Vaišvilkas

Aktualijos

21. Kultūros židinio steigimas Vaišvilko vienuolyne

Vienu metu su valdžios perdavimo žinia Voluinės metraštyje staiga vėl iškyla vienuolio Grigorijaus vardas, to paties Grigorijaus[1], kuris kažkada įšventino Vaišvilką vienuolystei. Metraštininkas iš karto po žinios apie sosto perdavimą Švarnui praneša:

Ogi Grigorijus Poloninietis dar buvo gyvas, jo mokintojas. O Vaišvilkas, išsiklausinėjęs, ar jis gyvas, nudžiugo, pasiuntė jį pakviesti ir perduoti tokius žodžius: „Pone tėve, atvažiuok čionai.“ Ir anas atvažiavo pas jį ir nukreipė jį vienuolio keliu (ibidem).

Bet ar mokintojo palaiminimas buvo vienintelis tikslas, dėl kurio Vaišvilkas parsikvietė, matyt, jau senyvo amžiaus vienuolį, vis dėlto pasiryžusį nelengvai kelionei į Lietuvos žemes?

Atsakymas į šį klausimą gali pasirodyti mažareikšmis, kaip ir patsai klausimas, tarsi nereikalaujantis atsakymo, kaip ir visi retoriniai klausimai.

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( XV )” →

Aktualijos

19. Pirmasis skriptoriumas pirmajame lietuvių įkurtame vienuolyne

Visiems žinomas faktas, kad Mindaugo sūnus Vaišvilkas buvo vienuolis ir įkūrė vienuolyną, ilgus šimtmečius neatkreipė atidesnio Lietuvos istorijos ir kultūros tyrinėtojų dėmesio. Maža to – pats faktas, kad Vaišvilkas buvo Rytų apeigų vienuolis ir įkūrė graikų statuto vienuolyną, vertė, atrodo, ne vieną katalikiškos Lietuvos tyrinėtoją tik probėgšmais paminėti arba išvis nutylėti Vaišvilko atliktą dvasinį ir kultūrinį žygdarbį.

O juk Mindaugo sūnaus įkurtas vienuolynas ant Nemuno kranto netoli Naugarduko buvo retas dalykas aname krašte ir nūnai priskiriamas prie seniausių vienuolynų Lietuvos valdytose rusinų žemėse.

Pačioje Lietuvoje, – rašė bene geriausias rusų religinės istorijos žinovas metropolitas Makarijus(Митрополúт Макáрий, pasauliet. Михаúл Петрóвич Булгáков, 1816–1882), – ir Vakarų Rusioje, įėjusioje į Lietuvos valstybės sudėtį, yra žinomi vienuolika vienuolynų, kuriuos beveik visus buvo įsteigę arba rėmė lietuviai kunigaikščiai. Seniausias – tai Laurušavo vienuolynas, kurį 1262 m. įsteigė lietuvių kunigaikštis Voišelga [Vaišvilkas – A. B.]netoli Naugarduko prie Nemuno.[1]

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( XIV )” →

Aktualijos

17. Paradoksalios žinios apie Mindaugo ir kitų Lietuvos valdovų graikiškąjį krikštą

Be abejo, Gustinsko vienuolyne surašyta 1670-ųjų vasarą „kronika“, sudaryta vyriausiojo vienuolio igumeno paliepimu, kupina keisčiausiai persipynusios chronologijos duomenų. Vietomis skaitant kyla dievobaimingas įtarimas, jog kronikos sudarytojas „nuolankusis raštininkas hierovienuolis dėmesio nevertas Michailas Pavlovičius Losickis“ (Prakalba į skaitytoją; op. cit., p. 30) žinojo gero vyno skonį, tačiau, antra vertus, nėra abejonės, kad jo dispozicijoje buvo nemaža vertingų ir net retų dokumentų bei nuorašų.

