Vatikano gvardiečiai. EPA – ELTA nuotr.

Dar septyniems šveicarų gvardiečiams – kariams, užtikrinantiems popiežiaus Pranciškaus saugumą, – patvirtinta koronavirusinė infekcija, ketvirtadienį paskelbė Vatikano kariuomenė.
 
Visi asmenys, kurių testai buvo teigiami, laikosi saviizoliacijos, taip pat imtasi priemonių „pašalinti bet kokią infekcijos riziką vietose, kuriose patruliuoja šveicarų gvardiečiai“, teigiama pranešime, nepateikiant daugiau detalių.
 
Koronaviruso epidemija gvardiečių gretose gali kelti rimtą pavojų popiežiui, kadangi jų darbas yra būti arti pontifiko ir jį saugoti.
 
Pontifikui yra 83-eji, jam jaunystėje dėl ligos buvo pašalintas vienas plautis. Nepaisant to, jis pagal savo amžių laikomas ganėtinai sveiku.
 
Vasario pabaigoje jam reiškėsi į gripą panašūs simptomai, tačiau virusas nebuvo patvirtintas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.16; 06:36

Šveicarų gvardiečiai, saugojantys Popiežių Pranciškų. EPA-ELTA nuotr.

Keturiems šveicarų gvardiečiams – kariams, užtikrinantiems popiežiaus Pranciškaus saugumą, – patvirtinta koronavirusinė infekcija, pirmadienį pranešė Vatikano atstovas spaudai Matteo Bruni.
 
M. Bruni teigimu, liga gvardiečiams patvirtinta savaitgalį. Jiems reiškiasi COVID-19 simptomai ir jie laikosi saviizoliacijos, o žmonėms, turėjusiais kontaktą su sergančiaisiais, atliekami testai, pridūrė atstovas.
 
Visiems šveicarų gvardiečiams darbo ir nedarbo metu buvo nurodyta dėvėti veido kaukes ir laikytis viruso apribojimų, sakė M. Bruni.
 
Koronaviruso epidemija gvardiečių gretose gali kelti rimtą pavojų popiežiui, kadangi jų darbas yra būti arti pontifiko ir jį saugoti.
 
Pontifikui yra 83-eji, jam jaunystėje dėl ligos buvo pašalintas vienas plautis. Nepaisant to, jis pagal savo amžių laikomas ganėtinai sveiku. Vasario pabaigoje jam reiškėsi į gripą panašūs simptomai, tačiau virusas nebuvo patvirtintas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.13; 00:30

Vatikanas. EPA – ELTA nuotr.

Netikėtai atsistatydino vienas įtakingiausių kardinolų Vatikane – Angelo Becciu iš Italijos.
 
Popiežius Pranciškus patenkino 72-ejų dvasininko atsistatydinimo prašymą, ketvirtadienį pranešė Šventasis Sostas.
 
Atsistatydinimo priežastis neįvardijama. Paklaustas apie pasitraukimą, A. Becciu italų naujienų agentūrai „Adnkronos“ tepasakė: „Norėčiau patylėti“. Italų žiniasklaida kardinolo atsistatydinimą sieja su skandalu dėl Vatikano investicijų į prabangų nekilnojamąjį turtą Londono centre.
 
A. Becciu praėjusius šešerius metus buvo savotiškas popiežiaus štabo vadovas – ir vienas artimiausių pontifiko aplinkos žmonių. Dvasininkas vadovavo ir skyriui, atsakingam už beatifikacijas ir kanonizacijas. A. Becciu į kardinolus įšventintas prieš dvejus metus.
 
Jo atsistatydinimas gali būti susijęs su Vatikane vykstančiu tyrimu dėl nekilnojamojo turto sandorio prestižiniame Londono Čelsio rajone. Šis statybų projektas buvo finansuojamas per vadinamuosiuose mokesčių rojuose įsteigtus fondus ir įmones. Vatikanas į projektą investuoti pradėjo 2014 metais, kai A. Becciu dirbo centrinėje Vatikano administracijos institucijoje – sekretoriate. Jis prižiūrėjo ginčytiną sandorį.
 
Vatikano policija pernai atlikto kratas sekretoriato biuruose ir paėmė finansinius dokumentus bei kompiuterius. Penki darbuotojai buvo nušalinti nuo darbo.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.25; 08:35

Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.

Kalbėdamas sekmadienio vidudienio „Viešpaties Angelo“ maldą Vatikane, Šv. Petro aikštėje, popiežius Pranciškus pabrėžė, kad apkalbos ir plepalai yra siaubingesnis „maras“ nei COVID-19 liga.
 
„Kai pamatome, kad mūsų brolis ar sesuo padarė klaidą ar turi kokią nors ydą, pirmiausia puolame apie tai pasakoti kitiems. Skleidžiame apkalbas“, – kalbėjo aukščiausias Katalikų bažnyčios vadovas.
 
Popiežius Pranciškus pabrėžė, kad apkalbos žaloja bažnyčios bendruomenę, o paskalas palygino su melagiu velniu, „trokštančiu suskaldyti bažnyčią“.
 
Anot Vatikano naujienų portalo „Vatican News“, jis paragino tikinčiuosius dėti pastangas ir vengti apkalbų. Pasak popiežiaus, užuot laidę paskalas, žmonės turėtų vadovautis bažnyčios gairėmis, kaip broliškai ir diskretiškai pataisyti klystančiuosius ar darančius ką nors neteisinga.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.07; 06:30 

Popiežius Pranciškus kitą mėnesį lankysis Asyžiuje. EPA-ELTA nuotr.

Popiežius Pranciškus kitą mėnesį ketina trumpam nuvykti į Asyžių – centrinės Italijos miestą, kuriame gimė viduramžių vienuolis Šv. Pranciškus Asyžietis.
 
83-ejų Popiežius Pranciškus, kurio tikrasis vardas yra Jorge Mario Bergoglio, yra pirmasis pontifikas, pasivadinęs šio vienuolio garbei.
 
Spalio 3 dieną numatomas kelių valandų trukmės vizitas greičiausiai taps pirmąja popiežiaus kelione nuo tada, kai į savo gniaužtus Europą suėmė koronaviruso pandemija.
 
Popiežius Pranciškus šeštadienį Vatikane pasirašė encikliką, pavadinimu „Fratelli tutti“, o tai išvertus iš italų kalbos reiškia „Visi broliai“.
 
Enciklika yra laiškas, kuriame pateikiamas svarbus mokymas, kurį popiežius išplatina Bažnyčiai. Tai bus trečioji jo enciklika, kurioje, kaip pranešama, bus kalbama apie brolystę pasaulyje ir socialinę sanglaudą.
 
Asyžius yra dviejų valandų atstumu nutolęs nuo Vatikano. Jis įsikūręs Italijos Umbrijos regione.
 
Mieste stovi Šv. Pranciškaus Asyžiečio bazilika – viena svarbiausių katalikų pamaldų vietų. Joje yra viduramžių vienuolio, žinomo dėl savo skurdo įžadų, meilės gamtai ir smurto atmetimo, palaidojimo kamera.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.06; 07:20

Benediktas XVI tapo vyriausiu popiežiumi istorijoje. EPA-ELTA nuotr.

Būdamas 93-ejų metų ir beveik penkių mėnesių amžiaus, Benediktas XVI penktadienį pagerino ligšiolinį Katalikų bažnyčios vadovo amžiaus rekordą – nors ir ne kaip pareigas einantis, o kaip popiežius emeritas.
 
Italijos katalikiškų žurnalų „Famiglia Cristiana“ ir „Avvenire“ duomenimis, 1927 metų balandžio 16 dieną gimęs Benediktas XVI vyriausio popiežiaus titulą perima iš Leono XII, kuris mirė būdamas kiek daugiau nei 93-ejų. „34 111 dienų Dievo, pasaulio ir bažnytinės bendruomenės tarnystėje“, – tiksliai suskaičiavo „Famiglia Cristiana“.
 
Tiesa, kiti Vatikano ekspertai abejoja, ar vokietis Josephas Ratzingeris kaip popiežius emeritas apskritai gali būti lyginamas. Be to, į rekordą esą reikia žiūrėti atsargiai, nes duomenys apie ankstesnių šimtmečių popiežių amžių ne visad yra patikimi.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.05; 08:14

Popiežius Jonas Paulius II Vilniaus oro uoste bučiuoja Lietuvos žemę. Vladimiro Gulevičiaus (ELTA) nuotr.

Lietuvos ir Lenkijos prezidentai Gitanas Nausėda ir  Andrzejus Duda paskelbė laišką šventojo Jono Pauliaus II gimimo 100-ųjų gimimo metinių proga. 1920 metų gegužės 18-ąją Vadovicėse gimė Karolis Voityla, vėliau tapęs šventuoju popiežiumi Jonu Pauliumi II.
 
„Mes, lietuviai ir lenkai, skiriame šventojo Jono Pauliaus II asmenybei didžiulę reikšmę. Jis mums yra simbolis, istorijos liudytojas, tačiau jame pažįstame ir mūsų regiono laisvės bendrakūrėją. Jo pirmoji apaštališkoji kelionė į Lenkiją ir jos metu ištarti skambūs žodžiai „Tenusileidžia Tavo dvasia ir atnaujina šios žemės veidą“ turėjo įtakos ne tik Lenkijai, bet ir Lietuvos laisvės siekiams. Ši kelionė pradėjo procesą, pasibaigusį komunizmo žlugimu ir nepriklausomybės atgavimu“, – skelbiama šalies vadovo pasirašytame laiške.
 
Popiežius Jonas Paulius II buvo viena svarbiausių XX amžiaus asmenybių: filosofas, poetas, jaudinantis kalbėtojas, fundamentalių moralinių vertybių ir krikščioniškosios Europos tapatybės gynėjas. Būdamas Katalikų Bažnyčios vadovu, drąsiai ir kūrybingai siekė įgyvendinti II Vatikano susirinkimo reformas. Jono Pauliaus II mokymas ir asmeninis gyvenimo liudijimas vis dar jaudina milijonų žmonių visame pasaulyje širdis bei protus.
 
2020-ieji Lietuvoje ir Lenkijoje paskelbti Jono Pauliaus II metais. Abiejų valstybių Vyriausybės yra parengusios daug šių metinių minėjimo renginių.
 
Dar būdamas Krokuvos vyskupu, Karolis Wojtyła gyvai domėjosi įvykiais Lietuvoje, skaitė anuomet Sovietų Sąjungos pogrindyje leidžiamą „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“. Vėliau Popiežius Jonas Paulius II paskyrė „Kronikos“ iniciatorių ir redaktorių, dvasios tėvą Sigitą Tamkevičių SJ Kauno pagalbiniu vyskupu, paskui Kauno arkivyskupu metropolitu.
 
