Oligarchai – galinga jėga

Ketvirtadienį Kijeve šalies parlamentas aiškia daugumą priėmė prieštaringai vertinamą įstatymą, kuriuo siekiama apriboti politinę ir ekonominę Ukrainos oligarchų įtaką.
 
Teisės aktas numato sukurti vadinamąjį oligarchų registrą. Per ateinančius 10 metų sąraše esantiems asmenims nebebus leidžiama finansiškai remti politinių partijų, dalyvauti privatizavime, jie privalės atskleisti savo turtą.
 
Nacionalinė saugumo ir gynybos taryba, kurią tiesiogiai skiria prezidentas, turi nustatyti, kas nusipelno būti įtrauktas į oligarchų registrą.
 
Daugeliui tai kelia nerimą dėl galimo piktnaudžiavimo. Prezidentas Volodymyras Zelenskis neseniai pasinaudojo taryba, kad užblokuotų opozicines televizijos stotis ir svetaines. Oponentai kaltina jį bandymu išvalyti žiniasklaidos kraštovaizdį ir pašalinti galimus varžovus prieš vėl kandidatuojant į prezidentus 2024 metais.
 
Prieš priimant įstatymo projektą parlamento žmogaus teisių komisarė Liudmyla Denisova raštu perspėjo narius, kad teisės aktas prieštarauja Konstitucijai.
 
Parlamento pirmininkas Dmytro Razumkovas norėjo, kad įstatymo projektą išnagrinėtų Venecijos komisija, teikianti valstybėms nepriklausomas konsultacijas dėl siūlomų teisės aktų. Nepaisant to, kad Venecijos komisija gruodį sutiko peržiūrėti įstatymą, V. Zelenskio parlamentinė frakcija nusprendė surengti balsavimą.
 
Viljama Sudikienė (DPA)
 
2021.09.24; 00:02

Joe Bidenas. EPA – ELTA nuotr.

Rytoj, rugsėjo 1-ąją, numatytas JAV prezidento Džo Baideno (Joe Biden) ir Ukrainos prezidento Volodymiro Zelenskio susitikimas Vašingtone. Rašau žodį „numatytas“ todėl, kad jis, nepaisant didelių Ukrainos pastangų, nuolat atidedamas. Nukėlimo iniciatorė – ne V.Zelenskio, o Dž.Baideno komanda. Tad dar nežinia, ar artimiausiomis valandomis nenutiks nieko tokio, kas leistų Dž.Baidenui ir vėl pareikšti neturint laiko šnekučiuotis su Ukrainos vadovu. Priežasčių, kodėl Amerikos vadovas galėtų atsisakyti paspausti ranką Ukrainos vadovui, – daug. Tai ir chaotiškas amerikiečių pasitraukimas iš Afganistano, ir šiuo metu Ameriką teriojantys taifūnai bei uraganai.

Vadovaujantis sveiku protu, keblu perprasti JAV vadovo Dž.Baideno veiklos motyvus. Norint susigaudyti, ką išties daro šis Baltųjų rūmų šeimininkas, derėtų prisiminti, kaip jis, būdamas JAV politiku, kadaise važiavo į Sovietų Sąjungą peikti komunistus, esą šie neturį teisės taip žiauriai persekioti didisdentų ir politinių kalinių. Minėtą pareiškimą Dž.Baidenas tikrai nuvežęs į Maskvą. Bet ką jis burbtelėjo neoficialių pokalbių metu? Šis Amerikos politikas anuomet ramino sovietinius gensekus: nepergyvenkite dėl amerikietiškos kritikos, mes jus kritikuojame tik dėl akių, siekdami įtikinti savąją visuomenę, jog mums rūpi demokratija, o jūs jau elkitės kaip tinkami, kaip jums patogiau. Maždaug taip. Ši dvivediška, išdavikiška Dž.Baideno laikysena užfiksuota vieno tuometinio Kremliaus atstovo prisiminimuose.

Bet tai – dar ne visos Dž.Baideno keistenybės. Prisiminkime, kaip Amerikos kariškiai traukėsi iš Vietnamo, atiduodami valdžią SSRS kariškių palaikomiems Šiaurės vietnamiečiams?! Tuomet, traukdamiesi iš Saigono (kaip dabar ir iš Kabulo) amerikiečiai parsivežė tūkstančius jiems talkinusių vietnamiečių. Atsidūrę Amerikoje JAV sąjungininkai vietnamiečiai neprašė pašalpų iki gyvos galvos. Jie maldavo suteikti jiems teisę legaliai gyventi Amerikoje bei sulaukti JAV pilietybės. O dabar atspėkite, kas iš Amerikiečių senatorių ir kongresmenų priešinosi, jog prieš komunistus kovojusiems vietnamiečiams būtų suteikta teisė legaliai gyventi Amerikoje? Vienas iš aršiausiųjų – Dž.Baidenas!

Ši informacija – ne mano surasta. Ją iškapstė JAV gyvenantis politikos apžvalgininkas, ekonomistas, buvęs Rusijos prezidento Vladimiro Putino ekonomikos patarėjas Andrejus Ilarionovas. Duodamas interviu JAV gyvenančiam atsargos kariškiui Garry Tabax, jis retoriškai klausė: ką tai galėtų reikšti?

Andrejus Ilarionovas – ukrainietiškoje laidoje Ukraina 24

Beje, vien dairantis po lietuviškąją žiniasklaidą neįmanoma susidaryti išsamaus vaizdo, kas gi dedasi JAV į valdžią atėjus Dž.Baidenui. O štai išklausius keletą dešimčių A.Ilarionovo komentarų, skelbiamų youtube.com, – kur kas aiškiau. Užuolaidos praskleistos plačiau. A.Ilarionovas žiūri pirmiausia, ką politikas daro, ir tik po to – ką jis pliurpia. Mat politikai visi gražiai kalba. Juos išlukštenti įmanoma tik lyginant pažadus su konkrečiais darbais. Pavyzdžiui, visus pastaruosius keletą dešimtmečių Amerika skirdavo Afganistanui per metus apie 4 milijardus JAV dolerių karinėms reikmėms. O štai už Afganistaną kur kas didesnei ir svarbesnei Ukrainai – tik trupiniai. Per metus – vos keli šimtai milijonų. Ir tai juos tenka plėšte plėšti iš Dž.Baideno rankų. Vašingtonas dosnesnis net, pasirodo, Palestinos autonomijai nei Ukrainai (lyginant, kiek pinigų atseikėjama vienam gyventojui). Tad, turint šiuos skaičius, akivaizdu, jog Amerika laiko Ukrainą podukros vietoje. Gėdinga laikysena: Amerika kadaise pasirašė memorandumą įsipareigodama saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą. Tačiau šiuos savo pažadus labai greit pamiršo.

Keista ir tai, pasak A.Ilarionovo, kad Dž.Baidenas, suplanavęs amerikiečių karių išvedimą iš Afganistano, neperspėjo net artimiausių savo sąjungininkų – britų.  Nors patys ruošėsi nešti kudašių kur kas anksčiau, nei viešai paskelbė. Dž.Baidenas puikiai žinojo, kad taip skubėdamas jis sukels milžinišką pavojų ne tik Afganistane esantiems savo sąjungininkams, bet ir savo kariškiams. Nepaisant šių pavojų jis ryžosi skubiam pasitraukimui, sukeldamas didelį chaosą. O tada veidmainiškai šūkaliojo, jog Afganistane žuvę amerikiečių kariai – didvyriai, Amerika jų niekad neužmirš, Amerika už juos atkeršys.

Volodymyras Zelenskis. EPA – ELTA foto

Keistų Dž.Baideno sprendimų sąrašas ilgokas: nesipriešino Nord Stream 2 dujotiekio tiesimui, tačiau sustabdė JAV teritorijoje tiesiamo dujotiekio statybas, liovėsi statęs sieną su Meksika, nors į JAV per šiuos metus jau prasiveržė apie du milijonus meksikiečių. Amerikoje nusikalstamų gaujų nepaliaujamai daugėja, banditai – vis įžūlesni, tačiau Dž.Baidenas mažina atlyginimus JAV policininkams.

Kodėl Dž.Baidenas būtent taip elgiasi, A.Ilarionovas nežino. Tačiau A.Ilarionovas, skirtingai nei kiti, linkę žvelgti vien pro rožinius akinius, vis kelia nepatogius, šokiruojančius klausimus. Vienoje laidoje net nuskambėjo mintis, ar JAV prezidentas Dž. Baidenas nenusipelnė apkaltos? Juk jei šį rudenį Rusija pradės plataus mąsto karinę kampaniją prieš Ukrainą, tai bus būtent Dž.Baideno kaltė.

Tad ar jau galima sakyti, jog Dž.Baidenas išduoda savo sąjungininkus? Ukraina palikta likimo valioje (nesulaukia nei pinigų, nei ginklų, nei vilties tapti strategine JAV partnere, toleruojamas jai kenkiantis dujotiekis Nord Stream 2), Afganistanas atiduotas talibams. Kokius sąjungininkus Dž.Baidenas paaukos artimiausiu metu? Baltijos kraštus? Ko jis iš tiesų siekia?

Galbūt po Dž.Baideno ir V.Zelenskio susitikimo taps aiškiau?

2021.08.31; 07:30

Joe Bidenas. EPA-ELTA nuotr.

Saulius Kizelavičius

Ukrainos leidinys „Gordonua.com“ praneša, esą JAV prezidento Džo Baideno (Joe Biden) ir Ukrainos prezidento Volodymiro Zelenskio susitikimas, numatytas rupjūčio 30-ąją Vašingtone, nukeliamas į rugsėjo 1 dieną. Suprask, JAV vadovas labai užsiėmęs dėl paskutiniųjų tragiškų įvykių Afganistane.

Taip, Baltųjų rūmų vadovas turi rūpesčių dėl padėties Afganistane. Tačiau esama ir kitokio paaiškinimo – Dž.Baidenas asmeniškai nemėgsta Ukrainos; Ženevoje susitikęs su Rusijos prezidentu Dž.Baidenas akivaizdžiai stojo Kremliaus, o ne Kijevo pusėn. Greičiausiai tai ir yra tikroji priežastis, kodėl Ukrainai gyvybiškai svarbus pokalbis vėl nukeliamas, tegul tik kelioms dienoms (sykį jis jau buvo atidėtas). Belieka tikėtis, kad bent rugsėjo 1-ąją nieko Amerikai labai svarbaus nenutiks, ir V.Zelenskiui vis tik pavyks nuoširdžiai pasišnekėti su Dž.Baidenu.

Volodymyras Zelenskis. EPA – ELTA nuotr.

Tačiau Amerikos ir Ukrainos lyderių pokalbis gali būti labai sunkus. Mat vos tik įžengęs į Baltuosius rūmus 2021-ųjų pradžioje Dž.Baidenas kardinaliai pakeitė nuomonę dėl Ukrainos – neduoda nei lėšų, nei ginklų, nei vilties, jog artimiausiu metu suteks vilties tapti strategine JAV partnere. Atšaukė net sankcijas Ukrainą žlugdantį dujotiekį Nord Stream -2 tiesusioms Vokietijos firmoms. Viešėdamas Ženevoje jis net užsiminė, jog Ukraina privalanti laikytis jai pražūtingų Minsko susitarimų (taip mano ir Vladimiras Putinas). Pasak žinomo, įtakingo politikos ir ekonomikos apžvalgininko Andrėjaus Ilarionovo, tokiu elgesiu Dž.Baidenas padidino tikimybę, jog agresyvusis Kremlius šį rudenį atnaujins karinius išpuolius prieš Ukrainą. Vaizdžiai tariant, Dž.Baidenas atriško V.Putinui rankas elgtis kaip šis panorės, manys esant reikalinga.

Tad V.Zelenskis dabar turįs tik du kelius – arba įtikins Dž.Baideną pakeisti poziciją, arba galės atvirai visam pasauliui pasakoti liūdną istoriją, kaip Vašingtonas išdavė Kijevą.

Rugsėjo 1-oji – čia pat. Pagyvensime – pamatysime.

2021.08.30; 07:00  

Karinis paradas Kijeve. EPA – ELTA nuotr.

Ukraina kariniu paradu pažymi 30-ąsias nepriklausomybės nuo Sovietų Sąjungos metines.
 
„Esame jauna šalis, turinti 1 000 metų istoriją“, – antradienį savo kalboje Kijevo Nepriklausomybės aikštėje sakė prezidentas Volodymyras Zelenskis.
 
Vėliau apie 5 000 karių žygiavo pro šalies vadovus ir užsienio svečius. Be kita ko parade buvo pristatyti tankai, artilerija ir naujausios raketų technologijos. Taip pat buvo demonstruojami koviniai bepiločiai orlaiviai.
 
Sraigtasparniai, naikintuvai ir didžiausias pasaulyje lėktuvas „Mriya“ („Svajonė“) taip pat praskrido virš sostinės centro. Virš miesto centro skrido ir lenkų bei slovakų naikintuvai ir sraigtasparniai.
 
Iškilmingame parade taip pat dalyvavo kitų kaimyninių šalių ir NATO šalių, tokių kaip Danija, Kanada ir JAV, karių delegacijos. Keletas pakrančių apsaugos greitaeigių katerių praskriejo pro miesto centrą Dniepro upe.
 
Pietų Ukrainos Odesos uostamiestyje vyko jūrų laivyno paradas, kuriame dalyvavo daugiau nei 20 laivų.
 
Prieš prasidedant paradui Kijeve, tylos minute buvo pagerbti kariai, žuvę per karą Rytų Ukrainoje. Oficialiais duomenimis, vien nuo šių metų pradžios kare žuvo apie 50 Ukrainos karių.
 
Nuo 2014 metų kovose su Rusijos remiamais separatistais Donbaso regione žuvo daugiau nei 13 tūkst. žmonių, tarp jų ir civilių. Taikos planas sustabdytas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.08.24; 16:15

D. Nausėdienė dalyvavo pirmųjų ponių susitikime. Prezidentūros nuotr.

Pirmadienį vykstant Krymo platformos viršūnių susitikimui Kijeve, Diana Nausėdienė paraleliai surengtame pirmųjų ponių susitikime dalyvavo diskusijoje apie švietimo situaciją ir pandemijos nulemtus pokyčius.
 
