Viktoras Fiodorovas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Viktorui Uspaskicho atsistatydinus iš Darbo partijos pirmininko pareigų, laikinuoju „darbiečių“ lyderiu tapo Viktoras Fiodorovas. Šiuo metu „darbiečių“ frakcijai vadovaujantis politikas pažymi, kad sprendimas buvo priimtas bendru sutarimu.
 
ELTA primena, kad antradienį V. Uspaskichas pranešė apie atsistatydinimą iš Darbo partijos pirmininko pareigų.
 
Viktoras Uspaskich. Slaptai.lt nuotr.

„Atsistatydinu iš Darbo partijos pirmininko posto ir tuo užbaigiu savo, kaip aktyvaus politiko, gyvenimą. (…) Norėjau tai padaryti kitu laiku, bet gyvenimas ir aplinkybės vis koreguoja planus, verčia atidėlioti sprendimus, kurti naujus planus, tačiau šiandien būtent ta diena, kai sprendimą reikia daryti čia ir dabar, kad suteiktume partijai naują impulsą, naujų idėjų, jaunatviškumą“, – pranešė V. Uspaskichas.
 
Jis linki, kad partija nenukryptų nuo fundamentalių vertybių, paremtų gamtos dėsniais ir propaguotų „vienintelę religiją – absoliučią, besąlyginę meilę žmonėms, žmogaus prigimtinei laisvei ir teisei, nepaisant jo tautybės, tikėjimo, politinių pažiūrų ir socialinės padėties. Skleistų meilę viskam, kas gyva, visoms gyvoms būtybėms, puoselėtų, kilnintų savo žemę“.
 
„Darbietis“ Andrius Mazuronis teigė, kad visai frakcijai V. Uspaskicho pasitraukimas iš Darbo partijos pirmininko pareigų buvo netikėtas.
 
Rugilė Augustaitytė (ELTA)
 
2022.06.15; 00:30

Viktoras Uspaskich. Slaptai.lt nuotr.

Sekmadienį naujai perrinktas Darbo partijos pirmininkas Viktoras Uspaskichas pabrėžia darbo su savivalda svarbą ir teigia svarstantis galimybę dalyvauti 2023 metų Vilniaus savivaldybės tarybos nario-mero rinkimuose.
 
„Pačiam man turbūt, su taryba žiūrėsime, teks dalyvauti Vilniaus miesto mero rinkimuose. Aš matau, ką ten galima daryti kitaip ir geriau. Todėl toks pasiryžimas. Galų gale, partijos vadovas turi prisiimti ir visą laiką tuos sunkiausius arba svarbiausius postus visuose rinkimuose“, – žurnalistams po Darbo partijos pirmininko rinkimų teigė V. Uspaskichas.
 
Naujai perrinktas partijos pirmininkas akcentavo, kad darbas su savivalda, dėmesys regionais yra ypač svarbus.
 
„Su savivalda dirbti labai svarbu, nes pas mus dabar yra tik trys miestai praktiškai pagrindiniai, iš ko formuojasi biudžetas, visi kiti yra dotuojami. Todėl reikia skirti daugiau dėmesio regionams, sukurti verslo aplinką, investicijų aplinką, kad ten investuoti būtų geriau, kad investicija atsipirktų ir duotų didesnę grąžą. Todėl reikia nemažai turėti savo atstovų ten“, – sakė V. Uspaskichas.
 
„Plius mūsų programoje yra, kad savivaldos administracija turi dirbti su verslu, tam turi būti didinami skolinimosi limitai“, – pridūrė jis.
 
Viktor Uspaskich: atsakau už savo žodžius. Slaptai.lt nuotr.

ELTA primena, kad sekmadienį Kėdainiuose vykstančiame Darbo partijos suvažiavime partijos pirmininku dar dvejų metų kadencijai buvo perrinktas V. Uspaskichas. Nors į partijos pirmininkus buvo pasiūlytos Seimo narių Ievos Kačinskaitės-Urbonienės, Valentino Bukausko, Aido Gedvilo bei dabartinio partijos pirmininko pavaduotojo Marijus Veličkos kandidatūros, tačiau jie kandidatūras atsiėmė.
 
V. Uspaskichas buvo perrinktas 383 delegatų balsais, vos pora delegatų susilaikė.
 
Darbo partijos pirmininku V. Uspaskichas pastarąjį kartą buvo išrinktas 2018 m. Tuomet jis prie politinės jėgos vairo stojo po pertraukos, kai 2013 m. šias pareigas apleido, teismui nagrinėjant vadinamąją „juodosios buhalterijos“ bylą. 2015 metų gruodį baigiantis bylos svarstymui Lietuvos apeliaciniame teisme, jis iš partijos buvo apskritai kuriam laikui pasitraukęs.
Viktor Uspaskich: mes žinome – kaip
 
Iki 2018 m. „darbiečiams“, kaip laikini ar išrinkti partijos pirmininkai, vadovavo Loreta Graužinienė, Vytautas Gapšys, Valentinas Mazuronis, Živilė Pinskuvienė, Šarūnas Birutis. Vadovauti kone iš politinio žemėlapio tuomet dingusiai partijai V. Uspaskichas grįžo 2018 m. Jis buvo išrinktas be konkurencijos: niekas dėl šio posto nesivaržė, o ir tuomet iš 731 suvažiavimo delegato tik 2 žmonės balsavo prieš. Per kelerius metus V. Uspaskicho vedami „darbiečiai“ atsigavo partinių reitingų lentelėje, o 2020 m. Seimo rinkimuose peržengė 5 proc. barjerą ir laimėjo 10 mandatų.
 
Gailė Jaruševičiūtė-Mockuvienė (ELTA)
 
2021.11.15; 05:45

Aleksandras Zacharčenka. EPA-ELTA nuotr.

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys Sergejus Dmitrijevas trečiadienį pašalintas iš tarybos Darbo partijos frakcijos narių. Tai Eltai patvirtino frakcijos seniūnas Aidas Gedvilas, teigdamas, kad S. Dmitrijevas pašalintas dėl nevienareikšmiškai vertinamų pasisakymų socialiniuose tinkluose.
 
„Įvertinę tai, kokia informacija mus pasiekė ir buvo paviešinta socialiniuose tinkluose, su frakcija apsvarstėme ir vienbalsiai bei kategoriškai apsisprendėme. Griežtai atsiribojame nuo tokių Sergejaus pažiūrų ir vienbalsiai nusprendėme, kad tolesnis darbas yra neįmanomas. Dėl to ir priėmėme tokį sprendimą“, – Eltai sakė A. Gedvilas.
 
Komentuodamas situaciją A. Gedvilas pabrėžė, kad Darbo partija pasisako „už taiką, demokratiją ir žmogaus teises gerbiančią santvarką“.
„Dmitrijevas teigė, kad buvo neteisingai interpretuotas, suprastas, tačiau frakcijos narių tai neįtikino ir tokios informacijos nepakako. Tai prasilenkia su moralės principais“, – kalbėjo A. Gedvilas.
 
„Mes adekvačiai reagavome į susidariusią situaciją, tai truputį abejočiau, ar kuri kita frakcija „plotų katučių“ ir norėtų dirbti su žmogumi, kol neišsispręs klausimai. Tikiuosi, kad jis paaiškins visuomenei detaliau, ką jis turėjo omenyje ir kokia yra jo galutinė, tikroji situacija“, – pabrėžė Darbo partijos frakcijos seniūnas.
Šioje kavinėje žuvo prorusiškų separatistų Donecke lyderis Aleksandras Zacharčenka. EPA – ELTA nuotr.
 
Kaip skelbė portalas Delfi, S. Dmitrijevas feisbuke rugpjūčio pabaigoje viešame ultrakonservatoriškos Rusijos partijos „Za pravdu“ („Už tiesą“) puslapyje parašė komentarą, garbinantį vadinamosios „Donecko liaudies respublikos“ vadą Aleksandrą Zacharčenką.
 
„Šlovė didvyrio atminimui!“, – rašė S. Dmitrijevas.
 
A.Zacharčenka Ukrainos valdžios yra laikomas teroristinės organizacijos vadu.
 
S. Dmitrijevas taip pat buvo įrašytas kaip kandidatas į Seimą Nr. 73 Darbo partijos rinkiminiame sąraše. Su pačiu S. Dmitrijevu Eltai susisiekti nepavyko.
 
Partija atsiribojo, tačiau pavėlavo: S. Dmitrijevas rinkimų sąraše lieka
 
Savo ruožtu Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskichas Eltai sakė, kad partija atsiriboja nuo S. Dmitrijevo pasisakymų, dėl to kreipėsi į Vyriausiąją rinkimų komisiją (VRK), kad kandidatas būtų išbrauktas iš sąrašo.
 
„Partija griežtai atsiribojo nuo jo pasisakymų, kreipėmės į VRK“, – teigė V. Uspaskichas.
 
VRK pirmininkė Laura Matjošaitytė Eltai patvirtino, kad komisija gavo partijos prašymą, tačiau pažymėjo, jog kandidato dokumentus atšaukti buvo galima iki rugsėjo 6 dienos.
 
„Lieka sąraše. Nes pareiškinių dokumentų atšaukimo terminas jau pasibaigęs“, – informavo L. Matjošaitytė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.17; 14:11

Viktoras Uspaskichas sieks Vilniaus mero posto. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Darbo partijos lyderis europarlamentaras Viktoras Uspaskichas per kitais metais vyksiančius savivaldos rinkimus ketina siekti Vilniaus mero posto.

Tokį savo apsisprendimą pirmadienį jis patvirtino žurnalistams.

Pasak V. Uspaskicho, oficialiai apie ketinimus siekti Vilniaus mero pareigų jis ketina pranešti šią savaitę Vilniuje.

Politikas teigė turįs pakankamai patirties ir galįs sukurti geresnę, patogesnę aplinką gyvenimui.

„Tikrai noriu pritaikyti savo patirtį, matau, kaip Kauno merui Visvaldui Matijošaičiui gerai sekasi, jis irgi iš verslo pasaulio. Galėčiau sukurti tokią pat investicinę aplinką, gražesnę, patogesnę aplinką gyvenimui, optimizuoti įmonių valdymą. Kalbant apie darželių ar mokymų įstaigų problemas, manau, kad turi būti priimti sprendimai, sostinėje neturi būti tokių dalykų. Aš galvoju, kad galėsiu geriau tai padaryti, negu tas buvo daroma iki šiol“, – žurnalistams Seime sakė V. Uspaskichas.

Jis taip pat mano, kad partijos pirmininkas turi visą laiką užimti sunkiausią ir atsakingiausią poziciją rinkimuose, todėl jis ir apsisprendė siekti Vilniaus mero posto.

Vadovauti Vilniui ketinantis siekti V. Uspaskichas mano, kad meras turi būti ūkiškas, atsakingas, turi būti asmeninė kiekvieno atsakomybė.

„Todėl mano šūkis toks: dirbame kartu, bet kiekvienas atsako už savo pareigą ir darbą“, – teigė sostinės meru sieksiantis tapti europarlamentaras V. Uspaskichas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.10.16; 07:30

Kas valdys LRT – visuomeninę televiziją ir radiją? Slaptai.lt nuotr.

Didžiausiu Lietuvos žemvaldžiu tituluojamas ir turtingiausiųjų 10-ukui priklausantis politikas Ramūnas Karbauskis pradėjo kovą su viena įtakingiausių žiniasklaidos grupių – Lietuvos radijo ir televizijos eterio ir jo užpildymo tikslams valstybės skiriamų lėšų valdytojais. Kuris kurį, gerai ar blogai, įdomu ar nuobodu, žalinga ir naudinga ši kova visuomenei?

Kol nei vienas iš oponentų nei ant skydo nenešamas, nei su skydu vaikšto – anksti kalbėti apie oligarcho ir žiniasklaidos „magnatų“ kovos rezultatus, juolab jie, nepriklausomai kuris šiame turnyre lips ant pakylos, o kuris taps nuskriaustu, gali būti ilgalaikiai ir labai skirtingi.

Vis dėlto šįkart peštynės yra ne tik įdomios, bet ir prasmingos. Negalima teigti, kad abipusiai naudingos kariaujančioms šalims, bet būtent tai, kad galime pasikliauti, jog abi pusės ambicingos, norės nugalėti, o ne bandys susitarti prie apvalaus ir gausaus stalo ar po stalu, kaip nutikdavo dažniausiai iki šiol, gali atnešti šiokios tokios naudos visuomenei, kurios nariai daugiausia nėra nei oligarchai, nei magnatai.

Nuo meilės iki muštynių

Kai Ramūnui Karbauskiui nepavyko LRT įtikinti, kad jis pats savaime yra gudrus ir gražus, prabilo oligarcho disponuojama sunkioji artilerija – valstybės kontrolės, specialiųjų tarnybų, tarptautinių auditų ir politinės jėgos kumščiai, kuriuos pasitekti bando oligarcho Seime komandosai. Matyt, R. Karbauskis ir pats ilgai nesuprato, o gal ir dabar dar nesuvokia (akmenėlis į jo viešųjų ryšių konsultantų daržą), kodėl žiniasklaida staiga perstojo jį mylėjusi.

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

O juk buvo saldūs medaus mėnesiai, spietėsi Naisiuose visuomenės, žiniasklaidos ir pramogų elitas, stengėsi prisigretinti, nedrįsdavo rankos pirmi ištiesti (išskyrus, kai prašydavo paramos), tik žemai ir nuolankiai lankstėsi, pritardami ir kraipydami galvomis dėl Ramūno genialių sumanymų ir gilios, ne pagal metus tekusios, išminties.

Iš tiesų keista, kad lyg ir nekvailas žmogus, šiaip ar taip susikrovęs nemenką turtą naudodamasis įstatyminėmis teisėmis ir landomis, iki šiol nesuvokia, kokia yra Lietuvos žiniasklaida, kuo skiriasi komerciniai radijo ir televizijos kanalai nuo valstybinių, ir kuo jie nesiskiria.

Situacija juk labiau nei banali. Iš reklamos gyvenančioms televizijoms ir radijams verslininkas tol buvo pagarbos verta asmenybė, kol dosniai už pagarbą atsiskaitydavo. Sustojo atsikaitymai – atšalo ir pagarba. Tiesa, ji gali vėl atšilti, jei jo pasamdyti viešųjų ryšių meistrai išdrįs subtiliau ar tiesmukiau paaiškinti klientui, kaip yra iš tikrųjų, kad jei esi durnas – tai mokėk pinigus, o ne į spaudos konferencijas kvieskis, kad savo Q koeficientą viešai, net prikišamai įkyriai žurnalistams demonstruotum, nes tie nesuinteresuoti kandys ir parašys, ir parodys.

Galbūt, kad tokia situacija susiformavo, lėmė ir valstiečiams – ūkininkams charakteringu laikomas užsispyrimas bei skūpumas. Išmąstė žmogus – kam mokėti pinigus už tai, kad gražiai ir iš visų pusių per televiziją samdiniams rodytų, jeigu galima šiek tiek investuoti, sumokėti daugiau, bet po to per televiziją jau rodys už dyka ne tik samdiniams, bet ir visiems šalies varguoliams rinkėjams. Mąstė verslininkiškai teisingai, tačiau įkrito į balą ir ten pasilaiko?

„Moki – veži“ reklama

Komercinėms žiniasklaidos priemonėms perstojo mokėti, o valstybinės kažkodėl juo savaime neapsidžiaugė, netgi gerbti perstojo, ko anksčiau nepasitaikydavo. Komercinė žiniasklaida iš viso suįžūlėjo, negavusi pinigų pradėjo į patalus lysti, aiškintis, rimti ar nerimti jo santykiai buvo su Greta, Beta, žmona ir kaimyne. Kad santykių nebuvo, niekas net tokios versijos nesvarstė. Imta kabinėtis net prie mitologinio tautos šviesulio Juozuko Statkevičiaus dėl jo iš naujo sukurto „tautinio“ Lietuvos kostiumo tautiniams vaikams. Po tokios neteisybės, nepaistant oligarchinių nuopelnų, depresijos žmones norom nenorom aplanko ir iškraipo realybę.

uspaskich_rekl_m
Viktoro Uspaskicho reklama Vilniaus gatvėse. Slaptai.lt nuotr.

O juk vaistai paprasti. Geriausias pavyzdys – kitas oligarchas Viktoras Uspaskichas. Nepaisant, kad per „Jangilos“ aferą nugvelbė iš valstybės 271 mln. litų (78,5 mln. Eurų), bet pasidalino su broliais troliais. Tapus politiku, kiek jo nuotraukų spaudos puslapiuose, dalyvavimo laidose, visur ir visada buvo pilna. Ar tos laidos ir tie puslapiai šventosios dvasios padėjimu buvo gaminami, juk kainuodavo jie.

R. Karbauskis, panašu, kad to nesuprato, o V. Uspaskichas suprato, kad ir jau dėl kitų priežasčių buvo „išpolitizuotas“, tačiau dar ir šiandien tebėra tautos numylėtinis, nes plebėjai žiūrėdama į mėlynuosius ekranus ir į mąslias Viktoro veido išraiškas laikraščiuose įtikėjo, kad tas žmogus (jeigu taip rodo, ir taip rašo) yra ne vagis, netgi ne oligarchas.

Ar Nr. 2 – tik pakaitalas?

Visa tai galima palikti viešųjų ryšių guru Liutauro Ulevičiaus kompetencijai, pasimėgauti atrakcijomis – protingai ir dailiai surašytais tekstais feisbukuose, kurie čia pat paneigiami gyvam žmogui pasirodžius spaudos konferencijose ir pravėrus burną.

Matyt, kiek mokama, tiek ir padaroma, nors turėtų bent kartą politikai ir viešųjų ryšių specialistai kartu susėti ir aptarti rizikas. Jei bus daroma taip pigiai, kaip iki šiol, tai bus taip pat prastai, kaip ir yra šiuo metu.

Gali net objektas Nr.1 prarasti oligarcho statusą, nes jis suponuoja ne tik tamprius, bet ir naudingus ryšius tarp verslo ir politikos, kurie šiuo atveju, dėl specifinių žmogaus Nr. 1 charakterio savybių, pradeda trūkinėti. Tad pirmiausia reikėtų ir samdyti brangų psichoanalitiką, o tik po to – pigų gyvą viešinimosi klasiką.

