JAV prezidento Donaldo Trumpo administracija pareiškė nelaikanti masinių armėnų žudynių 1915 metais genocidu, nepaisant JAV Kongreso priimtų rezoliucijų, oficialiai pripažįstančių šias žudynes genocidu, skelbia BBC.
 
JAV valstybės departamento pranešime, kaip manoma, skirtame nuraminti Turkijos prezidentą Recepą Tayyipą Erdoganą, nurodoma, kad D. Trumpo administracijos pozicija šiuo klausimu lieka nepakitusi ir Kongreso veiksmai neatitinka administracijos politikos.
 
Praėjusią savaitę JAV Senatas priėmė rezoliuciją, pripažįstančią masines maždaug 1,5 mln. armėnų žudynes per Pirmąjį pasaulinį karą genocidu. JAV Atstovų rūmai dar anksčiau pripažino armėnų genocidą.
 
Turkija, kuri yra Osmanų imperijos paveldėtoja, įnirtingai atmeta bet kokį pareiškimą, kad 1,5 mln. armėnų žudynės, kurias vykdė Osmanų imperijos pajėgos Pirmojo pasaulinio karo metu, yra genocidas.
 
Turkiją supykdė JAV Kongreso balsavimai ir penktadienį Turkijos užsienio reikalų ministerija iškvietė JAV ambasadorių Ankaroje. Ankara apkaltino JAV politizuojant istoriją.
 
Po balsavimų JAV Atstovų rūmuose ir Senate Turkijos autoritarinis prezidentas pagrasino uždaryti Inčirliko oro pajėgų bazę Turkijoje, kuria naudojasi JAV. Pasak R. T. Erdogano, šie JAV Kongreso balsavimai, paprastos rezoliucijos, yra „beverčiai“ ir „didžiausias įžeidimas“ Turkijos žmonėms.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.18; 06:00 

Turkija nusiuntė į Libijos sostinę specialiųjų dalinių, kurie saugos premjero Faizo Sarajo Nacionalinės santarvės vyriausybės (NSV) narius. Tai pirmadienį pranešė televizijos kanalas „Al Arabia“.
 
Jo šaltinių duomenimis, į Tripolį „įvertinti situacijos“ atvyko ir Turkijos kariniai patarėjai. Taip pat teigiama, kad Ankara patiekė karinės technikos, kurios anksčiau prašė ministrų kabinetas Tripolyje.
 
Gruodžio 12 d. vadinamosios Libijos nacionalinės armijos (LNA) vadas feldmaršalas Khalifa Haftaras paskelbė, kad jo pajėgos pradeda „lemiamą mūšį ir puolimą į pačią sostinės širdį“. Įsakymą pradėti plataus masto operaciją Tripolyje, kad būtų likviduotos ten įsitvirtinusios „teroristinės grupuotės“, jis davė dar balandžio 4 d. Atsakydamos į tai NSV lojalios sukarintos formuotės pradėjo kampaniją „Rūstybės ugnikalnis“. Sparčiai priartėjusios prie Tripolio, Kh. Haftaro pajėgos įsitvirtino jo prieigose. Visą šį laiką su permaininga sėkme vyko poziciniai mūšiai. Nesiliaujanti konfrontacija pareikalavo šimtų žmonių gyvybių, sugriauti svarbūs infrastruktūros objektai, tūkstančiai vietos gyventojų buvo priversti palikti savo namus.
 
Anksčiau Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas pareiškė esąs pasirengęs suteikti F. Sarajui visą reikiamą pagalbą ir nusiųsti į Libiją savo kariškių, jei bus gautas atitinkamas prašymas, grindžiamas su juo sudaryta sutartimi. Omenyje turimas lapkričio 28 d. Stambule šalių pasirašytas savitarpio supratimo memorandumas, kurio pirmasis punktas numato plėsti karinį bendradarbiavimą, o antrajame kalbama apie jūrų zonų tarp šalių atribojimą, kas, be kita ko, suteikia Turkijai galimybę žvalgyti ir išgauti naudingąsias iškasenas Libijos išskirtinėje ekonominėje zonoje.
 
Šiuo metu Libijoje veikia dvi vyriausybės: tarptautinės bendrijos remiama premjero Faizo Sarajo Nacionalinės santarvės vyriausybė Tripolyje ir Abdullah`os al-Thani ministrų kabinetas šalies rytuose, kurį remia parlamentas ir Libijos nacionalinė armija.
 
2019.12.17; 06:25

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

NATO lyderių susitikime Turkija žadėjo patvirtinti Baltijos valstybėms ir Lenkijai skirtą gynybos planą.

Skubotas optimizmas

Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda šį Ankaros žingsnį džiugiai pasveikino. ELTA išplatino tekstą, kuriame akcentuojami Prezidento G.Nausėdos pastebėti „du esminiai susitikimo pasiekimai“. Štai kokius Prezidento žodžius cituoja ši agentūra: „Viena vertus, galime pasidžiaugti, kad pagaliau turime gynybos planus, kuriuos mums leido patvirtinti Turkija. Kita vertus, turime deklaraciją, kurioje pirmą kartą gana aiškiai įvardinta Rusijos grėsmė, ir manau, kad ir prie derybų stalo sėdint susidarė įspūdis, kad daugelis valstybių supranta, koks neramus yra dabartinis pasaulis, ir kad vienas iš veiksnių yra agresyvus Rusijos elgesys savo kaimynų atžvilgiu“.

ELTA taip pat informavo, kad „visi – Lietuvos, Latvijos, Lenkijos prezidentai bei Estijos premjeras – padėkojo Turkijos prezidentui Recepui Tayyipui Erdoganui už solidarią laikyseną ir sprendimą“.

Prezidentas G. Nausėda NATO lyderių susitikime Londone kartu su Latvijos, Estijos, Turkijos ir Lenkijos vadovais. Prezidentūros nuotr.

Tiesa, neprabėgus nė kelioms dienos ELTA pranešė kiek kitokią informaciją – paneigiančią G.Nausėdos bei kitų Baltijos šalių vadovų optimizmą. Turkija sutinka patvirtinti Baltijos valstybių ir Lenkijos gynybos planą, bet tik po to, kai NATO vienbalsiai patvirtins, jog „Sirijos kurdų Liaudies savigynos pajėgos kelia grėsmę Turkijos nacionaliniam saugumui“.

Štai agentūros ELTA cituojama Turkijos Užsienio reikalų ministro Mevluto Cavusoglu pastaba: „Kalbos, kad Turkija per NATO viršūnių susitikimą padarė nuolaidų (dėl Baltijos šalių ir Lenkijos gynybos plano), yra neteisingos. Baltijos planas jokiu būdu negalės būti paskelbtas tol, kol nebus paskelbtas mūsų planas“.

Turkiškas principingumas

Tad turkiškas galvosūkis – neišspręstas. Niekas tiksliai nežino, kaip klostysis įvykiai, jei bent viena NATO narė nesutiks „Sirijos kurdų Liaudies savigynos pajėgų įvardinti grėsme“?

Turiu vilčių, kad šių nesutarimų artimiausiu metu nebeliks. Kaip iki šiol, taip ir dabar pavyks rasti visoms konflikto pusėms priimtinų kompromisų.

Tačiau susimąstyti, ko siekia Turkija ir ar jos reikalavimai pagrįsti, – privalu jau dabar. Senų seniausiai derėjo gilintis į šios musulmoniškos valstybės reikalus. Bet to nedarėme. Tad pats metas atsikvošėti: užuot karštai analizavę vien Turkijos klaidas, pradėkime svarstyti, kokias nesąmones mes krečiame, bendraudami su Turkija.

Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Žvelgiant objektyviai, be išankstinių nusistatymų, Turkija nereikalauja nieko neteisėto. Jei turkams privalu rūpintis Baltijos šalių ir Lenkijos saugumu, kodėl lietuviai, latviai, estai ir lenkai gali numoti ranka į šios musulmonškos valstybės saugumo aktualijas? Jei Vašingtonas, Briuselis ar Paryžius gali turkams priekaištauti, tai kodėl Ankara neturi teisės išdėstyti savų nuoskaudų?

Deja, lietuviškoje spaudoje gausu politikos apžvalgininkų, kurie net suplukę kritikuoja šią musulmonišką valstybę. Keli „išminčiai“ įsijautę taip nukrypo į šunkelius, kad net pradėjo reikalaut turkus išmesti iš Šiaurės Atlanto Sutarties Aljanso. Vien už tai, kad šie neskuba patvirtinti Baltijos šalių gynybos planų. Arba už tai, kad turkai neva pamynė „vakarietiškas vertybes“ bendraudami su graikais ir armėnais. Tik pamanyk, tie turkai drįsta ignoruoti Lietuvos interesus bei nepripažįsta 1915-ųjų įvykių buvus „armėnų tautos genocidu“?! Girdi, kitą sykį supykę turkai nepadės parašų ant Baltijos gynybos planų, tad atskiratykime jais dabar, kol nėra vėlu…

Na, pirmiausia derėtų prisiminti, kad Turkija – NATO senbūvė, o mes, lietuviai, – tik naujokėliai. Ar solidu deramai kojų neapšilusiems pirmokėliams mesti lauk senbūvį vien dėl to, kad šis į kai kurias gyvenimiškas situacijas žvelgia kitaip, specifiškai? Pasaulis – margas paukštis. Vargu ar įmanoma visiems su visais susitarti absoliučiai dėl visų temų?

Už ką iš NATO būtų galima išmesti prancūzus, vokiečius ir britus?

Jei vadovausimės itin griežtomis taisyklėmis, iš NATO mes privalėtume išvaikyti visus. Neliktų akmens ant akmens. Prancūzams spirtume į užpakalį už tai, kad siekė Rusijai parduoti du karinius laivus „Mistral“, nesilaiko duoto pažado skirti du procentus gynybos reikmėms arba dar visai neseniai žudė nepriklausomybės siekusius Alžyro arabus ir jų deramai net neatsiprašė už 1954-1962 metų žiaurumus.

Prancūzijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Britus galėtume išmesti už tai, kad neatgailauja dėl 1982 metais pradėto karo su Argentina dėl Folklendo (Malvinų) salų. Londoną nuo tų salų skiria akivaizdžiai per daug tūkstančių jūrmylių, kad britai ramia sąžine galėtų jas vadinti sava teritorija. Tų salų kilmė – akivaizdžiai ne britiška. Bet 1982-aisiais oficialusis Londonas elgėsi be gailesčio. Dėl britiško užsispyrimo žuvo tūkstančiai savo teisėtus interesus gynusių argentiniečių.

Argi šis britų elgesys nenusipelno pačios griežčiausios kritikos (prisimename, kad Turkija yra užėmusi gabalą Kipro salos, o kad britai pradėjo neteisėtą karą su Argentina dėl Folklendo (Malvinų) salų – nutylime? Tokių pavyzdžių NATO aljanse – apstu.

