Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Santykiai su žydais

Jaunojo Jono Noreikos 1933 m. išleista mažo formato, 32 puslapių knygelė „Pakelk galvą, lietuvi“ jo priešininkams tapo dar vienu įrodymu jo „dalyvavime“ Holokauste. Suprask, jei jau būdamas 23-erių viešai ragino engti žydus, tai sulaukęs nacių valdžios juos tikrai turėjo beatodairiškai naikinti.

Išties, anuometis Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto studento J. Noreikos patriotizmas šiandieniniame politiniame kontekste būtų įvertintas kaip pavojingas šovinizmas: „Daugelį iš varžytynių parduodamų ūkių superka žydai. Jie jaučia, gal ir žino, kad po trejų metų arba daug greičiau toji žemė pabrangs dešimteriopai! Ūkininke! Brangink savo žemę! Nei vieno hektaro svetimtaučiams! Ne mažiau pražūtingas Lietuvos gerovei už savo žemės pardavinėjimą svetimtaučiams yra tai, kad prekyba yra ne lietuvių rankose! Mes turime padaryti šventą priesaiką savo širdyse: nepirkt pas ne lietuvį! Po kaimus važinėja žydai ir supirkinėja jaučius, linus, javus. Žydas duos tau uždirbti, bet ras progą iš tavęs trigubai atsiimti. Atmink, kad parduodamas žydui stambų daiktą, tu darai skriaudą! Tu skriaudi savo brolį lietuvį, nes žydui, o ne jam atiduodi savo uždarbį! Parduodamas žydui ar pirkdamas iš jo tu padidini žydų giminę! Kas remia lietuvišką prekybą, tas dalyvauja kovoje už visos tautos gerovę, už Jos Sostinę! Paskelbkime didelę ir visiškai atvirą kovą svetimtaučiams prekyboje savo krašte! Turime susirūpinti, kad nenuskęstume turto pamėgime, kad už pinigus neparduotume lietuvio širdies!

Visgi anuometiniame Lietuvos ir tarptautiniame kontekste, Europos tautinių valstybių kūrimosi sukūryje, tokios jaunojo Jono Noreikos mintys nebuvo nei radikalios, nei išskirtinės (panaši istorinė kontraversija yra tarp XX a. pabaigos tautinio atgimimo Sąjūdžio idėjų „Pirk prekę lietuvišką!“ „Mums nevadovaus maskoliai!“ ar „Lietuvos valstybę sukūrė lietuvių tauta“ (LR Konstitucijos įvadas) ir dabartinės globalistinės Europos sąjungos politikos). Štai daugiau ano laikmečio pavyzdžių.

Lietuvos didvyris Jonas Noreika

Kazys Grinius – knygnešys, Steigiamojo Seimo narys, premjeras, trečiasis Lietuvos Respublikos prezidentas 1947 m. prisiminimuose rašė: „[XX amžiaus pradžioje] žydai buvo visiški Lietuvos ekonominio gyvenimo viešpačiai: nė viena javų sauja nepasiekdavo užsienių, nepersijota per žydo rankas. Per žydų šventes iš Marijampolės negalėdavai nuvažiuoti į Vilkaviškio geležinkelio stotį, nes visi vežėjai buvo žydai. Pinigų pasiskolinti (už didelius procentus) gaudavai tik iš žydo“.

Įtakingiausias krikščionių demokratų leidinys „Šaltinis“, 1907 m.: „Lietuva šiandien tik sodžiuose. Miestai šiandien beveik tik žydais apgyventi. Žydai pirkliai, žydai amatininkai, nemažai žydų daktarų ir advokatų. Ateina į miestą sodietis ir pasijunta esąs kaip svetimoje viešpatijoje: kalba svetima, žmonės nesavi. Jeigu ir atrandame vien kitą lietuvio krautuvėlę, tai mažą, vos gyvuojančią. Jei ir rasime mieste keletą [lietuvių] amatininkų, tai ir tie vos atsigina nuo bado“.

„Šaltinis“, 1908 m.: „Visi gerai suprantame, kaip neapsakomai svarbią vietą užima tautos gyvenime prekyba. Prekyba – tai tautos turtas. Kieno rankose prekyba, to rankose ir pinigai, to rankose tautos gerovė ir ateitis, nes be pinigų nieko padaryti neįstengsime“. Arba: „Nejokiame užsiėmime tiek uždarbio ir pelno negalima atrasti, kiek prekystėje ar kupčystėje. Tačiau visa mūsų prekyba dar tebėra žydų rankose. Žydai gerai gyvena, o mes skurstame. Kam mums tų visokių tarpininkų ir perkupčių? Kam mums tų žydiškų kromų ir karčemų? Ar negalėtų tą darbą nudirbti mūsų brolis ir vientautis?“

Akademikas, švietimo ministras Mykolas Biržiška, kartu su ministru žydų reikalams Jakovu Vygodskiu 1919 m. atsisakęs vykti į lenkų okupuotą Vilnių, prisimena: „Karčmininkai, šinkoriai, smuklininkai, miestelių krautuvininkai, amatininkai, felčeriai, pinigų skolintojai („žmonių lupikai“, „siurbėlės“) – štai žydų visuomenė, su kuria nuolat turėjo reikalų kaimų visuomenė [lietuviai], kuri paprastai visai žmoniškai su jais santykiavo, kad ir linkusi pajuokti žydų silpnybes, retkarčiais, turgaus dieną ar jomarke, karščiau susiginčijus kuriam pirkėjui su pardavėju įsismaginę bernai kurį įpykusį žydą ir pakumščiuodavo arba langus jam iškrušdavo, tik visa tai nebuvo dramatiška, kaip gal kam iš tolo atrodė, kur kas mažiau reikšminga negu tarpusaviniai lietuvių su „lenkais“ susirėmimai dėl lietuviškųjų ir lenkiškųjų pamokslų, giesmių ir Evangelijų skaitymo“.

Žymus geografas ir keliautojas Kazys Pakštas, „Židinys“, 1926 m.: „Amžių eigoje žydų tauta iškentėjo daugybę sunkių persekiojimų, kas padarė ją liguistai jautrią, nervingą. Mažas spustelėjimas jai šiandien atrodo didžiausia skriauda. Būdami labai karšto ir nervingo temparamento, jie savo skriaudas garsina didžiu ir įkyriu riksmu. Visa tai nesiderina su lygiu ir flegmatišku lietuvio pasyvumu“.

Lietuvos konstitucinės teisės mokslo kūrėjas, prof. Mykolas Riomeris, 1921 m.: „Atkurianti savo valstybę tauta gali toleruoti tautines mažumas ir suteikti joms didžiausias laisves, tačiau jokiu būdu neatsižadės jų naudai kurios nors visuomeninės funkcijos. Iki galo realizuodama savo teritorinę teisę, ji nori turėti prekybą ir pramonę, ir savo miestus, ir savo žemdirbystę, ir savąjį proletariatą, ir savo buržuaziją, savo laisvąsias profesijas, savuosius valdininkus, savają stambią, vidutinę ir smulkią nuosavybę. Tai yra vienas iš tautinio-teritorinio instinkto elementų, būdingas visoms europinės civilizacijos tautoms.“

Žydų – lietuvių santykių tyrėjas Liudas Truska anų laikų santykius apibendrina taip: „Šiuolaikiniai žydų tyrinėtojai tarpukario Lietuvos ekonominę politiką vertina kaip diskriminacinę. Tačiau S. Sužiedėlis mano, jog ši politika, kuria buvo siekiama ištaisyti istoriškai krašto visuomenėje susiklosčiusias disproporcijas, lygintina su XX a. 7-ajame dešimtmetyje JAV pradėtomis įgyvendinti „affirmative action“ (spalvotųjų gyventojų rėmimo) programomis. Nepaisant prarastų pozicijų, žydų vaidmuo Lietuvos ūkyje 4-ojo dešimtmečio pabaigoje dar buvo didžiulis: apie 40 proc. pramonės, daugiau kaip pusė mažmeninės ir didžioji dalis importo prekybos“.

Izraelio vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Nors žydai tuo metu sudarė tik 7 proc. visų gyventojų, apie pusę šalies teisininkų ir gydytojų buvo žydai. Lietuvos nepriklausomybės metais ypač suklestėjo žydų švietimo ir kultūros sistema: jei 1920 m. žydai turėjo 55 pradines ir 3 vidurines mokyklas, tai 1940 m. jau buvo 109 pradinės ir 18 vidurinių mokyklų, veikė apie 110 viešųjų ir 120 valstybės išlaikomų mokyklų bibliotekų, įsteigtų tik nepriklausomybės metais. „Tiesa, autoritarinis režimas varžė politinę žydų veiklą, tačiau ne daugiau nei lietuvių. Veikiau priešingai – cenzūra buvo griežtesnė lietuvių spaudai. Nuo 4-ojo dešimtmečio vidurio Žydų švietimo draugijos spauda akivaizdžiai propagavo komunistinę ideologiją, tačiau valdžia ją toleravo, kai Vinco Krėvės, Kosto Korsako ir Petro Cvirkos redaguota kultūrbolševikinė literatūra buvo uždaryta jau po antrojo numerio“ (L. Truska).

Nepaisant šių kultūrinių pakilimų didelė dalis žydų jautė nuoskaudą ir sveikino 1940 m. sovietų okupaciją.

Žydų savaitraštis „Apžvalga“, 1940 m. birželio 25 d.: „Paskutinis Lietuvos istorijos laikotarpis žydų masėms buvo labai skaudus, žydai buvo priskirti prie „žemiausios“ rūšies ir prasidėjo žydų masių ekonominis naikinimas. Įvairiais gudravimais žydų jaunimui buvo užkirstas kelias į aukštesnius mokslus, į valstybės bei savivaldos tarnybas, į advokatūrą, į darbą ir uždarbį. Jei tas nuolatinis kiršinimas prieš žydus nėra davęs „Baltramiejaus nakties“,  tai už tai mes turime būti dėkingi tik Lietuvos masių sveikai nuovokai. Su didžiausiu pasitikėjimu žydų gyventojų masė sutiko naują vyriausybę. Naujai Lietuvos vyriausybei visos žydų visuomenės širdingiausi sveikinimai ir linkėjimai. Plačiosios žydų masės jaučia, kad šovinistinės demagogijos sudarytas savotiškas žydų klausimas Lietuvoje išnyko, kaip išnyksta tamsūs šešėliai, nušvitus saulės spinduliams. Kad tas vadinamasis „žydų klausimas“ nėra jau taip sunkiai išsprendžiama problema, geriausia rodo mūsų didžiojo kaimyno Sovietų Sąjungos pavyzdys; ten visi mažumų klausimai buvo lengvai ir radikaliai išspręsti ideališkiausiu būdu.“

Žydų gatvė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip sovietai „radikaliai ideališkiausiu būdu“ sprendė mažumų klausimą, labai greitai pajuto ne tik lietuviai, bet ir dalis žydų. Tačiau tai kita labai sudėtinga tema, tuo tarpu mums, keliais štrichais prisiminus ano laikmečio kontekstą, reikia grįžti prie Jono Noreikos.

Genocido tyrimo centro istorikas Alfredas Rukšėnas rašo: „Ekonominis J. Noreikos antisemitizmas negali būti laikomas dingstimi, skatinusia jį imtis Holokausto, kaip būdo spręsti „žydų klausimą“, nes šių dviejų dalykų nesiejo būtinasis ryšys. Kad tarp ekonominio antisemitizmo ir Holokausto nebuvo būtinojo ryšio, leidžia tvirtinti ir toks L. Truskos teiginys: „net voldemarininkai – radikaliausieji lafistai – buvo numatę „žydų klausimą“ spręsti ne jų fizinio sunaikinimo būdu. Šio požiūrio jie neatsisakė ir Lietuvą okupavus naciams, kada prasidėjo Holokaustas.

