Beirut, the Lebanese capital. EPA – ELTA foto.

We all know that on August 4 in Beirut, the Lebanese capital, two powerful explosions destroyed seaport warehouses, taking hundreds of lives and wiping out entire quarters of the city. Currently, such an official version is announced – the explosions were caused by inefficiency and clutter. There are no signs of terrorist activity.

The disaster in Beirut

It was not so long ago when due to this accident over 300 thousand people of Beirut lost their homes.

The EU was one of the first to provide humanitarian aid to Lebanon. That support is € 63 million (Lebanese President Michel Aoun claims that the explosion of 2,700 tons of ammonium nitrate in the port caused more than € 12.7 billion in damage).

Lithuania did not remain indifferent to the pain of Lebanon, it allocated 50 thousand EUR.

However, vigilance should not be lost in such cases. It is important that those suspected or accused of terrorist acts do not receive assistance. We are well aware that, under the guise of this disaster, representatives of various terrorist organizations operating in Lebanon are also likely to apply for financial support or a residence permit in Europe. Such counterfeits should not be ruled out.

By the way, Lithuania is just like that – vigilant, cautious. Few days ago the Lithuanian Ministry of Foreign Affairs announced that persons associated with “Hezbollah” (it is active and strong in Lebanon, it is of particular concern to Israel) have been banned from entering Lithuania for 10 years. It is alleged that the Migration Department made this decision after receiving some specific information about the activities of persons associated with “Hezbollah”.

According to ELTA, Linas Linkevičius, ForMin of Lithuania, has stated: „Assessing the information available to us and provided by our partners, we can state that “Hezbollah” is a terrorist organization that poses a threat to the security of many countries around the world, including Lithuania. We stand in solidarity with the US, Germany, the UK, the Netherlands and other countries that have taken a similar position. We appreciate the successful cooperation between the Lithuanian and Israeli national security institutions. We thank these institutions for their important contribution to ensuring the security of our citizens.“

Lithuania’s move to pay very close attention to those suspected of belonging to “Hezbollah” is fair and meaningful. In such way official Vilnius is in solidarity with an influential ally of the US – Israel.

It is not for nothing that after the decision not to allow entrance or contacts with sympathizers of “Hezbollah”, Lithuania received the congratulations of Israeli ForMin Gabi Ashkenazi. This Israeli politician thanked the Lithuanian government for its decision to declare “Hezbollah” a terrorist organization based in Lebanon.

What are Turkey’s interests in Lebanon

However, in the Lithuanian public space, I did not notice any information whether Lithuania would have coordinated its steps with Turkey by providing financial support to Lebanon and considering which Lebanese might be worth sheltering. After all, we must know the opinion of an official Ankara, at least because Turkey is a member of NATO, our ally in this political-military Alliance of the North Atlantic Treaty.


Figuratively speaking, Turkey’s opinion should be even more important to us than Israel’s. Especially since many organizations accused of terrorism have been operating in Lebanon for a long time and are still active today. “Hezbollah” is just one of them. Lebanon is also famous for having its strong holds here, “Daşnaksütun”, ASALA, whose representatives killed Turkish diplomats in Europe, the US and Australia just a few decades ago. Between 1975 and 2002, these terrorists carried out 235 attacks, 70 murders, 41 assassinations and 524 injuries in the West. 105 people were taken hostage, 12 of whom were killed. So does the Lithuanian Ministry of Foreign Affairs knows what Turkey’s interests are in Lebanon, or are they taken into account?


Another very important detail – the explosion of warehouses in the seaport region in Beirut has particularly affected three residential neighborhoods – Chad, Mar Michail, Bed Halil. They are called Armenian districts because many Armenians live there. Among them, there are likely to be those who support the activities of “Daşnaksütun”, ASALA and similar organizations. It cannot be ruled out that, under the guise of the disaster of August 4, some sympathizers of “Daşnaksütun” and ASALA will try to enter the EU by applying for a permanent residence permit, ask for financial benefits. It is possible that the representatives belonging to these organizations or sympathizing with them will try to enter Lithuania as well, that it could then harm Turkey from European capitals.

What is the official approach to “Daşnaksütun” and ASALA?

The version is that some sympathizers of “Daşnaksütun” and ASALA from Lebanon will try to enter Nagorno-Karabakh, which belongs to Azerbaijan but is currently controlled by Armenian separatists. In order to prepare military attacks against Azerbaijan from there, which, among other things, is unconditionally supported by Turkey, Lithuania’s ally in the NATO.

Therefore, I am questioning,  when will Lithuania declare as unacceptable organizations not only “Hezbollah”, which is causing Israel a headache, but also “Daşnaksütun”, ASALA and similar organizations that are harmful to Turkey?

We have muffed many times in judging Turkey. We behaved shamefully, for example, on December15,  2005, by adopting a Seimas resolution on the recognition of the genocide of the Armenian people. Ms. Irma Ąžuolė has noticed on the portal that only about one third of the members of the Seimas participated in the anti-Turkish sitting at that time: 55 out of 141. The resolution was submitted, considered and adopted in one go, only ten minutes was enough for this. Only 49 members of the Seimas signed the draft resolution.

But the worst thing is not because of the half-empty meeting room and the rush. Most important is that this resolution sets us apart from our ally Turkey. It is also scandalous that at that time (and at present) no Lithuanian historian, politician or journalist had studied the documents stored in Turkish archives due to the events of 1915 in the Ottoman Empire. Lithuania was not even confused by the idea – after all, without seriously delving into the arguments of the other side, it is stupid to make accusations. Lithuania has not even wondered why the Turks had long ago opened their archives to foreign researchers, and Armenia still carefully hides them from outsiders (apparently it has something to hide). So, December 15, 2005, in my opinion, is one of the strangest days in Lithuanian politics. We signed an important document without even taking the problem seriously.

Lithuania’s next step is no less shameful – when the Lithuanian Academy of Sciences did not admit Turgut Kerem Tuncel, a senior analyst at the Eurasian Studies Center, on December 13 last year, accompanied by Gokhan Turan, Turkish Ambassador residing in Lithuania. The Turks wanted to read a report on the tragic events of 1915 in the Ottoman Empire. However, the Turkish scientist was prevented from presenting the Turkish position in the hall of the Lithuanian Academy of Sciences, justifying that the hall was needed for another unforeseen but very important event. Thus, we rejected Turkish scientists under the guise of primitive excuses, and the Armenian diplomats were admitted by the Lithuanian Academy of Sciences without hindrance.

This scandal, described in detail on the portal by a journalist Gintaras Visockas, deserves serious analysis. If it were the other way around (the Lithuanian Academy of Sciences does not admit an Armenian ambassador because Armenia is not a member of NATO, and a Turkish ambassador is admitted because Turkey is a member of NATO), I would have better understanding. But I do not imagine the opposite, when Lithuania rejects its ally in the NATO alliance, although it is obvious.

With this in mind, I want to know when Lithuania will name “Daşnaksütun” and ASALA as terrorist organizations? At least I would like to understand whether Lithuania is aware of Turkey’s position on anti-Turkish organizations operating in Lebanon?

About the author

Vytautas Čepukas. foto

V. Čepukas was born in 1953 in Krasnoyarsk (Russia) in a political prisoner’s family. When he was 5 he was brought to Lithuania.

After Lithuania regained its independence, he participated in the activities of the Sąjūdis, and after the events of January 1991, he joined the Lithuanian Voluntary Service. In 1991, he defended the Lithuanian Parliament. In September of the same year, he started to serve as the Commander of the Utena Commandant Squad of the Lithuanian National Defense Department.

After that, he served in the training center of the military training; in 1993 he was appointed the commander of the SKAT 71st Battalion. From 2000 to 2003, he served as the commander of the Vilnius County KASP team.

He started his service in the Lithuanian Armed Forces from lieutenant degree. He ended his service  in 2003 with the rank of Lieutenant Colonel.

Awards:  Medal of the January 13, the volunteer creator, the Medal of the Star of Riflemen of the Lithuanian Armed Forces in the Diaspora of the Lithuanian Riflemen’s Union.

2020.08.22; 00:30

Beirutas po sprogimo. EPA – ELTA nuotr.

Visi žinome, kad Libano sostinėje Beirute rugpjūčio 4 dieną jūrų uosto sandėliuose nugriaudėjo du galingi sprogimai, nusinešę šimtus gyvyvių bei nuo žemės paviršiaus nušlavę ištisus miesto kvartalus. Šiuo metu skelbiama tokia oficiali versija  – sprogimai kilo dėl neūkiškumo, netvarkos. Teroristinės veiklos požymių esą nėra.

Beirutą ištikusi nelaimė

Po šio nelaimingo atsitikimo, kai per 300 tūkst. Beiruto gyventojų prarado namus, prabėgo ne tiek jau daug laiko.

Europos Sąjunga viena pirmųjų suteikė humanitarinę pagalbą Libanui. Toji parama – 63 milijonai eurų (Libano prezidentas Michelis Aounas tvirtina, kad 2700 tonų amonio nitrato sprogimas uoste pridarė žalos daugiau nei už 12,7 milijardus eurų).

Libano skausmui neliko abejinga ir Lietuva, skirdama 50 tūkst. eurų.

Tačiau tokiais atvejais nedera prarasti budrumo. Svarbu, kad pagalba nepatektų tiems, kurie įtariami ar kaltinami teroristiniais veiksmais. Puikiai suprantame, kad, prisidengdami šia nelaime, į finansinę paramą pretenduoti ar leidimo gyventi Europoje greičiausiai prašys ir įvairių Libane veikiančių teroristinių organizacijų atstovai. Tokių klastų atmesti nedera.