Tiesa, valstiečiai ir žalieji turi atsarginį variantą – oligarcho (vieno arba kelių) statytinį, kuris partijos vadovui paliepus, „lydekai sutikus“ tapo šalies premjeru, tad galiausiai politinis darinys nepraloš, bet žiniasklaida – rizikuoja. Kas susimokės už Sauliaus Skvernelio viešinimą, kai jis bus nebe premjeru?

Kad ir daug pinigų policininkai seniau uždirbdavo gaudydami vairuotojus, bet ne tiek, kad dosniai užpildytų visų žiniasklaidos priemonių biudžetų eilutes. Koks ištiks geruosius viešojo žodžio pranašus siaubas, jei policininkas netaps nei Lietuvos prezidentu, šiaip ar taip turinčiu įtakos abiems pusėms – ir pinigus skiriančiųjų, ir juos įsisavinančiųjų sudėčiai, nebebus nei premjeru ir teks jį nurašinėti į nusidėvėjusio nematerialaus turto  sąnaudas.

Trumpalaikė investicija atsipirks per rinkimus, o ilgalaikė kol kas tik šakėmis ant vandens braižoma. Apibendrinant galima teigti, kad oligarcho sukeltame sąmyšyje su klanu dar bus visa puokštė problemų, intrigų ir įdomių sprendimų, nes jau dabar yra rimtų grėsmių ir rizikų.

Klanas susikaupęs, bet ramus

Klano, plačiąja prasme, stovykloje nuotaikos – permainingos. Bendras bruožas – rimtai ruošiamasi konkuruoti rinkoje kovojant už reklaminių ir nereklaminių mokėtojų kišenes, nes visi supranta teisingai, Laisvos rinkos institutas pagaliau tai žiniasklaidą įtikino, kad jei vieni bus nuskriausti ir suvalgyti, atsiras šansas kitiems.

Tik šiukštu, nepradėkite žurnaliūgos svarstyti apie monopolinius susitarimus, o profsąjungos tai ir be svarstymų, bendromis pastangomis su kitais elitais, bus sutvarkytos taip, kad jų tik pavadinimai liktų. Bendrai plunksnagraužių interesų ginimo vietai užtenka lentelių ant užrakintų durų, tarkim, taupant nenaudojamą plotą – ant elektros skydinių, kurios kartais išties išgelbėja nuo kolegų solidarumo besislapstantį herojų, kaip yra nutikę senų senovėje LRT vadovui Audriui Siaurusiavičiui, kai jis dar propagavo sveiką gyvenimo būdą ir betarpiškai kovojo su alkoholizmu naikindamas velnio lašų išteklius.

Matrica veikia

Iš esmės dabartinėje Lietuvos (ir ne tik Lietuvos) žiniasklaidoje, kai pagrindine vertybe tapo pinigų kiekis, o ne ant daugumos pasaulio valiutų paišomų asmenybių anuomet siekti idealai – žiniasklaidos turinys negrįžtamai pasikeitė.

Kai pinigų kiekis  priklauso nuo paspaudimų „klikų“ ant straipsnio ar paveiksliuko skaičiaus (peržiūrų televizijoje, išpirkto spaudos tiražo) – tai ir gaminami, tiražuojami tekstai ir paveiksliukai, kurie pelno daugiausia „paspaudimų“. Vartotojai patys kuriasi turinį, o žurnalisto funkcija tampa tik stropiai pildyti vartotojų norus. Didesnėse rinkose dar yra galimybių susidaryti iš mažesnių tiražų išgyvenančioms žiniasklaidos priemonėms, orientuotoms į išrankesnes, specialias, intelektualinius produktus vertinančias auditorijas, o mažosios rinkos, kokia ir yra Lietuva, tokia prabanga pasidžiaugti negali.

LRT ženklas. Su kuo jis mums asocijuojasi? Slaptai.lt nuotr.

Mūsų žiniasklaidos turinys atitinka mūsų visuomenės daugumos socialinį užsakymą. Užburtas ratas užsisuka todėl, kad ne tik vartojai užsako turinį, bet ilgainiui ir žiniasklaidos turinys paveikia vartotoją – jo pageidaujamos gauti informacijos „užsakymą“.

Visi sutinka, kad žiniasklaida kaip niekas kitas plauna visuomenės smegenis, nepastebint kai peržengiama riba ir „smegenys“ pradeda patys save plauti.

Komercinėje televizijų ir radijų žiniasklaidoje, kuri į mažmeninę rinką tegali išmesti tik produktus negaudama už tai pelnytų mažų centų, juos jau dideliais eurais turi pasiimti iš reklamos žiniasklaidoje užsakovų. Kiek ir kuri iš tų žiniasklaidos banginių persismelkiama didžiųjų užsakovų interesais, jau kiti klausimai, bet persismelkiamos be išimties visos. Todėl, kad reklamdaviai turi ką parduoti daiktų ir malonumų vergams, ir neturi ko pasiūlyti morale apsiribojantiems ir vartojimo galimybių neužburtiems asketams. Pastarųjų auditorijos nereikalingos, laidų jiems ir nekuriama.

Užsakovai skirtingi – vykdytojai tie patys

LRT visų valstybės piliečių išlaikoma žiniasklaidos priemonė, teoriškai turėtų atliepti visų visuomenės grupių interesams, tačiau realybė dažniausiai labai toli nuo idealo, nes ir LRT veiklos efektyvumas vertinamas pagal žiūrimumo rodiklius ir pasiekiamas auditorijas. Lemia ir tai, kad bent jau Lietuvoje susiformavusi praktika, kai labai daug laidų kuria prodiuserinės kompanijos, t. y. tarpininkai, kuriems darbas ar su valstybinu, ar su komerciniu žiniasklaidos kanalu tėra tik verslas ir nieko daugiau. Todėl ir matome iš komercinių į valstybines (ir atvirkščiai) keliaujančias tas pačias laidas bei asmenis, kurie sąmoningai ar nesąmoningai įsilieja į bendrą informacinį srautą, pasitaiko, ir į upės vagos vandenis panašų, bet dėl mažos rinkos dėsnių, kur išpildomi tik primityviausi minios poreikiai, dažnai nuotekų vamzdžio turinį primenantys.

Reikšmingas veiksnys dar yra toks, kad valstybė bandydama atpiginti savo teikiamas paslaugas, sąmoningai skatina, net reikalauja gaminti pigiau, o pigiau dažniausiai ir gali padaryti konkurencinėje kovoje laimėti įgudę komersantai, nei įstatyminėmis garantijomis apsišarvavę valstybinės institucijos darbuotojai, nors ir vieni, ir kiti vadinami spaudos žodžio tarnais.

LRT situacija unikali, nes „valstybininkai“ – turinio formuotojai susiduria su įdomiausia užsakovų auditorija, kuri jiems skiria ne savus, o iš visų piliečių surinktus pinigus, tačiau taip pat turi labai daug norų ir interesų, kurie ne visada LRT pasamdytoms prodiuserinėms kompanijoms suvokiami, be to, atsiranda ir pasirinkimo laisvė – galima tuos norus ir interesus pildyti, galima ir nepildyti. Be to, atskirti užsakymą, nuo „rekomendacijos“ irgi ne visada pasiseka. Gal ir paradoksalu, bet valstybinį transliuotoją šioje situacijoje iš esmės atstovauja tik LRT darbuotojai bei LRT taryba, o ne įvairūs subrangovai, auginantys LRT žiūrimumo (klausymo) auditorijų rodiklius, tačiau niveliuojantys kuriamą ir transliuojamą turinį.

Šališkumas ir įtaka

Nepaisant sisteminių ydų, kurias net būtų galima laikyti fatališkomis ir dėl jų nesukti galvos, vis dėlto LRT turinys galėtų būti įdomesnis, įvairiapusiškesnis, jei jos darbui vadovaujantys ir juos prižiūrintys personažai, suvoktų, kad vadovauja ne tik komercinių TV ir radijų valstybiniam atitikmeniui, tačiau išpildo visuomeninę misiją, kuri ne mažiau reikšminga nei valstybės gynyba, mokslas ir šveitimas kartu sudėjus. Ne tik susiskaičiuotų ir pasidalintų iš biudžeto gaunamas lėšas, bet suvoktų jiems tenkančią atsakomybę. Galėtų būti, galėtų ir nebūti, o kaip yra, ar nėra – tik dalinasi ar ir suvokia – kaip tik ir gali atskleisti oligarcho R. Karbauskio inicijuotas LRT generalinis patikrinimas, net pats tokių giluminių tikslų nesiekdamas.

Kol kas visuomenė viščiukus jau gali skaičiuoti. Lizde, pasirodo, ne vienas gegužiukas jaukiai įsikūręs. Vien ko vertos Edmundo Jakilaičio 231 laidų per metus, už kurias jo kompanija gauna bemaž milijoną eurų pajamų. Matyt, norėdamos nusipirkti E. Jakilaičio laidų žiūrimumo reitingus tiek pat jam mokėdavo ir komercinės televizijos, tad ir LRT jis kainavo ne pigiau. Tačiau, kai tiek laidų kuria vienas asmuo, kuris turi savo pažiūras, manierą, kažkokias moralines ar amoralias vertybes, jis jau realiai gali daryti įtaką auditorijos nuomonėms, jų pasaulėžiūrai. Nors reitingai ir vertingi, sąžiningai uždirbti, tačiau LRT atsakomybė, kad vieno žmogaus įtaka primetama visai LRT žiūrinčiųjų auditorijai. Įvairovė šioje srityje ne tik pageidautina, bet jos ribojimas laikytinas net nusikalstinu.

Situaciją bene taikliausiai apibudino DELFI bei kituose interneto portaluose publikuotame straipsnyje buvęs LRT generalinis direktorius Kęstutis Petrauskis: „Jei per sezoną yra parodoma 231 laida (o jos dar pakartojamos) ir dauguma jų rodomos geriausiu, taip vadinamu „prime time“ laiku, nusižengiama esminiam visuomeninio transliuotojo principui, įtvirtintam LRT įstatyme – nešališkumui. Su tokiu kiekiu laidų daroma didžiulė įtaka auditorijai. Tikėtina, kad LRT moka rinkos kainomis. Tačiau šiuo atveju susiduriame su tuo, ką ekonomistai vadina „masto  ekonomika“. Nėra abejonių, kad tiek užsakymų norėtų ir kiti Lietuvos prodiuseriai. Rinka maža, jų nėra labai daug. Bet ne blogiau ar net geriau kuriančių tikrai atsirastų. Vienintelė jų bėda – nepriklausymas „šeimai“, – konstatuoja puikiai sistemą iš vidaus pažįstantis specialistas.

Panašiai vertintina ir istorija ir su LRT vengimu pateikti veiklos pagrindimo bei finansinės atskaitomybės dokumentus Seimui. Atkaklus nenoras – nustebino. Nejau iš tiesų LRT vadovai buvo įtikėję, kad jie yra lygesni už lygiausius. Griebtasi net demagogijos, kad esą tokiu būdu bus varžoma spaudos laisvė ir kėsinamasi į visuomeninio transliuotojo nepriklausomą statusą. „Seimas nėra kokia nors visuomeninė organizacija, siekianti skatinti skaidrumą. Seimas įpareigotas vykdyti parlamentinę kontrolę, jis turi teisę ir pareigą žinoti, kaip leidžiami valstybės, taigi mokesčių mokėtojų, pinigai. LRT biudžetas yra didelis, šiek tiek mažiau negu 40 milijonų eurų, taigi, daugiau negu šimtas milijonų litų. Kyla esminis klausimas – ar valdžios išlaikomos įstaigos gali nepaisyti Seimo prašymų suteikti visą pageidaujamą informaciją apie įstaigos finansus. Juolab kad kalbama apie LRT, kuri neturi jokių valstybinės reikšmės paslapčių, kurių paskelbimas kenktų Lietuvos nacionaliniams interesams“, – esminį klausimą tame pačiame portale iškelia politologas Kęstutis Girnius.

Ar šventieji su buhalterija nedraugauja?

Sudaryta galimybė prodiuserinėms kompanijoms dangstytis konfidencialumo sutartimis – taip pat yra tik LRT vadovų atskaitomybė. Ši sąlyga galėjo būti sutartyse su partneriais, tačiau galėjo jos ir nebūti, jei LRT būtų nusiteikusi dirbti maksimaliai skaidriai. Šiuo atveju, kai informacijos viešinimu užsiimanti institucija pati apsidangsto savo veiklą įslaptinančiomis priemonėmis – tema apie žiniasklaidos objektyvumą tampa išsemta, nebėra ko nei pridurti, nei pridėti, nei atimti. O prodiuserinės kompanijos, jei nori teikti savo paslaugas per visuomeninį kanalą, jos gali sutikti ir būti skaidrios bei viešos pirmiausia pačios, o jei nenori tokiomis būti – tai ir gali užsiimti smegenų plovimo funkcijomis nevisuomeniniuose kanaluose. Komercinės paslaptys tėra pigi manipuliacija, kuria dangstomasi.

Kad esama darbo trūkumų ir žygdarbių pas LRT žiniasklaidos kareivius – jau ir dabar galima konstatuoti, galbūt bus jų surasta dar daugiau ir konkretesnių nei tik aplaidaus finansinių dokumentų tvarkymo pažeidimų. Akivaizdu, kad Rimvydas Peleckis, A. Siaurusiavičius ir E.  Jakilaitis kažkuriuo metu užsimiršo, kad jie yra ne trys karaliai ar pranašai šv. Audrius, Šv. Edmundas ir Šv. Rimvydas. Talentingų žurnalistų pranašavimai naudojantis žiniasklaidos laisvės teikiamomis galimybėmis žiūrovų auditorijų prielankumą pelnė, tačiau spaudos laisvei bus labiau pakenkę, nei ją apgynę – apie tai kalba iki šiol paviešinti faktai, o jei šią akimirką padėtas tik kablelis, o ne taškas – tai atskleidžiamos tikrovės panoramos neturėtų leisti minėtiems visuomenės veikėjams ramiai miegoti, juolab arogantiška Jakilaičio maniera mėgautis netikėtu visuomenės dėmesiu. Jų, kaip žiniasklaidos laisvės šauklių, įvaizdis griūna.

Reikia pripažinti, kad ir vadybininkai jie buvo prasti – buhalterinė apskaita juk visur vienoda – ar LRT, ar „Lietuvos geležinkeliuose“, jei ant sutarčių nėra numerių ir datų, kaip minėjo jas nagrinėjęs R. Karbauskis – tai pretekstas ieškoti kitų vadybininkų jau yra.

Prasti jie ir politikai, jei nesuprato, kad artėjant naujam konkursui LRT generalinio direktoriaus vietai užimti, bus apsčiai interesų grupių, kurios negavę tai, ko trokšta geruoju, bandys savo norus pildyti su „papildomomis priemonėmis“. Netgi nebūtinai dėl kokių nors konkrečių pragmatinių ar visuomeninių – pilietinių tikslų, bet ir dėl asmeninių norų ar ambicijų.

Nepigus laisvės ruporų amatas

Visa tai galima palikti patiems trims LRT šventiesiems tarpusavyje aiškintis, kuris iš jų yra durnas draugas, o kuris gudrus priešas, vis dėlto jei tokių dalykų nesugebėjo išspręsti, ir vieno oligarcho pakedenti puolė skųstis per įvairius eterius, net apeliuoti į visuomenės sąžinę, – tai tokie jie ir profesionalai, teigiami ar neigiami, aferistai ar patriotai bebūtų.

Ginklų šv. Trejybė, tiesa, nesudėjo, tikslingos „LRT ir Co“ kontratakos laikiną efektą davė. Susizgribo ir LRT tarybos nariai, kad gali likti musę kandę, tad pamalonino LRT vadovus didesnėmis algomis, t. y. didesnėmis išeitinėmis, kurias jiems šiaip ar taip teks pasiimti. Susizgribo strategiškai, pagalvodami į priekį, kad tas didesnes algas mokės jau kitiems, galbūt parankesniems LRT laivo kapitonams. Kaip informavo „Lietuvos žinių“ straipsnyje „LRT vadovo algos gali pavydėti ir ministrai“ žurnalistė Rūta Miškinytė: „sausio 24 d, vykusio LRT tarybos posėdžio metu buvo nutarta, kad generalinio direktoriaus pavaduotojo Rimvydo Paleckio atlyginimas „ant popieriaus“ bus 3629 eurai, t.y. 85 proc. LRT generalinio direktoriaus Audriaus Siaurusevičiaus atlyginimo, kuris yra 3245 eurų „į rankas“, neatskaičius mokesčių – 4270 eurų. Ar šie atlyginimai yra dideli? Žiūrint su kuo lyginsime: premjeras gauna mažiau, prezidentė – daugiau“. 

Dėl magistro reikalavimo Edmundas Jakilaitis negalės kandidatuoti į LRT vadovo postą. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Tačiau oligarcho ir klano kova davė dar vieną šalutinį poveikį. E. Jakilaičio bei vieno iš „Dviračio šou“ kūrėjų Haroldo Mackevičiaus klausimai R. Karbauskiui paskatino ne tik visuomenę susidomėti, bet privertė ir teisėsaugą užsiimti oligarcho verslo analize.

Kuri žiniasklaidos priemonė iki šiol ryžosi rimtus klausimus R. Karbauskiui uždavinėti, po jo finansines sąskaitas knaisiotis ir be sankcijos „purvinais“ batais lipti į oligarcho verslo imperijos limuziną?

Knaisiotasi buvo po patalus – užteko to skaitytojams ir rinkėjams, užteko to ir žurnalistų darbdaviams. O juk jau 1,5 metai praėjo, kai R. Karbauskio sukurtas politinis darinys šaliai vadovauja, tačiau  klausimai apie pinigų kilmę, sandorių teisėtumą, žemės plotų sutelkimą per tarpininkus į vienas rankas iškelti tik dabar. Kur buvo anksčiau žodžio laisvės gynėjai?