Kad tarp antisemitizmo ir Holokausto nėra būtinojo ryšio, tyrinėtojas Kęstutis Girnius grindžia tuo, kad iš prezidento A. Smetonos laiškų susidaro įspūdis, kad jis buvo antisemitas. Tačiau žinoma, kad A. Smetona nuosekliai gynė žydus, palaikė jų teises, kovojo su viešuoju antisemitizmu. Būtinojo ryšio nebuvimą K. Girnius grindžia ir Zofios Kossak-Szczuckos, vienos iš organizacijos „Žegota“ Lenkijoje steigėjų, pavyzdžiu. Ši organizacija išgelbėjo apie 3 000 žydų. Z. Kossak-Szczucka, nors ir buvo užkietėjusi antisemitė, nors ir laikė žydus politiniais, ekonominiais, ideologiniais priešais, nors ir norėjo, kad jie emigruotų iš Lenkijos, „rizikuodama gyvybe, gelbėjo žydus.“

smetona_3
Antanas Smetona

Šį žydus gelbėjusių „antisemitų“ sąrašą būtų galima pildyti daugeliu pavyzdžių, tačiau šįkart apsiribokime jau minėtu Kaziu Griniu, už žydų gelbėjimą po mirties apdovanotu Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi ir Pasaulio tautų teisuolio titulu.

Ta esminė skirtybė tarp šimtmečius menančio antisemitizmo ir žydų naikinimo nacių laikais subtiliai nubrėžta ir bene žymiausiame meniniame filme apie Holokaustą „Šindlerio sąrašas“ (filmas pastatytas pagal tikrus įvykius ir labai tiksliai atspindi tuometinius politinius niuansus): „Dabar čia jums ne senas geras antisemitizmas, – pamokomai Šindleriui sako nacių karininkas. – Dabar tai jau rimta politika“.

Tačiau būtent ši istoriškai ir politiškai svarbi skirtis ypač pykdo litvakų palikuonį G. Gochiną ir jo samdomus tyrėjus. Reikalaudamas Genocido tyrimo centro pakeisti išvadas dėl J. Noreikos savo skunde teismui G. Gochinas teigia: „Centro leidžiamame žurnale A. Rukšėnas akcentuoja naujadarą – “ekonominis genocidas”, tuo sušvelnindamas Noreikos nusikaltimus. Istorinio tyrimo ir archyvinių dokumentų šviesoje Jono Noreikos “ekonominis genocidas” turėtų būti suprantamas kaip etninės grupės naikinimas dėl ekonominių išskaičiavimų, tačiau centras šio asmens įvaizdį piešia visai kitomis spalvomis.“

Tokie teiginiai yra sąmoningas melas, kuriuo siekiama pažeminti istorikus – oponentus ir suklaidinti teismą ir visuomenę. Istorijos mokslų daktaras A. Rukšėnas savo straipsnyje naudoja ne terminą „ekonominis genocidas“, kaip nurodo Gochinas, o „ekonominis antisemitizmas“ – XIX a. aštuntajame dešimtmetyje atsiradusį lietuvių siekį įsigalėti amatuose ir prekyboje, t. y. srityse, kuriose nuo seno vyravo žydai. Tokie įtakingo žydų bendruomenės nario istoriniai žongliravimai, antisemitizmą pateikiant kaip žydų naikinimą, prieštarauja ir istorinei tiesai, ir yra labai pavojingi politiškai – jais bandoma visą tarpukario Lietuvos valstybės atkūrimą paversti vientisu lietuvių nusikaltimu. Tą, kaip jau minėta 1-oje dalyje, BBC teigė Rūta Vanagaitė: „Etninė Lietuva be žydų, be rusų, be lenkų buvo tų metų mano šalies svajonė. Pirmiausia buvo idėja žydus išvaryti, o po to po truputį, po truputį juos išvarė giliai po žeme“. Tą patį naratyvą jau pusę amžiaus kartoja ir Kremlius.

Visgi, baigdamas šį skyrių, turėčiau padėkoti G. Gochinui, kad paskatino mane perskaityti 1933 metų Jono Noreikos knygelę. Ieškodamas joje surambėjusio antisemito radau visai kitą – jautrų, prieš karą ir smurtą nusistačiusį patriotą, su jaunatvišku romantiškumu tikintį Lietuvos pakilimu, visuotiniu gėriu, žmonių sąmoningumu, ir jau 1933 m. nepritariantį vokiškąjai ir bet kokiai kitai ekspansijai: „Žemaičiai, aukštaičiai, dzūkai ir klaipėdiečiai! Gerove ir turtais pilna Jūsų ateitis! Nuo mūsų priklausys, ar mes patys naudosimės tąja gerove, ar atiduosime ją žydams, vokiečiams ir kitokiems svetimtaučiams, kurie veržiasi į Lietuvą! Pasaulis trokšta vienybės ir taikos. Jei Vokietija pamėgins pult kaimynus – ją ištiks didelė nelaimė! Viso pasaulio galiūnai sutryps ją, kad kuo greičiau nurimtų įsiūtę bangos. Žinoma, mes turime labai atidžiai budėt, kad galėtume išlaikyti galimą puolimą iš Prūsų pusės į Klaipėdos kraštą! Atsiminkime cheminių dujų pavojų! Vėliau ar anksčiau ateis tautų susitaikymo šventė! Milijardai žmonių trokšta taikos, nes tie, kurie miršta iš bado, žino, kad yra valstybių, kurios neturi kur dėti maisto produktų pertekliaus! Tą pasiutusią velniavą mato žmonija ir ji trokšta taikos! Ir jau nebe toli ta valanda, kada pradės nurimti įsiūtusi audra! Toji valanda lietuvių tautai yra išganymas!

Jonas Noreika. Slaptai.lt nuotr.

Šioje knygelėje jaunasis Jonas Noreika man pasirodė būtent tas, kuris gali parašyti tikėjimo persunktą maldą, kokią parašė 1944 m. Štuthofo koncentracijos stovykloje, pasiaukojamai slaugyti kitą žmogų, kaip darė 1945 m., ar guldyti galvą už Tėvynę, kaip nutiko 1946 m. Tarp 23 metų studento patrioto, 31 metų kapitono, pagelbėjančio žydų šeimynai (bendražygio D. Riaukos liudijimas), 33 metų nacių kalinio ir 36 metų sovietų pasmerktojo minčių, žodžių ir veiksmų negalėjau įžvelgti jokio vidinio virsmo, juolab tos gilios nežmoniškos bedugnės, apie kurią teigė A. Pakalniškis – neva J. Noreika nacių okupacijos pradžioje dvasiškai puolė, bet vėliau atgailos ir katarsio vedinas atsivertė. Tuomet pirmą kartą persmelkė stipri abejonė ir dėl paties Pakalniškio liudijimo, ir dėl kitų galimų Noreikos „nuopuolių“.

Tačiau vis dar liko neatsakytas svarbus klausimas: kaip beatodairiškasis patriotas sutiko tapti Šiaulių apskrities viršininku ir vykdyti okupantų nurodymus dėl žydų geto?

Bus daugiau

2019.11.07; 06:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Sovietinėje Rusijoje ne tik buvo griaunamos ir uždaromos cerkvės, bet žinomi keli atvejai, kad nugriautos šventovės vietoje buvo pastatomi viešieji tualetai ar visuomeninės miesto pirtys.

Įprastu sovietinės valdžios nusiteikimu išnaikinti „religinius prietarus“ tokios šventvagystės paaiškinti neįmanoma, čia pasimato piktoji užmačia, kažkas panašaus į šėtonišką patyčią. 

Neįtikėta, bet šiandieninėje Lietuvoje atgimė tokia pat ar labai panaši šventos vietos išniekinimo praktika, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatrui užsimojus pastatyti spektaklį pagal Rūtos Vanagaitės nešvankaus žanro paskvilį „Mūsiškiai“. Tokio paties pavadinimo spektaklio idėja didžiojo teatro režisieriaus vardu pavadintame teatre dabar jau yra pristatoma kaip folklorinio siaubo miuziklo idėja, bėgant laikui keitėsi užmanymo režisieriai, tačiau, kaip atrodo, padėtis išlieka tokia pati tuo požiūriu, kad anksčiau meno šventove laikomą garsų Panevėžio teatrą šiandien jau yra siekiama paversti nešvarumų duobe ar net medicininių apipjaustymo atliekų laidojimo kapinėmis.

Nešvankaus farso elementų šis užmanymas įgyja dar ir dėl tos aplinkybės, jog Paryžiuje gyvenantis JAV menininkas Aaronas Kahnas viešojoje erdvėje pasiskundė, kad neva teatro meno vadovas Andrius Jevsejevas pavogė jo idėją pastatyti spektaklį pagal R.Vanagaitės paskvilį „Mūsiškiai“, suteikęs teisę įgyvendinti šį užmanymą režisieriui Arūnui Areimai. Kitaip tariant,  ramiame provincijos mieste smarvės lygis įgyja kosminius parametrus.

Kaip atrodo, minėtasis A.Kahno netiko dėl to, kad anas baudėsi spektaklį pagal R.Vanagaitės įsivaizdavimus Panevėžio dramos teatre (jau nebesinori šio teatro pavadinime vartoti ir kompromituoti garsiojo režisieriaus pavardės ir vardo) pastatyti su Izraelio ir, kaip sako jis pats, JAV teatrų pagalba, o „mūsiškiai“ savo ruožtu nusprendė išsiversti savo pajėgomis, tarkime, nepanorę pasidalinti juodai liūdnos šlovės aura.

Mirtis. Stop

Pagal intoksikacijos lygmenį ši nešvanki istorija vietiniame Panevėžio teatre, manding, lenkia net Alytaus gaisro sukeltą žemės ir atmosferos apnuodijimą. Vis tik kyla klausimas – kodėl būtent Panevėžys yra pasirinktas tokių išbandymų poligonu, ar tai yra kažkokia karminė bausmė už „tulpinių“ iš Tulpių kvartalo nusikaltimus, ar panašiai?.. 

Kaip atrodo, vis tik tikėtinesni nei iracionalūs argumentai yra racionalaus pobūdžio paaiškinimai, lenkiantys į tai, kad šiandien Panevėžys yra labiausiai kultūriškai nususęs miestas, lyginant su kitais didžiaisiais Lietuvos miestais.

Žiūrėkite, tai pirmas miestas didžiųjų miestų eilėje, kuris neturi savo universiteto. Kaip atrodo žiūrint iš toliau, Panevėžyje neliko stambesnio kalibro kultūrininkų, jų tarpsluoksnio, o iš garsiojo teatro galop paliko tik išnara su visai kitu pagrindu užsiveisusiomis lervomis. Dabar Panevėžys gali atkreipti visos Lietuvos dėmesį nebent prasikišančiu čia specialiųjų tarnybų dalyvavimu politikų pasistumdymuose, pačių miesto politikų teatrališkomis pozomis, miesto krepšinio komandos sugebėjimu užimti trečiąją poziciją LKL čempionate, tačiau kultūriniu požiūriu – tai besiplečiančios dykumos zona.

Siaubo filmai. Slaptai.lt nuotr.

Todėl protesto balsas prieš naujojo miesto teatro užmanymą statyti spektaklį pagal menkaverčio turinio ir falsifikacinio pobūdžio R.Vanagaitės paskvilį čia skamba kaip balsas tyruose.