Lietuva, beje, taip ir elgiasi – budriai, atsargiai. Lietuvos Užsienio reikalų ministerija prieš keletą dienų pranešė, kad su „Hezbollah” (ji aktyvi ir stipri būtent Libane, ji ypač daug rūpesčių kelia Izraeliui) siejamiems asmenims 10 metų uždrausta atvykti į Lietuvą. Tvirtinama, kad Migracijos departamentas šį sprendimą priėmė gavęs specifinės informacijos apie su „Hezbollah” siejamų asmenų veiklą.

Kaip praneša ELTA, Lietuvos URM vadovas Linas Linkevičius net yra pareiškęs: „Įvertinę mūsų turimą ir partnerių pateiktą informaciją, galime konstatuoti, kad „Hezbollah” – teroristiniais principais veikianti organizacija, kelianti grėsmę daugelio pasaulio šalių, taip pat ir Lietuvos, saugumui. Solidarizuojamės su JAV, Vokietija, Jungtine Karalyste, Nyderlandais ir kitomis panašią poziciją priėmusiomis šalimis. Vertiname sėkmingą Lietuvos ir Izraelio nacionalinio saugumo institucijų bendradarbiavimą. Dėkojame šioms institucijoms už svarbų indėlį siekiant užtikrinti mūsų šalių piliečių saugumą”.

Izraelio vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Lietuvos žingsnis kreipiant labai atidų žvilgsnį į tuos, kurie įtariami priklausą „Hezbollah”, – teisingas ir prasmingas. Jau vien dėl to, kad oficialusis Vilnius šitaip solidarizuojasi su įtakingu JAV sąjungininku – Izraeliu.

Ne veltui po sprendimo neįsileisti ryšių su „Hezbollah“ turinčių ar šiai organizacijai simpatizuojančių asmenų Lietuva sulaukė Izraelio užsienio reikalų ministro Gabi Ashkenaziio pasveikinimo. Šis Izraelio politikas padėkojo Lietuvos vyriausybei priėmus sprendimą paskelbti Libane įsitvirtinusią „Hezbollah“ teroro organizacija.

Kokie Turkijos interesai Libane

Tačiau lietuviškojoje viešojoje erdvėje nepastebėjau žinių, ar Lietuva, skirdama finansinę paramą Libanui bei svarstydama, kokius libaniečius galbūt vertėtų priglausti, savo žingsnius būtų derinusi su Turkija. O juk oficialiosios Ankaros nuomonę mums privalu žinoti bent jau dėl to, kad Turkija – NATO narė, mūsų sąjungininkė šiame politiniame – kariniame Šiaurės Atlanto Sutarties Aljanse. Vaizdžiai tariant, Turkijos nuomonė mums turėtų būti dar svarbesnė nei Izraelio. Juolab kad Libane nuo seno veikė ir dabar tebeveikia daug terorizmu kaltinamų organizacijų. „Hezbollah” – tik viena iš jų. Libanas garsus dar ir tuo, kad čia savo atramos punktus turį „Dašnakcutiun“, „ASALA“, kurių atstovai visai neseniai, vos prieš kelis dešimtmečius, Europoje, JAV ir Australijoje žudė turkų diplomatus. 1975–2002 metais Vakaruose šie teroristai surengė 235 išpuolius, 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimą, sužeidė 524 žmones. 105 asmenys buvo paimti įkaitais, iš jų 12 buvo nužudyta. Tad ar Lietuvos URM žinanti, kokie Turkijos interesai Libane, ar į juos atsižvelgiama?

Dar viena labai svarbi detalė. Beirute sprogus sandėliams jūrų uosto regione, ypač nukentėjo trys gyvenamieji kvartalai – Chadžin, Mar Michail, Bed Halil. Jie vadinami armėniškais rajonais, kadangi čia gyvena daug armėnų tautybės žmonių. Tarp jų, tikėtina, esama ir tokių, kurie pritaria „Dašnakcutiun“, „ASALA“ bei panašių organizacijų veiklai. Neatmestina, kad, prisidengdami rugpjūčio 4-ąją nutikusia nelaime, kai kurie „Dašnakcutiun“ ir „ASALA“ simpatikai bandys patekti į Europos Sąjungą – prašys nuolatinio leidimo gyventi, kaulys finansinių išmokų. Gali būti, kad šioms organizacijoms priklausantys ar joms simpatizuojantys atstovai bandys patekti ir į Lietuvą. Kad po to galėtų Turkijai kenkti iš Europos sostinių.

Koks oficialus požiūris į „Dašnakcutiun“ ir „ASALA“?

Neatmestina ir versija, jog kai kurie „Dašnakcutiun“ ir „ASALA“ simpatikai iš Libano per Lietuvą bandys patekti į Azerbaidžanui priklausantį, bet šiuo metu armėnų separatistų kontroliuojamą Kalnų Karabachą. Kad iš ten rengtų karinius išpuolius prieš Azerbaidžaną, kurį, be kita ko, besąlygiškai remia Turkija, Lietuvos sąjungininkė NATO organizacijoje.

Todėl ir klausiu, kada Lietuva nepriimtinomis organizacijomis paskelbs ne vien Izraeliui galvos skausmą keliantį „Hezbollah”, bet ir Turkijai kenkiančias „Dašnakcutiun“, „ASALA“ bei į jas panašias organizacijas?

Vertindami Turkiją mes jau daug sykių susimovėme. Gėdingai pasielgėme, pavyzdžiui, 2005 metų gruodžio 15-ąją, priimdami Seimo rezoliuciją „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“. Irma Ąžuolė portale yra pastebėjusi, jog tuometiniame antiturkiškame posėdyje dalyvavo tik apie trečdalį Seimo narių: 55 iš 141. Rezoliucija buvo pateikta, apsvarstyta ir priimta vienu ypu, pakako vos dešimties minučių. Rezoliucijos projektą pasirašė vos 49 Seimo nariai.

Tačiau pikčiausia ne dėl pustuštės posėdžių salės ir skubėjimo tarsi akis išdegus. Svarbiausia, kad ši rezoliucija mus kiršina su mūsų sąjungininke Turkija. Skandalinga dar ir dėl to, kad tuo metu (kaip ir dabar) nė vienas Lietuvos istorikas, politikas, žurnalistas nebuvo studijavęs turkiškuose archyvuose saugomų dokumentų dėl 1915-ųjų įvykių Osmanų imperijoje. Lietuvai nė mintis nekilo suglumti – juk, rimtai neįsigilinus į antrosios pusės argumentus, kvaila teikti kaltinimus. Lietuvai nė nesusimąstė, kodėl turkai savo archyvus jau senų seniausiai atidarę užsienio tyrinėtojams, o Armėnija juos iki šiol akylai slepia nuo pašalinių akių (matyt, turi ką slėpti). Tad toji 2005-ųjų gruodžio 15-oji, mano supratimu, – viena iš keisčiausių dienų Lietuvos politikoje. Mes pasirašėme svarbų dokumentą nė nesiteikdami rimtai įsigilinti į problemą.

Тurkijos vėliava. nuotr.

Kitas ne mažiau gėdingas Lietuvos žingsnis – kai Lietuvos Mokslų Akademija praėjusių metų gruodžio 13-ąją neįsileido Eurazijos studijų centro vyresniojo analitiko, mokslų daktaro Turgut Kerem Tuncel, kurį lydėjo Lietuvoje reziduojantis Turkijos ambasadorius Gokhan Turan. Turkai tenorėjo perskaityti pranešimą dėl tragiškų 1915-ųjų įvykių tuometinėje Osmanų imperijoje. Tačiau Turkijos mokslininkui sutrukdyta Lietuvos MA salėje išdėstyti turkiškąją poziciją teisinantis tuo, esą salės prireikė kitam nenumatytam, bet labai svarbiam renginiui. Taigi turkų mokslininkus mes atstūmėme, prisidengdami primityviais pasiteisinimais, o štai Armėnijos diplomatus Lietuvos Mokslų Akademija įsileido be trukdžių.

Šis portale žurnalisto Gintaro Visocko išsamiai aprašytas skandalas vertas rimtų analizių. Jei būtų atvirkščiai (Lietuvos MA neįsileidžia armėnų ambasadoriaus, nes Armėnija nėra NATO narė, o Turkijos ambasadorių įsileidžia, nes Turkija yra NATO narė), – dar suprasčiau. Bet atvirkštinio akibrokšto, kai Lietuva atstumia savo sąjungininkę NATO aljanse, neįsivaizduoju, nors jis ir akivaizdus.

Omenyje turint būtent štai tokius keistus nesusiprartimus noriu žinoti – kada Lietuva teroristinėmis organizacijomis įvardins „Dašnakcutiun“ ir „ASALA“? Bent jau norėčiau suprasti, ar Lietuvai žinoma Turkijos pozicija dėl Libane veikiančių antiturkiškų organizacijų?

Apie autorių.

Vytautas Čepukas, šio straipsnio autorius. nuotr.

Vytautas Čepukas gimė 1953 metais Krasnojarsko krašte (Rusija) politinių kalinių šeimoje. Penkerių metų buvo parvežtas į Lietuvą.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę dalyvavo Sąjūdžio veikloje, o po 1991 sausio įvykių įstojo į Lietuvos savanorių tarnybą. 1991-aisiais gynė Lietuvos parlamentą. Tų pačių metų rugsėjo mėnesį ėmė tarnauti Lietuvos krašto apsaugos depertamento Utenos komendantinio būrio vadu.