1993-iųjų rugsėjį Jono Pauliaus II apaštališkoji kelionė, pirmasis Lietuvos istorijoje Popiežiaus vizitas tapo savo nepriklausomybę atkuriančiai Lietuvai dideliu moraliniu ir diplomatiniu palaikymu. Popiežius meldėsi Antakalnio kapinėse prie naujųjų Lietuvos didvyrių – 1991-ųjų sausio sovietų agresijos aukų – kapų. Jis apsilankė visose svarbiausiose Lietuvos vietose – lietuvių dvasinės jėgos šaltiniuose.
 
Tuomet jis suformulavo tezes programai, leidžiančiai kurti geros kaimynystės ateitį lietuviams ir lenkams – dviem krikščioniškoms, tokioms artimoms viena kitai tautoms, susietoms kaimynystės, draugystės ir brolybės ryšiais. Atsimename šiuos Šventojo Jono Pauliaus II žodžius, anuomet pasakytus Vilniuje: „Lietuviai ir lenkai yra pašaukti bendradarbiauti, bet pirmiausia – klausytis vieni kitų, kad dėl to stiprėtų jų bendras tikėjimas, ta pati viltis ir viską vienijanti meilė.“
 
„Kartu minėdami Lietuvoje ir Lenkijoje Jono Pauliaus II, Šventojo Popiežiaus iš Lenkijos, 100-ąsias gimimo metines, norime solidarumo kultūros dvasioje, pasiremdami jo palikimu, ir toliau siekti, kad mūsų valstybių ir tautų ateitis Europoje būtų formuojama Šventojo Jono Pauliaus II katalikiškos antropologijos dvasia.
 
Esame nuoširdžiai įsitikinę, kad Šventasis Jonas Paulius II visada remia mūsų tautas, o šiomis pandemijos dienomis, jeigu galėtų, pakartotų mums savo 1978-ųjų spalio 22-osios raginimą: „Nebijokite“, – rašoma laiške.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.18; 06:00

Popiežius Pranciškus trečiadienio ryto mišias skyrė žurnalistams ir žiniasklaidos atstovams. „Jūs dirbate daug ir rizikuojate daug. Tepadeda Dievas jums skleidžiant tiesą“, – sakė Katalikų bažnyčios vadovas tiesiogiai transliuotose mišiose.
 
Nuo koronapandemijos pradžios popiežius ryto pamaldose prisimena kokią nors asmenų grupę ar su pandemija susijusį prašymą.
 
Kasdieninės popiežiaus Santa Martos svečių namų koplyčioje aukojamos mišios transliuojamos Vatikano žiniasklaidos kanalais. Čia pastaruoju metu jų kasdien klausėsi 50 000 žmonių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.06; 10:57

Vatikanas. EPA – ELTA nuotr.

Vatikane užfiksuotas pirmas užsikrėtimo naujuoju koronavirusu atvejis. Tai penktadienį pranešė Šventojo Sosto spaudos tarnybos vadovas Matteo Brunis.
 
„Šiandien buvo nutrauktas visų medicinos paslaugų teikimas Vatikano sveikatos apsaugos ir higienos direkcijos ambulatorijoje, kad būtų galima atlikti sanitarinį patalpų apdorojimą po to, kai išvakarėse vienam iš pacientų buvo nustatytas koronavirusas“, – sakoma pranešime.
 
Bet greitosios pagalbos skyrius tęsia darbą. „Direkcija perduoda visą informaciją kompetentingoms Italijos institucijoms, taip pat vykdo numatyta medicinos protokolą“, – pridūrė M. Brunis.
 
Vatikano atvejis prisideda prie 3858, užfiksuotų Italijoje nuo epidemijos protrūkio pradžios. Šalyje koronaviruso aukų skaičius išaugo iki 148.
Vatikano atstovai nepatikslina, kam konkrečiai nustatytas koronavirusas. Kasdien į miestą-valstybę dirbti atvyksta iki 2 tūkstančių žmonių. Be to, keli šimtai šeimų, tarp jų – šveicarų gvardiečiai, iš viso apie 500 žmonių, gyvena Vatikane.
 
Nuo praėjusios savaitės vidurio sirguliuoja popiežius Pranciškus, kuris persišaldė. Jis atšaukė dalyvavimą keliuose renginiuose. Bet, kaip anksčiau pranešė M. Brunis, 83 metų pontifikas jau sveiksta. Vatikano atstovai nepatvirtino anksčiau pasirodžiusių pranešimų, kad esą Šventajam Tėvui buvo atliktas testas dėl koronaviruso.
 
Iki šiol Vatikane nebuvo imtasi jokių griežtesnių ribojamųjų priemonių dėl koronaviruso plitimo, nors tikintiesiems per sekmadienio pamokslą Šv. Petro aikštėje buvo rekomenduota laikytis saugaus atstumo (ne mažiau kaip metro) nuo vienas kito. Kol kas nebuvo ribojamas ir Vatikano muziejų lankymas.
 
Naujojo koronaviruso Covid-19 sukelto susirgimo protrūkis buvo užfiksuotas praėjusių metų gruodžio pabaigoje Kinijos Uhano mieste, kuriame gyvena 12 milijonų žmonių. Pasaulio sveikatos organizacija pripažino jį tarptautinio masto nepaprastąja situacija. Be Kinijos, infekuotųjų rasta daugiau kaip 80-yje šalių.
 
Kinijos valdžia iki šiol patvirtino daugiau kaip 80,5 tūkstančio užsikrėtimo naujuoju koronavirusu atvejų, daugiau kaip 3 tūkstančiai infekuotųjų jau mirė.
 
Už Kinijos ribų užsikrėtusiųjų skaičius pasiekė beveik 15 tūkstančių, 267 žmonės mirė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.07; 00:30

Kardinolas Sigitas Tamkevičius, Kauno arkivyskupas emeritas, sekmadienį iškilmingai įžengė į Šv. Angelės Meriči parapijos bažnyčią Romoje, praneša Vatikano radijas.
 
Kiekvienam naujam kardinolui yra paskiriama bažnyčia Romos vyskupijoje. Tai reiškia, kad kardinolas tapo Romos vyskupijos dvasininkijos dalimi. Viena iš jo užduočių yra padėti Romos vyskupui, kuris yra ir visuotinės Bažnyčios ganytojas. Kardinolus sąlyginai galima pavadinti „popiežiaus taryba“ arba „Bažnyčios senatu“.
 
Kardinolų atsiradimas yra susijęs su pirmųjų amžių istorija. Yra žinoma, kad jau šv. Anakletui, trečiajam popiežiui, I amžiaus antroje pusėje krikščionių bendruomenės valdymo reikaluose talkino 25 kunigai, bendruomenių vyresnieji. Iš jų kilo kardinolų kunigų titulas, kuris suteiktas ir Sigitui Tamkevičiui. Rūpinantis vargšais Romos miestas buvo padalintas į septynias teritorijas, už jas buvo atsakingi septyni diakonai. Iš jų kilo kardinolų diakonų titulas. Aplink Romos miestą buvo įsteigtos septynios vyskupijos, kurių ganytojai taip pat padėdavo popiežiui, dalyvaudavo liturginėse iškilmėse. Iš jų kilo kardinolų vyskupų titulas. Amžiams bėgant kito kardinolų skaičius ir funkcijos, susiformavo tradicijos ir taisyklės. Pavyzdžiui, kardinolais diakonais skiriami tie ganytojai, kurie darbuojasi Šventojo Sosto institucijose.
 
Popiežiui paskyrus kardinolui titulinę bažnyčią, yra surengiamas iškilmingas ir simbolinis įžengimas į ją. Tai – susitikimas su parapijos bendruomene.
 
Prie įėjimo į bažnyčią kardinolą pasitinka parapijos klebonas, kiti kunigai ir tikintieji. Kardinolas pabučiuoja klebono laikomą Nukryžiuotąjį, šventintu vandeniu apšlaksto tikinčiuosius, įžengia į bažnyčią ir pagarbina Švenčiausiąjį Sakramentą, zakristijoje pasirengia šv. Mišioms.
 
Prieš jas parapijos klebonas perskaito popiežiškąją bulę, kuria titulinė bažnyčia buvo paskirta naujajam kardinolui. Klebonas ištaria trumpą sveikinimą. Po šv. Mišių popiežiaus ceremonierius perskaito aktą, kuriuo juridiškai patvirtinamas įžengimo ir parapijos priklausymo kardinolui faktas. Šis aktas yra pasirašomas.
 
Kardinolo S. Tamkevičiaus titulinė bažnyčia, kaip sakoma Vatikano radijo pranešime, yra Romos Nomentano kvartale, į šiaurės rytus nuo Romos centro. Nors čia yra ir Romos imperijos laikus ar viduramžius menančių statinių ar sienų, dabartinis kvartalas pradėjo formuotis 19 amžiaus antroje pusėje ir 20 amžiuje. Plečiantis miestui, augant sielovadiniams poreikiams, buvo statomos naujos bažnyčios.
 
Šv. Angelės Meriči (Sant’Angela Merici) bažnyčios statybos užbaigtos 1955 metais. Tai raudonų plytų statinys, kurio pagrindinei erdvei architektai suteikė aštuonkampio formą. Tai labai sena krikščioniškos architektūros tradicija, kuri simbolizuoja Kristaus Prisikėlimą auštant „aštuntajai dienai“, kaip rašė ketvirtojo amžiaus autorius šv. Ambraziejus. Aštuoneto simbolis išreiškia amžinąjį gyvenimą. Ant bažnyčios fasado regimas tuometinio popiežiaus Pauliaus VI herbas. 1963 metais bažnyčia tapo parapine, o tituline – 2014 metais. Pirmuoju parapijos tituliniu kardinolu tapo ispanų arkivyskupas Fernando Sebastiánas Aguilaras, kuris mirė lygiai prieš metus, 2019 sausio 24-ąją.
 
Parapijos interneto svetainėje nurodoma, kad bažnyčioje ar parapijiniame centre veikia Caritas skyrius, renkasi 20 amžiaus pabaigoje Brazilijoje gimusios „Šalom“ bendruomenės, „Naujosios Jeruzalės“ charizmatinės bendruomenės, Mažųjų Jėzaus ir Marijos brolių ir seserų, neokatechumenų nariai, seserys eucharistietės ir uršulietės, veikia skautų kuopa ir futbolo mokykla.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.26; 16:22

Popiežius Pranciškus pirmą kartą pripažino, kad Vatikane yra paplitusi finansinė korupcija, ir pavadino tai „skandalu“, praneša „Deutsche Welle“.
 
„Korupcija yra, tai akivaizdu. Atlikę tyrimus pamatysime, ar jie (įtariamieji) yra kalti, ar ne. Tai yra bjaurus dalykas, nemalonu, kad tai vyksta Vatikane“, – antradienio vakarą, sugrįždamas iš Japonijos, lėktuve sakė Pranciškus.
 
