Bahramas Zeinalovas. Slaptai.lt nuotr.

Štai kodėl jums rašau. Pastebėjau, kad portalas slaptai.lt daug dėmesio skiria Pietų Amerikoje gyvenančių lietuvių šiokiadieniams. Argentinos, Brazilijos, Urugvajaus, Bolivijos lietuviams tribūna suteikiama nuo pat 2011 metų iki šiol.

Viena iš pirmųjų publikacijų, pasakojančių apie Pietų Amerikos lietuvių kultūrinį gyvenimą, paskelbta dar 2011 metais. Ji vadinosi šitaip – „Seniausia lietuvių institucija Pietų Amerikoje“. Viena iš paskutiniųjų paskelbta 2020-ųjų metų vasario 6 dieną pavadinimu “Pietų Amerikos lietuvių jaunimo suvažiavimas – Argentina 2020“.

Suskaičiavau, kad per beveik dešimt metų slaptai.lt publikavo mažų mažiausiai keliolika straipsnių ir fotoreportažų apie Berisso mieste rengiamas „Imigrantų šventes“, „Ecos de Lituania“ radijo laidas, lietuvių tautinių šokių festivalius Brazilijoje, Argentinoje, Urugvajuje.

Pietų Amerikos lietuvių jaunimas

Labai džiugu, kad Pietų Amerikos lietuviai saugo savo tradicijas, papročius, kalbą. Taip elgtis būtina kiekvienai subrendusiai tautai. Ne mažiau svarbu, kad Lietuvos aktualijų portalas slaptai.lt vertina, gerbia Argentinos, Urugvajaus, Brazilijos lietuvių interesus, skelbia jų pasakojimus apie tautinio pobūdžio šventes. Po pasaulį išsibarstę lietuviai privalo vieni kitus palaikyti.

O dabar – apie kitą svarbų aspektą. Portalo slaptai.lt žvilgsnis – labai platus. Jūs domitės pačiomis įvairiausiomis temomis. Domitės ir tuo, kaip, kodėl ir kokių priežasčių skatinamos kai kurios užsienio šalys 1915-uosius metus tuometinėje Osmanų imperijoje nutarė pakrikštyti „armėnų genocidu“. Tiek žurnalistas Gintaras Visockas, tiek armėnų kilmės tyrinėtojas Filipas Ekozjancas, tiek publicistė Irma Ąžuolė, portale slaptai.lt ne sykį pastebėjo, jog pirmosios valstybės, 1915-uosius paskelbusios „armėnų genocidu“, buvo būtent Pietų Amerikos šalys. Tai – Urugvajus ir Argentina.

Štai kaip apie Urugvajaus proarmėnišką sprendimą jūsų portale rašo armėnų kilmės tyrinėtojas F.Ekozjancas:

„Pirmoji vlstybė, pripažinusi „genocidą“, kaip žinoma, buvo Urugvajus. Aš daug kartų savęs klausiau: kodėl Urugvajus? Jis yra, tiesiogine šio žodžio prasme, kitame pasaulio krašte, neturi nieko bendra nei su Turkija, nei su armėnais; neturi jokios išskirtinės informacijos, susijusios su 1915–1922 metais Turkijoje vykusiais įvykiais; neturi statuso valstybės, užduodančios tarptautinės politikos toną. Be to, 1965 metais, kai buvo pripažintas „genocido“ aktas, Urugvajus išgyveno giliausią politinę ir ekonominę krizę, jo miesto gatvėse liepsnojo partizaninis karas, Nacionalinė taryba vos išlaikė ankstesnę šalies padėtį. Ir šią akimirką… Urugvajus pripažįsta armėnų, su kurių likimų visiškai nėra susijęs, „genocidą“. Aš ilgai ir beprasmiškai ieškojau atsakymo į šį ir daugelį kitų klausimų, kol pradėjau suvokti mūsų vadinamosios „oficialios“ istorijos ištakas. Ir kai aš supratau, kas ir kodėl ją parašė, viskas susidėliojo į savo vietas. Urugvajaus atveju tinkamą mintį radau biografijoje žmogaus, kuris vadovavo Urugvajaus Nacionalinei tarybai nuo 1965 metų vasario iki 1966 metų kovo 1 dienos („genocidas“ buvo pripažintas 1965 metų balandį). Šis žmogus buvo Vašingtonas Beltranas Muljinas (Washington Beltrán Mullin), būsimas Urugvajaus nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Vatikane. Tai atskira ir plati tema, apie kurią aš pasirengęs pakalbėti ateityje“.

Filipas Ekozjancas. Youtube.com nuotr.

Kita Pietų Amerikos šalis, kuri 1915-uosius tuometinėje Osmanų imperijoje oficialiai apibūdino „armėnų genocidu“, buvo Argentina. Tas pats F.Ekozjancas pastebi: „1993 metais Argentinos Senatas priėmė solidarumo su Armėnijos bendruomene rezoliuciją, kurioje 1915–1923 metų Turkijos įvykiai buvo pavadinti „genocidu“. Įdomu, kad Argentinos prezidentu nuo 1989 iki 1999 metų buvo Karlosas Saulis Menemas (Carlos Saúl Menem), remiantis oficialia informacija: armėnas ir pagal motinos, ir pagal tėvo liniją; jų tėvai buvo kilę iš Osmanų imperijos“.

