Rusijos Federacijos ambasadai Lietuvoje atsisakius ekspedicijos „Misija Sibiras’18” komandai išduoti vizas, projekto organizatoriai keičia ekspedicijos planą – šiemet abi komandos atlikti savo misijos tikslų vyks į politinių kalinių laidojimo vietas Kazachstane. 

„Sibiras yra kur kas platesnė nei vien geografinė sąvoka, o tremties vietos egzistuoja ir už Rusijos Federacijos ribų. Tremtį ir kalinimus mūsų tautiečiai patyrė ir dabartinėse Kazachstano, Tadžikistano, Gruzijos teritorijose. Šiemet buvo nuspręsta vykti į Kazachstaną, kur dalis mūsų tautiečių kalėjo lageriuose ir priverstinai dirbo darbo stovyklose“, – teigia projekto vadovė Raminta Kėželytė. 

Kazachstano teritorija yra antra pagal lietuvių kilmės asmenų tremties, įkalinimo ir palaidojimo mastą – ją lenkia tik Rusijos Federacija. Skaičiuojama, jog į šias vietas buvo perkelta beveik 50 000 lietuvių. „Misija Sibiras’18” dviejų ekspedicijos komandų darbai čia planuojami Karagandos, Džezkazgano ir Balchašo apylinkėse.

Pasak ekspedicijos organizatorių, netikėta žinia dėl vizų sukėlė daugybę papildomų rūpesčių ir problemų. Naujasis maršrutas reikalauja ne tik nenumatytų išlaidų, bet ir dar daugiau visuomenės pagalbos surandant kuo daugiau žmonių, patyrusių kalinimus šiame krašte, ar jų artimųjų, ir galinčių pasidalinti istorijomis. Žmonės, kurių artimieji kalėjo Karagandos, Džezkazgano ar Balchašo apylinkėse, gali susisiekti su organizatoriais el. paštu jauniems@jauniems.lt, pasidalinti turimomis istorijomis, ir taip padėti efektyviau suplanuoti ekspedicijos maršrutą.

„Misija Sibiras“ ekspedicija Kazachstane paskutinį kartą lankėsi 2009 metais. Šio krašto gamtinės sąlygos smarkiai skiriasi nuo Sibiro, koks yra Rusijoje. Kazachstano pietuose temperatūra vasarą gali pakilti net iki 45 laipsnių karščio, o stepėse galima sutikti nuodingų skorpionų ar vorų.

„Sibiro ir Kazachstano sąlygos skiriasi, tačiau pagrindinis ekspedicijos tikslas – ne. Kazachstane sunkiau rasti pavienių lietuvių kapų, kadangi politiniai kaliniai čia buvo laidojami masinėse kapavietėse, tačiau čia numatoma dar daugiau iššūkių: ieškant Kazachstane tebegyvenančių lietuvių bei tvarkant paminklinius atminimo ženklus“, – sako vienas iš ekspedicijų vadovų Arnoldas Fokas. 

Visi norintys išlydėti komandas ir palinkėti joms sėkmės, laukiami išlydėjimo renginyje. Iki šiol tradiciškai ekspedicijos iškeliaudavo liepos 17-ąją – Pasaulio lietuvių vienybės dieną. Bet dėl pasikeitusio „Misija Sibiras’18” ekspedicijų maršruto teko koreguoti ir jų išlydėjimo datą – abi ekspedicijos komandos Kazachstano kryptimi iškeliaus liepos 19 d. 8 val. iš Vilniaus geležinkelio stoties.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-07-09

Stasys Rastikis (1896–1985)

Praėjusiais metais išėjo Aurelijos Savickienės parengta atsiminimų ir dienoraščių knyga Raudonoji lemtis: generolo dukros (leidykla “Versus aureus”) apie itin tragišką tarpukario Lietuvos kariuomenės vado, Krašto apsaugos ministro Stasio Raštikio šeimos likimą.

Atrodytų, jau bemaž viską žinome apie generolą Stasį Raštikį. Paskelbta daugybė straipsnių, atsiminimų, istorikų darbų. Bet mažai kam žinomi itin asmeniški St. Raštikio ir jo žmonos Elenos Smetonaitės bei per stebuklą dviejų gyvų likusių dukterų Laimutės ir Meilutės (mažoji Aldutė mirė Sibire) išgyvenimai.

Apie praeitą sovietinių barbarų pragarą, meilę ir ilgesį, artimųjų atskirtį ir begalines dvasines kančias bei stebėtiną šių neeilinių žmonių stiprybę ši knyga.

Ji sudaryta tarsi ir iš dviejų dalių. Pirmoji – tai pasakojimas apie šių žmonių vaikystę, jaunystę, jų tėvus ir senelius, tetas ir dėdes, jų likimus okupantams užgrobus Lietuvą. Antroji, gražiai persipynusi su pasakojimu, – tai Elenos ir Stasio laiškai savo dukroms bei dienoraščiai.

Kaip teigia autorė, pristatydama šią unikalią knygą, “Abi seserys Laimutė ir Meilutė ilgai dvejojo, ar įstengs papasakoti tai, ką jų šeima išgyveno okupacijos metais. Tiksliau – jos galvojo, ar verta gręžiotis atgal ir dar kartą patirti nežmonišką skausmą kalbant apie tai, kaip tave išplėšia iš motinos, tėvo ir visos tėvynės rankų (…)”.

Ko dažniausiai tikisi skaitytojas iš memuarų žanro knygų? Tikrumo, kad galėtų patikėti. Nuoširdumo. Nesumeluoto, nepagrąžinto žodžio.

Visa tai šioje knygoje yra. Tas visų keturių šeimos narių tylusis kalbėjimas iš tiesų labai autentiškas ir dramatiškas, tarsi įpintas į vieną erškėčių vainiką, nutapytas daugybe neišgalvotų gyvenimų spalvų ir atspalvių.

Stasys Raštikis gimė 1896 m. rugsėjo 13 d. Šiaulių apskrityje, Kuršėnuose; mirė 1985 m. gegužės 3 d. JAV, Los Andžele. Tai viena žymiausių tarpukario Lietuvos asmenybių. Jam, dar būnant jaunam, teko kovoti Nepriklausomybės kovose su bolševikais 1919 – 1920-aisiais metais. Buvo sunkiai sužeistas, pateko į priešo nelaisvę, buvo kankinamas.

Tiems, kurie šiandien verkia, kad Lietuvoje sunku gyventi, pacituosiu ištrauką iš to meto savanorio St. Raštikio atsiminimų.

Pilvas buvo tuščias, apetitas didžiausias, bet nebuvo ko dėti į burną. Kaip tik tuo metu pamačiau nedidelį šuniuką, koridoriaus kampe nenorom įsėdujusį plutą duonos. Pasidarė graudu: šuva sotus ir nenori ėsti net duonos, tik laižoją, o tuo tarpu visų gyvių karalius, protingas sutvėrimas – žmogus neturi net trupinėlio įsidėti į burną. Ir, bado priverstas, tas žmogus dar kartą nusileido žemiau šunies. “Ciu, ciu, ciu!..“ pašaukiau šuniuką. Dar vienas kitas meilinimasis šuniui, o kada tas nepadėjo, puoliau jį, jėga ištraukiau iš šunies snukio apseilėtą duonos plutą ir čia pat, net neapsišluostęs, šuniškai suvalgiau. Suvalgiau ir susigėdau. Kas tai buvo? Nusižeminimas, moralės netekimas, gyvuliškumas ar kova dėl būvio? Tai alkano žmogaus elgesys, kurį sotus žmogus vargu ar galėtų suprasti.

Aurelijos Savickienės parengta atsiminimų ir dienoraščių knyga Raudonoji lemtis: generolo dukros (leidykla “Versus aureus”)

Jau būdamas Lietuvos kariuomenės vadu, krašto apsaugos ministru St. Raštikis gyveno kuklų gyvenimą nuomojame bute, nors buvo vedęs Antano Smetonos dukterėčią. Kukli buvo ir jo žmona Elena Smetonaitė.

Jų meilės istorija, kuri iš tikrųjų neprimena blizgučiais puošto gyvenimo, tikrai verta gilaus apmąstymo šiandieninio Lietuvos jaunimo gyvenimo kontekste.

Skaitytojas knygoje nusikels į tuos tragiškus 1940 – 1941-uosius visai Lietuvai įsimintinus metus, skaudžiai palietusius ir Raštikių šeimą. Šaltis, badas, skurdas, brangiausių žmonių netektys, tėvų ir vaikų širdį veriantis išsiskyrimas…

Tai istorija, kuri priverčia susimąstyti apie tai, kad žmonės, kurie neturėjo nieko – 50 laipsnių šaltyje dalijosi vienais batais, valgė tai, ką rado šiukšlynuose, laidojo brangius žmones, – dėl praeities šiandien nesiskundžia.

Generolas mirė, kai Lietuvoje dar nedvelkė Nepriklausomybe, jis taip ir neišvydo savo suaugusių dukrų, nematė anūkų; jo žmona Elena šį pasaulį paliko Kovo 11-osios priešaušryje…

Ši istorija, tarsi didžiulis viso neišgalvoto gyvenimo nutapytas paveikslas, manau, vertas ir meninio filmo.

