Seimo pirmininkė, Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Gitanos Markovičienės (ELTA) nuotr.

Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen įregistravo Seimo nutarimo projektą, kuriuo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovu siūlo skirti istoriką dr. Arūną Bubnį. Jis šiuo metu dirba LGGRTC ir užima Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktoriaus pareigas.
 
Komentuodama savo sprendimą, V. Čmilytė-Nielsen pažymėjo tikinti, kad, Seimui pritarus, A. Bubnys turėtų suvienyti krizę kelis pastaruosius mėnesius patiriančio Genocido tyrimo centro darbuotojus.
 
„Siekiau, kad naujasis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovas turėtų stiprų palaikymą tiek pačiame centre, tiek istorikų bendruomenėje. Dr. Arūnas Bubnys tikrai atitinka šiuos reikalavimus ir puikiai išmano Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro veiklą. Po išsamių konsultacijų Seime, manau, kad jis galės suvienyti centro darbuotojus, užtikrinti centro tyrimų nešališkumą ir tinkamai eiti centro direktoriaus pareigas“, – išplatintame pranešime teigė parlamento vadovė.
Adas Jakubauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
Anksčiau Genocido tyrimo centro vadovo pareigas ėjusį Adą Jakubauską Seimas po slapto balsavimo atleido balandžio 1 dieną. A. Jakubauskas iš pareigų buvo atleistas po kelis mėnesius užsitęsusios krizės centro viduje, kai LGGRTC darbuotojai pareiškė nepasitenkinimą jo vadovavimu. Tai, kad jis nesusitvarko su einamomis pareigomis, konstatavo ir Seimo valdybos sudaryta parlamentarų darbo grupė.
 
Įtampas centre taip pat pakurstė tai, kad A. Jakubauskas atleido istorikę Mingailę Jurkutę, kuri LGGRTC vadovybei negailėjo aštrios kritikos. Pasak A. Jakubausko, M. Jurkutė buvo atleista ne už pareikštą kritiką centrui, tačiau už neteisingos informacijos sklaidą.
 
A. Bubnys siektų į centrą grąžinti M. Jurkutę
 
ELTA antradienį skelbė išsiaiškinusi, kas yra pirmininkės kandidatas į Genocido tyrimo centro direktorius. Nuo 2009 m. vienam iš Genocido tyrimo centro departamentų vadovaujantis istorikas A. Bubnys naujienų agentūrai ELTA sakė, kad jei parlamento pirmininkė Seimui pateiktų jo kandidatūrą, o šis jai pritartų, pati pirmoji užduotis, kurios jis imtųsi, būtų susiskaldžiusio centro kolektyvo stabilizavimas. A. Bubnys taip pat neatmeta galimybės, kad tapęs generaliniu LGGRTC vadovu į darbą kviestų grįžti buvusio centro direktoriaus A. Jakubausko sprendimu atleistą istorikę M. Jurkutę.
Istorikas Arūnas Bubnys
 
„Jeigu tapčiau direktoriumi, tai aš tikrai siūlysiu jai grįžti į centrą. O į kokias pareigas, sunku dar kalbėti. Bet aš norėčiau, kad ji grįžtų į centrą, nes ją laikau rimta kvalifikuota istorike, kuri gali duoti naudos“, – Eltai teigė jis ir pažymėjo, kad būtent šios istorikės atleidimas paaštrino LGGRTC jau kuris laikas brendusį konfliktą.
 
„Konflikto pradžia galima laikyti pirmąjį įspėjimą daktarei Mingailei Jurkutei už vadovybės veiksmų kritiką. Aš galvoju, kad jei būtų buvusi gera valia iš vadovo pusės, ypač kai jis yra galios pozicijoje, tai, manau, tą nesutarimą buvo galima sureguliuoti susėdus prie stalo. Tačiau vietoje to situacija buvo dar labiau užaštrinta – ji buvo atleista iš darbo, o konfliktas dar labiau įsiliepsnojo“, – teigė istorikas.
Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt foto
 
Kaip skelbiama LGGRTC puslapyje, svarbiausios A. Bubnio mokslinio darbo kryptys yra lietuvių antinacinė rezistencija 1941–1944 m., lenkų pogrindis Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais, holokaustas Lietuvoje. 1994 m. jis apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Antinacinė lietuvių rezistencija 1941–1944 m.“ 1998 m. išleido monografiją „Vokiečių okupuota Lietuva (1941–1944)“, o 2003 m. – monografiją anglų kalba apie lietuvių antinacinį pasipriešinimą „Nazi Resistance Movement in Lithuania 1941–1944“. Nagrinėjamomis temomis paskelbė keliolika mokslinių straipsnių Lietuvos ir užsienio šalių (Lenkijos, Vokietijos) leidiniuose.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.04.15; 06:28

Konservatorė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Esamą situaciją susipriešinusiame ir krizę patiriančiame Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre (LGGRTC) nagrinėjanti Seimo valdybos sudaryta darbo grupė savo išvadas ketina pateikti penktadienį. Pasak šios darbo grupės vadovės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės, nors tarp padėtį Genocido tyrimų centre analizavusių parlamentarų esamą įvairių nuomonių, kone vienbalsiai sutariama, kad instituciją ištikusių problemų bei susipriešinimo tarp dalies centro darbuotojų ir vadovybės dialogo būdu nepavyks išspręsti.
 
„Mes nusprendėme galutinį sprendimą priimti penktadienį ryte. Komisijos narių požiūriai šiek tiek išsiskyrė, bet iš esmės visi, kurie kalbėjo, sakė, kad centras patiria problemų ir tikrai neatrodo, kad yra noro tartis“, – Eltai trečiadienį sakė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.
 
Politikės teigimu, panašu, kad dėl to labiausiai kalti LGGRTC vadovai. Ypač, akcentavo R. Morkūnaitė-Mikulėnienė, tai tapo akivaizdu, kai Ado Jakubausko vadovaujamas centras iš pareigų atleido istorikę dr. Mingailę Jurkutę, kuri pastaruoju metu LGGRTC vadovybei negalėjo aštrios kritikos.
 
„Ilgus metus centras dirbo ir veikė, tikrai nesame girdėję tokio pobūdžio konfliktų. Todėl dabar tebesitęsiantis konfliktas ir penktadieninis istorikės atleidimas iš darbo tikrai atrodo keistai. Panašu, kad nenorima eiti į dialogo kultūrą ir dėl to man labai gaila“, – teigė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.
 
„Tikrai kyla abejonių, dėl direktoriaus gebėjimų išspręsti tokias situacijas“, – pridūrė Seimo vicepirmininkė.
 
Taip pat ji pažymėjo, kad susidaro įspūdis, jog konfliktas nėra kilęs tik tarp kelių istorikų ir LGGRTC vadovybės. Todėl, samprotavo ji, būtent vadovas turi prisiimti atsakomybę dėl esamos situacijos.
 
„Vadovo uždavinys turėtų būti taip sureguliuoti centro veiklą, kad jo darbas būtų rezultatyvus ir, kad kiekvienas darbuotojas jaustųsi ir gerbiamas, ir išklausomas“, – sakė ji, leisdama suprasti, kad darbo grupėje brandinama mintis Seimui siūlyti A. Jakubauską atleisti iš užimamų pareigų.  
 
„Seimas vadovą arba skiria, arba atleidžia. Tad kaip Seimas apsispręstų, aišku po darbo galutinio apsisprendimo dėl rekomendacijos. Faktas tas, kad problemos išlieka, jos nesikeičia, tikrai norėjosi mediacijos, bet veiksmai kalba patys už save ir neatrodo, kad situaciją gerėtų savaime“, – teigė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.
 
A. Jakubauskas nesutinka su jam tenkančia kritika: M. Jurkutė buvo atleista pagrįstai
 
Savo ruožtu Centro vadovas A. Jakubauskas po vykusio darbo grupės posėdžio išplatintame pranešime nesutiko su centro vadovybei tenkančia kritika.
Adas Jakubauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
Pasak jo, M. Jurkutė buvo atleista ne už pareikštą kritiką centrui, tačiau už neteisingos informacijos sklaidą. Būtent tai, akcentuojama pranešime, buvo pažymėta ir Seime sudarytoje darbo grupėje.
 
„Istorikai yra laisvi savo tyrimuose ir pasirinkimuose, bet yra temos, kurios labai svarbios Lietuvai kaip valstybei ir jos prestižui. Yra kelios temos ir keli asmenys, kurie jau dešimtmečius linksniuojami užsienyje, dėl kurių nuolat aiškinasi Užsienio reikalų ministerija ir ambasados, vyksta teismai“, – pranešime cituojamas A. Jakubauskas.
 
Pasak A. Jakubausko, reikia profesionalių, visus šaltinius apimančių atsakymų, o ne tikrovės neatitinkančios, niekuo nepagrįstos informacijos apie tą darbą, kurį, teigiama išplatintame pranešime, atliko buvusios Centro vadovės pavedimu dirbę žmonės.
 
Įtampos dėl situacijos LGGRTC viešumoje matomos jau kelis mėnesius
 
Šią savaitę Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) darbuotojai vėl kreipėsi į parlamento vadovę Viktoriją Čmilytę-Nielsen bei Seimo valdybą dėl centro direktoriaus A. Jakubausko sprendimo iš pareigų atleisti LGGRTC istorikę dr. M. Jurkutę.
 
Pasak jų, istorikė iš užimamų pareigų buvo atleista dėl to, kad naudojosi Konstitucijoje įtvirtintomis teisėmis į laisvę reikšti savo įsitikinimus. Todėl darbuotojai teigia visiškai palaikantys M. Jurkutę ir reikalaujantys panaikinti įsakymą dėl jos atleidimo iš darbo.
 
Kreipimesi, kurį pasirašė 27 centro darbuotojai, taip pat akcentuojama, kad šis LGGRTC direktoriaus poelgis yra ryškiausias, bet ne vienintelis nepasitikėjimo, įtampos kurstymo ir administracinės savivalės pavyzdys.
 
Prašo suspenduoti A. Jakubausko, kaip LGGRTC direktoriaus įgaliojimus
 
Šios savaitės trečiadienį Vilniaus ir Klaipėdos universitetų rektoriai bei Lietuvos istorijos, Lietuvių literatūros ir tautosakos bei Lietuvos kultūros tyrimo institutų vadovai kreipėsi į Seimo pirmininkę ir Seimo valdybą prašydami suspenduoti A. Jakubausko kaip direktoriaus įgaliojimus iki parlamento valdybos sudaryta komisija priims išvadas dėl situacijos LGGRTC.
 
Savo ruožtu LGGRTC vadovas A. Jakubauskas teigia, kad nuo 2018 metų centre dirbanti M. Jurkutė buvo atleista pagrįstai, esą ji skleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, klaidinusią Centro veikla besidominčią bendruomenę. Apie tai pranešta praėjusios savaitės penktadienį. Kaip skelbė LGGRTC, M. Jurkutės ir centro ginčą jau nagrinėjo Darbo ginčų komisija ir kovo 10 dieną priėmė administracijai palankų sprendimą.
 
Pati M. Jurkutė tvirtino, kad iki sulaukusi skambučio iš A. Jakubausko dėl atleidimo iš pareigų, patyrė spaudimą ir menkinimą. Istorikės teigimu, jai tekusios nuobaudos yra susijusios su tuo, kad sausį buvo paviešintas 17 Genocido centro istorikų kreipimąsis į Seimą. LGGRTC direktorius tai neigia.
 
Tačiau pastarąją savaitę kreipimąsi pasirašę mokslininkai laikosi itin kritiškos nuomonės dėl A. Jakubausko vadovavimo LGGRTC.
Anot jų, direktorius ir toliau nesistengė įsiklausyti į darbuotojų nuomonę, daugumai ankstesnį kreipimąsi pasirašiusių istorikų buvo sumažintas atlyginimas.
 
Į Seimo pirmininkę LGGRTC istorikai kreipėsi sausį: kaltino centro vadovybę ideologizuojant tyrimus
 
ELTA primena, kad centro darbuotojai sausio pabaigoje kreipėsi į Seimo pirmininkę, susirūpinę dėl LGGRTC vadovybės veiksmų. Tuomet kreipimesi teigta, kad LGGRTC darbuotojams kelia susirūpinimą istorijos mokslo nuvertinimas kreipiant istorinius tyrimus ideologizacijos, politizacijos linkme. Pažymėta, kad LGGRTC vadovybė skatina visuomenę užsiimti „istorijos gynyba“ ir „atminties karais“.
 
Vidmantas Valiušaitis. Istorijos tyrinėtojas, publicistas, istorikas. Slaptai.lt nuotr.

Darbuotojai taip pat išreiškė susirūpinimą, esą centre vyrauja įtemptas emocinis klimatas ir, kad dėl vadovybės spaudimo tenka darbą palikti patyrusiems istorikams. Pasipiktinimas reikštas ir dėl LGGRTC direktoriaus A. Jakubausko ir jau iš pareigų pasitraukusio vyresniojo patarėjo, žurnalisto, publicisto, knygų autoriaus Vidmanto Valiušaičio. Abejota dėl jo kompetencijos eiti šias pareigas. Po kilusių įtampų V. Valiušaitis pranešė pasitrauksiąs iš einamų pareigų.
 
Po šio kreipimosi Seime buvo sudaryta darbo grupė, turinti įvertinti situaciją LGGRTC. Jai vadovauti paskirta Seimo vicepirmininkė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė. Ji savo išvadas turėjo pateikti iki kovo 10 d., tačiau vėliau nuspręsta grupės darbo laiką pratęsti.
 
A. Jakubauskas centro direktoriumi paskirtas 2020 m. birželio pabaigoje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.03.17; 20:04

Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt nuotr.

