iskauskas
Česlovas Iskauskas, šio komentaro autorius

Iš Lietuvos kaimo aukštumos (Aukštaitija ne veltui geografiškai yra aukščiau kitų regionų) žvelgti į šalyje vykstančius procesus yra patogiau negu stumdytis alkūnėmis įkaitusiame mieste ir prakaitu permirkusiomis smegenimis bandyti susigaudyti įvykių ir nuomonių okeane. Čia tokios įtakos nedaro ir aplinka, nes dauguma kaimiečių susirūpinusi nebent atsinaujinusia sausra, prastu grybų derliumi ir dažniau dairosi į blyškiai mėlyną dangų negu klausosi atsargių kaimyno postringavimų, ką gi rinksime kitais metais ir ar verta LKP pripažinti nusikaltėle…

Ačiū Dievui, yra IT gelbėjimo tarnyba, kuri padeda sekti, kas gi darosi ten, Lietuvos apačioje, vargšėje nualintoje Europoje ir rėksnio gaidžio sindromu sergančioje Amerikoje. Vieni sako, kad Facebook‘o geriau neturėti, nes jame matosi ir tavo kelnaičių spalva, ir kuriuo smegenų pusrutuliu mastai. Kiti randa tik tokį būdą save realizuoti. Tai žmogeliai arba karščių paveikta orientacija, arba savęs nerealizavusios personos, arba garbaus amžiaus atsiskyrėliai, kurie jau niekuo nerizikuoja, visko yra „atsikandę“ ir mano galintys pamokyti ne vieną snarglių. Klausimas tik toks: ar tų pamokų kam nors reikia. Ko gero, save būsiu priverstas įrašyti į pastaruosius, tai yra, į bambeklius…

I pabambėjimas. Atrodo, mūsų neprieteliams neprireiks jokių „Buk‘ų“ ar „Iskander‘ių“ užvaldyti Lietuvą. Svetimos fake news ir neosovietinė ideologija pamažu užvaldo lietuvių protus, skiepindama jiems priešiškumą savo valstybei, pridengtą „nuomonių raiška“, kritiniu mąstymu, žodžio laisve, žmogaus teisėmis ir pan. Rusakalbių flagmanu tapo įžūlus Klaipėdos tarybos narys Titovas, įžūliai diskredituojantis kovotojus už laisvę. Televizijos jam suteikia tribūną, ir šis savo kliedesiais gali nuodyti tūkstančių žiūrovų protus. Neabejoju, kad yra daug jo šalininkų, o pritariančių „išsakytai nuomonei“ dar daugiau. Ne tik Klaipėdoje, kuri buvo SSRS kariškių citadelė Lietuvoje, bet ir kitur Žemaitijoje, Vilniuje.

Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai. LGGRTC nuotr.

Vanagaitė šiame mūšyje už protus – tik žiedelis. Vargu, ar ji savo „tyrimu“ patraukė daugumą žydų, net patyrusių holokaustą, bet sustiprino “kitą požiūrį“ į partizaninį judėjimą Lietuvoje ir jo lyderius. Neabejotina, kad tiek Vanagaitę, tiek Titovą pakusino jėgos, esančios ne Lietuvoje. Tarptautiniai sionistiniai centrai, kaip ir posovietinės šovinistinės organizacijos turinčios savo radikalius flangus, veikiančius pagal instrukcijas iš Maskvos.

Ar dėl kūrybinių ambicijų, ar dėl nebrandumo Panevėžio J. Miltinio teatro režsierius sumanė inscenizuoti skandalingą R. Vanagaitės romaną, šitaip autorę užkeldamas ant pjedestalo ir piršdamas žiūrovui abejonę „o gal taip ir buvo…“ Buvo visaip, tačiau suabsoliutinti negatyvą, paverčiant pokario didvyrius paprasčiausiais žydšaudžiais, yra ne tik amoralu, bet ir balansavimas ant nusikaltimo ribos.

Vadinasi, mes patys sutinkame, kad mūsų protus užvaldytų gliti dezinformacijos masė. Toks info karo tikslas. Kai pasiekiama kritinė masė, tada įsijungia kitos juodosios technologijos, tiesiogiai pavaldžios politikams: neigiamas valstybės pasirinktas kelias, jos dalyvavimas euroatlantinėse sąjungose, keliama nostalgija sovietiniams laikams, nuvertinami ekonomikos pasiekimai. Į šį frontą įsijungia įtakingi valdžios žmonės, politikai, sąmoningai ar ne pritariantys destrukcijai. Antai, solidus ekonomikos profesorius, buvęs ministras, savo veidaknygės sieną panaudoja telkti bendraminčius kito profesoriaus, kur kas daugiau nusipelniusio nepriklausomai Lietuvai, dergimui. Netgi tautiniai radikalai, įsivaizduojantys dorai saugantys nacionalinį identitetą, pučia į tą pačią dūdą… Maskva trina rankomis: permainos ne už kalnų.

Dalia Grybauskaitė – Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

II pabambėjimas. Jau 42 – ji metai, kai kremtu žurnalisto duoną. Tiesa, dabar jau išretėjusiais dantimis. Ne, ji ne rupi, bet ir ne pyragas. Metams bėgant, tie kąsneliai vis mažėja. Nors kažką padariau, vagelė išrausta. Tad turiu teisę apibendrinti žiniasklaidos – šios ketvirtosios valdžios (sic!) – būklę. Ne, ne ketvirtosios, o dažnu atveju – aukščiausiosios. Ji linčiuoja visus iš eilės, bet daugiausiai tenka valdantiems su R. Karbauskiu priešakyje. Viskas būtų lyg ir normalu, tačiau kai „tiriamosios“ žiniasklaidos trubadūrai kas antrą sakinį skiria Landsbergio – senelio ir anūko – plūdimui ir Grybauskaitės biografijai, darosi nejuokinga. Klausau Lietuvos radijo komentarus. Ten – visokių skandaliukų popuri: tas tą pasakė, anas dar leptelėjo, trečias apie G tašką pasišaipė, ir štai apibendrinimas: kur eina Lietuva? Žinoma, į pražūtį.

Saviplaka turi ribas. Jeigu ne, tada ant valstybės kūno atsiranda kraujosrūvos. Komentarai ir straipsniai, sumaišyti su Užkalnio pienburnišku žargonu ir Valatkos niekinančiu sarkazmu, jų skaitytojams ir klausytojams perša mintį, jog – reikia dingti iš Lietuvos kur akys veda. Jau nekalbu apie marginalinius portalus, tokius kaip bendrijos „Būkime vieningi“ ar visokių anarchistų, ekspertų svetaines, kurias ne kartą linksniavo VSD savo ataskaitose, ir susidaro „nekoks“ vaizdelis apie mūsų žiniasklaidą.

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Visa bėda, kad ją stebinčios ir kontroliuojančios organizacijos, žurnalistų bendruomenė nuščiuvusi tyli ir linkusi tik konstatuoti faktą, o ne jį analizuoti. LŽS konferencijos ir seminarai neefektyvūs, rengiami tik dėl „paukščiuko“. Į juos diskusijoms retai kviečiami patyrę mass media atstovai, mokslo žmonės.

Ir laivelis plaukia toliau. Siūbuojamas galingų informacinio karo bangų, uždešdamas ant seklumų, nublokšdamos į tamsius hedonizmo ir apolitiškumo akivarus.

III pabambėjimas. Kaip čia išeina: nejaugi „ant Lietuvos“ viskas blogai? Maža pensijų, algos lėtai auga, valdžia parsidavus, klesti korupcija, politikai amoralūs. Na, taip: jeigu moralę matuosime pagal Gražulį, ekonomiką pagal augančias kainas, o politiką – pagal Širinskienę, Karbauskį ar Landsbergį-anūkėlį, tuomet tik mauk iš Lietuvos ir negrįžk!

Bet prisimenu skausmingą Algirdo Mykolo Brazausko pageidavimą: nejaugi mes nerandame gerų naujienų, teigiamų pavyzdžių; parašykime apie puikią kaimo mokytoją, darbštų ūkininką, gerą darbininką… Iš tiesų, tokių dauguma, tačiau jais nesidomi nei pramogų verslas, nei televizija, nei valdininkai, tyliai trinantys kelnes savo ofisuose.