2019.11.04; 17:40 

Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šo teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Visoms „vanagaitėms“ ir šiaip plėšrioms „paukštukėms“ reikia skaityti ir „Amžino įšalo žemėje“, ir kitas panašias knygas, kurių yra daug. Ir Marytės Kontrimaitės eilėraštyje, ir Dalios Grinkevičiūtės apybraižose „Lietuviai prie Laptevų jūros“ , ir Antaninos Garmutės prisiminimuose „Ešelonai“, ir kituose autorių Napalio Kitkausko, Vytauto Jakilaičio, Antano Abromaičio, Paulinos Motiečienės, Simono Norbuto, latvio Ojaro Mednio tekstuose yra parašyta, kas dėjosi Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje sovietų valdžiai atėjus 1941 metais…

Daugelis apybraižų autorių jau mirę, bet jų apybraižomis pasinaudosime… Dalia Grinkevičiūtė, nelegaliai parvežusi sergančią motiną į Lietuvą, o paskui ir mirusią, laidoja savo bute.

Autorė mąsto: „Tai ką daryti? Nejaugi iš tikrųjų mano mirusiai Motinai Tėvynės žemėje nėra vietos? Rūsyje yra maža patalpėlė, kuri buvo numatyta karo atveju slėptuvei. Laidosiu čia… Rytoj pirmasis gegužės sekmadienis – Motinos diena. Tai štai kokia mano paskutinė dovana Tau, Mama… Su teta perpjaunam spintą, darom karstą. Durelės bus karsto dangtis. Švintant karstą nunešam ir nuleidžiam į duobę. Išklojam jį. Paskui reikia nunešti Ją ten. Keletą kartų prieinu prie Jos, bet man pakerta kojas, darosi silpna. To aš niekaip nepadarysiu. Tada ateina patikimas žmogus, žymaus kunigo misionieriaus Paukščio brolis. Jis paima Ją ant rankų ir išneša… Nežinomi kapai… Kiek jų buvo ir kiek jų dar tebėra Lietuvoj…“

Įsimena Antaninos Garmutės prisiminimai „Ešelonai“. Tuo, kaip išvežta viena, mergina nepražuvo Sibiro šaltyje ir bade…

Dar apybraiža patraukia ir savo pabaiga „Vizitas“ (1988 m), kurioje autorė aprašo atėjusius „svečius“, panorusius išsiginti savosios kaltės. Manau, kad „vanagaitėms“ verta įsiminti Antaninos Garmutės žodžius:

„Praėjo mėnuo. Tebesu gyva. Galvoju šaltai… Argi jūs visi, buvę egzekuteriai, sieksite atgauti prarastą šlovę… savo aukų rankomis?

Mes buvę tremtiniai, nejaučiame jums nei keršto ir neapykantos – nematuokite kitų savo mastu. Jūs išrovėte mus iš gimtinės, pakirtote mūsų šaknis (tremtinių kaulais nusėtas Sibiras!). Kaip piktžolės suvešėjote jūs – krauju ir ašaromis aplaistytoje gimtojoje žemėje. Todėl nors ATMINTĮ nenorėkite iš mūsų atimti!

Turėtumėt pagaliau suprasti, kad Jūsų vienintelis kelias į ATGIMIMĄ – ATGAILA! Tie, kurie žengia juo – dori, buvę suklaidinti – niekada nebus vadinami sibirvežiais ir liaudies krikštijami „paklodžių meistrais“!      

Rūta Vanagaitė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

O kai kurie tremtiniai buvo išvežti paaugliai, jaunimas. Tarp kurių buvo ir Dalia Grinkevičiūtė, ir Antanina Garmutė, ir Simonas Norbutas, ir Napalys Kitkauskas. „1954 metais birželio mėnesį pradžioje naujiena! Atvyko Mordovijos ATSR speciali komisija, kuri paskelbė, kad iškvietė tuos, kuriems suėmimo metu nebuvo suėję aštuoniolikos metų“.

Dar pacituosiu iš Napalio Kitkausko apybraižos „Mes – politiniai“: „Dalis suimtųjų moksleivių po sunkių kankinimų neibešlaikė – prisipažino dalyvavę slaptoje organizacijoje, prisiėmė jiems metamus įkalčius. Iškankinti moksleiviai įrodinėjo, kad, girdi, buvome susitikę Vyžuonų gatvėje, ar traukėme burtus , kam teks nušauti direktorių, tvirtino, kad su jais buvęs ir aš“.   

… O visokios „vanagaitės“ teigia, kad patiki sovietų „kagėbišnikų“ dokumentais apie partizanų bylų medžiagas. Ar jos neskaitė ir Antaninos Garmutės, ir Napalio Kitkausko, ir kitų ištremtųjų apybraižų?

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.

                 ———————————

Leidinio viršelyje yra kreipimasis į skaitytojus ir valdžią: „Leidinio parengėjai ir autoriai honorarą skiria stalinizmo aukų paminklui.“

Šiandien, gal ir pavėluotai, toks laikas atėjo. Dabar pradėta Kryžkalnio memorialo Lietuvos partizanams statyba. Aukos bus skiriamos ir nuo šios knygos „Amžino įšalo žemėje“ parengėjų ir autorių honorarų.

Gal ir mūsų sostinėje Lukiškių aikštėje iškils ilgai lauktas paminklas Vyčiui?

2019.11.04; 06:00

Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Karas su KGB tęsiasi

„Okupantai mėgdavo mus vadinti lietuvių vokiškaisiais nacionalistais. Taip jie mus vadindavo norėdami sukompromituoti krašte ir užsienyje — gal atsiras tokių, kurie patikės, kad mes kovojame už nacių reikalus, išduodame savo Tėvynę“,  – 1955 m. savo atsiminimuose perspėjo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio ginkluotojų pajėgų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai nukankintas ir sušaudytas 39-erių metų.

Praėjo pusė amžiaus, bet tie patys kaltinimai A. Ramanauską-Vanagą ir kitus mūsų pasipriešinimo dalyvius persekioja iki šiolei, nepriklausomoje Lietuvoje.

Pirmoji į A. Ramanausko-Vanago kompromitavimo trasą įšoko Rūta Vanagaitė (koks paradoksalus pavardės ir slapyvardžio sutapimas!) 2018 m. pradžioje, kai tik sužinojo, kad A. Ramanausko-Vanago gimimo šimtmečio proga Seime norima 2018-uosius paskelbti A. Ramanausko-Vanago metais:„Kai dar rašiau knygą „Mūsiškiai“, peržiūrėjau A. Ramanausko-Vanago bylą. Ne visą 20 tomų, bet dalį jos, ir radau labai įdomių dalykų. Nenoriu, kad šie metai būtų pavadinti KGB agento ir Tarybų Sąjungos apologeto vardu“.

Adolfas Ramanauskas – Vanagas

R. Vanagaitė taip pat porino, jog į Lietuvą esą turėtų atvykti vadinamasis „nacių medžiotojas“, Simono Wiesenthalio centro Jeruzalėje direktorius E. Zuroffas ir pateikti duomenų apie menamą A. Ramanausko-Vanago dalyvavimą žydų žudynėse. „Nežinau, ar jis dalyvavo žydų žudynėse. Apie jas duomenų neradau. Radau, kad vadovavo baltaraiščių būriui, bet jie tik saugojo objektus. Taigi tokių duomenų neturiu, bet radau dokumentus, kurie, manau, taip pat skandalingi. Tuo pat metu vyko žydų žudynės. Jei buvo baltaraiščių būrio vadas, bent jau tikrai žinojo, gal pats nešaudė ir neorganizavo, tačiau buvo tų procesų dalyvis“, – žurnalistų paprašyta pateikti įrodymus visaip vartėsi skandalingoji rašytoja.

Šie žodžiai susilaukė neįtikėtino atgarsio Lietuvoje ir užsienyje – Vanagaitė tuo metu buvo „ant bangos“ dėl 2016 m. išleistos knygos „Mūsiškiai“. Knygos pavadinimas keistai sutapo su 1991 m. liūdnai pagarsėjusio Kremliaus propagandisto A. Nevzorovo filmo pavadinimu „Našy“ („Mūsiškiai“). Nevzorovo filme buvo rodoma, kaip sovietų spec. padaliniai OMON naikino „lietuvių nacionalistus“ – pirmuosius Lietuvos pasienio saugotojus; jo tikslas buvo kompromituoti, pašiepti Lietuvos išsilaisvinimą XX amžiaus pabaigoje.

Rūta Vanagaitė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Vanagaitės knygoje pasakojama apie siaubingą 1941 m. žydų tragediją Lietuvoje, bet ją skaitant ir ypač girdint poknyginius autorės komentarus negali atsikratyti įspūdžio, kad visa tai skirta 1941 m.sukilėlių bei partizaninio pasipriešinimo kompromitavimui. Nevzorovas savo filme „mūsiškiais“ vadina sovietų smogikus – nusikaltėlius, Vanagaitės „mūsiškiai“ – lietuviai žydšaudžiai, nacių kolaborantai ir… – Birželio sukilimo dalyviai.

R. Vanagaitės „Mūsiškiai“ stebina dėl dviejų dalykų: pirma – kažkodėl autorės „istoriniai“ tyrimai labai panašūs į sovietinės propagandos (dėl kurios perspėjo A. Ramanauskas-Vanagas) atgaivinimą: joje bandoma įpiršti neva 1941 m. birželio sukilimo dalyviai yra tolygu Holokausto dalyviams. Antra– neįtikėtinas knygos populiarumas, tiksliau – išpopuliarinimas užsienyje.

Štai ką apie R. Vanagaitės „istorinius tyrimus“ pernai rašė įtakingiausia britų žiniasklaida BBC:

Rūta Vanagaitė tvirtina, kad žydų sunaikinimas 1941 m. buvo dalis lietuviškos politikos. „Etninė Lietuva be žydų, be rusų, be lenkų buvo tų metų mano šalies svajonė“, – pasakoja Vanagaitė. Pirmiausia buvo idėja žydus išvaryti, o po to po truputį, po truputį… juos išvarė giliai po žeme“.

O štai 2017 m. rugsėjo 23 d. (minint Holokausto dieną (!) Rusijos informacijos agentūra „Sputnik“ pranešė: „Rūta Vanagaitė, knygos apie Holokaustą Lietuvoje, pavadintos „Mūsiškiai“, autorė, Lietuvos eksprezidentą Valdą Adamkų vadina masinių žudynių dalyviu“ (V. Adamkus taip pat buvo Birželio sukilimo dalyvis). 

Kad atrodytų įtikinamesnė ir nuoširdesnė į „mūsiškių“ sąrašą R. Vanagaitė pirmiausia įrašo savo senelį, 1941 m. sukilimo dalyvį, politinį kalinį Joną Vanagą – neva senelis buvęs „nacių teisminės komisijos narys“, nurodęs sušaudymui 10 Kavarsko žydų, taigi akivaizdus Holokausto dalyvis. Tačiau atidus knygos skaitytojas nesunkiai perkąs šią fake news (suklastotą naujieną): iš tiesų Jonas Vanagas nurodė sukilėlių teismui, t.y. karo lauko teismui, ne 10 žydų, o 10 sovietinių veikėjų (tarp kurių būta ir žydų), prisidėjusių prie lietuvių žudymų ir tremčių. Jaučiate esminį skirtumą?

Buvęs nepriklausomos Lietuvos ministras kun. Mykolas Krupavičius, kartu su buvusiu prezidentu Kaziu Griniumi ir buvusiu ministru Jonu Aleksa, lietuvių tautos vardu nacių valdžiai reiškęs protestą dėl žydų naikinimo, savo prisiminimuose rašė: „Tautos reakcijos [sukilimo] metu buvo nužudyta žydų, tačiau juos žudė ne kaip žydus, bet kaip bolševikus. Nuo šio tautos keršto daugiau nukentėjo lietuvių, negu žydų. Buvo lietuvių moralinių supuvėlių, kurie talkino naciams žudyti žydus ir plėšti jų turtą, bet tokių buvo, palyginti, nedaug. Rabinas Sniegas, kuris dažnai užeidavo pas vysk. V. Brizgį, ne kartą žodžiu dėkojo už visų katalikų, ypač dvasininkijos, laikymąsi, pareikšdamas, kad katalikų laikysena negalės būti žydų kada nors pamiršta. Naciai dėl kažkokių sumetimų pasauliui paskelbė, kad žydus Lietuvoje naikiną ne jie, bet patys lietuviai. Tuo reikalu jie rengė net knygas — „Kaip lietuviai žudė žydus”. Jas buvo pavesta parašyti žydui gestapininkui, žydų spaudos žurnalistui Serebrovičiui, kuris visą laiką, kai jo tautiečiai sėdėjo getuose ir masiškai buvo žudomi, laisvas vaikščiojo su prigrūstu portfeliu po Kauno gatves“.

