Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kaip nesunku pastebėti, iškrėtęs  didelę kiaulystę sostinės gyventojams, o tuo pačiu ir visiems Lietuvos žmonėms, dabartinis Vilniaus meras Remigijus Šimašius iškart, nieko nelaukdamas, keliauja į atostogas, tokiu būdu tarsi pasirinkdamas saugų atstumą besikaupiančių pasipiktinimo debesų stebėjimui ir galimam atsišaudymui.

Tai, jog prisidirbęs Vilniaus meras vengia tiesioginės akistatos ir suka akis į šoną, rodo jo bailoką prigimtį. Kita vertus, nešvankų kaip retą savo būdą šis mūsų laikų herojus paprastai parodo bandydamas žmonių pasipiktinimą dėl memorialinių vietų išniekinimo atstovėti vėl ir vėl prisidengdamas žydų vardu.

Kaip nesmagu, kad čia vėl įpainiojami žydai, ar ne? Iš tiesų, ko labiausiai reikėtų vengti šioje jau pakankamai užpainiotoje situacijoje, tai – tolesnio miglos pūtimo, iš naujo keliant žydų tautos tragedijos klausimus, spekuliuojant nekaltai pralietu žydu krauju, savo sąmonės nususimą jau kelintą kartą desperatiškai bandant pridengti skaudžiomis Holokausto atminties temomis.

Atsiliepdamas į kaltinimus dėl Lukiškių aikštės sudarkymo ir andai čia pakartų sukilėlių atminimo išniekinimo, Vilniaus meras tvirtina, kad Lietuvos miestų ir miestelių aikštėse vokiečių okupacijos metu buvo suvaromi mirčiai pasmerkti žydai, o pokario metu čia, primena meras, dažniausiai buvo numetami nužudytų partizanų išniekinti kūnai. Neužbaigta mintis tokia, kad esą žydai dėl Lukiškių aikštėje įrengtų pasilinksminimo atrakcionų nesipiktina, taigi, ko norite jūs, dar ne taip baisiai kaip žydai nukentėjusios tautos atstovai, dabar  liejantys ašaras dėl savo sukilėlių ir partizanų?.. Tik prabėgomis pastebėsiu tai, kad nesu aptikęs jokių nuorodų, jog neva vokietmečiu pasmerktieji mirti žydai buvo suvaromi į Lukiškių aikštę, o jeigu tokie faktai netikėtai pasitvirtintų, nedelsdami privalėtume čia įrengti memorialinį stendą, skirtą žydų aukų atminimo pagerbimui!

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žydų tautybės R.Šimašiaus kolega iš Vilniaus savivaldybės neseniai prasitarė apie tai, kad tik jo primygtinai paragintas meras galiausiai ryžosi nukabinti Jonui Noreikai skirtą atminimo lentą. Tačiau šio konkretaus fakto išryškinimas dar neteikia preteksto teigti, kad neva R.Šimašiumi manipuliuoja kažkokie žydai, patraukiantys mūsų dėmesys būtent dėl savo priklausymo žydų populiacijai. Greičiau yra atvirkščiai! Tai R. Šimašius kartas nuo karto manipuliuoja dviprasmiškomis aplinkybėmis, pabandydamas sužaisti nešvaria tariamos žydų ir lietuvių priešstatos korta, tikėdamasis užsitikrinti geriausius dividendus blogoje situacijoje, kai žmonių tarpusavio pasitikėjimo ir susitarimo galimybė menkėja.

Kažkas yra tiksliai pastebėjęs, kad tokiu atveju, kai ramentai siekia dangų, nepadės nei Dievas, nei velnias. Tačiau galbūt tokiu atveju, kai didžiausiajam luošiui jau negali padėti nei Dievas, nei velnias, nuodėmingoje žmonių visuomenėje gali pagelbėti finansiškai ir politiškai įtakingi žydų lobistiniai sluoksniai, kurių galia neretai yra su dideliu įsijautimu hiperbolizuojama arba net demonizuojama? 

Į tokį retorinį klausimą yra greitas atsakymas, gerai žinomas kiekvienam pilnametystės sulaukusiam žmogui, kad tokiomis aplinkybėmis, kai pats išsikasi sau duobę ir į ją įkrinti, išsiropšti nepadės net žydai.

Paauglystės metais aš taip pat skaičiau pigias brošiūrėles apie pasaulinį žydų viešpatavimą, apie tai, kad, tarkime, JAV prezidentai, neišskiriant nė vieno, yra tik sionistinių sluoksnių marionetės, o nelegaliai platinama sovietiniai laikais, iš rankų ir rankas su didžiausia konspiracija perduodama knygutė skelbė, kad kova su kapitalizmu savo esme yra kova su žydais, nes neva 90 ar panašiai % finansinių žmonijos išteklių yra sukaupta žydų rankose. Nesunku nuspėti, kad tokia neva nelegali literatūra buvo platinama su tyliu KGB pritarimu.

Taigi, kaip atrodo, pasakojimas apie pasaulinį žydų viešpatavimą yra truputėlį perdėtas, nežiūrint to, jog  šiandien dėl Donaldo Trumpo Artimųjų  Rytų politikos neracionalumo būtų galima kelti hipotezes apie jo žydų tautybės žento neteisėtą įtaką ir bandomas įpiršti preferencijas.

Izraelio ženklai. Slaptai.lt nuotr.

Be visa ko kito keista, kad toks iš pirmo žvilgsnio blaivaus proto politikos apžvalgininkas kaip Vytautas Bruveris kartas nuo karto užsimoja pagąsdinti Lietuvos piliečius, kad neva Gitanas Nausėda gali susilaukti atstūmimo reakcijos tarptautiniuose forumuose vien dėl to, jog nepuola akis išdegęs pritarti nešvankiems R.Šimašiaus išsidirbinėjimas. Keliant klausimą – iš kur šio kvailystes krečiančio Vilniaus mero tokia didelė tarptautinė įtaka, neįtikėtina pasaulinė galia, skaitytojui paliekama daug laisvos vietos pačiam užsiauginti nešvankią  nuomonę.

O ar patys žydai nėra linkę palaikyti mitus apie jų pasaulinę galią ir užsigrobtą nekontroliuojamą kontrolę kaip, tarkime, savimeilės kutulį keliančią mistifikaciją. Kad ir kaip ten būtų, tokie mitai yra svarbiausias antisemitizmo pulsaciją palaikantis dirgiklis. Be to, kaip atrodo bent man, mūsų dienomis vadinamąjį žydų klausimą įpūsti ir dirbtines priešstatas palaikyti yra linkę toli gražu ne JAV ar Izraelis, o Rusijos slaptosios tarnybos, žaidžiančios savo purvinus žaidimus.

Šiuo rakursu žiūrint, R.Šimašius išties elgiasi kaip tas įtikėjęs horoskopų pranešimais žmogus, kuris, tarkime, perskaitęs, kad po avino ženklu gimusieji šiandien turėtų prisigėrę prikrėsti daug kvailysčių, iš pačio ryto veržiasi į alubarį, o prisiriję alaus kaip varlė dumblo pradeda durniuoti vien dėl to, jog taip buvo parašyta horoskope. Kaip netikėti horoskopo pranešimais, jeigu esi linkęs užprogramuoti savo elgesį pagal tokių pranešimų turinį!

Kitas dalykas yra tai, kad Lukiškių aikštės užpylimas smėliu, paverčiant ją neva žmonių poilsiui pritaikytu pliažu, nevalingai gali prikelti pačius nešvankiausius antisemitinius kliedesius ir košmarus.

Tais sovietiniais laikais nugriovus Maskvos centre stovėjusią didingą Kristaus Išganytojo cerkvę, buvusios šventovės vietoje buvo įrengtas milžiniško dydžio baseinas su pirčių kompleksu.

Kremlius

Dėl visiškai atsitiktinės aplinkybės, kad vienas iš naujųjų statybų architektų buvo žydų tautybės žmogus, šios šventvagystės siužetas nelegaliuose žmonių pasišnibždėjimuose buvo tampriai siejamas su žydų populiacijos piktomis užmačiomis, platinant net tokį nesveikos vaizduotės sukurtą antisemitinį pasakojimą, kad neva naujame pirčių komplekse, atsiradusiam ant cerkvės pamatų, drauge buvo įkurta ir centrinė sovietijos žydų apipjaustymo būstinė.

Tai visiška nesąmonė, neabejotinai bjaurus antisemitinio pobūdžio prasimanymas, tačiau drauge nesu tikras dėl to, kad Lukiškių aikštės užpylimas smėliu yra tik nekaltas, nelabai apgalvotas naivių žmonių poelgis be jokio tikslo prikelti bjauriausius antisemitinius kliedesius.

