Interregnum atvejai Lietuvos istorijoje

Pirmą kartą Lietuvos karalystei teko, mano manymu, dramatiškai gyventi be karaliaus, kai 1263 m. buvo nužudytas karalius Mindaugas kartu su dviem savo sūnumis.

Pagal kraujo ir paveldėjimo teisę Lietuvos sostas turėjo atitekti vieninteliam likusiam gyvam Mindaugo sūnui Vaišvilkui, bet kol pirmasis mums žinomas lietuvių vienuolis Vaišvilkas sugrįžo į etninę Lietuvą ir atsikovojo tėvo sostą, praėjo nemaža laiko. 

Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Čia dar nelaimė – kaimynas ir net giminaitis rusinų kniazius Levas, Haličo ir Voluinės karaliaus Danilo sūnus, klastingai nužudo 1268 m. Vaišvilką.

Paslaptingai pradingsta ir Vaišvilko vietininkas Lietuvos karalystei rusinas Švarnas, Vaišvilko sesers vyras ir karaliaus Mindaugo žentas, kuriam Vaišvilkas, nusprendęs grįžti į vienuolyną, pavedė valdyti Lietuvos karalystę vasalo teisėmis.

Lietuva vėl liko be karališkos valdžios.

Tad pirmasis šaltinių daugmaž paliudytas bekaralmetis Lietuvoje aprėptų neilgus tarpsnius:

1) uzurpatoriaus Treniotos valdymas nuo 1263 m. rudens iki karalaičio Vaišvilko grįžimo į Lietuvos karaliaus sostą 1264 m., ir

2) nuo karaliaus Vaišvilko grįžimo į vienuolyną 1267 m. vasarą iki Traidenio „valdymo Lietuvoje pradžios“  1268 m. (pagal A.Dubonį[1]) arba iki 1269 m., kai Traidenis (pagal E. Gudavičių) „paveržia valdžią iš Švarno“[2] .

Visos datos čia, be abejo, apytikslės ir ligi  šiolei skirtingai nurodomos įvairių istorikų knygose.

Taigi, po Mindaugo žūties stojo pirmasis mums žinomas interregnum periodas, kuris lieka gana nenuosekliai kol kas išaiškintas, nors ir čia pabaigoje iškyla energinga karaliaus Traidenio figūra, su kuria siejamas galingos Lietuvos monarchijos atstatymas[3].

Toliau matėme (žr. II ir V knygos dalis) Gediminaičių karališkos dinastijos iškilimą ir klestėjimą iki antrojo ilgojo interregnum periodo.

Dinastijų kova XIV a. pabaigoje, beje, jau turėjo precedentų ir pirmosios kartos Gediminaičių dinastijoje. Geriausias Gedimino epochos žinovas S.C.Rowellas yra atkreipęs dėmesį į keistą paties Gedimino pasirinkimą skiriant savo įpėdiniu anaiptol ne vyriausią sūnų, o  Jaunutį:

“Pasirikimas atrodo keistas, nes paskutiniais valdymo metais Gediminas artimiausiai bendravo su Rusioje įsikūrusiais sūnumis – Polocką valdžiausiu Narimantu Glebu ir Vitebsko Algirdu. Todėl ir stebina, kad jis nepasirinko šių sūnų savo įpėdiniais“[4].

Keistą Gedimino pasirinkimą istorikas paaiškina valstybiniais pasitraukiančio valdovo sumetimais:

„Labai tikėtina, kad šiedu kunigaikščiai įnirtingai varžėsi ir tai įtikino Gediminą nerizikuoti patikėjus jiems imperiją“ (ten pat).

Taigi galima spėti, kad dinastinės valdžios perėmimo teisėje Jogaila ir jo motina, „didžioji karalienė“ Julijona galėjo, kaip matysime, remtis Gedimino laikų precedentu, kai aukščiausią valdžią gauna anaiptol ne vyriausiasis valdovo sūnus.

Kitas dalykas, kad vyresni už Jogailą didžiojo karaliaus Algirdo sūnūs nenorėjo taikstytis su jaunylio atėjimu į Gedimino ir Algirdo sukurtos imperijos sostą.

Sudėtingoms Gedimino dinastijos trečiosios kartos kovoms dėl aukščiausios valdžios po Algirdo mirties nemažos įtakos turėjo ir ankstesnė sudėtinga aukščiausios valdžios struktūra, kurioje greta Algirdo visados stovėjo įspūdinga jo brolio Kęstučio figūra.