Knygos pamoka. Iki Lietuvos okupacijos (ir jai įvykus) Raštikiai, sprendžiant iš jų dienoraščių, laiškų sunkiai galėjo patikėti, kad 20-ajame amžiuje (civilizuotame) taip galėjo atsitikti: žudomi, tremiami, persekiojami visiškai nekalti žmonės!..

Raudonojo maro šmėkla, deja, ir šiandien klaidžioja visai šalia mūsų.

Laimingi tie, kurie gyvena atmerktomis akimis.

2018.02.08; 04:50

Sesuo Nijolė Sadūnaitė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Su džiaugsmu eisiu į vergiją dėl kitų laisvės ir sutinku mirti, kad kiti gyventų. Taip Laisvės premijos laureatė sesuo Nijolė Sadūnaitė sakė po teismo, nuteista trejiems metams sunkiųjų darbų lageriuose už tai, kad spausdino ir platino „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, gynė tikėjimą ir laisvą žodį.

Sekmadienį Valdovų rūmuose surengtoje popietėje Laisvės premijos laureatei seseriai N. Sadūnaitei dalyvavo ir anksčiau šia premija apdovanotas prof. Vytautas Landsbergis.

„Susitikimo pradžioje buvo skaitomas tekstas, kurį parengė, pasirašė ir paskelbė tariamos Lietuvos tariamo Aukščiausiojo teismo tariami teisėjai. Nijolė sakė, kad jiems po to buvo gėda. Galbūt kaip ir tiems, kurie sėdėjo tankuose sausio 13 dieną, šaudė, o paskui vienas kitas galbūt verkė“, – kalbėjo prof. V. Landsbergis.

Kaip pabrėžė profesorius, ses. Nijolė visuomet tikėjo susivokimo kibirkštimi.

„Džiugino jos pajuokavimai apie brolius kagėbistus, kaip jie vargšai kuičiasi, vargsta tokiose pareigose ir kaip jiems dėl to nepasisekė. Galima sakyti, kad tai – baisus sarkazmas, bet ji iš tiesų jų gailėjo! Ir tai buvo moralios, krikščioniškos, seseriškos, broliškos laikysenos pavyzdys“, – sakė prof. V. Landsbergis, pabrėždamas, kad moterys rezistentės pasipriešinimo dalyvės išsiskyrė ramia ištverme – be pykčio, bet nesitraukė iš savo tarnystės su aiškiu žinojimu,kas teisinga, kas ne.

„Jei to šiandien būtų daugiau, būtų šalis laimingesnė, bet tikriausiai neduota. Sako, davė ir dribtelėjo. Lietuvai nedribtelėjo daugiau tokių Nijolių, bet ačiū Jam, kad davė šią – žmogų, kuris padeda susivokti, dėl ko mes iš tiesų jaudinamės, ginčijamės, vienas kitą būtinai pažemindami, kad pasikeltume aukščiau kitų paniekintų, pažemintų. Tai mūsų nelaimė – velnio infekcija. Man atrodo, ses. Nijolė turėjo milžinišką imunitetą tam“, – sakė prof. V. Landsbergis.

Ses. Nijolę profesorius vadino mūsų turtu, atrama, kuri labai reikalinga. „Ji nepaprastai daug padaro pačiu savo buvimu. Kai kada – ir pasakytu žodžiu, kurio niekas kitas nepasako. Tačiau ses. Nijolė turi teisę sakyti, ką galvoja, o paskui jau mūsų reikalas – priimti ar ne“, – sakė prof. V. Landsbergis. 

Prof. Vytautas Landsbergis ir kunigas Robertas Grigas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prancūzijoje gimusiai ir gyvenusiai aktorei ir režisierei Karolinai Masiulytei-Paliulienei Paryžiuje teko vaidinti ses. N. Sadūnaitę spektaklyje, pastatytame pagal pjesę „Šypsena gulage“.

„Jos žodžiai, pasakyti teisme, mums pasirodė panašūs į pirmųjų krikščionių žodžius, o pjesė – idealiai tinkanti parodyti tylų Bažnyčios pasipriešinimą pavergtose Rytų šalyse“, – sakė K. Masiulytė-Paliulienė.

Pasak aktorės, paskutinis 1987 m. pastatyto ir iki pat Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo rodyto spektaklio sakinys skambėjo logiškai: „Vieną gražią dieną Lietuva bus laisva ir mes niekada nebeišsiskirsim“.

K. Masiulytė-Paliulienėses. N. Sadūnaitei grąžino dovaną, kurią buvo iš jos gavusi – žiedą su ametistu, vienuolei dovanotą Vokietijoje. „Norėčiau grąžinti šį žiedą Nijolei, kad perduotų vienai iš tų gražių mergaičių, kurioms yra laisvės pavyzdys ir simbolis“, – sakė aktorė.

Pasveikinti Laisvės premija apdovanotos ses. N. Sadūnaitės atvyko ir Anykščių Jono Biliūno gimnazijos, kurioje ji mokėsi, bendruomenė.

Vienuoliktokas Šarūnas papasakojo, ką jam ir jo šeimai reiškia šis žmogus. Ses. N. Sadūnaitė Svėdasuose katechizavo vaikus, tarp kurių buvo ir Šarūno teta Zita, tad vienuolė susipažino su jo močiute. Kai ses. N. Sadūnaitė buvo ištremta, močiutė mezgė ir į Mordoviją jai siuntė vilnones kojines, naminės duonos.

Šarūno mama tebesaugo ses. N. Sadūnaitės atviruką, kurį nuo jos gavo iš tremties, kai buvo septynerių, ir prisiminimą, ką grįžusi iš lagerio ses. N. Sadūnaitė močiutei pasakojo apie tardymus, lagerius. „Giminaičiams ji perdavė daugiau nei siuntinius ar laiškus, bet ir viltį, kad Lietuva vis viena bus laisva“, – sakė Šarūnas.

Pati Laisvės premijos laureatė ses. N. Sadūnaitė buvo lakoniška. Vakarą ji užbaigė Šv. Jono evangelisto žodžiais apie Joną Krikštytoją: Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti šviesą. „Liudykim visi apie šviesą!” – kvietė ses. N. Sadūnaitė.

ELTA primena, kad būsima kovotoja už Lietuvos laisvę gimė mokslininko agronomo Jono Sadūno ir agronomės Veronikos Rimkutės-Sadūnienės šeimoje. 1938 m. spalio 2 d. Dotnuvos bažnyčioje ji buvo pakrikštyta Felicitos Nijolės vardais. Tėvams slapstantis nuo persekiojimo ir tremties, ji augo Telšiuose, globojama vyskupo Vincento Borisevičiaus, o nuo 1945 m. rudens – Anykščiuose.

1945 m. Telšiuose iškart buvo priimta į antrą klasę. 1945-1955 m. baigė Anykščių Jono Biliūno vidurinę mokyklą ir, pasirinkusi vienuolės gyvenimo kelią, įstojo į Švč. Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuolyną.

Pirmuosius įžadus ses. N. Sadūnaitė 1956 m. davė Telšiuose, ten dirbo Telšių katedros gėlininke, paskui persikėlė į Vilnių, gyveno Jeruzalėje pas vienuolijos seseris ir dirbo Vilniaus kūdikių namuose sekretore mašininke. Amžinuosius įžadus vienuolė davė 1963 m. Anykščiuose.

Baigusi medicinos seserų kursus ses. N. Sadūnaitė dirbo įvairius darbus: skalbėja, gaisrininke, slaugė Vilniaus našlaičių namų globotinius, vėliau – iš tremties į Svėdasus grįžusį kunigą Petrą Raudą, šiame miestelyje katechizavo vaikus.

Į sovietų saugumo akiratį ji pateko 1970 m., kai ėmėsi užstoti valdžios persekiojamus kunigus. 1971 m. ses. N. Sadūnaitė slapčia nugabeno į Maskvą ir perdavė užsienio šalių diplomatams Lietuvos žmonių memorandumą dėl sąžinės laisvės suvaržymų sovietinėje Lietuvoje, kurį pasirašė per 17 tūkst. tikinčiųjų iš visos Lietuvos.

Tuometinio Sovietų Sąjungos Komunistų partijos generalinio sekretoriaus Leonido Brežnevo tikintieji reikalavo suteikti sąžinės laisvę žmonėms ir baigti represijas prieš kunigus. Ses. N. Sadūnaitės dėka šis dokumentas tapo žinomas visame pasaulyje.

Gedulo ir Vilties dienos minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

1974 m. ses. N. Sadūnaitė pradėjo dauginti bei platinti „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“ – garsiausią sovietmečiu leistą nelegalų pogrindžio žurnalą. Dalį leidinio numerių pati išspausdino rašomąja mašinėle.

Užklupta spausdinanti 11-ąjį „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ numerį, ji 1974 m. rugpjūčio 27 d. buvo areštuota ir nuteista laisvės atėmimu šešeriems metams – trejiems sunkiųjų darbų ir trejiems metams ištrėmimo. 1975-1980 m. N. Sadūnaitė kalėjo Mordovijoje bei Sibire (Rusija).

1980 m. liepos 9 d. grįžusi į Lietuvą, ses. N. Sadūnaitė dirbo Paberžės (Kėdainių r.) bažnyčios valytoja ir toliau dalyvavo „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ leidyboje: rinkdavo žinias, pristatydavo jas redaktoriui, redaguodavo, daugindavo, gabendavo leidinį į Maskvą. Iš ten „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ pasiekdavo Vakarus.

