Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Prieš kelias dešimtis metų išpopuliarėjo kirgizų rašytojo Čingizo Aitmatovo knygoje „Ilga kaip šimtmečiai diena“ pavartotas žodis mankurtas. Žodis virto terminu, kuriuo pavadinamas žmogus, neatsimenantis savo ir kitų tautų istorinės praeities, patirties, praradęs istorinę perspektyvą ir gebąs gyventi tik šia diena.

Dar anksčiau civilizuotam pasauliui šiurpą kėlė Kinijos chunveibinai – mažai mokytų, bet agresyvių ir politiškai angažuotų jaunuolių bei paauglių būriai, dalyvavę Mao sukeltoje vadinamojoje kultūrinėje revoliucijoje. Pikantiškas momentas: „kultūrinę revoliuciją“ vykdė mažiausiai kultūros uostę gyventojų sluoksniai, fanatiškai atsidavę „didžiajam vadui“.

Klausimėlis: kodėl Vasario 16-sios išvakarėse prisiminiau šias sąvokas, keliančias vien tik nemalonias asociacijas?

Todėl, kad jas priminė pastarųjų metų ir net savaičių procesai Lietuvos visuomenėje, o ypač švietimo sferoje.

Daugiau nei prieš penketą metų mokytoja Virgilija Černiauskienė, trisdešimtį metų dėstanti istoriją, pilietinį ugdymą, šokiravo skaitančiąją visuomenę karčia išvada: „Lietuvos mokyklose auginami mankurtai“.  

Mokytoja savo išvadą parėmė platesniu komentaru: „Kažkodėl į Lietuvą taip ir neatėjo supratimas, kad svarbiausia yra savas kraštas, o ne tai, ką darė akmens amžiaus žmonės, amerikiečiai ar aborigenai. Aišku, ir tai reikia žinoti, bet jei nežinai, kas buvo Antanas Smetona, kada vyko Žalgirio mūšis arba kas atkūrė Nepriklausomybę, tai kokia nauda iš kitų žinių? O vaikai dažnai to nežino. Ir visi kaltina mokytojus, kurie ir taip verčiasi per galvą, kad tik ko nors išmokytų“.

Virgilijos Černiauskienės nuomone, mokyklų programose Lietuvos istorijai skiriamas nepakankamas dėmesys. Pasaulio istorijos įvykiai turėtų būti integruojami į Lietuvos istoriją, o ne atvirkščiai, kaip dabar.

Kaltinantį pirštą pedagogė nukreipia ir į moksleivių tėvus: „Tėvai užsiėmė bizniais arba geria. Šeimose vaikai jau seniai neugdomi. Jiems tik duodama pinigų, kad netrukdytų tėvų. Taip jie išmokomi, kad svarbiausia yra pinigai. Dėl to kalti ne mokytojai, o tėvai. Vaikų galvos užverstos kompiuteriniais žaidimais, filmais. Jiems nesvarbi Lietuva. Jie nori emigruoti ir galvoja, kad užsienyje jų laukia rojus. Taip ir nyksta mūsų tauta, o Švietimo ir mokslo ministerija, atrodo, nieko nemato.“ 

Vasario 16-osios laužai Vilniuje. 2013-ieji. Vytauto Visocko nuotr.

Ar kas nors pasikeitė nuo to laiko? Jei pasikeitė, tai tik į blogąją pusę. Vilniaus universitete, pavyzdžiui, nebeliko Lietuvos istorijos, Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros katedrų: jos visos „integruotos“ į aptakesnius darinius. O švietimo ministerija, savo ruožtu taip pakoregavo Lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą, kad moksleiviai jį išlaikyti gali ir visai neskaitydami lietuvių autorių kūrinių.

2017 metų gegužės paskutinį šeštadienį Vilniaus įgulos karininkų ramovėje vyko konferencija „Mokykla be patriotizmo – jaunimas be vertybių – Lietuva be ateities“. Joje profesorius Vytautas Radžvilas skaitė pranešimą aštriu pavadinimu: „Lietuvos jaunimo mankurtinimas: priežastys ir padariniai“.

Apibūdindamas realią padėtį, V. Radžvilas pateikė apklausos rezultatus: 90 proc. mūsų mokinių pasiruošę pirma proga kur nors emigruoti, o tai reiškia, kad „Lietuvos ir ypač jaunosios kartos ištautinimas ir išvalstybinimas (o tai ir yra mankurtinimas – J.L.) praktiškai pasiekė katastrofinį lygį“.

Profesoriaus nuomone tokią situaciją galėjo pagimdyti radikaliojo liberalizmo propaguojamas individualizmo aukštinimas, kas savaime neigia tautą, neįsivaizduojamą be bendruomeniškumo. Kai neigiama tauta, faktiškai yra sutraukomi žmonių socialiniai ryšiai, o visuomenė paverčiama tik šia diena gyvenančių ir tik savo interesais besirūpinančių individų mechanine sankaupa. Pasak V. Radžvilo, taip siekiama sukurti sovietinio stiliaus visuomenę. Tai – klajoklių visuomenė, neprisirišusi prie savo šalies, nejaučianti įsipareigojimų tautai, negalvojanti apie savo valstybę (! – J.L.)

Profesoriaus įsitikinimu, „yra milžiniškas skirtumas /…/ mokyti mokykloje pradinuką, suvokiant, kad tu ugdai Lietuvos pilietį, arba suteikti jam tam tikrų žinių, net nesukant galvos, ar tas žinias jis panaudos Lenkijoje, Prancūzijoje, Amerikoje ar kažkur labai toli nuo Lietuvos“.

Šitie žodžiai pažadino mano prisiminimus apie maždaug prieš šešetą metų vienoje rajono gimnazijoje vykusį pedagogų kolektyvo susitikimą su rajono savivaldybės administracija bei rajono savivaldybės Tarybos švietimo komiteto nariais. Pedagogai išsakė daug priekaištų dėl keblios situacijos, į kurią papuolė gimnazijos bendruomenė dėl mažėjančio moksleivių skaičiaus gimnazijoje ir dėl to mažėjančių pedagogų krūvių.

Kai kurie priekaištai buvo teisingi, o su kai kuriais sutikti nesinorėjo. Juk mokinių skaudžiai sumažėjo visose rajono mokyklose, kaip ir visoje Lietuvoje dėl masine tampančios emigracijos, ir  rajono valdžia dėl to tiek pat kalta, kaip ir dėl nesiliaujančio lietaus… Tačiau pedagogai nieko nenorėjo girdėti apie objektyvias priežastis ir nedrąsiai išsakomus politikų siūlymus patiems kritiškiau peržvelgti išsikeliamus uždavinius, tikslus bei pasirenkamas priemones jiems pasiekti.

Tuomet aš paklausiau, kam pedagogai ruošia savo mokinius: ar kad taptų darbo jėga kitoms šalims, ar kad būtų savo šalies patriotai ir kurtų savo ateitį Lietuvoje? Į tai man buvo oriai atsakyta, kad pagrindinis pedagogų uždavinys – suteikti moksleiviams kuo tvirtesnes, išsamesnes žinias, o tada jau jie, moksleiviai, patys spręsią, kur ir kaip jas panaudoti.

„Atsakymas neteisingas“, – atsiliepiau į tai ir, kaip aiškėja dabar, buvau teisi. Moksleiviai – ne robotai, kuriuos privalu prikimšti žinių, faktų bei tam tikrų operacijų įgūdžių, tačiau auklėjimas, asmenybės ugdymas lieka tuščiais žodžiais, nes vienintelis ir viešpataujantis prioritetas – moksleivių laisvė mokytojų autoriteto sąskaita. O tai jau – tiesus kelias į nesėtų XXI amžiaus chunveibinų naują derlių.

Prieš porą metų rajone nuskambėjo vieno, dabar jau buvusio gimnazisto mėginimas praturtėti valstybės sąskaita, o štai prieš keletą dienų būrelis jaunimo sujudino rajono bendruomenę netikėtai pasipriešinę švęsti valstybės atkūrimo reikšmingą jubiliejų taip, kaip jiems buvo pasiūlyta… O gal liepta?

Šiaip ar taip, jaunuolių protestą ir pasipiktinimą didžia dalimi bus išprovokavę suaugusiųjų – gal pedagogų, gal moksleivių tėvų ar senelių – veiksmai ir žodžiai, todėl jie nepriėmė to, ką sugalvojo „suaugusieji“ ir tikino, kad būtų sugalvoję kažką geresnio, bet, varge, jų nuomonės niekas nepaklausė…

Įdomu, iš kur šiandien jauni žmonės sužinojo, kad juos varo į „paradą“, nors meras visą miesto ir rajono bendruomenę pakvietė į eiseną?… Prisiminimais apie „paradus“ su jais galėjo pasidalinti tik tie, kurie panašius „paradus“ organizavo arba buvo verčiami juose dalyvauti. Maža to, „prisiminimai“ buvo tendencingi, klaidinantys. Mat, sovietmečiu nedalyvavimas demonstracijoje arba eisenoje grėsė baudomis ir net represijomis. Studentams, pavyzdžiui, mėnesiui nuimdavo stipendijas, o dirbančiuosius užtampydavo po profsąjungų ar valdžios institucijas.

O kokiomis represijomis buvo „grasinama“ dabar? Ir apskritai – ar buvo grasinama?

Be to, paaiškėjo, kad ne visiems rajono pedagogams atkurtos savarankiškos Lietuvos valstybės šimtmečio jubiliejus yra šventė, kad jiems tai – „juodas“ darbas, už kurį jie norėtų gauti papildomą atlyginimą, ir panašu, kad tą savo neigiamą nusiteikimą jie bus kažkaip perdavę ir savo ugdytiniams. Apie tai liudija terminai: rajono meras Kretingos bendruomenę pakvietė į eiseną, o jaunimo laiške kalbama apie „paradą“.

Išeitų, jog buvę ar esami moksleiviai iki šiol taip ir nesužinojo, kad eisena ir paradas yra anaiptol ne tas pats, nes skiriasi jų intencijos? Ir per visus mokykloje praleistus metus neatsirado pedagogo ar kito vyresnio žmogaus, kuris jiems tai būtų įtaigiai paaiškinęs?

Prisiminkime, kas yra eisena. Tai – pati seniausia vieša, taiki tam tikros žmonių bendruomenės ar grupės bendrų pažiūrų, bendrų tikslų išraiška, savotiškas ritualas, kurio metu žmonės organizuotai eina pėsčiomis tam tikra kryptimi, dažnai nešant kokius nors simbolius (portretus, šūkius, gėles…), vėliavas ir kt. bei palydint muzika, dainomis.

Manoma, kad pirmosios eisenos, kaip religinių ritualų dalis, vyko senovės Asirijoje, Babilonijoje, Graikijoje. Eisenas mini ir Biblija. Čia, pavyzdžiui, rašoma, jog giedanti žmonių eisena lydėjo Sandoros skrynią į Dovydo miestą….

Eisenos ypač išpopuliarėjo Romos imperijoje, tapo savotiška imperatoriaus rūmų tradicija: imperatorius viešumoje pasirodydavo tik eisenoje, kuri gavo procesijos pavadinimą. Kai krikščionybė buvo įteisinta kaip valstybinė religija, ji perėmė ir procesijų tradiciją, tik svarbiausio asmens vietą vietoje imperatoriau sužėmė Tas, kurį garbino krikščionys: Švenčiausiajame Sakramente esantis Kristus.

Procesijų, kaip bažnytinių eisenų tradicija gyva ir šiandien, ir joje ypatingas vaidmuo tenka bendruomenei. Bendruomenės dalyvavimas tiek procesijoje, tiek pasaulietiškoje eisenoje parodo, kiek toji bendruomenė yra gyva, kokiose srityse ji veikia, kokios jos vertybės. To paties, kiek aš galiu spręsti, buvo siekiama ir merui pakvietus į  eiseną miesto ir rajono bendruomenę kartu su jaunimu, moksleiviais, gimnazistais. Nes eisena – veiksmu paversta mūsų meilė Tėvynei, mūsų pagarba tautai ir jos atkurtajai valstybei.

Užupis, Maidanas ir Vasario 16-oji. Slaptai.lt nuotr.

Galima suprasti jaunimo pasipiktinimą, kad, ruošiantis šventei, nebuvo tartasi su jais. Bet net ir teisingas priekaištas nenubraukia eisenos prasmės ir reikalingumo. Nes kokiu kitu būdu ir kokioje erdvėje būtų galima paliudyti gausios, amžiumi, pomėgiais, finansinėmis galimybėmis itin nevienalytės bendruomenės vienybę, pagerbiant savo valstybės šventę? Joks koncertas ar kita dar gražesnė akcija, pakišta po pastoge, negalėtų aprėpti tokio didelio žmonių skaičiaus.

O štai paradas neša savyje kitokią žinią. Dažniausiai tai – galios (pavyzdžiui, karinės) arba agresyvus tariamos gausos (homoseksualų bei kitų seksualinių mažumų) demonstracija, siekiant emociškai paveikti žiūrovus ar žioplius…

Todėl belieka tik užjausti tuos moksleivius, jaunus žmones, kurie, kaip rašė Žemaitė, „neturėjo geros motynos“, mūsų atveju – išmintingo patarėjo ir auklėtojo, kuris būtų sugebėjęs paaiškinti jiems, ką lietuvių tautai reiškia Vasario 16-sios Aktas ir tuo Aktu atkurtoji valstybė. Ir kuris būtų pajėgęs jaunajai kartai įskiepyti asmeninės atsakomybės prieš valstybę ir tautą įgūdžius.

2018.02.11; 06:35

Algimantas Zolubas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Įdomią Lietuvos televizijos ,,Klausimėlio“ laidą žiūrovas išvystų, jei laidos vedėjas užduotų Seimo, Vyriausybės, visų mokyklų bei valstybinių įstaigų vadovams labai paprastą klausimėlį – kas yra politika? Tikriausiai išgirstume, kad politika yra valstybės valdymo mokslas ar menas, kas būtų arti tiesos, bet ne tiesa.

Tačiau daugiausia sulauktume absurdiškų atsakymų. Jei dar paklaustume, kuo skiriasi politinė veikla nuo partinės veiklos, – neabejoju, išgirstume tokių dalykų, kokių ir šaipūnas Erlickas nesugalvotų. Ar ne todėl mūsų valstybės reikalų tvarkymas prastas, kad į politiką, į partijas eina žmonės, kurie nežino, kas yra politinė ir partinė veikla. Nepadės jiems ir naujausias Valerijos Vaitkevičiūtės sudarytas ,,Tarptautinių žodžių žodynas“ (Vilnius, leidykla ,,Žodynas“, 2002), nes ir šis politikos apibrėžimo neduoda, į klausimėlį neatsako.

Ką gi iš tikrųjų reiškia mūsų laikais tas graikiškas žodis ,,politika“?

Atsivertę K. Borutos, P. Čepėno ir A. Sirutytės-Čepėnienės sudarytą ir ,,Spaudos fondo“ 1936 metais išleistą ,,Tarptautinių žodžių žodyną“, randame: ,,Politika (gr.) 1. Senovės graikuose ir iki XVIII a. mokslas apie valstybę; 2. Valstybės įstaigų, visuomenės organizacijų, atskirų asmenų veiksmai, nukreipti į valstybės reikalų tvarkymą; 3. Nukeltine prasme – išsisukinėjimas, maskuotas veikimas“. Sovietmečio žodynuose iš esmės rasime tą patį apibrėžimą, tik praskiestą komunistinės ideologijos ,,puošmenomis“. Taigi, trumpai tariant, politika yra valstybės reikalų tvarkymas – esminė ir pagrindinė žodžio politika reikšmė.

Daugelis politinę veiklą painioja su partine veikla ir dėl to kyla nesusipratimai. Partinė veikla yra tik dalis politinės veiklos, nors ji, kaip ir politinė veikla, yra nukreipta į valstybės reikalų tvarkymą, tačiau savaip, pagal savo ideologiją, tokiu būdu, kokį yra pasirinkusi tam tikra politikų dalis – partija. Todėl kai sakoma, kad jėgos dariniai, mokykla, Bažnyčia mūsų valstybėje yra depolitizuoti (tose struktūrose dėl politinės veiklos vienašališkumo draudžiama partinė veikla), reikia suprasti, kad jos yra departizuotos.

Tikrąja žodžio ,,politika“ prasme, depoltizuotų darinių demokratinėje valstybėje negali būti. Juk studentai, policininkai, kariai, kunigai renkant valdymo struktūras balsuoja, jie kaip piliečiai struktūrose ugdomi, tarkim, dvasiškiai ugdo dorą pilietį, tvirtina valstybės pamatą ir turinį – dalyvauja politikoje.

Vasario 16-osios spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Politikos, kaip ,,nešvaraus“ dalyko įvardijimas, politinės ir partinės veiklos painiojimas, atsiribojimo nuo politikos skatinimas yra pilietinės visuomenės telkimo ir ugdymo stabdis, valstybės silpninimas, griovimas. Deja, šis stabdis kai kuriems politiniams verteivoms yra naudingas, nes depolitizuotus visuomenės narius per rinkimų kampanijas lengva mulkinti, žaisti jų jausmais ir taip patraukti savo pusėn. Politinei ir partinei veiklai aiškinti pasitelkime palyginimą.

Valstybė – tai ūkis su didele savo piliečių šeimyna, žemėmis, pramone, energetika, kultūriniu paveldu ir kitais medžiaginiais bei dvasiniais turtais. Politika – ūkio tvarkymas – yra siekių ir veiksmų visuma, nukreipta į ūkio stiprinimą, plėtotę. Partijos yra tam tikrų specialistų dariniai, kurie taip pat siekia tvirtinti ir plėtoti ūkį, tačiau veikimo sritis yra siauresnė, ūkininkavimas vienpusis; agrarininkai rūpinasi tik žemės ūkio plėtote, energetikai – elektros ir naftos gavyba, miškininkai – miškų sodinimu ir priežiūra ir t.t.

Ūkyje gali nutikti negerų dalykų, jei, tarkim, šeimininkautų vien miškininkai, dirbamos žemės virstų mišku, neliktų vietos javui pasėti, o spingsulei užsidegti nebeturėtume žibalo. Juk daugelis mena, kaip, Nikitai Chruščiovui valdant, Sovietų Sąjungoje nutiko: pastatydino mineralinių trąšų gamybos įmones galiūnes Sibire, trąšų kalnus supylė, o kad gerų kelių, geležinkelių nenutiesė, vagonų joms vežti nepagamino, apsižiūrėjo per vėlai – trąšų kalnai virto gamtos piktžaizdėmis, tapo vienos partijos ir jos vadovo agrarininko vienos tiesos liūdna pasekme.