Gediminaičių dinastijos ištakose nusistovėjusi sosto paveldėjimo pagal testamentą tvarka susilaukė rimto išbandymo…

Po Algirdo mirties Lietuvoje prasidėjęs aukščiausios valdžios krizės periodas vertinamas ir įvardinamas įvairiai.

Tradicinėje Lietuvos istoriografijoje (A.Šapokos redakcija) įvardinamas kaip „politinė krizė Lietuvoje 1377 – 1384 metais“[5], o tarybiniais laikais – „LDK politinė krizė“ ir dar aptakiau – E.Gudavičiaus veikale ( I t., 1999), kaip „XIV a. devintojo dešimtmečio krizė“[6].

Kaip ten bebūtų, Lietuvoje tuo laikotarpiu vyko tipiškos Vakarų Europai karališkų dinastijų tarpusavio varžytinės dėl karaliaus sosto, ir visiškai teisus, mano galva, Mečislavas Jučas,  kuris naujausiame savo istorinės sintezės veikale visą tą laikotarpį įvardino „Dinastijų kovos (1379 – 1384)“[7]. Tiesa, M.Jučas ir čia tebesilako tradicinės istoriografijos įtvirtinto slaviško Lietuvos valstybės titulo „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė“, kuris, kaip žinome, atsirado tik XV a. pradžioje.

Taigi – dinastijų kovos, pasak istoriko, vyko „dėl didžiojo kunigaikščio valdžios“, tarsi Gediminas ir jo sūnus Algirdas iki tol nebuvo turėję „karaliaus“ ir „didžiojo karaliaus“ titulų.

Informacijos šaltinis Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.

(Bus daugiau)

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.04.27; 06:50

[1]

[2]

[3] Žr.: Dubonis A. Traidenis. Monarcho valdžios atkūrimas Lietuvoje 1268-1282. – Lietuvos istorijos institutas, LII leidykla, Vilnius, 2009.

[4] Rowell, p. 300

[5] Lietuvos istorija, p.95

[6] Gudavičius E.I t., p. 146

[7] Jučas M. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė( Istorijos bruožai), – Vilnius, 2010, p.65

Pirmą kartą gyvenime buvau cerkvėje, kai vyko ortodoksų liturgija. Ir ne bet kur buvau – Vilniaus šv. Paraskevės parapijos  maldos namuose, cerkvėje, pastatytoje 1346 m. Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Algirdo pirmosios žmonos Marijos Jaroslavovnos iniciatyva toje vietoje, kur stovėjo pagonių dievo Ragučio šventykla, garsioje dar ir tuo, kad joje Petras Didysis meldėsi dėkodamas Viešpačiui už pergalę prieš švedų karalių Karolį XII. Čia caras krikštijo (kai kas tuo netiki) arabą Hanibalą, kuris buvo žymaus poeto Aleksandro Puškino prosenelis. Šioje cerkvėje nuo 2005 m. sausio 23 d. pirmą kartą Lietuvos istorijoje ortodoksų liturgija vyksta lietuviškai.

Tą dieną šv. Paraskevės cerkvėje buvo minima ortodoksų šventoji Charitina Lietuvaitė. Atėjome kartu su lietuvių literatūros istoriku dr. Algimantu Bučiu.

Buvo taip. Šiame internetiniame portale paskelbėme nemažą pluoštą tekstų iš Algimanto Bučio knygų „Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha“ ir „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“, kurias perskaitė šv. Paraskevės parapijos klebonas kunigas Vitalijus Mockus ir per mus panoro susipažinti su jų autoriumi, pirmą kartą plačiai į lietuvių istorinę atmintį ir literatūrą įvedančiu visiškai užmirštus 9 sakralinius tekstus ir tris lietuvių kilmės krikščionis šventuosius, gyvenusius XIII šimtmetyje: kunigaikštienę Eupraksiją Pskovietę, Charitiną Lietuvaitę ir Daumantą Timotiejų; šiuose kapitaliniuose veikaluose A.Bučys  daug vietos skiria karaliaus Mindaugo sūnui krikščioniui Vaišvilkui ir pirmajam su juo susijusiam lietuvių literatūros kūriniui „Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimas“.

