Popiežius Pranciškus pirmą kartą pripažino, kad Vatikane yra paplitusi finansinė korupcija, ir pavadino tai „skandalu“, praneša „Deutsche Welle“.
 
„Korupcija yra, tai akivaizdu. Atlikę tyrimus pamatysime, ar jie (įtariamieji) yra kalti, ar ne. Tai yra bjaurus dalykas, nemalonu, kad tai vyksta Vatikane“, – antradienio vakarą, sugrįždamas iš Japonijos, lėktuve sakė Pranciškus.
 
Pontifiko teigimu, Vatikane jau pradėtas tyrimas dėl galimai netinkamo popiežiaus labdaros fondo lėšų panaudojimo. Žiniasklaidoje anksčiau pasirodė informaciją, esą labdaros lėšos buvo panaudotos prabangaus turto Londone įsigijimui.
 
„Kas nutiko, nutiko – skandalas. Jie darė dalykus, kurie nėra švarūs“, – pareiškė popiežius.
 
Tai yra pirmas kartas, kai Šventasis Tėvas komentuoja korupciją Vatikane. Pontifikas pabrėžė, kad vidaus tyrimas jau pradėtas.
„Pirmą kartą purvas yra iškeliamas paties Vatikano, o ne išorės veikėjų“, – sakė Pranciškus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.28; 00:05

Vatikanas. EPA – ELTA nuotr.
Popiežius Pranciškus paskelbė apie garsiojo Vatikano archyvo pavadinimo keitimą, nuo šiol jis nebebus „slaptasis“.
 
Vatikano slaptuoju archyvu vadinta institucija ateityje taps Vatikano apaštališkuoju archyvu, tvirtinama popiežiaus Pranciškaus dekrete.
 
Popiežius paaiškino, kad tai padės išvengti neigiamų su žodžiu „slaptas“ susijusių konotacijų, atsirandančių dėl klaidinamo originalaus lotyniško pavadinimo supratimo.
 
Lotyniškai žodžių junginys „Archivum Secretum“ reiškia greičiau privatų, o ne slaptą archyvą. Tokį archyvą Vatikane 17 a. pradžioje įkūrė popiežius Paulius V. 1881 m. jis tapo prieinamas tyrėjams.
 
Archyve yra su bažnyčios valdžia susijusių nuo VIII iki XX a. parašytų dokumentų. Vatikano slaptojo archyvo svetainėje rašoma, jog jam priklausantys artefaktai užima 85 km lentynų, kai kurios jų įkurdintos požeminiame bunkeryje.
 
Šiuo metu tyrėjai gali susipažinti su dokumentais iki popiežiaus Pijaus XI pontifikato pabaigos 1939 m. vasarį, nors išimtys taikomos ir kai kuriems naujesniems dokumentams.
Popiežius Pranciškus. Slaptai.lt nuotr.
 
Nuo 2020 metų kovo 2 dienos visuomenei bus prieinama ir 1939-1958 metais prieštaringai vertinamo popiežiaus Pijaus XII archyvinė medžiaga, susijusi su Antruoju pasauliniu karu.
 
Apie tai, kad pastaroji medžiaga taps prieinama, popiežius Pranciškus paskelbė kiek anksčiau šiemet. Sprendimą jis priėmė tikėdamasis, kad tai paskatins kiek kitaip pažiūrėti į popiežių Pijų XI, kuris jau daugelį metų kaltinamas dėl neveiksnumo vykdant holokaustą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.29; 00:30 

Šeštadienį Kauno arkikatedroje bazilikoje vyksiančiose šv. Mišiose bus dėkojama Dievui už kardinolą Sigitą Tamkevičių, kurį popiežius Pranciškus spalio 5-ąją Romoje priėmė į Kardinolų kolegiją. Šv. Mišias aukos pats kardinolas S. Tamkevičius.
 
Kauno arkivyskupijos atstovo spaudai Dariaus Chmieliausko teigimu, šv. Mišias su kardinolu kartu aukos apaštalinis nuncijus arkivyskupas Petaras Rajičius, didelis būrys Lietuvos ir užsienio vyskupų.
 
„Atvyks nuncijus ir dauguma Lietuvos bei kaimyninių šalių vyskupų. Taip pat dalyvaus ir broliškų Bažnyčių – ortodoksų, liuteronų atstovai“, – naujienų agentūrai ELTA sakė D. Chmieliauskas.
 
Padėkos šv. Mišiose dalyvaus valstybės bei savivaldybių vadovai. Pamaldų metu bus pirmą kartą lietuviškai paskelbta popiežiaus Pranciškaus bulė apie Kauno arkivyskupo emerito S. Tamkevičiaus paskyrimą kardinolu.
Rugsėjo 1 d. popiežius Pranciškus paskyrė arkivyskupą S. Tamkevičių kardinolu. Jis priimtas į Kardinolų kolegiją spalio 5 d. Kardinolų skyrimo konsistorijoje.
 
Kovotojas už tikėjimą ir Lietuvos laisvę, ilgametis pogrindinės „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ redaktorius, kalėjęs KGB kalėjime, sovietiniuose Permės ir Mordovijos lageriuose, ištremtas į Sibirą – šie arkivyskupo emerito S. Tamkevičiaus biografijos faktai buvo reikšmingi popiežiui Pranciškui apsisprendžiant suteikti jam aukščiausią dvasininko titulą, tik vienu rangu žemesnį už paties popiežiaus.
 
„Popiežius parašė gražų laišką ir tame laiške akcentavo vieną mintį, kad kardinolystė nėra kažkoks garbės laipsnis, kad tai yra dar didesnė atsakomybė už Bažnyčią, dar ištikimesnė tarnystė. Tai aš manau, kad popiežius tik to ir tikisi iš manęs, kad jei Viešpats dar leis gyventi, atsakingai būsiu tas, kas esu“, – prieš iškilmes Vatikane Eltai sakė arkivyskupas emeritas S. Tamkevičius.
 
Iškilmingos padėkos šv. Mišios Kauno arkikatedroje prasidės šeštadienį 13.00 val.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.19; 00:30

Genocido aukų muziejus Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Etatiniai Lietuvos istorijos mitų griovėjai neįsiklausė į Prezidento Gitano Nausėdos žodžius, pasakytus po to, kai Vilniaus meras Remigijus Šimašius liepė nuimti Generolo Vėtros atminimo lentą: „Sprendimas neišmintingas, sukiršinęs visuomenę“.

Neįvardyta Lietuvos „akademinė istorikų bendruomenė“ suabejojo, ar pelnytai Vilniaus centre, ant buvusios KGB būstinės sienų, iškaltos kai kurių šio pastato rūsiuose nužudytų žmonių pavardės. Bet užrašai įrėžti taip giliai, kad, norint juos ištrinti, teks apgadinti rūmus, kuriuose įsikūrusios valstybės įstaigos.

Taupė šovinius

1944 – 1947 metais Vilniaus NKVD (vėliau – KGB) kalėjime sovietai nužudė 767 žmones. 2000-aisiais dailininkas Gitenis Umbrasas ant pastatą puošiančių granito plokščių iškirto beveik 200 aukų vardus, pavardes ir nuorodas, kada suimtieji partizanai, dvasininkai, mokytojai ir pasiturintys ūkininkai, kuriems, Kremliaus nuomone, tremtis į Sibirą buvo per švelni bausmė, gimė ir buvo sušaudyti. Bet dar dažniau – užmušti kirvio kirčiu į pakaušį ar kūjo smūgiu į smilkinį, nes sovietai taupė šovinius.

nkvd
NKVD banditai

Dabar į Gedimino prospektą ir Lukiškių aikštę pasisukusiame pastate yra įsikūręs Okupacijų ir laisvės kovų muziejus, dalis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC), Lietuvos ypatingasis archyvas, Lietuvos apeliacinis ir Vilniaus apygardos teismai.

Budrūs darbuotojai

LGGRTC generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė sako, kad kai kurias pavardes teks nugramdyti. Budrūs LGGRTC darbuotojai savarankiškai, net neinformavę savo viršininkės, ištyrė ir pranešė žiniasklaidai, kad prieš 20 metų buvusio KGB kankinimų centro cokolinis aukštas, keliais laipteliais žemiau grindinio, lietuviška Raudų siena kaip Jeruzalėje paverstas skubotai. Penki ar šeši ant užsienio turistų dažnai fotografuojamo fasado įamžinti asmenys neverti tokios garbės – vieni Lietuvos partizanų būriuose kovojo labai trumpai arba tik galvojo prisidėti prie „miškinių“, o vokiečių pagalbinėje policijoje per Antrąjį pasaulinį karą tarnavo daug ilgiau, iš kitų hitlerininkai 1941 m. rekvizavo arklį su vežimu nužudytų žydų turtui pergabenti.

Kas dar užklius?

Bet ir tie „susitepusieji“ buvo nukankinti Vilniaus NKVD kalėjime, paskui užkasti Tuskulėnų dvaro parke. Ir pagal pirmykščių žmonių paprotinę teisę, ir pagal romėniškuosius ar viduramžių įstatymus, netgi pagal šiuolaikines Jungtinių Tautų konvencijas NKVD nukankinti asmenys po egzekucijų iškart tapo aukomis, nes iš jų sovietai atėmė teisę gintis sąžiningame teisme. Nesvarbu, ką budeliai prirašė nužudytųjų bylose, kuriomis šiandien vadovaujasi „demaskuotojai“.

Tuskulėnai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

NKVD kalėjime 1946 m. lapkričio 18 d. buvo nušautas ir Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius. Gal ir jo pavardę uolieji Lietuvos istorijos tamsiųjų dėmių valytojai pareikalaus nuo sienos pašalinti? 1944 m. rudenį vyskupas V. Borisevičius laimino „hitlerininkų parankinius“, anot Rusijos užsienio reikalų ministerijos informacijos ir spaudos departamento, – Tėvynės apsaugos rinktinės savanorius, kurie 1944 m. spalio mėnesį bandė sustabdyti rusų tankus Žemaitijoje. Iš lauko riedulių sumūryta piramidė sovietų okupacijos aukoms atminti prie buvusios KGB rezidencijos gal irgi būtų užkliuvusi, bet dažais arba anglių gabalėliais užrašytus tremtinių tėviškių pavadinimus ir negrįžusiųjų iš Sibiro pavardes per ketvirtį amžiaus lietūs nuplovė, saulė išblukino (paminklas pastatytas 1994 m.).

Amerikos pavyzdys

Ant Vašingtono Vietnamo karo memorialo, kurį bandė mėgdžioti Lukiškių bunkerio projektuotojas Andrius Labašauskas, pagrindinio paminklo, 75 metrų ilgio ir 3 metrų aukščio sienos iš juodojo marmuro, iškaltos 58 320 amerikiečių kareivių ir civilių pavardės. 1955-1975 metais jie žuvo Pietryčių Azijoje.

Kai kurie po mirties pagerbti kareiviai per Vietnamo karą tarnavo leitenanto Viljamo Kolio (William Calley) vadovaujamame pėstininkų būryje. 1968 m. kovo 16 d. Pietų Vietnamo Milajaus kaime (sovietų Lietuvos žiniasklaida jį vadino Songmiu) būrio kariai nužudė 347 žmones (valstiečius, jų žmonas ir vaikus). Amerikiečiai keršijo už savo draugus, žuvusius per komunistų partizanų pasalas, netekusius kojų, rankų nuo priešų klastingai paslėptų minų. Leitenantas V. Kolis buvo nuteistas už karo nusikaltimą, tačiau niekam Amerikoje nešautų į galvą darkyti Vietnamo memorialo sienos, uždažyti, išskusti dalį įrašų. Karas baigėsi, Vietnamas stengiasi, kad praeities košmarai netrukdytų pelningai prekiauti su Amerika, o amerikiečių turistai išleistų kuo daugiau dolerių egzotiškoje šalyje, apie kurią dažnai pasakojo jų tėvai, Vietnamo karo veteranai.

Nutrauktų diplomatinius santykius

Varšuva iškart nutrauktų diplomatinius santykius su Lietuva, jeigu mūsų valdžia paprašytų pataisyti užrašus ant karinės organizacijos „Armia Krajowa“ (AK), kuri kadaise atkakliai priešinosi Lenkiją okupavusiems hitlerininkams ir išlaisvinusiems sovietams, kovotojų paminklų. AK nariai Lenkijoje – didvyriai, o Vilnijoje – lietuviškų kaimų degintojai.

Karaliaučiaus krašto Įsručio miestą sovietų generolo Ivano Černiachovskio garbei Maskva 1946 m. pavadino Černiachovsku. Mažojoje Lietuvoje nebeliko lietuvininkų, kai Rytų Prūsiją 1944-1945 metais pervažiavo Raudonosios armijos 3-iojo Baltarusijos fronto vado I. Černiachovskio tankai, skubėdami išvaduoti Europą nuo rudojo maro. I. Černiachovskio paminklas iki šiol stovėtų Vilniaus Vinco Kudirkos (sovietų laikais – I. Černiachovskio) aikštėje, jeigu 1993 m. rusai patys jo nebūtų išsivežę kartu su generolo palaikais.

Neatitinka istorinės tiesos

Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

2017 m. Biržų r. savivaldybės administracija Nemunėlio Radviliškio sovietų kareivių kapuose pastatė informacines lenteles, kad rusiški įrašai ant paminklų „Amžina šlovė  kritusiems didvyriams, išvadavusiems Biržus“ yra „ideologizuoti ir neatitinka istorinės tiesos“. Bet Rusijos ambasada Vilniuje pagrasino teismais, buvęs Biržų r. meras Valdemaras Valkiūnas uždraudė pykdyti Kremlių, o kitos mūsų savivaldybės apskritai linkusios leisti rusų diplomatams šeimininkauti „Lietuvos Respublikos kultūros paveldo objektuose“ (raudonarmiečių kapinėse) kaip savo namuose.

