Ar suskaičiavote, kaip dažnai mūsų miestų ir rajonų merai patenka į politinius skandalus vien dėl to, kad pradeda draugauti su tais, su kuriais nederėtų bičiuliautis oficialiems Lietuvos atstovams?

Plungės variantas

Įsiminėme, kaip Plungės valdžia į Rusijos stovyklas šiemet pasiuntė poilsiauti mūsų vaikučius. Plungiškių vizitas į kaimynes puldinėjančią Rusiją akivaizdžiai prieštaravo sveikam protui. Ne vien dėl to, kad net ir politiškai neutralius renginius Rusija sumaniai išnaudoja politinėms reikmėms. Kai kurie atvejai tokie akivaizdūs, kad ir be Lietuvos URM rekomendacijų visiems mums turėjo būti aišku: Lietuvai verčiau susilaikyti nuo daugelio, išskyrus gyvybiškai reikalingas, pavyzdžiui, Misija – Sibiras, išvykų į agresyvią šalį.

Kai Kremlius liausis skriaudęs silpnesniuosius, kai nustos Baltijos šalių pašonėje rengti agresyvias puolamojo pobūdžio pratybas „Zapad“, kai baigs meluoti, esą 1945-aisiais mus išvadavo, štai tada ir vėl mūsų vaikai galės ilsėtis Rusijoje. Bet ne atvirkščiai. Neturėkime iliuzijų, esą savo teatrais, koncertais, dailės parodomis galima suminkštinti Vladimiro Putino širdį, esą demonstruojant lietuvišką geranoriškumą įmanoma pagerinti „Lietuvos – Rusijos santykius“.

Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Džiugu bent jau dėl to, kad Plungės valdžios neapsižiūrėjimas spaudoje įdėmiai analizuotas. Seimo narys Laurynas Kasčiūnas, dirbantis Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, pastebėjo: parlamentaras vis dar norįs tikėti, jog tai – tik politinis Plungės neraštingumas. Nors duodamas interviu šių eilučių autoriui prisipažino, kad minėtas Plungės valdžios elgesys balansuoja tarp dviejų sąvokų: arba politinis neraštingumas, arba sąmoningas oficialios Lietuvos politikos nepaisymas.  

Nutikimas Širvintose 

Ir vis tik kai kurie mūsų miestų ir rajonų merai nelinkę mokytis iš Plungės klaidų. Ką turiu omenyje? Buvęs Širvintų meras Vincas Jasiukevičius socialiniuose tinkluose neseniai demonstravo Maskvos srities Ščiolkovo rajono delegacijos filmą apie vizitą į Širvintas. Tas filmukas buvo pavadintas „Širvintos – miestas, kuriame mes laukiami“ (apie tai rašyta baltnews.lt ir kai kuriuose kituose internetiniuose leidiniuose).

Širvintų rajono merė Živilė Pinskuvienė drauge su visa Širvintų rajono valdžia, į kurią įeina ir konservatorių, ir darbiečių, ir Liberalų sąjūdžio atstovų, pasipiktino buvusio Širvintų mero palankumu svečiams iš Rusijos sostinės rajono.

Apie šią konfliktinę situaciją trumpai informavo Lietuvos agentūra ELTA. Remiantis ELTA pranešimu, galima tvirtinti, jog Širvintų rajono merė Ž.Pinskuvienė pademonstravo sveikintiną budrumą – ji ne tik paprašė Lietuvos užsienio reikalų ministerijos rekomendacijos (Lino Linkevičiaus vadovaujama URM patarė susilaikyti nuo panašaus pobūdžio draugysčių). Ji net viešai pareiškė savo poziciją. ELTA rašo: „Tai, kad buvęs meras, nesuderinęs su Savivaldybe, viešai demonstruoja draugystę, oficialiai atstovauja Širvintų rajonui ir jį pristato Rusijos Federacijos Ščiolkovo delegacijai, vertiname kaip akibrokštą. Tai spjūvis į veidą ne tik Širvintų rajonui, bet visai Lietuvai ir bendroms užsienio politikos nuostatoms“, – sako Širvintų rajono savivaldybės merė Ž. Pinskuvienė“.

Mano supratimu, pagirtinas principingumas: pilietis privalo ne tik pats blogai nesielgti, bet ir kritikuoti blogai pasielgusius kolegas!

Varėnos mero akibrokštas

Tačiau keista, kad kol kas niekas neskuba kritikuoti Varėnos mero Algio Kašėtos. Juk šis taip pat pasielgė keistai, šių metų vasarą kaip oficialus Lietuvos atstovas merijoje priimdamas nei NATO, nei Europos Sąjungos nepripažintos „Arcacho respublikos“ pasiuntinius. Jei jis Dzūkijoje viešėjusius neegzistuojančios respublikos atstovus būtų priėmęs privačiai – pusė bėdos. Bet pasitikti įtartinus pasiuntinius kaip Varėnos šeimininkui – jau rimtas nusižengimas, leidžiantis įtarti esant povandenines sroves.