Būtent tie žmoneliai – pilkos pelytės – kitą gegužę rinks šalies vadovą. Ar jų kas klausia, kaip jie vertina būsimus kandidatus? Tuo metu viešoji erdvė pripildyta skardžiabalsių rėksnių, kurie tai galvą guldo už savo mylimą atstovą, tai į miltus mala nemylimą. Nausėda – negerai, nes bankininkas, švedams parsidavęs. Puteikis lyg Don Kichotas su malūnu nevykusiai kaunasi. Ušackas įtartinas, nes Vašingtone ir Maskvoje sėdėjęs. Pavilionis pernelyg nenuspėjamas, skandaliukų mėgėjas. Juozaitis kažkada prieš Seimą plytą pakėlė, su nacionalistais laižosi… Ir t.t., ir pan.

Baltijos kelias. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Jeigu apversi šią pavardžių karuselę, tai tie galimi prezidentai suksis į kitą pusę: Nausėda simpatiškas ir rimtas ekonomistas, Puteikis užsispyręs blogybes išrauti, Ušackas gerai išmano užsienio politiką, Pavilionis ryžtingas, Juozaitis – naujas tautos veidas…

Švytuoklė svyruoja plačia amplitude. Nesibodima asmeniškumų, purvo drabstymo, praeities nagrinėjimo, net šeimų šmeižimo. Įstabu, kad daugiausiai konkorežių atsimuša į Grybauskaitės ir Landsbergio-senelio asmenybes, nors viena jų negali kelti savo kandidatūros, kita gi – nė negalvoja grįžti į aktyvią politiką.

***

Tai tik rugpjūčio pabambėjimai. Nemanau, kad rugsėjį jie bus kitokie. 28-ri metai negali mūsų iš esmės pakeisti. Nuo vidinės stagnacijos kenčiame mes patys. Kenčia Lietuva.

2018.09.03; 06:05

Egzistuoja ne tik melagingos, bet ir nereikalingos žinios. Slaptai.lt nuotr.

Vasarą su šviežiomis naujienomis – ne kas. Sausra portaluose. Televizijose. Popieriniuose laikraštukuose, kurių apskritai niekas neskaito.

Kaip ir daržuose – pomidorai pradeda pūti. Liek neliejęs – nieko doro. Ir agurkai.

Kai rašau šias eilutes, pradeda lyti. Bet ir šis lietus iš esmės nekeičia Lietuvos peizažo.

Kažkas Kaune ant Žirgo užsiropštė. Gal išgėręs. Gal apsirūkęs. Koks skirtumas. Jaunystė. Maištas. Elementarus durnumas, etc.

Bet ši „žinia“ eskaluojama jau kelinta savaitė. 

Bunkė parduoda savo namą paklaipėdėje. Oras ten pašvinkęs. Bet – įvykis. Įdomi detalė prie rašinio: Bunkė (Zvonkė etc.) erotiškai iškėlusi koją. Vieną. Ačiū Die.

Ir tai skelbia vienas iš didžiausių Lietuvos portalų  – „Lietuvos rytas“.

Karbauckis – atskira tema, kurią, kas tik netingi, volioja kasdien.

O Lietuva vis išplaukia. Į tyrus vandenis.

Delfyje, kaip jau daugelį metų atgal, atvira pornografija. Žodžiu, Kamasutra. Kas tai yra, ne kiekvienas žino, bet delfinai įkyriai moko neišprususį lietuvį naujų sekso pozų. Beveik kasdien. Nors, anot B. Dainio, dulkintis reikia tik tris kartus per savaitę.

Esu iš tų, kurie, nepaisant elito raginimų (nuoširdžių?), neretai paskaito komentarus po tam tikra rašliava. Kategoriškai teigiu: verta.

Be tam tikro runkelyno vogravimo, yra ir racionalių įžvalgų. Pavyzdžiui: nesmerk savo artimo, nes atsigręš į tave. Neteisk, nes pats būsi teisiamas. Būk tolerantiškas (po velnių).

Parulskis į šuns dienas išdėjo šimtmečio Lietuvos Dainų šventę; sakė negiedosiantis Tautiškos giesmės kartu su visais. Nes jam konkolai terūpi. Šaunuolis.

Valatka suvis pasakė, kad Lietuva atsilikusi. Kas gali netikėti Valatka? Pakelkite rankas, kurie nebijote pasakyti, kad Valatka visos žiniasklaidos Mesijas? Nepakelsite, bailiai. Siaurusevičiaus nebėra, o Valatka  – vis tiek.

Badas Lietuvoje. Nors priešas – prie pat vartų. Ir tai – labai rimta. Tik tai niekam neįdomu. Internetinėse šėryklose dominuoja seksas ir smegenų paralyžius. Infantilus individas mėgsta seksą.

P. S. Iš tiesų, sakau Jums, jis daugiau nieko nemėgsta.

P. S. Todėl, su tam tikrom išlygom, gerbiu portalą www. Slaptai.lt. Nuoširdžiai.

2018.08.02; 19:42

Dr. Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė

Kad ir kaip būtų gaila, straipsnį tenka pradėti atsižvelgiant į į viešąją erdvę nuolat iškišamus priešiškos lietuvių tautinei tapatybei veiklos pasireiškimus, kurie atspindimi į nutautinimą orientuotoje žiniasklaidoje neokomunistinių, pseudokrikščioniškų ir liberalistinių pažiūrų apologetų. Keista tik, kad jiems suteikiama delfi tinklalapio ir nacionalinio transliuotojo tribūna – net tada, kai viso pasaulio lietuviai švenčia valstybės atkūrimo šimtmetį ir susijungia unikaliame renginyje – Pasaulinėje dainų šventėje, UNESCO paskelbtoje „oralinio ir nematerialaus žmonijos paveldo šedevru“.

Galbūt ir gerai, kad varganos sielos ir kultūrinio bei mokslinio neišprusimo, analfabetizmo pavidalai iškyla tokiu metu, nes tuomet, tokio masto plotmėje, išryškėja veikėjai, kurių „profesionalizmo“ dėka Lietuva velkasi Europos Sąjungos uodegoje. Rimvydas Valatka, jau seniai pasižymintis sovietiniams laikams būdinga liumpeniška retorika ir neapykanta lietuvių aukštajai kultūrai, su politruko įkarščiu kartoja propagandinius štampus straipsnyje iškalbingu pavadinimu „Pseudolietuvybės stulpai – sovietų kanonai ir vagių šėrykla“:  jis šaiposi iš šventės dalyvių („bėgi minioje bliaudamas su visais“); akcentuoja krikščionybės ir tautinių tradicijų „prieštarą“, įžvelgdamas „valstybinio naratyvo šizofreniją“. Pagal jį, matyt, bažnyčia (ar pasaulietinė demokratinė valstybė bažnyčios vardu) turėtų uždrausti bet kokią tautinę kultūrinę veiklą. Tautinis paveldas jam – barbarybė, prietarų rinkinys: „Kaip galima didžiuotis XXI a. valstybės pinigais brukama barbarybe? Versti didžiuotis senoviniu prietarų rinkiniu gal nereikėtų, a? Tai – pseudolietuvybė. Vienu galu besiremianti į sovietinį kanoną.“ Galiausiai su aplombu didysis žurnalistas pareiškia, kad „Dainų šventės padėjo saugoti sovietų imperiją“, o šiuo metu „pseudolietuvybė tapo patogi šėrykla tipams, įvaldžiusiems patriotinį falcetą ir praradusiems bet kokį gėdos jausmą konvertuojant fasadinį patriotizmą į banko ženklus. Pabandyk apie tai tik prasižioti. Šventojoje ugnyje supleškins.“

Dainų diena

Painus sakinys, kuris priešingas tikrovei: jau daug metų tradicinės šventės Lietuvoje skurdžiai finansuojamos ir išsilaiko daugiausiai iš likučių, privačių iniciatyvų ir vidinio įsitikinimo, atkaklumo ir idealizmo, o maisto tiekimas Dainų šventės dalyviams iki šiol nesutvarkytas („nespėjama“ pasiruošti), todėl prastas maistas ne tik baigiasi ir jo neužtenka visiems dalyviams, bet pristatymas nuolat vėluoja, o griežtos repeticijų dienotvarkės besilaikantys atlikėjai pusdienį ar ilgiau priversti kad ir blogiausiomis oro sąlygomis dirbti naudodami savo organizmo resursus. Įsivaizduokime į šventę iš regionų atvykusius vaikus, kurie turi šokti alkani, gyventi nežinia kokiomis sąlygomis… Koks įspūdis jam susidarys visam gyvenimui? Kaip jis suvoks valstybės požiūrį į jį? Tačiau apie šias esmines problemas trumpai pašūkaujama ir nutylama – iki kitos šventės.

