Michailas Podoliakas. EPA – ELTA foto
Kyjivas, rugpjūčio 7 d. (ELTA). Rusija planuoja pusmečiui įšaldyti karą, kad galėtų sutelkti daugiau kareivių ir ginkluotės. Be to, Kremlius tikisi, kad Vakarai pavargs remti Ukrainą.
Tai interviu Vokietijos leidiniui „Tagesspiegel“ pareiškė Ukrainos prezidento biuro vadovo patarėjas Michailas Podoliakas.
„Jeigu Vakarai pavargs nuo karo, tai Rusija vėl smogs visa jėga“, – įspėjo jis.
Pasak M. Podoliako, Ukraina turi pereiti į kontrpuolimą, kad išvaduotų daugiau teritorijų, ypač šalies pietuose, o tam reikia daugiau ginkluotės.
„Kuo daugiau ir kuo greičiau mes gausime sunkiosios ginkluotės, tuo greičiau galėsime užbaigti šį karą“, – teigė jis.
M. Podoliakas taip pat pabrėžė, kad Ukrainai pergalė kare prieš Rusiją bus visų tarptautinės bendrijos pripažintų teritorijų susigrąžinimas.
Ačiū už straipsnį. Patiko ir filosofinė, ir analitinė dalis. Esate teisus – Lietuva turėtų neatsisakyti savo vertybinių pozicijų ir jas viešai deklaruoti net tada, kai tai „racionalių idiotų“ požiūriu kenkia jos interesams. Deja, tai gana sudėtinga.
Kai 1992 m. tuometinė AT pati nutarė atsistatydinti, niekas negalvojo, kad Sąjūdžio žmonės pralaimės rinkimus. Bet jie pralaimėjo ir į valdžia atėjo buvusieji. Tuomet ir baigėsi šviesi idealistų era – daugelis tų, kurie dirbo savo Valstybei, nesiryžo dirbti su naujuoju Seimu. Su kiekvienu, naujai išrinktu Seimu mes turime vis daugiau išsigimusių „europinių“ liberalų ir vis mažiau ginančių mūsų mažą, bet tvirtą Lietuvą. Daugelis intelektualų pasitraukė iš viešosios erdvės, nes socialinių tinklų leksika neatitinka jų išprusimo, o diskusija dažnai vyksta kaip aklo su kurčiu. Antrą vertus, išaugo ne tik verslui gabaus jaunimo. Jų jau matome ir politikoje. Tikiu, kad jiems užteks tvirtybės netapti politinės karjeros vergais.
Laiškas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dabar – apie korupciją Ukrainoje. Manau, kiekvienas Ukrainos gyventojas supranta, kad jiems tai yra gyvybės ar mirties klausimas. Kito kelio jie neturi. Kadangi tai suprato ir Kremlius, tai pradėjo naudoti KGB šmeižikiškus ginklus. Ar paveiks ukrainiečius? šiuo metu, manau, dar ne, bet artėjant žiemai gali atsirasti nuovargio. Ar pasiduos Vakarai? Norėčiau pasakyti – ne, bet keistai jie elgiasi, o išlepinta visuomenė kažkodėl galvoja, kad jų patogi buitis yra svarbesnė už ukrainiečių gyvybes…
Nors, tiesą sakant, kas vyksta Europos užsienio ir saugumo politikos kuluaruose, paprastas mirtingasis nežino…
Namų bibliotekėlėje ypatingai pagarbiai saugau rašytojo Petro Dirgėlos knygutę „Tranų pasaulyje“. Tai – 1989 metų lapkričio mėnesį užbaigta esė apie „vaikišką meilę namams ir kapams“. Ji išleista 1990-aisiais, kai dar nežinojome, ar pajėgsime įgyvendinti Kovo 11-osios Aktą. Apie šį filosofinį tekstą esu jau sykį užsiminęs „Drauge“. Tiesa, tai buvo labai seniai.
Tranų pasaulyje. Petras Dirgėla
Kodėl vėl prisiminiau „Tranų pasaulyje“? Šiame esė analizuojama itin svarbi tema – kaip Lietuva privalės elgtis, iškovojusi Nepriklausomybę? Ogi – visur ir visada ieškoti tiesos ir teisingumo. Taip žingsniuodama lietuvių tauta turi daug šansų išsaugoti savo Laisvę. Bet jei lietuviai mėgins mėgdžioti didžiąsias valstybes, dažnai ieškančias ne vien tiesos ir teisingumo, – prapulsime. Nes tik teisingai besielgiančios tautos turi moralinę teisę reikalauti, kad ir su jomis būtų elgiamasi teisingai.
Jei vietoj tiesos sieksime dar ir pragmatiškumo, naudos, gudrausime pagal vadinamosios „real politic“ taisykles, – prapulsime. Didieji pasaulio politikos veikėjai tiesiog mus praris, paaukos arba ištirpins asimiliacijos jūrose. Rašytojo P. Dirgėlos puoselėjama mintis aikivaizdi: jei mums priimtinas žaidimas „naudinga – nenaudinga“, tai ir JAV, Vokietija, Didžioji Britanija, Prancūzija, Kinija turės teisę svarstyti, ar naudinga joms ginti, vaizdžiai tariant, Rusijos užpultą mažytę Lietuvą. Šitaip keliant klausimą galvoje kirba akivaizdus atsakymas – nenaudinga. Jei svarstysime, ar teisinga, sąžininga, pagirtina ginti Rusijos terorizuojamą mažytę Lietuvą, turėsime lietuviams palankų atsakymą: teisinga, sąžininga, pagirtina.
Taigi Lietuva privalo ginti teisybę net tuomet, jei taip elgtis jai galbūt dabar finansiškai ar politiškai nenaudinga. Jokių dvigubų standartų. Tiesą privalu rėžti tiesiai į akis visiems – priešams, draugams, partneriams. Tiesą sakyti reikia visuomet, visada.
Šiandien apžvelgsiu du suneraminusius pavyzdžius. Lietuva privalo reikalauti, jog Vakarai, ypač JAV, siųstų į Ukrainą kuo daugiau rimtos ginkluotės, ypač legendinius Himars, kurie daužo į šipulius Ukrainą puolančią Rusijos armiją.
Namas aukštyn galva. Slaptai.lt foto
Bet prisijungti prie vakariečių, kurie neva nuoširdžiai pergyvena, ar Ukrainoje nėra korupcijos „prekiaujant ginklais“, – nederėtų. Nes ši tema, man regis, išpūsta, dirbtina. Taip, ukrainiečių kilmės JAV politikė Viktorija Spartc šį klausimą kėlė Amerikos Senate ir Kongrese. Taip, Ukraina, raginama Vašingtono, sukūrė savo specialiąją komisiją Aukščiausioje Radoje. Taip, šią temą eskalavo Amerikoje senokai gyvenantis ir Amerikai senokai talkinantis buvęs KGB karininkas Jurijus Švecas, turintis specialųjį kanalą Youtube.com erdvėje.
Tačiau šių eilučių autoriui tokia problema atrodo dirbtinai sukurta. Pirma, stambiosios ginkluotės, sakykim, Himarsų, neįmanoma parduoti nei į kairę, nei į dešinę. Visuose moderniuose vakarietiškuose tankuose, haubicose, naikintuvuose įmontuota speciali įranga, kurios nepajėgūs apgauti net ir rimčiausi Rusijos ir Ukrainos sukčiai. Jei bent vienas tankas ar haubica patektų „ne į tas rankas“, jų gamitojai iškart tai pamatytų savo kompiuterių ekranuose.
O pasakojimai, esą ukrainiečiai juodojoje ginklų rinkoje prekiauja smulkiaisiais ginklais (automatais, rankinėmis granatos ar snaiperiniais šautuvais), – vėl neįtikina. 1994-1995-aisiais metais teko truputį matyti karo baisumų Čečėnijoje. Jei anuomet būčiau spaudoje iškėlęs klausimą, ar čečėnų verslininkai slapta pardavinėja ginklus Rusijos kariškiams bei tarptautiniams ginklų prekeiviams, – būčiau išvadintas idiotu arba provokatoriumi. Jei kas tuomet ir prekiavo ginklais Šiaurės Kaukaze, tai tik – gražiais tikslais. Ką turiu omenyje? Pasitaikė daug atvejų, kai čečėnai perpirkdavo ginklų iš rusų kariškių arba iš tarptautinių nusikalstamų sindikatų. Bet kad Rusijos užpulti čečėnai tuomet už honorus dalintų ginklus rusų generolams bei tarptautiniams nusikaltėliams, – neteko girdėti. Juk čečėnams patiems buvo reikalingi ginklai. Tai buvo gyvybės arba mirties klausimas.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. EPA-ELTA nuotr.
Todėl netikiu, jog Ukrainoje šiuo metu ukrainiečiai masiškai verstųsi ginklų prekyba. Žinoma, visiškai išvengti tokių atvejų įsiplieskus dideliam karui – neįmanoma. Tikriausiai Rusijos slaptosios tarnybos net rengia specialias provokacijas, kad pademonstruotų, kaip neva korumpuoti ukrainiečiai turguje prekiauja ginklais lyg močiutės turguje – kiaušiniais, mėsa ir bulvėmis.
Būkime budrūs. Kurie iki užkimimo keikia korupciją, tokiems nebūtinai rūpi pažaboti kyšininkus, finansinius sukčius, mokesčių vengėjus. Vakarietiškos ginkluotės bijančiam Kremliui svarbu sukelt Vakaruose abejones, ar Ukrainai tiekiami ginklai tikrai atiduodami tiems, kuriems buvo skirti. Tokioms abejonėms įpūsti tinka visi: naivuoliai, nuoširdžiai korupcijos neapkenčiantys teisuoliai, įtakos agentai.
Kita tema – JAV buvo bandoma sukelti abejonių pačiu Ukrainos prezidentu Volodymiru Zelenskiu. Tiksliau tariant, ne prezidentu, kiek jo aplinka. Esą jis iš visų pusių apsuptas nepatikimais asmenimis. J. Švecas, paskutiniuoju metu viešojoje youtube erdvėje itin eskalavęs ukrainietiškos korupcijos istorijas, atvirai priekaištavo Ukrainai ir dėl Andrėjaus Jermako, dešiniosios V. Zelenskio rankos. Girdi, V. Zelenkis praras Vakarų pasitikėjimą, jei neatsikratys asmenimis, į kuriuos bedamas rodomasis pirštas.