Atkreipkim dėmesį į esminę Vanagaitės išvadą, paskelbtą BBC: „žydų sunaikinimas 1941 m. buvo dalis lietuviškos politikos“. Šią melagingą ir labiau išplėstą versiją po pasaulį skleidžia ir jaunoji E. Zurofo pamaina, JAV ir Lietuvos pilietis G. A. Gochinas su savo samdomais „istorijos tyrėjais“ – jie bando įpiršti mintį, neva lietuviai (o ne vokiečiai) K. Škirpos asmeny sumąstė Holokaustą, o J. Noreikos asmeny pirmieji Europoje pradėjo masinį žydų naikinimą (plačiau apie tai – kituose tekstuose).

zurof_2
Efraimas Zurofas

Iki šiol lygybės ženklą tarp Birželio sukilėlio ir nusikaltėlio dėjo tik sovietinių okupantų režimas, tačiau net jis nedrįso žydų masinio naikinimo idėjos priskirti lietuviams.

LSSR KGB viršininko Liaudžio ir KGB 4 valdybos viršininko Obukausko 1957 m. pažymoje apie „buržuazinio – nacionalistinio pogrindžio ir jo ginkluotųjų gaujų kilmę ir veiklą LSSR“ rašoma: „Lietuvoje įsisteigė įvairios nacionalistinės organizacijos, kurias Škirpa vėliau suvienijo į „Lietuvių aktyvistų frontą“, turėjusį sukilimo centrą Lietuvoje. Tuos junginius, sudarytus iš keleto tūkstančių buvusių buržuazinės Lietuvos kariuomenės karininkų, įstaigų valdininkų, reakcinių partijų ir organizacijų narių subsidavo užsienio žvalgybos, o ypatingai fašistinės Vokietijos žvalgyba. Tačiau vokiškieji okupantai nepateisino lietuviškųjų nacionalistų vilčių. Nes „frontui“ [Lietuvių aktyvistų frontui – Birželio sukilimo organizatoriui] vokiečiai jokių išimčių nedarė ir net negalvojo duoti „Lietuvai“ taip vadinamos „nepriklausomybės“. Todėl vokiečių okupacijos metais pradėjo organizuotis kiti nacionalistiniai centrai ir grupės, kurie tikėjosi Anglijos ir Amerikos paramos“.

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Partizaninį pasipriešinimą komunistai taip pat vertino kaip nacizmo tąsą – štai citata iš sovietų teismo nuosprendžio Adolfui Ramanauskui-Vanagui 1957 m.: „Ginkluotų nacionalistinių jėgų branduolį sudarė įvairūs asmenys, bendradarbiavę su vokiečių okupacine valdžia, tarnavę jos policijoje, kariuomenėje ir baudžiamuosiuose būriuose. Prie šio branduolio vėliau pritapo buožiniai elementai ir vengiantieji tarnybos Raudonojoje armijoje“.

Deja, net praėjus 30 metų nuo Sovietų imperijos griūties, šiandieninis Kremlius, vadovaujamas KGB pulkininko V. Putino, skelbia pasauliui tą pačią istorijos sampratą. Tragiškas žydų likimas Kremliui, suprantama, rūpi mažiausiai. Visa esmė – užgauta šimtamečio okupanto ambicija: kaip 1941 m. net armijos neturėjusi maža tautelė vienintelė Europoje išdrįso varyti juos iš jų (okupuotų) žemių?! Ir dar šiandien didžiuojasi tuo savo sukilimu? Taip nebus – istoriją gali rašyti tik jie – Antrojo pasaulinio karo nugalėtojai! Todėl ir rašo toliau: tiek Kremliuje, tiek su savo pagalbininkais už Rusijos ribų.

Pirmasis NKVD kontržvalgybos viršininkas sovietų okupuotoje Lietuvoje Aleksandras Slavinas už 1941 sukilimą lietuvius paniekinamai vadino pigmėjų (atsieit, neūžaugų, menkystų) tauta. 1989 m. pajutęs galimą pavojų A. Slavinas su šeima spruko į Vakarus: pradžioje į Vokietiją, vėliau persikėlė į Izraelį. 1993 m. įtakingame vokiečių savaitraštyje „Die Zeit“ A. Slavinas straipsnyje „Inscenizuotas sukilimas“  (neva nacių organizuotas) eilinį kartą apjuodino 1941 m. Birželio sukilimą ir Lietuvos Laikinąją vyriausybę, o taip pat ir atgimstančią Lietuvos valstybę, pagerbusią šią reikšmingą Lietuvai istorinį įvykį.

Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas

Kitas Lietuvoje genocidą vykdęs, A. Ramanauską-Vanagą sadistiškai kankinęs KGB karininkas Nachmanas Dušanskis 1989 m. taip pat spėjo pasislėpti Izraelyje. Manoma, kad būtent jis ten ir paskleidė šiandien skambantį melą, neva A. Ramanauskas-Vanagas  1941 m. birželį „iki vokiečių atėjimo suorganizavo baltaraiščių būrį, kuris sušaudė daug žmonių“ – tokia versija yra įrašyta KGB archyvuose saugomame N. Dušanskio užrašų sąsiuvinyje.

Tačiau šią melagingą versiją 1957 m. atmetė net patys KGB-istai ir A. Ramanauską-Vanagą teisęs sovietinis teismas.

(Bus daugiau)

2019.09.19; 06:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kartas nuo karto girdime išsakomus politikams raginimus, o taip pat pačių politikų pažadus laikytis moralios politikos principų. Tačiau rinkimų metu šis užkeikimas kartojamas taip dažnai, jog esame nevalingai pastūmėti pasiaiškinti klausimą – kodėl  moralios politikos imperatyvas yra toks reikšmingas mūsų diskusijose? Nejaugi taip dažnai apie tai yra kalbama dėl tos priežasties, jog politikai būtų labiau sugedę nei kitų profesijų žmonės? 

Kažin ar taip be išlygų drįstų teigti net labai skeptiškai į politikų padermę žiūrintis bendrapilietis, ar ne? Taigi, kaip atrodo, žodžių konstrukcijos morali politika reikšmės intensyvumą mūsų padangėje vis dar palaiko daugiau ar mažiau įsisąmonintas (neretai tik intuityviai projektuojamas) atsisakymas pripažinti pozityviu dalyku ne kartą istorijoje jau vardan didesnio vadybinio efektyvumo išbandytą ir teoriškai pagrįstą politikos atskyrimo nuo moralės faktą.    

Kaip atrodo, tokį atskyrimą grindžiančią doktriną tiksliausia būtų vadinti makiavelizmu. Būtent Renesanso epochos mąstytojas Nikolo Makiavelis (Niccolo Machiavelli), nukalęs žinomą devizą, jog tikslas pateisina priemones, savo vardą skolina įsisąmonintam politikos atsiskyrimo nuo moralės pavadinimui. Politinės minties istorikai, ypač tie, kurie siekia pademonstruoti  kažką panašaus į užaštrintą mokslinį objektyvumą, neretai N. Makiavelio vardą sieja su moderniosios politinės teorijos atsiradimu, pačios politikos kaip specifinės veiklos savitumo įsisąmoninimu. Tokio atskyrimo įsisąmonintas poreikis neva žymi politinės teorijos savarankiškumo pradžią, numato efektyvesnės politikos tipą, kai politiko veiklą esą jau neriboja moralinio pobūdžio skrupulai.

Galbūt dėl to, jog naujosios Lietuvos politikų karta formavosi kovoje už laisvę su Rusijos šovinizmu, kuris imperijos išsaugojimo poreikiams radikaliai pamynė moralės normas apskritai, makiavelizmo terminas tarp Lietuvos politikų turi prastą reputaciją. Čia dar skaudžiai gyva yra didžiavalstybinio melo, klastos, imperijos valdininkų cinizmo patirtis. Kita vertus, sėkmingi sprendimai organizuojant nepriklausomos Lietuvos valstybės institucijų darbą, politinės sistemos susiklostymas, šalies įsijungimas į pasaulio politiką subjekto teisėmis lėmė, jog netikėtai labai sparčiai susiformavo makiavelizmo teorija ir praktika (praktika vis tik labiau nei teorija) savitu lietuvišku pavidalu kaip įtakingos žmonių grupės, pasivadinusios skambiu valstybininkų vardu, elgesio tipas ir tokio elgesio pateisinimas.

Hipoteziškai įsivaizduokime valstybininką kaip tą žmogaus tipą, kuris viską aukoja valstybės stiprinimo labui, vardan tokio gėrio esant reikalui nebijodamas susitepti rankų. Žinoma, tai tik teorija, tuo tarpu realiai skambiais užkeikimais dažniausiai yra teisinamas noras išplėsti savo įtaką, dangstomas vidinis skurdas, nesugebėjimas išsaugoti garbingumą išbandymų situacijose. Tačiau net ir idealistiniai motyvai šiuo atveju nebūtinai žada kažką gero mums visiems, nes taip orientuota veikla  neretai sukuria dviprasmybės situaciją, kai pasekmės kardinaliai prasilenkia su lūkesčiais. Kai valstybės stiprinimas suprantamas kaip savitikslis uždavinys, valstybės savikūros procesas visų pirma yra orientuotas į jėgos centrų puoselėjimą, savo ruožtu tokie centrai tampa pirmaeile valstybės idėjos manifestacija.

Sovietinės kariuomenės puolimo inscenizacija Vilniuje prie Baltojo tilto.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau nesunku pastebėti ir tai, kad valstybę iš esmės suprantant tik kaip sutirštintą jėgos koncentraciją, gali susiklostyti padėtis, kai būtent tokiais prioritetais puoselėtos valstybės savarankiškumas yra visiškai nesunkiai neutralizuojamas, priešpastatant didesnę jėgą arba pasiūlant aukštesnę kainą. Žinoma, tai nereiškia, jog sėkmingai dirbančios institucijos turi būti kažkaip apribojamos, nusodinamos, o tik tai, jog valstybės gyvastingumą šiandien vis tik labiau nei policinės pajėgos garantuoja gyvenimo infrastruktūros sukūrimas, valdymo peraugimas į realią savivaldą, žmonių pasitikėjimas moraline dalykų padėtimi.

Tokia valstybė, kuri yra jau ne tiek jėgos perteklius už žmogiškumo ribų, kiek paties žmogaus veiklos vidinis imperatyvas, jo žmogiško orumo sąlyga, fiziškai yra beveik nenugalima, nenuperkama ir neperperkama, nežiūrint to, kokiais finansiniais resursais yra įžaidinėjami priešiški tai valstybei interesai. Taigi, regis, moraliniai ištekliai yra dar labiau svarbus valstybės gyvastingumo pagrindas nei materialiniai resursai.