Rimvydui Valatkai užkliūva dalyvių eisena, kurią jis laiko lenininių eisenų tąsa. Gali būti, kad žurnalistas, augęs chruščiovkėje ar bendrabutyje prie samovaro ir rašinėjęs ideologinius tekstukus į komjaunimo spaudą, kitokio modelio nesįsivaizduoja. Tačiau ne sovietai išrado paradus ir eisenas. Eitynės ir karnavalai miestų gatvėmis – sena kaip pasaulis tradicija, ji esminė visuose kontinentuose. Gėjai taip pat rengia paradus, bet niekas jų su sovietais nesieja? O Dainų šventės eitynės – vienas gražiausių akcentų, kai žmonės galėjo neskubėdami ir iš arti pamatyti iš viso pasaulio suvažiavusių ir vietinių kolektyvų, bendrijų vėliavas, tautinius rūbus ir muzikos instrumentus, akinančius įvairove, savitumu ir spalvomis, raštais, pabendrauti, pasveikinti visus ir kartu pasidžiaugti. Kad ir nedidelės, bet tautiškai pasipuošiusios Lietuvos tautinės bendrijos ėjo koja kojon su visais.

Kas yra pseudolietuvis: ar tas, kurį jo žodžiais „išlaisvino užsienio radijo rokas“, ir kuris per nepriklausomybės atkūrimą jokių tautinių kultūrinių reiškinių nepastebėjo, nes ir sovietmečiu augo ant asfalto ir apie liaudies meną išmano kaip kiaulė apie debesis, ar tas, kuris iš paskutiniųjų, aukodamas laiką ir varganus pinigėlius, kaip bitelė toliau neša savo indėlį į tautos aruodą – kad tik ta saulė Tėvynėje neužgestų, kad lietuviška daina nenutiltų?

Žmonės plūsta į Kalnų parką

Kita labai silpna diskusijų dalyvė, bet labai paranki globaliajai rinkai, todėl nuolat šmėžuojanti svarbiose rampų šviesose, Nerija Putinaitė buvo kiek atsargesnė, bet išdrįso susiremti su ilgamečiu Dainų švenčių dirigentu, maestro Vytautu Miškiniu. Lygiai tokia pat bešaknė kaip ir Valatka, ši filosofė teigė: „Tie etno dalykai, kurie visiškai autentiški, jie scenoje neįdomūs. Nes jei pusę valandos ar valandą žmonės turės klausytis sutartinių, tai salė išprotės, pradės skirstytis“. Tiesą sakant, tikrų vertybių išsiilgę žmonės ne tik valandą, bet ir ilgiau gali klausytis sutartinių, o panelei, kuri negali pakęsti liaudies dainos, reikėtų lankytis Radžio, Džordanos Butkutės, Zvonkės ir Cicino koncertuose, o kitiems neaiškinti, kas ko gali klausytis. Bet pagal nudvasintus dėsnius suvokiama laisvos rinkos ekonomika leidžia nusitaikyti į kertinius bet kurios valstybės prioritetus, kurie tą valstybę daro unikalia, tvirta savastimi ir tradicijomis.

Todėl Putinaitė, G. Steponavičiaus laikais prisidėjusi prie krepšelių įvedimo ir aukštosios mokyklos sistemos sugriovimo, ir toliau siekia, kad bet kurios vieningos kultūros ir švietimo struktūros subyrėtų. Nenuostabu, kad pasitelkiama sovietų taktika kiršinti „krikščionis ir pagonis,“ nors iš žemiau pateiktos programos matyti, kad ne vienas renginys vyko bažnyčiose. „O dabar valstybė išlaiko organizacinį aparatą, skiria pinigų, remiamasi muzikos mokyklų ir kitų mokyklų struktūra. Jei būtų sakoma, kad tegul čia būna privačios iniciatyvos, labai abejoju, kad būtų tiek žmonių. Iš užsienio lietuvių kolektyvai atvažiuotų, nes tai visuomeninės privačios iniciatyvos, bet labai abejoju, kad tiek daug [vietinių] lietuvių suvažiuotų ir būtų toks [didelis] renginys,“ – teigia Putinaitė. Ji norėtų, kad nebeliktų tradicinių švenčių masiškumo, kad mokyklos nebedalyvautų ugdymo procesuose (moksleivių šventės nunyktų), o liaudies menas subyrėtų į saviveiklinius niekieno nepastebimus vienetus. Ką gi, užmojis nemenkas. Nesuprantama, kodėl muzikinio išsilavinimo neturintys žmonės postringauja ir sprendžia apie kultūrą ir meną apskritai? Gal kad vykdo ideologinį užsakymą, nes kitaip nedarytų absurdiškos išvados: „Tai yra politinis kultūros reiškinys ir dėl to tos šventės vyksta. “Išeitų, kad valstybės kultūros politika, kuri ir taip mažiausiai finansuojama ir nukanalizuota į globalius vandenis, yra kalta, kad dar gerbia valstybės paveldą?

Ansamblių vakaras

Panašūs akibrokštai yra ilgalaikio švietimo susinimo padarinys. Tiesa, Valatka ir Putinaitė disertacijas (dar reikėtų peržiūrėti kompetencijas) gynėsi tame pačiame Lietuvos filosofijos, kultūros ir meno institute, ir iškart po to pradėjo karjerą valdžioje. Ne paslaptis, kad ten dažnai apginamos žemo lygio disertacijos, o pakrikštyti „mokslininkai“ trejetukininkai toliau formuoja esmines Lietuvos mokslo ir kultūros gaires tuo metu, kai rimti, talentingi mokslininkai, ypač dirbantys nacionalinės reikšmės baruose ir mąstantys valstybiškai, tampa nepageidaujami, nes „prioritetai“ nustatyti nuo tautos ir valstybės – į globalią rinką ir marginalijas (mažumas, kitataučius, neesminius tyrimus, etc.). Todėl, jei reikėtų pasisakyti už tokių institutų išformavimą, būčiau „už“. Mokslo institutai turi dirbti valstybei ir jos interesams, ir nepriiminėti profesionaliai neįgalių doktorantų vien dėl to, kad jų nesurenka.

Grįžtant prie Dainų šventės, matyti, kad ilgalaikės putinaičių pastangos nenuėjo veltui: ne tik kad dalyvių sumažėjo kone trečdaliu, ir visos scenos buvo nepilnai užpildytos, bet ir didžiąją repertuaro dalį užėmė šiuolaikinės kompozicijos, kurios kai kuriais atvejais pavojingai priartėjo prie estrados žanro arba buvo išliekamuoju požiūriu menkavertės. Žmonės troško išgirsti senovę, aukso fondą, o šia prasme gavo trupinius. Pasak V. Miškinio, „lietuviai ir taip labai sumodernėję tradicijų prasme. Pažiūrėkite, afroamerikietiški ritmai – jau pusės Dainų šventės repertuaro pagrindas. Estai ir latviai dar atsargiai žiūri. Mes labiausiai pažengę blogąja to žodžio prasme, nes norime save integruoti į viso pasaulio pasiekimus. Latviai ir estai labiau konservatyvūs ir labiau laikosi tradicijų.“

Galiu tik pritarti maestro nuogąstavimams, kad pamažu prarandame tai, kas yra mūsų aukščiausi pasiekimai, dar visiškai gyva, bet kažkieno valia dūla lentynose, muziejuose ir neberodoma net per Dainų šventes, todėl jų ateitis, jei nesikeis suvokimas, kad reikia akylai saugoti ir demonstruoti visa, kas surinkta per daugelį metų ir reprezentuoja ne kičą, o autentiškas kultūros formas, yra miglota. „Užsieniečiai Dainų šventėmis žavisi. Aš labai dažnai kalbu apie Dainų švenčių tradiciją ir rodau filmus [užsieniečiams], nes tenka užsienyje dalyvauti įvairiuose seminaruose ir paskaitose – ir jie į tai žiūri su pavydu. Sako – čia fotomontažas, kaip tu surinksi 15 tūkst. į vieną krūvą. Taigi jie su pavydu žiūri, o mes save kritikuojame, norime kažkaip save sumoderninti“, – teigia dirigentas (citatos paimtos iš tekstų delfyje).