Įdomiausi yra laiko dokumentai – jie kalba patys už save, dažnai nereikalingi papildomų paaiškinimų ar komentarų. Štai, kad ir 1941 m. Birželio sukilimo atžvilgiu – koks aiškus, suprantamas ano meto balsas demokratinės šalies, cenzūros nesuvaržytos spaudoje skiltyse!
 
Jau išsyk po Sukilimo pasigirdo balsų: ar „apsimokėjo“ sukilti, gal verčiau reikėję „palaukti“, vokiečiai ir taip būtų „išvadavę“.
 
1941 m. liepos 25 d. Amerikos lietuvių laikraštyje „Vienybė“ paaiškinama kodėl sukilti vis dėlto „apsimokėjo“.
 
Vidmantas Valiušaitis
 
XXX
 
AR GERAI, KAD LIETUVIAI SUKILO PRIEŠ BOLŠEVIKUS LIETUVOJE?
 
Ar gerai, kad lietuviai sukilo prieš bolševikus

Girdėti kalbų, kad nebuvo reikalo žmonėms sukilti. Girdi, būtų palaukę porą dienų, Vokietijos armija ir be lietuvių pagalbos būtų išvijusi bolševikus. Nebūtų buvę tiek aukų.
 
Taip kalba ne tik taip sau mėgstą patogų, ramų gyvenimą politikuoją piliečiai, bet arti tokios nuomonės ir vieno dienraščio redaktorius, padėjęs į kabutes, kad žuvę „dėl Lietuvos laisvės“. Jam, deja, neaišku kokiu būdu tie sukilėliai kovojo dėl Lietuvos laisvės. Jo nuomone, tai tik kerštas ir ne daugiau. Labai ir labai gaila, kad herojiškas drąsuolių žygis tik taip įvertintas.
 
Ne kiekviena kova susilauks laimėjimo ir tauta laisvės, bet nebus laisvės be kovos, be gyvybės ženklo ir aktyviai parodyto noro laisvai gyventi.
Kuomet Suomija atkakliai gynėsi prieš sovietų armiją, viso civilizuoto pasaulio simpatijos buvo jos pusėje. Kad ji nelygios kovos neišlaikė, vis dėlto tautos heroizmas ir aukos nenuėjo veltui.
 
Baltijos valstybės buvo okupuotos klasta ir todėl jos užimtos be kovos, bet tą, faktą mums dažnai prikaišioja, politikai, kurie nepažinojo Baltijos kraštų padėties iš arti ir nepasistengė giliau susipažinti. Jei ir dabar žmonės pasyviai lauktų tik vokiečių atėjimo, tai tie vokiečiai atėję rastų ten gyventojus, kurie savo likimu nesidomi ir dėl savo laisvės nė piršto nepajudina. Teisybė, Lietuvos kariuomenė, šauliai ir šiaip gyventojai, tapę sovietų okupantų visiškai nuginkluoti, anksčiau nematė galimumo prieš nepakenčiamą režimą sukilti.
 
Dabar gi per radiją ar kitokiu būdu išgirdę apie galimą sau pagalbą, stvėrė kas buvo po ranka ir išsilaisvino iš vieno žiauraus okupanto. Nauji atėjūnai rado jau ne supančiotus kalinius, bet laisvus piliečius su savo valdžia.
 
Tuo lietuviai parodė, kad 22 laisvo gyvenimo ir tautinio auklėjimo metai nepraėjo veltui, kad lietuviai politiniai yra subrendę. Legendos, kad lietuviai „savo noru“ prisijungė prie Sov. Rusijos, tuo būdu išblaškytos. Vokiečiams irgi tenka skaitytis su įvykusiu faktu ir esama vyriausybe – jei jie to nepadarytų, tuo pačiu ir gyventojai žiūrėtų į juos kitaip. Bet neradę vyriausybės, vargu leistų jai susidaryti.
Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.
 
Lietuvą dabar dar negalima laikyti laisva, betgi tenka atiduoti pagarbą politinei išminčiai ir narsumui ten likusių žmonių – dėka jų sumanumui ir narsumui padaryta didelis šuolis pirmyn į laisvę. Negalima peikti žmonių, kuriems grėsė pavojus ir jie, gelbėdami savo gyvybę, iš ten pabėgo – reikia džiaugtis, kad daug šviesuomenės išsigelbėjo. Betgi dabar valdžios sudaryme pirmą žodį turi tie, kurie metus kentėjo ir vargo, ir pirmieji griebė ginklą ar kirvį ne keršto jausmo vedami, bet rizikuodami galvas už laisvą, nepriklausomą Lietuvą!
 
Kaip Lietuvos žmones nusistatys prieš dabartinius atėjūnus, priklausys nuo tų atėjūnų elgesio. Mes suprantame, kad jie negalėjo tik pavergtus kraštus vaduoti, bet ir laukiame, kad jie respektuos žmonių norą laisvai gyventi, patiems valdytis.
 
J. KLAJŪNAS
 
2021.03.15; 09:00

Jonas Burokas. Slaptai.lt nuotr.

Vasario 3 d. Lietuvos patriotinės visuomeninės organizacijos raštu kreipėsi į Seimo ir Lietuvos Nacionalinio saugumo ir valstybės gynybos komiteto pirmininkus, Seimo Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos narius dėl plačiai viešojoje erdvėje nuskambėjusių kaltinimų nukreiptų prieš Seimo nario, istoriko Valdo Rakučio ir Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) direktoriaus prof. Ado Jakubausko ir jo patarėjo Vidmanto Valiušaičio asmenis.

14-os visuomeninių patriotinių organizacijų vardu ir 4-ių Lietuvos partizanų vardu kreipimąsi pasirašęs J. Burokas reiškia susirūpinimą dėl politinio spaudimo Seimo Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos pirmininkui, Seimo nariui profesoriui Valdui Rakučiui už jo pasisakymus žydų genocido tema.

Istorikas Valdas Rakutis. Slaptai.lt nuotr.

„Po viešų smerkiančių puolimų dėl pasisakymų Holokausto tema aukštą kvalifikaciją turintis profesionalas Valdas Rakutis atsistatydino iš Seimo Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos pirmininko pareigų. Dėl to tenka labai apgailestauti, nes, /… / jo pasisakyme nebuvo jokių faktų, dėl kurių teisingumo tie veikėjai, pretenduojantys į viešus cenzorius, būtų galėję bent ginčytis (kaip antai, nėra kaip paneigti ir faktų dėl dalies žydų tautybės asmenų aktyvaus dalyvavimo okupacinio sovietinio režimo represijose prieš Lietuvos piliečius, o taip pat ir dalies žydų bendradarbiavimo su nacistiniu režimu, naikinant savo tautiečius),“ – rašoma kreipimesi.

Vidmantas Valiušaitis. Istorijos tyrinėtojas, publicistas, istorikas. Slaptai.lt nuotr.

„Mes nepritariame tokiai agresyviai polemikai, kai nė nediskutuojama dėl pačių oponento pateikiamų faktų, o jis iš karto grūdamas į inkvizicinę Prokrusto lovą. Pastebime, kad šitoks negarbingos polemikos stilius Lietuvos žiniasklaidos erdvėje, deja, tampa dažnesniu tada, kai oponentas išpažįsta patriotines pažiūras, savo darbais siekia stiprinti valstybę, ugdyti pilietinę sąmonę“, – dėstoma kreipimesi.

Kreipimesi primenama, kad „beatodairiškas spaudimas“ paremtas tik „vienpusiška istorijos interpretacija, ignoruojančia sovietų įvykdyto genocido pasekmes, prieštarauja Europos Parlamento 2009 m. balandžio 2 d. rezoliucijai dėl Europos sąžinės ir totalitarizmo“. Pasak kreipimosi autorių, minėtoje rezoliucijoje aiškiai pasakyta, kad „istorinių faktų neįmanoma interpretuoti visiškai objektyviai“ ir kad „visiškai objektyvaus istorinio jų perteikimo nėra“. Tad, esą, niekas negali prisiskirti sau teisingumo monopolio.

Kreipimosi autoriai taip pat išreiškė susirūpinimą ir pareikalavo nutraukti, jų nuomone, nepagrįstą puolimą prieš LGGRTC direktorių profesorių. A. Jakubauską, atsistatydinusį jo patarėją V. Valiušaitį, buvusį Laisvės kovos ir istorinė atminties komisijos pirmininką profesorių. V. Rakutį ir kitus LGGRTC puolamus istorikus ir kitų pareigybių asmenis.

„Norėtume priminti, kad LGGRTC nėra vien mokslinių tyrimų centras, tai daugiabriaunė, unikali institucija su specifinių istorinių įvykių įamžinimu, su savo muziejais, partizanų palaikų paieškomis, garbingai žuvusių už Lietuvos laisvę nuo užsienio ir savų kolaborantų bei pravokatorių gynyba – žuvusius tenka ginti net teismuose. Todėl mums kelia nusistebėjimą aukštųjų mokyklų vadovų pozicija, kurie neišsiaiškinę, neištyrę tikslios padėties, remdamiesi kelių nepatenkintų darbuotojų protestu ar skundu, neišklausę Centro daugumos darbuotojų antros pusės, paskelbė visai Respublikai radikalias išvadas prieš dabartinę vadovybę ir jos direktorių prof. A. Jakubauską“, – rašoma kreipimesi.

Adas Jakubauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen prašoma Seime surengti atvirą diskusiją „dėl profesoriaus V. Rakučio pasisakymų, LGGRTC staigiai iškilusių visai neprognozuotų Holokausto ir sovietinių nusikaltimų problemų ir pačio LGGRTC tarnautojų sukiršinimo“, pakviečiant į ją LGGRTC darbuotojus bei visuomeninių, patriotinių organizacijų ir partizanų atstovus.

LGGRTC. Slaptai.lt nuotr.

Kreipimąsi pasirašė Lietuvos Respublikos Seimo Laisvės kovų ir istorinės atminties Visuomeninės tarybos pirmininko pavaduotojas, Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos garbės pirmininkas Jonas Burokas įgaliotas šių patriotinių visuomeninių organizacijų:  Lietuvos Politinių kalinių ir tremtinių bendrijos, Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio, Nepriklausomybės gynėjų sąjungos, Krašto apsaugos bičiulių klubo, Lietuvai pagražinti draugijos, Lietuvos atsargos karininkų sąjungos, Lietuvos rezervo karių asociacijos, Generolo Plechavičiaus karių sąjungos Vilniaus rinktinės, Vilniaus rokiškėnų klubo „Pragiedruliai“, V. Petkaus labdaros ir paramos fondo, Vilniaus zarasiečių klubo „Ežerėnai“, Gervėčių klubo, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos „Kolyma“, Lietuvos bajorų kraštų susivienijimo; bei partizanų: Jono Kadžionio-Bėdos, Juozo Jakavonio-Tigro, Jono Abukausko-Siaubo, Juozo Mociaus-Šviedrio, Stasio Dovidaičio-Vaidilos, Bronislovo Juospaičio-Direktoriaus.

2021.02.05; 06:00

Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt foto

Po Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) darbuotojų kreipimosi į centro generalinį direktorių Adą Jakubauską bei Seimo komitetus, centro vadovo patarėjas Vidmantas Valiušaitis šeštadienį „LRT Radijui“ teigė, jog ketina trauktis iš užimamų pareigų.
 
Anot V. Valiušaičio, pareiškimą dėl išėjimo iš darbo jis įteiks kitą savaitę, nes sako nematantis galimybių dirbti toliau.
 
Kreipimesi, kurį penktadienį gavo ELTA, teigiama, kad susirūpinimą kelia Vidmanto Valiušaičio paskyrimas generalinio direktoriaus vyresniuoju patarėju sukuriant jam naują pareigybę ir parašant naujus, specialiai šiam asmeniui pritaikytus pareiginius nuostatus, įvedant kvalifikacinį reikalavimą, nesusijusį su centro vykdoma veikla.
 
„Šiai pareigybei suteikiami platūs įgaliojimai konsultuoti ir vertinti istorijos profesionalų darbą, formuoti centro tyrimų kryptis, kontroliuoti centro leidybos skyriaus darbą, viršijantys departamentų direktorių ir skyrių vedėjų įgaliojimus“, – rašoma kreipimesi.
 
Jame taip pat teigiama, kad LGGRTC darbuotojams kelia susirūpinimą istorijos mokslo nuvertinimas kreipiant istorinius tyrimus ideologizacijos, politizacijos linkme. Pažymima, kad LGGRTC centro vadovybė skatina visuomenę užsiimti „istorijos gynyba“ ir „atminties karais“, taip pat viešai skelbia neatsakingus ir neobjektyvius pareiškimus bei interviu centro vardu.
 
Akcentuojama ir tai, kad Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento (GRTD) darbuotojai ir vadovai kviečiami tik į dalį pasitarimų, kuriuose svarstomi strateginiai planai ir kiti svarbūs centro veiklos klausimai.
 
„Be istorikų žinios ir pritarimo, nedalyvaujant ir neinformuojant GRTD direktoriaus ir skyrių vadovų planuojami struktūriniai pertvarkymai, vadovybės kaita. LRS Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija apie planuojamus pokyčius informuojama apeinant GRTD vadovybę, kuri apie tokius planus sužino iš viešosios informacijos šaltinių“, – rašoma kreipimesi.
 
Centro mokslininkai taip pat reiškia susirūpinimą, kad dėl profesinės kompetencijos devalvavimo, įtempto emocinio klimato bei patiriamo centro vadovybės spaudimo centrą toliau palieka arba yra spaudžiami palikti kvalifikuoti, patyrę istorijos ir kitų sričių profesionalai, įnešę daugiametį svarų indėlį į LGGRTC veiklą.  
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.01.31; 12:00

Tvora. Slaptai.lt nuotr.