Sovietinių represijų simbolis

Tačiau nėra to blogo, kuris neišeitų į gera. Triukšmas dėl įrašų ant buvusio Vilniaus KGB kalėjimo sienos paskatino Lietuvos visuomenę labiau pasidomėti šiuo sovietinių represijų simboliu.

1899 m. iškilusiuose rūmuose iki 1915 metų nuosprendžius neklusniems lietuvių inteligentams skelbė Rusijos imperijos Vilniaus gubernijos teismas. 1915–1918 metais į pastatą įsikraustė kaizerinės Vokietijos okupacinės valdžios įstaigos. 1918 m. lapkritį–gruodį čia duris atvėrė atkurtos Lietuvos kariuomenės savanorių šaukimo punktas ir Vilniaus miesto komendantūra.

1919 m. sausį–balandį pastate patogiai įsitaisė bolševikinės Vinco Mickevičiaus-Kapsuko vyriausybės liaudies komisarai, kapitalistus į kartuves siuntė revoliucinio tribunolo teisėjai.

Sklido aimanos

Kai lenkai, sulaužę 1920 m. spalio 7 d. Suvalkų sutartį, užgrobė pietryčių Lietuvą, iki 1939 metų rūmuose posėdžiavo Lenkijos teismai.

Nuo 1940 m. rudens pastate girdėjosi garsūs SSRS Vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) tardytojų keiksmai ir sklido prislopintos suimtųjų aimanos. Pusrūsyje įrengtas NKVD Vilniaus valdybos kalėjimas.

1941-1944 metais – Vokietijos slaptosios policijos (Gestapo) ir Trečiojo reicho valstybės saugumo tarnybos (SD) būstinė. Tuos laikus primena daugiausia lenkiški kalinių įrašai ant kamerų sienų.

1944-1991 metais – NKVD, NKGB, MGB, KGB Lietuvos SSR padalinys ir vidaus kalėjimas, 1959 m. pavadintas tardymo izoliatoriumi.

Turi gerus mokytojus

Po karo nešildomame Vilniaus NKVD kalėjimo karceryje suimtieji buvo laikomi tik su apatiniais drabužiais, gaudavo vos 200–300 g duonos per parą ir pusę litro vandens. Miegoti buvo leidžiama tik 5 val., pasivaikščioti nevesdavo. Karceriu buvo baudžiami kalėjimo taisyklių nesilaikantys kaliniai, pavyzdžiui, mėginantys nusnausti dieną, su kitais suimtaisiais bandę bendrauti stuksendami į sieną Morzės abėcėlę.

Buvę KGB rūmai Vilniaus centre. Slaptai.lt nuotr.

Dar baisiau buvo vadinamuosiuose vandens karceriuose. Kaliniai stovėdavo lediniame vandenyje (žiemą – ant ledo) arba stengdavosi kaip akrobatai išsilaikyti ant paaukštinimo. Vos užsnūdę griūdavo į vandenį.

Šeštajame dešimtmetyje, sovietų režimo „atšilimo“ laikais, kai teisine valstybe apsimetusi Sovietų Sąjunga bandė gauti iš Vakarų paskolų ir nusipirkti Jungtinėse Valstijose grūdų, vandens karceriai uždaryti. Viename įrengtas medicinos kabinetas, kitame – kalėjimo biblioteka.

Daugelis kamerų kalėjimo dokumentuose vadinamos vienutėmis, tačiau pokario metais jose būdavo sugrūsta iki 15 žmonių. 19441947 metais kamerose nebuvo jokių baldų – gultų, lovų ar spintelių. Suimtieji miegodavo atsirėmę į sieną arba ant grindų, pasitiesę kokį drabužį, jei turėdavo. Grindys dažniausiai buvo cementinės. Vadinamoji pirmoji kamera perdažyta net 18 kartų, norint paslėpti kalinių paliktus įrašus. Šiandieniniai gatvių pavadinimų keitėjai ir atminimo lentų naikintojai turi gerus mokytojus.

Lietuvių netektys – statistika?

Pasiklausius tų anoniminių istorikų, kurie nori padailinti KGB pastato sieną, atrodo, tarsi lietuvių genocido nė nebuvo. Ukrainiečių, kuriuos Maskva 1932–1933 metais numarino badu, „holodomoras“, masinės armėnų žudynės 1914–1923 metais turkų valdomosiose teritorijose, jau nekalbant apie holokaustą – išskirtinės, unikalios tragedijos, o XX a. ne kartą okupuotų, naikintų, tremtų lietuvių netektys – statistika. Net buvęs Genocido aukų muziejus politiškai korektiškai pernai pervadintas Okupacijų ir laisvės kovų muziejumi.

KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones

Mat iš Sibiro buvo galima grįžti, o Baltarusijos Červenėje, Maskvos Butyrkų kalėjime nužudytiems Lietuvos karininkams, ministrams, žurnalistams, kunigams pagal Jungtinių Tautų „tarptautinį mokslinį“ apibrėžimą netinka genocido aukų sąvoka.

Popiežius Pranciškus, pernai meldęsis buvusio Vilniaus KGB tardymo izoliatoriaus kamerose, praėjusį šeštadienį užmovė kardinolo žiedą Kauno arkivyskupui emeritui, politiniam kaliniui, tremtiniui Sigitui Tamkevičiui, kuris ne kartą išbandė kietus KGB kalėjimo gultus.

Iš Vatikano kitaip atrodo Lietuvos istorija?

Arnoldas Aleksandravičius – „Ūkininko patarėjo“ korespondentas

2019.10.11; 07:25

Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis sveikina Sigitą Tamkevičių tapus kardinolu.
 
„Lietuvai yra didelė garbė, kad Popiežius Pranciškus pasirinko Kauno arkivyskupą emeritą Sigitą Tamkevičių. Jo tarnystė ir laisvės kova bei veikla rezistencijoje buvo ramstis sovietų priespaudoje buvusiems katalikams. Šiandien Sigitas Tamkevičius yra ne tik laisvės, bet ir nepaprastai didaus vidinio grožio, gerumo, erudicijos ir išminties simbolis“, – sveikindamas sako Seimo pirmininkas.
 
Kaip ELTA jau skelbė, šeštadienio vakarą Romoje, Šv. Petro bazilikoje, popiežius Pranciškus į kardinolų kolegiją įves trylika naujų kardinolų. Tarp jų – ir Kauno arkivyskupą emeritą S. Tamkevičių SJ. Per visą istoriją jis bus ketvirtasis lietuvių kilmės kardinolas.
 
Kovotojas už tikėjimą ir Lietuvos laisvę, ilgametis pogrindinės „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ redaktorius, kalėjęs KGB kalėjime, sovietiniuose Permės ir Mordovijos lageriuose, ištremtas į Sibirą – šie arkivyskupo emerito S. Tamkevičiaus biografijos faktai buvo reikšmingi popiežiui Pranciškui apsisprendžiant suteikti jam aukščiausią dvasininko titulą, tik vienu rangu žemesnį už paties popiežiaus.
 
„Popiežius parašė gražų laišką ir tame laiške akcentavo vieną mintį, kad kardinolystė nėra kažkoks garbės laipsnis, kad tai yra dar didesnė atsakomybė už Bažnyčią, dar ištikimesnė tarnystė. Tai aš manau, kad popiežius tik to ir tikisi iš manęs, kad, jei Viešpats dar leis gyventi, atsakingai būsiu tas, kuo esu“, – Eltai sakė arkivyskupas emeritas S. Tamkevičius.
 
Pasak jo, svarbiausia sritis, kurioje reikia tobulėti ne tik kardinolui, bet ir kiekvienam tikinčiajam ar tiesiog geros valios žmogui, – tai artimo meilė.
„Šeštadienį Vatikane vyks konsistorija (kardinolų susirinkimas, kuriam vadovauja popiežius – ELTA) ir jos metu naujai paskirtiems kardinolams popiežius duos kardinolo biretą ir kardinolo žiedą.
 
Sekmadienį, spalio 6-ąją, nauji kardinolai kartu su popiežiumi aukos Šv. mišias, kuriomis atidarys Amazonijos regiono Vyskupų Sinodą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.07; 03:00

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Ateinantis šeštadienis – ypatinga diena Lietuvai. Vatikane kardinolo titulas bus suteiktas Kauno arkivyskupui emeritui Sigitui Tamkevičiui. Per visą istoriją jis bus tik ketvirtasis lietuvių kilmės kardinolas.
 
Kovotojas už tikėjimą ir Lietuvos laisvę, ilgametis pogrindinės „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ redaktorius, kalėjęs KGB kalėjime Vilniuje, sovietiniuose Permės ir Mordovijos lageriuose, ištremtas į Sibirą – šie S. Tamkevičiaus biografijos faktai buvo reikšmingi popiežiui Pranciškui apsisprendžiant suteikti jam aukščiausią dvasininko titulą, tik vienu rangu žemesnį už paties popiežiaus.
 
Savo namuose Kaune S. Tamkevičius su ELTA sutiko pasidalinti mintimis apie laukiančias naujoves, požiūrį į gyvenimą, Lietuvą, tikėjimą, meilę ir net apie savo vardą bei socialinius tinklus.
 
– Tikriausiai jau pripratote prie minties, kad būsite kardinolas?
 
– Na jau baigiu priprasti. (juokiasi)
 
– Ar pasikeitė žmonių ir jūsų santykis, kai buvo paskelbta žinia, kad esate skiriamas kardinolu?
 
– Tokio žiniasklaidos dėmesio kaip dabar niekada nebuvau sulaukęs. (juokiasi) Tai tuo situacija pasikeitė. O mano artimoje aplinkoje – ne, niekas nepasikeitė. Kaip bendravome, taip ir bendraujame. Tiesa, nežinau, kaip tiems žmonėms, ką jie jaučia, bet bendravime aš jokio skirtumo nepajutau. Arkivyskupijos kurijoje čia daug žmonių dirba, visi esame kaip šeima.
 
– Ar jūsų paties gyvenimas kaip nors pasikeis, kai tapsite kardinolu?
 
– Aš esu šventai įsitikinęs, kad nepasikeis. Kai popiežius kardinolu skiria jaunesnį vyskupą, tai reikia dalyvauti konsistorijose, popiežiaus rinkimuose, o iš vyskupų emeritų popiežius to nesitiki. Popiežius parašė gražų laišką ir tame laiške užakcentavo vieną mintį, kad kardinolystė nėra kažkoks garbės laipsnis, kad tai yra dar didesnė atsakomybė už Bažnyčią, dar ištikimesnė tarnystė. Tai aš manau, kad popiežius tik to ir tikisi iš manęs, kad jei Viešpats dar leis gyventi, atsakingai būsiu tas, kuo esu.
 
– Ištikimesnė tarnystė. Kaip jūs įsivaizduojate, ką dar galėtumėte geriau, ištikimiau daryti?
 
– Na, matote, jei kažkur kažko nepadarei, tai yra blogai. Mes, vyskupai, kasdien darome sąžinės sąskaitą, keliame klausimą: ko nepadariau, kur apsileidau? Yra daug sričių, kur mes niekada negalime pasakyti, kad viską padarėme. Pavyzdžiui, tokia sritis yra artimo meilė. Ar gali žmogus kada pasakyti, kad aš iš tikrųjų visus myliu ir viską padarau ką galiu. Manau, kad visada yra galimybė padaryti kažką geriau, daugiau. Popiežius ir šitoje vietoje akcentavo, kad kardinolo tarnystėje mūsų dienomis ypatingai svarbi atjauta ir gailestingumas, nes pasaulyje dabar yra labai daug piktumo, neapykantos, susipriešinimo. Vietoje to, kad padėtų, žmonės vieni kitiems pagalius kaišioja į ratus. Tai krikščionio, tuo pačiu ir vyskupo, kardinolo pareiga praktikuoti atjautą ir gailestingumą, skleisti tai visuomenėje.
 
– Kur jūs gyvensite, kai tapsite kardinolu?
 
– Aš planuoju likti čia gyventi, kur jau seniai, nuo 1992 metų, ir gyvenu (Kauno arkivyskupijos kurijos pastate. – ELTA). Kai kažkada bus paskirtas Kauno arkivyskupas metropolitas, tai su juo šnekėsiuosi. Jeigu čia gyvendamas aš jam netrukdysiu, tai gyvensiu ir toliau, o jei jam atrodytų, kad būtų geriau, kad aš gyvenčiau kur kitur, tai aš prie vietų nesu per daug prisirišęs. Tik, žinoma, iš Kauno išvykti niekur neketinu. Buvau ir liksiu Kauno pilietis.
 
– Ar jums reikės važinėti į Vatikaną?
 
– Retom progom tikriausiai reikės nuvažiuoti. Bet tai tikrai nebus dažnai.
 
– Kaip vyks pats jūsų tapimas kardinolu? Ar numatyta kažkokia speciali ceremonija?
 
– Spalio 5 dieną Vatikane vyks konsistorija (kardinolų susirinkimas, kuriam vadovauja popiežius. – ELTA) ir jos metu naujai paskirtiems kardinolams popiežius duos kardinolišką biretą (standi keturkampė kepuraitė. – ELTA) ir kardinolišką žiedą. Ta ceremonija paprasta ir nesudėtinga. Čia nėra šventimai kaip kunigystės ar vyskupo konsekracija. Kardinolas yra tik tarnystės pakopa.
 
– Galbūt tapęs kardinolu jūs daugiau dalyvausite Lietuvos visuomeniniame gyvenime?
 