Taip, būtų kvaila manyti, jog Ukrainos prezidentūroje, Radoje, užsienio reikalų ministerijoje ar gynybos štabe nebūtų nė vieno Rusijai talkinančio šnipo. Jų tikriausiai net daugiau, nei įsivaizduojame pačiame slogiausiame sapne. Bet kaltinti Ukrainą, kad ši savo gretose neieško vadinamųjų Rusijos „bildukų“, – taip pat neteisinga. Ieško, gaudo, teisia. Ukrainos žvalgyba ir kontržvalgyba pluša nenuleisdama rankų.
Jurijus Švecas. Oficialus internetinis kanalas
Beje, ankstesnėse J. Šveco laidose buvo pasakojama, kiek Amerikoje esama skeptiškai į Ukrainą žvelgiančių kongresmenų, senatorių, žurnalistų, apžvalgininkų, patarėjų. Tik J. Švecas neragino į juos žvelgti rimtai, mat visiems senų seniausiai aišku, kas jie – Kremliui simpatizuojantys įtakos agentai.
Kai lyginu J. Šveco laidas apie Rusijos įtakos agentus Amerikoje ir rusų šnipus Ukrainoje, matau keistą neatitikimą. Remiantis J. Šveco komentarais, rusų šnipų Amerikoje net kur kas daugiau nei rusų šnipų – Ukrainoje. Maždaug tokį įspūdį galima susidaryti lyginant jo laidas apie vidaus problemas JAV ir Ukrainoje. Tačiau J. Švecas nepuola kaltinti JAV prezidento Joe Bideno, kodėl šis jais neatsikrato. J. Švecas priekaištauja tik V. Zelenskiui, kodėl šis nemėto įtartinųjų iš savo aplinkos.
Draugas.org – JAV lietuvių laikraštis
Žodžiu, viešojoje erdvėje gausu tų, kurie nėra visiems vienodai reiklūs ir priekabūs. Jie tarsi perša nepilnavertiškumo kompleksą: tik Ukrainoje siautėja korupcija, tik Ukrainoje knibžda Rusijos slaptųjų tarnybų agentų, tik ukrainiečiai nemoka valdyti valstybės…
Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. EPA-ELTA nuotr.
Kyjivas, liepos 28 d. (dpa-ELTA). Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis ketvirtadienį pasveikino tautiečius su šalyje pirmą kartą minima Valstybingumo diena ir pareiškė esąs įsitikinęs, kad Ukraina nugalės Rusiją pastarosios sukeltame kare.
V. Zelenskis pasidalijo emocingu vaizdo įrašu, kuriame kalbėjo apie dabartinę savo šalies kovą su okupantais. Pasak prezidento, nors ketvirtadienio rytas buvo neramus, nes šalį vėl kamavo rusų raketų teroras, Ukraina nepasiduos. „Ukraina yra nepriklausoma, laisva ir nedaloma valstybė. Ir taip bus per amžius“, – pabrėžė V. Zelenskis.
Karui tęsiantis jau šeštą mėnesį, V. Zelenskis nurodė, kad Ukraina iki šiol neteko maždaug 20 proc. savo teritorijos kontrolės. Valstybės vadovas paragino Vakarus atsiųsti jo šaliai daugiau sunkiųjų ginklų, kuriais būtų galima užkirsti kelią Rusijos puolimui ir atsikovoti okupuotas teritorijas.
V. Zelenskis liepos 28-ąją valstybine švente nustatė tik praėjusiais metais. Taip Kyjivas, be kita ko, siekia atremti Rusijos nepagrįstus tvirtinimus, neva Ukraina nėra tikra valstybė.
G. Nausėda, susitikęs su V. Zelenskiu: būsime kartu su Ukraina iki pergalės. Prezidentūros nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda, ketvirtadienį Kijeve susitikęs su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu, aptarė besitęsiančią Rusijos karinę agresiją ir Lietuvos pagalbą kovojančiai Ukrainai.
Lietuvos prezidentas akcentavo būtinybę toliau aktyviai plėsti bei griežtinti sankcijas Rusijai, didinti jų poveikį agresoriaus ekonomikai, finansų sektoriui, karo pramonės pajėgumams. Lietuvos vadovas pabrėžė, jog spaudimo priemonės turi būti maksimaliai efektyvios, todėl būtina panaikinti visas iki šiol priimtuose Europos Sąjungos (ES) sankcijų paketuose paliktas išimtis.
„Lietuva toliau rems Ukrainą teikdama karinę, humanitarinę, finansinę ir ekspertinę paramą. Bursime tarptautines pastangas išlaikyti spaudimą Rusijai siekiant maksimaliai sumažinti jos galimybes tęsti karą Ukrainoje. Toliau būsime Jūsų balsu Europoje siekiant kuo greitesnės Ukrainos narystės ES. Dėsime visas pastangas tam, kad asmenys, atsakingi už Rusijos nusikaltimus Ukrainoje, būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Mes nepavargsime ir neleisime pavargti kitiems. Būsime kartu su Ukraina iki pergalės“, – teigė prezidentas.
G. Nausėda informavo prezidentą V. Zelenskį, jog netrukus Ukrainą pasieks papildomi Lietuvos skirti šarvuočiai ir kovinio rengimo amunicijos paketas. Artimiausiu metu bus pristatyti ir Lietuvoje pagaminti antidronai.
Šiandien – žymiai daugiau optimizmo nei jo būta prieš mėnesį. Jei Ukrainos Gynybos ministerijos Vyriausiosios žvalgybos valdybos viršininkas Kirilas Budanovas viešai pareiškė, esą dar šių metų rugpjūtį pasaulis išvys pirmąsias ukrainietiškas pergales fronte, – vadinasi, Ukraina išties iš Vakarų sulaukia rimtos karinės paramos. Tai byloja, jog Vakarai nusprendė daugiau nebeflirtuoti su Kremliaus išsigimėliu.
Panašios nuomonės laikosi ir Ukrainos prezidento administracijos patarėjas, karinės žvalgybos specialistas Aleksejus Arestovičius, birželio mėnesio įvykius (G7 ir NATO viršūnių susitikimai) pavadindamas „esminiu lūžiu“. Jo manymu, į gerąją pusę pakrypo tiek Vokietijos, tiek Prancūzijos lyderiai. Jų – nebeatpažinti. O ką jau bekalbėti apie Didžiosios Britanijos premjerą Borisą Džonsoną, kuris atvirai pasityčiojo iš Vladimiro Putino pomėgio demonstruoti neva raumeningą krūtinę kalnų fone sėdint ant arklio.
Įspūdinga ir tai, kad Vašingtonas su Briuseliu viešai, atvirai įvardino V. Putino valdomą Rusiją strateginiu Vakarų civilizacijos priešu.
Dabar ne tiek svarbu, kaip ir kodėl Vakarai atsikvošėjo. Svarbiausia – atsikvošėjo. Žinoma, kai Vakarų politikai skelbia padėsiantys Ukrainai visur ir visada, linkiu neprarasti budrumo. Tokiais atvejais praverčia JAV gyvenančio atsargos karininko Gario Tabaxo atsargumas: „kol vakarietiškų ginklų dėka Ukrainos kariškiai nepereis į puolimą, tol nepatikėsiu“. Be to, nepamirškime, jog tiek Amerikoje, tiek Europoje knibždėte knibžta V. Putino prisijaukintų įtakos agentų, kurie, vos tik pasitaiko menkiausia proga, iškart šaukia, esą Maskvos – Kijevo konfliktą būtina likviduoti … taikiomis priemonėmis. Tokius Kremliaus mylėtojus, mėginančius ukrainiečiams įpiršti kapituliantiškas nuotaikas, lengva atpažinti: jie niekad neužsimena, jog konfliktus būtina užbaigti teisingai. Jiems rūpi viskas (taika, civilių gyvybės, nuolaidos Maskvai, V. Putino įvaizdis, naftos ir dujų kainos), išskyrus teisingumą. O juk neramumų laikais pati svarbiausia civilizuotų valstybių pareiga yra konfliktą sureguliuoti teisingai, sąžiningai, padoriai, nes taikiomis derybomis konfliktai dažniausiai tik užšaldomi – iki naujo kraujo praliejimo. Agresorius retai sutinka gera valia atiduoti tai, ką neteisėtai pagriebė.
Aleksejus Arestovičius – Politeka televizijos svečias
Pastarieji keli šimtai metų byloja, jog Rusija – nesikeičia. Ji tiesiog negali nekariauti. Ji nieko kito nemoka – tik grobti, žudyti, skriausti, engti. Sukurti savo žemėse gerbūvio nepajėgi. Savame ir svetimame kieme temoka prišnerkšti, sugriauti, išvartyti. Todėl su pasiutusiu šunimi reikia bendrauti griežtai: jei neleistina jo nušauti, tai privalu jį uždaryti narve.
Ukrainos atveju tai reikštų: ukrainiečiai susigrąžina visas prarastas teritorijas, įskaitant Krymą; Rusijai paskelbiamos trilijoninės baudos, ir kol ji ukrainiečiams nepadengia visų nuostolių, tol Vakarai vieningai jai taiko žiaurias ekonomines sankcijas.
Taip turėtų būti. Bet pasaulis, deja, gyvuoja pagal savus principus. Bijau, jog ir šį sykį atsiras daug Kremliaus advokatų, kurie stengsis perprasti „mįslingą rusų širdį“, žavėsis išskirtine Rusijos kultūra, menu, dar, net nenutilus šūviams, reikalaus iš ukrainiečių atlaidumo, nuolankumo.
Norite, kad pateikčiau pavyzdžių?
Vos tik oficialusis Vilnius subtiliai priminė Maskvai, jog tranzitas į Kaliningradą driekiasi būtent per jos teritoriją, ir Lietuva turinti teisę jį apriboti ar net blokuoti, Europos Komisijoje kilo svarstymų, ar lietuviai nesielgia per daug griežtai ir įžūliai. O juk Lietuvą derėtų ne peikti, bet girti, kad ji nedaro nuolaidų, kad ji vadovaujasi Europos Sąjungos vieningai patvirtintomis taisyklėmis.
