2017 m. sausio 5 d. Lietuvos mokslų akademijos Mažojoje konferencijų salėje įvyko prof. habil dr. Olego Poliakovo paskaita-diskusija.

Mokslininkas nominuotas 2016 m. Lietuvos mokslo premijai už darbų ciklą „Lietuvių ir kitų indoeuropiečių kalbų santykių tyrimai istorijos ir kultūros kontekste (2001-2015)“.

Olegas Poliakovas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jo knygoje „Pasaulis ir lietuvių kalba“, kurią 2008 m. išleido Vilniaus universitetas, išsamiai analizuojami lietuvių kalbos fonetiniai ir gramatiniai archaizmai, seniausia leksika, pagrindiniai lietuvių ir kitų seniausių indoeuropiečių kalbų panašumai ir skirtumai. Olegas Poliakovas rašo: „Turime didžiuotis ne tik Lietuvos tūkstantmete istorija, jos gražia gamta, bet visų pirmiausia jos romiais, darbščiais, gal kiek mąsliais žmonėmis, gebėjusiais per daugelį šimtmečių trukusius karus, marą, badą ir okupacijas išsaugoti savo gimtąją kalbą, archaiškiausią iš visų šiuolaikinių ide. kalbų“.

Pasakodamas apie nuveiktus darbus, išėjusias knygas, jis ne kartą prisipažino, kad į Lietuvą jį atvedė meilė Jai ir lietuvių kalbai.

Apie prof. Olego Poliakovo darbus, ypač apie jo knygą „Pasaulis ir lietuvių kalba“, pranešimą, kurį čia skelbiame, perskaitė renginyje dalyvavęs lituanistas, vertėjas, Vilniaus universiteto emeritas prof. habil. dr. Arnoldas Piročkinas.

Nuotraukos: Vytauto Visocko (Slaptai.lt).

XXX

Gerbiamieji posėdžio dalyviai,

Prieš mus prof. habil. dr. Olego Poliakovo veikalas „Pasaulis ir lietuvių kalba: indoeuropiečių ir lietuvių kalbų giminystė“, išleistas 2008 metais. Manau, kad visi dalyviai yra su juo susipažinę, todėl jaučiuos galįs nedėstyti knygos turinio. Iš karto pradedu nuo to, kad per tuos aštuonerius metus jam skirta pernelyg maža dėmesio. Mano duomenimis, tik vienas akad. Zigmas Zinkevičius 2009 m. žurnale „Baltistica“ (t. XLIV (2), p. 391-399)“ yra įvertinęs šį darbą: „…Olegas Poliakovas padovanojo baltistams ir lietuviškai skaitančiai visuomenei puikų enciklopedinio pobūdžio veikalą apie lietuvių kalbą, kurio jis nusipelno“.

Sprendžiant vien iš veikalo antraštės ir minėtos akad. Z.Zinkevičiaus recenzijos, gali susidaryti nuomonė, jog čia turime grynai lingvistinį darbą. Iš tikrųjų taip nėra: jame daug vietos skiriama ir apžvelgiamųjų kalbų ekstralingvistikai, jų sociologinės ir geografinės aplinkos poveikiui, kuris nulėmė tų kalbų raidą ir dabartinę būklę. Tuo ypač įsitikiname skaitydami skyrelį „11.3.3.1. Senovės Airija“ (p. 278-283). Jis visas skiriamas Airijos salos gyventojų pokyčių istorijai nuo 600 m. pr. Kr. iki mūsų eros 2004 metų. Tuo tarpu skyrelyje „11.4. Senoji airių kalba“ (p. 283-287) kalbos dalykai apžvelgiami keturiuose su puse puslapio. Iš jų vos keliomis replikomis užsiminta apie lietuvių kalbą, kaip antai: „Lietuvių kalboje yra išsaugotos archaiškos ide. galūnės, kuriomis rekonstruojamos galūnės airių ir keltų prokalbėse…“. Ta rekonstrukcija išryškinama keliose lentelėse (p. 285-286). Dar didesnė disproporcija lingvistikos nenaudai matyti skyriuje „Vikingai. Islandų ir lietuvių kalbos“ (p. 212-252). Čia ekstralingvistikai tenka 32 puslapiai, o kalbotyrai – vos 8 p. Tad veikale ryški tendencija nukrypti į etnolingvistiką ar net etnologiją.