Kartais lekia savaitė po savaitės, o nėra ką skaityti. Regis, tiek daug leidinių leidinėlių, laikraščių laikraštėlių, o tekstų, kurie sujaudintų iki pat širdies gelmių, – nerandu. Gal nemoku ieškoti? O gal kitaip ir neįmanoma – iš kur traukti tų tikrai svarbių, aktualių, dar negirdėtų ir nematytų, originaliai, taisyklinga lietuvių kalba išlukštentų temų? Tai aštuoniolimečiui atrodo, kad jis kasdien antrandąs Ameriką. Kai tau – virš šešių dešimčių, daug istorijų jau girdėta, jos vis dažniau kartojasi. Tu dar neužvertei paskutiniojo puslapio, o jau žinai, kuo visa tai baigsis. Taip, būtent taip. Žinai. Tai, kas šiandien atrodo gyvybiškai svarbu, po kelerių metų greičiausiai taps nebeaktualu, bus pamiršta.

Ir vis tiek – skaityti reikia. Skaityti būtina. Jei skaitai – vadinasi, gyveni.

XXX

Petras Raslanas, NKVD tardytojas, Rainių žudynių organizatorius

Nuliūdino Vilniaus universiteto dėstytojo, humanitariių mokslų daktaro, mokslo darbuotojo Valdemaro Klumbio tekstas „Ar Lietuvai reikia istorikų“ (lrt. ir nzidinys.lt). Drįstu manyti, jog tai – primityvokas klausimas. Akivaizdu, kad Lietuvai reikalingi istorikai. Kaip ir kiekvienai pasaulio valstybei. Bet reikalingi principingi, sąžiningi istorikai. Reikalingi tie, kuriems rūpėtų ne vien tai, ką lietuviai blogo yra padarę kitiems, bet dar knietėtų išsiaiškinti ir tai, ką anie blogo yra padarę lietuviams. Viskas labai paprasta. Jei iki smulkmenų analizuojame Jono Noreikos ir Kazio Škirpos tikras ar tariamas nuodėmes, kodėl nesidomime, kokios Nachmano Dušanskio ir Petro Raslano bei panašių į juos nuodėmės? Jei bandome teisinti Rūtą Vanagaitę, parašiusią knygą, paremtą KGB archyvais, kodėl nerašome knygos, paremtos „Lietuvių archyvu“? Atsikratykime dvigubų standartų. Jei analizuojami KGB dokumentai, analizuokime ir vokiečių okupacijos metais išleistus archyvus, ir juos lyginkime, komentuokime, vertinkime. Nenutylėkime nei vienų, nei kitų.

Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas

Ponui V.Klumbiui štai kaip atsakyčiau – Lietuvai verkiant reikalingi sąžiningai, principingai, objektyviai istorija besidomintys žmonės. Nebijantys sąžiningai gilintis į skaudžias praeities temas. Profesija čia niekuo dėta. Profesionaliai domėtis istorija galį ne vien istorijos specialybę įgijusieji. Vidmantas Valiušaitis – vienas iš tų, kurie sąžiningai, princpingai, objektyviai žvelgia į Lietuvos istoriją, analizuoja ją iš įvairių pusių. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) vadovybė pasielgė išmintingai, pasikviesdama pagalbon būtent V.Valiušaitį.

XXX

Dar įsiminė portale delfi.lt citata iš Vytauto R.Litvino straipsnio „Apie tautos sampratą“, kur sakoma: „Kas kuria (aiškina – „interpretuoja“) istoriją, tas nulemia dabartį bei valdo ateitį ir, savo ruožtu, kas valdo dabartį, tas „interpretuoja“ praeitį“. Man kartais atrodo, kad Lietuva vis mažiau ką bevaldo…

XXX

Dar įsiminė leidinyje „Respublika“ paskelbtas kultūros istorikės prof. Rasos Čepaitienės straipsnis, kritikuojantis forumą „Įvairovių Lietuva Europoje“. Kritikuoja forumą dėl vienpusiškumo. Ten esą pergyvenama vien dėl LGTB, o, pavyzdžiui, pensininkų, našlaičių bėdos pamirštamos, ignoruojamos. Prof. R.Čepaitienė garsiai prabyla ir apie Lietuvoje egizstuojančią cenzūrą: „Visi supranta, kaip galima ir reikia kalbėti, ir kaip negalima, nors niekur tai neužrašyta“. O gal manote, jog Lietuvoje nėra jokių cenzūros apraiškų?

XXX

Dar įdomu buvo skaityti portale LRT.lt pasirodžiusį Vilniaus politikos analizės instituto vyr. analitiko Mariaus Laurinavičiaus tekstą „20 Putino metų. Ne juokais apie tai, kaip kriminaliniai nusikaltimai planuojami aukščiausiuose Rusijos valdžios kabinetuose“. Tai jau – 15-asis M.Laurinavičiaus straipsnis, analizuojantis Kremliaus tamsiuosius užkulisius.

Andrejus Ilarionovas. Gordonua.com

Būtent šiame remiamasi, be kita ko, ir buvusio Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjo ekonomikos klausimais Andrejaus Ilarionovo pasakojimu, kaip 2005-aisiais metų gruodį V.Putinas liepė savo sėbrams iš valstybės aktyvų nušvilpti 12 milijardų dolerių. Ir pagrobė tuos pinigus. Tik ne 2005 metų gruodį, o po kelerių mėnesių – 2006-ųjų liepą. Štai tada A.Ilarionovas ir pasitraukęs iš Kremliaus.

M.Laurinavičius tvirtina, kad šis ekonomistas, beje, jau senokai gyvenantis JAV (dirbantis Katono moksliniame centre vyr. analitiku) turi sąžiningo, principingo mokslininko vardą. Jei taip sako, vadinasi taip tikrai buvę.

XXX

O kaip derėtų vertinti „The Jerusalem Post“ pasirodžiusią publikaciją, esą Galaktikoje jau seniai aptikta gyvybė, jog Amerikos ir Izraelio vadovybės jau senokai palaikančios su ja ryšį? Tebegūžčioju pečiais. Šią informaciją neva patvirtina atsargos generolas prof. Chaimas Ešedas, net 30 metų vadovavęs Izraelio kosmoso programoms. Girdi, Marse net įrengta slapta požeminė bazė. Ši informacija neva slepiama nuo Žemės gyventojų tik todėl, kad nekiltų isterija. Esą dar – per anksti.

Kosmosas

Jei tikrai per anksti, tai palaukime. Tik kiek dar teks lūkuriuoti? Prireiks kelių šimtų metų, kad galėtume pasakyti, kas tai – tiesa ar melas?

Kelių šimtų metų laukti negaliu. Juk manęs tada jau nebebus. 

2020.12.11; 07:22

Spalio 7 dieną Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras pristatė Severino Vaitiekaus knygą „Lietuvos žvalgyba 1918 – 1940 metais. Veidai ir vaizdai“.

Renginyje dalyvavo ir kalbėjo VSD direktorius Darius Jauniškis, LGGRTC gen. direktorius prof. dr. Adas Jakubauskas, LCVA direktorius Dalius Žižys, istorikas, Seimo Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos pirmininkas prof. dr. Arūnas Gumuliauskas ir knygos autorius Severinas Vaitiekus. Pokalbiui vadovavo Vidmantas Valiušaitis.
 
Slaptai.lt skelbia knygos autoriaus Severino Vaitiekaus ir Vidmanto Valiušaičio diskusijos fragmentą.
 

Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt nuotr.

Antrojoje straipsnio dalyje apžvelgiau Lietuvos antinacinio pogrindžio dokumento dalį – memorandumo „Lietuva vokiečių civilinės administracijos valdžioje“ skyrių „Žydų sunaikinimas“ (Vidmantas Valiušaitis. „Lietūkio“ garažo atgarsiai – JAV diplomatų depešoje).

Šis liudijimas buvo parengtas 1941 m. pabaigoje ar 1942 m. pradžioje ir JAV valstybės departamentą pasiekė 1943 m. gegužės mėnesį, per amerikiečių ambasadą Stokholme.

Sudėtingą jo kelią iki Vašingtono šiek tiek minėjau praėjusiame straipsnyje. Čia galėčiau pridurti, kad šį dokumentą JAV pasiuntinybei Stokholme paskolino Solomon Adler-Rudel, žydų agentūros, skatinusios emigraciją į Palestiną ir turėjusios savo atstovybę Londone, vadovas. Jis šį dokumentą gavo per Lietuvos diplomatinę tarnybą Šveicarijoje. Galima manyti, kad dokumentas S. Adler-Rudelį pasiekė per Edvardą Turauską, rezidavusį Berne. Būtent Turauskas palaikė panašaus pobūdžio kontaktus, nes misijos vadovas Jurgis Šaulys gyveno Lugane ir laikėsi šiek tiek atokiau nuo diplomatiniam jo statusui rizikos galinčių kelti žygių. Turauskas pasiuntinybėje buvo žemesnio rango diplomatas ir plati komunikacija vyko per jį, nors misijos vadovui Šauliui tarnybinius reikalus smulkiai kone kasdien referuodavo raštu.

Turauskas palaikė ryšius ir su visais formaliai ar neformaliai veikiančiais Lietuvos diplomatinės tarnybos postais – nuo Londono, Berlyno, Romos iki Vašingtono ir Buenos Airių.

S. Adler-Rudelis, pasak istoriko Augustino Idzelio, buvo „žymus tuo, kad bandė išgelbėti kuo daugiau Vokietijos žydų. Jis pats buvo Vokietijos žydas. Ir tą raportą apie žydų padėtį Lietuvoje jis perdavė Amerikos ambasadoriui Stokholme Hershalui V. Johnsonui.“

Taigi, jau 1943 m. gegužės mėn. JAV valstybės departamentas žinojo, kas buvo daroma su žydais Lietuvoje. „Lietuvis, kuris parašė tą raportą, faktų neiškraipė, – teigia A. Idzelis. – Ten minima, kad buvo žmogus, kuris [„garažo“] žudynių metu grojo armonika. Šis faktas paminėtas trijuose šaltiniuose. Viename šaltinyje minimas akordeonas, dviejuose – armonika. Vokiškam šaltinyje sakoma, kad buvo grojamas Lietuvos himnas. Lietuviškas šaltinis mini, kad tai buvęs „Slabotkos žydų maršas“. O Stokholmo raporte rašoma, kad tai buvo „polonezas“. Faktas, kad kažkas buvo grojama. Bet kiekvienas, pagal savo tautinę priklausomybę, atpažino skirtingą melodiją.“

Augustinas Idzelis, išeivijos istorikas

Svarbu pabrėžti, kad lietuviai to fakto neslėpė. Tai buvo dokumentuota jau 1941 m. pabaigoje ar 1942 m. pradžioje, o 1943 m. gegužę Vašingtonas tai jau žinojo. Neneigiama, kad buvo įsivėlę ir lietuvių. Drauge Stokholmo raporte minima, kad vadovavo SS karininkai, o iš lietuvių veikė politiniai kaliniai, ką tik išėję iš kalėjimo. Jie kerštavo, atpažinę asmenis, kurie juos kankino kalėjime.

A.Idzelis teigia: „Tas raportas yra svarbus istorinis dokumentas apie žydų padėtį Lietuvoje per holokaustą. Jis buvo parengtas lietuvių ir, su žydų pagalba, slaptais keliais pasiekė Amerikos ambasadą Stokholme, vėliau atsirado Amerikoje. Aš toliau tęsiu tyrinėjimus apie S. Adler-Rudel ir kitus žmones, kurie ten veikė.“

Kaip gaila, kad Augustinas Idzelis prieš pusantrų metų mus paliko ir apie šiuos jo tyrimus nieko daugiau nebeišgirdome. Bet tai verta dėmesio tyrinėjimų kryptis, kurią, tikiuosi, pratęs kas nors iš jaunų Lietuvos istorikų.

Memorandumo skyrius „Žydų sunaikinimas“ ne tik įdomus, bet ir svarbus taip pat ir kitu požiūriu. Esama gausios istorinės literatūros, kaip baigiantis Antrajam pasauliniam karui ėmė plaukti informacija į Jungtines Valstijas iš vokiečių okupuotų kraštų apie nacių rengiamą žydams „Final Solution“ arba vokiškai „Endlösung“, t.y. visišką jų fizinį sunaikinimą. Londone rezidavusios egzilinės lenkų vyriausybės, vadovaujamos gen. W. Sikorskio, emisaras Jan Karski, susitikęs su W. Churchilliu ir F. Rooseveltu, sakė: „Atvirai jiems kalbėjau apie beviltišką žydų padėtį, pabrėždamas, kad pagalba gali ateiti tik iš Vakarų. Nes lenkai yra bejėgiai, jie gali išgelbėti nebent vienetus, bet negali sustabdyti žydų naikinimo proceso.“

Tačiau amerikiečių vyriausybė, net ir patys Amerikos žydai, skeptiškai žvelgė į tokius pranešimus ir daug dėmesio į tai nekreipė, kol karo pabaigoje išvydo žiaurią tiesą.

Pirmosios žinios apie žydų naikinimą amerikiečius pradėjo pasiekti 1943-ųjų pradžioje. Tad šis lietuvių parengtas memorandumas yra vienas pirmųjų dokumentų, pranešusių Vakarams, kas tuo metu dėjosi vokiečių okupuotoje Europoje.