Kita vertus, kraštutinį problemos dramatizmą atspindi ta aplinkybė, jog minėtoji nuoroda apie tai, kad politikos negalima atskirti nuo moralės, yra turininga tik tuo atveju, kai ji yra papildoma iš pirmo žvilgsnio tarsi visiškai priešinga nuoroda, taigi tokia štai išvada, jog pačios moralės gyvastingumo sąlyga yra jos labai aiškiai išreikštas atskyrimas nuo politikos. Taigi sujungiant išsakytas nuorodas į vieną vietą, randame paradoksalią formulę, skelbiančią, jog politikos negalima atskirti nuo moralės, bet esą tuo pačiu būtina moralę atskirti nuo politikos. Kaip tai suprasti? Ar tai nėra tik visiškai supainiotas teiginys, kurio prieštaringumas savaime yra pakankamas pagrindas atsisakyti jo kaip netinkančio įvardytos situacijos aptarimui?  

Immanuelis. Kantas, apibrėždamas moralę kaip valios autonomiją, visų pirma galvoje turi tai, jog moraliniu gali būti vadinamas tik toks poelgis, kurį žmogus pasirenka laisvai, t. y. dėl paties poelgio prasmingumo, o ne siekdamas kokių nors išorinių moralei, tarkime, dar ir politinių tikslų. Kitaip tariant, vokiečių filosofas nurodo, jog moralinis poelgis yra savitikslis poelgis savo esme ir niekados negali būti traktuojamas kaip priemonė kitam tikslui pasiekti. Kai moralė suvokiama ir traktuojama kaip priemonė politiškai formuluojamų tikslų įgyvendinimui, prasideda politinis moralinės pasaulio tvarkos naikinimas.

Kaip atrodo, labiausiai išgrynintu pavidalu antikantišką poziciją politinės minties istorijoje įkūnija V. Uljanovo Lenino teiginys, jog dora yra tik tai, kas tarnauja darbininkų klasės išlaisvinimui. Lengva įsivaizduoti, jog pagal šį teiginį, politinė žmogžudystė gali būti traktuojama kaip tam tikras dorovinis veiksmas. Jeigu makiavelizmas kaip toks skelbiasi esantis anapus moralės (pvz., politinė žmogžudystė čia nėra traktuojama moraliniu, bet išskirtinai utilitariniu požiūriu), tai, pajungiant moralę politikai, neretai su išlaisvintos spyruoklės jėga sugrįžtama į politiškai apipavidalinto moralizavimo stichiją, dauginančią pseudomoralinės prigimties lozungus ir tuo pačiu naikinančią moralinę pasaulio tvarką. Nesunku bus pastebėti, kad toks ,,sugrįžimas” į moralę yra didžiausias pavojus pačiai moralei. Politikos atskyrimas nuo moralės ir nesugebėjimas atskirti moralės nuo politikos atveda prie to paties rezultato, t, y. prie imoralizmo pergalės.

P. S.

Taigi šio straipsnelio moralas toks: pigus moralizavimas politikos sferoje naikina moralinę pasaulio tvarką. Esu įsitikinęs, kad net daugumos žmonių pasipiktinimą sukėlęs Mariaus Ivaškevičiaus romanas „Žali“ gali būti vertinimas be moralinių užkeikimų, pataupant tokią galimybę kitam kartui. Žinoma, niekas neturi teisės užstoti kelio švento pasipiktinimo pasidauginimui, tačiau moralinis M.Ivaškevičiaus vertinimas veda į prasilenkiantį su tikrovę jo kaip „blogio genijaus“ (žėrinčiomis žvėries akimis?) sureikšminimą. Be to, nereikėtų puoselėti iliuzijos, kad ilgai  gėdijamas Ivaškevičius ims ir susigės, – to tikrai nebus, nes anas visados žino, ką daro. Apskritai čia labiau už moralinius pagraudenimus tiktų taikyti banalumo fenomenologijos požiūrį jau vien dėl to, jog aptariamas atvejis yra nevykęs bandymas nusipirkti titulą, kurio žmogus nėra vertas. Nesijaučiu turintis teisę postringauti apie literatūrinį „Žali“ autoriaus talentą, tačiau akis bado faktas, kad Ivaškevičius užmoka nerealią kainą, nepešdamas nieko.

Tomas Venclova atsargiai išsako užuominą, kad esą dabar Ivaškevičius yra puolamas net ne tiek dėl savo kontraversiškojo romano, kiek dėl to, jog neva tauta negali jam atleisti pilietinio poelgio… Kaip nesunku nuspėti, garbusis poetas turi galvoje tai, jog  Ivaškevičius buvo didžiulį dėmesį pritraukusio žydų žudynių Molėtų krašte sukakties paminėjimo dvasinis įkvėpėjas ir organizatorius. Už didelę širdį ir empatijos nužudytiems žydams puoselėjimą Ivaškevičių būtų galima girti ir girti be saiko, gaila tik dėl to, kad tos empatijos tragiškai pritrūksta tada, kai atsisukama į Lietuvos partizanų likimo apmąstymą. Labai selektyvi empatija, a?

Deja, vienybės nėra. Slaptai.lt nuotr.

T.Venclovos pateiktas sugretinimas yra prasmingas kiek kitu požiūriu nei to, kaip galima spėti, tikėjosi pats poetas. Iš tiesų, sunku atsisakyti pagundos sugretinti M.Ivaškevičių su Rūta Vanagaite kaip du lietuviškai rašančius žmones, kurie užsimojo praverti duris į tarptautinį pripažinimą, parduodami istoriją apie tariamą Lietuvos nešvankumą. Kaip atrodo, minėti plunksnos darbininkai pergudravo patys save, įtikėję, kad yra tarptautinis Lietuvos partizanų niekinimo ir žydų žudynių Lietuvoje temos eskalavimo poreikis, kai nuveikus kažką šia kryptimi jau būtų galima  prasiveržti iš uždaros namų aplinkos į tarptautinę plotmę, užsitikrinti įtakingų lobistų, dalijančių tarptautinės šlovės grandus, paramą. Tačiau, kaip matome, nebuvo verta taip stengtis…

2019.02.28; 06:00

iskauskas
Česlovas Iskauskas, šio komentaro autorius

Iš Lietuvos kaimo aukštumos (Aukštaitija ne veltui geografiškai yra aukščiau kitų regionų) žvelgti į šalyje vykstančius procesus yra patogiau negu stumdytis alkūnėmis įkaitusiame mieste ir prakaitu permirkusiomis smegenimis bandyti susigaudyti įvykių ir nuomonių okeane. Čia tokios įtakos nedaro ir aplinka, nes dauguma kaimiečių susirūpinusi nebent atsinaujinusia sausra, prastu grybų derliumi ir dažniau dairosi į blyškiai mėlyną dangų negu klausosi atsargių kaimyno postringavimų, ką gi rinksime kitais metais ir ar verta LKP pripažinti nusikaltėle…

Ačiū Dievui, yra IT gelbėjimo tarnyba, kuri padeda sekti, kas gi darosi ten, Lietuvos apačioje, vargšėje nualintoje Europoje ir rėksnio gaidžio sindromu sergančioje Amerikoje. Vieni sako, kad Facebook‘o geriau neturėti, nes jame matosi ir tavo kelnaičių spalva, ir kuriuo smegenų pusrutuliu mastai. Kiti randa tik tokį būdą save realizuoti. Tai žmogeliai arba karščių paveikta orientacija, arba savęs nerealizavusios personos, arba garbaus amžiaus atsiskyrėliai, kurie jau niekuo nerizikuoja, visko yra „atsikandę“ ir mano galintys pamokyti ne vieną snarglių. Klausimas tik toks: ar tų pamokų kam nors reikia. Ko gero, save būsiu priverstas įrašyti į pastaruosius, tai yra, į bambeklius…

I pabambėjimas. Atrodo, mūsų neprieteliams neprireiks jokių „Buk‘ų“ ar „Iskander‘ių“ užvaldyti Lietuvą. Svetimos fake news ir neosovietinė ideologija pamažu užvaldo lietuvių protus, skiepindama jiems priešiškumą savo valstybei, pridengtą „nuomonių raiška“, kritiniu mąstymu, žodžio laisve, žmogaus teisėmis ir pan. Rusakalbių flagmanu tapo įžūlus Klaipėdos tarybos narys Titovas, įžūliai diskredituojantis kovotojus už laisvę. Televizijos jam suteikia tribūną, ir šis savo kliedesiais gali nuodyti tūkstančių žiūrovų protus. Neabejoju, kad yra daug jo šalininkų, o pritariančių „išsakytai nuomonei“ dar daugiau. Ne tik Klaipėdoje, kuri buvo SSRS kariškių citadelė Lietuvoje, bet ir kitur Žemaitijoje, Vilniuje.

Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai. LGGRTC nuotr.

Vanagaitė šiame mūšyje už protus – tik žiedelis. Vargu, ar ji savo „tyrimu“ patraukė daugumą žydų, net patyrusių holokaustą, bet sustiprino “kitą požiūrį“ į partizaninį judėjimą Lietuvoje ir jo lyderius. Neabejotina, kad tiek Vanagaitę, tiek Titovą pakusino jėgos, esančios ne Lietuvoje. Tarptautiniai sionistiniai centrai, kaip ir posovietinės šovinistinės organizacijos turinčios savo radikalius flangus, veikiančius pagal instrukcijas iš Maskvos.

Ar dėl kūrybinių ambicijų, ar dėl nebrandumo Panevėžio J. Miltinio teatro režsierius sumanė inscenizuoti skandalingą R. Vanagaitės romaną, šitaip autorę užkeldamas ant pjedestalo ir piršdamas žiūrovui abejonę „o gal taip ir buvo…“ Buvo visaip, tačiau suabsoliutinti negatyvą, paverčiant pokario didvyrius paprasčiausiais žydšaudžiais, yra ne tik amoralu, bet ir balansavimas ant nusikaltimo ribos.

Vadinasi, mes patys sutinkame, kad mūsų protus užvaldytų gliti dezinformacijos masė. Toks info karo tikslas. Kai pasiekiama kritinė masė, tada įsijungia kitos juodosios technologijos, tiesiogiai pavaldžios politikams: neigiamas valstybės pasirinktas kelias, jos dalyvavimas euroatlantinėse sąjungose, keliama nostalgija sovietiniams laikams, nuvertinami ekonomikos pasiekimai. Į šį frontą įsijungia įtakingi valdžios žmonės, politikai, sąmoningai ar ne pritariantys destrukcijai. Antai, solidus ekonomikos profesorius, buvęs ministras, savo veidaknygės sieną panaudoja telkti bendraminčius kito profesoriaus, kur kas daugiau nusipelniusio nepriklausomai Lietuvai, dergimui. Netgi tautiniai radikalai, įsivaizduojantys dorai saugantys nacionalinį identitetą, pučia į tą pačią dūdą… Maskva trina rankomis: permainos ne už kalnų.

Dalia Grybauskaitė – Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

II pabambėjimas. Jau 42 – ji metai, kai kremtu žurnalisto duoną. Tiesa, dabar jau išretėjusiais dantimis. Ne, ji ne rupi, bet ir ne pyragas. Metams bėgant, tie kąsneliai vis mažėja. Nors kažką padariau, vagelė išrausta. Tad turiu teisę apibendrinti žiniasklaidos – šios ketvirtosios valdžios (sic!) – būklę. Ne, ne ketvirtosios, o dažnu atveju – aukščiausiosios. Ji linčiuoja visus iš eilės, bet daugiausiai tenka valdantiems su R. Karbauskiu priešakyje. Viskas būtų lyg ir normalu, tačiau kai „tiriamosios“ žiniasklaidos trubadūrai kas antrą sakinį skiria Landsbergio – senelio ir anūko – plūdimui ir Grybauskaitės biografijai, darosi nejuokinga. Klausau Lietuvos radijo komentarus. Ten – visokių skandaliukų popuri: tas tą pasakė, anas dar leptelėjo, trečias apie G tašką pasišaipė, ir štai apibendrinimas: kur eina Lietuva? Žinoma, į pražūtį.