Dar keisčiau, kai Varėnos meras oficialiai pareiškė ketinąs bičiuliautis su neegizstuojačios valstybės sostine. Ar šie Varėnos mero užmojai nežemina mūsų valstybės? Lietuva – solidi, NATO ir ES priklausanti valstybė. Tarptautinė bendruomenė mus vertina kaip patikimą, žodžio besilaikančią, tikros demokratijos siekiančią valstybę. Bet Lietuvos autoritetas krenta, kai bent vienas iš lietuvių sumano draugauti su apsišaukėliais. Net nesvarbu, iš kur jie – Donbaso, Tiraspolio ar Stepanakerto. 

Dėl Armėnijos – Rusijos agresijos azerbaidžanietiškasis Kalnų Karabachas paverstas griuvėsiais. Slaptai.lt nuotr.

Nežinantiems, kur ieškoti Arcacho, priminsime, kad tai – Azerbaidžanui priklausantis Kalnų Karabacho regionas, kurį, Rusijos kariškių remiami, armėnų separatistai 1988 – 1994-aisiais atplėšė nuo Azerbaidžano. Azerbaidžaniečiai šią savo žemę vadina Kalnų Karabachu – Juoduoju Sodu. Tikrasis tos teritorijos vardas – Kalnų Karabachas.  Taip ir Lietuva turėtų vadinti šią žemę – tik Kalnų Karabachu. Žinoma, lietuviams nebūtina giliai pažinti Pietų Kaukazo istorijos. Tačiau lietuviams būtina žinoti bent jau oficialią Lietuvos URM poziciją šiuo subtiliu klausimu.

O Lietuvos URM nuomonė kategoriška: „Lietuvos Respublika ir Europos Sąjunga pripažįsta Azerbaidžano teritorinį vientisumą, o tai reiškia, kad Kalnų Karabachas šiuo metu traktuojamas kaip neatskiriama Azerbaidžano teritorija“.

Tad visiems Lietuvos piliečiams turėtų būti aiškiau negu aišku: kol nesureguliuotas konfliktas dėl Kalnų Karabacho, Lietuvoje negali viešėti „arcachų“ parlamentarai. Juolab kad Armėnijoje šiuo metu įkurta (ir ilgam) Rusijos karinė bazė. Tad jei šiandien bijome draugauti su agresyviąja Rusija, atsargiai draugaukime ir su šalimis, kuriose dislokuoti kariniai Rusijos daliniai.

Kam priklauso Aušros vartai?

Lenkijos parlamentas

Oponentams gali pasirodyti, jog tokio pobūdžio nesusipratimai – smulkmenos. Smulkmenų politikoje nėra. Neseniai sužinojome, kad Lenkija savo piliečių pasuose pradėjo paišyti Vilniaus architektūros perlą – Aušros vartus. Atsitiktinumas? Neapsižiūrėjimas? Privalome dėkoti lenkams už Aušros vartų populiarinimą? Man regis, tokie paišymai – akivaizdus spjūvis Lietuvai, įsitikinusiai, kad Vilnius – Lietuvos sostinė. Lenkiški pasai skelbia visai ką kitą: „Varšuva slapta mano, kad Vilnius – lenkų ir kad Vilnių reikia lenkijai anksčiau ar vėliau susigrąžinti“.

Įtarimus, jog egzistuoja slapti planai maksimaliai padidinti politinę ir kultūrinę Lenkijos įtaką Vilniaus kraštui, netiesiogiai patvirtina ir pagarsintas buvusio Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslavo Sikorskio pokalbis su „Orlen“ vadovu. Būtent toji privati diskusija, kurioje apstu Lietuvą įžeidžiančių bei žeminančių posakių, o ne oficialūs Lenkijos URM atstovų atsiribojimai, byloja apie tikrąsias nuotaikas kaimyninėje šalyje.

Taigi visi mūsų kaimynai, net ir tolimoji Armėnija, braižo slaptus planus Lietuvoje. Tik mes, lietuviai, regis, nebeturime ambicijų, rimtų užmojų, didelių tikslų – nekuriame nei slaptų, nei viešų sumanymų, kaip gintis, nenusileisti, pereiti į kontrpuolimą…

Šis tekstas buvo paskelbtas JAV leidžiamame lietuvių laikraštyje Draugas.org

2017.08.21; 07:00

Trečiadienis, balandžio 12 d. (Maišiagala). Artėjant šv. Velykoms Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė apsilankė Maišiagalos tradicinių amatų centre. Šalies vadovė susitiko su bendruomene, apžiūrėjo centrą ir kartu su miestelio vaikais dalyvavo edukacinėse tradicinių amatų dirbtuvėse. 

Pasak šalies vadovės, Vilniaus krašto tradicijos labai turtingos, unikalios, todėl labai svarbu, kad jas puoselėja ir saugo visos čia gyvenančios tautybės. Šv. Velykos – sutelkianti ir suburianti šventė, kartu suteikianti ir puikią progą pasidalinti savo kultūriniu paveldu su visais. 

Tradicinių amatų centre Prezidentė išbandė įvairias kiaušinių marginimo technikas – dažymą vašku, žolelėmis, skutinėjimą, mokėsi pinti vytelių krepšį, apžiūrėjo medžio ir keramikos dirbinius, aplankė Vilniaus krašto tautodailininkių sukurtų verbų ir margučių parodą. Prieš 4 metus Vatikane susitikusi su Popiežiumi, šalies vadovė jam įteikė būtent šiame krašte pagamintą, 2 metrų trispalvę verbą. 