– Kam būnu reikalingas, tai ir dabar mane labai lengvai susiranda ir pasikviečia. Kažko daugiau, specialiai… nežinau… Politikoje dvasiškiai nedalyvauja, bet jie irgi yra piliečiai. Ir, pavyzdžiui, man, kaip piliečiui, ne tas pats, kas vyksta politiniame gyvenime, pavyzdžiui, kokias vertybes turi konkreti partija, kieno interesus ji gina, ar tik turtingųjų, ar visų žmonių, kaip žiūri į šeimą? Yra dalykų, kurie kiekvienam tikinčiajam, krikščioniui žmogui, kas jis bebūtų, kad ir kardinolas, labai rūpi.
 
– Apie jūsų skyrimą kardinolu. Žiniasklaidai esate sakęs, kad per jūsų asmenį popiežius taip pagerbė visus, kovojusius už Lietuvos laisvę. Ar jūs buvote anksčiau pažįstamas su popiežiumi Pranciškumi, ar jis žinojo jūsų biografiją?
 
– 1994 metais mes buvome susitikę vyskupų sinode, bet asmeniškai tada nebendravome. Aš tada iš tolo mačiau jauną, liekną Argentinos vyskupą Bergoglio. Ir aš, ir jis tada neseniai buvome tapę vyskupais. O dabar Lietuvoje buvo antrasis mūsų susitikimas.
 
– Ryškiausias susitikimas turbūt buvo Vilniuje buvusiame KGB kalėjime?
 
– Taip, tikriausiai. Aš nežinau aplinkybių, kas popiežiui pasiūlė aplankyti šitą vietą. Šis KGB kalėjimas yra neatskiriamas nuo mūsų tautos ir Bažnyčios istorijos, nes per 50 okupacijos metų jame pabuvojo tūkstančiai, kentėjo tūkstančiai. Tai, manau, kad popiežiui buvo labai svarbu čia apsilankyti. Mačiau jį giliai, giliai susikaupusį ir besimeldžiantį tose kamerose, kur kalėjo mūsų partizanai, kunigai ir vyskupai.
 
– Ar jūs popiežiui rodėte tą kamerą, kurioje pats kalėjote?
 
– Visi, kurie mes ten kalėjome, buvome mėtomi iš vienos kameros į kitą. Viena iš kamerų, kurioje aš kalėjau, dabar pavadinta monsinjoro A. Svarinsko kamera, kadangi ir jis toje kameroje kalėjo. O kur yra vyskupų kamera, tai aš gretimoje kalėjau. Popiežius žinojo, kad aš tame kalėjime kalėjau, mane specialiai ir buvo pasikvietę kartu dalyvauti popiežiaus apsilankyme ten.
 
– Apie kančią. Gyvenime jūs daug kentėjote. Kaip įmanoma ištverti persekiojimą, kaltinimus, niekinimą, žeminimą, kankinimus?
 
– Kančia žmogui yra didelis iššūkis, kiekvienam. Manu, kad sunkiausia kančią pakelti tam žmogui, kuris neturi tikinčio žmogaus perspektyvos, kuris mąsto, kad su šita žeme viskas pasibaigs. Lageryje sutikau žmonių (su jais tapome draugais), jie man sakydavo: tau tikriausiai lengviau, tu tiki į Dievą. Ir jie buvo teisūs. Nes per tardymus ar gyvenant sunkiomis buities sąlygomis, jei esi tikintis, kažkaip lengvai susidėlioja taškai: Viešpats už mus kentėjo prikaltas prie kryžiaus, tai jei aš čia truputį kenčiu, tai yra smulkmena. Jei meldiesi, bendrauji su Dievu, tai tie visi sunkumai tampa ne per daug sunkiai pakeliami.
 
Prisimenu, būdavo sunkių dienų, tardymai trukdavo net po 7 valandas, išvargindavo, bet sukalbi rožinį, (dar turėjau galimybę slapta ir mišias aukoti) pabūni su Viešpačiu ir – ramybė širdyje.
 
– Vienokia ar kitokia kančia, deja, lydi žmoniją visais laikais. Ir dabar yra daug blogio, kuris teikia žmonėms kančią. Ką jūs patartumėte žmogui, kuris patiria vienokius ar kitokius fizinius, dvasinius kentėjimus? Ką jam daryti?
 
– Jeigu tas žmogus netiki į Dievą, netiki amžinąjį gyvenimą, aš neturiu patarimo tam žmogui. Tada kaip pajėgi, bandyk tą kančią pakelti. Bet jei žmogus kažkiek turi tikėjimo, tai aš tam žmogui patarčiau: būk dar labiau vienybėje su Viešpačiu, neprašyk stebuklo, kad tą kančią pašalintų, bet prašyk ištvermės, kad Dievas tau padėtų ištverti. Tai yra pats svarbiausias dalykas. Vienybė su Viešpačiu kančią įprasmina, aš pats tai patyriau.
 
– Noriu jūsų paklausti apie Lietuvą. Kokią jūs ją matote šiandien?
 
– Dabartinėje Lietuvoje yra visko. Be jokios abejonės, reikia džiaugtis, kad turime laisvę. Šito gali nesuprasti nebent jaunimas, kuris neišgyveno tų 50 okupacijos metų. Galima taip pat džiaugtis, kad nemažai žmonių gyvenimas pagerėjo.
 
Tačiau yra dalykų, kurie labai liūdina. Pirmiausia – tai susipriešinimas. Dėl to žmonėms net praeina noras gyventi Lietuvoje. Ne visi išvažiuoja tik siekdami praturtėti. Neretai neapsikenčia nemeilės, piktumų, vieniems kitų kaltinimų.
 
Laisvoje visuomenėje žmogus gali rinktis, gali skleisti gerumą arba nešti blogį. Suprantama, kai žmogus padaro nusikaltiną, tai pritaikomas Baudžiamasis kodeksas. Tačiau yra daug dalykų, kurių nereglamentuoja jokie kodeksai. Jei žmonių tarpusavio santykiai yra pilni nemeilės, vieniems kitų niekinimo – už tai niekas nebaudžia, tačiau susikuria tokia atmosfera, kurioje tikrai nemiela gyventi. 
 
Kalbant apie materialiuosius dalykus – lipama vienas kitam per galvas. Norėdami praturtėti, pradeda kitus skriausti, nemokėti normalių atlyginimų. Visa tai mes visi matome. Yra daug dalykų, kur laisvė sudaro sąlygas, o viskas priklauso nuo žmogaus pasirinkimo – ar jis už teisingumą ir gėrį, ar jis yra savanaudis ir tik apie save mąsto.
 
– Ar galima sakyti, kad Lietuva kol kas išbandymo laisve neišlaikė?
 
– Taip, manau, kad taip. Šiuo metu tų savanaudžių, tik apie save mąstančių ir tik sau naudos ieškančių žmonių, man toks įspūdis, kad yra didesnė pusė.
 
Aš manau, kad sąmoningas lietuvis šiuo metu turi pasirinkti sąmoningą veikimą – skleisti aplink save gerumą. Visų žmonių mes pataisyti negalime, todėl bandykime keisti savo artimiausią aplinką. Geras pavyzdys visada ima ir kai ką užkrečia. 
 
– Grįžkime prie jūsų. Kaip atrodo jūsų diena?
 
– Labai nesudėtinga. Iki pietų laiką praleidžiu prie kompiuterio ir knygų. Rašau, kiekvieną savaitę paruošiu vieną ar kelias homilijas, pasiunčiu ir kelioms žiniasklaidos priemonėms, pasinaudoja. Be abejo, skaitau. Turiu labai daug gerų knygų. Jų visų nespėju net perskaityti. Pirmiausia – tai dvasinio turinio knygos. Jos man naudingos ir kalboms, ir bendram išsilavinimui.
 
O po pietų, jeigu būna geras oras, tai padarau ekskursiją dviračiu. Važiuoju kur nors į Kačerginę, Kulautuvą, Kleboniškį ar Panemunę. Kokią pusantros porą valandų praleidžiu ant dviračio. O paskui vėl sėdu prie kompiuterio. Stengiuosi neatitrūkti nuo gyvenimo, peržiūriu naujienas, kas vyksta Lietuvoje, kas užsienyje, internete randu daug ir kitokios naudingos medžiagos.
 
– O socialiniuose tinkluose, feisbuke jūs esate?
 
– Esu ir socialiniuose tinkluose (juokiasi). Jie man neužima daug laiko. Kiekvieną savaitę ten įkeliu savo rašinius, pasidalinu mane sudominusiais straipsniais. Tikrai neskaitau ten visko, kuo žmonės dalinasi, surytų visą mano laiką. Perbėgu, kur mane sudomina, tai vieną kitą dalyką paskaitau.
 
Visada atidžiai perskaitau žinutes, kurias man žmonės parašo, nes kartais būna, kad žmogui tikrai reikia patarimo ar pagalbos. Būtų prieš artimo meilę, jeigu aš žmogui neatsakyčiau.
 
– O jūs visus priimate į draugus, visi jums gali parašyti į feisbuką?
 
– Parašyti žinutę man gali visi, bet į draugus priimu ne visus. Prieš priimdamas į draugus, aš pasižiūriu į žmogaus profilį, svetainę. Jei ten man būna nepriimtinų dalykų, tai į draugus nepriimu. Kai kurie ir priimtieji vėliau pamato, kad aš nesu jų interesų lauke. Bet daugelį, taip, aš priimu į draugus.
 
– Ar seniai mokate naudotis kompiuteriu?
 
– Seniai. 1987 m. Mordovijos lageryje man vienas žydas pasakė, kad yra išrastas toks dalykas – personalinis kompiuteris. Kadangi žinojo už ką kaliu, tai papasakojo, kad kompiuteris labai tinkamas daiktas tekstams rašyti. Ir dar sakė, kad jame galima užsidėti slaptažodį, kurio net KGB neįveiks. Tada taip buvo manoma. (juokiasi).
 
Kai grįžau į laisvę, žinojau, kad man būtinai reikia kompiuterio. Ir man jį parūpino.
 
– Noriu paklausti apie jūsų vardą – Sigitas. Jūsų amžiaus žmogui – tai retas vardas. Kas jį davė?
 
– Taip, jis buvo retas. Aišku, tėvai man jį davė, tačiau kaip ten tiksliai buvo, tai nežinau. Mane krikštijo vos gimusį, nes, sakė, buvau labai silpnas kūdikėlis. Bijojo, kad nenumirčiau. Katalikai žino, kad tokiu atveju vaikelį reikia greitai pakrikštyti. Manau, kad tėvai vardą parinko. Mama anksti numirė, neturėjau galimybės paklausti, kaip ten iš tikrųjų buvo. Esu su savo vardu susigyvenęs. Tai germaniškas vardas. Krikštytas esu dviem vardais Sigitas ir Juozas.
 
2019.09.30; 10:30

„Grigaliaus bažnyčia kaip šnipinėjimo instrumentas prieš Sefevidų valstybę XVII – XVIII amžiais“

Kas dar krito į akis skaitant Ramizo Mechtijevo veikalą?

Kai į valdžią atėjo šachas Abbasas Didysis, jam, be abejo, prireikė vakarietiškų artilerijos pabūklų ir šaunamųjų ginklų. Juk tuo metu sefevidai konfliktavo su galinga Osmanų imperija. Šachas taip pat planavo, kad pagrindiniai prekybos keliai, kuriais į Vakarus gabenamas azerbaidžanietiškas šilkas, aplenktų Osmanų imperijos teritorijas. Tada turkai negalėtų jo šantažuoti. Todėl jam teko užmerkti akis į kai kurias Vatikano intrigas. Pavyzdžiui, nematyti, kaip katalikiški ordinai įžūliai, beveik atvirai perša savo tiesas musulmonams. 

Vakarų akimis žvelgiant, sėkmingiausiai, o azerbaidžaniečių supratimu, – įžūliausiai, dirbo trys ordinai: karmelitai, kapucinai ir jėzuitai. Mainais į ginklus ir mėginimą sulaukti politinės Vakarų pagalbos šachas Abbasas I dar 1599 metais paskelbia įstatymą, kuris apibrėžia musulmonų žemėse veikiančių krikščioniškų ordinų teises ir pareigas. Popiežiui jis siunčia raginimą atsiųsti nuolat veikiančią misiją. Popiežius mielai sutiko – 1604 metais į Sefevidų žemes atvyksta grupė vadinamųjų basakojų karmelitų. Jie tapo nepamainomais tarpininkais tarp krikščionių ir musulmonų.

Ne visuomet – garbingai besielgiantys. Išlikę archyvai byloja, kad katalikų ordinai musulmonų žemėse veikė kaip tikri šnipų centrai. Jie rinko ekonominio, politinio, karinio pobūdžio žinias, stengėsi išsiaiškinti, kuo kvėpuoja šacho aplinkos žmonės, rinko duomenis, kuriuos iš jų galima papirkti. Be to, karmelitai rašė laiškus juos sumaniai šifruodami. Karmelitų tekstų niekas nesugebėjo perskaityti išskyrus juos pačius. Sefevidai tiesiog nežinojo naudojamų kodų ir slaptažodžių.

Kas finansiškai išlaikė katalikų misijas Kaukazo regione? Juk karmelitai išmaldos beveik niekad nepašė (jie buvo įsitikinę, ir beje, teisingai manė, kad malonės prašymas musulmonų kraštuose kenkia jų įvaizdžiui; be to, prašyti išmaldos – neefektyvu, nes muslmonai neskubėdavo aukoti tokioms organizacijoms). Todėl nieko stebėtino, kad svarbiausias finasavimo šaltinis buvo Vatikanas. Pradedant 1656 metais karmelitų ordinas iš Vatikano kasmet sulaukdavo solidžios piniginės paramos. Šiuos ordinus taip pat finansavo ir Vakarų valstybės, kurioms rūpėjo, kas dedasi Azerbaidžane ir Irane. Mainais už solidžią piniginę paramą vienuoliai šioms valstybėms teikdavo žvalgybinių žinių bei atlikdavo subtilias paslaugas – esant būtinybei, papirkdavo šacho aplinkos žmones.