Kadangi man, azerbaidžaniečių kilmės Lietuvos piliečiui, suleidusiam šaknis Šiauliuose, rūpi išsiaiškinti, kodėl kai kurios pasaulio šalys, deramai neįsigilinusios į istoriją, vienašališkai priima išskirtinai Armėnijai palankias rezoliucijas, aklai smerkdamos Turkiją, turiu prašymą – pasiūlymą. Gal slaptai.lt galėtų kreiptis į aktyvias, patriotiškas, lietuviškumą branginančias Urugvajaus ir Argentinos lietuvių bendruomenes, kad šios surinktų kuo daugiau informacijos, kodėl Urugvajuje ir Argentinoje buvo priimtos Armėnijai palankios ir tuo pačiu Turkiją smerkiančios rezoliucijos. F.Ekozjanco pastaba, jog Pietų Amerikai vargu ar nuoširdžiai parūpo tragiški 1915-ieji buvusioje Osmanų imperijoje, – įsidėmėtina.

Šoka Argentinos lietuviai

Puikiai suprantu, kad slaptai.lt neturi galimybių nuvykti į Pietų Ameriką ir ten atlikti žurnalistinių tyrimų. Tad kodėl slaptai.lt redaktoriui nepaprašius Pietų Amerikos lietuvių pagalbos? Juk slaptai.lt ir Argentinos, Brazilijos, Urugvajaus lietuvių draugystė tęsiasi ištisą dešimtmetį, tikiuosi, jog tęsis ir ateityje. Gal Pietų Amerikos lietuviams nebus labai sunku peržiūrėt to meto vietinius leidinius, perklausyti to meto parlamentų stenogramas, paprašyti tų dienų įtakingų politikos liudininkų interviu.

Nuotraukoje – Lietuvos ambasada Argentinoje

Juk per pasaulį nusiritę proarmėniški „pripažinimai“, – keistoki, dažnusyk – dirbtini. Kiek juose nuoširdumo ir kiek – falšo? Argi Lietuvai, 2005-aisiais pasielgusiai lygiai kaip kadaise nutarė Urugvajus ir Argentina, nėra svarbu žinoti visas aplinkybes?

Bahramas Zeinalovas, Lietuvos pilietis

Šiauliai

2020.02.07; 13:07

Pietų Amerikos lietuvių jaunimo suvažiavimas nuotrauka atminčiai

2020 m. sausio 22-26 dienomis Argentinoje surengtas svarbiausias Pietų Amerikos lietuvių jaunimo susitikimas – XXIII-asis Pietų Amerikos lietuvių jaunimo suvažiavimas. Suvažiavime dalyvavo apie 80 atstovų iš Argentinos, Urugvajaus, JAV, Kanados, Lietuvos, Lenkijos ir Australijos.

Pietų Amerikos lietuvių jaunimo suvažiavimas yra Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos (P.L.J.S.) ir Pasaulio lietuvių bendruomenės (P.L.B.) bendras projektas, kurį šiais metais organizavo Argentinos lietuvių jaunimo sąjunga (A.L.J.S.) kartu su P.L.J.S. ir Pasaulio lietuvių bendruomenės (P.L.B.) valdyba.

Suvažiavime dalyvavo Suvažiavimo įkūrėjas ir globėjas, P.L.B. Sielovados reikalų ir Pietų Amerikos reikalų komisijos pirmininkas, Lietuvos Vyskupų Konferencijos (LVK) delegatas užsienio lietuvių katalikų sielovadai, prelatas Edmundas J. Putrimas. Suvažiavime taip pat dalyvavo PLB valdybos narys  ir PLJS vicepirmininkas, Aidis Staskevičius.

Suvažiavimas prasidėjo dalyvių registracija trečiadenį, sausio 22 d., Argentinos Lietuvių Centro draugijos patalpose sostinėje Buenos Aires. Suvažiavimo dalyvius pasveikino Argentinos lietuvių jaunimo sąjungos (A.L.J.S.) pirmininkė Malena Tanevitch Braziunaitė, dėkodama svečiams už apsilankymą, pabrėždama šio jaunimo suvažiavimo svarbą lietuviams, gyvenantiems šiame krašte.

Vakare vyko susipažinimo vakaronė, kurioje Suvažiavimo dalyviai iš skirtingų pasaulio kraštų bendraudami galėjo daugiau sužinoti vieni apie kitus. Po formalaus prisistatymo lietuvių klube, įvyko Australijos lietuvių tautinių šokių grupės “Linas” pasirodymas. Jam vadovauja Loreta Tigani. Šokėjai savo energingais šokiais privertė žiūrovus ploti be sustojimo.

Naktį po atidarymo vakaronės delegacija išnaudojo kelionei į Tandil miestą, kuris yra 400 km nuo Buenos Airės, kur jau 10 metų gyvuoja organizacija “Laisva Lietuva”. Ryte vyko ekskursija po visą turistinį miestą. Po pietų prasidėjo Studijų dienos programos dalis, kurios metu vyko su Pasaulio lietuvių jaunmo sąjungos pristatymas ir diskusijos.

Vėliau vyko etnografinių regionių pristatymas ir komandinės užduotys.