Restauruotame Houvaltų dvare įsikūręs Tradicinių amatų centras, kuriame puoselėjami tradiciniai lietuviški amatai, siekia išsaugoti Vilniaus krašto tradicijas, papročius ir atgaivinti bei užtikrinti amatų pereinamumą. Čia vykdomi karpinių, medžio drožybos, verbų pynimo, margučių marginimo, muilo gamybos, žvakių liejimo, vilnos vėlimo, pynimo iš šiaudų, keramikos edukaciniai užsiėmimai. Centre taip pat organizuojami įvairūs seminarai, parodos, konferencijos, liaudies kultūros renginiai.

Informacijos šaltinis – Lietuvos Prezidentės spaudos tarnyba.

2017.04.13; 06:54

Šiandien Slaptai.lt portalo svečias – Pogon.lt redaktorius Ryšardas Maceikianecas. Pokalbio tema – Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykiai.

Duodamas išskirtinį interviu Ryšardas Maceikianecas pabrėžė, kad Lenkija neturi jokios teisės kištis į Lietuvos vidaus reikalus, o Lietuva, įskaitant ir užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių, galų gale privalo aiškiai pasakyti Varšuvai, jog Vilniaus ir Šalčininkų gyventojų švietimo reikalai – ne Varšuvos galvos skausmas.

Ryšardas Maceikianecas taip pat apgailestavo, jog Lietuvos valstybė vis dar nedrįsta suformuluoti aiškios ir griežtos pozicijos – neleisime lenkinti savo piliečių.

Su Pogon.lt redaktoriumi Ryšardu Maceikianecu kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

(Bus daugiau)

2017.02.08; 20:34

Andrius K.

Kas sugalvojo tas nestandartines gatvių pavadinių lenteles – vertas nacionalinės premijos. Per visą nepriklausomybės laikotarpį įstatymiškai nepavyko įteisinti gatvių, gyvenviečių lenkiškų pavadinimų. Visuomenė atkakliai priešinosi, ypač nacionalistai, vadinami tautininkais. Politikai bijodavo prarasti populiarumą, todėl elgėsi neryžtingai, muistėsi, atidėliojo įteisinti Lietuvos lenkų reikalavimus.

Pašlijo Lietuvos – Lenkijos santykiai vien dėl tokių niekų, kaip kelios nelietuviškos raidės dokumentuose, dėl reikalavimo lenkiškose mokyklose daugiau dėmesio skirti lietuvių kalbai, istorijai. Žodžiu – dėl politikų bailumo, o lietuviškos visuomenės dalies trumparegiškumo. Juk kas mus apgins, jeigu ne Lenkija. Bet visuomenė nesupranta, kad už saugumą reikia mokėti. Galime tik džiaugtis: Lenkija tiek mažai iš mūsų reikalauja – kelių raidžių ir lenkiškų lentelių. Ji neprašo atiduoti Vilnių ir Vilniaus kraštą, o tik jo nelietuvinti, ji tik nori, kad mes nekalbėtume apie buvusią šio krašto okupaciją.

Tai štai. Vilniaus galvos galvojo galvojo ir sugalvojo, kaip apgauti tuos naivius lietuvybės puoselėtojus, lietuviškos nepriklausomybės sergėtojus, kurių vis mažiau ir mažiau. Štai Julius Panka kažkur prapuolė, iš akiračio išnyko Gintaras Songaila, pavargo ir Kazimieras Garšva…

Puikus metas apeiti vis dar tebegaliojančius įstatymus, konstituciją ir veikti taip, kad ne kiekvienas suprastų, kas čia dedasi. Jeigu negalima įstatymiškai įteisinti dvikalbysės, tai gal prastumsime daugiakalbystę? Iškilmingai prikalsime nestandartines angliškas, islandiškas, lenkiškas, rusiškas, totoriškas… lenteles – ir taip pamažu pripratinsime visuomenę nesipiktinti dėl niekaip neįveikiamų Šalčininkų gatvių lentelių.

Pašlemėkai (Rimvydo Valatkos epitetas) pašūkaus, vieną kitą lentelę slapta užteplios, bet ilgainiui pripras ir supras, kad Vilnius buvo, yra ir bus internacionalinis miestas. Minėtas žurnalistas ragina lentelių reikalo nepalikti pakabinto tarp šviesaus entuziastų dangaus ir juodos įstatymo raidės. Vilniaus meras Remigijus Šimašius turėtų būti ryžtingesnis ir visas lietuviškas lenteles papildyti daugiakalbėmis.

Įstatymas kaip stulpas – jį galima apeiti. Jeigu negalima pakeisti.

2016.06.16; 04:12

Birželio 19 d. prie Seimo įvyko lojalių Lietuvai piliečių piketas, kad nebūtų pažeista Konstitucija, įstatymai, Seimo nario priesaika.

Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia Vytauto Visocko fotoreportažą ir Seimo nario Algirdo Patacko bei „Vilnijos“ draugijos pirmininko kalbininko Kazimiero Garšvos straipsnį. 

