JAV prokuratūra reikalauja mirties bausmės teroristui S. Saipovui, nužudžiusiam aštuonis žmones Niujorke. EPA-ELTA nuotr.

JAV prokuratūra nusprendė reikalauti mirties bausmės iš Uzbekistano kilusiam Saifului Saipovui, kuris kaltinamas įvykdęs teroro aktą ir nužudęs aštuonis žmones Niujorke. Tai penktadienį pranešė televizijos kanalas NBC.

Kanalas primena, kad pastarąjį kartą griežčiausia bausmė pagal Niujorko valstijos federalinio teismo sprendimą buvo įvykdyta 1953 metais. Tada už „atominį šnipinėjimą“ Sovietų Sąjungai mirties bausme buvo nubausti Julius ir Ethel Rosenbergai.

Praėjusių metų spalio 31 d. Niujorke 30 metų S. Saipovas pikapu dideliu greičiu pralėkė dviratininkams skirta juosta palei vieną iš miesto gatvių, traiškydamas jo kelyje pasitaikiusius žmones. Išpuolio aukomis tapo aštuoni žmonės, dar keliolika buvo sužeisti.

Piktadarys buvo suimtas. S. Saipovas prisipažino, kad jo veiksmams turėjo įtakos teroristinės „Islamo valstybės“ grupuotės ideologija.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.10.01; 08:35

Švedijos kalėjime buvo užpultas už teroro aktą Stokholme iki gyvos galvos nuteistas uzbekas Rachmatas Akilovas. Tai ketvirtadienį pranešė televizijos kanalas SVT.

Incidentas Kumlos įkalinimo įstaigoje įvyko praėjusią savaitę. R. Akilovą užpuolė 24 metų nuteistasis, atliekantis bausmę tame pačiame kalėjimo bloke. Jam pavyko patekti į teroristo kamerą, kai durys buvo neužrakintos. Atskubėję apsaugos darbuotojai išvydo, kad užpuolikas talžo ant grindų gulintį R. Akilovą.

Išsamesnės incidento detalės kol kas nežinomos, apie R. Akilovo būklę nepranešama.

Užpuolikas, atliekantis 4 metų laisvės atėmimo bausmę, perkeltas į izoliatorių.

Iš Uzbekistano kilęs R. Akilovas nuteistas kalėti iki gyvos galvos už teroro aktą Švedijos sostinėje. 2017 metų balandžio 7 d. jis pagrobtu sunkvežimiu, priklausiusiu bendrovei „Spendrups“, įsirėžė į žmones Drotningo gatvėje Stokholmo centre. Per šį išpuolį penki žmonės žuvo, o dar 15 buvo sužeisti.

Informaciją pateikė Stasys Gimbutis (ELTA)

2018.08.10; 01:30

Medvilnės byla… Vyresniosios kartos lietuviai turėtų prisiminti šią Kremliaus gausiai išreklamuotą temą. Juk praėjo tik 25-eri metai. Anų laikų sovietinė schema lengvai atpažįstama: tuometinė SSRS tardytojų grupė keletą metų intensyviai tyrė finansinius reikalus Uzbekistane. Iš Maskvos į Taškentą atvykę tyrėjai tvirtino – aukščiausia Uzbekistano respublikos valdžia labai korumpuota. Uzbekų nomenklatūra neva susikrovė pasakiškus turtus nesąžiningai prekiaudama baltuoju auksu – medvilne. Byla subliuško tik 1991-aisiais, subyrėjus Sovietų Sąjungai.

Garsioji „Medvilnės byla“ 

Kodėl prasminga prisiminti 1983 – 1989-ųjų įvykius Uzbekistane? Šiais metais Uzbekistane susibūrė iniciatyvinė grupė, kuri reikalauja į teisiamųjų suolą sodinti tuometinės specialiosios SSRS Generalinės prokuratūros tardymo grupės vadovą Telmaną Gdlianą, vadovavusį „Medvilnės bylos“ tyrimui. Po šiuo prašymu pasirašė daug žinomų Uzbekijos politikos, meno, visuomenės veikėjų. Pavyzdžiui, istorikas – publicistas Šuhratas Salamovas, psichologinių mokslų dr. Mahmudas Iuldaševas, rašytojas Akbaras Mirzo…