Vokiečius taip pat derėtų išmesti iš NATO už skūpumą – nenorą gynybai atiduoti dviejų procentų. Ypač – dėl paramos Baltijos šalių interesus pažeidžiančiam dujotiekiui „Nord Stream 2“. Bet kažkodėl tie „intelektualai“, kurie ragina Turkiją išmesti iš NATO, apie britiškas, vokiškas, prancūziškas nuodėmes – nė mur mur.

Lietuviškos klaidos

Vadovaujantis itin griežtomis taisyklėmis, iš NATO derėtų išprašyti net ir Lietuvą. Ne tik dėl to, kad taip ilgai iš biudžeto nesukrapštydavome gynybos reikmėms varganų dviejų procentų (nors stodami įsipareigojome). Mus turkai gali laikyti įtartina NATO nare dėl to, kad Lietuva jau keletą dešimtmečių per daug artimai flirtuoja su ne tik nuo galvos iki kojų rusiškais ginklais apginkluota, bet dar ir Rusijos karinę bazę įsileidusia Armėnija. Nejaugi turkai neturi moralinės teisės paklausti oficialiojo Vilniaus, kodėl mes taip atkakliai į Europą tempiame jų oponentę – rusišką karinę bazę ilgiems dešimtmečiams įsileidusią Armėniją?

Įtariu, kad oficialioji Ankara nuoširdžiai nesupranta mūsų ir tuomet, kai mes juos prievartaujame atsiprašytų dėl 1915-ųjų įvykių. Turkai gali pagrįstai gūžčioti pečiais: o kodėl lietuviai nereikalauja, kad Armėnija pasmerktų teroristines organizacijas, dar visai neseniai Europos sostinėse (taip pat ir JAV, Kanadoje bei Australijoje) žudžiusias turkų diplomatus?

Žemėlapyje parodyta, kokias Azerbaidžano teritorijas yra okupavusi Armėnija. Slaptai.lt nuotr.

Kitas svarus turkiškas argumentas: kodėl mes elgiamės principingai, kai kalbama apie Moldovos, Gruzijos (Sakarvtelas) ir Ukrainos teisę susigrąžinti dėl Rusijos okupacijos prarastas teritorijas, tačiau pamirštame, jog Armėnija drauge su Rusijos kariuomene okupavo Azerbaidžanui ypač brangų Kalnų Karabacho regioną? O juk azerbaidžaniečiai – tai turkų broliai. Įžeisi azerbaidžanietį – įžeisi turką; pažeminsi turką – užgautas pasijus azerbaidžanietis.

Žodžiu, užuot svaidžiusi Turkijos pusėn priekaištus, Lietuva, jei esame išmintingi, privalo, kaip delfi.lt portale yra užsminęs politikos apžvalgininkas Valentinas Mitė, pradėt rimčiau nei iki šiol gilintis į Turkijos reikalus. Domėtis turkiškomis aktualijomis privalome ne tam, kad aklai pataikautume. Tiesiog mums reikia juos giliau pažinti. NATO aljansas remiasi būtent abipusės paramos principu: tu – padėsi man, tada atskubėsiu į pagalbą aš.

Mano supratimu, pats metas ištaisyti 2005-ųjų klaidą, kai, neišklausę antrosios pusės (nepadirbėję turkiškuose archyvuose“) priėmėme garsiąją rezoliuciją „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“. Prieš balsuodami dėl šio pareiškimo mes privalėjome į Ankaros ir Stambulo archyvus komandiruoti keletą istorikų, kad šie bent paviršutiniškai susipažintų, kas rašoma Turkijos archyvuose apie tragiškus 1915-uosius metus. Tai buvo privalu padaryti bet kokiu atveju – vien tam, kad susidarytume savąją, ne tarptautinių komisijų, kurios taip pat kartais būna tendencingos bei angažuotos, pakištą nuomonę. Turkija galėjo įsižeisti vien dėl to, kad Lietuva priėmė armėnams palankią rezoliuciją nė kiek nepasidomėjusi turkiškais archyvais. Ar, būdami turkų vietoje, mes neįsižeistume?

Diana Nausėdienė ir Armėnijos premjero sutuoktinė Ana Hakobian. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.

Bet turkiškų archyvų studijavimas – dar ne viskas. Po susitikimų Londone, mano supratimu, būtina kuo greičiau ne žodžiais, o konkrečiais darbais parodyti, jog mums rūpi ne vien armėniškos aktualijos. Turkijos prezidentas galėjo Londone drąsiai priekaištauti Lietuvos Prezidentui, kodėl šio žmona Pirmoji Lietuvos Ponia Diana Nausėdienė Vilniuje iškilmingai priima kažin kokį taikos planą atvežusią Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmoną, o štai su turkų diplomatų antrosiomis pusėmis neranda būtinybės susitikti.

Būdamas Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu paklausčiau pono Gitano Nausėdos: jei jau Lietuvai toks svarbus Turkijos parašas, kodėl vieno iš pirmųjų savo vizitų nesurengėte į Ankarą? Kodėl, jei Lietuvai gyvybiškai reikalinga turkiška parama, Lietuvos Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis kaip išdegęs akis skuba oficialaus vizito į Armėniją, o ne pas mus, turkus? Kodėl Lietuva itin kritiška Moldovą, Gruziją, Ukrainą į gabalus draskantiems separatistams, o štai armėnų separatistai, siekiantys įsitvirtinti nuo Azerbaidžano atplėštame Kalnų Karabache, – Lietuvoje priimami beveik kaip didvyriai, broliai, draugai?

Žodžiu, ne mes, lietuviai, turėtume įsižeisti dėl turkų elgesio. Jie turi teisę jaustis įsižeidę. Jei Lietuva nekeis savo požiūrio, anksčiau ar vėliau Turkija rimtai supyks. Tad šiandien, kol dar nėra vėlu, ženkime bent vieną simbolinį žingsnį, rodydami dėmesį turkiškoms problemoms. Omenyje turiu paminklą nuo teroristų Europos sostinėse žuvusiems turkų diplomatams. Nereikia labai didingo, nereikia itin įspūdingo. Užteks bent jau gabaritais panašaus į armėniškus kryžius – chačkarus, pastatytus Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.

Pagerbti nuo teroristų rankų žuvusius turkų diplomatus būtų ne tik gražu, prasminga, bet ir civilizuota, europietiška. Tokio pobūdžio paminklas – išskirtinai vakarietiška vertybė, nes vos per 25-erius metus Vakarų Europos šalyse buvo surengti 235 antiturkiški teroro aktai, įvykdyta 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimas, sužeisti 524 žmonės. 105 asmenys buvo paimti įkaitais, 12-a iš jų – nužudyti. Tarp žuvusiųjų ir sužalotųjų – ne tik turkai, bet ir niekuo nei turkams, nei armėnams nenusikaltę britai, vokiečiai, belgai, danai…

Kaip buvo žudomi turkų diplomatai

Šio fakto nežinantiems primenu tik pačius drastiškiausius Armėnijos teroristinių organizacijų surengtus teroro aktus Europoje, JAV, Kanadoje ir Australijoje.

1973 metai. JAV, Kalifarnija. Santa Barbaros mieste armėnų teroristas pasikėsina į dviejų turkų diplomatų gyvybę. Turkai buvo užpulti atvykę į pokylį. Teroristas sugautas ir nuteistas iki gyvos galvos, tačiau dėl sveikatos būklės netrukus išleidžiamas į laisvę.

1975 metų spalio 22 diena. Austrija. Armėnų tautybės teroristas įsiveržia į Vienoje reziduojančio turkų diplomato misiją ir diplomatą nušauna.

1976-ieji metai. Vokietija. Armėnų teroristai surengia kruvinas atakas prieš Esene, Kiolne ir Frankfurte reziduojančius turkų diplomatus.

1980-ųjų balandžio 17 diena. Italija. Roma. Pasikėsinta į Vatikane rezidavusį Turkijos ambasadorių Vesdį Tiurelą. Ambasadorius sunkiai sužeistas. Atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė armėnų teroristinės organizacijos.

1980-ųjų gruodžio 17 diena. Australija. Sidnėjus. Armėnų teroristas nužudo du turkų diplomatus – generalinį konsulą Šaryką Aršeką ir gynybos atašė Enginą Severą.

1981-ieji. Rugsėjo 15-ąją Danijos sostinėje Kopenhagoje sprogsta bomba, padėta prie turkų transporto kompanijos “THY”. Atsakomybę už incidentą, kurio metu sužeidžiami du danai, prisiima armėnų teroristinės organizacijos.

1981-ųjų spalio 3 diena. Šveicarija. Galingas sprogmuo apgriauna Ženevos teismo pastatą, kuriame turėjo būti nagrinėjami armėnų teroristinės organizacijos ASALA nusikaltimai.

Austrijos sostinė Viena. 1984 metų birželio 20-oji. Nuotraukoje užfiksuota gatvė, kur nuo teroristų rankų žuvo turkų diplomatas. Erdoganas Ozenas.

1981-ųjų spalio 25-oji. Italija. Romoje armėnų teroristas pasikėsino į Turkijos ambasados antrojo sekretoriaus gyvybę. Turkijos diplomatas suspėjo pasipriešinti užpuolikui, todėl buvo sužeistas tik į ranką. Atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė armėnų mirtininkai, pagerbdami tuos savo bendraminčius, kurie rugsėjo 24-ąją buvo ušpuolę Turkijos ambasadą Prancūzijoje ir žuvo susišaudymo su policija metu.

1982-ųjų kovo 22 diena. JAV. Susprogdintas turkų konsulo Orchano Giundiuzo ofisas Bostone. Konsulas sunkiai sužeistas. Po šio sprogimo JAV Baltųjų rūmų administracija oficialiai pareiškė, jog būtina imtis visų įmanomų koordinuotų veiksmų prieš armėnų teroristines organizacijas, visame pasaulyje žudančias turkų diplomatus.

1982-ųjų gegužės 10-oji. Šveicarija. Dviejuose Ženevos bankuose drioksteli galingi sprogimai. Čia – armėnų teroristinių organizacijų braižas.

1982-ųjų birželio 1 dieną Roterdame (Nyderlandai) keturi armėnų teroristai iš automatinių ginklų apšaudė Turkijos generalinio konsulo Amsterdame automobilį. Atsakomybę už išpuolį prisiėmė armėnų teroristinė organizacija “Armianskaja krasnaja armija”.

1982-ųjų rugsėjo 9 diena. Bulgarija. Burgaso mieste prie savo namų užmuštas Turkijos diplomatas Bora Suelkanas. Teroristui pavyko pasprukti, bet pabėgdamas jis paliko raštelį, kuriame paaiškino, kodėl ėmėsi tokių veiksmų. Pasak užpuoliko, tai – keršto akcija.