Sukako 150 metų, kai Muravjovas Korikas uždraudė rašyti ir kalbėti lietuviškai. Lietuvos Respublikos Seimas autonomininkams stengiasi įteikti dvi dovanas: Tautinių mažumų įstatymą ir priimti už pagrindą prieškonstitucinį Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymą, – rašoma Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos, Tarybos lietuvos Respublikos Konstitucijai ginti ir „Vilnijos“ draugijos kreipimesi.

Tautinių mažumų įstatymu apie Vilnių lenkų kalba gautų oficialios kalbos statusą kaip Lenkijos okupacijos laikotarpiu, nors tai prieštarauja Konstitucijai, Valstybinės kalbos įstatymui, Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijai. Pagal ją tautinei mažumai priklausantys asmenys turi gerbti nacionalinius teisės aktus ir kitų žmonių teises, visų pirma asmenų, kurie priklauso tautinei daugumai arba kitoms tautinėms mažumoms (20 str.).

Jokia šios Konvencijos nuostata neturi būti aiškinama kaip suteikianti teisę prieštarauti valstybių suvereniteto, lygybės, teritorinio vientisumo ir politinės nepriklausomybės principams. Nutylima, kad net Sovietų Sąjungos okupacijos laikais minėto straipsnio Tautinių mažumų įstatyme nebuvo – jis atvežtas 1991 m. sausio 13-ąją su sovietų tankais.

Socialdemokratų stumiamu Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymu norima įteisinti Lietuvos Respublikos piliečių asmenvardžių rašybą ir nelietuviškais visų užsienio kalbų lotiniško pagrindo rašmenimis. Dokumento šaltiniu būtų ir užsienio valstybės išduotas dokumentas. Neatsižvelgdama į kalbininkų reikalavimus išlaikyti dabartinę valstybinės kalbos abėcėlę Vyriausybė skubiai patvirtintų Vardų ir pavardžių rašymo taisykles, pertvarkytų registrų ir valstybės informacines sistemas. Pietryčių Lietuvoje neoficialiai būtų atstatyta 1992 m. panaikinta prieškonstitucinė Vilniaus krašto teritorinė autonomija, primenanti Ukrainos Krymo variantą.

XXX

Algirdas Patackas, Kazimieras Garšva

Lituanistai: įrašai asmens dokumentuose turi būti rašomi vartojant lietuvišką abėcėlę, kurią sudaro 32 raidės

Kalbininkai tvirtina, kad pagal Lietuvos Konstituciją piliečių asmenvardžiai asmens dokumentuose turi būti rašomi valstybine kalba, taigi vartojant lietuvių kalbos abėcėlę, kurią sudaro 32 raidės.

Taip teigiama Lietuvių kalbos instituto mokslininkų Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui ir Valstybinei lietuvių kalbos komisijai (VLKK) išsiųstame rašte.

„Nelietuviškų raidžių vartojimas rašant vardus ir pavardes asmens dokumentuose būtų abėcėlės pakeitimas. Teisiškai tai reikštų ir konstitucinės nuostatos dėl lietuvių kalbos kaip valstybinės paneigimą“, – teigia lituanistai ir atkreipia dėmesį, kad asmenvardžiai yra kalbotyros, teisės ir (geo)politikos objektas.

Pasak Lietuvių kalbos instituto mokslininkų, jokių kalbinių priežasčių keisti lietuvių kalbos abėcėlę ar pripažinti kaip lygiavertes kitų valstybių valstybinių kalbų abėcėles nėra, ir priešingu atveju būtų pažeista lietuvių kalbos rašybos sistema: „Jeigu būtų sudaryta galimybė tą patį garsą užrašyti ne viena, o dviem ar net daugiau raidžių ir jų junginių, valstybinės kalbos apimamoje srityje pradėtų lygiagrečiai funkcionuoti kelios ar net keliolika rašybos ir tarimo sistemų. Visuomenei kiltų sunkumų vartoti Lietuvos Respublikos piliečių  asmenvardžius sakytinėje ir rašytinėje kalboje: pvz., iš skambesio nustatyti, kada kaip rašyti – Vrublevski ar Wroblewski, Želažnik ar Želaznik, Pečko ar Pieczko, Žultkievič ar Žoltkiewicz.“

Seimo komitetui bei VLKK adresuotame laiške mokslininkai taip pat atkreipia dėmesį į kitų valstybių praktiką. Pavyzdžiui, Italijoje nėra galimybės pakeisti fašistiniu laikotarpiu suitalintas tautinių mažumų pavardes, Prancūzijoje galima pasikeisti pavardę, bet tik tuomet, kai asmuo nori suprancūzinti savo pavardę, o ne atvirkščiai. Suomijoje keisti asmenvardį galima tik tais atvejais, kai norima dar labiau priartinti užrašymą prie tarimo.

„Lenkijoje tautinių mažumų atstovams nuo 2005 m. numatyta galimybė rašyti vardą ir pavardę kitų kalbų abėcėlių raidėmis, tačiau tai daroma tik įrašant ne lenkų abėcėlės raides ar raides su lenkų kalboje nesančiais diakritiniais ženklais į asmens dokumentą, bet neperkeliant jų į elektroninį valstybės duomenų registrą, todėl taip parašyti asmenvardžiai viešojoje erdvėje nefunkcionuoja“, – pažymi mokslininkai.