Tikiuosi, EK bosai išsipagirios – ims blaiviau žiūrėti į „tranzito klausimą“, o Lietuvos vadovai laikysis itin griežtai. Taip griežtai, kad daugiau niekam iš EK „gudruolių“ nekils mintis mokyti Lietuvos, kaip jai pravartu reguliuoti „žemyninius kelius į Karaliaučių“.
Kaliningrado srities (buvusi Mažoji Lietuva) žemėlapis
Dėl Kaliningrado tranzito galvosūkių šitaip pasakysiu. Ar tiesa, kad po Antrojo pasaulinio karo Vakarai nūnai Kaliningrado sritimi vadinamas teritorijas atidavė Maskvai administruoti laikinai? Mano žiniomis, Maskvai valdyti šias žemes leista 50 metų. Šis laikotarpis seniai ištirpo. Todėl stebiuosi: kodėl nei JAV, nei Europos Sąjunga nė sykio nepaklausė V. Putino, kada jis teiksis pasitraukti iš Prūsija, Mažąja Lietuva buvusių žemių?
Jei Vakarai visuomet elgtųsi principingai, teisingai, šiandien Kaliningrado srityje nerastume nė vieno rusų kareivio, ką jau bekalbėti apie atominį ginklą nešti galinčias raketas. Nekiltų rūpesčių ir dėl sunkiai apginamo Suvalkų koridoriaus.
Nes pats išmintingiausias žingsnis – atimti iš padoriai elgtis nemokančios Rusijos šį anklavą ir priskirti jį Europai.
Štai kuo šiandieniniai EK vadovai turėtų rūpintis.
Draugas.org – JAV lietuvių laikraštis
Tikroji diplomatija – ne visuomet neutralūs, malonybiniai aikčiojimai. Tikroji diplomatija – tai ir pipirais pagardinti priekaištai.
Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org
Ukrainos prezidentas V. Zelenskis
Luganas, liepos 4 d. (ELTA). Nuo karo pradžios vasario 24-ąją Rusijos kariuomenė Ukrainoje sunaikino maždaug 80 tūkst. įvairių objektų, įskaitant per 2,1 tūkst. švietimo ir dar apie 800 sveikatos priežiūros įstaigų, pirmadienį pareiškė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, kurį cituoja agentūra „Ukrinform“.
„Rusijos agresija tęsiasi, iki šiol sunaikinta maždaug 80 tūkst. objektų, kurių plotas sudaro keliasdešimt milijonų kvadratinių metrų.
Matydami tokį žalos mastą turime regėti ne tik sugriautas sienas, sunaikintas bažnyčias ar sudegintus namų koridorius ar kambarius, tačiau ir milijonus žmonių, kurių gyvenimai niekada nebus tokie pat, kokie buvo anksčiau“, – kreipdamasis į Šveicarijos Lugano mieste vykstančios Ukrainos atstatymo konferencijos dalyvius, teigė V. Zelenskis.
Pasak Ukrainos prezidento, per keturis mėnesius nuo karo pradžios Rusijos kariuomenė jo šalyje taip pat sunaikino 2 103 švietimo ir 799 sveikatos priežiūros įstaigas. „Visa tai yra sąmoningos Rusijos taktikos dalis: tai – ne įprasti smūgiai, o ideologinė konfrontacija“, – tikino V. Zelenskis. Valstybės vadovas pridūrė, kad Rusija siekia Ukrainoje sunaikinti žmogiškumą.
V. Zelenskis kartu paminėjo Rusijos karių vykdomą sisteminį Ukrainos gyvenamųjų teritorijų naikinimą ir besitęsiantį ukrainiečių civilių terorizavimą raketų smūgiais.
Borisas Johnsonas. EPA-ELTA nuotr.
Madridas, birželio 30 d. (AFP-ELTA). Rusijos pasitraukimas iš užgrobtos Gyvačių salos Juodojoje jūroje rodo prezidento Vladimiro Putino strateginių tikslų Ukrainoje beprasmiškumą, ketvirtadienį pareiškė Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Borisas Johnsonas.
„Galų gale Putinui bus neįmanoma išsilaikyti šalyje, kuri nepriima jo valdymo“, – sakė B. Johnsonas per spaudos konferenciją po NATO viršūnių susitikimo Madride, taip pat pabrėžęs Aljanso vienybę prieš Rusiją.
Jis pridūrė, kad susitarimas dėl kokios nors taikos sutarties priklausys tik nuo Ukrainos bei pabrėžė NATO ir Didžiojo septyneto (G7) šalių vienybę prieš Rusiją per lyderių susitikimą Vokietijoje.
Putino fizionomija
„Matome, ką Ukraina gali padaryti, kad priverstų rusus atsitraukti, – sakė B. Johnsonas. – Matome, ką jie padarė aplink Kyjivą ir Charkivą, o dabar – Gyvačių saloje. Manau, kad mums teisinga tęsti NATO nustatytą kursą, kad ir koks sunkus jis būtų“.
Per G7 viršūnių susitikimą B. Johnsonas juokavo su kolegomis lyderiais, kad jie galėtų lygiuotis į V. Putiną, pozuodami apnuogintomis krūtinėmis, kad parodytų savo kietumą. Rusijos lyderis atsakė, kad matyti B. Johnsoną ir kitus lyderius pusnuogius būtų „šlykštu“. Ministras pirmininkas atsisakė tęsti žodžių karą, tvirtindamas, jog V. Putinas verčiau susimąstytų „apie savo barbariškų veiksmų padarinius“, įskaitant planuojamą Suomijos ir Švedijos priėmimą į NATO.
„Svarbiausia išvada, kurią Vladimiras Putinas turi padaryti iš šios ir pastarųjų dienų NATO ir anksčiau G7 susitikimų, yra ta, kad mes visiškai vieningi smerkdami tai, ką jis padarė Ukrainoje“, – sakė B. Johnsonas. Paskatintos Rusijos veiksmų NATO narės įsipareigojo skirti gynybai ne mažiau kaip 2 proc. savo bendrojo vidaus produkto (BVP), pabrėžė jis. Britanija „iki dešimtmečio pabaigos pasieks 2,5 proc. BVP gynybai“, pridūrė B. Johnsonas, nors Londone verda ginčas, ar jo vyriausybė iš tiesų laikysis šio įsipareigojimo.
Šiandien šių eilučių autorius linkęs optimistiškiau žvelgti į ateitį. G7 ir NATO vadovų susitikimai byloja, jog Vakarai tarsi nusprendė daugiau nebeflirtuoti su Kremliaus išsigimėliu. Tiek Vašingtonas, tiek Briuselis, tiek Londonas keičia taktiką – daugiau nei tris mėnesius abejoję, tūpčioję Vakarai dabar nusprendė siekti absoliučios Ukrainos pergalės. Rems ją finasiškai, siųs daug galingos, modernios ginkluotės. Siųs tiek, kiek reikės.
Ukrainos fronte – rimtas proveržis
Ukrainos prezidento administracijos patarėjas, karinės žvalgybos specialistas Aleksejus Arestovičius birželio mėnesio įvykius tarptautinėje arenoje vadina „esminiu lūžiu“. Jo manymu, į gerąją pusę pakrypo Vokietijos kancleris Olafas Šolcas ir Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas. Jų – nebeatpažinti. O ką jau bekalbėti apie Didžiosios Britanijos premjerą Borisą Džonsoną, kuris atvirai pasityčiojo iš V. Putino pomėgio demonstruoti neva raumeningą krūtinę kalnų fone sėdint ant arklio. Vakarai jau užsiima tikromis, o ne išgalvotomis, ne dirbtinai sukurtomis problemomis. Jau vis mažiau vakariečių politikų Kijevą prievartauja konfliktą su Kremliumi reguliuoti „išimtinai taikiomis priemonėmis, suteikiant agresoriui teritorinių nuolaidų“.
Dabar ne tiek svarbu, kodėl Vakarai atsikvošėjo. Akivaizdu, jog Vakarus žavi ukrainiečių drąsa bei pasiaukojimas karo frontuose bei šiurpina Rusijos vadovybės žiaurumai bombarduojant civilius objektus, įskaitant prekybos centrus. Nūnai svarbiausia – Berlynas, Paryžius ir Vašingtonas su Londonu išsiblaivė po kelis dešimtmečius trukusio apdujimo, girdi, su Kremliumi įmanoma susišnekėti, esą be Kremliaus neįsivaizduojama Vakarų civilizacija. Žinoma, kai Vakarų politikai skelbia padėsiantys Ukrainai visur ir visada, linkiu neprarasti budrumo. Tokiais atvejais praverčia JAV gyvenančio atsargos karininko Gario Tabaxo atsargumas: „kol vakarietiškų ginklų dėka Ukrainos kariškiai nepereis į puolimą, tol tvirtinsiu, jog Vašingtonas ir Briuselis tepadeda Kijevui žodžiais, maitina niekuo neparemtais pažadais“.
Griuvėsiai po Rusijos kariuomenės apšaudymų Ukrainoje. EPA – ELTA foto
Taigi galime brėžti atsargią išvadą, jog Vladimiro Putino šiandien niekas nebebijo. Net Kazachstano prezidentas, viename svarbiame forume atvirai paskelbęs, jog nepripažins prorusiškų separatistinių darinių Luhansko ir Donecko regionuose esant valstybėmis. Nebijo net Vilnius, subtiliai priminęs Maskvai, jog tranzitas į Kaliningradą driekiasi būtent per jos teritoriją, ir Lietuva turinti teisę jį apriboti ar net blokuoti.
Tiesa, Europos Komisija nei iš šio, nei iš to pakėlė triukšmą, esą Lietuva, skirtingai nei likusi Europos Sąjunga, taikanti Rusijai griežtas ekonomines sankcijas, privalo Rusijai daryti kažin kokių išimčių. Tikiuosi, EK išsipagirios – ims blaiviau žiūrėti į „tranzito klausimą“. O Lietuvos vadovai pasiųs išimtis sugalvojusius EK biurokratus „po velnių“. Pasiųs taip toli, kad daugiau niekam iš EK „gudruolių“ nekils mintis mokyti Lietuvos, kaip jai pravartu reguliuoti „žemyninius kelius į Karaliaučių“. Tikroji diplomatija – ne visuomet atsargūs, neutralūs, malonybiniai aikčiojimai. Tikroji diplomatija – tai ir aštrūs epitetai. Kitaip apkiautę biurokratai tebeskraidžios padebesiais, pliurps nesąmones, kurps nesusipratimus.