Pietų Amerikos lietuvių jaunimo suvažiavimas nuotrauka atminčiai (šokiai)

Vakare įvyko vienas iš likmsiausių Suvaziavimo dalių: Folkloro naktis. Visi dalyviai smagiai šoko ir dainavo liaudiškas dainas.

Kitą dieną, penktadieni 24 d., įvyko “Misija Sibiras” pristatymas ir diskusija, kurioje pasisakė joje dalyvavusi Amerikos lietuvė Marija Čyvaite.

„Misija sibiras“ – unikalus projektas vykstantis nuo 2006 m.  Organizuojamos kelionės į lietuvių tremties vietas, tremtinių kapų tvarkymai, susitikimai su vis dar Sibire gyvenančias lietuviais.

Nuo projekto vykdymo pradžios lietuvių tremties ir įkalinimo vietose Sibire jau apsilankė aštuonios ekspedicijos, sutvarkiusios apie 70 lietuviškų kapinių ir susitikusios su ten gyvenančiais lietuviais. Svarbiausia misija prasideda grįžus į Lietuvą, pasakojant apie ekspedicijoje patirtas emocijas, kuriant naujus istorijos išsaugojimo būdus.

Po pietų įvyko rekreacinai užsiėmimai ir tradicinis žaidimas “Protmūšis”.

Jau šestadienį 25 d. visa delegacija persikėle į Berisso miestą. Berisso yra paskebtas ir oficialiai pripažistas pagal įstatymus kaip “Imigrantų provincijų sostinė”, kadangi gyvuoja, bendrauja ir bendradarbauja 26 užsienio bendruomenių iš viso pasaulio. Berisse yra lietuvių draugija “Nemunas”, kuriam sukanka 110 metų, ir lietuvių draugija “Mindaugas” – 88 metų.

Pietavome lietuvių draugijoje “Mindaugas”, kur surinko visi Suvažiavimo atstovai ir dalyvavo Argentinos lietuvių bendruomenės ir lietuvių draugijos “Mindaugo” pirmininkė Miriam Griszka. Po pietų visa delegacija persikėlė į  Los Talas regione, Beriso apskrityje esančią sodybą “Pranas”, kuri priklauso dabarinio lietuvių draugijos “Nemuno” pirmininkui Alfredo Dulke, buvusiam „Nemuno“ šokių kolektyvo įkūrėjui ir vadovui.

Po smagaus laisvalaiko gamtoje, vakare Prelatas Edmundas Putrimas aukojo Šv. Mišias. Mišiose dalyvavo visi Pietų Amerikos jaunimo suvažiavimo dalyviai ir lietuvių bendruomenės nariai.

Pietų Amerikos lietuvių jaunimo suvažiavime dalinti padėkos raštai

Vakare vyko labai laukiamas, jau tradiciniu tapęs renginys – Talentų vakaras, kuriame pasirodė visos Lietuvos etnografinių regionų grupės. Smagai leidom laiką prie laužo su lietuviškais žaidimais ir dainomis.

Kitą dieną, sekmadienį 26 d. ryte ivyko paskutine “Studiju dienos” paskaita apie lietuvių kalbą ir jos svarbą. Buvo informuota apie galimybes studijuoti lietuvių kalbą ir kultūrą įvairiose Lietuvos aukštosiose mokyklose. Skatinta visus jaunus atstovus važiuoti į Lietuvą studijuoti lietuvių kalbos, paaiškinti privalumai, kuriuos suteikia lietuvių kalbos mokėjimas.

Po paskaitos visi papietavo vasarvietėje “Pranas”. Žodį tarė Argentinos lietuvių jaunimo sąjungos (A.L.J.S.) pirmininkė Malena Tanevitch Braziunaitė. Prelatas Edmundas Putrimas padėkojo visiems Suvažiavimo organizatoriams ir dalyviams bei palaimino maistą. Užbaigiant suvažiavimą visi linkėjo, kad suvažiavimo tradicija tęstųsi ilgus metus.

XXIV Pietų Amerikos Lietuvių Jaunimo Suvažiavimas vyks 2021-tais metais sausio mėn. Urugvajuje.

Dar viena akimirka iš Pietų Amerikos lietuvių jaunimo suvažiavimo

XXIII Pietų Amerikos Lietuvių Jaunimo Suvažiavimo įžvalgos, jaunimo iššūkiai bus pristatyti Lietuvos Respublikos Seimo ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės komisijos pavasario sesijos temoje dėl Pasaulio lietuvių jaunimo veiklos ir įtraukties 2020 kovo 18d. Lietuvos Respublikos Seime.

Už finansinę paramą dėkojame:

-Amerikos Lietuvių Fondui.

– Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) valdybai ir jos pirmininkei Daliai Henkei

– Prelatui Edmundui Putrimui

– Pasaulio Lietuvių Jaunimo Sąjungos (PLJS) valdybai ir jos pirmininkui Vladui Oleinikovui.

– Argentinos lietuvių centrui

– Lietuvių katalikų kultūros ir savišalpos draugijai „Mindaugas“

– Lietuvių kultūros ir savišalpos draugijai „Nemunas“

– Laisvai Lietuvai is Tandil miesto

– P. Alfredo Dulkei

– Kanados, JAV, Urugvajaus Lietuvių Jaunimo Sąjungai

– Australijos lietuviu tautiniu sokiu grupei “Linas” ir jo vadovei Loreta  Tigani

– Argentinos Lietuvių Jaunimo Sąjungos valdybai (ALJS).