Pontifiko teigimu, Vatikane jau pradėtas tyrimas dėl galimai netinkamo popiežiaus labdaros fondo lėšų panaudojimo. Žiniasklaidoje anksčiau pasirodė informaciją, esą labdaros lėšos buvo panaudotos prabangaus turto Londone įsigijimui.
 
„Kas nutiko, nutiko – skandalas. Jie darė dalykus, kurie nėra švarūs“, – pareiškė popiežius.
 
Tai yra pirmas kartas, kai Šventasis Tėvas komentuoja korupciją Vatikane. Pontifikas pabrėžė, kad vidaus tyrimas jau pradėtas.
„Pirmą kartą purvas yra iškeliamas paties Vatikano, o ne išorės veikėjų“, – sakė Pranciškus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.28; 00:05

Vatikanas. EPA – ELTA nuotr.
Popiežius Pranciškus paskelbė apie garsiojo Vatikano archyvo pavadinimo keitimą, nuo šiol jis nebebus „slaptasis“.
 
Vatikano slaptuoju archyvu vadinta institucija ateityje taps Vatikano apaštališkuoju archyvu, tvirtinama popiežiaus Pranciškaus dekrete.
 
Popiežius paaiškino, kad tai padės išvengti neigiamų su žodžiu „slaptas“ susijusių konotacijų, atsirandančių dėl klaidinamo originalaus lotyniško pavadinimo supratimo.
 
Lotyniškai žodžių junginys „Archivum Secretum“ reiškia greičiau privatų, o ne slaptą archyvą. Tokį archyvą Vatikane 17 a. pradžioje įkūrė popiežius Paulius V. 1881 m. jis tapo prieinamas tyrėjams.
 
Archyve yra su bažnyčios valdžia susijusių nuo VIII iki XX a. parašytų dokumentų. Vatikano slaptojo archyvo svetainėje rašoma, jog jam priklausantys artefaktai užima 85 km lentynų, kai kurios jų įkurdintos požeminiame bunkeryje.
 
Šiuo metu tyrėjai gali susipažinti su dokumentais iki popiežiaus Pijaus XI pontifikato pabaigos 1939 m. vasarį, nors išimtys taikomos ir kai kuriems naujesniems dokumentams.
Popiežius Pranciškus. Slaptai.lt nuotr.
 
Nuo 2020 metų kovo 2 dienos visuomenei bus prieinama ir 1939-1958 metais prieštaringai vertinamo popiežiaus Pijaus XII archyvinė medžiaga, susijusi su Antruoju pasauliniu karu.
 
Apie tai, kad pastaroji medžiaga taps prieinama, popiežius Pranciškus paskelbė kiek anksčiau šiemet. Sprendimą jis priėmė tikėdamasis, kad tai paskatins kiek kitaip pažiūrėti į popiežių Pijų XI, kuris jau daugelį metų kaltinamas dėl neveiksnumo vykdant holokaustą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.29; 00:30 

Šeštadienį Kauno arkikatedroje bazilikoje vyksiančiose šv. Mišiose bus dėkojama Dievui už kardinolą Sigitą Tamkevičių, kurį popiežius Pranciškus spalio 5-ąją Romoje priėmė į Kardinolų kolegiją. Šv. Mišias aukos pats kardinolas S. Tamkevičius.
 
Kauno arkivyskupijos atstovo spaudai Dariaus Chmieliausko teigimu, šv. Mišias su kardinolu kartu aukos apaštalinis nuncijus arkivyskupas Petaras Rajičius, didelis būrys Lietuvos ir užsienio vyskupų.
 
„Atvyks nuncijus ir dauguma Lietuvos bei kaimyninių šalių vyskupų. Taip pat dalyvaus ir broliškų Bažnyčių – ortodoksų, liuteronų atstovai“, – naujienų agentūrai ELTA sakė D. Chmieliauskas.
 
Padėkos šv. Mišiose dalyvaus valstybės bei savivaldybių vadovai. Pamaldų metu bus pirmą kartą lietuviškai paskelbta popiežiaus Pranciškaus bulė apie Kauno arkivyskupo emerito S. Tamkevičiaus paskyrimą kardinolu.
Rugsėjo 1 d. popiežius Pranciškus paskyrė arkivyskupą S. Tamkevičių kardinolu. Jis priimtas į Kardinolų kolegiją spalio 5 d. Kardinolų skyrimo konsistorijoje.
 
Kovotojas už tikėjimą ir Lietuvos laisvę, ilgametis pogrindinės „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ redaktorius, kalėjęs KGB kalėjime, sovietiniuose Permės ir Mordovijos lageriuose, ištremtas į Sibirą – šie arkivyskupo emerito S. Tamkevičiaus biografijos faktai buvo reikšmingi popiežiui Pranciškui apsisprendžiant suteikti jam aukščiausią dvasininko titulą, tik vienu rangu žemesnį už paties popiežiaus.
 
„Popiežius parašė gražų laišką ir tame laiške akcentavo vieną mintį, kad kardinolystė nėra kažkoks garbės laipsnis, kad tai yra dar didesnė atsakomybė už Bažnyčią, dar ištikimesnė tarnystė. Tai aš manau, kad popiežius tik to ir tikisi iš manęs, kad jei Viešpats dar leis gyventi, atsakingai būsiu tas, kas esu“, – prieš iškilmes Vatikane Eltai sakė arkivyskupas emeritas S. Tamkevičius.
 
Iškilmingos padėkos šv. Mišios Kauno arkikatedroje prasidės šeštadienį 13.00 val.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.19; 00:30

Genocido aukų muziejus Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Etatiniai Lietuvos istorijos mitų griovėjai neįsiklausė į Prezidento Gitano Nausėdos žodžius, pasakytus po to, kai Vilniaus meras Remigijus Šimašius liepė nuimti Generolo Vėtros atminimo lentą: „Sprendimas neišmintingas, sukiršinęs visuomenę“.

Neįvardyta Lietuvos „akademinė istorikų bendruomenė“ suabejojo, ar pelnytai Vilniaus centre, ant buvusios KGB būstinės sienų, iškaltos kai kurių šio pastato rūsiuose nužudytų žmonių pavardės. Bet užrašai įrėžti taip giliai, kad, norint juos ištrinti, teks apgadinti rūmus, kuriuose įsikūrusios valstybės įstaigos.

Taupė šovinius

1944 – 1947 metais Vilniaus NKVD (vėliau – KGB) kalėjime sovietai nužudė 767 žmones. 2000-aisiais dailininkas Gitenis Umbrasas ant pastatą puošiančių granito plokščių iškirto beveik 200 aukų vardus, pavardes ir nuorodas, kada suimtieji partizanai, dvasininkai, mokytojai ir pasiturintys ūkininkai, kuriems, Kremliaus nuomone, tremtis į Sibirą buvo per švelni bausmė, gimė ir buvo sušaudyti. Bet dar dažniau – užmušti kirvio kirčiu į pakaušį ar kūjo smūgiu į smilkinį, nes sovietai taupė šovinius.

nkvd
NKVD banditai

Dabar į Gedimino prospektą ir Lukiškių aikštę pasisukusiame pastate yra įsikūręs Okupacijų ir laisvės kovų muziejus, dalis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC), Lietuvos ypatingasis archyvas, Lietuvos apeliacinis ir Vilniaus apygardos teismai.

Budrūs darbuotojai

LGGRTC generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė sako, kad kai kurias pavardes teks nugramdyti. Budrūs LGGRTC darbuotojai savarankiškai, net neinformavę savo viršininkės, ištyrė ir pranešė žiniasklaidai, kad prieš 20 metų buvusio KGB kankinimų centro cokolinis aukštas, keliais laipteliais žemiau grindinio, lietuviška Raudų siena kaip Jeruzalėje paverstas skubotai. Penki ar šeši ant užsienio turistų dažnai fotografuojamo fasado įamžinti asmenys neverti tokios garbės – vieni Lietuvos partizanų būriuose kovojo labai trumpai arba tik galvojo prisidėti prie „miškinių“, o vokiečių pagalbinėje policijoje per Antrąjį pasaulinį karą tarnavo daug ilgiau, iš kitų hitlerininkai 1941 m. rekvizavo arklį su vežimu nužudytų žydų turtui pergabenti.

Kas dar užklius?

Bet ir tie „susitepusieji“ buvo nukankinti Vilniaus NKVD kalėjime, paskui užkasti Tuskulėnų dvaro parke. Ir pagal pirmykščių žmonių paprotinę teisę, ir pagal romėniškuosius ar viduramžių įstatymus, netgi pagal šiuolaikines Jungtinių Tautų konvencijas NKVD nukankinti asmenys po egzekucijų iškart tapo aukomis, nes iš jų sovietai atėmė teisę gintis sąžiningame teisme. Nesvarbu, ką budeliai prirašė nužudytųjų bylose, kuriomis šiandien vadovaujasi „demaskuotojai“.

Tuskulėnai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

NKVD kalėjime 1946 m. lapkričio 18 d. buvo nušautas ir Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius. Gal ir jo pavardę uolieji Lietuvos istorijos tamsiųjų dėmių valytojai pareikalaus nuo sienos pašalinti? 1944 m. rudenį vyskupas V. Borisevičius laimino „hitlerininkų parankinius“, anot Rusijos užsienio reikalų ministerijos informacijos ir spaudos departamento, – Tėvynės apsaugos rinktinės savanorius, kurie 1944 m. spalio mėnesį bandė sustabdyti rusų tankus Žemaitijoje. Iš lauko riedulių sumūryta piramidė sovietų okupacijos aukoms atminti prie buvusios KGB rezidencijos gal irgi būtų užkliuvusi, bet dažais arba anglių gabalėliais užrašytus tremtinių tėviškių pavadinimus ir negrįžusiųjų iš Sibiro pavardes per ketvirtį amžiaus lietūs nuplovė, saulė išblukino (paminklas pastatytas 1994 m.).

Amerikos pavyzdys

Ant Vašingtono Vietnamo karo memorialo, kurį bandė mėgdžioti Lukiškių bunkerio projektuotojas Andrius Labašauskas, pagrindinio paminklo, 75 metrų ilgio ir 3 metrų aukščio sienos iš juodojo marmuro, iškaltos 58 320 amerikiečių kareivių ir civilių pavardės. 1955-1975 metais jie žuvo Pietryčių Azijoje.