„Naujai paskelbti tekstai nagrinėjami seniausių pasaulio literatūrų –  Antikos ir Bizantijos graikų, senovės indų, egiptiečių, judėjų, krikščionių, musulmonų – lyginamajame kontekste. Autorius laikosi viduramžių erudito šv. Jeronimo priesako: reikia iš pradžių pajusti tekstų skonį, o tik tada jie gali tapti maistu mintims. Taigi nuolat einama  ad fontes (prie šaltinių) – visa knyga prisodrinta seniausios ir viduramžių pasaulio literatūros kūrinių fragmentų, neretai mažai žinomų, šokiruojančių ir dėl įvairių priežasčių nutylimų. Istorinė knygos dalis – taip pat savotiški skaitiniai, kurie kartais daug greičiau ir sėkmingiau leidžia skaitytojui pajusti viduramžių kultūros raidę (literra) ir dvasią (spiritus) nei sausos vadovėlinės ar enciklopedinės charakteristikos“ (citata iš „Chrestomatijos“).

Po iškilmingos liturgijos įvyko nuoširdus mokslininko ir kunigo pokalbis prie kavos puodelio. Šventovės šeimininkas paprašė svečią papasakoti apie vienam žmogui, atrodytų, sunkiai pakeliamą darbą, jo tikslus ir siekius.

Mažai kas žino Lietuvoje apie tuos pirmuosius lietuvius šventuosius, o juk tai didžios reikšmės faktas ne tik mūsų literatūros, kultūros, bet ir visos Lietuvos istorijoje.

O šiuolaikinės reklaminės statistikos požiūriu turėtume, matyt, pripažinti, kad šv. Charitina Lietuvaitė ir šv. Daumantas Timotiejus yra daugiausia per visą Lietuvos istoriją visame krikščionių pasaulyje ilgus šimtmečius minėti ir tebeminimi du lietuviai – moteris ir vyras. Juk jiedu kasmet nuo XIII a. pabaigos vardais paminimi graikų ortodoksų ir pravoslavų krikščionių bažnytinėse apeigose, kiekvienas savo atminimo dieną. Kodėl mes tuo nesididžiuojame?

Dėl diviejų priežasčių: 1) arba nieko apie juos, ypač šv. Charitiną Lietuvaitę, nežinojome ir nežinome; 2) arba tebesame etninių bei religinių fobijų galioje ir nepajėgiame su pagarba ir meile pasižiūrėti į kitatikius, net jeigu jie lietuvių motinų pagimdyti ir išauklėti taip, kad išgarsino ir tebegarsina Lietuvą visame pasaulyje.

Pirmiausia skaudu, kad Charitinos Lietuvaitės vardas, pakankamai plačiai žinomas pasaulio krikščionijoje, iki šiolei lieka beveik nežinomas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulio lietuviams krikščionims.

O ir visoje Lietuvoje, manyčiau, vargu ar daug žmonių, kurie būtų ką nors girdėję ar per pamaldas kasmet paminėję šventąją Charitiną Lietuvaitę.

Romos katalikų krikščionys turi šventuosius, nepripažįstamus Rytų ortodoksų bažnyčios, ir atvirkščiai – Rytų ortodoksų krikščionys turi nemaža šventųjų, kurių nepripažįsta Romos katalikų bažnyčia.

Apytikriais krikščionijos istorikų skaičiavimais šiuo metu yra per 10 000 Romos katalikų šventųjų bei palaimintųjų, ir ne mažiau, o greičiausiai dar daugiau krikščionių šventųjų bei palaimintųjų suskaičiuojama Rytų ortodoksų ir graikų apeigų kalendoriniuose sąrašuose.

…galima būtų kalbėti apie tiesiogiai su Lietuva susijusią arba lietuvių kilmės XIII a. šventąją kunigaikštienę Eupraksiją Pskovietę. Didžiuma bažnytinių rusų pravoslavijos šaltinių ir katalogų nurodo  šv. Eupraksiją  Pskovietę buvus  „lietuvių kunigaikščio Rogvaldo dukterį“, ir beveik visi ją vadina lietuvių kunigaikščio  šv. Daumanto teta.

Charitinos vardas  krikščionybės istorijoje yra susijęs su ankstyvųjų krikščionių kankine šventąja Charitina, gyvenusia II a. pabaigoje graikų įkurtame Amiso mieste prie Juodosios jūros, kuris anuomet jau priklausė romėnams (dabar Samsuno uostas Turkijoje).