O svarbiausia, baltarusių autorius puikiai išmanė praeities liudijimų ir jų pažinimo svarbą, nes, jo šventu įsitikinimu, jei praeities

neaprašytumei ir pasauliui neparodytumei, tuojau pat kartu su kūnu be jokio ženklo viskas būtų palaidojama žemėje, ir žmonės tarsi tamsoje gyvendami nežinotų, kas praėjusiais amžiais dėjosi (ibidem).

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( XIII )” →

Aktualijos

15. Švietimo sąsaja su graikų apeigų krikštais

Specialistai istorikai galės patikslinti arba išvis nuneigti pasiūlytą hipotezę, tačiau „Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimas“ liudija lengvai prieinamą lietuvių viduramžių elitui pradžiamokslį ir net tolimesnį mokslą Kijevo Rusios vienuolynuose.

Juose rašytų metraščių nuorašai dažnai mums pateikia gana netikėtų žinių apie lietuvių kunigaikščių krikštus graikų apeigoms XIII a., nors jokio politinio akstino tokiam krikštui, atrodo, nebuvo ir negalėjo būti.

Tarkim, iš XIII a. rusinų metraščių sužinome, kad keturi Traidenio broliai – Sirputis, Svilkenis, Borza ir Liesis– buvo priėmę krikštą Rytų ortodoksų bažnyčios apeigomis. Kodėl?

Klausimas ne beprasmis, juo labiau kad trys Traidenio broliai žuvo 1275 m., gindami lietuvių valdomą Naugarduką nuo krikščioniškos Rusios kunigaikščių, tarp kurių buvo ir Vaišvilko būsimasis žudikas Levas Daniličius.

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( XII )” →

Aktualijos

14. Kur mokėsi Lietuvos pagonys?

Pirmasis lietuvių literatūros kūrinys „Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimas“, kaip matysime, priklauso sakralinei viduramžių literatūrai, kuri visų pirma buvo skirta bažnytinėms apeigos.

Tačiau tai anaiptol nenuneigia hagiografiniu (bažnytiniu) stiliumi parašyto „Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimo“ pažintinės reikšmės. Pirmojo mums žinomo seniausiosios lietuvių literatūros kūrinio tekstas atskleidžia iki šiolei istorikų nenagrinėtas Mindaugo ir jo sūnaus diskusijas dėl ištikimybės pagonybei, dėl Mindaugo raginimo atsisakyti krikšto ir vienuolystės, kad sūnus galėtų užimti Lietuvos sostą.

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( XI )” →

Aktualijos

13. Ką niokojo ir ko nenaikino mongolai

Įsidėmėtina, kad Rusios užkariautojai mongolai, be gailesčio naikindami jiems pasipriešinusią politinę valdžią ir jos šalininkus, stebėtinai tolerantiški buvo kitų tautų tikyboms.

Popiežiaus pasiuntinys į mongolų sostinę P. Karpinis (it. Giovanni da Pian del Carpini, 1182–1252) iš Rytų pasaulio į Vakarų Europą atvežė, tarp daugelio kitų nuostabių žinių, šokiruojantį liudijimą, kad vadinamieji „šėtono kariai“ tiki Dievą. Ir ne šiaip sau kokį pagonišką dievą iš daugelio dievų, o būtent vienintelį Dievą, visa ko Kūrėją:

Jie tiki vieną Dievą, kurį pripažįsta visko, kas matoma ir nematoma, Kūrėju, taip pat pripažįsta, kad Jis yra palaimos šiame pasaulyje, lygiai kaip ir kančių, Kūrėjas [1] .

Panašius liudijimus yra palikę ir daugiau viduramžių keliautojų (G. Rubrukas, Markas Polas, Raidas-ad-dinas, Gaitonas Armėnas ir kt.), nors jie patys aprašė ir kitas mongolų garbinamas dievybes – saulę, mėnulį, ugnį, taipogi vandenį ir žemę.