Kai kurie po mirties pagerbti kareiviai per Vietnamo karą tarnavo leitenanto Viljamo Kolio (William Calley) vadovaujamame pėstininkų būryje. 1968 m. kovo 16 d. Pietų Vietnamo Milajaus kaime (sovietų Lietuvos žiniasklaida jį vadino Songmiu) būrio kariai nužudė 347 žmones (valstiečius, jų žmonas ir vaikus). Amerikiečiai keršijo už savo draugus, žuvusius per komunistų partizanų pasalas, netekusius kojų, rankų nuo priešų klastingai paslėptų minų. Leitenantas V. Kolis buvo nuteistas už karo nusikaltimą, tačiau niekam Amerikoje nešautų į galvą darkyti Vietnamo memorialo sienos, uždažyti, išskusti dalį įrašų. Karas baigėsi, Vietnamas stengiasi, kad praeities košmarai netrukdytų pelningai prekiauti su Amerika, o amerikiečių turistai išleistų kuo daugiau dolerių egzotiškoje šalyje, apie kurią dažnai pasakojo jų tėvai, Vietnamo karo veteranai.

Nutrauktų diplomatinius santykius

Varšuva iškart nutrauktų diplomatinius santykius su Lietuva, jeigu mūsų valdžia paprašytų pataisyti užrašus ant karinės organizacijos „Armia Krajowa“ (AK), kuri kadaise atkakliai priešinosi Lenkiją okupavusiems hitlerininkams ir išlaisvinusiems sovietams, kovotojų paminklų. AK nariai Lenkijoje – didvyriai, o Vilnijoje – lietuviškų kaimų degintojai.

Karaliaučiaus krašto Įsručio miestą sovietų generolo Ivano Černiachovskio garbei Maskva 1946 m. pavadino Černiachovsku. Mažojoje Lietuvoje nebeliko lietuvininkų, kai Rytų Prūsiją 1944-1945 metais pervažiavo Raudonosios armijos 3-iojo Baltarusijos fronto vado I. Černiachovskio tankai, skubėdami išvaduoti Europą nuo rudojo maro. I. Černiachovskio paminklas iki šiol stovėtų Vilniaus Vinco Kudirkos (sovietų laikais – I. Černiachovskio) aikštėje, jeigu 1993 m. rusai patys jo nebūtų išsivežę kartu su generolo palaikais.

Neatitinka istorinės tiesos

Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

2017 m. Biržų r. savivaldybės administracija Nemunėlio Radviliškio sovietų kareivių kapuose pastatė informacines lenteles, kad rusiški įrašai ant paminklų „Amžina šlovė  kritusiems didvyriams, išvadavusiems Biržus“ yra „ideologizuoti ir neatitinka istorinės tiesos“. Bet Rusijos ambasada Vilniuje pagrasino teismais, buvęs Biržų r. meras Valdemaras Valkiūnas uždraudė pykdyti Kremlių, o kitos mūsų savivaldybės apskritai linkusios leisti rusų diplomatams šeimininkauti „Lietuvos Respublikos kultūros paveldo objektuose“ (raudonarmiečių kapinėse) kaip savo namuose.

Sovietinių represijų simbolis

Tačiau nėra to blogo, kuris neišeitų į gera. Triukšmas dėl įrašų ant buvusio Vilniaus KGB kalėjimo sienos paskatino Lietuvos visuomenę labiau pasidomėti šiuo sovietinių represijų simboliu.

1899 m. iškilusiuose rūmuose iki 1915 metų nuosprendžius neklusniems lietuvių inteligentams skelbė Rusijos imperijos Vilniaus gubernijos teismas. 1915–1918 metais į pastatą įsikraustė kaizerinės Vokietijos okupacinės valdžios įstaigos. 1918 m. lapkritį–gruodį čia duris atvėrė atkurtos Lietuvos kariuomenės savanorių šaukimo punktas ir Vilniaus miesto komendantūra.

1919 m. sausį–balandį pastate patogiai įsitaisė bolševikinės Vinco Mickevičiaus-Kapsuko vyriausybės liaudies komisarai, kapitalistus į kartuves siuntė revoliucinio tribunolo teisėjai.

Sklido aimanos

Kai lenkai, sulaužę 1920 m. spalio 7 d. Suvalkų sutartį, užgrobė pietryčių Lietuvą, iki 1939 metų rūmuose posėdžiavo Lenkijos teismai.

Nuo 1940 m. rudens pastate girdėjosi garsūs SSRS Vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) tardytojų keiksmai ir sklido prislopintos suimtųjų aimanos. Pusrūsyje įrengtas NKVD Vilniaus valdybos kalėjimas.

1941-1944 metais – Vokietijos slaptosios policijos (Gestapo) ir Trečiojo reicho valstybės saugumo tarnybos (SD) būstinė. Tuos laikus primena daugiausia lenkiški kalinių įrašai ant kamerų sienų.

1944-1991 metais – NKVD, NKGB, MGB, KGB Lietuvos SSR padalinys ir vidaus kalėjimas, 1959 m. pavadintas tardymo izoliatoriumi.

Turi gerus mokytojus

Po karo nešildomame Vilniaus NKVD kalėjimo karceryje suimtieji buvo laikomi tik su apatiniais drabužiais, gaudavo vos 200–300 g duonos per parą ir pusę litro vandens. Miegoti buvo leidžiama tik 5 val., pasivaikščioti nevesdavo. Karceriu buvo baudžiami kalėjimo taisyklių nesilaikantys kaliniai, pavyzdžiui, mėginantys nusnausti dieną, su kitais suimtaisiais bandę bendrauti stuksendami į sieną Morzės abėcėlę.

Buvę KGB rūmai Vilniaus centre. Slaptai.lt nuotr.

Dar baisiau buvo vadinamuosiuose vandens karceriuose. Kaliniai stovėdavo lediniame vandenyje (žiemą – ant ledo) arba stengdavosi kaip akrobatai išsilaikyti ant paaukštinimo. Vos užsnūdę griūdavo į vandenį.

Šeštajame dešimtmetyje, sovietų režimo „atšilimo“ laikais, kai teisine valstybe apsimetusi Sovietų Sąjunga bandė gauti iš Vakarų paskolų ir nusipirkti Jungtinėse Valstijose grūdų, vandens karceriai uždaryti. Viename įrengtas medicinos kabinetas, kitame – kalėjimo biblioteka.

Daugelis kamerų kalėjimo dokumentuose vadinamos vienutėmis, tačiau pokario metais jose būdavo sugrūsta iki 15 žmonių. 19441947 metais kamerose nebuvo jokių baldų – gultų, lovų ar spintelių. Suimtieji miegodavo atsirėmę į sieną arba ant grindų, pasitiesę kokį drabužį, jei turėdavo. Grindys dažniausiai buvo cementinės. Vadinamoji pirmoji kamera perdažyta net 18 kartų, norint paslėpti kalinių paliktus įrašus. Šiandieniniai gatvių pavadinimų keitėjai ir atminimo lentų naikintojai turi gerus mokytojus.

Lietuvių netektys – statistika?

Pasiklausius tų anoniminių istorikų, kurie nori padailinti KGB pastato sieną, atrodo, tarsi lietuvių genocido nė nebuvo. Ukrainiečių, kuriuos Maskva 1932–1933 metais numarino badu, „holodomoras“, masinės armėnų žudynės 1914–1923 metais turkų valdomosiose teritorijose, jau nekalbant apie holokaustą – išskirtinės, unikalios tragedijos, o XX a. ne kartą okupuotų, naikintų, tremtų lietuvių netektys – statistika. Net buvęs Genocido aukų muziejus politiškai korektiškai pernai pervadintas Okupacijų ir laisvės kovų muziejumi.

KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones

Mat iš Sibiro buvo galima grįžti, o Baltarusijos Červenėje, Maskvos Butyrkų kalėjime nužudytiems Lietuvos karininkams, ministrams, žurnalistams, kunigams pagal Jungtinių Tautų „tarptautinį mokslinį“ apibrėžimą netinka genocido aukų sąvoka.

Popiežius Pranciškus, pernai meldęsis buvusio Vilniaus KGB tardymo izoliatoriaus kamerose, praėjusį šeštadienį užmovė kardinolo žiedą Kauno arkivyskupui emeritui, politiniam kaliniui, tremtiniui Sigitui Tamkevičiui, kuris ne kartą išbandė kietus KGB kalėjimo gultus.

Iš Vatikano kitaip atrodo Lietuvos istorija?

Arnoldas Aleksandravičius – „Ūkininko patarėjo“ korespondentas

2019.10.11; 07:25

Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis sveikina Sigitą Tamkevičių tapus kardinolu.
 
„Lietuvai yra didelė garbė, kad Popiežius Pranciškus pasirinko Kauno arkivyskupą emeritą Sigitą Tamkevičių. Jo tarnystė ir laisvės kova bei veikla rezistencijoje buvo ramstis sovietų priespaudoje buvusiems katalikams. Šiandien Sigitas Tamkevičius yra ne tik laisvės, bet ir nepaprastai didaus vidinio grožio, gerumo, erudicijos ir išminties simbolis“, – sveikindamas sako Seimo pirmininkas.
 
Kaip ELTA jau skelbė, šeštadienio vakarą Romoje, Šv. Petro bazilikoje, popiežius Pranciškus į kardinolų kolegiją įves trylika naujų kardinolų. Tarp jų – ir Kauno arkivyskupą emeritą S. Tamkevičių SJ. Per visą istoriją jis bus ketvirtasis lietuvių kilmės kardinolas.
 
Kovotojas už tikėjimą ir Lietuvos laisvę, ilgametis pogrindinės „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ redaktorius, kalėjęs KGB kalėjime, sovietiniuose Permės ir Mordovijos lageriuose, ištremtas į Sibirą – šie arkivyskupo emerito S. Tamkevičiaus biografijos faktai buvo reikšmingi popiežiui Pranciškui apsisprendžiant suteikti jam aukščiausią dvasininko titulą, tik vienu rangu žemesnį už paties popiežiaus.
 
„Popiežius parašė gražų laišką ir tame laiške akcentavo vieną mintį, kad kardinolystė nėra kažkoks garbės laipsnis, kad tai yra dar didesnė atsakomybė už Bažnyčią, dar ištikimesnė tarnystė. Tai aš manau, kad popiežius tik to ir tikisi iš manęs, kad, jei Viešpats dar leis gyventi, atsakingai būsiu tas, kuo esu“, – Eltai sakė arkivyskupas emeritas S. Tamkevičius.
 
Pasak jo, svarbiausia sritis, kurioje reikia tobulėti ne tik kardinolui, bet ir kiekvienam tikinčiajam ar tiesiog geros valios žmogui, – tai artimo meilė.
„Šeštadienį Vatikane vyks konsistorija (kardinolų susirinkimas, kuriam vadovauja popiežius – ELTA) ir jos metu naujai paskirtiems kardinolams popiežius duos kardinolo biretą ir kardinolo žiedą.
 