1983-ieji, vasario 2 diena. Belgijos sostinės Briuselio aerouostuose nuaidi du sprogimai. Per teroro aktus nukenčia būtent Turkijos avialinijų lėktuvai. Atsakomybę už incidentus prisiima armėnų teroristinės organizacijos.

1983-ieji, kovo 9-oji. Jugoslavijos sostinėje Belgrade, pačiame miesto centre, du armėnų teroristai pradeda šaudyti į žmones. Žūsta ne tik Turkijos diplomatas Belgrade Galibas Belkaras. Gyvybės netenka ir du atsitiktiniai praeiviai. Atsakomybę už šį išpuolį prisiima armėnų teroristinė organizacija DžSag.

1983-ieji. Kovo 31-ąją Vokietijos Federatyvinės Respublikos mieste Frankfurte leidžiamas turkiškas laikraštis sulaukia telefoninių grasinimų. Skambinęs vyriškis reikalauja, kad laikraštis liautųsi “domėjęsis armėniškais reikalais”. Priešingu atveju žurnalistai sulauksią “kruvino atpildo”.

1983-ieji. Birželio 15 diena. Didžioji Britanija. Londono specialiosios tarnybos sėkmingai nukenksmina sprogmenį, kurį padėjo armėnų teroristinė organizacija ASALA.

1983-ieji. Birželio 27-ąją Portugalijos sostinėje Lisabonoje armėnų teroristai pabando šturmuoti Turkijos ambasadą. Nepavykus užimti ambasados jie įsiveržia į diplomatinės misijos pavaduotojo butą ir įkaitais pagrobia diplomato žmoną ir du vaikus. Savižudis armėnas netrukus susprogdina rankose laikytą granatą. Turkijos misijos atstovai – sužeisti. O ambasadą saugojęs Portugalijos policininkas – negyvas.

Po šio incidento tuometinis JAV prezidentas Ronaldas Reiganas pareiškia, esą armėnų teroristų išpuoliai prieš turkų diplomatus – žiaurūs, nepamatuoti, niekaip nepateisinami. Griežtą JAV prezidento R.Reigano reikalavimą specialiosioms tarnyboms imtis visų įmanomų saugumo priemonių oficialiai išplatino Baltieji rūmai Vašingtone. Mat keletą dienų prieš minėtą incidentą armėnų teroristai buvo surengę panašaus pobūdžio išpuolius prieš Briuselyje ir Paryžiuje reziduojančius turkų diplomatus. Anie incidentai nusinešė aštuonių turkų diplomatų gyvybes.

1984-ieji, kovo 29-oji. JAV, Kalifornija. Turkijos konsulatas Los Andžele sulaukia grasinančio laiško. Armėnų teroristinė organizacija ASALA grasina, jog imsis kruvinų išpuolių ne tik prieš turkus, bet ir prieš amerikiečius, jei Olimpinėse žaidynėse bus leista dalyvauti turkų sportininkams.

1984-ųjų birželio 20-oji. Austrija. Vienoje sprogo bomba, kuri buvo padėta po Turkijos diplomato Erdogano Ozeno automobiliu. Socialinius reikalus kuravęs turkų diplomatas žuvo vietoje.

1984-ieji, birželio 25-oji. Informacinė agentūra Paryžiuje sulaukia grasinančio laiško. Laišką pasirašiusi armėnų teroristinė organizacija ASALA praneša žudysianti visus, kurie rems turkų sportininkų dalyvavimo Olimpinėse žaidynėse idėją.

1983 metų liepos 15 dieną Paryžiaus oro uoste Orli sprogo bomba. Šio teroro organizatorius teroristinei organizacijai ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) priklausantys Varužanas Karapetianas.

1984-ieji, gruodžio 19-oji. Austrija. Vienos mieste diplomatiniame automobilyje nušaunamas turkų diplomatas Enveras Ergunas. Atsakomybę už šį išpuolį prisiima armėnų teroristinė organizacija “Dašnakcutiun”.

1985-ieji, kovo 12-oji. Kanada. Otava. Trys ginkluoti armėnų teroristai apšaudė Turkijos ambasadą. Susišaudymo metu nukautas Kanados specialiųjų tarnybų karininkas. Į ambasadą įsiveržę teroristai įkaitais paima kelis ambasados darbuotojus. Pačiam ambasadoriui Džoškunui Kirsui pavyksta iššokti pro langą iš antrojo aukšto ir taip išvengti mirties.

1985-ieji, vasara. Kanada. Toronto miestas. Armėnų teroristai iš sukarintos organizacijos “Sekretnaja armija za osvobozdenija Rodiny” pagrasina torontiečiams, jog imsis pačių drastiškiausių priemonių, jei Kanada neįsiklausys į armėnų reikalavimus įkurti Didžiąją Armėniją (Didžiosios Armėnijos sukūrimas įmanomas tik iš Azerbaidžano ir Turkijos atimant didelius žemės plotus).

1985-ieji, gruodžio 12-oji. Stambioje Paryžiaus parduotuvėje sprogsta du galingi sprogstamieji užtaisai, sužeisdami 41 žmogų. Atsakomybę už sužeidimus prisiima ASALA.

1986-ųjų rugsėjo 9-oji. Paryžius. Bomba sprogsta “Paris City Hall” pastate. Vienas žmogus žuvo, 18-a prancūzų sužeisti. Atsakomybę už šį kruviną incidentą prisiima teroristinė organizacija KSAMEPP, reikalaujanti, kad Prancūzija paleistų įkalintą teroristą V.Garabedianą. Rugsėjo 10 – 15 dienomis Paryžiuje nuaidi dar du panašaus pobūdžio sprogimai, už kuriuos atsakomybę prisiima armėnų teroristinės organizacijos.

1986-ųjų rugsėjo 16-oji. Paryžiaus Monparnaso rajone nuaidi galingas sprogimas, nusinešęs penkių prancūzų gyvybes. Dar 52 žmonės sužeisti. Užtaisą susprogdinę asmenys reikalauja, kad Prancūzijos valdžia iš kalėjimo paleistų terorizmu kaltinamą armėną V.Garabedianą ir dar du jo sėbrus, priklausančius teroristinei organizacijai ASALA.

1986-ųjų gruodis. Smogikai iš armėnų teroristinės organizacijos “Armėnų revoliucinė armija” užpuola “Air Canada” ofisą Paryžiuje. Šio užpuolio Kanada sulaukė dėl to, kad kalėti nuteisti trys armėnai, kaltinami terorizmu bei priklausymu teroristinėms organizacijoms. Tačiau Prancūzijos slaptosioms tarnyboms pavyko neutralizuoti incidentą nepraliejant niekieno kraujo. Oficialusis Paryžius įtaria, kad nuo 1986-ųjų armėnų teroristinė organizacija ASALA bazuojasi Prancūzijoje ir Vokietijoje, o lėšų gauna iš Sirijos teroristų.

Armėnų teroristinės organizacijos ASALA smogikas, ginkluotas automatu KALAŠNIKOV

1986-ųjų gruodžio 23-ioji. Australija. Melburnas. Sprogmenų prigrūstas automobilis išlekia į orą prie Turkijos konsulato. Gyvybę praranda vienas žmogus. Tyrimo metu paaiškėja, jog šį išpuolį organizavo “Graikų – bulgarų – armėnų frontas”.

1987-ųjų sausio 19-oji. Australija. Šeši šios šalies piliečiai žūsta nuo sprogusios bombos, padėtos pašto patalpose. Atsakomybę prisiima “Graikų – bulgarų – armėnų frontas”. Po metų armėnų rašytoja Silva Kaputikian reikalauja, kad Australija suteiktų galimybę armėnams apsigyventi jos žemėje.

Jei Vilniuje pastatytume paminklą šioms aukoms, parodytume Turkijai, kad ji mums – svarbi. Tuo pačiu tai būtų padėka turkiškam santūrumui. Juk po šių išpuolių turkai nepaskelbė vendetos. Priešingu atveju Europa skęstų kraujo jūroje. Turkams užteko santūrumo bei įžvalgumo nepradėti karo su ASALA Europos sostinėse.

Vien už tai jiems – nuoširdus ačiū.

2019.12.07; 06:47

Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu. EPA – ELTA nuotr.

NATO negalės paskelbti Baltijos šalių gynybos plano, kol nebus paskelbtas planas dėl pavojaus, kurį Turkijai kelia Sirijos kurdai. Tai penktadienį pareiškė Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu, praneša Anatolijos naujienų agentūra.
 
„Kalbos, kad Turkija per NATO viršūnių susitikimą padarė nuolaidų (dėl Baltijos šalių ir Lenkijos gynybos plano), yra neteisingos. Jų Baltijos planas jokiu būdu negalės būti paskelbtas tol, kol nebus paskelbtas mūsų planas“, – sakė Turkijos URM vadovas.
 
Turkija reikalauja, kad visos NATO šalys sutiktų su tuo, jog Sirijos kurdų Liaudies savigynos pajėgos kelia grėsmę Turkijos nacionaliniam saugumui.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.07; 02:00

Prezidentas Gitanas Nausėda Londone įvykusį susitikimą su NATO lyderiais vadina puikiu ir sėkmingu, nes, tvirtina jis, su Turkija pasirašyti gynybos planai bei priimta deklaracija, kurioje Rusija įvardinta kaip grėsmė. Pasak šalies vadovo, susitikimas buvo sėkmingas ir dėl to, kad daug dėmesio skirta vykstančiai Kinijos ekonominei ekspansijai aptarti.
 
„Viena vertus, galime pasidžiaugti, kad pagaliau turime gynybos planus, kuriuos mums leido patvirtinti Turkija. Kita vertus, turime deklaraciją, kurioje pirmą kartą gana aiškiai įvardinta Rusijos grėsmė, ir manau, kad ir prie derybų stalo sėdint susidarė įspūdis, kad daugelis valstybių supranta, koks neramus yra dabartinis pasaulis, ir kad vienas iš veiksnių yra agresyvus Rusijos elgesys savo kaimynų atžvilgiu“, – du esminius susitikimo pasiekimus LRT įvardino prezidentas.
 
Prezidentas džiaugėsi, kad svarbiausia, jog sutarimas su Turkija buvo pasiektas, o, pasak G. Nausėdos, visos kitos techninės detalės ateis vėliau.
 
„Pasiektas principinis sutarimas dabar, techninės detalės ateis vėliau. Svarbiausia, kad tylos laikotarpis baigėsi, ir mes neturime prieštaravimų iš Turkijos pusės, kurie neleido mums iki galo padėti tašką šitoje istorijoje. Visa kita jau yra antrinės reikšmės. Niekas nieko iš mūsų mainais nereikalavo“, – sakė prezidentas, akcentuodamas, kad visi – Lietuvos, Latvijos, Lenkijos prezidentai bei Estijos premjeras – padėkojo Turkijos prezidentui T. Erdoganui už solidarią laikyseną ir sprendimą.
 
