos fronto veiklos (tai Lietuvos Sąjūdžio atitikmuo Latvijoje), redagavo laikraščio „Atmoda“ (Atgimimas) rusišką variantą. Prisidėjo prie Rusijos disidentinių leidinių platinimo ir leidybos. Nuo 1991 metų pradėjo leisti savo laikraštį pavadinimu Ješčo“ (Ещё) (Dar), kuris buvo atvirai erotinio, kartais net pornografinio turinio. Tačiau vulgarybių ir laisvo sekso pripildytuose tekstuose jis mėgdavo dėstyti ir politines, ideologines tezes. 1994 metais Rusijos Federacijos prezidento įsaku leidinys „Jesčo“ buvo uždraustas ir jo leidyba nutrūko, Lindermanas buvo įsitikinęs, kad taip su juo susidorojo įtakingi konkurentai.

Maždaug tuo pačiu laiku jis susipažįsta su kita ne mažiau prieštaringa asmenybe – Eduardu Limonovu. Šis veikėjas – rusų nacionalbolševizmo ideologijos kūrėjas, tiesa, pats daug metų gyveno užsienyje, Sovietų sąjungos buvo išmestas iš šalies neva už disidentinę veiklą ir kūrybą. Labai keista, kad tuo metu, kai milijonai sovietinių piliečių svajodavo apie nors trumpą pasisvečiavimą už geležinės uždangos, dalis disidentų būdavo tiesiog ištremiami iš Sovietų sąjungos. Tokių pavyzdžių buvo ir Lietuvoje. Galbūt, jei ateityje bus atverti sovietinio saugumo archyvai, esantys Maskvoje, mes sužinosime, kodėl aštunto dešimtmečio viduryje ir vėliau tokie disidentai, kaip Alfonsas Svarinskas būdavo nuteisiami kalėti lageriuose ir kalėjimuose arba nužudomi, kaip kunigai Juozas Zdebskis ar Česlovas Laurinavičius, o tokie kaip savo tautą niekinantis Sovietinės Lietuvos himno žodžių autoriaus sūnus Tomas Venclova ar nuolatos pleištą lietuvių ir žydų santykiuose kalantis klounas Arkadijus Vinokuras būdavo tiesiog ištremiami į užsienį, kur gaudavo visokias disidentų stipendijas ir galėdavo sau leisti prabangaus latro gyvenimo būdą. Kol kas apie tai galime tik spėlioti.

Liūdnai pagarsėjęs Eduardas Limonovas

Susipažinęs su Limonovu ponas Lindermanas iš karto užsitarnavo jo pasitikėjimą. Įsteigė visuomeninį judėjimą „Uzvara“ (Pergalė), kuris iš esmės tapo Rusijos nacionalbolševikų partijos filialu Latvijoje. Kai 2002 metais Rusijoje prasidėjo Eduardo Limonovo teismai už ekstremizmą, Lindermanas atvykęs į teismą prisiėmė didžiąją dalį nacionalbolševikų vedliui mestų kaltinimų sau, tuo įnešdamas sumaištį Rusijos teismuose prieš Limonovą. Maždaug tuo pat metu Latvijos specialiosios tarnybos atliko kratą Vladimiro Lindermano namuose Rygoje. Krata buvo vykdoma viską fiksuojant filmuotoje medžiagoje, jos metu buvo rasta ginklų, sprogstamųjų medžiagų ir atsišaukimai, kviečiantys nuverti teisėtą Latvijos valdžią. Netrukus po to Latvijos teisėsaugos institucijos paskelbė tarptautinę „Abelio“ paiešką dėl neteisėto ginklų ir sprogstamųjų medžiagų laikymo, kurstymų nuversti teisėta valdžią ir planų pasikėsinti į tuometinės Latvijos prezidentės Vaivos Vykės Freibergos gyvybę.