O drauge pagalvokime – kam toks antisemitizmo paūmėjimas galiausiai būtų labiausiai parankus politinės karjeros veiksnys?

2020.07.08; 06:36

Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) trečiadienio posėdyje vienbalsiai nusprendė nutraukti tyrimą dėl Vilniaus miesto savivaldybės mero Remigijaus Šimašiaus elgesio. Toks sprendimas neužkerta kelio VTEK tyrimą atnaujinti, jei paaiškėtų naujų duomenų, pažymima VTEK pranešime.
 
Tirta, ar R. Šimašius nepažeidė iki 2019-12-31 galiojusio Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo draudimo naudotis pareigomis asmeninei naudai gauti. Tyrimą VTEK atliko susipažinusi su savivaldybės tarybos Etikos komisijos sprendimu.
 
VTEK tyrė aplinkybes, kai meras pernai lapkritį galbūt nurodė savivaldybės darbuotojams jo vardu parengti skundą administraciniam teismui dėl jo atžvilgiu pernai spalį priimto savivaldybės tarybos Etikos komisijos sprendimo, kuriuo R. Šimašiui konstatuotas Valstybės politikų elgesio kodekso nuostatų pažeidimas.
 
Tyrimo metu nenustatyta akivaizdžių duomenų, tiesiogiai patvirtinančių, kad R. Šimašius būtų pasinaudojęs pareigomis asmeninei naudai gauti. VTEK neturi duomenų, kad valstybės politikas būtų davęs žodinį ar rašytinį nurodymą šios savivaldybės administracijos darbuotojams parengti skundą dėl jo paties atžvilgiu priimto minėtojo savivaldybės tarybos Etikos komisijos sprendimo. Be to, kaip teigia VTEK, tyrimo duomenys rodo, kad šio sprendimo faktinės aplinkybės buvo susijusios ir su savivaldybės interesais.
 
Šiuo klausimu vyko uždaras VTEK posėdis, kadangi viešai jį nagrinėjant būtų kilęs pavojus atskleisti konfidencialią su tirtomis aplinkybėmis susijusią informaciją. Taigi šiuo atveju apie priimtą sprendimą VTEK gali skelbti ribotą kiekį informacijos, o viešinant patį sprendimą bus skelbiama tik rezoliucinė jo dalis ir VTEK narių vardinio balsavimo rezultatai.
 
Teisę klausimą nagrinėti neviešai VTEK suteikia jos veiklą reglamentuojančio Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo įpareigojimas saugoti einant pareigas sužinotą konfidencialią informaciją bei išlyga, kad, siekiant tokios informacijos neatskleisti neteisėtai, motyvuotu VTEK sprendimu posėdis gali būti uždaras.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.01; 16:30

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Neabejotinai teisingi yra pastebėjimai, jog bet koks, net kraštutinai neigiamas Remigijaus Šimašiaus vardo minėjimo viešojoje erdvėje paūmėjimas prieš artėjančius rinkimus yra naudingas visų pirma tam pačiam R.Šimašiui, siekiančiam mobilizuot savo šalininkus, o taip pat įpiršti jo atstovaujamos Laisvės partijos didesnį žinomumą, ta pačia proga pasididinti savo reitingus liūdnos šlovės registre.   

Taigi su R.Šimašiaus vardu siejami skandalai, labai tikėtina, yra surežisuoti ir sugalvoti kaip nešvankios provokacijos, o mes, nuoširdžiai besipiktinantys dėl Vilniaus mero išsidirbinėjimų, galimai liejame vandenį ant to paties R. Šimašiaus malūnų. Kita vertus, nežiūrint puikios patarlės apie tylėjimo auksą, dabar sunku arba jau neįmanoma išlaikyti duoto tylėjimo įžado, kai tokio liūdnos šlovės mero dergimas virš mūsų galvų įgauna naują pagreiti, o sostinės įvaizdis ir toliau yra aukojamas siaurų partinių interesų tenkinimui.

Jeigu jūs, skaitytojau, žinote kitą kelią nei normalių refleksų žmonių garsiai išsakomas pasipiktinimas dėl miesto šeimininku besivadinančio politiko, švelniai tariant, keistų pasirinkimų, prašau pasidalinti savo įžvalgomis – kaip būtų galima labiau efektyviai sustabdyti Vilniaus miesto dykumėjimo procesą, siejamą su R.Šimašiaus vardu, nei žodžių dauginimo būdu, t. y. rašant ir kalbant, garsiai protestuojant, aimanuojant? Kad ir kaip būtų, man, kaip matote, nepavyko susiturėti.

Kaip atrodo, didžioji R.Šimašiaus misija yra paversti Vilniaus miestą atminties dykuma, išdeginta iki pašaknų. Smėlio toli nuo jūros vaizdinys čia išties įgyja dykumos simbolio vertę, o R. Šimašiaus veikla, vedanti į laisvės idėjos degradaciją ir demokratijos užklampinimo procesus, prašosi būti pavadinama jo vardo sąmonės nususinimo dykyne, besiplečiančia dykumėjimo stichija, panašiai kaip kartais užtvindęs pakrantes šiukšlėmis koks nors viesulas yra pavadinamas Anatolijaus ar dar keistesniais vardais.

Lukiškių aikštę pavertė Open Beach. Slaptai.lt
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kas be ko, mus guodžia Seimo paskutiniosiomis dienomis priimtas įstatymas dėl Lukiškių aikštės tvarkymo, tokiu būdu apsidraudžiant nuo visokių savivaldybės šimašių užmačių paspartintu tempu sunaikinti šalies pagrindinės reprezentacinės aikštės integralumą. Tačiau štai R.Šimašius iškart pareiškė, kad jam tokie įstatymai negalioja, Seimo priimto įstatymo anas neva nesiruošia laikytis. Kaip čia dabar neprisiminsi, kad nepaklusnumą įstatymo viršenybės principui taip agresyviai demonstruoja žmogus, pagal išsilavinimą teisininkas, buvęs teisingumo ministras. Vargas tai šaliai, kur veisiasi tokie teisingumo ministrai, kitaip nepasakysi.

Dar būdamas Laisvosios rinkos instituto propagandistu anas skelbė, kad reikėtų netrukdomai leisti turtingiems žmonėms užsitverti ežerų ir upių pakrantes, kurias jie tinkamai prižiūrėtų, nekvaršinant galvos dėl kitų žmonių teisės laisvai prieiti prie vandens telkinių. Jau tada bandžiau atkreipti dėmesį, jog kažkas negerai darosi su šio teisininko teisinės sąmonės vingiais. Tačiau, žinia, žmogus keičiasi, nederėtų visą gyvenimą jam prikaišioti dėl kartą pavėjui pasakytų žodžių. Kas pasikeitė R.Šimašiaus nuostatuose, bėgant metams? Ar dabartinio Vilniaus miesto mero sprendimas Lukiškių aikštėje įrengti pliažą neliudija apie kažką visiškai priešingo, o būtent tai, kad dabar meras rūpinasi paprastų miesto gyventojų galimybe pasivartyti pliaže su ne mažesniu užsidegimu nei anksčiau bandė apginti įtakingųjų kastos teisę apsitverti ežerų ir upių pakrantes? Kaip atrodo bent man, čia mes matome tą patį R.Šimašių visame gražume.

Baltijos jūra. Slaptai.lt nuotr.
Lūšių ežeras. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mūsų laikais švarus oras, erdvė, tyla, žaluma, vandens telkinys tampa prabangos preke. Tačiau štai R.Šimašius paprastojo proto liberalams siūlo muliažą, t. y. vadinamąjį pliažą su transliuojamu išdidintame TV ekrane jūros vaizdiniu ir įrašytu bangų pliuškenimu. Taip, tarkime, paprastojo proto liberalai yra pratinami prie minties, kad muliažas gali sėkmingai pavaduoti tikrovę: popierinės gėlės nekvepia, bet blizga ne mažiau ryškiai kaip ką tik suskintos iš darželio, plastikinis obuolys yra nevalgomas, tačiau nudažytas žmogaus ranka plastikinis ovalas gali atrodyti ne mažiau raudonskruostis nei obuolys ant šakos, nuspalvintas saulės, išgairintas vėjų ir užgautas ryto rasos. Dar daugiau, – R.Šimašiaus peršama laisvės iškamša iš tolo atrodo dar labiau panaši į laisvę nei tikroji žmogaus laisvė galėtų būti panaši į save, tačiau net ryškiai nudažyta plastmasė lieka tik neturinčiu kvapo ir skonio https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-laisves-skoniai/, netinkamu vidiniam vartojimui plastmasiniu plaušu. 