Ukraina. Masinė kapavietė Bučoje. EPA-ELTA nuotr.
Beje, ar mūsų ambasadorius Europos Sąjungoje ponas Arnoldas Pranckevičius visiems EK nariams išsamiai išguldė, jog Rusija dabartinę Kaliningrado sritį administruoja neteisėtai, jog Kaliningrado sritis – tai ne vokiškos, ne lenkiškos žemės, o visų pirma – Mažoji Lietuva? Ar EK pirmininkė Ursula von der Leyen išsamiai supažindinta su Prūsijos, Mažosios Lietuvos istorija? Jei ne, tai leiskite paklausti, ką gi Europoje veikia mūsų ambasadorius? O gal manote, jog atvirai pateikiami klausimai ambasadoriams – nekorektiški? Mano įsitikinimu, klausiama turi būti įvairiausiais tonais – ir griežtai, ir piktai, ne vien nusižeminus, ne vien įsitikinus, jog ambasadorius tam ir paskirtas, kad nieko konkretaus nepasakytų. Jei vadovausimės taisykle, jog „tyla – gera byla“, tuomet ir ateityje turėsime tokią Europą, kuri pajėgi svarstyti vien gėjų, pabėgėlių, abortų klausimus, o štai karo prevencija, agresoriaus pažabojimas, karo nusikaltėlių gaudymas – ne jų nosiai.
Po Rusijos atakų Kyjive. EPA-ELTA nuotr.
Todėl negalėjo nepatikti Seimo Saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Lauryno Kasčiūno ištarti žodžiai, esą žmogaus teisių gynėjai, kaltinantys lietuvius barbariškai besielgiant su nelegaliais migrantais, – lyg iškritę iš Mėnulio. Labai taiklus apibūdinimas.
Žodžiu, laukiu nesulaukiu, kada Ukraina pereis į kontrpuolimą. Tuo pačiu perspėju saugotis netikrų pranašų, šūkaujančių, esą Ukrainos – Rusijos konfliktą būtina kuo greičiau užbaigti „taikos derybomis“. Žodis „taika“ – gražus, viliojantis, siektinas. Taika – geriau nei karas. Tačiau drįstu manyti, jog konfliktą svarbiausia užbaigti ne taikiai, ne derybomis, o teisingai, sąžiningai, principingai. Auka turi atgauti tai, ką buvo praradusi, agresorius – sulaukti griežčiausių bausmių. Kaip byloja Pasaulio istorija, taikiomis derybomis konfliktai neužbaigiami. Taikiomis derybomis dažniausiai konfliktai tik užšaldomi – iki naujo kraujo praliejimo. Agresorius labai retai sutinka gera valia atiduoti tai, ką neteisėtai pagriebė.
Štai kodėl pabrėžiu: taikos derybos tarp Rusijos ir Ukrainos įmanomos tik tuomet, kai ukrainiečių kariai išvys rusų kariškius iš visų savo žemių. Visi kiti pasiūlymai kuo greičiau Ukrainai sėstis prie derybų stalo – pasalūniški, išdavikiški, Kremliaus įtakos agentų arba „naudingų idiotų“ pakuždėti.
Džiaugiuosi, jog Lietuva laikosi aiškios, konkrečios pozicijos – jokių nuolaidų Kremliui dėl Ukrainos. V. Putinas privalo triuškinančiai pralaimėti, kad ne tik jis pats, bet ir visi kiti jį kada nors pakeisiantys prezidentai bijotų kreivai pažvelgti Ukrainos pusėn. Štai tada 2022-ųjų vasario mėnesį Rusijos pradėta invazija bus teisingai atmušta.
Apie lietuvišką akibrokštą 2012-aisiais metais
Tačiau naudodamasis šia proga noriu prisiminti vieną atvejį, kuomet kvailiojo … Lietuva. Kada ir kodėl elgėmės neteisingai? Tai nutiko lygiai prieš dešimt metų – 2012 metų gegužės 10 dieną. Tąsyk Lietuvos Seime balsavimui buvo pateikta rezoliucija „Dėl taikaus Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo“. Šioje diskusijoje aktyviai kalbėjo net vienuolika Lietuvos parlamentarų (dauguma jų šiandien – nebe parlamentarai).
Lietuvos Respublikos Seimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ginčytasi iki užkimimo, kuo šis pareiškimas naudingas arba nenaudingas. Mano supratimu, nesvarbu, ar toji rezoliucija anuomet buvo palaiminta balsų dauguma. Bet kuriuo atveju – bereikšmis popiergalis. Vis tiek Azerbaidžanas 2020-ųjų pabaigoje buvo priverstas per 44 dienų trukusį karą jėga susigrąžinti jam priklausančias teritorijas. Nes veik tris dešimtmečius trukusios derybos tarp Baku, Jerevano ir Vakarų akivaizdžiausiai bylojo, jog iš ilgai trunkančių svaičiojimų apie taiką ir ramybę – maža naudos.
Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.
Šiuo konkrečiu atveju skandalingiausia – visai kas kita. Skandalingiausia, kad nė vienas tame plenariniame posėdyje dalyvavęs lietuvis seimūnas nepareiškė, jog konfliktą tarp Azerbaidžano ir Armėnijos būtina sureguliuoti teisingai. Visi tarsi apkerėti šaukė „taikiai, taikiai, taikiai“. Tačiau niekas iš jų viešai nepaklausė, ar Lietuvoje esama politikų, žurnalistų, istorikų, kurie būtų studijavę azerbaidžanietiškus, turkiškus archyvus apie Karabacho praeitį? Niekas iš posėdyje kalbėjusiųjų nepasidomėjo, ar kas nors iš Lietuvos atstovų buvo pravėręs armėniškų archyvų duris? Juk ši aplinkybė – svarbi. Prieš pakeliant ar nepakeliant balsuoti ranką būtina išmanyti Pietų Kaukazo praeitį (šį regioną mes kur kas blogiau pažįstame nei Rusiją, kad galėtume brėžti griežtas išvadas).
Liūdna, kad niekas iš kalbėjusių neištarė ir dar vienos svarbios pastabos: remiantis tarptautine teise Karabachas priklauso Azerbaidžanui, ir visos armėniškos jėgos, administruojančios šį regioną, – neteisėtos, privalo kuo greičiau nešdintis lauk. Niekas iš lietuvių parlamentarų nesušuko: o juk Armėnija – neteisi, todėl oficialusis Vilnius teturi vieną pareigą – reikalauti armėnų pajėgų pasitraukimo iš Hankendžio, Šušos, kitų Karabacho miestų, gyvenviečių. Jei Lietuvai rūpi tiesa ir teisingumas, Lietuvos politikams turi rūpėti ir maždaug milijono iš gimtųjų žemių išvytų azerbaidžaniečių pabėgėlių likimas.
Karabachas – tai Azerbaidžano žemė. Slaptai.lt fotografija
Bet 2012-ųjų gegužės mėnesį lietuviai parlamentarai elgėsi maždaug taip, kaip visai neseniai tarė amerikiečių politikas Henris Kisendžeris, reikalavęs, jog Ukraina padovanotų Rusijai naujų savo teritorijų – klusniai sėstųsi su V. Putinu prie apskritojo stalo. 2012-ųjų gegužės 10-ąją lietuviškieji henriai kisindžeriai prievartavo Azerbaidžaną nusileisti Armėnijos teritorinėms pretenzijoms, nors tarptautinė teisė dar ir šiandien skelbia, jog Karabachas – tai Azerbaidžanas.
Kodėl lietuviai politikai kvailiojo 2012-ųjų gegužės mėnesį, – nežinau. Tikiuosi, jog daugiau panašių akibrokštų mes neiškrėsime niekad niekada ir niekas negalės mūsų kaltinti taikant „dvigubus standartus“ – vienokius Rusijai ir kitokius – Armėnijai.
Istorija kartojasi. Prisiminkime: kai 1990-aisiais Lietuva paskelbė nepriklausomybę, kategoriškai atsiribodama nuo Sovietų imperijos, Berlyne, Paryžiuje ir Romoje kilo didelis sąmyšis. Prancūzijos, Vokietijos, Italijos lyderiai baiminosi, jog „karštakošiai lietuviai” neapgalvotais žingsniais pakenks „Gorbio perestroikai”. Vakarai tuomet balsiai reikalavo, kad vardan pasaulio ramybės lietuviai atsisakytų laisvės, bent jau palūkėtų – paklustų Michailo Gorbačiovo reikalavimams atšaukti Kovo 11-osios Aktą.
Net mano mylimos JAV neskubėjo pripažinti mūsų nepriklausomybės, nors iki tol Washingtonas visur ir visada tvirtino smerkiantis Baltijos šalių inkorporavimą į Sovietų Sąjungą. Jei žvelgsime priekabiai, Amerika palaimino Lietuvą esant nepriklausoma valstybe viena iš paskutiniųjų: gerokai po tragiškų Sausio įvykių ir jau po žlugusio pučo Maskvoje. Tai, žinoma, ne bailumas, būtent Amerika savo principinga politika išardė SSRS, ir vis tik formaliai Ameriką galima kaltinti bailumu.
Laimė, 1990–1991 metais prof. Vytautas Landsbergis nepakluso Vakarų spaudimui atsižvelgti į tuometinės Maskvos reikalavimus.
Panaši padėtis dabar klostosi dėl Ukrainos. Vardan Vakarų ramybės esą Kijivas privalo nusileisti Kremliaus ultimatumams – sudėti ginklus paaukodamas savų teritorijų. Būtent šitaip vertinu Vokietijos kanclerio, Prancūzijos prezidento ir Italijos premjero vizitą į Kijivą. Kokie tikrieji buvo šios trijulės planai Ukrainos sostinėje, netiesiogiai išduoda Kremliaus atstovo spaudai Dmitrijaus Peskovo pareiškimai, jog Europos bosai privalo įtikinti Volodymyrą Zelenskį kapituliuoti.
Italijos, Prancūzijos ir Vokietijos lyderiai
Sakote, jog meluoju, nes svečiuosna į Kijivą atskubėjusi trijulė nepuolė V. Zelenskiui piršti kapituliantiškų nuotaikų? Taip, akivaizdžiai neprievartavo pasiduoti V. Putinui. Bet moralė, padorumas ir sąžiningumas čia – niekuo dėti. Trijulė pamatė, koks tikrasis ukrainiečių nusiteikimas, ryžtas, drąsa. Todėl ir atsitraukė. Bet atsisakė savų planų juk ne dėl to, kad juos būtų ėmusi graužti sąžinė.