– Kiekvienai šeimai, kuri mielai priėmė į savo namus suvažiavimo dalyvius

– Visiems dalyviams ir atstovams, kurie dalyvavo PALJ suvažiavime

Informaciją pateikė PASAULIO LIETUVIŲ JAUNIMO SĄJUNGA; PASAULIO LIETUVIŲ BENDRUOMENĖ

2020.02.06; 15:47

Filipas Ekozjancas. Yotube.com nuotr.

Filipas Ekozjancas mūsų skaitytojams jau pažįstamas. Mes ne kartą rėmėmės jo komentarais, kuriuose analizuojami sudėtingi buvusios Osmanų imperijos tautų santykiai. Juolab kad šiuos F. Ekozjanco vaizdo interviu nesudėtinga peržiūrėti. Jie įkelti į „YouTube“ socialinį tinklą.

Šįkart mes vėl remiamės F. Ekozjancu. Tiksliau tariant, pateikiame išskirtinį interviu, kurį F. Ekozjancas davė slaptai.lt portalui.

Su Filipu Ekozjancu kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas

Lietuva dar 2005 metais specialia Seimo rezoliucija tragiškus 1915-uosius tuometės Osmanų imperijos metus pripažino „armėnų genocidu“. Mano įsivaizdavimu, toks Lietuvos sprendimas buvo neteisingas. Jis buvo klaidingas dėl kelių priežasčių: rezoliucija buvo priimta pustuštėje Lietuvos Seimo salėje; diskusijų šiuo sudėtingu klausimu nebuvo – jos truko tik dešimt minučių; buvo išklausyta tik Armėnijos pozicija, Turkijos šalies pozicijos niekas neišklausė; be to, nė vienas Lietuvos politikas, žurnalistas, tyrėjas, istorikas iki šiol nė vienos dienos nedirbo nei Turkijos, nei Armėnijos archyvuose. Reiškia, Lietuva priėmė itin svarbų sprendimą dėl armėnų ir turkų nesutarimų nieko apie tai neišmanydama. Ar turėjo teisę Lietuvos valstybė patvirtinti genocido faktą remdamasi tik užsienio valstybių ir kai kurių tarptautinių komisijų išvadomis ir pareiškimais?

Pirmiausia aš noriu pasakyti, kad kova dėl „genocido“ pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės. Tai kova už tai, kad viena sąvoka būtų pakeista kita: visų Osmanų imperijos tautų tragediją pervadinti vienos armėnų tautos genocidu. Protingai mąstančiam žmogui aišku, kad tokiomis sąlygomis, kai Osmanų imperija kovojo keliuose frontuose, kai jos viduje buvo keli pilietinės konfrontacijos židiniai, atsiradę ir religiniu, ir tautiniu pagrindu, tuomet buvo itin sudėtinga vesti šią liūdną statistiką, kuria šiandien manipuliuoja „genocido aukos“ (sakydamas „genocido aukos“ aš turiu omenyje, žinoma, ne tuos, kurie žuvo, amžiną jiems atilsį, o tuos, kurie šiandien bando gauti finansinius ir moralinius „honorarus“ už jų mirtį). Akivaizdu, kad šiandien neįmanoma tiksliai išsiaiškinti, kas būtent vyko kiekviename mieste, kiekviename kaime, kiekvienoje fronto atkarpoje. Argi kuris nors iš mūsų supranta: kas, ką ir dėl ko žudo Irake ir Libijoje? Juk šiandien mes naudojamės palydoviniu ryšiu, internetu, žiniasklaida, vaizdo įrašais, turime tūkstančius profesionalių žurnalistų, dirbančių karštuosiuose taškuose. Ir mes vis tiek negalime neabejodami atsakyti į šiuos klausimus. Ką jau kalbėti apie šimto metų senumo įvykius!

Filipas Ekozjancas. Youtube.com nuotr.

Aš negaliu vertinti to, kas vyko Lietuvos Seime 2005 metais, nes norint tai padaryti, reikia ištirti visą medžiagą, susijusią su jūsų paminėta rezoliucija. Jeigu Lietuvos Seime leidžiama priimti rezoliuciją ne visa sudėtimi, be diskusijų, dėl ginčytino klausimo atsižvelgiant tik į vienos šalies nuomonę, tuomet tai, greičiausiai, vidinė Lietuvos problema, o ne pagalbos aktas armėnams. Juo labiau kad tuos tragiškus įvykius perkvalifikuojant į genocidą, tai – ne pagalba, o tikrų tikriausia meškos paslauga. Istorijos įvykiai – tai žmonijos civilizacijos kraujagyslės: pjauti ir siūti, kur panorėjus, negalima; reikia žinoti, kaip funkcionuoja visas organizmas.

Atsakydamas į jūsų iškeltą klausimą noriu pakalbėti apie pirmus „genocido“ pripažinimo aktus, kurie, mano nuomone, charakteringi.