Po to – tarnyba mokomajame karių rengimo mokymo centre, 1993 metais paskirtas SKAT 71-ojo bataliono vadu. Nuo 2000 iki 2003 tarnavo Vilniaus apskrities KASP rinktinės vadu.

Tarnybą Lietuvos kariuomenėje pradėjo nuo vyr. leitenanto laipsnio. Baigė tarnybą 2003 metais, turėdamas pulkininko leitenanto laipsnį.

Apdovanotas Sausio 13-osios medaliu, savanorio kūrėjo, Lietuvos kariuomenės „Už nuopelnus“, Lietuvos šaulių sąjungos išeivijoje šaulių žvaigždės medaliu.

2020.08.16; 16:00

Turgut Kerem Tuncel, Eurazijos studijų centro vyresnysis analitikas. nuotr.

Gruodžio 13 dieną Lietuvoje viešėjo Eurazijos studijų centro vyresnysis analitikas, mokslų daktaras Turgut Kerem Tuncel iš Ankaros.

Jis Vilniuje perskaitė pranešimą, pavadintą „Pasipriešinimas dezinformacijai ginant mokslą ir kalbos laisvę“.

Tai – labai įdomus, svarbus pranešimas. Tai – turkiškoji 1915-ųjų tragedijos tuometinėje Osmanų imperijoje versija. skaitytojams pateikiama į lietuvių kalbą išverstas T.K.Tuncel pasakojimas be sutrumpinimų ir kupiūrų.

Beje, šią paskaitą svečias iš Turkijos turėjo perskaityti Lietuvos Mokslų Akademijoje, tačiau šios įstaigos vadovybė turkų mokslininko vis tik neįsleido, todėl svečias iš Ankaros ją buvo priverstas išdėstyti viešbučio „Imperial Hotel“ konferencijų salėje.


Turgut Kerem TUNCEL


1915-ųjų tragiški įvykiai kelia daug ginčų visame pasaulyje. Deja, apie juos daugiausia žinome tik iš žiniasklaidos ir kai kurių šališkų asmenų, todėl tikroji įvykių prigimtis gali būti ne taip plačiai žinoma. Taip pat metodai, strategijos ir taktikos, naudojamos šiame ginče, gali būti ne visiems aiškios. Šiandien aš šnekėsiu apie du mažiau žinomus 1915-ųjų ginčo aspektus.

Iš tikrųjų mano požiūrį į 1915-ųjų ginčą labai įtakojo šiuo metu populiarėjanti literatūra apie hibridinį – informacinį karą ir hibridines grėsmes. Dėl to esu dėkingas savo kolegoms iš Lietuvos, su kuriais lygiai prieš metus dalyvavau Ankaroje vykusiame renginyje pavadinimu „Klaidinančios naujienos ir propaganda kaip hibridinės grėsmės“.

Klausydamas jų prezentacijų renginyje ir vėliau domėdamasis literatūra apie hibridinį karą ir grėsmes, ėmiau suprasti turįs labai vertingą abstraktų ir metodologinį įrankį, kuris padėjo suprasti visus kivirčus dėl 1915-ųjų įvykių, ypač tas strategijas ir taktikas, kurios yra naudojamos paniekinti tam tikrą požiūrį ir primesti tam tikrus pasakojimus.

„Klaidinančios naujienos ir propaganda kaip hibridinės grėsmės“
„Klaidinančios naujienos ir propaganda kaip hibridinės grėsmės“

Pradžiai reikėtų pripažinti, kad ginčai dėl 1915-ųjų įvykių nėra moksliniai. Kalbama ne apie tikrosios tiesos apie 1915-ųjų įvykius atradimą, atskleidžiant detales ir atkuriant priežastinius santykius tarp jų. Kalbama apie tam tikro a priori įtikinimo įvedimą. Kai tikslas yra primesti vienokį ar kitokį a priori įtikinimą, tikrų faktų atskleidimas ir priežastiniai santykiai tampa detalėmis arba tiesiog priemonėmis manipuliavimui. To pasekmė yra literatūra, sudaryta iš pasikartojančių ir „mikimauziškų“ publikacijų, kuriose nėra jokio moksliškumo.

Net 2014 metais kai kas sugebėjo išleisti knygą apie “Armėnų genocidą”, teigiančią, jog Stambulo armėnai, suimti 1915 m. balandžio 24 d., buvo plukdomi laivais į karinius kalėjimus netoli Ankaros, net nepaaiškinant, „kaip tai yra įmanoma, kai Ankara yra už šimtų kilometrų nuo artimiausios pakrantės“. Šios knygos autorius yra Džefris Robertsonas, Armėniją atstovaujantis teisininkas Perinçeko prieš Šveicariją byloje Didžiojoje Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) kolegijoje.

Tokiame kontekste patyčios, šmeižtas, bauginimas ir dezinformacija tampa kasdieniais dalykais. Trumpai tariant, tai, ką mes turime, yra politinis ginčas, kuriame moksliniai argumentai arba pseudo argumentai tampa paprasčiausiais instrumentais.

Tai, ką mes matome, yra dezinformacijos kampanija, o ne mokslinė diskusija. Deja, tokia ginčo prigimtis atstumia nepriklausomus ir nešališkus tyrėjus nuo šios temos. Taigi, galiausiai liekame prie neproduktyvių muštynių.

Ši 1915-ųjų įvykių dezinformacijos kampanija turi du tarpusavyje susijusius aspektus:

1) Bauginimas tų, kurių nuomonės skiriasi, siekiant kontroliuoti, kas gali būti mąstoma ir kalbama.

2) Primetimas tam tikro pasakojimo, užmaskuojančio faktus išgalvotais dalykais.

Tiesą sakant, toks bauginimas yra viena iš pagrindinių priemonių primesti tam tikrą pasakojimą.

Apskritai, ši dezinformacijos kampanija yra grėsmė ne tik istorijos mokslui, bet ir visai intelektualiajai aplinkai. Ši kampanija taip pat yra iššūkis liberalioms ir demokratiškoms vertybėms. Tikiu, kad Centrinės ir Rytų Europos šalims bus daug lengviau suprasti šių grėsmių rimtumą nei kitoms, nes jos pačios patyrė, ką reiškia gyventi XX-ajame amžiuje už geležinės uždangos, po kūjo ir pjautuvo priespauda.

1) Dėl ko  ginčijamasi dėl 1915-ųjų įvykių?

Kaip žinote, ginčijamasi dėl žodžio „genocidas”. Genocido tezės šalininkai apibūdina žiaurius 1915-ųjų įvykius kaip genocidą ir aršiai atmeta bet kokį kitą variantą. Kiti pripažįsta 1915-ųjų įvykius kaip tragediją, tačiau nelaiko jų genocidu.

Užrašas – kas dabar prisimena armėnų aukas?

Norint perprasti šį ginčą, pirmiausia reikia suvokti, kas yra genocidas. Žinoma, tai nėra sudėtingas klausimas, kuriam atsakyti prireiktų visos paskaitos ar dviejų. Kadangi terminas „genocidas” yra dažnai klaidingai suprantamas ir tyčia klaidingai pateikiamas, mums reikėtų galų gale išsiaiškinti, kas gi yra tas genocidas.

Dažnai nepaminimas ar nuslepiamas yra faktas, kad genocidas nėra istorinis, sociologinis ar filosofinis terminas. Tai yra griežtai teisinis terminas ir šis nusikaltimas buvo kodifikuotas 1948-ųjų Genocido nusikaltimų prevencijos ir bausmės konvencijoje. Kadangi tai yra griežtai teisinis terminas, todėl įvykį traktuoti kaip genocidą padeda deramai nustatytos taisyklės ir procedūros.

Šiuolaikinėje teisėje nusikaltimas susideda iš dviejų dalių:

1) actusreus (teisinė sudėtis);

2) mensrea (nusikaltusiojo protas; nusikalstamas ketinimas; ir panašiai).

Nusikaltimas įvyksta tik tada, kai šios dvi dalys egzistuoja kartu. Mensrea dalis genocido nusikaltime yra vaizduojama kaip dolus specialis (ketinimas vykdyti genocidą).

Genocido tezės šalininkai laiko ir/arba vaizduoja bet kokią masinio žiaurumo ir kančių apraišką genocidu. Jie linkę vertinti įvykius pagal jų padarinius. Šis požiūris nėra teisingas, nes neįtraukia mensrea nusikaltimo dalies.

Tiesą sakant, genocido tezės šalininkai pastebėjo šią klaidą savo teiginiuose gana vėlai ir pradėjo publikuoti tekstus, tariamai vaizduojančius mensrea dalį 1915-ųjų įvykiuose. Taneris Akçamas, kuris surengė čia konferenciją pirmadienį (omenyje turima paskaita Vilniuje – informacija), bando tai daryti savo neseniai išleistoje knygoje „Įsakymai žudyti“. Nekalbėsiu apie šią knygą, nes mano kolega Maxime tą padarys savo prezentacijoje, ir tada galėsite nuspręsti, ar verta pasikliauti Akçamo argumentais.

Aukšta įrodymo kartelė

Svarbu pripažinti, kad Tarptautinis baudžiamasis tribunolas buvusiai Jugoslavijai (TBTBJ), įkurtas 1993 m., įvedė labai aukštą kartelę, nustatant ketinimą vykdyti genocidą (dolus specialis), kitaip tariant, mensrea dalį genocido nusikaltime.