Saviplaka turi ribas. Jeigu ne, tada ant valstybės kūno atsiranda kraujosrūvos. Komentarai ir straipsniai, sumaišyti su Užkalnio pienburnišku žargonu ir Valatkos niekinančiu sarkazmu, jų skaitytojams ir klausytojams perša mintį, jog – reikia dingti iš Lietuvos kur akys veda. Jau nekalbu apie marginalinius portalus, tokius kaip bendrijos „Būkime vieningi“ ar visokių anarchistų, ekspertų svetaines, kurias ne kartą linksniavo VSD savo ataskaitose, ir susidaro „nekoks“ vaizdelis apie mūsų žiniasklaidą.

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Visa bėda, kad ją stebinčios ir kontroliuojančios organizacijos, žurnalistų bendruomenė nuščiuvusi tyli ir linkusi tik konstatuoti faktą, o ne jį analizuoti. LŽS konferencijos ir seminarai neefektyvūs, rengiami tik dėl „paukščiuko“. Į juos diskusijoms retai kviečiami patyrę mass media atstovai, mokslo žmonės.

Ir laivelis plaukia toliau. Siūbuojamas galingų informacinio karo bangų, uždešdamas ant seklumų, nublokšdamos į tamsius hedonizmo ir apolitiškumo akivarus.

III pabambėjimas. Kaip čia išeina: nejaugi „ant Lietuvos“ viskas blogai? Maža pensijų, algos lėtai auga, valdžia parsidavus, klesti korupcija, politikai amoralūs. Na, taip: jeigu moralę matuosime pagal Gražulį, ekonomiką pagal augančias kainas, o politiką – pagal Širinskienę, Karbauskį ar Landsbergį-anūkėlį, tuomet tik mauk iš Lietuvos ir negrįžk!

Bet prisimenu skausmingą Algirdo Mykolo Brazausko pageidavimą: nejaugi mes nerandame gerų naujienų, teigiamų pavyzdžių; parašykime apie puikią kaimo mokytoją, darbštų ūkininką, gerą darbininką… Iš tiesų, tokių dauguma, tačiau jais nesidomi nei pramogų verslas, nei televizija, nei valdininkai, tyliai trinantys kelnes savo ofisuose.

Būtent tie žmoneliai – pilkos pelytės – kitą gegužę rinks šalies vadovą. Ar jų kas klausia, kaip jie vertina būsimus kandidatus? Tuo metu viešoji erdvė pripildyta skardžiabalsių rėksnių, kurie tai galvą guldo už savo mylimą atstovą, tai į miltus mala nemylimą. Nausėda – negerai, nes bankininkas, švedams parsidavęs. Puteikis lyg Don Kichotas su malūnu nevykusiai kaunasi. Ušackas įtartinas, nes Vašingtone ir Maskvoje sėdėjęs. Pavilionis pernelyg nenuspėjamas, skandaliukų mėgėjas. Juozaitis kažkada prieš Seimą plytą pakėlė, su nacionalistais laižosi… Ir t.t., ir pan.

Baltijos kelias. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Jeigu apversi šią pavardžių karuselę, tai tie galimi prezidentai suksis į kitą pusę: Nausėda simpatiškas ir rimtas ekonomistas, Puteikis užsispyręs blogybes išrauti, Ušackas gerai išmano užsienio politiką, Pavilionis ryžtingas, Juozaitis – naujas tautos veidas…

Švytuoklė svyruoja plačia amplitude. Nesibodima asmeniškumų, purvo drabstymo, praeities nagrinėjimo, net šeimų šmeižimo. Įstabu, kad daugiausiai konkorežių atsimuša į Grybauskaitės ir Landsbergio-senelio asmenybes, nors viena jų negali kelti savo kandidatūros, kita gi – nė negalvoja grįžti į aktyvią politiką.

***

Tai tik rugpjūčio pabambėjimai. Nemanau, kad rugsėjį jie bus kitokie. 28-ri metai negali mūsų iš esmės pakeisti. Nuo vidinės stagnacijos kenčiame mes patys. Kenčia Lietuva.

2018.09.03; 06:05

Dr. Daiva Tamošaitytė. Slaptai.lt nuotr.

Lietuviui šie metai ir pasiruošimas jiems – kažkas šventa. Visos svarbiausios datos – Vėlinės, Kūčios, Kalėdos, Naujieji metai, Trijų Karalių šventė – tai dvasinis pasiruošimas Sausio 13-ajai, Vasario 16-ajai, Kovo-11-ajai, Liepos 6-ajai… Aiman, šventinis laukas buvo smagiai užminuotas, ir žmonės nespėjo atsigauti nuo vieno sprogimo, kai pasigirsdavo kitas. Na, jei šventė – tai su fejerverkais…

Apžvelkime bendrą foną, kuriame tauta gyveno visą šį laiką, tikėdamasi kuo gražiausių išgyvenimų ir džiaugsmo.

Rugsėjis-spalis. Suprantama, didžiausias įvykis turėjo nutikti Lukiškių aikštėje, kada visi tikėjosi išvysti pagaliau suręstą paminklą laisvės kovotojams atminti. Tačiau pinigų aukotojai savo pastangų vaisių neišvydo. Du planuoti paminklai – „Vytis“ Vilniuje ir „Žvalgas“ Kryžkalnyje liko svajone. Keletą mėnesių vyko užkulisiniai mūšiai. Spalio mėnesį pinigai, surinkti Gintauto Lukošaičio „Žvalgui“, buvo perduoti kitam projektui, o visuomenei dar nežinant Kariuomenės dienos proga transliuotame koncerte per LRT, per pertraukos reklaminį intarpą staiga visi netikėtai pamatė keistą „koplyčią“, „Žvalgų“ – nė ženklo. Naujas, prastos kokybės darbelis buvo skubiai palaimintas Seime. Lygiai taip pat spalio 3 d. ŠMC su Kultūros ministerija paskelbė skubų alternatyvų konkursą „Vyčiui“, kuriam jau buvo suaukotos lėšos. Viskas įstrigo, „Vytis“ stovės Kaune, o Lukiškes kol kas sergsti LLKS inicijuotas relikvijų įamžinimas po žeme. Vis dar –

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.

apkasuose? Ant žemės – smagus fontanėlis nuo vasaros karščių vaikučiams pasičiurkšti.

Lapkritis. Per Vėlines (Visų Šventųjų dieną) tautą sukrėtė Rūtos Vanagaitės „impičmentas“ A. Ramanauskui-Vanagui. „Vanagaitės skandalas“ baigėsi tuo, kad „Alma littera“ visas knygas atidavė į makulatūrą, nors tie, kurie garbstė „Mūsiškius“ (2016), spruko į krūmus, pasirodžius „Vištai strimėlės galva“ (2017). Visuomenės „veikėja“ ir „rašytoja“, nukentėjusi nuo tikro Vanago, Vytauto Landsbergio vykusiai įvardinta „Dušanskiene“, skyrybų su Zuroffu ir kitas žaizdas gydosi tarptautiniame PEN centre ir galimai rengiasi rašyti naują knygą, kurioje partizanai vėl patys „nusikapos sėklides ir išsidurs akis“ iš meilės KGB.

Tiesa, antisemitizmo eskalavimo temai buvo pasiruošta dar anksčiau – 2016 lapkričio 18 dieną, Vilniaus Rotušėje surengus diskusiją „Ar reikėtų pakeisti Kazio Škirpos alėjos pavadinimą?“ Kaip ir dar anksčiau, vykdant parodomuosius „viešuosius pilietinius teismus“ su visokiais parašų rinkimais ir pasmerkimais Juozui Brazaičiui, generolui Vėtrai, taip pat fabrikuojant „nuvainikavimą“ Sigitui Gedai, Justinui Marcinkevičiui, Romualdui Ozolui ir kitoms iškilioms asmenybėms, mėginama remtis kryptingai falsifikuojamais istorijos faktais ir iškreiptai interpretuojamomis pseudo mokslinėmis studijomis. 

Legendinis pulkininkas Kazys Škirpa

Nuo lapkričio 11 dienos prasideda #metoo skandalas, kai dėl seksualinio priekabiavimo „maudomi“ išskirtinai Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai ir garsenybės: Šarūnas Bartas, Jonas Gasiūnas, Gintautas Trimakas ir Jonas Vaitkus, taip pat soc. mokslų dr. Arvydas Lieponius. Visi be jokių teismų, vien paskelbus nuomones, neteko reputacijos, patalpų ir darbo vietų.

Gruodis. Spaudoje nuo 11 d. skelbiami nauji Nacionalinės premijos laureatai. Premijos negauna garbų jubiliejų švenčiantis žymus rašytojas ir dramaturgas Kazys Saja, visuomenei žinomas kaip nepalenkiamas antikomunistas, „Varpo“ autorius. Rašytojų sąjungoje vyksta renginys, skirtas rašytojų organizacijos leidinio „Metai“ (buvusios „Pergalės“) sukakčiai. Renginio metu pagrindinis pranešimas skiriamas komunistų rašytojo Juozo Baltušio, kurio dienoraščiai buvo spausdinami leidinyje visus metus, reabilitacijai. Pritariama jo minčiai (cituojamos ištraukos), kad klaidinga manyti, jog Lietuva gali būti savarankiška.

Gruodžio 5-6 d.d.  vyksta jungtinė Lietuvos ir Lenkijos mokslininkų konferencija (dalyvauja 24 institutai) Juzefo Pilsudskio garbei – gimimo 150-mečiui. Lietuvių tautos budelis Pilsudskis vaizduojamas kaip Lietuvos didvyris ar bent jau didžiai nusipelnęs veikėjas.

Naujieji metai pasitinkami Moscow City Ballet atvežtu baletu „Spragtukas“ Žalgirio arenoje Kaune ir 30 d. Vilniaus „Compensa“ koncertų salėje. Visi garsiai ploja ir geria šampaną.

Sausis, 6 d., „Trys karaliai“. Visuomenę, kuri švenčia katalikišką šventę, sukrečia KGB sąrašų skandalas: B. Burauskaitei  atostogaujant išviešinamas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre saugomas KGB paliktas sąrašas, kuriame be bylų ir įrodymų, be analizės teigiama, kad Lietuvoje ir pasaulyje žinomos garsenybės Donatas Banionis, Saulius Sondeckis ir kardinolas Vincentas Sladkevičius buvo KGB agentai. Vis dar tęsiasi seksualinio priekabiavimo viešinimai spaudoje.

Aktorius D. Banionis ir dirigentas S. Sondeckis. Vladimiro Gulevičiaus (ELTA) nuotr.

Sausio 18 d. įsilaužta į naujienų portalą TV 3 ir paskelbta tikrovės neatitinkanti žeminanti informacija apie Krašto apsaugos ministrą Raimundą Karoblį ir Žinių radijo“ laidų vedėją Ridą Jasiulionį. Maždaug tuo pačiu metu užsienio interneto portaluose paskelbta, esą Lietuva įvedė Mongolijai ekonomines sankcijas dėl prezidento žodžių apie sovietų okupaciją.

Sausio 26 d. Vilnius reklamos agentų paskelbiamas „G-tašku“. Turistų malonumui su vaizdine medžiaga: važiuokite, čia sekso rojus. Naujiena išgarsinama per portalus.

Vasaris. Vasario 12 d. BNS praneša, kad vietoj Lietuvos himno nuskambėjo LTSR himnas per apdovanojimų ceremoniją dziudo Europos jaunių taurėje, kai buvo sveikinama aukso medalį iškovojusi Lietuvos sportininkė Justina Kmieliauskaitė Italijoje, Folonikoje.