Uzbekistanas

Laiško autoriai mano, kad „Medvilnės byla“, nepaisant akivaizdaus fakto, jog Uzbekistane tuomet tikrai būta nesąžiningų finansinių operacijų, vis tik dirbtinai sukurpta, nes piniginių machinacijų dydžiai Uzbekistane mažai kuo skyrėsi nuo vagysčių ir prirašinėjimų kitose SSRS respublikose. Tuo tarpu bausmių Uzbekistanas sulaukė milžiniškų. Uzbekų visuomenė šiandien įsitikinusi, kad jų respublika anuomet buvo net mažiau korumpuota nei Gruzija, Moldavija, Armėnija ar Ukraina. Ir vis tik Uzbekijoje surengti patys gausiausi valdžios pakeitimai. Net paviršutiniškai perželgus, kiek iš viso buvo suimta ir įkalinta asmenų, akivaizdu, kad SSRS vadovybė ją sukurpė ne tiek prieš tuometinio Uzbekistano vadovo Šarafo Rašidovo klaną (Samarkando klanas), kiek prieš visą Uzbekistaną. Tokie įtarimai sustiprėja atidžiai peržiūrėjus statistiką: vien 1986-ųjų vasarą prieš teismą stojo 22 tūkst. žmonių, o po trejų metų teisiamųjų suole jau sėdėjo apie 58 tūkst. Uzbekijos SSR gyventojų; iš partinių ir vykdomųjų Uzbekistano organų dėl kaltinimų sukčiavus prekiaujant medvilne pašalinta ne mažiau 70 proc. funkcionierių; tarp 1986 ir 1987-ųjų metų paskelbti net keturi mirties nuosprendžiai aukšto rango Uzbekistano nomenklatūros atstovams (tiesa, patys tyrėjai, vėliau atsidūrę kaltinamųjų aba įtariamųjų vietoje, dabar teisinasi nurodydami žymiai mažesnius skaičius – iškeltos tik 64 bylos arba, iškelta tik 4 tūkst. bylų).

Tad Kremliaus valdžiai tuomet greičiausiai rūpėjo ne teisė ir teisingumas, o politiniai motyvai – siekta savo įtakoje išlaikyti uzbekų tautą kaip klusnų vasalą, kad vėliau ją būtų lengva stumtelėti į vieną ar kitą pusę, ir tuo pačiu klusnias išlaikyti visas likusias musulmoniškas Vidurinės Azijos respublikas. Juk Uzbekistanas anuomet buvo sovietinės Vidurinės Azijos lyderis. Kaip jis pasielgs, panašiai mėgins laviruoti ir kitos Vidurinės Azijos respublikos. Vadinasi, „Medvilnės bylą“ inspiravusios jėgos troško parodyti kumštį ne tik uzbekams, bet ir turkmėnams, kazachams, tadžikams. Štai kas nutiks, jei neklausysite Kremliaus !

Uzbekų visuomenė įžvelgia „nusikaltimus žmoniškumui“

Uzbekistano sostinė Taškentas

Uzbekus dera pasveikinti iškėlus tokią iniciatyvą – jei kilo įtarimų ir esama įrodymų, kad byla prieš Uzbekistaną buvo dirbtinai konstruojama, – kodėl jos neįvertinus šių dienų akimis? Bet „Medvilnės bylos“ peržiūrėjimas Uzbekijoje – tik viena medalio pusė. Uzbekų iniciatyvinė grupė žada kreiptis į tarptautinį Hagos teismą, kad šis išnagrinėtų žymiai platesnę temą – „nusikaltimus žmoniškumui“.

Juk 1983 – 1989 metais, kol buvo tiriama korupcija Uzbekistane, į kalėjimus vadinamoji SSRS teisėsauga sodino ne vien sukčiavimu įtariamus vyrus, bet ir jų vaikus, žmonas. Vaikai ir žmonos paimti kaip įkaitai, kad įtariamieji greičiau prisipažintų ir atiduotų užgyventą turtą (taip pat būta savižudybių, kankinimų, turto prievartavimų).

Uzbekų šviesuomenės tvirtinimu, ištisus šešerius metus iš Kremliaus atsiųsta tyrėjų grupė terorizavo uzbekų tautą, linksniuodama ją kaip didžiausius korupcionierius ir banditus visoje Sovietų Sąjungoje (štai tada ir kilo pasakojimai apie siautėjančią uzbekų mafiją, kuri ir žiauri, ir gudri, ir gausi). Raginimas kreiptis į tarptautinius teismus ginant Uzbekistano garbę buvo paskelbtas Nacionaliniame informaciniame Uzbekistano portale Uz.A dar šių metų gegužės 3 dieną. Ši informacija sulaukė 30 tūkst. peržiūrėjimų. Raginimą teisti pagrindinį „Medvilnės bylos“ stūmėją Telmaną Gdlianą ragina ir kiti uzbekų internetiniai portalai – Kun.uz, Podrobno.uz, Dario.uz (šiuose portaluose kreipimąsis taip pat sulaukė gausaus skaitytojų būrio – nuo 25 iki 45 tūkst. peržiūrų).

Maskvai prireikė „valdomo chaoso“

Vienas iš bylos peržiūrėjimo tarptautinėse institucijose organizatorių – uzbekų istorikas Šuhratas Salamovas. Jis mano, jog „Medvilnės byla“, dar kitaip vadinta „Uzbekų byla“, centrui buvo reikalinga tik tam, kad Uzbekistane įsisiūbuotų „valdomas chaosas“. Bet „valdomas chaosas“ uzbekams brangiai kainavo – kad ir žudynes Ferganoje, kilusias nacionaliniu pagrindu (vietiniai Ferganos gyventojai mirtinai susipyko su turkais meshetais).