Susitikimo tikslas – sutelkti pirmųjų ponių socialines, švietimo ir kitas veiklas, siekiant geresnio bendradarbiavimo, įveikiant pandemijos iššūkius.
 
Pasak pranešimo, pagrindinės susitikimo temos, kuriomis pranešimus skaitė pirmosios ponios ir ekspertai, nevyriausybinių organizacijų atstovai, buvo sveikatos apsauga, švietimas ir lygių galimybių užtikrinimas.
 
Taip pat buvo dalijamasi patirtimi, kaip įvairias šalis paveikė pandemija ir karantinas.
 
„Skirdami daug pastangų mokymosi turinio ir paties mokymosi perkėlimui į internetines platformas, panašių sprendimų turime ieškoti ir teikdami vaikams emocinę ir psichologinę pagalbą. Nepamirškime – nuo vaikų sveikatos priklauso ir jų akademiniai pasiekimai, ir visas tolesnis gyvenimas“, – sakė D. Nausėdienė.
D. Nausėdienė dalyvavo pirmųjų ponių susitikime. Prezidentūros nuotr.
 
Pasak pirmosios ponios, labai svarbu ne tik užtikrinti akademinius vaikų pasiekimus, bet ir emocinę bei psichologinę gerovę, kuri žymiai suprastėjo karantino metu. D. Nausėdienė taip pat atkreipė dėmesį į fizinės kultūros bei fizinio raštingumo populiarinimo bei prieinamumo didinimo svarbą.
 
Konferencijoje, kurią inicijavo Ukrainos prezidento sutuoktinė Olena Zelenska, gyvai ir nuotoliniu būdu dalyvavo pirmosios ponios iš Brazilijos, Izraelio, Kroatijos, Latvijos, Libano, Lietuvos, Serbijos, Vokietijos, taip pat Europos Vadovų Tarybos pirmininko partnerė, vaizdo sveikinimą atsiuntė buvusi JAV pirmoji ponia Hillary Clinton.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.08.24; 06:32

Merkel Angela ir Zelenskis Volodymiras. EPA – ELTA nuotr.

Ukraina mano, kad netrukus baigiamas statyti dujotiekis „Nord Stream 2“, kuriuo rusiškos dujos bus transportuojamos į Europą, yra „pavojingas geopolitinis ginklas“, sekmadienį sakė prezidentas Volodymyras Zelenskis.
 
Ukrainos lyderis kalbėjo Kijeve surengtoje bendroje spaudos konferencijoje su Vokietijos kanclere Angela Merkel, kuri inicijavo dujotiekio, sukėlusio didelį pasipriešinimą iš Rusijos kaimynių Ukrainos, Lenkijos bei Baltijos šalių, tiesimą.
 
12 mlrd. dolerių vertės dujotiekis, einantis Baltijos jūros dugnu, padvigubins Rusijos gamtinių dujų tiekimą į Vokietiją, didžiausią Europos ekonomiką. Dujotiekis aplenkia Ukrainą ir atima iš Kijevo svarbius dujų tranzito mokesčius.
 
„Į šį projektą žiūrime išskirtinai per saugumo prizmę ir laikome jį pavojingu geopolitiniu Kremliaus ginklu“, – sakė V. Zelenskis.
 
Jis pridūrė, kad didžiausia rizika po jo užbaigimo „atiteks Ukrainai“, tačiau dujotiekis taip pat bus pavojingas „visai Europai“.
 
Dujotiekis „bus naudingas tik Rusijos Federacijai“, – sakė jis.
 
Savo ruožtu A. Merkel sakė, kad Berlynas sutinka su Vašingtonu, jog „dujos neturi būti naudojamos kaip geopolitinis ginklas“.
 
„Esminis dalykas čia tas, ar bus pratęsta tranzito per Ukrainą sutartis – ir kuo greičiau, tuo geriau“, – sakė ji, turėdama galvoje Maskvos ir Kijevo susitarimą, kurio terminas baigiasi 2024 metais.
 
„Nord Stream 2“. EPA-ELTA foto

Vokietijos lyderė, susitikusi su V. Zelenskiu praėjus dviem dienoms po apsilankymo  Maskvoje, sakė, kad su Vladimiru Putinu aptarė sutarties pratęsimą po 2024 metų.
 
„Mes jaučiame ypatingą atsakomybę ir suprantame didžiulį susirūpinimą, kurį pareiškė prezidentas Zelenskis, – sakė ji. – Mes į tai žiūrime labai rimtai“.
 
V. Zelenskis sakė, kad jis ir A. Merkel aptarė sutarties pratęsimą, tačiau pažymėjo, jog kol kas girdėjo tik „labai bendrus dalykus“.
 
Dujotiekio tiesimas sukėlė įtampą tarp Vokietijos ir JAV, tačiau Vašingtonas galiausiai atšaukė sankcijas Rusijos kontroliuojamam dujotiekio statytojui.
 
A. Merkel sakė, kad Vokietijos ir JAV susitarime numatytos „sankcijos“, jei dujos bus „naudojamos kaip ginklas“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.08.22; 16:43

Tegyvuoja Ukraina. Ukrainos palaikymo akcija prie Rusijos ambasados Vilniuje. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Prezidentas Gitanas Nausėda rugpjūčio 22–24 dienomis vyks vizito į Ukrainą. Vizito metu šalies vadovas dalyvaus Krymo platformos inauguraciniame susitikime ir Ukrainos nepriklausomybės 30-mečio minėjime, sakoma Prezidentūros pranešime.
 
Krymo platforma yra diplomatinė Ukrainos iniciatyva, siekianti atkreipti tarptautinės bendruomenės dėmesį į neteisėtą, Rusijos 2014 metais įvykdytą Krymo aneksiją.
 
„Lietuva palaiko Ukrainos suverenumą ir teritorinį vientisumą. Nepripažinome ir nepripažinsime Krymo okupacijos. Nuoširdžiai palaikau prezidento (Volodymyro) Zelenskio pastangas atkreipti tarptautinės bendruomenės dėmesį į neteisėtą Krymo aneksiją. Rusijos vykdoma agresyvi ekspansinė politika neturi būti toleruojama ir legitimizuojama“, – sakė prezidentas.
 
Vizito Ukrainoje metu šalies vadovas taip pat inauguruos Lietuvos skverą Kijeve ir dalyvaus LDK didžiojo etmono Konstantino Ostrogiškio paminklo atidengimo ceremonijoje Pečorų lauroje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.08.20; 06:00

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Šį sykį štai dėl ko rašau – baugu. Nerimauju ne dėl to, kad Kinijos komunistų partijos kontroliuojamas bulvarinis laikraštis „Global Times“ tvirtina, esą Kinija turėtų veikti išvien su Rusija ir Baltarusija‚ skaudžiai pamokydama Lietuvą; nors jei viena iš galingiausių Pasaulio valstyių svarsto galimybę suduoti stiprų smūgį Lietuvai – tai jau nėra juokai.

Įsiminė Lietuvos Prezidento Gitano Nausėdos interviu, duotas „The Financial Times“. Tame interviu mūsų vadovas teigia, kad Lietuva nenusileis ginčuose su Baltarusija ar Kinija, kad pasiryžusi ginti demokratijos vertybes visur ir visada. Neneigiu – teisinga laikysena. Demokratija – vertybė. Ją verta puoselėti. Šiandieninė žmonija kol kas nieko geresnio už demokratiją nesugalvojusi. Juolab mums nedera krūpčioti, nes esame ne vieni. Mus budriai saugo tiek NATO, tiek Europos Sąjunga. Tačiau atkreipiau dėmesį, jog mūsų prezidentas (ir ne vien jis) kažkodėl vengia vartoti žodžius „tiesa“ ir „teisingumas“. Vengia neatsitiktinai. Vakarų pasaulis, įskaitant ir Lietuvą, ne visuomet elgiasi teisingai.

Žvelkime į Kiniją ne vien per demokratijos, bet ir per teisingumo žiūronus. Ar teisinga Lietuvai kištis į Kinijos vidaus reikalus nurodinėjant Pekinui, kokią santvarką jis privaląs pasirinkti? Ar Lietuva turinti moralinę teisę pamiršti, jog, apart pagarbos demokratijai dar galioja ir pagarba šalies teritorinio vientisumo taisyklėms? Nejaugi nėra skirtumo tarp totalitarinių šalių, kurios viduje bjauriai elgiasi ne tik su savais, bet ir tautinėmis mažumomis, tačiau bent šiuo metu nepuldinėja savų kaimynų, ir totalitarinių valstybių, kurios terioja ir saviškius, ir tautines bendrijas, ir dar siunčia tankus aplinkiniams okupuoti? Šiuos skirtumus derėtų bent omenyje turėti.

Kinijos karys

Nepamirškime ir dar vienos aksiomos – ne visuomet teisinga kištis į kitos valstybės vidaus reikalus turint net pačius gražiausius ketinimus. Pavyzdžiai – tarsi ant delno. Ar padaugėjo demokratijos, padorumo, sąžiningumo Libijoje, Irake, Afganistane, Sirijoje nuo tos akimirkos, kai Vakarų pasaulis puolė Tripoliui, Bagdadui, Kabului ir Damaskui griežtai, įskaitant karines priemones, nurodinėti, kaip jie privalą tvarkytis? Jei demokratija – tokia gera ir pažangi, tinkanti visiems ir visur, kodėl šiandien amerikiečiai pabrukę uodegą gėdingai sprunka iš Afganistano, atiduodami valdžios svertus Talibanui?

Mane baugina keliaklupsčiavimas prieš Jos didenybę Demokratiją. Ji turinti rimtų trūkumų. Imkime didžiausią demokratijos šalininkę Ameriką. Prisiminkime, kiek JAV sukišo milijardų į Prezidento rinkimų kampaniją, į valdžią atvedusią Donaldą Trampą? Kiek triukšmingų mitingų, debatų televizijose, straipsnių žiniasklaidoje? Bet vos tik D.Trampas atėjo į valdžią, iškart pradėta abejoti, ar teisingai suskaičiuoti balsavimo biuleteniai, tuoj pat pradėta tirti, ar Kremlius kišosi į laisvus demokratiškus amerikiečių rinkimus, ar tik naujasis prezidentas nėra Kremliaus agentas? Aiškių atsakymų į šiuos klausimus iki šiol nėra.

Dabar amerikiečiai išsirinko naują prezidentą. Juo tapo Džo Baidenas. Mano supratimu, šis pasirinkimas nedaro garbės Amerikai. Dž. Baidenas – labai garbaus amžiaus žmogus. Nejaugi laisva, demokratiška, padori ir galinga JAV nerado bent kiek jaunesnio patyrusio politiko? Juk prezidentavimas – labai sunkus darbas.

Bet senatvė – ne pats didžiausias priekaištas naująjam JAV prezidentui. Dž.Baidenas pripažino, atsakydamas į žurnalistų klausimus, jog Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas laikytinas nusikaltėliu. Bet tuoj pat suskubo su juo ieškoti draugysčių. Tarsi nežinotų patarlės: „Pasakyk, kas tavo draugai, ir aš pasakysiu, kas esi tu“. O štai su į Vakarus besiveržiančios, nuo Rusijos agresijos jau beveik dešimtmetį narsiai besiginančios Ukrainos prezidentu Volodymiru Zelenskiu ponas Dž.Baidenas iki šiol nesusitiko (pokalbis Vašingtone numatytas tik rugpjūčio 30-ąją). Ar taip turįs elgtis tikrai demokratiškos valstybės tikrai demokratiškas prezidentas? Amerikoje gyvenantis Rusijos ekonomistas Andrejus Ilarionovas, kurio komentarus youtube.com kanale vertinu už gilumą, objektyvumą ir konkretumą, brėžia išvadą, jog Dž.Baidenas, Ženevoje pasišnekėjęs su V.Putinu, išdavė Ukrainą. Išdavė greičiausiai tik todėl, kad jo sūnelis, sukęs verslus Ukrainoje, pateko į šios šalies teisėsaugos akiratį, o Kijevas iškeltų bylų, kuriose minima ir Dž.Baideno sūnaus pavardė, neuždaro. Būtent tokią prielaidą brėžia pesimistiškai nusiteikęs A.Ilarionovas, baiminantis, jog po Dž.Baideno išdavysčių Ženevoje Rusijos prezidentui V.Putinui atrištos rankos šį rudenį pradėt plačius išpuolius prieš Ukrainą. Jei tai – tiesa, tada turime šokiruojantį politinės korupcijos atvejį. Vardan asmeninių interesų JAV prezidentas aukoja valstybinius interesus!

Džo Baidenas spaudžia dešinę ranką nusikaltėliui. EPA – ELTA nuotr.

Tiesa, Ukrainos prezidento kanceliarijos Strateginių komunikacijų vadovas, karinis ekspertas Aleksejus Arestovičius, beje, duodamas išsamius videokomentarus ne tik ukrainiečių, bet ir azerbaidžaniečių žurnalistams, politologams, istorikams, mano, jog Ukrainos padėtis, atėjus į valdžią D.Baidenui, nėra tokia bloga, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Nes JAV Kongrese ir Senate esama daug politikų, kurie linkę ginti Ukrainą nuo Rusijos agresijos nepaisant Dž.Baideno laikysenos.

Tačiau savuosiuose komentaruose A.Arestovičius pripažįsta, jog Ukraina, siekdama draugystės su NATO ir Europos Sąjunga, neturinti aklai paklusti kiekvienai Vašingtono ir Briuselio užgaidai. Vaizdingai tariant, Ukraina turėtų rūpintis ne vien demokratijos, bet ir teisingumo reikalais. Dažnai pabrėždamas, jog dėsto tik savo asmeninę nuomonę, A.Arestovičius ragina Ukrainą atkreipti dėmesį į šiandieninės Turkijos ir Azerbaidžano laikyseną. 2020-ųjų pabaigoje Azerbaidžanas, padedamas Turkijos, sugebėjo susigrąžinti Kalnų Karabachą, kuris jam priklauso vadovaujantis tarptautinėmis teritorinio vientisumo taisyklėmis. Azerbaidžanas ir Turkija pasielgė teisingai, kariniu būdu susigrąžinę savas žemes. O štai Europos Sąjunga, visus pastaruosius tris dešimtmečius siekusi, jog Kalnų Karabachas liktų Armėnijos jurisdikcijoje, pamynė teisingumo principus. Pasak A.Arestovičiaus, Turkija ir Azerbaidžanas ne visuomet paklūsta Europos rekomendacijoms: savus specifinius interesus gina sumaniai, išradingai. Ir tai – labai teisinga laikysena. Nes tik teisingumo ieškančios, tik teisingai besielgiančios valstybės turi ateitį.