Nėra išlikusio Charitinos Lietuvaitės gyvenimo aprašo, kurį galėtume pagrįstai priskirti prie bent kiek autentiškesnės hagiografijos, bet išliko net trys jai skirti tekstai, kurie, kiek žinau, niekados nebuvo įtraukti į lietuvių literatūros interesų ratą ir laukia atidesnio mūsų dėmesio.

Nesutarimai, supriešinantys įvairių kraštų krikščionis, visiems nuolat primena, kad seniai atėjo metas naikinti vėlyvaisiais viduramžiais iškilusias sienas tarp įvairių kraštų krikščionių. Visuotinis krikščionijos šventųjų pripažinimas – viena aktualiausių krikščionių bendrystės ir vienybės užduočių, kuriai itin trukdo neteisingas ir skaudus krikščionių šventųjų ir palaimintųjų „nelygybės“ paveldas. XX ir XXI a. žmonės sunkiai gali suvokti ir pateisinti senų religinių konfliktų priežastis, o juo labiau – istorinių konfliktų ir neteisingų jų sprendimų tąsą globalinės žmogaus būties laikais.

Klausiausi mokslininko Algimanto Bučio ir kunigo  Vitalijaus Mockaus pokalbio, turiu magnetofoninį jo įrašą, bet nuėjau gal kiek lengvesniu keliu: parinkau ir čia pateikiau iš minėtų lietuvių literatūros istoriko knygų vietas, kurios beveik tiksliai, tik šiek tiek kitais žodžiais, nusako to spalio 18-ąją šv. Paraskevės šventovėje įvykusio pokalbio turinį.

Malonu, kad ortodoksų kunigas išgirdo raginimą atsikratyti etninių ir religinių fobijų, su pagarba ir meile pasižiūrėti į kitatikius, nebijoti mažai žinomų, šokiruojančių ir dėl įvairių priežasčių nutylimų krikščionybės istorijos faktų.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.10.20

Algimantas Bučys. Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija. V.: Versus aureus, 2012. 656 p.

Knyga, apie kurią, mano galva, reikėtų nemažai kalbėti ir netgi pasiginčyti, tarsi liko beveik visiškai nepastebėta. Nepastebėta nei istorikų, nei literatūrologų, nors ir vienų, ir kitų ambicijas ji turėtų pirmiausia užgauti arba bent jau sudominti.

Turiu omenyje dr. Algimanto Bučio solidų foliantą „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“.

Tai tarsi trilogijos trečioji, baigiamoji, dalis. Trilogijos, kurios pirmosios dvi knygos – „Barbarai vice versa klasikai“ ir „Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha“ – irgi, atrodo, praslydo pro besidominčios ir istorija, ir literatūra šviesuomenės akis.

Continue reading „Pastabos apie ypač plačios problematikos knygą“

11. Emigrantų palikuonys – lietuviškųjų šaknų beieškant

Pirmosios lietuvių emigracijos likimas negalėjo būti kitoks, nei daugumos pasaulio tautinių išeivių. Jau trečiojoje kartoje išeivių vaikai, anūkai, proanūkiai, kaip rodo universali patirtis, nebemoka kalbėti gimtąja kalba.

Taip jau yra pagal gamtos dėsnius – nuo „tautos kelmo“, „tautos kamieno“ atskilusi emigracija pasmerkta asimiliacijai.

Yra, tiesa, išimčių, bet jos liečia arba gausiausias tautas (kaip kinų), kurios išeivijoje sudaro savo uždaras stambias kolonijas, arba dvasiškai itin sutelktas tautas (kaip žydai, airiai), kurios ir svetur sugeba konsoliduoti tautines jėgas savo tėvų tikybos ir tautinio solidarumo galia.

Continue reading „Šventasis Daumantas Timotiejus († 1299) istorijoje ir literatūroje ( VIII )“

Kaip giliai skendėjo ir tebeskendi tautos atmintyje ir Lietuvos istoriografijos užmarštyje pirmojo lietuvių kunigaikščio vienuolio Vaišvilko ir pirmosios lietuvės krikščionių šventosios Charitinos Lietuvaitės vardai, taip dažnas ir lengvai prisimenamas ne tik Lietuvoje kunigaikščio Daumanto vardas.

Jei visus rimtesnius straipsnius apie Vaišvilką sudaro vos kelios publikacijos, o apie šv. Charitiną Lietuvaitę apskritai nieko neteko rasti Lietuvoje, tai įvairiakalbis sąrašas straipsnių ir straipsnelių apie šv. Daumantą Timotiejų užimtų čia ne vieną dešimtį puslapių.