Pirmoji valstybė, pripažinusi „genocidą“, kaip žinoma, buvo Urugvajus. Aš daug kartų savęs klausiau: kodėl Urugvajus? Jis yra, tiesiogine šio žodžio prasme, kitame pasaulio krašte, neturi nieko bendra nei su Turkija, nei su armėnais; neturi jokios išskirtinės informacijos, susijusios su 1915–1922 metais Turkijoje vykusiais įvykiais; neturi statuso valstybės, užduodančios tarptautinės politikos toną. Be to, 1965 metais, kai buvo pripažintas „genocido“ aktas, Urugvajus išgyveno giliausią politinę ir ekonominę krizę, jo miesto gatvėse liepsnojo partizaninis karas, Nacionalinė taryba vos išlaikė ankstesnę šalies padėtį. Ir šią akimirką… Urugvajus pripažįsta armėnų, su kurių likimų visiškai nėra susijęs, „genocidą“. Aš ilgai ir beprasmiškai ieškojau atsakymo į šį ir daugelį kitų klausimų, kol pradėjau suvokti mūsų vadinamosios „oficialios“ istorijos ištakas. Ir kai aš supratau, kas ir kodėl ją parašė, viskas susidėliojo į savo vietas. Urugvajaus atveju tinkamą mintį radau biografijoje žmogaus, kuris vadovavo Urugvajaus Nacionalinei tarybai nuo 1965 metų vasario iki 1966 metų kovo 1 dienos („genocidas“ buvo pripažintas 1965 metų balandį). Šis žmogus buvo Vašingtonas Beltranas Muljinas (Washington Beltrán Mullin), būsimas Urugvajaus nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Vatikane. Tai atskira ir plati tema, apie kurią aš pasirengęs pakalbėti ateityje.

Kita valstybė, pripažinusi „genocidą“, buvo Kipras. Atitinkama rezoliucija atsirado 1975 metais. Praėjus metams po to, kai ten vyko religiniai susidūrimai ir Kipras buvo padalytas tarp musulmonų ir krikščionių bendruomenių. Ir vėl „pripažįstama“ sunkiausios krizės ne tik Kipre, bet ir Graikijoje, kuri tiesiogiai ir aktyviai dalyvavo 1974 metų Kirpo įvykiuose (kaip žinoma, tais 1974 metais Graikijoje žlugo „juodųjų pulkininkų“ režimas), metu. Po to, kai Kipras buvo padalytas į turkiškąją ir graikiškąją dalis, „genocidą“ pripažino būtent graikiškoji salos dalis, paskelbusi esanti nauja ir nepriklausoma, nors ir ne visų pripažinta respublika. Vėliau, po 15 metų, 1988 ir 1990 metais apie „genocido“ pripažinimą paskelbė Armėnija, tačiau tuomet ji dar nebuvo savarankiška valstybė.

1993 metais Argentinos Senatas priėmė solidarumo su Armėnijos bendruomene rezoliuciją, kurioje 1915–1923 metų Turkijos įvykiai buvo pavadinti „genocidu“. Įdomu, kad Argentinos prezidentu nuo 1989 iki 1999 metų buvo Karlosas Saulis Menemas (Carlos Saúl Menem), remiantis oficialia informacija: armėnas ir pagal motinos, ir pagal tėvo liniją; jų tėvai buvo kilę iš Osmanų imperijos.

Per 70 metų sprendimą 1915–1923 metų Turkijos įvykius pripažinti genocidu priėmė tik trys valstybės: Urugvajus, Kipro Respublika, Argentina. Dvi iš jų pripažinimo metu išgyveno sunkią politinę, ekonominę ir humanitarinę krizę, o trečiai vadovavo armėnų kilmės vadovas. Dvi valstybės buvo iš priešingo pusrutulio ir trečia, ką tik susikūrusi, buvo neabejotinai priešiškai nusiteikusi prieš Turkiją. Visos trys tarptautinėje arenoje neturėjo beveik jokio svaraus balso. Kyla klausimų: kodėl per 70 metų neatsidaro nė vienos stabilios ir turinčios autoritetą tarptautinėje arenoje, susipažinusios su visais reikiamais dokumentais valstybės, panorusios pripažinti „armėnų genocidą“? Kodėl iš trijų didžiųjų valstybių, 1915 metų gegužę išleidusių bendrą deklaraciją, kurioje Turkija buvo kaltinama įvykdžiusi nusikaltimą prieš žmoniją, Prancūzijai ir Rusijai prireikė daugiau nei 80 metų, kad pripažintų „genocidą“, o Didžioji Britanija išvis to nepadarė? Ir ar teisinga vertinti jų bendrą 1915 metų pareiškimą, kaip norą siekti humaniškumo ir teisingumo, jeigu tuomet jos pačios pajėgė kariauti su Turkija – tuo metu tai buvo didžiausias visoje žmonijos istorijoje karas?

Visa tai būtų keista, jeigu nebūtų akivaizdu tai, kad „armėnų genocido“ pripažinimas – tai gerai surežisuotas spektaklis, kurio valdymo „siūlai“ veda į galingiausių civilizacijos valdovų kabinetus. Ir prasidėjo jis nepastebimai, nuo „civilizacijos pakraščių“, kur daug lengviau manipuliuoti vietinėmis vyriausybėmis, atsargiai ir meniškai, nusipelnant net paties jėzuitų ordino. Ir štai XXI a. pradžioje „genocidą“ pripažino jau kelios dešimtys valstybių.