Nuo 1982 m. ji nelegaliai gyveno Lietuvoje ir Rusijoje, nuolat slapstėsi, 1987 ir 1988 m. buvo saugumo suimta ir tardoma, kankinama, nuodijama.

Ses. N. Sadūnaitė aktyviai dalyvavo Atgimimo įvykiuose. 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo kalbėjo pirmajame viešame protesto prieš sovietinę santvarką mitinge – Ribentropo-Molotovo pakto minėjime. Po jo buvo KGB tardoma bei persekiojama.

1988 m. kartu su bendražygiais ses. N. Sadūnaitė Vilniuje organizavo viešą mitingą birželio 14 d. trėmimams prisiminti. 1988 m. rugpjūčio 24 d. dalyvavo bado akcijoje Vilniaus Gedimino aikštėje. Vienuolė buvo viena iš Lietuvos katalikiškojo moterų sambūrio „Caritas“ steigėjų, 1988 m. gruodžio 19 d. priimta į Lietuvos Helsinkio grupę. 

Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos leidybos pradžiai – 40. Vytauto Visocko nuotr.

1989 m. liepos 18 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas be jos pačios prašymo reabilitavo ses. N. Sadūnaitę kaip nekaltai nuteistą ir nukentėjusią.

1989-1990 m. su paskaitomis apie Lietuvą ji keliavo po Europą ir JAV, Ispanijoje susitiko ir bendravo su popiežiumi Jonu Pauliumi II.

Ses. N. Sadūnaitė parašė ir JAV išleido atsiminimų knygas „KGB akiratyje“ (1985 m.) ir „Gerojo Dievo globoje“ (1989 m.), kurios buvo išverstos ir išleistos rusų, anglų, prancūzų, vokiečių, italų, ispanų ir hindi kalbomis, parengė ir italų kalba išleido atsiminimų knygą „Ilcelonellager“ („Lagerio dangus“, 2016 m.).

1990 m. Los Andžele (JAV) Kalifornijos Respublikonų partijos Tautybių grupė ses. N. Sadūnaitės ilgametę kovą už žmogaus teises apdovanojo medaliu. 1992 m. ses. N. Sadūnaitei buvo suteiktas Teksaso miesto (JAV) Garbės pilietės vardas, ji apdovanota Poverello (Šv. Pranciškaus Asyžiečio) medaliu už artimo meilę. Tokiu pačiu medaliu buvo apdovanota ir Kalkutos Motina Teresė. JAV lietuvių bendruomenė jai skyrė Laisvės premiją (2009 m.).

Lietuvoje ses. N. Sadūnaitė apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro Didžiuoju kryžiumi (1998 m.), Sausio 13-osios atminimo medaliu (1992 m.) ir Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000 m.). Jai skirta Lietuvos Respublikos Seimo įsteigta Laisvės premija (2017 m.)

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.01.15; 07:28

Meninio filmo „Ekskursantė“ afiša

Gruodžio 14 d. filmas apie tremtį Sibire „Ekskursantė“ parodytas Lietuvos Respublikos ambasadoje Maskvoje.

Ambasadorius Remigijus Motuzas, kreipdamasis į filmo peržiūrą susirinkusius lietuvių bendruomenės narius, lietuvišku kinu bei istorinės atminties įamžinimu Rusijoje besidominčius svečius, pasidalino ir savo giminių, ištemtų į Sibirą, istorija. Ambasadorius pabrėžė, kad trėmimai palietė beveik kiekvieną Lietuvos šeimą.

Į filmo pristatymą atvykęs filmo režisierius Audrius Juzėnas teigė sulaukęs teigiamų atsiliepimų apie filmą iš Rusijos žiūrovų, nes filmo tematika artima Rusijos auditorijai, jame vaidina daug garsių rusų aktorių. Filmas yra gavęs prestižinį Rusijos kino akademijos apdovanojimą NIKA. Peržiūroje dalyvavęs istorinę atmintį puoselėjančios Rusijos nevyriausybinės organizacijos „Memorial“ atstovas Janas Račinskis pažymėjo, kaip svarbu kalbėti apie trėmimus, puoselėti represijų aukų atmintį, nes tik tada galima tikėtis, kad panašios tragedijos daugiau nepasikartos. Prie to prisideda ir šis filmas.

Daugelį Lietuvos, Rusijos ir kitų šalių apdovanojimų pelniusi „Ekskursantė“ – filmas, sukurtas pagal tikrą 11-metės mergaitės iš Lietuvos istoriją. Kino juosta „Ekskursantė“ gruodžio 17 d. bus uždaromas Rusijos Tomsko mieste pirmą kartą vykstantis Europos Sąjungos šalių kino festivalis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.12.17; 04:00

Lietuva šią savaitę minės Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienas – prisimins ir pagerbs masinio nekaltų žmonių trėmimo į netinkamas gyventi Sibiro ir Tolimosios Šiaurės Sovietų Sąjungos teritorijas aukas. 

Gedulo ir Vilties dienos minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Karštą 1941 metų birželio 14-ąją gyvuliniuose vagonuose iš Lietuvos buvo išvežta per 30 tūkst. žmonių.

Sovietinės okupacijos metais Lietuva neteko apie 800 tūkst. savo gyventojų. Apie 300 tūkst. žmonių patyrė komunistinio režimo baisumus – kalėjimus, lagerius, tremtį Sibire ir Tolimojoje Šiaurėje. Kas trečias suimtasis mirė nuo kankinimų, bado ar nepakėlė atšiauraus klimato. Bėgdami nuo komunistų teroro iš Lietuvos pasitraukė daugiau kaip 440 tūkst. šalies gyventojų.

Genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, sovietinio genocido ir teroro aukomis 1940-1958 metais tapo kas trečias Lietuvos gyventojas.

Renginiai Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti trečiadienį prasidės iškilmingu Seimo posėdžiu istorinėje Kovo 11-osios Akto salėje.

Likus minutei iki vidudienio, 11.59 val., visi kviečiami prisijungti prie pilietinės akcijos-tylos minutės okupacijos aukoms atminti.

Vidudienį – Valstybės vėliavos pakėlimo ceremonija Nepriklausomybės aikštėje. Po to Okupacijos, genocido ir sovietmečio represijų aukos bus pagerbtos prie paminklų politiniams kaliniams ir tremtiniams Aukų gatvėje Vilniuje, vyks atminimo valandos prie Naujosios Vilnios geležinkelio stoties memorialo bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre.

Gedulo ir Vilties dienos minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pavakare šv. Mišios bus aukojamos Vilniaus arkikatedroje bazilikoje.

Prabėgus 76-eriems metams nuo masinių Lietuvos piliečių trėmimų pradžios, projekto „Misija Sibiras“ organizatoriai kviečia ištarti vardą, išgirsti likimą ir išsaugoti istoriją tremtinių atminimo išsaugojimo akcijoje, kurioje per visą naktį bus skaitomi tremtinių vardai, pavardės bei likimai. Pavardės bus skaitomos Aukų gatvės skvere Vilniuje, prie paminklo Lietuvos tremtiniams. Skaitymai vyks ir Kaune bei Klaipėdoje. Kaune – Vytauto didžiojo karo muziejaus kiemelyje prie Amžinosios ugnies , Klaipėdoje – prie paminklo „Arka“.

Skaitymas bus pradėtas trečiadienį 13.00 val. ir tęsis per naktį, perskaitant daugiau nei 60 tūkstančių tremtinių vardų ir pavardžių bei nurodant jų likimus. Pavardes skaitys „Misija Sibiras“ dalyviai, skautai, šauliai, kitų jaunimo organizacijų atstovai, prisijungti galės kiekvienas norintis Lietuvos pilietis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.06.13; 04:55

Imperatorė Jekaterina II savo 1783 metų manifeste dėl Krymo pusiasalio, Tamanės salos ir Kubanės žemių pavergimo žadėjo totorius laikyti lygiais su kitais Rusijos valdiniais, saugoti ir ginti juos pačius, jų turtą, šventyklas ir neikėsinti į laisvą tikėjimo išpažinimą. Po 135 metų Rusijos bolševikai musulmonus vadino savo broliais ir skelbė neliesią jų tikėjimo ir kultūros, gerbsią tautų apsisprendimo teisę…

Raudonasis teroras Kryme

Per visą pilietinį karą, istorikų tvirtinimu, bolševikai labiausiai siautėjo Kryme, kur įžengė 1920 metų rudenį, traukiantis iš pusiasalio generolo Piotro Vrangelio vadovaujamai Rusų kariuomenei. Spėjo pasitraukti toli gražu ne visi, kiti nė neketino bėgti, nes bolševikai žadėjo ginklus sudėjusiųjų nebausti.

Tačiau netesėjo: kelias dešimtis tūkstančių karininkų ir kareivių bolševikai paėmė į nelaisvę ir daugelį nužudė. Netrukus po 1920-ųjų rudens teroro išeivijos spauda Sevastopolį pavadino pakaruoklių miestu – tiek daug buvo pakartųjų karininkų, kareivių ir pusiau išrengtų civilių pagrindinėse gatvėse: ant stulpų, medžių ir net paminklų. Apskritai, Krymo miestuose 1921 metais gyventojų buvo 106 tūkstančiais mažiau negu 1917-aisiais, daugelis kaimų liko tušti (Быкова Т. Б. Красный террор в Крыму. – Киев, 2002). Amžininko liudijimas apie vieną totorių kaimą: Sužinoję artėjant bolševikų gaujas, sėjančias visur smurtą, visi kaimo gyventojai, su seniais, moterimis ir vaikais, patraukė į kalnus (Оболенский В.А. Крым в 1917–1920-е годы // Крымский архив. Симферополь. 1994. №1).