Taip pat nesunku suprasti, kodėl šio tyrimo metu ir dar ilgokai po jo uzbekų tauta jautėsi morališkai sužlugdyta, paniekinta, išprievartauta. Atkreipkime dėmesį į skaičius: vien 1987 – 1989-aisiais metais sovietinėje respublikinėje spaudoje rusų kalba milijoniniais tiražais paskelbta apie 400 straipsnių, demaskuojančių vadinamąją uzbekų mafiją, tarsi gruzinų, moldavų, rusų, čečėnų, azerbaidžaniečių, armėnų mafijų SSRS teritorijoje nebūtų nė kvapo.  

Net kriminaliniais nusikaltimais užsiimanti Uzbekijos milicija buvo demoralizuota. Ji bijojo pirštą pajudinti. Todėl respublikoje galvas tikrai pakėlė banditai, vagys, prievartautojai. Būtent tada ir susikūrė organizuotos nusikaltėlių grupės. Vien tik 1984 metais šioje respublikoje užfiksuoti 308 žiaurūs ginkluoti užpuolimai, 1406 stambios vagystės, 5101 vagystė iš butų. O 1980-aisiais respublikoje jau siautėjo keli šimtai organizuotų, ginkluotų gaujų. Pažymėtina, kad jos ėmė siautėti ne iki vadinamosios „Medvilnės bylos“, o ją tiriant, kai Uzbekistane įsivyravo baimė ir netikrumas.  

Pataikavimas Kremliui nepadėjo

Akivaizdu ir tai, kad Kremlius didžiausią pyktį sukoncentravo į Uzbekistaną nepaisant aplinkybės, jog tuometinis Uzbekistabo SSR bosas buvo užtektinai draugiškas centrui. Š. Rašidovas buvo užtektinai lojalus Kremliui – jokių užuominų apie nepriklausomybę, jokių pasipriešinimų masinei rusifikacijai. Kremlius neturėjo nė menkiausio preteksto Š.Rašidovą kaltinti nacionalizmu. Sakykim, 1939 – 1979 metais rusų Sovietų Sąjungoje padaugėjo nuo maždaug 100 milijonų iki 137 milijonų (pagausėjo 37 proc.), o Uzbekistane – nuo 727 tūkst. iki 1 milijono 666 tūkst. (pagausėjo net 129 proc.). Š. Rašidovas niekad neprieštaravo, kad Uzbekistane būtų masiškai steigiamos rusiškos mokyklos, o uzbekiškos – uždaromos, kad valstybine respublikos kalba taptų rusų, išstumdama uzbekų kalbą. Jis net neprieštaravo, kai jam nuolat primesdavo KGB vadovą iš centro. Tik paskutinysis Uzbekistano KGB vadovas buvo vietinis, iš Uzbekistano. Bet ne uzbekas, pagal tautybę – armėnas.  

Be to, kai 1983-aisiais uzbekų lyderį iškvietė į Maskvą ir jam įteikė vadinamąjį „juodąjį ženklą“, – jis neprieštaravo. Jis sutiko atsistatydinti. Tik ne tą pačią dieną, o rudenį, kai bus nuimtas medvilnės derlius. Tačiau Kremlius nelaukė nė tų kelių mėnesių. Masiniai areštai prasidėjo dar vadovaujant Š. Rašidovui. Ir tai pražudė sovietinį funkcionierių, turėjusį silpną širdį (šlubuoti širdis pradėjo dar 1942-aisias fronte po patirto sunkaus sužeidimo). Neišlaikęs įtampos Š. Rašidovas mirė 1983 metų spalio 31-ąją.

Tad versija, esą „Medvilnės byla“ sukurpta siekiant galutinai pavergti Uzbekistaną, – įtikinama. Bent jau verta platesnių tyrimų ir apmąstymų. Taip pat svarbu pabrėžti, jog Kremlius visąlaik mėgo tarpusavyje kiršinti tautas – įkaitusias žarijas žarstė svetimomis rankomis. Neatsitiktinai tarp „Medvilnės bylos“ tyrėjų nebuvo nė vieno uzbeko. O ir rusų tautybės atstovų tyrimo grupės vadovybėje – ne tiek daug (Nikolajus Ivanovas). Tikrasis vadinamosios Medvilnės bylos (kitaip dar vadinamos uzbekišku reikalu) iniciatorius buvo L. N. Melkumovas. Uoliu vykdytoju tapo T. Gdlianas, jo pavaduotoju – A. Kartašianas, priedangą organizavo G. Karakozovas. Taip pat nėra sunku susigaudyti, kas tuo metu patardavo į valdžią Kremliuje sparčiais žingsniais kopusiam Michailui Gorbačiovui – A. Aganbegianas. 1988 metais M.Gorbačiovo dešiniąja ranka kuruojant tarptautinius reikalus tapo G. Šachnazarovas…

Teisinę neliečiamybę suteikė Armėnija

Būtent toks Kremliaus pasirinkimas formuojant tyrėjų grupę buvo itin ciniškas omenyje turint galimą ne tik tautinę, bet ir religinę priešpriešą (juk armėnai ir uzbekai išpažįsta skirtingas religijas). Žodžiu, beprasmiška slėpti, kas buvo pagrindiniai, didžiausius įgaliojimus turėję „Medvilnės bylos“ tyrėjai, įskaitant ir T. Gdlianą. Nestebina ir faktas, kad 1989-aisiais, kai pats Kremlius nusprendė peržiūrėti įspūdingai išpūstus „Medvilnės bylos“ rezultatus, SSRS ypatingai svarbių bylų tardytojas T. Gdlianas skubiai išrenkamas SSRS liaudies deputatu būtent nuo Armėnijos – sulaukia teisinės neliečiamybės nuo teisinių persekiojimų Armėnijos dėka.