Sekmadienį, spalio 6-ąją, nauji kardinolai kartu su popiežiumi aukos Šv. mišias, kuriomis atidarys Amazonijos regiono Vyskupų Sinodą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.07; 03:00

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Ateinantis šeštadienis – ypatinga diena Lietuvai. Vatikane kardinolo titulas bus suteiktas Kauno arkivyskupui emeritui Sigitui Tamkevičiui. Per visą istoriją jis bus tik ketvirtasis lietuvių kilmės kardinolas.
 
Kovotojas už tikėjimą ir Lietuvos laisvę, ilgametis pogrindinės „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ redaktorius, kalėjęs KGB kalėjime Vilniuje, sovietiniuose Permės ir Mordovijos lageriuose, ištremtas į Sibirą – šie S. Tamkevičiaus biografijos faktai buvo reikšmingi popiežiui Pranciškui apsisprendžiant suteikti jam aukščiausią dvasininko titulą, tik vienu rangu žemesnį už paties popiežiaus.
 
Savo namuose Kaune S. Tamkevičius su ELTA sutiko pasidalinti mintimis apie laukiančias naujoves, požiūrį į gyvenimą, Lietuvą, tikėjimą, meilę ir net apie savo vardą bei socialinius tinklus.
 
– Tikriausiai jau pripratote prie minties, kad būsite kardinolas?
 
– Na jau baigiu priprasti. (juokiasi)
 
– Ar pasikeitė žmonių ir jūsų santykis, kai buvo paskelbta žinia, kad esate skiriamas kardinolu?
 
– Tokio žiniasklaidos dėmesio kaip dabar niekada nebuvau sulaukęs. (juokiasi) Tai tuo situacija pasikeitė. O mano artimoje aplinkoje – ne, niekas nepasikeitė. Kaip bendravome, taip ir bendraujame. Tiesa, nežinau, kaip tiems žmonėms, ką jie jaučia, bet bendravime aš jokio skirtumo nepajutau. Arkivyskupijos kurijoje čia daug žmonių dirba, visi esame kaip šeima.
 
– Ar jūsų paties gyvenimas kaip nors pasikeis, kai tapsite kardinolu?
 
– Aš esu šventai įsitikinęs, kad nepasikeis. Kai popiežius kardinolu skiria jaunesnį vyskupą, tai reikia dalyvauti konsistorijose, popiežiaus rinkimuose, o iš vyskupų emeritų popiežius to nesitiki. Popiežius parašė gražų laišką ir tame laiške užakcentavo vieną mintį, kad kardinolystė nėra kažkoks garbės laipsnis, kad tai yra dar didesnė atsakomybė už Bažnyčią, dar ištikimesnė tarnystė. Tai aš manau, kad popiežius tik to ir tikisi iš manęs, kad jei Viešpats dar leis gyventi, atsakingai būsiu tas, kuo esu.
 
– Ištikimesnė tarnystė. Kaip jūs įsivaizduojate, ką dar galėtumėte geriau, ištikimiau daryti?
 
– Na, matote, jei kažkur kažko nepadarei, tai yra blogai. Mes, vyskupai, kasdien darome sąžinės sąskaitą, keliame klausimą: ko nepadariau, kur apsileidau? Yra daug sričių, kur mes niekada negalime pasakyti, kad viską padarėme. Pavyzdžiui, tokia sritis yra artimo meilė. Ar gali žmogus kada pasakyti, kad aš iš tikrųjų visus myliu ir viską padarau ką galiu. Manau, kad visada yra galimybė padaryti kažką geriau, daugiau. Popiežius ir šitoje vietoje akcentavo, kad kardinolo tarnystėje mūsų dienomis ypatingai svarbi atjauta ir gailestingumas, nes pasaulyje dabar yra labai daug piktumo, neapykantos, susipriešinimo. Vietoje to, kad padėtų, žmonės vieni kitiems pagalius kaišioja į ratus. Tai krikščionio, tuo pačiu ir vyskupo, kardinolo pareiga praktikuoti atjautą ir gailestingumą, skleisti tai visuomenėje.
 
– Kur jūs gyvensite, kai tapsite kardinolu?
 
– Aš planuoju likti čia gyventi, kur jau seniai, nuo 1992 metų, ir gyvenu (Kauno arkivyskupijos kurijos pastate. – ELTA). Kai kažkada bus paskirtas Kauno arkivyskupas metropolitas, tai su juo šnekėsiuosi. Jeigu čia gyvendamas aš jam netrukdysiu, tai gyvensiu ir toliau, o jei jam atrodytų, kad būtų geriau, kad aš gyvenčiau kur kitur, tai aš prie vietų nesu per daug prisirišęs. Tik, žinoma, iš Kauno išvykti niekur neketinu. Buvau ir liksiu Kauno pilietis.
 
– Ar jums reikės važinėti į Vatikaną?
 
– Retom progom tikriausiai reikės nuvažiuoti. Bet tai tikrai nebus dažnai.
 
– Kaip vyks pats jūsų tapimas kardinolu? Ar numatyta kažkokia speciali ceremonija?
 
– Spalio 5 dieną Vatikane vyks konsistorija (kardinolų susirinkimas, kuriam vadovauja popiežius. – ELTA) ir jos metu naujai paskirtiems kardinolams popiežius duos kardinolišką biretą (standi keturkampė kepuraitė. – ELTA) ir kardinolišką žiedą. Ta ceremonija paprasta ir nesudėtinga. Čia nėra šventimai kaip kunigystės ar vyskupo konsekracija. Kardinolas yra tik tarnystės pakopa.
 
– Galbūt tapęs kardinolu jūs daugiau dalyvausite Lietuvos visuomeniniame gyvenime?
 
– Kam būnu reikalingas, tai ir dabar mane labai lengvai susiranda ir pasikviečia. Kažko daugiau, specialiai… nežinau… Politikoje dvasiškiai nedalyvauja, bet jie irgi yra piliečiai. Ir, pavyzdžiui, man, kaip piliečiui, ne tas pats, kas vyksta politiniame gyvenime, pavyzdžiui, kokias vertybes turi konkreti partija, kieno interesus ji gina, ar tik turtingųjų, ar visų žmonių, kaip žiūri į šeimą? Yra dalykų, kurie kiekvienam tikinčiajam, krikščioniui žmogui, kas jis bebūtų, kad ir kardinolas, labai rūpi.
 
– Apie jūsų skyrimą kardinolu. Žiniasklaidai esate sakęs, kad per jūsų asmenį popiežius taip pagerbė visus, kovojusius už Lietuvos laisvę. Ar jūs buvote anksčiau pažįstamas su popiežiumi Pranciškumi, ar jis žinojo jūsų biografiją?
 
– 1994 metais mes buvome susitikę vyskupų sinode, bet asmeniškai tada nebendravome. Aš tada iš tolo mačiau jauną, liekną Argentinos vyskupą Bergoglio. Ir aš, ir jis tada neseniai buvome tapę vyskupais. O dabar Lietuvoje buvo antrasis mūsų susitikimas.
 
– Ryškiausias susitikimas turbūt buvo Vilniuje buvusiame KGB kalėjime?
 
– Taip, tikriausiai. Aš nežinau aplinkybių, kas popiežiui pasiūlė aplankyti šitą vietą. Šis KGB kalėjimas yra neatskiriamas nuo mūsų tautos ir Bažnyčios istorijos, nes per 50 okupacijos metų jame pabuvojo tūkstančiai, kentėjo tūkstančiai. Tai, manau, kad popiežiui buvo labai svarbu čia apsilankyti. Mačiau jį giliai, giliai susikaupusį ir besimeldžiantį tose kamerose, kur kalėjo mūsų partizanai, kunigai ir vyskupai.
 
– Ar jūs popiežiui rodėte tą kamerą, kurioje pats kalėjote?
 
– Visi, kurie mes ten kalėjome, buvome mėtomi iš vienos kameros į kitą. Viena iš kamerų, kurioje aš kalėjau, dabar pavadinta monsinjoro A. Svarinsko kamera, kadangi ir jis toje kameroje kalėjo. O kur yra vyskupų kamera, tai aš gretimoje kalėjau. Popiežius žinojo, kad aš tame kalėjime kalėjau, mane specialiai ir buvo pasikvietę kartu dalyvauti popiežiaus apsilankyme ten.
 
– Apie kančią. Gyvenime jūs daug kentėjote. Kaip įmanoma ištverti persekiojimą, kaltinimus, niekinimą, žeminimą, kankinimus?
 
– Kančia žmogui yra didelis iššūkis, kiekvienam. Manu, kad sunkiausia kančią pakelti tam žmogui, kuris neturi tikinčio žmogaus perspektyvos, kuris mąsto, kad su šita žeme viskas pasibaigs. Lageryje sutikau žmonių (su jais tapome draugais), jie man sakydavo: tau tikriausiai lengviau, tu tiki į Dievą. Ir jie buvo teisūs. Nes per tardymus ar gyvenant sunkiomis buities sąlygomis, jei esi tikintis, kažkaip lengvai susidėlioja taškai: Viešpats už mus kentėjo prikaltas prie kryžiaus, tai jei aš čia truputį kenčiu, tai yra smulkmena. Jei meldiesi, bendrauji su Dievu, tai tie visi sunkumai tampa ne per daug sunkiai pakeliami.
 
Prisimenu, būdavo sunkių dienų, tardymai trukdavo net po 7 valandas, išvargindavo, bet sukalbi rožinį, (dar turėjau galimybę slapta ir mišias aukoti) pabūni su Viešpačiu ir – ramybė širdyje.
 
– Vienokia ar kitokia kančia, deja, lydi žmoniją visais laikais. Ir dabar yra daug blogio, kuris teikia žmonėms kančią. Ką jūs patartumėte žmogui, kuris patiria vienokius ar kitokius fizinius, dvasinius kentėjimus? Ką jam daryti?
 
– Jeigu tas žmogus netiki į Dievą, netiki amžinąjį gyvenimą, aš neturiu patarimo tam žmogui. Tada kaip pajėgi, bandyk tą kančią pakelti. Bet jei žmogus kažkiek turi tikėjimo, tai aš tam žmogui patarčiau: būk dar labiau vienybėje su Viešpačiu, neprašyk stebuklo, kad tą kančią pašalintų, bet prašyk ištvermės, kad Dievas tau padėtų ištverti. Tai yra pats svarbiausias dalykas. Vienybė su Viešpačiu kančią įprasmina, aš pats tai patyriau.
 
– Noriu jūsų paklausti apie Lietuvą. Kokią jūs ją matote šiandien?
 
– Dabartinėje Lietuvoje yra visko. Be jokios abejonės, reikia džiaugtis, kad turime laisvę. Šito gali nesuprasti nebent jaunimas, kuris neišgyveno tų 50 okupacijos metų. Galima taip pat džiaugtis, kad nemažai žmonių gyvenimas pagerėjo.
 