Oficialiais sovietų duomenimis, tik didžiausiuose pusiasalio miestuose bolševikai sušaudė, nuskandino ir kitais būdais nužudė daugiau kaip 56 tūkstančius klasinių priešų (nepagailėjo sužeistųjų ir gydytojų su gailestingosiomis seselėmis, uosto darbininkų – proletarų…). Kiti autoriai, įvykių amžininkai, kaip antai išeivijos istorikas Sergejus Melgunovas, nurodo buvus 120 tūkstančių aukų. Šis istorikas 1923 metais Vokietijoje išleistoje savo knygoje „Raudonasis teroras Rusijoje“ rašė, kad tai buvo pasaulyje neregėto masto žudynės ir neįmanoma pralieti daugiau žmonių kraujo, negu jo praliejo bolševikai. Vėlesniais laikais šią knygą du kartus išleido Niujorke, kitur, o 1990-aisiais ji pirmą kartą išėjo ir Sovietų Sąjungoje; pastarąjį kartą Rusijoje ji pasirodė 2008 metais (Мельгунов С.П. Красный террор в России (1918-1923). – М.).

Baronas Vrangelis su maištaujančiais jūreiviais susidūrė dar 1918 metais, kai bolševikai čia pasirodė pirmą kartą. Į jo namus Jaltoje atėję jūreiviai tikino: Mes kitų neliečiame, tik tuos, kurie su mumis kariauja. Ir paaiškino: Mes tik su totoriais kariaujame, motinėlė Jekaterina Krymą prijungė prie Rusijos, o jie nori atsimesti (Врангель П. Н.Воспоминания. В 2 т. – М., 1992). Baroną suėmė ir vos nesušaudė. O štai 1918 metų vasario pabaigoje (trys žudynių naktys buvo pavadintos Baltramiejaus naktimis) vieną Krymo totorių nacionalinio sąjūdžio vadovų, nacionalinės vyriausybės (direktorijos) pirmininką Čelebijevą – sušaudė. Čelebijevas linko suburti Kryme visoms tautybėms atstovaujančią demokratinę respubliką (įkurti žaviojoje Krymo saloje tikrą civilizuotą Šveicariją). 1917 metų spalio 26 d. Krymo totorių suvažiavimas (kurultajus) įteisino nepriklausomą valstybę – Krymo Liaudies Respubliką. Nacionalinė vyriausybė turėjo dragūnų eskadronus, šie netgi mėgino išlaisvinti iš bolševikų Sevastopolį.

Jūreiviai kariavo su totoriais pagal savo kažin kokius įstatymus, nes patys bolševikų vadai kalbėjo priešingai. Bolševikų laikraščiuose kelios savaitės po 1917-ųjų rudenį įvykdyto valstybės perversmo išspausdintame atsišaukime į visus darbo žmones musulmonus (taip pat ir Krymo totorius) rašyta, kad carai, Rusijos tautų engėjai, griovė mečetes ir šventyklas, o nuo šiol jūsų tikėjimas ir papročiai, jūsų nacionalinės ir kultūrinės įstaigos skelbiami laisvais ir neliečiamais. Tautų teises gina revoliucija ir jos organai, tad palaikykite šitą revoliuciją ir jos visateisius atstovus! Pasirašė liaudies komisarų tarybos pirmininkas Uljanovas (Leninas) ir tautybių reikalų liaudies komisaras Džiugašvilis (Stalinas). Vėliau platino lapelius su kreipimusi į brolius totorius, kuriame tikino bolševikus esant ne jų priešus, kaip meluoja buržujai ir karininkija, o draugus. Bolševikai nori, kad nei viena tauta neengtų kitos, pripažįsta tautų apsisprendimą, tikėjimo, kalbos laisvę.

Bolševikams galiausiai užgrobus valdžią Rusijoje, 1921 metų rudenį buvo sudaryta Krymo ASSR (autonominė sovietinė socialistinė respublika), gyvavusi iki 1945 metų. Bolševikai tikino suteikiantys visas autonomines teises ir laisves senojo režimo engtiems Krymo totoriams siekti kultūrinio ir ekonominio atgimimo (К провозглашению Крымской республики// Жизнь национальностей. № 23, 25.10.1921). Kryme vietinėmis tautomis ((kоренными национальностями) sovietų valdžia pripažino Krymo totorius ir karaimus. Tačiau šios tautos jau nebebuvo šeimininkėmis savo namuose.

Retino badas ir represijos

Kaip sakyta, raudonąjį terorą Kryme lydėjo badas, siautėjęs iki 1923 metų vasaros. Maskva nesiteikė išgirsti Krymo ASSR vadovų maldavimų pripažinti Krymą badaujančiu regionu ir nutraukti pusiasalyje maisto produktų nusavinimą (iš Krymo 1922-ųjų pavaar įvežė net sėklinius grūdus; kaip rašė Kryme visus tuos metu gyvenęs poetas Maksimilijanas Vološinas, valstiečiai sėti važiuodavo naktimis). Anksčiausiai, 1921 metų rudenį, badas užklupo romų varguomenę, o netrukus užpuolė kalnuose gyvenančius Krymo totorius, teturinčius menkus žemės rėželius ir beveik neauginančius javų. 1922 metų vasarį-balandį badą kentė apie 400 tūkstančių žmonių – 6 iš 10 pusiasalio gyventojų.

Iš Krymo Autonominės Respublikos valstybiniame archyve esančių dokumenų matyti, jog žmonės alkiui numalšinti gaudė šunis ir kates, mito odomis, įprastu reiškiniu tapo kanibalizmas; siautėjo plėšikai, žmogžudžiai, sukčiai. Nuo bado mirė daugiau kaip 100 tūkstančių pusiasalio gyventojų, iš jų – apie 75 tūkstančiai Krymo totorių. Aukų galėjo būti dar daugiau, tačiau galiausiai katastrofos mastą suvokė ir Maskvoje, nors ji viena nedaug būtų padariusi be paramos iš užsienio (ypač padėjo ARA – Amerikos paramos administracija, 1922 metų rudenį palaikiusi daugiau kaip 160 tūkstančių pusiasalio gyventojų, suaugusių ir vaikų, ligonių, gyvastį. 1921-1923 metais Krymo gyventojų smažėjo nuo 720 tūkstančių iki  570-580tūkstančių (3арубин А. Г., Зарубин В. Г. Без победителей. Из истории гражданской войны в Крыму. -Симферополь, 1997).

1928 pavasarį į Simferopolį atvykusi Rusijos Federacijos aukščiausiojo teismo kolegija teisė buvusį Krymo ASSR centrinio vykdomojo komiteto pirmininką, galima sakyti, respublikos prezidentą, Veli Ibraimovą. Badmečiu Krymo valdžia jį paskyrė kovoti su valdžios priešininkais ir vėliau pripažino, kad tik jo lanksti politika padėjo išvalyti pusiasalį nuo politinių priešininkų ir banditų gaujų. Dabar buvusį aukštą bolševikų partijos veikėją patį kaltino priklausius banditų gaujai ir įvykdžius teoristinį aktą. Nuosprendis – mirties bausmė. Ibraimovo palaikus slapta užkasė vietinio sovchozo (valstybinės žemės ūkio įmonės) lauke, kurį skubiai užarė traktoriais. 1928 metų pabaigoje teisė dar 63 asmenis, kaltinamus kontrrevoliuciniu veikimu politinėje partijoje „Mili Firka“, 58 nuteisė,  iš jų vienuolika – mirties bausme. 1990 metų vasarą Rusijos Federacijos aukščiausiasis teimas reabilitavo Ibraimovą. 1993 metais Odesos karinės apygardos prokuratūra nustatė, kad „63-ų proceso“ dalyvių kaltė nebuvo įrodyta, juos reabilitavo kaip politinių represijų Ukrainoje aukas.

Ibraimovo kaltė prieš bolševikus buvo ta, kad jis esą veikė nacionalistiniais interesais priešingai klasiniams. Kartu su Ibraimovu sušaudė jo bendražygį Mustafą Abdulą, buvusį Krymo draugijos totorių perkėlimui ir įkurdinimui remti sekretorių. Krymo ASSR vadovybė 1925 metais pateikė totorių emigrantų grąžinimo į pusiasalį planą, tačiau Maskva šiai repatriacijai nepritarė. Tada Krymo vadovybė ėmė kelti kaimiečius iš kalnų srities ir kurdinti tuščiose stepių žemėse. Tačiau šis žygis buvo priešingas Maskvos ketinimui atkraustyti į Krymą žydų šeimas iš Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos, telkti šiuos atsikėlėlius naujose žemės ūkio gyvenvietėse, kurios laikui einant galėtų išvirsti į žydų nacionalinę-teritorinę autonomiją.