Antanas Valiukėnas

Šioje vietoje norėčiau dar kartą grįžti prie Antano Valiukėno. Lietuvių istoriografijoje, atsižvelgiant į jo vaidmenį ir reikšmę antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo sąjūdyje, jis yra nepelnytai užmirštas. Iš dalies galima suprasti kodėl. Prosovietinės istoriografijos tradiciją atvirai ar šiek tiek pridengta forma tęsiantiems užsienio ir vietiniams Lietuvos istorijos aiškintojams jis yra labai neparankus. Kadangi jo veikla ir likimas griauna grubią, itin primityviai istoriją atspindinčią sovietinę schemą: kas nebuvo su Maskva – tas buvo su Berlynu; o jeigu kas buvo „su Berlynu“ – automatiškai buvo „fašistas“, „nacis“ ir „žydšaudys“, geriausiu atveju – „žydšaudžių globėjas“ arba „žydšaudžių kurstytojas“.

A. Valiukėnas į tą schemą netelpa. Ne tik netelpa, bet ir iliustruoja tragišką Lietuvos istorijos tarpsnį, kai pasipriešinimo okupantams ir kovos už Lietuvos laisvę galimybės buvo be galo ribotos, jos formos – neįtikėtinai sudėtingos, o rizika – neįsivaizduojamai didelė. Ačiū Dievui, yra išlikę nemažai dokumentų, pagal kurios esma galimybių pakankamai išsamiai nušviesti Valiukėno veiklą ir aprašyti jo asmenybę. Bet tai – ateities uždavinys. Čia paminėsiu tik keletą faktų, kurie svarbūs straipsnyje nagrinėjamai temai.

„A. Valiukėnas buvo labai svarbus slaptos tarnybos atstovas, – teigia A. Idzelis. – Jis buvo dvigubas agentas – dirbo SD ir Vakarų žvalgybai. Amerikos žvalgyba gaudavo visą informaciją iš Lietuvos ir iš Berlyno per A.Valiukėną. Jie gerai orientavosi, kas darosi Lietuvoje.“

Istorikas Arvydas Anušauskas taip pat yra skyręs dėmesio A. Valiukėnui. Vertingame dokumentiniame filme „Dingę Berlyne“ ir pagal jį parengtame to paties pavadinimo straipsnyje, publikuotame knygoje „XX amžiaus slaptieji archyvai“ (bendraautorė G. Sviderskytė), jis atskleidžia šiurpią istoriją – gyvų žmonių, kuriuos NKVD laikė savo priešais, gaudynes pokariniame Berlyne.

„Speciali KGB operatyvinė grupė Vokietijoje esą turėjo sulaikyti karo nusikaltėlius, – rašo Arvydas Anušauskas. – Vėliau paaiškės, kad iš tiesų jie neteisėtais būdais persekiojo ar net grobė įtakingesnius Lietuvos politikus, karininkus, ekonomistus ir visai niekuo dėtus žmones, perdavinėjo juos į Vilnių ar Maskvą, o ten kaltinimai buvo dažniausiai klastojami, – suimtuosius teisdavo, tremdavo ar net šaudydavo slapta.“

Šiai grupei vadovavo Aleksandras Slavinas, dvidešimt devynerių metų NKVD papulkininkis. Žurnalistas Valdas Vasiliauskas, paskelbęs ne vieną straipsnį apie A. Slaviną, apibūdina jį kaip „gabų NKVD kontržvalgybos  karininką“, sutriuškinusį LAF Žemaitijos skyrių anksčiau negu prasidėjo 1941 m. Birželio sukilimas, o vėliau lietuvių rezistentų medžioklę pavertusį „savo amatu ir pašaukimu“. Išėjęs į atsargą Slvinas „iki paskutinio  atodūsio kompromitavo nepriklausomą Lietuvą ir kovotojus už jos laisvę, pasitelkęs Lietuvos žydų tragediją“. (V. Vasiliauskas. KGB klasika)

A. Anušauskas rašo, kad Slavinas gimė 1916 m. Maskvoje: „Tėvas Jakovas buvo kilęs iš Mogiliovo gubernijos, motina – pasiturinti, kelis namus turėjusi Kauno žydė. Maskvoje išgyvenę revoliuciją ir Pirmąjį pasaulinį karą, Slavinai grįžo į Kauną ir rėmė pogrindyje veikiančius komunistus.“

anusauskas_slaptai.lt
Arvydas Anušauskas. Vytauto Vsocko (Slaptai.lt) nuotr.

Už antivalsybinę veiklą A. Slavinas du kartus nepriklausomos Lietuvos saugumo buvo suimtas, bet abusyk išsisuko. Po Lietuvos okupacijos išsyk įsidarbino saugume, kuris tučtuojau virto NKVD Lietuvos skyriumi.

„Slavinas su nedidele KGB grupe Berlyne pradėjo veikti 1945-ųjų gegužės pabaigoje, – pažymi A. Anušauskas ir tęsia: – Slavino grupės narių lengvatomis asmeniškai pasirūpino Sovietų Sąjungos vidaus reikalų liaudies komisaras Lavrentijus Berija, kuris tuo pat metu organizavo masinius trėmimus okupuotoje Lietuvoje. Berijos pavaduotojas Bogdanas Kobulovas Lietuvos KGB operatyvinės grupės vadovui išdavė ypatingą leidimą veikti okupuotoje Vokietijoje: „Visoms SMERŠ, NKVD, valstybės saugumo operatyvinėms grupėms. Prašau operatyvinės grupės viršininkui papulkininkiui Aleksandrui Slavinui teikti visokeriopą pagalbą ieškant ir suimant karo nusikaltėlius.“

Tačiau tai tebuvo formalus dokumentas. Asmeniškai Slavinas, pasak A. Anušausko, „gavo leidimą Berlyne veikti pagal aplinkybes ir savo nuožiūra – tai yra pačiam spręsti ką daryti ir ko – ne.“

Kas buvo Slavino grupės nariai, ilgai buvo laikoma paslaptyje, jie buvo vadinami vien vardais arba slapyvardžiais. Tik vėliau buvo nustatyta, kad jo grupėje, kaip nurodo A. Anušauskas, „darbavosi kapitonas Icchakas Blochas, vyresnysis leitenantas Stepas Franskevičius, leitenantai Litvinavičius ir Jonas Pumputis, taip pat Slavino brolis, jaunesnysis leitenantas Julius Slavinas.“

A. Anušauskas šią detektyvinio romano vertą istoriją pasakoja toliau: „Kagėbistai žinojo, kad visai neseniai Antaną [Valiukėną] buvo sučiupę SMERŠ‘o agentai, bet jis sugebėjo pasprukti. Todėl šį kartą prie jo teko sėlinti ypač atsargiai, per pažįstamus. Kagėbistai išsiaiškino, kad Valiukėną kartais aplanko dvi seserys – Milda ir Romutė Alseikaitės. Jie atėjo paskui merginas į restoraną ir apsimetė, kad niekaip nesusikalba su padavėju. 21 ir 23 metų seserys susibičiuliavo su užsimaskavusiais agentais. Šie neskubėjo iškloti savo tikslų ir, norėdami pelnyti pasitikėjimą, jas įdarbino vertėjomis, bičiuliškai bendravo ir tik atsargiai provokavo vis daugiau išsikalbėti atvirai. Viešėdami seserų bute agentai ilgainiui sužinojo viską, ko jiems reikėjo.“

SMERŠ agentų pirmąsyk Valiukėnas buvo suimtas 1945 m. gegužės 19 d. Suėmimo metu buvo paimta Valiukėno surinkta, tačiau nespėta perduoti į Vakarus informacija apie padėtį Lietuvoje antrąsyk užplūdus ją bolševikams. Antanui tąsyk pasisekė: tardymo metu jam pavyko pabėgti, tačiau liko be dokumentų ir be išteklių.

Sesučių Alseikaičių plepumas ir patiklumas baigėsi tragiškai ne tik jų pažįstamam A. Valiukėnui, bet ir joms pačioms: „patriotais“ apsimetusių Slavino enkavedistų įkalbintos „važiuoti namo“, jos sutiko, ir buvo nuvežtos tiesiai… į Lukiškių kalėjimą. O iš ten – pasiųstos dar toliau, į Archangelsko sritį. Tiesa, vėliau jos buvo amnestuotos, „nesant nusikaltimo sudėties“.

„Taip Alseikatės sumokėjo už pažintį su Valiukėnu, –rašo Anušauskas. – Vargšės merginos galėjo net nežinoti, kad jaunas jų draugas dėl savo praeities ir pažinčių tiesiog masino kagėbistus.“

Tą patį tvirtina ir A. Idzelis. Kai jam priminiau to paties likimo kaip ir Valiukėnas susilaukusį gen. Petrą Kubiliūną, istorikas atsakė: „Kubiliūnas nebuvo toks svarbus. Jam buvo tik atkeršyta už generalinio tarėjo pareigas. O A. Valiukėnas buvo visai kitos kategorijos žaidėjas. A. Slavinas žinojo ką daro, nebuvo kvailas.“

Antano sesuo Elena Valiukėnaitė-Budnikienė liudija, kad Slavino smogikai, Valiukėno „nepažindami, tik turėdami nuotrauką, naršė po Berlyną, apsimesdami lietuviais-patriotais, bėgančiais nuo sovietų į Vakarus“. Ir jiems – pasisekė, „pasikvietus į talką vokiečių komunistus, kuriems pasakė, kad tai esąs nacių šnipas“.

NKVD medžiojamos aukos suėmimą Anušauskas taip aprašo: „Persekiodama Antaną Valiukėną, 1945 m. birželio 7 dieną Slavino grupė Berlyne sulaikė kitą lietuvį, kuris slapstėsi kartu su juo. Kagėbistai dar nežinojo, kad architektas Matas Valeika buvo vokiečių karinės žvalgybos – abvero – leitenantas slapyvardžiu „Putinas“. Todėl apgaule išgavo žinių apie Valiukėną ir jį paleido. Iš Mato Valeikos ir seserų Alseikaičių kagėbistai sužinojo visas Valiukėno slaptavietes. Dar po dviejų dienų, birželio 9-ąją, Valiukėnas įkliuvo į pasalą ir paties Slavino lydimas išvežtas į Vilnių.“

Čia ilgai tardytas ir 1946 m. kovo 19 d. LSSR NKVD kariuomenės tribunolo nuteistas dešimčiai metų kalėjimo ir penkeriems metams tremties. Nežinomomis aplinkybėmis A. Valiukėnas mirė ar buvo nužudytas 1946 m. liepos 16 d.

Jo mirties aplinkybės labai mįslingos. KGB dokumentuose mirties vieta nurodoma Ivdelagas, stovykla N-240 (Sverdlovsko sritis). Tačiau E. Budnikienė liudija, kad „vienas kalinys jį buvo sutikęs Nachodkos persiuntimo punkte“. Nachodka yra dar toliau į rytus už Vladivostoko, prie Japonijos jūros. Lietuvos politinių kalinių bendrijos „Kolyma“ tinklapyje nurodoma, kad A. Valiukėno mirties vieta – Nachodka. Ir jis galėjo žūti per Nachodkoje 1946 m. liepos 24 d. įvykusį sprogimą.

Kur jo kapas – nežinia. Mirties dieną Antanas Valiukėnas (1913-1946) buvo vos 33-ejų metų amžiaus…

Kodėl sovietų saugumui Valiukėnas buvo toks svarbus?

Istorikas Juozas Bagušauskas, tyrinėjęs Lietuvos archyvų raidą ir jų likimą, pažymi, kad jau 1944 m. sausio 2 d. L. Berija ir V. Merkulovas pasirašė įsakymą „dėl priemonių, gerinant valstybinių archyvų fondų panaudojimą čekistiniame darbe“. SSRS sričių, kraštų, respublikų archyvų valdybų ir skyrių viršininkams pasitarime Maskvoje 1944 m. lapkričio 22–25 d. buvo nurodyta, kad „pagrindinis archyvų uždavinys yra tiksliai ir laiku įvykdyti šį įsakymą“.

Tai reiškė, kad visi archyvai atsiduria išskirtinai sovietų slaptosios policijos žinioje, naudojami tik jos nuožiūra ir pirmiausiai – operatyviniam darbui. Pagrindinė archyvų funkcija, apie kurią vengta viešai kalbėti, buvo represinė. Archyvuose sukaupti slaptųjų skyrių dokumentai turėjo tarnauti NKVD ir NKGB struktūroms, renkančioms duomenis apie asmenis, kurių mąstysenos propagandos pagalba komunistai pakeisti neįstengė, todėl siekė sunaikinti fiziškai.

Lietuvos žmonių persekiojimo ir jų kontrolės mastą parodo J. Bagušausko pateikiami skaičiai. Vien 1946 m. užslaptinti ir visiškon NKVD žinion patekę Lietuvos archyvai gavo 25 233 paklausimus apie asmenis, nepriklausomybės laikais priklausiusius įvairioms politinėms organizacijoms, o ypač – apie dalyvavusius 1941 m. Birželio sukilime. Jie buvo čekistų taikinys Nr. 1, tad reikalauta duomenų, „demaskuojančių juos kaip liaudies priešus“.

Kaip gi kitaip NKVD galėjo vertinti Antaną Valiukėną, kuris buvo ne tik Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) 1940 m. lapkričio 17 d. steigiamojo akto signataras (V. Valiušaitis. Atrastas Lietuvių aktyvistų fronto įsteigimo aktas), bet ir asmeninis Kazio Škirpos sekretorius? Juo labiau, kad jis buvo gerai išsilavinęs ir kvalifikuotas asmuo.

Baigęs Švėkšnos gimnaziją ir 1931 m. pradėjęs studijuoti Vytauto Didžiojo universitete, Humanitarinių mokslų fakultete, Valiukėnas išėjo neblogą žurnalistikos mokyklą – redagavo studentų žurnalą „Akademikas“, vėliau – žurnalą „Jaunoji karta“, skaitė spaudos apžvalgas Lietuvos radiofone.