Lietuvoje partijų gausa panaši į politinį šiukšlyną, todėl verta prisiminti trečiąją – maskuoto veikimo – žodžio politika reikšmę. Iš tikrųjų galima drąsiai tvirtinti, kad visos netradicinės pasaulyje ir Lietuvoje partijos veikia maskuotai, jų tikslas – pakliūti į valdžią, sau naudą turėti, o ne valstybės reikalus tvarkyti. Lietuvoje priskaičiuojama beveik 30 partijų. Ar gali būti tiek būdų (ideologijų) tvarkyti valstybės reikalus? Brandžių demokratijų patirtis liudija, kad optimalus partijų skaičius – dvi, trys.

Lietuviais norime ir būti. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Apmaudu, kad išnaudojant demokratijos ydas ir grimasas, gali kurtis net partijos kitokiu tautiniu pagrindu, kurios siekia naudos ne Lietuvai, o kitai valstybei (Lietuvos rusų sąjunga, Lenkų rinkimų akcija). Juk žinotina, kad demokratijos akiratyje nei tautos, nei tautybės nėra, yra valstybė ir pilietybė. Ar čia ne akivaizdus Vyriausios rinkimų komisijos, kuri įregistravo šias partijas, žingsnis silpninti valstybę? 

Partijų šiukšlyno profilaktika, jų eliminavimas iš tikrosios politikos yra Vyriausios rinkimų komisijos ir pilietinės visuomenės rūpestis.

Per partijų gausą, išvešėjusi partinė veikla politiką – valstybės reikalų tvarkymą – išstūmė iš Seimo ir kitų institucijų apyvartos; stebime valstybės moterų ir vyrų viešą tarpusavio santykių aiškinimąsi, varžytuves dėl populiarumo, įvaizdžio, įsivėlimą į politikai nebūdingus reikalus, politikavimą. Rinkti ar paskirti politikai virto politikieriais, žmonėmis, principinius politikos klausimus pakeičiančiais smulkmenomis (dažniausiai dėl savanaudiškų tikslų). Siekiams ir veiksmams, nukreiptiems į valstybės reikalų tvarkymą, t. y. politikai atsidūrus politikavimo šešėlyje, ir stebime didžiausias negeroves šalyje, tarp jų – mūsų demokratijos ydas ir grimasas.

Vienintelis kelias į tikrą politiką, tikrą demokratiją yra pilietinės, tautiškai susipratusios visuomenės ugdymas ir formavimas, kurios pradžia yra šeimoje, mokykloje,  bendruomenėje. Kelias nelengvas, netrumpas, juo eiti  piliečių, politinių ir visuomeninių organizacijų, valstybės institucijų priedermė ir pareiga. Tačiau tikro valstybingumo pilnatvę pasiekti reikia daugiau.

vydunas
Lietuvos filosofas Vilhelmas Storosta – Vydūnas

Sveikindamas 1918 m. vasario 16 d. nepriklausomybę paskelbusią Lietuvos Respubliką Vydūnas yra pasakęs: „Visi kuone be skaičiaus valstybės gyvenimo reikalai, kaip svarbūs jie yra ir būtų, teturi tik antros eilės svarbumo šalia teisybės, teisingumo, tvirtybės, plačios ir aukštos nuožvalgos ir sąžiningumo bei patvaros. Kame toms žmoniškumo išraiškoms pirmoji vieta skiriama, ten nereikia didžių politikos gudrybių valstybei klestėti.“

Šis iškilaus filosofo priesakas tebūna, Lietuvos laivui plaukiant į antro šimtmečio vandenis, kelrodžiu švyturiu.

2018.02.06; 04:14

Skaitytojų laiškai. Slaptai.lt nuotr.

Du vienuoliai ėjo į savo vienuolyną. Pamatė kelią užtvindžiusią upę. Prie jos stovėjo jauna mergaitė, ji nežinojo, kaip ją perbristi. Vienas vienuolis paėmė ją ant rankų ir perkėlė.

Vienuoliai traukė toliau, kelias į vienuolyną buvo tolimas. Kai pagaliau priėjo, anas vienuolis ir klausia to, kuris perkėlė: „Kaip tu galėjai ant rankų nešti tą mergaitę, juk vienuoliui negalima“.

Tas atsako: „Kol ėjome, aš jau ir užmiršau, o tau vis dar galvą skauda“.

Regis, reikėtų ir kiek kitokiu kampu pažvelgti į istoriją, kuri, jau kiek prisimiršus socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio apsilankymo kapinėse istorijai, drebina Lietuvos padangę.

Taigi purto šalį sekso skandalai. Režisierius Š. Bartas jau sudorotas, prapuolė kaip į vandenį, apie jį nei girdėti, nei matyti.

Atėjo eilė nulinčiuoti kitus grandus. Išviešinti Vilniaus Dailės akademijos priekabiautojai: du – Nacionalinės premijos lauretai, trečiasis iš ten pat – psichologas.

Drąsios mergaitės: nepabūgo nei keršto, nei galimų teismo procesų.

„Taip, tą pirmąjį kartą buvo smalsu, buvau tokia girta, kad, matyt, būčiau sutikusi su daug kuo. Deja, vėliau reikėjo tai daryti ir blaiviai, buvo šlykštu. J.G. (prof., tapytojas Jonas Gasiūnas – aut. past.) rašydavo sms: „Ateik“. Kodėl eidavau? Bijodavau, be galo bijojau prarasti įsivaizduojamą viršenybę prieš kitus studentus, juk gaudavau gerus pažymius, mane „išgelbėdavo“, pasakęs, ką ir kaip tapyti…“

Taip apie pirmąjį priekabiautoją socialiniame tinkle rašė anoniminė auka.

Kartu gėrė, kartu miegojo… Laisva abipuse valia. Atleiskite, panelės (vėliau atsirado dar kelios tokios smalsios), ar profesorius, jeigu taip ir buvo, turi muštis į krūtinę: meaculpa, meamaxsima culpa?

Kada tai vyko? Ogi seniai, gal prieš aštuonetą metų. Kiek tai aukai mergaitei metų buvo? Ogi net aštuoniolika.

Kai kuriuose Rytų kultūrose tokio amžiaus mergaitės jau seniai būna tapusios moterimis. Protingomis moterimis.

Vėliau atsirado dar vienas „monstras“ – fotomenininkas Gintautas Trimakas.

Dar vėliau – socialinių mokslų daktaras Arvydas Liepuonius.

VDA Senato etikos komiteto pirmininkas architektas Marius Šaliamoras praėjusią savaitę žiniasklaidai pakomentavo, kaip jo elgesys gali būti vertinamas. „Kol kas tie kaltinimai neįgavo materialios formos ar bent jau neatėjo iki mūsų komiteto, kad galėtume tai svarstyti. Jeigu bus tie kaltinimai suformuluoti kokiu nors būdu, tai tada svarstysime“.

Taip, jis teisus: reikia svarstyti. Bet tam turi būti pagrindas.

Nejaugi mes vėl grįžtame į sovietmečio laikus, kuomet užtekdavo anoniminio niekšelio skundo, ir žmogus keliaudavo į visas pasaulio puses. Dažniausiai – į šiaurę. Tokia tada buvo populiariausia kryptis.

Dabartinė, ko gero, – gerokai baisesnė.

Netinkamu elgesiu su studentais apkaltinto ir iš akademijos jau pasitraukusio tapytojo Jono Gasiūno elgesį komitetas pasmerkė.

Jį pasmerkė ir buvęs jo studentas, dabar režisierius E. Vėlyvis, kurio filmai įdomūs tuo, kad juose riebiai keikiamasi. Tik tuo!

Taigi jis lygiai taip pat, kaip ir jo filmų herojai, viešojoje erdvėje profesorių išdėjo matais. Nė vieno rišlaus sakinio, vien pypt.

Dabar apie priekabiautojų parinktis (kokia tvarka, juk tokių, tikriausiai, yra kur kas daugiau šioje ištvirkėlių žemėje…).

Visi jie Lietuvoje gerai žinomi, Lietuvai nusipelnę žmonės. Vienam  jų vasario 16-ąją Prezidentūroje turėtų būti įteikta Nacionalinė premija. Galite įsivaizduoti šio žmogaus dvasinę būseną šiandien? Tie, kurie jau nuteisėte, – negalite.

Sakysite, prieš įstatymą visi lygūs –  ir traktorininkai, ir tapytojai. Tik traktorininkų kažkodėl čia nematyti.

Dabar – apie pasirinktą metą. Taip, artėjant valstybės šimtmečiui. Atsitiktinumas, sutapimas? Nemėgstu sąmokslo teorijų, bet šįkart panašu, kad kažkieno nematoma ranka pasirinko patį primityviausią būdą parodyti, kokie supuvę mes esame. Ir kaip negerbiame įstatymų, nes tol, kol žmogus teismo nenuteistas, jis yra nekaltas.

Kilkite, mergaitės, į kovą su bjauriu priešu, aš irgi remiu jus, bet pirmiausia sutvarkykite savo rūtų darželius, iškuopkite visas savo namų kerteles. Ir tada – pirmyn!

P. S. Kol užrašinėjau šias neempatiškas, gana padrikas savo mintis, Lietuvos šimtmečio priekabiavimo horizonte pasirodė garsus režisierius Jonas Vaitkus.

Taip, prieš šimtmetį net ir patys kultūringiausi miestiečiai savo naktipuodžius išpildavo tiesiai pro langus ant miestiečių galvų, mat dar nebuvo pakankamai išvystyta kanalizacija.

Dabar ji, ačiū Dievui, beveik tobula ir kiekvienam prieinama.

2018.02.05; 06:00

Vasario 16-osios laužai. 2013-ieji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimui, Lietuvos ypatingasis archyvas parengė virtualią parodą, kurioje apžvelgiama, kaip sovietinės okupacijos metais buvo minima Vasario 16-oji ir kaip sovietų valdžia bandė kovoti su tuo.

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, prasidėjo Lietuvos valstybės tradicijų ir simbolių naikinimas. 1940 m. rugsėjo 26 d. panaikinta ir uždrausta Vasario 16-osios – Lietuvos valstybės atkūrimo – valstybinė šventė. Nors ir uždrausta, Vasario 16-oji liko gyva visuomenės atmintyje. Vasario 16-osios minėjimą sovietų valdžia vertino kaip politinį nusikaltimą, minėjimų dalyviai buvo teisiami, įkalinami, šalinami iš mokyklų, kviečiami perspėjamiesiems pokalbiams, tačiau saugumo struktūroms ne visada pavykdavo išaiškinti antisovietinių akcijų dalyvius.

1988 m. Lietuvoje įvyko paskutinis nesankcionuotas Vasario 16-osios minėjimas. 1989 m. Vasario 16-oji jau švęsta viešai ir iškilmingai visoje Lietuvoje.

Vasario 16-oji – Lietuvos valstybės atkūrimo diena – valstybine švente vėl paskelbta 1990 m. spalio 25 d.

Parodoje skelbiami dokumentai ir fotonuotraukos saugomos Lietuvos ypatingojo archyvo fonduose. Taip pat skelbiamos Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomos nuotraukos.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.01.23; 01:30

Vienas pagrindinių labai gražaus mūsų valstybės jubiliejaus akcentų turėjo būti paminklo Vyčiui atidengimas sostinės Lukiškių aikštėje. Tačiau panašu, kad Vasario 16-ąją aikštė bus tuščia – neturėsime ne tik Vyčio, bet ir ko nors kito. Galėjome turėti, jei ne politinės intrigos.

Seimas dar pavasarį ypatingos skubos tvarka priėmė rezoliuciją, remiančią Vyčio paramos fondo siekius Lukiškių aikštėje valstybės jubiliejaus proga pastatyti 7 metrų aukščio Vyčio skulptūrą. Parlamentarai rezoliucija paragino Vyriausybę ir sostinės savivaldybę bendradarbiauti su Vyčio paramos fondu bei operatyviai spręsti visus organizacinius klausimus, susijusius su paminklo „Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę“ pastatymu iki 2018 metų Vasario 16-osios.

Rezoliucija priimta 91 parlamentaro balsu, niekam nebalsavus „prieš“ ir tik vienam Seimo nariui susilaikius. Dokumentą palaikė visų frakcijų atstovai, tarp jų ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partijos frakcija. Ir kas iš to išėjo? Jokio Vyčio Lukiškių aikštėje nėra ir veikiausiai niekada nebus. Mat kai kurie politikai nusprendė, kad Seimas – menka įstaigėlė, kurios balso neverta klausyti, nors jis ir yra išrinktas Tautos.

Kultūros ministerija, kuri yra pavaldi Vyriausybei ir veikia ne be jos žinios, nusprendė surengti konkursą, kurio metu parinkti ekspertai turėjo išrinkti, kas turi stovėti Lukiškių aikštėje. Išrinko. Tačiau visai ne Vytį, nors tokia buvo Tautos išrinkto Seimo, tad ir pačios Tautos, valia, o skulptoriaus ir dizainerio Andriaus Labašausko memorialą laisvės kovotojams partizanų bunkerio motyvais. Autorius siūlo aikštėje suformuoti kalvą, kurios pietinis, į Gedimino prospektą orientuotas, šlaitas būtų užbaigtas vertikaliu, griežtos formos, skulptūrinės plastikos memorialiniu reljefu. Likusi kalvos dalis susilietų su aikšte ir pratęstų aikštės pievas bei takus, papildydama ir paįvairindama kraštovaizdį.

Tačiau veikiausiai ir šio memorialo nebus, nes Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis pareiškė, kad konkursą laimėjęs projektas, pagal kurį Lukiškių aikštėje būtų suformuota kalva, pažeidžia paveldosaugos reikalavimus, todėl jei nebus koreguojamas, jo nebus galima įgyvendinti. Jo teigimu, pagal paveldosaugos reikalavimus, šitos aikštės reljefas turi būti lygus.

Kam reikalingos visos politinės intrigos, lieka neaišku. Štai Kaunas be jokių problemų ketina Vytį, ir net triskart didesnį nei Vilniuje, statyti pas save, Utenos rajone (Nolėnuose) Vytis iškilo be jokios pompastikos ir net nemokamai – vieno patrioto bei entuziasto dėka. Jei taip būtų elgiamasi ir Vilniuje, Vasario 16-ąją galėtume džiaugtis vienu pagrindinių šventės akcentų.

Beje, ir Vilnius Vytį galėjo pasistatyti nemokamai, jei pinigai yra bėda. Visuomenininkai net yra įkūrę minėtą Vyčio paramos fondą, į kurį visi norintys aukoti gali paremti jo statybą. Ir pinigai jau buvo pradėti rinkti, tačiau R. Karbauskis priėmus rezoliuciją Seime pareiškė esą balsuodami parlamentarai buvo suklaidinti, nes pavasarį į fondą tebuvo surinktas maždaug dešimtadalis paminklui reikalingos sumos, skulptūra net nepradėta gaminti. Tačiau pinigai buvo renkami vangiai ir skulptūra nepradėta gaminti ne dėl ko kito, o dėl to, kad organizatoriai laukė, ar Vyčiui Vilniuje bus uždegta žalia šviesa. Turbūt nujautė, kad įsijungs biurokratinis aparatas ir prasidės politinės intrigos.

Beje, paskelbta, kad penktadienį specialistai rinksis ir tarsis, kaip patobulinti A. Labašausko memorialą, kad jis atitiktų paveldosaugos reikalavimus. Tačiau jei kūrinys bus patobulintas, tai jau nebebus tas kūrinys, kuris laimėjo konkursą. Ir, jei būtų laikomasi teisingumo principų, reikėtų skelbti dar vieną konkursą. Nors, kita vertus, mieste, kuriame šalia seno saugomo vienuolyno leidžiamos statybos, šalia kurio senamiesčio dygsta stikliniai monstrai, gal ir galima nepaisyti paveldosaugos reikalavimų bei teisingumo principų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.12.04; 06:17

Giedrius Kuprevičius: kartais jautiesi lyg gyventume haliucinuojančių grybukų prisivalgiusioje visuomenėje. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Ateinančią savaitę iš pradžių sostinėje, o gruodžio mėnesį – Kaune įvyks Nacionalinės premijos laureato kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus pagal Herkaus Kunčiaus libretą sukurtos tezių operos „Liuterio durys“ nacionalinė premjera.

Meno kritikai šį kūrinį jau vadina „moderniu žvilgsniu į reikšmingą istorinį tarpsnį, išryškinant ir šiandien aktualius klausimus“. Spektaklio režisierius Gytis Padegimas žurnalistams sakė, kad statyti istorinę operą – visada didelis iššūkis. O šiuo atveju iššūkis dvigubas, „nes tai – neeilinis europinės reikšmės įvykis, Reformacijos 500 metų jubiliejus. „Nesame protestantiška šalis, bet esame tolerantiška šalis. Todėl norisi, kad po šio spektaklio daugybė žmonių, kurie vaikšto į katalikų bažnyčią ir yra krikščionys, pamąstytų, kuo Liuteris ir protestantizmas praturtino mūsų tikėjimą ir mentalitetą“, – sako režisierius G.Padegimas.

„Tikiu, Europoje yra užtektinai durų, ant kurių vėl kas nors kada nors ką nors paskelbs, kaip prieš 500 metų buvo paskelbtos garsiosios Liuterio tezės“, – interviu naujienų agentūra ELTA prieš premjerą sakė operos „Liuterio durys“ muzikos kūrėjas kompozitorius prof. G. Kuprevičius.

– Kokias idėjas brandinote prieš imdamasis šio reikšmingo darbo ir kokius šiandien aktualius klausimus operoje stengėtės išryškinti savo muzika?

– Visų pirmiausia – Gyčio Padegimo jau paminėta tolerancija ir, pridursiu, – dvasios ramybė. Atsivertęs žinių svetaines, pasijuntu lyg haliucinuojančių grybukų prisivalgiusioje visuomenėje. Gimsta tiek „iniciatyvų“, kad, atrodo, nespėsime iki kitų metų Vasario 16-osios visų ir įgyvendinti. Užpuolė kažkoks politinės dezinfekcijos poreikis, kurio pasekmės jau dabar matosi. Viename moksliniame straipsnyje perskaičiau, kad vokiečio Eduardo Volterio (Eduard Wolter) XIX amžiaus pradžioje į vaško velenėlius įrašytos lietuvių liaudies dainos kurį laiką buvo lyg ir Jonui Basanavičiui už nuopelną priskiriamos. Tad gal ir patriarchą reikia nuversti kaip svetimą darbą priglaudusį!

Savo veidaknygėje pasiūliau vietoj nuversto Petro Cvirkos paminklo pastatyti Eduardą Mieželaitį, tuomet jį nuversti. Tada toje vietoje pastatyti Juozą Mikėną, vėl nuversti… Turėti tokią nuolat veikiančią tautinę atrakciją. Betgi tai – visiškas marazmas, politinis suvaikėjimas!