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( X )” →

Aktualijos

11. Ir priešai, ir… giminaičiai

Neužmirškime, kad viduramžiais tarptautinės dinastinės vedybos ir giminystė vaidino didžiulį vaidmenį. Neretai būtent giminystės ryšiai paaiškina daugelį įvykių ir faktų, kurie atrodo labai keisti ir sunkiai grindžiami politiniais ar ekonominiais tikslais.

Taigi dera žinoti, kad abiejų brolių, bene svarbiausių Mindaugo ir Vaišvilko amžininkų bei konkurentų, tėvas Romanas II (ukr. Роман Мстиславич, 1155–1205) buvo kilęs iš vikingų Riurikų dinastijos, jo tėvas Mstislavas II valdė Kijevą, o motina buvo lenkų kunigaikščio Boleslovo III Kreivaburnio duktė.

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( IX )” →

Aktualijos

10. Bizantinės kultūros židiniai Lietuvos kaimynystėje

XIII a. pirmoji pusė, kai Mindaugas augo, brendo, vienijo, plėtė ir stiprino savo valstybę, smarkiai skyrėsi nuo to paties šimtmečio antrosios pusės, kai brendo Mindaugo vyriausias sūnus Vaišvilkas, ilgainiui sumanęs įkūnyti naujovišką Lietuvos tikybos, religinio švietimo ir tuo pačiu – kultūros reformą.

Suvokti skirtybę nelengva, nes daugelį dešimtmečių ir net šimtmečių Lietuvoje vyravo rusiškosios istoriografijos sukurtas mitas apie totalinį Kijevo Rusios nunykimą po mongolų įsiveržimo (1237–1240) ir Kijevo užėmimo 1240 m., kai Čingischano (1155–1227) anūko Batuchano (1208–1255) vedami mongolai atliko žygį į Vakarus (1236–1242), kur sutriuškino lenkų ir vengrų kariuomenes.

Be abejo, Kijevo Rusia po mongolų invazijos merdėjo politiškai, kaip kiekviena svetimšalių nukariauta valstybė.

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( VIII )” →

Aktualijos

9. Vienuolis karžygio kailyje

Kad ir kaip ten būtų, nepriklausomai nuo to, ar keistas ir įžūlokas Vaišvilko akibrokštas kariūnų dinastijai pakeitė Mindaugo sūnaus įvaizdį ir vardą amžininkų akyse, ar nepakeitė, bet atkaklusis karalaitis liko ištikimas sau pačiam. Priėmęs vienuolio įžadus Vaišvilkas netapo nei atsargesnis, nei bailesnis.

Tolimesni įvykiai patvirtino, kad Vaišvilkas nuo to laiko atkakliai ir nuosekliai vykdė ne tik vienuolystės įžadus, bet ir valstybinę valdovo sūnaus strategiją. Mes jau aptarėme, kaip diplomatiškai sutvarkė Vaišvilkas 1251–1254 m. konfliktą su rusinų kunigaikščiais.

Panašiai elgėsi Mindaugo sūnus vienuolis ir totorių įsiveržimo metu. Palikęs vienuolyną Vaišvilkas veikė staigiai ir sumaniai, nes, kaip spėju, gyvendamas slavų krašte, puikiai žinojo totorių žygio priežastis. Rusinų metraščiai, kuriuos neretai atkartoja istorikai, aiškina, kad piktasis totorių karvedys Burundajus, sumanęs 1258 m. traukti į žygį prieš Lietuvą, privertė Haličo ir Voluinės kunigaikščius prisidėti prie žygio, galima sakyti, prieš savo giminaičius, nes karaliaus Danilo sūnus Švarnas jau buvo vedęs Mindaugo dukterį.

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( VII )” →

Aktualijos

4. Pasaulietinis Vaišvilko gyvenimas iki krikšto

Iš mus pasiekusių žinių istoriniuose epochos šaltiniuose galime spręsti, jog Vaišvilkas pirmiausia turėjo eiti tėvo pėdomis – dalyvauti kovose dėl valdžios ir naujų žemių, gintis nuo priešų ir ieškoti sąjungininkų.