Jau ankstesnis Vilniaus meras turėjo neeilinį polinkį simuliakrų gamybai, tačiau niekas negali prilygti R. Šimašiui, sugebančiam išsirinkti pačias pigiausias ir drauge prasčiausias medžiagas naujoje simuliakrų gamybos, pakaitalų išpopuliarėjimo epochoje, kaip Velnias kryžiaus bijančiam net užuominų apie tikrus daiktus.   

Į sutirštintų spalvų plastmasinį R.Šimašiaus rojų yra įžengiama pro sudarkytos Lukiškių aikštės vadinamojo pliažo su angliškais užrašais vartus. Nepasiklyskite!

                                                         X  X  X

                                             gyvenant vis dar byra visokiausios

                                                      smulkmenos

 

                                              seneliams iš galvų byra

                                              šviečiantys

                                              spaliai

                                              iš pasakų ožio byra

                                              auksinės spiralės

                                              mergaitei

                                              iš akių –

                                               ašaros tyros

                                               iš nakties šukų

                                               byra

                                               žvaigždės minkštos

                                               (kaip taškai

                                                nuo

                                                šauktukų

                                                …)

                                                 ant

                                                moters krūtų –

                                                karštos

                                                gėlės

                                                 tik

                                                Vilniuje

                                                vėl

                                               susivėlinus

                                                iš kiauro žmogaus

                                               byra ir byra

                                              smėlis

Lukiškių aikštė be didingo Lietuvos kario paminklo – ne aikštė. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Seimui siūloma įstatymu reglamentuoti Lukiškių aikštės Vilniuje statusą, numatant, kad tai yra pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė ir formuojama su laisvės kovų memorialiniais akcentais.
 
Lukiškių aikštės Vilniuje memorialinio statuso įstatymo projektą ketvirtadienį įregistravo Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūnas Ramūnas Karbauskis ir kiti valdančiųjų frakcijos atstovai Gediminas Kirkilas, Arvydas Nekrošius, Andrius Palionis, Valius Ąžuolas, Rimantas Sinkevičius, Vytautas Kamblevičius, Aušrinė Norkienė, Agnė Širinskienė.
 
Pagal siūlomą projektą, Lukiškių aikštė, kaip istoriškai susiformavusi vientisa urbanistinė erdvė, turi atlikti valstybinę reprezentacinę, Lietuvos laisvės kovotojų memorialinę ir visuomeninę (kultūrinę bei rekreacinę) funkcijas. Projektiniai sprendimai turėtų apimti ir suderinti šias tris funkcijas.
 
Įstatymo projekte numatyta, kad memorialiniai Lukiškių aikštės akcentai turi apimti ir atspindėti kovas už Lietuvos nepriklausomybę bei žuvusių kovotojų atminimą, 1863–1864 m. sukilėlių egzekucijos vietą ir šio sukilimo atminimo įamžinimą.
 
Projekte numatyta, lpagal kokius principus turi būti tvarkoma Lukiškių aikštė. „ Lukiškių aikštės naudojimas ir tvarkymas turi atitikti jos memorialinį statusą, užtikrinti rimtį bei deramą pagarbą už Lietuvos nepriklausomybę žuvusių kovotojų atminimui ir nužudytiesiems 1863–1864 m. sukilėliams“, – sakoma dokumento projekte.
 
Jame taip pat teigiama, kad Lukiškių aikštės naudojimas ir tvarkymas negali prieštarauti viešajai tvarkai bei moralei, šios aikštės naudojimas ir tvarkymas rekreacijos tikslu negali nustelbti jos memorialinės funkcijos, Lietuvos nepriklausomybės kovų bei žuvusių kovotojų, nužudytųjų 1863–1864 m. sukilėlių atminimo įamžinimo tikslų.
 
Įstatymo projektą siūlomą priimti atsižvelgiant į Lietuvos sostinėje Vilniuje esančios Lukiškių aikštės istorinę ir urbanistinę reikšmę bei aplinką, taip pat į jos numatomą valstybinę funkciją, prisimenant Seimo 1999 m. vasario 11 d. nutarimo „Dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų“ nuostatas.
Kurie Lietuvos politikai nenori Lukiškių aikštėje matyti Laisvės paminklo – Vyčio? Slaptai.lt nuotr.
 
Įstatymo projekto autoriai pabrėžia tiesioginę Lukiškių aikštės sąsają su okupacinių režimų represijomis ir ilga Lietuvos laisvės kovų istorija.
 
Projekto iniciatoriai taip pat apgailestauja, kad iki šiol nėra deramai įvertintas Lukiškių aikštės memorialinis statusas, o aikštės dabartinė būklė bei tvarkymo būdas neatitinka jos istorinės ir urbanistinės reikšmės bei kelia grėsmę suniekinti Tautos istorinę atmintį.
 
Ketvirtadienį Seimo seniūnų sueiga iš esmės pritarė, kad parlamentas imtųsi svarstyti Lukiškių aikštės  statuso  problemą.
 
Beje, tai ne pirmoji įstatyminė iniciatyva, susijusi su Lukiškių  aikšte.
 
2017 m. Seimui buvo pateiktas Lukiškių aikštės įstatymo projektas, kuriam Seimas yra pritaręs po pateikimo.
Lukiškių aikštę pavertė paplūdimiu. Slaptai.lt
 
Ketvirtadienį seniūnų sueigoje Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys  Audronius Ažubalis pranešė įregistravęs protokolinį  nutarimo  projektą, kuriame prašo  šio įstatymo  projekto svarstymą iš Seimo Kultūros komiteto perduoti Švietimo ir mokslo komitetui.  Parlamentaras apgailestavo, kad Kultūros komitetas iki šiol neapsvarstė šio klausimo. Jo nuomone, „Seimas negali likti nuošalyje, kad  nematome, negirdime – tai sprendžia  tik miesto valdžia“.
 
ELTA primena, kad Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūnas Ramūnas Karbauskis labai keistu pavadino Vilniaus miesto mero Remigijaus Šimašiaus sprendimą įrengti paplūdimį sostinės Lukiškių aikštėje. „Vilniaus meras yra toks pat keistas, kaip ir sprendimas“, – antradienį žurnalistams Seime sakė R. Karbauskis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.25; 10:00

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Didesnę dalį Lietuvos visuomenės sukrėtė Vilniaus mero įžūlumas, kuris, net su sostinės taryba nepasitaręs, savavališkai, matyt, negavęs kompetentingos kultūros paveldo apsaugos institucijos leidimo, pavertė istorinę Lukiškių aikštę paplūdimiu.

Visi prisimename, kiek laiko užtruko diskusijos dėl Lukiškių aikštės valstybinio įprasminimo. Nuomonės linko į istorinę Vyčio skulptūrą, po jo heraldinio pripažinimo – visų laikų pasipriešinimo visiems užpuolikams simbolio. Tos diskusijos tebesitęsia.

Pagaliau išgirdome oficialios, su kultūros paveldu susijusios institucijos, Valstybinės kultūros paveldo komisijos, reakcijos. Deja, pasmerkusi mero sprendimą, Komisija tuo ir apsiribojo.

Lukiškių aikštę pavertė Open Beach. Slaptai.lt

„Skubotai priimti sprendimai dėl tokių valstybės istorinei atminčiai svarbių objektų, nesuteikus progos visuomenei išreikšti nuomonės, skatina šios susiskaldymą dėl svarbių paveldo objektų įveiklinimo, sako Valstybinė kultūros paveldo komisija.“

https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/simasius-uzsitrauke-paveldosaugininku-nemalone-papludimys-nedera-su-lukiskiu-aikstes-memorialine-reiksme.d?id=84607653

Tik tokią išvadą tesugebėjo padaryti Valstybinė kultūros paveldo komisija?  O kaip dėl kreipimosi į prokuratūrą?