Taigi būkime budrūs. Jei Vokietija dislokuoja Lietuvoje savų kariškių, jei į Vilnių vokiečių kariškių aplankyti atskrenda pats Vokietijos kancleris, tvirtinantis, esą Rusijos agresijos atveju vokiečių kariškiai tikrai gins Lietuvą tarsi savo tėvynę, – tai kol kas tik gražūs žodžiai. Nes atėjęs į valdžią Olaf Scholz kalbėdamas iš svarbių tribūnų jau keletą sykių niekingai susipaniojo: girdi, vokiški ginklai keliauja į Ukainą, o iš tiesų ginklai tuo metu net nemanė keliauti.
Beje, O. Scholz gudravo net ir Vilniuje, kartu su Lietuvos prezidentu Gitanu Nausėda aiškindamas savo požiūrį bendroje spaudos konferencijoje. Klausydamasis jo pareiškimų susidariau nuomonę, jog Ukraina tiesiog užversta moderniais, galingais vokiškais ginklais. O juk tai – netiesa.
Todėl lietuviai turi teisę svarstyti, ko verti vokiški patikinimai dėl NATO įsipareigojimų nepalaužiamumo.
Žinoma, visur reikalingas saiko jausmas. Net ir kritikuojant kai kada būtina prikąsti liežuvį. Vien bardami potencialius draugus ir bičiulius už neryžtingumą pergalių nešvęsime. Už gerą darbą, tegul ir menkutį, privalu padėkoti. Kitaip tapsime panašūs į „nedėkingus prašytojus”. Tačiau kur toji riba, kuomet privalu sakyti tik tiesą, o kur galbūt derėtų net nusižeminti, prašant amerikietiškų, vokiškų, prancūziškų ar itališkų ginklų?
Senokai stebiu JAV gyvenančio buvusio KGB karininko Jurijaus Šveco videokomentarus. Jis – iš tų, kurie tvirtina, jog Amerika elgiasi teisingai, nedaro jokių klaidų ir padeda Ukrainai net daugiau, nei galima norėti. Viename iš paskutiniųjų interviu jis polemizuoja su klausytoju, vardinančiu, kaip mažai Amerika padeda Ukrainai. J. Švecas pažėrė rimtų argumentų, kodėl jis nekritikuoja nei Washingtono, nei
Joe Biden. J. Švecas baiminasi, jog Amerika galinti įsižeisti, ir tuomet pagalba Ukrainai dar sumažės. O be Vakarų ginklų Ukraina tikrai nelaimės dvikovos su Rusija. Būtent jis pavartojo sąvoką „nedėkingi prašytojai”. Jis nenorėtų, kad Ukrainai priliptų ši etiketė.
Jurijus Švecas. Oficialus internetinis kanalas
J. Švecas – teisus. Jei perlenksime lazdą, JAV gali įsižeisti. Beje, taip manančiųjų – daug. Ypač – Lietuvoje. Nepiktinkime, neerzinkime amerikiečių, nes bus dar blogiau.
Tokios abejonės, tokie svarstymai – svarbūs, vertingi. Tačiau nepersistenkime tiek kritikuodami, tiek dėkodami. Man regis, J. Švecas, pažerdamas rimtų kontrargumentų, persistengia būtent dėkodamas ir pataikaudamas. Ypač akis bado J. Šveco ironiškas klausimas, o kodėl JAV turėtų padėti Ukrainai.
Šių eilučių autoriui šis nusistebėjimas visiškai nepriimtinas. Šį J. Šveco retorinį gūžtelėjimą pečiais suprasčiau, jei JAV nebūtų padėjusios Vietnamui, Kuveitui, Kosovo albanams, nebūtų įsivėlusi į karus dėl Afganistano, Irako, nereikštų susirūpinimo Taivano ateitimi. Tuomet klausimas dėl pagalbos Ukrainaitikrai būtų kvailas. Amerika niekam nepadeda, Amerika niekur nesikiša. Bet Amerika tarptautinėje arenoje – labai aktyvi iki šiol. Bent kol kas Baltieji rūmai nepareiškė, esą nuo šiol jai nerūpi nei demokratijos, nei laisvės. Pasiuskite: Amerika užsidaro savyje. Taip J. Biden niekad niekur netvirtino.
Antra, Budapešto memorandumą pasirašydamas JAV prezidentas įsipareigojo saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą, bet vėlesni JAV prezidentai nesugebėjo apsaugoti amerikietišku pažadu patikėjusio Kijivo. Trečia, visiems senų seniausiai aišku, kad jei V. Putinui pavyks ant kelių parklupdyti Ukrainą, Kremlius nesustos mėgindamas „atkurti SSRS”; tai reiškia, kad Washingtonas, per menkai padėdamas Ukrainai, silpnina savo rytinių sąjungininkių NATO aljanse padėtį.
Ketvirta, Ukraina ne sykį viešai prašė, kad ją priimtų į NATO ir Europos Sąjungą, skirtingai nei Kuveitas ar Vietnamas; todėl ukrainiečius reikėtų traktuoti kaip ypač artimus draugus…
Ypač keisti J. Šveco pamokymai, esą Ukraina pati labiau turėjo stengtis naikindama šalyje korupciją bei stiprindama savąją kariuomenę. Šie demagogiški virkavimai tarsi byloja, jog Amerika – ideali valstybė, o Ukraina – iki ausų korumpuota egoistė, panorusi laimėti svetimomis rankomis. Nejaugi buvusiam KGB darbuotojui nėra aišku, kaip pastaraisiais dešimtmečiais V. Putinas atkakliai mezgė Ukrainoje savų įtakos agentų tinklą? Vargu ar buvo galima labiau priešintis Kremliaus brukamiems šnipams nei tai pastaraisiais metais darė ukrainiečiai.
Aleksejus Arestovičius. Markas Feiginas. Videointerviu
Dažnokai lyginu pono J. Šveco komentarus su Ukrainos prezidento administracijos patarėjo kariniams reikalams Aleksejaus Arestovičiaus interviu, kuriuose jis tvirtina, jog už gerus darbus – dėkokime, o už tai, kad ginklų duodate du – tris sykius mažiau nei mums reikia, – piktinamės. Nes kiekviena uždelsta diena – tai šimtai žuvusių ukrainiečių karių ir civilių bei nuo žemės paviršiaus nušluoti ukrainietiškų miestų kvartalai.
Karinės žvalgybos ekspertas A. Arestovičius – teisus. Bepigu mums iš prašmatnių ofisų mokyti ukrainiečius gyvenimiškų tiesų. Iš požeminių bunkerių, apkasų, kurie nuolat apšaudomi, pasaulis atrodo visai kitaip nei pro Baltųjų rūmų langus. Ukraina turi moralinę teisę piktintis, kuomet Vakarai neskuba siųsti ginklų ar perša kapituliantiškus „taikos planus”. Beveik ketveri karo mėnesiai įrodė, jog ukrainiečiai brangina laisvę, garbę, o tai reiškia, kad jie myli ir demokratiją, padorumą, sąžiningumą. Galbūt netlabiau nei išlepinti, išpaikinti, ištižę Paryžiaus, Berlyno ir Romos ponai.
O štai Vakarams piktintis dėl ukrainietiškų priekaištų – nedera. Vakarams labiau tiktų analizuoti savas klaidas. Tų klaidų – labai daug ir jos labai bjaurios. NATO ir Europos Sąjunga neatliko svarbiausio savo darbo – nepažabojo kaimynines šalis skriaudžiančio V. Putino. Nors V. Putino tramdymui turėjo užtektinai ir laiko, ir jėgų.
Draugas.org – JAV lietuvių laikraštis
Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org (2022.06.23)
Italijos užsienio reikalų ministras Luigis Di Maio. EPA – ELTA foto
Roma, birželio 22 d. (ELTA). Italijos užsienio reikalų ministras Luigis Di Maio antradienio vakare pareiškė, kad palieka savo partiją, kurią jis anksčiau kritikavo dėl jos pozicijos karo Ukrainoje atžvilgiu, praneša ANSA.
„Aš traukiuosi iš „Penkių žvaigždučių judėjimo“, – sakė jis per spaudos konferenciją, pažymėdamas, kad šis sprendimas yra „skausmingas“ ir kad nuo trečiadienio jo jau buvusi partija „nebebus didžiausia jėga parlamente“.
L. Di Maio praėjusią savaitę apkaltino „Penkių žvaigždučių judėjimo“ lyderį ir buvusį ministrą pirmininką Giuseppę Contę vyriausybės pastangų remti Ukrainą žlugdymu ir Romos pozicijų silpninimu Europos Sąjungoje.
„Mes būtinai turėjome pasirinkti, kurioje istorijos pusėje esame – Ukrainos, kurią užpuolė, pusėje ar agresorės Rusijos pusėje. Kai kurių partijos vadovų pozicija galėjo susilpninti mūsų šalį“, – teigė L. Di Maio.
Anot ministro, jis sudarys parlamente naują grupę, remiančią premjero Mario Draghio vyriausybę.
Italijos žiniasklaidos duomenimis, daugiau kaip 60 deputatų paliko „Penkių žvaigždučių judėjimą“ ir prisijungė prie naujosios L. Di Maio grupės. Tad iš 227 partijos parlamentarų (155 Atstovų Rūmuose ir 72 Senate) daugiau kaip ketvirtadalis pasitraukė iš jos.
„Penkių žvaigždučių judėjimas“ iki šiol buvo didžiausia politinė jėga Italijos parlamente po 2018 metais įvykusių rinkimų, per kuriuos jis iškovojo 33 proc. balsų. Bet nuo to laiko parama partijai gerokai sumenko. Naujausios apklausos rodo, kad dabar ją paremtų tik 13 proc. rinkėjų.
Slaptai.lt skaitytojai prisimena – į Ameriką pasprukusio KGB darbuotojo Jurijaus Šveco spaudoje skelbiamus komentarus stebiu nuo 2015-ųjų. Iki 2022-ųjų pradžios paskelbiau per trisdešimt savų pastabų apie J. Šveco įžvalgas. Negaliu sakyti, jog šio JAV įsikūrusio buvusio KGB agento pastebėjimai visuomet patikdavo, su visomis jo versijomis sutikdavau. Bet ten rasdavau vertingų palyginimų, sugretinimų, duomenų.