Kaip reikėtų vertinti tokio aspekto dominavimą? Manyčiau, kad teigiamai. Tai kaip tik sudaro veikalo savitumą. Lietuvių filologinėje literatūroje turime svarių grynosios lingvistikos darbų, bet pasigendame etnolingvistikos studijų.

Prof. Olego Poliakovo knyga turėtų joms duoti impulsą. Ji turėtų paskatinti ir mūsų visuomenę įsisąmoninti, kad XIX a. pabaigoje ir XX amžiuje įvairiose Europos šalyse imta dėti daug pastangų gaivinti ir įtvirtinti mažų etnosų kalbas, kurios dėl nelemtų istorinių aplinkybių, engiamos pajėgiųjų kalbų, išnyko ar atsidūrė prie išnykimo slenksčio. Mes dažnai padejuojame, kad amžių būvyje mūsų kalba yra smarkiai nukentėjusi. Prof. Olego Poliakovo knygoje pateikiama pavyzdžių, kai kurios nekurios kalbos prarado dar daugiau. Pavyzdžiui, airių kalba. Vien XIX a. viduryje, siaučiant vadinamajam Didžiajam badmečiui 1845-1850 m., Airijoje išmirė nuo 500 tūkst. iki 1,5 mln. jos vartotojų, o iš šalies emigravo dar 1,5 mln. airių. Tad per dešimtmetį nuo 1841 iki 1851 m. Airija prarado 30 proc. savo gyventojų. Tačiau vis dėlto airių tauta įstengė po sunkių kovų su anglais, patyrusi daug aukų, 1922 m. iškovoti nepriklausomybę, o XXI a.pradžioje tapti išsivysčiusios ekonomikos šalimi.

Labai vertinga monografija. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Svarstomajai knygai būdingas didelis apibendrinimas, kuris lemia griežtą faktų atranką ir samprotavimų, svarstymų striukumą. Autoriui pakako mažai žodžių, kad pasakytų daug dalykų. Iš čia kyla ir veikalo enciklopedinis pobūdis. Tad visišai nederėtų kalbininkui reikšti kokių pretenzijų, jog jis savo veikale nenagrinėjo dar šiokių ar tokių problemų. Juk neįmanoma viena knyga aprėpti tokios sudėtingos mokslo šakos kaip kalbotyra. Taip pat netiktų priekaištauti jam dėl kokio kalbos reiškinio interpretacijos. Antai sakoma, kad žodis „Lietuva“ turįs penkias etimologijas. Apibendrinamojo, enciklopedinio pobūdžio veikale visiškai netiktų svarstyti visus šiuos atvejus. Tai jau specialaus rašinio uždavinys. Tad nereikalaukime ir iš prof. Olego Poliakovo to, kas jam neprivalu.

Apskritai galima sakyti, kad prof. Olegas Poliakovas sėkmingai tęsia vaisingą rusų kalbotyros tradiciją, praturtinęs ją dar ir vokiečių mokyklos patirtimi, skiria daug dėmesio lietuvių kalbai. Čia visos jo kalbinės veiklos neįmanoma apžvelgti. Lieka neapžvelgti reikšmingi darbai užsienio kalbomis. Olegas Poliakovas nėra vienos knygos autorius. Belieka tik paminėti kelias stambias jo studijas. 1995 m. išėjo vokiškai rašyta knyga „Das Problem der balto-slavischen Sprachgemeinschaft“ (Baltų ir slavų kalbinių santykių problema). 1998 m. jis pateikė knygą rusų kalba – „Slavianskije jezyki“ (Slavų kalbos). Mūsų svarstomos monografijos išplėstas variantas 2015 m. išleistas anglų kalba – Olegas Poliakovas. „Marvel of Indo-european cultures and languages: the Lithuanian bridge to Indo-european“, – Vilnius: Vilnius University publishing House, 2015. – 630 p. (Indoeuropiečių kultūrų ir kalbų stebuklas: lietuvių kalbos tiltas į indoeuropiečių kalbą).