Man dar teks profesionalioje muzikos spaudoje rašyti apie pavojingas tendencijas, kai su pagreičiu išbarstome tai, kas visą laiką buvo mūsų, lietuvių kultūros paveldo ašis ir pagrindas. O tuo tarpu pacituosiu ištrauką iš Lietuvos liaudies kultūros centro leidinio, skirto 90-osioms Dainų švenčių metinėms (2014), ir kurį sudarinėjo šio žanro specialistai iš viso pasaulio: „Baltijos šalyse – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – mėgėjų chorų sąjūdis ir dainų šventės XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje įgavo platesnį pobūdį – chorai ne tik įsiliejo į tautinį atgimimą, bet ir tiesiogiai veikė nacionalinės profesionaliosios muzikinės kultūros plėtotę. Tokių daugiasluoksnių dimensijų dėka dainų šventės šiose šalyse tapo ilgalaike tradicija, kuri dėl savo integralių prasmių tautos kultūroje pripažinta tautinio kultūrinio identiteto išraiška.“ (aut. Regimantas Gudelis).

Publika Vingio parke

Tikėtis, kad nutautę diletantai ims ir skaitys gausią tautinio paveldo literatūrą, matyt, neverta, užtat jaunąją kartą gal paskatins šie gražūs ir prasmingi žodžiai, skirti „žmonėms, kurie sunkiais laikais sergėjo lietuvių kalbą, skleidė spausdintą žodį, budino sąmonę, kurie klojo ir tvirtino šios tradicijos pamatus. Tiems, kurie mokė ir tebemoko pažinti dainos grožį, pajusti šokio ritmą, kurių sukurta muzika, eilės, besiveržiančios iš dainininkų krūtinių, suteikia mums neapsakomą jausmą, pasididžiavimą savo Tėvyne. Visiems, kurių talento, pasišventimo, išmonės dėka metai iš metų šokių raštais marginamkos aikštės, tautos melodijomis puošiasi dainų slėniai“ (iš jubiliejinio leidinio).

Ir nūdien, praūžus šimtmečio šventei, su nerimu matai, kad pirmas smūgis tradicijai buvo suduotas okupacijos metais, kada ištisos sodybos, kuriose buvo švenčiamos gegužinės su dainomis ir šokiais, rodomi klojimo teatro vaidinimai, staiga ištuštėjo (viename kaime arba vienkiemių klasteryje vietoj 50 šeimų liko maždaug dvi), gabiausieji žmonės buvo išžudyti ir išvežti į tremtį ir lagerius, ir okupacijos laikais beliko maža dalis tų dainuojančių ir šokančių, tačiau vis dar – įspūdinga dalis. O antras smūgis tautai suduotas jau po 1990-ųjų, kada milijonas išvarytųjų iš Tėvynės ir tautinio švietimo atsisakymas unikalią tautos saviraiškos išraišką dar kartą nukirto – proporcingai ištuštėjus kaimams, miestams ir miesteliams. Tuomet, Sąjūdžio metais, buvo skubiai naikinami tautinio meno archyvai TV ir radijuje, prisidengiant neva kilusiu gaisru. Ir šiuo metu tie, kurie išliko, be didelių pinigų neprieinami. Esant tokioms tendencijoms, vargu ar galima tikėtis, kad Lietuva išlaikys savo unikalų kultūrinį „prekinį ženklą“ pasaulyje. Materialaus bedvasio kulto apsuptyje tiesiog stebuklas, kad dar matai dainuojantį lietuviškai žmogų, vilkintį tautinį rūbą, dar laikantį kankles. Ir iškyla akyse vaizdas – Čiurlionio „Karalių pasaka“ – kaip pažadas, kad tamsybėms galas vieną dieną ateis, o kultūrą ims tvarkyti išsilavinę ir nuovokūs žmonės.

UNESCO dokumento faksimilė

Priedas:

Lietuvos šimtmečio dainų šventės „Vardan tos…“ programa 2018 m. birželio 30 – liepos 6 d.

Kaune: birželio 30 d. 19 val. Dainų diena Dainų slėnyje. Vilniuje: liepos 1 d.12 val. Šventės atidarymas S. Daukanto aikštėje. 13 val. Pasaulio lietuvių ir Lietuvos tautinių bendrijų diena „Šimtas Lietuvos veidų – sujunkime Lietuvą“ Rotušės aikštėje. 21 val. Šventės atidarymui skirtas renginys Vingio parke – L. Vilkončiaus roko opera „Eglė“. Liepos 2 d. 14 val. Vaikų tradicinių amatų miestelio prie Valdovų rūmų atidarymas (Katedros a. 4). 16 val. Liaudies meno parodos „Gyvos jungtys“ atidarymas Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje (Savičiaus g. 13). Liepos 3 d. 10–22 val. Folkloro diena „Didžių žmonių žemė“ Bernardinų sode (Sereikiškių parke), pilių teritotijoje, Katedros aikštėje. 18 val. Kanklių koncertas „Skambėkite, kanklės“ Šv. Jonų bažnyčioje (Šv. Jono g. 12). 20 val. Vokalinių ansamblių koncertas „Dėl žalio ąžuolyno“ Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje (Aušros vartų .g 5). Liepos 4 d. 13-21 val. Teatro diena „Sau, tautai, žmonijai“ Bernardinų sode (Sereikiškių parke), pilių teritotijoje, Katedros aikštėje. 22 val. Ansamblių vakaras „Tėvyne mūsų“ Kalnų parke. Liepos 5 d. 13 val. Ir 21 val. Šokių diena „Saulės rato ritimai“ Lietuvos futbolo federacijos stadione (Liepkalnio g. 13). 18 val. Pučiamųjų instrumentų orkestrų koncertas „Vario audra“ Vilniaus pramogų arenoje (Ąžuolyno g. 9). Liepos 6 d. 14 val. Šventės dalyvių eitynės iš Katedros aikštės į Vingio parką, 17 val. Dainų diena „Vienybė težydi“ Vingio parko estradoje. 21 val. Tautinės giesmės giedojimas visame pasaulyje.

2018 liepos 12 d.

Gabrielius Landsbergis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis užstoja į skandalą įsivėlusią Prezidentę Dalią Grybauskaitę.

Politikas gina teisę į politikų privačius pokalbius. Tačiau, komentuodamas „valstiečių“ reiškiamas pretenzijas Prezidentei, neabejoja, kad jei būtų paviešintas „valstiečių“ lyderio Ramūno Karbauskio ir buvusios Seimo narės Gretos Kildišienės susirašinėjimas, kiltų ne mažesnis ažiotažas.

„Nuoširdžiai nesuprantu, kas yra tragiško privačiuose pokalbiuose kalbėtis apie dalykus, kurie vyksta Lietuvoje“, – penktadienį tiesioginės transliacijos feisbuke metu sakė G. Landsbergis.

Konservatorius ironizavo, kad jei R. Karbauskis kalbasi su kitais politikais, tai jo pokalbiai turėtų būti ne mažiau įdomūs visuomenei.

„Aš noriu pabrėžti, kad Prezidentė kalbasi su žmonėmis, ji kalbasi su kitais politikais. Aš kalbuosi su kitais politikais. Aš neabejoju, kad Ramūnas Karbauskis kalbasi su kitais politikais. Aš tikiuosi, kad jis vis dar kalbasi su kitais politikais. Aš tikiuosi, kad yra besikalbančių su juo. Jeigu tuos pokalbius paviešintų, ypač privačius pokalbius, aš manau, kad visų antakiai kilsteltų“, – kalbėjo konservatorius.

G. Landsbergis svarstė, kad būtų įdomu paskaityti ne tik Prezidentės, tačiau susirašinėjimą tarp R. Karbauskio ir G. Kildišienės. Tačiau kartu pabrėžė, kad jie turi teisę į susirašinėjimo privatumą.

„Tikriausiai būtų labai netikėtų kalbų, labai netikėtų žinučių, turbūt būtų netikėtos leksikos panaudota, bet ar jie turi teisę tai daryti, aš manau, kad jie turi teisę kalbėtis. Ar mes privalome apie tai sužinoti, aš nesu tuo įsitikinęs“, – aiškino G. Landsbergis.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė atidarė „The Tall Ships Races“ burlaivių regatą. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

„Bet jei taip nutiktų, manau, sakytume, kad jie yra žemiau „plintuso“, – apibendrino politikas.

Tiek politikų, tiek politologų nuomonės vertinant paviešintų Prezidentės laiškų istorija išsiskiria.

Prezidentė susilaukė aštrių žodžių neigiamų vertinimų ne tik iš valdančiųjų „valstiečių“, tačiau ir iš opozicijoje esančių liberalų.