Aleksejus Arestovičius. Slaptai.lt nuotr.

Kalnų Karabachas – tik vienas iš pavyzdžių, kada Europa elgėsi neteisingai, savo neteisingumą pridengdama neva rūpesčiu dėl demokratijos likimo. O Lietuva, deja, pūtė į tą pačią dūdą kaip ir Europa, užuot drąsiai prabilusi, jog Armėnijos, kol ji nepasitrauks iš svetimų žemių, negalima remti nei politiškai, nei finansiškai. Deja, Lietuva drauge su visa Europa rėmė okupantą – Armėniją, mažąją Rusijos kopiją.

Tad jei turėčiau galimybę, Lietuvos prezidentui G.Nausėdai patarčiau dažniau prisiminti žodį „teisingumas“. Nenorėčiau, jog Lietuva būtų priskirta teisingumą pamynusių šalių grupei. Juolab kad demokratija kartais šlubuoja net ir mūsų šalyje. Prie Seimo neseniai surengtas daugiatūkstantinis mitingas, pavirtęs riaušėmis, byloja, kad mūsų valdžia nelinkusi atvirai, nuoširdžiai kalbėtis su tauta. Taip, Lietuvoje – daug kvailių, žioplių, primityvų, piktybiškai nusiteikusių antivalstybininkų. Jų būta ir demonstracijoje. Tačiau argi nėra teisus filosofas Alvydas Jokubaitis, apgailestaujantis, jog užsispyrusi Lietuvos valdžia nesišneka su tauta? O jei ir bando šnekėtis, tai – nenuoširdžiai, paviršutiniškai, tik savireklamos sumetimais. Tokia valdžios laikysena – antidemokratiška. Visuomeninėje LRT televizijoje senų seniausiai turėjo būti surengta gausybė rimtų diskusijų, kai ginčytis pakviečiami visi be išimčių, o ne tik tie, kurie linkę kalbėti kuo švelniau ir atsargiau. Besirūpindami demokratijos plėtra Kinijoje nepamirškime savų bėdų.

Jau nūnai nebenoriu aklai pasitikėti ir Vašingtono saugumo garantijomis. Iš galvos niekaip neišdyla pasityčiojimą primenantis Amerikos pažadas saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą.

Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas Amerikos lietuvių laikraštis Draugas.org

2021.08.19; 06:00

Aleksejus Arestovičius ir Rizvanas Guseinovas

Antanas Rašimas

Aleksejus Arestovičius – Ukrainos prezidento kanceliarijos Strateginių komunikacijų vadovas. Jis iš tų politikų, kurie nevengia žurnalistų. Tik duodamas videointerviu dažniausiai tvirtina kalbąs ne kaip oficialus Ukrainos pareigūnas. Jis mėgsta prisistatyti privačiu karniu ekspertu.

Nenuostabu, kodėl A.Arestovičius taip elgiasi. Jo videointerviu, pavyzdžiui, ne sykį skelbti kanale Politeka, arba pokalbiai su azerbaidžaniečių žurnalistais, – aštrūs. Juos tikrai verta išgirsti Lietuvos skaitytojams.

Perklausiau dešimtis jo komentarų, kuriuos iki šiol galima išvysti youtube.com erdvėje. Ir štai kas įsiminė.

Kalnų Karabacho išlaisvinimas – unikali operacija

Aleksejus Arestovičius mano, kad Azerbaidžanas, susigrąžindamas Kalnų Karabachą per 44 dienų karą 2020-ųjų pabaigoje, pasiekė puikią strateginę ir taktinę pergalę. Jei oficialusis Baku būtų klausęs Europos ir JAV patarimų, kaip vertėtų sureguliuoti konfliktą su Didžiosios Armėnijos mitu vis dar fanatiškai tikinčia Armėnija, Azerbaidžano teritorinis vientisumas nebūtų iki šiol atkurtas. Derybos būtų užtrukusios ne vieną dešimtmetį. Taigi Azerbaidžano vadovybė, pasak A.Arestovičiaus, pasielgė labai teisingai, nusprendusi daugiau nebelaukti – griežtomis karinėmis priemonėmis susigrąžinti savas žemes.

Kita svarbi Azerbaidžano pergalė – susidraugavimas su Turkija. Nereikia pamiršti, jog turkai ir azerbaidžaniečiai, nors ir labai giminingos tautos, vis tik kadaise ne sykį tarpusavyje kariavusios. Be to, svarbus ir religinis faktorius. Nors turkai ir azerbaidžaniečiai – musulmonai, bet tarp jų esama rimtų skirtumų. Vieni – sunitai, kiti – šiitai. Tad jų susidraugavimas, kai oficialioji Ankara pavadina Azerbaidžaną savo artimiausiu strateginiu partneriu, kurį ji, esant reikalui, gins ir ginklu, ir politinėmis priemonėmis, – labai svarbus. Turkijos įsikišimas ženkliai tramdo Rusiją. Rusija bijanti atviro ginkluoto konflikto su turkų kariškiais. A.Arestovičiaus manymu, Ukrainai, Moldovai ir Gruzijai (Sakartvelui) mažiau pasisekė. Jos neturinčios tokio partnerio kaip Turkija. Teritorinių praradimų turinčios Ukraina, Gruzija ir Moldova negalinčios pasigirti, kad turėtų sąjungininkų, kurios jas gintų ginklu. Azerbaidžanas tokį partnerį turįs.

Aleksejus Arestovičius ir Izmailas Džalilovas

A.Arestovičius pabrėžė, kad Baku labai teisingai pasielgė, kai liovėsi kreipti dėmesį į Vašingtono, Paryžiaus, Briuselio, Berlyno patarimus, kaip jam būtina bendrauti su Jerevanu. Imtinas pavyzdys – Turkija. Nors ji – NATO narė, tačiau nebijanti rimtai pasiginčyti su amerikiečiais, prancūzais, graikais. Taip ir turi būti – dvasiškai stipri valstybė gina savo specifinius interesus nepaisydama sąjungininkių spaudimo. Neverta aklai paklusti kiekvienam Vakarų reikalavimui. A.Arestovičius, be kita ko, norėtų, kad ir oficialusis Kijevas būtų kur kas drąsesnis ginčijantis su Paryžiumi, Berlynu ar Vašingtonu. Nes Vakarai ne visuomet elgiasi teisingai, apdairiai.

Taigi Azerbaidžano politikus jis laiko rimtais, daug ėjimų į priekį numatančiais, mokančiais daryti kompromisus, kai to tikrai reikia, kantriai dirbti mokančiais veikėjais. O štai Armėnijos premjero Nikolos Pašinano jis nelaiko rimtu politikos žaidėju, juolab – demokratu. Taip, N.Pašinianas demokratišku keliu atėjo į valdžią Armėnijoje ir turėjo gražių tikslų -neutralizuoti vadinamąjį karingąjį Kalnų Karabacho klaną, kuriam svarbu buvo išlaikyti šias žemes savo rankose vien dėl to, kad be Kalnų Karabacho – jie niekas, tuščia vieta. Jei Kalnų Karabachas grįžta Azerbaidžanui, jie lieka be pagrindo po kojomis.

Nikolas Pašinianas – joks demokratas

Tačiau N.Pašinianas, užuot po truputį pratinęs šį klaną atsisakyti visų kliedesių dėl senovinių armėnų žemių nuo jūrų iki jūrų, labai greitai nuleido rankas. Pasidavė jų spaudimui. Puolė jiems pataikauti. Pavyzdžiui, siuntė savo sūnų atlikti privalomąją karo tarnybą į Kalnų Karabachą (šitaip mirtinai įžeisdamas nacionalinius azerbaidžaniečių jausmus), pats ten su žmona važinėjo ir šūkaliojo, esą ši žemė – Armėnija, ir taškas. Jo žmona ten net su kitomis moterimis mokėsi karybos. N.Pašinianas nieko nepadarė, kad Armėnijos ginkluotosios pajėgios liautųsi apšaudžiusios Azerbaidžano miestus ir gyvenvietes, neturinčias nieko bendro su Karabachu (omeyje turimi Giandžos, Tertero, Bardos bombardavimai; žvelgiant atidžiau – tai karo nusikaltimai).  Akivaizdu, kad N.Pašinianas nebesuvaldo vadinamosios Karo partijos. Jis jos bijo. Baiminasi, kad jo nenušautų kaip kadaise armėnų separatistai iššaudė Armėnijos parlamentą, siekusį draugiškesnių santykių su Azerbaidžanu. Jis daug nuveikti šia kryptimi negalįs. Bet jis nė nebando pasistūmėti į priekį nė per milimetrą. Štai kas blogai.

Čia meškos paslaugą Armėnijai pakišo ir Vakarai. Užtuot aiškiai pasakę Armėnijai, kad ji privalanti pasitraukti iš jai nepriklausančių teritorijų, tiek Vašingtonas, tiek Paryžius, tiek Briuselis su Strasbūru ne vienerius metus pataikavo Armėnijai, skirdami ir finansinės paramos, ir užmerkdami akis į jos agresyvumą. Todėl dėl šiandienės apvergtinos Armėnijos padėties pirmiausiai kalti tie amerikiečių, prancūzų, vokiečių politikai, kurie apsimesdavo, jog Armėnija nėra nei agresorė, nei okupantė. A.Arestovičius nesuprantantis tų Vakarų politikų, kurie N.Pašinianą laiko demokratu, nes tas, kuris pažeidžia kitų valstybių teritorinį vientisumą, negali būti padorus.

A.Arestovičiaus manymu, Azerbaidžano vadovybė elgiasi labai protingai, įžvalgiai – siekia savo tikslų kantriai, lėtai, bet – užtikrintai. Nekreipė dėmesio į tendencingus Vakarų patarimus. Kai reikėdavo, eidavo į kompromisus (pavyzdžiui, Kalnų Karabacho sostinę Hankendį dar paliko armėnų rankose; tiksliau tariant – laiku sustojo, įsileido rusų taikdarių). Azerbaidžanas siekė optimalių rezultatų, nes šiuo metu Rusijos visiškai išstumti iš šio regiono – neįmanoma. Rusijos taikdarių, kurie dabar patruliuoja Kalnų Karabache, karinis analitikas A.Arestovičius nelaiko didele problema. Rusijos taikdariai Kalnų Karabache – greičiau Azerbaidžano įkaitai nei rusiškas „Trojos arklys“. A.Arestovičius apgailestavo, kad Ukraina nemoka savo tolimųjų tikslų siekti kaip Azerbaidžanas – nesimėtydamas į šalis, kantriai, diena iš dienos.

Ko dabar galinti imtis Armėnijos karo partija? Siųs diversantus, sprogdins minas, grobs įkaitus. Žodžiu, mėgins sukelti Azerbaidžanui kuo daugiau nepatogumų ir trukdžių. Azerbaidžanas tam turi būti pasiruošęs. Azerbaidžanas neturįs pamiršti ir Vakarų dviveidiškumo – jei Armėnija kurstys žudynėms savus kamikadzes, Vakarai šauks, esą kalta ne Armėnija, esą kaltas Azerbaidžanas. Viską apvers aukštyn kojomis.

Beje, A.Arestovičius mano, kad Azerbadžanas – užtektinai demokratiškas, tolerantiškas, išmintingas. Kur kas padoresnis nei šiandienė Armėnija. O tie, kurie reikalauja absoliučios demokratijos, neturėtų užmiršti, kad šiandieninė demokratija – gilioje krizėje. Demokratija išsigimstanti. Ir dar nežinia, kuo baigsis ši problema tiek Amerikai, tiek Europai, nes ir ten, ir ten valdžią į savo rankas užtikrintai ima vadinamieji ultra kairieji.

Didžiausi demokratijos trūkumai

A.Arestovičius įsitikinęs, kad šiais laikais absoliuti demokratija – blogis. Ypač toms šalims, kurios turi neužbaigtų karinių konfliktų. Jei

Aleksejus Arestovičius – Politeka trobūnoje

Ukraina aklai laikysis tų principų, kuriuos jai nori primesti Vašingtonas ir Briuselis, ukrainiečiai praras valstybę. Pats šauniausias avriantas: kai griežta valdžia derinama su demokratija, kai griežta tvarka ir atvira visuomenė koreliuoja. Azerbaidžanas moka derinti šiuos du elemetus. Todėl ir laimi. Nes absoliuti demokratija ilgainiui išsigimsta į anarchiją. Štai Izraelyje iki šiol veikia griežta karinė cenzūra. Bet niekas žydų valstybės nekaltina spaudos laisvės suvaržymais, paminant demokratiją. Izraelis kitaip juk negali. Jis – kariaujanti valstybė. Todėl ir Ukrainai derėtų imti pavyzdį iš Azerbaidžano: kaip griežtą ranką suderinti su demokratija. Tereikia prisiminti, pavyzdžiui, Pietų Korėją. Šiandien šią valstybę laikome ir demokratiška, ir sėkmingai ekonomiškai besitvarkančia. O juk ten visai neseniai griaudėjo kariniai perversmai…

Taigi demokatija turinti trūkumų. Jei atvirai visuomenei leidžiama gyenti be jokių apribojimų, draudimą, turime vadinamąjį „bardaką“.

Tačiau didžiausias skirtumas tarp šiandieninių Vakarų ir, sakykim, Azerbaidžano – požiūris į tokias sąvokas kaip teisingumas. Vakarai į karines ir politines trintis težiūri kaip į geopolitiką, jėgų balansą, ekonominius išskaičiavimus. Vakarai neturi nė kruopelytės moralės. O Azerbaidžanas pirmiausia svarsto, kas yra teisinga. Štai kodėl Vakarai nesupranta Azeraidžano, susigrąžinusio savo žemes. O juk turėtų suprasti. Azerbaidžaną būtina pagirti, nes jis elgėsi teisingai. O Vakarus būtina kritikuoti, nes jie epalaikė teisingai besielgiančio Azerbaidžano. O ir dabar vis dar priekaištauja, nurodinėja…

Žodžiu, Lietuvos skaitytojams ir žiūrovams vertėtų bent retsykiais susirasti Ukrainos eksperto A.Arestovičiaus videokomentarus, kuriuose į pasaulio problemas žvelgiama, mano manymu, giliai ir protingai.