Maža to, Armėnijoje maždaug 200 tūkst. egzempliorių tiražu skubiai išleidžiama T. Gdliano  prisiminimų knyga „Nusikalstamų laikų mafija“, kurioje šis prokuroras išdėsto savąją įvykių versiją – uzbekų vadovams byla iškelta pagrįstai, tyrimas atliktas sąžiningai, apie piktnaudžiavimus negali būti nė kalbos… Knygos įžangoje rašoma: „Gdlianui neleido brūkštelėti paskutiniojo štricho jo puikiai pradėtame tyrime. Nuo atsakomybės išsisuko tie, kuriuos jis demaskavo kaip profesionalus juristas ir kaip puikus oratorius. Jo nesugebėjo papirkti, įbauginti, nutildyti. Jėgos buvo labai nelygios, bet jis vis tik liaudies atmintyje išliko nugalėtoju…“ Pompastiškos įžangos autorius – prof. Surenas Zolianas.

Iškalbinga ir dar viena detalė: nors tuo metu Uzbekistane gyveno vos 0,2 proc. armėnų, Uzbekistano valdžioje jų buvo neproporcingai daug. Sakykim, VRM gretose jų būta apie 25 proc.; visi – vadovaujančiuose postuose. Tačiau tiriant „Medvilnės bylą“ nė vienas armėnų tautybės politikas, milicininkas ar partinis veikėjas nesėdo į kalėjimą, nė vienam iš jų nebuvo pareikšti nė menkiausi įtarimai. Sukčiais Uzbekistane pripažinti tik uzbekai, tadžikai, ukrainiečiai, azerbaidžaniečiai.

Kokia Nikolos Pašiniano reakcija?

Uzbekistanas. Adventure.com nuotr.

Žodžiu, dar nežinia, ar uzbekų aktyvistams pasiseks šią bylą prastumti iki tarptautinių teismų. Juk Europa ne visuomet objektyvi musulmonams. Taip pat įdomu, kaip uzbekišką iniciatyvą belstis į tarptautinių teismų duris vertins konkretus Armėnijos politikas, aršiai besipykstantis su Azerbaidžanu, Turkija ir Gruzija – tai dabartinis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. Lengva numanyti, jog N.Pašinianas greičiausiai demonstruos priešiškumą – darys taip, kaip ir apibūdindamas konfliktą dėl Kalnų Karabacho su Azerbaidžanu, ginčus dėl 1915-aisiais nutikusios tragedijos su Turkija bei teritorinius nesutarimus su Gruzija (Sakartvelas): armėnų kaltės negali būti nė kruopelytės, jei kas nors kaltas – tai tik ne jie…

2018.08.06; 06:30

Šilko kelias. Silkroadpartnership.com

Bernard Wuthrich, Christoph Lenz / Le Temps

Šveicarijos ekonomikos ministras Johanas Šneider-Amanas grįžo iš kelionės po Viduriniąją Aziją. Jis mato tame regione potencialą Šveicarijos kompanijoms, kurių veikla susijusi su infrastruktūromis, energija ir iš dalies finansinėmis paslaugomis, praneša Le Temps žurnalistai Bernaras Viutrichas ir Kristofas Lencas.

Vadovaudamas 35 žmonių delegacijai, jis pabuvojo Azerbaidžane, Kazachstane, Uzbekistane ir Kirgizijoje, ir jas visas interesuoja naujas Kinijos Šilko kelio projektas. Econmiesuisse kompanijos vadovas Haincas Kareris, lydėjęs ekonomistų delegaciją, konstatavo „milžiniškus skirtumus“ tarp keturių aplankytų šalių politinių sistemų. „Korupcijos tema labai stipri, kaip ir anksčiau“, – apgailestavo jis.

„Kaip Jūs vertinate Viduriniosios Azijos potencialą?“ – paklausė žurnalistai ekonomikos ministro.

„Jis realus, – atsakė Šneider-Amanas. – Azerbaidžano ir Kazachstano žaliavų pozicijos geros. Uzbekistane man padarė įspūdį, kad žmonės demonstruoja norą viską paimti į savo rankas ir nepalikti likimo valiai. Toks mentalitetas leis formuoti partnerystės santykius“.

„Sunkiau yra vertinti Kirgiziją, – sakė ministras. – Verslininkiškas požiūris ten ne taip juntamas. Pramonė mažiau pristatoma, šalis labiau priklausoma nuo žemės ūkio. Automobilių parkas rodo, kaip skiriasi situacija: jeigu Uzbekistane daug naujų automobilių, tai Kirgizijoje daugelis važinėja labai senomis mašinomis“.

„Politinės sąlygos tose šalyse leidžia joms progresuoti?“ – pasidomėjo žurnalistai.