Europarlamentaras ir liberalų kandidatas 2019 m. prezidento rinkimuose Petras Auštrevičius penktadienį sakė, kad D. Grybauskaitės ir E. Masiulio ryšiai primena neregistruotą lobizmą ir iškraipo politinę aplinką bei visuomenės nuomones.

Politikos apžvalgininkas Rimvydas Valatka ketvirtadienį LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“ sakė, kad Prezidentė savo poelgiu valstybę pastatė žemiau „plintuso“.

Tuo tarpu dalis politologų skeptiškai vertina reiškiamus kaltinimus Prezidentei. Pasak jų, D. Grybauskaitė nepažeidė įstatymų ir kalbos apie apkaltą ar inicijuojamą tyrimą Prezidentei yra tiesiog nepagrįstos.

Konservatorių lyderiai taip pat palaiko Prezidentę. Andrius Kubilius sako, kad paviešintais laiškais Prezidentė tiesiog parodo savo susirūpinimą esama politine padėtimi, tuo tarpu R. Karbauskis stoja į kaltinamųjų „MG Baltic“ korupcijos byloje pusę.

Penktadienį A. Kubilius feisbuke rašė, kad niekas taip ir negali paaiškinti, kas yra iš tikrųjų blogo Prezidentės paviešintuose laiškuose.

„Visi rėkia ir dejuoja apie tai, kad tai yra „žemiau plintuso“, – rašė A. Kubilius, pridėdamas, kad „skalikų“ pabaidymas, kai jie įsijaučia į neteisėtos įtakos darymą valstybės sprendimams, yra teigiamas, o ne neigiamas dalykas.

„Atrodo, jog korupcinės bylos yra rimtos, kad išsigandę kaltinamieji imasi tokius dirbtinius skandalus kelti. Likusiems yra gera proga apsispręsti, kurioje pusėje stovėti – ar padėti kaltinamiesiems slėptis po tariamu skandalu, ar neleisti to pasiekti. Ramūnas Karbauskis apsisprendė. Ir aš apsisprendžiau. Nenuostabu, kad atsidūrėme skirtingose pusėse“, – kilusį skandalą feisbuke apibendrino A. Kubilius.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.05; 05:52

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Kaip visi gerai žinome, prezidentė Dalia Grybauskaitė yra staigi moteris. Niekados nepuoselėjau vilčių pamatyti neformaliąją anosios politinės veiklos pusę, tačiau dabar galiu prisipažinti, kad maniau, jog prezidentės užkulisiai yra labiau įtemti nei dabar visi galime pamatyti, paviešinus prezidentės D.Grybauskaitės privataus susirašinėjimo su patikimu laikytu asmeniu laiškus.

Nieko čia pikantiško, verčiančio gailiai rypuoti neradau. Nesmagumą kelią tik faktas, kad prezidentė yra išstatyta nuoga kibiam apžiūrinėjimui, tačiau ir ši kvaila istorija turi savo pozityvią pusę – apnuoginta iki paskutinio siūlelio prezidentė D.Grybauskaitė, kaip pasirodė, yra ne mažiau simpatiškas žmogus nei dėvėdama paradinę uniformą. Kaip atrodo, D.Grybauskaitė yra toks labai retos veislės politikas, kuriam nėra reikalo gėdytis savo užkulisių, čia drąsiai galima kviestis svečius  arba net steigti savotišką muziejų.

Vienas dalykas vis dėlto nuvilia – tai yra paviešintuose laiškuose ryškėjantis šios aukščiausiojo rango politikės pedantizmas, beveik maniakinis smulkmeniškumas. Be jokios abejonės, tokių laiškų savo vardu niekam nerašė nei Algirdas Brazauskas, nei Valdas Adamkus, nes pirmajam tokių ar panašių reikalų tvarkymui tarnavo žmogeliukai iš nuosavos partijos, o antrajam – ne pėsti patarėjai. (Žiūrint iš laiko perspektyvos matosi, kad pirmosios kadencijos V.Adamkaus vyriausiasis patarėjas Darius Kuolys buvo savotiškas viceprezidentas, jeigu ne daugiau. Ta proga dar pasidalinsiu savo apgailestavimu dėl to, kad šis kultūrininkas įklimpo į Garliavos mėšlą, nes kitu atveju kiltų didelė pagunda įsivaizduoti D. Kuolį sėkmingai triūsianti prezidento poste jau artimiausioje ateityje.)

Savo ruožtu, kaip matome iš paviešintų laiškų, prezidentė visus darbus gviešiasi nudirbti pati kaip savotiškas žmogus – orkestras, dirbdama už visą svitą, net už pagalbinius darbininkus, tarkime net už santechniką (iš tiesų, kaip dabar visiems tapo aišku, Eligijus Masiulis buvo ir yra toks žmogus, su kuriuo bendrauti galima tik dėvint santechniko pirštines). Galimas daiktas, tokia yra vienišės lemtis, kai vyro ir vaikų neturinti moteris visa galva pasineria į darbus. Tačiau kažin ar galima kaltinti žmogų už perdėtą pareigingumą ir nenorą patikėti valstybės vairą tarpininkams net ir smulkmenose.

Sveiko proto žmogui neturėtų kilti abejonių dėl to, kad legendiniu tapęs D.Grybauskaitės prašymas (?) perduoti linkėjimus D.Mockui, kad patrauktų savo skaliką, yra nedviprasmiškas perspėjimas verslininkui, jog valdžios institucijose žinoma apie stipriai įsikerojusią jo antivalstybinę veiklą. Todėl labai keista, kad Rimvydas Valatka, dažnai užsimenantis apie sveiko proto puoselėjimo užduotį, tokį menkai vualizuotą, rūstų prezidentės perspėjimą priskiria zadaniijų žanrui, pradėdamas netikėtai giedoti unisonu su Ramūnu Karbauskiu ir nenuilstančia jo pakalike Agne Širinskiene.

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Kam ne kam, o prezidentei akivaizdus dalykas yra faktas, kad  visokie kurlianskiai ir dapkai veikia ne savo valia, ne paslaptis, jog muziką užsako ir lėlių teatro virvutes savo rankose laiko koncerno savininkas D.Mockus. Be visa ko kito dar noriu pastebėti, kad nelauktai pozityvus šios istorijos rezultatas yra tai, kad toks perspėjimas nuskambėjo viešai, taigi tarsi yra uždegama žalia šviesa daug atviriau kalbėti apie kai kurių žinomų, didelę įtaką turinčių verslininkų užmačias privatizuoti politiką ir politikus. D.Mockus, anksčiau daug nuveikęs žlugdant iš užkulisių ambicingiausią Lietuvos projektą LEO.LT, dabar  atidengė tikrąjį savo veidą, pasimačius koncerno užmačioms metodiškai, žingsnis po žingsnio užvaldyti Lietuvos valstybę. O puoselėjant tokius planus, skalikai labai reikalingi. Kaip sako G.Orwellas, laimi ta kiaulė, kuri užsiaugina daugiau šunų. Taigi čia ryškėja tokia proporcija: kuo D.Mockus tampa turtingesnis, tuo Lietuvos valstybė – silpnesnė. Taigi leiskite į registrą įtraukti naują patriotinį šūkį: nuo rytojaus negersiu D.Mockaus degtinės. O dar geriau būtų, kad tokie verslininkai savo verslus plėtotų negyvenamoje saloje!

Tačiau programos vinis (kaip sako rusai) yra tai, jog R.Karbauskis ir jo padėjėja A.Širinskienė pradėjo klaikiai žviegti dėl to, kad neva cituotas D.Grybauskaitės posakis rodo Prezidentūros ketinimus užgniužti laisvą žodį, yra nukreiptas prieš spaudos laisvę (sic). Mes tarsi jau pripratome prie tos žmogaus intelektą pažeminančios, lietuvių kalbą išniekinančios nešvankybės, kai didžiausias Lietuvos žemės ūkio chemizacijos veikėjas dedasi žaliuoju, tačiau R.Karbauskio pasisakymas už tariamą spaudos laisvę pranoksta net labiausiai ligotos vaizduotės ribas. Trumpai tariant, toks veblenimas yra totali begėdystė, pasijuokimas iš Lietuvos gyventojų, tarsi tokio kalbėjimo adresatas būtų jau ne žmonės, o zombių minia, tarsi lietuvių tauta jau būtų mirusi. Nenoriu būti blogu pranašu, tačiau taip begėdiškai meluojant R.Karbauskiui gali nepavykti ištraukti visos kadencijos. Jeigu nepasitrauks pats, nuo postamento tokį žaliąjį spaudos laisvės gynėją gali nuversti melo papiktinti žmonės su šakėmis. Nepadėtų kailio išsaugoti net labai dideli pinigai.