2021.08.17; 12:00

Krymo pusiasalis – tai Ukraina

Kijevas įspėjo Minską dėl autoritarinio Baltarusijos prezidento Aliaksandro Lukašenkos pareiškimų, kad jis yra pasirengęs pripažinti Rusijos suverenitetą Kryme. Tai antradienį pranešė Ukrainos URM. Į ministeriją buvo iškviestas Baltarusijos laikinasis reikalų patikėtinis Ukrainoje Kirilas Kamyševas.
 
„Baltarusijos diplomatas pirmiausia buvo įspėtas, kad A. Lukašenkos išsakytas pasirengimas pripažinti Rusijos suverenitetą laikinai okupuotame Ukrainos Kryme prilygsta bendrininkavimui Kremliaus nusikaltime prieš Ukrainos teritorijos vientisumą ir suverenitetą su visais su tuo susijusiais tarptautiniais teisiniais padariniais. Tokiais pareiškimais jis pažeidžia Baltarusijos tarptautinius įsipareigojimus laikytis tarptautinės teisės normų ir principų“, – sakoma pranešime.
 
Be to, Kijevas paprašė pasiaiškinti dėl A. Lukašenkos pareiškimų, kad vadinamosios Luhansko liaudies respublikos jėgos struktūroms buvo leista Minske apklausti Baltarusijoje sulaikytą opozicijos aktyvistą Romaną Protasevičių. „Tai prieštarauja anksčiau Ukrainos gautam oficialiam Baltarusijos URM atsakymui, kuriame šis faktas buvo kategoriškai neigiamas“, – pabrėžiama dokumente.
 
Ukrainos URM taip pat pakomentavo Baltarusijos vadovo tvirtinimus, kad esą Ukrainos jėgos struktūros ir valdžios atstovai organizuoja smogikų ir šaudmenų permetimą į Baltarusiją.
 
„Akivaizdu, jog tai yra Kremliaus propagandininkų A. Lukašenkos aplinkoje sukurto Ukrainos kaip Baltarusijai ir baltarusių tautai „priešiškos“ šalies, kas visiškai neatitinka tikrovės, įvaizdžio produktas. Prasimanymais apie Ukrainos ir Vakarų šalių keliamą pavojų Baltarusijos valstybingumui A. Lukašenka mėgina pateisinti savo represijas, Baltarusijos piliečių teisių ir laisvių apribojimą“, – pažymėjo Ukrainos URM.
 
Ji taip pat atkreipė dėmesį į A. Lukašenkos grasinimus „parklupdyti“ Ukrainą. Baltarusijos diplomatui buvo pareikšta, kad šie žodžiai „rodo Baltarusijos silpnumą, o ne jos jėgą“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.08.11; 07:00

Volodymyras Zelenskis, Ukrainos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis laiko nepagrįstais Baltarusijos prezidento Aliaksandro Lukašenkos pareiškimus, kad esą Ukrainos valdžia rengia smogikus ir juos, taip pat ginklus, permeta į Baltarusijos teritoriją.
 
Tai pirmadienį žurnalistams pareiškė Ukrainos prezidento spaudos sekretorius Serhijus Nikiforovas.
 
„Prezidentas V. Zelenskis pabrėžia, kad Ukraina kovoja su smogikais, o ne juos treniruoja, kaip tvirtina A. Lukašenka. Jo pareiškimus V. Zelenskis vadina nepagrįstais“, – sakoma Ukrainos prezidento tinklalapyje paskelbtame S. Nikiforovo pareiškime.
 
Pasak S. Nikiforovo, A. Lukašenka savo pareiškimais siekia atitraukti dėmesį nuo įvykių, prasidėjusių Baltarusijoje praėjusiais metais.
 
Ukraina, pridūrė spaudos sekretorius, yra ištikima baltarusių tautos bičiulė, bet nesikiša į politinius procesus kitose valstybėse. „Tikimės, kad nebus nedraugiškų A. Lukašenkos žingsnių Ukrainos atžvilgiu. O jei bus, tai jie sulauks skubaus ir galingo ir mūsų valstybės, ir tarptautinės bendrijos atsakymo“, – pabrėžė S. Nikoforovas.
 
Anksčiau pirmadienį A. Lukašenka pareiškė, kad Ukrainos valdžia susijusi su smogikų rengimu ir jų bei ginklų permetimu į Baltarusijos teritoriją.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.08.10; 07:00

JAV pirmoji ponia Jill Biden ir JAV prezidentas Joe Bidenas. EPA – ELTA nuotr.

Saulius Kizelavičius

Šiandien vėl norėčiau tęsti aktualumo neprarandančią temą: kokie tikrieji JAV prezidento Džo Baideno (Joe Biden) ir Vladimiro Putino susitarimai dėl Ukrainos.

Vėl, kaip ir praėjusį kartą (straipsnis „JAV prezidentas Džo Baidenas – misteris „pakazuha“?; slaptai.lt), remsiuosi buvusio Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjo, ekonomisto, analitiko Andrėjaus Ilarionovo, jau senokai gyvenančio JAV, įžvalgomis, pagarsintomis videointerviu „Asmeniniai santykiai“ (youtube.com).

Tame interviu, duotame JAV atsargos karininkui Garry Tabaxui, paminėtas ir Lietuvos vardas. Ne itin palankiame kontekste. Lietuvos politikus A.Ilarionovas vertina kaip protingus, į kurių nuomonę pravartu įsiklausyti. Tačiau tąsyk A.Ilarionovas prisiminė aukšto rango Lietuvos politiką (neurodydamas pavardės), kuris džiaugėsi, kad Ukraina tapo itin saugi JAV prezidentu tapus Dž.Baidenui. A.Ilarionovo manymu, tas Lietuvos politikas sakė netiesą. Dž.Baidenui atėjus į Baltuosius rūmus Ukraina kaip tik atsidūrė dideliame pavojuje. Ne veltui Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis viename savo straipsnyje, kurį publikavo ir Amerikos leidiniai, apgailestavo, jog Dž.Baidenas išduoda Ukainą: V.Putinui neša sviedinius, kuriais šis vėliau bombarduoja Donbasą ir Luhanską.

Volodymyras Zelenskis. EPA – ELTA nuotr.

Amerikoje senokai įsikūrusio A.Ilarionovo komentarų stiprybė neabejotina: šis analitikas lygina politikų pareiškimus su konkrečiais jų darbais. A.Ilarionovui ne tiek svarbu, ką teigia politikas, ką tvirtina darysiąs. Svarbiausia – politiko darbai. Tik lyginant žodžius ir konkrečius darbus įmanoma suprasti, ko vertas prezidentas, premjeras ar Parlamento vadovas.

A.Ilarionovas apgailestauja, kad ir plačioji Ukrainos visuomenė, deja, kaip tas Lietuvos politikas, vis dar žavisi Dž.Baidenu nepastebėdami, jog šis nekenčia Ukrainos. Kuo A.Ilarionovas remiasi, taip sakydamas? Pavyzdžiui, Dž.Baidenas visai neseniai Vašingtone susitiko su Baltarusijos opozicijos lydere Sviatlana Cichanouskaja (A.Ilarionovas mano, kad ji iš tiesų gerokai daugiau surinkusi balsų nei Aliaksandras Lukašenka, todėl ji jau pirmąjame ture nurungė „Batką“, jei tik nebūtų klastojami rinkimų rezultatai). Tačiau apie šį susitikimą Baltieji rūmai nieko konkretaus, nieko oficialaus nepranešė. Tylėjo. Keista, mat kai Dž.Baideno patarėjai skambina Rusijos žvalgybos bosui, ši žinia plačiai reklamuojama oficialiuose JAV valdžios internetiniuose puslapiuose. Kodėl Dž.Baidenas, rinkiminės kampanijos metu labai garsiai šaukęs, jog visur rems demokratijas ir murkdys diktatorius, nenori garsiai prisipažinti, jog kalbėjosi su rinkimus Baltarusijoje laimėjusia, tačiau diktatoriaus į šoną nustumta S.Cichanauskaja? Dž.Baidenas bijo A.Lukašenkos? Dž.Baidenui – nusišvilpt į demokratiją?

Andrejus Ilarionovas. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau Dž.Baideno susitikimas su S.Cichanouskaja, pasak A.Ilarionovo, bado akis pirmiausia dėl kitų priežasčių. Su S.Cichanauskaja rado laiko ir noro susitikti, o su į Vakarus einančiu, demokratiją kuriančiu, su okupantais narsiai kovojančios Ukrainos prezidentu V.Zelenskiu – vis nesusitinka. Per septynetą pastarųjų mėnesių nerado nei laiko, nei noro kalbėtis su V.Zelenskiu. Net telefonu vengė šnekėtis. Vieno oficialaus telefoninio pokalbio metu net numetė ragelį – nutraukė pokalbį. Beje, toks elgesys didžiojoje politikoje – nepriimtinas. Susitikimą su V.Zelenskiu suplanavo tik rugpjūčio 30-ąją, kai JAV Kongresas – atostogauja. vasaros pabaiga pasirinkta specialiai. Kad V.Zelenskio komanda turėtų kuo mažiau galimybių akis į akį šnekėtis su Amerikos kongresmenais, senatoriais. Mieliausiai, dažniausiai Dž.Baidenas šnekučiuojasi su V.Putinu – ne tik akis į akį Ženevoje, bet ir telefoninio ryšio pagalba, beje, nė karto nenumesdamas ragelio. Pasak A.Ilarionovo, Donaldas Trampas (Donald Trump) taip niekad nesielgė: prieš kalbėdamasis su V.Putinu pirmiausia surengdavo pokalbį su tuometiniu Ukrainos prezidentu Petro Porošenka.

Ką byloja toks Dž.Baideno elgesys? Kodėl jis nemyli Ukrainos? O jei nekenčia – ko konkrečiai nekenčia? Juk Dž.Baideno priešrinkiminė programa buvo labai proukrainietiška. A.Ilarionovas netiki versija, kad tokio pasikeitimo kaltininkė – Kinija. Esą atėjęs į valdžią Dž.Baidenas pamatė, jog tikrasis JAV priešas – ne Rusija, o didžioji Kinija. Ar Amerikai, atsūmusiai Ukrainą, bus lengviau tramdyti Kiniją?

Tikroji Dž.Baideo neapykantos Kijevui priežastis – jo sūnelio verslai Ukrainoje. Pasirodo, Ukrainoje vis dar nenutraukta baudžiamoji byla, kurioje įrašyta ir verslu šioje šalyje užsiėmusio Dž.Baideno sūnaus pavardė. Tereikia prisiminti, kaip 2015-2016-aisiais, dar nebūdamas JAV prezidentu, Dž.Baidenas šantažavo tuometinį Ukrainos vadovą P.Porošenką. Reikalavo, kad byla prieš jo sūnų būtų nutraukta, kad Ukrainos generalinis prokuroras, išdrįsęs pakelt ranką prieš jo sūnų, būtų nedelsiant pašalintas iš pareigų. Bet, pasirodo, Ukraina turi stuburą. Ji stengiasi korupciją pažaboti visose srityse. Ji, siekdama turėti draugų ir partnerių, neatsisako savarankiškos politikos, nesiruošia tapti pastumdėle, klusniai vydančia kiekvieną užgaidą. Taigi byla, kurioje minimas Dž.Baideno sūnus, Ukrainoje vis dar neuždaryta. V.Zelenskis ir negali, ir nenori kištis į teisėsaugos institucijų veiklą, grdi, tą Dž.Baidenui nemalonią temą vertėtų uždaryti „visiems laikams“.

Garry Tabax

Štai tokią nuomonę susidariau klausydamas A.Ilarionovo ir G.Tabaxo pašnekesio. Ar tai reiškia, jog galima teigti, esą dėl savo asmeninių reikalų Dž.Baidenas išduoda valstybinius reikalus? Ar galima manyti, jog Dž.Baidenas – nesąžiningas politikas, dėl į teisėsaugos akiratį patekusio sūnaus galimų klystkelių pasiryžęs šantažuoti Ukrainą, besiginančią nuo Rusijos agresijos (ukrainiečiai jau prarado 13 tūkst. karių).

A.Ilarionovas mano, kad Dž.Baideno neapykanta viskam, kas ukrainietiška (neskiria finansinės paramos, o jei ir duoda, tai – labai mažai; nesuteikia vlties, jog Ukraina artimiausiu metu taps NATO nare arba bent jau strategine JAV partnere; neduoda rimtų ginklų; neskuba akredituoti JAV ambasadoriaus Kijeve), – tėra asmeninis jo nusiteikimas. Neleistinas, netoleruotinas.

Laimė, taip elgdamasis Dž.Baidenas – gana vienišas. Jis neturi daug šalininkų. Tiek jo partijoje, tiek administracijoje, tiek Kongrese – daug politikų, kurie įsitikinę, jog Ukrainą būtina ginti nuo Kremliaus išpuolių.

Šiuos niuansus Lietuvos piliečiams, man regis, vertėtų įsidėmėti. Mums reikia žinoti ne tik, kas buvo Barakas Obama, Donaldas Trampas. Mums gyvybiškai svarbu susigaudyti, kas iš tiesų yra šiandieninis Amerikos vadovas Dž.Baidenas. Tačiau ar pagrindiniuose Lietuvos internetiniuose portaluose bei stambiausiose Lietuvos televizijos laidose nagrinėjama Dž.Baideno neapykantos Ukrainai tema?