Pasak G. Nausėdos, gynybos planų su Turkija pasirašymas yra Vašingtono sutarties 5 straipsnio materiali išraiška.
 
„Tai pirmiausiai yra praktinis Vašingtono sutarties 5 straipsnio realizavimas. Kadangi kalbėti apie 5 straipsnį abstrakčiai, žinoma, galima, bet jis turi turėti labai konkrečią kolektyvinės gynybos išraišką, kuri atsispindi planuose, atsispindi konkrečiose investicijose, ir dabar mes šitą žingsnį pagaliau galėsime padaryti“, – pažymėjo šalies vadovas.
 
Pasak prezidento, reikia pasidžiaugti, kad pakankamai dėmesio NATO lyderių susitikime buvo skirta ir Kinijos ekonominei ekspansijai bei terorizmo problemai.
 
„Taip pat pakankamai daug dėmesio skirta Kinijos ekonominei ekspansijai, norui tvirtesnį žingsnį žengt į technologijų sritį, infrastruktūros sritį… tam taip pat reikia ruoštis. Tai nebūtinai turi būti laikoma kažkokiu ypatingai rizikos veiksniu, bet valstybės privalo turėti labai aiškią politiką šiuo atžvilgiu… Terorizmas, be jokios abejonės, mes visiškai solidarizuojamės su tomis valstybėmis, kurios jaučia terorizmo grėsmę“, – susitikimo metu identifikuotas problemas įvardino G. Nausėda.
 
ELTA primena, kad prezidentas G. Nausėda su žmona Diana antradienį pradėjo darbo vizitą Jungtinėje Karalystėje. Trečiadienį jis dalyvavo NATO viršūnių susitikime. 70-metį mininčio NATO vadovai Londone aptarė tolesnės Aljanso adaptacijos procesus nuolat kintančioje saugumo aplinkoje, transatlantiniam saugumui kylančias grėsmes ir iššūkius. NATO lyderiai kalbėjosi ir apie gynybos finansavimo įsipareigojimų vykdymo ir teisingo naštos pasidalijimo svarbą, stiprinant NATO gebėjimą atremti kylančias grėsmes.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.05; 02:00

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

NATO šalių valstybių ir vyriausybių vadovų susitikimas, kuris gruodžio 3 – 4 Londone, nebus tik šampano taurių kilnojimas aljanso 70-mečio proga. Jau tai, kad jis vyks Jungtinėje Karalystėje, kuri 1949 m. buvo viena iš dvylikos NATO steigėjų ir kuri dabar traukiasi iš Europos Sąjungos, kelia dviprasmiškų minčių apie bloko gyvastingumą.

Bet ir NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas neslepia, kad aljanso lyderiai svarstys dabarties iššūkius, kurie yra išties ne maži, ir planus padaryti jį „stabilumo tvirtove“. Susitarti bus sunku ypač po to, kai JAV prezidentas D. Trumpas, ultimatyviai reikalaujantis iš aljanso narių daugiau prisidėti prie jo sutvirtinimo, iš esmės ardo bloko pamatus, kai Prancūzijos prezidentas E. Macronas lepteli visa griaunančią frazę apie NATO „smegenų mirtį“, kai viena iš svarbiausių aljanso forpostų pietuose Turkija staiga pareiškia blokuosianti Baltijos šalių ir Lenkijos gynybos planų pasirašymą, jei NATO nerodys daugiau politinės paramos turkų kovai su Šiaurės Sirijoje ir nepripažins jų organizacijos teroristine…

Štai čia ir apsistokime.

Turkija NATO nare tapo 1952 metais, ir pietiniame Europos flange ji yra labai svarbus saugumo dėmuo. Jis sulaiko Rusijos ir amortizuoja tokių režimų kaip Iranas siautėjimą Viduriniuose Rytuose, be to užtikrina nors sąlyginį stabilumą Afganistane, Irake ir kitose regiono valstybėse. Tačiau Turkijos vaidmuo aljanse pastaruoju metu pasikeitė, ir R. T. Erdoganas balansuoja ant netikėto pasirinkimo – Rusija ar NATO. Kalbama net apie Turkijos pasitraukimą iš bloko, nors Šiaurės Atlanto sutarties 13-as (velnio tuzinas!) straipsnis nenumato galimybės išmesti narę iš šio karinio klubo. Yra tik galimybė pačiai palikti bloką, ir R. T. Erdoganas ja gali pasinaudoti, jeigu JAV ir Europa jį erzins savo sankcijomis, Briuselis priešinsis iš Rusijos perkamai ginkluotei ir – svarbiausia – nepripažins kurdų teroristais. Šita visa santykių ir ambicijų bakchanalija naudojasi Maskva.

Bet mums reiktų kalbėti apie Ankaros ir ES santykius, nes iš esmės nuo jų prasidėjo visa ši priešprieša.

Turkijos vėliava

Beveik prieš 10 metų lankantis Kipre graikų kiprijotų net klausti nederėjo, koks jų požiūris į 1974 m. šiaurinę šalies dalį okupavusius turkus. Būčiau buvęs nesuprastas, netaktiškas arba apskritai nenutuokiantis politikoje. O štai Kerinėjoje – didžiausiame turkų užimtos teritorijos uoste (turkiškai Girne) – vieno inteligentiškos išvaizdos viešbučio tarnautojo nesusilaikiau nepaklausęs, kokią naudą Ankara gavo iš šios prieš 45 metus įvykdytos agresijos. „Naudą? – angliškai perklausė jis. – Mūsų iki šiol nepriima į Europos Sąjungą. Bet mes ten ir nesiveržiame“, – išdidžiai pridūrė turkas. Iš tiesų Kipras yra tarsi rakštis didžiuliame Turkijos kūne.

Jos derybos dėl stojimo į ES vyksta nuo 2005-ųjų spalio, kai Ankara sutiko normalizuoti santykius tarp Kipro turkų ir graikų bendruomenių. Tas normalizavimas dabar atrodė maždaug taip: 80 vietų Kipro parlamente turkams skirtos 24 vietos, tačiau jos laisvos, nes turkai nesiunčia savo atstovų; 2008-ųjų pradžioje Kipre įvedus eurą, vadinamoji Šiaurės Turkų Kipro Respublika atsisakė šią ES valiutą pripažinti savo pusėje, ir dabar Kerinėjos restoranuose ar parduotuvėse ją priima labai nenoriai, mat dažniausiai neturi grąžos…

Nors visoje šalyje turkai tesudaro 18 proc. gyventojų, 37 proc. jų užimamoje teritorijoje graikų kalba yra nepageidautina, tad dauguma šneka tiurkų kalba. Turkų zonoje jautiesi patekęs į didelį turgų – viskas perkama, parduodama, mainoma, derama, reklamuoja ir viliojama. Daugiau betvarkės, įžūlumo, tačiau daug kas ir pigiau negu dvejus metus eurą turinčioje graikiškoje dalyje. Sunku pasakyti, ar būtent dėl tokių turkų savybių, kurios išsikerojo dėl tradicijų, papročių, mentaliteto ir istorijos vingių, Briuselis vangiai reaguoja į nuolatinius ir nervingus Ankaros prašymus priimti į ES.

Tačiau akivaizdu, kad aukščiausia užkarda Turkijos narystei Bendrijoje – Kipro okupacija. Turkams nepadeda nei istoriniai viduramžių argumentai (1570 – 1878 m. saloje viešpatavo Osmanų imperija), nei dingstis okupacijai (esą turkai įžengė į salą, kai karinė Graikijos chunta 1974 m. liepą mėgino nuversti pirmąjį Kipro prezidentą dvasininką Makarios III ir kai iškilo pavojus turkų kiprijotų bendruomenei). Briuselis yra priėmęs ne vieną rezoliuciją, reikalaujančią išeiti iš Kipro, išvesti savo kariuomenę ir taip „„sudaryti deryboms palankų klimatą“.

Ankara taip pat kviečiama nutraukti turkų gyvenviečių statybą užimtoje teritorijoje ir gražinti teisėtiems gyventojams „miestu-vaiduokliu“ vadinamą rytinį, taip pat kaip Nikosija padalintą miestą Famagustą (Amochostą, turkiškas pavadinimas Gazimagusa). Tai numato ir Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos 1984 m. priimta 550-oji rezoliucija. Ankara nevykdo pasirašyto su ES muitų sąjungos protokolo, pagal kurį ji privalo atidaryti savo uostus visoms Bendrijos šalims, taip pat ir Kiprui.

Turkija pirmą narystės ES paraišką Briuseliui pateikė dar 1959 m. Po 4 metų su ja pasirašyta Asociacijos sutartis. Pradėjus Turkijos derybas dėl narystės, nuo 2005-ųjų buvo atidaryta 12 derybinių punktų iš 35. Vadinasi, ji yra viena koja Europos bendrijoje (pavyzdžiui, yra Europos Tarybos narė). Bet jau geras dešimtmetis derybos yra apmirusios: dėl Turkijos atsisakymo taikyti muitų sąjungos nuostatas Kiprui buvo įšaldyti 8 punktai.

Suprantama, Ankaros okupacinė politika yra aukštas slenkstis narystei. Tačiau ir Briuselis neįvertina Turkijos geopolitinės reikšmės šiame regione ir jos nesieja su karinio aljanso interesais. 2010 m. Vokietijos kanclerė Angela Merkel viešėdama Ankaroje tesugebėjo Turkijai padaryti simbolišką žodinę nuolaidą, pažadėjusi kol kas tik „privilegijuotą narystę“ ES. Bet Turkija ją atmeta, teigdama, kad pasiryžusi „turėti viską arba nieko“.

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.

Vieno – aukštos ambicijos, kito – nelanksti derybinė politika sudaro sąlygas Ankaros posūkiui Maskvos kryptimi. Turkiją nuo Vakarų dar labiau atbloškia nesutarimai dėl turkų invazijos į Šiaurės Siriją ir Rusijos ginklų pardavimai Ankarai. Šitoje ambicijų raizgalynėje iš dalies kalti ir netolregiški derybininkai iš Vašingtono ir Briuselio.

Taigi, dabar, kai verda ginčai dėl NATO ir ES ateities, kai D. Trumpas užsimojo bekompromisiniams santykiams su senuoju žemynu, dviejų europinių blokų politika turi būti labai pasverta, koordinuojama ir racionali. Bent jau Turklijos atžvilgiu.

2019.12.03; 11:13

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Tai – bloga naujiena. BNS ir LRT.lt praneša, kad „Turkija blokuoja NATO gynybos planus Baltijos šalims ir Lenkijai“.

Oficialioji Ankara ėmė trukdyti NATO narėms deramai saugot Lietuvą, Latviją, Estiją ir Lenkiją nuo galimos Rusijos agresijos? Juk be Turkijos paramos NATO vadovybei bus sunku greitai padidinti gynybinius pajėgumus Baltijos šalyse ir Lenkijoje, kilus karui, skelbia „Reuters“. Be Turkijos kariuomenės – visas Aljansas ženkliai silpnesnis!