2018.05.04; 14:48

 

                                                                XXX

                                                             kiekvieną

                                                             pavasarį

                                                             taip

                                                             daros

                                                             kad

                                                             laksto

                                                             iš naujo

                                                             nukirstagalvis

                                                             padaras

                                                             skleisdamas

                                                             paniką

                                                       ……………………….

                                                             iš

                                                              daugtaškio

                                                              skleidžiasi

                                                              pumpurai

                                                              markstos

                                                              iškart

                                                              prabudusi

                                                              žvaira

                                                              azijietė

                                                              gėlė

                                                              ir

                                                              dyksta

                                                              visur

                                                              nei

                                                             skustuvas

                                                             aštri

                                                              žolė

                                                              naujo

                                                              karvių

                                                              baleto

                                                              reikmėms

Rusijai uždraudė kai kuriems Lietuvos piliečiams atvykti į Rusiją. 

valatka_3
Rimvydas Valatka

Lietuvos žinomi žurnalistai ir politikai, sužinoję, kad pateko į juodąjį Rusijos sąrašą, neslėpė pasitenkinimo ir traktavo tai kaip savotišką jų veiklos įvertinimą.

Tačiau konservatorė Rasa Juknevičienė įtariai vertino šias politikų, sužinojusių, kad yra nepageidaujami asmenys šalyje, reiškiamą džiūgavimą. R. Juknevičienė samprotavo, kad tokiu sąrašu Rusija tiesiog „trolina“ Lietuvą.

Užsienio reikalų ministro atstovė spaudai Rasa Jakilaitienė penktadienį Eltai patvirtino, kad yra gautas sąrašas, o jame paskelbti Lietuvos piliečiai, kuriems draudžiama atvykti į Rusiją. Tačiau R. Jakilaitienė daugiau detalių neatskleidė ir tvirtino, kad kiekvieną į sąrašą patekusį asmenį informuoja atskirai.

Sulaukę Užsienio reikalų ministerijos skambučio ir sužinoję, kad pateko į juoduosius Rusijos sąrašus, žinomi Lietuvos visuomenės veikėjai ir politikai šią žinią skelbia savo feisbuko paskyrose.

Konservatorė Rasa Juknevičienė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Į nepageidaujamų asmenų sąrašus patekęs giriasi žurnalistas Rimvydas Valatka. Savo feisbuko paskyroje apžvalgininkas giriasi, kad tai didžiausias jo gyvenimo įvertinimas.

„Šiandien sužinojau, kad Putino Rusija įtraukė mane į juoduosius sąrašus asmenų, kuriems draudžiama 5 metams įvažiuoti į Rusiją. Turbūt tai yra pats aukščiausias mano gyvenimo įvertinimas. Taigi nors ir šimtui, ponai kleptokratai. Sąmoningai nesu buvęs toje šalyje nuo 1991 m. vidurio, kai dar teko naudotis jų oro uostais. Prisibuvau. Tai yra šalis, kurios Sibiro katorgoje gimiau ir kuri vienintelė pasaulyje netraukia sugrįžti“, – feisbuke rašė R. Valatka.

Apie tai, kad sužinojo atsidūręs nepageidautinų žmonių sąraše, pranešė ir žurnalistas Andrius Tapinas.

„Lik sveikas, Sibire. Lik sveikas, Baikale ir Nižnij Tagile. Ate atostogoms Gelendžike ir Kryme, sudie Krasnojarske ir Čeliabinske. Patekau į Rusijos sąrašą ir penkerius metus neturiu teisės įvažiuoti į Rusijos teritoriją. Realiai visiškai už nieką. Blogo žodžio nesu apie Kremlių pasakęs ir prašau“, – feisbuke šmaikštavo A. Tapinas. 

Andrius Tapinas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Į sąrašą pateko ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Vytautas Bakas. Apie gautą draudimą atvykti į Rusiją paskelbė kai kurie Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos Seime nariai – Mantas Adomėnas, Laurynas Kasčiūnas, Žygimantas Pavilionis.

Pastarasis komentuodamas tai, kad atsidūrė šiame sąraše, taip pat įvertino labai teigiamai.

„Turiu daug valstybinių apdovanojimų, bet šitas – tikrai brangiausias!!!“, – feisbuke pažymėjo Ž. Pavilionis.

Tuo tarpu M. Adomėnas šmaikštavo, kad net aštuonerius metus laukė, kol Rusija jam uždraus įvažiuoti į šalį.

„JAU MANIAU, NEBESULAUKSIU. Vis dėlto sulaukiau. Pagaliau. Draudimas įvažiuoti į Rusiją – check“, – rašė M. Adomėnas, primindamas Rusiją suerzinusią 2010 m. politiko inicijuotą rezoliuciją dėl Gruzijos teritorinio vientisumo.

L. Kasčiūnas pabrėžė, kad, jo žiniomis, juodajame Kremliaus sąraše yra daugiau kaip dešimt Seimo narių, kuriuos URM informavo, kad jie į Rusiją negalės atvykti penkerius metus.

Nors politikai ir žurnalistai gautą žinią, kad Kremlius uždraudė jiems kurį laiką atvykti į Rusiją, įvertino pašaipiai ir traktavo tai kaip savotišką jų veiklos įvertinimą, konservatorė Rasa Juknevičienė buvo kur kas įtaresnė. Politikė savo socialinio tinklo paskyroje samprotavo, kad šis sąrašas gali būti tik dar vienas Kremliaus informacinio karo atvejis.

„Nors Lietuvos URM informuoja, žiniasklaida praneša, o sąraše esantys džiaugiasi, tačiau man atrodo, kad tai dar vienas Kremliaus informacinio karo atvejis. Meta kaulą, t. y. neįleidžiamų į Rusiją sąrašą, o jūs čia aiškinkitės, kas yra kas Lietuvoje. Patrolino. Kimbam“, – feisbuke rašė R. Juknevičienė.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.04.28; 15:19

Vytautas Sinica, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kalba, pasakyta 2017 m. rugsėjo 22 d. Lietuvos mokslų akademijoje vykusioje konferencijoje „Ar apginsime baltų kalbas?“, kurios metu įsteigta TALKA kalbai ir tautai

Ką mes padarėme? Viena vertus, TALKA nepasiekė savo tikslo. Latviškas projektas nepriimtas, o antikonstituciniai kubilių ir kirkilų projektai niekur nedingo. Dar ir sulaukė premjero palaikymo.

Kita vertus, TALKA pasiekė labai daug. Įkvepiančiai daug! Kone pirmąkart po nepriklausomybės atkūrimo piliečiams pavyko pasinaudoti įstatymo iniciatyvos teise ir surinkti tuos 50 000 parašų. Bijodami nesėkmės, surinkome 70 000.

Kas rinko parašus, žino, koks velniškas tai darbas. Daug kam Lietuvoje, nukabinusiems nosis ir burbantiems virtuvėse, tai turėjo priminti ir priminė, kad piliečiai Lietuvoje dar kažką gali. Kai susiburia, kai išdrįsta, kai nelaukia, kad padarytų kiti. Tokiuose renginiuose kaip šis visada girdėdavau burbėjimą, kad reikia ne kalbėti, o daryti. „Ką daryti?“ – niekada nežinodavo. O TALKA šį tą padarė. Mažo ir kartu didelio.

Kodėl buvo pasirinkta kalba ir pasų klausimas? Juk dangus negriūtų įteisinus lenkiškus paso įrašus. Ir tikriausiai ne taip daug lenkakalbių tuos pasus išsiimtų. Kailį išvertę „ekspertai“ – visokie Valatkos ir Bumblauskai – mus taip ir ramina. Ar jums gaila? – klausia jie. Taip, mums gaila. Gaila, nes valstybinė lietuvių kalba yra visų pirma simbolis. Simbolis mūsų tautinės tapatybės – to, kas esame. Simbolis mūsų suverenumo – to, kad patys nustatome savo tvarką savo valstybėje. Simbolis mūsų savigarbos – to, kad niekas mums nediktuos, kaip turime gyventi.