Pasak TBTBJ, „Norint įrodyti tam tikrą įtariamojo ketinimą, reikia svarių įrodymų. Interpretacijos negali būti ketinimo įrodymu. Tik svarūs ar „rūkstančio ginklo“ įrodymai yra galiojantys. Turėtų būti programa ar planas genocido vykdymui, arba svarūs įrodymai, jog toks planas egzistuoja… Specifinis tikslas sunaikinti grupę turi būti įtikinamai įrodytas pasitelkiant sąsają su tam tikromis aplinkybėmis, nebent gali būti įtikinamai įrodytas tokio planas egzistavimas“.

Nėra nusikaltimo be įstatymo. Jokio retrospektyvaus teisės taikymo

Net jeigu tariamo 1915-ųjų nusikaltimo dolus specialis yra neužginčijamai įrodomas, kitaip tariant, jei yra kažkur randamas „rūkstantis ginklas“ (kas vis dar nebuvo padaryta, neskaitant dešimtmečių pastangų), tai taip pat teisiškai nepadarytų 1915-ųjų įvykių genocidu.

Taip yra dėl dviejų pagrindinių teisės principų

1) “nullum crimen, nulla poena sine lege” (jokio nusikaltimo ir jokios bausmės be ankstesnio baudžiamojo įstatymo)

2) “no ex-post facto” (jokio retrospektyvaus teisės taikymo)

1948-ųjų Genocido konvencija

Genocido konvencija buvo priimta 1948 m. ir įsigaliojo 1951 m. Taigi, žvelgiant pro teisės mokslo prizmę, įvykis, vykęs 1915 m., negali būti retrospektyviai traktuojamas kaip genocido nusikaltimas.

Asmeninė atsakomybė

Net jei Genocido konvencija būtų taikoma retrospektyviai, ji neturėtų jokių praktinių pasekmių, nes, pasak Genocido konvencijos, už šį nusikaltimą būna kalti realūs asmenys. Kadangi tiesiogiai susiję asmenys jau yra seniai mirę, todėl nėra ir ką už tai nuteisti. 

Valstybinė atsakomybė

Vis dėlto, atsižvelgiant į 9-ąjį konvencijos straipsnį, Turkija gali būti apkaltinta turinti šiek tiek atsakomybės už šį tariamą nusikaltimą. Tačiau čia ieškovui iškyla kita didelė kliūtis. Turkijos Respublika pagal Lozanos sutartį 1923 m. liepos 24 d. įėjo į sceną kaip juridinis subjektas, o tariamas genocidas vyko 1915-1916 m. rytiniuose Osmanų Imperijos regionuose. Jeigu asmuo, subjektas ar valstybė neegzistavo, kai tariamas nusikaltimas buvo įvykdytas, jie negali būti laikomi atsakingais. Taigi ir Turkijos negalime laikyti atsakingos už tariamą genocidą.

Tęstinė valstybė ar valstybė įpėdinė

Visgi ieškovas gali nepagrįstai siūlyti Osmanų Imperijos kaip Turkijos Respublikos tęstinumą. Kaip galbūt žinote, valstybių tęstinumas ir eiliškumas yra tarptautinės teisės dalykas. Nesileidžiant į detales, pagal juridinio asmens apibrėžimą Turkija yra Osmanų Imperijos įpėdinė, o ne jos tęstinė valstybė. Taip pat juridiškai, Turkija nėra vienintelė Osmanų Imperijos valstybė įpėdinė, bet viena iš daugelio tokių. Tai reiškia, kad Osmanų Imperija ir Turkijos Respublika turi dvi skirtingas juridines asmenybes, todėl jos yra dvi skirtingos valstybės. Todėl Turkija negali būti laikoma atsakinga už nusikaltimus, tariamai įvykdytus Osmanų Imperijos.

Būtent dėl šios priežasties (nors įvykiai, dėl kurių ginčijimasi, vyko nuo 1915 m. pavasario iki 1916 m. rudens) genocido tezės šalininkai pratęsia šį laikotarpį iki 1923 m., kada buvo įkurta Turkijos Respublika, nepaisydami fakto, kad karštoji karo fazė baigėsi 1922 m. spalio 11 d. Mudanijos paliaubų sutartimi.


Trumpai tariant, 1915-ųjų įvykiai teisiškai negali būti laikomi genocidu ir Turkija negali būti laikoma atsakinga už šį tariamą genocidą. Tiesą sakant, žymūs tarptautinės teisės ekspertai, tokie kaip Williamas Schabas, taip pat genocido tezės šalininkai, kaip Taneris Akçamas, puikiai tą supranta.

Turint tai omenyje, tampa vis aiškiau, kodėl per paskutinius kelis metus 1915-ųjų įvykių diskursas keičiasi, ir kodėl šie įvykiai pradėti traktuoti kaip nusikaltimas prieš žmoniją. Žinodami, kad gali kilti klausimų dėl tokio diskurso pasikeitimo, šalininkai teigia, kad nusikaltimas prieš žmoniją ir genocidas yra daugmaž tas pats. Tai teiginys, dėl kurio tarptautinės teisės ekspertai raunasi plaukus.

Pasakojimai ir diskursas

Tai yra tikroji šiuolaikinės dezinformacijos kampanijos apie 1915-ųjų įvykius esmė. Suprasdami, kad 1915-ųjų įvykių nepavyks įteisinti kaip genocido, genocido tezės šalininkai vis labiau skleidžia dezinformaciją, siekdami įtvirtinti tam tikrą 1915-ųjų įvykių pasakojimą, taip sukurdami fait accompli dėl 1915-ųjų įvykių traktavimo kaip genocido.

Leiskite man apibendrinti kelis to pasakojimo elementus, kurie yra mūsų dienoms aktualiausi.

1) Genocido tezės šalininkai beveik visada tvirtina, kad Turkijos archyvai yra uždaryti mokslininkams, duodami suprasti, kad Turkija slepia dokumentus.

Noriu pašnekėti apie vieną neseną pavyzdį.

Neseniai išleistos knygos „Trisdešimties metų genocidas“ autoriai taipogi tvirtina, kad Turkijos kariniai archyvai yra uždari mokslininkams.

Žinote ką? Mano vienas smalsus kolega pasidomėjo, ar šie du autoriai kada nors kreipėsi į Turkijos karinius archyvus. Jis sužinojo, kad nei vienas iš anų dviejų niekada gyvenime nesikreipė į tuos archyvus. Tai reiškia, kad jie tiesiog klaidina žmones dėl Turkijos archyvų situacijos. O tie mokslininkai, kurie iš tikrųjų daro mokslinius tyrimus, liudija, kad beveik visi Turkijos archyvai yra atviri tyrėjams, o nuo 2000 m. jais ypač paprasta naudotis.

Vis dėlto dalis tiesos apie uždarytus archyvus yra. Kai kurie svarbūs archyvai yra uždaryti mokslininkams, ir į juos įleidžiami tik kai kurie laimingieji, pavyzdžiui, Taneris Akçamas. Tačiau šie archyvai yra ne Turkijoje, o JAV, Prancūzijoje ir Jeruzalėje. Armėnijos revoliucinės federacijos (ARF) archyvas Bostone, Boghos-Nubar bibliotekos archyvai Paryžiuje bei Armėnijos patriarchatas Jeruzalėje nėra pasiekiami mokslininkams. Kaip minėjau, tik keli išrinktieji gali į juos patekti.


Pagrindinis genocido pasakojimo elementas akivaizdžiai yra „neigimas“. Pagal šį teiginį Turkija daro viską, kad paneigtų armėnų genocidą. Ji daro viską, kad ši tema neišplauktų į paviršių. Tie, kurie atmeta genocidą, yra tiesiog neigiantieji ir taip toliau ir panašiai.

Visų pirma, kaltinti kažką kažko neigimu nėra akademinis elgesys. Mokslininkai nekaltina vieni kitų neigimu; tą daro politikai ir aktyvistai. Taip pat, kaip galima neigti kažką, kas nėra nustatytas ir užtikrintas faktas. Kaip anksčiau minėjau, nėra jokio teismo nutarimo, nustačiusio 1915-ųjų įvykius kaip genocidą. Todėl negalime neigti armenų genocido – galime tik atmesti arba neigti pareiškimus apie genocidą.

Praleiskime semantiką ir eikime prie šių kaltinimų neigimu pagrindo: kaltinimas „neigimu“ yra taktika, siekianti nutildyti ir sumenkinti nesutampančias nuomones, sukuriant fait accompli. Paprasta kaip du kart du.

3) Vienas iš kaltinimų dėl neigimo padarinių yra teiginys, jog turkai nekenčia armėnų. Remiantis šia logika (!!), genocido tezės atmetimas reiškia genocido tąsą ir paliudija nesibaigiančią turkų neapykantą armėnams.

Jerevane deginama Turkijos vėliava „genocidui“ paminėti
Paminklas Soghomonui Tehlirianui, Talat Pašos žudikui (Jerevanas)

Negaišiu laiko kalbėdamas apie genocido tąsos metafiziką. Tačiau kaip gi dėl turkų neapykantos armėnams? Leiskite parodyti kelias nuotraukas, kurios byloja, kaip Armėnija demonstruoja „pagarbą ir toleranciją“.