Anot jų, jeigu Lietuvoje būtų sudaryta galimybė to pageidaujantiems dabartiniams Lietuvos piliečiams sulenkinti savo pavardes, tai būtų precedento neturintis atvejis: istoriškai kelis šimtmečius trukęs lietuvių pavardžių lenkinimo procesas būtų baigtas XXI amžiuje. Pavyzdžiui: Gulbinas –> Gulbinovič –> Gulbinowicz; Daugėla –> Dovgialo –> Dowgialo ir pan. „Europoje iki šiol vykta atvirkščias procesas, pavyzdžiui, Austrijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitur valstybė tarpininkauja grąžinant pakeistas pavardžių lytis“, – teigė Lietuvių kalbos instituto mokslininkai.

Kalbininkai atkreipia dėmesį, kad asmenvardžiai priklauso kalbos sistemai ir yra sudedamoji jos dalis. Anot specialistų, atsižvelgiant į santuokas su užsieniečiais sudarančius asmenis, galimos išimtys, tačiau „jos neturi griauti visos lietuvių kalbos rašybos sistemos“. Jų teigimu, jokia piliečių grupė, skiriama tautiniu pagrindu, dėl kalbos vartojimo negali turėti kokių nors privilegijų.

Lietuvių kalbos instituto mokslininkų nuomone, asmenvardžių rašymo dokumentuose problemą išspręstų du įrašai – oficialus, kuris būtų rašomas vien lietuviškais rašmenimis, ir neoficialus – rašomas ir nelietuviškais rašmenimis.

Pasak kalbininkų, išimtys galėtų būti taikomos asmenims, turėjusiems teisinių ryšių su kita valstybe – buvusiems kitų valstybių piliečiams. Kitų asmenų kitakalbiai asmenvardžiai asmens dokumentuose galėtų atsirasti nebent greta oficialaus įrašo valstybine lietuvių kalba.

Kalbos specialistų teigimu, dabartiniame geopolitiniame kontekste siektina integralios ir pilietiškai susitelkusios visuomenės, kuri sugebėtų išlaikyti lietuvių kalbos savitumą ir vartojimo tradiciją, kad nebūtų pažeista Lietuvos Konstitucija, įteisinusi lietuvių kalbą kaip valstybinę.

Nors lietuvių kalboje – žiniasklaidoje, mokslo veikaluose – galima sutikti nelietuviškų rašmenų, jie, kalbininkų teigimu, yra kitų kalbų citatos, o ne lietuvių kalbos faktai. Kadangi Lietuvos piliečių vardai ir pavardės yra valstybinės šalies kalbos faktai, jiems ši pastaba negalioja.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2014.06.19; 15:06

Artėjant 1939-ųjų metų rugpjūčio – rugsėjo istorinių įvykių metinėms, pravartu pažvelgti į Lietuvos likimą kitu kampu, o ne tik mums anksčiau istorijografijoje suformuotu rakursu. Žvelkime  Lietuvos žvilgsniu: ar iš tikrųjų Lietuvai buvo toks pragaištingas Molotovo-Ribbentropo rugpjūčio 23-osios paktas ir jo slaptasis protololas? Kiek Slaptasis protokolas buvo palankus Lietuvai, o kiek buvo piktas vokiečių aktas prieš Lietuvą, kaip jį iškraipė mūsų lenkofilai ir antinacinė užsienio propaganda, turėtume visa tai pasiaiškinti.

Objektyviai žiūrint protokolas nieko nepriimtino Lietuvai nenumatė, tik užtikrino Lietuvos saugumą nuo Rytų bolševikų pavojaus bei sudarė galimybes įgyvendinti lietuvių tautos lūkesčius dėl savo istorinės sostinės – Vilniaus su visomis etnografinėmis lietuviškomis Pietryčių Lietuvos žemėmis. Teisiškai šis paktas nevaržė Lietuvos Vyriausybės politikos, o buvo privalomas tik jį pasirašiusioms valstybėms. Manytina, kad šio pakto papildomas, rugsėjo 28-osios slaptasis protokolas Lietuvos likimui buvo žudančiai lemtingas. Stebėtina, kad dabarties istorikų straipsniuose jis beveik nutylimas.

Continue reading „Geopolitikos spąstuose, arba Neutralumo bejėgiškumas“

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt ragina nepatingėt susirasti liepos mėnesį pasirodžiusį žurnalo "Metai" numerį ir perskaityti rašytojos Birutės Jonuškaitės interviu "Balti vyrų marškiniai, nerimo vidurnakčiai" (rašytoja Birutė Jonuškaitė atsako į Romo Daugirdo klausimus, žurnalas "Metai",  2013-ieji, liepa). Puikus, gilus tekstas: demaskuojantis mus supančius pavojus bei grėsmes, persmelktas nostalgijos, liūdesio, ironijos, bet raginantis nepasiduoti asimiliacijoms ir nutautėjimams.

Rašytojos B.Jonuškaitės atsakymuose apstu gilių pastebėjimų ne tik apie literatūrą, eseistiką, poeziją ar rašytojų santykį su ne itin džiugia lietuviška tikrove. Ten kalbama ir apie Lenkijos lietuvių rūpesčius, mat rašytoja kilusi iš Punsko krašto. Ten apmąstoma ir lietuviškoji teisėsauga, su kuria, sprendžiant iš atsakymų, jai teko asmeniškai susidurti.  