Lukiškių aikštė yra įregistruota Kultūros vertybių registre. Kodas – 10371.

https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search

Dar yra toks LIETUVOS RESPUBLIKOS NEKILNOJAMŲJŲ KULTŪROS VERTYBIŲ APSAUGOS   Į S T A T Y M A S.

https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.15165?jfwid=rivwzvpvg

Ir straipsniai jame:

32 straipsnis. Atsakomybė už nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymų pažeidimus

Asmenims, pažeidusiems nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymus, taikoma baudžiamoji, administracinė ir kitokia atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

33 straipsnis. Žalos, padarytos nekilnojamosioms kultūros vertybėms, atlyginimas

Lukiškių aikšė po Remigijaus Šimašiaus fantazijų. Slaptai.lt

Juridiniai ir fiziniai asmenys, padarę žalą nekilnojamosioms kultūros vertybėms, jų teritorijoms arba apsaugos zonoms, privalo suremontuoti, restauruoti arba atkurti vertybes, atstatyti jų teritorijų arba apsaugos zonų fizinę būklę ir, be to, atlyginti padarytus nuostolius.

Lukiškių aikštės fontanuose žaidžia vaikai. Slaptai.lt

Nekilnojamųjų kultūros vertybių, jų teritorijų ar apsaugos zonų atstatymo būdą bei nuostolių dydį nustato Kultūros vertybių apsaugos departamentas.

Lėšos, gautos atlyginus padarytus nuostolius, naudojamos pagal šio įstatymo 27 straipsnį iš valstybės biudžeto lėšų finansuojamiems nekilnojamųjų kultūros vertybių saugojimo darbams finansuoti.

Akivaizdu, kad nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymai yra pažeisti. Net ir tuo atveju, jei kompetentinga institucija leidimą paversti Lukiškių aikštę pliažu merui patyliukais davė.

2020.06.24; 22:07

Lukiškių aikštėje atidarytas dirbtinis paplūdimys „Open Beach“. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Valstybinės kultūros paveldo komisijos nuomone, Lukiškių aikštėje, vienoje Vilniaus svarbiausių reprezentacinių erdvių, Vilniaus miesto savivaldybės sprendimas įrengti dirbtinį paplūdimį nesuderinamas su istorine ir memorialine Lukiškių aikštės reikšme.  
 
Lukiškių aikštės istorija siejama su okupacinių režimų represijomis ir laisvės kovų istorija. Tai pažymi ne tik archyviniai duomenys, bet ir įrengta atminimo lenta, įamžinanti 1863 m. sukilimo dalyvių mirties vietą bei akmuo Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo (nežinomo kario) būsimam paminklui. Tai yra istoriškai susiformavusi vientisa, urbanistinė erdvė, turinti valstybinę reprezentacinę, Lietuvos laisvės kovotojų memorialinę ir visuomeninę paskirtis, tad aikštės pritaikymo sprendimai turėtų apimti ir suderinti visas šias funkcijas.
 
Seimas yra priėmęs nutarimą, kuriame nustatyta, kad Lukiškių aikštė Vilniuje formuojama kaip pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais. Paveldo komisija mano, kad smėlio paplūdimio įrengimas Lietuvos istorinei atminčiai, tautiškumui itin svarbioje viešojoje erdvėje nedera su memorialine ir istorine Lukiškių aikštės reikšme. Dirbtiniame paplūdimyje vykdomos veiklos gali nustelbti tokios aikštės viešąjį pažinimą miestiečiams, plačiajai visuomenei bei svečiams iš užsienio šalių.
Lukiškių aikštėje – dirbtinis paplūdimys „Open Beach“. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
Paveldo komisijos žiniomis, paplūdimiui įrengti nebuvo pastatyti nauji pastovūs ar laikinieji inžineriniai statiniai, bet buvo panaudotos žiemos metu veikusios čiuožyklos konstrukcijos. Galimai dėl šios priežasties nebuvo skirta laiko visuomenei supažindinti su tokio pobūdžio aikštės įveiklinimu – sumanymas paviešintas, kai idėja jau pradėta įgyvendinti.
 
Skubotai priimti sprendimai dėl tokių valstybės istorinei atminčiai svarbių objektų,  nesuteikus progos visuomenei išreikšti nuomonės, skatina šios susiskaldymą dėl svarbių paveldo objektų įveiklinimo, sako Valstybinė kultūros paveldo komisija.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.24; 09:43

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Net jeigu koronavirusas bus užkardintas, atradus vakciną, arba natūraliai užsibaigs, anksčiau ar vėliau išsivyniojęs iki savo loginės pabaigos, pasaulis ir toliau gyvuos kaip neišsprendžiamas paradoksas.

Lėlės. Slaptai.lt nuotr.

Gerai įsivaizduodamas, kad mano toliau pateikiamas palyginimas nėra pernelyg elegantiškas ir gali sukelti neteisingas asociacijas, jo neatsižadu vien dėl to, kad tokio, kaip pamatysite, kerėpliško sugretinimo būdu galiu pabandyti labiausiai reljefiškai išsakyti savo pasišlykštėjimą ir baimes.

Štai paauglystės metais kartas nuo karto vargindavo įkyrus sapnas, kad neva dalyvauju savo vestuvėse su gyvenusia už kelių kaimų nuo mano gimtinės klaikiai nesimpatiška, nesveiko proto, ligos subjauroto veido ir labai nevalyva moteriške, o už kiaulienos patiekalų gausiai užkrauto vaišių stalo sėdi skleisdama liūdną šviesą paslaptinga nepažįstamoji, gedinti dėl mano sužaloto likimo.

Žinia, prezidento niekas nevadina tautos nuotaka, juolab – žmona (neduokDie), tačiau išgirdęs Aušrinės Armonaitės pasiūlymą tautai, kad neva Remigijus Šimašius būtų puikus prezidentas https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/ausrine-armonaite-simasius-butu-puikus-prezidentas.d?id=84566441, prieš akis išvydau nevalyvos bobšės su subjaurotu snukiu iš košmariško sapno vaizdinį.

Ne, jokiu būdu ne gražiosios Laisvės pirmininkės veidas ar išpuoselėtas įvaizdis pažadina tokį košmarą (ji greičiau savo paaugliška veido išraiška paradoksaliai yra panaši į aną nepažįstamąją), o – pasiūlymas įsivaizduoti R. Šimašių prezidento poste, savo drastiškumu galinčiu prilygti nebent parabolei apie kiaulę nuotakos rūbais, besiropščiančia ant altoriaus. Jeigu užmiršote, kalbama apie Laisvosios rinkos instituto terpėje užsiveisusią lervą, kuri niekados netapo drugeliu, apie žmogystą, tarpininkavusią įduodant Tarakonui laisvės kovotoją, apie tautos didvyrių atminimo Vilniaus mieste naikintoją.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kad ir kaip norėtumėme atsiriboti nuo kasdieninių politinių realijų, deklaruodami savo apolitiškumą, LR prezidento įvaizdis visados išlieka svarbiu simboliniu kapitalu, šalia vėliavos ir kitų laisvės bei nepriklausomybės simbolių. Todėl pasiūlymas pabandyti įsivaizduoti R.Šimašių LR prezidento poste, yra nešvankus pasiūlymas, žeidžiantis žmogaus ir piliečio orumą.

Seimo narė Aušrinė Armonaitė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Taigi, šalia R.Šimašiaus, gretinant jį su kitais politikais, galime pradėti įsivaizduoti, kad net Ramūno Karbauskio povyza įgyja taurų žmogišką pavidalą, nekalbant jau apie Gitaną  Nausėdą, kuris savo stotu tokiame gretinimo santykyje arba sąlyginių skaičių pasaulyje atsiremia į debesis.

Kaip  atrodo, A.Armonaitė savo pasiūlymu pabandyti įsivaizduoti R.Šimašių prezidento poste vis tik labiausiai pasitarnavo G.Nausėdai, dėl kurio įvaizdžio dabar privalėtų susirūpinti visi sveiko proto žmonės, besibaugindami, jog apnykusią ir patuštėjusią vietą po kelių metų gali pabandyti užimti tokie personažai kaip Šimašius. Pasaulyje, kuriame prasidėjo ir tęsiasi juodosios mišios, negalima atmesti ir tokios galimybės, jog į S. Daukanto aikštę kada nors pabandys iškilmingai išjoti koks nors Šimašius, pasibalnojęs ožį.

Didžiausias mūsų likimo paradoksas yra tai, kad pats gyvenimas yra mirtina liga.

Anąkart, pasitinkant jaunystės išbandymus, pasąmonė sapne pabandė įvaizdinti pasižadėjimą gyvenimui, kur už kiauliena apkrauto stalo liūdėjo mano anima. Kitą kartą taip drąsiai tikriausiai sapnuosiu tik savo mirtį, su ta išlyga, jog anima į puotą nebus įleista.