Ramizas Mechtijevas, Azerbaidžano mokslininkas. Slaptai.lt nuotr.

Koks buvo šiame Vakarų – Rytų žaidime dalyvavusios armėnų bažnyčios tikslas? Viena vertus, armėnų šventikai norėjo talkinti tiek Europos diplomatams, tiek krikščionių vienuoliams, kita vertus, armėnai nenorėjo patekti į absoliučią Vatikano įtaką.  Armėnų bendruomenė labai greitai perprato, ko Irane ir Azerbaidžane ieško karmelitai ar jėzuitai, ir puolė jiems padėti, ieškodami asmeninės naudos. Jie ypač buvo stiprūs kuriant Europos įtakos agentus šachų aplinkoje.

Mainais už tai jie pirmiausia siekė ekonominės naudos, troško turėti įtakingų užtarėjų Europoje. Bet finansinė nauda – dar ne viskas. Armėnai norėjo, kad Vakarai padėtų jiems daryti politinę įtaką Sefevidų valdovams.

Įsimintina, kad armėnų bažnyčios atstovai Europoje svečiavosi 1547 ir 1562 metais. Tai buvo itin slapti vizitai. Nors armėnai bando pavaizduoti, pasak knygos „Armėnų tautos istorija“ autorių B.N.Arakeliano ir A.R.Ionisiano, kad Europa abejingai žvelgė į armėnų interesus, derybos vis tik buvo ganėtinai rezultatyvios. Vatikane įsidėmėjo armėnų norą atstovauti krikščionių pasaulio inetresus Irane ir Azerbaidžane. 

Pirmoji gausi karmelitų delegacija rezidavo šacho dvare nuo 1607 metų rugsėjo mėnesio. Atsiverskite L.A.Semionovos veikalą „Karmelitų ordinas kaip europiečių ginklas skverbiantis į Iraną“, paremtą autentiška „Karmelitų kronika“. Sužinosite, kad armėnai buvo puikūs šnipai, taigi dėl teisės juos verbuoti egzistavo net trintys tarp Ispanijos karaliaus remiamų karmelitų bei augustinų.

Armėnai informuodavo Vakarus apie svarbiausius šachų planus. Pavyzdžiui, būtent šių informatorių dėka Vakarams pavyko sužlugdyti šachų sugalvotą planą: gausų armėnų būrį pervilioti į Islamą.

Beje, šachui nepatiko vienpusiškumas: armėnus vilioti į islamą – blogai, negražu, smerktina, o musulmonus verst katalikais – sveikintina, pagirtina? Šachas užsirūstino, kad karmelitai atkakliai verbuoja žmones net iš jo artimiausios aplinkos. Tarp karmelitų ir šacho Abbaso tada kilo rimtų nesutarimų.

Bet akivaizdu, jog šachas nenorėjo labai susipykti su Vakarų valstybėmis. Teko laviruoti. Ir vis tik karmelitai beveik metams buvo išvyti, o grįžę neturėjo teisės kelti kojos į šacho Abbaso rezidenciją – net iki pat jo mirties. Bet tada karmelitai palaikė ryšius per armėnų diasporą, kuri žaidė dvigubą žaidimą. Viena vertus, apsimesdavo uoliais katalikų šalininkais, o iš kitos pusės juos kiršino su musulmonais.

Išlikę žinių, kad 1655 metais liepos 9 dieną tėvas Baltazaras skundėsi Vatikanui, jog armėnų bažnyčios vadovai jiems nuolat kenkia, priešiškai nuteikdami musulmonus. Karmelitai tuomet atsakydavo tuo pačiu – keršijo po Europą keliaujantiems armėnų pirkliams.

Įdomu ir tai, kad vienuoliams paversti musulmonų katalikais dažniausiai nepavykdavo. Per šimtą metų – labai mažai tokių atvejų. Štai kaip 1675 metais skundėsi karmelitas Feliksas: per visus 26 metus, kuriuos jis praleido Rytuose, nė sykio negirdėjo, jog musulmonas būtų atsivėręs į katalikybę.

Be kita ko, kai kurie karmelitai labai nepagarbiai bendravo su musulmonais. Štai kas nutiko Šamachoje: šie vuonuoliai demonstratyviai paniekino jų pranašą Mohamedą. Karmelitai ironizavo: mes negerbiame jūsų Mohamedo? O kas tas Mohamedas, kad mes jį gerbtume? Koks skirtumas, ar su šuniu kalbėti, ar su jūsų pranašu šnekučiuotis – lygiai tas pats. Tokios kalbos mirtinai įžeidė musulmonus. Tokius žodžius ištarę karmelitai buvo nužudyti. Tai nutiko Šacho Abbaso Didžiojo valdymo metais.

Apie Sefvidų valdovus daug rašoma lietuvių istoriko Algimanto Liekio veikale „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Slaptai.lt nuotr.

Ideologinis ir žvalgybinis karas prieš Sefevidus – Vakarų ir armėnų bažnyčios bendras projektas. Kruvinas projektas. Pavyzdžiui, Popiežius Povilas V laiške (saugomas slaptame Vatikano archyve, datuotas jis 1605 metų liepos 20 dieną, o adresuotas šachui Abassui I) apgailestauja  sužinojęs, kad Europoje buvo nužudytas sefevidų pasiuntinys Guseingulu-bekas. Musulmonų pasiuntinys nužudytas Romoje. Dabar labai sunku pasakyti, kodėl musulmonas neteko gyvybės. Iš laiško tono galima tik nuspėti, jog Popiežius turėjo informacijos apie jam iškilusį pavojų.

Taip pat žinoma faktų apie grubų, atvirą spaudimą, kai į Vakarus pasiųsti sefevidų pasiuntiniai buvo per prievartą verbuojami išduoti savo valstybę ir tikėjimą. Apie tai mums praneša Orudžas-bek-Bajatas – pasiuntinybės sekretorius. Jis aprašo atvejį, kai pasiųsti į Europą 1599 metais musulmonai grįždami namo užsižiūrėjo, jog trūksta trijų atstovų. Jie grįžo ieškoti saviškių ir pamatė, kad šie ruošiasi tapti Romos Katalikų bažnyčios nariais. Pasiuntinys dar bandė išsiaiškinti aplinkybes, paskatinusias tokiam žingsniui, tačiau Popiežius nekomentavo, teisindamasis, jog viskas Dievo valioje…

Bijodami Popiežiaus priekaištų, kad niekaip nepavyksta musulmonų pervilioti į krikščionybę, karmelitai siųsdavo į Romą pagražintas ataskaitas. Net ėmėsi į savo tikėjimą vilioti mažamečius vaikus, ypač sergančius mažylius. Išlikę tokie duomenys: Isfahane ir jo apylinkėse į katalikų tikėjimą 1647 metais pervilioti 95 musulmonų vaikai, 1648 metais – 20 vaikų, 1649 – 375 vaikai, 1650 – 326 mažyliai, 1659-aisiais – trys tūkstančiai ir t.t.

Žinoma ir tai, kad šacho Abbaso Didžiojo 1622 metais Sefevidai buvo priversti likviduoti galingą krikščionybės bazę Irane ir Azerbaidžane – portugalų portą, ginkluotą to meto moderiausiomis patrankomis ir šaunamaisiais ginklais – Ormuzdą. Šita vbazė, įsikūrusi prie Sefevidų pasienio, tapo europiečių punktu, iš kurio jie galėjo daryti milžinišką įtaką. Taip pat žinoma, kad portugalai imdavo milžiniškus muitus – tiesiog grobdavo, apiplėšdavo visus persus ir iraniečius bei azerbaidžaniečius.  Karmelitai talkino portugalams. Pavojaus akimirkomis karmelitai slėpdavosi pas portugalus, o, esant reikalui diplomatiškai veikti, – portugalai pasiūsdavo derėtis karmelitus.

Kaip sefevidai įveikė portugalus – į pagalbą pasitelkė britus, portugalų konkurentus. Pasinaudojo britų laivais išsilaipinant į salą, kur šeimininkavo portugalai. Išsilaipinę puolė portugalus. Nors musulmonų buvo mažiau, musulmonai įveikė portugalus – vieną iš stipriausių to meto Europos kariuomenių. Ir labai sustiprino savo įvaizdį, autoritetą.

Beje, patys europietiški šaltiniai byloja, kad krikščionys portugalai ten elgėsi itin amoraliai – ne tik žudė musulmonus, bet dėl pinigų vienas su kitu kariavo ir visai nežiūrėjo tikėjimo. Taip rašo prancūzų keliautojas ir filosofas F.Bernje (1620-1688).

Sefevidai sumaniai neleido iki galo Romai užvaldyti ir armėnų bažnyčios. Roma jau seniai norėjo, kad armėnai būtų visiškai nuo jų priklausomi.  Sefevidai suprato, kad jei armėnų bažnyčia atiteks Romai, tai ji atiteks kaip Sefevidų žemėse veikianti priešiška penktoji kolona. Sefevidai skaldė Armėnų bažnyčią. Armėnų bažnyčiai neleista paklusti Romai. Ji liko priklausoma nuo sefevidų. 

Kai 1708 ir 1715 metais buvo pasirašytos ekonominės sutartys, buvo įrašytas ir punktas, kaip saugomos katalikų teisės. Katalikai buvo deramai saugomi. Bet šie įstatymai taip ir neįsigalėjo. 1715 metais mirė karalius Liudvikas XIV, o Sefevidų valstybė krito į politinę ir ekonominę krizę.

R.Mechtijevo knygoje brėžiamos išvados, kad armėnų istorikai turėtų dėkoti Sefevidų valdovams, saugojusiems armėnų bažnyčią nuo katalikų spaudimo. Jei ne Sefevidai, Vatikanas greičiausiai būtų armėnų bažnyčią priglaudęs po savo sparnu.

Be abejo, R.Mechtijevo knyga apie sudėtingus Vatikato ir Sefevidų tarpusavio santykius – verta dėmesio. Ją perskaičius lengviau perprasti ne tik pasitaikančias trintis tarp musulmonų ir katalikų, bet ir šiandieninius Armėnijos – Azerbaidžano nesutarimus. R.Mechtijevo veikalas byloja: ne visada ir ne visur kalti musulmonai.

Man regis, lietuvių skaitytojams ji būtų įdomi – kodėl neišvertus jos į lietuvių kalbą? 

2019.08.30; 10:35

Ramizas Mechtijevas, Azerbaidžano mokslininkas. Slaptai.lt nuotr.

2018-aisiais metais Azerbaidžane išleistas Ramizo Mechtijevo veikalas, kurio pavadinimas, pažodžiui išvertus į lietuvių kalbą, – sensacingas: „Grigaliaus bažnyčia kaip šnipinėjimo instrumentas prieš Sefevidų valstybę XVII – XVIII amžiais“.

Pirmiausia lietuvių skaitytojui dera įsidėmėti, jog tarp to meto Sefevidų valstybės ir šiandieninio Azerbaidžano – daug panašumų. Nors lygybės ženklą brėžti per drąsu, Sefevidų valstybė ilgainiui tapo šiandieninio Azerbaidžano pamatais.

Antras svarbus pastebėjimas: nors gilinamasi į tolimus, tarsi ne itin šiandien aktualius viduramžius, vis tik knygą verta perskaityti tiems, kurie nuoširdžiai nori perprasti du galvosūkius: kokios priežastys paskatino iki šiol tebesitęsiančius armėnų – azerbaidžaniečių nesutarimus ir ar yra vilčių kada nors šioms tautoms susitaikyti?

Skeptikams, tvirtinantiems, girdi, tai – pigi azerbaidžanietiška propaganda, galėčiau atkirsti: remiamasi išskirtinai Vatikano ir tuometinės Europos archyviniais šaltiniais, įskaitant ir į azeraidžaniečių teritorijas tuomet keliavusių kapucinų, karmelitų, jėzuitų vienuolių metraščiais. Antrasis itin svarbus informacijos šaltinis – pati Armėnų apaštališkoji bažnyčia bei armėnų pirklių užrašai. Trečiasis žinių šaltinis – britų, prancūzų, portugalų, rusų keliautojų, kariškių, šnipų užrašai. Savais, azerbaidžanietiškais, archyvais žymusis azerbaidžaniečių mokslininkas R.Mechtijevas beveik nesiremia. Tad kaltinti autorių tendencingumu būtų kvaila.

Beje, susipažinti su šiuo veikalu buvo įdomu dar ir dėl to, kad tai – unikali galimybė į to meto Europos vienuolių, pirklių ir diplomatų intrigas musulmonų žemėse pažvelgti azerbaidžaniečių mokslininko akimis. Mes įpratę į istoriją žvelgti vien iš savosios varpinės. Kartais verta į save pasižiūrėti kitų akimis: ką blogo Europa yra padariusi dabartinio Azerbaidžano teritorijoje gyvenusiems musulmonams.

Europa kai kurių epizodų bevelytų neprisiminti. Bet juk nepaneigsi, nenuginčysi: į Sefevidų šachų valdomas žemes 17 – 18 amžiais Vatikanas savo vienuolius siuntė ne vien gražių sumetimų skatinamas. Panašių tikslų turėjo ir Europos karaliai bei imperatoriai, komandiruodami savo diplomatus į azerbaidžaniečių žemes. Primityvu manyti, kad jie troško vien harmonijos, abipusės pagarbos, dieną naktį ieškojo taikaus sugyvenimo formulių. Būkime atviri – padedami patikimų „ausų bei akių“ jie troško valdyti tas žemes. Sefevidų valdovai šioms įtakoms, be abejo, priešinosi.

Anuomet egzistavusi nuožmi konkurencija tarp tautų ir religijų neturėtų nieko stebinti. Katalikybė skverbėsi į Rytus, Pietus, islamas ieškojo galimybių įsitvirtinti Europoje. Nei vieni, nei kiti nebuvo šventieji.