Grįždamas prie Lietuvos Seimo, pasakysiu štai ką. Esu įsitikinęs, kad „genocido“ pripažinimas buvo viena iš daugybės Europos Sąjungos (ES) Lietuvos palaikymo sąlygų. Todėl į tai, kaip būtent „pripažįstamas genocidas“, pačioje Lietuvoje buvo žiūrima „pro pirštus“.

Teisingumo dėlei turiu pasakyti, kad didžioji dalis „genocido“ pripažinimo šalininkų iš liaudies masių nuoširdžiai tiki, kad stengiasi žmonijos labui, kad ji taptų humaniškesnė, o jos valdantieji atsakingiau priimtų sprendimus. Tačiau kažkodėl nenori pastebėti, kad „armėnų genocido“ pripažinimo procesas yra vienpusis, atsižvelgiant tik į vieną šalį; tad Lietuvos Seimas šia prasme nėra vienišas.

Aš, kaip armėnas ir pabėgėlio iš Erzurumo palikuonis, kategoriškai prieš bet kokius bandymus klasifikuoti 1915–1923 metų Osmanų imperijos įvykius kaip armėnų genocidą iš Turkijos vyriausybės pusės. Pirma, nes toks traktavimas neturi pakankamai pagrįstumo. Antra, nes toks savo praeities traktavimas moraliai ir dvasiškai naikina mūsų tautą, paversdamas ją „atlikėju“ vienos begalinės gailestingos dainos, kurioje pasimeta ir mūsų garbingumas, ir mūsų tikras nacionalinis pasididžiavimas. Trečia, nes toks traktavimas atima iš mūsų galimybę susitaikyti su kaimyninėmis tautomis, o tai katastrofiškai veikia Armėnijos Respublikoje gyvenančių armėnų gyvenimą ir gerovę.

Kas visgi, jūsų nuomone, nutiko 1915 metais tarp turkų ir armėnų?

Tai nutiko ne tarp turkų ir armėnų. Tai nutiko tarp Osmanų imperijos piliečių, kurie išsigando vieni kitų ir pradėjo vieni kitus įtarti arba dėl išdavystės, arba dėl ketinimo įvykdyti prievartą. Galima sakyti, kad baimė ėjo prieky mūsų darbų. Turkai žudė armėnus, armėnai – turkus, kurdai – ir armėnus, ir turkus… buvo žuvomi visi! Vyko karas, keliuose šeimininkavo marodierių gaujos, kurių tokiais laikais visuomet būna perteklius ir kurie paklūsta tik savo gobšumui, o ne vyriausybės įsakymams. Mes žinome, kad būtent tai paprastai vyksta teritorijose, kuriose vyksta karas, taip buvo visais laikais. Reikia pripažinti ir tai, kad visuomet visose tautose, visose religijose buvo, yra ir dar ilgai bus žmonių, manančių, kad kurios nors tautos neturi būti šioje žemėje. Tačiau tai arba ligoti žmonės, arba nusikaltėliai, ir jiems yra skirtos specialios įstaigos.

Kokius tikslus kelia Armėnija, siekdama, kad genocidas būtų kuo plačiau pripažintas visame pasaulyje?

Manau, kad realybėje nėra suverenios Armėnijos, kuri priimtų sprendimus, atsižvelgdama į savo liaudies interesus. Akivaizdu, kad Armėnija yra valdoma iš išorės, o „genocido“ pripažinimo procesas pavirto ilgai besitęsiančiu serialu, kuriame naujos serijos atsiranda tuomet, kai tai naudinga mūsų faktiniams valdytojams: pavyzdžiui, kai reikia paspausti Turkiją ir pan. Todėl jis trunka jau daugiau nei šimtą metų ir dar nežinia kiek laiko truks.

Man teko skaityti kai kurių užsienio politikų, istorikų, tyrėjų samprotavimus apie tai, kad 1915 metų nelaimės galėjo ir nebūti, jeigu tuomet Osmanų imperijoje gyvenantys armėnai nepultų padėti turkus puolančiai carinei Rusijai?

Aš nežinau, bet abejoju, ar tai atitinka tikrovę. Žinoma, armėnų viršūnė išnaudojo įvairias galimybes, kad pakenktų turkams. Tačiau, kad paprasti žmonės aktyviai įsitrauktų į šią konfrontaciją, aš netikiu. Paprasti žmonės „vedami“, priklausomi nuo jiems primestos nuomonės ir, dar labiau, nuo savo baimių. Galvoju, kad ir čia pasitaiko pakeistų sąvokų, dėl kurių saujelė karingai, priešiškai Osmanų imperijos atžvilgiu nusiteikusių armėnų atstovų virsta „visa armėnų tauta“. Žinoma, pavyzdžiui, kad daug armėnų kovojo už savo tėvynę Osmanų imperijos pusėje, kodėl gi mes jų nevadiname armėnų tauta? Mano nuomone, tai propagandos rezultatas.