Šis angliškasis variantas, beveik dvigubai didesnis už savo pirmtaką lietuvišką monografiją „Pasaulis ir lietuvių kalba“, tikriausiai (tuo esu visiškai įsitikinęs) pateikia naujų duomenų nagrinėjamai problemai. Iš tikrųjų jį ir reikėtų laikyti pagrindiniu aptarimo objektu. Deja, dėl aklino kalbos barjero aš to padaryti negaliu. Tačiau, vertinant prof. Olego Poliakovo indėlį į lietuvių kalbotyrą, kad ir aprioriškai, tai reikėtų turėti galvoje.

Lietuviškoji monografija man miela ir tuo, kad joje nelietuviški svetimvardžiai nuosekliai lietuvinami. Originalai pirmąjį kartą pateikiami po sulietuvintųjų skliausteliuose. Autorius, būdamas įgudęs vokiečių ir anglų literatūros naudotojas, vis dėlto nepasidavė jos įtakai.

Kiekviena knyga yra didesnio ar mažesnio kolektyvo padaras, bet už jos šiokius ar tokius trūkumus dažniausiai kaltinamas vienas autorius. Nenorėdamas suversti kaltės už tam tikrus negerumus autoriui, toliau suminėsiu kelis riktus, dėl kurių turėtų muštis į krūtinę oficialieji ir neoficialieji recenzentai, redaktoriai ir korektoriai, leidyklos vadovai.

Pirmiausia esu linkęs protestuoti dėl būdvardžio „giminingas“ vartojimo su žodžiu „kalba“. Tokiame junginyje jį yra keitę būdvardžiu „giminiška“ ir Jonas Jablonskis, ir Juozas Balčikonis ir Ant. Salys. Jo savo raštuose nevartojo Vincas Urbutis. Ar jų nuomonės nepakanka, kad atsvertų tuos, kurie toleravo ir palaikė pasakymą „gimininga kalba“? Tarp jų, tiesa, būta ir Prano Skardžiaus (žr. jo ir St. Barzduko bei J.M. Laurinaičio sudarytą „Lietuvių kalbos vadovą“, 1950, p.266). Jeigu netoleruojame „poetingas kūrinys“, „drauginga šalis“, tai nederėtų vartoti nė beveik ištisai monografijoje esančio pasakymo „giminingos kalbos“. Beje, p. 88, 91, 224 esama ir taisyklingo junginio „giminiška kalba“. Man kilo abejonių, ar tikslia reikšme vartojamas monografijos p. 279 veiksmažodis „žinoti“ tokiame sakinyje: „… ar kuris iš poetų žino visą „Buliaus iš Kualngės pagrobimą““. Pridėkime dar vieną pasakymą: „… poetas – olamas turėjo žinoti 350“ sagų. Abiem atvejais, rodos, turime galvoje ne „žinoti“, bet „mokėti“ (atmintinai) ar bent „pažinti“ arba „būti susipažinęs“. Pasižiūrėjus į literatūrą, panaudotą šiam tekstui, dar labiau sustiprėja prielaida, kad čia esama rusiško žodžio „znatj“ vertimas netikslios reikšmės lietuvišku veiksmažodžiu „žinoti“ (žr. p. 356).