Dar priekabiau žvelgiant, galima ir taip pasakyti: siūsdama savo misijas į Sefevidų imperiją Europa nevengė pačių bjauriausių priemonių – žudymo. O tokios priemonės kaip papirkinėjimai, apgaudinėjimas, klasta, šnipinėjimas tapo misionierių duona kasdienine.

Šiame sudėtingame „visi – prieš visus“ kare savo specifinių tikslų neabejotinai turėjo ir armėnai – Armėnų apaštališkoji bažnyčia bei priviligijuoti armėnų pirkliai (Sefevidų valstybėje jie mėgavosi užtektinai solidžiomis lengvatomis ir privilegijomis). Pats svarbiausias, tačiau labiausiai slepiamas nuo pašalinių akių armėnų tikslas buvo sukurti savo valstybę. Už teisę įkurti valstybę azerbaidžaniečių, iraniečių ir turkų žemėse jie buvo pasiryžę talkinti Europai, Rusijai ar dar kokiai nors jėgai.

„Grigaliaus bažnyčia kaip šnipinėjimo instrumentas prieš Sefevidų valstybę XVII – XVIII amžiais“

Tiesa, igainiui supatę, jog Europa ne iki galo suinteresuota padėti, be to, už pagalbą reikalauja aklo paklusnumo Vatikanui, jie pradėjo derybas su carine Rusija. Derybos su carine Rusija, ypač Petro I laikais, armėnams buvo sėkmingesnės. Jie surado sąjungininką, kuris žadėjo padėt įkurti armėniškąją valstybę – Maskvos forpostą Kaukazo regione.

Intensyvus flirtas su Maskva prasidėjo vos tik Sefevidų valdomoje valstybėjėje išryškėjo pirmieji silpnumo požymiai. Taigi jau 17 amžiaus viduryje intensyviai pradėta ieškoti ryšių su Rusija. Pirma – per prekybą su Rusija. Keliui nuo Astrachanės iki Baltosios jūros ne veltui prigijo „Armėnų prekybos kelio“ vardas.

Taip pat neįmanoma paneigti fakto, jog 1659 metais Naujosios Džulfos gyventojas Zaharas Sahradianas carui Aleksejui Michailovičiui padovanojo deimantinį krėslą. Tą krėslą puošė 900 deimanų ir šimtai kitokių brangakmenių (šiuo metu jis saugomas Kremliuje kaip itin vertingas eksponatas).

1667 metais tarp A.Michailovičiaus ir pirklio Grigoro Lusikovo pasirašytas ekonominis susitarimas: kaip ir kur turi driektis Šilko kelias į Europą. Ypač svarbi detalė: susitarime pabrėžiama, kad prekiauti tame kelyje leidžiama išskirtinai armėnų pirkliams.

Nepaneigiama ir tai:  Ečmiadzino šventikas Akopas nusiuntė Lusikovui slaptą armėnų pirklių laišką – prašė nubausti Irano šachą, skriaudžiantį armėnus. Remiantis A.Ter –Sarkisianc knyga „Armėnų tautos istorija ir kultūra nuo seniausių laikų iki 19 amžiaus pradžios“, su caru anuomet aptarti bendri veiksmai prieš Sefevidų valstybę, neišskiriant nė ginkluotų atakų.

Kuo labiau silpo Sefevidų valstybė, tuo separatistinės armėnų nuotaikos stiprėjo. Bet iki Petro I laikų armėnai nedrįso kelti ginklo prieš Sefevidus.

Pasitikėjimo savo jėgomis įkvėpė būtent Petras Pirmasis. Iš pradžių jis neskubėjo veržtis link Kaspijos –  turėjo užbaigti varginantį Šiaurės karą (1701-1721) su Švedija. Bet dar kariaujant su Švedijos Karalyste godus šio caro žvilgsnis buvo nukreiptas ir į Kaspijos regioną. Štai 1701 metais misionierius Izraelas Ori nuvyksta į Rusiją, kur jį šiltai priima Petras Didysis. Misionierius teikia siūlymą, kad caras atkariautų „armėnų valstybę“ ir išlaisvintų juos nuo musulmonų kaimynystės. Rusijos caras pažadėjo imtis šio žygio, vos tik baigs Šiaurės karą.

Beje, šis armėnų misionierius kruopščiai rinko žvalgybinę informaciją, o slaptas ataskaitas apie azerbaidžaniečių nusiteikimus vogčiom gabendavo į Rusiją. Bet 1711-aisiais metais jis Astrachanėje mirė neaiškiomis aplinkybėmis.

Taip pat žinoma, kad 1715 metais Petras Pirmasis siunčia į Azerbaidžaną profesionalų šnipų būrį, kuriam vadovauja talentingas diplomatas ir žvalgas A. Volynskis (1689-1740). Jo misija – slapta. Visus duomenis turėjo rinkti atsargiai, kad nekristų įtarimas.  

Žvalgyba atlikta ir jūroje. Kaspijoje šnipinėjo F. I. Soimonovas (1682-1780). Šio mokslininko ir keliautojo ekspedicija plaukė netoli Kaspijos uostų, žvalgė krantus, upių žiotis, salas…

Sefvidų valdovai. Algimanto Liekio veikalas „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Slaptai.lt nuotr.

1813-aisiais pasirašoma Giulistano sutartis, 1828-aisiais – Turkmėnčajaus sutartis. Azerbaidžanas draskomas į gabalus. Į Azerbaidžano teritorijas ištisus du šimtus metų iš Sirijos, Irano ir Osmanų imperijos kryptingai keliami armėnai. Slaptasis tikslas pradėtas įgyvendinti – musulmonų žemėse kuriamas Rusijai ištikimas darinys.

Žodžiu, duomenų, kokios klastingos kartais anuomet buvo intrigos, – užtektinai.

Toks būtų trumpas pirmasis apibendrinimas. Išvada akivaizdi – tarp armėnų ir azeraidžaniečių įmanoma taika. Bet tik tuo atveju, jei oficialusis Jerevanas šiandien atsisakys ekspansinės politikos – plėsti savas teritorijas kitų tautų sąskaita. Omenyje turimos ne tik Azerbaidžano, bet ir Turkijos, Sakartvelo teritorijos.

21-amžius – tai ne viduramžiai, kada buvo galima elgtis kaip tinkamam. Pats metas Armėnijai susimąstyti dėl savų klaidų ir klystkelių.

(Bus daugiau)

2019.08.29; 11:04

Popiežius Pranciškus kitą mėnesį Vatikane priims Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, ketvirtadienį pranešė Vatikanas.
 
„Šventasis Tėvas liepos 4-ąją priims Rusijos Federacijos prezidentą“, – sakė laikinasis atstovas spaudai Alessandras Gisottis.
 
Tai bus jau trečiasis popiežiaus Pranciškaus ir V. Putino susitikimas.
 
Paskutinį kartą popiežius Rusijos prezidentą priėmė 2015 metais, kurio metu popiežius paragino V. Putiną ir kitas konflikto Rytų Ukrainoje šalis „nuoširdžiai dėti pastangas“, kad būtų pasiekta taika.
 
Konfliktas Rytų Ukrainoje tarp Ukrainos pajėgų ir Rusijos remiamų separatistų prasidėjo 2014 metais. Jungtinių Tautų (JT) duomenimis, konflikto metu žuvo apie 13 tūkst. žmonių. Rusija Krymo pusiasalį aneksavo taip pat 2014 metais.
 
2015 metais vykęs popiežiaus ir Rusijos prezidento susitikimas truko 50 minučių. Tiktai susitikimai su buvusiu JAV prezidentu Baracku Obama ir Prancūzijos prezidentu Emmanueliu Macronu truko ilgiau.
 
Pirmąkart popiežius Pranciškus ir Rusijos vadovas susitiko 2013 metais, kai Romos katalikų Bažnyčia siekė pagerinti santykius su Rusijos ortodoksų Bažnyčia.
 
Ankstesnių susitikimų metu popiežius ir V. Putinas taip pat kalbėjosi tokiais klausimais, kaip karas Sirijoje, krikščionių persekiojimas ir santykiai tarp katalikų ir ortodoksų Bažnyčių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.06; 13:32

Popiežius Pranciškus. EPA – ELTA nuotr.
Velykų sekmadienį, tradiciškai kreipdamasis į tikinčiuosius Vatikane, popiežius Pranciškus pasmerkė smurtą Šri Lankoje ir ragino spręsti karinį konfliktą Sirijoje, informuoja AFP.

Šventasis Tėvas išreiškė gilų liūdesį dėl sprogimų Šri Lankoje ir solidarumą su smurto aukomis.

„Sužinojau liūdnas naujienas apie išpuolius, kurie šiandien, Velykų sekmadienį, sukėlė širdgėlą ir skausmą“, – sakė popiežius Pranciškus.

„Norėčiau išreikšti artumą su krikščionių bendruomene, kuri buvo užpulta maldos metu, ir su visomis šio žiauraus smurto aukomis“, – sakė pontifikas.

Be to, savo kalboje jis ragino politikus spręsti karinį konfliktą Sirijoje ir garantuoti, kad milijonai pabėgėlių ir namų netekusių žmonių galės grįžti į savo šalį.

Anot jo, atėjo laikas iš naujo įsipareigoti pasiekti politinį sprendimą, kuris benamiais tapusiems žmonėms ir pabėgėliams kaimyninėse valstybėse, ypač Libane ir Jordanijoje, leistų grįžti į savo šalį.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.04.21; 15:00

Aukodamas mišias Šv. Kalėdų išvakarėse Vatikane, popiežius Pranciškus pasmerkė žmonių godumą ir vartotojiškumą, primindamas krikščionims, kad „gyvenimo prasmė yra meilė, o ne materialiniai turtai“, praneša naujienų agentūra dpa.


Popiežius Pranciškus pasmerkė godumą ir vartotojiškumą. EPA-ELTA nuotr.

„Mūsų laikais daugumą žmonių gyvenimo prasmę randa materialinių daiktų pertekliuje, – sakė pontifikas per pamokslą. – Žmonijos istoriją lydi nepasotinamas godumas, paradoksalu, bet net ir šiandien mažuma pietauja prabangiai, o pernelyg daug žmonių neturi kasdienės duonos reikalingos išgyvenimui.„

Pasak popiežiaus, jei pagalvotume apie ėdžias, kuriose buvo paguldytas Jėzus, „suprastume, kad gyvenimo prasmė yra ne materialiniai turtai, bet meilė, ne apsirijimas, bet dosnumas, ne puikavimasis, bet paprastumas.„

Popiežius Pranciškus pridūrė, kad per Kalėdas žmonės neturėtų paklysti ir pasiduoti vartotojiškumui ar pasaulietiškumui ir turėtų savęs paklausti, „ar dalinasi duona su tais, kurie jos neturi iš viso.„

Vidurnaktį Kalėdų išvakarėse Šv. Petro bazilikoje Vatikane aukojamos mišios yra viena svarbiausių ceremonijų katalikų liturgijoje švenčiant Jėzaus Kristaus gimimą.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-12-26

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

„O siurbėlės, niekšai, bastūnų gauja”!

Kažin, ar premjeras Saulius Skvernelis, išvadindamas „niekšais“ tuos Lietuvos piliečius, kurie buvo šokiruoti, jog popiežių Pranciškų prie lėktuvo trapo pasitiko nelietuviško gymio lietuvaitė, prisiminė šiuos pacituotuosius poeto Maironio satyros žodžius?

Nors ką čia aš…. dar neaišku, ar jis apskritai prisimena, jog Lietuva turėjo tokį poetą-kunigą, kuris, viena vertus, labai lyriškai, romantiškai apdainavo geltonplaukes, geltonkases lietuvaites, o, kita vertus, kaip botagu nučaižė valdžios žmones, kurie ir siurbėlės, ir niekšai, ir bastūnų gauja… Maža to, netaktiškai teiravosi, „Ar, trindami baltas rankas,/ Nerausite už pašalinį /Tamsių įplaukėlių šaltinį /Ne vienas kai kas.“? Ir galiausiai atvirai tėškė: „Be sąžinės kyšių lupikai!“

Na, bet tai – Maironis, kuris savo kritiką skyrė XX amžiaus pirmosios pusės Lietuvos valdžiai. O premjeras Skvernelis niekšais išvadino kai kuriuos savo vadovaujamos Lietuvos piliečius ir pilietes. Gal būt, kai kurie jų išties „bastūnai“, jei tuo žodžiu leistume sau pavadinti emigravusiuosius iš Lietuvos. Gal būt, tarp jų surastume ir „siurbėlių“… Bet ar premjero postą užimančiam žmogui šiandien dera kreiptis į tautą taip, kaip kažkada kreipėsi poetas-satyrikas?

Be to, dar nenuėjo į nebūtį karta, kuri skaitė ir tebeskaito Maironį, kitus poetus, jo pasekėjus, kūrusius tą stereotipu tapusį lietuvaitės paveikslą („Geltonplaukės, puikios visos, šneka ten, oi, šneka…“), kuris, gal būt, nesuvirpino geležimi apkaustytos policininko širdies, bet nusėdo į pačias meniškų polinkių žmonių sielos gelmes!

Ir ką? Ką daryti jiems šiandieninėje margų margiausių lietuvaičių Lietuvoje, jei jiems tradicinė, supoetinta šviesiaplaukė kaip apibendrintas lietuvaitės įvaizdis mielesnė, nei juodaplaukė tamsiaodė?

Gal kas patars, kad reikėjo nepraleisti progos patylėti. Gal būt…, bet kaip tada su mūsų į kairę ir į dešinę deklaruojama nuomonių ir žodžių laisve? O ką jau besakyti apie premjerą, kuris vien jau dėl užimamos padėties tiesiog privalo ypatingai atidžiai apgalvoti kiekvieną savo žodį ir būti pavyzdžiu tautai, kada kalbėti, KĄ sakyti ir KAIP pasakyti…

Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Kiek besvarstytume, visgi tenka pripažinti, kad abi pusės neišlaikė tolerancijos ir takto egzamino, kurį tyčia ar netyčia suruošė Popiežiaus sutiktuvių organizatoriai.