„Tai vienas iš svarbiausių klausimų, – mano Šneider-Amanas. – Šiuo momentu aš galiu pasakyti, kad mes susitarėme su Uzbekistano ekonomikos ministru vėl pasimatyti ir pasikalbėti apie Šveicarijos paramą švietimo, inovacijų ir skaitmeninimo srityse. Jis pažadėjo parengti programą“.

„Keliaudamas su delegacija Jūs gavote daug informacijos apie naujo Šilko kelio projektą. Ar tai utopija, ar rimtas projektas, kuriame gali dalyvauti Šveicarija?“

„Tai ne utopija. Kuryko uostas prie Kaspijos jūros dar mažai tenaudojamas. Bet jis rodo, kad Kazachstanas nori dalyvauti toje iniciatyvoje. Tai aiškiausias iš visų tos didžiulės šalies sumanymas, rodantis norą integruotis į būsimą rytų–vakarų transporto ašį. Ir jis priartina ją prie Kinijos“, – mano leidinio pašnekovas.

„Ar yra rizikos, kad Kazachstanas pakeis savo priklausomybę nuo Rusijos į priklausomybę nuo Kinijos?“ – klausė žurnalistai.

„Tai delikatus klausimas. Aš jį paliečiau kalbėdamas su savo pašnekovais. Jie kaip ir anksčiau gerai supranta Vladimiro Putino politiką. Asmeniškai aš pirmiausia vertinu prekybines ir technologines projekto galimybes, o ne riziką. Kinija – vienintelė šalis, turinti būtiną politinį ir finansinį mechanizmą greitoms investicijoms į tokį projektą. Jos įtaka tik didės. Aš pasistengsiu pasiekti, kad Šveicarija remtų Azijos infrastruktūrinių investicijų banką, kuris finansuos tą projektą. Tokie įsipareigojimai saugo ir mūsų interesus“, – mano Šneider-Amanas.

„Tokių ekonominių delegacijų tikslas – atverti užsienio rinkos duris Šveicarijos investuotojams. Jūs jau lankėtės Irane 2016 metais. Po to sekė Amerikos grasinimai sankcijomis toje šalyje veikiančioms kompanijoms. Ar tai nerodo, kad Jūsų pastangos bergždžios?“ – klausia žurnalistai.

„Tokie pavojai riboja mūsų pastangų veiksmingumą, ypač tokioje srityje, kaip mašinų gamyba. Tačiau aš remiuosi idėja, kad viskas susireguliuos ir Iranas grįš į pasaulinę ekonominę bendriją. Ir Šveicarija suvaidins gynėjos bei tarpininkės vaidmenį“, – atsakė ekonomikos ministras.

„Nė vienas šveicarų verslininkas man dar nesakė, kad jis nebegali dirbti Irane. Aš tam tikra prasme gerbiu JAV prezidentą, kuris yra verslininkas. Juk jo šalis sukonstravo pasaulinę ekonomikos tvarką, ir aš abejoju, kad Trumpas iš tikrųjų panorės viską išmesti už borto“, – sakė Šneider-Amanas.

Šaltinis: Le Temps

2018.07.21; 16:41

Gegužės 7-9 dienomis užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius lankysis Uzbekistano Respublikoje. Ministras į vizitą vyksta Uzbekistano užsienio reikalų ministro Abdulazizo Kamilovo kvietimu.

Anot pranešimo, ministrą L. Linkevičių lydės Lietuvos verslo delegacija. Su Uzbekistano verslo atstovais bus surengtas apskritojo stalo susitikimas.

Tai – pirmasis užsienio reikalų ministro vizitas Uzbekistane. Lietuvos ir Uzbekistano diplomatiniai santykiai užmegzti 1992 metų rugpjūčio 5 dieną. Uzbekistanui yra akredituota Lietuvos ambasada Maskvoje, o Lietuvai – Uzbekistano ambasada Rygoje.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.07; 15:00

Tarptautinėje viešojoje erdvėje pastaruoju metu padažnėjo vieno planetos regiono paminėjimai.

Šiuo atveju kalbama ne vien apie sprogimą balandžio 3-ąją Sankt Peterburgo metro, kai žuvo 16 ir buvo sužeista daugiau kaip 50 žmonių. Tik primintina, kad sprogstamą užtaisą aktyvavo iš Kirgizijos kilęs Rusijos pilietis Akbaržonas Džalilovas, vienu numanomų teroro aktų organizatorių įvardijamas 26-erių irgi iš Kirgizijos kilęs Abroras Azimovas, balandžio 17 dieną sulaikytas Maskvos srityje. 

Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Balandžio 19-ąją Rusijos federalinė saugumo tarnyba (FST) suėmė jo vyresnįjį brolį Akramą, kurį įtaria falsifikavus dokumentus tarptautinės teroristų grupuotės nariams bei iš teroristinės organizacijos nario gavus grynųjų sumą Turkijoje, kad ją vėliau perduotų Abrorui Azimovui, o šis ją pervestų mirtininkui.