Kas svarbiau – NATO vienybė, Baltijos šalių gynybos planai ar kurdai?

Beje, tai – ne pirmasis nedraugiškas Turkijos žingsnis. Prisiminkime primygtines amerikiečių rekomendacijas turkams nepirkti rusiškų raketų kompleksų S-400, bet, kaip dabar matome, Turkija nepaiso JAV prašymų.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius sakė turįs vilčių, kad nesutarimai turėtų būti draugiškai užbaigti: „reikalingi sprendimai bus priimti iki kitą savaitę vyksiančio viršūnių susitikimo“. Bet iki susitikimo liko vos kelios dienos. NATO lyderių diskusija Londone prasideda gruodžio 3 dieną (kai bus minimos 70-osios Aljanso įkūrimo metinės). Ar NATO ras naują draugystės formulę?

Net jei ir suras, tai – tik pusė pergalės. Labai svarbu išsiaiškinti, kas nutiko, kad sąjungininkai tapo oponentais? Turkai turi paaiškinimą, kodėl jie atsisako paremti gynybos planą Baltijos šalims ir Lenkijai. Jų argumentai: „kol Aljansas neparodys daugiau politinės paramos jų kovai su Kurdų liaudies apsaugos daliniais (YPG) Šiaurės Sirijoje“.

Nesu rimtai studijavęs turkų ir kurdų nesutarimų istorijos, todėl man sunku atsakyti į klausimą, kas kaltas „būtent dėl šios priešpriešos“. Bet būtent kurdiškas Gordijo mazgas nėra itin painus: skaitlinga kurdų tauta iki šiol neturi savo valstybės; pagrindinis kurdų siekis – turėti valstybę, be kita ko, ir Turkijos teritorijų sąskaita. Turkija bijo karingųjų kurdų įsigalėjimo. Štai koks būtų paprasčiausias, primityviausias paaiškinimas.

Turkijos ginkluotosios pajėgos – vienos iš galingiausių visoje Europoje ir NATO aljanse.

Todėl į galvą šauna naivi mintis: kas trukdo NATO vadovybei geranoriškai pažvelgti į turkų prašymą? Nejaugi Turkija privalo kurdams atiduoti gabalą žemių? Nejaugi NATO kalta, kad kurdai niekad neturėjo valstybės? Galų gale – ar NATO vadovybė turi teisę ignoruoti Turkijos prašymą? Klausimų – daug, atsakymų – nė vieno.

Tėra aišku: NATO organizacija galinga tol, kol ji vadovaujasi principu „Vienas – už visus, visi – už vieną“. Jei NATO vadovybė ignoruoja Turkijos pageidavimus, ar turkai neturi bent jau moralinės teisės ignoruoti Briuselio prašymų? Juk Turkija – ne Lietuva. Ji – galinga, įtakinga, skaitlinga valstybė. Blogiausiu atveju išsivers ir be NATO. Pačiu blogiausiu atveju – sudarys karinį aljansą su Vladimiro Putino valdoma Rusija. O ar NATO bus gyvybinga be turkų kariuomenės – sunku pasakyti.

Antiturkiškos intrigos

Be kita ko, nors daug politikos apžvalgininkų (taip pat – ir Lietuvoje) mano, kad NATO ir Turkijos konfliktas įsiplieskė tik dėl kurdų, aš įžvelgčiau daugiau tiesiogiai – netiesiogiai įtakos turėjusių veiksnių. Pirma, Europos Sąjunga viliodama Turkiją į ES kelis dešimtmečius vedžiojo ją už nosies. Tas „priimsime – nepriimsime“ žaidimas nuo pat pirmosios dienos buvo nesąžiningas. Europa niekad nenorėjo priimti Turkijos, todėl nuolat ieškojo priežasčių, kad galėtų pasakyti „NE!“.

Mano supratimu, pagrindinis pretekstas, kodėl Turkija neįleidžiama į Europą, – visai ne europietiškų standartų neatitinkantys turkiški standartai. Paryžius su Berlynu privalo turėt drąsos pripažinti kursčius antiturkiškas intrigas: jie tiesiog bijo turkų galios. Jei Turkija bus priimta į ES kaip pilnavertė šalis, tiek prancūzų, tiek vokiečių įtaką nustelbs turkų įtakos. Štai didžioji paslaptis! Beje, prancūzų ir vokiečių norai – suprantami. Aš taip pat, jei manęs būtų teiraujamasi, nenorėčiau, kad Europoje pirmuoju smuiku griežtų turkai. Bet tokiu atveju nederėjo kvailinti įtakingos, galingos, karingos, NATO aljansui priklausančios valstybės. Su Turkija reikėjo bendrauti sąžiningiau, garbingiau, atviriau sakant karčią tiesą į akis, ir Ankaros elgesys, drįstu manyti, šiandien būtų visai kitoks.

Dabar gi įsižeidę turkai greičiausiai mąsto: „jei mūsų nepriima į ES, kodėl mes turime rūpintis ES narių saugumu (juk NATO daugumą sudaro būtent ES valstybės)“?

Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas. EPA-ELTA nuotr.

Kai turkai numušė rusų naikintuvą…

Kitas pretekstas turkiškoms nuoskaudoms – NATO vangiai užtarė Turkiją, išdrįsusią numušti jos oro erdvę pažeidusį rusų naikintuvą. Turkus parėmė Briuselis taip atsargiai, taip abstrakčiai, kad Turkija greičiausiai pasijuto išduota. O jei suprato esanti palikta likimo valiai (tvarkykis kaip išmanai), tai Turkija negalėjo neįsižeisti. Man regis, jei NATO būtų rimčiau parėmęs šią pietinę valstybę, dabar turėtume moralinę teisę priekaištauti turkams, kodėl šie susidraugavo su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, kodėl iš Rusijos perka kompleksus „S-400“. Šiandien mes tokios teisės neturime, nes Turkiją sunkiu jai metu palikome vienui vieną. Ją gynėme vien popierinėmis rezoliucijomis.

Prancūzijos klaida

Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, panašiai kaip ir Lietuvos URM vadovas L.Linkevičius, sakė tikįs, kad NATO suras būdų suderinti išsiskyrusias Aljansui priklausančių valstybių pozicijas. Elta perdavė tokius G.Nausėdos žodžius: „Kol kas aš pasitikiu ir tikiuosi, kad sąjungininkai, NATO organizacija, kaip visuma, ieško sprendimų būdų, derasi ir suras tuos sprendimus, kurie patenkintų visas puses. Todėl susilaikysiu nuo kažkokių kategoriškų vertinimų“.

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.

Bet aš jau nesu toks tikras. Turkijos kantrybė išseko. Žvelgiant Turkijos akimis, mes ne tik ją apgaudinėjome neva nuoširdžiai kviesdami į ES, ne tik palikome vienui vieną po incidento numušus rusų karinį naikintuvą, ne tik nepasmerkėme jų nemėgstamos kurdų organizacijos. Mes jai nuolat prikaišiojame dėl … armėnų nelaimių 1915 metais, tarsi daugiau nei prieš šimtą metų nutikusi tragedija būtų pati svarbiausia, aktualiausia Europos tema.

Prisiminkime šių metų balandžio mėnesį. Prancūzija nusprendžia balandžio 24-ąją skelbti „nacionaline armėnų genocido atminimo diena“. Be kita ko, Prancūzija jau iki tol žiaurumus armėnų atžvilgiu Osmanų imperijoje buvo oficialiai pripažinusi genocidu. Tačiau Prancūzijos prezidentui  Emanueliui Makronui (Emmanuelis Macronas) kažkodėl prireikė dar gausiau pabarstyti druskos ant žaizdų. Turkijos prezidento Redžepo Erdogano (Recep Tayyip Erdogan) atstovas, žinoma, pasmerkė Paryžiaus iniciatyvą. „Kalbėti apie vadinamąjį genocidą yra politinis melas, neturintis teisinio pagrindo ir prieštaraujantis istoriniams faktams“, – pabrėžė Ankaros atstovas.

Tačiau svarbiausia, kad tokį nutarimą E.Makronas priėmė tikriausiai ne nuoširdžios užuojautos skatinamas – jį atkakliai spaudė gausi Prancūzijos armėnų diaspora, be kita ko, palaikanti tamprius ryšius su nuo Rusijos visiškai priklausoma Armėnija (Armėnijos mieste Giumri ilgiems dešimtmečiams įsikūrusi Rusijos karinė bazė).

Vokietijos klaida

Panašiai kaip Prancūzija, prieš keletą metų pasielgė ir Vokietija. Čia pateikiu tik vieną ištrauką iš tekstų, kurių autoriai – turkų ir azerbaidžaniečių žurnalistai, politologai, istorikai. Turkų ir azerbaidžaniečių argumentus mums taip pat reikia žinoti.

Taigi: Europos Sąjunga Vokietijos asmenyje sumanė laikyti Turkiją už „trumpo pavadėlio“, pripažindama apgaulingą „armėnų genocidą“. Bet tai pati kvailiausia, pati pavojingiausia ir labiausiai griaunanti idėja, kuri tegalėjo ateiti į galvą Angelai Merkel ir jos proarmėniškiems patarėjams. Išsikapstyti iš migracinių spąstų Europa galėjo tik susitarusi su Ankara.

Angela Merkel. EPA – ELTA nuotr.

O gąsdinti Turkiją ir spausti ją – tai nerimta, tuo labiau, turint omenyje, kiek toje šalyje gyvena daug turkų. Pakanka paprasčiausiai pasidomėti turkų tautos istorija, kad suprastum, kokia pražūtinga tokia idėja. Viskas, ko pasieks Bundestagas, tai tik atstums Ankarą.

Galima sakyti, kad dabartiniu sprendimu Vokietija prarado Turkiją. O juk galėjo, priešingai, įgyti dar ištikimesnę ir patikimesnę partnerę, jeigu nebūtų šiandieninio balsavimo. Stipri musulmoniška, bet ištikima vakarietiškoms vertybėms valstybė galėjo tapti tvirta užtvara Europai, jeigu ši būtų atsisakiusi savo puikybės ir priešiškumo viskam, kas „nekrikščioniška“ ir nepakankamai „balta“…

Ką gi, dėl šiandienio Bundestago sprendimo pralaimės visi. Žinoma, tai smūgis Turkijai, bet ir pati Europa smarkiai pralaimėjo.

Šis komentaras 2016-aisiais buvo paskelbtas Day.az portale, šių minčių autorius – Zulfugaras Ibrahimovas.

Amerikietiška klaida

Dera prisiminti ir šių metų lapkričio mėnesį kilusią įtarmpą tarp JAV ir Turkijos dėl to paties „armėnų klausimo“. Turėjęs skirsti į Vašingtoną turkų prezidentas R. T. Erdoganas ėmė svarstyti, ar verta, kadangi Atstovų Rūmai, be kita ko, pripažįsta masines armėnų žudynes Osmanų imperijoje buvus genocidu ir siekia sankcijų Turkijai dėl pradėtos karinės operacijos Sirijoje.