Bet ar tas egzaminas buvo būtinas? Juk, pavyzdžiui, penktokui niekas neruošia žinių patikrinimo iš dešimties ar dvylikos metų mokyklos kurso… O mūsų visuomenė dar tik pratinasi nekrūpčioti, neaikčioti garsiai, susidūrus su jų nuomonės ar įpročių neatitinkančiu reiškiniu.

Na, sakykime,  organizatoriai norėjo ypatingai pamaloninti popiežių, vaiko lūpomis prabilę į jį italų kalba… Atleiskite, o kodėl italų? Kodėl ne ispanų, kalba šalies, kur jis gimė ir kur pragyveno didžiąją savo netrumpo gyvenimo dalį?

O gal reikėjo išrikiuoti visą vaikų margumyną: kažkas taria žodį lietuvių kalba, žodį ispanų, žodį italų, žodį anglų?… Gal tokiu atveju niekam nebebūtų draskiusi akių prie kalbos priderinta vaikų odos ar plaukų spalva?

Pagaliau, ar surėmusieji ietis dėl vaiko išorės, pasidomėjo, ką gi tokio mergaitė su gėlėmis pasakė popiežiui jam suprantama kalba? Pasisveikino „Labas rytas“, „Sveiki atvykę“ ar „Garbė Jėzui Kristui“? Juk atvyko ne šiaip sau garbingas pareigas savo šalyje einantis asmuo, o viso pasaulio katalikų Tėvas, Papa, ir pirmiausia atvyko ne į nuo bet kokios religijos nutolusią Estiją, ne į įvairių konfesijų turtingą Latviją, kur katalikai sudaro anaiptol ne pačią gausiausią bendruomenę, o į Lietuvą, kur net 80 procentų gyventojų skelbiasi esą katalikais.

Noriu tikėti, kad Popiežiaus sutiktuvių organizatoriai pirmiausia galvojo ne apie formą, ne apie tai, kaip aprengti ar kokia kalba kalbės pasitinkantys vaikai, bet kokią pirmąją žinią nuo Lietuvos visuomenės jie perteiks garbingam svečiui… Gaila, kad tarp daugybės nuomonių, atsiliepimų komentarų, kilusių dėl pirmųjų Popiežiaus minučių Lietuvos žemėje, neteko aptikti būtent tos detalės: kokiais žodžiais vaikų lūpomis pasitiko aukštąjį svečią Lietuvos katalikų bendruomenė.

Susidaro įspūdis, kad  kažkas labai norėjo, kad Lietuva pasirodytų esanti labiau kosmopolitiška, labiau įvairiaspalvė, negu ji yra iš tikrųjų – ir susilaukė konfūzo, išprovokavę konfliktą.

Valdžia jau daug metų – turiu galvoje ne tik šią vyriausybę, kurioje kultūrą kuruoja neaiški būtybė (neaiški savo santykiu su tikrąja, ne Gariūnų kultūra), bet ir daug ankstesniųjų, – tik žodžiais puoselėja kultūrą, švietimą, o darbais ir nutarimais nuolat mažina išlaidas toms sritims. Ir štai rezultatas, kuris šokiravo ir premjerą. Šokiravo taip, kad savo reakcija jis ir pats nukrito žemiau kultūringo žmogaus plintuso, išvadinęs kažkurią dalį daug metų nukultūrinamos visuomenės „niekšais“.

maironis_2
Maironis

Aš, tiesą sakant, nė nežinau, kada, kokį žmogų derėtų (būtų galima?) pavadinti „niekšu“. Gal išdaviką? Apgaviką, nuskriaudusį juo pasitikėjusį silpnesnį žmogų, vaiką ar senolį? Gal smurtautoją, pakėlusį ranką prieš nekaltą ir beginklį?

Nežinau, nežinau… Tačiau bet kokiu atveju, Premjerui viešai švaistytis tokiais apibūdinimais nedera jau vien dėl to, kad jo apdergtas žmogus yra silpnesnis, turi mažiau galių ir galimybių taip pat viešai ir nebaudžiamai „duoti grąžos“, apginti savo orumą.

Iš amžių glūdumų ataidi išmintis: kam daug duota, iš to daug ir reikalaujama. Tad ir iš premjero laukiama, kad jis elgtųsi, kalbėtų, kaip žmogus, kuriam „daug duota“, o ne kaip eilinis tvarkdarys-policininkas.

Antraip bus, kaip pranašavo Poetas: „Gal titulus, garsą sau gauste,/ dėmės nuo kaktos nenuplauste/ ne vienas kai kas.“

2018.09.30; 06:41

Popiežius Pranciškus ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė su valstybės vizito atvykusiu Popiežiumi Pranciškumi dvišaliame susitikime Prezidento rūmuose aptarė Lietuvai, Baltijos regionui, taip pat Europai ir pasauliui aktualius klausimus.

Prezidentė padėkojo Popiežiui už dėmesį Lietuvai – mūsų istorijai ir kovai už laisvę. Ypač reikšminga tai, kad Šventasis Sostas, niekada nepripažinęs mūsų valstybės okupacijos ir išsaugojęs Lietuvos ambasadą, nuosekliai rėmė antisovietinę rezistenciją.

Šalies vadovė su Šventuoju Tėvu, vienu reikšmingiausių dabarties lyderių, kalbėjo apie mūsų regiono saugumą. Lietuva, gyvendama agresijos ir melo pašonėje, gerai supranta ir užjaučia tuos, kurie kovoja už laisvę ir nepriklausomybę. Todėl jaučiame pareigą padėti žmonėms Ukrainoje, Gruzijoje ir priminti apie tai pasauliui.

Lietuva, brangindama Popiežiaus nuolat keliamas žmogiškumo ir gailestingumo vertybes, siekia išlaikyti atvirą, laisvą ir kuriančią visuomenę. Tai aktualu ir visai Europai, susiduriančiai su populizmo ir nacionalizmo grėsmėmis. Lietuva solidarizuojasi su kitomis šalimis sprendžiant pagalbos pabėgėliams klausimus. Tik bendromis jėgomis galime įveikti skaudžias socialinės atskirties, pagarbos žmogaus teisėms, aplinkos apsaugos problemas.

Mūsų šaliai svarbi stipri Bažnyčia ir tvirtas jos žodis. Lietuva remia Šventojo Tėvo pastangas priartinti ją prie žmonių ir palaiko vykdomas reformas. Visoje šalyje žmonės su didele viltimi laukia Popiežiaus atvežtos žinios ir paskatinimo jaunimui.

Prezidentė Popiežiui Pranciškui padovanojo Lietuvos nepriklausomybės simbolį – Laisvės varpą ir kūrinio „Gloria Lietuvai“ įrašą.

Šventasis Tėvas padovanojo mozaikos, esančios Romoje, šv. Petro Bazilikoje, reprodukciją. Ši mozaika, duotajama 9-uoju amžiumi, yra virš šv. Petro kapo po Popiežiaus altoriumi. Taip pat Popiežius padovanojo Prezidentei keturias savo knygas ir Popiežiaus medalį.

Popiežius Prezidentūros garbės svečių knygoje įrašė: „Dėkoju už dosnų sutikimą ir svetingumą. Maloniai patikinu Jus ir Lietuvos žmones, kad ir toliau už Jus melsiuos ir prašysiu gausios Visagalio Dievo palaimos visiems. Pranciškus”.

Antrosios respublikos metais atnaujinti Lietuvos ir Šventojo Sosto diplomatiniai santykiai jau artėja prie trisdešimtmečio sukakties. Prezidentei šis susitikimas su Popiežiumi Pranciškumi jau šeštas.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba

2018.09.24; 06:22

Popiežius Pranciškus: ši tauta turi tvirtą sielą. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Kreipdamasis į susirinkusius Daukanto aikštėje, popiežius Pranciškus teigė, kad nepriklausomybės šimtmetis – proga prisiminti išbandymus ir kančias bei rasti sprendimus šiandienos iššūkiams.

„Kiekvienai kartai tenka įsisąmoninti praeities sunkumus bei pasiekimus ir dabartyje pagerbti savo protėvių atminimą. Nežinome, kas bus rytoj, tačiau žinome, kad kiekviena karta privalo puoselėti ją subrandinusią sielą, padėjusią kiekvieną akistatą su skausmu ir neteisybe paversti galimybe“, – sakė Šventasis Tėvas.

Pasak pontifiko, stiprybės toli ieškoti lietuviams nereikėtų – pakanka atsigręžti į himną. „Ši tauta iš tiesų turi tvirtą sielą, kuri jai padėjo nepalūžti ir nuolat kurti. Štai jūsų himno eilutė – iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia – kad drąsiai žvelgtumėte į akis dabarčiai“, – sakė popiežius Pranciškus.

Šventasis Tėvas sakė, kad Lietuvos žemėse namus rasdavo įvairių tautybių žmonės – lietuviai, totoriai, lenkai, rusai armėnai, baltarusiai, musulmonai ir žydai. „Visi taikiai gyveno drauge, kol įsigalėjo totalitarinės ideologijos, kurios, sėdamos smurtą ir nepasitikėjimą, pakirto gebėjimą priimti kitą ir nesureikšminti skirtumų“, – į Lietuvos visuomenę kreipėsi pontifikas.

Šventasis Tėvas sakė, kad semdamiesi stiprybės iš praeities lietuviai iš naujo atranda šaknis, dėl kurių esame išskirtiniai ir saviti. Popiežius Pranciškus pastebėjo, kad vis dažniau pasigirsta balsų, kurie naudodamiesi nesaugumu ir konfliktais, sėja susiskaldymą bei skatina saugotis atsikratant kitais.

„Megzdami dialogą, būdami atviri ir supratingi, galite tapti tiltu tarp Rytų ir Vakarų. Tai brandžios istorijos vaisius, kurį jūsų tauta gali pasiūlyti pasaulio bendruomenei, o ypač Europos Sąjungai“, – sakė pontifikas.

Popiežius Pranciškus sakė, kad, norint semtis jėgų iš praeities, reikia ypatingą dėmesį skirti jaunimui, kuris bus valstybės dabartis ir ateitis, nepraradęs ryšio su valstybe. „Tauta, kurioje jaunimui pakanka vietos augti ir dirbti, padės jauniems žmonėms jaustis svarbiems audžiant socialinį ir bendruomeninį audinį. Taip visi galės su viltimi žiūrėti į ateitį“, – kreipėsi Šventasis Tėvas.

Popiežius Pranciškus susirinkusiesiems aiškino, kad Lietuva, apie kurią svajoja jaunimas, priklausys nuo pastangų skatinti politiką, skatinančią jaunus žmones aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime. „Tai taps vilties sėkla, nes suteiks pagreitį dinamiškam procesui, kuriame šios tautos siela ir toliau spinduliuos svetingumu: svetingumu svetimšaliui, svetingumu jaunimui, vyresnio amžiaus žmonėms ir neturtingiesiems. Svetingumu – ateičiai“, – kalbėjo popiežius.

Pontifikas patikino, kad Katalikų Bažnyčia negailės pastangų prisidėti, kad Lietuva galėtų išpildyti savo pašaukimą – tapti bendrystės ir vilties tiltu.

Prieš tribūną perleisdama Šventajam Tėvui, Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė padėkojo popiežiui, kad šis žemėlapyje pirmiausia mato mažesniuosius. „Jūsų atvykimą priimame, kaip labai lauktą dovaną mūsų valstybės atkūrimo šimtmečiui. Žinoma, žmonės jums – svarbiau nei jubiliejai“, – sakė šalies vadovė.

Šalies vadovė prisiminė Vatikano skubą pripažinti Lietuvos nepriklausomybę bei pastangas, kad Šventojo Sosto pavyzdžiu pasektų kitos valstybės.

„Popiežius Jonas Paulius Antrasis aplankė mūsų šalį iš karto po to, kai buvo išvesta Rusijos kariuomenė – lygiai prieš ketvirtį amžiaus. Tai buvo reikšmingas ženklas, Šventojo Tėvo parodytas visam pasauliui, ką gali laisvės siekianti šalis“, – priminė D. Grybauskaitė.

Prezidentė sakė, kad sunkiausiai Lietuvai metais, kuomet šalies gyventojai buvo tremiami, kalėjo lageriuose ir slėpėsi partizanų bunkeriuose, gelbėjo būtent tikėjimas. „Bažnyčiai atsidavę bebaimiai žmonės net septyniolika metų pogrindyje leido ir platino „Katalikų bažnyčios kroniką“. Jos neįveikė jokios KGB represijos“, – Daukanto aikštėje kalbėjo šalies vadovė.

D. Grybauskaitė pastebėjo gilų popiežiaus Pranciškaus vizito simbolizmą – sekmadienį, Lietuvos žydų genocido atminimo dieną, bus prisimenamos gailestingumo pamokos. „Šalyje, kurioje susidūrė nacizmo ir stalinizmo nusikaltimai, atsirado nemažai žydus gelbėjusių žmonių, kuriems žmogiškumas buvo svarbiausia. Labai simboliška, kad šiomis dienomis esate Lietuvoje“, – sakė prezidentė.

Šalies vadovė džiaugėsi, kad pontifiko vizitas sustiprins tikėjimą ir suteiks naujų vidinių jėgų. „Jus visada lydės Lietuvos žmonių širdžių šiluma ir dėkingumas už jūsų revoliucines pastangas, įveikiant visus iššūkius, priartinti bažnyčią prie kiekvieno žmogaus“, – į Šventąjį Tėvą kreipėsi D. Grybauskaitė.