Viena vertus, tai palengvina šio seniausiosios lietuvių literatūros istorijos poskyrio apie Daumantą rašymą – yra kuo pasiremti, nebūtina pradėti, kaip sakoma, nuo tuščio lapo ir pradinio žinučių rankiojimo iš santūrių istorinių šaltinių ir kitakalbių metraščių bei kronikų.

Continue reading „Šventasis Daumantas Timotiejus († 1299) istorijoje ir literatūroje ( I )“

7. Biografijos rekonstrukcija

Nemažą pluoštą žinių apie šv. Charitiną Lietuvaitę pateikia vienas autoritetingiausių XIX–XX a. enciklopedinių leidinių Rusijoje – „Rusiškas biografinis žodynas“, kurio 25 tomai buvo išleisti 1896–1918 m., vadovaujant ir prižiūrint Rusijos istorijos draugijos įkūrėjui ir ilgamečiam pirmininkui, Rusijos mokslų akademijos garbės nariui Aleksandrui Polovcovui (Алексáндр Алексáндрович Половцóв, 1832–1909) ir jo darbo tęsėjams.

Enciklopedinio žodyno straipsnis paremtas nemažu panaudotos literatūros sąrašu[1] ir teikia šv. Charitinos Lietuvaitės biografijos metmenis:

Continue reading „Šventoji Charitina Lietuvaitė († 1281) istorijoje ir literatūroje ( IV )“

3. Pirmosios  emigracijos mastas

Šiaurės Rusios[1] metraštyje, rašytame Naugarde (vadinamasis Naugardo pirmasis metraštis) pateikiama 1265 m. žinia, jog „tada į Pskovą pabėgo 300 lietuvių su žmonomis ir vaikais“ [2], papildo pirmosios lietuvių emigracijos vaizdą.

Viena vertus, matome, kad emigracija buvo įspūdingo masto. Be abejo, jos negalima matuoti vėlesnių masinių emigracijų matais, tarkim, XX a. ar XXI a. rodikliais, kai iš Lietuvos bėgo milijonai ir nūnai (1995–2012) išvyko šimtai tūkstančių lietuvių.

Tačiau metraštininko paminėti 300 pabėgėlių su žmonomis ir vaikais – labai įspūdingas skaičius anais laikais.

Antra vertus, klaidinga manyti, kad metraščių nurodyti skaičiai – galutiniai. Be to, jie įvairuoja. 

Continue reading „Pirmieji lietuviai krikščionių šventieji – šv. Charitina Lietuvaitė ir šv. Daumantas Timotiejus ( II )“

41. Sakraliniai ir profaniniai laikai

Sakralinė literatūra, o labiausiai – viduramžių sakralinė literatūra, kuriai priklauso dauguma tekstų, skelbiamų ir nagrinėjamų „Seniausios lietuvių literatūros istorijoje ir chrestomatijoje“, kardinaliai skiriasi nuo mums įprastos pasaulietinės (grožinės, pramoginės) literatūros. Galima net kalbėti apie bedugnę, atsivėrusią Naujaisiais laikais tarp archajiško sakralinio pasaulėvaizdžio ir modernios pasaulietinės kasdienybės.

Nūdienis sakralinio pasaulio atsitraukimas, o teisingiau – jo išstūmimas iš kasdienio žmogaus akiračio šiuolaikinėje civilizacijoje patį žmogų pamažu paverčia profaninės erdvės belaisviu. Jis nemato aplink save jokių Dieviškos Teisybės apraiškų ir neturi nei paskatos, nei noro artėti prie Dievo Pavidalo savyje. Šios pamatinės viduramžių sąvokos dabartiniam žmogui skamba tuščiai. 

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( XXVI )“

40. Dievoieškos keliai viduramžiais – Dievo išrinktieji

Vaišvilko pasiryžimas atsisakyti karališkos valdžios ir eiti dievoieškos keliu iš tiesų nuostabus ir retas, betgi tikrai ne vienintelis viduramžių istorijoje.

Įvairių kraštų istorikai ir kultūrologai yra aprašę panašius karališko kraujo asmenų poelgius, nors vyriškosios linijos biografijose tokie poelgiai, ypač jaunystėje ir brandos metais, – tikrai unikalūs. Betgi todėl ir įdomūs, noriai ir su pasididžiavimu pabrėžtinai minimi kiekvienos tautos kultūros istorijoje.