2021.08.09; 09:40

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Lietuva nėra nei labai drąsi, nei itin principinga. Taip, mūsų politikų elgesys kritikuojant didžiąsias Pasaulio galybes, pavyzdžiui, nedemokratišką Rusiją, Baltarusiją, Kiniją, – ne tik žavingas, bet ir teisingas. Tiesos sakymas – geriau nei nutylėjimai ir dviveidystės. Tardami karčią tiesą mes rūpinamės pirmiausia savais interesais. Kalbant atvirai, viliamės, kad demokratiškosios šalys įvertins mūsų sąžiningumą – gelbės mus, lietuvius, kai ištiks bėda. Rašydamas žodį „bėda“, omenyje dažniausiai turiu galimą Rusijos agresiją.

Lietuvos bailumas ir neprincipingumas

Tačiau drąsiai priekaištaudami Maskvai, Pekinui ir Minskui mes tarsi turėtume be baimės vertinti ir partnerių iš NATO ir Europos Sąjungos elgesį. Taip būtų logiška: jei drąskome akis oponentams ir priešams, kodėl nekritikuojame savųjų, kai šie elgiasi neteisingai?

A. Merkel ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.

Štai čia įžvelgiu bjaurųjį niuansą. Ar drįstame atvirai šnekėtis su savo sąjungininke Vokietija? Ne, nekalbame be užuolankų. Pats naujausias pavyzdys – masiškai į Lietuvą plūstantys nelegalūs migrantai. Kiekviena normali šalis nelegaliai valstybės sieną kertančius asmenis traktuotų kaip rimtus nusikaltėlius. Juolab kad jie veržiasi per tą Lietuvos sieną, kuri dar traktuojama kaip NATO ir ES siena. Tačiau mes išprievartauti elgtis taip, tarsi nelegaliai į Lietuvą patekę asmenys, vaizdžiai tariant, turėtų kur kas didesnes „žmogaus teises“ nei mes, vietiniai. Dėl šiandieninės nelegalių migrantų krizės Lietuvoje … labiausiai kaltos didžiosios Europos Sąjungos valstybės, sukurpusios neteisingas žaidimo taisykles. Tad kai mūsų užsienio diplomatijos šefas Gabrielius Landsbergis skrenda į Turkiją ir Iraką tartis dėl migrantų krizės sureguliavimo, derėtų bent sykį nuskristi ir į Berlyną pas ponią Angelą Merkel. Tegul šią košę užvirusi ponia dabar priglaudžia savo asmeninėje viloje visus alei vieno nelaimėlius, atsidūrusius Dieveniškėse ir Rūdininkuose, tegul pasidalina su jais savo asmeninėmis santaupomis.

Štai ką turkų užsienio reikalų ministerijos spaudos atstovas Tandžu Bilgičas atkirto Austrijos kancleriui Sebastjanui Kurcui, kai šis viename interviu Turkiją pavadino „šalimi, kurioje būtų patogiausia priglausti afganų pabėgėlius“. Turkijos diplomatai atšovė, jog Austrija, užuot kalbėjusi apie bendras pastangas valdyti nelegalią migraciją, šiandien tapusią viso Pasaulio problema, elgiasi egoistiškai. Turkija nesaugos ES sienų (Turkija – NATO narė) ir netaps pabėgėlių stovykla. Austrijai, kaip ir kitoms šalims, 1951-aisiais pasirašiusioms Vienos konvenciją dėl nelegalių migrantų teisių, privalu ne bėgti nuo atsakomybės, o dalytis nelegalių migrantų keliama našta. Taigi Turkija niekad neprisiims trečiųjų šalių įsipareigojimų…

Vokietijos ambasada Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Nesu naivus; puikiai suprantu, jog užsienio politika taip, kaip norėtųsi šių eilučių autoriui, – nekonstruojama. Bet kodėl bent mažumėlę nepasvajojus!

Kiek sykių per pastaruosius kelerius metus pačiu aukščiausiu lygiu priekaištavome Vokietijai, jog ši susimokė su Rusija – Baltijos jūros dugnu tiesia dujotiekį „Nord Stream 2“? Kiek kartų ant kilimėlio į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją buvo iškviestas Vokietijos ambasadorius – tegul paaiškina tikrąsias flirto su Kremliumi priežastis? Galų gale kiek valandų mūsų visuomenininkai protestavo prie Vokietijos ambasados Vilniuje: už karius, kuriuos mums Berlynas atsiuntė į pagalbą atgrąsant agresorių – ačiū, o už tai, kad puoselėjate „Nord Stream 2“, – didžiausia gėda. Ar ne taip turėtume elgtis?

Kodėl nė sykio neprotestuota prie JAV ambasados?

Dabar jau pats metas ant raudonojo kilimo J.T.Vaižganto gatvėn (ten – mūsų URM) kviestis Vilniuje reziduojantį JAV ambasadorių. Tegul paaiškina, kodėl naujasis Amerikos prezidentas atšaukė sankcijas „Nord Stream 2“ dujotiekį tiesiančiai Vokietijai? Tegul pakomentuoja, kaip Baltųjų rūmų vadovas drįso Vokietijai skirtus ekonominius suvaržymus atšaukti nepasitaręs su Vilniumi, Ryga, Talinu ir Varšuva? Jeigu jau NATO aljanse esame lygūs, vienodai gerbiami ir mylimi, tai ir elkimės taip, kaip elgiasi džentelmenai solidžiame klube. O jei politinio etiketo žinovams atrodo, jog tai būtų nedovanotinas sąjungininkės Amerikos įžeidimas, – prisiminkime Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės akibrokštą, tėkštą Barakui Obamai. Man regis, Vašingtonas tik dar labiau pradėjo gerbti mažytę Lietuvą. O ir visi kiti didieji NATO nariai įsidėmėjo – D. Grybauskaitės stumdyti negalima, kils skandalas.

Pavojingas užmaršumas

Kita tema – JAV, Didžiosios Britanijos ir Rusijos Federacijos dar 1994-aisiais pasirašytas Budapešto memorandumas. Jį pasirašydami amerikiečiai ir britai (apie Maskvos garbės žodį šnekėti – tuščiai burną aušinti) įsipareigojo saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į Kijevo atsisakymą turėti atominį ginklą. 2014-aisiais nuo Ukrainos vis tik buvo atplėštas Krymas. Šiandien – 2021-ieji. Ar kur nors girdėjote oficialius Vašingtono ir Londono paaiškinimus, kodėl JAV ir Didžioji Britanija nesilaiko duotų pažadų Ukrainai?

Beje, Ukrainoje nūnai kilusi diskusija, ar prezidentas Volodymiras Zelenskis, rugpjūčio 30-ąją pakviestas į susitikimą su JAV vadovu Vašingtone, turėtų Dž.Baidenui priminti 1994-ųjų memorandumą? Mano supratimu, – privalo, nors ši tema Dž. Baidenui, be abejo, nebus maloni. Jau vien tai, kad nei Barakas Obama, nei Donaldas Trampas, o dabar ir Dž. Baidenas nepaskelbė oficialios Vašingtono pozicijos dėl Budapešto memorandumo, – gėdinga Amerikos laikysena. Mano supratimu, amerikiečiai su britais turėjo viešai visam pasauliui senų seniausiai paaiškinti, kas atsitiko: Budapešto memorandumas išmestas į šiukšlių kibirą, Amerika ir Britanija laužo duotą žodį, vos tik iškyla nenumatytų keblumų, Vašingtonas ir Londonas tokie ištižę, kad paniškai bijo Rusijos?

JAV ambasadorius Lietuvoje ponas R. S. Gilchristas, JAV ambasados Vilniuje nuotr.

Kokia šiuo klausimu turėtų būti Lietuvos laikysena? JAV ambasadorių privalome karts nuo karto kviestis ant raudonojo kilimėlio – kur oficialūs paaiškinimai! Ypač derėtų užvaikyti dabartinį JAV ambasadorių Vilniuje poną Robertą S. Gilchristą. Jei jam leista atlėkti į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistecijos tyrimų centrą ir jo direktoriui teikti primygtines  rekomendacijas, kaip Lietuvos istorikams privalu vertinti lietuvių ir žydų tarpusavio santykius Antrojo pasaulinio karo metais, Lietuva juo labiau turinti moralinę teisę tardyti poną ambasadorių, kodėl Amerika pamiršo savuosius tarptautinius įsipareigojimus (teritorinis vientisumas ir atominis ginklas – ne juokai). Drįstu manyti, jog jei Lietuva turėtų susiformavusią brandžią, pilietinę visuomenę, kuriai rūpi ne tik siauri asmeniniai interesai, kaip, sakykim, tapti Seimo nariu, prie JAV ir Didžiosios Britanijos ambasadų sienų seniausiai būtų surengta protesto akcijų: už amerikiečių ir britų karius Lietuvos poligonuose – nuoširdžiausia padėka, visi gražūs Vašingtono ir Londono žestai iškilminga pagerbiami, o už tai, kad apgavote Ukrainą – didžiausia gėda.

Taip turėtų tarpusavyje bendrauti kolegos iš NATO aljanso. Ten, kur teisinga ir gražu, kelkime šampano taures, renkime prabangius banketus, bet jei matome klaidas, išdavystes ir gudravimus, – kibkime į atlapus. Tikri partneriai dėl kritikos neįsižeidžia.

Išdavystė ar pagalba?

Ukrainietiškuose internetiniuose portaluose dabar itin gausu svarstymų, ar tik JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Bidenas) nebus pardavęs Ukrainos, kai su Vladimiru Putinu šnekučiavosi Ženevoje. Peržiūrėjau dešimtis videointerviu pradedant tais, kurie įsitikinę, jog Dž. Baidenas rūpinasi Ukraina net labiau nei derėtų (Jurijus Švecas, Dmitrijus Galkinas), ir tais, kurie įžvelgia amerikietiškąją išdavystę (Andrėjus Ilarionovas, Garry Tabaxas, Alfredas Kochas), ir net tuos, kurie atvirai nereiškia savo nuomonės (sakykim, Dmitrijus Gordonas iš leidinio Gordonua.com).

Andrejus Ilarionovas – ukrainietiškoje laidoje Ukraina 24

Buvęs Rusijos prezidento V. Putino ekonomikos patarėjas A. Ilarionovas, šiuo metu gyvenantis JAV, pastebi, jog, Dž. Baidenui įžengus į Baltuosius rūmus, Ukrainos padėtis ženkliai pablogėjo. A. Ilarionovas įsitikinęs, jog, nepaisant grąžių Dž. Baideno žodžių, JAV prezidentas atrišo rankas V. Putinui terioti Ukrainą. Pasak A. Ilarionovo, didelė tikimybė, jog šį rudenį Rusija pradėsianti plačią karinę kampaniją prieš Ukrainą. Nes Dž. Baidenas nebeduoda Ukrainai nieko: nei pinigų, nei ginklų, nei vilties, jog Ukraina taps bent jau strategine JAV partnere kaip Pietų Korėja ar Japonija.

Paskutinysis kantrybės lašas – ekonominių sankcijų atšaukimas išdavikiškąjį „Nord Stream 2“ tiesiančiai Vokietijai. Verta atkreipti dėmesį į aplinkybę, kada numatytas D. Baideno ir V. Zelenskio susitikimas – pačioje rugpjūčio pabaigoje, kai didžioji dauguma politikų atostogauja, ir Ukrainos vadovas neturėsiąs galimybių susitikti su Ukrainai palankiais JAV senatoriais bei kongresmenais.

Begėdiškas Dž. Baideno  elgesys, be kita ko, pridengiamas priekaištais, esą Ukraina – baisiausiai korumpuota šalis, esą Kijeve knibždėte knibžda Rusijos įtakos agentų, tad didžioji parama, atkeliaujanti iš Vakarų, neva nusėsianti sukčių kišenėse. Dujotiekio netekimas Ukrainai, suprask, net bus ilgainiui naudingas, mat iš jo pelnydavosi korupcionieriai. Taip, Ukrainoje esama korupcijos, esama Rusijos šnipų. Bet, pridėję ranką prie širdies, pasakykite, kur gi nėra korupcijos ir rusiškų agentų? Amerika, Didžioji Britanija juos visus demaskavusi, išvaikiusi, susodinusi į kalėjimus?

Nesuprantamas Vakarų pataikavimas Armėnijai

Imkime kitą pavyzdį. Štai Rusijos karinę bazę turinti Armėnija. Nejaugi kas nors iš mūsų tiki, jog ten nerastume nė vieno nesąžiningo valdininko? Bet kažin kodėl Vakarai šiai Pietų Kaukazo valstybei skiria milijonines dotacijas nereikalaudama „pirmiau išnaikinkite korupciją, tada mes jums jau atseikėsime pinigėlių“. Armėnijai atleidžiama net tai, kad ji keletą dešimtmečių laikė okupavusi jai nepriklausantį Kalnų Karabachą (Kalnų Karabachas – Azerbaidžano teritorija).

Karabachas. Šuša. Chano rūmų griuvėsiai

Prisiminkime ir gėdingą kelių Vakarų šalių ambasadorių akibrokštą, kai šie atmetė oficialiojo Baku kvietimą aplankyti nuo okupacinių pajėgų išlaisvintą Šušą. Šie išvaduoto Kalnų Karabacho neaplankė sąmoningai, mat Azerbaidžanas būtų jiems parodęs, kaip barbariškai šiame krašte pastaruosius keletą dešimtmečių elgėsi armėnai, naikindami azerbaidžanietiškus istorijos, kultūros paminklus (pavyzdžiui, mečetėje įrengta kiaulidė), teršdami ir niokodami gamtą (iškirstos sengirės, užteršti vandens telkiniai, iškastos beveik visos naudingosios iškasenos). Kaip, sužinojusi šį faktą, privalėjo elgtis Lietuva? Lietuvos diplomatai privalėjo sugėdinti bent jau Prancūzijos diplomatus – kiauliškai elgiatės, ponai prancūzai;  jūs kompromituojate Europos Sąjungą musulmoniškų valstybių akyse.

Taigi Vakarų  nuolatiniai pabrėžimai, kad Ukraina privalo pirma išvaikyti kyšius imančius pareigūnus, – tėra dūmų uždanga. Šį Vakarų gudravimą puikiai apibūdino JAV gyvenantis atsargos karininkas G. Tabaxas. Ukrainai, pasak G. Tabaxo, sakoma: „Kol neišmoksite plaukti, tol į baseiną nepripilsime vandens“. Šį kalambūrą verta prisiminti ir tuomet, kai omenyje turime Ukrainoje verslininkavusį Dž. Baideno sūnų. Tik nereikia įrodinėti, jog oficialusis Kijevas turįs absoliučią laisvę nepriekaištingai, sąžiningai tirti visas galimas finansines machinacijas, kur minima Dž. Baideno sūnelio pavardė.