NKVD kariuomenės puolimo inscenizacija Vilniuje prie Baltojo tilto. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

1937 m. išvyko į Šveicariją, Ciuricho universitete studijavo pedagogiką ir sociologiją, kartu dirbdamas „Lietuvos aido“ korespondentu. 1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjus karui, kaip ir kiti užsienio studentai, turėjo grįžti į šalį, iš kurios jis buvo atvykęs. Grįžęs į Kauną redagavo „Vairo“ žurnalą.

Sesuo Elena Budnikienė taip pasakoja apie Valiukėno atsiradimą Berlyne: „1940 m. birželio 14 d. pasitraukė į Vokietiją (birželio 15-ąją Lietuva buvo okupuota – V.V.). Rudenį, paleistas iš pabėgėlių internato, apsigyveno Berlyne. Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje Kazys Škirpa pakvietė jį užimti sekretoriaus pareigas. Gerai mokėdamas vokiečių kalbą, jis aktyviai dalyvavo Lietuvos pasiuntinybės veikloje. Buvo patikimas ministro patarėjas ir raštų redaktorius. Be to, parūpindavo informacijos Lietuvos bylos reikalais, plėtodamas santykius su įvairiais mums draugiškais užsieniečiais. Jo gabumų ir drąsos dėka svarbus informacijos pluoštas paplisdavo demokratiniuose Vakaruose.“

Štai koks netikėtas paveikslas išryškėja: narys to „baisiojo“LAF‘o, kurį sovietinė propaganda 50 metų visaip koneveikė ir peizojo, pasirodo, trejus su puse Antrojo pasaulinio karo metų palaikė slaptus ryšius su demokratiniu Vakarų pasauliu, aprūpindamas informacija, kurios negalėjo gauti iš kitų Vakarams prieinamų šaltinių.

Kitaip tariant, tų 74 JAV diplomatinių depešų iš Stokholmo, skelbiamų T. Remeikio knygoje „Lithuania under German occupation 1941-1945“, nebūtų buvę, jeigu ne K. Škirpos sekretorius. Augustinas Idzelis sako tiesiai šviesiai: tą medžiagą „surinko Antanas Valiukėnas Berlyne. Ir tai vienas iš pagrindinių šaltinių suprasti padėtį Lietuvoje vokiečių okupacijos laikotarpiu“.

Netenka abejoti, kad Valiukėnas tokios veiklos nebūtų vykdęs be K. Škirpos žinios. Priešingai. Ta veikla, greičiausiai, buvo vykdoma būtent su Škirpos žinia ar net jo pavedimu. Kadangi Valiukėnas buvo itin patikimas Škirpos žmogus ir imdavosi rizikos bei atsakomybės vykdyti pavojingas misijas. Tai liudija jo rizikinga kelionė iš Berlyno į Kauną 1941 m. liepos 26 d.

Laikinoji Lietuvos vyriausybė tuo metu patyrė milžinišką spaudimą trauktis vokiečiams iš kelio. Naktį iš liepos 23 į 24-ąją, gestapas, voldemarininkų rankomis, prieš Laikinąją vyriausybę surengė pučą ir nušalino komendantą pulk. J. Bobelį, nors pačios vyriausybės galutinai sudemoralizuoti neįstengė.

Pulkininkas Kazys Škirpa

Liepos 26 d. Laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas Kazys Škirpa jį premjero pareigose pavaduojančiam Juozui Ambrazevičiui-Brazaičiui parašė ilgą laišką, kuriuo siekė palaikyti jį morališkai ir pabrėžti pagrindines politines nuostatas, nuo kurių vyriausybė jokiomis aplinkybėmis neturinti atsitraukti. Pagrindinės keturios buvo šios:

„1. Nuo Lietuvos Nepriklausomybės reikalavimo jokiomis aplinkybėmis nenusileisti.

2. Laik[inajai] Vyriausybei bei paskiriems jos nariams į jokią kolaboraciją su vokiečių numatoma okupacine valdžia Lietuvai nesileisti, kokia skraiste jie bebandytų savo tikslus prieš Lietuvą pridengti.

3. Skaityti juos [vokiečius – V.V.] naujais krašto okupantais ir stengtis jiems kuo mažiau ką duoti, atbulai – viską taupyti Lietuvos ateičiai.

4. Nuo bet kokio lietuvių kariuomenės organizavimo susilaikyti, kol Reichas nestoja ant Lietuvos suverenumo pripažinimo pagrindo ir nepripažįsta Lietuvos Vyriausybės; atbulai, saugotis nuo beprasmiškų aukų ir taupyti mūsų tautos vyrus galutiniam Lietuvos išlaisvinimui.“ (Nepriklausomybės sąsiuviniai 2019 2(28))

„Jį [laišką – V.V.] tą pačią liepos 26 d. išsiunčiau į Kauną su savo asmens sekretorium Antanu Valiukėnu, specialiu kurjeriu, kuris buvo smulkiausiai informuotas apie mano pastangas Berlyne, – rašo Škirpa savo knygoje „Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti“ ir tęsia: –Paslėpęs savo užantyje šį svarbų laišką, A. Valiukėnas perkirto „žaliąją sieną“ aktyvistams įprastu metodu [perėjo sieną nelegaliai – V.V.] ir, ją laimingai palikęs užpakaly su visomis vokiečių pasienio sargybomis, pasileido paskolintu dviračiu per kuone visą Žemaitiją Kauno link. Tai davė jam gerą progą patirti krašto gyventojų tikrąsias nuotaikas po tariamo išlaisvinimo, kurias jam ne vienas lietuvis ūkininkas, kur tik Valiukėnas buvo stabtelėjęs atsikvėpti, apibūdino maždaug tais pačiais žodžiais: „vienas okupantas išėjo, kitas atėjo“.

Juozas Lukša – Daumantas. Legendinis Lietuvos partizanų vadas. LGGRTC nuotr.

Įsidėmėkime: jau 1941 m. liepą lietuviams tai buvo visiškai aišku, net ūkininkai tai suprato!

LAF centro Berlyne ryšiai, per Antaną Valiukėną, Lietuvos pasiuntinį Stokholme Vytautą Gylį, Lietuvos pasiuntinybės patarėją Berne Edvardą Turauską, Švedijos karinį atašė Berlyne pulk. Carlą H. Juliną Dannfeltą, net ir Solomoną Adler-Rudelį, su JAV ambasada Stokholme yra dokumentuoti. Tai reiškia, kad istorija yra žymiai sudėtingesnė ir daug įdomesnė, negu aprėpia sovietiniai istorijos interpretavimo stereotipai, masiškai tiražuojami dabartinės Rusijos propagandos ir ją aptarnaujančio personalo.

Sąžiningiems istorijos tyrinėtojams su tais faktais reikia „kažką daryti“. Jie netelpa į sovietinės istoriografijos „Prokrusto lovą“. Galbūt kaip tik dėl to yra žmonių, kurie„pyksta ant faktų“. Ir kai jų negali paneigti, tada sako, kad „ne tie žmonės“ juos atrado arba jų kvalifikacijos ne tos, kad „galėtų atrasti“.

Taip yra ir su Juozu Lukša-Daumantu. Į „Prokrusto lovą“ jis netelpa. Ir prie jokio „garažo“ jo neprirakinsi.

2020.07.11; 08:30

Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt nuotr.

Pirmojoje straipsnio dalyje atkreipiau dėmesį į istoriko Arvydo Anušausko „Lietūkio“ garažo žudynių tyrimus (Vidmantas Valiušaitis. Insinuacijos J. Lukšai-Daumantui dėl holokausto – lyg padegtas šiaudų kūlys), kuriuos jis grindžia Lietuvos ir Vokietijos archyvuose surinkta medžiaga bei lietuvių ir vokiečių istorikų, taip pat teisininkų darbais šia tema.

Tačiau didelis ir vis dar nepakankamai išnaudotas tolimesnių tyrimų išteklius yra atviri Jungtinių Amerikos Valstijų archyvai, kuriuose gausu su mūsų rezistencijos istorija susijusios medžiagos. Tiesa, šie archyvai tolėliau nuo Vokietijos, kaštai juos tyrinėti galbūt šiek tiek didesni, tačiau didelė dalis svarbios informacijos dabar jau pasiekiama ir internetu. Tačiau tai – atskira tema.

Šiuo atveju norėčiau atkreipti dėmesį tik į vieną svarbų dokumentą, saugomą JAV valstybės departamento archyve ir publikuotą išeivijos istoriko bei politologo Tomo Remeikio parengtame dokumentų rinkinyje anglų kalba „Lithuania under German occupation 1941-1945“. Šis itin vertingas 732 psl. dokumentų rinkinys, kuriame skelbiamos 74 amerikiečių diplomatų depešos iš Stokholmo į Vašingtoną, išleistas, beje, Vilniuje, 2005 metais, tačiau istoriografijos apyvartoje knygoje sutelkta medžiaga naudojama kažkodėl gana retai.

O tai vis dėlto labai įdomus ir solidus žinių apie vokiečių okupuotą Lietuvą šaltinis. Jis aprėpia maždaug trejų metų okupacijos laikotarpį – nuo 1942 m. pradžios iki 1944 m. pabaigos.

Knygos įžangoje T. Remeikis rašo, kad amerikiečių pasiuntinybė Stokholme „vykdė savotiškas Strateginės tarnybos funkcijas ir ji buvo aprūpinama informacija.“ (The American legationin Stockholm in a way performed the functions of the Office of Strategic Services, which it self was fed the information.)

Istorikas Augustinas Idzelis tas funkcijas apibrėžia konkrečiau: „Amerikos ambasada Stokholme tuo metu buvo savotiškas informacijos rinkimo arba šnipinėjimo centras. Jų darbas buvo sekti, kas darosi Sovietų Sąjungoje, okupuotuose Baltijos šalyse, įskaitant Lietuvą. Informacijos rinkimo arba šnipinėjimo centro vadovas buvo Bruce’as Hopperis (1892-1973) – profesorius iš Harvardo universiteto. Visi Kennedy vaikai buvo jo studentai Harvardo universitete. B. Hopperis turėjo labai artimus ryšius su Kennedy šeima. Jis buvo laikomas Sovietų Sąjungos ekspertu. B. Hopperio padėjėju dirbo buvęs amerikiečių chargé d’affaires JAV pasiuntinybėje Kaune. Po Lietuvos okupacijos jis buvo perkeltas į Stokholmą.“ (A. Idzelis: amerikiečiai gynė lietuvius nuo lenkų puolimų)

Kokiu keliu informacija iš vokiečių okupuotos Lietuvos pasiekdavo JAV pasiuntinybę Stokholme, paaiškina T. Remeikis: „Svarbus tarpininkas čia buvo lietuvių bendruomenė Švedijoje. Tačiau lemiamą vaidmenį vaidino buvęs Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Švedijoje Vytautas Gylys ir jo štabas.“ Gylys, informaciją iš Lietuvos antinacinio pogrindžio, gautą per buvusią Lietuvos pasiuntinybę Berlyne, perduodavo savo kolegoms amerikiečiams.

Remeikis nurodo, kad Gylys turėjo keletą tokių kelių: „Visų pirma tai buvo Antanas Valiukėnas, kuris išvengė sovietų okupacijos ir turėjo nuolatinį leidimą gyventi Vokietijoje karo metu. Ten jis užmezgė daugelį diplomatinių kontaktų, kurie palengvino pogrindžio medžiagos pristatymą į Stokholmą. Informaciją Valiukėnui teikė patikimi kurjeriai, kurie užėmė oficialias pareigas Lietuvoje ir, kaip vokiečių administracijos pareigūnai, turėjo teisę laisvai keliauti į Vokietiją.“

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Remeikis cituoja ištrauką amerikiečių telegramos, kuri buvo perduota Vašingtonui, ryšium su Stokholmo pasiuntinybėje gautais naujais dokumentais iš lietuviškų šaltinių. Telegramoje paaiškinama, kodėl jų kelias buvo toks ilgas ir sudėtingas: gautus dokumentus parengė „asmuo iš Lietuvos ar jų grupė Berlyne, kur jie, matyt, per Vengrijos kurjerį, buvo siunčiami į Švediją, pristatyti buvusiam Lietuvos ministrui, dabar gyvenančiam Stokholme. Stokholmo vengrai, gavę teisę medžiagą persifotografuoti, persiuntė dokumentus į Berną, adresatui nepristatytus… Esama tikimybės, kad gali būti naudojami patikimesni ekspedijavimo būdai, panaudojant oficialius Švedijos kanalus.“

Artimas A. Valiukėno pogrindžio veiklos bendradarbis, žinomas išeivijos teisininkas Bronius Nemickas nurodo, kad tas „patikimesnis ekspedijavimo būdas“ buvo per Švedijos karinį atašė Berlyne pulk. Carlą H. Juliną Dannfeltą.

Tai patvirtina ir istorikas A. Idzelis, pateikdamas papildomų detalių: „Kiek žinau iš sovietinių šaltinių, A. Valiukėnas buvo užverbuotas vokiečių SD (Siecherheitdienst). Tai buvo SS politinės žvalgybos padalinys. Vokiečiai manė, kad jis dirba jiems, todėl davė jam šiek tiek laisvės Berlyne veikti. Bet A. Valiukėnas visą medžiagą, kuria surinkdavo apie Lietuvą, per Švedijos karinį atašė pulkininką H. Juliną Dannfeltą, kuris dažnai tarnybiniais reikalais vykdavo į Stokholmą, siųsdavo Vytautui Gyliui, Lietuvos pasiuntiniui ir įgaliotam ministrui Švedijoje. Tie visi raportai iš Berlyno buvo gauti V. Gylio. O V. Gylys visą medžiagą atiduodavo Amerikos ambasadai Stokholme.“

Prie A. Valiukėno ir karo aplinkybėmis labai apsunkinto susisiekimo tarp Berlyno ir Stokholmo, siekiant išvengti vokiečių valdžios kontrolės, dar sugrįšiu. O kol kas pažvelkime į dokumentą, kuris yra svarbus mūsų nagrinėjamai temai.