SSRS vadovybė 1924 metais įkūrė žydų aprūpinimo žeme komitetą. 1926 metų pavasarį buvo patvirtintas planas per 10 metų naujose vietovėse apgyvendinti 100 tūkstančių žydų šeimų (500-600 tūkstančių žmonių). Pusę šių žmonių turėjo priimti Krymo ASSR 1927-1936 metais. Žydų perkėlimą į Krymą ir įkurdinimą rėmė Niujorke įsikūrusi didžiausia žydų labdaros organizacija „Džoint“ (Joint, American Jewish Joint Distribution Committee). Rusijoje jai nuo 1924 metų atstovavo korporacija „Agro-Džoint“, sutartyje su Rusijos Federacijos vyriausybe įsipareigojusi iki 1953 metų suteikti 9 mln. dolerių paskolą (doleriai tada buvo nepalyginti su dabartiniais). Tačiau „Krymo Kalifornijos“ projekto įgyvendinimas sekėsi šiaip sau, nors žydai pinigus mokėjo. 1932 metais Kryme gyvavo 86 žydų žemės ūkio gyvenvietės su 5 tūkstančiais šeimų, tačiau jų ne daugėjo, o mažėjo, nes žydų jaunimas patraukė geresnės dalios ieškoti  į miestus. „Krymo Kalifornijos“ projektą gaivino po Antrojo pasaulinio karo (irgi rezgėsi intrigos ir liejosi kraujas, bet tai – atskira tema).

Krymo neaplenkė prievartinė kolektyvizacija (1934 metais pavieniai valstiečiai tevaldė 3,8% ariamos žemės). 1930-1931 metais iš Krymo ištremta 4325 buožių šeimos (25-30 tūkstančiai žmonių), jų ūkius naikino ir kelerius paskesnius metus. 1937-1938 metais represijas patyrė dvasininkai, mokslo, kultūros, švietimo veikėjai. 1925 metais į Jevpatorijos rajoną iš Jeruzalės atvykusios 25 šeimos įkūrė komuną „Naujas kelias“, ten gyveno apie šimtas žydų ir visus juos 1939 metais sušaudė kaip sionistus – liaudies priešus (Бережанская Б.Б. Еврейские колхозы в Крыму // Евреи Крыма; очерки истории. – Симферополь-Иерусалим, 1997).

1917 metais Kryme gyveno 749 800 žmonių (41,2 % rusų, 28,7 % Krymo totorių, 8,6 % ukrainiečių, 6,4 % žydų, 4,9 % vokiečių, 2,9 % graikų, 1,6 % armėnų, 1,4 % bulgarų, 0,8 % lenkų, 0,7 % turkų).). 4 dešimtmetyje pusiasalyje iš 20 rajonų 6 buvo Krymo totorių nacionaliniai, 2 – vokiečių, 2 – žydų, ir 1 – ukrainiečių. 1939 metais Kryme buvo 1 123 800 gyventojų (49,6 % rusų, 19,4 % Krymo totorių, 13,7 % ukrainiečių, 5,8 % žydų, 4,5 % vokiečių, 1,8 % graikų, 1,4 % bulgarų, 1,1 % armėnų, 0,5 % lenkų). Kaip matome, Krymo totoriai jau nesudarė nė 1/5 pusiasalio gyventojų. Užtat rusų buvo pusė.

Vienus ištrėmė, kitus – atvarė…

1939 metais pusiasalyje gyveno 218 tūkstančių Krymo totorių. Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, į Raudonosios armijos gretas buvo paimta apie 20 tūkstančių. 1944 m. gegužės 18-20 d. Stalino įsakymu iš Krymo ištrėmė visus ten likusius totorius – daugiau kaip 191 tūkstantį žmonių. Nukentėjo ir kitų tautybių žmonės: birželio 26 d. ištremta 15 tūkstančių graikų, 12 tūkstančių  bulgarų, beveik 10 tūkstančių armėnų ir karaimų; kiek vėliau išsiuntė dar 2 000 vokiečių (52 tūkstančius vokiečių iš pusiasalio deportavo dar 1941-ųjų rugpjūtį). Praėjus pusei metų nuo to, kai Krymo totorius atvežė į Uzbekiją, mirė 16 052 tremtiniai (Бекирова Г. Крымские татары. 1941—1991. Том 1. –  Симферополь, 2008). Mažiau žinoma badą SSRS buvus ir 1946-1947 metais, tada žuvo iki 1,5 mln. žmonių, tarp jų – apie 16 tūkstančių Krymo totorių (Эллман М. Голод 1947 г. в СССР// Экономическая история. Вып. 10. –  М., 2005). Skirtingais duomenimis, tremtyje iš viso žuvo nuo 15-25 % iki 46 % tremtinių; negausiai tautai – tikra katastrofa, genocidas.

Netrukus po Antrojo pasaulinio karo neliko ir autonominės respublikos – tik Krymo sritis. Per kelerius paskesnius metus neliko ir totoriškų, graikiškų, armėniškų, vokiškų vietovardžių. Pirmiausia pervardijo 11 rajonų centrų iš 26 ir 327 kaimus. Rinkinio „Krymo vietovardžiai“ (Санжаровец В., Бекирова Г. Топонимика Крыма 2011) autorių teigimu, 1948 metais pervardijo į rusiškus dar 1 062 gyvenamųjų vietovių pavadinimus ir ėmėsi gamtos objektų – kalnų, slėnių, upių, ežerų, įlankų, kyšulių, kuriems davė daugiau kaip 1 000 naujų vardų. Tik Juodosios jūros karo laivyno vadui, admirolui, įsikišus, paliko jūrlapiuose įrašytus pavadinimus, nes jų pakeitimas grėsė tarptautiniu skandalu… Paliko ir Sevastopolį su Simferopoliu – Jekaterina II teikė pirmenybę graikiškiems vardams (juk pagal vadinamąjį „Graikų projektą“ rusai turėjo nueiti iki buvusio Konstantinopolio, užimti sąsiaurius); vietoj Krymo chanato Jekaterina įsteigė Tauridės sritį, tačiau sovietams šis vardas netiko. Iš viso iš Krymo žemėlapio buvo pašalinta 1400 senųjų miestų ir kaimų vardų (devyni iš 10).

Dėl karo, nacistinės Vokietijos okupacijos ir sovietinių trėmimų Krymo gyventojų palyginti su prieškariniu laikotarpiu sumažėjo tris kartus – 1944 metų rudenį čia gyveno 379 000 žmonių. Kai kurios sritys – kalnai ir ir pietinė pakrantė, kur iki tol daugiausia gyveno Krymo totoriai, liko beveik tuščios; išnyko 184 kaimai (pridėjus vokiečių sunaikintus kaimus, iš viso neliko 311 gyvenviečių). 1944 m. rugpjūčio 12 d. Kremlius priėmė nutarimą „Dėl kolūkiečių perkėlimo (переселении) į Krymo rajonus“; planingas perkėlimas (paprasti žmonės jį vadino priverstiniu laisvanorišku) turėjo būti baigtas iki spalio 1 d. Sąžiningi ir darbštūs kolūkiečiai (kolektyvinių ūkių darbininkai) turėjo paspartinti derlingų žemių, sodų ir vynuogynų įsavinimą. Tačiau pirmiausia jie turėjo nuimti derlių, subrendusį be darbo rankų likusiuose pusiasalio laukuose ir soduose. Nutarimu buvusias totorių, bulgarų ir kitų iškeltųjų kolūkių žemes su esamais pasėliais ir želdiniais perdavė naujakurių kolūkiams amžinam naudojimui. Perkeltieji kūrėsi tremtinių sodybose dykai, tačiau jose likusius namų apyvokos reikmenis ir padargus turėjo… pirkti.

Iki 1945 metų pavasario iš Krasnodaro ir Stavropolio kraštų, Voronežo, Kursko, Orlovo, Tambovo, Rostovo, Kijevo, Vinicos, Žitomiro ir Podolsko sričių į Krymą persikėlė 17 tūkstančių šeimų – planą net šiek tiek viršijo. Kai kurie naujakuriai čia nepritapo ir grįžo, tačiau važiavo nauji kolonistai – priverstinai ir savo noru. Iš viso 1944-1960 metais į Krymą persikėlė 100 tūkstančių darbiningų naujakurių (История Крыма с древнейших времен до наших дней. – Симферополь, 2006). Įsteigta 200 naujų kolūkių.

Pirmaisiais posovietiniais metais sovietinis žurnalistas, vieno pagrindinių SSRS laikraščio „Izvestija“ redaktorius (1959—1964) Aleksejus Adžubėjus aprašė savo uošvio, Sovietų Sąjungos vadovo Nikitos Chruščiovo (valdė 1953-1964) kelionę į Krymo pusiasalį 1953 metais. Chruščiovas ten sutiko būrius atsikėlėlių. Žmonės skundėsi, kad čia neauga bulvės ir kopūstai vysta, trūksta maisto ir būstų. Tai ko važiavote? – klausė Chruščiovas. Atvarė. Apgavo, – dūsavo žmonės (Новое время. – 1992,  №6).