Kinijos faktorius

Kita sudėtinga tema – kodėl Dž. Baidenas išdavė Ukrainą? Šią versiją neigiantys komentatoriai įrodinėja, jog Amerika privalanti į Pasaulio reikalus žvelgti plačiau, globaliau, todėl matanti kylančią Kinijos karinę ir ekonominę grėsmę. Vašingtonui, norim ar nenorim, reikalinga Rusijos parama. Neprieštarauju, Kinija yra kietas riešutėlis. Jos kepurėmis neužmėtysi. Gal tikrai nėra kitos išieties – vardan bendros Pasaulio gerovės dabar reikia paaukoti Ukrainą, nes priešingu atveju ilgainiui tapsime tautinėmis mažumomis Kinijos valdomoje imperijoje.

Kinijos karys. Youtube.com
Kinijos karys. Youtube.com

Bet kodėl tada siuntate, kai Ukraina karštligiškai ieško išeities? Vos tik Ukrainos prezidento administracijos ekspertas Aleksejus Arestovičius pareiškė, jog Vakarų išduota Ukraina tuomet bus priversta sąjungininkų ieškoti kitur, kilo baisiausias triukšmas, esą tai – provokacija. Mat V. Zelenskio patarėjas A. Arestovičius buvo prakalbęs apie sąjungininkių paieškas Rytuose, atsargiai užsimindamas ir apie galbūt draugiškesnius nei iki šiol santykius su Pekinu. Pats A. Arestovičius, komentuodamas  jam metamus priekaištus, pabrėžė, jog oponentai iškraipė jo žodžius. Jis kalbėjęs ne tik apie Kiniją. Nors Kinija, jo teigimu, labai griežtai elgiasi su Rusija. Kaip didysis brolis, nekenčiantis savo jaunesniojo brolio. Todėl Rusiją priešu laikančioms šalims antirusiška Kinijos politika turėtų patikti.

Kinijos pavyzdį prisiminiau specialiai. Nėra tokios lazdos, kuri neturėtų dviejų galų. Jei JAV, burdama plačiąją koaliciją prieš kinus, tikrai leido V. Putinui tvarkytis Ukrainoje kaip geidžia širdis (tai turėtų labiau paaiškėti po rugpjūčio 30-osios, po Dž. Baideno ir V. Zelenskio susitikimo Vašingtone), kodėl oficialusis Kijevas neturi moralinės teisės išduoti Amerikos, susidėdamas su komunistiniu Pekinu? Nejaugi išduota Ukraina vis tiek privalo nusižeminusi klūpėti ant kelių, maldaudama Vakarų pagalbos? Amerikai ir Vokietijai tikriausiai labai patiktų: mes į Ukrainą nusišluostėme kojas, o ji vis tiek kaip ištikimas šunelis laižo mums rankas!

Azerbaidžanietiškas pavyzdys

Čia vėl derėtų prisiminti Azerbaidžano elgesį. Kelis dešimtmečius laukęs tuščiai posėdžiavusių Vakarų pagalbos, Baku vieną gražią dieną prarado kantrybę. Susiradęs partnerių (omenyje turima Turkija) 2020-ųjų rudenį per 44 paras susigrąžino tai, kas iš jo buvo neteisėtai atimta 1988 – 1994 metais. Įvairios Minsko grupės, sudarytos iš Vakarų šalių derybininkų, pasirodė esančios niekam tikusios rimtiems darbams. Gražiai papliurpti iš tribūnų, pasiimti solidžius honorarus, išsimiegoti prabangiuose viešbučiuose jie moka. O štai padėt Azerbaidžanui atkurti teritorinį vientisumą – per skystos blauzdos. Todėl Lietuva, nebijodama pirmiausia Prancūzijos susierzinimo, privalėjo pasveikinti Azerbaidžaną su puikia politine – karine pergale. Galėjo net pareikalauti, jog Briuselis viešai paskelbtų visų tų vakariečių derybininkų, kurie dešimtmečiais nesėkmingai narpliojo Kalnų Karabacho galvosūkį, – pavardes ir atlyginimus, kiek gi tie nevykėliai uždirbo honorarų imituodami derybas.

Rugsėjo mėnesį – galima Rusijos karinė invazija

Taigi Ukraina, pasak A. Ilarionovo, privalanti skubiai ieškoti partnerių ne vien Vakaruose. Pasak A. Ilarionovo, Ukrainos reikalus puikiai išmano Baltijos šalys, Lenkija, čia galimas ir Turkijos supratimas. Jei Kijevas nesuskubs, šį rudenį, jau rugsėjo mėnesį, galimas plataus masto Rusijos puolimas. Visi ženklai (pradedant Dž. Baideno elgesiu, „Nord Stream 2“ ir baigiant naujuoju V. Putino straipsniu, jog nėra jokios Ukrainos) byloja apie Kremliaus pasiruošimą dideliam kraujo praliejimui.

Kur važiuoja šie tankai

Tiesa, A. Ilarionovas yra kalbėjęs, jog puolimo Ukrainai derėtų laukti pietuose, o štai D. Gordonas vienoje laidoje užsiminė turįs žinių, jog puolimą Kremlius suplanavęs iš Baltarusijos – tiesiai į Kijevą. Bet, pagarsinęs turimas žinias, jog Rusija šį rudenį tikrai puls Ukrainą iš Baltarusijos miškų, D. Gordonas pridūrė, jog jis asmeniškai netikįs, esą V. Putinas ryžtųsi plačiai karinei ekspancijai.

Pagyvensime – pamatysime. Kaip rašė buvęs Rusijos ekonomikos patarėjas A. Ilarionovas, jis labai džiaugtųsi, jei jo prognozės dėl didelio karo rugsėjo mėnesį neišsipildytų. Gal vis tik aplinkybės susiklostys taip, kad V. Putinas nedrįs pradėt didelio karo? Gal įvykiai pakrypsią Ukrainai naudinga linkme? Gal Dž. Baidenas dar atsikvošės?

O jei vis tik rudenį įsiplieks didelis Rusijos – Ukrainos konfliktas, dėl karo kalčiausi bus ne Kremliaus diktatoriai (ko iš jų benorėt), o dabartiniai JAV, Didžiosios Britanijos, Vokietijos ir Prancūzijos vadovai, nesugebėję pažaboti V. Putino agresijų.

2021.08.01; 07:00

Ukrainos kareiviai parado metu Kijeve

Ukraina, JAV, Lenkija ir Lietuva pirmadienį pradėjo bendras karines pratybas, tebesitęsiant įtampai tarp Kijevo ir Maskvos.
 
Pratybose, pavadintose „Trys kardai 2021“, dalyvauja daugiau nei 1 200 karių ir daugiau nei 200 kovos mašinų. Jos bus vykdomos Javorivo poligone vakariniame Lvivo regione iki liepos 30 dienos, pranešė kariškiai.
 
„Oficiali pradžios ceremonija įvyko šiandien“, – naujienų agentūrai AFP sakė Ukrainos kariuomenės atstovas Volodymyras Skorosteckis.
 
Kaip karinio bendradarbiavimo tarp Lenkijos, Lietuvos ir Ukrainos dalis, šios pratybos pirmą kartą rengiamos Ukrainoje.
 
2014 metais Ukraina, Lenkija ir Lietuva įkūrė bendrą karinį dalinį rytiniame Lenkijos mieste Liubline.
 
Dalinyje yra 2600 lenkų, 570 lietuvių ir 340 ukrainiečių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.07.20; 08:10

Garry Tabax

Gintaras Visockas

Jurijaus Šveco, buvusio KGB karininko, pasitraukusio į JAV, interviu viešojoje erdvėje seku maždaug nuo 2016-ųjų metų vidurio. Ne tik seku, bet ir savo portale ne vieną J.Šveco prognozę esu aprašęs, komentavęs.

Panaši nuostata – ir dėl buvusio Vladimiro Putino ekonomikos patarėjo Andrėjaus Ilarionovo, taip pat senokai išvykusio į Ameriką, įžvalgų, pranešimų, straipsnių. Jo politinius komentarus skaitau nuo 2014-ųjų; kai kuriuos iš jų išsamiai aptariau slaptai.lt portalo erdvėje.

Turiu prisipažinti – šie abu vyrai ilgokai patiko. Nelaikydamas visų jų pareiškimų šventa tiesa vis tik maniau, kad lietuviui pravartu žinoti, ką jie pranašauja apie JAV ir Rusijos, NATO ir Rusijos, Rusijos ir Europos Sąjungos tarpusavio santykius. Ne vienerius metus maniau, kad jie, nepaisant didesnių ar mažesnių skirtumų, – pažangūs bendraminčiai. Mat abu juos vienija kritiškas žvilgsnis į Vladimirą Putiną, Rusijos slaptąsias tarnybas, agresyvią Kremliaus laikyseną. Žinoma, stebėjausi, kodėl Lietuvos politikos analitikai nepastebi jų komentarų: specialiai ignoruoja ar tiesiog visko neaprėpia, nespėja aprėpti?

Tuo pačiu stengiausi būti atsargus. Ar tas, kuris pabėgo į JAV, kuris aršiai keikia V.Putiną, nepagarbiai vadinandamas jį, pavyzdžiui, „cigaretės nuorūka“, – negali būti „dvigubas agentas“? Tokių klaidinančių operacijų žvalgybos istorija žinanti apsčiai.

JAV prezidentui Džo Baidenui (Joe Biden) nuvykus į Ženevą ir ten susitikus su Rusijos prezidentu V.Putinu, J.Šveco ir A.Ilarionovo nuomonės kardinaliai išsiskyrė. Jas apibendinus būtų galima brėžti tokią išvadą: A. Ilarionovas mano, kad JAV administracija išdavė Ukrainą, nuolaidžiauja Kremliui, o J. Švecas įsitikinęs, jog Ženevoje Dž.Baidenas savo misiją atlikęs nepriekaištingai.

Andrejus Ilarionovas – ukrainietiškoje laidoje Ukraina 24

Kokie A.Ilarionovo argumentai? Šis pastebėjo, kad Dž. Baidenas net neužsiminė, esą Ukraina artimiausiu metu bus paskelbta strategine JAV partnere, nepažadėjo jai narystės NATO aljanse, nedavė Ukrainai rimtos ginkluotės, net kelis kartus sumažino Ukrainai dar Donaldo Trampo (Donald Trump) laikais numatytą finansinę paramą (nuo 450 iki 150 milijonų JAV dolerių), atšaukė sankcijas Nord Stream 2 dujotiekį tiesiančioms Vakarų kompanijoms. Bet baisiausa, kad Dž.Baidenas, remiantis A.Ilarionovu, prasitarė, jog Ukraina privalanti laikytis Minsko susitarimų (tai būtų pati tikroji Ukrainos kapituliacija, nes Kijevą prievartautų žaisti pagal separatistų diktuojamas taisykles). Kad Dž.Baidenas išdavė Ukrainą, netiesiogiai byloja ir suaktyvėję Rusijos kariuomenės išpuoliai Rytų Ukrainoje: kol JAV prezidentu buvo D.Trampas, pasienyje per mėnesį žūdavo vidutiniškai vienas Ukrainos karys; vos tik Dž.Baidenas buvo inauguruotas – Donbaso ir Luhansko rajonuose ukrainiečių karių kiekvieną mėnesį žūsta po keliolika. Žodžiu, V.Putinas suprato, jog nei Amerika, nei, tuo labiau, Vokietija su Prancūzija, negins Ukrainos, tad Ukrainą galima terioti kiek geidžia širdis. Maždaug toks būtų apibendrinimas.

J.Švecas piešė priešingą paveikslą: Dž.Baideno sumanymas susitikti su V.Putinu teisingas, V.Putinas nepergudravo Dž.Baideno, ne V.Putinas, o Dž.Baidenas pademonstravęs tvirtybę, Ukrainos interesai neišmainyti į Rusijos pažadą palaikyti Vašingtoną rungiantis su Pekinu. J.Švecas net skelbė užuominas, jog Dž.Baideno vizito į Ženevą kritikai (omenyje turėjo ir A.Ilarionovą) siekia specialiai kaktomis sumušti Vašingtoną su Kijevu ir taip pasitarnauti agresyvioms Kremliaus jėgoms. Girdi, išmestas iš Katono instituto ekonomistas A.Ilarionovas siekia įsidarbinti Ukrainos prezidento Volodymiro Zelenskio patarėjumi, todėl jo pastabos – tendencingos, jomis negalima tikėti. Tokias išvadas galėtume brėžti peržiūrėję keliolika pastarųjų mėnesių J.Šveco videointerviu.

Alesia Bacman ir Jurijus Švecas. Gordonua.com

Kuris iš jų teisus? Mano nuomone, įtikinamesnis – A.Ilarionovas. Dž.Baidenas pažėrė daug viltingai skambančių pareiškimų, bet jo žodžiai kardinaliai skiriasi nuo konkrečių darbų. Ypač jei prisimename 1994-aisiais pasirašytą Budapešto memorandumą, kuriuo Vašingtonas įsipareigojo saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į Kijevo pažadą atsisakyti atominio ginklo. Neprabėgo nė dvidešimt metų, ir matome, ko vertas 1994-aisiais duotas viešas Amerikos įsipareigojimas: 2014-aisiais „žalieji žmogeliukai“ okupavo Krymą, o Amerikos kariai Rusijos pusėn neiššovė į orą nė vieno perspėjančio šūvio.

Ar leistina 2014-uosius traktuoti kaip gėdingą Amerikos istorijos puslapį? Man regis, ne tik galima, bet ir būtina. Juolab kad Vašingtonas, vadovaujantis A.Ilarionovo įžvalgomis, nė neketina šiandien taisyti savųjų išdavysčių.