(Pabaiga)

2020.06.23; 15:17

V. Matijošaitis sieks antros mero kadencijos. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Politologai, vertindami didžiųjų miestų merų vaidmenį kovojant su koronaviruso krize, sutaria, kad Vilniaus ir Klaipėdos merai viešoje erdvėje buvo gerokai labiau matomi nei Kauno meras. Ekspertų vertinimu, drąsiausiai savo idėjas ir kritiką centrinei valdžiai koronaviruso krizės laikotarpiu reiškė sostinės meras Remigijus Šimašius.
 
Pasak politologų, Vilniaus mero kritika centrinei valdžiai paskatino Vyriausybę adekvačiau organizuoti darbą ir vertinti situaciją, o jo unikalias idėjas pastebėjo užsienio žiniasklaida.
 
Ekspertai, apžvelgdami uostamiesčio mero Vytauto Grubliausko veiklą per koronaviruso krizę, pripažįsta, kad meras, spręsdamas koronaviruso keliamus iššūkius, negailėjo kritikos centrinei valdžiai. Visgi ekspertai atkreipia dėmesį, kad V. Grubliauskas neretai vengdavo imtis realių veiksmų ir priimti nepopuliarius sprendimus.
 
Per koronaviruso krizę ypač retai viešoje erdvėje pastebimas Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis, ekspertų teigimu, priėmė tikslingą ir politiškai apskaičiuotą sprendimą vengti viešo dėmesio. Politologai įsitikinę, kad V. Matijošaitis sąmoningai vengė kritikuoti centrinę valdžią dėl esamo artimo santykio su premjeru Sauliumi Skverneliu ir valdančiųjų lyderiu Ramūnu Karbauskiu.
 
V. Valentinavičius: V. Matijošaičiui neparanku konfliktuoti su valdančiaisiais
 
Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas Virgis Valentinavičius akcentuoja, kad kovoje su koronaviruso krize Klaipėdos ir Vilniaus merai viešojoje erdvėje buvo gerokai labiau pastebimi nei Kauno meras. Kita vertus, jo teigimu, prie to prisidėjo ir objektyvūs veiksniai.
 
Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Politologas atkreipia dėmesį į tai, kad sostinei ir uostamiesčiui kriziniu laikotarpiu teko patirti didesnius iššūkius nei, pavyzdžiui, Kaunui.
 
„Klaipėdos ir Vilniaus merai buvo kur kas ryškesni ir labiau matomi negu Kauno meras. Visgi aš norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad ir Klaipėdoje, ir Vilniuje buvo susidarę kur kas rimtesnių koronaviruso židinių. Tuo metu Kaune reikalai buvo šiek tiek kuklesni“, – Eltai teigė V. Valentinavičius, pridurdamas, kad tai natūraliai programavo dažnesnius bei didesnius vietos bei centrinės valdžios susidūrimus.
 
„Prisiminkime, į kokią padėtį pastatė Vilnių Aurelijus Veryga, kai liepė apgyvendinti staiga iš užsienio atskridusius žmones, juos karantinuoti viešbučiuose. Vytauto Grubliausko atveju taip pat labai dažnai girdėdavosi neviltis, kad ateidavo prieštaringi centrinės valdžios nurodymai. Nebuvo aišku, ką daryti su keltais į Lietuvą grįžtančiais žmonėmis“, – pridūrė jis.
 
V. Valentinavičiaus manymu, koronaviruso krizės pradžioje centrinė valdžia nemažai blaškėsi tiek priimdama sprendimus, tiek komunikuodama su visuomene. Tad sostinės ir uostamiesčio vadovų A. Verygai bei S. Skverneliui skirta dažna ir aštri kritika, akcentavo MRU politologas, tam tikra prasme išėjo į gera – tapo savotišku akstinu adekvačiau organizuoti darbą ir vertinti situaciją.
 
Visgi politologas, vertindamas V. Grubliausko vaidmenį kovoje su koronaviruso krize, neužmiršta ir Generalinės prokuratūros pradėto tyrimo dėl Klaipėdos universitetinėje ligoninėje (KUL) Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) užfiksuotų pažeidimų. V. Valentinavičius primena, kad uostamiesčio meras dar nepriėmė sprendimo, ar atleisti KUL vadovą Vinsą Janušonį. Pasak politologo, būtent nuo šio sprendimo priklausys, kaip keisis V. Grubliausko reitingai.
 
„Viskas priklausys nuo to, kaip V. Grubliauskas išspręs šią situaciją, nes pakilusios akcijos gali labai greitai nukristi. Visa šita situacija labai greitai keičiasi, yra aktyvi ir čia tu negali būti garantuotas – vieną dieną tu turi reitingus, o kitą jau – nebe“, – teigė politologas.
 
Tuo metu Kauno meras, mano V. Valentinavičius, tikslingai nerodė iniciatyvos reikšti kritiškesnės nuomonės klaidas darančios centrinės valdžios atžvilgiu. To priežastis, įsitikinęs politologas, politiniai sumetimai bei artimos draugystės su S. Skverneliu ir valdančiųjų lyderiu R. Karbauskiu.
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
„Galbūt čia kaltos jo draugystės su ponu R. Karbauskiu ir ponu S. Skverneliu. Galimas dalykas, kad V. Matijošaitis centrinei valdžiai per daug akių nedraskė ir dėl politinių sumetimų. (…) Net tada, kai Kauno ligoninėse buvo problemų, V. Matijošaitis savo nuomonės nereiškė“, – atkreipė dėmesį V. Valentinavičius.
 
„Aš manau, kad čia yra paprastas dalykas – varnas varnui akies nekirs. Nepamirškime, kad V. Matijošaitis, R. Karbauskis ir S. Skvernelis yra labai glaudžiai susiję politiniai sąjungininkai“, – pridūrė jis.
 
Apibendrindamas V. Valentinavičius leido suprasti, kad krizės metu proteguota vangi laikinosios sostinės mero politika ilgainiui gali kainuoti turimą politinę įtaką ir kauniečių palaikymą. Pasak jo, tokios baigties realumą sustiprina ir faktas, kad V. Matijošaičio reitingai nuosekliai ėmė smukti po pasibaigusių savivaldos rinkimų 2019 metais. Tad, prognozuoja politikos ekspertas, įvertinus susiklosčiusią padėtį, vargu ar reikėtų tikėtis, kad Kauno miesto mero reitingai vėl pakils.
 
„V. Matijošaičiui reikia arba grįžti į buvusį aktyvaus ir dažnai matomo politiko vaidmenį, arba susitaikyti su tuo, kad per kitus savivaldos rinkimus jam bus žymiai sunkiau išlaikyti mero kėdę“, – apibendrino V. Valentinavičius.
 
A. Pukšto: Kauno mero sprendimas atsiriboti nuo valdančiųjų yra politiškai apskaičiuotas
 
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentas Andžejus Pukšto teigia, kad V. Matijošaičio sprendimas per koronaviruso krizę vengti viešo dėmesio yra politiškai apskaičiuotas. Nors politologas pritaria V. Valentinavičiaus išsakytai minčiai, kad V. Matijošaičiui neparanku konfliktuoti su valdančiaisiais, tačiau, pasak A. Pukšto, Kauno merui taip pat neparanku būti siejamam ir su valdančiaisiais.
 
Andžejus Pukšto. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

„V. Matijošaitis prieš kokius trejus metus nuolat akcentavo palaikymą S. Skverneliui, palaikymą Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partijai. Todėl, man atrodo, jam šiuo metu labiau apsimoka atsiriboti nuo Vyriausybės. Juolab kad „valstiečiai“ nebeturės iniciatyvos Seimo rinkimuose“, – sakė A. Pukšto.
 
„Ko gero, atsargesnė V. Matijošaičio pozicija yra visiškai pateisinama ir politiškai apskaičiuota“, – pridūrė jis.
 
A. Pukšto įsitikinęs, kad daugiausiai gyventojų simpatijų koronaviruso krizės kontekste laimėjo R. Šimašius, kurio idėjos pasiekė net ir užsienio žiniasklaidą.
 
„R. Šimašius laimėjo dėl to, kad jo idėjos buvo išgirstos ne tik Lietuvoje, bet dalis jų dėmesio susilaukė ir užsienio žiniasklaidoje“, – teigė A. Pukšto, primindamas R Šimašiaus pasiūlymą Vilnių paversti atvira lauko kavine, o Vilniaus oro uoste surengti „Kino pavasario“ filmų peržiūrą.
 
Virgis Valentinavičius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

„Reikia pripažinti: R. Šimašius sugeba komunikuoti“, – pridūrė jis.
 