Štai tos labiausiai portalui Slaptai.lt įsiminusios ištraukos.

Continue reading „Kodėl įsiminė rašytojos Birutės Jonuškaitės interviu“

Internete pasirodė planas, kaip Moldovai bus grąžinta atplėšta Padniestrė. Rusijos naujienų agentūra „RIA Novosti“, remdamasi nepripažintos Padniestrės KGB (Valstybės saugumo komitetas) informacija, teigia, kad yra labai rimtai analizuojama Moldovos vidaus reikalų ministro Dorino Rečano konfidencialaus laiško kopija, adresuota vicepremjerui Jevgenijui Karpovui.

Toje kopijoje neva minimas slaptas Padniestrės prisijungimas prie Moldovos. Laiško kopijoje tvirtinama, kad pagal šį planą (Reintegracijos strategijos 2012–2014 m. įgyvendinimo planas) sudarytos sąlygos Benderų miestui ir jo apylinkėms pereiti į Moldovos pavaldumą.

Pateiktoje laiško kopijoje taip pat rašoma, kad su Moldovos slaptųjų tarnybų pagalba bus trukdoma priimti kai kuriuos įstatymus Padniestrėje.

Continue reading „Dėl separatistinių judėjimų, slaptųjų tarnybų intrigų ir ilgakojų gražuolių“

Ginčas tarp Lenkijos ir Ukrainos vertinant savo tautų priešpriešą pradedant Tautų pavasariu, o gal ir anksčiau (naudojami ir argumentai, siekiantys Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kūrimosi laikus) tęsiasi.

Ginčas ne tik retorinis-istorinis, bet ir teisinis, nes yra gyvų dokumentuotų palikuonių tų, kurie  dalyvavavo priešpriešoje, kuriems ir šiandien nesvetimas savo protėvių garbės suvokimas.   

Šį kartą dienotvarkėje – vienas II Pasaulinio karo įvykių epizodas. 

Lenkija vertina santykius su ukrainiečiais II Pasaulinio karo metu

Birželio 20 d. Lenkijos Senatas Ukrainos Voluinės tragedijos 70-ųjų metinių proga paskelbė pareiškimą, kuriame 1943 metų įvykiai vadinami „etniniu valymu su genocido požymiais“.

Senatas svarstė pareiškimo projektą porą mėnesių.

Continue reading „Senos žaizdos gyja sunkiai. Ukraina, Lenkija“

Monografijos „Prezidentinė Lietuva (1919 04 05 – 1920 06 15, 1926 12 17–1940 06 15)“ santrauka

Nepriklausoma Lietuva iš praeities paveldėjo tik keliasdešimt kilometrų plentų. Vyravo vieškeliai. Bet ir jie karų ir okupacijų metais buvo apleisti, suardyti.  Naujų plentų ir tiltų statybai Lietuvos valstybė skyrė didelę biudžeto dalį. Reikšminga buvo Žemaičių plento (Kaunas–Klaipėda) tiesimas.

Jis pradėtas 1934 m. ir baigtas 1938 m. (195,5 km ilgio), taip pat 1937 m. pradėtas tiesti Aukštaičių plentas (Kaunas–Panevėžys–Biržai, apie 170 km ilgio) ir daug kitų.

Pastatyta daug metalinių, gelžbetoninių ir medinių tiltų. Tarp didžiausiųjų – Kaune per Nemuną ir Nėrį, per Nemuną Alytuje, Rusnėje ir daug kitų.

Continue reading „Prezidentinė Lietuva ( 13 )“

2013 metų vasario 6-ąją Seime įvyko spaudos konferencija, susijusi su numatomais premjero ir užsienio reikalų ministro vizitais į Lenkiją. Spaudos konferencijoje dalyvavo Seimo nariai Rytas Kupčinskas, Vytautas Juozapaitis, Algirdas Patackas, filologijos mokslų daktaras, Vilnijos draugijos pirmininkas Kazimieras Garšva, Tautininkų sąjungos pirmininkas Gintaras Songaila, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos ir Lietuvos kariuomenės kūrėjų sąjungos atstovas Gasparas Genzbigelis.

Seimo narys R.Kupčinskas pareiškė, kad konferencija sušaukta, atsižvelgiant į kai kurias Vyriausybės programos nuostatas, pažeidžiančias Lietuvos Respublikos Konstituciją ir į užsienio reikalų ministro viešus pareiškimus prieš vizitą į Lenkiją, kad esą „yra erdvės kompromisui“  dėl gatvių ir vietovardžių rašymo bei dėl Lietuvos piliečių asmenvardžių rašymo dokumentuose nevalstybine kalba.

Continue reading „Dėl Lenkijos spaudimo ir grėsmių Lietuvos konstitucinei santvarkai“

“Ryto” draugija įkurta 1913 metais. Pirmasis jos vadovas – kunigas Jonas Steponavičius. Draugija įsikūrė Vileišių rūmuose. Per pirmuosius trejis metus buvo įsteigta per 120 lietuviškų mokyklų Vilnijos krašte. 1922 metais Jono Basanavičiaus bute “Ryto” draugijos pirmininku buvo išrinktas kunigas Petras Kraujalis, šias pareigas ėjęs iki mirties 1932 m. jį pakeitė kunigas Kristupas Čibiras, o po jo mirties 1942 m. draugijai vadovavo būsimasis arkivyskupas Mečislovas Reinys.