Tik nemanykite, jog esu naivus ir nesuprantu politikos užkulisių – visais laikais politikoje būta ir išdavysčių, ir garbingos, sąžiningos veiklos. 2014-ieji ar 2021-ieji – jokia išimtis. Tačiau man neramu: jei Baltieji Rūmai apgavo Ukrainą, kodėl negalėtų, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, išduoti ir Baltijos valstybių? Jei tik turėčiau galimybę, paklausčiau pono Dž.Baideno: tavo pirmtakai mainais į teritorinio vientisumo garantijas iš Ukrainos išviliojo atominį ginklą, o tu dabar Ukrainai nenori duoti net granatsvaidžių!

Jei kaltinsite mane keičiant savo pažiūras nuo karšto Amerikos rėmėjo link aršaus skeptiko, – būsite neteisūs. Tiesiog aš bijau, jog jei V.Putinas sumanys pulti Lietuvą ar Estiją, NATO nė piršto nepajudins – apsiribos popieriniais pareiškimais ir atsargiais pagrūmojimais įvesti keletą simbolinių sankcijų keletai Rusijos kariškių. Rusija, mano supratimu, jau turi sumaniusi gudrų, klastingą Lietuvos okupacijos planą. Štai jis: chaoso apimtoje Baltarusijos Astravo atominėje elektrinėje surengiamas tikras ar tariamas sprogimas, paskelbiama, jog mirtį nešanti radiacija sparčiai slenka Vilniaus pusėn. Ką ištikus tokiai bėdai darytų Lietuvoje dislokuoti mūsų sąjungininkų kariškiai? Nenoriu būti juodu metraštininku, tačiau manau, kad jie visi spruktų iš Lietuvos. Kaip tik tuo metu į Lietuvą įžengtų „žalieji žmogeliukai“. Neva tik tam, kad saugotų Lietuvą nuo marodierių. Ir Lietuvoje, žinoma, ilgam pasiliktų. O bėdą dėl sprogimo Astravo AE suverstų neva išprotėjusiam Aliaksandrui Lukašenkai…

Nuomonę, jog Vašingtonas vis tik išduoda Ukrainą (nesilaiko savo 1994-aisiais pasirašytų įsipareigojimų), sustiprino ir youtube.com erdvėje peržiūrėti keli videointerviu su JAV buvusiu karininku Gariu Tabahu (Garry Tabax). Šis buvęs Amerikos karininkas gina A.Ilarionovo poziciją: Dž.Baidenas pataikauja V.Putinui, Ukaina palikta vienui viena. Ukraina iš Amerikos nebegauna beveik nieko.

Gario Tabaho laida

Beje, šis į atsagrą išėjęs karininkas mano, jog Donaldas Trampas (Donald Trump), nepaisant įvairių niuansų, pastebėjo, jog Amerika, nuolat auklėdama kitus, kaip svarbu pažaboti korupcija, pati yra baisiai korumpuota, valdoma įvairiausių klanų – Bušų, Klintonų, Obamų. G.Tabahas kviečia išsiaiškinti, o kokie Dž.Baideno sūnelio interesai Ukrainoje – ten jo verslas absoliučiai sąžiningas, švarus?

J. Bideno ir V. Putino susitikimas Ženevoje birželio 16 d. EPA-ELTA nuotr.

D.Trampas taip pat aršiai kritikavo brangiai kaštuojančias, tačiau jokios naudos neduodančias tarptautines organizacijas – Jungtines Tautas ir ESBO. Barė Vokietiją ir Prancūziją, nesilaikančias įsipareigojimo karinėms reikmėms skirti bent 2 proc. nuo BVP. Argi visos šios D.Trampo pastabos – ne karti tiesa? Vietoj palaikymo, jog būtina tobulinti amerikietiškąją sistemą, D.Trampas buvo apkaltintas esąs vienas iš V.Putino agentų, nors, žvelgiant į šią dieną, toks epitetas labiau tiktų Dž.Baidenui.

G.Tabahas įsitikinęs, kad ekonomistas A.Ilarionovas – ne tik puikus mokslininkas, besiremiantis ne emocijomis, ne simpatijomis, o faktais, bet dar ir labai sąžiningas, drąsus, niekad nemeluojąs vardan šiltos kėdės, nebijąs vardan teisybės prarasti solidžiai apmokamų pareigų.

G.Tabahas apgailestauja, kad šiuo metu prieš A.Ilarionovą prasidėjusi tikra raganų medžioklė. Visokie jurijai švecai jį mėgina apjuodinti, nors A.Ilarionovas sako tik tiesą ir daugiau nieko išskyrus tiesą.

Deja, daugeliui iš mūsų tiesa – labai neparanki.

JAV leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org

2021.07.13; 06:00

Ukrainos vidaus reikalų ministras Arsenas Avakovas pareiškė, kad atsistatydina iš savo posto. Jo pranešimą antradienį paskelbė VRM spaudos tarnyba.
 
„Pagal Ukrainos įstatymo „Dėl ministrų kabineto“ 18-ojo straipsnio pirmąją dalį įteikiau atsistatydinimo iš vidaus reikalų ministro pareigų prašymą“, – sakoma pranešime.
 
Kiek anksčiau Ukrainos naujienų agentūra UNN, remdamasi savo šaltiniais, pranešė, kad liepos 15 d. Aukščiausioji Rada svarstys vidaus reikalų ministro A. Avakovo atsistatydinimo klausimą.
 
Agentūros žiniomis, antradienio vakarą partijos „Liaudies tarnas“ frakcija rinksis svarstyti kadrų klausimų, tarp jų bus ir VRM vadovo klausimas. Planuojama, kad posėdyje dalyvaus prezidentas Volodymyras Zelenskis.
 
Ukrainos vidaus reikalų ministro pareigas A. Avakovas ėjo nuo 2014 metų vasario 27 d. Jis – vienintelis  ministras, kuris išsaugojo savo postą nuo 2014 metų, nors šalies vyriausybės sudėtis ne kartą keitėsi.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021. 07.14; 08:00

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Politika – žymiai sudėtingesnė veikla, nei mano dauguma Facebooko ar Twitterio komentatorių. Nebūtinai tai, kas mums atrodo neabejotinai gražu ir padoru, – geri dalykai. Ir atvirkščiai: kas, žvelgiant pirmą sykį, atrodo bjauru ir smerktina, nebūtinai – blogis. Labiau įsigilinę galbūt pamatytume visai kitas reikšmes. Nepamirškime karčios gyvenimiškosios tiesos: kartais nėra puikaus varianto, renkamės vien iš blogo ir labai blogo.

Žygimanto Pavilionio kalbėjimai

Todėl neskubėkime be atodairos smerkti Lietuvos Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininko Žygimanto Pavilionio, kuris pakliuvo į Rusijos pokštininkų Vladimiro Kuznecovo (Vovanas) ir Aleksejaus Stoliarovo (Leksuas) pinkles. Šie internetiniai sukčiai, pasinaudoję Deepfake technologija, leidžiančia vaizdo pokalbio metu imituoti kito asmens veidą, apsimetė Rusijos opozicionieriaus Aleksejaus Navalno bendražygiu Leonidu Volkovu. Nuo tokių apgavysčių niekas neapsaugotas. Įkliūna net patys atsargiausi.

Tačiau daugiau negu keista: ar tokio aukšto rango Lietuvos politikui derėjo taip atvirai šnekučiuotis net, įsivaizduokime, su Rusijos kalėjime įkalinto Vladimiro Putino kritiko A.Navalno bendražygiu. Juk kas galįs garantuoti, jog bendražygis – vis dar bendražygis. Gal jis jau seniai perverbuotas?

Ž.Pavilionis padarė nedovanotiną klaidą. Taip atlapaširdiškai plepėti neleistina net tuomet, kai esi įsitikinęs, jog informacija daliniesi su patikimu asmeniu. Būkime sąžiningi: Ž.Pavilionis „pakišo“ savo bendražygius, rėmėjus. Pavyzdžiui, jis (įrašą skelbia youtube.com, Respublika.lt) tvirtina turįs gerų kontaktų su Kongresu, galįs „supažindinti su kubiečių-lotynų mafija, lobistų grupe, kuri yra atroji pagal pajėgumus Kongrese. Tai esą ponas Menendesas“.

Žygimantas Pavilionis. Slaptai.lt nuotr.

Kad Ž.Pavilionis turįs rimtų ryšių su šia politine grupe – abejoti netenka. Tėvynės Sąjungos internetiniame puslapyje tsajunga.lt rašoma: „Gegužės 12 d., trečiadienį, JAV Kongreso ispanakalbių lyderių institutas surengė nuotolinę 17-ąją iškilmingą lyderių apdovanojimo ceremoniją „Minčių įvairovės puoselėjimas“, kurioje tarptautine lyderystės premija apdovanojo Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininką Žygimantą Pavilionį. Kasmet pavasarį organizuojamos JAV Kongreso ispanakalbių lyderių instituto iškilmės suburia įtakingą ir įvairiapusę auditoriją, kurią sudaro renkami ir skiriami pareigūnai, visuomeniniai veikėjai, įmonių vadovai ir diplomatijos lyderiai. Institutui priklauso ir dabartinis JAV Senato Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Robert Menendez. Šioje ceremonijoje apdovanojami asmenys pagerbiami už didelį ir vertingą indėlį į JAV ispanakalbę bendruomenę. Buvusiam ambasadoriui Ž. Pavilioniui skirtas Ileana Ros-Lehtinen, buvusios JAV Atstovų rūmų Užsienio reikalų komiteto pirmininkės, vardo tarptautinės lyderystės apdovanojimas.“

Štai kaip.

Kaip bežiūrėsi, įžvalgus politikas, sumanęs Rusijos opozicionierų pristatyti savo sąjungininkams, pirmiausiai turėjo išsiaškinti, ar ponas Robert Menendez sutinka būti supažindintas. Deja, ponas R.Menendez vargu ar nutuokė, kad jį ruošiamasi supažindinti su A.Navalno bendražygiu L.Volkovu. Juolab tikriausiai bus įsižeidęs, sužinojęs jam taikomus epitetus.

Tokių Ž.Pavilionio išpažinčių, kurios įmanomos bendraujant tik su labai patikimu, patikrintu asmeniu, – apstu. Ž.Pavilionis žeria turtingų, įtakingų fondų, organizacijų pavadinimus, vardina politikų pavardes, su kuriais verta turėti rimtų reikalų, atskleidžia detalių, kaip Lietuva stengiasi didinti savo įtaką, pavyzdžiui, Gruzijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje. Gal toji informacija ir nėra labai svarbi. Bet jos patekimas į viešumą tikrai nepageidautinas. Vardan ko Ž.Pavilionis taip elgiasi? Norįs pasipuikuoti, koks esąs įtakingas, svarbus, reikšmingas?

Tačiau baisiausia, kad jis išplepa nepažįstamam asmeniui net Lietuvos vidaus politikos niuansus. Ž.Pavilionis teigia: „Mes – vyriausybė, mano premjerė Ingrida galvoja kaip aš, užsienio reikalų ministras kaip aš, mes – didžiausia partija. Mūsų respublika yra parlamentinė, o prezidentas tik simbolinis. Ir viskas. Jis tam neprieštaraus. Kalbės kažką ne tą, bet tu nekreipk dėmesio“.

Padorus Lietuvos politikas taip nekalbėtų su kitos šalies atstovu net jei prezidentas G. Nausėda būtų labai blogas prezidentas. O juk taip – tikrai nėra.

Tad dabar ne tiek svarbu, ar Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai pasitiki liežuvio už dantų prilaikyti nemokančiu bendražygiu. Dabar svarbiausia, ar Ž.Pavilioniu pasitiki mūsų sąjungininkai Vakaruose? Kaip dienraštyje „Respublika“ sako politologas, istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Algis Krupavičius, „aukšas pareigas užimančiam politikui tokiu būdu netinka dėstyti savo vertinimų tretiesiems asmenims, su kuriais neturima jokių aiškių asmeninių ryšių“. Ar VSD žino, ką dar yra išplepėjęs Ž.Pavilionis per pastaruosius keletą metų į kairę ir dešinę? Ar Lietuvos Valstybės saugumo departamentas nesiruošia iš Ž.Pavilionio atimti teisės susipažinti su „slapta ir visiškai slapta informacija“?

Giria naująjį JAV prezidentą

Kita tema – mūsų sąjungininkai. Ž.Pavilionis apsimetusiems Rusijos opozicionieriumi sukčiams tvirtina, esą „esama vilties, kad su Baidenu mes šitą padarysime, kaip Reiganas padarė mums“. Suprask, Ž.Pavilioniui naujasis JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Bidenas) atrodo toks kietas kaip kadaise Ronaldas Reiganas, Sovietų Sąjungą ne tik pavadinęs Blogio imperija, bet ir, pasinaudojant rusišku vertimu, „pastatęs į vietą“.

Joe Bidenas. 46-asis JAV prezidentas. EPA – ELTA nuotr.

Būtų labai šaunu, sveikintina, pagirtina, jei tai – tiesa. Tačiau ar tikrai Džo Baidenas – naujasis Ronaldas Reiganas? Štai buvęs Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjas Andrejus Ilarionovas, duodamas interviu, sakykim, „Ukraina 24 televizijos“ laidai „Vremia Golovanova“, ne sykį skambino pavojaus varpais: JAV prezidentui nėra ko susitikti su V.Putinu. Jei toks pokalbis įvyktų, tai būtų ne Baltųjų rūmų, o Kremliaus pergalė. Bent jau vertinant pasitelkiant propagandos terminus. A.Ilarionovas savo gausiuose interviu (juos galima rasti ir youtube.com erdvėje) vardina faktus, kurie byloja, jog Dž. Baideno administracija bent šiuo metu begėdiškai išduoda Ukrainą.

Taigi A.Ilarionovas susidaręs spūdį, jog naujasis Amerikos prezidentas Dž.Baidenas tiesiog skatina Kremlių elgtis dar įžūliau. Pavyzdžiui, Dž.Baidenas pasiūlė V.Putinui bendradarbiauti nereikšmingose, su agresija prieš Ukrainą niekaip nesusijusiose 5-iose sferose. Viena iš tų sferų – klimato kaita. V.Putinas mielai sutikęs, nes jam į tas temas – nusispjauti. V.Putinui svarbiausia, kad nėra Ukrainos temos.