Ar tiesa, kad carinė Rusija kartu su kai kuriomis kitomis šalimis kelis šimtmečius perkraustė armėnus į teritorijas, tuomet apgyvendintas azerbaidžaniečių, kad dirbtinai pakeistų demografinę sudėtį nemusulmonų naudai.

Kiek man yra žinoma, po 1826–1828 metų karo persų krikščionys kėlėsi į Rusijos užimtas teritorijas, o musulmonai, priešingai, išeidavo į šacho kontroliuojamas teritorijas. Negirdėjau, kad būtų bandoma ir ketinama keisti regiono demografinę sudėtį. Neatmetu galimybės, kad kas nors turėjo tokių planų, bet jų įgyvendinimo nelabai įsivaizduoju. Noriu pabrėžti, kad XVIII–XIX amžiuje armėnais pradėjo vadinti visus krikščionis, gyvenusius ir Persijoje, ir Kaukaze, nors tarp jų buvo ir nazyrų, ir maronitų, ir karmelitų, ir turkų-krikščionių, ir persų-krikščionių, ir azerbaidžaniečių-krikščionių, ir aranų (albanų)-krikščionių. Dėl to galėjo kilti painiava. Šiuolaikinio Azerbaidžano teritorijoje absoliučiai tiksliai gyveno krikščionys. Europos šaltiniuose jie buvo vadinami armėnais. Persijos – nazyrais. Pakartosiu, susipainioti čia lengva. Manau, kad geriausia juos visus vadinti krikščionimis, taip bus aiškiausia.

Ar tiesa, kad 1919 metų pabaigoje – 1920 m. pradžioje Jerevanas buvo labiau azerbaidžaniečių nei armėnų miestas?

Tiesa ta, kad Erivanyje gyveno daugybė musulmonų, ir jų buvo gerokai daugiau nei krikščionių.

Kam turi priklausyti Kalnų Karabachas?

Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano teritorija, tai nėra paslaptis. Ir priklausyti jis turi visiems tiems, kurie gyveno ten iki karo, išskyrus tuos, kurie buvo įpainioti į nusikaltimus: nusikaltėliai turi gyventi kalėjimuose.

Ar turi oficialusis Jerevanas pasmerkti Slaptosios Armėnijos išlaisvinimo armijos (angl. Armenian Secret Army for the Liberation of Armenia (ASALA) ir kitų panašaus pobūdžio organizacijų teroristinius aktus, kuriuos jie organizavo prieš turkų diplomatus Europos sostinėse tik prieš kelis dešimtmečius?

Manau, kad taip. Tačiau mes suvokiame, kad tai neįmanoma, kol į nusikaltėlius bus žiūrima kaip į herojus.

Ar turi Europa pastatyti paminklą Turkijos diplomatams, žuvusiems nuo teroristų rankų?

Apskritai nesu paminklų šalininkas. Esu gero įamžinimo knygose šalininkas.

Kai kuriuose savo vaizdo interviu, publikuotų socialiniame tinkle youtube.com, jūs vardijate svarbiausias Armėnijos klaidas. Šiandien laikotės tokios pačios nuomonės?

Aš nepakeičiau savo nuomonės.

Kokias klaidas, jūsų nuomone, daro Turkija ir Azerbaidžanas? Kokios ES, bandančios taikiai sureguliuoti Kalnų Karabacho konfliktą, klaidos?

Esu įsitikinęs, kad ES nedaro klaidų. Jie dirba pagal iš anksto parengtą planą: jeigu Kalnų Karabachas vis dar kontroliuojamas Armėnijos, reiškia, jiems taip reikia. Kalbant apie Turkiją ir Azerbaidžaną, nesigilinau į šį klausimą. Tačiau manau, kad Turkija nebando spręsti klausimo karo veiksmais, tai didelis pliusas. Aš pats tikiu, kad armėnus reikia šviesti, pirmiausia, istorine kryptimi, ir tai duos savo vaisių.

Ar pritariate nuomonei, kad taikiai sugyventi armėnams ir azerbaidžaniečiams šiandien trukdo ne „žiaurūs azerbaidžaniečiai“, o Rusijos karinė bazė, įkurta Armėnijos Giumri mieste?

Ne, Rusijos bazė sprendžia visai kitus uždavinius. Mūsų tarpusavio santykių problema siekia gerokai senesnius laikus, nei tie, kai armėnai suartėjo su Rusija. Antroji dalis mano tyrimo, kuriame nagrinėju Persijos XVII a. pabaigos ir XVIII a. įvykius, skirta būtent šiam klausimui.

Filipas Ekozjancas. Youtube.com nuotr.

Gal galėtumėte keliais žodžiais papasakoti apie save? Portalo slaptai.lt skaitytojams būtų ne tik įdomu, bet ir svarbu tai žinoti.

Pakalbėkime šia tema atskirai. Labai jau daug išeina.

Gal norėtumėte atvažiuoti į Lietuvą ir išdėstyti savo nuomonę lietuviams, mažai išmanantiems apie Kaukazo regiono intrigas?

Lietuvoje buvau prieš 40 metų, tad su dideliu džiaugsmu atvažiuosiu pas jus!

2020. 01. 19:30

Argentinos pareigūnai sulaikė pagrindinį įtariamąjį parlamento deputato Hectoro Olivareso ir jo padėjėjo Miguelio Yadono užpuolimo byloje. Tai penktadienį pranešė šalies saugumo ministrė Patricia Bullrich.