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( XXV )“

39. Istoriniai hagiografinės literatūros pamatai

Kiekvienas turim savo principus ir teisę savaip suvokti žmonių tikybą, religinę patirtį ir visą sakralinę ar hagiografinę literatūrą.

Tačiau įsidėmėkime – profaniškas viduramžių sakralinės literatūros skaitymas yra klaidingas ne tik metodologijos požiūriu. Toksai skaitymas klaidina ir patį skaitantįjį. Jam ima atrodyti, kad hagiografiniai tekstai informaciniu požiūriu yra beverčiai, kaip kiekvienas „tuščias“ tekstas.

Mūsų minėtos istorikės manymu, būtent Rusios knygių hagiografiniai prasimanymai įtikino visų vėlesnių laikų istorikus, esą lietuvių kunigaikštis Vaišvilkas savo noru įstojęs į vienuolyną.

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( XXIV )“

38. Pasaulietinis (profaninis) viduramžių sakralinių tekstų skaitymas

Rašydamas apie viduramžių žmogaus, taigi – ir XIII a. lietuvio – mentalitetą, jo kaitą ir metamorfozes lemiamu momentu, kai senoji politeistinė baltų tikyba pirmą kartą artimiau susilietė ir vienu metu susikirto iš karto su dviem krikščionybės atšakomis – Romos katalikybe ir Bizantijos ortodoksija, supratau, kad beveik nieko nežinau apie tuos dalykus.

Juk XX a. antroje pusėje, mano vaikystės, paauglystės ir studijų metais Lietuvoje, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, Dievo nebuvo. Praktiškai Jo niekur nebuvo galima rasti, nes eiti į bažnyčią uždrausta, o Dievo neigimas (ateizmas) buvo oficialioji mokslo ir vaikų mokymo disciplina. Nuo pat bolševikinio perversmo 1917 m. visa buvusios Rusijos imperijos teritorija ir oficialioji jos valdymo politika buvo apimta neregėto masto desakralizacijos, kurią šiandien mažai kas teprisimena[1].

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( XXIII )“

36. Klajojantis viduramžių literatūros siužetas XIII a. Lietuvoje

Įsižiūrėkime į dvi Laurušavo evangelijos miniatiūras. 38-ame lapo atvarte matome keistą piešinį: medyje tūno jaunikaitis, čia pat senolis ir vienaragis, o 50-ame lape vaizduojami karalius, vienuolis ir trimituojantys angelai.

Evangelijose tokių siužetų, atrodo, nėra. Specialistai nustatė, kad pirmasis piešinys iliustruoja viduramžiais labai populiarų alegorinį pasakojimą apie vienaragį, o pats alegorinis pasakojimas tėra epizodas iš didžiulio kūrinio „Barlamas ir Josafatas“, kuris įvairiuose Rytų bei Vakarų kraštuose buvo įgavęs apysakos ir net romano pavidalus bei apimtis.

Europiečiams mįslingą pavadinimą aptarsime vėliau, o pirmiausia prisiminkime patį pasakojimą apie vienaragį XIII a. lietuviams prieinamoje verstinėje senovės slavų literatūroje.

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( XXII )“

34. „Oi labai reikėtų, kad atsirastų lietuvis, kuris…“

Nūdienos lietuviams, be abejo, šiuo atveju nedera leistis į nenurimstančias slavų tarpusavio diskusijas, kur turėtų būti saugoma Laurušavo evangelija – Lenkijoje ar Baltarusijoje? Seniausiosios lietuvių literatūros istorijai svarbiausia, kad Laurušavo evangelija paliudija Vaišvilko įkurto vienuolyno kultūrinę veiklą ir misiją, kurią vykdė būtent lietuviai, jau XIII a. priėmę krikščionybę pagal graikų apeigas ir patys perrašinėję bei rašę rankraštines knygas.

Būtent  Laurušavo vienuolyne, viename seniausių regiono vienuolynų, buvo parašyta, kaip matysime, vienuolyno įkūrėjo Vaišvilko hagiobiografija, būtent ten vėliau sukurta Laurušavo evangelija, ten surašytas ir 1262 m. chronografas, kurį netrukus aptarsime.

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( XXI )“

32. Laurušavo evangelijos likimas – interpretaciniai mitaI

Viskas stoja į savo vietas, kai sužinome ir pripažįstame, kad Vaišvilko įkurtame vienuolyne veikė knygų perrašinėjimo skriptoriumas.

