Vidas Rachlevičius, šio teksto autorius

Déjà vu. Ši mintis dažnai kyla stebint Brexito batalijas Briuselyje ir Britanijoje. Kadangi Lietuvos žiniasklaidai šis esminis klausimas visiškai neįdomus, brūkštelėsiu kelias mintis apie tai. Apie tai, ko nerasite mūsų žiniasklaidoje.

Britai surengė referendumą ir nusprendė trauktis iš ES. Ir ne man ar mūsų portalų copy-pasteklaviatūrininkams, ar kabinetiniams politologams patarti ar teisti juos. Visų pirma, reikia įvertinti didingą Britanijos istoriją, demokratijos, teisės ir politikos tradiciją, jos ekonominę ir karinę galią bei įtaką pasaulyje, taip pat – britų charakterio savybes, pavyzdžiui, įgimtą orumą, savigarbą, nesiblaškymą ir t.t. Kaip čia sakoma, you need to be in their shoes. Ne šaukiančių leftistų, socialistų ir veganų – anarchistų, bet klasikinių britų, tikrojo šalies politinio elito. Briuselio biurokratija tai suvokia kaip egzistencinį iššūkį – galių ir įtakos praradimą, pavojų, baimę, kad taip nepasielgtų kiti. Tai lemia Briuselio politiką, kurios esmė – parodyti visiems, kas jų laukia ir bet kokia kaina bandyti nepaleisti Britanijos. Todėl visos ligšiolinės derybų pastangos yra bevaisės, o šiomis savaitėmis tos derybos pereina į lemiamą fazę.

Kodėl déjà vu? Todėl, kad Briuselis iš esmės groja modernizuotą ir mums daug kartų girdėtą kantatą „Be mūsų jūs prapulsit“, kurią iš įvairiausių Kremliaus ruporų ir paties M. Gorbačiovo daugybę kartų girdėjome 1989 – 1991 metais. Ši muzika skirta ne Londono derybininkams, o visų pirma – britų visuomenei pagąsdinti, kuri, kaip iki šiol tikisi Briuselis, galų gale prispaus savo politikus pakeisti politikos kursą 180 laipsnių. Brexit‘as reiškia, kad šalis nusprendė pasitraukti, bet nebuvo visiškai jokio nacionalinio sutarimo, kaip tai turi būti padaryta. Todėl Britanijos viešojoje erdvėje girdime tikrą politinių chorų festivalį – nuo leftistų „likime ES“ iki valstybininkų – „pasitraukime be jokio susitarimo“ – No Deal Brexit.

Michailas Gorbačiovas

Briuselio kantata „Be mūsų jūs prapulsit“ duoda vaisių, nes britų žiniasklaida nuolat piešia apokaliptinius vaizdus, kas bus pasitraukus iš ES be susitarimo. Yra du svarbiausi šios tikslinės propagandos taikiniai ir abu labai jautrūs – verslas ir sveikatos sistema. Likit su mūsų nafta ir dujomis, turėsite daugiau autonomijos, bet privalote likti SSRS sudėtyje… Déjà vu. Be to, prisimenate, kaip Maskva mus bandė gąsdinti, kad išstoję iš SSRS galime prarasti Klaipėdos kraštą, o dabar Briuselis derybose manipuliuoja labai jautriu Šiaurės Airijos suvereniteto klausimu. Déjà vu.

Taigi, nemažai eilinių britų kraipo galvas ir linkę manyti, kad gal tikrai geriau likti su Briuseliu? Tokią poziciją labai uoliai transliuoja beveik visa didžioji šalies žiniasklaida, kuri iš esmės yra kairioji. Tačiau yra ir kita pusė, gerokai menkiau matoma ir cituojama, bet labai stipri, kuriai atstovauja didelė dalis dešiniojo politinio elito, tikrieji Britanijos valstybingumo ir politinio orumo gynėjai bei šalininkai. Jų kalbų esmė labai panaši į tai, ką mes kalbėjome Maskvai 1989 – 1991-ais: geriau jau basi, bet nepriklausomi. Suprantama, britų argumentacija ir žodžiai visai kiti. Jokiomis aplinkybėmis antrojo referendumo nebus! – sako jie. Teoriškai, jis įmanomas, jei parlamentas nuspręstų, bet manau, kad tokia galimybė yra visiškai minimali, nes tai reikštų visišką Briuselio prigąsdintos Britanijos nusižeminimą. Londonas po svyruonėlio J. C. Junckerio kojomis? To niekada neleis šalies politinis elitas, posėdžiaujantis rūmuose pro kurio langus matoma Winstono Churchillio skulptūra.