Kiek menu, mūsų kalbos kultūros leidiniai rekomenduodavo sudurtinio tarinio, kurio jungtis veiksmažodis „tapti“, vardinėje dalyje vartoti būdvardiškus žodžius vardininko linksniu, t.y. suderintus su veiksniu. Knygoje kelis kartus ji reiškiama įnagininko linksniu, pvz.: „tapo dinaminiu“ (p. 325), „tapo vienskiemeniais“, „dviskiemeniais“ (p.326).

Keliose vietose (p. 93,103) vartojamas junginys „tyčinė veikla“. Man rodos, čia turėtų būti „tyčinė veika“. Abejoju dėl žodžio „gamtinė“ sakinyje „Liaudies kalba, jo (Dantės) nuomone, yra gamtinė“ (p.62). Neturint originalo, nesiryžtu griežtai taisyti. Taisytinas vietininkas „pasėkoje“ (p. 312). Esama kiek korektūros klaidų (p. 64, 74, 88 ir kt.).

Tačiau visi šie akmenukai metami ne į autoriaus daržą. Jis savo veikalu „Pasaulis ir lietuvių kalba“ atvėrė lietuvių kalbotyrai naują erdvę ir skatina į ją žengti mūsų kalbininkų jaunąją kartą. Toji paskata yra didelės vertės, nes moksle nėra baigtinių tiesų.

Arnoldas Piročkinas

Vilnius, 2017 01 05

2017.01.07; 12:01

„Metų“ anketoje „Požiūriai“ (2014 m. liepos mėnesio numeryje) literatūros tyrėjas ir kritikas Algimantas Bučys atsako į tris anketos klausimus. Atsakydamas į klausimą „Cenzūros formaliai neliko. Bet jos funkciją netiesiogiai atlieka literatūros kontekstas. Ar jaučiate jį ir kaip „apžaidžiate“?“ A.Bučys teigia:

„Paradoksalu, bet šiandien oficialiai panaikintą valstybinę cenzūrą kuo puikiausiai pakeitė vis stiprėjanti daugumos rašančiųjų autocenzūra… Sąjūdžio laikų laisvą žodį ir niekieno nevaržomą teisę viešai pareikšti savo nuomonę netrukus ėmė vis kiečiau varžyti žiniasklaidos redaktoriai. Šiemet įteikiau puikiam literatūros savaitraščiui nekalčiausią straipsnelį apie savo bičiulį Vitą Luckų, ir buvau redaktoriaus mandagiai paprašytas išbraukti vieną vietelę, kad laikraščio „nepaduotų į teismą už šmeižtą“.

Continue reading „KGB šmėkla tebeklaidžioja po Lietuvą“

Vaclovas Mikailionis

mikailionis_111Kai 1957-ųjų rudenį susitikome mes, Istorijos-filologijos lituanistai, net negalėjau įsivaizduoti, kad atsidursiu tokiame gausiame būsimų profesorių, mokslo daktarų ir kitokių įžymybių būryje. Tuo metu būsimasis profesorius Aleksas Girdenis tebuvo pradedantis rašyti eilėraščius pirmakursis. Poezijos bandymais garsėjo ir Kęstutis Nastopka, būsimasis semiotikas, Algirdo Juliaus Greimo mokinys. Man įstrigo ir Romualdo Ozolo „šeiniški“ prozos tekstai. Šiaulietė Irena Žvigaitytė vėliau taps ne tik Bučiene, bet ir žinoma teatro režisiere. Remdamasis savo suvalkietiška tarme vėliau tautą mokys taisyklingos bendrinės kalbos Aldonas Pupkis.

Ar galėjau numanyti, kad tylioji Marytė Katiliūtė taps subtilios ir dvasingos poezijos kūrėja, pasirašinėjančia Lacrimos slapyvardžiu? O kur dar Albertas Rosinas, būsimo veikalo apie lietuvių kalbos įvardžius autorius, ar Norbertas Vėlius, kurio vėlesnė veikla ir indėlis į Tautos atgimimą, mano galva, gali prilygti Jono Basanavičiaus nuopelnams? Bet kol kas ir šie, ir daugelis kitų – tik mieli bendrakursiai, dar neapsisprendę, kuria kryptimi pasukti.