Istorija – ne žaislas, kuriuo galima įnoringai žaisti papūtus lūpytes. Suprantu, būtina jautrius mūsų kultūros ir istorijos puslapius vartyti, aiškintis juose paliktus įrašus, bet ne tokiu keliu, kokiu dabar šmaikščiai einama. Pasižvalgykime – kokių skaudžių diskusijų būta Norvegijoje, Austrijoje ar Vokietijoje, tačiau kažkaip be smurto prieš savas kultūras. Bandymas ištrinti dalį istorijos su joje gyvenančiais žmonėmis – visiems pavojingas, o nykstančiai baltų genčiai – itin. Juokai juokais, tačiau rimtai šnekant, regiu visame tame savižudos elementų.

Martinas Liuteris savo iššūkiais sukėlė daug sumaišties net ramiuose protuose, ką jau kalbėti apie minią, kuri visuomet keistai inertiška. Tačiau vienuolis savo pasiekė – privertė aiškintis ne tikėjimo, o jį aptarnaujančių elgseną. Perkėlus į pasauliečių gyvenimą, pasakyčiau – Liuteris išmokė analizuoti. Gal todėl ir giesmes kūrė, ir liepė mokytis, mažiau melstis, daugiau dirbti. Mažiau peštis ir daugiau bendrauti, sakydamas, kad gerus darbus Dievas tikrai mato. Reformacijos vaidmuo Lietuvos mokslui, švietimui ir kultūrai milžiniškas. Katalikai turėtų tuo labai džiaugtis, nes jiems atsirado laiko užsiimti kitais gerais darbais.

– Neseniai, po tam tikrų protesto akcijų prieš vajų pakeisti miesto centro gatvių senus medžius naujais, pirmuosius paprasčiausiai iškertant, viešai pareiškėte nutraukiantis bendradarbiavimą su Kauno miesto savivaldybe. Dabar, kai jau pasodintos tos importinės, daugiau nei po 200 eurų kainavusios liepos, savo laja kol kas labai primenančios iš siauro plastikinio maišelio ištrauktus svogūnų laiškus, gal sutinkate su miesto valdžia, įtikinėjančią kauniečius, kad tai Kauną puošia? Ar Jūsų nuostatos išlieka nepakitusios, nes „ne medžiuose esmė“?

– Tas pareiškimas galioja iki tol, kol kas nors nepanorės su manimi bendrauti. Ne aš gi turiu prašytis vizito pas klerkus merijoje, kurie nei Nacionalinės premijos laureatai, nei akademikai, nei kompozitoriaus, Kauno Garbės piliečio Viktoro Kuprevičiaus sūnūs. Būtų apie ką pakalbėti, tačiau dabar Kaune skamba ne mano tonacija, ir kultūrinis fonas nepalankus mano veiklai. Vienas tūlas leptelėjo: „gražios jūsų idėjos, bet mes dabar – valdžia“. Luktelėsiu. Nors, kaip sakė Herkus Kunčius Maironio lūpomis Kauno operetėje „Kipras, Fiodoras ir kiti“ – „jau ne tie mano pavasariai“…

– Jūsų, a.a. Tėvas, kompozitorius Viktoras Kuprevičius buvo paskelbtas Kauno miesto garbės piliečiu. Jūs pats kurį laiką buvote valdžios atstovas – kultūros ministro pavaduotojas, Kauno vicemeras. Ar ir tuomet išlikdamas menininku, jautriau įsiklausydavote į „kitoje barikadų pusėje“ buvusius kolegas? O gal valdžia iš tikrųjų „žmones pagadina“?

– Tais baisiais laikais mes bendravome kitaip, todėl šiais gražiais laikais ir bendravimas kitoks. Man jis nekelia jokio diskomforto, tik retsykiais būnu suglumęs. Tokią būseną išsakė puikus muzikantas, pianistas ir dirigentas Chaimas Potašinskas, kai per vieną naujų kūrinių perklausą sugrojo absoliučiai nesuvokiamos muzikos kūrinį ir turėjo kažką stojusioje tyloje pasakyti.

– Ir giliais istoriniais laikais geriau gyveno menininkai, kurie, šių laikų terminais sakant, buvo lojalūs valdžiai, o liaudiškai tariant, jai pataikavo. Nelabai kas pasikeitė ir dabar? Valdžia disponuoja ne savais, asmeniškais, bet jai patikėtais visuomenės (mokesčius mokančių gyventojų) pinigais, tačiau ji turi galią spręsti, kam jų duoti, kam ne, per programas, projektus. Tai gal menininkui ir dabar geriau būti „dvaro poetu“, šlovinančiu valdančiuosius, nei jiems oponuoti?

– Dabar jau tiek daug Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų, kad juokaujame – gal išvardinkime tuos, kurie dar jų negavo, – sąrašas bus trumpesnis. Jokia valstybinė premija negali būti menininko lojalumo garantija. Priešingai – laureatai įgauna išskirtinę privilegiją žymiai aštriau, kovingiau kalbėti apie laikmetį, jo rūpesčius. Kitas dalykas, ar tokia pozicija aplinkinius tik suerzina, ar ir naudą duoda. Kaip matau, ji labiau suerzina.

Gaila, kad menininko prestižas Lietuvoje sumenkintas, o atsitiktiniai valdžios žmonės leidžia sau tokias replikas, kurios juos pačius žiauriai diskredituoja. Nors kai kam ir tokia poza patinka. Sako, menininkai yra našta visuomenei. Pridėčiau, tuomet – ir pensininkus. Bet ar reikia mums dabar dar ir klasių kovos?

– Ar pasigendate tolerancijos bei susikalbėjimo tarp meno, kultūros atstovų ir valdžios?

– Ne, nepasigendu, nes kaip gali pasigesti to, ko nėra? Buvo toks juokelis apie bananus. Sako, kad niekas tarybiniais laikais tų bananų parduotuvėje nepasigesdavo. Tad jų prekybininkai ir neužsakinėjo. Nes nebuvo bananų paklausos. Taigi dabar daug kam nėra paklausos.

…Tik aš tikiu, Europoje yra užtektinai durų, ant kurių vėl kas nors kada nors ką nors paskelbs, kaip prieš 500 metų buvo paskelbtos garsiosios Liuterio tezės.

– Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Eltos korespondentė Birutė Mačienė.

2017.11.17; 06:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Jeigu kas šiandien paklaustų lietuvių, kuri našta sunkesnė, nelaisvės ar laisvės, gal nedaug atsirastų sąžiningų, kurie atvirai pripažintų: laisvės našta yra kur kas sunkesnė.

Bet jų galime ir neklausti, nes realybė pati už save kalba: tauta nyksta, valstybė tuštėja, pagaliau, laisvės neatlaikęs griūva, nyksta ir pats Lietuvos valstybės simbolis – Gedimino kalnas…

Laisvės naštos neatlaikiusi, pompastiškų kalbų srautuose tirpsta ir Tėvynės meilė, kuria mes, lietuviai, garsėjome sunkiausiais svetimųjų priespaudos metais. Žodžiai apie Tėvynę liko, Himną valstybinių švenčių progomis dar sugiedame, bet jau… raukomės, bambame, kad perdaug mūsuose valstybės, valstybinių švenčių, kurios nebe džiugina, o vargina…

Ir kas liūdniausia, kad nuo savo valstybės, nuo jos vingiuotos istorijos pavargo ne kokie sąvartynų vargetos, ne po europas skraidantys susireikšminę „tautos tarnai“ ar verslininkai, o pedagogai – žmonės, kurie visais laikais saugojo savo širdyse laisvos Lietuvos viziją, savo darbu pasiaukojamai puoselėjo pilietinį idealizmą, tautines tradicijas ir ugdė jas jaunose kartose.

Nuovargis – emocinis, ideologinis, kūrybinis – prasikiša ir ima dominuoti visur, ko tik besiimtume. Jo apraiškos jau buvo žymios atstatant Valdovų rūmus, kai korumpuotų valdininkų ir nesąžiningų statybininkų švaistūniškumo nuvarginti ir išerzinti net šviesūs žmonės ėmė raginti visai atsisakyti tos valstybiškai svarios idėjos – atstatyti pirmosios lietuvių sukurtos valstybės, LDK, didybę liudijantį architektūrinį paminklą.

Dabar negražiai putojama dėl Lukiškių aikštės, tiksliau – dėl paminklo lietuvių laisvės kovų aukoms bei didvyriams įamžinti. Tie, kurie turi teisę priimti sprendimus, ignoruoja visuomenės aiškiai išsakytą pritarimą Vyčio skulptūrai, graibosi kitokių projektų (gal dar vieno vamzdžio laukia?), bet pastarieji jau tokie silpni, tokie jau be aiškios idėjos, be talento kibirkštėlės, kad ir galinga ranka nekyla jų palaiminti. Tad nenuostabu, kad pasigirsta siūlymų, jog Lukiškių aikštei reikia duoti laiko „nurimti“, nestatyti joje jokio paminklo, o gražiai sutvarkyti ir paversti „normalia rekreacine erdve, nekeliančia jokių emocijų. Ji turi tapti vieta tiesiog ramiai pasėdėti – vienas suvalgys makdonaldą, kitas parūkys, jei dar leis, trečias su šuniu ateis“ – siūlo istorijos mokytojas ekspertas, ir nebežinai, ar tai – ironija, ar nevilties apimtą pedagogą ištikęs „Šustauską – į merus“ priepuolis.

Priešingos nuomonės yra kitas, jaunosios kartos istorikas. Jam Lukiškių aikštė – valstybinė reprezentacinė aikštė, kuri turėtų skelbti „lietuvių tautos valstybingumo žinią“, nes „tiek paveldo, tiek paminklų viena pagrindinių funkcijų yra liudyti politinės bendruomenės buvimą laike ir erdvėje, kad šioje vietoje mes egzistuojame seniai ir esame jos šeimininkai“.

Nors labai gerbiu istoriką-ekspertą, bet, žinant Lukiškių aikštės ir aplink ją sutelktų pastatų istoriją, galvoje niekaip netelpa siūlymas TOKIĄ aikštę paversti poilsio zona alaus mėgėjams ir patogiu viešuoju tualetu mūsų keturkojams draugams. Beje, ne taip seniai su „Lietuvos žinių“ skaitytojais dalinausi naujausiu Lukiškių aikštės istorijos tęsiniu, siužetu apie tai, kaip paskelbus Lietuvos nepriklausomybę Kovo 11-ją, iš Maskvos į Vilnių palaikyti lietuvių laisvės atskubėjo Muravjovo-Koriko brolio proproanūkė ir pataikė (su gėlėmis) į Lukiškių aikštės pakraštyje vykusį jos giminaičio įsakymu pakartų dviejų sukilėlių perlaidojimą… Pamėginkite įsivaizduoti, kaip ji ateinančiais metais vėl su gėlėmis atvyksta į Lukiškių aikštę… ir renkasi, ant kokio šuns kakučio jas padėti! Bijau, kad Liza Muravjova  pagalvos, jog ji bus be reikalo paskubėjusi su savo atsiprašymais ir raginimais atleisti liūdnai pragarsėjusiam jos pro-pro-…

Kodėl šiandien taip sunkiai įgyvendinami projektai, susiję su mūsų senesne ar naujesne istorija? Gal būt nebeliko talentingų, iškilių skulptorių, tokių kaip Stasys Kuzma? O gal jaunesnioji skulptorių karta, gal ir nestokojanti gebėjimų, dėl mūsų pasirinktos liberalios švietimo sistemos ydingumo yra suskurdusi savo dvasia ir pasiklydusi (paklaidinta?) vertybėse, todėl daugiausia, ką ji sugeba – tai suraityti kokį nors vamzdį?

Jei ne šis vamzdis, Lietuvos sostinė būtų labai graži. Slaptai.lt nuotr.

Kita vertus, problemas mūsų valdžia moka išpūsti ne tik iš paminklų. Šiomis dienomis sostinės meras, nevargindamas nei savo liberalių smegenų, nei vilniečių istorinės sąžinės, lengvu rankos mostelėjimu pasiūlė išbraukti iš sostinės  vietovardžių pavadinimus, įamžinusius tiek rašytojo komunisto Petro Cvirkos, tiek diplomato, pirmojo Lietuvos kariuomenės savanorio, Generalinio štabo viršininko, Lietuvos pasiuntinio ir įgalioto ministro Lenkijai, Vokietijai, Lietuvių aktyvistų fronto įkūrėjo Kazio Škirpos  atminimą.

Tipiškas tiek istoriškai, tiek ir politiškai nemąstančio žmogaus sprendimas. Ir būtent tokį Vilniaus ir Lietuvos istorijos „žinovą“ vilniečiai išsirinko meru! Ką tas faktas pasako apie pačius vilniečius?

O kai išsirenkama savo istorijos nepažįstanti ir netgi ją ignoruojanti valdžia, kas belieka istorijos mokytojui? Arba pilietiškai supykti ant tokios valdžios ir savo auklėtiniams diegti meilę istorijai, arba vaikiškai, mokiniškai supykti ant istorijos.

Istorikas Saulius Jurkevičius, regis, pasirinko antrąjį kelią. Paklaustas, ką jis manąs apie valstybines šventes, mokytojas, vienos geriausių respublikoje mokyklų direktorius atsakė: „Tos trys šventės man atrodo keistokai. Liepos 6-oji – apskritai fikcinė, visai neaišku, ar Mindaugas buvo karūnuotas tą dieną, ar ne tą. Kovo 11-oji yra Vasario 16-osios tąsa. Reikėtų atsiremti į Vasario 16-ąją ir vieną kartą pasakyti, kad užtenka mums tų švenčių. Dabar atrodo, kad kuo daugiau švęsime, tuo stipriau mylėsime. Tada imkime ir įkalkime į kalendorių dar vieną, ketvirtą, valstybės minėjimo dieną, progų dar yra. O kai įkalsim penktą, tada išvis pradėsim tos valstybės nebekęsti“.

Išties, švenčių, kurias švenčiame valstybiniu lygiu, trūkumu skųstis negalime. Yra valstybei reikšmingų datų minėjimas, yra krikščioniškos, katalikiškos šventės. Ir lyg to būtų maža, dar švenčiame Gegužės 1-ją bei Jonines. Pastarosios džiugina nebent alaus mėgėjus ir aludarius. Bet pedagogui istorikui jos neužkliuvo.  Jis pavargo tik nuo švenčių, kurios žymi svarbiausias Lietuvos valstybės istorijos datas.

Išties, nedaug Europoje valstybių, kurios turi bent kelis savo gimtadienius. Bet tokia jau ta mūsų valstybė: išnyranti iš istorinės nebūties, ne vieną kartą agresyvių kaimynių ištrinama iš istorijos puslapių – ir vėl prisikelianti kaip valstybė. Ir ne tik prisikelianti pati, bet savo pavyzdžiu įkvepianti likimo seses…

Bet tai taip nedraugiška, taip netolerantiška ją praryti norėjusių didžiųjų valstybių atžvilgiu! Ir koks blogas pavyzdys kitoms geopolitikos nykštukėms, pagaliau ir pačiai Lietuvai. Juk jeigu kokia nors išpuikusi didvalstybė vėl sumanytų okupuoti/inkorporuoti/aneksuoti Lietuvą, lietuviai, ko gero, vėl prisimintų savo istoriją, valstybės atgimimus, ir vėl išslystų iš „mylinčios“ didvalstybės gniaužtų. Ir tektų nuo tokios vingiuotos istorijos pavargusiems mokytojams švęsti dar vieną valstybės at-gimtadienį!

Neee! Geriau jokių aikščių su valstybės istoriją reprezentuojančiais paminklais ir kuo mažiau valstybinių švenčių…

Be didingo Vyčio paminklo Lukiškių aikštė bus labai negraži, svetima. Tarsi pasityčiojimas iš lietuvybės. Slaptai.lt nuotr.

O jei rimtai – labai labai liūdna. Jokiu būdu nenoriu kalti prie kryžiaus vien mokytojų. Jie ne daugiau už kitus mūsų valstybės piliečius kalti, kad nepriklausomos, eilinį kartą (!) atkurtos Lietuvos valstybės valdžia tyčiojasi iš mūsų istorijos, iš švietimo, iš kultūros, leidžia svetimiems diktuoti, kaip, kokiomis raidėmis mums rašyti, kokias šventes švęsti, kokius didvyrius pagerbti, o kokius ištrinti iš tautos atminties. Maža to, kas gali paneigti, kad  valdžia su valstybės tarnautojais, su mokytojais, gydytojais, bibliotekininkais nesielgia taip, kaip vienos savivaldybės meras, kuris paklusti nenorėjusiai kultūros darbuotojai pasakė: „Nepamirškite, kad jūs – samdoma darbuotoja!“?

Bet…visgi, kur tas kelias, kuris vestų į šventovę? Galbūt, į ją veda ne vienas kelias, bet man, pavyzdžiui, patinka tas, kurį nurodo jaunosios kartos istorikas Vytautas Sinica: „Prikelti suvokimą, kad esame bendra tauta, turinti bendrą tikslą, žmonijos istorijoje yra skubiausias valstybės uždavinys. Žinoma, joks paminklas vienas pats to nepadarys, o svarbiausias darbas šiuo klausimu turėtų būti daromas mokyklose (! – J.L.) iš esmės keičiant pilietinį ugdymą. Tačiau Vyčio paminklas šioje reikšmingoje vietoje gali prisidėti prie valstybinės sąmonės formavimosi“.

2017.11.07; 02:00

Moterų kolektyvinė savižudybė ir jos genetika

Prieš keliolika metų, sklaidydamas „Livonijos kronikų“ tomelį, aptikau tada mane giliai sukrėtusį faktą. Beje, lėmusį mano posūkį lietuvių tautos atskirų istorijos faktų interpretavimo link… Šiek tiek daugiau nei 800 metų mus skiria nuo įvykio, kažkuo labai panašaus į storame užmaršties sluoksnyje užsilikusią sudaužytos vazos šukę. Neįtikėtinos vertės šukę…

Minėtoje knygoje randame štai tokį įrašą: „Vienas dvasininkas, vardu Joanas, tuo metu buvęs Lettonijoje (Lietuvoje, – R. G.) nelaisvėje, pasakoja, kad tame kaime 50 moterų, žuvus jų vyrams, pasikorė, nes tikėjo, kad kitame gyvenime jos vėl gyvens su savo vyrais“[1]. Visiškai tikėtina, kad ši lietuvių nelaisvėje buvusio Livonijos dvasininko papasakota ir kronikininkų užrašyta kolektyvinė, labiau į ritualines apeigas panaši moterų savižudybė, ko gero, įvyko iškart po (tose pačiose „Livonijos kronikose“ užfiksuoto įvykio) kunigaikščio Žvelgaičio žūties ir jo kariuomenės sutriuškinimo 1205 metų žiemą. Kaip nurodoma minėtame, o taip pat ir kituose šaltiniuose, iš 2000 karių gyvi liko vos 800. Tai buvo ne mūšis, bet daugiau nei kilometrine vora išsidriekusios, su gausiu grobiu iš Estijos grįžtančios lietuvių (vadintų letonais) kariaunos išskerdimas jai sustojus naktiniam poilsiui.