Balandžio 17 dieną Sankt Peterburge dviems mėnesiams suimti 10 Kirgizijos bei Uzbekistano piliečių, kurie įtariami teroro aktų Sankt Peterburge bei Leningrado srityje vykdytojų verbavimu arba jų siuntimu į Siriją kariauti ISIS pusėje.

Įtariamieji nesusiję su teroro aktu balandžio 3 dieną. Verbuotojai interneto pranešimų programose „Whats App“ ir „Viber“ su verbuojamaisiais iš pradžių pabendraudavo neuždraustomis temomis, vėliau pereidavo prie džihado, esą musulmonai žūsta Sirijoje, todėl būtų tinkama vykti kariauti prieš „netikėlius“. FST duomenimis, aktyvi verbavimo fazė tęsėsi pusantrų metų.

Balandžio 15-ąją „The Times“ informavo apie buvusio Tadžikistano OMON‘o karininko Gulmurodo Khalimovo, žinomo ir kaip al-Tajiki, likvidavimą per antiterositinės koalicijos aviacijos ataką Irako Mosulo miesto vakaruose. G.Khalimovas užėmė „Islamo valstybės“ karo ministro postą, buvo atsakingas už Mosulo gynybą ir yra surengęs daugybę tarptautinės koalicijos automobilių sprogdinimų.

Balandžio 19-ąjją FST paskelbė, kad jos pareigūnai Vladimiro srityje likvidavo verbavimu tarptautinėms teroristų organizacijoms užsiėmusius bei pasirengusius Rusijos teritorijoje vykdyti teroro aktus 26 ir 30 metų Tadžkisitano piliečius. Pasak televizijos kanalo „Life“, per Pergalės dienos minėjimą gegužės 9-ąją jie rengėsi sušaudyti žmones minioje Maskvos bei Vladimiro sirtyse pagal Paryžiuje 2015metų lapkričio 13-ąją įvykdyto teroro akto scenarijų.

Balandžio 25-ąją rusų žiniasklaida informavo, kad surengti teroro aktą Sankt Peterburgo metro įsakė Kirgizijos pilietis Sirodžiddinas Muchtarovas, žinomas kaip Abu Salachasal-Uzbeki arba Abu Salochasal-Uzbeki. Pasak Kirgizijos valdžios, Sirijoje jis buvo salafitų radikalų grupuotės „Jama’atal-Tawhidwal-Jihad“ vadas.

„Gazeta.ru“ nurodo, jog iš Ošo srities Kashgar-Kyshtako kilęs 26-erių S.Muchtarovas pagal tautybę yra uigūras, nors pasui nurodė esąs uzbekas. Kirgizijos nacionalinio saugumo komiteto duomenimis, jis prisidėjo prie Kinijos atstovybės Biškeke užpuolimo 2016-ųjų rugpjūčio 30 dieną, kai teroristas mirtininkas uigūras (uigūrai yra Kinijos vakaruose gyvenanti Islamą išpažįstanti nacionalinė mažuma) mini venu taranavo atstovybės vartus ir suveikus sprogstamajam užtaisui kelis žmones sužeidęs žuvo. Kirgizija yra paskebusi tarptautinę S. Muchtarovo paiešką.

Amerikos kariškiai balandžio 23-ąją informavo apie „Islamo valstybės“ (ISIS) lyderio Abu Bakroal-Baghdadi bendražygio (manoma, kilusio iš Uzbekistano) Abdurahmono Uzbeki nukovimą per balandžio 6-ąją įvykdytą operaciją prie Mayadino miesto rytų Sirijoje. A.Uzbeki įtariamas prisidėjęs prie teroro akto Stambulo naktiniame klube, kur šių metų sausio 1-ąją žuvo 39 žmonės.

Vidurio Azijos interneto puslapis „Fergananews.com“ pasiteiravo švedų žurnalisto, buvusios SSRS šalių specialisto Torgnio Hinnemo apie situaciją Švedijoje po 4 gyvybes nusinešusio bei 15 žmonių sužeidusio balandžio 7-osios teroro akto Stokholme, kurį įvykdė 39 metų Rachmatas Akilovas iš Uzbekistano. Pasak žurnalisto, policija tebesiaiškina, ar jo vykdytojas galėjo turėti ryšių su kitais teroristais Švedijoje bei už jos ribų.

Uzbekistano užsienio reikalų ministerijos pareiškimą, esą Taškentas buvo perspėjęs apie potencialią R.Akilovo keliamą grėsmę, švedai vertina rezervuotai. Prieš 11 metų Stokholme buvo sulaikytas uzbekų opozicionierius Muhammadas Salichas po to, kai policija gavo iš uzbekų teisėsaugininkų informaciją apie jį. Išsiaiškinus, jog ji melaginga, M.Salichas po paros buvo paleistas, švedai nuo tada nepasitiki autoritarinio Uzbekistano teikiama informacija ir reikalauja nepaneigiamų įrodymų.

Švedijoje ir iki teroro akto vyko diskusijos, ką daryti su žmonėmis, kuriems atsakoma suteikti priglobstį – siųsti ar ne atgal į šalį, kur nesilaikoma žmogaus teisių. Čia primintina, jog gavęs pabėgėlio statusą R.Akilovas būtų išvengęs deportacijos ne tik iš Švedijos, bet ir bet kurios kitos Europios valstybės.