Vasario 16-oji. Laisvės premijos laureatės Nijolės Sadūnaitės kalba iškilmingame Seimo posėdyje pabaigoje nutraukiama (išjungiamas mikrofonas kalbantis su prezidente), niekur didžiosios žiniasklaidos nepublikuojama, į jos klausimus oficialiai neatsakyta, jos pasisakymas traktuotas kaip nesusipratimas.

Vakaras: Vilniaus Gedimino prospektas skendi troškiuose dūmuose nuo tankiai sustatytų ir uždegtų „nepriklausomybės laužų“ (gal supainiojo su sausiu?). Tiesą sakant, tenka apsisukti ir dingti kuo toliau, kad nebūtum išrūkytas ir neuždustum. Puiki savivaldybės dūmų uždanga.

Vasario 23-kovo 2 d.d. Nr. 8 „Respublikoje“ Vitas Tomkus pradeda skelbti savo „įtariamųjų KGB sąrašą“. Sąrašas visuomenės pasitinkamas su skauduliu ir rimtai, svarstomas, nors redaktorius su jam būdinga ironija mėgina įrodyti tokių „sąrašų“ nepatikimumą. Painiava didėja.

Vasario knygų mugėje Krašto apsaugos stende nėra nė vienos aktualios knygos, skirtos visuomenei, pavyzdžiui, nuo pavojaus apsiginti (trys knygos išleistos, tik neaišku, kur jų įsigyti). Leidinių labai maža.

Kovas. Kovo 8 d. per naktį Lukiškių aikštėje išdygsta įtartinas objektas, primenantis paminklą. Pasirodė, kad jį pastatė Lietuvos fantastų konventas „Lituanicon XXIX“, klubas „TL Draugija“.

Balandis. 25 d. išniekintos relikvijos Lukiškių aikštėje – pavogta kapsulė su relikvijų sąrašu.

Birželis. Birželio 29 d. pranešama, kad išniekintos relikvijos Lukiškių aikštėje – pavogta kapsulė su relikvijų sąrašu. Vėliau sugauti neva besimušantys du chuliganai, vienas jų laikė tą kapsulę. Birželį pranešta, kad Sondeckis su Banoniu nedirbo KGB (jei kas išgirdo).

Jubiliejinė dainų šventė. Duonos garbinimas. 2014-ieji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jau reikėtų dėti daugtaškį, nes kažin, kas dar valstybės atkūrimo šimtmetį švenčiančių lietuvių laukia per Pasaulinę dainų šventę liepos pradžioje ir Mindaugo karūnavimo dieną? Gal virš šokančių porų prabirbs sraigtasparnis ir išmėtys proklamacijas? O gal oro balione virš Vingio parko estrados kybos naujam politikos sezonui besirengiantis jogas Viktoras Uspaskich, ir kaip Kašpirovskis iš aukštybių mėgins numaldyti liaudies nerimą?

Aptariau tik rezonansinius atvejus, kurie visuomenę panardino į kažkieno planuotą (tuos planus paslaugiai išplatinus gandosklaidai) sąmyšį ir neviltį, užgožusį šventinę nuotaiką, vilties spindulius ir net ramybės valandėles šeimose. Apie vidines politines ir socialines rietenas ir scenarijus neverta net kalbėti. Kur raudona linija eina, matyti iš šios improvizuotos „stenogramos“. Aisbergo viršūnė pagal logiką didesnė už normalios lyties pagrindą. Šimto apverstų aisbergų karalystė.

Apie prasmingomis, įsimintinomis tautai dienomis tvyrantį chaosą bylojo „paminklas“ Lukiškių aikštėje, skirtas Kthulhu kultui. Net gaila, kad policija suprato jaunimo pokštą ir saugiai jį pašalino – būtų puiki instaliacija, iliustruojanti Leitavijos debiloidų[i] vertybes. Tiems, kas nesupranta, paaiškintina, jog šis linksmas statinys apeliuoja į siaubo ir fantastikos literatūros klasiko, amerikiečių rašytojo Howardo Phillipso Lovecrafto (1890-1937) apysaką „Kthulhu šauksmas“ apie iš žvaigždžių kilusio baisūno kultą, laukiantį savo atgimimo valandos: košmarišką požeminį mąstančių lavonų miestą, mišrūnų garbinamą titanišką Padarą Kthulhu, kuris pasakojimo pabaigoje išnyra iš gelmių ir persekioja jūreivius, kol yra įveikiamas, bet neilgam: „Matyt, ir toliau gyvuoja ir Kthulhu, uždarytas toje akmens properšoje, kuri jį saugo nuo tada, kai saulė buvo jauna. Jo prakeiktas miestas dar kartą nuskendo, mat po balandžio audros „Akylasis“ praplaukė pro tą vietą, tačiau jo dvasininkai Žemėje ir toliau bliauna, šokčioja ir žudo, susibūrę apleistose vietose aplink stabais vainikuotus monolitus. Skęstantis miestas jį turbūt įtraukė, kol jis buvo savo juodojoje bedugnėje, antraip pasaulis jau klyktų iš baimės ir klaiko. Kas žino, kuo viskas baigsis? Kas iškilo, gali nuskęsti, o kas nuskendo, gali iškilti“. (Ha-ha-ha)

Per visus kultinio rašytojo apsakymus vingiuoja jo sukurtų personažų ir miestų siužetinės linijos, juose vyrauja blogio simbolis – penkiakampė žvaigždė. Ji figūruoja daug kur, bet ypač – apsakyme „Beprotybės viršukalnės“: iš kosmoso prieš milijonus metų į Antarktidą atkakusių žvaigždžiagalvių kapus puošia penkiakampes žvaigždes primenantys ledo kauburiai su taškelių raštais, tiksliai atkartojantys ant žalsvų mezozojaus sluoksniuose atkastų muilo akmenų, buvusių piniginiu vienetu, esančius raštus; ekspedicijos dalyviai lėktuvu nukanka į fantastinį praeities miestą, kuriame randa „begalinio įmantrumo, antgamtiško masyvumo ir nežemiškos egzotikos pavyzdžių“. „Kai kurioms geometrinėms formoms pavadinimų tikriausiai nebūtų sugalvojęs net pats Euklidas – netaisyklingi, įvairiausiais kampais nukirsti kūgiai, įmantrių proporcijų terasos, keistai išgaubti stulpai, savotiškos aplūžusių kolonų grupės, įvairios penkiabriaunės ir penkiakampės beprotiško keistumo architektūrinės kompozicijos“ (…) Mus supančios architektūros formose ir keliuose gana neblogai išlikusiuose sienų ornamentuose nuolat atsikartojantys penki žvaigždės spinduliai taip pat kėlė miglotų, bet grėsmingų asociacijų“.

Remonto darbai Lukiškių aikštė. Vyčio čia nebus, todėl aikštė taip ir liks nyki, atgrasi, svetima. Slaptai.lt nuotr.

Žinant Lukiškių aikštės istorinį kontekstą ir simbolius, kurie joje ilgai gyvavo bei vis nori atsikurti naujais pavidalais, matyti kovo 8 dienos proga pastatyto objekto daugiaprasmė, taikliausia ir šmaikščiausia aliuzija bei situacijos įvertinimas. Bet kažin, ar Lovecrafto kūrybos rinktinę „Tykantis tamsoje“, išverstą į lietuvių kalbą ir išleistą šiais metais (Kitos Knygos, 2018), skaitys naujieji Leitavijosdebiloidai, kurie spokso per specialiai jiems skirto Rusijos TV kanalo „REN Lietuva“ siužetus apie ufonautus, atgal vykstančią evoliuciją (žmogus virsta beždžione) ir atvirą karo propagavimą.

[i] Pastabėlė: terminas sukurtas autorės; ji mielai įstotų į fantastų draugiją, jei ją pakviestų (kadangi nariai suskridę iš visų galaktikų, matyt amžiaus cenzas neribojamas).

2018.07.04; 08:30

Neseniai dienos šviesą išvydo istoriko, publicisto Vidmanto Valiušaičio knyga „Ponia iš Venecijos tavernos“ („Mūsiškiai“ ir kiti prašalaičiai savoje istorijoje“). Tai – aktualus, reikšmingas veikalas tiems, kurie domisi Lietuvos istorija, kuriems svarbu, kad mūsų praeitis būtų traktuojama objektyviai, be iškraipymų, nutylėjimų.

Knygos autorius Vidmantas Valiušaitis analizuoja, kodėl vis dar menkinamas nepaprastai svarbus Lietuvos įvykis – 1941-ųjų metų Birželio sukilimas. Išties smalsu žinoti: kodėl Birželio sukilėliams bandoma primesti kaltę dėl Holokausto, kodėl mūsų knygynuose karts nuo karto pasirodo tokie darbai kaip „Mūsiškiai“ arba „Mes nešaudėme“, kodėl mūsų teismams užtenka NKVD tardymo protokolų, kodėl kai kurie mūsų istorikai duomenų apie 1940 – 1941-uosius metus Lietuvoje neieško Vakarų archyvuose?

Slaptai.lt skelbia išsamų knygos autoriaus Vidmanto Valiušaičio komentarą. Dabar Jūsų dėmesiui – 2-oji dalis.

2018.06.24; 12:17

Neseniai dienos šviesą išvydo istoriko, publicisto Vidmanto Valiušaičio knyga „Ponia iš Venecijos tavernos“ („Mūsiškiai“ ir kiti prašalaičiai savoje istorijoje“). Tai – aktualus, reikšmingas veikalas tiems, kurie domisi Lietuvos istorija, kuriems svarbu, kad mūsų praeitis būtų traktuojama objektyviai, be iškraipymų, nutylėjimų.

Knygos autorius Vidmantas Valiušaitis analizuoja, kodėl vis dar menkinamas nepaprastai svarbus Lietuvos įvykis – 1941-ųjų metų Birželio sukilimas. Išties smalsu žinoti: kodėl Birželio sukilėliams bandoma primesti kaltę dėl Holokausto, kodėl mūsų knygynuose karts nuo karto pasirodo tokie darbai kaip „Mūsiškiai“ arba „Mes nešaudėme“, kodėl mūsų teismams užtenka NKVD tardymo protokolų, kodėl kai kurie mūsų istorikai duomenų apie 1940 – 1941-uosius metus Lietuvoje neieško Vakarų archyvuose?

Slaptai.lt skelbia išsamų knygos autoriaus Vidmanto Valiušaičio komentarą. Šiandien – 1-oji dalis.

2018.06.24; 10

Vaikų žaidimai smėlio dėžėje. Slaptai.lt nuotr.

Vilniuje viešėjo svečias iš Rygos – ponas Gūtenmorgenas. Skaitytojams priminsiu, jog Baltijos asamblėjos premijos laureatas Maris Bėrzinis apie p. Gūtenmorgeno gyvenimą, jo kūrybinę, mokslinę veiklą parašė net keturias knygas, sukurtas trumpametražis filmas.

– Bičiuli Gūtenmorgenai, mes jau ne pirmą kartą susitinkame viešam pokalbiui. Lietuviškajai žiniasklaidai jau esi atskleidęs kai kuriuos savo kūrybinių projektų vizijas. Koks šios viešnagės tikslas?

– Būsiu atviras, rengiu trimačio (politinio, socialinio, kultūrinio) mąstymo knygą apie šių dienų Lietuvą. Preliminariai ji vadinasi „Pyst! – ir aš Lietuvoj“. Esu aplankęs daug unikalių jūsų šalies objektų, studijuoju jų kilmės ir neįgyvendintų idėjų archyvus. Sukaupęs teminį informacijos banką, planuoju parengti užsienio turistams unikalų pažintinį maršrutą.

Savižudiškas abejingumas. Slaptai.lt nuotr.