Iš karto po tarptautinės paieškos paskelbimo Vladimiras Lindermanas pasiprašė politinio prieglobsčio Rusijoje, tačiau jam nepavyko susiderinti abiem pusėms priimtinų politinio prieglobsčio suteikimo sąlygų. Kremliaus valdžia pareikalavo iš „Abelio“ nutraukti bet kokią politinę veiklą Rusijoje mainais į politinio pabėgėlio statusą. Savaime aišku savo kovingumu jau spėjusiam išgarsėti veikėjui tai buvo griežtai nepriimtina sąlyga. 2003 metais Rusijos teisėsaugos organai suėmė Lindermaną ir sprendė apie jo išdavimą Latvijai, tačiau užtarus aukštai sėdintiems žmonėms, buvo priimtas sprendimas atmesti Latvijos prašymą. Latvija nenusileido ir siuntė pakartotinus prašymus Rusijai. Tuo pat metu Vladimiras Lindermanas nesėdėjo rankų sudėjęs ir stengėsi aktyviai dalyvauti Rusijos vidaus politikoje, jis išrenkamas į Nacionalbolševikų partijos Centro komitetą ir tampa pirmuoju Eduardo Limonovo pavaduotoju. Partija išgyvena pakilimo laikotarpį, visoje Rusijoje kuriasi nauji skyriai, drąsiai reiškiamos revanšistinės ir radikalios idėjos pradeda traukti nemažai jaunimo.

Taip dėliojantis aplinkybėms Rusijos teismai persigalvoja ir priimamas sprendimas Vladimirą Lindermaną perduoti Latvijai, pirmos instancijos teismo sprendimas apskundžiamas, bet apeliacinis teismas patvirtina žemesniojo teismo sprendimą. Todėl 2006 metų vasarą „Abelis“ įsodinamas į traukinį „Maskva – Ryga“, bet… kelionės metu pradingsta kaip į vandenį. Latvijos pusė praneša, kad neturi duomenų, kad įtariamasis kirto Latvijos sieną. Prabėgus dar porai metų, 2008 metų vasario mėnesį Vladimiras Lindermanas vėl sulaikomas Maskvoje, konspiraciniame bute. Teismas vėl priima sprendimą išsiųsti jį iš šalies. Pradžioje nerimstančiam politiniam veikėjui pasiūloma prašyti prieglobsčio Izraelyje, kuris, kaip žinome, dažnai suteikia juridinę apsaugą įvairius nusikaltimus visame pasaulyje padariusiems žydų tautybės asmenims.

Tačiau visų nuostabai „Abelis“ atsisako prašytis prieglobsčio ir galų gale yra išsiunčiamas į Latviją, kur jo laukia baudžiamosios bylos nagrinėjimas. Byla užsitęsia beveik dvejus metus, bet pasibaigia visišku ekstremisto išteisinimu. Iš kalėjimo paleistas Vladimiras nesėdi rankų sudėjęs, iš nepatenkintų kolonistų ir jų palikuonių įkuria judėjimą „Rodnoj jazyk“ (Gimtoji kalba), kuris surenka reikiamą kiekį parašų ir organizuoja Latvijoje referendumą dėl rusų kalbos kaip antrosios valstybinės statuso. Ačiū Dievui, Latvijos patriotai susitelkia ir nelemtasis referendumas pralaimi triuškinamu rezultatu.

Iš karto po nepavykusio referendumo šis veikėjas susijungia su atvirai neonacistines idėjas propagavusia rusakalbių partija, kuri keletą kartų keitė pavadinimus ir veiklos formas, jos lyderis visada buvo marginalas iš Liepojos Jevgenijus Osipovas, sugebėjęs suderinti atvirai reiškiamą simpatiją Vokietijos nacionalsocialistų ideologijai ir simboliams su rusišku imperiniu šovinizmu. Lindermanas tampa naujos partijos „Za rodnoj jazyk“ vadovu, o Osipovas jo pavaduotoju. Tačiau net tarp nedraugiškai į Latviją žiūrinčios rusakalbių mažumos, partija didelio susidomėjimo ir palaikymo nesulaukė ir 2015 metais teismo buvo uždaryta. Po partijos uždarymo Vladimiras Lindermanas išplatino pranešimą spaudai, kad Latvijoje nėra demokratijos ir kad jis yra priverstas trauktis į pogrindį. Tačiau pogrindyje šis veikėjas neužsibuvo. Dar tais pačiais 2015 metais jis pakliuvo į valstybės saugumo policijos rankas dėl separatistinių idėjų platinimo. Lindermanas ragino dalyje Latvijos įkurti Latgalos liaudies respubliką, pagal vadinamųjų Donecko ir Luhansko teroristinių gaujų pavyzdį.