Tai 32 puslapių memorandumas „Lietuva vokiečių civilinės administracijos valdžioje“, skelbiamas minėtos T. Remeikio knygos „Lithuania under German occupation 1941-1945“ 368-399 puslapiuose. Dokumento originalas parašytas vokiečių kalba ir amerikiečių pasiuntinybės Stokholme pastangomis išverstas į anglų kalbą. Jame aprašomi įvykiai ir gyvenimo atmosfera Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metu, pirmaisiais vokiečių okupacijos mėnesiais.

Tame memorandume esama itin svarbaus 7 puslapių skyriaus, pavadinto „Žydų sunaikinimas“. Jame chronologiškai pasakojama, kaip žydų naikinimo procesas buvo matomas TO METO lietuvių akimis. Kai kurias to skyriaus ištraukas čia pacituosiu. Ištraukos, liečiančios „Lietūkio“ garažo įvykius, iš esmės patvirtina tai, ką savo tyrimu, eidamas kitais keliais ir naudodamasis kitais šaltiniais, nustatė A. Anušauskas.

Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Tai yra pati baisiausia tema. Normaliam žmogui neįmanoma įsivaizduoti, kas dabar vyksta su Lietuvos žydais. Anksčiau niekas nebūtų patikėjęs, kad tokie dalykai gali atsitikti dvidešimtajame amžiuje, – šiais žodžiais pradedamas to skyriaus pasakojimas ir toliau tęsiama: – Tačiau čia pasakojami tikri faktai – nieko neperdėjome, nes tai neįmanoma. Greičiausia yra priešingai: sunku žodžiais apsakyti tų žmonių kančias. Trūksta žodžių pavaizduoti, kaip vokiečiai elgiasi su Lietuvos žydais, nes jų elgesys nežmoniškesnis už nežmoniškumą ir begėdiškesnis už begėdiškumą.“

Dokumente nurodoma, kad Lietuvos Respublikoje žydai sudarė maždaug 8% Lietuvos gyventojų; apytikriais skaičiais tai būtų apie 220,000 žmonių. 1941 metų gruodžio pabaigoje, „gerai informuotų šaltinių duomenimis“ (According to figures received from well informed circles), Lietuvoje buvo likę tik apie 30,000 žydų. „Atsižvelgiant į tai, kad apie 20,000 žydų pabėgo į Sovietų Rusiją, vokiečių baudžiamosios komandos per šešis mėnesius nužudė virš 170,000 žmonių. Išeitų, jog tame laikotarpyje kasdien buvo nužudoma apie tūkstantis nekaltų žmonių.“

Memorandume pabrėžiama, kad naikinant žydų gyventojus, „moterys ir vaikai nebuvo išimtys. Priešingai, stipresni vyrai, galintieji dirbti fizinį darbą, būdavo Gestapo karininkų atrenkami kariškų įrengimų darbams.“

Toliau pateikiama chronologija, kaip viskas vyko.

Birželio 22 d. Vokiečių-sovietų karo pradžia. Žydai, kurie jautėsi nusikaltę, prisidėjo prie bėgančių bolševikų partijos pareigūnų. Likusieji turėjo padaryti likiminį sprendimą: bėgti į nežinią, ar mirti Gestapo rankose. Susisiekimo priemonių trūkumas apsprendė tūkstančių žydų likimą: 95% Lietuvos žydų buvo pasmerkti didžiausiam terorui, kokį pasaulis yra bet kada matęs.

Birželio 23 d. Lietuvoje sukilimas. Tuo pačiu metu, dešimt traukinių, perpildytų žydais, pajudėjo iš Kauno stoties rytų kryptimi. Kai paskutinis traukinys pasiekė Vilnių, sukilimas ir ten buvo prasidėjęs. Sukilėliai užpuolė traukinį, tikėdamiesi rasti ten bolševikų deportuojamus lietuvius. Atidarius gyvulinius vagonus, buvo rasti bėgantieji žydai. Lietuviai sukilėliai vietoje sušaudė komunistų partijos pareigūnus.

Birželio 24 d. Lietuvių sukilėlių kovų antra diena. Lietuvos sukilėlių vyriausybė pranešė per radiją, kad sukilimas pasisekęs. Tuo pačiu metu Kaune ir Vilniuje prasidėjo masiniai žydų, įtartų dalyvavimu bolševikinėje veikloje, areštai.

Objektyvumo dėlei dera priminti, kad sėkmingiausios veiklos laikotarpiu komunistų partija Lietuvoje turėjo 2,500 narių, t. y. mažiau kaip vieną procentą visų krašto gyventojų. Tačiau žydai parodė didelių gabumų prisitaikyti, nes per 80% komunistų partijos narių sudarė žydai. (The Jews, however, showed a great capacity for adaptability, since over 80 % of the membership of the Communist Party was composed of Jews alone.) Šis faktas labai neigiamai paveikė plačiąją lietuvių visuomenę. Didelė dalis Lietuvos gyventojų iš šio fakto pasidarė atitinkamas išvadas apie visus žydus. Apskritai, žmonės buvo linkę kaltus išdavikus teisti vadovaujantis įstatymais.

Šautuvas. Slaptai.lt fotografija

Antroji priežastis, sukėlusi lietuvių pasipiktinimą, buvo ta, kad traukdamiesi iš Kauno ir Vilniaus bolševikai apginklavo tiktai žydus ir komunistų partijos narius ir įsakė jiems vykdyti naikinamąją veiklą. Blogiausia, kad dalis žydų gyventojų šiuos ginklus panaudojo prieš lietuvius sukilėlius. (The worst of all was that a part of the Jewsh population made use of the weapons they had received against the Lithuanians insurgents.) Ši padėtis neatsakingam elementui suteikė pretekstą įvairiems išsišokimams prieš žydus. Lietuvių valdžios griežta intervencija šiuos išsišokimus būtų greitai likvidavusi, tačiau Laikinoji Lietuvos vyriausybė vokiečių SS dalinių buvo neutralizuota. Kai vokiečių administraciniai organai perėmė Lietuvos kontrolę, pavieniai išsišokimai tapo paversti planinga visų Lietuvos žydų naikinimo veikla. (When the German administrative organs gained the upper hand into a planned annihilation action directed against the entire Jewsh populiation in Lithuania.)

Birželio 25 d. Šaudymas kai kurių žmonių, pavartojusių ginklą. Žydai vengia palikti savo namus. Areštuotieji siunčiami sunkiųjų darbų.

Birželio 28 d. (iš tikro – birželio 27 – V.V.) Pirma vieša žydų egzekucija „Lietūkio“ garaže, Vytauto gatvėje, Kaune. Per keturiasdešimt žydų buvo mušami kastuvais ir geležinėm lazdom iki sąmonės netekimo. Buvo apipilami šaltu vandeniu ir vėl mušami iki užmušimo. Vienas politinis kalinys, sukilėlių paleistas iš kalėjimo, atsisėdo ant lavonų krūvos ir pradėjo armonika groti polonezą.

Visi užmuštieji buvo komunistų partijos nariai. Egzekuciją įvykdė buvusieji lietuvių politiniai kaliniai, daugiausia darbininkai, vadovaujami SS karininko. Kai pro šalį eidamas vokiečių kariuomenės karininkas išreiškė savo pasipiktinimą, buvęs politinis kalinys, vairuotojas pagal profesiją, jam atsakė: „Mes buvome žmonės, tokie patys kaip ir tu, bet bolševikų kalėjimas mus pakeitė. Aš ką tik užmušiau mano kalėjimo sargą žydą. Tu neturi supratimo, kiek tai suteikė man malonumo.“ (We were all human beings as you are, but the Bolshevik prison has transformed us. I have just killed my Jewish prison guard. You have not the fain test idea how much pleasure that gives me.)“

Ir toliau memorandume skaitome: „Už šiuos pasibaisėtinus veiksmus atsakomybė tenka nesąmoningam elementui (irresponsible elements), kuris piktam panaudojo lietuvių sukilimo idėją. Todėl būtų pagrindinai klaidinga (fundamentally wrong) padaryti išvadą, kad dėl šių veiksmų kaltė tenka sukilėliams ar net visai lietuvių tautai. Lietuviui patriotui su giliu skausmu tenka žvelgti į tai, kaip lengvai tautos herojus, kuriam buvo lemta kentėti bolševikų kalėjime už krikščioniškuosius ir tautinius idealus, gali smukti iki niekšo, su žemiausiais jausmais ir pojūčiais. (A Lithuanian patriot may, however, with deep regret observe how easily a national hero who has had to suffer in a Bolshevik prison as a martyr for the Christian and national idea can sink down to the level of a scoundrel with the lowest feelings and sensations.)

Kitą vertus, tai įrodo, iki kokio demoralizacijos ir pusiausvyros praradimo laipsnio priveda tokios santvarkos, kaip raudonasis ar rudasis bolševizmas.

Birželio 30 d. Per 5,000 Lietuvos žydų buvo kulkosvaidžiais sušaudyti netoli IX-to forto Kaune. Prieš egzekuciją nacionalsocialistinio teroro aukos buvo nurengtos, suvarytos į griovius ir sušaudytos. Pasitaikydavo, kad žmonės buvo užkasinėjami dar gyvi.

Liepos 5 d. Žydų šeimų nuosavi butai buvo užimti vokiečių kareivių. Žydams, kurie bandė bėgti į Sovietų Rusiją, buvo griežtai uždrausta grįžti namo. Vokiečių karinė valdžia išleido potvarkius, nurodančius žydams segėti geltoną Dovydo žvaigždę ant krūtinės kairėje ir ant dešinio peties.

Liepos 10 d. Visiems žydams įsakyta persikelti į getus iki rugpjūčio 15-tos dienos.

Rugpjūčio 1 d. Žydai buvo suvaryti į getus. Pakeliui daug jų buvo nužudyta. Pvz., Zapyškyje, Kauno apskrityje, 36 žmonės neteko gyvybės.

Rugpjūčio 15 d. Visi žydai buvo uždaryti getuose. Nuo rugpjūčio 15-tos iki 20-tos buvo nužudyta penkiolika žydų. Tuo pačiu metu įvestos maisto kortelės. Vienam žydui buvo skirta tokia maisto norma: 150 gramų miltų, 150 gramų avižinių kruopų, 50 gramų druskos ir 200 gramų duonos per dieną. Nebuvo duodama jokių riebalų, pieno ar cukraus. Žydams, kurie dirbo, buvo leista apsirūpinti daržovėmis. Vokietis, pavarde Kazlowsky, buvo paskirtas Kauno geto valdytoju, o esesininkas Jordan – komisaru žydų reikalams. Čia pateikiamas atvejis yra būdingas apibūdinti antrąjį pareigūną. Senamiesčio turguje vienas žydas nupirko daržovių kitiems geto gyventojams. Jordanas, išgirdęs apie tai, tą žydą nušovė čia pat, turguje, sakydamas, kad tai paskutinis įspėjimas žydams.“

Memorandumas pateikia faktus, susijusius su žydų likimu, beveik padieniui, iki pat 1941 m. vėlyvo rudens. Deja, straipsnyje, dėl ribotos apimties, neįmanoma perteikti jo viso. Bet dar porą ištraukų čia pacituosiu.

Rugsėjo 17 d. Tądien įvyksta kažkas nepaprasto, ką verta gerai įsidėmėti. Ankstų rytą, daugiau nei 10,000 žydų įsakoma nedelsiant apleisti getą ir vykti link Kauno IX-to forto, kuris žinomas kaip naikinimo vieta nr. 2. Taip nutiko, kad ginkluota sargyba vilkėjo buvusios Lietuvos kariuomenės uniformomis. Vykstant į nustatytą vietą, visa žydų minia buvo sulaikyta pravažiuojančio privataus vokiečių automobilio. Iš automobilio išlipo žmogus vokiečių karininko uniforma. Atsistojęs žydų minios priekyje, jis perskaitė atsišaukimą, kuriuo paskelbė, kad žydų naikinimas Lietuvoje yra dar negirdėtos iki šiol lietuvių savanorių savivalės pasekmė. Nuo šiol lietuvių teroras prieš žydus turės liautis, kadangi vokiečių kariuomenė negalinti sau leisti, kad su dalimi krašto gyventojų būtų elgiamasi taip žiauriai ir nežmoniškai. Žydai, kurie dar tebėra gyvi, bus dėkingi vokiečių kariuomenei, kad lietuvių vykdytam krašto žydų naikinimui padaromas galas.

Žydų gatvė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ši komedija buvo rūpestingai filmuojama vokiečių karo korespondento, kad pateikus įrodymus, kaip kilniai vokiečiai elgiasi su Lietuvos žydais.

Perskaičius šį atsišaukimą, žydai turėjo apsigręžti ir grįžti atgal į getą. Ryšium su tuo, minėtasis vokiečių komisaras Jordan užtikrino, kad Lietuvos žydai niekada daugiau „nebebus lietuvių keršto aukomis“.