Tačiau kuo toliau, tuo labiau kildavo įtarimų, kodėl J. Švecas taip nepagarbiai, taip paniekinančiai atsiliepia apie Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Neva V. Putino jau gerokai anksčiau niekas negerbė, nelaikė rimtu saugumiečiu, rimtu politiku. Traktavo jį esant nevykėliu, vidutinybe. Pusiau atvirai, pusiau slapta V. Putiną net pakrikštijo paniekinančia „nuorūkos“ pravarde. Taip, V. Putinas – niekšas, menkysta, karo nusikaltėlis, kokių reta, tik koks jis „nuorūka“, jei taip ilgai išsilaikė didžiojoje politikoje ir iki šiol pagal savo išsigimimus šokdina visus Vakarus. V. Putinas – joks „nuorūka“, V. Putinas – Blogio genijus. Paniekinančiai „nuorūkos “ vardu derėtų vadinti Vakarų politikus, kurie kelis dešimtmečius V. Putinui tik pataikavo, lankstėsi prieš jį, nuolaidžiavo jam, dovanodavo baisiausius jo nusikaltimus. Pavyzdžiui, įsiveržimą į Gruziją, Krymo okupaciją, Aleksandro Litvinenkos nunuodijimą. „Nuorūkos“ – tai tie Vakarų politikai, kurie skambina ir skambina V. Putinui, naiviai tikėdami, jog V. Putinas vieną sykį liausis melavęs…
Tad jau tada kildavo įtarimų, kodėl J. Švecas taip demonstratyviai menkina V. Putiną ir specialiai aukština NATO bei Europos Sąjungos lyderius? Gal šitaip slopinamas mūsų budrumas: neva neverta į Kremliaus šeimininką rimtai žiūrėti? O šis, kol mes į jį spoksojome kaip į suglamžytą „nuorūką“, sukėlė, vaizdžiai tariant, Trečiąjį pasaulinį karą. Užmigdyti pastebėjimų, esą V. Putinas – didžiausias nevykėlis, kokį tik galima įsivaizduoti, mes pamiršome, kad ir nuorūka retsykiais sukelia milžinišką gaisrą, pražudo tūkstančius žmonių, pelenais paverčia didžiausius, gražiausius namus.
Jurijus Švecas. Oficialus internetinis kanalas
Dabar, 2022-aisiais, J. Šveco komentarai dar labiau nepatinka. Suklusti verčia komentavimo maniera: ką daro Vakarai – viskas teisinga, padoru ir sąžininga, o Ukraina – nuodėminga, korumpuota, nepamatė to, nepastebėjo ano, per daug reikalauja iš kitų, pamiršta savo pareigas.
Ar tikrai Vakarai – šventa karvė, o Ukraina – nevykėlių gauja?
Viename iš paskutiniųjų ypač nustebinusių interviu J. Švecas polemizuoja su klausytoju, pasipiktinusiu, kodėl Amerika taip mažai padeda Ukrainai. J.Švecas šį sykį labai atvirai pateikė argumentų, kodėl jis nekritikuoja nei Vašingtono, nei Joe Bideno. J. Švecas baiminasi, jog Amerika galinti įsižeisti, ir tuomet pagalba Ukrainai dar sumažės. O be Vakarų ginklų Ukraina nelaimės dvikovos su Rusija. Būtent J. Švecas pavartojo sąvoką „nedėkingi prašytojai“. Jis nenorėtų, kad Ukrainai priliptų ši etiketė.
Šios baimės, žinoma, ne iš piršto laužtos. Asmeninės simpatijos ir antipatijos – taip pat svarbus argumentas. Jei per daug įsiaudrinsime kritikuodami, priekaištaudami, JAV tikrai gali įsižeisti. Beje, taip manančiųjų – ne vien J. Švecas. Tokių esama visur – ir JAV, ir Lietuvoje. Nepiktinkime, neerzinkime amerikiečių, nes bus dar blogiau.
Tačiau persistenkti nederėtų tiek kritikuojant, tiek dėkojant. Man regis, J. Švecas persistengia būtent dėkodamas ir pataikdaudamas. Ypač akis bado J. Šveco ironiškas klausimas, o kodėl JAV turėtų padėti Ukrainai. Šių eilučių autoriui šis nusistebėjimas visiškai nepriimtinas. Šį J. Šveco retorinį gūžtelėjimą pečiais suprasčiau, jei JAV nebūtų padėjusios Vietnamui, Kuveitui, Kosovo albanams, nebūtų įsivėlusi į karus dėl Afganistano, Irako, nereikštų susirūpinimo Taivano ateitimi. Tuomet klausimas dėl pagalbos Ukrainai tikrai būtų kvailas. Amerika niekam nepadeda, Amerika niekur nesikiša. Tad atstokite nuo jos.
Bet Amerika tarptautinėje arenoje – labai aktyvi. Iki šiol. Bent kol kas Baltieji rūmai nepareiškė, esą dabar jiems jau nerūpi nei demokratijos, nei laisvės. Amerika užsidaro savyje. Taip juk J. Bidenas niekad niekur netvirtino.
Antra, Budapešto memorandumą pasirašydamas JAV prezidentas įsipareigojo saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą, bet vėlesni JAV prezidentai nesugebėjo apsaugoti amerikietišku pažadu patikėjusio Kijevo. Kalbant priekabiai, Vašingtonas apgavo Kijevą, išviliodamas iš ukrainiečių atominį ginklą. Padorūs politikai mėgintų visomis išgalėmis ištaisyti šią klaidą.
Trečia, visiems senų seniausiai aišku, kad jei Vladimirui Putinui pavyks ant kelių parklupdyti Ukrainą, Kremlius nesustos – „mėgins atkurti visą SSRS“. O tai reiškia, kad Vašingtonas, per menkai padėdamas Ukrainai, silpnina savo rytinių sąjungininkių NATO alanse padėtį. Kuo silpnesnė Ukraina, tuo mažiau saugi Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija.
Ketvirta, Ukraina ne sykį viešai prašė, kad ją priimtų į NATO ir Europos Sąjungą, skirtingai nei Kuveitas ar Vietnamas; todėl ukrainiečius reikėtų traktuoti kaip ypač artimus draugus. Juolab jie įsikūrę ne kur nors anapūs jūrų ir kalnų. Juolab jų valstybė – turtinga ištekliais. Kodėl NATO ir ES nenori sustiprėti, įsileisdama Ukrainą?
Vladimiras Putinas. Išsigimėlis
Žodžiu, keistoki J. Šveco pamokymai. Ypač keistoki pastebėjimai, esą Ukraina pati labiau privalėjo stengtis naikindama šalyje korupciją bei stiprindama savąją kariuomenę. Tokie demagogiški virkavimai tarsi byloja, jog Amerika – ideali valstybė, o Ukraina – iki ausų korumpuota egoistė, panorusi laimėti svetimomis rankomis. Nejaugi buvusiam KGB darbuotojui nėra aišku, kaip pastaraisiais dešimtmečiais V. Putinas atkakliai mezgė Ukrainoje savų įtakos agentų tinklą? Vargu ar buvo galima labiau priešintis Kremliaus brukamiems šnipams nei tai pastaraisiais metais darė ukrainiečiai.
Ypač juoką kelia įrodinėjimai, esą per įsisenėjusią korupciją Ukraina nepajėgi pasiekti NATO ir Europos Sąjungos standartų. Tarsi korupcijos Vakaruose nebūtų nė trupinio. Jei giliau pažvelgtume į Vakarus pro „korupcijos prevencijos“ akinius, pamatytume, jog korupcijos kirminas mus visus graužia. Jei tokius reikalavimus, kokius keliam Ukrainai, keltume sau, tai Europos Sąjungoje neliktų akmens ant akmens. Norite pasakyti, jog Italija nėra korumpuota, jos pietuose nebesiautėja mafija? O gal tvirtinate, jog Slovakijoje nebuvo nužudytas žurnalistas, narpliojęs korupcinius ryšius tarp šalies politikų? Nejaugi Malta nepardavinėjo Rusijos turtuolams europietiškų pasų? O gal rusų oligarchai sąžiningai įsigijo nekilnojamojo turto Londone? Kokias paslaptis slepia Vatikano archyvai? Ar mes žinome, ką iš tiesų Ukrainoje veikė JAV prezidento Joe Bideno atžala verslininkas? Toje byloje – viskas skaidru, viskas gražu? O gal manote, jog Lietuva – be nuodėmių?
Vladimiro Putino advokatai: Italijos, Prancūzijos ir Vokietijos lyderiai
Šių eilučių autoriui labiau priimtini tie, kurie tvirtina, jog už gerus darbus – dėkokime, o už tai, kad ginklų duodate du sykius mažiau nei mums reikia, jog nuolat vėluojate, – leiskite piktintis. Nes kiekviena uždelsta diena – tai šimtai žuvusių ukrainiečių karių ir civilių.
Ukraina turi moralinę teisę piktintis, kuomet Vakarai neskuba siųsti ginklų ar perša kapituliantiškus „taikos planus“. Beveik ketveri karo mėnesiai įrodė, jog ukrainiečiai brangina laisvę, garbę, o tai reiškia, kad jie myli ir demokratiją, padorumą, sąžiningumą. Galbūt net labiau nei išlepinti, išpaikinti, ištižę Paryžiaus, Berlyno ir Romos ponai. Bepigu J. Švecui iš jaukių namų mokyti ukrainiečius gyvenimiškų tiesų. Iš požeminių bunkerių, apkasų, kurie nuolat apšaudomi, pasaulis atrodo visai kitaip nei pro Baltųjų rūmų langus.
O štai Vakarams nervuotis dėl ukrainietiškų priekaištų – nedera. Vakarams labiau tiktų analizuoti savas klaidas. Tų klaidų – labai daug ir jos labai bjaurios. NATO ir Europos Sąjunga neatliko svarbiausio savo darbo – nepažabojo kaimynines šalis skriaudžiančio V. Putino. Nors V. Putino tramdymui turėjo užtektinai ir laiko, ir jėgų.