Paskutinis plačiau nuskambėję Lindermano nuotykis, tai jo aktyvus dalyvavimas kovojant prieš Latvijos švietimo reformą, kuri panaikina kitataučių mokyklas, de facto įteisindama perėjimą prie viso mokymo proceso organizavimo valstybine kalba. Jis surengė keletą mitingų, kuriuose pasisakė labai radikaliai, už ką buvo suimtas ir tik po daugiau kaip savaitės paleistas. Nors jo kalbose buvo labai daug neapykantos skatinimo, bet teismai jį vėl išteisino ir paleido.

Straipsnį baigiant galima apibendrinti, kad tokie asmenys kaip Vladimiras Lindermanas yra labai pavojingi šalių, kuriose jie gyvena, nacionaliniam saugumui. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad jie eiliniai marginalai ar tiesiog politikos paraščių klounai, taip tikrai nėra. Kad ir kaip bežiūrėsi, šis ir į jį panašūs veikėjai labiausiai naudingi Kremliui. Visų pirma Lindermanas kelia sumaištį Latvijos visuomenėje, kurios žymią dalį sudaro sovietmečiu atvykę kolonistai ir jų palikuonys. Nors didelė Latvijos rusakalbių dalis savo ir savo šeimų ateitį sieja su Latvija, tačiau sukurstyti tokių kaip Lindermanas, jie kovoja už tautinių mažumų jaunimo getų, vadinamų rusakalbėmis mokyklomis, išlikimą.

Latvijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Antra, tokių lindermanų pavojingumo priežastis – tai jų nuolatos laimimos bylos. Dažniausiai scenarijus klostosi taip: ekstremistas padaro ką nors balansuojančio ant nusikaltimo ribos, kai yra suimamas, garsiai visam pasauliui šaukia, kad yra pažeidžiamos jo kaip žmogaus teisės ir kad Latvijoje yra politinių kalinių. Tai juodina Latvijos tarptautinį įvaizdį ir kursto aistras visuomenėje, galų gale kažkuriame etape teismai jį išteisina ir po kiek laiko viskas prasideda iš naujo.

O geriausias įrodymas, kad tai nėra tiesiog paprastas, suklaidintas ir naivus aktyvistas, galėtų būti jo ilgametė veiklos patirtis, atsisakymas slėptis Izraelyje ir nebijojimas susidurti su realui laisvės apribojimu. Buvimo arešto ir įkalinimo sąlygose laiko jam galėtų pavydėti ne vienas recidyvistas, tai tikriausiai galima daryti išvadą, kad kalėjime jis jaučiasi kaip namie.

O mes, lietuviai, apsidairykime aplinkui ir pagalvokime, kokie lindermanai yra apnikę mūsų šalį ir ar šio ilgamečio Latvijos priešo aktyvizmo istorija neprimena kai kurių personažų Lietuvoje. Tik juos gerai pažinę ir perpratę galėsime justi saugūs savo šalyje, nes priešas nesnaudžia, Kremliaus šeimininkas griežia dantimis, norėdamas atkurti Tautų kalėjimą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.12; 18:45

Susimąsčiusi, liūdinti rašytoja Julija Žemaitė galėtų tapti šiandieninės Lietuvos simboliu. Skulptorius Petras Aleksandravičius. Slaptai.lt nuotr.

Viena mano sena pažįstama labai dažnai kartoja: tu man pasakyk. Kartais tai būna klausimas, kartais – kategoriškas teigimas, abejonė, nusivylimas.

Priežodis kaip priežodis, parazitas – ir tiek. Kaip, pavyzdžiui, pakankamai. Mano pažįstama šio gero, gyvenimą teigiančio žodžio nevartoja, užtat jį labai pamėgę reikšmingi televizijos laidų dalyviai, aukšto rango valdininkai, politikai. Skurdo Lietuvoje pakankamai daug. Suprask: daugiau nereikia, užtenka, per akis.