Kai kurie skaičiai. 1927 m. “Rytas” išlaikė 100 lietuviškų pradžios mokyklų su 4000 mokinių, 50 vakarinių kursų su 1767 klausytojais, Vytauto Didžiojo gimnaziją (439 mokiniai), lietuvių mokytojų seminariją (291 studentas). 1932-1935 m. uždarius visas lietuvių mokyklas ir vietoje jų atidarius 100 lenkiškų mokyklų, 1938 m. buvo uždrausta ir “Ryto” draugija.

Po  Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo lietuviškų mokyklų steigimu susirūpino „Vilnijos“ draugija. 2003 m. „Vilnijos“ draugijos pirmininkas dr. Kazimierui Garšva pasiūlė atkurti Lietuvių švietimo draugiją „Rytas“. 2004 m. balandžio 3 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute Vilniuje įvyko suvažiavimas. Išrinkta dvidešimties narių taryba ir trijų narių valdyba. Pirmininku tapo Algimantas Masaitis, draugijai vadovaujantis iki šiol.

Draugijos tikslai: šviesti Vilniaus krašto gyventojus, padėti jiems mokytis valstybinėse įstaigose, kelti mokytojų kvalifikaciją, šelpti mokyklas; rūpintis, kad Lietuvos piliečiai ir etninių žemių lietuviai turėtų sąlygas mokytis ir bendrauti lietuvių kalba; plėtoti valstybinės kalbos statusą.

Continue reading „Rytų Lietuvoj rytas dar neišaušo“

vytautas_visockas_mmmm

Su nerimu laukiau socialdemokratų, darbiečių – tų vaduotojų iš skurdo, mažų atlyginimų, santykių su Lenkija ir Rusija gerintojų, Kaliningrado ir Baltarusijos atominių elektrinių statytojų – atėjimo į valdžią. Su nerimu todėl, kad jie lengva ranka įteisins dvigubus gatvių ir vietovių pavadinimus Vilniaus krašte, lietuvišką raidyną papildys naujomis raidėmis, nuolaidžiaus Lietuvos lenkų mokykloms, nenorinčioms vaikų mokyti lietuvių kalbos ir Lietuvos istorijos.

Apie tokius ketinimus ne kartą kalbėjo Algirdas Butkevičius, Vytenis Andriukaitis, Vytautas Gapšys ir kt. Savo ketinimų jie dar nespėjo įgyvendinti, nes pirmiausia reikia išgelbėti Viktorą Uspaskichą ir jo parankinius nuo kalėjimo. Bet kai išgelbės, tada imsis tobulinti lietuvių kalbą ir Lietuvos Respublikos Konstituciją, gerins lenkų tautinės mažumos gyvenimą, tvarkys prekių ženklus, nekilnojamąjį turtą, privačią nuosavybę.

Continue reading „Apie privačią nuosavybę, nekilnojamąjį turtą ir prekės ženklus“

liub

Kai per televiziją kalbančios galvos su užsidegimu ima aiškinti apie lenkų tautybės piliečių pavardžių rašybą lietuviškuose pasuose ir dvikalbius gatvių užrašus, pagalvoji, ar tai strateginis ir šiuo metu svarbiausias Lietuvos klausimas pradedant dirbti naujai Vyriausybei.

Tarsi vyksta porinkiminis pasirodymas, kas aršiau tuo klausimu pasisakys, atrodytų, protingų žmonių, bet… Čia imi ir susimąstai, ar jie kada nors skaitė Lietuvos Konstituciją, ar žino, kad Lietuva turi Valstybinės lietuvių kalbos įstatymą, ar suvokia, koks Konstitucinio Teismo išaiškinimas buvo priimtas pavardžių rašybos klausimu ir kas jame parašyta. Kaip žmonės sako, tarsi kažkada buvo girdėję kažkurioje bažnyčioje skambinant…

Continue reading „Socialdemokratai gal mėgins grąžinti demarkacinę liniją?“

garsva_visockas

Lapkričio 2 d.  „Vilnijos“ draugija ir Lietuvos Sąjūdis kreipėsi į Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininką Algirdą Butkevičių ragindami nesudaryti koalicijos su Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) atstovais naujai išrinktame Seime.

Kaip žinia, spalio 30 d. prie trijų partijų formuojamos valdančiosios koalicijos buvo pakviesti prisijungti ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) atstovai. Tokį valdančiąją koaliciją siekiančių sudaryti Lietuvos socialdemokratų (LSDP), Darbo partijos (DP) ir „Tvarkos ir teisingumo“ (TT) partijų apsisprendimą sąjūdininkai ir „Vilnijos“ draugijos nariai įvertino kaip valstybės ir rinkėjų išdavystę.

Continue reading „Sąjūdininkai ir „Vilnijos“ draugija socialdemokratus ragina nekviesti į valdančiąją koaliciją lenkų rinkimų akcijos atstovų“

g.visockas-portretas

Štai ir aiškėja, kokios politinės jėgos artimiausius ketverius metus dirbs Lietuvos parlamente. Jokių pažangesnių permainų tikėtis būtų naivu.