Romualdas Grigas – profesorius, habilituotas daktaras, Lietuvos MA narys emeritas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet sugrįžkime prie ano siaubingo įvykio – prie Livonijos kronikoje užfiksuotos moterų kolektyvinės savižudybės pasikariant. Tai yra pasirinkus gėdingiausią, labiausiai asmenį žeminantį mirties būdą. Pirmiausia bandykime atsakyti į klausimą: ar moterų kolektyvinė savižudybė buvo tik pavienis, išskirtinis atvejis? Vargu… Livonijos dvasininko buvimas tame kaime – tik atsitiktinumas. Savižudybės aktai galėjo vykti visose tose gyvenvietėse, iš kurių buvo kilę negarbingai žuvę ar nužudyti tų moterų (o gal ir sužadėtinių) vyrai. Galbūt moterys savižudybei rinkosi į tas vietas, kuriose buvo atliekamos paprotinės apeigos? Pavyzdžiui, ten, kur šalia buvo supilti apeiginiai piliakalniai – šventyklos po atviru dangumi. Tačiau telkiant dėmesį į piliakalnių epochos senųjų lietuvių mąstymo ir elgsenos matricą, mums svarbiau išsiaiškinti: kas padiktavo, kas labiausiai lėmė tokį moterų žingsnį: negailestingas, žiaurus paprotys ar dvasinio išgyvenimo apoteozė?

Iš mitologinių ir papročių tyrinėjimų žinome: lietuviai tikėjo, kad vyrų karžygių vėlės (mirusiojo esatis) apsigyvendavo ąžuoluose, o pagal kitas versijas – iškeliaudavo į Dausas – į laimingą pomirtinį gyvenimą. Esu aptikęs aiškinimo versiją, kad vėlės tų vyrų, kurie žūdavo gėdinga mirtimi, tarkim, bėgdami iš mūšio lauko ir pan., amžiams likdavo tyrlaukiuose, dykrose. Pasmerkti amžinom benamio klajoklio ar „raupsuotojo“ kančiom.

Štai jau turime vieną paaiškinimą arba motyvą. Moters savižudybė, pasirinkus gėdingą mirtį (pačiai pasikariant), buvo ta auka, kuria tikėjo atpirksiančios bendruomenės (ir Visagaisčio, Viešpaties) akyse savo vyrų (sužadėtinių) negarbingą (gėdingą) žūtį. Išvaduosiančios „raupsuotąjį“ iš tyrlaukių. Atversiančios jam vartus į Dausas… Tikėjo, labai tikėjo, kad po savanoriškos mirties toliau tęs bendrą su savo vyru (su pasirinktuoju sužadėtiniu) gyvenimą…

Alytaus piliakalnis. Vytauto Visocko nuotr.

Mielas skaitytojau, stabtelėk minutėlei šito mano pasakojimo vietoje ir įsijausk… Kokį vaizdą pasiūlys Tavoji širdis įsivaizduojant aprašytą moterų savižudybės aktą! Ką ir kaip išgyveno ne tik jos pačios – savižudės, bet ir jų artimieji, visa bendruomenė? Visa apygarda? Kokį socialinį ir moralinį aidą galėjo sukelti ir gyviesiems palikti šis jų žygdarbis?.. Tik nevertinkime to įvykio dabartiniais kriterijais! Nusikelkime į aną, apeiginių piliakalnių epochą. Į kitų moralinių kriterijų epochą ar pasaulį…

Susimąstykime: ar tai neprilygsta aukai už savo protėvių žemę ir kultūrą? Už savo genties ir Tėvynės tęstinumą?.. Gal iš ten, iš 1205-jų dramos sklido aidas, padėjęs lietuviams (žemaičiams) laimėti Saulės (1236 m.), Durbės (1260 m.), Žalgirio (1410 m.) ir kitus mūšius? O vėlyvaisiais laikais – atsirasti tūkstančiams partizanų ir kitų savo šalies patriotų, vietoje okupantų prievartos pasirinkusių kovos kančių ir žūties kelią?..

Pagal senųjų lietuvių papročius (ir ne tik lietuvių) moters ir vyro santuokinė sąjunga (o gal ir sužadėtuvės) buvo sakrali, t. y. šventa, nepažeidžiama. Tas paprotys galėjo atsikartoti būtent kolektyvinėje savižudybėje kaip bylojimas apie šventą, nepažeidžiamą moters ir vyro vienį. Tikėtina, labai tikėtina, kad žuvusiųjų per žioplumą šauksmą: „Gelbėkite mus nuo senolių pasmerkimo ir amžino gyvenimo dykrose!“ jos girdėjo savo širdyse? Ir, iš tiesų: gal nesiblaškydamos, tarp savęs susiglaudusios ir su raudomis palydimos artimųjų, skubėjo su savo vyrais ar sužadėtiniais vienyje atsidurti Dausose…

Tikėtina, labai tikėtina, kad kolektyvinė moterų savižudybė yra tiesiogiai susijusi su apeiginiuose piliakalniuose praktikuota kultūra. Esame jau rašę, jog auka, aukojimo ritualas buvo neatskiriama šių statinių funkcija. Aukojimo apeiga buvo įtvirtinta žmonių sąmonėje ir pasąmonėje. O tų moterų elgsena? Ar ji netapatintina su ritualine auka? Man regis, kad čia atsakymas gali būti tik teigiamas… Kad būtent apeiginiame piliakalnyje vyko tų moterų apraudojimas ir palydėtuvės…

Bambininkų piliakalnis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tiesa, vardan teisybės dera pastebėti, kad moterų savižudybė užsinėrus kilpą nebuvo kažkoks išskirtinis, tik senųjų lietuvių kultūrai būdingas bruožas. Pas senuosius germanus, o taip pat ir senovės Graikijoje moterys, atsiradus atitinkamam precedentui, taip pat žudydavosi pasirinkdamos gėdingiausią iškeliavimo į nebūtį būdą – pasikorimą. Betgi Elados šalyje visa tai vyko apie tūkstantį metų prieš Kristų, o pas mūsų protėvius – daugiau nei tūkstantis metų po Kristaus gimimo. Protėvių laikrodis ženkliai „vėlavo“. Ir būtent tą vėlavimą galime laikyti mūsų istorijos išskirtiniu bruožu. „Vėluojantis“ socialinės evoliucijos laikrodis palengvino išsaugoti tai, kas Europoje (ir toje pačioje Graikijoje) jau buvo išpūkštyta civilizacijos skersvėjų. Na, o ši su germanais ir Elados šalimis sugretinta dramatiškoji „apeiga“, manyčiau, yra lyg ir reikšmingas faktas mąstant apie senovę, apie dar nepakankamai aprašytas, išskleistas mūsų praeitį lietusias senųjų kultūrų (civilizacijų) sąsajas.

Kažkodėl įsivaizduojamo modernisto (senąją lietuvių kultūrą nuvertinančiojo) šešėlis lydi mane visą šio teksto rašymo laiką… Perskaitęs ką tik pateiktą pasakojimą apie kolektyvinę moterų savižudybę jisai, ko gero, man papriekaištautų: „Štai dar vienas įrodymas, kad lietuvių protėviai buvo necivilizuoti barbarai!..“ Jam, tam modernistui (ar kosmopolitui) atsakyčiau: kiekvienas keliaukime prasmės paieškų ir savo širdies balso nurodytu keliu…

Šiapus ir anapus apeiginių piliakalnių

Senieji graikai ir romėnai plačiai vartojo barbaro sąvoką. Tuo jie norėjo save ir savo kultūrą išskirti iš kitų. Suprantama, savęs išaukštinimo ir kitų pažeminimo prasme. Ypač tai buvo būdinga Romos imperijai, kuri savo ekspansiją teisino tuo, kad jai yra atitekusi misija sukultūrinti pasaulį. Žinoma, pagal savo modelį… Tuomet nebuvo supratimo, kad pasaulio turtingumas ir jo egzistencijos prasmė slypi būtent kultūrų, nesvarbu kokiomis formomis jos reikštųsi, įvairovėje. Kad tą įvairovę reikia suprasti ir aiškinti kaip išplaukiančią iš Visatos savaiminio organizavimosi. Kad taip „tvarkosi“ ne tik galaktikos, bet ir visa tai, kas mūsų planetoje Žemėje rodo gyvybės ženklus. Mūsų protėviai, regis, gerai suvokė šį savitvarkos principą, savaip jį įvardinę Rėdos Ratu. Gal ir pasikartodamas sakau: jie suprato ir tai, jog Rėdos Ratas – tai Pirmapradžio, Praamžio, Aukštėjo Visagaisčio ar Viešpaties raiška, neturinti nei pradžios, nei pabaigos, nei erdvės, nei paties laiko…

Nemunas nuo Punios piliakalnio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pasaulyje imperijos kūrėsi lyg ir siekdamos didesnės tvarkos. Bet jos ir nunykdavo dėl vienos iš pamatinių priežasčių: dėl įvairovės principo nepaisymo, dėl „kaprizingų“, o kartu ir ekspansinių pastangų siekti vienalytiškumo. Tokią ar panašią praktiką regime (ir išgyvename) ir dabartiniame pasaulyje. Žvelgiant platesniu žvilgsniu, įvairovė ir gamtoje, ir ypač socialiniame pasaulyje tarsi savaime gimdo trintis. Betgi tose trintyse, susidūrimuose mes ir surandame visa, kas yra svarbiausia gamtoje ir visuomenėje – gyvasties ir jos evoliucionavimo šaltinį.

Kalbant apie mūsų protėvių prigimtinę kultūrą (kurios komponentu ir yra piliakalnių tinklas, jo funkcionavimas) kai kurie mūsų istorikai tebelinkę ją sumenkinti, suniekinti. Nevengiama vartoti ne tik pagonybės, bet ir barbariškumo sąvokų. Jie pasiteisina tuo, jog taip yra visuotinai priimta, ypač kitataučių raštuose. Ką gi… Šiuo atveju drįstu jiems priminti elementarią tiesą: savigarba yra tautos dvasinės kultūros dalis, pagal kurią kitataučiai vertina ir pačią tautą. Apskritai, lietuvių senosios kultūros suprimityvinimas ne tik prieštarauja visai istorijos logikai, ypač archeologijos radiniams (ir jų apibendrinimams). Bet dvelkia dar ir vos ne sąmoningu (gal svetimųjų jėgų remiamu?) savos tautos, o tuo pačiu – ir valstybingumo niekinimo, ignoravimo šalteliu. O žvelgiant kritiškiau – platina lietuvių tautos savinaikos virusą…

Į viešumą patekusiuose istorijos šaltiniuose neteko aptikti apeigų, kurios būdavo atliekamos piliakalniuose, aprašymų. O kad jų esama, bent man nekelia abejonių. Krikštijamą tautą, ypač jos praktikuotą dvasinę kultūrą derėjo gerai pažinoti! Tos žinios gali būti iki šiol slepiamos po septyniais-devyniais užraktais (kad nepasitarnautų krikštytojo nenaudai). Aišku viena: prie tų užraktų prieiti ir bandyti juos atrakinti mūsiškoji pusė dar nėra subrendusi (gal ir nebesubręs). Taip kalbėdamas pirmiausia galvoju apie valstybės poziciją, apie tarpvalstybines derybas.

Mielas skaitytojau, kartu pamąstykime… Kodėl mes, t. y. lietuviai (LDK), skelbiamės pasauliui, jog laimėjome Žalgirio mūšį, tačiau nedrįstame iš lenkų paprašyti nors kopijų tų vėliavų, kurios bendromis pastangomis buvo paimtos iš sutriuškinto priešo? Kodėl iš to paties kaimyno nepaprašome nors poros patrankų su išlietu Vyčio ženklu. Nes tokių „suvenyrų“ mes neturime. O štai kaimyno muziejuose jų galime pamatyti išstatytas rietuvėmis…

Nekalbėsime apie šimtatomę Lietuvos Metriką, kuri tebetrūnija Maskvoje. Nors pagal sutartį dar su Lenino vyriausybe šie foliantai turėjo būti sugrąžinti tikrajam jos savininkui (šiuo atveju – paveldėtojui). Bet… Maskva, ypač dabartinė, turi savų, strategiškai svarbių sumanymų…

Nekalbėsime ir apie Vatikano neįžengiamus dokumentų ir aprašų lobynus. Terra incognita

Tačiau kelia nusistebėjimą vienas atvejis iš panašių. Švedija, atrodo, mums yra pakankamai draugiška šalis. Tai šalis, kurios požeminėse slėptuvėse (archyvuose) guli gausybė iš Lietuvos išsivežtų dokumentų. Žinome, švedai Lietuvoje yra XVII–XVIII a. „truputį pašeimininkavę“…

XXX

Bet… Sugrįžkime prie savųjų piliakalnių.

Manau, kad apie piliakalniuose praktikuotas apeigas byloja išlikusios nedidelių matmenų aukštumėlės. Tokia aukštumėlė puošia dažno piliakalnio viršutinės aikštelės pakraštį. Pasikartodamas pastebėsiu: sunku patikėti plačiai paplitusia versija, jog tai būta sargybos bokštelio. Arba, pagal kitą versiją, – tai vieta, kur būdavo sukraunami ir deginami signaliniai laužai, skelbiantys priešo įsiveržimą… Bet, atleiskite: istorijos šaltiniuose nerandame bent kiek aiškesnių žinių ir apie priešų antpuolius tais amžiais, kada gausėjo, plėtėsi apeiginių piliakalnių tinklas (VII–XI a.). Be to, miškais apaugusiose ir ypač kalvotose vietose, įvertinant dar ir oro permainas, būdingas Lietuvai, signalinių laužų versija tampa dar labiau abejotina.

Tautiška giesmė giedojoma ant Maišiagalos piliakalnio. 2014-ieji. Vytauto Visocko nuotr.

Žodžiu, esama rimto pagrindo teigti, kad kiekvieno apeiginio piliakalnio viršūnės pakraštyje supilta aukštumėlė, vadinkime ją alku (altoriumi), buvo skirta kitiems tikslams. Tikėtina, jog ten buvo kūrenama apeiginė šventoji ugnis. Gerai žinome: ugnis mūsų protėvių buvo suvokiama kaip materialaus pasaulio išnykimas, o mirusiojo žmogaus atveju – jo persikėlimas į sudvasintą amžinąjį, beribį… Mūsų jau buvo užsiminta, kad toje aukštumėlėje-alke buvo aukojamos ir aukos dievams. O jie, pagal protėvių supratimą, atstovavo Gamtos stichijoms, turėjusioms tiesioginį sąlytį su žmogumi. Visa tai buvo daroma prisilaikant kalendorinių datų, aisčiams-baltams būdingo Gamtos virsmų šventimo.

Kai pradėjau gilintis į mūsų protėvių kultūrą, vienas iš akcentų tapo sutartinės. Tai – mūsų laikus pasiekusi gyvą piliakalnių epochą liudijanti relikvija. Sutartinės buvo ne tik sudainuojamos, bet ir sušokamos. Ko gero, kolektyviai. Galima paspėlioti: ar jos buvo atliekamos prieš bendras vaišes ar po jų. O štai dėl patiekalų… Netenka abejoti, kad ant valgių stalo, po tam tikro ritualo, patekdavo ir dievams aukoti patiekalai. Vaišių tradicija – visus jungiančioji grandis lietuvių gyvenime išliko iki mūsų laikų[2].

Manytina, kada apeiginių piliakalnių viršūnė kai kurių apeigų metu buvo ne visiems pasiekiama (ir leistina). Tačiau tikėtina, kad švęsti švenčių ar šiaip susirinkti kitiems reikalams apeiginis piliakalnis sutraukdavo visą jį supusią teritorinę bendruomenę. Visi dalyviai, ypač švenčiant šventes, išgyvendavo juos visus suartinantį dvasinį pakylėtumą (katarsį); išgyvendavo juos pačius ten supančio pasaulio egregorinius (subtiliosios energijos sukeliamus) virpesius.

Pastarojo teiginio aiškumo dėlei prisiminkime nesenus laikus. Kai kaimų ir miestelių žmonės susirinkdavo į bažnyčią sekmadienio mišioms. Ypač tuos atvejus, kai vykdavo atlaidai (apeigos, skirtos parapijos globėjui – šventajam, Velykoms, Sekminėms ir pan.). Tasai žmonių sukolektyvintas ir dvasiniais išgyvenimais prisodrintas egregoras sklisdavo per sodybas, laukais ir pamiškėmis, paliesdamas netgi ir atokiau gyvenančius. Tą valandą nuo buities, nuo kasdienybės pakylėta žmogaus siela atsigaudavo. Pagaliau ir visa ta diena (ypač „atlaidų“) būdavo kupina šventinės nuotaikos, visiems brangaus bendro dvasinio išgyvenimo…

Fizikų kalboje vartojama „informacinio lauko“ sąvoka. Bet va, jie baidosi to, kad informacinis laukas į savo „glėbį“ priimtų ir žmonių jausmus, jų išgyvenimus. Jiems, fizikams, žmogaus dvasinis pasaulis – lyg nežinoma, neatrasta galaktika. O štai žymus kardiochirurgas akad. Jurgis Brėdikis, jų ir kai kurių savo profesijos kolegų nepasitenkinimui, išdrįsta propaguoti JAV profesoriaus Alberto Viloldo patirtį, įgytą bendraujant su inkų šamanais. Pastarieji minėtą profesorių įtikino, kad „…mes esame Šviesos ir Dvasios būtybės, todėl ir gydyti turime dvasių ir šviesos padedami“. Nesibaimindamas savo oponentų, mūsų akademikas su aiškia atradėjo nuostata pristato savo kolegos iš San Francisko A. Viloldo patirtį. Jis atvirai rašo, kaip A. Vitoldo „šamanai išmokė gydyti sielos žaizdas ir transformuoti kūną“. Tikėdamas tuo, ką sako J. Brėdikis, atkartoja prof. A. Viloldo teiginį, jog žmogaus esmę sudaro „…mus supantis švytintis energijos laukas, kurio šaltinis yra amžinybėje. Tas laukas yra kiekvienoje mūsų ląstelėje – tai matrica, kuri valdo mūsų sveikatą per fizinio kūno virpesius“[3].

Siūlau skaitytojui pačiam susirasti akad. J. Brėdikio knygą ir tiesiogiai pasidomėti jo įsisavinta ir kitiems perteikiama plačiai išskleista intriguojančia informacija.