Jerevane deginama Turkijos vėliava „genocidui“ paminėti (2013-2019)

Paminklas Soghomonui Tehlirianui, Talat Pašos žudikui (Jerevanas)

Paminklas Montei Melkonianui, ASALA lyderiui, Orli oro uosto atakos planuotojui (Jerevanas)

2017 m. lapkričio 21 d. Diližane buvo atidaryta karinė mokykla, pavadinta ASALA teroristo Montės Melkoniano garbei. Jos atidarymo ceremonijai vadovavo Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas

ASALA skirtas paminklas Jerabluro karių kapinėse (Jerevanas)
Paminklas Montei Melkonianui, ASALA lyderiui, Orli oro uosto atakos planuotojui (Jerevanas)

ASALA skirtas paminklas Jerabluro karių kapinėse (Jerevanas)

Paminklas Karekinui Nždehui ir metro stotis (Jerevanas)

Bauginimas ir dezinformacija

Noriu šiek tiek pakalbėti apie „neigiančiųjų pastangas uždaryti ir valdyti diskusijas apie 1915-ųjų įvykius“. Tiesa sakant, šis kaltinimas gali būti apibrėžtas Froido „projekcijos“ sąvoka, tai yra, savų klaidų ir piktadarybių įžvelgimu kituose.

Nesutampančių nuomonių šmeižimas

Pagrindinė genocido tezės šalininkų strategija yra įgyti moralinį pranašumą demonizuojant nesutampančias nuomones. Vietoje to, kad leistųsi į moksliškai racionalias diskusijas, šie žmonės bando apšmeižti tuos, kurie turi savąją nuomonę. Tam negailima pastangų ir naudojamos visos įmanomos priemonės.

Pavyzdžiui, buvo sukurtas šmeižikiškas interneto puslapis „Armėnų gėdos siena“, pateikiantis sąrašą „Armėnijos priešų“ iš įvairių gyvenimo sričių, įskaitant ir „genocido neigėjus“.

Paminklas Nždehui ir metro stotis (Jerevanas)
Paminklas Nždehui ir metro stotis (Jerevanas)

Į šį sąrašą patenka tokie vardai kaip Bernardas Lewis, Stanfordas Shaw ir Normanas Stoneas, kurie nors ir yra vieni iš labiausiai pasižymėjusių istorikų, tiriančių Vidurio Rytus, Osmanų Imperiją ir II-ąjį Pasaulinį karą, tačiau, atmeta genocido tezę.

Šis interneto puslapis yra tik pavyzdys. Galite rasti daugybę visokio plauko įžeidimų armėniškoje spaudoje JAV, Prancūzijoje, kitose šalyse bei pačioje Armėnijoje. Nelaimei, tokio tipo šmeižikiškos kampanijos yra plačiai paplitusios ir gan efektyviai priekabiauja prie žmonių.

Nesutampančių nuomonių atskyrimas

Kita strategija, kaip uždaryti ir valdyti diskusijas apie 1915-ųjų įvykius, yra tiesiog ignoruoti tuos, kurie siūlo skirtingas nuomones, lyg jų nebūtų visai.

Tai daroma dviem būdais. Pirma, genocido tezės šalininkai beveik niekada nekviečia mokslininkų su nesutampančiomis nuomonėmis į savo organizuojamas konferencijas bei atmeta jų prašymus dalyvauti. Viešose konferencijose jie visada atsisako sėdėti prie to paties stalo.

Konkretus pavyzdys būtų nuo 2000 m. pradėtos rengti taip vadinamos „Armėnų-turkų stipendijos dirbtuvės“ (WATS). Jau įvyko 10 tokių dirbtuvių JAV, Austrijoje, Šveicarijoje, Nyderlanduose, Turkijoje (aš pabrėžiu, Turkijoje!!!) ir Vokietijoje. Nors tai turėtų būti armėnų-turkų renginys, į paskutines dirbtuves, nežiūrint į mokslininkų disidentų prašymą, buvo nepriimti visi asmenys, atmetantys genocido tezę. Tokių pavyzdžių yra daug.

Antrasis būdas ignoruoti nesutampančias nuomones yra tiesiog į jas neatsakyti, net jeigu jos tiesiogiai užginčija genocido tezės šalininkų argumentus. Tiesa sakant, tai yra labai neįprasta akademinėje aplinkoje. Paprastai akademinėje aplinkoje asmenys, kurių nuomonės nesutampa, veliasi į diskusijas, rašo žurnaluose, ir kartais tokie ginčai tarp mokslininkų trunka metų metus. Tačiau genocido tezės šalininkai, kaip, pavyzdžiui, Taneris Akçamas, niekada neatsako žurnaluose tiems, kas kaltina jį manipuliavimu šaltiniais. Kadangi manipuliavimas šaltiniais yra rimtas kaltinimas istorikui, išties yra keista nesulaukti jokių atsakymų į šiuos kaltinimus.

Suprantama, kad jeigu asmuo neturi ką atsakyti į jam skirtus kaltinimus, jis stengsis išlaikyti tylą, kad apie diskusiją sužinotų kuo mažiau žmonių. Tačiau tai tėra tik viena didesnio paveikslo dalis. Platesnė strategija yra sumenkinti ir atskirti nesutampančias nuomones, taip neleidžiant joms pasiekti platesnės auditorijos. Žmonės bus susipažinę tik su vienos pusės argumentais ir net nežinos, ką sako kita pusė.

Turėtų būti aišku, kad būtent genocido tezės šalininkai bando išvengti bet kokios mokslinės diskusijos 1915-ųjų įvykių tema. Būtent šie žmonės bando paversti šią temą į dogmą. Tai jie šmeižia ir menkina priešingas nuomones, kad galėtų valdyti ir primesti, kas gali būti sakoma ir kas ne. Aš tikiu, kad lietuviai, kurių amžius viršija 40 metų, yra labai pažįstami su šia despotiška nuostata.

Kaip sociologui man svarbu ir gana pavojinga, kad pastaruosius 4-5 metus genocido tezės šalininkai pradėjo vaizduoti 1915-ųjų įvykius pro įsivaizduojamą religinių nesutarimų prizmę.

Pasak kai kurių leidinių, kraujo ištroškę musulmonai turkai su savo giliai įaugusia neapykanta armėnams, pasinaudoję I-uoju Pasauliniu karu, išnaikino ištikimus ir taikius armėnų krikščionis. Yra netgi tikinančių, kad Osmanų Imperija įsitraukė į I-ąjį pasaulinį Karą, idant išnaikintų armėnus.

Tiesą sakant, 1915-ųjų įvykių dangstymas religiniais nesutarimais yra tiesiog perdirbtas amžiaus senumo planas.

Noriu parodyti kelias nuotraukas.

Tai yra viršelis 1918 m. JAV išleistos knygos apie „krikščionę mergaitę, kuri išgyveno didžias skerdynes“. Knyga pasakoja „atvirą Auroros Mardigian istoriją; kaip ji išgyveno, kai keturi milijonai žuvo”. Keturi milijonai iš 1,2-1,4 milijonų tuometinių armėnų, gyvenančių Osmanų teritorijoje… ir tai yra atvira nukentėjusios krikščionės mergaitės istorija!!!

Tuomet 1919 m. pagal šią „atvirą istoriją“ buvo nufilmuotas filmas pavadinimu „Sielų aukcionas“.

Juodai balta nuotrauka yra scena iš šio filmo: musulmonų turkų nukryžiuotos krikščionių mergaitės!!! Beje, vyksta karas, vyksta genocidas, o visi kryžiai yra identiški ir idealios formos!!! Paveiksliukas dešinėje yra šio filmo plakatas. Blyški oda prieš tamsią odą, grožis prieš bjaurumą, smurtas prieš nekaltumą, moteris prieš vyrą… viskas, kas simbolizuoja tariamą kategorišką skirtumą ir priešiškumą tarp Vakarų ir Rytų, armėnų ir turkų, krikščionių ir musulmonų.

Kaip jau sakiau, daugmaž nuo 2015 metų 1915-ųjų įvykiai vėl pradėti vaizduoti per tariamą krikščionybės ir islamo dvilypiškumą.

Kodėl paskutinius kelis metus einama būtent tokia kryptimi? Reikia suprasti, kad permodeliuojant 100 metų senumo teiginius apie „musulmonų turkų žiaurumą krikščionims“ siekiama užkariauti širdis žmonių, nukentėjusių nuo DAESH/ISIS ir panašių teroristų įvykdytų nusikaltimų Vidurio Rytuose. Todėl nenuostabu, kad genocido tezės šalininkams tapo įprasta kalbant apie armėnų genocidą minėti Džihado teroristų žiaurumus.

3) Remiantis Rafaeliu Lemkinu

Rafaelio Lemkino knyga

Aš jau minėjau, kad negalėdami 1915-ųjų įvykių paskelbti genocidu, genocido tezės šalininkai pradėjo naudoti genocido ir nusikaltimų prieš žmoniją terminus pakaitom, suliedami du skirtingus nusikaltimus vieną su kitu.

Taip pat mes matome, kad dėl tos pačios priežasties tie patys žmonės pradėjo vis labiau remtis Rafaeliu Lemkinu – teisininku, kuris labai stengėsi apibrėžti genocido nusikaltimą ir įtvirtinti jį tarptautinėje teisėje.

Tvirtinama, kad kurdamas genocido terminą Lemkinas turėjo omenyje žiaurumus prieš armėnus. Šis tvirtinimas yra naudojamas kaip armėnų genocido fakto įrodymas. Tačiau įdomu, kad jo 1944 m. knygoje „Ašies grupės valdymas okupuotoje Europoje“, kurioje Lemkinas pirmą kartą pavartojo žodį genocidas, nėra nei vieno žodžio, susijusio su Armėnija ar armėnais.

Genocido terminas yra apibūdinamas kaip „sinchronizuotas puolimas“, kurio tikslas „išnaikinti tautas ir etines grupes“. Tai atskleidžia, kad šioje knygoje genocidas siejamas su nacių karo nusikaltimais okupuotose Prancūzijos, Liuksemburgo ir Lenkijos teritorijose.