Iš tikrųjų viskas įvyko visiškai kitaip. Dar tą pačią dieną 2,000 žydų buvo paimta iš Kauno geto ir nužudyta. Tokiu būdu, panašu, kad rugsėjo 17 dienos farsas buvo suvaidintas tik tam, kad kaltę dėl Lietuvos žydų naikinimo vokiečių valdžia suverstų lietuviams.“

Prisimenate Rūtą Vanagaitę? Kai ji savo „Mūsiškiuose“ ir susitikimuose su skaitytojais, rodė „didelę drąsą“, gėdijo „bailius istorikus“? „Bijančius valdžios“, nedrįstančius sakyti tiesos, kurią „žino“, tačiau „negalinčius“ Lietuvoje tos tiesos paskelbti, nes kitaip rizikuotų prarasti darbą? Ir kaip ši „tyrinėtoja“ grąžė rankas, kad „tiek mažai“ lietuvių gelbėjo žydus? Tai ji tvirtino nepaisydama to, kad proporcingai tautos dydžiui, lietuviai yra vieni didžiausių, jeigu ne patys didžiausi žydų gelbėtojai pasaulyje. Vanagaitė aiškino, kad tiems gebėtojams „niekas negrėsė“…

Skaitom memorandumą toliau:

Rugsėjo 18 d. Lietuviams griežtai uždraudžiama palaikyti bet kokius santykius su žydais. Už šio įsakymo nevykdymą grąsoma mirties bausme.

Rugsėjo 19 d. Penki lietuviai, kurie iš gailesčio atnešė maisto produktų į Kauno getą, vokiečių komisaro Jordano buvo sušaudyti vietoje. Tuo pačiu metu įspėjimas lietuviams buvo pakartotas spaudoje. <…>

Rugsėjo 27 d. Šį kartą buvo sušaudyta per 500 žydų moterų, vaikų ir senų žmonių. Vokiečių įsakymu, egzekucijas turėjo vykdyti lietuvių savisaugos dalinys, kuriam vadovavo kapitonas Kirkila. Lietuvis karininkas atsisakė vykdyti vokiečių įsakymą. Kai vokiečių karininkas lietuviams kareiviams įsakė sušaudyti kapitoną Kirkilą drauge su žydais, lietuviai kareiviai atkreipė ginklus į vokiečių esesininkus ir pabėgo. Po viso to kapitonas Kirkila ir 12 lietuvių kareivių buvo sušaudyti.

Rugsėjo 28 d. Lietuvių gydytojo šeima, suteikusi prieglobstį gydytojui žydui, buvo sušaudyta. Šis įvykis turėjo paveikti lietuvių šeimas, slapta priglaudusias žydus, atiduoti juos Gestapui.

Pasipiktinimas vokiečių elgesiu ir simpatijos jausmai žydams tarp lietuvių didėja ir virsta pasyvia rezistencija. Getų gyventojai gauna iš lietuvių skaitlingų siuntinėlių su laiškais, reiškiančiais žydams solidarumą ir nurodančiais žydų bei lietuvių likimų panašumą.“

Šis be galo dramatiškas ir šiurpus dokumentas yra svarbus bent keliais aspektas. Tačiau juos aptarsiu jau kitame straipsnyje.

2020.07.10; 08:00

Vidmantas Valiušaitis. Istorijos tyrinėtojas, publicistas, istorikas. Slaptai.lt nuotr.

Kai Seimas 2021-uosius paskelbė Juozo Lukšos-Daumanto metais, istorikė Auksė Ūsienė savo Veidaknygės paskyroje paskelbė: „Labai puiki žinia, tik mažų mažiausiai keista, kad tokia naujiena nesusilaukė pagrindinių žiniasklaidos priemonių dėmesio. Bet dar svarbiau pastebėti kas šioje situacijoje atliks vanagaičių ir zurofų vaidmenį, tapatų veiksmams, kai buvo skelbiami A. Ramanausko – Vanago metai. Taigi, mieli mano fb draugai, kai tik pamatysit kas labiausiai verkia dėl šio Seimo nutarimo, žinokit, kad tai ne šiaip sau. Tai reiškia, kad Kremlius aktyvavo savo lėles, o jau už dienos kitos apie tai, kaip Lietuva garbina nacius bei fašistus rašys ir sputnik’ai su rubaltic’ais. Štai taip veikia propagandos mašina ir jos talkininkai.“

Reakcijos ilgai laukti neteko. Ji – žinoma. Apie tai – nekalbėsiu. Prasmingiau, manau, pažvelgti pozityviai: ką gero mums duoda ši antilietuviška propagandinė ataka?

Vargu ar Adolfas Ramanauskas-Vanagas šiandien būtų tokia populiari ir visuomenės plačiai gerbiama istorinė asmenybė, jeigu ir jis nebūtų apipiltas purvais, 2018-uosius Seimui paskelbus jo vardo metais. Neteisybė ir padaryta moralinė skriauda nukankintam partizanų vadui, žymiai sustiprino visuomenės dėmesį Vanago asmenybei, o istorijos tyrinėtojams sustiprino imperatyvą imtis darbų, kurių normaliomis aplinkybėmis tikriausiai nebūtų atlikę. Juozo Lukšos-Daumanto atveju istorija, matyti, kartojasi.

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.

Šio straipsnio „normaliomis aplinkybėmis“ irgi tikriausiai nebūčiau rašęs. Tačiau mane paskatino televizijoje neseniai matytas interviu, kuriame viena asmenybė, nepatenkinta Seimo nutarimu, laidos vedėjos paklausta, ar turinti ji konkrečių žinių, kad J. Lukša-Daumantas dalyvavo holokauste, atsakė klausimu: „Gerbiama ponia, o kodėl aš turiu turėti žinių?“

Aš žinių šiek tiek turiu. Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad žinau daugiau už kitus, bet ką žinau – tuo pasidalinsiu.

Pirmiausiai norėčiau atkreipti dėmesį į faktą, kad Juozo Lukšos-Daumanto žmonos Nijolės Bražėnaitės šeima yra pasižymėję žydų gelbėtojai, mirtinai rizikavę vokiečių okuopacijos metais. Šią istoriją prieš septynetą esu aprašęs plačiame interviu su ponia Lukšiene, kur ji papasakojo kaip Bražėnai išgelbėjo 5 metukų mergytę Sara Šilingovski ir 9 metų berniuką Aleksą Gringaus (Vidmantas Valiušaitis. Legendinio partizano Daumanto žmona – apie okupantus, lietuvius ir žydus).

Jos šeimos žygdarbis yra atitinkamai įamžintas Jeruzalėje.

Čia tinka pridurti, kad Bražėnų šeima, įskaitant Nijolę, buvo išsilavinę inteligentai ir gilūs krikščionys. Nijolė niekada nebūtų tekėjusi už žudiko, jeigu bent mažiausias įtarimų šešėlis jai būtų praslinkęs.

Bet tai – moralinė plotmė.

Juozas Lukša – Daumantas. Legendinis Lietuvos partizanų vadas. LGGRTC nuotr.

Faktinė – irgi jokiais dokumentuotais įrodymais nepagrįsta, išskyrus insinuacijas, atsiradusias po to, kai prieš porą dešimtmečių Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje tinklapyje buvo pagarsintas iš Lietuvos kilusio žydo Josepho A. Melamedo tariamai „istorinių dokumentų“ rinkinys „Lietuva: nusikaltimas ir bausmė“ („Lithuania: Crime and Punishment“). Netrukus jis paskelbė vadinamąjį „Melamedo sąrašą“ – per keturis tūkstančius neva „lietuvių žudikų žydšaudžių“.

Tarp tikslų, kuriuos šiuo kūriniu kėlė sau Melamedas, pasak to tinklapio, buvo „ne tik kovoti su antisemitizmo banga Lietuvoje ir reikalauti teisingumo karo nusikaltėliams, bet ir grąžinti „pavogtą turtą“ Lietuvos žydams, gyvenantiems Izraelyje, ar jų palikuonims“.

Tame „Melamedo sąraše“ surašyti, praktiškai, visi žymesnieji asmenys, vadovavusieji arba aktyviau pasireiškusieji lietuvių antisovietinėje ir antinacinėje rezistencijoje. Apkabinėti, be kita ko, baisiausiais epitetais. Be jokių faktų ar pagrindimo. Tiesiog: taip autoriui atrodė.

Tarkim, „karininkas Adolfas Ramanauskas“ (slapyvardis jo neminimas) neva buvęs „žiaurus masinių žudynių dalyvis, vienas iš pagrindinių žydų žudikų Druskininkuose, Merkinėje, Butrimonyse, Jiezne ir kitur.“ Juozas Lukša (irgi neminint slapyvardžio) atestuojamas kaip „žiaurus sadistas“, „žudikas – 68 nekaltų žmonių žudynių „Lietūkio“ garaže 1941 m. birželio 27 d. herojus“. Ir t.t.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikai ne vienu atveju (G. Šidlauskas. Sąrašai, sąrašai, magiški SĄRAŠAI) kritiškai įvertino šį „sąrašą“ (Dėl vadinamojo J. Melamedo sąrašo).

Kad tai nesąmonė – iškart suprato ir Chaimas Bargmanas, Kauno žydų bendruomenės narys, Kauno gidas ir istorijos žinovas. Jis pareiškė: „Nepatikėsite, bet aš pirmasis Lietuvoje sukritikavau „Melamedo sąrašą“. Parašiau įtakingiems izraeliečiams, kad partizanų vadas Juozas Lukša – Daumantas neturi būti linksniuojamas kartu su tikrais žydšaudžiais.“ (Dievas ar Zuroffas juos turi teisti?).

Bet čia – detalė. Šiandien tas „sąrašas“ jau yra dingęs iš Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje tinklapio, tačiau popierinis leidinys yra Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Vis dėlto jo blogas poveikis, kaip matyti, yra padarytas ir pasekmės jaučiamos. Vėl mums tenka aiškintis ir tesintis dėl dalykų, kurie sąžiningiems istorikams jokių abejonių nekelia.

Kokie yra šių dienų žmonių manymai apie anų laikų įvykius – mažareikšmis dalykas, jeigu tos nuomonės nėra pagrindžiamos svariais įrodymais, tvirtais argumentais ar patikimais liudijimas. Patys vertingiausi, be abejo, yra amžininkų liudijimai: įvykių metu rašyti dokumentai, pačių įvykių dalyvių ar juos savo akimis mačiusiųjų žmonių parodymai.

Centre – legendinis partizanas Juozas Lukša.

Dera priminti, kad net sovietų propagandistai, Genriko Zimano redaguoto LKP laikraščio „Tiesa“ žurnalistai – Menašas Chienas, Kostas Šmigelskis ir Edvardas Uldukis, – 1961 metais, t.y. praėjus dešimtmečiui po J. Lukšos-Daumanto žūties, jo vardui suteršti išleidę ideologinį paskvilį „Vanagai iš anapus“, nepajėgė parengti dokumentais įrodomo ir įtikinamo pasakojimo apie herojaus „nusikalstamą veiklą“, o sukrapštė tik savotišką „literatūrinę kompoziciją“ su tiesiogine kalba, kurioje neįmanoma atskirti tikrų faktų nuo politinio užsakymo vykdytojų fantazijos.

Bet net ir šiame, pagal blogiausius sovietinės propagandos pavyzdžius orkestruotame leidinėlyje, nėra jokių nuorodų, kad J. Lukša-Daumantas būtų galėjęs dalyvauti „Lietūkio“ garažo žudynėse. Galima neabejoti, kad tos „kaltės“ jam būtų džiaugsmingai prirašytos, jeigu būtų buvę tam bent mažiausio pagrindo. Juk kaip tik tuo metu Kaune vyko sovietinis parodomasis žydšaudžių teismas, kurio metu buvo apklausinėjami žydų žudynių dalyviai, tarp jų – ir „Garažo“ žudynių veikėjai bei liudininkai. Tačiau apie Juozą Lukšą toje byloje niekur net neužsimenama, tad pritempinėti jo vardą prie „Garažo“ įvykių net ir sovietinei propagandai atrodė, matyt, gerokai per daug.

„KGB tardytojai galėjo naudotis savo turtingu archyvu“, – rašo istorikas Arvydas Anušauskas, vienas iš geriausiai į „Garažo“ žudynių epizodą įsigilinusių profesionalų. Drauge su žurnaliste Gražina Sviderskyte, apie tuos įvykius jis yra sukūręs 3 dalių dokumentinį filmą, išleidęs knygą „XX amžiaus slaptieji archyvai“ (2008), kurioje šią temą nagrinėja labai detaliai.

Jis tęsia: „Antai 1944 metais NKVD kontržvalgybininkai tardę Praną Baleniūną. <…> Baleniūno tardymo detalė: jam žinomas baltaraištis Josifas Vaitkevičius esą buvo tikras sadistas. Jis esą „garaže plovimo žarna pro burną pildavo vandens tol, kol žmogus mirdavo“. Bet enkavėdistus labiau domino kitas Baleniūno pažįstamas – nepriklausomos Lietuvos generolas Vladas Nagius-Nagevičius. Todėl daugiau detalių apie Josifą Vaitkevičių neišliko ir jo galima kaltė buvo neįrodyta. Panašiai pro KGB koštuvą praslydo dar vienas įtariamasis – Algirdas Antanas Pavalskis, keliais slapyvardžiais dangstęsis NKVD ir gestapo agentas. Egzistuoja versija, jog ir Pavalskis galėjo dalyvauti pogrome – kad išvengtų bausmės už ryšius su NKVD ir įsiteiktų gestapui. Po karo jis vėl pakeitė pažiūras ir provokavo lietuvių partizanus.“

Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Remdamasis savo paties tyrimais, liudininkų parodymais, vokiečių ir lietuvių istorikų darbais, A. Anušauskas yra nustatęs, kad garažo žudynėse dalyvavo vokiečių gestapo, SS ir SD karininkai bei kareiviai, taip pat 5 ar 6 aktyviai prisidėję civiliai lietuviai. Tas „Lietūkio“ garažo epizodas buvo tyrinėtas vokiečių prokurorų, kai šeštame dešimtmetyje, netoli Štutgarto esančiame Liudvigsburgo miestelyje, buvo nagrinėjama už karo nusikaltimus teisiamų gestapininkų byla. Vokiečių teisininkai, pasak Anušausko, „buvo tikri, kad pogromą Kaune – kaip ir kitus pirmuosius SSRS-Vokietijos karo dienomis – organizavo vokiečių saugumo tarnybos – gestapas, SS ir SD. O teisingiau – šiems pavaldus operatyvinis dalinys, žinomas kaip „Einsatzgrupė“. Šie operatyvininkai į Kauną atvyko dar prieš įsigalint okupacinei vokiečių valdžiai.“

Galimų lietuvių-budelių pavardes, kiek tai buvo įmanoma nustatyti pagal šiuo metu prieinamą medžiagą Lietuvos ir Vokietijos archyvuose, Anušauskui yra pavykę identifikuoti. Jis mini šiuos asmenis: Juozas Surmas, Pranas Matiukas, Vytautas Čaikauskas (Čekaitis), Stasys Gailiūnas (Gasiliūnas). Dar įvardijami kaip galimai dalyvavę Vincas Paškevičius ir Edmundas Bžeskis.