Sunkus ir ilgas grįžimas į tėvynę

1959 metais Krymo srityje gyventojų skaičius šiek tiek viršijo prieškarinį lygį – 1 201 500 žmonių (71,4 % rusų, 22,3 % ukrainiečių, 2,1 % žydų, 1,8 % baltarusių, 0,5 % bulgarų, 0,3 % lenkų). Krymo totoriai surašyme net neminimi, didžiąją gyventojų dalį sudaro rusai; kaimo vietovėse žmonių buvo vis dar mažiau negu prieš karą (100 tūkstančių). 7 dešimtmečio viduryje prasidėjusi dar viena migracijos banga buvo daugiau stichinė, važiavo geresnio gyvenimo ieškoti. Tas pats vyko ir devintajame dešimtmetyje, kai Rusijoje gyvenimas darėsi vis sunkesnis. Važiavo jaunesni žmonės, energingesni ir įžūlesni – materialistai.

Pokarinės realijos, rašo mokslininkai savuoju stiliumi, iškėlė sovietinei vyriausybei būtinybę rinktis naują Krymo atstatymo strategiją. Ideologinių ir karinių doktrinų spaudžiami sovietiniai vadovai nutarė Krymą vystyti kaip karinį-strateginį regioną su dideliu teritorijos militarizavimo lygiu ir išvystyta karine – pramonine infrastruktūra (Шевчук А.Г., Швец А.Б. Политико-географический фактор эволюции крымской системы расселения населения в ХХ – начале XXI в.в. //Геополитика и экогеодинамика регионов. 2010. Вып.1). Be regimo Juodosios jūros laivyno, Kryme atsirado daug slaptų objektų. SSRS ginkluotųjų pajėgų karininkams Krymas patiko kaip vieta, kur galima likti išėjus į atsargą.

1989 metais Kryme gyveno 2 430 500 žmonių (67,1 % rusų, 25,8 % ukrainiečių, 2,1 % baltarusių, 1,6 % Krymo totorių, 0,7 % žydų…). Kaip matome, pusiasalyje randasi Krymo totorių. Kitos ištremtos tautos ėmė grįžti į tėvynę 6 dešimtmečio pabaigoje, o Krymo totoriai – tik  nuo 1989-ųjų. Nors dar 1967 metais SSRS aukščiausiosios tarybos įsakas „Dėl totorių tautybės piliečių, gyvenusių Kryme“ pripažino, kad po Krymo išlaisvinimo iš fašistinės okupacijos 1944 metais tam tikros Kryme gyvenusių totorių dalies aktyvaus bendradarbiavimo su vokiečių grobikais faktai buvo nepagrįstai priskirti visiems Krymo gyventojams totoriams, tačiau Kryme jų niekas nelaukė. Tik po to, kai 1989 metais SSRS aukščiausioji valdžia Krymo totorių deportaciją pripažino neteisėta ir nusikalstama, nusikalstama, prasidėjo totorių grįžimas į savo istorinę tėvynę. 2001 metų surašymo duomenimis, Kryme gyveno 243 tūkstančiai totorių, arba 45% mažiau nei jų ten buvo XVIII amžiaus pradžioje.

Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

1990-ųjų birželio 12 d. Rusijos Federacija, tada dar vadinta socialistine, priėmė deklaraciją dėl valstybinio suvereniteto; praėjus mėnesiui, nepriklausoma valstybe pasiskelbė ir Ukraina. Tų pačių metų rudenį abiejų valstybių vadovai, Borisas Jekcinas ir Leonidas Kravčukas, pasirašė susitarimą, kuriame sakoma, jog abi pusės gerbia viena kitos teritorinį vientisumą eančiose sienose. 1991 metų pabaigoje Ukrainoje įvykusiame referendume piliečiai turėjo atakyti į klausimą: ar pritariate Ukrainos nepriklausomybės paskelbimo aktui? Kryme dalyvavo 67,7% rinkėjų, teigiamai atsakė  54,2%. Sevastopolyje dar daugiau — 57%. Įdomiausia, jog iš referendume dalyvavusių 97% Juodosios jūro laivyno žmonių 72% pasisakė už Ukrainos nepriklausomybę.

1999 metais įsigaliojo dar vienas Rusijos ir Ukrainos valstybių suitarimas. Abi pusės įsipareigojo gerbti viena kitos teritorinį vientisumą, taikiai spręsti ginčus, netaikyti jėgos ir negrasinti, nesiimti ekonominių ir kitokių spaudimo būdų, vykdyti tarptautinius įsipareigojimus ir visuotinai laikytis visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų.

Krymas nėra jokia ginčytina teritorija. Rusija seniai pripažino dabartinės Ukrainos sienas, – Rusijos tuometis ministras pirmininkas Vladimiras Putinas 2008 metais. Prezidentai Jelcinas, Putinas, Medvedevas nuosekliai pasisakė dėl Krymo statuso, – pasakė 2011 metais Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas. – Kiekvienas atsakingas politikas ir bet kuris normalus žmogus, gyvenantis Rusijoje ar kitoje šalyje, turi suprasti, kad Krymo priklausomybės klausimo reanimavimas – tai kraujas. Tai niekam nereikalinga.

2017.03.27; 14:01

Minint atkurtos Lietuvos 100 metų jubiliejų prisimename tuos, kurie kūrė modernią Lietuvos valstybę. Šiame kūrybos procese ypatingą svarbą turėjo įstatymus leidžiantis organas – Lietuvos Respublikos Seimas.

Prasidėjus bolševikinei ir Vokietijos nacistinėms okupacijoms nukentėjo daug Lietuvos žmonių, tame tarpe buvusių Seimų narių. Ypač didelės pagarbos nusipelno tie, kurie buvo okupantų sušaudyti arba kitaip nukankinti. 

Manytume, tikslinga Seime matomoje vietoje patalpinti nužudytų jų seimų narių Atminimo lentą. Lentoje turėtų būti nurodyta kokį Seimą atstovavo, vardas pavardė, gimimo ir žūties datas, trumpas žūties aplinkybes.

Steigiamasis Seimas 1920.05.15-1922.10.06

Vytautas Bičiūnas, 1893.08.20 – 1942.11.04,

Kazys Bizauskas, 1892.02.15-1941.06.20

Voldemaras Vytautas Čarneckis, 1893.01.09 – 1942.11.04

Kazys Jokantas, 1880.10.23 – 1942.08.25

Zigmas Starkus, 1892.10.15 – 1942.08.25

Antanas Tamošaitis, 1894.08.18 – 1940.metų pabaigoje

Taip turėtų būti įvardinti visi vėlesnių Seimų sušaudyti ir nužudyti nariai.

Primename, kad 2012-09-05 kreipėmės į Lietuvos vadovus tarp kurių ir į LR Seimo Pirmininkę Ireną Degutienę nutarimu „Dėl sušaudytų buvusių Lietuvos Respublikos ministrų ir komunizmo aukų atminimo įamžinimo“. Šio laiško 5 punkte rašėme „LR Seimas privalėtų pagerbti nužudytus ir kentėjusius tremtyje Seimo narius“. 

Pastebime, kad 2014-04-02, 2014-08-11,2014-09-17, 2014-11-06,2015-02-18, 2015-05-13, 2015-1104 ir 2016-05-18 buvo kreiptasi ir prašoma įamžinti nužudytus ministrus. Seimas neteikė pasiūlymų.

Informuojame, kad Vyriausybė sprendžia sušaudytų ministrų įamžinimo klausimus.  

Pasirašė – Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus Tarybos pirmininkas L. Kerosierius, Istorinės grupės vadovas  G. Adomaitis, Atsakingasis sekretorius A. Budriūnas.

2017.02.08; 18:39

Panevėžyje paskelbtas nuosprendis 88 metų kėdainiečiui J. G. Teismas jį pripažino kaltu pagal retai taikomą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 102 straipsnį („Civilių trėmimas ar perkėlimas“). Tiesa, dėl sveikatos būklės vyras nuo bausmės atleistas. To prašė ir valstybinį kaltinimą šioje byloje palaikęs prokuroras. 

Manoma, kad J. G. nusikalstamas veikas, dėl kurių atsidūrė teisiamųjų suole, įvykdė 1951 metais. Tuo metu jis dirbo Lietuvos SSR Valstybės saugumo ministerijos (MGB) Šiaulių srities valdybos Vabalninko rajono skyriaus operatyviniu įgaliotiniu. 

Ikiteisminio tyrimo duomenimis, J. G., vykdydamas sovietų valdžios nutarimą „Dėl buožių su šeimomis iškeldinimo iš Lietuvos teritorijos“ ir veikdamas kartu su kitais  nenustatytais asmenimis – sovietų okupacinės valdžios represinių struktūrų darbuotojais, prisidėjo prie civilių gyventojų trėmimo. 

Surinktais duomenimis, J. G. 1951 m. spalio pradžioje dalyvavo ištremiant į Sibirą Vabalninko rajono Butniūnų kaime (dabar – Biržų rajonas) gyvenusią  53 metų moterį su 26 ir 23 metų dukromis bei dar vieną 30-metę. Manoma, kad J. G. surašė apklausų protokolus, įregistravo moteris tremiamų šeimų sąrašuose, o tuomet jos traukiniu buvo išgabentos į SSRS glūdumą, Tomsko sritį. 

Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamas J. G. savo kaltės nepripažino ir teigė, kad dirbdamas operatyviniu įgaliotiniu buvo atsakingas už žemės ūkį, kolūkių veiklą. Tačiau ekspertai nustatė, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro archyvuose surastose trėmimų bylose esantys apklausų lapai, šeimos narių sąrašai ir du vadovybei adresuoti raportai apie 1951 m. spalio 2 – 3 d. vykusios operacijos rezultatus tremiant šias Vabalninko apylinkių gyventojas buvo surašyti ir pasirašyti J. G. 