Politologo nuomone, V. Matijošaitis dėl koronaviruso krizės papildomų rinkėjų simpatijų nei gavo, nei jų prarado. Visgi, A. Pukšto teigimu, daugiausiai visuomenės simpatijų dėl koronaviruso prarado V. Grubliauskas, krizės akivaizdoje laiku nesugebėjęs imtis realių veiksmų.
 
„Klaipėdos meras, man atrodo, čia labiausiai pralaimėjo, nes Klaipėdoje situacija buvo komplikuota, sudėtingiausia, jis labai aktyviai pradėjo komentuoti, o faktiškai ten reikėjo daugiau veikti, o ne kalbėti“, – sakė A. Pukšto.
 
„V. Grubliauskas šitoje situacijoje yra didžiausias pralaimėtojas“, – apibendrino politologas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.11; 03:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Didelės nelaimės, katastrofos net ir ilgiausią demokratinio valdymo patirtį turinčiose visuomenėse gali prikelti atavistinius senųjų visuomenių tipų kompleksus, primirštus buvusiųjų laikų kliedesius, kolektyvinės pasąmonės košmarus. Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, įkyriai kaip bjaurus sapnas pristojusi pandemija mūsų padangėje be visa ko kito žadina ideokratinės visuomenės arba panašios dvasios konfigūracijos simuliacinių pavidalų kompleksus, o tai užkrauna papildomą nesmagumo naštą ir taip nusiminusiam, nusmukusios nuotaikos, neretai šoko ištiktam žmogui.

Nominalia reikšme graikiškos kilmės žodis „ideokratija“ reiškia valdymą pagal idėjas: gr. idea – idėja, kratia – valdžia. Verčiant iš graikų kalbos minėtas žodis žadina gražiausius lūkesčius, ar ne, bent jau skamba nepalyginamai geriau nei žodžiai politinė idiotipija arba idiotokratija. Tačiau konceptualiąją savo reikšme šis žodis yra skirtas įvardyti tokiam ne pačios geriausios šlovės reiškiniui kaip žmogaus prigimties forsuoto ideologizavimo entuziazmas, kraštutiniais atvejais patampantis kito žmogaus sąmonės zombinimo manija. Todėl ideokratija kaip reiškinys neabejotinai yra ne mažesnė, bet dar didesnė bėda nei idiotokratija, – jei pasitaikantys kartas nuo karto kvailiai valdžioje kelia teisėtą žmonių pasipiktinimą ir atstūmimo reakciją, tai ideokratija pasibjaurėjimą papildomai žaidina dar ir savo sisteminiu pavidalu bei polinkiu į recidyvą, kai išvyta pro duris ji modifikuotu pavidalu bando sugrįžti pro kaminą arba vėl ir vėl prasisunkia pro iškorėjusių sapnų paviršių.

Ideokratija naikina moralinę pasaulio tvarką ir ginčija teisinės visuomenės idealą. Praktikoje valdymas pagal idėjas tampa atskiro žmogaus ar grupės susireikšminimo politiniame lauke pagal mobilizacinius lozungus, apeinant įstatymines nuostatas, atveju. Toks ideokratinis valdymas skaldo visuomenę į vadus ir minią, į liaudies tribūnus ir inertišką masę. Tiksliau tariant, žmonių tapimas beveide ir beteise minia yra pati geriausia dirva ideokratijos užgimimui, todėl ideokratijos šalininkai visomis išgalėmis siekia to, kad žmogus užstatytų savo laisvą valią, pamirštų visuomenės sutarties dalininko teises ir pareigas, pasirinktų būti ne subjekto, bet objekto būsenoje. Kas be ko, toks dalykas kaip baimę daugeliui įvariusi pandemija yra palankus išorinis ideokratijos kvazi-pavidalų užgimimo faktorius. Išgąsdintais žmonėmis manipuliuoti visados yra lengviau nei pelnyti jų pagarbą, parodžiusius sugebėjimą susikalbėti ir kompetentingumą.

Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Šiandien dėl to, kas turės teisę išjoti į sceną ant balto žirgo kaip nugalėjęs slibiną tautos herojus, iš esmės varžosi trys figūros – Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga, Vilniaus meras Remigijus Šimašius ir Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas. Kaip atrodo, A. Veryga pasistengė pašalinti iš aikštelės Skirmantą Malinauską ne todėl, jog buvęs Sauliaus Skvernelio patarėjas neišmanytų visų bendravimo su žurnalistais niuansų, be greičiau tik dėl to, kad anas taip pat gviešėsi sužibėti po ideokratinės šlovės nimbu, kuris turėtų atitekti tik vienam – laimėtojui.

Apie A.Verygą kalbėjome praeitą kartą, be to, visiems suprantama, kad Ekstremalių situacijų komisijos pirmininkas šmėžuoja mums kiekvieną dieną prieš akis ne tik dėl tuštybę tenkinančios užgaidos, bet ir įpareigota savo statuso. Kita vertus, kaip atrodo bent man, Vilniaus ir Klaipėdos merai kartais per jėgą bando atkreipti tautiečių dėmesį, naudodamiesi ištikusios nelaimės atmosfera, siekdami ideokratinių lozungų tiražavimų pasikelti savo populiarumą.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kai matau TV ekrane gražbyliaujantį R.Šimašių, neseniai naikinusį Vilniau mieste istorinės atminties ženklus, man išaugusio nerimo ir priartėjusios mirties grėsmės atmosferoje kyla tik vienas klausimas – ar išvis turime teisę gyventi, jeigu taip ilgai toleravome savo didvyrių atminimo išniekinimą, ar išvis turėjome teisę užgimti tokie, nesugebantys pasipriešinti blogiui?  Tai be visa ko kito yra terapinės reikšmės klausimai, padedantys suprasti,  kad nėra reikalo labai skeryčiotis, mėšlungiškai tvarstytis už gyvenimo, kai mirtis nusišypso bailiui. Tarkime, jeigu R.Šimašius būtų bent trupučiuką protingesnis, tikriausiai būtų nepraleidęs progos patylėti, vildamasis, kad populiacijai daugiau nei perpus išmirus, jo „žygdarbis“ gali ir pasimiršti.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Senoji paminklinė lenta, barbaro sudaužyta. Slaptai.lt nuotr.

Kaip ir R. Šimašius, V. Grubliauskas yra žinomas ne tik savo miesto gyventojams, jie abu – nacionalinio skambesio politikai, liūdna, bet ne visados tik teigiamai Lietuvos žmonių vertinami personažai. Apgailėtina, bet džiazo genijus nesugebėjo pamatyti, kad mūsų brangioji Kuršių nerija verslo iškrypėlių yra nuodijama jo panosėje. Didingas nepastabumas!

Kiekvieną dieną V. Grubliauskas nacionalinių TV kanalų eteryje iškilmingu ceremonimeistro balsu praneša apie mirusių nuo koronaviruso Klaipėdos mieste žmonių skaičių. Ar tai ir yra didžioji mero misija?

Teisinė valstybės funkcionavimas normaliomis aplinkybėmis yra toks pat nepastebimas dalykas kaip neužterštas oras, kuriuo kvėpuojame be didesnių pastangų, kita vertus, tokioje nenormalioje situacijoje kaip mirtį sėjanti pandemija valstybės tarnybų normalumas yra dar labiau pageidaujamas dalykas, siekiant bent kažkokios pusiausvyros, bandant  išbalansuoti ant skustuvo ašmenų. Tokiomis aplinkybėmis ypač reikėtų vengti ideokratinio triukšmo, kaip taisyklė, dar labiau pakurstančio karščiuojančią sąmonę.

Kaip atrodo, visai kitą taktiką nei Vilnius ir Klaipėda renkasi Kaunas. Čia šiandien vengiama ideokratinio sąmonės užkrautumo ir žmogaus psichikos pertempimo, visą dėmesį sutelkiant į miesto tarnybų mobilizaciją, siekiant pandemijos sąlygomis dar didesnio jų veiklos konkretumo, tikslumo, pareigos kodo išpildymo.

Todėl negaliu nepasakyti: Visvaldas Matijošaitis atrodo solidžiau nei jo kolegos, Vilniaus ir Klaipėdos merai!

Net ir pandemijos bėdoje pravartu būtų neužmiršti teisinės visuomenės idealo.

Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Teisinės visuomenės principų įgyvendinimas nėra koks nors teisininkų, kaip atskiros žmonių grupės, savotiškos gildijos kaprizas, primetamas likusiai visuomenės daliai, bet demokratinio visuomenės organizuotumo visuotinis būdas. Galbūt galima būtų pasakyti net taip, jog teisinė valstybė kaip tokia yra demokratijos, išplėtota to žodžio prasme, forma (arba net Forma), taigi drauge yra šiuolaikinio civilizuotumo norma.