Vienas iš pirmų kartų, kada Lemkinas viešai paminėjo 1915-ųjų įvykius kaip genocido pavyzdį, buvo 1949 m. vasario 13 d. interviu CBS kanalui metu. Tame interviu jis užsiminė, kad dirbant ties genocido apibrėžimu jį įkvėpė armėnų patirti žiaurumai. Tačiau kitą kartą Italijoje tas pats Lemkinas teigė, kad jį įkvėpė pagonių romėnų žiaurumas krikščionims.

Iš tikrųjų Lemkiną įkvėpė daugybė istorinių įvykių. Jo nepublikuotoje knygoje „Įžanga į genocido studijas“, kurią mokslininkams 2012 m. paviešino Stevenas Leonardas Jacobsas leidinyje „Lemkinas apie genocidą“, minimi 62 istoriniai genocido atvejai, kurių 41 vyko moderniais laikais. Devintoje Lemkino modernių laikų genocido sąrašo vietoje yra net „graikų genocidas prieš turkus“. Taigi, jeigu imsime Lemkino tyrimus kaip atramos tašką bandant nuspręsti, kurie istoriniai įvykiai buvo genocidas, mums reikės pripažinti graikų vykdytą „Turkų genocidą“ bei dar 61 kitą genocido atvejį.

Nepaisant viso šito, faktas nesikeičia, kad galiojantis genocido nusikaltimo apibrėžimas buvo įvestas 1948 m. Genocido konvencijoje ir gana skiriasi nuo Lemkino pasiūlyto apibrėžimo.

2) Dar vienas svarbus genocido pasakojimo elementas yra teiginys, kad Holokaustas buvo sumodeliuotas pagal armėnų genocidą, kuris savo ruožtu ir buvo pirmasis modernių laikų genocidas.

 „Aš atitinkamai paskyriau mirties būrius… kuriems įsakiau negailestingai ir be jokios užuojautos siųsti myriop lenkų kilmės vyrus, moteris ir vaikus. Tik taip mes gausime vietos gyventi, kurios mums taip reikia. Kas, galų gale, šiandien šneka apie armėnų išnaikinimą?“

Tikriausiai daugelis iš jūsų esate girdėję šią citatą. Tai tariama Hitlerio kalba, skirta jo karininkams įsiveržimo į Lenkiją išvakarėse.

Genocido tezės šalininkai turi įprotį naudotis šia citata bandydami įrodyti armėnų genocidą ir piešia paralelę tarp Holokausto ir armėnų genocido.

Praleiskime faktą, kad ši Hitleriui priskiriama kalba neturėjo nieko bendro su „galutiniu žydų problemos sprendimu“ ir kad Holokausto mašina buvo paleista praėjus trims metams po Lenkijos užėmimo. Taip pat praleiskime įdomų faktą, kad armėnai paminimi šioje citatoje lyg iš niekur ir visiškai nesisieja su likusia tariamos Hitlerio kalbos dalimi.

Pabaigai, tvirtinimai, kad Hitleris pasakė žodžius apie „pamirštą armėnų išnaikinimą“ buvo tiriami Niurnbergo teisme ir teisėjai priėjo išvados, kad šio teiginio tikrumas negali būti patvirtintas. Teisėjai taip pat šiuos tariamus žodžius atmetė kaip įrodymą.

Ar reikia dar kalbėti apie šią tariamą Hitlerio kalbą? O ji yra vis dar begėdiškai cituojama genocido tezės partizanų.

Parlamento rezoliucijos. Neigimo kriminalizacija

Iš tikrųjų paralelių piešimas tarp Holokausto ir 1915-ųjų įvykių yra pagrindinė genocido tezės šalininkų strategija. Įrodinėdami šį paralelizmą, jie siekia uždrausti visas diskusijas apie 1915-ųjų įvykius. Tam jie siekia išleisti teisės aktus, susijusius su istorija ir kriminalizuoti nesutampančias nuomones.

Kalbant apie teisės aktus, susijusius su istorija, viena iš naujausių tendencijų yra genocido tezės pavertimas dogma, todėl parlamente bandoma prastumti „Armėnijos genocido“ rezoliuciją. Tiesą sakant, per pastaruosius 20 ar daugiau metų šiai grupei pagrindinis būdas laimėti ginčą būdavo spausti tarptautines organizacijas ir institucijas bei trečiųjų valstybių parlamentus, kad šie išleistų rezoliucijas ir pareiškimus apie „Armėnų genocidą“. Lobistų organizacijos ir armėnų valdžia sutelkė nemažai pastangų, kad užtikrintų kelią tokioms rezoliucijoms. Šiandien jau yra 29 šalys, išleidusios rezoliucijas, įstatymus ir paraiškas apie Armenų genocidą.

Propagandinis plakatas, kurio tikslas – sukurti žiauraus turko įvaizdį

Teisės aktų, susijusių su istorija, priėmimo klaidingumas turėtų būti aiškus. Istorija yra mokslas, kurį reikia studijuoti ir apie kurį istorikams reikia diskutuoti vėl ir vėl. Tai nėra kažkas, ką galėtų nuspręsti politikai. Mokslas, šiuo atveju istorijos, turėtų būti nepriklausomas nuo politinių pareiškimų ir siekių.

Kas liečia teisės aktų, susijusių su istorija leidybą, Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismas (po 2009 m. tapęs Bendruoju Teismu, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo dalimi) priėmė nuosprendį dėl Armėnų genocido. Teismo nuosprendis teigė, kad:

Užtenka pažymėti, kad 1987 m. Rezoliucija yra grynai politinis dokumentas, kuris gali būti parlamento pataisytas bet kuriuo metu. Todėl dokumentas negali turėti privalomų teisinių pasekmių nei autoriui, nei, a fortiori, kitoms institucijoms atsakovėms.

Taigi Teismas ne tik nustatė politinę prigimtį šios ir panašių rezoliucijų, bet ir atskleidė, kad jos bet kuriuo metu gali būti keičiamos.

Kaip turbūt žinote, 2019 m. lapkričio 29 d. JAV Atstovų rūmai išleido rezoliuciją dėl „Armėnų genocido“. Praėjus kelioms dienoms po šios rezoliucijos išleidimo, Steve‘as Cohenas, Tenesio valstijos Demokratų partijos atstovas pareiškė:

 „Aš visada prieštaravau Armėnų rezoliucijai, bet šią savaitę balsavau už ją, nes atrodo, kad Turkija visiškai negerbia Jungtinių Valstijų“.

Kaip apgailėtina turėtų būti armėnų lobistams, kad jų didysis tikslas galų gale yra tik politinis įrankis, skirtas skirtingų valstybių įstatymų leidėjams nubausti Turkiją, kai tik santykiai tarp Armėnijos ir Turkijos paaštrėja.

Taip pat, kaip jau minėjau anksčiau, vienintelis, kas gali nuspręsti, ar duotasis nusikaltimas yra genocidas ar ne, yra įgaliotas teismas, aprašytas Genocido konvencijoje.

Nesutampančių nuomonių kriminalizacija

Dar šis tas apie tesiės aktų, susijusių su istorija, priėmimą. Nuo 2000 m. vidurio buvo bandymų ne tik išleisti tokių teisės aktų, bet ir kriminalizuoti genocido tezės neigimą. Šiandien Slovakijoje, Graikų Kipro Administracijoje pietiniame Kipre ir pačioje Graikijoje genocido tezės užginčijimas yra baudžiamas nusikaltimas. Šveicarija taip pat priklauso šiai grupei, bet, aš manau, Šveicarijos teisininkai pakeis šį įstatymą pagal 2015 m. spalio 15 d. Europos žmogaus teisių teismo (EŽTT) didžiosios kolegijos nuosprendį Perinçeko prieš Šveicariją byloje.

Bandymai kriminalizuoti nesutampančias nuomones paprastai remiasi Holokausto modeliu. Cenzūros šalininkai teigia, kad jei jau Holokausto neigimas yra baudžiamas nusikaltimas, todėl turėtų būti baudžiamas ir Armėnų genocido neigimas. Taip pat, pasak cenzūros šalininkų, genocido neigimas yra nusikaltimas dėl neapykantos ir kėsinasi į nukentėjusiųjų ir jų palikuonių orumą – todėl turėtų būti baudžiamas. Tiesą sakant, tai dar vienas būdas sulyginti 1915-ųjų įvykius su Holokaustu.

Iš tikrųjų, šioje byloje buvo kalbama apie Prancūzišką bylą, kurioje nuo 2006 m. buvo bandoma kriminalizuoti genocido tezę, bei 2015 m. spalio 15 d. EŽTT nuosprendį Perinçeko prieš Šveicariją byloje, kurioje Perinçekas buvo kaltinamas Armėnų genocido neigimu.

2012 m., 2016 m. ir 2017 m. sprendimuose Prancūzijos Respublikos konstitucinis teismas, aukščiausias Prancūzijoje, atmetė Armėnijos genocido neigimo kriminalizaciją.

Dar vienas antiturkiškos knygos viršelis

Šiais trim atvejais, Prancūzijos Respublikos Konstitucinis teismas nusprendė kad:

1) Teisės aktų leidyba „neturėtų kištis į sritis, už kurias atsakingi istorikai“.

2) Nusikaltimai, nustatyti Prancūzijoje ar galiojančiuose tarptautiniuose teismuose ir nusikaltimai, kurie arba nėra nustatyti jokiame tesime, arba nustatyti užsienio valstybiniame teisme yra kategoriškai skirtingi.