Kodėl aš prisiminiau akademiką Jurgį Brėdikį (amžiumi už mane vyresnį)? Prieš keletą metų arčiau susipažinęs nustebau: jo mąstysena, jo sielojauta pasirodė labai jau artima manajai. Labai artima siekiui atkurti nors apytikrį „piliakalnių epochos“ mūsų protėvių mąstysenos, jų pasaulėjautos vaizdą. Tikėtina, labai tikėtina, kad apeiginių piliakalnių praktika prisidėjo įtvirtinant supratimą apie subtilųjį nematomą, bet jausmais išgyvenamą pasaulį. Įtvirtino supratimą apie subtiliąją energiją, kuri užpildo erdvę ir kurios įtakai, to net nesuvokdamas, paklūsta žmogus…

Kita vertus, sumodernėjusioje mūsų visuomenėje sunkiai, labai sunkiai prasimuša mintis, kad senosios civilizacijos (tarp jų ir „mūsiškė“) žinojo daug su subtiliuoju pasauliu susijusių paslapčių ir jomis naudojosi. Racionalusis pasaulis plius krikščionybė tą paslaptimis kupiną pasaulį atribojo nuo žmonių gyvenimo. Dar daugiau – būta laikotarpių, kai su savotišku įniršiu jį naikino…

Mąstant štai tokia kryptimi gimsta ne viena „keistoka“ mintis… O ką, gal mūsų protėviams, gyvenusiems Gamta ir suvokusiems jos stichijas, raštas buvo nebūtinas? Kitais žodžiais išsireiškus – jo negeidė? Gal jie buvo gana gerai („patogiai“) įsijautę į Visatoje egzistuojantį subtiliosios informacijos ir energijos lauką? Gal jame, tame lauke, neblogai orientavosi ir, iškilus esminiams klausimams, tiesiog per atstumą susisiekdavo, susikalbėdavo?.. Tai – ne iš fantazijos pasaulio… Manau, kad ir šių eilučių skaitytojas (užslėgtas civilizacinio šlako) gali prisiminti vieną kitą atvejį iš savo gyvenimo ar iš vyresniųjų pasakojimų apie nuojautas, apie vaizdinius ir pan., kurie įvykdavo per atstumą, bet realybėje. Mąstant tokia kryptimi, ne pasakose, o tikrovėje ne tik katės ar šunys, bet ir medžiai skleidžia auras, kurias pajaučia žmogus.

Taip kalbu norėdamas dar viena, papildoma kruopelyte pozityviu turiniu užpildyti piliakalnių ir jų buvusio vaidmens siluetą. Nes jisai per šimtmečius, veikiamas piktybinių jėgų ir lietuviams būdingo „kumečio sindromo“ (nuolankumo stipresniajam), liko tuščias išpūkštytas… Šiandien jisai mums regimas tik savo fiziniu pavidalu, kuriuo neturėtume pasitenkinti…

Bet vėl nusileiskime arčiau žemės…

Mielas skaitytojau, vėl prisiminkime iš amžių gūdumos atėjusį ir judėjų pagarsintą Dekalogą (dešimt Dievo įsakymų). Jame vienas iš priesakų teigia: „Švęsk sekmą dieną“. Tai įsakmus siūlymas kartą per savaitę vieną dieną skirti susimąstymui, savianalizei. Apsivalymui nuo kasdienybės įpirštų šiukšlių. Šventės atlikdavo žmogaus sielos gaivinimo funkciją. Prisiminkime vėlesniųjų laikų tikintį žmogų… Jisai triūsdamas laukuose ar savo kieme, nužvelgęs bažnyčios siluetą, pats to gal ir nepastebėdamas, išgyvendavo dvasingumo akimirką. Čia pat prisiminkime ir sovietinį režimą… Prisiminkime visos savaitės žmogaus triūsą kolūkyje, o sekmą dieną – savo sklype. Lietuvis pasižymėjo darbštumu ir gavęs laisvą dieną ją paversdavo savo paties narvu… Buvo sovietiniai metai, kada statistika rodydavo, jog mėsos ir pieno produkcija, gaunama iš kolūkiečių, viršydavo tą, kurią pristatydavo patys kolūkiai bei tarybiniai ūkiai!

Taigi… Eiliniam kolūkiečiui nebelikdavo laiko „sekmos dienos“ šventimui! Nebelikdavo laiko bendravimui su savimi, savo sielos balso ataskaitai. Visai natūralu, kad baudžiavinis darbas išpūkštė ir sodiečio sudvasintą bendravimą su Gamta. Ir – su savimi… O ir pats darbas prarado žmogaus širdyje turėtą sakralumo pajautą. Na, o sieloje įsirangiusį kirminą įprato nuodyti alkoholiu.

Sugrįžkime prie piliakalnių.

„Pilėniečiai“ buvo laisvi. Dėl savo laisvės – laisvės gyventi savo gyvenimą –  jie priešinosi ir krikščionybei. Priešinosi jos nešamai naujai tvarkai… Tikėtina, labai tikėtina, kad savo laukuose triūsdami ir būdami laisvi, mūsų protėviai jausdavo nuo piliakalnio sklindantį egregorą… Siūlydamas susimąstyti štai tokia, šiuolaikiniam žmogui visai neįprasta kryptimi, raginu prisiminti, kad anais laikais „pilėnietis“ gyveno dešimteriopai siauresniame, vien netolimas apylinkes siekiančiame, bet už tai dvasinėmis vertybėmis ir pačia Gamta turtingame pasaulyje. Manytina, kad netoliese esantį piliakalnį jis išgyvendavo jautriau, nei jo ainis bažnyčios siluetą…

Prof. Liudas Mažylis ir prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mielas skaitytojau, manau, kad Tau bus suprantamiau, jeigu dar pridursiu, kad tos ar kitos teritorijos bendruomenė, su savo apeigoms bei svarbiems susirinkimams skirtu centru, buvo panaši į moraline ir politine prasmėmis neįveikiamą, svetimoms įtakoms atsparų bastioną. Tasai bastionas buvo išpintas ir perpintas pačiais įvairiausiais tradicinės (prigimtinės) kultūros tinklais (nerašytais moraliniais įsipareigojimais). Po jų skraiste gyveno kiekviena šeima. Kiekvienas atskirai paėmus asmuo – jo viešas ir neviešas veikimas. Žmogus kėlėsi su saule ir ėjo ilsėtis su jos laida. Bet jis visąlaik jautėsi esąs tų tinklų – palaikančių, gyvinančių jo esatį ir tos esaties prasmę apsuptyje (jų glėbyje). Ar tai prilygintina savotiškam narvui? Manau, kad ne… Greičiau atvirkščiai. Žmogus jautėsi patogiai. Metaforiškai išsireiškus, kaip bendros grandinės, besisukančios ratu, elementas… Jis nebuvo individualistas, jis nebuvo vienišas gyvendamas net ir savo kieme.

Nenustebtume, jeigu iš tikrųjų kada nors (ir kaip nors) atsivertų Vatikano, Krokuvos ar kad ir Stokholmo archyvai ir atsirastų konkretesni aprašymai bei įrodymai apie tai, kaip ir kuo funkcionavo lietuviškieji sakralinės paskirties bei pilietiniam susitelkimui skirti piliakalniai. Bet mes žinome ir mūsų istorikų (ir valstybės!) vangumą raustis retesniuose archyvuose. Tą vangumą ypač išryškino vos ne mėgėjo, bet patyrusio ir sąžiningo kolekcionieriaus prof. Liudo Mažylio „nesunkiai“ Berlyno diplomatinių dokumentų archyve surasta (2017 metų kovo pabaigoje) garsioji, vos ne visų istorikų „ieškota“, savo atradėjo seniai laukta 1918-jų metų Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo Deklaracija.

Išsireiškus emocionaliau, svetimuose archyvuose užslėpta ir užslėgta mūsų tautos praeitis šaukte šaukiasi savo laisvintojų…[4]

(Bus daugiau)

2017.09.30; 17:50

[1] Latvis H., Vertbergė H. Livonijos kronikos, Vilnius, Mokslas, 1991, p. 39.

[2] Ta proga pastebėsiu, kad Kupiškėnų (Sėlių) krašte dar iki XX a. pabaigos buvo lenktyniaujama, kas daugiau susikvies artimų ir tolimų giminaičių. Bendrai puotai kai kas surinkdavo iki 150 žmonių! Buvau tokių susibūrimų-puotų ir liudininku, ir dalyviu…

[3] Brėdikis, Jurgis. Kitokiu žvilgsniu. – Vilnius, Santara, 2015, p. 90.

[4] Teko susidurti su liudininko pasakojimu apie tai, kaip mūsų įžymus istorikas Zenonas Ivinskis, ekskursijos metu patekęs į Vatikano archyvą, vos nenualpo akimis apžvelgęs tuos gausius foliantus, kuriuose buvo sudėti dokumentai, liečiantys ikikrikščioniškąją Lietuvą.

Kitas plačiai žinomas mūsų istorikas prof. Mečislovas Jučas, dar sovietiniais metais gavęs leidimą apsilankyti Švedijos archyvuose, sugrįžęs prasitarė: „Ten darbo visam istorijos institutui būtų per akis…“

Simonas Jazavita, šio pranešimo autorius

Šis pranešimas skaitytas Lietuvių konferencijos šimtmečio minėjimo renginyje Lietuvos rusų dramos teatre 2017 rugsėjo 19 dieną

Vilniaus konferencija, prasidėjusi lygiai prieš šimtą metų – labai reikšmingas įvykis Lietuvos istorijoje. Būtent joje išsigrynino mintis, kad Lietuvos nepriklausomybės reikia ne tik siekti, bet tai bus padaryta, ir jau pakankamai greitai.

Šiame svarbiame darbe dalyvavo pakankamai didelis dalyvių skaičius – virš 200. Be abejo, tai buvo be galo skirtingi žmonės. Dalis jų buvo aktyvūs ir pastebimi šiuose organizaciniuose reikaluose jau gerokai anksčiau – tarkime, Antanas Smetona, Petras Klimas ar didelį autoritetą lietuvių tarpe jau tada turėjęs tautos patriarchas Jonas Basanavičius.

Kai kurie dar visai neseniai buvo kalinti net tų pačių Lietuvą valdžiusių vokiečių, kaip nutiko Jonui Vileišiui. Todėl natūralu, kad daugelis tų žmonių atsinešė visai skirtingas nuostatas, kaip reikėtų praktiškai tik iš palankių geopolitinių dėlionių molio nulipdyti ateities Lietuvą. Čia gi reikėtų stabtelėti ir trumpai pažvelgti, kokia buvo geopolitinė padėtis Europoje 1917 m. rudenį.

Net JAV įstojus į karą Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos pusėje, Vokietija vis dar buvo stipri ir sugebėjo tęsti karą Vakaruose kaip lygi jėga. Negana to, Rusija vis labiau smuko į revoliucinį chaosą ir tai žadėjo vokiečiams galimybę laimėti karą Rytų fronte. Vis dėlto, pačiòs Vokietijos jėgos labai seko ir noromis nenoromis reikėjo pagalvoti apie kompromisus. Vokietijos karinėms pajėgoms Rytų fronte vadovavo Bavarijos kunigaikštis Leopoldas, tačiau bene didžiausią įtaką turėjo generolas Erichas Liudendorfas, kuris buvo faktinis vokiečių sukurto savotiško darinio – kone totalitarinio Oberosto vadovas.

Ši administracija itin iš aukšto žiūrėjo į Lietuvą. E. Liudendorfas 1915-1916 m. įkūręs savo būstinę Kaune pažymėjo, kad šio Rusijos miesto gyventojai šimtmečiais nesugebėjo sukurti autentiškos kultūros ir jei ne vokiečių civilizacinė misija, greit taptų Lenkijos provincija.

Tuo tarpu jo štabo viršininkas Maksas Hofmanas jau Vilniaus konferencijos metu susikūrusios Lietuvos Tarybos politinę brandą palygino su savo dukters Lizos, paminėdamas, kad Lizai – penkeri metai.

Taigi su tokiais užkariautojais ir jų atvirai kolonijiniu požiūriu į lietuvišką kultūrą teko susidurti mūsų aktyviems politiniams veikėjams. Tačiau tai toli gražu nebuvo ir vienintelė likusi problema.

Pirmasis „Vilniaus golgotos”, pasakojančios apie žiaurią Vilniaus krašto polonizaciją, leidimas. B.Šėmis – tai Mykolo Biržiškos slapyvardis.

Tuo metu dar buvo daug pozityviai žiūrėjusių ir į Rusijos revoliuciją bei galimas demokratines permainas toje šalyje. Dar po Rusijos karo su Japonija prasidėjo tam tikras atmosferos švelnėjimas, o Rusijai ypač nesėkmingas Pirmasis pasaulinis karas sukėlė neregėtas permainas, 1917 m. virtusias revoliucija. Nors Lietuva buvo okupuota Vokietijos, ją pasiekdavo žinios iš Rusijos gilumos, kur buvo pasitraukę tūkstančiai lietuvių, tarp jų ir tokie aktyvūs žmonės kaip Felicija Bortkevičienė, Kazys Grinius, Petras Vileišis.

Ten jau buvo kuriamos ir idėjos apie lietuviškų karinių dalinių kūrimą, kurioms dirigavo jaunas Rusijos kariuomenės karininkas Kazys Škirpa, stengęsis visoje Rusijoje suburti lietuvius karius ir karininkus. Lietuvos visuomenė dėjo nemažai vilčių, kad caro režimo nuvertimas leis Rusijos imperijoje gyvenančioms tautoms ramiai „išsiskirstyti” į tautines valstybes ir draugiškai sugyventi tarpusavyje.

Tokiu būdu visuomenėje buvo ir nemažai polinkio į Rusiją. Juk daugelis mokėjo rusų kalbą, buvo studijavę Rusijos universitetuose, skaitė tuomet klasikinius rusų rašytojų kūrinius. Tai buvo būdinga net vyresniems Vilniaus konferencijos dalyviams. Bene įtakingiausias jų – J. Basanavičius, buvo 1914 m. vadinamosios „Gintarinės deklaracijos” autorius, o joje išreikšė lojalumą carui, tikėdamasis, kad po karo Rusija pripažins Lietuvos savarankiškumą ir dargi leis galimybę prisijungti Mažąją Lietuvą ir sujungti į vieną valstybę visas lietuvių gyvenamas žemes.

Samprotavimai, kad Rusija kultūriškai artimesnė, o Vokietija pražūtingesnė Lietuvai, buvo pakankamai dažni. Apie tai savo dienoraščiuose svarstė žymi to meto rašytoja ir aktyvistė Gabrielė Petkevičaitė – Bitė, panašias nuostatas dienoraščiuose išsakė vienas iš Lietuvos tautinės vėliavos kūrėjų Tadas Daugirdas, o Vilniaus konferencijoje šia linkme pasisakė net po daugelio metų sovietiniuose gulaguose žuvęs kunigas Mečislovas Reinys.

Didelę baimę iš Vokietijos pusės jautė vienas iš išrinktos Tarybos narių – Saliamonas Banaitis. Priešiškas jai buvo ir dideles viltis į Rusijos revoliuciją dėjo ir praktiškai įtakingiausias iš kairiųjų Lietuvos intelektualų – Steponas Kairys.

smetona_3
Antanas Smetona

Vis dėlto, reikėtų pastebėti, kad nei Vokietijos, nei Rusijos pergalė kare nebuvo laukiama. A. Smetona išsitaręs: „nei vienas, nei kitas mums nepriklausomybės neduos“. Jis buvo įžvalgus, nes vylėsi, kad abi šios imperijos savaip pralaimės, kas galų gale ir įvyko. Tačiau, kad geopolitinė svajonė taptų realybe, vien aplinkybių nepakanka, reikia valios ir atkaklumo. Todėl tas pats A. Smetona turėjo glaudžiau bendradarbiauti su Lietuvoje dominavusiais vokiečiais.

Kita vertus, ir nuostatos buvo aiškios. Nemažai Vilniaus konferencijos dalyvių Rusiją siejo su atsilikimu, anarchija, norėta grįžti į Europą, grįžti į Vakarus. Šią liniją stropiai propagavo tiek A. Smetona, tiek jo artimas bendradarbis Jurgis Šaulys, tad į ją konferencijoje buvo įsiklausoma.

Šiuos du realistus, kaip pats juos pavadino, parėmė ir vienas intelektualiai energingiausių konferencijos dalyvių P. Klimas, kuris tikrai nepuoselėjo jokios provokiškos linijos, mat neseniai buvo kalintas pačių vokiečių. Dar pradėdamas organizuoti Vilniaus konferenciją jis jau turėjo nuostatą „Rusai ir visa Entente mūs klausimo nepastato ir vargu ar pastatys”.

Tokį matymą dar labiau pakurstė pačios Rusijos laikinosios vyriausybės galvos Aleksėjaus Kerenskio samprotavimai, kuriuose jis teigė, kad Rusija užtikrins demokratiją sau pavaldžiose tautose, tačiau jei tos tautos užsimanys, ko negalima, teks joms pasakyti „rankas šalin“. P. Klimas savo straipsniuose „Lietuvos aide“ konceptualiai pagrindžia tokią savo prielaidą. Pasak jo, daugelis buvo tiesiog užkerėti Rusijos vasario revoliucijos burtų ir tikėjosi, kad ši valstybė taps kone naujos epochos pavyzdžiu. Esą taip nenutiko dėl senųjų Rusijos tradicijų, kurios užgniaužė demokratinius daigus. Čia P. Klimas pastebi, kad „visi kiti Rusijos svetimtaučiai yra perdėm aukštesnės kultūros, negu patys rusai. Čia yra savotiškas Rusijos tragizmas. Jis pasirodė ypačiai dabar. Laisvei užšvitus, visos tos tautos parodė savo nenorą liktis su Rusija“.

P. Klimo žodžiai gerai įkūnija ir Vilniaus konferencijoje populiarias nuostatas. Atrodė, kad ateina palanki proga kultūriškai atsiriboti nuo Rusijos, kuri grimzta į anarchiją, ir labai norėta, kad neįtrauktų į tai ir Lietuvos.

Kita problema buvo Lenkijos veiksnys. Buvęs unijos parneris tautų apsisprendimo laikų kontekste irgi matė savo valstybę kitaip, nei ankstesnė Abiejų Tautų Respublika, bet siekė orientuotis į 1772 m. sienas, taigi sugrįžti į padėtį prieš pirmąjį ATR padalinimą. Ar nacionalinės Lenkijos (Romano Dmovskio stovykla), ar federacinės Lenkijos (Juzefo Pilsudskio stovykla) šalininkai, nepaisant savo skirtumų, visgi matė Lietuvą būsimos Lenkijos sudėtyje.

Tuo tarpu Lietuvos tautinis atgimimas iš esmės matė Lietuvą kaip kultūriškai ir politiškai atskirą nuo Lenkijos. Tai lėmė ne tik romantinis pagoniškojo laikotarpio akcentavimas, ne tik vis labiau aktualus kalbos veiksnys, bet ir socialinių skirtumų išryškėjimas – nors tarp aktyvių konferencijoje žmonių buvo nemažai kilusių iš bajorų ar turtingų valstiečių, turtingiausieji dvarininkai buvo linkę akcentuoti lenkiškos kultūros trauką ir taip pat svajojo apie galingos Lenkijos atkūrimą.