Mano pažįstama su savo tu man pasakyk kiekvieną kartą mane įvaro į kampą. Tu man pasakyk: aš visą gyvenimą balsavau už socialdemokratus, už Kirkilą, Butkevičių, Šiaulienę, Bastį, Skardžių… bet jie jau ne socialdemokratai, kažkoks Paluckas juos išmetė iš partijos. Dūra tu: ne išmetė – jie patys išėjo. Išmetė išmetė, tiek aš dar suprantu. Supranti, tai kodėl klausi? Ką aš tau galiu pasakyti, jeigu nieko aiškesnio nepasako politologai, politikai, žurnalistai, tokie kaip Girnius, Lopata, Jakilaitis, žurnalai „Valstybė“, „IQ“, nors už pasakymus jiems pinigus moka, ir, atrodo, kai kuriems nemažus pinigus.

O man, visą laiką balsavusiam už konservatorius, patinka, kad taip atsitiko, kad išmetė, nors formaliai jie patys pasitraukė. Beje, kai kas mano, kad vadinamuosius socialdemokratus patvarkė konservatoriai, Landsbergis, tik ne Vytautas, o Gabrielius, ne be Vytauto paramos. Juk Paluckas yra buvęs konservatorius. Jeigu Paluckui pavyktų sukurti tikrų socialdemokratų (ne oligarchų, ne nomenklatūros, kaip buvo iki šiol) partiją, aš balsuočiau už socialdemokratus.

Eiliniam piliečiui, seniai nieko neskaitančiam, tik žiūrinčiam, tik klausančiam (tokia mano sena pažįstama) labai sunku suprasti, kas dedasi Lietuvoj, kurioje pakankamai daug skurdo, socialinės atskirties ir pakankamai mažai turtuolių,  mažinančių tą skurdą, nors BVP didėja. Į šį klausimą bandė atsakyti Jakilaičio „Forumas“, bet eiliniam piliečiui aiškiau nepasidarė. Tą pačią dieną Vyriausybės, penkių darbdavių organizacijų ir dviejų profsąjungų atstovai Vilniuje pasirašė beveik metus rengtą trišalį susitarimą, kuriame įsipareigojama vykdyti valstybei būtinas reformas, nedidinti mokesčių naštos verslui bei reguliariai kelti atlyginimus. Beveik visiems „Forumo“ dalyviams šis susitarimas kėlė šypseną, buvo pavadintas nereikšmingu popiergaliu. 

stop_skurdinimui
Skurdui – stop. Slaptai.lt nuotr.

Tai dabar tu man pasakyk: kurie čia neišmanėliai, kurie savanaudžiai, o gal net žymiai blogiau – žino, ką daro, kad būtų kuo blogiau. Nejaugi visi mūsų ekonomistai, politikai ir profesionalai yra beveik patys blogiausi Europos Sąjungoje, nes Lietuvoje skurdo kasmet, kas mėnesį vis daugiau, žmonių vis mažiau, kaip ir tikėjimo, kad kada nors pamatysime šviesą tunelio gale, išlipsime iš gilios gilios duobės.

O atkurtos Lietuvos šimtmetis, į kurį laisvi jau einame 28-uosius metus, čia pat: be paminklo Lukiškių aikštėje, be paminklo Jonui Basanavičiui, bet svarbiausia – be ateities idėjos, nors internetinėje žiniasklaidoje jų – kaip šią vasarą lietaus.

Žūtbūt reikia apsivalyti. Vadinamieji socialdemokratai Lietuvą valdė keturias kadencijas iš penkių. Visų pirma būtent jie atsakingi už tai, ką šiandien Lietuvoje turime. Seimas pritarė Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko „valstiečio“ Vytauto Bako idėjai pradėti parlamentinį tyrimą dėl neteisėtos įtakos politikams, politiniams procesams, valstybės institucijoms. Bakas yra išvardinęs konkrečius epizodus ir pasakęs politikų pavardes, kurių veikla turėtų būti tiriama.