Bet Seimas ir Vyriausybė antrą kadenciją bando apeiti Konstituciją, kad galėtume parduoti Lenkijai savo valstybinę kalbą. Pirma pasus, tada vietovardžius. Tuo pačiu parduoti istoriją, nes tai baltiški mūsų etninių žemių vietovardžiai ir lietuviškos lietuvių palikuonių pavardės. Jų paaukojimas niekada nepelnys mums jokios draugystės. Priešingai, atneš didžiulę Lenkijos panieką. Tai parodys, kad esame neverti savo valstybės, ką lenkai, beje, kartojo visą XX amžių. Tai privers mus pačius gėdytis savo valdžios. Jau privertė! Negalima to leisti.

Tačiau neįmanoma apginti kalbos, kai griūva visa kita. Signataras ir rezistentas Algirdas Endriukaitis neseniai apie TALKĄ pasakė: „jei liksi be galvos, nebesvarbu, ar ant galvos liks plaukai“. Tokia ir yra mūsų situacija. Šiuo atveju kalba yra mūsų plaukai. Bet suverenumas yra mūsų galva. Turime saugoti galvą. Konstitucija skelbia, kad „suverenitetas priklauso Tautai“. Šiandien Lietuvoje vis sunkiau tuo patikėti. Ne tik dėl pražūtingų Europos federacijos idėjų, bandymų sunaikinti tautas, valstybes ir sienas. Pati Lietuva, kiek dar yra suvereni valstybė, nepasiduoda valdoma savo piliečių. TALKOS darbas tai savaip liudija. Padarėme viską, bet atsitrenkėme į sieną. Valdžios keičiasi, bet situacija nesikeičia. Daugumos gyventojų nuomonė dėl kalbos, dėl migrantų, dėl šeimos, dėl Vyčio Lukiškių aikštėje yra ignoruojama. Šuns balsas į dangų neina.

Todėl TALKA negali apsiriboti kova už asmenvardžius. Ji niekada nelaimės tokios kovos, jei Lietuvoje klestės valdžios savivalė be atsakomybės ir be žmonių baimės. Jums nepasigirdo. Valdžia turi bijoti tautos. TALKA niekada nieko neapgins, jei Lietuvoje apskritai nebus tautos kaip solidarios bendruomenės. Norint išsaugoti valstybę, pirmiausiai reikia išsaugoti tautą.

Istoriškai susiklostė, kad lietuvių tauta remiasi kalba. Ant kalbos mūro pastatėme savo modernų tautiškumą ir tautinę valstybę. Kalbòs pagrindu apsibrėžėme sienas prieš šimtą metų eidami į Vasario 16-osios Lietuvą. Kalbòs – vienòs pirmųjų – pareikalavome prieš trisdešimt metų eidami į Kovo 11-osios Lietuvą.

Kalba lietuviui yra savaip šventa. Bet nebesugebame pareikalauti. Visi žinote, kad VU panaikino visas lituanistikos katedras. Tai ne atsitiktinumas, o tendencijos atspindys. Naujòs kartòs kalbininkės skelbia, kad lietuvių kalbą reikia išlaisvinti iš norminimo. Kalba turi būti laisva ir atvira, spontaniškai kurtis pati. TALKA privalo matyti šias grėsmes ir negali apsiriboti asmenvardžiais. Tai pirmas žingsnis.

Tačiau TALKA privalo žvelgti dar plačiau. TALKA turi vienyti ir burti žmones, kuriems rūpi išsaugoti modernią tautinę Lietuvos valstybę, kurioje gyventų lietuviai. Tautą sieja ne vien kalba. Sieja jos paveldas, jos istorinė atmintis, jos simboliai, jos ryšys su gamta. Apsidairę matome, kad visa tai žlugdoma, o tauta bejėgiškai priešinasi mažais būreliais, kiekvienas gindamas vis kitą frontą:

1) Paveldas griaunamas. Misionierių sodus bandoma pakeisti stikliniais kotedžais. Verslas grasina valstybei 40-čia milijonų nuostolių. Galimai išsigąs. Priešinasi būrelis žmonių.

2) Istorinė atmintis trinama. Ne pirmus metus lietuviams bandoma primesti kolektyvinę kaltę dėl holokausto, paniekinti birželio sukilimą, partizanus, neigiama Vilniaus okupacija. Priešinasi būrelis žmonių.

3) Valstybė pati baidosi savo simbolių. Basanavičiui vis neatsiranda vietos. Vyčio paminklą Lukiškių aikštėje turėjo pastatyti save gerbianti valstybė. Kai valstybė savęs negerbia, Vytį finansuoti siūlosi visuomenė. Tačiau Vytis toliau sabotuojamas ir ministrės, ir mero. Priešinasi būrelis žmonių.

Mažais būreliais neišliksime. Suskaldyti, supriešinti ir išvaikyti tautą lengvą. Didžiąją dalį darbo padarė sovietmetis, likusį darbą tęsia naujieji raudoni liberalai. Emigracija yra gyvas lietuvių kapituliacijos įrodymas. Sutelkti tautą daug sunkiau. Lietuviui tarytum svetimas visumos suvokimas, svetimas solidarumas. Kiekvienam pirma turi būti būtent jo problema. Protestuojantys dėl algų mokslininkai nesusipranta protestuoti dėl neteisingos, tautą skurdinančios mokesčių sistemos. Protestuojantys pensininkai nesusipranta kovoti už sąžiningas dirbančiųjų algas. Visų rūpestis gauti iš biudžeto, bet ne kaip teisingai jį surinkti. Nepagalvokite, kad nukrypau. Tai esmingai susiję. Tik matydami, kaip ekonomika, socialinio teisingumo nebuvimas, gėrybių sutelkimas mažumos rankose mus silpnina ir žlugdo, prirakina prie buities, galėsime efektyviai tam priešintis.

Trūksta ne tik solidarumo. Trūksta vienijančios pasaulėžiūros, idėjinio pagrindo. Be to negali būti jokio atgimimo. Be jo visos konkrečios problemos atrodo nesusijusios. Kas bendro tarp Vyčio, Misionierių ir paso įrašų? Nieko, kol nepažiūri į juos kaip į skirtingus tautinės sąmonės ir suvereniteto nykimo požymius. Tik vieninga pasaulėžiūra gali sutelkti ir leisti išvengti skaldymosi. Misionierius kaip pasaulio kultūros paveldą, o miškus kaip motiną žemę gali ginti ir beviltiški kosmopolitai. Tačiau su tokiais bendražygiais niekur nenueisi. Be vieningos pasaulėžiūros vienintelis įmanomas veikimas ir yra pavieniai būreliai.

Kas nors salėje jau turėtų burbėti klausimą: „ką daryti?“; „kas suvienys?“. Drįstu iškelti begėdišką mintį. O jei suvienys TALKA? Ne todėl, kad mes būtume geriausiai žinantys. Laikas parodys. Tačiau TALKA turi pareigą ir būtinybę telkti. Turi pareigą, nes jau pabandė, patyrė ir įrodė, kad gali daug nuveikti, gali suvienyti. O iš kiekvieno gebėjimo kyla pareiga juo pasinaudoti kuo didesniam valstybės gėriui. TALKA turi ir būtinybę, nes politikoje jokia organizacija neišgyvena stovėdama vietoje. Ji gali arba augti, arba mirti. Sustingusi TALKA mirs ir taps dar viena neišnaudota proga. Manau, TALKOS žmonės sutiks, kad šiemet patys tai patyrėme. Būtent tą supratę ir žengėme link įsisteigimo.

Nes telktis būtina. Nes asmevardžių neapginsime, neapgynę kalbos kaip visumos. Nes kalbos neapsiginsime neapgynę tautos, vadinasi viso to, kas ją laiko drauge. Nes tautos neišsaugosime nepažadinę solidarumo ir mąstymo apie valstybės visumą. Ir tik tada „Suverenitetas priklauso tautai“ taps daugiau nei deklaracija. Taps tiesa.

TALKA negali ir nežada padaryti viso to viena. Jūs negavote leidimo eiti namo galvodami, kad kažkas padarys už jus. Bet TALKA gali pradėti. Todėl turėtume neužsidaryti ties vienu kalbos klausimu. Priešingai, nepamiršdami savo tikslo – apginti kalbą, – pasiliekame atviras duris vienytis ir vienyti dėl to, kas atrodys svarbiausia valstybės išsaugojimui. Ir kviečiame žengti kartu.