Donaldas Trampas (Trump). EPA – ELTA nuotr.

Susimąstykime: Amerika nė per nago juodymą nepaiso Turkijos interesų, ignoruoja visus turkų prašymus, tad ar tikrai keista, kad Turkija vieną gražią dieną nusprendė atsakyti tuo pačiu, pavyzdžiui, nekreipt dėmesio į amerikietiškus raginimus nepirkti ginklų iš Rusijos?

Lietuviška klaida

Keistai yra pasielgusi ir Lietuva. Pavyzdžiui, kas man galėtų paaiškinti, kodėl 2005 metų pabaigoje, deramai nesusipažinę su pirminiais šaltiniais, t.y. neišklausę Turkijos argumentų, vien tik Armėnijos poziciją, pustuštėje parlamento salėje priėmėme garsiąją rezoliuciją dėl armėnų tautos genocido? Juk nei tuomet, 2005-aisiais, nei dabar, 2019-aisiais, apie tragiškus 1915-ųjų įvykius tuometinėje Osmanų imperijoje mes nieko dorai nežinome. Teturime labai paviršutinišką įsivaizdavimą. Žvelgiame į Pirmojo pasaulinio karo žiaurumus vien tik Armėnijos akimis. Kodėl – tik Armėnijos akimis?

Seimo rezoliucija „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“ priimta 2005 m. gruodžio 15 dieną, šv. Kalėdų ir Naujųjų metų išvakarėse, kada šalyje tvyrojo šventinės, ne darbinės, nuotaikos. Posėdyje dalyvavo labai mažai parlamentarų – tik 55 iš 141. Rezoliucija pateikta, apsvarstyta ir priimta per dešimt minučių. Ar ne per greitai, ne per lengvai Lietuvos parlamentarai vieną tautą paskelbė esant auka, o kitą – agresore? Jei tame posėdyje būtų sprendžiamas Rusijos, Vokietijos, Prancūzijos, Lenkijos įvaizdis, – tuomet dar būtų galima pateisinti skubėjimą. Šias valstybes mes pažįstame – su jomis kariavome, nuo jų kentėjome, savo kailiu patyrėme, kas yra rusifikacija, polonizacija, germanizacija… Bet lengva ranka nutarti, kas kaltas dėl 1915-ųjų nelaimių tolimojoje Osmanų imperijoje, – argi atsakinga? Kodėl niekam iš Lietuvos parlamentarų nešovė į galvą mintis į posėdį pakviesti Lietuvoje reziduojančius Turkijos diplomatus – išklausyti jų nuomonės? Dėl šventos ramybės.

Armėnijos ambasadorius Tigranas Mkrčianas nuolat Vilniuje rengia 1915-ųjų įvykių minėjimus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tiesa, Seimo narė Dangutė Mikutienė anuomet siūlė neskubėti. Ji ragino įsigilinti į šį sudėtingą, specifinį klausimą. Kvietė bent jau išgirsti Seimo Užsienio reikalų komiteto nuomonę. Bet buvo akivaizdžiai skubama, ir į parlamentarės siūlumą elgtis apdairiai – neatsižvelgta. Tuomet nė vienas Lietuvos istorikas nebuvo dirbęs nei Armėnijos, nei Turkijos archyvuose. Jei ką nors apie tuos tolimus įvykius ir žinojome, tai dažniausiai tik iš armėniškųjų šaltinių. Ir vis tik dauguma Lietuvos parlamentarų tąsyk nutarė, jog nieko blogo nenutiks, jei rezoliucija bus palaiminta.

Taigi turime situaciją, dėl kurios kaltinti vien Turkiją – nekorektiška. Jei Lietuvai nusispjauti į Turkijai rūpimus klausimus, kodėl Turkijai turėtų skaudėti galvą dėl Baltijos gynybos planų? Jei Lietuvai pats svarbiausias uždavinys pripažinti „1915-uosius buvus armėnų tautos genocidu“, tai ir karinės pagalbos nuo galimos Rusijos agresijos ieškokime Jerevane… Maždaug taip. Štai Gitanas Nausėda dar tik pradėjo prezidentauti, o jo žmona Diana Nausėdienė jau suspėjo susitikti su taikos planus siūlančia Armėnijos premjero žmona, užuot pirmuosius susitikimus surengusi su taikos planų turinčiomis Turkijos politikų žmonomis.

Dėl ko apgailestavo turkų diplomatas Oguz Ozge?

Baigdamas šiuos svarstymus dar norėčiau prisiminti 1999 metais portale slaptai.lt paskelbtą interviu su tuometiniu Turkijos ambasadoriumi Lietuvoje ponu Oguz Ozge. Diplomatas, be kita ko, apgailestavo:

Oguz Ozge
Turkijos diplomatas Oguz Ozge. Slaptai.lt nuotr.

„Kartais susiduriame su klausimais, kurie neatitinka narystės ES kriterijų. Turkija sutinka, kad jai privalu įvykdyti ES reikalavimus, kad taptų nare. Tačiau mes nesame įpareigoti laikytis bet kurių reikalavimų, kurie nekyla pagal ES kriterijus. Gal ir žinote, kad Turkija yra viena pirmųjų šalių, pripažinusių Armėnijos nepriklausomybę ir suverenumą suirus Sovietų Sąjungai. Tačiau Armėnija vis dar neatsisakė savo teritorinių pretenzijų Turkijai. Nepaisant to mes norėtume normalizuoti savo santykius su Armėnijos valstybe. Siekiant šio tikslo ir buvo naujai pradėtas normalizavimo procesas. Turime vilties, kad čia bus pasiekta patenkinamų rezultatų. Taip pat tikriausiai žinote, jog Armėnija nori, kad Turkija atidarytų tarp mūsų šalių esančią bendrą sieną. Siena buvo uždaryta po to, kai Armėnijos kariuomenė okupavo arzerbaidžaniečių teritorijas (omenyje turimas Kalnų Karabachas – G.Visocko past.). Iki Armėnijos kariuomenės išvedimo iš Azerbaidžano teritorijos sienos atidarymo klausimas nesvarstytinas. Be to, viena didžiausių Turkijos ir Armėnijos santykių normalizavimo kliūčių gali būti armėnų diasporos pozicija. Armėnų diaspora, mesdama nepagrįstus kaltinimus, mano šalimi nori naudotis kaip priemone, kuri padėtų išlaikyti po visą pasaulį išsisklaidžiusių armėnų tapatybę.“

Žodžiu, atidžiai žvelgiant į šiandieninius Turkijos ir NATO nesutarimus kyla įtarimas, jog mus ir vėl kvailina, kiršina, mulkina. Tai – Rusijos darbas. Tiesa, siekdamas paslėpti savo ardomąją veiklą Kremlius sumaniai išnaudoja šiandien visas jo rankose esančias priemones – net ir vadinamąjį „armėnų klausimą buvusioje Osmanų imperijoje“.

Naivi Europa pamiršta, jog Armėnijoje dislokuota galinga rusų karinė bazė. Ji ten dislokuota ne dėl gražumo…

209.11.29; 07:00

Turkija atmeta Jungtinių Valstija kritiką dėl neseniai įsigytų rusiškų S-400 raketų sistemų bandymų.
 
„Neperkate produkto tam, kad laikytumėte jį dėžėje“, – spaudos konferencijoje sakė Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu.
Šią vasarą Turkija iš Rusijos įsigijo S-400 raketų sistemas. Tokį Turkijos žingsnį neigiamai įvertino NATO sąjungininkės, o Vašingtonas pagrasino sankcijomis.
 
JAV pareigūnai vėliau užsiminė, kad Turkija gali išvengti sankcijų, kurias Jungtinės Valstijos automatiškai įveda šalims, įsigyjančioms rusišką ginkluotę, jei ji neaktyvuos sistemų.
 
Vis dėlto Turkija pirmadienį ir antradienį Ankaros provincijoje esančioje karinėje bazėje išbandė S-400 raketų sistemas, kaip taikinius panaudodama JAV pagamintus F-16 naikintuvus.
 
„Tai kelia nerimą, – antradienį teigė JAV valstybės sekretorius Mike’as Pompeo. – Turkijos valdžiai mes labai aiškiai parodėme savo norą, kad S-400 ginkluotės sistemos nebūtų visiškai aktyvuotos.“
 
JAV teigimu, jei rusiškos S-400 sistemos bus naudojamos kartu su Vakarų technika, ypač naujaisiais F-35 naikintuvais, kyla rizika, kad nutekės jautri informacija apie tokios technikos operacinius ir techninius pajėgumus.
 
Ankara užsisakė 100 F-35 naikintuvų, o šalies gynybos pramonė turėjo prisidėti prie orlaivių gamybos, tačiau Turkija buvo išmesta iš programos tada, kai įsigijo S-400 sistemas.
 
„Esame šio projekto partneriai, pradėjome labai rimtas investicijas“, – sakė M. Cavusoglu ir pagrasino „ieškoti alternatyvų“.
„Blogiausiu atveju, jei negalėsime įsigyti F-35, būsime priversti ieškoti alternatyvų“, – pareiškė jis, kartodamas grasinimą įsigyti naikintuvus iš kitų šalių.
 
Viena iš šalių, ne kartą išreiškusių norą parduoti Turkijai naikintuvų, yra Rusija. Aukščiausi Rusijos vadovai yra užsiminę apie galimybę Ankarai parduoti moderniausių Rusijos Su-57 naikintuvų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.28; 00:02

Didelė dauguma vokiečių pasisako už tai, kad Turkija dėl savo karinės operacijos Šiaurės Sirijoje būtų pašalinta iš NATO. Remiantis nuomonės tyrimo instituto „YouGov“ atlikta apklausa, tokią idėją remia 58 proc. respondentų ir tik 18 proc. yra prieš.
 
Dar didesnė dauguma apklaustųjų yra už griežtesnę Vokietijos vyriausybės poziciją Turkijos atžvilgiu: 61 proc. vokiečių pasisako už ekonomines sankcijas, 69 proc. – už visišką ginkluotės eksporto draudimą.
 
Prasidėjus Turkijos operacijai, vyriausybė ginklų tiekimą Ankarai tik apribojo.
 
Vis dėlto Turkijos pašalinimas iš NATO būtų labai sudėtingas ir todėl laikomas nerealiu, nes to nėra numatyta 1949 metų NATO sutartyje. Dėl to šią sutartį pirmiausiai reikėtų pakeisti – pritarus ir ratifikavus visoms šalims narėms.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.31; 00:01

Vašingtonas paskelbė Turkijai neskirsiantis sankcijų dėl S-400 raketinių sistemų pirkimo iš Rusijos tol, kol Turkija šių įrengimų neaktyvuos.
 