Pripažinimas, be abejo, neatsiras savaime. Juo labiau kad didžiarusiška ilgaamžė valstybinio mokslo tradicija neskatino ieškoti kultūros židinių su savais vienuolynų skriptoriumais nei mažarusių, nei baltarusių, nei lietuvių istorinėse teritorijose.

Analogiškos pozicijos iki šiolei neretai laikosi ir lenkų mokslininkai, iš anksto atmesdami net mintį apie kultūros židinių egzistavimą ir originalią kūrybinę skriptoriumų veiklą XIII a. Lietuvos valdomose teritorijose.

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( XX )“

29. Vaišvilko ir jo bendraamžių kultūriniai interesai

Mėginant restauruoti vienuolio Vaišvilko ir jo lietuvių bendraminčių gyvenimą bei dvasinius siekius, atsižadėjus pasaulietinės buities, šlovės ir naudos, reikėtų išjudinti nemažus graikų ortodoksinės literatūros dirvonus, kurie, deja, beveik netyrinėti Lietuvoje. Tačiau bent keli Rusios religinės kultūros štrichai, manau, būtini, nes antraip sunkiai galėsim suvokti, ko ieškojo ir ką galėjo rasti viduramžių vienuolyne Lietuvos valdovo įpėdinis ir jo bendražygiai.

Kunigaikštis Vladimiras, pasak metraštininko,

perrašė Apaštalą aprakos, ir Prologą perrašė dvylikai mėnesių, šventųjų tėvų gyvenimų išguldymą ir šventųjų kankinių žygius, kaip jie apsivainikavo už savo kraują, pralietą už Kristų, ir dvylika minėjų[1]perrašė, ir triodes, ir oktoiches, ir irmologijas[2]. Perrašė jis ir mišių šv. Grigaliui knygą, ir vakarines bei rytines maldas perrašė greta maldaknygės. O maldaknygę nupirko iš protopopo žmonos už aštuonias grivinas, ir atidavė Šv. Grigaliaus cerkvei“ . Pačiai cerkvei „Šv. Grigaliaus ikoną nutapė ant aukso, ir aukso griviną padėjo, ir žemčiūgą, ir nutapė Švč. Dievo Motinos ikoną, ant aukso, ir ant jos uždėjo aukso monistą su brangakmeniais, ir nuliejo vario duris; jis pradėjo tapyti šventovę, ir ištapė visus tris altorius, ir visas kupolo pagrindas buvo ištapytas, bet nebaigė, nes liga sutrukdė. Nuliejo jis varpus nuostabaus skambėjimo, kokio nebuvo lig tol visame krašte (ibidem).

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( XIX )“

26. Pirmapradžio teksto sukūrimas

Nustačius pradinio teksto parašymo vietą ir apytikrį laiką, tenka imtis tolesnio kruopštaus „Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimo“ restauracijos darbo, kadangi mūsų išskirtas pirmasis teksto blokas tebuvo branduolinė didesnio kūrinio pradžia.

Viena vertus, jis liudija, kad Vaišvilko įsteigtas vienuolynas turėjo dar įkūrėjui gyvam esant literatūriškai išprususį raštininką, kuris mokėjo ir gebėjo pagal nusistovėjusį viduramžių literatūrinį etiketą parašyti ktitoriaus gyvenimo aprašą.

Kita vertus, galime konstatuoti, kad naujojo vienuolyno raštininkui proginis ktitoriaus hagiobiografijos rašymas nebuvo atsitiktinis vienkartinis darbas.

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( XVIII )“

24. Pirmapradis „Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimo“ etiketas

Pirmapradis literatūrinis kūrinio etiketas oficialiai remiasi Vaišvilko, kaip ktitoriaus, tai yra – vienuolyno įkūrėjo statusu.

Ktitoriumi senovės graikų kalba (κτίζω – statau, sukuriu) Bizantijoje vadindavo žmogų, kuris savo lėšomis pastatydavo arba išpuošdavo šventovę. Graikų ortodoksinė bažnyčia perėmė ir išlaikė graikišką terminą, o Vakaruose katalikai bažnyčių bei vienuolynų įsteigėjus ėmė vadinti lotyniškos kilmės žodžiu donatorius (donator – dovanotojas).