Įdomu tai, kad KGB, pasak Anušausko, „skirtingu laiku sulaikė, tardė ar sekė beveik visus žinomus įtariamuosius, bet nė vienam nepateikė kaltinimų. Tik vieną iš jų sušaudė – už kitus nusikaltimus.“ Ir dar reikšminga detalė: nė vienos paminėtų įtariamųjų nuotraukos neišliko. Anušausko liudijimu, ir „iš Ypatingojo archyvo bylų ir net Centrinio valstybės archyvo jos dingo.“

Savo tyrimą Arvydas Anušauskas yra pristatęs Holkausto muziejuje Vašingtone. Ten žmonės nustebo visa tai išgirdę. Reakcija? Na, tai, sako, bet juk įvairios enciklopedijos rašo ką kita – organizavo ir žudė, girdi, vieni lietuviai…

Vis dėlto yra išlikę kitų svarbių dokumentų ir liudijimų, susijusių su įvykiais „Lietūkio“ garaže, kurie A. Anušausko tyrime neminimi ir, mano nuomone, nėra pakankamai plačiai žinomi. O juos ne tik žinoti, bet ir tarptautinei bendruomenei pristatyti tikrai verta.

Bet apie tai – kitame straipsnyje.

2020.07.09; 07:00

Vilniaus knygų mugėje vasario 20-ąją buvo pristatytas pulkininko Kazio Škirpos veikalas „Sukilimas“ (pirmą kartą išleistas 1975 metais Vašingtone).

Apie Kazį Škirpą, gynusį nepriklausomos Lietuvos interesus ypatingai sudėtingomis sąlygomis, apie 1941-ųjų metų Birželio sukilimą, kuris labai nepalankus Rusijos imperialistams, teigiantiems, esą Lietuva savo noru įstojo į Sovietų Sąjungą, bei Vokietijos slaptųjų tarnybų intrigas Antrojo pasaulinio karo metais pasakoja knygos „Sukilimas“ leidybos iniciatorius dr. Petras Gervė, istorija profesionaliai besidomintis žurnalistas, publicistas Vidmantas Valiušaitis, istorikas, diplomatas Bronius Makauskas ir atsargos pulkininkas Ignas Stankovičius.

Šioje, antrojoje, dalyje – istoriko Broniaus Makausko komentaras.

Trečiojoje dalyje bus skelbiamos žurnalisto Vidmanto Valiušaičio ir atsargos pulkininko Igno Stankovičiaus įžvalgos.

2020.02.21; 13:00

Vilniaus knygų mugėje vasario 20-ąją buvo pristatytas pulkininko Kazio Škirpos veikalas „Sukilimas“ (pirmą kartą išleistas 1975 metais Vašingtone).

Apie Kazį Škirpą, gynusį nepriklausomos Lietuvos interesus ypatingai sudėtingomis sąlygomis, apie 1941-ųjų metų Birželio sukilimą, kuris labai nepalankus Rusijos imperialistams, teigiantiems, esą Lietuva savo noru įstojo į Sovietų Sąjungą, bei Vokietijos slaptųjų tarnybų intrigas Antrojo pasaulinio karo metais pasakoja knygos „Sukilimas“ leidybos iniciatorius dr. Petras Gervė, istorija profesionaliai besidomintis žurnalistas, publicistas Vidmantas Valiušaitis, istorikas, diplomatas Bronius Makauskas ir atsargos pulkininkas Ignas Stankovičius.

Šioje, pirmojoje, dalyje – žurnalisto Vidmanto Valiušaičio ir knygai dienos šviesą pamatyti padėjusio dr. Petro Gervės komentarai.

Antrojoje dalyje skelbiamos istoriko Broniaus Makausko, o trečiojoje – atsargos pulkininko Igno Stankovičiaus įžvalgos.

2020.02.21; 11:49

Kodėl šiandieninė Lietuva tiek mažai žino apie 1941-ųjų metų birželio sukilimą? Kodėl svarbu giliau pažinti Birželio sukilimo didvyrių likimus? Kuo skyrėsi Vilniuje ir Kaune veikusių sukilėlių taktika? Ar galėjo sukilėliai laimėti – deramai pasipriešinti sovietinei armijai? Koks likimas ištiko Vilniaus apskrityje veikusius sukilėlius – kaip sovietai juos tardė, kankino? Kuo įsimintina gruodžio 18-oji? Nejaugi sukilėlių atminimas tevertas paminklinės lentos Gedimino prospekte Vilniuje? Ką apie savo tėvus prisimena sukilėlių vaikai?

Slaptai.lt pateikia pirmąją diskusijos, kuriai vadovavo Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas, žurnalistas, publicistas Vidmantas Valiušaitis, dalį. Diskusijoje dalyvavo (iš kairės į dešinę) Jonas Burokas, Romualdas Skripkauskas, Dalia Sadzevičiūtė – Vabalienė ir Aras Lukšas.

Gruodžio 18-ąją bus paskelbta antroji šio videointerviu dalis.

2018.12.17; 08:30

Videodiskusija „Vilnius turėjo tapti svarbiausiu sukilimo centru“. Pirmoji dalis. Slaptai.lt

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centras surengė diskusiją „Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracija ir demokratinė mintis Lietuvos valstybės atkūrimo projektuose“.

Diskusijoje dalyvavo istorikas, Seimo narys, Valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas Arūnas GUMULIAUSKAS, istorikas ir diplomatas Bronius MAKAUSKAS, teisės istorikas Mykolo Riomerio universiteto profesorius Alfonsas VAIŠVILA.

Pokalbio moderatorius – Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas Vidmantas VALIUŠAITIS.

Slaptai.lt jau paskelbė Seimo nario Arūno Gumuliausko komentarą. Dabar – A. Vaišvilos pastabos. Netrukus bus paskelbtos ir Br. Makausko įžvalgos.

2018.11.30; 07:45

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centras surengė diskusiją „Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracija ir demokratinė mintis Lietuvos valstybės atkūrimo projektuose“.

Diskusijoje dalyvavo istorikas, Seimo narys, Valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas Arūnas GUMULIAUSKAS, istorikas ir diplomatas Bronius MAKAUSKAS, teisės istorikas Mykolo Riomerio universiteto profesorius Alfonsas VAIŠVILA.

Pokalbio moderatorius – Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas Vidmantas VALIUŠAITIS.

Slaptai.lt skelbia Seimo nario Arūno Gumuliausko komentarą. Kituose videointerviu bus paskelbti A. Vaišvilos ir Br. Makausko komentarai.

2018.11.30; 07:45

Lietuvos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Vilniuje buvo sutikta nauja leidyklos „Briedis“ knyga. Omenyje turimas solidus veikalas „DEZINFORMACIJA. Slaptas ginklas: Laisvos visuomenės griovimo metodai“.

Tai – Rumunijos Saugumo agentūros buvusio sistemos kūrėjo Jon Michai Pacepos, emigravusio į JAV, ir Ronaldo J. Rychlako knyga su anų laikų analize ir šiandienos aktualijų įvertinimu.

Pokalbyje apie šią knygą, šiandienines Lietuvos ir pasaulio problemas, susijusias su dezinformacijos sklaida, dalyvavo Marius Laurinavičius, Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas; Ignas Stankovičius, Nacionalinės bibliotekos Vadovybės informacijos skyriaus vedėjas; Dalius Stancikas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro atstovas.

Pokalbio moderatorius – Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas Vidmantas Valiušaitis.

Šiandien skelbiamoje diskusijoje narpliojami klausimai: kada KGB suprato, jog sovietinė santvarka žlugs; kodėl KGB buvo antisemitinė organizacija; kas sugalvojo lėktuvo užgrobimą; KGB rėmė visas pasaulio teroristines organizacijas; absurdai nagrinėjant holokausto ir getų temą; ar Vincą Kudirką galima apkaltinti antisemitizmu; kodėl Kremliui būtina apšmeižti Kazį Škirpą ir Joną Noreiką; Komunistų partija ir KGB – dvi skirtingos kontoros; kokią klaidą padarė Komisija nacių nusikaltimams tirti; koks skirtumas tarp Gorbačiovo ir Andropovo; kodėl negalima tikėti žmonių, kuriuos tardė KGB, parodymais?

2018.10.22; 12:00

„DEZINFORMACIJA. Slaptas ginklas: Laisvos visuomenės griovimo metodai“ – Rumunijos Saugumo agentūros buvusio sistemos kūrėjo Jon Michai Pacepos, emigravusio į JAV, ir Ronaldo J. Rychlako knyga

Lietuvos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Vilniuje buvo sutikta nauja leidyklos „Briedis“ knyga.

Omenyje turimas solidus veikalas „DEZINFORMACIJA. Slaptas ginklas: Laisvos visuomenės griovimo metodai“.

Tai – Rumunijos Saugumo agentūros buvusio sistemos kūrėjo Jon Michai Pacepos, emigravusio į JAV, ir Ronaldo J. Rychlako knyga su anų laikų analize ir šiandienos aktualijų įvertinimu.

Pokalbyje apie šią knygą, šiandienines Lietuvos ir pasaulio problemas, susijusias su dezinformacijos sklaida, dalyvavo Marius Laurinavičius, Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas; Ignas Stankovičius, Nacionalinės bibliotekos Vadovybės informacijos skyriaus vedėjas; Dalius Stancikas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro atstovas.

Pokalbio moderatorius – Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas Vidmantas Valiušaitis.

Slaptai.lt dabar skelbia Vidmanto Valiušaičio įžanginį žodį ir Mariaus Laurinavičiaus komentarą. Vėliau bus paskelbti išsamūs Daliaus Stanciko, Igno Stankovičiaus ir Vidmanto Valiušaičio komentarai.

(Bus daugiau)

2018.10.19; 08:40

Severino Vaitiekaus veikalas „Lietuvos žvalgyba“

Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje buvo pristatytas Severino Vaitiekaus veikalas „Lietuvos žvalgyba XX a. viduryje ir antrojoje pusėje“.

Diskusijoje dalyvavo Severinas Vaitiekus, Gediminas Grina, Violeta Rutkauskienė ir Monika Kareniauskaitė. Pokalbiui vadovavo istorikas, publicistas Vidmantas Valiušaitis.

Slaptai.lt jau paskelbė pagrindines, svarbiausias, įdomiausias ištraukas iš minėto renginio. Dabar slaptai.lt skelbia keletą epizodų, kokius klausimus knygos autoriui pateikė diskusijos svečiai.

2018.09.12

Kodėl sovietinė okupacija ištiko Lietuvą visiškai nepasiruošusią, nors žinių apie tikruosius Kremliaus ketinimus būta užtektinai? Kodėl Lietuvos valdžia išdavė savo saugumo pareigūnus pasmerkdama juos kančioms ir mirčiai? Ar šiandien, jei Lietuva patirtų panašią nelaimę į tą, kuri nutiko 1940-aisiais, situacija pasikartos? Ar turėtume daug išdavikų ir kolaborantų?

Šie klausimai buvo keliami Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje pristatant Severino Vaitiekaus veikalą „Lietuvos žvalgyba XX a. viduryje ir antrojoje pusėje“. Ypač įdomios buvusio VSD vadovo Gedimino Grinos pastabos. Diskusijoje taip pat dalyvavo knygos autorius Severinas Vaitiekus bei Violeta Rutkauskienė ir Monika Kareniauskaitė.

Diskusijai vadovavo istorikas, publicistas Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt skelbia keletą ištraukų.

2018.09.11; 08:30

Severino Vaitiekaus veikalas „Lietuvos žvalgyba“

Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje pristatytas Severino Vaitiekaus veikalas „Lietuvos žvalgyba XX a. viduryje ir antrojoje pusėje“.

Ši vertinga knyga buvo išleista dar 2017-aisiais metais.

Dabar pristatytas naujas, papildytas leidimas. Naujajame knygos leime skelbiama dar daugiau su to laikmečio Lietuvos žvalgyba susijusių dokumentų, įtraukiančių skaitytoją į intriguojantį, kvapą gniaužiantį istorinį pasakojimą apie tikruosius Lietuvos herojus – žvalgybininkus, ne tik tyliai dirbusius Tėvynės labui, bet ir paaukojusius Lietuvai savo gyvybes.

Diskusijoje dalyvavo Severinas Vaitiekus, Gediminas Grina, Violeta Rutkauskienė ir Monika Kareniauskaitė.

Diskusijai vadovavo istorikas, publicistas Vidmantas Valiušaitis.

Slaptai.lt skelbia keletą ištraukų ir pristatymo.

2018.09.11; 08:30