Dėl šių priežasčių dar 1917 m. gegužę 44 Lietuvos dvarininkai kreipėsi į Vokietijos kanclerį Teobaldą fon Betmaną-Holvegą: „Būdami neskaidoma didžiosios lenkų tautos dalis, stengėmės ir visados stengsimės susijungti į vieną valstybę su Lenkija, su kuria mūsų šalis yra drauge patyrusi tą patį likimą tiek garbės ir pakilimo metais, tiek kovoje ir vergovėje”.

Reikia paminėti, kad organizacinis Vilniaus konferencijos komitetas ieškojo kitų pažiūrų dvarininkų, kurie nors ir būtų lenkakalbiai, bet dėtųsi prie Lietuvos valstybingumo statybos, suprasdami, kad būsimoje Lenkijoje Lietuva paprasčiausiai išnyks, o lenkų kultūros įtakoje ką tik sužydėjęs lietuvių tautinis sąjūdis vėl praras iškovotas pozicijas. Tokio lietuvių aspiracijas palaikiusio Lietuvos lenko pavyzdys galėtų būti Kazimieras Okuličius iš Anykščių rajono, kurį į konferenciją kvietė pats A. Smetona, o K. Okuličius maloniai sutiko ir dar daug padėjo pačiame konferencijos darbe. Tuo tarpu P. Klimas mini, kad lenkai išleido lapelį, esą konferencija yra lietuvių nacionalistų darbas, jų bendra intriga su vokiečiais ir ragino visus lenkus joje nedalyvauti.

Būtent konferencija yra laikotarpis, kai nusistovi idėja, kad Lietuva turi orientuotis į etnografines ribas, tautinėms mažumos paliekant teises, kaip tai numato visos kitos demokratinės valstybės. Besikuriančios Lietuvos politinis elitas nenorėjo iškristi iš nusistovėjusių pasaulinės teisės normų, nes manė, kad taip valstybė bus greičiau priimta kitų valstybių ir nebus laikoma išsišokėle.

Signatarų namai Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Dėl to unija moderniais laikais, atsižvelgiant į lietuvių ir lenkų tautų dydžius, jau buvo matoma kaip nelygiavertis silpnesnio ir stipresnio žaidimas. Dėl pastangų išsaugoti savo kultūrą ir išryškėjusias tautines vertybes kompromisą darė visų pažiūrų Vilniaus konferencijos nariai. Suprasta, kad Lenkija gali Lietuvą kultūriškai paveikti dėl anksčiau minėtų trijų dėmenų – istorinio, lingvistinio ir socialinio, tad atsidūrusi Lenkijos įtakoje, dėl didelių kultūrinių panašumų, Lietuva tiesiog niveliuosis.

Nesunku pastebėti tam tikrą dominuojantį to meto geopolitinį vaizdinį. Vokietija vis dar diktuoja sąlygas, tačiau tai jau neatrodo amžina, Rusija krenta į sunkiai nuspėjamą chaosą, o didesnį nerimą kelia Lenkija, suprantant, kad šią gali remti ir Vakarų valstybės. Visas šias neramias tendencijas aptarinėjo rugsėjo 21 d. vykęs labai svarbus lietuvių konferencijos posėdis. Aštrokai pasisakė būsimasis signataras Jokūbas Šernas: „Politiškai esame silpni. Nėra pasaulyje interesantų, kurie mus palaikytų. Lieka kontaktas su Vokietija. Rusijos pažiūra buvo ir bus – Šiaurės vakarų kraštas. Politikoje ne gražūs obalsiai sprendžia, bet egoizmas. Svarbu, kad Vokietija pareklamuotų Lietuvos nepriklausomybės aktą dar prieš Taikos konferenciją. Mūsų žingsnis ne simpatijos, bet būtinumo apsireiškimas.”

Tokiai nuostatai pritarė ir P. Klimas, kuris, kaip ir A. Smetona, akcentavo priešiškumo Rusijai ir Lenkijai faktą ir orientaciją į Vokietiją kaip į aukštesnės kultūros šalį. Bene griežčiausiai tokiai pozicijai priešinosi tik J. Vileišis, kuris buvo vokiečių kalintas ir dėl šių bei kitų priežasčių manęs, kad Vokietija linkusi tartis su Rusija, o Lietuva tėra mainų objektas tarp šių šalių. Jis viltis dėjo į Vakarų demokratijas ir tarptautinės bendruomenės poziciją. Vis dėlto J. Vileišio pozicija buvo reikšminga, nes saugojo Tarybos narius nuo per didelių kompromisų vokiečiams.

Apibendrinimui galima pasakyti, kad Vilniaus konferencijos dalyviai gerai orientavosi tarptautinėje politikoje. Jie puikiai suprato, kad nuo Rusijos juos iš esmės atskiria pačios Vokietijos interesai, kuriais reikia pasinaudoti, nes ši šalis gali padėti Lietuvai „sugrįžti” į Europos ir Vakarų civilizacijas.

Būtent lietuvių apsisprendimo kortą vokiečiai panaudojo derybose su bolševikais 1918 m. sausį, kur šie pripažino Lietuvą Vokietijos interesų sričiai. Visgi lietuvių politiniai veikėjai suprato, kad Vokietijos dėl minėtų priežasčių reikia ir pasisaugoti, mat ši turinti akivaizdžiai kolonijinį požiūrį į Lietuvą. Geopolitinė įvykių tėkmė buvo palanki – Vokietija laimėjo karą Rytuose, bet pralaimėjo Vakaruose ir pati liko pakankamai suvaržytomis rankomis. Galima suprasti įžvalgų mūsų politikų statymą ant šios kortos.

Praktiškai neišspręstas klausimas ir liko būtent Lenkijos veiksnys. Nuo jo buvo griežtai atsiribota, tačiau tai prisidėjo prie netrukus kilusio konflikto dėl Vilniaus. Politinė įtampa iš esmės neslopusi visą laikotarpį tarp dviejų pasaulinių karų ir pasibaigusi abiejų valstybių okupacijomis. Visgi klausimas čia buvo principinis. Vilniaus konferencija galutinai įtvirtino Vilniaus kaip Lietuvos širdies ir sostinės vaizdinį, tuo tarpu Lenkija niekada neatsisakė pretenzijų į šį miestą, kurį laikė lenkiškos kultūros dalimi ir galiausiai jį užėmė pasinaudodama savo dydžiu ir jėga.

Jonas Vileišis – antras iš dešinės pirmojoje eilėje.

Taigi Vilniaus konferencijos dalyvių geopolitinės nuostatos negalėjo padėti išsaugoti sostinės, tačiau jos buvo pajėgios išsaugoti valstybę, o tai, be abejo, svarbiausias jų darbas. Su pagarba jį minėti turime ir todėl, kad to meto lietuviai politikai pademonstravo didelį išmanymą, kaip pasinaudoti aplinkybėmis savosios valstybės, tuomet dar egzistavusios tik jų sąmonėje, labui.

Turėdami tokias tradicijas, darytume didelę klaidą, jei praėjus šimtui metų leistumėmės nešami geopolitikos ir didžiųjų valstybių interesų, kartodami sau, kad esame maži ir mūsų balsas nieko nekeičia. Jei taip būtų galvoję Vilniaus konferencijos dalyviai – nesiėmu apsimesti aiškiaregiu ir spėlioti, kuria kalba mes šiandien kalbėtume ir kuriai valstybei atstovautume, tačiau drįsčiau tvirtinti, kad ne lietuvių kalba ir ne Lietuvos valstybei.

Tai ir yra didžiausia Vilniaus konferencijos pamoka. 

2017.09.23; 04:30

Rugsėjo 19 d. Lietuvos rusų dramos teatras piliečius pakvietė į Lietuvių konferencijos šimtmečio minėjimą.

„Lietuvių konferencija Vilniuje buvo vienas pirmųjų ir esminis žingsnis Lietuvos kelyje į laisvą nuo imperijų priespaudos modernią tautinę valstybę, XIX amžiaus tautinio sąjūdžio kulminacija, atvedusi mus į Vasario 16-ąją.

Teatras jaučia pareigą paminėti šį įvykį tame pačiame istoriniame pastate, kuriame ir įvyko Lietuvių konferencija. Džiaugiamės, galėdami artėjantį valstybingumo šimtmetį pasitikti be okupantų jungo. Tačiau kartu norime pakviesti šią svarbią sukaktį minėti apmąstant jos reikšmę, nueitą valstybės kelią ir tai, kokioje padėtyje esame šiandien, ar esame ja patenkinti ir ką galime visi kartu padaryti, kad laisvės ir valstybingumo idealas gyvuotų ne vien deklaracijose“, – minėjimo iniciatyvą komentavo Lietuvos rusų dramos teatro vadovas režisierius Jonas Vaitkus.

Prie teatro pastato, ties J. Basanavičiaus ir Mindaugo gatvių sankryža, buvo pasodintas Jono Basanavičiaus ąžuolas kaip atminimo ženklas visų, kas prisidėjo prie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. Sveikinimo žodį tarė Lietuvos rusų dramos teatro vadovas režisierius Jonas Vaitkus, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininkas Jonas Burokas ir Sąjūdžio metų „Atgimimo“ redaktorius, publicistas Linas V. Medelis.

Jono Basanavičiaus ąžuolo sodinimo akimirkas matote Vytauto Visocko nuotraukose.

2017-09-19

Lietuvos rusų dramos teatras kviečia visus Lietuvos piliečius į 1917 metų Lietuvių konferencijos Vilniuje šimtmečio minėjimą. Renginys vyks rugsėjo 19 dieną, antradienį, 13 val. teatro Didžiojoje salėje.

„Lietuvių konferencija Vilniuje buvo vienas pirmųjų ir esminis žingsnis Lietuvos kelyje į laisvą nuo imperijų priespaudos modernią tautinę valstybę, XIX amžiaus tautinio sąjūdžio kulminacija, atvedusi mus į Vasario 16-ąją.

Teatras jaučia pareigą paminėti šį įvykį tame pačiame istoriniame pastate, kuriame ir įvyko Lietuvių konferencija. Džiaugiamės, galėdami artėjantį valstybingumo šimtmetį pasitikti be okupantų jungo. Tačiau kartu norime pakviesti šią svarbią sukaktį minėti apmąstant jos reikšmę, nueitą valstybės kelią ir tai, kokioje padėtyje esame šiandien, ar esame ja patenkinti ir ką galime visi kartu padaryti, kad laisvės ir valstybingumo idealas gyvuotų ne vien deklaracijose“, – minėjimo iniciatyvą komentavo Lietuvos rusų dramos teatro vadovas režisierius Jonas Vaitkus.

Prie teatro pastato, ties J. Basanavičiaus ir Mindaugo gatvių sankryža, bus iškilmingai pasodintas Jono Basanavičiaus ąžuolas kaip atminimo ženklas visų, kas prisidėjo prie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. Sveikinimo žodį tars Lietuvos rusų dramos teatro vadovas režisierius Jonas Vaitkus, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininkas Jonas Burokas ir Sąjūdžio metų „Atgimimo“ redaktorius, publicistas Linas V. Medelis.

13.45 val. Lietuvos rusų dramos teatro Didžiojoje salėje vyks proginė konferencija. Joje pranešimus skaitys Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) doktorantas Simonas Jazavita, Lietuvos istorijos instituto profesorė Rasa Čepaitienė ir Kovo 11-osios Akto signataras, rezistentas Algirdas Endriukaitis. Po pranešimų vyks diskusija. Po kavos pertraukėlės nuo 15.30 iki 16.15 val. minėjimo dalyviams bus rodomas „politinis spektaklis“ „Nešk savo bulvę ir tikėk“. Dalyviai laukiami be išankstinės registracijos.

Dienotvarkė:

Nuo 12:30 iki 13:00 ąžuolo nešimas nuo Gedimino pilies iki Basanavičiaus g. 13 LRDT.
Nuo 13:00 iki 13:30 val. – trumpi pasisakymai (vieno pranešimo trukmė 5-7 min.)
1. Lietuvos nacionalinio rusų dramos teatro vadovas režisierius Jonas Vaitkus.
2. Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininkas Jonas Burokas.
3. Sąjūdžio metų „Atgimimo“ redaktorius, publicistas Linas V. Medelis.

13:30 -13:40 Ąžuolo pasodinimas
Nuo 13:45 iki 15 val. pranešimai LRDT Didžiojoje salėje:
1. VDU doktorantas Simonas Jazavita (Lietuvių konferencijos reikšmė Nepriklausomos Lietuvos gyvenime) – trukmė 15 min.
2. Lietuvos istorijos instituto prof. Rasa Čepaitienė (Birželio sukilimas – Lietuva TSRS sudėtyje – Sąjūdis – 1990 Kovo 11 Nepriklausomybės paskelbimas) – trukmė 20 min.
3. Kovo 11-osios Akto signataras, rezistentas Algirdas Endriukaitis (27 metai Nepriklausomos demokratinės Lietuvos) – trukmė 40 min.
4. Nuo 15:00 iki 15:30 val. kavos pertrauka
5. Nuo 15:30 iki 16:15 val. „politinis spektaklis“ „Nešk savo bulvę ir tikėk“ – trukmė 45 min.

2017.09.18; 20:10

Negalima leisti, kad Vilniaus Lukiškių aikštėje būtų pastatytas plačiajai visuomenei nepriimtinas, nesuprantamas, jos nuomonę ignoruojantis paminklas. Tačiau panašu, kad atsitiks būtent taip. „Kultūros ministerija ir Šiuolaikinio meno centras (ŠMC) surengė „kūrybinėmis dirbtuvėmis“ pavadintą konkursą – karštligiškai ieško Lukiškių aikštei tinkamo paminklo“, – rašoma į Vyčio paramos fondą susibūrę visuomenininkai išplatintame pareiškime „Simbolių nemylinti mažuma primeta visuomenei savo nuomonę“. 

Jei ne šis vamzdis, Lietuvos sostinė būtų labai graži. Slaptai.lt nuotr.

Mes, ne mūsų vaikai, iškovojome Laisvę 1990-aisiais, mums ir Laisvės paminklą statyti. Mums, ne mūsų vaikams, neretai jau skeptiškai vertinantiems tautos kultūrą, tradicijas, sužalotiems postmodernizmo, apie kurį kasdien LRT televizijoje mums primena semiotikas, mitologas, eseistas Algirdas Julius Greimas.

Paminklas Laisvei Vilniuje turėjo būti, būtų buvęs pastatytas po 1918-ųjų vasario 16-osios. Deja, tokios galimybės neturėjome. Pastatėme Kaune, laikinojoje sostinėje. Jeigu ne Vilniaus okupacija, skulptoriaus Juozo Zikaro „Laisvė“ stovėtų čia, Vilniuje, Lukiškių aikštėje.

Iš pagarbos anos ir šios Lietuvos kūrėjams – savanoriams, tremtiniams ir politiniams kaliniams, XX a. paskutinio dešimtmečio Lietuvai, pasaulį nustebinusiai Dainuojančiąja revoliucija – Valstybės atkūrimo šimtmetį turėtumėm pažymėti būtent jiems suprantamu paminklu senojoje Lietuvos sostinėje; juo labiau, kad „modernistai“ klysta: simboliai, panašūs į Zikaro „Laisvę“, į Vytį, priimtini ne tik nueinančiajai kartai, senukams, bet ir didžiajai daliai jaunimo. Remiantis „Vilmorus“ agentūros apklausa, pavyzdžiui, už Vytį pasisako 86,4 proc. moksleivių ir studentų, 81,4 proc. asmenų su aukštuoju išsilavinimu.

Netiesa ir tai, kad Vytis reikalingas tik kurios nors politinės pakraipos rėmėjams: gegužės 2 d. atitinkamą rezoliuciją už Vytį Lukiškių aikštėje priėmė Lietuvos Respublikos Seimas. Už paminklą, kurį inicijavo Vyčio paramos fondas, balsavo 91 Seimo narys (tik vienas susilaikė).

Stebiuosi, kad dar neįvyko šimtatūkstantinis mitingas, reikalaujantis liautis vilkinti, išsisukinėti, išsidirbinėti ir labai abejotinomis „meno provokacijomis“ sutikti Atkurtos valstybės 100-metį.

„Valstybės ir tautos sukaktis žymima metu, kai plaunamas valstybinis identitetas ir istorinė atmintis, kai nuvertinami autoritetai, kai kaip niekad reikia susimąstyti dėl visų mūsų ateities. O juk paminklai – tai ne tik meno kūrniai, tai nepaprastai svarbūs simboliai“, – rašoma Vyčio paramos fondo pareiškime.

Negalima leisti, kad Lukiškių aikštė būtų subjaurota beprasmybės, prie kurios niekas nenorės padėti gėlių, nusifotografuoti… Tokių „paminklų“ jau turime ne vieną, ir ne tik Vilniuje.

Šiuolaikinio meno centro ir kitų „meno provokatorių“ diktatą daugumai visuomenės reikia vertinti labai ryžtingai Sąjūdžio laikus primenančiais protesto mitingais – kitaip jie ir Lukiškių aikštėje pastatys kažką panašaus į surūdijusį vamzdį. Nebūkime mėmės.

Žinia, I.Kantas yra pastebėjęs, kad niekur pasaulyje, netgi ir už jo ribų, nėra tokio dalyko, kurį neapribojus būtų galima pavadinti geru, išskyrus vien tik gerą valią. 

Lietuva švenčia nepriklausomybės dieną. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taigi iškiliojo vokiečių filosofo požiūriu, vien tik gera valia yra savaiminis gėris, kai savo ruožtu visi kiti gerais laikomi dalykai gali būti panaudoti tiek geriems, tiek ir blogiems tikslams.  Protas, sprendimo galia, sąmojis, kitos dvasios ypatybės, taip pat ryžtingumas, savitvarda, blaivumas apmąstymuose kaip gerosios temperamento savybės, gali tapti ypatingai blogos ir kenksmingos, jei valia, kuri tokiomis prigimties dovanomis naudojasi, nėra gera.

To paties I.Kanto žodžiais tariant, piktadario šaltakraujiškumas daro jį ne tik žymiai pavojingesnį, bet toks jis mūsų akyse darosi niekšiskesnis, negu būtų laikomas be tokios savybės.

I.Kantas dar priduria: net jeigu likimas būtų ypatingai nepalankus ir gerai valiai būtų nelemta paliudyti savo gerumą pasiektais rezultatais, ji vien dėl savo norėjimo formos žėri kaip brangakmenis, yra savaime gera kaip tai, kas savo tikrąją vertę turi pats savyje, o naudingumas ar nevaisingumas nieko negali prie tokios vertės nei pridėti, nei atimti.