Labai sutrauktai teisinės visuomenės esmę galima nusakyti taip: Įstatymas yra aukščiausias žmonių santykių reguliavimo principas.

Demokratinė visuomenės tvarka yra naikinama, moderniosios civilizacijos pagrindai ardomi, kai, reguliuojant žmonių santykius, aukščiau įstatymo, – kaip formalaus žmonių santykio principo – nebijokime šiuo atveju žodžio „formalus“, – yra iškeliamos ideologinės platformos ir, siekiant galios, tiražuojami pseudomoralistiniai užkeikimais, moralė yra pajungiama politikai.

Iš tiesų, esame teisūs, kai reikalaujame, jog politikas būtų įsipareigojęs moralės pavyzdžiams ir normoms, pats rodytų gražaus elgesio pavyzdį; taigi neleiskime politikos atskirti nuo moralės, tačiau moralę atskirti nuo politiko – privalome, jeigu siekiame išsaugoti moralinę pasaulio tvarką. Politizuota moralė, moralė vardan „to ar kitko“, o ne savaimine savo verte, yra ne kas kita kaip nususinti lozungai, išnaudojami politinės galios varžybose, bet nieko bendro neturintys su moraline pasaulio tvarka, kuri reiškiasi per žmogaus valios laisvę.

Tokių lozungų suvešėjimas rodo ideokratinės valstybės principų gajumą, neįveikiamus refleksus, bjaurų užsiciklinimą. 

 

                              Mįslės  apie tris miestus užminimas

 

                                                  buvo užsnigtas miestas

                                                  su varveklių

                                                  durtuvais į nugaras

                                                   nebyliųjų žuvų

                                                   turgumi

                                                   ir

                                                   sapnuojančiais

                                                   besmegeniais

                                                   už

                                                   kampų

 

                                                  uždaras miestas

                                                  prie

                                                  jūros

                                                  tylos

                                                  labirintas

                                                 sraigės kiauto

                                                 tuščiavidurė

                                                 sargyba

 

                                               pavasarį

                                               ištrupėjus varvekliams

                                               iškart

                                               atsidarė

                                               nubudusios aikštės

                                               iš nuostabos

                                               plečiasi

                                               vienaakio

                                               akis

 

                                               miesto meras

                                               pingvinas

                                               pasitinka

                                               svečius

                                               dekoltuotas

                                               iki

                                              kulnų

 

                                                 *

                                             mus pasitiko

                                             ne vilko staugimas

                                             o šuns lojimas

                                             intonuojantis

                                             teisumą bei pagiežą

 

                                             nei miestas nei kaimas

                                             bet aišku

                                             kad čia

                                             dar

                                             gyvena

                                             n-tąja generacija

                                             aukštieji žemvaldžiai

                                             arba

                                             ypatingieji

                                             personaliniai

                                             pensininkai

                                             (pražilę

                                             teisininkai

                                             nuo  

                                             persų

                                             laikų)

 

                                            niekas

                                            vogčiomis

                                            nepravėrė

                                            užuolaidėlės

                                            pasižiūrėti

                                            : neoru 

                                                    *

                                      miestas tas įdomus savo priemiesčiais

                                      niekados

                                      nepasiekiančiais

                                     architektūrinio vientisumo

                                      (tačiau įvairovės stilius!)

                                      lentiniai trobesiai su prilipdytomis pašiūrėmis

 

                                      kur gyventi galima kūrenant malkom

                                      kaminams

                                      išpumpuojant anglies dioksidą

                                      nesudegusiomis

                                      nuosėdomis

                                      pažymint aplinką

                                      į sniegą

                                      tolėliau

                                      nei galėtų

                                     šešėliai

                                     eklektiški

 

                                     daržai nedideli

                                     neaukštos

                                     tvoros

                                     buvusio derliaus

                                     pėdsakai

                                    (ypač saulėgrąžų kotai)

                                     matosi

                                     vos metus žvilgsnį

                                     iš gatvės pradžios

                                     per visus plotelius

 

 

                                       pavasarį

                                       įdirbama žemė

                                       kyla dulkės

                                     ———————-

                                      kol sužaliuoja

                                      nuraudonuoja

 

                                      juoduoja

                                      tarsi

                                      pradygusių

                                      kortų

                                      simboliai

                                      o

                                      į akis

                                      dažnai

                                      pučia

                                      aguonų

                                      miegas   

(Bus daugiau)

2020.04.07; 15:57                    

Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius sako, kad nacionalinio stadiono sutartis taryboje turėtų būti pateikta jau kitą savaitę.
 
„Esame finišo tiesiojoje. Trečiadienį į tarybą einame su pateikimu. (…) Turbūt po to, kai viskas įvyksta taryboje, po to pusantro mėnesio, turime formalių dalykų, (…) patikslinimų ir sutarties pasirašymą“, – žurnalistams penktadienį sakė Vilniaus meras.
 
Kaip nurodė savivaldybės administracijos direktorius Povilas Poderskis, Daugiafunkcio komplekso, į kurį įeina nacionalinis stadionas, neformaliojo ugdymo veiklai skirti sporto objektai, nacionalinis sporto muziejus ir kita infrastruktūra, statybų išlaidos sieks 93,2 mln. eurų.
 
 „Stadionas kainuoja beveik 40 mln. eurų ir, palyginti su analogiškais objektais kitur pasaulyje ar šalia mūsų, yra labai gera kaina. (…) Turime realiai 2017 metų kainą atitinkančią stadiono statybos kainą“, – tikino P. Poderskis.
 
Anot jo, siekiant suvaldyti projekto rizikas, prisijungė didžiausias Baltijos šalyse privačių kapitalo fondų valdytojas „BaltCap“.
 
„Jis suteikia garantiją tiek valstybei, tiek verslui – jis užtikrina, kad kritiniais atvejais projektas nežlugs. Jeigu koncesininkas norės pasitraukti statybų ar operavimo laikotarpiu, jie turės užtikrinti, kad objektas toliau funkcionuos“, – tikino P. Poderskis.
 
 Privati investuotoja bendrovė „Axis Industries” planuoja pastatyti ne mažiau kaip 15 tūkst. vietų futbolo stadioną, Sporto muziejų. Komplekse taip pat atsiras 300 vietų vaikų darželis, kultūros ir ugdymo veiklų centas, biblioteka.
 
Ji projektą rengia su bendrovėmis „Venetus Capital“, „Kauno arena“, „Populous“ bei „Cloud architektai“. Koncesijos sutartis su privačiu investuotoju bus sudaryta 25 metams.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.30; 00:02

Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Liepos 27-ą Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus nurodymu paslapčia buvo nukabinta atminimo lenta Jonui Noreikai – Generolui Vėtrai.

Po dviejų dienų Vilniaus meras pateikė savo veiksmų paaiškinimus: viskas išdiskutuota, „faktų pakanka priimti sprendimus“, citavo Genocido ir rezistencijos tyrimo centro išvadą: “Okupacinei valdžiai pavyko J. Noreiką įtraukti į su žydų izoliavimu susijusių reikalų tvarkymą“.

Tačiau kažkodėl R. Šimašius, pabrėždamas, kad „tik tiesa mus gali išlaisvinti“, nutylėjo kitas itin reikšmingas Centro išvadas, kurios akivaizdžiai teigia, kad nėra viskas jau taip vienareikšmiška, kaip bando pateikti meras.

Taigi kokias Centro išvadas nutylėjo R. Šimašius?

Būdamas Šiaulių apskrities viršininku tuo pačiu J. Noreika dalyvavo antinaciniame Šiaulių pogrindyje, kuris gelbėjo žydus.

Centras rašo, kad „Jonas Noreika, būdamas Šiaulių apskrities viršininku, tuo pačiu veikė ir kaip pogrindinio Lietuvių fronto Šiaulių apygardos vadas, vykdė rezistencinės vadovybės nurodymus, o 1942 m. buvo paskirtas ir Lietuvių fronto Mažeikių apygardos vadu. Šiaulių antinacinės rezistencijos pogrindis, kuriam priklausė J. Noreika, Šiaulių ligoninės direktorius Domas Jasaitis, Šiaulių viceburmistras Vladas Pauža, Šiaulių mokytojų seminarijos direktorius Adolfas Raulinaitis ir kt., užsiėmė žydų gelbėjimu.