Remdamasis šiais archyviniais dokumentais, teismas konstatavo, kad J. G. vaidmuo trėmimo  procese buvo ne atsitiktinis ar nežymus, o atvirkščiai – aktyvus, labai reikšmingas. 

Panevėžio apygardos teismas birželio 9 dieną J. G. pripažino kaltu dėl trėmimo vykdymo ir skyrė jam 5 metų laisvės atėmimo bausmę, tačiau dėl prastos sveikatos būklės jis nuo bausmės atleistas. 

Ikiteisminį tyrimą atliko ir valstybinį kaltinimą teisme palaikė Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Ričardas Juozainis. Pasak prokuroro, civilių gyventojų trėmimo organizavimas – karo nusikaltimas, kuris priskiriamas prie labai sunkių ir už jį įstatymas nenumato senaties termino. „Nesvarbu, kad šitos nusikalstamos veikos padarytos daugiau nei prieš pusę amžiaus –  jos sukėlė skaudžias pasekmes, šeimos buvo brutaliai išvežtos į tremtį“, – sakė R. Juozainis.

Informaciją pateikė Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Rasa Stundžienė (Panevėžys).

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2016.06.16; 13:42

Lietuva ir viso pasaulio lietuviai amžinam poilsiui palydėjo vieną žymiausių Lietuvos diplomatų, Lietuvos diplomatijos patriarchą, ateitininką, publicistą, teisės mokslų daktarą Jo Ekscelenciją Vytautą Antaną Dambravą. 

Okupacijos metais jis garbingai atstovavo Lietuvą, ją garsino ir gynė jos Laisvę. Lietuvos reikalui paaukotas visas šio kilnaus žmogaus gyvenimas.

Continue reading „Donatas Stakišaitis. Ekscelencijai Vytautui Antanui Dambravai“

Po antrosios sovietų okupacijos vokiečių kilmės Lietuvos piliečiai ir apskritai evangelikai buvo priskirti didžiausių liaudies priešų kategorijai. Todėl neatsitiktinai būtent jie tapo pirmosios masinės deportacijos aukomis.

1944 m. gruodžio mėnesį  sovietų tankai vis dar „pergalingai” riedėjo  Mažosios Lietuvos laukais ir keliais, palikdami kruvinus pėdsakus, o gruodžio 16 dieną LTSR vidaus reikalų liaudies komisaras Juozas Bartašiūnas ir LTSR valstybės saugumo liaudies komisaras Aleksandras Guzevičius pasirašė direktyvą NKVD ir NKGB operatyvinių grupių ir apskričių skyrių viršininkams pasiruošti vokiečių šeimų trėmimui.

Continue reading „Pamirštasis Lietuvos vokiečių genocidas“

Artėjant Šv. Kalėdoms įprasta kalbėti apie stebuklus, apie atlaidumą, apie susitaikymą, apie šeimą, dovanas ir Kalėdų senelį. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir sugrįžus į Vakarų civilizacijos raidos kelią, vis dažniau bambame, kad Kalėdos virto prekeivių orgija, kad vartotojiškos visuomenės grimasos sunaikino šventę, kad maximos, norfos, akropoliai bei megos lyg koks Grinčas pavogė Kalėdas.

Tegul nesupyksta bambekliai, bet tik nuo mūsų pačių priklauso, kiek prekeivių įsileidžiame į savo smegenis ir į širdį. Manęs kalėdinis šurmulys neerzina, jis yra tikėjimo, tradicijų ir iškilmių laukimo palydovas.

Continue reading „Kalėdų senelis balvonų nelanko“

Portalas Slaptai.lt jau yra paskelbęs 30-ies nuotraukų fotoreportažą, pasakojantį, kaip rugpjūčio 1-ąją Vilniaus geležinkelio stotyje buvo sutikti „Misija Sibiras – 2014“ ekspedicijos dalyviai. Jį galima rasti skiltyje "FOTOREPORTAŽAI".

Dabar slaptai.lt skelbia šešių minučių trukmės videofilmą, užfiksavusį šios prasmingos kelionės dalyvių emocijas: džiaugsmą, juoką, dainas, ašaras…

Taip, būta ir ašarų. Ekspedicijos į tolimąjį Krasnojarską vadovas net susigraudino, prisiminęs susitikimus su sovietmečiu į Sibirą ištremtais lietuviais bei jų vaikais.

Jaunieji ekspedicijos dalyviai tvirtino norį ir ateityje dalyvauti tokio pobūdžio kelionėse. Susitikimai su Sibire gyvenančiais lietuviais paliko neišdildomą įspūdį. Atmintyje išliks ir apleistos, nykstančios Sibire žuvusių lietuvių tremtinių bei politinių kalinių kapinės. 

Continue reading „Emocijų kupinos „Misija Sibiras – 2014“ dalyvių sutiktuvės: džiaugsmas, juokas, ašaros…“

Ne kartą birželio 14-ąją sutikdavau svarstydamas: ką man ji reiškia? Ar šią gedulo ir vilties, okupacijos ir genocido dieną minime ar švenčiame? Ar galima švęsti žmogaus žeminimo, naikinimo patirtį? Gal derėtų vien tik paminėti…

Pagaliau apsisprendžiau: man neužtenka minėti, turiu švęsti: ne vien prisiminti tai, ką žinau, ne vien paminėti, bet pačiam sau pasikartoti ir kitiems papasakoti savo šeimos istoriją, išgirsti kitų žmonių pasakojimų, ateiti su gėle į geležinkelio stotį, kartu su kitais pažiūrėti filmą, dalyvauti šv. Mišiose.

Continue reading „Mintys 2014-ųjų Birželio keturioliktajai – Gedulo ir Vilties dienai“

Lietuvos Respublikos Seimo iškilmingame Gedulo ir vilties dienos bei Okupacijos ir genocido dienos minėjime kalbėjo bendrijos „Lemtis“ narė Ramunė Driaučiūnaitė. Skelbiame jos tekstą.

1989-ieji – romantiškojo Atgimimo, patriotinių dainų ir kalbų metai. Nors pirmosios kalbos apie politinius kalinius ir tremtinius buvo tylios, tarp artimų žmonių, laikui bėgant, prabilome. Aktyvesnieji ieškojo buvusių tremtinių ir politinių kalinių, kalbino juos, rinko ir kaupė duomenis. Pamažu suvokėme, po kokius didžiulius Sibiro taigos, tundros ir amžino įšalo plotus buvo išblaškyti geriausi mūsų tautos sūnūs ir dukros. Atsiskleidė neregėtas kančių ir mirčių mastas. Drąsiausi ir atkakliausi suskato organizuoti vienminčių būrius ir vykti į atokiausias vietoves, kuriose buvo daugiausia sovietinio genocido aukų.

Continue reading „Nutrūko ketvirtį amžiaus trukęs kapų paieškos ir inventorizacijos procesas“

« 1 3 »

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2014.06.14; 17:05

Vasario 6 d. Mokslų akademijos didžiojoje salėje įvyko žinomo rezistento, politiko, Lietuvos laisvės lygos įkūrėjo ir vadovo, nenuilstančio Lietuvos laisvės šauklio Antano Terlecko knygos „Ne pats pasirinkau savo dalią“ (Versmė, 2013) pristatymas.

Kovo 11-osios Lietuva Antanui Terleckui turi būti dėkinga už daug ką. Už tai, kad jis su Lietuvos laisvės lyga į Laisvę tempte tempė Sąjūdį, už tai, kad neįsižeidė nesuprastas, skaudinamas, kad nebuvo politikas tikrąja žodžio prasme, nes visada sakė ką galvoja, nebijojo prisipažinti klydęs…

Įdomų, prasmingą renginį iliustruoja 24-ios Vytauto Visocko nuotraukos, o Antano Terlecko knygą „Ne pats pasirinkau savo dalią“ pristato pats jos autorius.

Vietoj pratarmės

Bene prieš 40 metų kilo mintis užrašyti savo atsiminimus. Visada stengiausi įsiminti žmonių, su kuriais suveda gyvenimas, vardus, pavardes, o svarbius įvykius išlaikyti atmintyje. Vis dėlto, pradėjus raštu pasakoti apie savo gyvenimą, paaiškėjo, jog daug labai svarbių detalių yra išsitrynę iš atminties. Todėl man labai pravertė išlikę dienoraščiai, ypač laiškai Juliui Sasnauskui, tremtyje rašyti iš Kolymos (Magadano sr., Rusija) į Tomsko sritį, kur jis buvo ištremtas. Džiaugiuosi, kad Julius išsaugojo tuos laiškus.

Nepasitikiu atsiminimais, parašytais be jokių dokumentų – dienoraščių, laiškų, ypač – jei memuaristai yra 70-80 metų amžiaus. Tokie atsiminimai klaidina skaitytojus. Dar 1964-1969 m. studijuodamas Vilniaus universitete istoriją pastebėjau, kad beveik visi mano profesoriai, dėstytojai neretai painiojo istorines datas.