Tačiau yra dalykų, kurie labai liūdina. Pirmiausia – tai susipriešinimas. Dėl to žmonėms net praeina noras gyventi Lietuvoje. Ne visi išvažiuoja tik siekdami praturtėti. Neretai neapsikenčia nemeilės, piktumų, vieniems kitų kaltinimų.
 
Laisvoje visuomenėje žmogus gali rinktis, gali skleisti gerumą arba nešti blogį. Suprantama, kai žmogus padaro nusikaltiną, tai pritaikomas Baudžiamasis kodeksas. Tačiau yra daug dalykų, kurių nereglamentuoja jokie kodeksai. Jei žmonių tarpusavio santykiai yra pilni nemeilės, vieniems kitų niekinimo – už tai niekas nebaudžia, tačiau susikuria tokia atmosfera, kurioje tikrai nemiela gyventi. 
 
Kalbant apie materialiuosius dalykus – lipama vienas kitam per galvas. Norėdami praturtėti, pradeda kitus skriausti, nemokėti normalių atlyginimų. Visa tai mes visi matome. Yra daug dalykų, kur laisvė sudaro sąlygas, o viskas priklauso nuo žmogaus pasirinkimo – ar jis už teisingumą ir gėrį, ar jis yra savanaudis ir tik apie save mąsto.
 
– Ar galima sakyti, kad Lietuva kol kas išbandymo laisve neišlaikė?
 
– Taip, manau, kad taip. Šiuo metu tų savanaudžių, tik apie save mąstančių ir tik sau naudos ieškančių žmonių, man toks įspūdis, kad yra didesnė pusė.
 
Aš manau, kad sąmoningas lietuvis šiuo metu turi pasirinkti sąmoningą veikimą – skleisti aplink save gerumą. Visų žmonių mes pataisyti negalime, todėl bandykime keisti savo artimiausią aplinką. Geras pavyzdys visada ima ir kai ką užkrečia. 
 
– Grįžkime prie jūsų. Kaip atrodo jūsų diena?
 
– Labai nesudėtinga. Iki pietų laiką praleidžiu prie kompiuterio ir knygų. Rašau, kiekvieną savaitę paruošiu vieną ar kelias homilijas, pasiunčiu ir kelioms žiniasklaidos priemonėms, pasinaudoja. Be abejo, skaitau. Turiu labai daug gerų knygų. Jų visų nespėju net perskaityti. Pirmiausia – tai dvasinio turinio knygos. Jos man naudingos ir kalboms, ir bendram išsilavinimui.
 
O po pietų, jeigu būna geras oras, tai padarau ekskursiją dviračiu. Važiuoju kur nors į Kačerginę, Kulautuvą, Kleboniškį ar Panemunę. Kokią pusantros porą valandų praleidžiu ant dviračio. O paskui vėl sėdu prie kompiuterio. Stengiuosi neatitrūkti nuo gyvenimo, peržiūriu naujienas, kas vyksta Lietuvoje, kas užsienyje, internete randu daug ir kitokios naudingos medžiagos.
 
– O socialiniuose tinkluose, feisbuke jūs esate?
 
– Esu ir socialiniuose tinkluose (juokiasi). Jie man neužima daug laiko. Kiekvieną savaitę ten įkeliu savo rašinius, pasidalinu mane sudominusiais straipsniais. Tikrai neskaitau ten visko, kuo žmonės dalinasi, surytų visą mano laiką. Perbėgu, kur mane sudomina, tai vieną kitą dalyką paskaitau.
 
Visada atidžiai perskaitau žinutes, kurias man žmonės parašo, nes kartais būna, kad žmogui tikrai reikia patarimo ar pagalbos. Būtų prieš artimo meilę, jeigu aš žmogui neatsakyčiau.
 
– O jūs visus priimate į draugus, visi jums gali parašyti į feisbuką?
 
– Parašyti žinutę man gali visi, bet į draugus priimu ne visus. Prieš priimdamas į draugus, aš pasižiūriu į žmogaus profilį, svetainę. Jei ten man būna nepriimtinų dalykų, tai į draugus nepriimu. Kai kurie ir priimtieji vėliau pamato, kad aš nesu jų interesų lauke. Bet daugelį, taip, aš priimu į draugus.
 
– Ar seniai mokate naudotis kompiuteriu?
 
– Seniai. 1987 m. Mordovijos lageryje man vienas žydas pasakė, kad yra išrastas toks dalykas – personalinis kompiuteris. Kadangi žinojo už ką kaliu, tai papasakojo, kad kompiuteris labai tinkamas daiktas tekstams rašyti. Ir dar sakė, kad jame galima užsidėti slaptažodį, kurio net KGB neįveiks. Tada taip buvo manoma. (juokiasi).
 
Kai grįžau į laisvę, žinojau, kad man būtinai reikia kompiuterio. Ir man jį parūpino.
 
– Noriu paklausti apie jūsų vardą – Sigitas. Jūsų amžiaus žmogui – tai retas vardas. Kas jį davė?
 
– Taip, jis buvo retas. Aišku, tėvai man jį davė, tačiau kaip ten tiksliai buvo, tai nežinau. Mane krikštijo vos gimusį, nes, sakė, buvau labai silpnas kūdikėlis. Bijojo, kad nenumirčiau. Katalikai žino, kad tokiu atveju vaikelį reikia greitai pakrikštyti. Manau, kad tėvai vardą parinko. Mama anksti numirė, neturėjau galimybės paklausti, kaip ten iš tikrųjų buvo. Esu su savo vardu susigyvenęs. Tai germaniškas vardas. Krikštytas esu dviem vardais Sigitas ir Juozas.
 
2019.09.30; 10:30

„Grigaliaus bažnyčia kaip šnipinėjimo instrumentas prieš Sefevidų valstybę XVII – XVIII amžiais“

Kas dar krito į akis skaitant Ramizo Mechtijevo veikalą?

Kai į valdžią atėjo šachas Abbasas Didysis, jam, be abejo, prireikė vakarietiškų artilerijos pabūklų ir šaunamųjų ginklų. Juk tuo metu sefevidai konfliktavo su galinga Osmanų imperija. Šachas taip pat planavo, kad pagrindiniai prekybos keliai, kuriais į Vakarus gabenamas azerbaidžanietiškas šilkas, aplenktų Osmanų imperijos teritorijas. Tada turkai negalėtų jo šantažuoti. Todėl jam teko užmerkti akis į kai kurias Vatikano intrigas. Pavyzdžiui, nematyti, kaip katalikiški ordinai įžūliai, beveik atvirai perša savo tiesas musulmonams. 

Vakarų akimis žvelgiant, sėkmingiausiai, o azerbaidžaniečių supratimu, – įžūliausiai, dirbo trys ordinai: karmelitai, kapucinai ir jėzuitai. Mainais į ginklus ir mėginimą sulaukti politinės Vakarų pagalbos šachas Abbasas I dar 1599 metais paskelbia įstatymą, kuris apibrėžia musulmonų žemėse veikiančių krikščioniškų ordinų teises ir pareigas. Popiežiui jis siunčia raginimą atsiųsti nuolat veikiančią misiją. Popiežius mielai sutiko – 1604 metais į Sefevidų žemes atvyksta grupė vadinamųjų basakojų karmelitų. Jie tapo nepamainomais tarpininkais tarp krikščionių ir musulmonų.

Ne visuomet – garbingai besielgiantys. Išlikę archyvai byloja, kad katalikų ordinai musulmonų žemėse veikė kaip tikri šnipų centrai. Jie rinko ekonominio, politinio, karinio pobūdžio žinias, stengėsi išsiaiškinti, kuo kvėpuoja šacho aplinkos žmonės, rinko duomenis, kuriuos iš jų galima papirkti. Be to, karmelitai rašė laiškus juos sumaniai šifruodami. Karmelitų tekstų niekas nesugebėjo perskaityti išskyrus juos pačius. Sefevidai tiesiog nežinojo naudojamų kodų ir slaptažodžių.

Kas finansiškai išlaikė katalikų misijas Kaukazo regione? Juk karmelitai išmaldos beveik niekad nepašė (jie buvo įsitikinę, ir beje, teisingai manė, kad malonės prašymas musulmonų kraštuose kenkia jų įvaizdžiui; be to, prašyti išmaldos – neefektyvu, nes muslmonai neskubėdavo aukoti tokioms organizacijoms). Todėl nieko stebėtino, kad svarbiausias finasavimo šaltinis buvo Vatikanas. Pradedant 1656 metais karmelitų ordinas iš Vatikano kasmet sulaukdavo solidžios piniginės paramos. Šiuos ordinus taip pat finansavo ir Vakarų valstybės, kurioms rūpėjo, kas dedasi Azerbaidžane ir Irane. Mainais už solidžią piniginę paramą vienuoliai šioms valstybėms teikdavo žvalgybinių žinių bei atlikdavo subtilias paslaugas – esant būtinybei, papirkdavo šacho aplinkos žmones.

Ramizas Mechtijevas, Azerbaidžano mokslininkas. Slaptai.lt nuotr.

Koks buvo šiame Vakarų – Rytų žaidime dalyvavusios armėnų bažnyčios tikslas? Viena vertus, armėnų šventikai norėjo talkinti tiek Europos diplomatams, tiek krikščionių vienuoliams, kita vertus, armėnai nenorėjo patekti į absoliučią Vatikano įtaką.  Armėnų bendruomenė labai greitai perprato, ko Irane ir Azerbaidžane ieško karmelitai ar jėzuitai, ir puolė jiems padėti, ieškodami asmeninės naudos. Jie ypač buvo stiprūs kuriant Europos įtakos agentus šachų aplinkoje.

Mainais už tai jie pirmiausia siekė ekonominės naudos, troško turėti įtakingų užtarėjų Europoje. Bet finansinė nauda – dar ne viskas. Armėnai norėjo, kad Vakarai padėtų jiems daryti politinę įtaką Sefevidų valdovams.

Įsimintina, kad armėnų bažnyčios atstovai Europoje svečiavosi 1547 ir 1562 metais. Tai buvo itin slapti vizitai. Nors armėnai bando pavaizduoti, pasak knygos „Armėnų tautos istorija“ autorių B.N.Arakeliano ir A.R.Ionisiano, kad Europa abejingai žvelgė į armėnų interesus, derybos vis tik buvo ganėtinai rezultatyvios. Vatikane įsidėmėjo armėnų norą atstovauti krikščionių pasaulio inetresus Irane ir Azerbaidžane. 

Pirmoji gausi karmelitų delegacija rezidavo šacho dvare nuo 1607 metų rugsėjo mėnesio. Atsiverskite L.A.Semionovos veikalą „Karmelitų ordinas kaip europiečių ginklas skverbiantis į Iraną“, paremtą autentiška „Karmelitų kronika“. Sužinosite, kad armėnai buvo puikūs šnipai, taigi dėl teisės juos verbuoti egzistavo net trintys tarp Ispanijos karaliaus remiamų karmelitų bei augustinų.