Visuomenės pergalės džiaugsmas ir pralaimėjimo grėsmės

Todėl, bent jau šiame etape, iš oligarcho ir LRT klano kovos visuomenė išeina laimėjusi. Iš vienos pusės, neskaidrios veiklos ar bent jau neracionalaus valdymo LRT atskleidimas kuria prielaidas šiam svarbiam visuomenės interesų ruporui skaidrėti, tapti atviresniu, atsakingesniu visuomenei, kuriai teisė pranašauti jiems ir patikėta. Iš kitos pusės – laimi ir todėl, kad žurnalistai iš tiesų nors iš dalies atidengė R. Karbauskio verslo užkulisių vaizdelius, kurie, kad ir įprasti didesniam ar mažesniam verslo rykliui, tačiau nedera tautos gelbėtojo, visuomenės moralinio autoriteto ir net  Seimo pilkojo kardinolo vaidmenims, kuriuos suvaidinti R. Karbauskis naiviai tikėjosi.

Kad tauta  daugiau žinos apie savo pasirinktus lyderius, o ne tik jais tikės todėl, kad jie turtingi – visuomenei tai bus į sveikatą. Nors minios atmintis trumpa, pyktis dažniausiai spontaniškai kyla ir kitą dieną praeina, tačiau pretekstas, skatinantis renkant naujus numylėtinius jais  iš pradžių pasidomėti, o tik po to nusipirkti, atsiranda.

Žinoma, – jei bus iš ko rinktis. Atsarginis žaliųjų ir valstiečių policininkas, susiradęs geresnių viešųjų ryšių patarėjų, kol kas iš oligarcho ir klano konflikto tik laimi, tarkim, iš karto pareikšdamas, kad nepritaria komisijos, kuri tirs LRT veiklą Seime sudarymui ir taip pelnydamas klano prielankumą.

Tačiau ir oligarcho komanda nepėsčia. Paprašė garsiai savo statytinio pinigų tarptautiniam LRT auditui atlikti. Kai biudžeto surinkimas perteklinis – nekyla S. Skverneliui klausimų, ar yra tų pinigų. Jų, be abejo yra, tačiau atsiranda dilema – skirti jų ar neskirti. Kai viešai paklausta, teks viešai ir atsakyti, teks apsispręsti, t.y. priimti atsakomybę, ko valstybės tarnyboje dantis prakandęs ir karjerą padaręs pareigūnas labai nemėgsta.

Artėjant Lietuvos nepriklausomybės akto pasirašymo paminėjimo dienai Vasario 16-ajai, oligarcho ir klano kovų transliacijos – gardus kąsnelis „mėsos“ panorusiems pilietinių ir nacionalinių teisių ir laisvių gynėjams.

Tiesa, yra didesnė tikimybė, kad tai tik dar vienas vandens kibiras ant būsimųjų prezidento, Europos parlamento, savivaldybių rinkimų dalyvių užsukto malūno ratų, malančių ne tik miltus, bet ir piktžoles būsimiesiems politiniams patiekalams. Asmuo, kuris tuo metu vadovaus LRT, gali lygiai taip pat visuomenės teisėtiems interesams labai pasitarnauti, tačiau gali pasitarnauti ir nelabai teisėtiems, ir ne visuomenės, o savo klano ar šeimos, oligarcho ar jo (jų) statytinio interesams.

Kiek siekia LRT generalinio letenėlės?

Kad būsimiesiems rinkimams 2019-aisiais valstybėje LRT valdytojų įtaka bus labai reikšminga, matyt, niekam abejonių nekyla. Tų LRT 40 milijonų dalybos yra tik ašaros lyginant su tuo, kiek jų būtų galima pasiimti ir palankiai susiklosčius aplinkybėms pasidalinti rinkimų aukso puodų laimėtojams, tad ir dabartinio skandaliuko statymai gali būti toli siekiantys ir gerokai didesni.

Todėl ir vadinamojo šeimos klano ir ne vadinamojo oligarcho konfliktavimas, labiau tikėtina, tėra tik norų susikurti rimtesnėms galimybėms ateityje preliudija. Reikia pripažinti, kad žvelgiant per šią prizmę, oligarcho veiksmai strategiškai teisingi, nors jų išpildymas ir apgailėtinas.

Kol šeima – klanas buvo tvirtas monolitas, tol jokių šansų valstiečių žaliųjų atstovai į reikšmingas pareigas LRT pretenduoti neturėjo, sukėlus klane sumaišties ir chaoso, privertus visuomenę bei naivesnius politikus suabejoti klano legitimumu, nors irgi nelabai daug, tačiau drumstame vandenyje jau šį tą sužvejoti galimybė atsiranda.

LRT generalinio direktoriaus rinkimai, kurie vyks kovo mėnesį – dar neįsibėgėjusi diskusijų tema, tačiau, kad čia „šuo pakastas“, duobkasiai jau išsidavė. Tik spėjo E. Jakilaitis pareikšti, kad kandidatuos į LRT generalinio direktoriaus postą, šmaukšt ir LRT taryba papildė pretendentui keliamus reikalavimus – reikės turėti  magistro ar jam prilyginamą laipsnį. Kadangi E. Jakilaitis, nors ir yra auksinis šou verslo berniukas, tačiau platesniu savo akiračiu, akademiniu išsilavinimu nepasirūpino, netgi, kaip V. Uspaskichas, diplomo prevenciškai nenusipirko, tad iš karto ir buvo išspirtas ant trapaus ledo.

Kokie kiti klano – šeimos kandidatai? Dabartinis generalinis A. Siaurusiavičius, matyt, vėl įlindo į elektros skydinę pamąstyti: „būti ar nebūti“, o jo pavaduotojas R. Peleckis laukia, kol generalinis išlys ir tada apsispręs.

Žiniasklaida jau pastebėjo ar patys apsireiškė, kad studijuoja LRT generalinio direktoriaus pareigoms užimti keliamas konkurso sąlygas: šou verslo atstovas ir buvęs „trečias asmuo valstybėje“ Arūnas Valinskas, buvusi DELFI vyriausioji redaktorė Monika Garbačiauskaitė–Budrienė, dar vienas iš LRT veidų – Andrius Tapinas.

Tokia pirma prie starto linijos besirenkančiųjų komanda. Tačiau procesas vystosi. Turėtų į šią perspektyvą žvelgdamas pasvajoti ir buvęs BNS vyriausiasis redaktorius Arūnas Račas, neblogai LRT vadovauti sekėsi K. Petrauskiui, neatsitiktinai viešai išsiskyrė LRT šeimos galvų ir LRT portalo LRT.lt vyriausiojo redaktoriaus Vladimiro Laučiaus nuomonės. Nepamirškime ir Visvaldo Matijošaičio bičiulio, sąjūdininko, buvusio LTV direktoriaus Algirdo Kaušpėdo. Tai vis daugiau mažiau „lizdą“ pažįstančių personažų žvalgytuvės „Gulbių ežero“ repeticijose iš LRT generalinio direktoriaus ložės.

Nauji veidai – seni rūpesčiai

Tačiau dar labiau nederėtų pamiršti politikų, kurie priešrinkiminį LRT generalinio direktoriaus sąmyšį užkūrė ir ta proga žada palinksminti visuomenę. S. Skvernelis mielai pirštų į LRT generalinio postą kokį nors pažįstamą policininką, tarkim, kad ir tą patį komisarą Liną Pernavą, kadangi vadovauti policijai jam nelabai sekasi, griauna krikštatėvio autoritetą, tad galėtų būti pažemintas į geriau apmokamas pareigas ir „pasitreniruotų ant kačiukų“.

Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, kuris irgi abejojo komisijos LRT veiklai tirti Seime sudarymo tikslingumu, pasižvalgęs po savo arimus surastų ten Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) rektorių prof. Antaną Maziliauską, kuriam po ASU ir Vytauto Didžiojo universitetų sujungimo reikės ieškotis, kam galėtų vadovauti.

Nėra jokių abejonių, kad tokiam atvejui ir R. Karbauskis pilkojo kardinolo sutanos rankovėse slepia vieną ar kelias moteriškes, dešinėje Gretos, kairėje Betos, užantyje dar ir Lianos Ruokytės-Jonsson atititikmenis, kurias progai pasitaikius mikliai ištrauktų ir tėkštų ant rinkiminio žaidimo – pokerio stalo.

Smagintis tikromis ir tariamomis prognozėmis dar būtų galima, tačiau bendrai sudėjus, galime „pasveikinti vieni kitus“ su tuo, kad pirmame klano ir oligarcho muštynių raunde laimėjo teisėjas. Prošvaisčių Tėvynės politikos ir visuomenės informavimo padangėje atsirado daugiau.

Visuomenei – valstybės piliečiams naudingiau, net jei dauguma jų apsvaigusi nuo kvapų ir skonių, garsų ir vaizdų, peršamų iš TV ir kt. ekranų vartojimo žavesio,  kad nors per pertraukas tarp reklamų, į valstybinius postus ateitų ne tik statutiniai ir nestatiniai ėmėjai, bet ir prasmingo turinio kūrėjai, nes būtent visuomenė yra labiausiai suinteresuota, kad LRT susiformuotų blaiviai pasaulį matanti, sąžinės neišmainiusi, netgi Lietuvą mylinti ir objektyvumo kriterijus vertinanti komanda.

Kol kas tematome įžangą, kurios rezultato prognozės kol kas linksta į  tai, kad vienas iš Lietuvos oligarchų prijuokinęs per 4 metus visą Lietuvą, po kitų Seimo rinkimų prisijungs prie emigrantų ir ramiai leis dienas su savo šeimyna dūmodamas apie būtį ir nebūtį Ispanijoje.

O apie riebesnius viščiukus bus galima pasvarstyti vasario mėn., kai prie finišo tiesiosios susirinks visi varžybų dalyviai, šeimos klano atstovai galų gale Seimo komisijai pristatys (jeigu turi) visą pageidaujamą medžiagą apie savo veiklą, o teisėsaugininkai žiūrės tai pro dešinės, tai pro kairės rankos pirštus į oligarcho turtų teisėtumą  – bandydami išmąstyti jų buvusio komisaro užuominų prasmę.

2018.01.28; 06:30

Seimo narys Linas Balsys. Slaptai.lt nuotr.

Linas Balsys. Vienas garsesnių Lietuvos televizijos žurnalistų tūkstantmečių sandūroje. Vyriausiasis Prezidentės patarėjas, išdrįsęs 2011 m. pasakyti „ne“ Daliai Grybauskaitei. Seimo narys nuo 2012 m., buvęs Lietuvos žaliųjų partijos vadovas. O dabar – parlamentaras, kuriam grasinama baudžiamąja atsakomybe. Pats kaltas? O gal tai – gudraus plano dalis? Perbėkime svarbiausius L. Balsio karjeros etapus.

Žurnalistinė jaunystė

Kaip teigiama oficialioje parlamentaro biografijoje Seimo svetainėje, 1984 m. VU žurnalistiką baigęs L. Balsys dirbti pradėjo dar studijų metais – rengė Vilniaus radijo laidas užsieniui lietuvių ir anglų kalbomis. Vėliau, prasidėjus Sąjūdžiui, įsitraukė į jo veiklą, rengė ir vedė „Atgimimo bangą“, kitas visuomenines ir politinių debatų laidas, o okupacijos laikotarpiu organizavo ir vedė televizijos laidas iš Seimo.

Toliau L. Balsio gyvenimas nebeišsitenka Lietuvos ribose. 1994 m. jis stažuojasi JAV pagal JAV Valstybės departamento oficialią programą tarptautinių santykių ir saugumo politikos srityse, 1996 m. Stokholmo Užsienio politikos institute įgija tarptautinių santykių ir valstybės administravimo sertifikatą.

O 2002 m. L. Balsys tampa pirmuoju Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos korespondentu Briuselyje ir dirba juo 7 metus. Šiuo laikotarpiu L. Balsys sulaukia garbingų įvertinimų: apdovanojamas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi, Norvegijos Karalystės ordino „Už nuopelnus Norvegijai“ Komandoro kryžiumi, Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos medaliu „Lietuvos narystei ES ir NATO pažymėti“. 2005 m. tampa LRT „bitinuku“ – pripažįstamas geriausiu Lietuvos televizijos žurnalistu.

Prezidentinis konfliktas

Ko gero, labiausiai tautiečių atmintyje L. Balsys įsirėžė kaip Prezidentės atstovas spaudai (oficialioje biografijoje – vyriausiasis patarėjas ir spaudos tarnybos vadovas), kuris sugebėjo ištarti Daliai Grybauskaitei „ne“ – atsistatydinti, nes „nesutapo požiūriai ir pažiūros į visuomenės ir valstybės gyvenimą“.

Prezidentūroje L. Balsys dirbo 2009-2011 m. (beje, kaip pastebėjo žiniasklaida, tuomet vieta Prezidentūroje atsirado ir jo žmonai – ji įdarbinta kanceliarijos komunikacijos skyriaus vedėjos pavaduotoja). Tuometinė spauda įžvelgė paralelę: prieš metus, 2010-aisiais, iškart po to, kai Prezidentė Seime birželio 8-ąją perskaitė metinį pranešimą, į jos nemalonę pateko ir atsistatydino patarėja, atsakinga už politikos analizę ir institucinius ryšius, Audronė Nugaraitė, o dabar, likus trims dienoms iki Prezidentės metinio pranešimo pristatymo, pasitraukia L. Balsys.

„Mano pasitraukimo priežastys – politinės ir asmeninės. Detalių komentuoti negaliu. Bendrai galiu pasakyti: nesutapo požiūriai ir pažiūros į visuomenės ir valstybės gyvenimą. Dėl to kyla problemų, nes Prezidentės vardu kalbantis atstovas spaudai turi būti tokių pat pažiūrų, kaip ir Prezidentė. Manau, negaliu kalbėti Prezidentės vardu, nes tai būtų negarbinga mano, šalies vadovės ir visos šalies atžvilgiu“, – tuomet žiniasklaidai sakė L. Balsys.

Vis dėlto, kokia katė perbėgo tarp D. Grybauskaitės ir L. Balsio, tuomet taip ir nepaaiškėjo. Tik spėliota: galbūt priežastis – L. Balsio nesutarimai su pavaldine Daiva Ulbinaite (esą, Prezidentės favorite, ta pačia, kuri 2014 m. kaltinta valstybės paslapties atskleidimu ir piktnaudžiavimu tarnybinėmis pareigomis, bet 2015 m. išteisinta).

Kiek daugiau L. Balsys atskleidė po trijų metų, įsisukus Prezidento rinkimų kampanijai. Reaguodamas į D. Grybauskaitės žodžius TV laidoje, L. Balsys paskelbia pranešimą „Siekdama išsaugoti Prezidento kėdę, D. Grybauskaitė pradeda įžūliai meluoti“. „Apsisprendžiau pasitraukti, negalėdamas taikstytis su intrigomis, kiršinimu ir telefonine teise, kuriuos vėliau viešai patvirtino tiek Seimo Pirmininkės I. Degutienės liudijimai, tiek garsiosios „Gailiaus-Giržado“ VSD pažymų nutekinimo istorijos“, – teigė L. Balsys.

Tuose Prezidento rinkimuose ketino dalyvauti ir L. Balsys, tačiau Vyriausioji rinkimų komisija netinkamais pripažino beveik 700 parašų jo pristatytuose parašų rinkimo lapuose. Be jų L. Balsys neįveikė 20 tūkst. parašų barjero, būtino dalyvavimui rinkimuose.

Beje, Prezidento rinkimai vėl artėja. Tik L. Balsys dabar vargu ar priartėtų net iki parašų rinkimo.  

Žaliasis kelias

Trenkęs Prezidentūros durimis (na, gerai, tiesiog užvėręs duris), L. Balsys į žurnalistiką nebegrįžta, o pasuka politiko keliu. Kiek pasiblaškęs (buvo Žaliosios politikos instituto prezidentas, įkūrė ir vadovavo žaliųjų vertybių, demokratijos ir piliečių iniciatyvų visuomeniniam judėjimui „Žmonės sprendžia“, dėstė žurnalistiką ir viešuosius ryšius Vilniaus universitete ir Kauno technologijos universitete). 2012 m. dalyvauja Seimo rinkimuose ir yra išrenkamas. Tą patį rudenį tampa ir Lietuvos žaliųjų partijos (buv. Lietuvos žaliųjų sąjūdžis, nieko bendra su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga) pirmininku, juo būna dvi kadencijas, iki 2016 m. rudens.

Lyginant su ankstesne veikla, Seime L. Balsys kažkaip nublanksta ir išblunka. Kaip Seimo narys L. Balsys labiausiai įsiminė pasisakymais prieš naujos Ignalinos atominės elektrinės (AE) statybą, taip pat kritika ir perspėjimais dėl Astravo AE grėsmių. Taip pat pasisakė kaip atsinaujinančių išteklių energetikos šalininkas. Na, o nuo 2016 m. rudens, vėl patekęs į Seimą, L. Balsys ėmėsi kritikuoti ir „valstiečius“, esą LVŽS pamiršo priešrinkiminius pažadus dėl „žaliosios politikos“ vertybių.

Tiesa, oficialioje biografijoje pateikta faktų, kad bent jau šią kadenciją Seime L. Balsys turėjo nemažai paprastam mirtingajam nelabai matomos veiklos: buvo Seimo Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas, Aplinkos apsaugos komiteto, Lietuvos Respublikos Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos narys, Mišrios Seimo narių grupės seniūnas (dabar jau atsistatydinęs).

Šių dienų įvykiai

Kas įvyko šių metų lapkričio 9-ąją, visi skaitytojai turbūt gerai prisimena. Vis dėlto, kokią turime istoriją, jei atmesime nepagrįstus teiginius ir emocingus atsiliepimus? Labai banalią. Seimo narys įtariamas esąs neblaivus, jis tai neigia ir išvyksta automobiliu. Vėliau randamas namuose, bet atsisako bendrauti. Dar vėliau pranešama, kad yra medikų ir šeimos globoje.

Ko gero, absoliučiai daugumai skaitytojų kyla įtarimas, kad L. Balsys buvo neblaivus, norėdamas tai paslėpti pabėgo iš Seimo ir pasislėpęs išlaukė tą laikotarpį, per kurį tyrimai būtų parodę alkoholį kraujyje. Ar gali egzistuoti kiti scenarijai? Bent jau teoriškai – taip. L. Balsys iš tiesų galėjo būti apsvaigęs, kaip jis teigė, nuo tam tikrų vartotų vaistų ar jų kombinacijos. L. Balsys galėjo būti apsvaigintas prie jo valią, jam nežinant. L. Balsys galėjo būti priverstas svaigintis psichologiniu smurtu, šantažu ir pan.