Prezidentas Donaldas Trumpas trečiadienį paskelbė atšaukiantis Turkijai dėl puolimo Sirijoje skirtas sankcijas.
 
Tačiau įtampa ir toliau išlieka: Turkija vis dar laukia bausmės už S-400 raketinių gynybos sistemų pirkimą iš Rusijos, NATO priešininkės.
 
„Ankaroje turbūt yra blaivesnių protų, sakančių, kad, dėl Dievo meilės, neturėtumėte jų jungti“, – teigė vienas anonimiškumą norėjęs išlaikyti valstybės departamento pareigūnas.
 
Kol kas neatrodo, kad Turkija būtų aktyvavusi S-400 sistemas, teigė pareigūnas. NATO narės baiminasi, kad iš Rusijos pirktos sistemos gali padėti Maskvai ištobulinti įgūdžius numušti Vakarų lėktuvus ir raketas.
 
„Dar yra daug darbo, norint įtikinti Turkiją atsisakyti S-400 – Ankara gali sistemas laikyti išjungtas, gali grąžinti jas arba sunaikinti, kaip jai patinka“, – teigė JAV valstybės departamento atstovas.
 
„Idealiu atveju jie turėjo niekada nepirkti ir nepriimti jokios S-400 sistemų dalies, tačiau dabar, kai riba jau peržengta, svarbiausias klausimas, kuris kyla, yra kaip visa tai izoliuoti, išskaidyti į dalis – neutralizuoti – ir judėti į priekį“, – sakė jis.
 
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas ir toliau puoselėja santykius su Rusija. Maskva sutiko Šiaurės Sirijoje dislokuoti pajėgų, pakeisiančių D. Trumpo patrauktas JAV pajėgas.
 
Ištikimas D. Trumpo šalininkas, senatorius Lindsey‘us Grahamas kreipėsi į Turkiją ir pasiūlė neaktyvuoti S-400 raketų ir taip išvengti sankcijų.  
 
Pagal 2017 metais priimtą įstatymą, JAV įsipareigoja sankcijas skirti bet kuriai šaliai, jei ši sudaro „reikšmingų“ karinių sandorių su JAV priešininkėmis, tarp jų ir Rusija.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.26; 06:02

Vašingtonas atšaukia sankcijas, paskelbtas Turkijai dėl jos karinės operacijos Sirijoje. Tai trečiadienį Baltuosiuose rūmuose pareiškė JAV prezidentas Donaldas Trumpas.
 
„Aš daviau iždo sekretoriui Stevenui Mnuchinui nurodymą atšaukti visas sankcijas, įvestas spalio 14-ąją“, – sakė Amerikos administracijos vadovas.
Kartu D. Trumpas pažymėjo, jog Jungtinės Valstijos bus pasirengusios atnaujinti sankcijas Turkijai, jeigu bus nepatenkintos jos veiksmais Sirijoje.
 
„Sankcijos bus atšauktos, kol nenutiks kažko tokio, kas mums nepatiks“, – paaiškino JAV prezidentas.
 
Netrukus po to JAV iždo departamentas pranešė, kad iš sankcijų sąrašo išbraukiamos Turkijos nacionalinės gynybos ministerija, energetikos ir gamtos išteklių ministerija bei šių žinybų vadovai, taip pat VRM vadovas.
„Dėl ugnies nutraukimo ir prezidento D. Trumpo potvarkiu Iždo departamentas išbraukia iš (sankcijų) sąrašo dvi Turkijos ministerijos ir tris aukštus oficialius asmenis“, – pareiškė JAV iždo sekretorius S. Mnuchinas.
 
Spalio 9 d. Ankara paskelbė pradedanti Sirijos šiaurėje karinę operaciją „Taikos šaltinis“, kurios tikslas – sudaryti ten buferinę zoną. Ji prasidėjo Turkijos karinių oro pajėgų smūgiais kurdų formuočių pozicijoms.
 
Sirija pavadino šią operaciją agresija, o pasaulio bendrija pasmerkė Ankaros veiksmus. Spalio 14 d. JAV iždo departamentas pranešė, kad Vašingtonas išplėtė sankcijų sąrašą ir įtraukė į jį dvi minėtas Turkijos ministerijas ir tris pareigūnus.
 
Spalio 17 d. JAV ir Turkija susitarė dėl karo veiksmų pristabdymo. Turkija sutiko 120 valandų nutraukti ugnį, kad kurdų būriai, priklausantys Demokratinės Sirijos pajėgų koalicijai, paliktų Ankaros kuriamą pasienio saugumo zoną.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.24; 00:01

Turkija sutiko penkioms paroms sustabdyti savo karinę operaciją Sirijoje, kurią visiškai nutrauks, jei kurdų vadovaujamos Sirijos demokratinės pajėgos (SDF) pasitrauks iš saugumo zonos ties Turkijos ir Sirijos siena, paskelbė JAV viceprezidentas Mike’as Pence’as ir Turkijos pareigūnai.
 
120 val. truksiantis ugnies nutraukimas sumažino įtampą šioje beprecedentėje krizėje tarp Turkijos ir JAV, tačiau kritikai ir vėl suskubo apkaltinti prezidentą Donaldą Trumpą palikus kurdų sąjungininkus likimo valiai.
 
Pagal susitarimą, kurdų pajėgos turės pasitraukti iš 32 km pločio ruožo palei Turkijos ir Sirijos sieną, kur Ankara ketina įkurti saugumo zoną, į kurią bus perkelti į Turkiją pabėgę sirų migrantai.
 
D. Trumpo sprendimas atitraukti amerikiečių karius nuo Turkijos ir Sirijos pasienio leido Ankarai praeitą savaitę pradėti šią karinę operaciją, tačiau pats prezidentas vėliau įvedė sankcijas turkų ministrams ir pagrasino sunaikinti NATO narės Turkijos ekonomiką.
 
Po derybų su Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu M. Pence’as patvirtino, kad Turkijos karinės operacija „bus visiškai nutraukta, kai bus baigtas“ kurdų SDF atitraukimas, o JAV tada atšauks sankcijas Turkijai.
M. Pence’o teigimu, Jungtinės Valstijos bendradarbiaus su YPG – kurdų kovotojais, vadovaujančiais SDF – „kad užtikrintų tvarkingą pasitraukimą per 120 valandų“.
 
SDF vadas Mazlumas Abdi tikino, kad jo pajėgos yra „pasirengusios laikytis paliaubų“ teritorijoje nuo Ras al Aino iki Tal Abjado.
 
Vis dėlto JAV įgaliotinis Sirijoje Jamesas Jeffrey’is pripažino, kad kurdų kovotojai nebuvo patenkinti susitarimo, o Vašingtonui prireikė naudotis „botagu ir meduoliu“, grasinant sankcijomis, tam, jog būtų pasiektas paliaubų susitarimas.
 
„Nėra jokios abejonės, kad YPG nori pasilikti šiose vietovėse“, – reporteriams sakė jis, grįždamas iš Ankaros.
 
Stebėsenos organizacija „Syrian Observatory for Human Rights“ (SOHR) anksčiau pranešė, kad dėl karinės operacijos buvo priversti bėgti 300 tūkst. gyventojų. SOHR teigimu, nuo Turkijos puolimo pradžios žuvo beveik 500 žmonių, įskaitant dešimtis civilių, dauguma jų – kurdų pusėje.
 
Visgi Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu pabrėžė, kad Ankara tik „stabdo operaciją, o ne ją nutraukia“.
 
„Tai nėra paliaubos. Paliaubas pasiekia dvi teisėtos šalys“, – sakė M. Cavusoglu.
 
Turkija kurdų YPG kovotojus laiko uždraustus Kurdistano darbininkų partijos (PKK) atšaka. PKK Turkijoje jau 35 metus vykdo kruvinus išpuolius, taip siekdami didesnės autonomijos kurdams.
 
J. Jeffrey’io teigimu, Turkija pažadėjo amerikiečių diplomatams, kad neužsibus saugumo zonoje. Jis taip pat pabrėžė, kad JAV gerbia Sirijos teritorinį vientisumą.
 
„Turkai ir pats prezidentas R. T. Erdoganas asmeniškai mums daug kartų tikino, kad jie neturi jokių ketinimų – visai jokių ketinimų – likti Sirijoje ilgam laikui“, – sakė J. Jeffrey’is.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.18; 09:00

Turkijai tęsiant operaciją Šiaurės Sirijoje, dar viena Europos šalis paskelbė stabdanti ginklų tiekimą Ankarai. Po Vokietijos, Nyderlandų, Norvegijos ir Suomijos apie tokį žingsnį pranešė ir Prancūzija.
 
Vis ginkluotės, kurią Turkiją gali panaudoti Sirijoje, eksporto projektai nedelsiant stabdomi, sakoma bendrame Prancūzijos užsienio reikalų ir Gynybos ministerijų pareiškime.
 
Prieš tai Vokietijos užsienio reikalų ministras Heikas Maasas pareiškė, kad vyriausybė neišduos naujų leidimų tiekti ginklus, kuriuos Turkija gali panaudoti Sirijoje.
 
Nyderlandai penktadienį paskelbė, kad stabdo karinės ginkluotės eksportą į Turkiją. Prieš tai šį žingsnį jau žengė Suomija ir Norvegija.
 
ES užsienio reikalų ministrų taryba pirmadienį Liuksemburge tarsis dėl koordinuotos Europos pozicijos šiuo klausimu.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.14; 02:00

Turkija tęsia kurdų kontroliuojamų Sirijos pasienio miestų puolimą. EPA-ELTA nuotr.
Šeštadienį ataka prieš kurdų kontroliuojamus miestus Turkijos ir Sirijos pasienyje prasidėjo ketvirtoji Turkijos karinės operacijos prieš Sirijos kurdus diena.
 
Turkų operacija susilaukia vis didesnio tarptautinės bendruomenės, įskaitant ir JAV, pasipriešinimo.
 
Paskatinti sėkmingų pasistūmėjimų naktį į šeštadienį, Turkijos pajėgos ir jų sąjungininkai Sirijoje ėmėsi pulti teritoriją pasienio viduryje, kurioje, nepaisant kurdų kontrolės, gyvena daugiausia etniniai arabai.
 
Du miestai abiejose puolamos zonos pusėse – Ras al-Ainas ir Tal Abyadas – buvo smarkiai bombarduojami. Dėl bombardavimų iš miestų pabėgo dešimtys tūkstančiai civilių.
 
„Turkijos pajėgos ir jų sąjungininkės sukilėlių grupuotės puola Ras al-Ainą“, – pranešė stebėsenos organizacija „Syrian Observatory for Human Rights“ (SOHR).
 
Didžiojoje Britanijoje įsikūrusios organizacijos teigimu, Ankaros pajėgos link Ras al-Aino juda trimis frontais, kariai yra palaikomi artilerijos ugnimi ir oro antskrydžiais.
 