Baisu pagalvoti: tiek daug tų iki galo neištirtų epizodų, susijusių su Visagino atomine, su Rusija, tiek daug Lietuvai nenaudingų politinių, ekonominių, juridinių sprendimų, korupcijos, susijusių su Brazausko, Kirkilo, Butkevičiaus, Uspaskicho, Pakso, Masiulio, Steponavičiaus, kai kurių verslininkų pavardėmis! Tu man pasakyk, ar Bakas sugebės, turės noro, ar jam bus leista išryškinti ir nuvalyti dešimtmečiais susikaupusį politinį, teisinį ir ekonominį purvą, kai jis pats toli gražu ne be nuodėmės?

Paskaitykite Raimundo Lopatos straipsnį „Seimo veidmainystė“ (delfi.lt), kuriame paryškintomis raidėmis parašyta: „Kažin ar yra pasaulyje toks parlamentas, kuriame net trys politinės partijos įtariamos politine korupcija, net 27 parlamentarai atstovautų tokioms partijoms, būtų įtariami priekabiavimu ar net valstybės išdavimu.“ 

Straipsnyje negatyviai minimos Bako, Basčio, Skvernelio, Skardžiaus, Tomaševskio, Papirtienės, Karbauskio ir Mošė Kantoro pavardės, bendrovės „Rosatom“, „Nukem Technologies“, „Tugva“, „Hoptrans Projects“ ir kt. 

Vytautas Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Dar viena paryškinta citata: „Ar kas matėte premjero S.Skvernelio namą? Jei tiesa, kad prestižiniame sklype stovintis namas su prabangia tvora, pirtimi galėtų kainuoti apie 270 000 eurų, tai kokią algą galėjo gauti kelių policininkas tokiam statiniui?“

Mažai kas tiki, kad iki 100-mečio minėjimo apsivalysime ir kitą šimtmetį pradėsime švaresni. Jeigu Jubiliejaus proga bent kokį velnio tuziną politikų, verslininkų, teisininkų, nepaisant nusikaltimų senaties, pasodintume ten, kur jiems seniai vieta, tada ir Prezidento, ir Seimo rinkimai gal būtų panašesni į rinkimus, o ne į parinkimus.

Jeigu, bet tai prilygtų stebuklui.

2017.10.18; 03:10

Aktualijų portalas Slaptai.lt pritaria kalbininko Kazimiero Garšvos (ir daugelio kitų kalbininkų) nuomonei, kad Lietuvos Vyriausybė pasielgė netinkamai, pritarusi siūlymui leisti pagrindiniame paso puslapyje užsieniečių pavardes rašyti originalo kalba lotyniško pagrindo rašmenimis. Slaptai.lt pritaria nuomonei tų, kurie mano,  jog šis sprendimas – lietuvių kalbos išdavystė. 

Kas apgins lietuvių kalbą nuo polonizacijos? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Belieka džiaugtis, kad premjero Sauliaus Skvernelio reitingai krenta žemyn. Belieka kviesti visus, pergyvenančius dėl lietuvių kalbos išdavystės, elgtis principingai – nesisveikinkime su jais, išdavusiais lietuvių kalbą, nepaduokime jiems rankos. O jei neįmanoma išvengti bendravimo, vietoj pasisveikinimo vartokime posakį „tu išdavei lietuvių kalbą“. Ir taip – kiekviena proga, kiekvieną sykį… Kad jiems apkarstų jų nepagrįstas liberalizmas.

Taip pat kartokime – daugiau niekad niekada nebalsuosime už lietuvių kalbą išdavusius asmenis ir juos priglaudusias partijas.

O čia – ELTA agentūros interviu su kalbininku Kazimieru Garšva

Vyriausybės priimtas sprendimas dėl asmenvardžių rašybos liberalizavimo dokumentuose yra nepagrįstas, įsitikinęs kalbininkas Kazimieras Garšva, Ministrų Kabinetui pirmadienį pritarus siūlymui leisti pagrindiniame paso puslapyje užsieniečių pavardes rašyti originalo kalba lotyniško pagrindo rašmenimis (įskaitant raides „q“, „x“, „w“).