J. Bidenas ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.
Vašingtonas, birželio 16 d. (ELTA). JAV prezidentas Joe Bidenas buvo nepatenkintas kai kurių savo pareigūnų retorika paramos Ukrainai klausimu ir pageidavo santūresnių pareiškimų. Tai ketvirtadienį pranešė portalas „NBC News“. Antony Blinkenas. EPA – ELTA foto
Pasak šaltinių Baltuosiuose rūmuose, prezidentas buvo nepatenkintas tuo, ką per vizitą į Kyjivą kalbėjo gynybos sekretorius Lloydas Austinas ir valstybės sekretorius Antony`is Blinkenas.
J. Bideno nuomone, Amerikos politikai „nuėjo per toli“. Esą jie savo pareiškimais išplečia JAV tikslus Ukrainoje, kelia nerealius lūkesčius ir taip didina tiesioginio konflikto su Rusija grėsmę.
„Bidenas nebuvo patenkintas, kai Blinkenas ir Ostinas kalbėjo apie pergalę Ukrainoje, – sakė vienas iš šaltinių. – Jis nebuvo patenkintas tokia retorika“. JAV gynybos sekretorius Lloydas Austinas. EPA – ELTA foto
Portalas „rbc.ua“ primena, kad Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis trečiadienį telefonu kalbėjosi su J. Bidenu, kuris jam pranešė apie naują 1 mlrd. dolerių vertės karinės pagalbos Kyjivui paketą.
Michailas Podoliakas. EPA – ELTA foto
Kyjivas, birželio 15 d. (ELTA). Ukrainos prezidento biuro vadovo patarėjas Michailas Podoliakas atsakė į Rusijos saugumo tarybos pirmininko pavaduotojo Dmitrijaus Medvedevo grasinimus, kad esą po dvejų metų Ukrainos gali nebelikti pasaulio žemėlapyje, praneša portalas „rbc.ua“.
Anot M. Podoliako, tai pasakyti galėjo tik „mažas žmogus su dideliais kompleksais“.
„Jeigu Rusijos imperializmas turėtų veidą, tai būtų Medvedevas. Mažas žmogus su dideliais kompleksais, kurio vienintelė galimybė atkreipti į save dėmesį – purkštelėti nuodų į Ukrainos pusę arba grasinti pasauliui“, – parašė jis tviteryje.
Pasak M. Podoliako, „Ukraina buvo, yra ir bus“, o štai „kur bus Medvedevas po dvejų metų – klausimas“. Dmitrijus Medvedevas. EPA – ELTA nuotr.
„rbc.ua“ primena, kad Ukraina pasiūlė Jungtinėms Valstijoms susitarimą dėl suskystintųjų dujų tiekimo lendlizo. Kyjivas už jas sumokėtų per dvejus metus.
D. Medvedevas į tai reagavo žodžiais, jog Kremliuje abejojama, ar Ukraina apskritai dar egzistuos po dvejų metų.
Stoltenbergas J. EPA – ELTA nuotr.
Briuselis, birželio 15 d. (dpa-ELTA). NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas trečiadienį pareiškė, kad Rytų Europos šalyse dislokuoti ginklai ir papildomos karių rotacijos parems jau sustiprintą Aljanso įtaką šiame regione.
Per spaudos konferenciją Briuselyje J. Stoltenbergas sakė, kad „iš anksto išdėstyta įranga – ginklai – yra būtina bet kokiam sparčiam pastiprinimui“. Papildomos pajėgos turi būti „parengtos ir iš anksto paskirtos konkrečiai teritorijai, o tai reiškia, kad jos treniruosis, rotuosis atvykdamos ir išvykdamos, bus susipažinusios su šalimi ir teritorija“, – sakė J. Stoltenbergas.
Po Rusijos invazijos į Ukrainą NATO jau padidino savo karinį kontingentą rytiniame flange ir padvigubino regione dislokuotų kovinių grupių skaičių nuo keturių iki aštuonių. Praėjusią savaitę Vokietija paskelbė, kad nori padidinti savo karių skaičių Lietuvoje.
J. Stoltenbergas sakė, kad dėl galutinių NATO ilgalaikio atsako į Rusijos keliamas grėsmes saugumui detalių bus sprendžiama mėnesio pabaigoje Madride vyksiančiame Aljanso vadovų susitikime.
Taip pat trečiadienį J. Stoltenbergas paskelbė, kad Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis yra pakviestas dalyvauti mėnesio pabaigoje Madride vyksiančiame Aljanso lyderių susitikime. „Žinoma, (Zelenskis) yra laukiamas atvykti asmeniškai. Jei jam tai nebus įmanoma, jis kreipsis į mus vaizdo konferencijos būdu“, – sakė J. Stoltenbergas.
NATO „lyderiai kupini nepaprasto ryžto palaikyti Ukrainą“, tęsė J. Stoltenbergas, ir „pademonstruoti šį solidarumą ne tik žodžiais, bet ir darbais“. V. Zelenskis vaizdo ryšiu jau kreipėsi į 30 NATO valstybių ir vyriausybių vadovus per pastarąjį jų viršūnių susitikimą kovo mėnesį Briuselyje, po Rusijos įsiveržimo į Ukrainą. J. Stoltenbergas taip pat paskelbė, jog tikisi, kad per Madrido susitikimą NATO lyderiai nuspręs dėl tolesnės paramos Ukrainai, kad padėtų jai pereiti nuo sovietinių laikų įrangos prie modernios vakarietiškos ginkluotės.
J. Stoltenbergas bendravo su spaudos atstovais prieš NATO gynybos ministrų susitikimą Briuselyje. Vakare prasidėsiantis dviejų dienų susitikimas bus paskutinis spurtas rengiantis NATO lyderių susitikimui Madride, per kurį Aljansas planuoja ne tik apsispręsti dėl savo rytinio pastiprinimo, bet ir priimti bendrą ateinančių metų strategiją.
Tikimasi, kad Briuselyje ministrai tęs diskusijas dėl Aljanso būsimo finansavimo, prasidėjusio daugiau nei prieš metus, tačiau ir vėl svarstomo, kelioms narėms po Rusijos invazijos į Ukrainą pažadėjus gerokai padidinti savo kariuomenės ir ginklų biudžetus.
Prieš tai, trečiadienio popietę, vyks JAV konsultacijos su Ukrainos gynybos kontaktine grupe, koordinuojančia ginklų tiekimą Ukrainai. Šiose derybose NATO oficialiai nedalyvauja, siekdama išvengti karinio įsitraukimo į Ukrainos ir Rusijos konfliktą ir dėl to, kad į šią grupę įeina neprisijungusios šalys.
Nors tai neįtraukta į darbotvarkę, Turkijos nepritarimas Švedijos ir Suomijos paraiškoms įstoti į NATO, tikėtina, taip pat bus aptariamas kuluaruose. J. Stoltenbergas sakė dabar esąs mažiau optimistiškas, kad ši problema bus išspręsta iki Madrido susitikimo. „Negaliu tiksliai pasakyti, kada, galiu pasakyti tik tai, jog darome, ką ir visada, kai yra nesutarimų – konsultuojamės, diskutuojame ir tada randame būdą, kaip vieningai išspręsti problemas ir judėti į priekį“, – sakė J. Stoltenbergas.
Zelenskis Volodymiras. Ukrainos prezidentas
Kyjivas, birželio 14 d. (dpa-ELTA). Prezidentas Volodymyras Zelenskis paragino Vokietijos kanclerį Olafą Scholzą užimti aiškesnę poziciją Rusijos kare prieš Ukrainą.
„Mums reikia, kad kancleris Scholzas mus patikintų, jog Vokietija remia Ukrainą. Jis ir jo vyriausybė turi apsispręsti“, – sakė V. Zelenskis pirmadienio vakarą duodamas interviu Vokietijos transliuotojui ZDF.
Vokietija neturėtų mėginti ieškoti pusiausvyros tarp santykių su Ukraina ir ryšių su Rusija, sakė Ukrainos prezidentas.
„Vokietija ginklų tiekimą pradėjo vėliau nei mūsų kaimyninės šalys. Tai faktas“, – pridūrė V. Zelenskis.
Vokietija ir Prancūzija pradžioje Ukrainą rėmė tik politiškai ir retoriškai, sakė jis.
O. Scholzas anksčiau atmetė kritiką, kad Vokietija per lėtai tiekia sunkiąją ginkluotę Ukrainai.
„Pristatysime visus ginklus, kuriuos patvirtinome“, – pirmadienį sakė O. Scholzas, pridurdamas, kad Ukrainos pajėgas pirmiausia reikia apmokyti naudotis ginklais.
„Kalbama apie tikrai sunkią ginkluotę. Jūs turite mokėti ja naudotis, turite būti tam apmokyti“, – sakė O. Scholzas ir pridūrė, kad Ukrainos kariai šiuo metu dalyvauja mokymuose Vokietijoje.
Kartu O. Scholzas atsisakė patvirtinti pranešimus, kad ketvirtadienį jis kartu su Prancūzijos prezidentu Emmanueliu Macronu ir Italijos ministru pirmininku Mario Draghiu turėtų vykti į Kyjivą.
Padėtis Ukrainos rytuose
Ukrainoje prorusiški Donecko separatistai pranešė, kad miestas patyrė stipriausią Ukrainos artilerijos apšaudymą nuo karo pradžios.
Kaip pirmadienį pranešė vietos žiniasklaida, žuvo keturi žmonės ir mažiausiai 23 buvo sužeisti. Be to, pranešama, kad mieste užsidegė gimdymo namai, tačiau niekas nebuvo sužeistas.
Šių teiginių nebuvo galima nepriklausomai patikrinti.
Olafas Scholzas. EPA-ELTAnuotrauka
Siekiant apsaugoti miestą ir Donecko liaudies respubliką, reikia daugiau „sąjungininkų pajėgų“, t. y. Rusijos kariuomenės, karių, Donecko naujienų agentūra (DAN) citavo apsišaukėliškos respublikos vadovą Denisą Pušiliną. Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.
Pirmadienį Ukrainos kariuomenė pranešė, kad jos kariai buvo išstumti iš Severodonecko – miesto, kuris jau kelias savaites yra Rusijos pastangų užimti Donbaso regioną židinys – centro.
Rusijos pajėgos apšaudė miesto centrą iš artilerijos ir išstūmė ten likusius ukrainiečių karius, pranešė Kyjivo generalinis štabas.