Europos Komisijos pirmininkas Žanas Klodas Junkeris (Jean-Claude Juncker). EPA – ELTA nuotr.

Taigi, tokio politinio susipriešinimo kontekste tie patys reiškiniai ar faktai piešiami visiškai skirtingomis spalvomis. Pavyzdžiui, rugsėjo pabaigoje vykęs Zalcburgo ES vadovų samitas, kuriame ES vadovai ganėtinai grubia forma ir arogantiškai atmetė visus britų pasiūlymus, nors išvakarėse kalbėjo kiek kitaip. Didžioji dalis britų žiniasklaidos, kaip ir pridera kairiesiems, nepraleido progos užvažiuoti buldozeriu ant premjerės ir viską suvertė ant jos – „katastrofa“ ir „T. May pažeminimas“ buvo dominuojančios antraštės.

Tačiau kita pusė tai vertina ne kaip premjerės, o visos Britanijos pažeminimą, visišką jos interesų ir žmonių politinės valios nepaisymą. Reikalo esmę ir britų politinio elito laikyseną, manau, gerai atspindi vieno iš torių lyderių komentaras: „Jie daro didelę klaidą, nes mūsų kultūringumą supranta kaip nusižeminimą“. Kita vertus, tai be galo sudėtinga problema, nes ir esminis premjerės T. May posakis „Brexit means Brexit“ gali turėti penkiasdešimt įvairiausių atspalvių – net ir patys konservatoriai jį traktuoja labai įvairiai.

Sunku ką nors prognozuoti, bet akivaizdu, kad Briuselis nusprendė eiti va banque, o ir britai laikysis iki galo. Manau, kad No Deal Brexit visai įmanomas variantas, bet vis dėl to tikiu, kad paskutinę minutę Briuseliui teks nuryti karčia piliulę ir sutikti su kažkokiu civilizuotu kompromisu. Britų politinis elitas neformaliai klausia Briuselio: ar taip elgdamiesi jūs tikrai norite priešo savo pašonėje? Nes kuo labiau Briuselis laužo rankas ir žemina Britaniją, tuos dažniau šios šalies laikraščių pirmuosiuose puslapiuose švyti tokios antraštės: „EU Dirty Rats – Euro mobsters ambush May“.

Kita vertus, manau, kad ir Briuselio lyderiai supranta, kad dėl No Deal Brexit taip pat reikės pasiaiškinti…

Informacijos šaltinis – propatria.lt

2018.10.17; 09:00

 

Vidas Rachlevičius, komentaro autorius

Buvau nusprendęs patylėti, bet neiškenčiau…

Žvelgiant kiek iš šalies, jau įsisiūbuojanti Prezidento rinkimų kampanija skatina rašyti ne tradicinius bla-bla-bla komentarus, kuriuose autoriai rimtu tonu analizuoja galimų kandidatų galimybes, o ilgą nekrologą Lietuvos visuomenės mentalitetui, sąžinei, susivokimui, norui patiems lemti savo ateitį ir apskritai gebėjimui protauti bei matyti bent nedidelį Big Picture fragmentą.

Tik vienas epizodas. Tai – galimas kandidatas į Prezidento postą Saulius Skvernelis. Jei kas nors, pavyzdžiui, pirmosios Valdo Adamkaus kadencijos metu man būtų pasakęs, kad kada nors toks žmogus realiai gali tapti pirmuoju valstybės asmeniu ir atstovauti jau beveik tris dešimtmečius Nepriklausomybę atkūrusiai valstybei – ES, NATO ir EBPO narei, būčiau pagalvojęs, kad tai tiesiog neįmanoma, būčiau pasukiojęs pirštą prie smilkinio.

Deja, dabar tai yra realybė. Jau dabar esame bijanti, o tiksliau – dėl labai konkrečių aukščiausių pareigūnų asmeninių interesų vengianti išsižioti ir net menkiausio savarankiško užsienio politikos elemento neturinti šalis.

Kadangi realiai nebeturime ir politinių partijų – nedidelė grupė asmenų po rinkimų nesugebanti suformuoti net ministrų kabineto, mano nuomone, nelaikytina normalia politine partija – tai neturime ir jokios vidaus politikos, o ką bekalbėti apie kelias alternatyvas.

Šalyje seniai nebėra jokios politinės diskusijos – tik politikos menkystų rietenos. Dabar turime situaciją, kurią galima būtų pavadinti neprognozuojamomis politinėmis konvulsijomis.