Continue reading „GEDIMINO KALNO PAPĖDĖJE“

Taigi „energetiškai pakrauti“ akmenys su dubenimis ir kitais ženklais tarsi paliudijo, kad čia, kur dabar stovi Šv. Jurgio bažnyčia ir kur tęsiasi V. Kudirkos aikštė, kažkada būta šventvietės. Ir visiškai tikėtina, jog kažkur netoliese buvo kraunami ritualiniai laužai ir deginami „visi Lietuvos kunigaikščiai ir žymiausi bajorai“, o vėliau gal net ir paprasti miestiečiai.

Malkos šventajai ugniai buvo imamos iš šventos giraitės, kuri nuo čia tęsėsi iki pat Žvėryno. Senovėje čia išties buvusi giria, tikriausiai tokia pat kaip Vingio parke ar Karoliniškių draustinio kalvose. Matyt, iškeliaujančiųjų su dūmais į Dausas čia radęsi daug, tad veikiai iš šventosios giraitės (lotyniškai lucus) beliko tik laukas.

Continue reading „Mitologinis Vilnius ( V )“

Pirmiausia parūpo išsiaiškinti, kur buvo ar galėjo būti Šventaragio slėnis, kur pagaliau jo ribos ir kokia šios vietos paskirtis. „Lietuvos metraštyje“  rašoma:

„Ir pasirinko didysis kunigaikštis Šventaragis labai gražią vietą girioje prie Neries, kur Vilnia įteka į Nerį, ir prašė savo sūnų Skirmantą, kad toje vietoje  būtų įtaisyta ugniavietė, kurioje jį mirusį sudegintų.

Ir įsakė savo sūnui, kad po jo mirties visi Lietuvos kunigaikščiai ir žymiausi bajorai būtų deginami toje vietoje, kur jis bus sudegintas, ir kad jau niekur kitur mirusiųjų palaikai nebūtų deginami <…> Ir pagal savo tėvo įsakymą toje vietoje, Vilnios žiotyse, kur ji įteka į Nerį, įtaisė ugniavietę, ir ten savo tėvo kūną sudegino, ir jo žirgą, ant kurio jodinėdavo, ir jo drabužius, kuriais vilkėdavo, ir jo mylimą vergą, kuriam jis buvo malonus, ir sakalą, ir jo kurtą sudegino.“

Continue reading „Mitologinis Vilnius ( IV )“

Be abejo, suvokti Vilnių, nepasiaiškinus padavimų ir legendų prasmių, būtų tas pats kaip aprašinėti kokią nors didikų giminę, neaptarus jos genealoginio medžio. Antai Vilniaus senamiesčio viduryje prie trikampės aikštelės pastatyta Paraskevos Piatnicos cerkvelė. Jos sienoje juodo akmens plokštėje įrašyta, kad čia anksčiau buvusi Ragučio šventykla. Po trejeto šimtmečių dar esą caras Petras Pirmasis čia pakrikštijęs negriuką Hanibalą – Aleksandro Puškino protėvį.

Patyrinėjus šias vietas virgulėmis, aptikta, kad per trikampę aikštę praeina plati energetinė juosta iš pietų į šiaurę ir atgal, t.y. nuo Aušros Vartų iki Arkikatedros.

Continue reading „Mitologinis Vilnius ( III )“

Apie geologinį Vilniaus apylinkių pamatą neturėjome nė menkiausio supratimo, kol vos ne atsitiktinai susidūrėme su Rasa Apirubyte, kuri, pasirodo, anksčiau buvo dirbusi geologijos tarnyboje, o dabar kavą kaip ir aš pamėgusi pensininkė. Prie kavos puodelio kitoje stalelio pusėje sėdėdama nugirdusi, apie ką mes galvas sukišę kalbamės, ji pasisiūlė mums padėti ir pirmiausia aprūpino Vilniaus požemio vandenų žemėlapiais.