„Vertinu blogai, ne Vyriausybės reikalas spręsti rašybą. Sprendimas nepagrįstas dėl to, kad ir jūsų, ir mano, ir visų kitų protėvių pavardės archyvuose buvo rašomos keturiomis kalbomis ir neautentiškai, o vadinamosios originalios arba autentiškos formos yra kaip tik šnekamąja kalba, kaip žmonės vadina, o ne kaip juos užrašo nemokantys lietuvių kalbos asmenys, iškraipydami pavardes“, – pirmadienį naujienų agentūrai ELTA sakė Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos Abėcėlės skyriaus autorius dr. K. Garšva.

Neleiskime skriausti lietuvių kalbos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mokslininkas pastebi, kad Vyriausybės sprendimas aktualus nedaugeliui žmonių, maža to, dėl jo kils tik papildoma sumaištis.

lietuviu_kalbos_isdavyste
Lietuvių kalbos išdavystė

„Tiems, kurie savo interesus kelia aukščiau už visos valstybės, kai kam ir patiktų. Bet jų yra mažuma, ir jie nori pažeisti daugumos teises. Lietuvės tekėjo už užsieniečių visais amžiais, bet vis tiek lietuviškai vadindavo visus užsieniečius. Joms (ištekėjusioms už užsieniečių lietuvėms – ELTA) pačioms blogiau būtų, nes iškraipytų jų pavardes, neatvyktų net greitoji pagalba, kadangi keleriopai būtų tariama ir rašoma“, – kalbėjo K. Garšva.

Pasak kalbininko, dalies Lietuvos lenkų situacija dėl galimo naujo reguliavimo taip pat netaptų geresnė.

„Mes remiamės sutartimi su Lenkija, pavardes rašome pagal skambesį. Jiems patiems būtų geriau: sakysime, kurie nemoka lenkiškai, skaitytų „Tomas-zevski“, o iš tikro reikia „Tomaševski“, t. y. lenkiškai. Mes su mokslininkais Lenkijos vardyno visada susišnekame, o kai užsiima diletantai, kurie nežino, kas yra vardynas, kokie yra dėsniai, jie tas nesąmones ir padaro“, – kalbėjo K. Garšva.

Kaip ELTA jau skelbė, Seimas gegužę ėmėsi Seimo vicepirmininko socialdemokrato Gedimino Kirkilo pateikto įstatymo projekto dėl asmenvardžių rašybos, tam projektui pirmadienį ir pritarė Vyriausybė. Įstatymo iniciatoriai tvirtina, kad būtina užtikrinti galimybę asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose asmenvardžius rašyti autentiškomis formomis (lotyniško pagrindo rašmenimis). Seimas tąkart po pateikimo pritarė ir alternatyviam – konservatyvesniam – projektui.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.06.20; 06:00

Joks cirkas neapseina be fokusininkų, nes jie sugeba parodyti kas neįtikėtina, tačiau akivaizdu. Nesinorėtų mūsų Seimo lyginti su cirko arena, tačiau per jo veiklos 27-erius metus teko išvysti ne vieną fokusą, hipnozės  ir net juodosios magijos seansą.

Kadangi daugelis partijų narių einant iš kadencijos į kadenciją, Seime išlieka, panašu, jog išlieka ir fokusus už tikrą pinigą priimantys bei užhipnotizuoti Seimo nariai. 

Algimantas Zolubas, šios analizės autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaustęs prie televizorių lengvatikius Kašpirovskis, jau nuėjo į užmarštį, Lena Lolašvili, teikusi paslaugas Algirdui Brazauskui ir Rolandui Paksui, „šventinusi“ vandenį ir tualetinį popierių, nei šlovės nei pinigėlių jau nebepelnys, nes jos pranašystės nesipildė. O štai visas darinys, pasivadinęs partija Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) hipnotizuoja Seimą nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo.

Nors demokratinių rinkimų mechanizmas nei tautybės, nei tautos nevertina, vietoj jų vertinama pilietybė ir valstybė, tačiau mūsų Seimas, mikliai hipnotizuojamas, palaikant Valstybės vadovams, įteisino demokratijai tautišką svetimkūnį ir net privilegijuotą žemesniu rinkimų barjeru – LLRA. Ir šis partiją imituojantis darinys jau trečią dešimtmetį vedžioja visą Seimą aplink pirštą: pradžiai – leisti į pagrindinį asmens dokumento puslapį asmenvardžius rašyti nelietuviškais rašmenimis.