Dž.Baideno susitikimas su V.Putinu labai panašus į Vakarų kapituliaciją, panašią į tas, kada Europos lyderiai išsigandę pataikavo Adolfui Hitleriui, manydami patrauksią jį savo pusėn nuolaidomis.

Žodžiu, A.Ilarionovas įsitikinęs, jog dabar JAV silpnina Ukrainą. V.Zelenskis asmeniškai maldavo Dž Baideno pagalbos. Realios pagalbos. Vašingtonas nepadėjo. Ne tik nepažadėjo dislokuoti savų galingų raketų, ne tik nepermetė į Ukrainą savo karių, ne tik kad nepasiūlė Ukrainai tapti strategine JAV partnere, bet net sumažino finasinę paramą. A.Ilarionovas manąs, jog Ukrainą įmanoma apsaugoti nuo rusiškos agresijos. Tereikai skubiai ten dilsokuoti skaitlingus amerikiečių dalinius. Jei to Vašingtonas nepadarysiąs, Rusija tikrai puls Ukrainą. O ką daro naujasis Baltųjų rūmų šeimininkas – vengia telefoninių pokalbių su Volodymiru Zelenskiu, vieną telefoninį pokalbį nutraukia, neranda nei laiko, nei galimybių susitikti su Ukrainos vadovu susitikimo su V.Putinu išvakarėse

Andrejus Ilarionovas. Gordonua.com

Dar viena Vakarų išdavystė, kurią regi A.Ilarionovas. Šių metų vasaros pabaigoje bus baigtas tiesti dujotiekis Nord Stream 2. Beje, JAV prezidentas D.Trampas jį buvo sustabdęs sankcijomis, o Dž.Baidenas atšaukė sankcijas, ir tokiu būdu sudarė galimybę Rusijai sėkmingai užbaigti darbus. Nutiesus Nord Stream 2 visos dujos, patenkančios į Europą, keliaus šiuo dujotiekiu apeidamos Ukainą. O jei per Ukrainą į Vakarus netekės dujos, Ukraina taps Vakarams nereikalinga. Vakarai ją tiesiog pamirš.

A.Ilarionovas mano, kad dabar V.Putino apetitas tik auga, V.Putinas perprato, jog Vašingtonas nesiruošia rimtai saugoti Ukrainos, todėl karas – beveik neišvengiamas.

A.Ilarionovas įsitikinęs, jog Rusija pirmiausia skubės okupuoti tas teritorijas, kurias užėmus būtų galima aprūpinti Krymą vandeniu. Omenyje turimas Šiaurės Krymo kanalas, kuriuo iš Ukrainos į Krymą galėtų tekėti vanduo, bet Ukraina jį šiuo metu uždariusi. Beje, tos teritorijas ukainiečiams bus sunku apginti.

Būtų labai šaunu, jei A.Ilarionovo prognozės, jog Vašingtonas išduoda Ukrainą, sakykim, vardan draugystės su Rusija tramdant Kiniją, – neišsipildytų. Netrukus bus aišku: birželio 16-ąją numatytas Džo Baideno ir V.Putino susitikimas Ženevoje.

Tad kuo pasitikėti mums, didžiojoje politikoje nedalyvaujantiems laikraščių ir portalų skaitytojams? Ar Lietuvos užsienio politiką vairuojantys vyrai ir moterys išdrįs priminti Džo Baidenui karčią tiesą – Vašingtonas privaląs gelbėti Ukrainą. Mat ankstesnis Amerikos prezidentas savo parašu garantavo Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į Kijevo sutikimą atsisakyti atominio ginklo. Savo pažadus Amerika privalo įgyvendinti. O jei Vašingtonas vis tik negins Ukrainos, vadinasi, JAV nėra patikima sąjungininkė.

Lietuviškos klaidos Kaukazo regione

Akivaizdu ir tai, jog Ž.Pavilionis labai aktyvus Gruzijoje. Bet kodėl – tik Gruzijoje? Kodėl, pavyzdžiui, nesidomi Armėnijos ir Azerbaidžano nesutarimais? Kodėl, atkakliai kišdamasis į Gruzijos vidaus reikalus vardan gražaus tikslo – demokratijos, pamiršta priekaištauti Jerevanui, kam šis negrąžina Azerbaidžanui minų laukų žemėlapių? Juk praėjusių metų rudenį Baku susigrąžino jam pagal tarptautinę teisę priklausantį Kalnų Karabachą (didžiąją dalį). Tačiau paaiškėjo, jog Armėnija ten palikusi šimtus tūkstančių minų. Todėl į Kalnų Karabachą grįžtantys azerbaidžaniečių pabėgėliai karts nuo karto žūsta, užlipę ant paslėptų sprogmenų. Žūsta ir azerbaidžaniečių kariai, išminuotojai. Vardan ko?

Šuša. Kalnų Karabachas. Armėnijos karių sugriauti Chano rūmai

Neseniai žuvo net azerbaidžaniečių žurnalistai. Birželio 4 dieną apie 11 valandą buvo susprogdintas automobilis, gabenęs Azerbaidžano žurnalistus. Sprogimo kaltininkė – prieštankinė mina. Būtent ant jos užvažiavus automobiliui gyvybių neteko azerbaidžaniečių žurnalistai Mageramas Ali ogly Ibragimovas ir Siradža Abyšova, dirbę Azertaq ir Az TV leidiniuose. Incidento metu žuvo ir žurnalistus lydėjęs Kialbedžaro rajono valdžios atstovas. Dar keturi žmonės, lydėję žurnalistus, – sužeisti.

Azerbaidžano specialiosios tarnybos įtaria, kad prieštankinė mina kelyje į Susuzlug kaimą buvo padėta visai neseniai, o ne prieš 2020-ųjų rudens įvykius. Tokius įtarimus yra pareiškęs Human Rights Watch atstovas Europai ir Centrinei Azijai ponas Georgijus Gogija. Jei šie įtarimai pasitvirtintų, būtų galima teigti, jog tai – armėnų separatistų surengtas teroro aktas prieš taikius azerbaidžaniečius.

Apie šį incidentą rašė tokie tarptautinio pobūdžio leidiniai kaip TASS, Ria Novosti, gordonua.com, Haber Global, 24tv.ua, Bi Bi Ci.

Lietuvai ši tema neatrodo svarbi? Taip, Jerevanas neseniai atidavė azerbaidžaniečiams Agdamo minų laukų žemėlapius mainais į keliolika Azerbaidžano nelaisvėn patekusių savo diversantų. O kur – kitų Kalnų Karabacho ir gretimų rajonų minų laukų žemėlapiai?

„Lietuviškoji giraitė“

Neseniai Armėnijoje viešėjo Ž.Pavilionio bendraminčiu pavadintas Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Ten jis pasodino simbolinę „Lietuvos giraitę“ – dykvietėse, kuriose iki garsiojo Spitako žemės drebėjimo augo tankūs miškai. Prasmingas žingsnis: po žemės drebėjimo, neturėdami kuro, armėnai buvo priversti kirsti miškus. Kad nesušaltų, kad turėtų kaip pasišildyti maisto. Dabar miškus norima atkurti. Idėja – tikrai graži. Palaikykime ją.

Armėnijoje viešint G. Landsbergiui, inauguruota „Lietuvos giraitė“. URM nuotr.

Bet armėnai per pastaruosius du dešimtmečius masiškai kirto senus miškus ir jiems nepriklausančiame Kalnų Karabache, kol buvo okupavę šias žemes. Kirto senuosius miškus ne tam, kad neturėjo „kuo pasišildyti“. Kirto „iš pykčio“, trokšdami praturtėti, siekdami kiek įmanoma daugiau pakenkti azerbaidžaniečiams, nes širdies gilumoje visąlaik jautė, kad jiems iš ten teks nešdintis. Kirsdami miškus savo teritorijoje armėnai gelbėjosi nuo šalčio, o kirsdami svetimus miškus elgėsi barbariškai. Tad tiesos ir teisingumo ieškančiam Lietuvos užsienio reikalų ministrui simbolinį „Lietuvos mišką“ vertėjo sodinti ne Armėnijoje, o Azerbaidžanui priklausančiame Kalnų Karabache.

Bet Lietuvos URM vadovui niekas nepatarė būti vienodai teisingam tiek bendraujant su Armėnija, tiek su Azerbaidžanu.

2021.06.15; 07:41

UEFA ragina Ukrainą pakeisti Europos futbolo čempionato marškinėlius. EPA-ELTA nuotr.

Kilus politiniam ginčui dėl Ukrainos rinktinės marškinėlių Europos futbolo čempionate, Europos futbolo federacija (UEFA) pareikalavo Kijevo juos pakeisti. Dalis patriotinio šūkio, kuri sukėlė Rusijos pasipiktinimą, turi būti pašalinta“, ketvirtadienį pareiškė UEFA.
 
Užrašas „Šlovė didvyriams!“ ant vidinės apykaklės pusės esą „vienareikšmiškai yra politinio pobūdžio“.
 
Šūkis, kurio pilna forma yra „Šlovė Ukrainai! Šlovė didvyriams!“ – patriotinis. Jis buvo demonstrantų leitmotyvas per protestus 2014 metais.
 
Maskva ketvirtadienį pasveikino UEFA sprendimą. „Sportas yra ne mūšio laukas, o varžybų aikštė“, – „Telegram“ kanale pareiškė Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova.  Ji patarė Ukrainai šlovės siekti sportiniais pasiekimais.
 
Rusija antradienį pasiskundė UEFA dėl mėlynai geltonų Ukrainos rinktinės marškinėlių, kurių priekyje atvaizduoti Ukrainos kontūrai – įskaitant Rusijos aneksuotą Krymą.
 
UEFA dabar pareiškė, kad žemėlapio nereikia keisti, nes „teritorinės sienos, kaip jos atvaizduotos“, yra pripažįstamos užsienio. Ant marškinėlių esą gali likti ir pirmoji šūkio dalis, nes ji gali būti traktuojama kaip „bendra, nepolitinė frazė“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.06.10; 18:16

Julija Tymošenko. EPA-ELTA nuotr.

Ukrainos ekspremjerės Julijos Tymošenkos partijos „Batkivščyna“ komanda parengė visus reikiamus dokumentus referendumui prieš žemės ūkio paskirties žemės pardavimą užsieniečiams organizuoti ir šiandien juos pateikė Centrinei Rinkimų Komisijai (CRK).

Klausimas referendumui skamba taip: „Ar palaikote draudimą parduoti žemės ūkio paskirties žemę bet kam, išskyrus Ukrainos valstybę?“

Ne vėliau, kaip per 10 dienų, CRK nariai turi duoti arba neduoti leidimą pradėti referendumui reikalingų piliečių parašų rinkimą.

Pasak Julijos Tymošenko, CRK sprendimas leisti referendumą ar ne, priklausys ne nuo žmonių, o nuo Prezidento, kuris visiškai
kontroliuoja CRK.

Brifingo netoli CRK metu Julija Tymošenko kreipėsi į prezidentą Volodymyrą Zelenskį ir paprašė paremti žmones, o ne pasaulines
korporacijas, norinčias nusipirkti Ukrainos žemę.

Ji paprašė apginti ukrainiečių interesus ir jų ateitį, o ne padėti užsienio apgavikams, lobistams, kurie “prastūmė” įstatymą dėl Ukrainos
žemės pardavimo.

“Absoliuti dauguma ukrainiečių yra prieš žemės pardavimą. Prezidentas turi įrodyti, ar jis – už žmones, ar prieš. Arba jis surengs
referendumą, arba jis pripažins, kad žemė jau yra padalinta už ukrainiečių nugaros”, – pabrėžė Julija Tymošenko.

Julija Tymošenko – centre

Julijos Tymošenko iniciatyvinėje grupėje yra beveik 11 000 piliečių, kurie ne vėliau, kaip per tris mėnesius, turi surinkti 3 milijonus parašų.

Tiesa, Prezidento pasirašytame įstatyme parašyta, kad jis įsigalioja nuo liepos 1 dienos. Tad laiko parašų surinkimui lieka nedaug. Apklausos parodė, kad 79% ukrainiečių priešinasi žemės pardavimui užsieniečiams, 77% – nori šio klausimo sprendimo referendume.

Politologai pranašauja, kad, neleidus pravesti referendumą, turėdama tiek daug pritariančių Julija Tymošenko gali ryžtis dar vienam Maidanui. Šiuo metu populiariausių politikų, galinčių pretenduoti į Prezidento postą, reitingų lentelėje ji po dabartinio Prezidento (33 proc.) dalinasi 2-4 vieta (po 12 proc.). Tačiau kai kurie analitikai mano, kad referendumo akcijos dėka ji užims tvirtą  antrą vietą.

Pažymėtina, kad prie šios akcijos neprisijungė nei viena Ukrainos politinė partija, nei vienas iš galinčių pretenduoti į Prezidento postą politikas.

2021.06.01; 20:50

Dmytro Kuleba. EPA – ELTA nuotr.

Planuojamas JAV prezidento Joe Bideno ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino susitikimas negali kardinaliai pakeisti Ukrainos situacijos. Tai ketvirtadienį žurnalistams pareiškė Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba.
 
„Tai labai didelis užsienio politikos supaprastinimas, netgi sakyčiau, suprimityvinimas, – manyti, kad per vieną susitikimą galima dėl visko susitarti ir kad Jungtinės Valstijos išduos Ukrainą. Žaidimas kur kas sudėtingesnis, ir Ukraina yra labai svarbi JAV partnerė. Todėl aš labai ramiai reaguoju į visas sąmokslo teorijas“, – pabrėžė D. Kuleba, atsakydamas į klausimą, ar J. Bideno ir V. Putino susitikimas gali kardinaliai pakeisti Ukrainos situaciją.
 
Ministras priminė Ukrainos visuomenės būgštavimus, kai į Baltuosius rūmus atėjo Donaldas Trumpas, kuris „norėjo perkrauti santykius su Rusija, bet užsienio politika pasirodė esanti sudėtingesnė“.
 
Anksčiau J. Bidenas pasiūlė V. Putinui susitikti ir apsvarstyti aktualius Vašingtono ir Maskvos santykių klausimus. Manoma, kad dviejų prezidentų susitikimas įvyks artimiausiais mėnesiais vienoje iš Europos šalių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.05.21; 07:37