Mat darant jų gręžinius aptikta ir geologinių sluoksnių įtrūkiai, pro kuriuos ir išsiveržia patys stipriausi energetiniai pulsavimai iš Žemės branduolio, pranokstantys standartines reikšmes. Taigi atsiranda anomalijos?

Continue reading „Mitologinis Vilnius ( II )“

Mane jau senokai domino klausimas, kodėl būtent tokioje, o ne kitoje vietoje įsikūrė Vilnius. Negi tik geografinė padėtis – upės brasta, sausumos prekybos kelių kryžkelė ar nuotolis nuo priešiškų tautų – lemdavo miesto likimą? O gal tai nulemdavo ir ypatinga bioenergetinė bei geomantinė aplinka, kitaip sakant, geologinė sandara? Gal būtent ji ir paskatindavusi žynius įkurdinti tokiose vietose šventyklas, o prie jų vėliau rasdavosi ir gyvenvietės.

Ir dar – kodėl Vilnius kaip šventoji vieta traukia ne tik lietuvius, baltarusius bei lenkus, juk net žydai jį vadina tokiu garbingu vardu – Šiaurės Jeruzale?

Vargu, ar būtų atsivėrusios galimybės tokiems tyrimams, jeigu vienas įdomiausių šiuolaikinių lietuvių menininkų Artūras Raila nebūtų pradėjęs meninio projekto „Žemės galios“, kurio tikslas ne tik parodyti žmogaus ir gamtos vienybės grožį, bet ir fotopaveikslų, specialių žemėlapių bei kitų meninių (ir ne tik meninių) priemonių dėka skatinti darną tarp žmogaus ir pasaulio.

Continue reading „Mitologinis Vilnius ( I )“

Algimantas Bučys. Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija. V.: Versus aureus, 2012. 656 p.

Knyga, apie kurią, mano galva, reikėtų nemažai kalbėti ir netgi pasiginčyti, tarsi liko beveik visiškai nepastebėta. Nepastebėta nei istorikų, nei literatūrologų, nors ir vienų, ir kitų ambicijas ji turėtų pirmiausia užgauti arba bent jau sudominti.

Turiu omenyje dr. Algimanto Bučio solidų foliantą „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“.

Tai tarsi trilogijos trečioji, baigiamoji, dalis. Trilogijos, kurios pirmosios dvi knygos – „Barbarai vice versa klasikai“ ir „Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha“ – irgi, atrodo, praslydo pro besidominčios ir istorija, ir literatūra šviesuomenės akis.

Continue reading „Pastabos apie ypač plačios problematikos knygą“

{sigplus}fotoreportazai/mika{/sigplus}

Vakar Vilniaus mokytojų namuose įvyko lietuvių etninės kultūros tyrinėtojo, vertėjo, rašytojo Vaclovo Mikailionio knygos “Jotvingių laisvės šokis” sutiktuvės. Su nepakartojamosios, nuostabiosios Veronikos Povilionienės pasidainavimais, dalyvaujant ir Trakų kultūros centro Rūdiškių filialo folkloro ansambliui “Diemedis” (vadovė Dalė Žalpienė).

Lietuvių etninės kultūros tyrinėtojas Vaclovas Mikailionis prozos diptichu atskleidžia dvasinę tautos būseną, ištikus XX amžiaus karams bei okupacijoms. Autorių domina tai, kaip naujomis istorinėmis aplinkybėmis atsiskleidžia to krašto, kurį V.Krėvė vadino Dainava, žmonių pasaulėjauta. Iš metraščių paliudijimų, archeologų pasakojimų stengiamasi atkurti “jotvingiškąjį” Pietų Lietuvos klodą. Nužudytos nėščios jotvingės kapas tampa talpiu šio krašto istorinės lemties simboliu.

Continue reading „“Jotvingių laisvės šokis”“