Naujienų agentūros AFP korespondentas netoli Ras al-Aino girdėjo daugybę šūvių ir sprogimų, kai Turkijos sąjungininkai, daugiausia Sirijos arabai, su raketsvaidžiais judėjo fronto linija.
 
Kariniais pajėgumais gerokai nusileidžiančios kurdų Sirijos demokratinės pajėgos (SDF), besipriešindamos turkų puolimui, neteko daugybės karių.
Pernakt susidūrimuose žuvo mažiausiai 20 SDF kovotojų, teigė SOHR. Iš viso per Turkijos karinę operaciją, organizacijos duomenimis, jau žuvo 74 kurdų kariai.
 
Operacijos metu taip pat žuvo 20 civilių Sirijoje, o Turkijos žiniasklaida pranešė apie 17 turkų civilių gyventojų žūtį.
 
SDF pareigūnas Ras al-Aine tvirtino, kad kurdų kariai atrėmė Ankaros ataką, tačiau susidūrimai vis dar tebevyksta.
 
Žiniasklaidos duomenimis, už miesto ribų kurdų kovotojai šiuo metu praranda savo turėtas pozicijas.
Po Turkijos kariouomenės puolimo. EPA – ELTA nuotr.
 
SOHR teigimu, pernakt Turkijos pajėgos užėmė 11 kaimų, daugiausia netoli Tal Abyado. Iš viso operacijos metu užimti jau 23 kaimai.
 
SDF buvo pagrindinė JAV partnerė kovoje su „Islamo valstybės“ (IS) džihadistais. SDF kovoje su IS neteko iš viso 11 tūkst. karių.
 
Susidūręs su nepasitenkinimu ir kaltinimais sąjungininkų išdavyste, net ir iš jo paties respublikonų partijos, JAV prezidentas Donaldas Trumpas sugriežtino savo poziciją Turkijos atžvilgiu ir pagrasino sankcijomis, jei karinė operacija nebus nutraukta.
 
Savo ruožtu Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas nesutiko sustabdyti operacijos, o Pentagonui nepavyko perkalbėti Ankaros ir priversti nutraukti kurdų puolimą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.13; 02:00

JAV gynybos sekretorius Markas Esperas paragino Turkiją sustabdyti veržimąsi į Šiaurės rytų Siriją ir perspėjo, kad puolimas gali atnešti „rimtų pasekmių“ Ankarai, penktadienį informavo Pentagonas.
 
M. Esperas su Turkijos gynybos ministru Hulusiu Akaru kalbėjosi telefonu. Pokalbio metu JAV gynybos sekretorius „griežtai paragino Turkiją nutraukti veiksmus Šiaurės rytų Sirijoje“, pareiškime teigė Pentagono atstovai.
 
„Nors sekretorius pakartojo, kad vertina strateginius dvišalius santykius, jis teigė, kad dėl antpuolio Turkija gali susilaukti rimtų pasekmių“, – buvo sakoma pareiškime.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.12; 08:00

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas pagrasino Jungtinėms Valstijoms nebepirkti „Boeing“ orlaivių, jei jo šaliai bus paskelbtos sankcijos dėl rusiškos gynybos sistemos S-400 įsigijimo.
 
„Mes esame geri klientai, – pareiškė R. T. Erdoganas penktadienį savo partijos susitikime, turėdamas omenyje naujų „Boeing“ lėktuvų pirkimą. – Bet jei taip tęsis toliau, norime mes ar ne, privalėsime dar kartą apie tai pagalvoti“.
 
R. T. Erdoganas birželį susitikime su JAV prezidentu Donaldu Trumpu kalbėjosi apie sutartį su „Boeing“ dėl naujų lėktuvų pirkimo. Todėl R. R. Erdoganas buvo įsitikinęs, kad D. Trumpas neskelbs sankcijų Turkijai dėl S-400 sistemos pirkimo.
 
Turkijai gresia baudžiamosios priemonės pagal CAATSA įstatymą, kuris leidžia taikyti bausmes už sandorius su Rusijos ginklų koncernais. Dėl rusiškos sistemos įsigijimo JAV jau eliminavo Ankarą iš F-35 naikintuvų programos. R. T. Erdoganas dabar pabrėžė, kad Turkija ir kitur gali įsigyti naikintuvų. „Neduosite mums F-35? Labai gerai, tačiau tokiu atveju mes imsimės priemonių šiuo klausimu ir kreipsimės į ką nors kitą“, – kalbėjo prezidentas.
Turkijos ginkluotosios pajėgos – vienos iš galingiausių visoje Europoje ir NATO aljanse.
 
Rusija jau pasiūlė Turkijai parduoti savo naikintuvus. JAV baiminasi, kad NATO narė Turkija labiau atsigręš į Maskvą. Turkija tuo tarpu tikina, kad S-400 sistema reikalinga jos gynybai. Jokie „grasinimai ir sankcijos“ esą nesutrukdys Turkijai „garantuoti savo saugumo“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.27; 07:04
 
 

Po mirtino išpuolio prieš diplomatus Šiaurės Irako Erbilio mieste Turkija suengė oro antskrydžius prieš uždraustos Kurdistano darbininkų partijos (PKK) pozicijas. Gynybos ministras Hulusis Akaras ketvirtadienį kalbėjo apie iki šiol didžiausią Turkijos ginkluotųjų pajėgų operaciją Šiaurės Irako Kandilio kalnuose. PKK esą suduotas „rimtas smūgis“.
 
Per išpuolį prieš turkų diplomatus restorane autonominio kurdų regiono sostinėje trečiadienį žuvo trys žmonės, tarp jų – Turkijos vicekonsulas Erbilyje. PKK atstovas pareiškė, kad jo grupuotė nesusijusi su ataka. Tačiau ekspertai dėl išpuolio kaltina PKK.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.19; 10:00

JAV trečiadienį paskelbė, kad Turkija nebegalės dalyvauti F-35 naikintuvų programoje, pranešė „Deutsche Welle“. Pentagonas ėmė grasinti priimsiąs tokį sprendimą po to, kai Turkijos vyriausybės nutarė iš Rusijos įsigyti S-400 raketinių gynybos sistemų.
 
„Deja, Turkijos sprendimas pirkti rusiškas S-400 raketines gynybos sistemas padaro tolesnį šalies dalyvavimą F-35 projekte neįmanomą“, – sakė Baltųjų rūmų atstovė Stephanie Grisham. Ji papildė teigdama, kad F-35 negali veikti kartu su Rusijos žvalgybos duomenų rinkimo platforma, kuri bus naudojama sužinoti apie pažangias programos galimybes“.
 
Vašingtonas baiminasi, kad Rusija per įdiegtos sistemos radarą gali sužinoti duomenis apie naujojo JAV naikintuvo F-35 pajėgumus.
 
Turkijos visiškas pašalinimas iš programos turėtų įvykti iki kitų metų, teigė JAV gynybos sekretoriaus pavaduotoja įsigijimo ir palaikymo reikalams Ellen Lord.
 
„Mes rengiamės labai tvarkingam, nuosekliam pašalinimui iki 2020 metų kovo. Tai ypatingas atsakas į ypatingus veiksmus“, – sakė E. Lord.
 
Rusiškos sistemos pirkimas jau daug mėnesių kelia ginčus tarp JAV ir Turkijos. Sistemos komponentai pradėti tiekti penktadienį. Turkija yra F-35 gamybos partnerė, ji ketino įsigyti apie 100 naikintuvų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.18; 12:11

JAV pašalinus Turkiją iš F-35 naikintuvų programos, Ankara įspėjo Vašingtoną dėl „nepataisomos žalos“.
 
Užsienio reikalų ministerija kalbėjo apie didelę JAV klaidą, kuri padarys „nepataisomos žalos“ abiejų šalių santykiams.
 
Vienašališkas ir neteisingas Vašingtono žingsnis neatitinka „Aljanso (NATO) dvasios“ (NATO) ir neturi teisėto pagrindo, sakoma pareiškime. Todėl jis esą turi būti atšauktas. Turkija, be to, pabrėžė, kad jai svarbi draugystė tarp abiejų šalių.
 
Vašingtonas pašalino Turkiją iš F-35 naikintuvų programos, nes šalis įsigijo rusišką raketinės gynybos sistemą. Vašingtonas baiminasi, kad Rusija per sistemos S-400 radarą gaus duomenimis apie naujojo JAV naikintuvo F-35 pajėgumus. Kaip F-35 gamyboje dalyvaujanti partnerė, Turkija turėjo gauti apie 100 tokių naikintuvų.
 
Trečiadienį Baltieji rūmai paskelbė, kad Turkija šalinama iš programos. Joje, be kitų, dar dalyvauja Didžioji Britanija, Italija, Kanada ir Australija. Vašingtonas argumentavo, kad S-400 sistemos pirkimas yra nusižengimas NATO narių įsipareigojimams neturėti rusiškų sistemų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.18; 14:30

JAV prezidentas Donaldas Trumpas pareiškė suprantąs Turkijos sprendimą įsigyti rusišką oro erdvės gynybos sistemą S-400. Anot D. Trumpo, jo santykiai su Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu yra „labai geri“, o situacija labai sudėtinga.
 
Turkija buvo „priversta“ įsigyti rusišką sistemą, nes pirmtakė demokratų vyriausybė nepardavė jai amerikietiškos „Patriot“ sistemos, sakė D. Trumpas antradienį žurnalistams. Taip jis pakartojo Turkijos vyriausybės argumentą.
 
Prieš tai paskirtasis JAV gynybos sekretorius Markas Esperas „neteisingu ir nuviliančiu“ pavadino Turkijos sprendimą įsigyti S-400. Per klausymus JAV Kongrese jis pabrėžė, kad vyriausybė Ankaroje negali turėti abiejų sistemų.
 
Rusiškos sistemos pirkimas jau daug mėnesių kelia ginčus tarp JAV ir Turkijos. Sistemos komponentai pradėti tiekti penktadienį. Vašingtonas baiminasi, kad Rusija per sistemos radarą gali sužinoti duomenis apie naujojo JAV naikintuvo F-35 pajėgumus. Turkija yra F-35 gamybos partnerė, ji ketina įsigyti apie 100 naikintuvų. Pentagonas grasina liepos pabaigoje išmesti Turkiją iš F-35 programos.
 
D. Trumpas per kabineto posėdį sakė, kad Turkijai dabar uždrausta įsigyti naikintuvus – dėl to „Lockheed Martin“ ginkluotės koncernas „nėra labai laimingas“.
 
„Mes turime situaciją, kai Turkija mums buvo labai gera, labai gera. Ir mes dabar Turkijai sakome, kad jai, kadangi ji buvo priversta įsigyti kitą raketų sistemą, neparduosime „F-35“ naikintuvų“, – kalbėjo D. Trumpas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.17; 02:00