Ar turėtume atmesti kitas versijas tik todėl, kad pagrindinė – paprasčiausia ir įtikinamiausia? O jei darytume prielaidą, kad L. Balsys turi įtakingų priešų – ko gero, pirmiausia vertėtų išnagrinėti ir atmesti versijas, susijusias su jais. Kita vertus, nereikia pamiršti, kad pats L. Balsys, kuris yra patyręs viešųjų ryšių specialistas, turėtų aktyviai remti būtent tas versijas, kuriose jis – ne kaltininkas, o auka.

Kas toliau? O toliau – gal bus įrodyta, o gal nebus, kad L. Balsys neblaivus vairavo automobilį. Gal jis liks Seimo narys, gal neliks. Gal bus baudžiamoji atsakomybė, gal nebus. Bet kuriu atveju, labai didelė tikimybė, kad L. Balsio politinė karjera artėja į pabaigą.

Aišku, yra ir, pavadinkime, Viktoro Uspaskicho variantas: po kurio laiko, gal net iki artimiausių Prezidento rinkimų, L. Balsys sugrįš į politinę padangę kaip viską supratęs, pasveikęs, radikaliai į gerąją pusę pasikeitęs charizmatiškas lyderis. Su nauja patrauklia politine jėga. Mušis į krūtinę dėl praeities klaidų ir t. t. Bet tai jau – aukštasis manipuliavimo visuomenės nuomone pilotažas.

Linas Balsys. Biografija (pagal „Vikipediją“)

Gimė 1961 m. gegužės 1 d. Vilniuje

1979 m. baigė Vilniaus 23-ąją vidurinę mokyklą, 1984 m. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto žurnalistikos specialybę.

1982 m. gruodžio mėn. pradėjo dirbti Lietuvos radijo Laidų užsieniui redakcijos išleidėju. Vėliau šios redakcijos laidų anglų kalba skyriaus jaunesnysis redaktorius, redaktorius. Nuo 1986 m. Lietuvos televizijos Visuomeninių, Valstybės laidų, Politinių programų redakcijų, nuo 1993 m. TV visuomeninių programų direkcijos vyresnysis redaktorius. Rengė radijo pažintines laidas tautiečiams užsienyje, televizijos laidas tarptautinių santykių temomis, užsienio politikos apžvalgas. Nuo 1997 m. radijo stoties „M-1 Plius“ darbuotojas.

2002–2009 m. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos korespondentas Briuselyje.

2009–2011 m. prezidentės Dalios Grybauskaitės atstovas spaudai.

2011–2012 m. dėstė žurnalistiką ir viešuosius ryšius Vilniaus universitete ir Kauno technologijos universitete. „Žaliosios politikos instituto“ direktorius.

Nuo 2012 m. Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkas (iki 2016 m.), Seimo narys.

2014 m. Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų dalyvis (nepavyko surinkti būtino parašų kiekio).

2017.11.23; 05:12

Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Poetas Justinas Marcinkevičius yra viešai pasakęs, kad paskutinis Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ žodis – vargsim. Dabar neprisimenu, kur jis šį faktą mums yra priminęs. Veikiausiai Mokslų Akademijos salėje. Gal kai minėjome jo 80-metį. Užuomina, kad visada buvo ir bus sunku.

Ir šiandien nematyti, kad kada nors iš to vargo išbrisime. Donelaičio būrai neišbrido – varge išnyko beveik nepalikdami pėdsakų. Ir mūsų tokia dalia: vargsim, kol išnyksim?

Artėjant prie valstybingumo šimtmečio tokios mintys lyg ir šventvagiškos. Reikėtų džiaugtis, ateitį piešti šviesiom spalvom, siūlyti stebuklingas idėjas, kurios išnaikintų Donelaičio išpranašautą varganą ateitį.

Man patiko prof. Vytauto Landsbergio idėja: pirmiausia išnaikinkime bent Sosnovskio barščius. Ir tiesiogine, ir perkeltine prasme.

Nuo ko pradėti perkeltine prasme? Juk tų barščių tiek priviso!

Jeigu pavyktų Vytauto Bako planuojamas verslo ir politinių ryšių tyrimas, mūsų padangė būtų žymiai šviesesnė. „ …kai kurių verslo grupių įtaka politiniams sprendimams per pastaruosius metus buvo tiesiog neadekvati. Mūsų manymu, buvo peržengtos visos raudonos linijos“, – sako V.Bakas. Mus domintų „Rosatom“ veikla Lietuvoje ir tai, kas slepiasi už Mindaugo Basčio nugaros. Strateginių valstybės įmonių nuodėmės. Norėtumėm detaliau sužinoti, kokias raudonas linijas peržengė, pavyzdžiui, Lietuvos geležinkeliai. Vis dar žvaliai Seimo koridoriais vaikšto įnirtingas SGDT kritikas Artūras Skardžius.

Bene didžiausi barščių sėjėjai ir puoselėtojai – ilgiausiai valdžioje buvę socialdemokratai, apie kuriuos politologai pastaruoju metu ypač daug kalba. Jų frakcija Seime nepakluso partijos daugumos valiai ir ketina veikti tarsi kita partija. Kodėl taip atsitiko? Man regis, tokio partinio nepaklusnumo priežastis įtikinamai atskleidė žurnalistės Nemiros Pumprickaitės „Savaitė“.

Taigi, ar gali būti, jog labiau už viską socialdemokratai nenori, kad atsiskleistų jų praeities ryšiai ir iš jų gimę sprendimai, tarkime, energetikos ūkyje. O juk tyrimą inicijuoja Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas. Būnant valdžioje tokius tyrimus lengviau kontroliuoti ar galbūt iš viso užgesinti, – rašoma minėtos laidos santraukoje.

Gali būti, kad labiau už viską, labiau už garbę ir orumą, labiau už partijos daugumos valią seniesiems socialdemokratų lyderiams rūpi asmeninis saugumas, noras nuslėpti praeities nuodėmes.

„Galbūt tokiu būdu vyksta kova tarp naujojo partijos lyderio, kuris turi nemažą skyrių palaikymą, ir senbuvių? Bet galbūt čia svarbu ne įtakos partijoje dalybos, o atsivejanti praeitis? O ji gali būti nelabai maloni, jei, pavyzdžiui, siūlymui Seime tirti, kokią įtaką verslas daro politikams, žalą padariusias investicijas strateginėms įmonėms ir net politikų ryšius su Rusijos įmone „Rosatom“, bus pritarta. „Energetikos srityje iki dabar yra nemažai išlikusių prieštaringų istorijų ir neatsakytų klausimų. Tiek kalbant ir apie Ignalinos atominės uždarymą ir su tuo susijusias paslaugas, reikalus, tiek ir „Rosatom“ veiklą ir neatmestina, kad kai kurie socialdemokratai norėtų žinoti, kas vyksta, patys dalyvauti ir tam buvimas valdančioje koalicijoje suteiktų daugiau galimybių. Manau, kad reikėtų žiūrėti į tuos socialdemokratų frakcijos narius, kurie praeityje užėmė svarbias pozicijas tiek vyriausybėje, tiek ir Seime“, – „Savaitėje“ kalbėjo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) direktorius Ramūnas Vilpišauskas.

Daug metų Sosnovskio barščius veisė Viktoro Uspaskicho partija, už padarytą žalą Lietuvai taip ir nunubausta. Nesvarbu, kiek kartų ji keitė ir gal dar keis kailį – tai Uspaskicho partija, jo didžiausia kaltė. O Lietuvos teisėsaugos – didžiausia gėda.

Kur bepažvelgsi  – visur Sosnovskio barščiai. Š… ir tapšnodamas daug metų juos sėjo Rolandas Paksas. Dar neaišku – su Gedvydu Vainausku ar be jo. Gali ir nepaaiškėti, nes kai kurie mūsų prokurorai ir teisėjai labai mėgsta barščius.

Socialdemokratai – vargšų gynėjai, lygybės, brolybės puoselėtojai. Darbas, kuris sukūrė žmogų! Milijonieriai todėl ir milijonieriai, kad daug dirba. Pavyzdžiui, Uspaskichas per mėnesį uždirba  šimtą tūkstančių, pats aną dieną sakė. Kokie gražūs žodžiai – tvarka ir teisingumas. Tačiau ir darbą, ir tvarką, ir teisingumą, ir brolybę Lietuvoje užgožė Sosnovskio barščiai.

Vytautas Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kam dar turime būti dėkingi už Donelaičio išpranašautą vargą? Be jokios abejonės – Liberalų sąjūdžiui. Ir ne tik Eligijui Masiuliui, ne tik Gintarui Steponavičiui, Šarūnui Gustainiui. Antra vertus – anokia čia jų kaltė, net jeigu prokurorai ir teisėjai ją įrodys. Juk tokia liberalų prigimtis, pats pavadinimas juos įpareigoja: ką noriu – tą darau, ką noriu – tą sakau, kiek noriu – tiek imu. Šia prasme visos čia paminėtos partijos yra liberalios. Visoms joms (taip pat ir konservatoriams, apie kuriuos čia neužsiminiau) esame „dėkingi“ už korupciją, skurdą, didele dalimi sąlygojusį milžinišką emigraciją, už tautiškumo (nepainiokime su nacionalizmu) sunykimą, už didžiulį norą papildyti lietuvišką raidyną…

Nesugebam išnaikinti (nes nenaikinam) Sosnovskio barščių Lietuvos laukuose, pamiškėse, tad dar sunkiau juos bus išnaikinti politikoje, partijose, versle…

2017-10-02

Darbo partijos įkūrėjas Viktoras Uspaskichas pareiškė grįžtąs į partiją ir teigė parašęs Kėdainių skyriui prašymą į ją įstoti. Šį prašymą turi apsvarstyti Darbo partijos Kėdainių skyriaus taryba, vadovaujama laikinai einančio pareigas Juozo Gaidamavičiaus, pranešė Darbo partijos informacijos centras.

Į Darbo partijos Tarybos posėdį Širvintose atvyko tik 27 iš 92 Darbo partijos Tarybos narių, todėl nesusirinkus kvorumui, Taryba jokių sprendimų priimti negalėjo.

Darbo partijos pirmininkės Živilės Pinskuvienės iniciatyva surengtoje diskusijoje partijos lyderė pareiškė, kad partijos valdyme gali dalyvauti tik tie asmenys, kurie yra partijos nariai. V. Uspaskichas 2015-ųjų gruodį išstojo iš partijos, tačiau Garbės pirmininko statusą turi iki šiol.

„Negali čia būti dviejų pirmininkų – vienas garbės ir kitas negarbės“, – sakė Ž.Pinskuvienė.

Ji patarė V.Uspaskichui vadovautis savo knygos mintimis, kad Visatoje yra griežta hierarchija ir palinkėjo, kad ir partijoje būtų tokia pat hierarchija – griežta ir aiški.

„Tai, ką Viktoras daro ir akcentuoja savo knygoje, ir yra tikrasis jo kelias, tai yra veikla, su kuria jis gali padaryti žmonėms kur kas daugiau gero, nei pramušinėdamas kelią intrigantams į aukštas Darbo partijos pozicijas“, – pažymėjo partijos pirmininkė.

Ž. Pinskuvienė priminė V. Uspaskichui jo paties parašytas tezes, kad Visatoje nėra dviejų kūrėjų. „Partijoje turi būti vienas aiškus lyderis, kurį išrenka visi nariai demokratinių rinkimų metu. Lyderis su absoliučia atsakomybe ir aiškia vizija. Partija turėtų gyventi pagal Visatos principus“.

Po Darbo partijos pirmininkės pasisakymo, V. Uspaskichas pareiškė, kad grįžta į partiją.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.07.17; 03:30

Ketvirtadienį Lietuvos apeliaciniame teisme (LAT) Darbo partijos „juodosios“ buhalterijos byloje figūruojančiai Vitalijai Vonžutaitei buvo suteikta galimybė pasakyti paskutinę kalbą, kurios metu ji teismo paprašė tenkinti jos apeliacinius skundus.

Paskutiniame teismo posėdyje ji pasirodė su dviem advokatais ir pasakė maždaug minutę trukusią kalbą, kurios metu atkreipė dėmesį, kad Darbo partijos byla trunka jau daugiau kaip dešimtmetį, todėl šis laiko tarpas, V. Vonžutaitės nuomone, buvo pakankamas išnagrinėti bylą ir priimti sprendimus.

„Viliuosi teismo teisingumu ir prašau tenkinti mano apeliacinį skundą“, – kalbėjo V. Vonžutaitė.

Vilniaus apygardos teismas dar 2013 m. V. Vonžutaitę pripažino kalta dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo ir mokestinio sukčiavimo, paskirdamas jai 3 metų laisvės atėmimo bausmę ir piniginę baudą, bet toks sprendimas tuomet buvo apskųstas.

Po 2016 m. Aukščiausiojo Teismo verdikto kitų nuteistųjų – Viktoro Uspaskicho, Vytauto Gapšio ir Marinos Liutkevičienės – bylos epizode, prokuroras Saulius Verseckas pats paprašė LAT iš dalies pakeisti nuosprendį V. Vonžutaitei – atsisakyta kaltinimo mokestiniu sukčiavimu ir laisvės atėmimo bausmės, tačiau paliktas kaltinimas dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo ir prašymas skirti daugiau kaip 6,5 tūkst. eurų baudą.

LAT savo sprendimą V. Vonžutaitės byloje skelbs birželio 26 dieną. V. Vonžutaitės byla 2015 m. buvo atskirta nuo pagrindinės Darbo partijos bylos, o 2016 m. dėl nėštumo – atidėta.

Generalinė prokuratūra šiuo metu tiria ar Aukščiausiajame Teisme priimant verdiktą dėl Darbo partijos nebuvo daromas poveikis teisėjams.

Praėjusiame LAT posėdyje baigiamąją kalbą sakęs V. Vonžutaitės advokatas Arūnas Petrauskas teigė, kad jo atstovaujamoji turėtų būti visiškai išteisinta dėl apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo, nes ji niekada nebuvo nei Darbo partijos pirmininkė, nei jos iždininkė, įgaliojimai jai veikti partijos vardu buvo suteikti 2005 m., o bylos epizodai apima ir 2004 m. darytus veiksmus.

Advokatas taip pat pabrėžė, kad iki 2004 m. ir po 2006 m. V. Vonžutaitė niekada neturėjo reikalų su teisėsauga, be to šiuo metu augina tris mažamečius vaikus ir niekur nedirba.

Informacijos šaltinis – ELTA agentūra.

2017.05.11; 08:00

Ramūnas Karbauskis pasižymi ypatingu nenoru detaliau pasakoti apie savo verslo, prekiaujant Rusijoje pagamintomis trąšomis, gimimą ir tokio verslo dabartinę būseną.

Į bet kokius klausimus, susijusius su šiuo verslu atsakinėja nervingai, vengdamas detalesnių paaiškinimų.

Suformuota nauja Vyriausybė. Galima pasidžiaugti, kad jos sudėtis atrodo tikrai geriau nei A. Butkevičiaus Vyriausybės. Nemažai ministrų teko pažinti bendruose darbuose, kaip gerus savo srities profesionalus. Galima tikėtis, kad tai bus sveikai ambicinga, dinamiška Vyriausybė, pajudinsianti ne vieną ankstesnės apsnūdusios valdžios nespręstą problemą. Prie tokių pastangų esame pasirengę prisidėti ir mes, būdami konstruktyvia opozicija.

Tokios Vyriausybės pastangoms siekti dinamiškų pokyčių reikia kiek galima platesnio ir ilgalaikio visuomenės pasitikėjimo. O tokiam pasitikėjimui labiausiai sukliudyti gali ne jaunatviška Vyriausybės sudėtis ar neišvengiamos klaidos jos veikloje, bet naują valdžią iš praeities atsivejantys neatsakyti klausimai, ir pirmiausia – apie šios valdžios pagrindinio architekto R. Karbauskio stambaus ir sėkmingo verslo pradžią bei sąsajas su Rusija.

R. Karbauskis pasižymi ypatingu nenoru detaliau pasakoti apie savo verslo, prekiaujant Rusijoje pagamintomis trąšomis, gimimą ir tokio verslo dabartinę būseną. Į bet kokius klausimus, susijusius su šiuo verslu atsakinėja nervingai, vengdamas detalesnių paaiškinimų. Pateikiami vieši atsakymai yra pilni vidinių loginių prieštaravimų, o natūralūs klausimai vadinami šmeižtu ir nevengiama bandymų teismais užgniaužti teisę užduoti tokius klausimus.

Tokia R. Karbauskio laikysena verčia neatsakytiems klausimams skirti dar daugiau dėmesio ir to pasekmė yra šis išsamesniam kontekstui skirtas tekstas, kuriame formuluojame ir detalesnius klausimus. Jo tikslas – padėti pačiam R. Karbauskiui ir platesnei visuomenei išsklaidyti bent dalį abejonių, kurių pats „valdžios architektas“ iki šiol neįstengė ar nenorėjo išsklaidyti.

Kuo R. Karbauskis skiriasi nuo V. Uspaskicho

Kai beveik prieš 20 metų Viktoras Uspaskichas pasirodė Lietuvos politikos padangėje, jis atrodė panašiai, kaip šiais metais atrodo R. Karbauskis: vienas iš naujos, antisisteminės politikos lyderių, turtingas oligarchas, daug pinigų išleidžiantis labdarai, įvairioms šventėms; pradėjęs nuo Kėdainių politikos, greitai ėmėsi ir nacionalinio lygio politinių iniciatyvų. Pinigų tam negailėjo, kaip dabar aiškėja ir milijoninių nelegalių lėšų, už kurias sulaukė ir teismo paskirtos bausmės.