Ktitoriaus asmenybę savaime apgaubdavo visuotinės pagarbos aureolė, o jis pats tarsi įgydavo sakralinę sąsają su jo rankomis arba lėšomis pastatytu vienuolynu arba šventove.

Viduramžių Bizantijos, Balkanų, Rusios, Kaukazo bažnytiniame mene ktitorių atvaizdus neretai nutapydavo jų pastatytos šventovės freskose pagal tradicinį kanoną: žmogus su miniatiūriniu bažnyčios ar cerkvės modeliu rankose. Bizantišką tradiciją tapyti ktitorių atvaizdus katedrų ar bažnyčių erdvėje vėliau perėmė ir Europos viduramžių bei Renesanso dailininkai.

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( XVII)“

22. Kultūrinė veikla Vaišvilko vienuolyne

XIII a. viduryje ar kiek vėliau, kol aplink Lietuvą vyko žūtbūtiniai krikščionijos karai su pagonija dėl Prūsijos vakaruose ir vadinamosios Marijos žemės šiaurėje Vaišvilkas savo tėvo valdose  įkūrė pirmąjį tame krašte vienuolyną ant Nemuno kranto netoli Naugarduko. Žinome, kad vienuolyne buvo įkurtas ir skriptoriumas, knygų perrašinėjimo centras, kuris vėliau pagarsėjo toli už Lietuvos ribų.

Tačiau mes dar neturėjome progos pasižiūrėti, koks gi pirmasis ar vienas iš pirmųjų tekstų buvo sukurtas šiame vienuolyne.

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( XVI )“

21. Kultūros židinio steigimas Vaišvilko vienuolyne

Vienu metu su valdžios perdavimo žinia Voluinės metraštyje staiga vėl iškyla vienuolio Grigorijaus vardas, to paties Grigorijaus[1], kuris kažkada įšventino Vaišvilką vienuolystei. Metraštininkas iš karto po žinios apie sosto perdavimą Švarnui praneša:

Ogi Grigorijus Poloninietis dar buvo gyvas, jo mokintojas. O Vaišvilkas, išsiklausinėjęs, ar jis gyvas, nudžiugo, pasiuntė jį pakviesti ir perduoti tokius žodžius: „Pone tėve, atvažiuok čionai.“ Ir anas atvažiavo pas jį ir nukreipė jį vienuolio keliu (ibidem).

Bet ar mokintojo palaiminimas buvo vienintelis tikslas, dėl kurio Vaišvilkas parsikvietė, matyt, jau senyvo amžiaus vienuolį, vis dėlto pasiryžusį nelengvai kelionei į Lietuvos žemes?

Atsakymas į šį klausimą gali pasirodyti mažareikšmis, kaip ir patsai klausimas, tarsi nereikalaujantis atsakymo, kaip ir visi retoriniai klausimai.

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( XV )“

19. Pirmasis skriptoriumas pirmajame lietuvių įkurtame vienuolyne

Visiems žinomas faktas, kad Mindaugo sūnus Vaišvilkas buvo vienuolis ir įkūrė vienuolyną, ilgus šimtmečius neatkreipė atidesnio Lietuvos istorijos ir kultūros tyrinėtojų dėmesio. Maža to – pats faktas, kad Vaišvilkas buvo Rytų apeigų vienuolis ir įkūrė graikų statuto vienuolyną, vertė, atrodo, ne vieną katalikiškos Lietuvos tyrinėtoją tik probėgšmais paminėti arba išvis nutylėti Vaišvilko atliktą dvasinį ir kultūrinį žygdarbį.

O juk Mindaugo sūnaus įkurtas vienuolynas ant Nemuno kranto netoli Naugarduko buvo retas dalykas aname krašte ir nūnai priskiriamas prie seniausių vienuolynų Lietuvos valdytose rusinų žemėse.

Pačioje Lietuvoje, – rašė bene geriausias rusų religinės istorijos žinovas metropolitas Makarijus(Митрополúт Макáрий, pasauliet. Михаúл Петрóвич Булгáков, 1816–1882), – ir Vakarų Rusioje, įėjusioje į Lietuvos valstybės sudėtį, yra žinomi vienuolika vienuolynų, kuriuos beveik visus buvo įsteigę arba rėmė lietuviai kunigaikščiai. Seniausias – tai Laurušavo vienuolynas, kurį 1262 m. įsteigė lietuvių kunigaikštis Voišelga [Vaišvilkas – A. B.]netoli Naugarduko prie Nemuno.[1]

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( XIV )“