Beje, „Fergananews.com“ pabendravus su R.Akilovą pažinojusiais žmonėmis jo gimtajame Samarkande, šie tvirtino negalį patikėti, jog paskelbta šio žmogaus tarptautinė paieška dėl kaltinimų religiniu ekstremizmu.

R.Akilovo atvejis veikiau nurodo į desperaciją, patekus į aklavietę. Pasak švedų „Aftonbladet“, šis žmogus Rachmatjono Kurbonovo vardu 2014-aisias prašė suteikti jam teisę gyventi Švedijoje, nurodęs, kad tėvynėje buvo suimtas už dalyvavimą demonstracijoje ir jo giminėms esą teko sumokėti 10 tūkstančių dolerių kyšį, kad būtų išleistas. Jo pasakojimai migracijos tarnyboje vis skirdavosi – vieną kartą žmogus tvirtino kalėjime praleidęs 14, kitą – 20, trečią – 9-ias dienas. Vienąkart tvirtino, kad jo šeima priklauso viduriniajai klasei, kitą kartą, kad yra turtinga. Galų gale R.Akilovu nepatikėjo ir liepė apleisti Švediją.

Globalizacija trina sienas, lyg ir suteikia galimybių, tačiau neretai jos būna apgaulingos. O žmonės iš uždarų, nuožmių autoritarinių režimų valdomų Vidurio Azijos valstybių veržiasi į laisvąjį pasaulį.

Fragmentas, išraiškingai atskleidžiantis viduramžiuose mėginamus „konservuoti“ šio regiono papročius. Taškento Yunusabado rajono (beje, turinčio beveik 300 tūkstančius gyventojų) „Mirso Yusuf“ mečetės imamui Rachamui Tullochui Saifutdinovui  paskelbus vaizdo įrašą, kad Uzbekistane reikia padaryti galą vyrų ginekologų praktikai, mat tuo privalo užsiimti vien moterys, nors ir jų misija yra pirmiausia įtikti savo vyrams, interneto socialiniuose tinkluose kilo šioks toks ažiotažas.

Reaguodamas R.T.Saifutdinovas apkaltino BBC, „Amerikos balsą“ bei vietos radijo stotį „Ozodlik“ sumaišties kėlimu, mat šios informacijos priemonės siekė sužinoti rusakalbės auditorijos nuomonę apie imamo pasisakymą. Pasak R.T.Saifutdinovo, neigiamus komentarus jo pamokslo atžvilgiu skelbė „nepageidautini žmonės iš Vakarų“.

Tokios nuostatos dominuoja tarp įtakingų dvasininkų milijoniniame ir kažkiek vis tiek kosmopolitiniame Taškente, o ką kalbėti apie atokesnius Vidurio Azijos regionus.

Prancūzų antropologas, Islamo specialistas Olivier Roya savo knygoje „Džihadas ir mirtis: „Islamo valstybės“ žinia pasauliui“ nurodo, jog šiuolaikinius džihadistus skatina veikti neapykanta egzistuojančioms visuomenėms, vakarietiškoms ir musulmoniškoms, kartu su savimi jie žudo pasaulį, kurį atmeta.

Todėl ir motyvai dažnai atrodo migloti, tarkime, teroro akto Nicoje vykdytojas iš pradžių buvo aprašomas kaip psichinis ligonis, vėliau – nusikaltimui nuosekliai rengęsis ISIS smogikas.

Vienijantis teroro aktų bruožas tas, kad masines žudynes vykdo jaunesni, nevilties apimti nihilistai. Vakariečiai plūkiasi aiškindamiesi, ko iš tiesų nori Islamas, bet konfliktai iš tiesų vyksta tarp pačių musulmonų ir jų priežastys yra nacionalinės, vietinės. Džihadizmas remiasi siaura socialine bei politine baze, negali mobilizuoti masių, taigi traukia tuos, kuriuos gyvenimas nubloškė į paribį.

Globalizacija su savo privalumais bei drastiškomis apraiškomis iki atokios Vidurio Azijos irgi prisibrovė, nebėra skirtumo, kokios yra teroro šaknys, galima sakyti, jis planetoje plinta ratilais.

Kuo čia „dėtos“ kol kas kaip tikri saugumo uostai atrodančios Baltijos šalys? Teroro aktai Stokholme ar Sankt Peterburge – tai jau, galima sakyti, mūsų regionas. Rytinė Baltijos dalis ne be problemų, vis dėlto nuosekliai juda Vakarų gyvenimo kokybės standartų link, gi daugeliui posovietinės erdvės, taip pat ir Vidurio Azijos, respublikų atstovų mentališkai mes vis dar atrodome beveik „sava teritorija“.

Įvairiai motyvuotas terorizmas nepastebimai gali prasismelkti ir pas mus, šįkart iš sovietmečiu buvusios „broliškos“ Vidurio Azijos.

2017.04.29; 06:50

Sutarties su Uzbekistano partneriais pasirašymo akimirka.
Sutarties su Uzbekistano partneriais pasirašymo akimirka.