„Entre Rioso provincijos policija sulaikė vieną iš užpuolikų – Juaną Josė Fernandezą, kurį mes nustatėme vakar. Jis mėgino pabėgti į Urugvajų“, – parašė ji tviteryje.

Įtariamasis buvo sulaikytas Konsepsjon del Urugvajaus mieste. Iki šiol Argentinos policija šioje byloje sulaikė iš viso penkis žmones.

Ketvirtadienio rytą piktadariai prie Argentinos parlamento pastato šalies sostinėje Buenos Airėse apšaudė Kongreso deputatą H. Olivaresą ir jo padėjėją M. Yadoną. Parlamentaro padėjėjas mirė iškart. Deputatas buvo sunkiai sužeistas, jo būklė kritinė. Užpuolikai paleido šūvius iš automobilio ir paspruko.

Kaip pažymi Argentinos žiniasklaida, trečiadienį H. Olivaresas, atstovaujantis partijai „Union Civica Radical“, dalyvavo parlamento posėdyje, kuriame buvo svarstomas kovos su futbolo chuliganais įstatymas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.12; 00:01

Buvęs Urgvajaus prezidentas Josė Mujica. Lifegate.com

Buvęs Urgvajaus prezidentas Josė Mujica, paramintas „neturtingiausiu pasaulyje prezidentu“ dėl kuklaus gyvenimo būdo, pareiškė nenorįs gauti senatoriaus pensijos, praneša BBC.

J. Mujica dirbo Urugvajaus Senate nuo 2015 metų, pasibaigus jo kadencijai prezidento poste. Antradienį jis pasitraukė ir iš senatoriaus pareigų.

Buvęs valstybės vadovas galėjo likti senatoriaus kėdėje iki 2020 metų, bet atsisakė šios galimybės ir pasiprašė į pensiją, teigdamas, kad „pavargo per ilgą kelionę“.

„Nors mano protas dar veikia, aš negaliu atsisakyti solidarumo ir idėjinės kovos“, – rašo eksprezidentas laiške, adresuotame Senato vadovei Luciai Topolansky, kuri yra J. Mujicos žmona ir šalies viceprezidentė.

J. Mujicai – 83 metai. Apie 14 metų jis praleido karinio režimo kalėjimuose.

Savo tiesiais ir griežtais pareiškimais garsėjantis politikas taip pat atsiprašė „tų kolegų, kuriuos galėjo įskaudinti karštuose ginčuose“.

2013 metais jis turėjo atsiprašyti tuometės Argentinos prezidentės Kristinos Kirschner, kurią pavadino „sena ragana“, o jos vyrą – „žvairiu“. Šie žodžiai į žiniasklaidą pateko atsitiktinai – per vieną iš spaudos konferencijų J. Mujica nepastebėjo, kad mikrofonas yra įjungtas.

2016 metais jis pareiškė, kad Venesuelos prezidentas Nicolasas Maduras „išprotėjęs kaip ožys“.

Bet J. Mujicą labiausiai išgarsino kuklus jo gyvenimo būdas. Net ir prezidentaudamas jis kartu su žmona gyveno savo ūkyje netoli Urugvajaus sostinės Montevidėjo. J. Mujica augino gėles, apie 90 procentų savo algos skirdavo labdarai, o vienintelė jo nuosavybė, neskaitant ūkio, buvo 1987 metų gamybos automobilis „Volkswagen Beetle“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.18; 09:09

2015 m. sausio 13-18 dienomis Urugvajaus sostinėje Montevidėjuje vyko svarbiausias Pietų Amerikos lietuvių jaunimo susitikimas – XVIII-asis Pietų Amerikos lietuvių jaunimo suvažiavimas ir tuo pačiu metu, sausio 16-18 dienomis, vyko I-asis Pietų Amerikos lietuvių bendruomenės suvažiavimas. Suvažiavimuose dalyvavo apie 50 atstovų iš Argentinos, Brazilijos, Urugvajaus ir Kanados.

Pietų Amerikos lietuvių jaunimo suvažiavimas yra Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos (P.L.J.S.) ir Pasaulio lietuvių bendruomenės (P.L.B.) bendras projektas, kurį šiais metais organizavo Urugvajaus lietuvių jaunimo sąjunga (U.L.J.S.) kartu su P.L.J.S. ir Pasaulio lietuvių bendruomenės (P.L.B.) valdybos nariais.

Continue reading „Urugvajaus sostinėje Montevidėjuje…“

{sigplus}fotoreportazai/san_paulas{/sigplus}

Pietų Amerikos lietuvių jaunimo suvažiavimas įvyko 2013 metų liepos 17 – 21 dienomis San Paulo mieste, Brazilijoje. Jame dalyvavo daugiau nei 90 atstovų iš Argentinos, Venesuelos, Urugvajaus, Kanados, Lietuvos kartu su šeimininkais iš Brazilijos. Suvažiavimas buvo rengiamas Pasaulio jaunimo dienų (PJD) išvakarėse, į kurias atvyko  jaunimas ir iš Lietuvos.

Continue reading „San Paulo mieste – Pietų Amerikos lietuvių jaunimo suvažiavimas“