3) Holokaustas yra nusikaltimas, nustatytas įgalioto teismo, ir jo neigimas yra rasizmo kurstymas. Nei vienas iš šių teiginių netinka 1915-ųjų įvykiams.

4) Galiojantis teismo sprendimas yra būtinas, siekiant nustatyti veiksmo baudžiamąjį pobūdį, kurio neigimą prašoma bausti. Viešoji nuomonė negali užimti galiojančio teismo sprendimo vietos.

5) „Rasistinio ar religinio pobūdžio neapykantos kurstymas nebūtinai yra radikalaus neigimo, nuvertinimo ar genocido nusikaltimo trivializavimo ir kitų panašių nusikaltimų dalis… baudžiami pagal baudžiamąjį įstatymą.

6) Genocido tezės neigimo kriminalizacija yra „nusižengiantis konstitucijai išpuolis prieš žodžio laisvę“, nes bandoma nubausti „bet ką, kas ginčija egzistavimą… nusikaltimų, kuriuos patys įstatymų leidėjai nusprendė esant nusikaltimais“.

Prancūzijos Konstitucinė taryba kategoriškai atskyrė Holokaustą ir 1915-ųjų įvykius.

2015 m. spalio 15d. EŽTT nuosprendis Perinçeko prieš Šveicariją byloje

2015 m. spalio 15d. EŽTT Perinçeko prieš Šveicariją byloje, pabrėždama kad teismas „žinojo, jog armėnų bendruomenei labai svarbu tas masines deportacijas ir skerdynes laikyti genocidu”, nusprendė, kad genocido tezės paneigimas nebuvo neapykanta ar netolerancija armėnų orumui.

Mūsų diskusijai labai svarbu, kad EŽTT diskusijas 1915-ųjų įvykių tema pripažino viešuoju interesu.

Taip pat buvo pridėta, kad nėra jokio tarptautinio įstatymo, įpareigojančio vykdyti genocido tezės neigimo kriminalizavimą, ir tai būtų lygu nesutampančių nuomonių cenzūrai. Tai, iš tikrųjų, yra teisės į žodžio laisvę pažeidimas.

Tiek Prancūzijos Konstitucinė taryba, tiek ir EŽTT kategoriškai atskyrė Holokaustą ir 1915-ųjų įvykius. Tai genocido tezės šalininkų argumentus, paremtus padirbtais pareiškimais ir kitais nedorais būdais, padarė negaliojančiais.


2019.12.18; 06:30

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. nuotr.

Kuo toliau, tuo tvirčiau manau, kad Turkija turi moralinę teisę ignoruoti Lietuvos saugumo reikalus. Atvirai kalbant, nesuprantu, kodėl oficialioji Ankara vis dar iš Vilniaus neatšaukia savo ambasadoriaus. Nes Lietuva, kad ir kaip atidžiai, tendencingai ar atmestinai analizuotume viešai prieinamą informaciją, – priešiška Turkijai valstybė. Lietuva iki ausų įsimylėjusi Armėniją, meilę Armėnijai demonstruoja kiekviena pasitaikiusia proga, o Turkijos lūkesčių demonstratyviai nepastebi. Pačiu geriausiu atveju – tik apsimeta, kad neignoruoja.

Kodėl buvo atšauktas leidimas rengti konferenciją?

Vienas iš paskutiniųjų antiturkiškos politikos pavyzdžių užfiksuotas gruodžio 13-ąją. Štai kas tądien nutiko. Turkijos ambasada atsiuntė pakvietimą į susitikimą su mokslininku, tyrinėtoju, istoriku Turgutu Kerem Tuncel. Pranešime tvirtinta, kad gruodžio 13-ąją ponas Turgut Kerem Tuncel perskaitys pranešimą apie turkams ir armėnams tragiškus 1915-uosius metus – išdėstys oficialiosios Turkijos argumentus. Organizatoriai nurodė, kad diskusija rengiama Lietuvos Mokslų Akademijoje.

Žinia, jog turkai savo požiūrį į šimtametę istoriją paskelbs ne kur nors privataus viešbučio konferencijų salėje, o būtent vienoje iš Lietuvos Mokslų Akademijos salių, – nenustebino. Toks Lietuvos mokslininkus vienijančios organizacijos bei Turkijos ambasados susitarimas buvo suprantamas. Suprantamas vien dėl to, kad prieš keletą dienų, t.y. gruodžio 9 dieną, mūsų Mokslo Akademijoje turkų oponentė Armėnijos ambasada ir Lietuvos armėnų bendrija rengė susitikimą su Klarko universiteto profesoriumi Taner Akcam, į 1915-ųjų tragediją žiūrinčiu kardinaliai priešingai, nei oficialioji Turkija. Logika paprasta: jei leidžiame kalbėti Jerevanui, kodėl neturėtume suteikti tribūnos Ankaros nuomonei?

Gruodžio 9 dieną mūsų Mokslo Akademijoje turkų oponentė Armėnijos ambasada ir Lietuvos armėnų bendrija organizavo susitikimą su Klarko universiteto profesoriumi Taner Akcam, į 1915-ųjų tragediją žiūrinčiu kardinaliai priešingai, nei oficialioji Ankara. nuotr.

Turkijos – Armėnijos priešprieša domiuosi daugiau kaip dešimt metų. Dar 2009-aisiais buvau susitikęs su tuometiniu Turkijos ambasadoriumi Oguz Ozge. Tais pačiais metais parengiau keletą videointerviu – paaiškinimų, kodėl Turkija nepripažįsta 1915-ųjų tragedijos esant armėnų tautos genocidu. Po to ambasadorius O.Ozge buvo perkeltas į kitą valstybę, o naujieji Turkijos diplomatai – tylėjo. Todėl manau, kad ši Turkijos ambasados viešoji paskaita, kritikuojanti armėnų argumentus, – bene pirmoji per pastaruosius dešimt metų! Bent jau šių eilučių autorius neprisimena, kad turkų diplomatai per pastarąjį dešimtmetį būtų surengę bent dar vieną panašią akciją. Vadinasi, įkyrumu turkų neapkaltinsi. Jei jiems ir galima dėl ko nors priekaištauti, tai tik dėl per didelio santūrumo, kuklumo, mandagumo. Skirtingai nei Armėnija, Turkija nevargino Lietuvos savo politiškai angažuotais renginiais. 

Bet gruodžio 13-osios išvakarėse į elektroninio pašto dėžutę atkeliavo perspėjimas, jog keičiasi Turkijos ambasados sumanytos konferencijos vieta. Pasirodo, ponas T.K.Tuncel paskaitą vis tik skaitys ne Lietuvos Mokslų Akademijoje, o „Imperial Hotel“ viešbutyje.

Nuvykau į Vilniaus senamiestyje esantį viešbutį. Paskaita – labai vertinga. Mano supratimu, Lietuva ne tik gali, bet privalo išgirsti išsamius savo partnerės NATO aljanse duomenis, išguldytus „Imperial Hotel“ viešbutyje gruodžio 13-ąją.

Turkijos ambasadorius įsižeidė

Gokhan Turan, Turkijos ambasadorius Lietuvoje. nuotr.

Bet apie turkiškas pastabas papasakos kitą kartą. Dabar – apie Turkijos ambasadoriaus Gokhan Turan reakciją. Susirinkusiems jis paaiškino, kodėl jų pakviestas mokslininkas priverstas diskutuoti ne Mokslų Akademijoje, o tik – viešbutyje, nors ir prabangiame. Pasirodo, Mokslų Akademijai prireikė tos salės kitam, kur kas svarbesniam renginiui, kurį ji neva buvo senų seniausiai suplanavusi, bet apie jį tiesiog pamiršo. Gal ir taip. Tačiau žvelgiant į Turkijos ambasadoriaus veidą buvo galima numanyti, kaip jis jaučiasi. Tiesa, jo paaiškinimas dėl nesusipratimo buvo santūrus, dalykiškas. Jokių nereikalingų emocijų, epitetų. Ir vis dėlto žvelgdamas į poną G.Turan mintyse svarsčiau, ką jis po tokio Lietuvos Mokslų Akademijos akibrokšto papasakos Turkijos prezidentui, kai šis, sakykim, svarstys, ar Turkijai privalu laiminti Baltijos šalių ir Lenkijos gynybos planus. Man regis, atsakymas akivaizdus: „jeigu lietuviams Turkija labai nepatraukli, o Armėnija – itin miela, tegul Lietuvos saugumu Armėnija ir rūpinasi“.

Žodžiu, klausimas, kodėl Lietuvos MA neįsileido Turkijos ambasados, – svarbus. Norėdamas išgirsti Lietuvos mokslininkus vienijančios organizacijos vadovų atsakymą, nusiunčiau laišką. Beje, klausimus pateikiau ne tik MA vadovui Akademikui Jūrui Baniui, bet ir MA vyriausiąjam specialistui ryšiams su visuomene Rolandui Maskoliūnui.

Laiškas Mokslų Akademijos vadovui

Štai mano laiškas: „Kodėl Jūsų vadovaujama įstaiga atšaukė leidimą Turkijos ambasadai šių metų gruodžio 13 dieną Mokslo Akademijos patalpose rengti susitikimą su mokslininku Turgut Kerem Tuncel?

Mano žiniomis, toks leidimas iš pradžių buvo duotas, o paskui – netikėtai atšauktas. Kokia konferencija, diskusija ar vakaronė buvo organizuota vietoj turkiškojo renginio? Ar sutinkate, kad neįsileisdami turkų į MA galėjote įžeisti Lietuvos partnerę NATO aljanse – Turkiją, su kuria, beje, šiuo metu Lietuva turi politinių trinčių?