Galiausiai, neatlaikę naujo hipnotizuotojo Tomaševskio skvarbaus žvilgsnio, socialdemokratas G. Kirkilas, buvęs TS-LKD pirmininkas A. Kubilius ir esamas šios partijos pirmininkas G. Landsbergis 2017-05-09 Seimui pateikė projektą, už kurį Seimas balsuos birželio mėnesį. Seimas balsavimui priėmė ir kitą, alternatyvų projektą, kuris, nepažeidžiant Konstitucijos, leistų rašyti asmenvardžius ne pagrindiniame asmens dokumento puslapyje originaliais kitų kalbų rašmenimis.

Prieš balsavimą dėl pasirenkamo projekto Seime, rimtas priekaištas tenka TS-LKD frakcijos daugumai, nes jinai, neapklaususi bei nederinusi reikalo su TS-LKD skyriais, tarsi ištraukusi iš tuščios skrybėlės triušį, atlikusi veiksmą, prilygstantį žemo lygio fokusui, pati pažeidžia Konstituciją, laužo ir savo veiksmu skatina kitus laužyti Seimo nario priesaiką.

Esama padėtis:

Už pirmojo projekto pateikimą balsavo 64 Seimo nariai, prieš – 25, susilaikė 13, už antrojo pateikimą – 53 už, 19 prieš ir 25 susilaikė.

Pritarė Kirkilo-Kubiliaus projektui 70 Seimo narių, tarp jų TS-LKD frakcijos nariai: Andrius Kubilius, Antanas Matulas, Dainius Kreivys, Edmundas Pupinis, Emanuelis Zingeris, Gabrielius Landsbergis, Gintarė Skaistė, Ingrida Šimonytė, Irena Degutienė, Kazys Starkevičius, KęstutisMasiulis,Mantas Adomėnas, Mykolas Majauskas, Monika Navickienė, Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Rasa Juknevičienė, Sergejus Jovaiša, Tadas Langaitis, Vytautas Kernagis, Žygimantas Pavilionis.

Nepritarė Kirkilo-Kubiliaus projektui 70 tūkstančių Lietuvos piliečių (pasirašė peticiją), tarp jų TS-LKD frakcijos nariai: Agnė Bilotaitė, Algis Strelčiūnas, Arvydas Anušauskas Audronius Ažubalis, Jurgis Razma, Laurynas Kasčiūnas, Paulius Saudargas, Rimantas Jonas Dagys, Rokas Žilinskas, Stasys Šedbaras, Vytautas Juozapaitis.

Žinotina:

Politikos eiliniai daro klaidas, tačiau mažesnes, lengviau pataisomas, politikos didžiūnai daro dideles klaidas, dažnai nebepataisomas.

Galimybė išvengti klaidos šiuo atveju išlieka. Ji – laisvų nuo klystančiųjų, antikonstitucinio flirto su Lenkija paveiktų lyderių diktato, balsuojančiųjų valioje.

Sirvis.lt nuotraukoje: cirko afiša.

2017.06.01; 05:40

Pastebima, kad sutana prisidengę politiniai verteivos (kai kurie lenkų kunigai bei rusų batiuškos) tarnauja ne Dievui, bet imperinei politikai. Jie, spjaudami į Dekalogą patys ir ragindami tai daryti parapijų tikinčiuosius bei jų vaikus, vykdo destruktyvią veiklą.

Tikintieji, matydami imperinei politikai pritariančius dvasiškius ar net skatinančius ir laiminančius tokią destruktyvią veiklą tampa tokios veiklos įkaitais, išpilietinta, politinių verteivų manipuliuojama mase. Ta išpilietinta masė lengvai panaudojama rinkimams į valdžias laimėti, kad vėliau galėtų valstybėje kelti sumaištį, siekti imperinių kėslų realizacijos.

Continue reading „Su religine kauke“