Prieš tai Šventasis Tėvas ir šalies vadovė susitiko aptarti pasauliui ir Lietuvos žmonėms tenkančius iššūkius, geopolitinę padėtį, vertybių svarbą politikoje, būtinybę atsigręžti į žmogų, mažinti socialinę atskirtį, prisidėti sprendžiant Europos ir globalias problemas.

D. Grybauskaitė ir Šventasis Tėvas taip pat susitiko su šalies vadovais, dvasininkais, signatarais, diplomatais, tradicinių religinių ir tautinių bendruomenių, savivaldos atstovais, ateitininkais, skautais, šauliais, jaunimo, neįgaliųjų, labdaros ir verslo organizacijomis, medikų, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir bei kitų susivienijimų nariais.

Šeštadienį popiežius Pranciškus taip pat lankysis Gailestingumo Motinos (Aušros vartų) šventovėje ir susitiks su Lietuvos jaunimu Katedros aikštėje.

Sekmadienį, rugsėjo 23 dieną, Šventasis Tėvas Kaune, Santakos parke, aukos šventąsias Mišias ir lankysis Kauno katedroje, kur susitiks su kunigais, vienuoliais, pašvęstaisiais ir seminaristais.

Vizito metu didelis dėmesys bus skirtas skaudžiausiems Lietuvos istorijos puslapiams. Popiežius susikaups tyliai maldai prie paminklo Vilniaus geto aukoms atminti, aplankys Okupacijų ir laisvės kovų muziejų, prie paminklo sovietinės okupacijos aukoms susitiks su už Lietuvos laisvę kovojusiais rezistentais ir tremtinių atstovais.

Prezidentė dalyvaus visuose popiežiaus Pranciškaus viešuose susitikimuose su Lietuvos žmonėmis.

Popiežius Pranciškus iš Vilniaus rugsėjo 24 ir 25 dienomis vyks vizitų į Latviją ir Estiją.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.23; 08:44

Šventasis Tėvas. Slaptai.lt nuotr.

Šeštadienį valstybinį ir apaštalinį vizitą po Baltijos šalis Lietuvoje pradės Katalikų Bažnyčios vadovas, popiežius Pranciškus.

Popiežiaus lėktuvo iš Romos Vilniaus oro uoste laukiama prieš vidurdienį. Drauge su Šventuoju Tėvu į Lietuvą atvyks aukščiausi Vatikano pareigūnai, žiniasklaidos atstovai, kurie popiežiaus kelionę po Baltijos šalis nušvies įvairiausiais žinių kanalais, skirtingomis kalbomis.

Kaip skelbė ELTA, 11.30 valandą Vilniaus oro uoste numatyta oficiali popiežiaus pasitikimo ceremonija.

Šventąjį Tėvą sveikins prezidentė Dalia Grybauskaitė ir jos vadovaujama valstybinė delegacija, Lietuvos Bažnyčios vadovai, sutikime dalyvaus 200 katalikiškų mokyklų mokinių.

Po iškilmingos ceremonijos oro uoste popiežius atvyks į Prezidentūrą, dvišalį Šventojo Sosto vadovo ir prezidentės susitikimą. 

Vėliau prezidentė ir popiežius Pranciškus kreipsis į Lietuvos visuomenę S. Daukanto aikštėje.

Būtent ši Šventojo Tėvo kalba bus pagrindinė ir pirmoji žinia Lietuvos valstybei bei jos žmonėms. Susitikime taip pat dalyvaus šalies valstybės vadovai, dvasininkai, signatarai, diplomatai, tradicinių religinių ir tautinių bendruomenių, savivaldos atstovai, ateitininkai, skautai, šauliai, jaunimo, neįgaliųjų, labdaros ir verslo organizacijų, medikų, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir bei kitų susivienijimų nariai.

Šeštadienį popiežius Pranciškus taip pat lankysis Gailestingumo Motinos (Aušros vartų) šventovėje ir susitiks su Lietuvos jaunimu Katedros aikštėje. 

Sekmadienį, rugsėjo 23 dieną, Santakos parke, popiežius aukos šventąsias Mišias ir lankysis Kauno katedroje, kur susitiks su kunigais, vienuoliais, pašvęstaisiais ir seminaristais.

Sekmadienį  grįžęs į Vilnių, Šventasis Tėvas susikaups tyliai maldai prie paminklo Vilniaus geto aukoms atminti, aplankys Okupacijų ir laisvės kovų muziejų, prie paminklo sovietinės okupacijos aukoms susitiks su kovotojais už Lietuvos laisvę – daugmaž 1000 rezistentų, politinių kalinių ir tremtinių.

Popiežius Pranciškus iš Vilniaus rugsėjo 24 ir 25 dienomis vyks vizitų į Latviją ir Estiją.

Atsisveikinimas su Šventuoju Tėvu ir jį lydinčiais Šventojo Sosto atstovais – antradienio rytą. Vilniaus oro uoste su popiežiumi atsisveikins oficiali Lietuvos delegacija, Katalikų Bažnyčios Lietuvoje vadovai. 200 savanorių, garbingiems svečiams padėkos visų Lietuvos žmonių vardu.

Valstybinio vizito renginiai bus tiesiogiai transliuojami per LRT televiziją.

Informacijos šaltinis  ELTA

2018-09-22

Popiežiaus Pranciškaus vizito į Lietuvą pristatymas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Popiežiaus Pranciškaus metu Lietuva bus viso pasaulio dėmesio centre. Lietuvos Vyskupų Konferencijos (LVK) pirmininko Gintaro Grušo teigimu, vizitas bus tiesiogiai transliuojamas į visus kontinentus, verčiamas į daugybę kalbų.

Rugsėjo 23 dieną iš Kauno Santakos į visą pasaulį bus transliuojamos Šv. Mišios, kurias popiežius Pranciškus aukos kartu su Lietuvos ir užsienio vyskupais, kunigais, susirinkusiais tikinčiaisiais.

Kaip atkreipė dėmesį Lietuvos vyskupai, įprastai sekmadienio vidurdienį popiežiaus kalbama Viešpaties angelo malda, po kurios jis kreipiasi į viso pasaulio tikinčiuosius, šį kartą sklis ne iš Apaštališkųjų rūmų lango Vatikane, bet iš Kauno.

Pasak LVK pasiruošimo popiežiaus vizitui generalinio sekretoriaus kun. Sauliaus Rumšo, popiežius atvažiuoja pasimatyti su Lietuvos žmonėmis, tačiau į susitikimus taip pat pakviesti kitų konfesijų atstovai, laukiama maldininkų iš kaimyninių šalių – Lenkijos, Baltarusijos, Rusijos. Popiežiaus susitikime su jaunimu ir Šv. Mišiose Kauno Santakoje išgirsime meldžiantis įvairiausiomis kalbomis, kuriomis kalba Lietuvoje gyvenantys skirtingų tautybių žmonės.

Antradienį Lietuvos vyskupai kreipėsi į tikinčiuosius artėjant Šventojo Tėvo vizitui Lietuvoje, primindami, kad lygiai prieš 25 metus tapome istorinio įvykio liudininkai – pirmą kartą popiežius apsilankė Lietuvos žemėje.

Šv. Jono Pauliaus II apsilankymas tapo vienu didžiausių naujai atgimusios Lietuvos valstybės įvykių.

„Šiuo metu mūsų Tėvynė rengiasi istoriniam susitikimui. Tai bus ypatinga pamatyti ir išgirsti Šventąjį Tėvą, kuris atvyksta aplankyti savo bendruomenės Baltijos šalyse. Katalikų Bažnyčios vadovas planuoja susitikti ne tik su tikinčiaisiais, bet ir su visais laisvos valios žmonėmis, kuriems yra svarbios žmogiškosios vertybės, žmogaus prigimtinių teisių apsauga bei pagalba patiems vargingiausiems“, – pabrėžia vyskupai.

Popiežiaus vizitą ganytojai vadina svarbia tikėjimo ir vilties sustiprinimo proga bei demokratinės visuomenės pamatų tvirtinimu.

Spaudos konferencijoje (iš kairės): Gintaras Grušas, Saulius Rumšas ir Pedro Lopezas-Quintana. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Ką reiškia toks svarbus istorinis momentas Lietuvai? Pasak vyskupų, visų pirma tai nuostabi Dievo dovana: mūsų nedidelis kraštas, palyginti su kitomis pasaulio tautomis, sulauks tokio svarbaus svečio. Antra – mus visus pasieks Šv. Petro įpėdinio žodis, kuris ilgiems metams taps kelrodžiu stiprinant tikėjimą ir pasitikėjimą maloninga Dievo apvaizda. Trečia – į visą pasaulį pasklis žinia apie mus ir mūsų kraštą. Tai suteiks galimybę daugeliui žmonių pasaulyje susipažinti su Lietuva ir kitomis Baltijos šalimis, padrąsins vis daugiau maldininkų ir turistų aplankyti Lietuvą.

„Švęsdami Lietuvos atkurtos laisvės ir nepriklausomybės 100 metų sukaktį dar kartą turime unikalią progą iš naujo pajusti Atgimimo sąjūdžio nuotaiką, tarsi vėl pasikartojantį Baltijos kelio vienybės momentą. Drąsinkime savo šeimos narius, kaimynus, bendradarbius tapti istorinio įvykio dalyviais. Popiežiaus vizito šūkis – „Kristus Jėzus – mūsų viltis“ vėl naujai težadina tą jaudinančią patirtį, kai prieš 25 metus Lietuvoje priėmėme popiežių Šv. Joną Pauliu II. Kvieskime vieni kitus atvykti! Padovanokime sau ir savo artimiesiems tikėjimo įkvėpimo progą ir mūsų tautos vienybės patirtį!” – kviesdami atvykti susitikti su popiežiumi Pranciškumi ragino Lietuvos vyskupai.

Kaip skelbė ELTA, popiežius Pranciškus rugsėjo 22-23 dienomis lankysis Lietuvoje prezidentės Dalios Grybauskaitės, Katalikų Bažnyčios ir visų šalies žmonių kvietimu. Tai antrasis Šventojo Tėvo vizitas per atkurtos mūsų valstybės istoriją.

Šalies vadovės teigimu, tai ypatinga žinia ir dovana šimtmetį mininčiai Lietuvai bei išskirtinis Šventojo Sosto draugystės ir palaikymo ženklas. Pasaulyje yra tik nedaugelis šalių, kuriose popiežius lankosi antrą kartą per tokį trumpą laikotarpį, rašoma Prezidentūros pranešime.

Prieš 25 metus į Lietuvą atvykęs popiežius Jonas Paulius II atvežė padrąsinimo žinią laisvę iškovojusiems ir demokratinę valstybę kuriantiems žmonėms. Po kelių savaičių laukiamas popiežius Pranciškus yra stipriausias taikos ir sąžinės balsas pasaulyje, raginantis atsigręžti į vertybių politiką, siekti santarvės, taikos ir vienybės, padėti engiamoms valstybėms ir tautoms.

Antradienį Vatikanas paskelbė galutinę popiežiaus Pranciškaus valstybinio ir apaštalinio vizito Lietuvoje programą.

Šventasis Tėvas valstybinį vizitą pradės Vilniuje. Šeštadienį, rugsėjo 22 d., 11.30 val., Vilniaus oro uoste įvyks oficiali popiežiaus pasitikimo ceremonija, per kurią jį pasveikins prezidentė D. Grybauskaitė ir jos vadovaujama valstybinė delegacija, Lietuvos Bažnyčios vadovai bei maldininkai.

Po iškilmingos ceremonijos oro uoste popiežius atvyks į Prezidentūrą, kur įvyks dvišalis Šventojo Sosto vadovo ir prezidentės susitikimas. Jame bus kalbama apie pasauliui ir Lietuvos žmonėms tenkančius iššūkius, geopolitinę padėtį, vertybių svarbą politikoje, būtinybę atsigręžti į žmogų, mažinti socialinę atskirtį, prisidėti sprendžiant Europos ir globalias problemas.

Vėliau prezidentė ir popiežius Pranciškus kreipsis į Lietuvos visuomenę S. Daukanto aikštėje. Būtent ši Šventojo Tėvo kalba bus pagrindinė ir pirmoji žinia Lietuvos valstybei bei jos žmonėms. Susitikime taip pat dalyvaus valstybės vadovai, dvasininkai, signatarai, diplomatai, tradicinių religinių ir tautinių bendruomenių, savivaldos atstovai, ateitininkai, skautai, šauliai, jaunimo, neįgaliųjų, labdaros ir verslo organizacijų, medikų, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir bei kitų susivienijimų nariai.

Šeštadienį popiežius Pranciškus taip pat lankysis Gailestingumo Motinos (Aušros vartų) šventovėje ir susitiks su Lietuvos jaunimu Katedros aikštėje. Sekmadienį, rugsėjo 23 d., Šventasis Tėvas Kaune, Santakos parke, aukos Šventąsias Mišias ir lankysis Kauno katedroje, kur susitiks su kunigais, vienuoliais, pašvęstaisiais ir seminaristais.

Vizito metu didelis dėmesys bus skirtas skaudžiausiems Lietuvos istorijos puslapiams. Popiežius susikaups tyliai maldai prie paminklo Vilniaus geto aukoms atminti, aplankys Okupacijų ir laisvės kovų muziejų, prie paminklo sovietinės okupacijos aukoms susitiks su už Lietuvos laisvę kovojusiais rezistentais ir tremtinių atstovais.

Popiežius Pranciškus iš Vilniaus rugsėjo 24 ir 25 dienomis vyks vizitų į Latviją ir Estiją.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.05; 08:21

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas susitiko su popiežiumi Pranciškumi. Abu jie per pirmąjį savo susitikimą antradienį Vatikane kalbėjosi apie valandą – tai privačiai audiencijai yra labai ilgas laikas.