Beje, vos prieš keletą dienų, t.y. šių metų gruodžio 9 dieną, Jūsų vadovaujama įstaiga vienoje iš savo salių leido surengti vadinamąją proarmėniškąją diskusiją. Ar Jūs žinote, kad Armėnija, skirtingai nei Turkija, nėra NATO narė, t.y. nėra Lietuvos karinė sąjungininkė, greičiau – priešininkė, nes jos teritorijoje ilgiems dešimtmečiams dislokuota Rusijos karinė bazė?

Gal norėtumėte žinoti, kaip Jūsų vadovaujamos įstaigos elgesį gruodžio 13-osios popietę viešbučio „Imperial Hotel“ konferencijų salėje įvertino Lietuvoje reziduojantis Turkijos ambasadorius JE Gokhan Turanas?“

Prabėgo keletas dienų, o atsakymo – jokio.

Svarbu nepamiršti ir dar vienos aplinkybės: po gruodžio 9-osios MA salėje surengto armėniškojo renginio visuomeninis LRT transliuotojas parodė kelių minučių trukmės videoreportažą, kuriame smulkiai išdėstė armėnų argumentus. Apie Turkijos įžvalgas, po kelių dienų išguldytas „Imperial Hotel“ viešbutyje, – nė vieno kadro.

Keista Lietuvos Prezidento Gitano Nausėdos reakcija

Turgut Kerem Tuncel, išdėstęs Turkijos argumentus dėl 1915-ųjų metų įvykių. nuotr.

Be kita ko, peržiūrėjęs minėtą LRT reportažą nustebau ir dėl Prezidento Gitano Nausėdos pozicijos, esą jis neįsivaizduojantis valstybės, kuri priklausytų NATO aljansui ir tuo pačiu nepripažintų savo kaltės dėl masinių žudynių. Suprask, NATO aljansui priklasančios valstybės būtinai privalo pripažinti savo karines klaidas!

Leiskite ginčyti šį Prezidento G.Nausėdos pareiškimą. Labai daug NATO valstybių nepripažįsta savo karinių operacijų buvus klaida. Kodėl visas dėmesys nukreiptas tik į Turkiją? Kodėl, pone Prezidente, nepriekaištaujante Prancūzijai, kuri iki šiol deramai nepasmerkė prancūzų desantininkų žiaurumų Alžyre 1954-1962 metais? Kodėl nedraskote akių Prancūzijos prezidentui Emmanueliui Makronui už tai, kad jis iki šiol nuoširdžiai neatsiprašė Alžyro arabų už aštuonetą metų trukusį žiaurų karą?

Beje, kaip reaguotų Lietuvoje reziduojantys Prancūzijos diplomatai, jei Lietuvos Mokslų Akademijos salėse pultume rengti alžyriečių organizuojamas paskaitas, seminarus bei parodas, kuriose demaskuojama prancūziška savivalė Alžyre? Manau, Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius tą pačią dieną sulauktų prancūziškų protestų pačiu „aukščiausiu lygiu“. Neatmetu ir žymiai aštresnių pareiškimų už uždarų durų: „jei jums toks svarbus Alžyras, tegul jis ir saugo Lietuvą nuo galimos Rusijos agresijos…“

Jei jau Lietuvos Prezidentas G.Nausėdai į akis krito turkiškas užsispyrimas, dar sykį prisiminkime Didžiosios Britanijos 1982-aisiais metais surengtą agresiją prieš Argentiną, sumaniusią susigrąžinti Folklendo (Malvinų) salas. Kaip pasielgtų oficialusis Londonas, jei mes susirinktume į pačią mažiausią MA salę bent vienam kukliam seminarui, pasakojančiam apie žuvusius argentiniečius? Man regis, Lietuvos diplomatijos šefas L.Linkevičius turėtų rimtų nemalonumų – oficialusis Londonas rastų būdų, kaip Lietuvai slapta perduoti pačią „griežčiausią protesto notą“.

O juk giliau pažvelgus į barbarišką britų elgesį 1982-aisiais (visiems senų seniausiai aišku, kad tiek daug tūkstančių jūrmylių nuo Britanijos krantų nutolusios salos negali būti britiškos), mes surastume nuo britų bombų žuvusių lietuvių kilmės argentiniečių. Juk Argentinoje – gausi lietuvių emigrantų bendruomenė. Didelė tikimybė, kad tarp žuvusiųjų Argentinos karių bus bent keletas lietuvių arba pusiau lietuvių. Kodėl tai negalėtų tapti puikiu pretekstu įgelti britams? Bet juk Lietuva brangina draugystę su savo NATO partnere Didžiąja Britanija. Ir teisingai elgiasi, kad brangina. Tai kodėl nebranginame draugystės su NATO partnere Turkija?

Kaip elgiasi Lietuvos strateginė partnerė Lenkija?

Lietuvos Mokslų Akademija. nuotr.

Jei jau Lietuvos Prezidentui G.Nausėdai labai nepatinka Turkijos elgesys, tegul jis atidžiau nei iki šiol pažvelgia į strateginės Lietuvos partnerės Lenkijos politiką. Lenkija – ne tik mūsų kaimynė. Ji – dar ir mūsų NATO bei Europos Sąjungos partnerė. Kaip minėjau, ne bet kokia, o strateginė partnerė. Bet ji iki šiol nepripažįsta Pietryčių Lietuvos okupacijos buvus itin žiauria antilietuviška akcija. Ne tik nepripažįsta, bet ir nesiruošia mūsų atsiprašyti. Ji tebegarbina želigovskius ir pilsudskius, kurie atplėšė nuo Lietuvos mums patį svarbiausią, patį brangiausią miestą – sostinę!

Visi, kas bent mažumėlę domisi Lietuvos istorija, puikiai supanta, kad keletą dešimtmečių trukusi Vilniaus krašto aneksija – labai žiaurus, niekšiškas, ciniškas nusikaltimas. Lietuviai buvo ne tik prievarta lenkinami, bet ir žudomi, kalinami, kankinami. Kodėl šios polonizacijos nepavadinus genocidu? Atsiverskite to meto lietuvių kančių enciklopediją – Mykolo Biržiškos veikalą „Vilniaus Golgota“. Ano meto liudininkai smulkiai surašė, kaip „humaniškai“ lenkai elgėsi Lietuvos žemėse. Kodėl MA salėse nerengiame seminarų, kurių dalyviai smulkmeniškai analizuotų „Vilniaus Golgotoje“ užfiksuotus faktus? Nenorime erzinti oficialiosios Varšuvos – štai ir visa paslaptis.

Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.

Tad niekaip nesuprantu, kodėl Lietuva, nenorėdama pyktis nei su Lenkija, nei su Britanija, nei su Prancūzija, atkakliai kimba į atlapus Turkijai? Nejaugi Lietuva specialiai ieško preteksto susipykti su Turkija? Nejaugi Lietuva – slapta Armėnijos, kurioje dislokuota Rusijos karinė bazė ir kurios premjeras Nikolas Pašinianas per paskutiniuosius keletą metų mažų mažiausiai devynetą kartų susitiko su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, agentė NATO ir Europos Sąjungos struktūrose?

Antiturkiškos akcijos 

Jei oficialioji Ankara nepatvirtins Baltijos šalių gynybos planų, tikrai neturėsime teisės kaltinti turkų. Dėl pašlijusių santykių su Turkija kalta ir Lietuva. Lietuvos Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis skrenda į Jerevaną, užuot lėktuvą pasukęs į Turkiją. G.Nausėdos žmona Diana Nausėdienė, užuot susitikusi su Turkijos politikų žmonomis aptarti rimtų taikos iniciatyvų, mieliau glebesčiuojasi su Armėnijos premjero N.Pašiniano žmona. Lietuvos Mokslų Akademijos vadovybė įsileidžia tik armėnams palankius istorikus, tyrinėtojus, o turkų atstovus veja šalin. Lietuvos Prezidentas G.Nausėda pirmaisiais prezidentavimo mėnesiais surengia  į užsienio šalis daug vizitų, bet Turkija jam – ne prioritetas. Visuomeninis transliuotojas LRT rodo tik armėnams palankius reportažus, turkus – ignoruoja. Mūsų miestuose statomi tik armėnams, bet ne turkams aktualūs paminklai (omenyje turiu Kaune, Klaipėdoje ir Šialiuose pastatytus armėniškus kryžius – chačkarus). Lietuva nesiunčia savo istorikų padirbėti į turkiškus archyvus. Lietuva pustuštėje parlamento salėje paskubomis, nesiteikdama išklausyti Ankaros argumentų, priima Armėnijai palankią rezoliuciją, nors Latvija ir Estija, priimdamos opanašias rezolucijas dėl tagiškų 1915-ųjų įvykių tuometinėje Osmanų imperijoje, pasirinko kur kas diplomatiškesnes, atsargesnes formuluotes nei Lietuva. Istoriko Egidijaus Aleksandravičiaus, vadovavusio proarmėniškam renginiui Mokslų Akademijoje gruodžio 9-ąją, nebuvo proturkiškame renginyje „Imperial Hotel“ viešbutyje. Lietuvos užsienio reikalų ministerijos viceministras Darius Čekuolis neskuba atsiprašyti Turkijos ambasadoriaus už nesusipratimą Mokslų Akademijoje – jam svarbiau gruodžio 18-ąją susitikti su Armėnijos ambasadoriumi… 

Taigi nurodykite bent vieną priežastį, kodėl Turkijai šiandien turėtų rūpėti lietuviškos bėdos?

2019.12.18; 04:55