Pavyzdžiui, pradiniu objektu galėtų būti trisdešimt metų Vilniuje statomas Nacionalinis stadionas. Būtų proga supažindinti užsienio statybininkus su šia pasaulyje neturinčia analogų lietuviška patirtimi. Po to nuvyktume prie buvusio „Žalgirio“ stadiono, kuris buvo pradėtas griauti per iškilmingą Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių atidarymą ir pasigėrėtume įspūdingu lietuviško futbolo pasiekimu – šalies rinktinė jau 148-a pasaulyje, vienoje gretoje su laisvalaikiu kamuolį spardančių ugniagesių, mokytojų komandomis. Čia jau prasideda naujos abejonės, ar tai svečiams sukels nepakartojamą įspūdį. Kur bepažvelgtume į viešąją informacinę erdvę, joje vykstančias diskusijas – Lietuva Europos Sąjungoje vos ne visada didžiuojasi „prizinėmis“ vietomis, kaip pasakytų paprasti žmogeliai, – iš antro galo.

– Nejau ir tai tu bandysi sieti su artėjančiu mūsų valstybės šimtmečiu?

Girtuoklis ar tik panoro pailsėti? Slaptai.lt nuotr.

– Čia glūdi fundamentalioji mano projektinių minčių tąsa. Štai anądien, gerai, kad nelijo, devynis kartus apėjau Gedimino kalną. Dešimtą kartą pavaikščiosiu savo mintyse. Kiek esu susipažinę su jūsų valstybės šimtmečio kultūriniais projektais – šis yra didingiausias, labiausiai pagarsintas pasaulyje. Kokia šventė be pinigų. Valdžios vyrai sako negailėsią: kiek reikės, tiek ir bus šiam nenumatytam reikalui. Jei pavasarį kalnui užteko kelių milijonų eurų, tai dabar žadama apie dešimt ar net per dešimt milijonų. Šis dydis priklausys nuo mažmožio – kiek bus to lietaus. Lietus plauna šlaitus, ir pinigėlių milijonai slenka žemyn kartu su  sunkiai įkainojamos vertės velėna. Kai peržiemosite, atšvęsite savo šimtmetį, būtinai atvyksiu pasidomėti šio unikalaus projekto patikslintos sąmatos.

– Per savo gyvenimą nesu regėjęs net dešimties tūkstančių eurų. Mūsų valdininkams labai rūpi užsieniečių nuomonės, kaip išlaikyti žaliąjį šlaito apdarą, kad jis visas nenuslinktų ir ką po to daryti, kiek jiems pinigėlių padalinti. Kiek suprantu, tu, kaip užsienietis, nebuvai kviestas pateikti savo ekspertinių išvadų?

– Dabar tu mane taip negražiai išdūrei. Bet štai kas įvyko. Tą vakarą viešbutyje ilgai nesumerkiau akių, bet kai užmigau, susapnavau neįprastai raiškų  Gedimino kalno sapną. Tarsi prie manęs prieina Nacionalinio muziejaus direktorė ir sako: pažvelkite, kaip dabar atrodo Gedimino kalnas. Atsisuku ir netikiu savo akimis – jokios žalumos, pirmapradė pilkšva plikuma. Ir šio kalno prievaizdė porina: štai dabar ta tikroji autentika, ateity nieko nekainuosianti valstybės biudžetui. Be to, tai bus atrakcijai labai vaizdinga aukštuma. Kai nupjovėme kalno medžius ir palikome vien tik gležną žolelę, mūsų specialistai ėmė nebesuvokti kalno ir žvilgsnio erdvės vieningumo, vaizdo istoriškumo dermės. 

Vytautas Didysis – prie griūvančio Gedimino kalno. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tada man toptelėjo mintelė – o kodėl jums nenuskutus nuo šlaitų velėnos ir palikus istorijos ateičiai tik pliką šlaitą, taip puikiai derantį prie funikulieriaus ir pilies sienų skiedinio spalvos, nes dabar visiškai pranyksta žaliame Vilniaus fone. Būtent šis vaizdas yra tikroji muziejinė vertybė. Juk visos partijos, laimėjusios rinkimus, žadėjo nuversti kalnus. Štai atėjo žalieji ir dėsningai nuslinko kalno žaluma kartu su jų reitingu. Mūsų valdžia visur taupo, tai po milijoną, tai po kelis… Ir štai jums veltui puikiausia metų idėja: kaip ūkiškai sutaupyti tuos dešimt milijonų eurų. Nebereikės vargti su šlaito velėna, reikalaujančia daug kruopščios, mąslios priežiūros, be to, bus originaliai sukurtas kalnui šiuolaikiškumo įvaizdis. Istorinį vaizdą šlaituose galėtų pagyvinti jaunimas ant riedučių, pilies ekskursantams nemokamai parodytų savo akrobatinius triukus, kaip tai jie dabar atlieka priešais Vyriausybės langus.

– Ar tik šis sapnas neturi sąsajų su kažkokiais praeityje tavo mintyse atgimusiais faktais?

– Gal tai liko iš praėjusio mėnesio, kai žvelgdamas į Gedimino kalną iš po vamzdžio anapus Neries, išvydau šlaite, po pilies pamatais, atsirandantį plyšelį. Žinau, kad pastaruosius penkerius metus dirbo daug specialistų, kad būtų iškirsti tariamai pavojingi medžiai. Skaičiau 2012 metų protokolą, įsidėmėjau posėdžio dalyvių išgrynintą prioritetą teikti „gynybinės paskirties piliakalnio silueto išryškinimui miesto kraštovaizdyje“. Girdėjau begalę kalbų, kad jūsų biurokratai nemoka planuoti, negeba žvelgti į ateitį. Ir štai viena tokia įžvalga su gamtos pagalba tampa realybe.

– Mačiau Tamstą Rašytojų sąjungos renginyje, kai žurnalo „Literatūra ir menas“ redakcija Gedimino kalnui paskyrė Šūdvabalio premiją už nesibaigiantį meninį vyksmą, performansą – slankiojimą, atkaklumą, bruzdėjimą, gyvybingumą, neramybę, spiriančius visuomenę mąstyti, būdrauti“.

– Aš visada susijaudinu, kai išgirstu žodį „mąstyti“. Tai patvirtina ir mano vaikščiojimo aplink Gedimino kalną išgyventą jauseną. Tąkart mintys tiesiog verpetavo: niekaip nesupratau, kaip čia atsitiko, kad Gedimino kalną, jau kaip eksponatą, saugo Nacionalinis muziejus. Prie Vilnelės sutikau žilaplaukę kiemsargę, kuri mane paprotino: matau, esate ne mūsiškis ir nesuprantate – kai nemokama vadovauti kam nors, atsiranda nemokama reklama pasauliui. Ir aš po kurio laiko pagalvojau: šakės jūsiškiam „Globalios Lietuvos“ projektui, kuriam reikia milijonų, o čia viskas šiuolaikiškai postmoderniai  ir nemokamai. Ir štai Gedimino kalnas per visą savo istoriją pelno pirmą apdovanojimą! 

– Žinau tavo smalsią prigimtį. Tu ne vien kalnu esi gyvas – per dieną gali pusę Vilniaus aplankyti.

Lietuvos Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

– Man kiekviena minutė brangi, nes nebesu valdininkas. Mane domina naujovės: kaip pasikeitė Jūsų sostinė po mano paskutinio apsilankymo. Visada pirmiausia užsuku į M. Mažvydo biblioteką. Prieš porą metų savo tyrime esu padaręs trumpą išvadą: kodėl jūsų Nacionalinę biblioteką remontavo ilgiau nei romėnai rankomis statė Koliziejų. Pasisekė tiems Antikos statytojams, nes dar nebuvo sukurtas Viešųjų pirkimų įstatymas. Užėjęs į biblioteką iškart pajutau šio įstatymo galią – viską pirkti kuo pigiau. Rūbų spintoje paltą tai pasikabinau, o kur pakabinti skrybėlę, neradau jokios pakabos. Ko gero, šio projekto autoriai ir laimėjo konkursą, nes jie sutaupė keliasdešimt eurų elementarioms skrybėlių, kepurių pakaboms.

– Ir ką? Su skrybėle vaikščiojai po biblioteką?

–  Man pirmą kartą taip nutiko. Kai nesiseka, tai ir toliau nesiseka. Užsukęs į periodikos skaityklą, norėjau paskaityti lietuviškų kultūros leidinių, o tenai nė vienos laisvos vietos. Visi stalai apkrauti kompiuteriais, prie jų dirbo virtualiosios erdvės skaitytojai. Kas man beliko – turėjau išeiti nepaskaitęs lietuviškų leidinių. Šis trumpas apsilankymas Nacionalinėje bibliotekoje padovanojo man naują galvasopį – kodėl jūsiškėje Nacionalinėje bibliotekoje nėra  nė vieno latviško periodinio leidinio.

– Žinau, kad lapkričio pradžioje R. Vanagaitė kartu su E. Zurofu lankėsi Rygoje ir Ž. Lipkės memorialiniame muziejuje pristatė pernai išleistą savo knygą „Mūsiškiai“.

– Nenoriu pernelyg kalbėti šia tema, nes jie po skandalingos lietuviškos žiniasklaidos atakos pas mus buvo sutikti kukliai. Tad verčiau pacituosiu du raiškius komentarus be komentarų: „E. Zurofo nereikėjo įleisti į Latviją, jis patalogiškai neapkenčia lietuvių ir latvių“; „Mums ir savo mėšlo pakanka“.

Izraelio slaptoji tarnyba MOSSAD

Šia proga noriu pridurti štai ką. Latviškoje elektroninėje spaudoje neteko skaityti tokių baisių, tarsi beraščių parašytų komentarų, kokių perskaičiau jūsiškiuose delfi, lrytas.lt portaluose. Tai patyčios, arba virtualioji subkultūra, kurios turinys nepalyginamai žiauresnis nei mano jaunystės metais skaityti užrašai ant viešųjų tualetų sienų. Aš vis dar negaliu susivokti, kodėl būtent rudenį, o ne pavasarį, kaip priimta pasaulyje, jūsų televizijas, žiniasklaidą užvaldė seksualiniai skandalai. Prisimenu jūsų Seimo narę Gretutę, kurios paieška būtent pavasarį buvo paskelbta latviškajame delfyje: rygiečiai, praneškite, jei kas pastebėsite Gretą ir Karbauskį mūsų mieste…

Tai pavienės mintelės iš mano pradėto tyrimo, kaip su embrionų problematika jūsiškiame Seime prasidėjo politinio egzorcizmo seansas su Greta. Šiomis dienomis jūsiškį Seimą vėl atakavo embrionai, ir į plenarinius posėdžius nebesugeba ateiti keliasdešimt parlamentarų. Vadinasi, jūsų parlamente iš tų embrionų formuojasi naujos formos individas, nebegalintis vykdyti konstitucinės priesaikos. Man iškart nauja tema!

– Ar neįžeis tavo orumo, jeigu šį probleminį pokalbį paviešinsiu, ir tu sulauksi lietuviškų komentarų?

Vytis. Slaptai.lt nuotr.
Vytis. Slaptai.lt nuotr.

– Tikiuosi, kad nebus tokių žiaurių, kaip Vilniaus miesto mero žodžiai – Lukiškių aikštėje nebus jokio Vyčio paminklo! Buvau tame mitinge ir išgirdau neįprastai daug man įdomios informacijos apie paminklų statybą ir jų griovimą jūsų sostinėje. Kai mintyse tie žodžiai keliskart per dieną suskamba, manąją mąstyseną ima slėgti keistos formos impotencija. Ypač po lapkričio 27 dieną išgirstos žinios, kad istorinė Lukiškių aikštė simbolizuos piknikų įvairovę… Tad privalau kuo skubiau grįžti namo ir sustiprinti savo imuninę sistemą, kurią sužeidė lietuviškasis „demokratinis“ meninis mąstymas.

Atleiski, šiam kartui užteks.

Užrašė Arvydas Valionis

2017.12.02; 07:00