Apie savo verslo sėkmės istoriją Viktoras visiems noriai pasakojo – kaip jis, pradėjęs nuo suvirintojo, iš pradžių tiesė dujotiekių vamzdžius Suomijoje, po to – ir Lietuvoje, čia ir pasiliko. O kadangi Suomijoje vamzdžius tiesė kartu su draugeliu iš Rusijos Nikolaj‘umi Guslystij‘umi (http://kauno.diena.lt/dienrastis/kita/naujienu-pulsas-21179), kuris vėliau pakilo iki vadovaujančių pozicijų „Gazprom“ vadovybėje, tai tokia „tikra vyriška draugystė“ V. Uspaskichui leido gauti išskirtines dujų tiekimo į Lietuvą teises, ir taip jis galėjo susikrauti milijonus, kuriuos Lietuvoje pelningai investavo į žemės ūkio produktų perdirbimą. O vėliau ir į politiką.

Lietuvoje šią Viktoro, iš Rusijos gilumos kilusio vaikino, „sėkmės“ istoriją visi gerai žinojo, nes pats Viktoras ją visiems mielai pasakodavo. Visi žinojo jo verslų „Jangila“ ir „Vikonda“, užsiėmusių ir dujų importu, sėkmes ir nesėkmes, įvairias teisines problemas. Lygiai taip pat garsėjo labiau žemiški ledų ar konservų gamybos verslai Kėdainiuose ar Krekenavoje. Žinojome ir apie gimtąją Urdomą ar ryšius Maskvoje, kur nuo Lietuvos teisėsaugos Viktorui teko slėptis.

  1. Uspaskicho politinė istorija Lietuvoje yra pamokanti tuo požiūriu, kad turtingam žmogui, ypač kai jo turtai yra tiesiogiai susiję su Kremliaus strateginių resursų (dujų) importu, norint dalyvauti Lietuvos politikoje, tenka susitaikyti su tuo, kad arba pačiam teks papasakoti įtikinamą istoriją apie savo turtų kilmę, arba sulauksi neišvengiamų klausimų, į kuriuos vis tiek teks atsakyti. Ir jei atsakymai bus neįtikinantys, galima bus kaltinti konservatorius, kad jie uždavinėja arogantiškus klausimus, bet tai nepadės – arba bus rasti ir pateikti įtikinami atsakymai, arba teks atsisveikinti su politinės sėkmės perspektyvomis.
  2. Karbauskis, panašiai kaip V. Uspaskichas, į Lietuvos politinę areną įsiveržė kaip naujas, antisisteminis herojus. Skirtumas tik tas, kad V.Uspaskichas neslėpė savo slaviškos prigimties ir plačios rusiškos „dūšios“, R. Karbauskis, tuo tarpu, demonstruoja savo prieraišumą „baltiškoms šaknims“. Nors „baltiškos šaknys“ atrodo labiau patriotiškai, nei plati „rusiška dūšia“, tačiau, nepaisant šio skirtumo, ir vienas, ir kitas turtingas oligarchinis herojus gebėjo patraukti labai panašiai mąstančius ir panašiai besijaučiančius rinkėjus: skurstančius, nusivylusius dabartimi, nostalgiškai žiūrinčius į praeitį, piktus ant „elito“, „sistemos“, „valdžios“.

Tik skirtingai nuo V. Uspaskicho, R. Karbauskis nelabai mėgsta pasakoti apie savo verslo sėkmės istoriją, ir ypač – jos pradžią. Iš to, ką yra tekę perskaityti jo paties duotuose interviu, susidaro labai neaiškus vaizdas: 1990 metų pradžioje, būdamas visiškas jaunikaitis (gimęs 1969 m.), nuvažiavo į Maskvą, netyčia susitiko kažkokį armėną, kuris sovietiniais laikais buvo didelis veikėjas Sovietų prekyboje su Vokietija, kartu įsteigė įmonę, kuri Kaune prekiavo senais vokiškais drabužiais. Šalia to, su keliais draugais turėjo įsteigę įmonę, kuri konsultavo ir padėjo parengti dokumentus besisteigiančioms įmonėms.

Po to, jau 1993 metais, (staiga ir neaišku kaip) gavo teisę Lenkijoje prekiauti vienos stambiausių Rusijoje trąšų gamyklos Novgorodo „Azot“ (vėliau „Acron“) trąšomis ir ta prekyba užsiima iki šiol, išplėtęs ją ir į Baltijos šalis. Kaip galima suprasti iš paties R. Karbauskio žodžių, jo 1993 metais įsteigtas „Agrokoncernas“ per metus iš šio verslo uždirbdavo dešimtis milijonų litų pelno, nes paties R. Karbauskio žodžiais tariant „pelningumas 1–2 proc., padauginkite jį iš 2 milijardų litų, tokia buvo apyvarta, ir bus atsakymas, iš kur pinigai“ (http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/kaip-r-karbauskis-tapo-milijonieriumi.d?id=70979320).

Verta atkreipti dėmesį į tai, kad 1993 metais R. Karbauskiui buvo tik 24 metai, ir jis tuo metu sugebėjo iš „Acron“ gauti teisę į milijonines pajamas nešantį biznį, kurios iki šiol neprarado. R. Karbauskis šiandien jau neigia žodžius, kuriuos jis pats skelbė 1996 ir 2000 metais savo kandidato į Seimo narius biografijoje, kad „Agrokoncernas“ yra „Acron“ įmonės atstovas Lietuvoje, bei teigia, kad „Acron“ trąšas į Lietuvą įveža ir kitos kompanijos. Tačiau lieka neaišku, ar tokia pati situacija buvo ir 1993–2000 metais, kai R. Karbauskis oficialiai skelbėsi, kad yra „Acron“ atstovas Lietuvoje. Būnant 24 metų vaikinu laimėti loterijos bilietą su tokio biznio perspektyva tikrai reikia arba stebuklingos pagoniškų dievų globos, arba žemiškos globos struktūrose, artimose Kremliui.

R. Karbauskis į visus klausimus apie rusiškų trąšų prekybos sėkmingo verslo pradžią atsako labai glaustai, teigdamas (http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/r-karbauskis-suniekino-a-kubiliaus-saltinius-zinau-ka-uzsipulsite-toliau.d?id=73010644), kad 1993 metais, kai jo tais pačiais metais įsteigta UAB „Agrokoncernas“ pradėjo prekiauti „Acron“ trąšomis Lenkijoje, pats „Acron“ dar buvo Rusijos valstybinė įmonė, „kad ji nebuvo privatizuota, buvo parduodama tiems, kas pirko (trąšas)“.

Šiame itin lakoniškame R. Karbauskio paaiškinime apie savo verslo „sėkmės“ pradžią susiduriame su dideliu vidiniu prieštaravimu, nes internete skelbiamoje informacijoje apie žinomo Rusijos oligarcho V.M. Kantor‘o verslo pradžią yra sakoma, kad 1993 metais jis jau buvo tapęs „Acron“ savininku ir tarptautinę prekybą vykdė per ofšorus:

„Tuo metu (apie 1990 metus) Kantor‘as per būsimąjį Valstybės sekretorių Genadijų Burbulį susipažino su Novgorodo gubernatoriumi Michailu Prusak‘u, su kuriuo jis tapo geru draugu. Su jo pagalba Kantor‘o bendrovė ėmė tirti galimybes įsigyti „Azoto“ trąšų gamyklą (Novgorode). Prusak‘as buvo suinteresuotas „sėkminga“ šios įmonės privatizacija. 1993 metais Kantor‘as nusipirko įmonę ir pervadino ją į „Acron“. Jam pavyko tai padaryti gana lengvai: pirma, Kantor‘as iš įmonės gavo didelį trąšų kiekį pardavimui, o už gautas lėšas jis nusipirko įmonės kontrolinį akcijų paketą. Netrukus Kantor‘as, naudodamas tą pačią schemą, Smolenske tokia pat žema kaina nusipirko trąšų įmonę „Dorogobuš“.

Kantor‘ui perėmus įmones, mineralinių trąšų eksportas buvo pradėtas vykdyti per ofšorines kompanijas, registruotas Panamoje ir Gibraltare. Tai leido jam dalį uždirbtų lėšų pervesti į privačias sąskaitas“. (Šaltinis: „Stringer“ 2003.09.12 http://www.liveinternet.ru/journalshowcomments.php?jpostid=156512558&journalid=4295661&go=prev&categ=0).

Verta pažymėti, kad „Acron“ gamina amonio salietrą ir karbamidą, kurių gamyboje 90 proc. pirminės žaliavos yra dujos, o Rusijoje dujos (natūralios ar perdirbtos) yra strateginė prekė, naudojama Rusijos geopolitiniams tikslams pasiekti. Todėl dujų reikalus nuo seno tiesiogiai valdo Kremlius. Neveltui „Acron“ koncernui nuo pat 1993 metų vadovauja V.M. Kantor‘as – garsus Rusijos oligarchas, žmogus artimas V. Putinui, pastarajam padėjęs susidoroti su M. Chodorkovskiu, o V.M. Kantor‘o biznio pagrindinę tarptautinės prekybos įmonę Šveicarijoje šios šalies saugumo tarnybos 2007 metais yra pripažinusios SVR (Služba vnešnej razvedki) priedangos organizacija.

Be to, verta atsiminti, kad R. Karbauskis trąšas importavo ir iš kitų Rusijos įmonių bei užėmė didžiąją Lietuvos rinkos dalį. Štai 2009 m. lapkričio 26 d. „Verslo žinių“ publikacijoje „Ramūnas Karbauskis eina apsipirkti“ (http://laikrastis.vz.lt/index.php?act=mprasa&sub=article&id=14234), R. Karbauskis giriasi, kad „užimta daugiau nei pusė prekybos trąšomis rinkos“, o teismo metu, kai buvo nagrinėjamas R. Karbauskio ieškinys dėl tariamo šmeižto, Statistikos departamentas pateikė pažymą, kad R. Karbauskio įmonės 2011 m. importavo 57,86 proc., 2012 m. – 36,19 proc., o 2013 m. – 38,19 proc. visų iš Rusijos importuotų trąšų.

Taigi lyginant R. Karbauskį ir V. Uspaskichą, du stambius verslininkus, kurie savo verslų sėkmę sukūrė gavę išimtines teises į Lietuvą ir plačiau tiekti rusiškas dujas ar iš jų gaminamas trąšas, tenka pastebėti, kad V. Uspaskichas nebijojo klausimų apie savo verslo pradžią ir noriai pasakojo apie savo draugelį, tokį patį vamzdžių suvirintoją, kuris vėliau tapo vienu iš „Gazprom“ vadovų. Nors toks paaiškinimas buvo akivaizdžiai baltais siūlais siūtas, bet jis turėjo „žmogišką“ pagrindimą, paaiškinantį, kaip V. Uspaskichas įgijo monopolines teises tiekti „Gazprom“ dujas į didelę dalį Lietuvos rinkos.

Skirtingai nuo V. Uspaskicho, R. Karbauskis iki šiol vengia detalesnių klausimų ir paaiškinimų apie savo verslo pradžią ir to sąsajas su artimais Kremliui veikėjais, arba jo paaiškinimai yra kupini vidinių prieštaravimų. Bet R. Karbauskis turėtų suprasti, kad tokia verslo pradžia ir dabartiniai jo verslo ryšiai su Rusijos strateginėmis įmonėmis, bei jo paties aktyvus dalyvavimas Lietuvos politikoje neišvengiamai reikalaus žymiai detalesnių paaiškinimų ir tikslių atsakymų į natūralius klausimus. Bandymas pabėgti nuo tokių klausimų, net ir pačiais gudriausiais viešųjų ryšių triukais ar vis garsesniais kaltinimais ir gąsdinimais konservatoriams, kodėl jie kažko klausinėja, tik dar labiau didins įtarimus. Šiuo požiūriu, būtų verta pasimokyti iš V. Uspaskicho ir pasistengti bent jau sudaryti įspūdį, kad aiškinama ir atsakoma į visus klausimus labai nuoširdžiai ir atvirai.

Ar gali padėti „skiepai“ nuo klausimų apie turtų kilmę?

Šių metų lapkričio viduryje R. Karbauskis viešai „pasiskiepijo“ (http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/paviesinta-su-r-karbauskiu-susijusi-pazyma.d?id=72854066) nuo žiniasklaidoje klaidžiojančios ir paskelbtos „ukrainietiškos pažymos“ apie R.Karbauskio verslo ryšius su Kremliui artimu oligarchu V. M. Kantor‘u, kuris užsienio žvalgybų yra pripažįstamas turintis ryšių su Rusijos spec. tarnybomis. R. Karbauskis paneigė pažintis su paskelbtoje pažymoje minimais asmenimis, bei visas kitas pažymoje minimas aplinkybes. Kartu eilinį kartą apkaltino konservatorius, ir ypač – Kubilių, kad mes esame dėl visko kalti ir reikalaujame iš jo kažkokio ypatingo skaidrumo nacionalinio saugumo požiūriu.

Vėl pats priminė kelerių metų senumo mūsų bylinėjimąsi teismuose, kuriuose jis prašė pripažinti Kubilių kaltu dėl šmeižto, nes tariamai jį apšmeižėme savo 2014 metais, dar prieš agresiją Ukrainoje parengtame ir paskelbtame strateginiame dokumente „Minkštoji Rusijos sulaikymo strategija“. Tą teismą R. Karbauskis pralaimėjo. Teismas pripažino, kad mūsų įžvalgos nėra šmeižtas, tačiau po to R. Karbauskis nuo natūralių klausimų apie savo verslo ir veiklos sąsajas su Rusija bando pabėgti neatsakinėdamas į tuos klausimus, bet bandydamas primityviai kaltinti konservatorius šmeižtu.

Kai kuriuos klausimus dar rinkimų kampanijos metu formulavome ne tik mes, bet ir žinomi žurnalistai bei apžvalgininkai. Taip dar prieš rinkimų antrąjį turą garsus Rusijos ir geopolitikos ekspertas Marius Laurinavičius, šiuo metu dirbantis viename iš rimčiausių JAV think tank’ų „Hudson Institute“, paskelbė vertingą publikaciją „Ar turėtų R. Karbauskis deklaruoti savo santykius su V. Putino Rusiją mylinčiu broliu?“ (http://www.15min.lt/…/marius-laurinavicius-ar-turetu-r-karb…), kuriame nagrinėjo ir R. Karbauskio verslo ryšius su minėta Rusijos oligarcho valdoma trąšų gamykla „Acron“, kurios padalinį Šveicarijoje, anot M. Laurinavičiaus, šios šalies žvalgyba yra pripažinusi SRV priedangos organizacija.

Labai greitai po minėtos publikacijos R. Karbauskis paskelbė savo atsakymą (http://www.15min.lt/…/ramunas-karbauskis-didziausia-mano-ka…).

Šiame R. Karbauskio atsakyme teko perskaityti ne atsakymą į apžvalgininko suformuluotą klausimą apie ryšius su V.M. Kantor‘u, bet tą patį eilinį ir nuolat melagingą teiginį apie blogus konservatorius:

„Pone Mariau, mano šeima jūsų į teismą nepadavinės tik todėl, kad mes teisme jau turėjome progą visus jums rūpimus klausimus išsiaiškinti su Andriumi Kubiliumi, kuris po to niekada nebeužsiminė apie tariamą mano „prorusiškumą“. Žinau, jog jūs esate geras A. Kubiliaus bičiulis, tad bylos medžiagą jis jums susipažinimui tikrai paskolins“.

R. Karbauskis panašų teiginį kartoja ir pastaruoju metu, prie to dar pridurdamas ir savą melagingą interpretaciją dėl slaptos VSD pažymos apie lietuviško verslo ryšius su Kremliumi, kurią nurodėme savo 2014 metų dokumente. Pažyma buvo aptarta ir minėto teismo proceso metu, tačiau apie tai detaliau šiek tiek vėliau.

Kadangi iš publikacijų apie „Ukrainos pažymą“ ir R. Karbauskio įvairiuose interviu skelbtų su tuo susijusių paaiškinimų, kuriuose daug dėmesio buvo skirta konservatoriams, galima spėti, kad pats R.Karbauskis ta pažyma disponavo, ir greičiausiai pats ją atidavė žurnalistams, kad taip iš anksto „pasiskiepytų“ nuo bet kokios jam nepalankios informacijos ar jam užduodamų klausimų, o taip pat kad galimus konservatorių klausimus galėtų vadinti nerimtais ar arogantiškais, tai tenka paprastai pasakyti, kad tokie „skiepai“ nesuveikė arba suveikė priešingai, nes paskatino dar nuosekliau uždavinėti klausimus, į kuriuos vis dar neturime atsakymų.

Bet prieš pereinant prie šių dienų klausimų, verta prisiminti ir panagrinėti, kokios mūsų įžvalgos R. Karbauskį buvo rimtai supykdžiusios 2014 metais, ir kodėl R. Karbauskis norėjo teismais užgniaužti konservatorių teisę skelbti tokias įžvalgas ar pateikti su tuo susijusius klausimus.

Kokios sąsajos su Rusija 2014 metų pradžioje R. Karbauskiui atrodė šmeižtas, o teismui tai neatrodė šmeižtas?

Kai pats R. Karbauskis į visus klausimus apie savo verslo (ir ne tik verslo) sąsajas su Rusija atsako, kad tai jau buvo išnagrinėta jo byloje prieš Kubilių ir tariamai ta byla R. Karbauskiui buvo labai sėkminga, nors realybė buvo priešinga, man nelieka kito kelio, kaip tik dar kartą pakartoti keletą akivaizdžių dalykų apie R. Karbauskio ir mano santykių aiškinimąsi teisme, o taip pat ir apie tame teisme nagrinėtą VSD pažymą. Toks šios bylos aplinkybių prisiminimas leis geriau suprasti, kodėl mes vis dar norime R. Karbauskiui užduoti keletą klausimų, kurių esmę dar labiau pabrėžia viešai paskelbta „ukrainietiška pažyma“.

Pirmiausia tenka dar ir dar kartą priminti paprastą faktą, kad minėtą bylą teisme R. Karbauskis pralaimėjo. Nors pats ją ir inicijavo, kaltindamas mane šmeižtu. Teismas pripažino, kad mano ir kolegų dėstyti teiginiai apie pavojus Lietuvos saugumui, kuriuos R. Karbauskis palaikė šmeižtu jo asmeniui, nėra šmeižtas.