Gyvenime esu stebėjęsis tik kelių žmonių puikia atmintimi: poeto Antano Miškinio brolio Motiejaus, Uralo lagerių draugo Viktoro Niekipielovo ir mano tėvo – Prano Terlecko. Motiejus Miškinis, didelę senatvės dalį praleidęs tėviškėje, Juknėnuose, savo atsiminimais būtų daug pasitarnavęs mūsų Tautos kultūros ir valstybės istorijai. V.Niekipielovas gi nepakėlė kagėbistų suteiktų jam moralinių kančių. Po lagerio emigravęs į Paryžių, greit mirė nuo smegenų vėžio. O mano tėvukas mokėjo tik savo pavardę ant dokumeto parašyti. Jo atminties nepaveldėjau.

Gaila, kad už mane pusantrų metų jaunesnis brolis Jonelis mirė dar 1985-aisiais. Jis taip pat turėjo neblogą atmintį ir šiandien galėtų papildyti mano atsiminimus. Neliko nė vieno jaunystės draugo. Jau išmirę ir beveik visi 5-10 metų jaunesni už mane.

Išliko mano laiškai, nuo 1948 m. rašyti žmonai Elenai į Kauną. Ir jos atsakymai. Bet tada bijodavom rašyti apie „politiką“. Lietuviai, kurie buvo drąsesni už mane (arba nesuvokė čekistų klastos), už savo laiškus daug metų yra praleidę konclageriuose, daugelio jų kaulai ilsisi Rusijos imperijos platybėse. Gaila Sibire rašyto ir atsivežto į Lietuvą dienoraščio apie areštą per 1957 m. Kūčias ir pirmuosius mėnesius KGB rūsiuose. Tada nė neįtariau, kad čekistai, mums nesant namuose, darys kratas, vogs dokumentus.

Ar suspėsiu parašyti atsiminimus? Tai nuo Dievo priklausys. Reikėjo anksčiau pradėti rašyti. Tačiau daug laiko užėmė įvairiausia politinė, visuomeninė veikla. Dabar pagrindinė mano pareiga – prisiminti visa, ką gyvenimas buvo suteikęs progą pažinti. O tada ir mirti bus lengviau.

Stebuklingi mano išsigelbėjimai iš sunkių ligų, išsaugota gyvybė, vienuolika metų „viešint“ už grotų ir spygliuotų vielų, rodo, jog mane saugo Gerojo Globėjo ranka. Jeigu nėra pomirtinio gyvenimo, taip pat nereikia daryti jokios tragedijos. Pragyvenau tiek, kiek Dievas skyrė. Bet jeigu žmogaus gyvenimas baigiasi čia, žemėje, tai kam išvis reikėjo gimti? Kentėti ir kitus kankinti.

Stebiuosi tik dėl vieno. Kodėl beveik nejaučiu savo senatvės? Gal todėl, kad tokio amžiaus sulaukęs esu ganėtinai sveikas. Tik nešant naštą lipti stačia gatve vis sunkiau…

Ir dar keletas minčių iš 2006 m. spalio 25 d. užrašų.

„Mano gyvenimas neatrodo labai ilgas ir sunkus. Gal todėl, kad iki šiol nesiskundžiau savąja dalia. Gal gyvenimas nepabodo todėl, kad vis labiau suvokiu jo prasmę.

Ir mirties per daug tarsi nebijau. Išleidęs dvi knygas – apie Lietuvos laisvės lygą (tariu ačiū už tai bičiuliui Gintarui Šidlauskui) ir dienoraštį (1964 m.), suvokiau savo gyvenimo prasmę. Todėl ir mirtis neatrodo tokia beprasmė, kaip daugeliui mano bendraamžių. Nors kolaborantai ir bailiai, vadinantys save Lietuvos patriotais, visaip siekė išstumti mane iš Lietuvos istorijos ir iš Lietuvos valstybės kovų už savo laisvę istorijos.“

Atsiminimuose stengiuosi rašyti visą tiesą, kaip ir savo 1964 m. „Rezistento užrašuose“. Manau, kad savo trūkumų, ydų, nemalonių faktų nutylėjimas būtų nepagarba skaitytojui, pačiam sau ir istorinei tiesai. Tiesos, kad ir kokia ji būtų, nutylėjimas ar pagražinimas paverstų atsiminimus beprasmiu kūriniu.

Vilnius, 2007 m. vasario 7 d.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2014.02.07; 12:03

Vladas Pupšys

pupsys_111[…] Mokyklą baigiau 1956 m. liepos mėn. 1957 m. įstojau į Vilniaus universitetą. Tai jau nauji keliai, nauji horizontai. Šioje pasakojimo dalyje nesidairysiu nuo kalno į atsiveriančius nuostabius jaunystės dienų vaizdus. Ši dalis skirta tik vienai problemai, pačiai opiausiai. Tai problema – kaip gyventi toliau? Neturėjau iliuzijų, kad mane paliks ramybėje. Toji jėga, grėsminga ir pripažįstanti tik savus įstatymus, savo voratinkliu apnarpliojo daugelį. Stropiai sekta, kad žmogus gyventų baimėje ir nežinomybėje. Reikia „kompromato“, ir jis randamas. Paskui prasideda šantažas. („Jeigu tu ne…, tai mes…“)  Vieni išlaiko, kiti – pasiduoda. Dar kiti darosi sau galą. Kai kam dar ir padeda. […]

1957 m. kartu su Rimu (Žymantu) išlaikėme stojamuosius egzaminus į Vilniaus universitetą ir buvome priimti. Niekas nesukliudė. Pradėjome studijas. Kurį laiką buvo ramu. Suprantama, negalima sakyti, kad universitete buvo stabili padėtis. Taip tada atrodė tik mums, naivokiems laimingiesiems, iš už spygliuotų GULAG’o vielų per stebuklą patekusiems į vieną seniausių Rytų Europos mokslo šventovių…

Continue reading „SVETIMAS TARP SAVŲ…“

Šiandien būtų galima džiaugtis, jog žymiai rimčiau nei iki šiol svarstome, kaip derėtų ginti savo istoriją nuo svetimųjų peršamo melo, šmeižto ir iškraipymų. Rusiškos, lenkiškos, baltarusiškos koncepcijos pradeda kelti rimtą pavojų. Jos tarsi nejučiomis mums brukamos, jos vis tvirčiau įsitvirtina mūsų sąmonėje. Dažnusyk įsitvirtina mūsų pačių rankomis.

Jei neatsikvošėsime, ilgainiui į savąją istoriją žvelgsime lenkų, rusų ar baltarusių akimis. Jei ne mes, tai mūsų vaikai ir anūkai ims manyti, jog Lietuvoje nebuvo nieko didingo, didvyriško, išskyrus svetimųjų atneštus dalykus.

Tačiau džiaugdamasis, jog lyg ir pradedame matyti tikruosius pavojus, negaliu nepastebėti, jog gynybai mes vis dar linkę pasitelkti pačias primityviausias priemones.

Continue reading „Kodėl skurdus lietuviškų istorinių meninių filmų aruodas“

Vienuolika metų Sibiro tremtyje šalčius kentęs tėvukas prisiminimuose "Mūsų šeimos tremtis" apgailestauja (kalba – netaisyta):

"Pradėjo mokėti gerus atlyginimus, po 2000-2500 rubl. į mėnesį, (išskirta – A. D.), norėjosi čia jau dirbti ir gyventi, gaila tik buvo, kad čia jau nebuvo lietuvių. Antra vertus, tėvai kiekviena proga primindavo, kad jie nori į Lietuvą, neišlaikęs spaudimo sutikau ir 1959 metais kovo mėnesį išvažiavom į Lietuvą. Lietuvoje didelių pastangų dėka šiaip ne taip priregistravo kolchoze, kuriame į dieną uždirbdavom darbdadienį, o metams pasibaigus už jį gaudavom 2 kg grūdų. Prasidėjo antras Sibiras"…

Buvusi Seimo pirmininkė Irena Degutienė 2011 metais stebėjosi žmonėmis, paliekančiais savo kraštą dėl gero gyvenimo. Į tai "Delfi" komentatorius atsiliepė paprasta replika: "Degutienei: pagyvenk už 670 litų per mėn. ir suprasi, labai greitai". (A. Maldeikienė,  "Melo ekonomika", p. 16).

Continue reading „Ar Lietuva tėra Sibiro priemiestis?“

2013 m. sausį nedidelė dalis Lietuvos žiniasklaidos paskelbė Algirdo Endriukaičio, Balio Gajausko, Petro Gvazdausko, Petro Musteikio, s. Nijolės Sadūnaitės pareiškimą "Dėl Lietuvos prokurorų sprendimų pasipriešinimo okupacijai bylose tarnybinio patikrinimo", adresuotą Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui Dariui Valiui.

Nusikalstamo abejingumo zona

Pasipriešinimo okupacijai organizacijos padarė stebėjimu ir analize pagrįstą išvadą, kad bylose, susijusiose su pasipriešinimu Lietuvos okupacijai ir čekistų bei kolaborantų aktyviai vykdytu Lietuvos patriotų persekiojimu, prokuratūros sistema daugeliu atvejų vilkina tyrimus ir/arba vertina faktus sovietine teisine sąmone, pasitikėdama nepatikimais KGB dokumentais ir nesiremdama Europos šalių praktika, vertinant koloboravimą su fašistine Vokietija.

Continue reading „Kai Tėvynė nevertina“