Armėnai informuodavo Vakarus apie svarbiausius šachų planus. Pavyzdžiui, būtent šių informatorių dėka Vakarams pavyko sužlugdyti šachų sugalvotą planą: gausų armėnų būrį pervilioti į Islamą.

Beje, šachui nepatiko vienpusiškumas: armėnus vilioti į islamą – blogai, negražu, smerktina, o musulmonus verst katalikais – sveikintina, pagirtina? Šachas užsirūstino, kad karmelitai atkakliai verbuoja žmones net iš jo artimiausios aplinkos. Tarp karmelitų ir šacho Abbaso tada kilo rimtų nesutarimų.

Bet akivaizdu, jog šachas nenorėjo labai susipykti su Vakarų valstybėmis. Teko laviruoti. Ir vis tik karmelitai beveik metams buvo išvyti, o grįžę neturėjo teisės kelti kojos į šacho Abbaso rezidenciją – net iki pat jo mirties. Bet tada karmelitai palaikė ryšius per armėnų diasporą, kuri žaidė dvigubą žaidimą. Viena vertus, apsimesdavo uoliais katalikų šalininkais, o iš kitos pusės juos kiršino su musulmonais.

Išlikę žinių, kad 1655 metais liepos 9 dieną tėvas Baltazaras skundėsi Vatikanui, jog armėnų bažnyčios vadovai jiems nuolat kenkia, priešiškai nuteikdami musulmonus. Karmelitai tuomet atsakydavo tuo pačiu – keršijo po Europą keliaujantiems armėnų pirkliams.

Įdomu ir tai, kad vienuoliams paversti musulmonų katalikais dažniausiai nepavykdavo. Per šimtą metų – labai mažai tokių atvejų. Štai kaip 1675 metais skundėsi karmelitas Feliksas: per visus 26 metus, kuriuos jis praleido Rytuose, nė sykio negirdėjo, jog musulmonas būtų atsivėręs į katalikybę.

Be kita ko, kai kurie karmelitai labai nepagarbiai bendravo su musulmonais. Štai kas nutiko Šamachoje: šie vuonuoliai demonstratyviai paniekino jų pranašą Mohamedą. Karmelitai ironizavo: mes negerbiame jūsų Mohamedo? O kas tas Mohamedas, kad mes jį gerbtume? Koks skirtumas, ar su šuniu kalbėti, ar su jūsų pranašu šnekučiuotis – lygiai tas pats. Tokios kalbos mirtinai įžeidė musulmonus. Tokius žodžius ištarę karmelitai buvo nužudyti. Tai nutiko Šacho Abbaso Didžiojo valdymo metais.

Apie Sefvidų valdovus daug rašoma lietuvių istoriko Algimanto Liekio veikale „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Slaptai.lt nuotr.

Ideologinis ir žvalgybinis karas prieš Sefevidus – Vakarų ir armėnų bažnyčios bendras projektas. Kruvinas projektas. Pavyzdžiui, Popiežius Povilas V laiške (saugomas slaptame Vatikano archyve, datuotas jis 1605 metų liepos 20 dieną, o adresuotas šachui Abassui I) apgailestauja  sužinojęs, kad Europoje buvo nužudytas sefevidų pasiuntinys Guseingulu-bekas. Musulmonų pasiuntinys nužudytas Romoje. Dabar labai sunku pasakyti, kodėl musulmonas neteko gyvybės. Iš laiško tono galima tik nuspėti, jog Popiežius turėjo informacijos apie jam iškilusį pavojų.

Taip pat žinoma faktų apie grubų, atvirą spaudimą, kai į Vakarus pasiųsti sefevidų pasiuntiniai buvo per prievartą verbuojami išduoti savo valstybę ir tikėjimą. Apie tai mums praneša Orudžas-bek-Bajatas – pasiuntinybės sekretorius. Jis aprašo atvejį, kai pasiųsti į Europą 1599 metais musulmonai grįždami namo užsižiūrėjo, jog trūksta trijų atstovų. Jie grįžo ieškoti saviškių ir pamatė, kad šie ruošiasi tapti Romos Katalikų bažnyčios nariais. Pasiuntinys dar bandė išsiaiškinti aplinkybes, paskatinusias tokiam žingsniui, tačiau Popiežius nekomentavo, teisindamasis, jog viskas Dievo valioje…

Bijodami Popiežiaus priekaištų, kad niekaip nepavyksta musulmonų pervilioti į krikščionybę, karmelitai siųsdavo į Romą pagražintas ataskaitas. Net ėmėsi į savo tikėjimą vilioti mažamečius vaikus, ypač sergančius mažylius. Išlikę tokie duomenys: Isfahane ir jo apylinkėse į katalikų tikėjimą 1647 metais pervilioti 95 musulmonų vaikai, 1648 metais – 20 vaikų, 1649 – 375 vaikai, 1650 – 326 mažyliai, 1659-aisiais – trys tūkstančiai ir t.t.

Žinoma ir tai, kad šacho Abbaso Didžiojo 1622 metais Sefevidai buvo priversti likviduoti galingą krikščionybės bazę Irane ir Azerbaidžane – portugalų portą, ginkluotą to meto moderiausiomis patrankomis ir šaunamaisiais ginklais – Ormuzdą. Šita vbazė, įsikūrusi prie Sefevidų pasienio, tapo europiečių punktu, iš kurio jie galėjo daryti milžinišką įtaką. Taip pat žinoma, kad portugalai imdavo milžiniškus muitus – tiesiog grobdavo, apiplėšdavo visus persus ir iraniečius bei azerbaidžaniečius.  Karmelitai talkino portugalams. Pavojaus akimirkomis karmelitai slėpdavosi pas portugalus, o, esant reikalui diplomatiškai veikti, – portugalai pasiūsdavo derėtis karmelitus.

Kaip sefevidai įveikė portugalus – į pagalbą pasitelkė britus, portugalų konkurentus. Pasinaudojo britų laivais išsilaipinant į salą, kur šeimininkavo portugalai. Išsilaipinę puolė portugalus. Nors musulmonų buvo mažiau, musulmonai įveikė portugalus – vieną iš stipriausių to meto Europos kariuomenių. Ir labai sustiprino savo įvaizdį, autoritetą.

Beje, patys europietiški šaltiniai byloja, kad krikščionys portugalai ten elgėsi itin amoraliai – ne tik žudė musulmonus, bet dėl pinigų vienas su kitu kariavo ir visai nežiūrėjo tikėjimo. Taip rašo prancūzų keliautojas ir filosofas F.Bernje (1620-1688).

Sefevidai sumaniai neleido iki galo Romai užvaldyti ir armėnų bažnyčios. Roma jau seniai norėjo, kad armėnai būtų visiškai nuo jų priklausomi.  Sefevidai suprato, kad jei armėnų bažnyčia atiteks Romai, tai ji atiteks kaip Sefevidų žemėse veikianti priešiška penktoji kolona. Sefevidai skaldė Armėnų bažnyčią. Armėnų bažnyčiai neleista paklusti Romai. Ji liko priklausoma nuo sefevidų. 

Kai 1708 ir 1715 metais buvo pasirašytos ekonominės sutartys, buvo įrašytas ir punktas, kaip saugomos katalikų teisės. Katalikai buvo deramai saugomi. Bet šie įstatymai taip ir neįsigalėjo. 1715 metais mirė karalius Liudvikas XIV, o Sefevidų valstybė krito į politinę ir ekonominę krizę.

R.Mechtijevo knygoje brėžiamos išvados, kad armėnų istorikai turėtų dėkoti Sefevidų valdovams, saugojusiems armėnų bažnyčią nuo katalikų spaudimo. Jei ne Sefevidai, Vatikanas greičiausiai būtų armėnų bažnyčią priglaudęs po savo sparnu.

Be abejo, R.Mechtijevo knyga apie sudėtingus Vatikato ir Sefevidų tarpusavio santykius – verta dėmesio. Ją perskaičius lengviau perprasti ne tik pasitaikančias trintis tarp musulmonų ir katalikų, bet ir šiandieninius Armėnijos – Azerbaidžano nesutarimus. R.Mechtijevo veikalas byloja: ne visada ir ne visur kalti musulmonai.

Man regis, lietuvių skaitytojams ji būtų įdomi – kodėl neišvertus jos į lietuvių kalbą? 

2019.08.30; 10:35

Ramizas Mechtijevas, Azerbaidžano mokslininkas. Slaptai.lt nuotr.

2018-aisiais metais Azerbaidžane išleistas Ramizo Mechtijevo veikalas, kurio pavadinimas, pažodžiui išvertus į lietuvių kalbą, – sensacingas: „Grigaliaus bažnyčia kaip šnipinėjimo instrumentas prieš Sefevidų valstybę XVII – XVIII amžiais“.

Pirmiausia lietuvių skaitytojui dera įsidėmėti, jog tarp to meto Sefevidų valstybės ir šiandieninio Azerbaidžano – daug panašumų. Nors lygybės ženklą brėžti per drąsu, Sefevidų valstybė ilgainiui tapo šiandieninio Azerbaidžano pamatais.

Antras svarbus pastebėjimas: nors gilinamasi į tolimus, tarsi ne itin šiandien aktualius viduramžius, vis tik knygą verta perskaityti tiems, kurie nuoširdžiai nori perprasti du galvosūkius: kokios priežastys paskatino iki šiol tebesitęsiančius armėnų – azerbaidžaniečių nesutarimus ir ar yra vilčių kada nors šioms tautoms susitaikyti?

Skeptikams, tvirtinantiems, girdi, tai – pigi azerbaidžanietiška propaganda, galėčiau atkirsti: remiamasi išskirtinai Vatikano ir tuometinės Europos archyviniais šaltiniais, įskaitant ir į azeraidžaniečių teritorijas tuomet keliavusių kapucinų, karmelitų, jėzuitų vienuolių metraščiais. Antrasis itin svarbus informacijos šaltinis – pati Armėnų apaštališkoji bažnyčia bei armėnų pirklių užrašai. Trečiasis žinių šaltinis – britų, prancūzų, portugalų, rusų keliautojų, kariškių, šnipų užrašai. Savais, azerbaidžanietiškais, archyvais žymusis azerbaidžaniečių mokslininkas R.Mechtijevas beveik nesiremia. Tad kaltinti autorių tendencingumu būtų kvaila.