Pasak rytinio Luhansko regiono, kuriame yra Severodoneckas, gubernatoriaus Serhijaus Gaidajaus, Rusijos pajėgos dabar kontroliuoja daugiau kaip 70 proc. miesto, tačiau kovos dėl kiekvieno namo tęsiasi.
Kai strategiškai svarbus pramoninis miestas atiteks rusams, Luhanską beveik visiškai kontroliuos prorusiški separatistai, sakė S. Gaidajus transliuotojui „Belsat“, – Maskvai tai svarbus karo tikslas.
Dabar Rusijos pajėgos kontroliuoja 90 proc. Luhansko ir palaipsniui augina savo pozicijas, kad visiškai apsuptų Severodonecką.
Rusija taip pat atakuoja chemijos gamyklą „Azot“ Severodonecke. Pasak S. Gaidajaus, gamykloje tebesislepia apie 500 civilių gyventojų, įskaitant 40 vaikų, kurie naudojasi ja kaip priedanga nuo oro antskrydžių. Šiuo metu Kyjivas bando susitarti dėl humanitarinio koridoriaus jiems evakuoti, sakė gubernatorius.
Pasak Ukrainos policijos vadovo Ihorio Klymenkos, iki šiol per Rusijos invaziją į šalį žuvo daugiau kaip 12 tūkst. civilių gyventojų.
75 proc. aukų sudaro vyrai, 2 proc. – vaikai, o likusieji 23 proc. – moterys, sakė jis pirmadienį interviu naujienų agentūrai „Interfax-Ukraina“.
A. Merkel ir V. Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Kyjivas, birželio 8 d. (AFP-ELTA). Ukrainos vyriausybės neįtikino buvusios Vokietijos kanclerės Angelos Merkel paaiškinimai dėl jos Rusijos politikos.
Vis dar nesuprantama, kodėl A. Merkel rėmė „Nord Stream 2“ dujotiekio tiesimą, trečiadienį tviteryje rašė Ukrainos prezidento patarėjas Mychailas Podoliakas. Nes, anot A. Merkel, ji esą „visad žinojo, kad Rusija rengiasi karui“ ir kad prezidentas Vladimiras Putinas nori sunaikinti ES. A. Merkel ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.
A. Merkel antradienio vakarą Berlyne pirmą kartą nuo savo kadencijos pabaigos gruodį atsakinėjo į žurnalistų klausimus. Ji pasmerkė Rusijos invaziją į Ukrainą, tačiau nesutiko atsiprašyti už savo Rusijos politiką.
Ukrainos ambasadorius Berlyne Andrijus Melnykas pareiškė, kad tikėjosi „daug konkretesnių“ A. Merkel atsakymų. „Nes jei viskas vyko taip puikiai ir nebuvo padaryta klaidų, tai kyla klausimas, kodėl mes jau 105 dienas kariaujame“, – sakė diplomatas stotims RTL ir ntv.
Jo nuomone, „vis dar yra daug neatsakytų klausimų“.
Tačiau A. Melnykas apskritai sveikino, kad A. Merkel viešai pakomentavo savo poziciją dėl Rusijos.
Angela Merkel. EPA-ELTA nuotr.
Vokietijos parlamentaras iš Krikščionių demokratų sąjungos (CDU) Jensas Spahnas tuo tarpu gynė A. Merkel Rusijos politiką. „Angela Merkel niekada neturėjo iliuzijų dėl to, kas ar koks yra Vladimiras Putinas, – sakė jis . – Priešingai nei jos pirmtakas Gerhardas Schröderis, kuris parsidavė sistemai“. Tačiau žinant dabartinę situaciją, „neabejotinai kai kurie sprendimai būtų kitokie“.
A. Merkel per savo 16 metų kadenciją visad siekė dialogo su Maskva bei glaudžios ekonominės partnerystės.
Amerikos žvalgyba
Vašingtonas, birželio 7 d. (ELTA). JAV prezidentas Joe Bidenas davė nurodymą išslaptinti žvalgybos duomenis prieš Rusijos įsiveržimą į Ukrainą, kadangi partneriai ir sąjungininkai skeptiškai žiūrėjo į oficialių Amerikos asmenų pareiškimus apie Kremliaus rengiamą puolimą.
Tai pareiškė Nacionalinės žvalgybos direktorė Avril Haines, praneša televizijos kanalas CNN.
„Kai mes paaiškinome (situaciją) savo politikams, o mūsų politikai kreipėsi į savo pašnekovus, jie pastebėjo, kad partnerių požiūris yra gana skeptiškas“, – pirmadienį kibernetinio saugumo konferencijoje sakė A. Haines. Džo Baidenas. Joe Bidenas. EPA – ELTA nuotr.
„Todėl prezidentas grįžo pas mus ir pasakė: „Jūs turite kuo plačiau dalytis informacija ir įsitikinti, kad žmonės mato tai, ką matote jūs, kad mes vėl galėtume bendradarbiauti ir galbūt turėti produktyvesnių pokalbių apie tai, kaip rengtis Rusijos įsiveržimui“, – teigė pareigūnė.
Ji pridūrė, kad JAV „plačiai dalijosi (informacija) su partneriais ir sąjungininkais“ ir galiausiai parengė „dalijimosi mechanizmus“, kuriuos bus galima panaudoti ateityje.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dvi kadencijas Lietuvai vadovavusi prezidentė Dalia Grybauskaitė kritikuoja Vakarų lyderius dėl bandymo palaikyti kontaktą su karą Ukrainoje pradėjusios Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Pasak D. Grybauskaitės, Vakarų lyderių skambučius V. Putinui reikia vertinti kaip skambučius teroristui, žmogžudžiui ir agresoriui.
„Turbūt pasakysiu tiesiai, kadangi dabar galiu tiesiau ir atviriau kalbėti, nes neužimu pareigų. Tiesiai sakau – skambučiai teroristui, žmogžudžiui ir agresoriui taip ir turi būti įvertinti, kaip skambučiai teroristui“, – LRT radijui duotame interviu teigė D. Grybauskaitė. Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.
Buvusi šalies vadovė atkreipia dėmesį, kad Europa Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste daro tas pačias klaidas, kaip ir Antrojo pasaulinio karo metais.
„Deja, Europa nepasimokė iš savo klaidų prieš Antrąjį ir per Antrąjį pasaulinį karą. Po Antrojo pasaulinio karo, vadinamojo Šaltojo karo metu, matome, kad tos klaidos vėl lenda ir dygsta kaip pupos ar grybai po lietaus iš naujo ir iš naujo. Reikia vėl aiškinti, vėl priminti istorines paraleles, mūsų patirtis, deja. Tuo užsiima visi mūsų regione, tai turime daryti ir aiškinti toliau“, – pabrėžė ji. Olafas Scholzas. EPA – ELTA nuotr.
D. Grybauskaitė teigia matanti Vakarų bailumą prieš Rusiją, kuris ypač atsispindi ginkluotės Ukrainai tiekime.
„Deja, matome tokį netgi įvardinčiau bailumą, ir šitas kartojasi nuo pat karo pradžios, kartojasi ir dabar. Šiek tiek duodam daugiau ginkluotės, jau šiek tiek geresnės, jau po truputėlį lyg ir įsidrąsinam, bet vėl, tiktai Putinas trept kojele, ir mes krūpt iš karto… Tai iš ties toks nuolaidžiavimas, toks bijojimas priimti sprendimus kainuoja kraują, kainuoja didžiulius žmonių praradimus Ukrainoje, kainuoja mums, Vakarams, didžiulę reputacinę žalą“, – sakė D. Grybauskaitė.
„Tuo naudojasi Putinas. Jis mato bailumo apraiškas, jis mato tokį neapsisprendimą ir toliau daro ką nori. Šitą matėme ir po Krymo okupacijos, ir po Gruzijos dalies okupacijos 2008-aisias. Mes, Vakarai, savo bailumu ir krūpčiojimu užauginome Putino agresiją“, – pridūrė ji.
JAV valstybės sekretorius Antony Blinkenas. EPA – ELTA foto
Briuselis, birželio 1 d. (AFP-ELTA). JAV valstybės sekretorius Antony`is Blinkenas trečiadienį pareiškė, kad Ukraina pažadėjo nenaudoti naujų ilgojo nuotolio raketų smogti į Rusijos teritoriją, bei perspėjo apie „daug mėnesių“ truksiantį konfliktą.
„Ukrainiečiai mus patikino, kad nenaudos šių sistemų prieš taikinius Rusijos teritorijoje“, – per bendrą spaudos konferenciją su NATO generaliniu sekretoriumi Jensu Stoltenbergu sakė A. Blinkenas. „Tarp Ukrainos ir JAV yra stiprus pasitikėjimo ryšys, taip pat ir su mūsų sąjungininkais ir partneriais“, – sakė jis.
Jungtinės Valstijos antradienį pranešė, kad aprūpins Ukrainą pažangiomis raketų sistemomis, įskaitant daugkartinio paleidimo raketų sistemą „Himars“, galinčią vienu metu paleisti kelias tiksliai valdomas raketas. Prezidentas Joe Bidenas pareiškė, kad JAV nepalaikys atakų Rusijos viduje, nes tai gali greitai peraugti į didesnį Vašingtono ir Maskvos konfliktą.
A. Blinkenas sakė, kad Jungtinės Valstijos ginkluoja Ukrainą atsižvelgdamos į tai, kad laukia ilgas konfliktas. „Geriausiu dabartiniu mūsų vertinimu, laukia dar daug mėnesių truksiantis konfliktas“, – sakė A. Blinkenas. „Tai galėtų baigtis jau rytoj, jei Rusija nuspręstų nutraukti agresiją. Šiuo metu nematome jokių to ženklų“, – sakė jis. „Kol tai tęsis, norime įsitikinti, kad Ukraina turi viską, ko reikia apsiginti, ir garantuoti, kad Rusija jaustų stiprų spaudimą iš kuo daugiau šalių, kad agresija būtų nutraukta“, – sakė jis.
A. Blinkenas atmetė teiginius, kad Jungtinėms Valstijoms gresia eskalacija su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, vasarį įsiveržusiu į Ukrainą nepaisant pakartotinių Vakarų įspėjimų. „Ukrainą puola Rusija, o ne atvirkščiai“, – sakė A. Blinkenas. „Paprasčiau tariant, geriausias būdas išvengti eskalacijos yra Rusijai sustabdyti agresiją ir karą, kurį ji pradėjo. Visiškai jos galioje tai padaryti“.