Tiesą sakant, su tokia dilema žmogus gyvenantis tarp žmonių susiduria beveik kiekvieną dieną. Gali pasitaikyti, kad mums gero linkintys žmonės kartais būtent dėl perdėto savo geranoriškumo sujaukia mūsų planus arba pastato į nepatogią padėtį. Kita vertus, būna ir taip, kad piktavalis tavo atžvilgiu žmogus gali pasitarnauti geru kaip padedantis užgrūdinti charakterį personažas, tarkime, kaip savotiškas partneris, su kurio pagalba išmoksti atlaikyti smūgius ir pats pratiniesi duoti grąžos.

Tačiau tik labai nebrandi asmenybė arba kraštutinai smulkmeniškas, neurotiškai išsibarstęs žmogus ryžtasi piktintis tuo, kad kažkieno gera valia jam nesukrovė naudos arba net kažkokiais atvejais nuvylė. Ilgiau gyvenantis, vėtytas ir mėtytas  duonos valgytojas anksčiau ar vėliau pradeda suprasti, kad geros valios kruopelytės, išsibarsčiusios tarp gyvų, realių žmonių, yra didžiausias žmonijos turtas, išties kažkas panašaus į ryškiausiai žėrintį deimantą žmogaus dorybių karūnoje. 

Kita vertus, dabar pabandykime įsivaizduoti geros valios dovaną labiau konkretizuotose aplinkybėse per vienos ar kitos profesijos pavyzdį. Vėliau būtinai pasiaiškinsiu dėl to, kad, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, tokio dalyko kaip profesinė etika negali būti pagal dorovės reiškinių prigimtį, kita vertus, galvodamas, tarkime, apie  gydytojo gerą valią, negaliu atsikratyti minties, kad šiuo atveju kompetencijos reikalavimas, žinių siekis įeina į geros valios apibrėžtį, nežiūrint to, kaip mes tą gerą valią bandytume absoliutinti ir atskirti nuo kitų gėrybių, turinčių jos įgyvendinimo priemonių statusą. Jeigu žmogus pasišventė žmonių gelbėjimui, žinių ir kompetencijos siekis šiuo atveju yra geros valios dinamikos užtaisas, o ne kažkoks pridėtinis gėris.

Jeigu nepripažįstame šios išlygos, kalbėjimas apie gydytojo gerą valią gali išvirsti į pačio didžiausiojo žmonijos turto sukarikatūrinimą. Kas ne kas, o gydytojas negali išoperuoti žmogaus  vien tik gero norėjimo formos instrumentu. 

Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.

Jau pastebėjau, kad nepraleidžiu net mažiausios progos suabejoti profesinės etikos kaip etinės teorijos padalinio prasmingumu. Žinoma, niekas neabejoja vadinamųjų profesinės etikos kodeksų ir priežiūros instancijų reikalingumu, jų kuriamu drausminančiu efektu, tačiau čia eilinį kartą jaučiu pareigą pastebėti, kad moralinė refleksija yra užblokuojama, kai dorovės problematiką bandome atpainioti per profesijos pavyzdį.

Iš tiesų, nėra jokios kitos panašios sferos, kur abstrahavimasis nuo savo užimamos padėties pasaulyje būtų taip vaisingas kaip moralinės refleksijos sferoje, ne pro šalį bus atkreipti dėmesį į tai, kad dorovės teorijos plėtotėje Vakarų mąstymo tradicijoje svarbiausius žingsnius žengia Sokratas, o po to I.Kantas universalizuodami dorovės problematikos apžvalgos lauką iki kraštutinės ribos, toli už nugaros palikdami klaidinančius „klaninės moralės“ vaizdinius (šįkart nekalbėsime apie tai, kad pagrindinis moralės dėsnis, I. Kanto požiūriu, galioja ne tik  visiems laikams, ne tik žmogui kaip tokiam, bet apskritai protingai būtybei.)

Tačiau pačios geros valios mechanikos, jeigu leisite taip pasakyti, supratimui gydytojo pavyzdys yra labai iliustratyvus, įpareigojantis pratęsti diskusiją.  Toks pat, kaip atrodo, yra taip pat ir politiko pavyzdys.

Įsivaizduokime, kad  kartas nuo karto pasitaiko politikų, kurie aistringai linki gero savo tautai, yra geranoriai pasišventėliai, beveik angeliškos būtybės kaip daugiau ar mažiau nušlifuoti geros valios kristalai. Tarkime, kalbame apie tokį įkvepiantį pavyzdį, kai valdžia žmogui nėra savitikslis dalykas ar savo klano aptarnavimui reikalingas instrumentas, o būdas įgyvendinti tauriausius užmanymus tautos ar visos žmonijos labui, tačiau net ir tokiu atveju gera valia yra išbandoma labai pavojingoje  mutacijų aplinkoje, nes tarp geros valios ir valios galiai atsiveria jeigu ne praraja, tai bent dygliuotų prieštarų žemė.

Senas politikos kaip kompromisų menas apibrėžimas čia be visa ko kito reiškia, kad politikui gali prisieiti daryti kompromisus su savo sąžine, siekiant galios geros valios diktuojamų tikslų įgyvendinimu, tokiu būdu įsipainiojant į neišsprendžiamus prieštaravimus, neretai pasiklystant nešvarios virtuvės užkaboriuose.

Tačiau Vasario 16-oji yra ta ypatinga diena, kai gera valia politinių pasirinkimų sferoje sutapo su valia galiai neperskeliamu pavidalu, tapdama moderniajai lietuvių tautai kelrode žvaigžde. Tai tarsi „Karalių pasakos“ atatranka tikrovėje, valios apskritai karūnacijos aktas  realiu laiku ir tikroviškomis aplinkybėmis.

Apie valios prieštaras išsikalbėti artėjančio Vasario 16-osios šimtmečio proga, kaip atrodo, yra prasminga dar ir dėl to, kad suvoktume tikrąjį laisvės naštos svorį.

Dažniausiai kalbėdavome apie laisvės atgavimą kaip trukdančių aplinkybių pašalinimą, buvusių barjerų išardymą. Tačiau, iš kitos pusės, pozityvia raiška, kaip pastebi dar V.Sezemanas studijoje apie laisvę, laisvė yra žmogaus sugebėjimas, pajėgumas, galia, jėgos pilnatvė, kūrybiškumas, įgyvendinant savo siekius. Kitaip tariant, niekur nerasime laisvės sustingusiu pavidalu, nes laisvė yra ne patogi, nusėdusi duotybė, bet užduotis maksimalizuoti savo jėgas, ne statiška, bet dinamiška raiška, inerciją išsprogdinantis įtampos aktas, iš asmenybės centro kylantis grynasis aktyvumas. Laisvė išlieka tol, kol išlieka kovos dvasia, žmogaus veržlumas, kūrybinis nerimas. Kitur tas pats autorius  pastebi, kad radikalus blogis yra būtent žmogaus pasyvumas, apatija, prisitaikėliškumas, o veržlumas bei kūrybiškumas kelia žmogų į gėrį ir veda  būties centro link.

Kaip jau buvo užsiminta, Vasario 16-oji čia mums šviečia beveik visą šimtmetį kaip kelrodė žvaigždė.

2017.03.01; 04:58

Nuo Valdovų rūmų, nuo Gedimino paminklo tūkstančiai moksleivių šiandien ryte, Vasario 16-ąją, pro Signatarų namus, kur buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės aktas, pro Nacionalinę filharmoniją (buvusią Vilniaus miesto salę), kur 1905 m. gruodžio 4-5 dienomis dirbo Didysis Vilniaus Seimas, pro Aušros vartus nuėjo į Rasų kapines nusilenkti ten palaidotam pirmajam laikraščio „Aušra“ redaktoriui, vienam svarbiausių nepriklausomybės siekėjų, Nepriklausomybės akto signatarui, mokslininkui, gydytojui Jonui Basanavičiui, mirusiam 1927 m. vasario 16-ąją dieną.

Pateikiame to gražaus, prasmingo renginio nuotraukų. Autorius – Vytautas Visockas.

2017.02.16; 14:25

Vasario 16–tąją pasitinkame neramia širdimi. Valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo planai ne visai sklandūs ir ne visada žinomi plačiajai visuomenei. Vėluoja ir stringa paminklų Jonui Basanavičiui ir laisvės kovotojams Lukiškių aikštėje projektai. Socialinė atskirtis ir emigracija toliau gilėja bei didėja. Auga poreikis stiprinti gynybą nuo užsienio priešo, kai sustiprėję separatistų išpuoliai Rytų Ukrainoje, Kaliningrado pavertimas sustiprintu kariniu poligonu ir kone milijono Rusijos karių pritraukimas prie Baltarusijos sienos privertė prezidentą Lukašenką nerimauti dėl prievartinio kaimyninės kariuomenės įvedimo ir paskelbti visuotinę mobilizaciją. Visa tai verčia niekais galimą Minsko susitarimų įgyvendinimą ir Baltijos šalis daro pirmojo pavojaus zona. 

Rašytoja Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė. Slaptai.lt nuotr.

Vidinės negerovės klesti, pasauliui ritantis į nežinią. Dabar tikrai ne laikas apsimesti, kad niekas nevyksta, kad viskas gerai, skaičiuoti pažangius ekonominius rodiklius ir baksnoti pirštu į gerovę, kylančią saujelei žmonių, tarsi tai apsaugotų nuo likimo smūgių ne tik silpniausius, bet ir visus eilinius Lietuvos piliečius. Kažin ar daugelis gyventojų gali pasinaudoti Lietuvos kariuomenės strategijos departamento patarimais kuo greičiau susidėti į kuprinę būtiniausius daiktus, dokumentus, konservų ir prisipirkti karo „valiutos“ – stipraus alkoholio ir cigarečių. Būti visada pasirengus bėgti. Kai daugelis nė ginklo nėra matę, nemokės apsiginti, nežino, kaip suteikti pirmąją pagalbą, skaičiuoja centus iki būsimos algos ir neturi lėšų būtiniausiems kasdienos pirkiniams – ką jau kalbėti apie gerai įrengtus bunkerius trims mėnesiams…

Priešiška propaganda toliau gilina žmonių susipriešinimą, naudojama rasizmo, etninių grupių kiršinimo ir antisemitizmo kurstymo taktika, skaldanti net elitą, nebežinantį, prieš ką pritūpti žemiau, nors tai, suprantama, nepadės, kaip apsimestinis grėsmių nematymas ir tiesos vengimas, neutralumas nepadėjo išsaugoti valstybės kilus II pasauliniam karui. Ta pati korupcija, gobšumas, parsidavimas, nuolaidžiavimas, pasimetimas ir susiskaldymas jau buvo. Tik dabar – dar mažiau patriotiškumo, savų gynybinių pajėgumų, vilties ir tiesiog žmonių.

Šis vaizdelis toli gražu ne pilnas ir ne pats juodžiausias. O kad žmogaus sąmonė linkusi išstumti turinį, kurio nėra pajėgi priimti, apsimesdama, kad viskas OK, – tai psichologijos pradžiamokslis. Bauginanti, žiauri tikrovė verčia slėptis, šalintis problemų ir kovos bailų ir neapsaugotą. Psichiškai silpni ir nestabilūs tampa lengvu manipuliacijų grobiu. Ramybė už lango – tai tyla prieš audrą.

Matyti, kad šalis per 26 metus nustekenta ir tiesiog „išvalyta“, iššluota nuolatinių skersvėjų nereiškia, kad kažkam neprabudo sąžinė ir nors pavėluotai, bet imamasi priemonių kelti dvasią ir pradėti priešinimosi katastrofai darbus. Ne panikos kėlimas, o sveikas protas valdžios viršūnėse ragina atvirai pateikinėti ir komentuoti dar neseniai neįtikimai atrodžiusius faktus apie ardomąjį darbą viduje ir išorės grėsmes. Tuo metu, kai tūkstančiai ir milijonai eurų mėtomi pramogoms ir prabangiems projektams, neturintiems nieko bendra su realybe – nes jaunuomenė buvo mokoma ko tik nori, šou ir „alkūnių meno“, bet ne rengiama tikram gyvenimui – šitą kone Kolodžio kvailių sala paverstą kraštą, kur ne vienam jau išaugo asilo ausys, krauju gina ukrainiečiai.

Tauta, iš kurios šimtmečiais nuosekliai atiminėjama istorija, kultūra ir net vardas, įvardijus rusėnus „pakraštiniais“, stoiškai, lyg tai būtų normali kasdienė būklė, pasitinka bombų ir kulkų krušą. Savanoriai krenta, laidoja savo žuvusiuosius ir vėl keliasi, nežinodami, kada ateis pabaiga – gal po kelių dešimtmečių? Kaip laimėti tokį nematytą karą? Nekariauti – irgi negali. Man gėda, kad jiems padedame per mažai. Gėda dėl suvalkietiško pragmatizmo ir dėl europiečių cinizmo, kai jie šaltakraujiškai stebi, kaip plečiasi kruvini kovų židiniai ir ištisos tautos ir valstybės stumiamos į naujo Gogo ir Magogo glėbį.

Bet tai jau buvo.

Pasikeitimai valdžios struktūrose visame pasaulyje liudija liberalizmo mutacijų krachą, o kartu ir tai, kad totalitarizmo šmėkla nemirė, nebuvo pastatytas (todėl vis konstruojamas) komunizmas, sekuliarizmas netapo susikompromitavusių religinių fanatizmų pakaitalu. Kraštutiniai kairieji ir dešinieji judėjimai supanašėjo radikalizmu ir tikslo siekimo priemonėmis.

Ar tikslas pateisina priemones? Ne, nes tikslas ir priemonė turi būti viena. Priemonė ir yra tikslas. Savo prigimtimi būdama priešinga tikslui, priemonė tikslą pasiekia, bet ne tą. Gražių transparantų dengiamas toks tikslas akumuliuos ir išreikš tik destrukciją ir prievartą, lygiai kaip po šūkiu „visa valdžia taryboms“ slypėjo naktinės odiniais paltais apsivilkusių valytojų brigados, o „iš kiekvieno – pagal sugebėjimus, kiekvienam – pagal poreikius“ reiškė badą, perkėlinėjimą, vergovinį darbą magistralėse ir sovietų laimėjimų apdainavimą pasaulyje dovanai. Pažiūrėjai į supuvusį kapitalizmą akies krašteliu – ir atgal į gulagą skurdžiomis drapanomis, nuo alkio linkstančiomis kojomis, bet lakštingalos daina galugerklyje. Aš mačiau, kaip per speigą medyje pragysta paukščiai, ir gieda tol, kol mirtinai sušalę nukrenta ant sniego.

Iljičiaus lemputę pakeitė greičiausias pasaulyje internetas, lietuvišką pramonę ir gegužines – sodybos užkaltais langais, apleista ir parceliuojama gamta, besiplečiantys sąvartynai ir spindintys paskubomis sukalti gėrybių pritutinti barakai. Tįso nežinia kam perparduotos vargšų dirbamos plantacijos. Kur ne kur stūkso aptverti turtuolių gyvenamieji plotai, SPA ir arenos, skirtos apspangusioms minioms nuleisti garą. Bet Romos tai neprimena nė iš tolo.

Ir pati Roma jau nebeprimena savęs. Šiukšlini Romos ir kitų pasaulio didmiesčių priemiesčiai išsiliejo į kelius ir platumas. Industrializacijos erai pasibaigus, technologijų progresas milijonus žmonių padarė nebereikalingais, ir jei jie neturi galimybės gauti pašalpą ir užsiimti vargšų pramogomis – televizija ir internetu – prasideda naujasis tautų kraustymosi laikotarpis ieškant bent menkiausios galimybės išlikti. Ką daryti atsidūrusiems už civilizacijos borto, jei gyvi žmonės laikomi pertekliniais žmogiškaisiais ištekliais? Gal rūšiuos kaip užšaldytus embrionus? Iki-žmones, ne-žmones?

Bet tai – irgi buvo.

Alkanų, neraštingų, įpykusių žmonių masių bangos ant savo keterų iškelia naujuosius pasaulio gelbėtojus, kurių mentalitetas atitinka grubią plebso vaizduotę. Dažnas iškilimas turtuolio, mėginančio paskui save vesti liaudį, pranašauja greitą jo nukirsdinimą. Kadaise viena garsi dama pasiūlė vietoj duonos valgyti pyragą, nūdien – ne mažesnė garsenybė nori prisiteisti milijonus už neva sužlugdytą barbės brendą, nes milijonų visada – maža. Dar kitai maža visureigių ir brangių kailinių. Ant pjedestalo ropščiasi žemiausią išsilavinimą teištvėrusios būtybės, kurioms patikėti aukščiausi postai pradedant skurdo mažinimu pasaulyje ir baigiant Jungtinėmis Tautomis, kurių posėdyje – su tarptautine misija! – matyt, galima panuobodžiauti kaip nagų lakavimo salonėlyje. Kaip reprezentuoti valstybę, didelę ar mažą, jei nėra nei paveldėtų, nei išmoksimų gebėjimų ir pastangų, nėra vien dėl to, kad kultūrinis liberalizmas pagimdė ir išnešiojo liberalistinį barbarizmą, savo šiltnamiuose išaugino tuščią ir žiaurų neronų padermės kloną su padidintais nasrais, krūtine ir biomechanine pompa vietoj širdies, ir šį naujadarą pridengė brangiais statkevičių ir versačių šilkais?

Inteligentiškus, iškilius vadovus politinėje scenoje nuo JAV iki Europos pamažu keičia oportunistai, populistai ir riboto proto personos. Kad ir kaip patraukliai kam nors skambėtų žadamas išsigelbėjimas stiprinant uždarų sienų politiką neva tarnaujant saviems piliečiams, bukas Marine le Pen veidas nieko gera nežada. Jei ne pats lyderis, tai jo aplinka kelia pagrįstą nusistebėjimą, todėl žiūri, pavyzdžiui, į Trumpą, bet matai… Paksą. „Marselietės“ šalyje mechaniškas kažkieno gudriai surašytų programinių popierių citavimas negali nuslėpti neapykantos, baimės, savimylos ar pagaliau jokio turinio, išskyrus valdžios paėmimą. Negali užpudruoti primityvaus santykio su pasauliu, įspausto veido raukšlėse. Panašių į le Pen populistų galimas išrinkimas Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitur stiprina Rusijos gravitacijos lauką. Raudonoji milžinė gali gravituoti dar ilgai, pasiglemždama per arti priartėjusius dangaus kūnus.