Beje, susipažinti su šiuo veikalu buvo įdomu dar ir dėl to, kad tai – unikali galimybė į to meto Europos vienuolių, pirklių ir diplomatų intrigas musulmonų žemėse pažvelgti azerbaidžaniečių mokslininko akimis. Mes įpratę į istoriją žvelgti vien iš savosios varpinės. Kartais verta į save pasižiūrėti kitų akimis: ką blogo Europa yra padariusi dabartinio Azerbaidžano teritorijoje gyvenusiems musulmonams.

Europa kai kurių epizodų bevelytų neprisiminti. Bet juk nepaneigsi, nenuginčysi: į Sefevidų šachų valdomas žemes 17 – 18 amžiais Vatikanas savo vienuolius siuntė ne vien gražių sumetimų skatinamas. Panašių tikslų turėjo ir Europos karaliai bei imperatoriai, komandiruodami savo diplomatus į azerbaidžaniečių žemes. Primityvu manyti, kad jie troško vien harmonijos, abipusės pagarbos, dieną naktį ieškojo taikaus sugyvenimo formulių. Būkime atviri – padedami patikimų „ausų bei akių“ jie troško valdyti tas žemes. Sefevidų valdovai šioms įtakoms, be abejo, priešinosi.

Anuomet egzistavusi nuožmi konkurencija tarp tautų ir religijų neturėtų nieko stebinti. Katalikybė skverbėsi į Rytus, Pietus, islamas ieškojo galimybių įsitvirtinti Europoje. Nei vieni, nei kiti nebuvo šventieji.

Dar priekabiau žvelgiant, galima ir taip pasakyti: siūsdama savo misijas į Sefevidų imperiją Europa nevengė pačių bjauriausių priemonių – žudymo. O tokios priemonės kaip papirkinėjimai, apgaudinėjimas, klasta, šnipinėjimas tapo misionierių duona kasdienine.

Šiame sudėtingame „visi – prieš visus“ kare savo specifinių tikslų neabejotinai turėjo ir armėnai – Armėnų apaštališkoji bažnyčia bei priviligijuoti armėnų pirkliai (Sefevidų valstybėje jie mėgavosi užtektinai solidžiomis lengvatomis ir privilegijomis). Pats svarbiausias, tačiau labiausiai slepiamas nuo pašalinių akių armėnų tikslas buvo sukurti savo valstybę. Už teisę įkurti valstybę azerbaidžaniečių, iraniečių ir turkų žemėse jie buvo pasiryžę talkinti Europai, Rusijai ar dar kokiai nors jėgai.

„Grigaliaus bažnyčia kaip šnipinėjimo instrumentas prieš Sefevidų valstybę XVII – XVIII amžiais“

Tiesa, igainiui supatę, jog Europa ne iki galo suinteresuota padėti, be to, už pagalbą reikalauja aklo paklusnumo Vatikanui, jie pradėjo derybas su carine Rusija. Derybos su carine Rusija, ypač Petro I laikais, armėnams buvo sėkmingesnės. Jie surado sąjungininką, kuris žadėjo padėt įkurti armėniškąją valstybę – Maskvos forpostą Kaukazo regione.

Intensyvus flirtas su Maskva prasidėjo vos tik Sefevidų valdomoje valstybėjėje išryškėjo pirmieji silpnumo požymiai. Taigi jau 17 amžiaus viduryje intensyviai pradėta ieškoti ryšių su Rusija. Pirma – per prekybą su Rusija. Keliui nuo Astrachanės iki Baltosios jūros ne veltui prigijo „Armėnų prekybos kelio“ vardas.

Taip pat neįmanoma paneigti fakto, jog 1659 metais Naujosios Džulfos gyventojas Zaharas Sahradianas carui Aleksejui Michailovičiui padovanojo deimantinį krėslą. Tą krėslą puošė 900 deimanų ir šimtai kitokių brangakmenių (šiuo metu jis saugomas Kremliuje kaip itin vertingas eksponatas).

1667 metais tarp A.Michailovičiaus ir pirklio Grigoro Lusikovo pasirašytas ekonominis susitarimas: kaip ir kur turi driektis Šilko kelias į Europą. Ypač svarbi detalė: susitarime pabrėžiama, kad prekiauti tame kelyje leidžiama išskirtinai armėnų pirkliams.

Nepaneigiama ir tai:  Ečmiadzino šventikas Akopas nusiuntė Lusikovui slaptą armėnų pirklių laišką – prašė nubausti Irano šachą, skriaudžiantį armėnus. Remiantis A.Ter –Sarkisianc knyga „Armėnų tautos istorija ir kultūra nuo seniausių laikų iki 19 amžiaus pradžios“, su caru anuomet aptarti bendri veiksmai prieš Sefevidų valstybę, neišskiriant nė ginkluotų atakų.

Kuo labiau silpo Sefevidų valstybė, tuo separatistinės armėnų nuotaikos stiprėjo. Bet iki Petro I laikų armėnai nedrįso kelti ginklo prieš Sefevidus.

Pasitikėjimo savo jėgomis įkvėpė būtent Petras Pirmasis. Iš pradžių jis neskubėjo veržtis link Kaspijos –  turėjo užbaigti varginantį Šiaurės karą (1701-1721) su Švedija. Bet dar kariaujant su Švedijos Karalyste godus šio caro žvilgsnis buvo nukreiptas ir į Kaspijos regioną. Štai 1701 metais misionierius Izraelas Ori nuvyksta į Rusiją, kur jį šiltai priima Petras Didysis. Misionierius teikia siūlymą, kad caras atkariautų „armėnų valstybę“ ir išlaisvintų juos nuo musulmonų kaimynystės. Rusijos caras pažadėjo imtis šio žygio, vos tik baigs Šiaurės karą.

Beje, šis armėnų misionierius kruopščiai rinko žvalgybinę informaciją, o slaptas ataskaitas apie azerbaidžaniečių nusiteikimus vogčiom gabendavo į Rusiją. Bet 1711-aisiais metais jis Astrachanėje mirė neaiškiomis aplinkybėmis.

Taip pat žinoma, kad 1715 metais Petras Pirmasis siunčia į Azerbaidžaną profesionalų šnipų būrį, kuriam vadovauja talentingas diplomatas ir žvalgas A. Volynskis (1689-1740). Jo misija – slapta. Visus duomenis turėjo rinkti atsargiai, kad nekristų įtarimas.  

Žvalgyba atlikta ir jūroje. Kaspijoje šnipinėjo F. I. Soimonovas (1682-1780). Šio mokslininko ir keliautojo ekspedicija plaukė netoli Kaspijos uostų, žvalgė krantus, upių žiotis, salas…

Sefvidų valdovai. Algimanto Liekio veikalas „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Slaptai.lt nuotr.

1813-aisiais pasirašoma Giulistano sutartis, 1828-aisiais – Turkmėnčajaus sutartis. Azerbaidžanas draskomas į gabalus. Į Azerbaidžano teritorijas ištisus du šimtus metų iš Sirijos, Irano ir Osmanų imperijos kryptingai keliami armėnai. Slaptasis tikslas pradėtas įgyvendinti – musulmonų žemėse kuriamas Rusijai ištikimas darinys.

Žodžiu, duomenų, kokios klastingos kartais anuomet buvo intrigos, – užtektinai.

Toks būtų trumpas pirmasis apibendrinimas. Išvada akivaizdi – tarp armėnų ir azeraidžaniečių įmanoma taika. Bet tik tuo atveju, jei oficialusis Jerevanas šiandien atsisakys ekspansinės politikos – plėsti savas teritorijas kitų tautų sąskaita. Omenyje turimos ne tik Azerbaidžano, bet ir Turkijos, Sakartvelo teritorijos.

21-amžius – tai ne viduramžiai, kada buvo galima elgtis kaip tinkamam. Pats metas Armėnijai susimąstyti dėl savų klaidų ir klystkelių.

(Bus daugiau)

2019.08.29; 11:04

Popiežius Pranciškus kitą mėnesį Vatikane priims Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, ketvirtadienį pranešė Vatikanas.
 
„Šventasis Tėvas liepos 4-ąją priims Rusijos Federacijos prezidentą“, – sakė laikinasis atstovas spaudai Alessandras Gisottis.
 
Tai bus jau trečiasis popiežiaus Pranciškaus ir V. Putino susitikimas.
 
Paskutinį kartą popiežius Rusijos prezidentą priėmė 2015 metais, kurio metu popiežius paragino V. Putiną ir kitas konflikto Rytų Ukrainoje šalis „nuoširdžiai dėti pastangas“, kad būtų pasiekta taika.
 
Konfliktas Rytų Ukrainoje tarp Ukrainos pajėgų ir Rusijos remiamų separatistų prasidėjo 2014 metais. Jungtinių Tautų (JT) duomenimis, konflikto metu žuvo apie 13 tūkst. žmonių. Rusija Krymo pusiasalį aneksavo taip pat 2014 metais.
 
2015 metais vykęs popiežiaus ir Rusijos prezidento susitikimas truko 50 minučių. Tiktai susitikimai su buvusiu JAV prezidentu Baracku Obama ir Prancūzijos prezidentu Emmanueliu Macronu truko ilgiau.
 
Pirmąkart popiežius Pranciškus ir Rusijos vadovas susitiko 2013 metais, kai Romos katalikų Bažnyčia siekė pagerinti santykius su Rusijos ortodoksų Bažnyčia.
 
Ankstesnių susitikimų metu popiežius ir V. Putinas taip pat kalbėjosi tokiais klausimais, kaip karas Sirijoje, krikščionių persekiojimas ir santykiai tarp katalikų ir ortodoksų Bažnyčių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.06; 13:32

Popiežius Pranciškus. EPA – ELTA nuotr.
Velykų sekmadienį, tradiciškai kreipdamasis į tikinčiuosius Vatikane, popiežius Pranciškus pasmerkė smurtą Šri Lankoje ir ragino spręsti karinį konfliktą Sirijoje, informuoja AFP.

Šventasis Tėvas išreiškė gilų liūdesį dėl sprogimų Šri Lankoje ir solidarumą su smurto aukomis.

„Sužinojau liūdnas naujienas apie išpuolius, kurie šiandien, Velykų sekmadienį, sukėlė širdgėlą ir skausmą“, – sakė popiežius Pranciškus.

„Norėčiau išreikšti artumą su krikščionių bendruomene, kuri buvo užpulta maldos metu, ir su visomis šio žiauraus smurto aukomis“, – sakė pontifikas.

Be to, savo kalboje jis ragino politikus spręsti karinį konfliktą Sirijoje ir garantuoti, kad milijonai pabėgėlių ir namų netekusių žmonių galės grįžti į savo šalį.

Anot jo, atėjo laikas iš naujo įsipareigoti pasiekti politinį sprendimą, kuris benamiais tapusiems žmonėms ir pabėgėliams kaimyninėse valstybėse, ypač Libane ir Jordanijoje, leistų grįžti į savo šalį.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.04.21; 15:00