Pontifikas, kaip įprasta per tokias audiencijas, įteikė E. Macronui medalį su Šventojo Martyno atvaizdu ir atkreipė dėmesį į tai, kad valdančiųjų uždavinys yra padėti vargšams.

Susitikime tvyrojo gera atmosfera. Filmuotoje medžiagoje buvo matyti, kaip E. Macronas ir popiežius šypsosi ir pokštauja. Svečias net pabučiavo pontifiką į skruostą.

E. Macroną lydėjo jo žmona Brigitte. Ji, kaip įprasta per apsilankymus Vatikane, vilkėjo juodai. Oficialiai apie pokalbio turinį kol kas nieko nežinoma.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.06.27; 05:30

Emiliado Fittipaldi / La Repubblica

„Dokumentas apie Emanuelę Orlandi (15-metę Vatikano pilietę, dingusią paslaptingomis aplinkybėmis ir iki šiol nerastą, – red. past.)“ – tai numanoma finansinė ataskaita apie „išvežtą iš namų“ mergaitę, dingusią 1989 metais.

„Anot dokumento autoriaus – velionio kardinolo Lorenco Antonečio iniciatyva – ar tai netikras (kaip atrodo), ar visiškai prasimanytas dokumentas – tai tik viena iš ataskaitų, galinčių sujaudinti Vatikaną artimiausioje ateityje, – rašo Emilianas Fitipaldis italų žurnale L‘Espresso. – Esmė tokia, kad po to, kai pontifiku buvo išrinktas Bergoljas, tarpusavio karai aplink Šventąjį Sostą toli gražu nesibaigė, ir daugelis nuogąstauja, kad naujų slaptųjų dokumentų publikavimas gali netrukus įžiebti naują nutekinimo sezoną“.

„Raštelis apie išlaidas, susijusias su Orlandi, kupinas formalių klaidų, bet suregztas tų, kas labai gerai pažinojo žmones, įvykius ir Jono Pauliaus II pontifikato aplinkybes, iš tikrųjų atsidūrė Šventojo sosto Ekonomikos reikalų prefektūros šarvuotoje spintoje, kurią saugojo Lusijus Valechas Balda, prefektūros sekretorius 2011–2015 metais, – sakoma straipsnyje. – Tą seifą 2014 metų kovo pabaigoje išlaužė paslaptingi vagys, kurie taip ir nebuvo išaiškinti ir kurie išsinešė krūvą aplankų su delikačiomis bylomis, liečiančiomis, bent jau pasak tose patalpose dirbusių liudytojų, kai kuriuos reikšmingus ankstesnius ir nesenus Vatikano istorijos epizodus“.

„Buvo nustatyta, kad dalis tų pagrobtų ataskaitų grįžo kaip anoniminė siunta į prefektūrą, praėjus mėnesiui po vagystės: joje neva tai buvo dokumentai apie numanomą Bažnyčios teiktą finansavimą Lenkijos profsąjungai „Solidarnost“, bankininkų Roberto Kalvio ir Mikelės Sindonos susirašinėjimas apie Banco Ambrosiano krachą, laiškai, kurie dokumentuoja kivirčus dėl 1999 metais mirusio buvusio nuncijaus Prancūzijoje Marijaus Taljaferio ginčijamo palikimo, taip pat ir kiti finansiniai dosjė, saugomi tos įstaigos, kuri iki 2015 metų buvo Šventojo sosto Apskaitos rūmai, spintoje“, – perduoda leidinys.

„Dabar gali būti, kad nelabai tolimoje ateityje tie, kas išsaugojo slaptuosius dokumentus, panorės išlįsti iš šešėlio ir suduoti naują smūgį, vėl sukti ratus „kaip varnai virš Šventojo Petro kupolo, – tęsia žurnalistas. – Gal tam, kad atskleistų taip ir neišaiškintas mįsles. Arba kad pasiųstų naujus kurjerius,  atkeršytų ir suvestų dar nesuvestas sąskaitas“.

„Kas mano, kad į VatiLeaks įsipainiojusios tik smulkios žuvelės, labai klysta, – cituoja autorius labai aukšto rango prelatą. – Noriu pabrėžti, kad jos įnešė savo indėlį į Popiežiaus atsistatydinimą pirmą kartą per daugelį šimtmečių: argi įmanoma patikėti, kad tokio masto operacija buvo suorganizuota tik dvaro liokajaus Paolo Gabrielės? Prisipažinsiu, man neramu“.

„Faktas, kad Pranciškaus popiežiavimas jau kurį laiką išgyvena sudėtingą momentą, – tęsia žurnalistas. – Ir jeigu Bergolją dievina jo parapijiečiai, o pasaulietiška žiniasklaida jį laiko revoliucingu Popiežiumi, Vatikano viduje jo priešų per tuos pirmuosius ketverius su puse popiežiavimo metų, užuot sumažėjus, padaugėjo. Išaugo jų ir skaičius, ir jėga. Pasirengimas dialogui pagal doktriną šventinti vėl besituokiančius išsiskyrusiuosius, įžūlus progresyvumas, bent jau žodžiais, homoseksualų ir netradicinių šeimų atžvilgiu, kova (nors ir nelengva) prieš korupciją Vatikane sutelkė įvairialypį frontą, kuris vis kritiškiau žiūri į Bergolją, tiek iš ganytojiško taško („jau nieko nebesuprasi“, kartoja priešininkai), tiek ir dėl karingo valdymo stiliaus“.

„Štai čia pat mūsų laukia naujas štormas“, – apibendrina pokalbį su autoriumi autoritetingas šaltinis. “Vatikane spėjama, kad numanomos ataskaitos apie fleita grojusios mergaitės pagrobimą, – tai tik kovos pradžia, kai į darbą bus paleisti dokumentai. Ir neapykantos nuodai“, – apibendrina žurnalistas.

Informacijos šaltinis: La Repubblica

2017.10.02; 06:00

Vokietis kardinolas Gerhardas Liudvikas Miuleris. EPA – ELTA nuotr.
Vatikanas. EPA – ELTA nuotr.

Popiežius Pranciškus šeštadienį atleido vieną įtakingiausių katalikų teologų, konservatyvių pažiūrų vokietį kardinolą Gerhardą Liudviką Miulerį (Gerhard Ludwig Mueller).

Šis kardinolas buvo vienas iš nedaugelio, atvirai prieštaravusių popiežiaus siekiui Bažnyčią padaryti atviresne, informuoja „Reuters“.

Trumpame pranešime Vatikanas nurodė, kad nebus pratęstas G. K. Miulerio, Vatikano Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefekto, penkerių metų mandatas.

Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefekto postas yra antras svarbiausias po Vatikano valstybės sekretoriaus. Dvasininkus į abu postus skiria pats popiežius.

69-erių sulaukusį G. L. Miulerį, kurį dar 2012 m. paskyrė buvęs popiežius Benediktas XVI, pakeis 73-jų ispanų arkivyskupas Luisas Ladarija Fereras (Luis Ladaria Ferrer). Pastarasis, kaip ir pats popiežius Pranciškus priklausantis jėzuitų ordinui, apibūdinamas kaip minkštaširdis, ramus žmogus, vengiantis žiniasklaidos dėmesio. O atleistasis G. L. Miuleris, priešingai, mėgsta atsidurti dėmesio centre.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.07.02; 15:58

Garbingasis Dievo tarnas Teofilius Matulionis gimė 1873 m. birželio 22 d. Kudoriškyje, Utenos apskrityje. Jis buvo antras iš trijų vaikų giliai tikinčių pasiturinčių valstiečio Jurgio Matulionio ir Onos Juočepytės šeimoje. 1873 m. liepos 1 d. buvo pakrikštytas parapinėje Aluntos bažnyčioje.

Būdamas ketverių neteko motinos, kuri mirė sulaukusi vos 27-erių metų. Jau vaikystėje išryškėjo jo didelis polinkis į mokslus. Pabaigęs licėjų Daugpilyje (Latvija), 1892 m. įstojo į Sankt Peterburgo (Rusija) seminariją. Tačiau jo požiūris į kunigystę buvo toks griežtas ir pagarbus, kad, jau būdamas seminaristas ir nesijausdamas vertas kunigystės pašaukimo, metams iš seminarijos pasitraukė. 1895 m. toliau tęsė teologijos studijas ir 1900 m. kovo 4 d. buvo įšventintas į kunigus. Buvo vikaras Varaklianuose ir klebonas Bikavoje (Latvija). Nuo 1910 m. buvo vikaru Šv.Kotrynos bažnyčioje Sankt Peterburge (Rusija). Mogiliovo vyskupijos vyskupas darbininkų kvartale jam patikėjo pastatyti Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią, tačiau statybos darbus pertraukė 1917 m. įvykusi revoliucija.

1923 m. T. Matulionis kartu su Mogiliovo vyskupu Janu Cieplaku ir kitais penkiolika Petrogrado kunigų pirmą kartą buvo suimtas NKVD agentų ir nuteistas trejiems metams kalėjimo. Bausmę atliko Maskvos Butyrkų ir Sokolnikų kalėjimuose. Praėjus dvejiems metams, 1925 m. vasario 25 d., savo parapijiečių dėka, buvo išleistas iš kalėjimo. Grįžęs į Petrogradą, kuris tuo metu buvo pervadintas Leningradu, ėjo Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebono pareigas. 1928 m. gruodžio 28 d. popiežiaus Pijaus XI sutikimu slapta nominuotas tituliniu Matregos vyskupu ir paskirtas Leningrado apaštalinio administratoriaus koadjutoriumi. 1929 m. vasario 9 d. taip pat slapta iš Leningrado apaštalinio vikariato vyskupo Antono Maleckio priėmė vyskupo šventinimus.

1929 m. lapkričio 25 d. vyskupas T. Matulionis buvo suimtas antrą kartą ir nuteistas kalėti Baltojoje jūroje esančiame Solovkų salų lageryje, kuris buvo vienas iš žiauriausių Sovietų Sąjungos lagerių. 1933 m. gegužę buvo nubaustas vieniems metams izoliavimo bei sunkiųjų darbų. Tų pačių metų spalio 19 d., Lietuvai ir Sovietų Sąjungai keičiantis politiniais kaliniais, kartu su kitais dešimt kunigų ir trimis pasauliečiais išlaisvintas jis išreiškė norą atsidėti apaštalavimui Rusijoje, tačiau buvo priverstas grįžti į Lietuvą. Po metų nuvyko į Vatikaną, kur jį 1934 m. kovo 24 d. privačioje audiencijoje priėmė Popiežius Pijus XI. Po to T. Matulionis vyko į JAV, Šventąją Žemę ir Lenkiją. Grįžęs į Lietuvą garbingasis Dievo tarnas buvo nominuotas Kauno vyskupu augziliaru, o 1938 m. paskirtas Kauno seserų benediktinių bažnyčios rektoriumi. 1938 m. spalio 13 d. Kauno arkivyskupas Juozapas Skvireckas vyskupą T. Matulionį paskyrė oficiolu. 1940 m. balandžio 19 d. vyskupui T.Matulioniui patikėtos Lietuvos kariuomenės vyriausiojo kapeliono pareigos, tačiau dėl sovietų įsiveržimo 1940 m. birželio 15 d. vyskupas šias pareigas ėjo labai trumpai.

1943 m. vokiečių okupacijos laikotarpiu garbingajam Dievo tarnui patikėtos naujos pareigos: jį popiežius Pijus XII paskyrė Kaišiadorių vyskupu. Po metų, 1944 m., sovietų armija antrą kartą užėmė Lietuvą ir komunistų režimas vėl pradėjo persekioti Bažnyčią. 1946 m. gruodžio 18 d. Kaišiadorių vyskupas suimtas trečią kartą, o 1947 m. rugsėjo 27 d. nuteistas septyneriems metams kalėjimo. Iš pradžių jis buvo nugabentas į Oršos kalėjimą, o iš ten perkeltas į Vladimiro kalėjimą.

1954 m. atlikęs bausmę garbingasis Dievo tarnas buvo perkeltas į Potmos (Rusija) invalidų namus ir tik 1956 m. grįžo į Lietuvą. Negavęs leidimo grįžti į Kaišiadoris, T.Matulionis įsikūrė Birštono klebonijoje, kur jį nuolatos sekė KGB agentai. Nepaisydamas garbaus amžiaus ir silpnos sveikatos jis vis labiau rūpinosi Kaišiadorių vyskupijos valdymu ir Bažnyčios Lietuvoje reikalų tvarkymu. Vyskupus ir kunigus jis ragino nesileisti į kompromisus ir nekolaboruoti su režimu.

1957 m. gruodžio 25 d., vykdydamas popiežiaus valią, be komunistų režimo sutikimo ir norėdamas užtikrinti vadovą Kaišiadorių vyskupijai, vyskupu pašventino Vincentą Sladkevičių, kuris vėliau tapo kardinolu.

Po metų Kaišiadorių vyskupas buvo ištremtas į Šeduvą, toliau nuo savo vyskupijos. 1960 m. gegužės 31 d. Šventasis Tėvas Jonas XXIII T.Matulioniui suteikė Šventojo Sosto asistento titulą, o 1962 m. vasario 9 d. – arkivyskupo titulą. 1962 m. rugpjūčio 17 d. namuose, kuriuose buvo apgyvendintas Teofilius, įvyko labai nuodugni krata, o po trijų dienų arkivyskupas mirė. Rugpjūčio 23 d. Dievo tarnas buvo palaidotas Kaišiadorių katedros kriptoje.

2016 m. gruodžio 1 d. popiežius Pranciškus Šventųjų skelbimo kongregaciją įgaliojo paskelbti dekretą dėl Dievo Tarno Teofiliaus Matulionio kankinystės bei jo paskelbimo palaimintuoju.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017 metų birželio 25 diena, Vilnius