Lietuva ir Uzbekistanas pasikeis papildomais leidimais, skirtais vežti krovinius tarptautiniais maršrutais, stiprins dvišalę partnerystę transporto srityje ir kartu spręs vežėjams aktualius klausimus.

Šie trys pagrindiniai susitarimai buvo priimti Susisiekimo ministerijoje įvykusiame bendrame Lietuvos ir Uzbekistano komisijos posėdyje dėl tarptautinio krovinių vežimo kelių transporto priemonėmis.

„Susitikime priimti dvišaliai sprendimai leis Lietuvos ir Uzbekistano vežėjams aktyviau plėtoti tarptautinius krovinių vežimus kelių transportu, sudarys palankesnes sąlygas abiejų valstybių prekybiniams ryšiams“, – sakė susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius. Susitarta, kad dar šiemet Lietuvai papildomai bus perduota 100 leidimų, skirtų tarptautiniam krovinių vežimui iš/į trečiųjų (-iąsias) šalių (-is), Uzbekistanui – 100 tranzitinių leidimų. Posėdyje aptartos ir preliminarios leidimų kvotos 2017 m.

Komisija taip pat numatė dvišalės partnerystės transporto srityje perspektyvas, susitarė glaudžiai bendradarbiauti vežėjams aktualiais klausimais ir nuo šiol bendrus posėdžius rengti reguliariai.

Šis posėdis – tai pirmasis oficialus susitikimas po to, kai 1997 m. Lietuvos ir Uzbekistano Vyriausybės pasirašė susitarimą dėl keleivių ir krovinių tarptautinių vežimų tarp Lietuvos ir Uzbekistano bei tarp Lietuvos, Uzbekistano ir trečiųjų šalių.

Informacijos šaltinis – Lietuvos Susisiekimo ministerija.

2016.09.22; 05:53

Nuo 2014-ųjų metų vasario mėnesio vyresnioji Uzbekistano prezidento duktė Gulnara Karimova laikoma „namų arešto sąlygomis“ savo asmeninėje viloje prie Taškento.

Jai draudžiama naudotis telefono ryšiu bei internetu. Jos asmeninis puslapis internete – užblokuotas. Jos namas Šveicarijoje – tuščias. Visos jai priklausiusios prestižinės parduotuvės – uždarytos. Tiesa, karts nuo karto G.Karimovai pavyskta spaudai išsiųsti laiškų, kuriuose „Uzbekistano princese“ iki šiol tituluota gražuolė skundžiasi savo likimu.

Continue reading „Uzbekistano princesė“

The Guardian įsigilino į Didžiosios Britanijos ir Uzbekistano santykių smulkmenas. Kaip išsiaiškino leidinio korespondentas Jenas Kobeinas (Ian Cobain), „jau po rugsėjo 11 teroro akto keletas Britanijos aukštųjų mokyklų, visiškai pritariant Britanijos vyriausybei, užmezgė kontaktus su Islamo Karimovo režimu.

Į šiuos kontaktus palankiai žiūrėjo Jungtinės Karalystės Užsienio reikalų ministerija ir Britanijos taryba. Žurnalistas mano, kad tai buvo daroma „santykiams stiprinti“ su strategiškai svarbia Viduriniosios Azijos valstybe (per jos teritoriją gabenami kroviniai NATO kontingentui Afganistane).

Straipsnyje sakoma, kad Vestminsterio universitetas ne šiaip sau užmezgė partnerystės santykius su Uzbekijos aukštosiomis mokyklomis (kaip tai padarė Bato, Kembridžo, Rytų Anglijos ir Londono sostinės universitetai, o taip pat Londono mados koledžas), bet net atidarė Uzbekistane savo filialą, kurio rektoriumi paskyrė „buvusį KGB karininką“ Abdužabarą Abduvachitovą.

Continue reading „Britanijos universitetai, nepaisant baimių dėl žmogaus teisių laikymosi, stengiasi suartėti su Uzbekistanu“

gulnara_karimova

Turima žinių, kad prancūzų aktorius Žeraras Depardje vaidins dramoje, kurios scenarijaus bendraautorė yra Gulnara Karimova, Uzbekistano diktatoriaus duktė.

Apie tai praneša “Independent”. Filmo veiksmas vyksta Vidurinėje Azijoje VI amžiuje, Ž.Depardje vaidins europietį, vienuolį, rašo žurnalistas Šonas Vokeris.

„Islamas Karimovas valdo Uzbekistaną du dešimtmečius, jis kaltinamas sušaudęs šimtus beginklių demonstrantų ir virinęs žmones gyvus. Dauguma gyventojų visiškai skursta, bet G.Karimova gyvena kaip kosmopolitiška pasaulietė dama“, – sakoma straipsnyje.

Laikraščio duomenimis, ji taip pat kaltinama bauginanti biznierius ir paveržianti iš jų turtą. G.Karimova kaltinimus neigia. G.Karimova įsteigė drabužių ir juvelyrinių dirbinių liniją ir atlieka pop dainas, praneša laikraštis.

Continue reading „Uzbekijos diktatoriaus duktė pakvietė Žerarą Depardje pagrindiniam vaidmeniui filme“