2017.09.26; 06:13

Turiu pasiūlymą. Pastatykime Pilsidskiui paminklą. Sumanymas toks: išrautas ąžuolas ir šaknimis į viršų įsmeigtas žemėn. O iš šaknų išaugusi didinga Vilniaus krašto „išvaduotojo“ figūra. Iš šaknų arba iš vienos didžiulės šaknies išaugusi – ne taip svarbu.

Piketas dėl nepagrįstų lenkiškų pretenzijų Vilniuje, prie Seimo rūmų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Piketas dėl nepagrįstų lenkiškų pretenzijų prie Seimo rūmų Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Skulptorius galėtų pasikonsultuoti su ryškiausiu šių laikų istoriku Savukynu. Manau, jis būtų patenkintas. Juk Lenkijos maršalas turi lietuviškų šaknų, o paminklo jam iki šiol neturime. Apsileidimas.

Vertėtų pagalvoti ir apie paminklą Jogailai. Būtų šiokia tokia kompensacija už jo nepopuliarumo Lietuvoje skriaudą: Vytautų turime tūkstančius, o Jogailą – tik vieną, bet ne Algirdo, o Morkūno sūnų. Kol pastatysime paminklą, bent vaikus krikštykime šio Lenkijos karaliaus vardu.

Į kur aš lenkiu su šiais savo pasiūlymais? Mūsų Prezidentės kritikams nepatinka vien darbiniai susitikimai su Lenkijos Prezidentu, jiems reikia raudono kilimo prezidentūros kiemelyje.

„Randame bendrą kalbą, nes iššūkiai bendri, ir tik bendromis jėgomis galime tuos iššūkius išspręsti. Todėl labai džiaugiuosi, kad mūsų nuomonės tiek dėl saugumo, tiek dėl europinių dalykų, tiek dėl „Brexit“, tiek dėl migracijos, tiek dėl energetinio saugumo, tiek Astravo elektrinės saugumo klausimai ir grėsmės yra vienodai suprantamos“, – D.Grybauskaitė sakė Prezidentūros paskelbtame garso įraše. Pranešime sakoma, kad šalys vienodai vertina Rusijos vykdomą politiką ir vienija jėgas užsitikrindamos karinį saugumą, o po Varšuvos NATO viršūnių susitikimo Lietuvą ir Lenkiją „sieja bendra atsakomybė užtikrinant, kad sąjungininkų pagalba regione būtų išnaudota kaip galima efektyviau“.

Jiems šito maža.

Su kritikais galima būtų sutikti, jeigu tie kritikai nereikalautų vienpusio nuolankumo ir nusižeminimo. Neseniai šią temą palietė LRT žurnalistas, pasikvietęs du Lietuvoje dirbančius lenkus. Vienas kalbėjo, kad lenkų vyskupai atsiprašė vokiečių, todėl dabar Lenkijos ir Vokietijos santykiai tokie geri. Potekstė: pakaktų, kad lietuviai lenkų atsiprašytų dėl Vilniaus krašto „išvadavimo“, ir prezidentų vizitai pasipiltų kaip iš gausybės rago. Na, pakaktų gal tik neminėti, kad iš mūsų buvo atimta sostinė. Pamirškime istoriją, žiūrėkime toli į priekį.

Vytautas Visockas.  Slaptai.lt nuotr.
Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.

O man patinka Prezidentės laikysena. Ji neragino ir neragina nuolaidžiauti Lietuvos lenkams, kaip tą daro valatkos ir savukynai. Todėl iki šiol ir neįteisintas tas įkyrėjęs lenkiškų pavardžių rašymas nelietuviškais rašmenimis. Seimas bijo nepopuliarių sprendimų, kaip sakė kitas LRT žurnalisto pašnekovas.

Bet juk tokios kalbos – skatinimas nepaisyti tautos valios, vadovautis partiniais, grupiniais interesais. Beje, tautos valios daugeliu atvejų išties nepaisoma: iki šiol nenukabintos lenkiškos gatvių pavadinimų lentelės, o kai kurių maršrutinių autobusų užrašai buvo ir tebėra ir lenkiški. Tarsi Lietuvos lenkai nė kiek nemokėtų lietuviškai. O jeigu iš tiesų nemoka, tai ką apie juos galima pagalvoti?

Bijau, kad nenusižeminę, nenuolankūs stipresniesiems būsime neilgai – tik iki kitų prezidento rinkimų. Prorusiški piniguočiai pasirūpins, kad į Daukanto aikštę ateitų nuolankus, nusižeminęs pragmatikas. Tada ir pasipils įvairiausios nepagrįstos nuolaidos, atsiprašymai, kurių taip siekia nesavarankiška žiniasklaida. Tada į Vilnių atvažiuos ne tik Lenkijos prezidentas, bet ir Rusijos valdovas, niekada nebuvęs mūsų sostinėje. Džiaugsimės, jeigu išvažiuos, nesumanys pasilikti.

Artėja rinkimai į Seimą. O tautiškos, prolietuviškos jegos tokios silpnutės! Mažai kam rūpi išlikimas, nykstančios tautos interesai.

Pastatykime paminklą diktatoriui Pilsudskiui, nes dvigubos W lenkams neužteks. Neužteks ir lenkiškų gatvių pavadinimų – reikės rusiškų, žydiškų, angliškų…

2016.08.27; 15:45

Su tais paminklais, su tom atminimo lentom tikra bėda. Pastatėm Lietuvos himno autoriui Vincui Kudirkai paminklą. Aiškiai paskubėjome. Reikėjo atsiklausti Valatkos, o dar geriau – Zingerio. Jie būtų įspėję, patarę palūkėti: gal ne tokioje reprezentacinėje vietoje Kudirka turėtų stovėti, gal ne toks didelis, gal tik biustas? Juk, o Viešpatie, tas publicistas, žurnalistas, daktaras, varpininkas buvo antisemitas, šaipėsi iš žydų!

Kai kas dabar ragina tą paminklą griauti, kiti, geriausiu atveju, prie paminklo matomoje vietoje bent pritvirtinti lentą, apie himno autoriaus antisemitizmą informuojančią. Žodžiu, devynis kartus atmatuok, atsiklausk galingesių ir įtakingesių. Ne Buroko, ne Sinicos, o Valatkos, Zingerio, Zurofo, Parulskio, Truskos ir t.t.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Esu kaltas, esu labai kaltas“

krisciunas_edvardas

Kitas kosmopolitinės doktrinos bruožas – nihilistinis požiūris į gimtąją kalbą ir istoriją. Nihilizmas daro daugiausia žalos tautiškumui, kadangi toks požiūris mato vien klaidas, išdavystes, intrigas, kitais žodžiais tariant, vien tamsiąją istorijos dalį. Nihilistas žvelgia į tautą, jos istoriją per juodus akinius. Nebematomi tautos istorijos didybės momentai, kultūriniai laimėjimai, herojizmas, tautos kovos už laisvę, Lietuvos valstybės teigiama įtaka kaimyninėms tautoms. Neretai nihilistinė nuostata virsta pasityčiojimu iš garbingiausių tautos istorijos asmenybių. Štai prof. E. Gudavičius Vytautą viešai išvadino šunsnukiu. Rašytojas M. Ivaškevičius romane „Žali“ tyčiojosi ir šaipėsi iš ilgaamžės tautos istorijos, vadindamas partizanų vadus – girtuokliais, paleistuviais, mergišiais, žudikais. Prezidento V. Adamkaus patarėja N. Putinaitė knygelėje „Šiaurės Atėnų tremtiniai“, išleistoje kosmopolitinių jėgų finansuojamoje „Aidų“ leidykloje, šmeižė ir niekino tėvynės patriarchą J. Basanavičių. Ji, fanatiškai laikydamasi kosmopolitinio-nihilistinio požiūrio į tautos istoriją, ciniškai pasmerkė J. Basanavičių už tai, kad jis vadovavo lietuvių tautos kultūriniam atgimimui, kūrė „kultūrinę tautą“, o ne, anot N. Putinaitės, kosmopolitinę pilietinę visuomenę. Esą J. Basanavičius nukreipė Lietuvą į Rytus. N. Putinaitė antilietuviškas patyčias skleidė net per nacionalinį Lietuvos radiją, jai aktyviai pritarė antilietuviškas ir antikrikščioniškas nuostatas skleidžiantis „Lietuvos rytas“ ir jo ideologas kosmopolitas R. Valatka, taip pat politologas A. Kulakauskas.

Continue reading „Kosmopolitizmas ir lietuviškumas istorijoje ( 2 )“