Kadangi rinkimų kampanijos įkarštyje (http://www.delfi.lt/projektai/balsuok2016/naujienos/r-karbauskis-tai-buvo-didele-pamoka-a-kubiliui.d?id=72608590) R. Karbauskis kartojo, kad mes jau atsisakėme jam nepatikusių teiginių ir jų nebekartojame, tai norėdamas įrodyti, kad R. Karbauskis klysta dėl mūsų požiūrio, aš dar kartą pakartosiu tuos pačius teiginius, kuriuos 2014 metų pradžioje (dar iki Krymo okupacijos) skelbėme strateginiame dokumente „Minkštoji Rusijos sulaikymo strategija“ (http://www.respublika.lt/…/minkstoji_rusijos_sulai…/,print.1).

Šiame dokumente buvo paskelbti tokie teiginiai, dėl kurių R. Karbauskis kreipėsi į teismą:

Rusija Lietuvoje ir kitose aplinkinėse valstybėse įgyvendina savo „minkštųjų galių strategiją“, siekdama įvairiais būdais įtakoti šių valstybių visuomenių nuomonę, bandydama nuteikti jas antieuropietiškai ir antivakarietiškai.

Tokiam tikslui Rusija naudoja viešos informacijos priemones, šiurkščiuoju būdu bandydama „plauti“ žmonėms smegenis, bet taip pat naudoja ir ne viešą įtaką, kurios vienu iš svarbiausių instrumentų yra tas nacionalinis verslas, kuris turi stambių biznio reikalų Rusijoje (parduoda ten prekes arba importuoja iš ten žaliavas (pvz. trąšas) ir vardan tokio biznio geresnių sąlygų sutinka dalyvauti įvairiose Kremliaus minkštųjų galių schemose.

Savo strateginiame dokumente įvardijome mūsų matomą tendenciją, kad Lietuvos viešajame socialiniame (labdara, mecenavimas ir pan.) ir politiniame gyvenime žymiai aktyviau reiškiasi tas Lietuvos verslas, kuris turi sąsajų su Rusija, nei tas verslas, kuris yra susijęs su Vakarais.

Dokumente įvardijome eilę verslo grupių, kurių veikloje matome tokių pačių bruožų: biznio sąsajos su Rusija ir padidintas viešasis ir politinis aktyvumas Lietuvoje, dažnai nukreiptas prieš euroatlantinę Lietuvos integraciją ar prieš svarbius Lietuvos energetinei nepriklausomybei projektus.

Kaip vieną iš tokių verslo grupių nurodėme ir R. Karbauskio verslo grupę, įvardindami, kad jo valdoma UAB „Agrokoncernas“ didelius pelnus uždirba iš Rusijos trąšų importo, o prekybą trąšomis Kremlius laiko tiek pat svarbia Rusijos geopolitiniams tikslams, kaip ir prekybą nafta ir dujomis.

Apie R. Karbauskio didelį socialinį ir politinį aktyvumą tiek ankščiau, tiek pastaruoju metu visi gerai žinome: kad R. Karbauskis 2000 m. buvo narys iniciatyvinės grupės rengti referendumą dėl Lietuvos narystės NATO, kaip aktyviai pastaraisiais metais R. Karbauskis rėmė įvairias akcijas, nukreiptas prieš strateginius projektus, kuriuos mes laikėme svarbiais Lietuvos geopolitiniam saugumui: skalūninių dujų žvalgybą, VAE, o tai pat europietiškas žemės pardavimo taisykles.

Savo bendrą strateginį požiūrį į problemą, kurią Lietuvos geopolitiniam saugumui sukelia politiškai aktyvus Lietuvos verslas, turintis daug biznio interesų Rusijoje, be kitų argumentų, pagrindėme ir nuoroda į mums žinomą slaptą VSD pažymą, kurioje buvo pateikta informacija apie tokio pobūdžio vienos lietuviškos verslo grupės veiklą, įgyvendinant Kremliaus interesus.

Po to, kai paskelbėme savo parengtą „Minkštąją Rusijos sulaikymo strategiją“, ir ją aptarėme įvairiuose viešuose seminaruose, vienintelis R. Karbauskis apskundė mūsų teiginius teismui, bandydamas įrodyti, kad tai yra šmeižtas. Strategijoje lygiai taip pat atvirai buvome įvardinę ir kitas žinomas Lietuvos verslo grupes, kurios savo veikloje pasižymėjo panašiais bruožais kaip ir R. Karbauskio grupė, bet į teismą 2014 metais kreipėsi vienintelis R. Karbauskis. Matyt jam, dėl jo ateities asmeninių politinių planų, labiausiai rūpėjo pasiekti, kad konservatoriai apie tai nebekalbėtų. Bet teisme R. Karbauskis pralaimėjo: teismas nusprendė, kad mūsų teiginiai nėra šmeižtas.

Dar daugiau, prasidėjus Rusijos agresijai Ukrainoje, mūsų VSD ne vieną kartą savo viešose ataskaitose įvardijo, kad jie stebi tai, kaip Lietuvos verslas, turintis biznio interesų Rusijoje, yra vis intensyviau išnaudojamas, stengiantis pakenkti Lietuvos geopolitiniam saugumui. Ir tam nereikia, kad tokio lietuviško verslo savininkas lankytųsi Maskvoje ar Rusijoje. Užtenka apsilankyti ir kur nors Europoje, ir ten pabendrauti su priskirtu FSB pareigūnu.

Kokias pažymas, pateiktas Teismui, R. Karbauskis bando įvardinti niekinėmis?

Vienas iš epizodų teisme, kurį vis prisimena R. Karbauskis, buvo tas, jog teisėjas paprašė, kad jam būtų pateikta slapta VSD pažyma, kurios egzistavimą buvome paminėję, pristatydami savo parengtą „Minkštąją Rusijos sulaikymo strategiją“. Pažymoje buvo pateikta informacija, kaip viena iš žinomų Lietuvos verslo grupių (ne R. Karbauskio), siekdama geresnio kontrakto dėl jai svarbių žaliavų iš Rusijos tiekimo, Kremliaus prašymu sutiko imtis informacinių išpuolių prieš Lietuvoje įgyvendinamą svarbų strateginį energetikos projektą. Su tokia pažyma turėjome galimybių susipažinti dirbdami Vyriausybėje.

Savo viešose prezentacijose, neatskleisdami pažymos turinyje esančios slaptos informacijos, minėjome patį tokios pažymos egzistavimą, parodydami, kad mūsų nuogąstavimai dėl Lietuvos verslo ryšių su Rusija keliamų pavojų atsispindi ir VSD slaptose pažymose. R. Karbauskis, kaip šmeižtą skųsdamas įvarius mūsų viešų prezentacijų sakinius, apskundė ir sakinį, kuriame paminėjome ir minėtą VSD pažymą. Teisėjas, gavęs pačią pažymą, nustatė, ką prieš tai jam ir žodžiu aiškinome, kad pažymoje kalbama ne apie R. Karbauskio verslo grupę, o apie visai kitą, gerai žinomą ir įtakingą Lietuvos verslo grupę.

R. Karbauskis šį bylos epizodą bando paversti tariamu įrodymu, kad visos pažymos yra niekingos, bet pats toks R. Karbauskio išpuolis prieš minėtą VSD pažymą atrodo visai nerimtai: kaip ir visa mūsų „Minkštoji Rusijos sulaikymo strategija“ nebuvo vien tik apie R. Karbauskio verslą, taip ir minėtoji VSD pažyma nebuvo apie R. Karbauskio verslą. Pažyma buvo apie kitą lietuvišką, nuo Kremliaus malonės priklausantį konkretų verslą. Kartu tai buvo pažyma, leidžianti daryti išvadas apie platesnį reiškinį – lietuviškas verslas, priklausydamas nuo Kremliaus malonės, vardan savo biznio sėkmės gali sutikti dalyvauti Kremliaus „minkštųjų galių“ realizavimo projektuose.

2014 metais tokia mūsų partijos padaryta išvada daug kam atrodė kaip eilinis konservatorių „rusofobijos“ priepuolis. Šiandien, artėjant 2017 metams, kai apie panašius pavojus, pirmą kartą po 100 metų pertraukos, viešai prabyla Britanijos kontržvalgybos MI5 vadovas (https://www.theguardian.com/uk-news/2016/oct/31/andrew-parker-increasingly-aggressive-russia-a-growing-threat-to-uk-says-mi5-head?CMP=Share_iOSApp_Other), mūsų 2014 metų įžvalgos atrodo kaip savalaikis ankstyvas perspėjimas. Šiandien blogiau atrodo tai, kad apie tai ką šiomis dienomis kalba MI5 vadovas, ir tai, apie ką mes kalbėjome 2014 metų pradžioje, nei buvusioje, nei, drįstu spėti, būsimoje oficialioje Lietuvos valdžioje nebuvo ir nėra drįstama atvirai kalbėti. Kodėl taip yra Lietuvoje – galime tik spėlioti, bet mes šiandien esame pasirengę apie tai kalbėti garsiau, nei kalbėjome anksčiau. Nes jei ne Lietuvoje, tai platesniame Vakarų pasaulyje apie tai kalbama vis garsiau.

Dėl kokių įtakų Rytų ir Centrinėje Europoje yra susirūpinę didieji Vašingtono Think-Tank‘ai?

Apie Rusijos „minkštųjų galių“ įtakas vis garsiau ir atviriau kalbama didžiosiose Vakarų sostinėse. Tokių įtakų požymius daug kas įžvelgė Nyderlandų referendume prieš Ukrainos Asociacijos sutartį, Brexit‘o kampanijoje ir net bandant paveikti JAV Prezidento rinkimus. Skelbiami analitiniai darbai, kuriuose nagrinėjami Kremliaus ryšiai ir įtakos svarbioms politinėms jėgoms Vokietijoje, Prancūzijoje ar Britanijoje (https://www.theguardian.com/us-news/2016/nov/30/sweeping-us-laws-targeting-russian-interference-could-ensnare-trump).

Prieš kelias savaites garsus JAV think tank’as „Center for Strategic and International Studies“ (CSIS) paskelbė plačiai pasaulyje nuskambėjusį raportą „The Kremlin Playbook. Understanding Russian Influence in Central and Eastern Europe“ („Kremliaus Scenarijai: Rusijos įtakos Centrinėje ir Rytų Europoje supratimas“) (https://csis-prod.s3.amazonaws.com/…/160928_Conley_KremlinP…), kurio daugelis teiginių apie Rusijos „minkštąsias galias“ ir įtakas Centrinėje ir Rytų Europoje, ypač – apie verslo, turinčio interesų Rusijoje panaudojimą Kremliaus politikos naudai, visiškai sutampa su mūsų prieš dvejus metus skelbtais teiginiais. CSIS nagrinėja konkrečius tokių įtakų pavyzdžius kaimyninėje Latvijoje, Vengrijoje, Slovakijoje, Bulgarijoje bei Serbijoje ir visur mato tas pačias tendencijas: toks verslas yra aktyvus visuomeniškai bei politiškai ir pasižymi antivakarietiškomis, Kremliui naudingomis politinėmis iniciatyvomis.

CSIS taip pat pateikia ir pluoštą rekomendacijų JAV ir Europos valstybių Vyriausybėms bei NATO ir ES vadovybėms, iš kurių svarbiausia yra primygtinis raginimas sukurti specialius instrumentus nelegalių rusiškų piniginių srautų, kurie panaudojami visuomeninei ar politinei veiklai tokiose šalyse kaip Lietuva, stebėjimui ir užkardymui, pasinaudojant patirtimi, kuri Vašingtone ir Vakaruose buvo sukaupta persekiojant nelegalius Irano pinigus, ar pastaruoju laikotarpiu stabdant teroristinės ISIS finansinį aktyvumą.

Kas pasikeitė po Krymo okupacijos?

Po to, kai Rusija 2014 m. pradžioje neteisėtai okupavo Krymą, ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje įvyko daug pokyčių. Lietuvoje niekas iš rimtų politikų nebedrįsta viešai abejoti Rusijos grėsme, ar Lietuvos narystės NATO ir ES geopolitiniais privalumais. Net tie, kurie kažkada deklaravo priešingas nuostatas, arba inicijavo pavojingas politines iniciatyvas, dabar stengiasi to nebeprisiminti. Ir tai yra gerai, kad Rusios agresija daug kam atvėrė akis.

Konservatoriai Lietuvoje nebėra vieniši, kalbėdami apie Rusijos karines grėsmes – didinamas gynybos finansavimas, perkami „Boxer‘iai“, NATO kariai bus dislokuoti Lietuvoje. Tam visi pritaria. Tačiau vis dar liekame vieniši, kada kalbame apie Rusijos „minkštųjų galių“ pavojus, kai sakome, kad Lietuvoje realizuojami vis nauji, panašūs į jau žinomus (a la V. Uspaskich), bet aukštesnės kokybės politiniai projektai. Belieka tikėti, kad nereikės naujos Kremliaus agresijos, kaip kad buvo Kryme, kad ir dėl Kremliaus „minkštųjų galių“ grėsmės supratimo, Lietuvoje nebeliktume vieniši.

Po Krymo okupacijos paaiškėjo ir pasikeitė kai kurie smulkesni praktiniai dalykai. Paaiškėjo ir tai, kad R. Karbauskio koncernas staiga ir neaiškiomis aplinkybėmis perėmė pelningą „Rosstelmaš“ pagamintų kombainų ir kitos agrotechnikos pardavimų Lietuvoje verslą. Taip pat paaiškėjo, kad R.Karbauskiui pavyko tai padaryti 2013 metais, netrukus po „sėkmingo“ referendumo prieš VAE projektą. Tai, kaip tai šiurkščiai ir nesąžiningai buvo padaryta, buvo plačiai rašyta Lietuvos spaudoje (http://valstietis.tv3.lt/naujienos/verslas/kaip-agrokoncernas-etiskai-trypia-versla/). Kas buvo taip plačiai nerašyta, tai tas faktas, kad „Rostselmaš“ savininkai, būdami artimi vienam iš Kremliaus veikėjų – D. Rogozin‘ui, buvo vieni iš Krymo „hibridinės“ okupacijos finansuotojų (http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/v-putino-rusija-agresija-ukrainoje-kas-laukia-jos-architektu.d?id=65613494). Kita vertus, yra žinoma, kad ryšius su oligarchu V.M. Kantor tiesiogiai kontroliuoja kitas Kremliaus veikėjas V. Surkov‘as

Taigi R. Karbauskiui, kaip niekam kitam Lietuvoje, yra pasisekę turėti verslą, kuris tiesiogiai priklauso nuo įtakingiausių Kremliaus veikėjų – V. Surkov‘o ir D. Rogozin‘o. Turbūt tai yra tik atsitiktinis sutapimas, kad kaip tik po Krymo okupacijos būtent R. Karbauskis atgaivino savo politinį aktyvumą Lietuvoje. Ir padarė tai labai sėkmingai.

Kodėl toks dėmesys R. Karbauskiui?

Tačiau tokia sėkmė pritraukia dėmesį. Natūralu, kad dėl to norisi pateikti daug klausimų. Juos pabaigoje ir užduodu. Tai darau remdamasis ne kokiomis nors slaptomis ar paviešintomis pažymomis, o paties R. Karbauskio žiniasklaidai sakytais žodžiais, po kurių yra likę labai daug neaiškumų. Po rinkimų į juos dar labiau reikia atsakymų. Ne tik konservatoriams, bet ir tiems, ką R. Karbauskio politinė lyderystė atvedė į Seimą ir Vyriausybę.

R. Karbauskio verslo (tiek Rusijoje, tiek Lietuvoje) detalios aplinkybes susilaukia ypatingo dėmesio dėl paties R. Karbauskio visuomeninio ir politinio aktyvumo. Tuo jis skiriasi nuo kitų verslininkų, kurie net turėdami intensyvių biznio interesų Rusijoje, nėra aktyvūs Lietuvos visuomeniniame ar politiniame gyvenime ir todėl jų verslo aplinkybės nėra tiek svarbios ir įdomios kitiems valstybės politikos dalyviams ar šio proceso stebėtojams. R. Karbauskio verslo, susijusio su Rusija, ir jo politinio aktyvumo Lietuvoje sinergija yra visiškai analogiška tam, ką tyrinėdami kitas Centrinės Europos valstybes (Latviją, Slovakiją, Vengriją, Bulgariją, Serbiją) su nerimu savo minėtoje studijoje vertina JAV veikiantis CSIS think-tank’as.

Naujosios Vyriausybės ir jos programos kol kas negalime kaltinti tokiu prorusiškumu, kokį CSIS pastebi kitose Centrinės Europos valstybėse, kur tokiam valstybių geopolitikos poslinkiui didžiausią įtaką daro didelių verslo interesų Rusijos rinkoje turintys verslininkai, tapę savo šalių įtakingais politikais, tačiau negalime neprisiminti ankstesnių R. Karbauskio skambių ir sėkmingų didelio masto politinių iniciatyvų, kurias visas vienijo antivakarietiškas pobūdis, neretai padedantis Rusijai išsaugoti savo įtakas Lietuvoje, ypač mūsų energetikoje. R. Karbauskio pastarųjų metų politinio aktyvumo padidėjimas visiškai atitinka mūsų partijos 2014 metų pradžioje paskelbtame strateginiame dokumente „Minkštoji Rusijos sulaikymo strategija“ pateiktą įžvalgą, kad tokio pobūdžio verslininkai Lietuvos politikoje turės vis didesnę įtaką, ir tai gali sutapti su Kremliaus strateginiais interesais.

Todėl R. Karbauskis turi nesistebėti, kad jo verslo kūrimosi, plėtotės aplinkybėms ir šiandieninei būsenai mes skiriame ir skirsime daug dėmesio, siekdami gauti kiek galima išsamesnius atsakymus į natūralius klausimus, susijusius su jo verslu. Nervingi atsakymai, arba nepilni atsakymai, ar tarpusavyje prieštaraujantys atsakymai sukels tik dar daugiau klausimų.

Tikiuosi, kad R.Karbauskis tokių klausimų uždavimą priims kaip neišvengiamą savo šlovės pasekmę ir pabandys į juos racionaliai atsakyti bei nepradės vėl aiškinti, kad Marius Laurinavičius yra mano draugas.