Per visatą aidintis naujų retežių žvangėjimas ir dar vienas neregėto masto globaliai pavergtos žmonijos dantų griežimas nėra vien rašytojų fantastų hipotezė. Tokie ateities vizionieriai, kaip Čiurlionis, galėjo visa tai išvysti jau anuomet; ir kas gali paneigti galimybę, kad jis ne šiaip sau neatlaikė, bet buvo nutildytas, galbūt įtaigiai, švelniai, skambant raminamiems mazurkos garsams… Psichiatrinė palata, diagnozė – visada patikimas režimų ar būsimų okupacinių scenarijų vykdytojų talkininkas. Perdėtas menininko jautrumas atvirkščiai proporcingas žaliamarškinių iš Marso entuziazmui. O vertėtų pakalbėti apie viena kalbančių, kita darančių politikų šizofreniją, į šizofreninę būklę stumiančių ištisas bendruomenes, verčiamas kramtyti iš karto „dviejų tiesų“ teoriją.

Kažin, ar gelbėtojai nuoširdžiai tiki, kad išgelbės valstybes nuo pabėgėlių, globalistų, teroro ir Soroso. Bet poreikių nišą užpildyti maga. Prasčiokų plūdimas į valdžios viršūnes yra net ne liberaliosios demokratijos, o dešiniosios pakraipos nomenklatūros socialinio aklumo, kietumo ir pasipūtimo išdava. Nors ja niekas nebetiki, nomenklatūra tvirtai žino: net po III pasaulinio karo išliks statinys Nr. 1 – Bankas.

Vis dėlto kirba retorinis klausimas. Pasaulyje išsivysčiusios šalys turi nedidelį gyventojų tankumą, jose pragyvenimo lygis aukščiausias. Milijonus ir milijardus turinčios šalys gyvena skurdžiausiai. Kodėl Lietuvos gyventojai, kurių tankumas kaip europiečių, gyvena kaip meksikiečiai? Įmink šią mįslę, ir suprasi, kuo skiriasi tarpukario Lietuva, švenčianti Vasario 16–tąją, nuo nūdienės.

Norėčiau, kad šis tekstas būtų skirtas ne Vasario 16 – tajai, bet balandžio 1–majai. Skaičiuoju metus ne nuo naujųjų, bet nuo vasario šventės, kuri – o stebukle! – vis dar su mumis. Vasario 16–toji – žvaigždė kelrodė, nušviečianti kelią ir stiprinanti dvasią. Tokia ir Birželio 22–roji, sukilimo prieš nacių ir bolševikų okupantus data. Prieš tuos, kurie įsirėžę kalė kosmines grandines žmogiškiesiems ištekliams.

Vis dėlto per šiuos metus nuo vasario iki vasario didžiausią įspūdį paliko Alepas, kurio nušlavimas nuo žemės paviršiaus su visais pastatais ir žmonėmis, sąmoningai atkirtus civilius nuo humanitarinės pagalbos, bejėgiškai stebint Jungtinių Tautų saugumo tarybai, spaudai ir visuomenei tampa kraupiu būsimų įvykių simboliu. Visi matė, kaip vakarietiško išsilavinimo Sirijos vadovas su šypsena virto tėvynainių budeliu, ką tik klestėjusi senovės kultūra – išdeginta dykyne, o Stalino metodus kur nori taikantis Rusijos valdytojas – įtakingiausiu pasaulio politiku prie JT stalo.

Dabartinių tektoninių politinių lūžių ir stulbinamai greitai besivystančių įvykių objektyvi refleksija ne ką mažiau neadekvati, nei galimybė saugiai per atstumą per televizorių žiūrėti, kaip kasdien žudomi nekalti žmonės. O sužiaumojus picą, jį išjungti ir eiti į feisbuką – pasižmonėti ir save parodyti. Įkelti naują selfį ir savo šunyčio nuotrauką.

 Po Alepo įmanoma viskas.

2017 vasario 15 d.

Nesu iš tų patikliųjų, kurie rimtai vertintų oficialius sveikinimus oficialių švenčių proga. Jiems neretai trūksta nuoširdumo. Valstybių vadovai vieni kitiems šypsosi dažnai to nė kiek nenorėdami.

Tačiau pabrėžtinai ankstyvas ir palankių žodžių kupinas naujojo JAV prezidento laiškas, sveikinant mus Vasario 16-osios proga, nuteikė viltingai. Naujojo Baltųjų rūmų šeimininko pareiškimas, kad „Jungtinės Valstijos didžiuojasi, galėdamos Lietuvą vadinti drauge ir Sąjungininke“, – įsimintinas. Taip pat daug žadantis JAV Prezidento kvietimas „ateityje dirbti kartu siekiant bendrų tikslų“. 

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Gal vis tik prieštaringas, ne visiems patrauklus, išsišokti mėgstantis Donaldas Trampas (Donald Trump) neparduos mūsų Rusijai už, sakykim, prekybines nuolaidas arba bendrą kovą su terorizmu? Pavyzdžiui, buvęs JAV ambasadorius prie NATO Nicholas Burnsas (ir ne tik jis), žurnale „The Economist“ paskelbtame straipsnyje „Velnioniškas perdavimas“ tvirtina, jog „nebūtinai viskas turi būti blogai“. Suprask – D.Trampas gali išlaikyti „budriai priešiškus JAV santykius su Rusija“.

O štai „Atlaso tinklas“ (JAV) prezidentas Alejandro A.Chafuenas, duodamas žurnalo „IQ“ apžvalgininkui Simui Čelutkai interviu „Geroji D.Trumpo pusė“, sako, kad „D.Trumpas neturėtų valdyti kaip beprotis ar populistas, visiškai ignoruojantis ekspertų balsą“.

„Atlaso tinklo“ prezidentas taip pat pabrėžė, kad „valstybės vadovą supantys asmenys, tarp jų ir paskirtasis patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Michaelis T.Flynnas, nėra kokie nors Rusijos prezidento Vladimiro Putino pakalikai“.

Įsimintinas ir buvusio Lietuvos ambasadoriaus Jungtinėse Valstijose, TS-LKD partijos vadovo posto siekiančio Žygimanto Pavilionio komentaras Facebooko erdvėje, vos tik Lietuvos Prezidentūra išplatino oficialiojo Vašingtono sveikinimus Vasario 16-osios proga. Į tokias pastabas tikrai verta įsiklausyti: užuot puolę kritikuoti D.Trumpą pirmiausia ieškokime galimybių susidraugauti, perduodant Baltijos šalių nerimą ir lūkesčius.

Vis dėlto iš Vašingtono atkeliavęs proginis pasveikinimas tegul netampa pretekstu atsipalaiduoti. Nesumanykime mažinti išlaidų karinėms reikmėms. Juolab kad šių metų rugsėjo mėnesį Rusija šalia Lietuvos, Latvijos ir Estijos sienų rengia vienas didžiausių per pastaruosius metus puolamojo pobūdžio karines pratybas ZAPAD – 2017. Karinių manevrų metu bus imituojamos karinės atakos Vakarų kryptimi. Kariniai ekspertai iš NATO aljanso perspėja dėl realaus pavojaus – tokios pratybos gali baigtis netikėtu įsiveržimu į Baltijos šalis.

Kokios nuotaikos klostosi Lietuvoje? LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis dar sykį nuvylė, kai paaiškėjo, jog Valstybinei mokesčių inspekcijai nusiųstose deklaracijose nenurodė Ispanijoje įsigyto nekilnojamojo turto. Politiko bandymai teisintis „tiesiog pamiršus“ bei noras neva „nuoširdžiai atsiprašyti“ rinkėjų, – neįtikinami. Juk paskola saulėtoje Ispanijoje nekilnojamam turtui įsigyti – ne menkutis sandoris, kurį milijonierius galėtų tiesiog užmiršti.

Tačiau karčios tiesos esama ir R.Karbauskio išplatintame oficialiame pareiškime „Paliesti milžiniški interesai. Nesustabdysite permainų, nežiūrint visų išbandymų tai padaryti“. Kodėl R.Karbauskis taip atkakliai koneveikiamas? Juk man, eiliniam rinkėjui, ne tiek svarbu, tyčia ar netyčia politikas pamiršo deklaruoti Ispanijoje įsigytą turtą, kieno nuomojamu automobiliu važinėja jo partijos nariai. Daugiau tvarkos ir sąžiningumo ištroškusiam lietuviui svarbausia, ar, į valdžią atėjus R.Karbauskio komandai, tikrai sustiprės alkoholio kontrolė, bus pažaboti farmacijos sektoriaus „banginių“ apetitai bei mažės korumpuotų valstybės biurokratų ir daug kitų gyvybiškai svarbių dalykų.

Jeigu mūsų krašto apsauga bei kalėjimų departamentai pirks mažiau vadinamųjų „auksinių šaukštų“, jei konkursus pelningiems statybų darbams laimės ne tik valdžioje esančiųjų giminės, pažįstami ir vaikai (paskutinysis nutikimas Vilkaviškyje), jei Lietuvoje daugės nuoširdaus susirūpinimo, kaip išsaugoti lietuviškumą, mažės karingojo liberalizmo ir tolerancijos per prievartą, kada mus atkakliai verčia pritarti net abejotinoms europietiškoms nuostatoms, kurioms sveikas protas liepia nepritarti, – tada galėsime LVŽS vadovybei dėkoti už nuoširdų triūsą. O kol kas dėkoti nėra už ką, nors šimtadienis, kada nemandagu piktai kritikuoti naujuosius, – praėjo. Kiek jau kartų Lietuva nusivylė paskubėjusi girti naujuosius pranašus! Esama didelio pavojaus, kad R.Karbauskis pakartos graudžiai liūdnas Rolando Pakso, Viktoro Uspaskicho ir Arūno Valinsko istorijas.

Lietuvai nereikia nei užmaršių, nei nenuoširdžių lyderių. Pirma parodykite, ką sugebate, ir tik po to iš žiniasklaidos reikalaukite pakantumo ar net pagyrimų. Lietuvai verkiant būtini bent keli reikšmingi ekonominiai ir kultūriniai pasiekimai, kurie įpūstų vilties net didžiausiems pesimistams, nebenorintiems nei didžiuotis lietuviška kilme, nei pasilikti Lietuvoje („Baltijos tyrimų“ apklausos sako, kad nusivylusiųjų daugėja).

Bet Lietuvai nereikia ir kosmopolitiškų, lietuvybei abejingų eurobiurokratų. Ar skaitėte paskutinį žurnalisto Vladimiro Laučiaus tekstą „Vėl tik Landsbergis“ (delfi.lt), kuriame Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų vadovas Gabrielius Landsbergis nevadinamas nei konservatoriumi, nei krikdemu, nei liberalu, o tik politinių pažiūrų neturinčiu arba jas slepiančiu eurobiurokratu? Jei Vl.Laučiaus prognozės tikros, būtų skaudu ir liūdna. Partija, kurią laikėme kaip patikimą atsvarą Rusijos įtakoms bei agresyviems liberalams, atkakliai brukantiems savo tiesas be tolerancijos kitai nuomonei, – apsimetėlė, be stuburo, be tvirtų įsitikinimų?!

Kol kas gaji nuomonė, kad G.Landsbergis yra daugiau liberalas, todėl tie, kurie linkę būti tikrais konservatyviais dešiniaisiais, turėtų rinktis krikščioniškojo sparno remiamą Ž.Pavilionį, beje, 2019-aisiais sieksiantį (žurnalas „IQ“) Lietuvos prezidento posto. Bet šių eilučių autoriui teko sykį girdėti, ką Ž.Pavilionis kalbėjo Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje, todėl jo nuoširdumu rūpinantis lietuvių tautos likimu šiek tiek abejoju.

Žinoma, Lietuvai nereikalingos ir valdančiųjų kalbos, kad Rusijoje yra sektinų dvasingų pavyzdžių. Kas be ko, kaip sakoma, pasitaiko išimčių, bet išimtys tik patvirtina taisyklę. Su pažangiais rusais mes bendraujame, juos remiame, jiems padedame, bet tai nereiškia, kad atėjo laikas Seime priimti Rusijos ambasadorių arba iš tos šalies mokytis, kaip reikėtų auklėti vaikus, gerbti kaimynines tautas ar krikščioniškai gyventi. Jei Maskvoje ir Sankt Peterburge būtų surengti šimtatūkstantiniai mitingai, kurių dalyviai reikalautų visoms Kremliaus kontroliuojamoms karinėms pajėgoms trauktis iš Moldovos, Gruzijos, Ukrainos, jei Vakaruose gyvenantys rusai rengtų bent jau piketus prie Rusijos ambasadų Vilniuje, Paryžiuje ar Berlyne, reikalaudami prezidentą Vladimirą Putiną liautis puldinėjus taikias kaimynines šalis, tada būtų kita kalba.

Dabar tokių mitingų nėra. Nėra ne vien dėl to, kad V.Putinas šalyje įvedė griežtą diktatūrą bei cenzūrą. Šis reiškinys kur kas sudėtingesnis. Tiesiog Rusija nenori grąžinti tai, ką ji per pastaruosius kelis šimtus metų nesąžiningai užgrobė. Ir tikrai ne mes, Vakarai, kalti, kad Rusija nepripažįsta savo klaidų. Todėl nuoširdžiai nesuprantu, kaip kai kuriems lietuviams apsiverčia liežuvis kritikuoti „supuvusius Vakarus“ priešpastatant „Rusijos dvasingumą“? Taip, Vakarai kritikuotini, nes ten nepaisoma tautų senbuvių interesų, per daug keliaklupsčiaujama globalizmo ir liberalizmo dievui, tačiau agresyvioji, grobuoniškoji Rusija mums taip pat ne pavyzdys.

Informacijos šaltinis – www.draugas.org (JAV leidžiamas lietuvių laikraštis).

2017.02.14; 05:53

Trečiadienis, vasario 15 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Lietuvos valstybės atkūrimo dienos išvakarėse pasveikino Nepriklausomybės Aktą pasirašiusių signatarų artimuosius ir perdavė jiems gėlių.  

Prezidentės gėlės – Vasario 16-osios Akto signatarų artimiesiems

„Šiemet nuo Vasario 16-osios šventės prasideda garbingų sukakčių ir jubiliejų virtinė. Rytoj sukaks devyniasdešimt metų, kai Lietuva atsisveikino su vyriausiuoju Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru Jonu Basanavičiumi. Greta tautos patriarcho asmenybės visada regime dar devyniolika signatarų – visą Lietuvos Tarybą, pasirašiusią mūsų valstybei reikšmingiausią dvidešimtojo amžiaus pradžios dokumentą“, – tradicinėje ceremonijoje sakė Prezidentė.     

Šalies vadovė atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Taryba buvo išrinkta istorinėje Vilniaus konferencijoje, kurios 100 metų sukaktį paminėsime rugsėjį. Būtent tada buvo nutarta atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Pasak Prezidentės, jubiliejinių pagarbos bei atminimo ženklų – ir paminklų, ir renginių – neabejotinai reikia, tačiau tai turi būti jau šiuolaikinės Lietuvos akcentai, įprasminantys šių dienų požiūrį į svarbiausius valstybei įvykius ir tautos dėkingumą už nepriklausomybę.   

Rytoj, Valstybės atkūrimo dieną, Prezidentės gėlių kompozicijos papuoš Vasario 16-osios Akto signatarų kapus ir paminklus, bus padėtos prie Nežinomo kareivio kapo, prie žuvusiųjų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę paminklo, prie Laisvės gynėjų ir Lietuvos kariuomenės karių kapų memorialų bei kitose vietose.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.

Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

2017.02.16; 05:36

Penktadienis, vasario 10 d. (Vilnius). Artėjant Vasario 16-ajai – Valstybės atkūrimo dienai, Lietuvą sveikina naujasis Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidentas Donaldas J. Trumpas. Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei atsiųstame laiške su 99-uoju Lietuvos nepriklausomybės jubiliejumi sveikinami ir visi mūsų šalies žmonės. 

Donaldas ir Melanija Trampai.

„Jungtinės Valstijos didžiuojasi, galėdamos Lietuvą vadinti drauge ir Sąjungininke“, – pabrėžė JAV Prezidentas ir išsakė lūkestį dirbti kartu siekiant bendrų tikslų.

„Lietuva yra vertinama NATO sąjungininkė, kuri rodo pavyzdį kitiems, vykdydama įsipareigojimus mūsų bendrai gynybai – tą akivaizdžiai patvirtina didinamos išlaidos gynybai, siekiant įgyvendinti sutartus NATO reikalavimus. Lietuvos parama Afganistane ir kovojant su ISIS dar kartą įrodo jos ryžtą siekti saugumo visame pasaulyje“, – rašoma Donaldo Trumpo laiške šalies vadovei.

JAV Prezidentas įvertino Lietuvos vaidmenį skatinant demokratiją ir stiprinant transatlantinę bendruomenę. Donaldas Trumpas pabrėžė, kad Lietuvos parama Ukrainos suverenitetui ir teritoriniam vientisumui, taip pat pastangos diversifikuoti energijos šaltinius padeda siekiant bendro tikslo – didesnio Europos ir regiono saugumo.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.

2017.02.10; 13:28

Artėjant Nepriklausomybės atkūrimo jubiliejui 2018 m. vasario 16 dieną Lietuvoje nepelnytai užmirštos prieš šimtą metų vykusios laisvės kovos ir ypač vienas epizodas. 

Vokiečių savanoriai

Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę 1918 m. Lietuvoje labai trūko karių ir karinės technikos, todėl pirmosios kovos su puolančia bolševikų armija buvo nesėkmingos. 1919 m. sausį prarastas Vilnius.

Toks pats likimas būtų ištikęs ir tuo metu jau laikinąją sostinę Kauną, bet mūsų jauną valstybę išgelbėjo vokiečių samdiniai, daugiausiai iš Saksonijos miesto Dresdeno, todėl istoriografijoje jie dažnai minimi kaip saksų samdiniai.

Šie žmonės, kurių galėjo būti apie 7–9 tūkst., padėjo Lietuvai apginti Kauną ir išlaisvinti Alytų, Ukmergę, Panevėžį, Uteną ir daug kitų miestų ir miestelių.

Jeigu ne jie, vargu, ar turėtume Lietuvą tokią, kokią turime dabar.

Tarpukariu dėl pablogėjusių Lietuvos ir Vokietijos santykių saksų samdinių indėlis į Lietuvos Nepriklausomybę buvo dirbtinai sumažintas ir užmirštas, todėl dabar, artėjant 100 meto jubiliejui, yra geras metas pagerbti žmones, kurie kovojo ir žuvo už Lietuvos valstybingumą.

2017.01.27; 12:51

Neseniai praėjusios šventės dieną LRT žurnalistas Juras Jankevičius paskelbė gatvėse užkalbintų praeivių atsakymus į klausimą, ką jie žino apie 1990-ųjų Kovo 11-ąją.

Atsakymai pribloškė: pasirodo – jie nieko apie ją nežino. Nei bū, nei mė. Kalbėjo nesąmones, painiojo su Vasario 16-ąją.

Ir tokie žmonės rudenį rinks Lietuvos Respublikos Seimą. Ir tokių žmonių, drįstu sakyti, dauguma. Tad nesunku įsivaizduoti, ką išsirinksime.

Continue reading „Rusijai jie tikras lobis”