Taigi, ši šalis neturi jokio visuomenei suprantamo ir priimtino plano, jokios vizijos, vadinasi – jokios šviesesnės ateities. Jeigu norime ką nors pakeisti, turime būti visiškai atviri ir maksimaliai sąžiningi sau: esame susipriešinę, persirieję, tamsūs, pavydūs ir faktiškai praradę gebėjimą skaidriai, civilizuotai bei savarankiškai tvarkytis.

Sunkiausia pripažinti faktą, kad iš esmės mus gelbsti tik palankiai susiklosčiusios istorinės aplinkybės – narystė NATO ir ES.

Tai yra ir prievartos aparatas, ir stabdžiai, ir saugikliai, ir savotiškas Damoklo kardas virš netikėlių politikų galvų, apsaugantis valstybę nuo visiško degradavimo ir žlugimo. Tai yra lyg gyvybinių funkcijų palaikymo aparatūra sunkiam ligoniui, kurią atjungus…

Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.

Tokiomis aplinkybėmis, regis, turėtų iškilti nauji lyderiai, kurie savo užsidegimu, energija, talentu ir vizijomis turėtų suburti ir mobilizuoti visuomenę, tačiau vis labiau įsigalintis valstietiškas bei senokai įsivyravęs prisitaikėliškas mentalitetas tikrajai lyderystei yra priešiškos terpės.

Skvernelis tiesiog yra visų aukščiau išvardytų aplinkybių produktas bei ryškus situacijos valstybėje simbolis. Bet tikrai nereikėtų jo kaltinti, nes dėl visiško visuomenės nesusivokimo žmogelis tiesiog atsirado ne savo vietoje, o po to gali kilti dar aukščiau – juk norėti nedraudžiama, o ir aplinkybės palankios.

Tai palyginkime, pavyzdžiui, Skvernelį su V. Adamkumi ar Estijos eksprezidentu Toomasu Ilvesu – kokia jų laikysena, intelektas, kokiomis kategorijomis jie mąsto ir kalba, koks jų išsilavinimo ir pasaulio suvokimo lygis, politinis akiratis per pan.

Kas mus visiems atsitiko, kad apie galinčią ištikti didžiulę nacionalinę gėdą kalbame kaip apie savaime suprantamą ir galimą dalyką? Aš įsivaizduoju, kad normalioje visuomenėje tokiems žmonėms neturėtų kilti net menkiausia mintis bandyti išsistatyti save visuotinei pajuokai, jie turėtų kiekviena savo kūno ląstele jausti, kad tai yra neįmanoma. Tokią tvyrančią nuotaiką ir supratimą turėtų suformuoti ir palaikyti įvairūs institutai, kuriuos, formaliai, regis, turim.

Estijos Respublikos Prezidentas Tomas Hendrikas Ilvesas (Toomas Hendrik Ilves).

Bet kaip yra iš esmės? Beveik visa žiniasklaida seniai nebeatlieka savo funkcijos, etikos bei profesiniu požiūriu yra degradavusi ir nesugeba iškelti, analizuoti bei diskutuoti apie svarbiausias ir gilumines valstybės problemas, o eterio žvaigždės iš esmės reklamuodamos tampo tuos nevykėlius po pokalbių šou, bet nenori, o gal ir nesugeba

Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Slaptai.lt nuotr.

užduoti esminių klausimų.

PR kompanijos ir jų guru už ilgesnį eurą viešai ar slaptai konsultuoja ir tempia į valdžią veikėjus, kurie lemia valstybės degradaciją.

Tikrasis elitas yra neorganizuotas, nutildytas arba visiškai nusivylęs. Tiesa, dar yra visa gvardija vadinamųjų politikos mokslininkų, pasidabinusių skambiais dr. ir prof. laipsniais, bet dauguma jų esminiais valstybei ir visuomenei klausimais yra beviltiški.

Tokiame kontekste, kai reikalingas bent kažkoks sveiko politinio proto centras, kai kažkas išmintingas turi imtis iniciatyvos ir atsakomybės šviesti visuomenę, anądien pagalvojau, o kuo skiriasi sovietmečiu veikusi Vilniaus aukštoji partinė mokykla ir TSPMI?

Atmetus visas iškabas, simbolius ir dekoracijas ir įsigilinus tik į veiklos esmę – praktiškai niekuo.

Prisitaikėliška, nuolanki, bet kokiai valdžiai pataikaujanti ir greitai į besikeičiančią konjunktūrą reaguojanti organizacija. Jokių galimybių būti gaivios politinės minties oaze ar think tank‘u.

Taigi, visiškai realu, kad galime turėti Prezidentą, kuomet iki baltarusiško politinio mentaliteto liks tik keli žingsneliai…

Ir tai būtų tikrai ne jo, o visos visuomenės ir kiekvieno iš mūsų nuopelnas.

2018.09.16; 05:40