Marius Laurinavičius nėra mano draugas, tačiau jo geopolitines įžvalgas apie Rusiją aš vertinu kaip ypač gilias ir objektyvias. Mėgstu diskutuoti su juo apie tai įvairiuose tarptautiniuose forumuose ir seminaruose. Tikiuosi, kad ir R. Karbauskis tai pamėgs.

Klausimai, į kuriuos norėtųsi išgirsti R. Karbauskio atsakymus

Pats R. Karbauskis teigia, kad 1993 m. įsteigė UAB „Agrokoncernas“, kuris savo veiklą pradėjo nuo to, kad pirko „Acron“ trąšas Rusijoje ir jas parduodavo Lenkijoje. Tik vėliau pradėjo prekybą tokiomis trąšomis Lietuvoje ir kitose Baltijos valstybėse. Iš viešos informacijos galima spėti, kad UAB „Agrokoncernas“ prekiauja ir kitose Rusijos gamyklose pagamintomis įvairiomis trąšomis. Kaip keitėsiprekybos įvairiomis iš Rusijos įvežamomis trąšomis apimtys ir rinkos nėra skelbta, nėra žinoma, o tai verčia spėlioti, kartais ir įtarinėti. V. Uspaskicho prekybos Rusijos dujomis kasmetinės apimtys buvo gerai žinomos. R. Karbauskis turėtų pats pasirūpinti, kad tokia informacija nuo pat 1993 metų būtų žinoma Lietuvos piliečiams.

Pats R. Karbauskis 1996 ir 2000 metais viešai skelbė, kad jo valdomas „Agrokoncernas“ yra „Acron“ kompanijos atstovas Lietuvoje. Tik šiais metais R. Karbauskis ėmėsi šią senai savo skelbtą žinią paneiginėti. Toks skelbiamos žinios pasikeitimas verčia klausti –ar tai reiškia, kad kažkada, po 2000 metų, pasikeitė „Agrokoncerno“ ir „Acron“ komerciniai santykiai? Jeigu tai yra tiesa, tada turėtų būti viešai paaiškinta, kada tokie santykiai pasikeitė, o taip pat ir tai – ar galima teigti, kad tuo metu, kai 1996 ir 2000 m. buvo skelbiama, kad „Agrokoncernas“ atstovauja „Acron“ konsorciumui, kad „Agrokoncernas“ turėjo monopolinę teisę į tokį atstovavimą Lietuvoje.

Rusijos informaciniuose tinklalapiuose yra skelbiama, kad Rusijos oligarchas V. M. Kantor‘as, 1993 metais privatizavęs „Acron“, įmonės produkcijos eksportą nedelsdamas pradėjo vykdyti per ofšorines kompanijas, registruotas Panamoje ir Gibraltare. Ir tai leido jam dalį įmonės uždirbtų lėšų pervesti į privačias sąskaitas. Ar R. Karbauskio valdomas „Agrokoncernas“, tuo metu prekiaudamas „Acron“ trąšomis Lenkijoje ir Baltijos valstybėse, vykdė atsiskaitymus su „Acron“ kompanija per šias ofšorines kompanijas? Ar V. M. Kantor‘ui dalį ofšorinėse kompanijose sukauptų „Acron“ lėšų perkeliant į asmenines sąskaitas kokios nors lėšos patekdavo į R. Karbauskio ar jo verslo dispoziciją? Ar šiuo metu „Acron“ kompanijos prekyba trąšomis arba finansiniai prekybiniai atsiskaitymai ir toliau vykdoma per ofšorines kompanijas?

Karbauskis viešai aiškina, kad su Rusijos įmonių, iš kurių perka trąšas,atstovais asmeniškai nebendrauja, Rusijoje nesilanko. Yra žinoma, kad „Acron“ koncernas savo tarptautinę prekybą vykdo per atstovybę Šveicarijoje. R. Karbauskis aiškina, kad Šveicarijoje lankėsi tik daugiau nei prieš 20 metų, kai su viena įmone tarėsi dėl jų gaminamų agrotechninių purkštukų prekybos Lietuvoje. R. Karbauskis turėtų detaliau paaiškinti, kodėl dėl purkštukų menkavertės prekybos jis pats važiavo derėtis į Šveicariją, o dėl šimtamilijoninių kontraktų prekiauti Rusijoje pagamintomis trąšomis jis nesidera ir nevažiuoja nei į Rusiją, nei į Šveicariją. Turėtų būti paaiškinta, kaip R. Karbauskio valdomas „Agrokoncernas“ derasi ir sudaro sutartis su Rusijos įmonėmis, kurių pagamintomis trąšomis prekiauja „Agrokoncernas“.

Iš R. Karbauskio skurdžiai pateikiamos informacijos apie savo verslo kilmę ir santykius su verslo partneriais Rusijoje, akivaizdu, kad yra bandoma nuslėpti neišvengiamus darbinius kontaktus Rusijoje, taip pat ir su „Acron“ atstovais. Ar tokio slapukavimo negalima paaiškinti tuo, kad kuri nors iš politiškai angažuotų R. Karbauskio akcijų (prieš Lietuvos narystę NATO, prieš VAE projektą, prieš skalūnų dujų žvalgybą, prieš europietiškas žemės pardavimo taisykles) buvo organizuota sulaukus pažado, kad už tai bus pagerintos verslo sąlygos Rusijoje? Apie tokius Kremliaus veikimo būduspastaraisiais metais viešai perspėja VSD.

Po 2012 metų „sėkmingo“ referendumo prieš VAE vienas iš aktyvių referendumo rėmėjų R. Karbauskis 2013 metais perėmė išskirtinę teisę prekiauti „Rostselmash“ žemės ūkio technika Lietuvoje. Kito aktyvaus referendumo rėmėjo Seimo nario V. Žiemelio sūnus, žinomas verslininkas G. Žiemelis tais pačiais 2013 metais laimėjo koncesiją statyti naują Ramenskoye aerouostą prie Maskvos. Ir vienas, ir kitas verslas ar verslo projektas Rusijoje pasižymi glaudžiais ryšiais su Kremliumi. Belieka paklausti – ar po sėkmingų šių metų Seimo rinkimų, R. Karbauskis planuoja įsigyti dar kokius nors verslus, glaudžiai susijusius su Rusija?

Ar R. Karbauskis yra susipažinęs su minėta amerikiečių think-tank’o CSIS analitine studija „Kremliaus scenarijai“ ir joje išdėstytais konkrečiais techniniais siūlymais, kokių veiksmų turi imtis Vakarų valstybės, kad užkardytų kelią tam, kad verslas susijęs su Rusija, nedarytų žalingo poveikio nacionalinių valstybių politikoms? Ar yra susipažinęs su JAV Kongrese svarstomais įstatymais, kurie numato JAV valdžios prievolę įsteigti specialų komitetą, kuris realizuotų tokias užkardymo priemones visame pasaulyje (https://www.theguardian.com/us-news/2016/nov/30/sweeping-us-laws-targeting-russian-interference-could-ensnare-trump). Ar R. Karbauskis supranta, kad jis, jo verslo sąsajos su Rusija ir jo politinė veikla gali tapti šių naujų ir reikšmingų JAV administracijos iniciatyvų taikiniu?

Palinkėjimas R. Karbauskiui

Pabaigai norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad tie klausimai ir dėmesys R. Karbauskio asmeniui nereiškia kokio nors išankstinio priešiškumo ar juolab – apkaltinimo. Tiesiog politinio gyvenimo tikrovė yra tokia, kad politikams verslas Rusijoje kelia nemenkas rizikas ir iš ten galėjo ar gali ateiti bandymai daryti kokias nors mūsų valstybei pavojingas įtakas. Dėl to ir norėtume, kad į kylančius klausimus būtų atsakoma bent jau ne mažiau įtikinamai, kaip savo laiku tai yra padaręs V. Uspaskichas, o visuomenė turėtų galimybę įsitikinti, kad naujųjų politikai nepersekioja jokie grėsmingi šešėliai iš praeities. Šešėliai iš praeities, kuriuos buvo bandoma paslėpti, jau nugriovė vieną naujos Vyriausybės ministrą. Jaunas nevykęs ministras jau padarė išvadą – slėpti savo praeities šešėlius politikoje yra labai pavojinga. Lygiai tokią pat išvadą kiek galima greičiau turėtų padaryti ir Ramūnas Karbauskis.

Informacijos šaltinis – tsajunga.lt portalas.

2016.12.11; 08:05

Artėjant 2016 m. Seimo rinkimams, tikriausiai visiems akivaizdu, kad yra keli veiksniai, kurie šiandien gali nulemti jų baigtį. Visų pirma tai šaunioji teisėtvarka, kurios veiksmus prognozuoti ganėtinai sunku. Akivaizdu viena – kai kalbame apie šios valdančiosios daugumos valdymo metais išdalytus šimtus milijonų eurų, visuomenei belieka tikėti, kad kuo didesnis Europos Sąjungos (ES) lėšų kąsnis buvo įsisavinamas, tuo skaidriau viskas vyko.

Eduardas EIGIRDAS, žurnalo "VALSTYBĖ" redaktorius.
Eduardas EIGIRDAS, žurnalo „VALSTYBĖ” redaktorius.

Net ir tuo atveju, kai, kaip jau ne kartą rašėme, beveik visų šiukšlių rūšiavimo gamyklų statybos konkursus, kuriuos kuravo nuo Rolando Pakso partijos priklausoma Aplinkos apsaugos ministerija, laimėjo su tuo pačiu R. Pakso draugeliu susijusi bendrovė – ir nieko. Bene vienintelis estiškas naujienų portalas 15min.lt praėjusiais metais išdrįso šią situaciją aprašyti ir nusistebėjo, kokie aitvarai R. Pakso žentui sunešė milijonus eurų.

Tačiau kai šio portalo žurnalisto, rašiusio šį straipsnį, paklausėme, kodėl nebeanalizuoja šios temos toliau, iš šios estiškos žiniasklaidos grupės lyderio Tomo Balžeko gavome atsakymą, kad į mūsų redakcijos klausimus jie neatsakys. Taigi, belieka manyti, kad arba bendrame mūsų žiniasklaidos vertybių grožyje mūsų redakcija išsiskiria didžiausiu šlykštumu ir vertybių distrofija, arba kažkokia galinga nematoma ranka kuruoja tai, apie ką visuomenę galima informuoti, o apie ką nevertėtų. Beje, šioje vietoje galime pasveikinti T. Balžeką, nes po to, kai šis portalas išdrįso spausdinti straipsnius apie galbūt suoptimizuotus milijardieriaus Nerijaus Numavičiaus bei kitų „Vilniaus prekybos“ akcininkų mokesčius, po kiek laiko pasirodė gana graudus T. Balžeko komentaras iš esmės apie tai, kaip negražu ir socialiai neatsakinga galingoms bendrovėms, tokioms kaip „Vilniaus prekyba“, bausti žiniasklaidą už kritiką – nebeužsakyti reklamos.

Kadangi šiandien į portalą 15min.lt „Vilniaus prekybos“ reklama sugrįžo, o straipsnių, kritiškai ir drąsiai analizuojančių N. Numavičiaus santykius su mokesčiais, nebeliko, tikriausiai galima teigti, kad ši situacija yra puikus pavyzdys, kaip šiandien estų valdomi portalai klupdami ir keldamiesi mokosi gyventi ir išgyventi mūsų nomenklatūrinio bei oligarchinio kapitalizmo sąlygomis. Ir kad pradeda suvokti, jog apie tai, kad koks nors veikėjas nelegaliai pasistatė namuką, galima rašyti labai drąsiai, tačiau apie nomenklatūrą „rūpintojėlę“ ir ypač apie oligarchus „maitintojus“ rašyti visokių šlykštybių neverta.

Žiniasklaida su stambiojo kapitalo pavadėliu

Žinoma, galima teigti, kad per daug dėmesio skiriame kolegų veiklai ir vertybėms, tačiau reikia suprasti, kad visą dešimtmetį raginome juos vienytis ir kautis su neskaidriai funkcionuojančia žiniasklaidos rinka, tačiau jie sėdėjo krūmuose ir pasirinko prisitaikyti, o šiandien už tai tenka mokėti mūsų demokratijos erozija. O kaltinti jau per vėlu. Net jei pastebime, kad tam tikros žiniasklaidos priemonės veikia tam tikrų koncernų ar galingiausių nomenklatūrinių grupių naudai. Juk patys jau ketvertą metų vos kvėpuojame, nes dėl konfrontacijos su šiomis įtakos grupėmis per žurnalo leidybos laikotarpį susidūrėme su nuolatiniu spaudimu ir praradome daugiau nei 1 mln. eurų pajamų. Tačiau mūsų žurnalo savininkai yra ir jo darbuotojai, todėl kiek leidžia mūsų turimos jėgos ir resursai, stengiamės rinktis vertybes, o ne prisitaikymą.

O dabar pabandykite įsivaizduoti, kas būtų, jei, tarkim, portalas delfi.lt susipyktų su valdžia ir tokiais reklamos užsakovais kaip Nerijus Numavičius, Viktoras Uspaskichas, Visvaldas Matijošaitis ar Ramūnas Karbauskis. Tikėtina, kad vien nuo valdančiosios daugumos priklausančių institucijų ir „Vilniaus prekybos“ grupės užsakymų netekimas nubrauktų visą pelną, o Estijoje sėdintys akcininkai žaibiškai išspirtų vietinius vadovukus iš minkštų delfi.lt kėdučių į gatvę.

Taigi, dėl pralaimėtos kovos už skaidrumą šiandien estiški portalai yra labai priklausomi nuo kelių galingiausių reklamos davėjų malonės. Ir šis pokytis turi labai rimtų padarinių Lietuvos demokratijai, ypač atsižvelgiant į tai, kad vis daugiau reklamdavių renkasi reklamuotis „Google“ ir „YuoTube“ (apie tai rašome šio numerio „Rinkodaros“ skiltyje).

Tad Lietuvos naujienų portalų priklausomybė nuo nomenklatūrinių bei oligarchinių grupių ir toliau augs bei įgaus vis šlykštesnių formų. Tokių kaip ta, apie kurią rašome šio numerio „Tendencijų“ skiltyje – kai suaugdama su nomenklatūros ir oligarchijos interesais jų pinigus įsisavinanti žiniasklaida, mūsų nuomone, jau prisideda prie oligarchus kritikuojančių kolegų cenzūravimo. O esant tokiai situacijai stebėtis, kodėl ne tik Rusijai ar nomenklatūrai palankūs dienraščiai, bet ir estiški portalai dažniausiai tik teigiamai ir dar džiugiai trimituoja apie R. Karbauskio kolonos žygį į Seimą, neverta, nes šis projektas yra tikras nomenklatūrinės ir oligarchinės meilės vaisius. Todėl visi, kurie nusilenkė stambiojo kapitalo interesams, šiandien privalo atiduoti pagarbą ir šiam projektui.

R.Karbauskis – modifikuota V. Uspaskicho reinkarnacija

„Užknisti“ vasarą visus ilga analize negalima, todėl pabandysiu pateikti sutrumpintą versiją, pagrindžiančią, kodėl R. Karbauskis į valdžią iriasi be jokių trukdžių – taip, kaip 2004 m. yrėsi V. Uspaskichas su savo Darbo partija. Jau turime įprasti, kad beveik prieš kiekvienus rinkimus iškyla naujas ar naujų veikėjų, sietinų su Rusija verslo ryšiais ar priklausomų nuo su Rusija sietinų oligarchų. Šiuo atveju skirtumas tik tas, kad iki R. Karbauskio dar nebuvo tokio veikėjo, kuris būtų taip akivaizdžiai veikęs prieš Lietuvos žengimą Vakarų kryptimi ir tuo pat metu turėjęs tokią žiniasklaidos paramą. Tai tiesiog fenomenalu, nes bandyti paaiškinti tai, kad R. Karbauskis, kurio verslas prekiauja rusiškomis trąšomis ir kombainais, naudingas Rusijai, nėra sunku.

Juk būtent jis 2002 m. priklausė Rolando Pavilionio iniciatyvinei grupei, rinkusiai parašus referendumui dėl Lietuvos narystės NATO (kaip suprantame, tikėtina, ne tam, kad palengvinti stojimą į NATO). Ir šiandien internete galima rasti reklaminį R. Karbauskio klipą, kuriame jis abejoja euro įvedimu. Be to, būdamas vienas didžiausių, o gal net ir pats didžiausias žemės valdytojas Lietuvoje jis priešinosi tam, kad į mūsų žemę galėtų investuoti užsieniečiai. Kaip priešinosi ir JAV korporacijos „Chevron“ investicijoms. Mūsų redakcijos nuomone, jo ir kitų nomenklatūrinių bei oligarchinių struktūrų dėka sustabdžius JAV ir Japonijos koncerno „Hitachi“ investicijas į Visagino atominę elektrinę, buvo uždegta žalia šviesa Astravo atominės elektrinės projektui, o jis Kremliui turi ypatingą strateginę reikšmę siekiant dominuoti Baltijos regione.

Labai svarbu suvokti, kad iš regionuose pusvelčiui dirbančių žmonių turtėjantys Lietuvos kapitalistai, tarp kurių, mūsų nuomone, yra ir du naujosios politinės bangos su Rusija versle susiję veikėjai – R. Karbauskis ir V. Matijošaitis, tikėtina, nėra suinteresuoti nei Vakarų bendrovių investicijomis į regionus, nes dėl to galėtų brangti darbo jėga ir mažėti jų verslo pelningumas, nei skaidresne žiniasklaida, nes ją pamaloninti koncernų ar savivaldybės biudžetais būtų sunkiau.

Taigi, tikėtina, kad naujasis projektas tobulai atitinka Rusijos interesą – išsaugoti Lietuvos energetinę priklausomybę nuo elektros importo, visuomenės skurdą, nes jis leidžia kiršinti Lietuvos žmones, ir žiniasklaidos įperkamumą, nes jis leis visada iškelti Kremliui tam tikslui išaugintus veikėjus. Štai kodėl R. Karbauskio projektą, žvelgiant iš Rusijos šalininkų perspektyvos, būtų galima laikyti modifikuota V. Uspaskicho Darbo partijos iškėlimo versija.