Šie Seimo rinkimai nepateikė didelių sensacijų. Naująjame parlamente rimtą įtaką turės tos pačios jėgos, kurios politinius svertus buvo įgijusios dar prieš ketverius metus. Įtakingiausi politinių intrigų žaidėjai lieka konservatoriai, darbiečiai ir socialdemokratai. Kitaip tariant, – sisteminės, jau ne vieną kadenciją Seime dirbančios politinės partijos.

O prie ko glausis “Drąsos kelio” partija, Eligijaus Masiulio liberalai, tvarkiečiai ar Lenkų rinkimų akcijos atstovai, – ne tiek svarbu. Nepamirškime, jog valdžią iškovojusi opozicija dažnai elgiasi labai panašiai, kaip iki tol elgdavosi jų aršiai ar švelniai kritikuota valdančioji dauguma.

Continue reading „Pirmiausia analizuokime savas klaidas“

tautines_bendrijos

Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų rinkimų programos 2012 – 2016 metams Tautinių mažumų politikos skyriui

Neatkreipti dėmesio į šį dokumentą buvo tiesiog neįmanoma. Pirmiausia dėl to, kad apskritai tik dvi partijos – Lietuvos socialdemokratų partija ir Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai teikėsi skirti savo rinkimų programose dėmesio valstybinei tautybių politikai. Antra – jau senokai neteko matyti taip arogantiškai, bet visiškai neprofesionaliai surašyto teksto. Tiesą kalbant, geriau šio skyriaus TS – LKD rinkimų programoje nebūtų visai.

Skaitytojų patogumui programos tekstas ir ekspertų pastabos jam pateikiamos kartu; konservatorių programos teiginiai – patamsintu, o ekspertų pastabos – paprastu šriftu.

Continue reading „Nepriklausomos tautybių politikos ekspertų grupės pastabos“

zigmas_zinkevicius

Kuolio ir jo grupuotės puolimai prieš mane, sinchronizuoti su lenkų ekstremistų puolimais, gerokai trukdė Pietryčių Lietuvos švietimo tvarkymą, tuo pačiu padėjo lenkų ekstremistams.

Mane stebino tai, kad šmeižikišką akciją prieš Ministeriją iš pat pradžių rėmė Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Žibartas Jackūnas, mėgęs kalbėti viso Komiteto vardu (plg. Dialoge, 1997 08 29 apžvalginio straipsnio antraštę “Išryškėjo skiringos Seimo komiteto ir ministerijos nuostatos”), nors anaiptol ne visi to Komiteto nariai Jackūną palaikė ir manė būtent taip, kaip jis, pvz., rašytojas Jonas Avyžius, Romualda Hofertienė ir ypač Kultūros pakomitečio pirmininkas Zigmas Pocius, labai blaivaus proto, visuomet mane rėmęs.

Continue reading „Prie Lituanistikos židinio ( 6 )“

zigmas_zinkevicius

Pakito kitakalbių vietos gyventojų požiūris …

Reikia pasakyti, kad tarp daugybės kaltinimų man vyravo vienas tragikomiškas.

Nuostabą kėlė lenkų visuomenės nesiorientavimas Vilnijos kalbinėje situacijoje.

Rimti žmonės šaipėsi iš manęs dėl to, kad aš tvirtinu, jog didelėje Pietryčių Lietuvos dalyje šnekama ne lenkiškai, bet gudiškai (baltarusiškai), nors iš tikrųjų būtent taip ir yra, tai labai gerai žino lenkų kalbininkai.

Štai kaip buvo iš manęs šaipomasi: “Arba profesorius niekuomet nebuvo Vilniaus krašte, arba su nieku nekalbėjo, arba, pagaliau, neatskiria lenkų kalbos nuo gudų kalbos. Negalima būtų jam daryti tokių priekaištų, jeigu ne faktas, jog Zinkevičius yra lingvistas, be to, turintis didelį autoritetą” (Sztandar Mlodych, 1997 01 06). Kokia dezinformacinė demagogija!

Continue reading „Prie lituanistikos židinio ( 2 )“

video_cip

Pradėjome 23-čiuosius nepriklausomybės metus. Kai siekėme išsivadavimo, tikėjomės, kad laisvoje Lietuvoje galėsime laisvai puoselėti tautinę kultūrą, lietuvių kalbą, vaikus auklėsime taip, kad jiems nebūtų svetima tėvynės meilė, patriotizmas.

Negali sakyti, kad nuėjome visai kitu – kosmopolitizmo – keliu, bet tikrai ne tuo, apie kurį svajojome okupacijos dešimtmečiais. Labai daug praradome, pamiršome, išsižadėjome, išbarstėme to, kas buvo sava, artima. Ypač šia prasme nuskriaudėme jaunimą – dėl to jo tiek daug ir netekome. Mano aplinkos žmonės ne kartą yra apgailestavę, kad kultūrai, švietimui vadovavo “ne tie žmonės”. Labai gaila akademiko Zigmo Zinkevičiaus, kurį, vos pradėjusį eiti švietimo ir mokslo ministro pareigas, negailestingai ėmė talžyti ir savi, ir svetimi.

Continue reading „Akademikas Zigmas ZINKEVIČIUS: “Kai aš buvau ministras”“