Iš pradžių taip ir buvo. Istoriniai duomenys rodo Vaišvilką nuo pat jaunystės buvus ryžtingą ir drąsų žmogų. Jeigu lietuviai laikėsi viduramžiais priimto berniuko auklėjimo papročio, kai šeimos ritualas reikalaudavo sodinti ant žirgo aštuonmetį berniuką ir taip įteisinti jo vyrišką statusą, tuomet netenka stebėtis metraščio pranešimu, kad Mindaugo sūnus (neabejotinai Vaišvilkas) jau 1252 m. vadovavo karo žygiui į Truiską.

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( IV )” →

Aktualijos

3. Vaišvilko įvaizdis lietuvių išeivijos raštuose

Laimei, už Lietuvos ribų Vaišvilko fenomenas susilaukdavo daug didesnio dėmesio.

Turiu galvoje, be abejo, ne tik senuosius rusinų metraščius, kur Vaišvilkas minimas netgi dažniau ir plačiau už savo tėvą Mindaugą.

Įdomiausia, kad Vaišvilko figūra nuolatos domino lietuvius išeivijoje kur kas labiau nei Lietuvoje. Išeivijos raštuose galime rasti daug daugiau įdomios medžiagos apie pirmąjį Lietuvos karalių Mindaugą, jo krikštą ir jo sūnų Vaišvilką negu visoje ankstesnėje ir dabartinėje istoriografijoje, sukurtoje Lietuvoje.

Iš pradžių nesupratau – kodėl?

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( III )” →

Aktualijos

2. „Juodžiausia figūra“, arba Kaip kuriami įvaizdžiai?

Po gana neigiamų mūsų pirmojo istoriko S. Daukanto (1793 -1864) vertinimų, iš dalies atkartojančių lenkų katalikų, jėzuitų ir rusinų metraščių bei istorikų neigiamas Vaišvilko charakteristikas („ant raudono kunigaikščio rūbo juodą vienuolio abitą dėvėjo“, atseit, „vilkas erelio kailyje“, norėjo „lietuvius krikštyti į gudų vierą“, „širdy piktybę slepia“ ir pan.[1]), lietuvių istorikai bene visose populiariausiose ir oficialiose Lietuvos istorijose Vaišvilką (neretai vadindami slaviška pravarde Vaišelga) mini tik prabėgomis.

Mindaugo sūnui randama vietos tik politinių interpretacijų paraštėse, karo veiksmų atpasakojimuose.

Kodėl taip atsitinka?

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( II )” →

Aktualijos

Mane seniai domino vienas paslaptingiausių ir įdomiausių Lietuvos istorijos veikėjų – karaliaus Mindaugo vyriausiasis sūnus Vaišvilkas. Nors, antra vertus, iš pirmo žvilgsnio, visą Vaišvilko gyvenimą aprėptų, sakytum, paika ir skurdi biografija: pirmojo mūsų karaliaus, Lietuvos valstybės kūrėjo sūnus nenuėjo garsiojo tėvo pėdomis, o pasuko kitu keliu – įstojo į vienuolyną, kur ir buvo beprasmiškai nužudytas.

Bet gal ne viskas taip paprasta ir prasta? 

1. Keisčiausias valdovas Lietuvos istorijoje

Kuomet  lietuviai įpras automatiškai atmesti jiems primetamą „nevisavertiškumo kompleksą“ ir užsiugdys šekspyrišką dėmesį savo praeičiai, tuomet Vaišvilko gyvenimo duomenų (kiek jie užfiksuoti istoriografijos šaltiniuose pradedant XIII amžiaus viduriu) pakaks ne tik istorinėms dramoms ir kraupioms tragedijoms.

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( I )” →