Užtat daug sunkiau atsakyti, kodėl tos žiniasklaidos grupės ir politinės jėgos, kurios priklauso nuo nomenklatūrinių struktūrų, taip pat džiugiai stumia R. Karbauskio partiją į valdžią, kaip ir tos žiniasklaidos priemonės, kurias tiesiogiai siejame su Rusija.

Vietinėms stambiojo kapitalo grupėms reikia įtakos

Prisiminkime, kas laukė „Gazprom“ berniukų, „Leo LT“ kūrėjų ir „rubikoninių“, kai rinkimus laimėjo Andriaus Kubiliaus vadovaujami konservatoriai. Prisimenate? Jei taip, tai kokie kvailiai turėtų būti šiuos darinius kuravę veikėjai ir jų bičiuliai žiniasklaidoje, politikoje bei teisėtvarkoje, kad dar kartą leistų pasikartoti juodajam scenarijui, kai principingų lyderių vadovaujami konservatoriai įgautų pakankamai įtakos, kad priimtų oligarchams nenaudingus sprendimus.

Beje, ir Algirdas Butkevičius, net ir atsižvelgiant į tai, kad jo partijoje yra daug daugiau stambiojo kapitalo pakalikų nei konservatorių gretose, nors ir nesutrukdė daugybei procesų, kurie, mūsų nuomone, nebuvo itin skaidrūs, vis tiek valdė nepalyginamai padoriau ir Lietuvai naudingiau nei 2000–2008 m., todėl ir jo per didelė įtaka nei „Leo LT“ kūrėjų, o gal net ir „Rosatom“ atominių elektrinių Astrave statytojų tikrai netenkina.

Užtat V. Uspaskicho Darbo partijos ir į ją panašios R. Karbauskio Valstiečių ir žaliųjų sąjungos iškėlimas ir jai kelio į valdžią nutiesimas gali puikiausiai padėti eliminuoti šią problemą ir užtikrinti, kad centre būtų pakankamai neaiškios orientacijos veikėjų (nors ir su Rusijos trąšomis bei kombainais prekiaujančiu lyderiu), kuriais būtų galima manipuliuoti, kad nė viena politinė jėga nesukoncentruotų pakankamos įtakos Lietuvą modernizuojantiems sprendimams priimti, ypač tiems, kurie naikina nomenklatūros ar oligarchinių grupių šėryklas.

Būtent dėl šios priežasties mes redakcijoje juokaujame, kad portale delfi.lt matydami teigiamus tekstus apie R. Karbauskį ir Rimvydo Valatkos komentarus, kuriuose kritikuojami konservatoriai ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, labai nesunkiai galime atspėti, kam tai naudinga. Juk šalia šių veikėjų veidelių matyti D. Grybauskaitės ir A. Kubiliaus valdymo nuskriaustųjų – V. Uspaskicho ir „Vilniaus prekybos“ – reklamos.

Užauginti baobabą – viena, bet dar reikia tinkamai jį nuversti

Šiaip tai jau šiandien beveik akivaizdu, kad užauginti R. Karbauskio projektą draugiškos oligarchinės ir žiniasklaidos aplinkos sąlygomis pavyko. Beliko, kaip sakoma, užtikrinti, kad jis su savo reitingais nuvirstų reikiama kryptimi. Štai čia ir prasideda antra žaidimo dalis. Nors tiek Kremlius, tiek nomenklatūrinių oligarchinių grupių atstovai vieningai augino šį naują projektą, vizija, iš kieno jis atims rinkėjų balsus, skiriasi. Rusijai būtų naudingiausia, jei R. Karbauskis, pareiškęs, kad nesudarys koalicijos su darbiečiais ir tvarkiečiais, kuo daugiau balsų paimtų iš tradicinių partijų, visų pirma iš konservatorių ir socialdemokratų, o darbiečiai ir tvarkiečiai, susirinkę populistų balsus, sugebėtų išlaikyti tvirtas pozicijas.

Bet stambiojo kapitalo nomenklatūra nėra tokia vieninga. Nors matyti jėgų, kurių veiksmai visiškai sutampa su Rusijos interesais, galima įžvelgti ir padoresnių nomenklatūrinių valstybininkų pastangų, kad R. Karbauskio Sosnovskio barščiai visų pirma virstų ant dešiniųjų, o vėliau – ir ant tvarkiečių bei darbiečių, tačiau ne ant Socialdemokratų partijos.

Beveik teigiamai minint mūsų brangiuosius nomenklatūrinius valstybininkus, būtina prisiminti daugybę mūsų straipsnių, kuriuose rašėme, kaip tikslingai buvo rengiamas šių Seimo rinkimų pagrindinis projektas, kuriuo tapo R. Karbauskio įkurta partija. Kartu su tvarkiečiais ir darbiečiais socialdemokratai atvėrė lengvesnį priėjimą prie valdžios savivaldoje rinkimų komitetams (kad iš miestų valdžios išstumtų konservatorius) bei tokiems veikėjams kaip V. Matijošaitis, kurį kandidatuojantį į merus ir visaip koneveikiantį tuos pačius konservatorius rėmė vietiniai socialdemokratai, o dabar, kaip ir prognozavome, V. Matijošaitis remia socialdemokratus bei karbauskinius kovoje su konservatoriais Kauno vienmandatėse apygardose.

Taigi, ir šioje situacijoje galima įžvelgti nuoseklų bendrą veikimą bei rinkimų eigos modeliavimą, kurio tikslas – užtikrinti, kad dešinieji jokiu būdu neturėtų galimybės valdyti vieni, užkirsti nomenklatūros draugams bei prokremliškoms partijoms priėjimą prie ES milijardų ar išskaidrinti tam tikras nomenklatūros ar oligarchinių grupių kuruojamas sritis. Todėl gražu, kad dalis nomenklatūrinių valstybininkų stengiasi bent jau neleisti R. Karbauskio projektui užvirsti ant socialdemokratų, tačiau tai, tikėtina, tik siekis apginti bazinę nomenklatūros jėgą, kuria remiantis bus galima suvaldyti procesus po rinkimų, bet ne daugiau.

Dešinieji – nomenklatūros spąstuose

O dešiniesiems šakės, nes rinkimų modeliavimo procese beveik visos žiniasklaidos priemonės, išskyrus mūsų redakciją, kuri stengiasi visus su Rusija siejamus veikėjus ir jų politines jėgas išstumti iš politikos ir neleisti perimti bent kiek daugiau provakarietiškų partijų balsų, stengiasi „Krabų ir Naisių“ projektą užstumti ant dešiniųjų elektorato. Ir atrodo, kad, nepaisant R. Karbauskio akivaizdaus antivakarietiškumo, žiniasklaidos, stambiojo kapitalo ir Zenono Vaigausko vadovaujamos Vyriausiosios rinkimų komisijos dėka siekti šio tikslo sekasi visai neblogai. Taigi, dešiniųjų laukia gana kebli situacija, nes norėdami būti valdžioje jie turės sudaryti koaliciją su veikėju, kurį patys siejo su Kremliaus minkštosiomis galiomis – dėl to rusiškų trąšų ir kombainų kunigaikštukas net kreipėsi į teismą dėl šmeižto.

Bet šiuo metu net patys aršiausi konservatoriai nutilo – tarsi būtų susitaikę su realybe, kad norint patekti į valdžią jokiu būdu negalima pykdyti R. Karbauskio. O tai atrodo gana juokingai, nes neabejojame, kad nė vienas rimtas konservatorių strategas netiki, kad R. Karbauskis pats priima tokius sprendimus kaip su kuo jo partija sudarys koaliciją. Nekovodami su šiuo stambiojo kapitalo veikėju, dešinieji tik padeda įgyvendinti scenarijus prieš rinkimus ir po rinkimų.

O juos jau esame aprašę. Scenarijus prieš rinkimus – tai projektas „Krabai ir Naisiai“, skirtas tam, kad dešinieji negalėtų valdyti vieni ir būtų priklausomi nuo nomenklatūros malonės. O po rinkimų realiausias gali būti nomenklatūros scenarijus „Pakišk dešiniuosius, laimėk prezidento rinkimus“. Tai yra leisti konservatoriams pavaldyti, o reikiamu momentu, pasinaudojus nuo oligarchų ir nomenklatūros priklausoma žiniasklaida, juos sukompromituoti, liepti oligarchui grįžti pas „maitintojus“, susigrąžinti vyriausybės kontrolę ir dar sukurti puikias prielaidas laimėti prezidento rinkimus.

Žinoma, tiek pirmo, tiek antro scenarijaus įgyvendinimo sėkmė priklausys nuo rinkimų rezultatų. Tačiau jei rinkimai modeliuojami taip, kad kairėje pusėje dominuotų socialdemokratai, savo dalį gautų Valdemaro Tomaševskio, Viktoro Uspaskicho ir Rolando Pakso partijos, o dešinėje liktų konservatoriai su liberalais bei R. Karbauskis, tikriausiai nereikia būti itin įžvalgiam, kad suprastum, jog dešinieji situacijos nekontroliuos, o lemiama įtaka bus nomenklatūros ir oligarchų rankose.

Todėl nebandydami sukelti visuomenės bangos, nukreiptos prieš oligarchus ir nomenklatūrą, ir nenuversdami „Krabų ir Naisių“ projekto į kairę elektorato pusę, dešinieji rinkimus pasitiks ramiai, tačiau pagal kitų sumodeliuotą scenarijų, o jis nieko gero nei dešiniesiems, nei Lietuvai nežada.

Gal ir klystame, tačiau jei nomenklatūrinių valstybininkų, stambiojo kapitalo ir žiniasklaidos dėka bus užtikrinta, kad valdančiosios daugumos formavimą nulemtų naujas oligarchinis projektas, tikimybė, kad valstybėje bus įgyvendintos ryžtingos permainos, mažinančios neigiamą nomenklatūros ir oligarchinių grupių įtaką bei orientuotos ne į stambiojo kapitalo interesus, bet į vidurinio sluoksnio stiprinimą, praktiškai yra lygios nuliui. zurnalas-valstybe

Informacijos šaltinis – žurnalas „VALSTYBĖ“ (www.valstybe.eu).

2016.09.14; 12:57

Nesigailiu dalyvavęs visą dieną trukusioje regioninėje konferencijoje „Propaganda ir saviraiškos laisvė“, kuri Vilniuje buvo surengta Lietuvos kultūros ministerijos, Lietuvos žurnalistų sąjungos, Lietuvos radijo ir televizijos komisijos Friedrich Ebert Stiftung dėka.

Į ją sugužėjo gausus žinomų žurnalistų, politologų, žiniasklaidos ekspertų būrys. Bet jei reikėtų išsirinkti labiausiai sudominusį pranešimą, būtų nelengva. Kodėl? Konferencija nustebino nuomonių gausa.

Continue reading „Jei gyvename ne Šiaurės Korėjoje”

Tik pernai Lietuva išleido 13 milijonų litų iš anksto pasmerktam, bet piliečių inicijuotam referendumui dėl dirbamos žemės nepardavimo užsieniečiams.

Artėjant Seimo rinkimams girdime naują populistinį liberalų partijos pasiūlymą rengti referendumą dėl masinės dvigubos pilietybės įteisinimo.

Šiuo pasiūlymu Liberalų Sąjūdis, deja, populizmo lygiu pralenkė net ir legendinį Darbo partijos pažadą įvesti 1509 Lt siekiantį minimalų atlyginimą. Netikite?

Continue reading „Viktoras meluoja geriau – liberalų referendumo pasaka”

Bet kuriuo atveju krizės neišvengiamos, tačiau yra krizės ir yra ekonominės duobės, kuriose gali prasiskelti galvą.

Todėl normalus žmogus, kartą patekęs į tokią duobę, daugiau niekada į ją nebepaklius. O Lietuva taikosi trečią kartą trinktelėti į dugną.

Tik labai keista, kad tai vyksta mūsų šalyje, kurioje tiek daug protingų žmonių. Nes jei didelė dalis visuomenės nemato, kur slenkame, tai ar sunku Lietuvos šviesuomenei sudrausminti Viktorą ir jo partnerius, kad nustotų piliečius vilioti šokiais ties bedugne?

Continue reading „Viktoras ir vėl šokdina lietuvius – metas ruoštis krizei”

Lietuvos generalinė prokuratūra sausio 5-ąją išplatino oficialų pareiškimą dėl "Viktoro Uspaskicho paskelbtų tiesos neatitinkančių ir visuomenę dezinformuojančių teiginių“. Slaptai.lt skelbia visą Lietuvos Generalinės prokuratūros pranešimą.

Viešai paskelbtame tekste, kuris pasirašytas Viktoro Uspaskich vardu, buvo paskelbti tiesos neatitinkantys ir visuomenę dezinformuojantys teiginiai apie ikiteisminį tyrimą ir procesines baudžiamojo persekiojimo priemones.

Continue reading „Dėl tiesos neatitinkančių teiginių”

Prezidentė „ignoruoja“ prokuratūrą

2014-01-09 18:30 žinių laidoje TV LNK pranešė, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė ignoruoja prokurorų prašymus padėti ištirti, kas ir kodėl iš prezidentūros nutekino slaptą Valstybės saugumo departamento (VSD) pažymą.

Į antrąjį prokurorų prašymą liudyti Prezidentė nė neatsakė, pranešė LNK Žinios.

Pasak LNK, Prezidentei atmetus pirmąjį ir nekreipiant dėmesio į antrąjį prokurorų prašymą duoti parodymus Seime rengiamasi ją pagal įstatymą įpareigoti bendradarbiauti su teisėsauga. Jei Seimas suskubs, įstatymas gali įsigalioti greitai, o tuomet prezidentė privalėtų parodymus duoti dar šiame tyrime.

Continue reading „Slaptos VSD pažymos byla. Audra teisininkų galvose”

„A.Stancikienė: prezidentė mus valdo tokiu principu, kuriuo mus valdė okupacinė Rusija“, „Prezidentė įsismagino – valosi kojas į teismus“, „P.Urbšys: prezidentė privalo paaiškinti VSD savivalę“, „Z. Vaišvila: D. Grybauskaitė eina ne tas pareigas“ – tai tik kelios antraštės, kuriomis nusprendžiau pradėti šią įžvalgą, kad niekam nekiltų klausimas, ar prezidentę kas nors puola. Atsakymas akivaizdus: taip, ir net labai nuoširdžiai.

Žinoma, galima daryti prielaidą, kad pareiškimu, jog Dalios Grybauskaitės prezidentavimo principai tolygūs Rusijos okupacinės valdžios taikytiems principams, Seimo narė Aurelija Stancikienė tik demonstruoja savo juodojo humoro potencialą. Vis dėlto realistiškesnis paaiškinimas būtų toks: žiniasklaidą valdančios verslo grupės, arba oligarchai, nusprendė D. Grybauskaitei parodyti raudonąją kortelę, todėl visiems, kurie nori nemokamai pasireklamuoti verbaliniu būdu įspirdami prezidentei, suteikiama galimybė pasinaudoti visokeriopa šlėktų valdomų žiniasklaidos priemonių pagalba.

Continue reading „Prezidentė – XXI a. šlėktų taikinyje”

Tai – dar vienas žurnalistės Linos Pečeliūnienės interviu, duotas portalui Slaptai.lt. Pirmąjame interviu ("Jeigu nepatenkinta burbuliuosiu, mano anūkai į mane spjaus. Ir teisingai padarys", 2013.10.06)  daugiausia šnekėta apie Lietuvos santykius su kaimynais – lenkais, baltarusiais, latviais.

Šiame interviu dėmesys sukoncentruotas į svarbiausias vidaus problemas. Pavyzdžiui, kodėl Dalia Grybauskaitė nėra bloga prezidentė, o Audrius Butkevičius nėra stiprus premjeras, kam neįtinka generalinis prokuroras Darius Valys, ko siekia generolas Vitalijus Gailius, kokių netikėtumų dera laukti iš Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės… Apie lietuviškąją politiką diskutuojama atvirai, be užuolankų.

Su kolege žurnaliste Lina PEČELIŪNIENE kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

Continue reading „Kodėl Dalia Grybauskaitė nėra bloga prezidentė”

Savaitė buvo turtinga svarbių užsienio politikos įvykių: nuo B. Obamos ir Irano Prezidento telefoninio pokalbio, Jungtinių Tautų Organizacijos rezoliucijos dėl Sirijos iki Berluskonio sprendimo atšaukti savo ministrus, taip sugriaunant Italijos koaliciją, ir Graikijos ultradešiniųjų partijos „Aukso aušra“ lyderių suėmimo, kas gali sukelti politinę krizę Graikijoje.

Šioje svarbių įvykių sekoje aš atkreipčiau dėmesį į Rusijos Premjero, buvusio Prezidento D. Medvedevo straipsnį – pirmas toks atviras Rusijos prisipažinimas, kad ekonomiškai ji žlunga, jeigu dar ne žlugus.

Prie svarbių lietuviškos užsienio politikos reikalų šią savaitę atkreipčiau dėmesį į Ukrainos opozicijos lyderių vizitą Lietuvoje, kuris yra organizuotas mūsų partijos pastangomis. Mes nuosekliai ir intensyviai dirbame su Ukrainos opozicija, kad Ukrainos politinės partijos išlaikytų ir stiprintų bendranacionalinį sutarimą dėl suartėjimo su Europos Sąjunga (džiaugiamės, kad tai tikrai vyksta).

Continue reading „Mes rūpinamės, kaip pastatyti, ši koalicija – kaip „paskandinti””

(Tik eilinio rinkėjo nuomonė)

Ne, tai ne scenarijus siaubo filmui. Tai , manau, – Lietuvos politinė realybė.

Pirmos instancijos teismas paskelbė nuosprendį Darbo partijos byloje, kuriame, be kita ko, sakoma, kad nelikus DP, kaip juridinio asmens, byla jai nutraukiama.

Darbiečiai ir ypač V.Uspaskich šia sprendimo dalimi buvo itin patenkinti. Bet ar ne per anksti?

Manau, kad šiam sprendimui analogiškas teisinės praktikos atvejis, kai mirus žmogui ar išnykus  valstybei, nelieka  kam atsakyti.

Continue reading „Ar mus valdo politinis lavonas, ar neišrinkta partija?”