Remigijus Šimašius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Vieni svarbiausių šio gelbėjimo tinklo veikėjų buvo artimiausi J. Noreikos bičiuliai – Vaiko draugijos Šiaulių sk. pirmininkė Sofija Lukauskaitė–Jasaitienė ir jos vyras Domas Jasaitis, organizavę ir vykdę plačias žydų gelbėjimo akcijas. „Nebuvo dienos, kad keletas žydų neateitų į [Jasaičių] namus, norėdami gauti maisto, pasiimti paliktų apsaugai daiktų ar prašyti tarpininkavimo ir kitokios pagalbos ar palikti žinią, kuri būtų naudinga kitam žydui. Išgelbėtų iš geto ir paslėptų vaikų motinos ateidavo gauti paskutiniųjų žinių. Laikinai priglausdavo savo namuose išvestą iš geto arba net savo inciatyva atėjusį žydą“.

Šiaulių apskrities rezistencinės tarybos leidžiamas laikraštis išspausdino straipsnį, kuriame buvo pasmerkti žydų žudymai ir nurodyta, kad Lietuvai atstačius nepriklausomybę bus teisiami šių žudynių vykdytojai ir pagalbininkai.

Žydus gelbėję šiauliečiai pasitikėjo J. Noreika, jį vertino labai teigiamai. D. Jasaitis J. Noreiką apibūdino kaip rezistentą, „griežtai gynusį krašto reikalus prieš okupantus“. Šiaulių antinacinio pogrindžio dalyvis, Šiaulių viceburmistras Vladas Pauža, nacių persekiojamiesiems išdavęs daugiau kaip 300 asmens pažymėjimų, dėl kurių ne kartą teko aiškintis vokiečių saugumo agentams, J. Noreiką įvertino kaip „didį patriotą, per daug neatsargų kalbose, staigaus, ugningo būdo tautos didvyrį, mirusį dėl mūsų ir Lietuvos laisvės“.

Šiaulių aps. finansų sk. vedėjas Antanas Gurevičius J. Noreiką vertino kaip žydų gelbėtoją, motyvuodamas tuo, kad „Šiaulių aps. Valdybai priklausė Vaiguvos vaikų prieglauda. Taigi ji buvo atsakinga už šios prieglaudos gerovę ir visapusišką vaikų aprūpinimą, vadinasi, ir 7 žydų vaikų bei vienos suaugusios žydaitės, kuri ten ėjo prieglaudos sekretorės pareigas”.

Nacių suimtas, tardomas ir kalinamas J. Noreika neišdavė žydų gelbėtojų ir pogrindžio dalyvių. Dr. Julius Šalkauskas liudija, kad suėmus J. Noreiką buvo suimta ir jo nuomoto buto šeimininkė, o vokiečiai dvi savaites suiminėjo visus, kas užeidavo į tuos namus.

Po dvejus metus kalinimo Štuthofo koncentracijos stovykloje į Lietuvą grįžęs J. Noreika antisovietinę pogrindžio organizaciją sukūrė su Šiaulių žydų gelbėtojų tinklo aktyvia nare, buvusia Šiaulių bibliotekos vedėja Ona Lukauskaite-Poškiene.

J. Noreikos veikla nevertintina kaip kolaboravimas, jis buvo aktyvus antinacinio pogrindžio dalyvis.

Lietuvos didvyris Jonas Noreika

Centras savo paaiškinimuose rašo, kad „Šiaulių apskrities viršininko Jono Noreikos veikla nevertintina kaip kolaboravimas pagal įprastą, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nurodomą kolaboravimo sąvoką: tėvynės išdavikas, bendradarbiaujantis su šalį okupavusios valstybės institucijomis, kenkiantis savo krašto valstybingumui ir piliečių interesams. Šiam teiginiui pagrįsti Centras nurodo šias aplinkybes:

– J. Noreikia Šiaulių aps. viršininku paskirtas ne nacių, o lietuvių Laikinosios vyriausybės.

– J. Noreika, būdamas Šiaulių aps. viršininku, priešinosi lietuvių mobilizacijai į vokiečių kariuomenę ir SS legiono steigimui Lietuvoje, taigi, priešinosi lietuvių kolaboravimui su naciais; už tai neterminuotam laikui buvo kalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje. Kaip nurodo vokiečių saugumo policijos ir SD vadas Karlas Jėgeris, J. Noreika „vadovavo lietuvių pasipriešinimo judėjimui ir ypač kurstė prieš Reicho komisaro paskelbtą lietuvių tautos mobilizaciją”.

– J. Noreika buvo aktyvus pogrindinės antinacinės lietuvių organizacijos Lietuvių frontas dalyvis: įkūrė karinio padalinio „Kęstučio“ Šiaulių apygardos štabą, rūpinosi tokių štabų įkūrimu Telšių ir Mažeikių apskrityse, rūpinosi ginklais Lietuvos karinių pajėgų atkūrimui, platino draudžiamą Lietuvių fronto spaudą. Pažymėtina, kad į „Kęstučio“ padalinio narius buvo priimami tik tie, kurie nebuvo susitepę kolaboravimu su priešu.

„Lietuvių fronto“ tyrėjas Mindaugas Bloznelis J. Noreiką įtraukė tarp 53 žymiausių antinacinio pogrindžio „Lietuvių frontas“ dalyvių.

– Žinomas Šiaulių antinacinės rezistencijos dalyvis, žydų gelbėtojas Domas Jasaitis savo prisiminimuose rašo: „Mano nuomone, Bubas yra atsakingas už Šiaulių apskrities [viršininko] Jono Noreikos, didelio patrioto ir rezistento, suėmimą 1943 m. kovo mėn. ir išvežimą į Štuthofą.“ Lietuvių enciklopedijoje, kurios vienas iš redaktorių yra D. Jasaitis, rašoma: „J. Noreika 1941 m. Lietuvos laikinosios vyriausybės buvo paskirtas Šiaulių aps. viršininku. Eidamas šias pareigas susirišo su pogrindžiu ir griežtai gynė krašto reikalus prieš okupantus. 1943 m. po propagandinės kelionės į Vokietiją išspausdino lietuviškoje [pogrindžio] spaudoje straipsnį – „Šių dienų Vokietija“, kuris buvo nepalankus nacių režimui“.

– 1946 m. sovietų tardomas J. Noreika sakė: „Tautine veikla buvau artimai susijęs su Šiaulių ligoninės direktoriumi Jasaičiu. Mes svarstydavome politinius klausimus, susijusius su Lietuvos ateitimi. Svarstėme tarptautinę padėtį ir padarėme išvadas, kad vokiečiai pralaimės šį karą, bet mūsų interesas buvo palaikyti su jais atsargius kontaktus, kad anglai ir amerikiečiai pirmieji užimtų Vokietiją ir su jų pagalba Lietuva galėtų atsilaikyti prieš SSRS. Siekiant šių tikslų mes susitarėme su Jasaičiu aktyviai veikti kur bebūtume“;

– J. Noreikos bendražygis Damijonas Riauka yra pažymėjęs, kad „Jonas Noreika neskirstė okupanto į savus ir svetimus: „Mūsų paklaustas, kaip mums reikia elgtis su vokiečiais Noreika pasakė: „Rusai mums nedraugai, o vokiečiai – ne broliai“. J. Noreika „kartu su kitais 10 Žemaitijos inteligentų reikalavo vokiečių vadovybę uždrausti genocidą prieš lietuvių ir žydų tautybių žmones ir suteikti Lietuvai savivaldą. 1943 m. vasarį parašė straipsnį „Šių dienų Vokietija“, kuriame demaskavo nacistų režimo pragaištingumą kaip lietuvių tautai, taip ir pačiai Vokietijai“.

– Sakydamas baigiamąją kalbą sovietų teisme J. Noreika sutiko su visais kaltinimais dėl pasipriešinimo sovietų valdžiai, išskyrus kaltinimą, kad „savanoriškai tarnavo vokiečiams“; J. Noreika pabrėžtinai prašė sovietų teismo jį išteisinti tik pagal šitą kaltinimo punktą“.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.

Atkreipkime dėmesį: J. Noreika, būdamas teisininkas, suprato, kad jam mirties bausmę lems ne kaltinimai „bendradarbiavus su vokiečiais“, bet kaltinimai dėl antisovietinio pogrindžio kūrimo, tačiau šią lemtingą egzistencinę akimirką prašė sovietų teismo išteisinti tik dėl „bendradarbiavimo su vokiečiais“, nes laikė šį kaltinimą neteisingu.

Tačiau Vilniaus meras kažkodėl nepaisė šių jam žinomų faktų ir labai nekorektiškai lygino Joną Noreiką su sovietų kolaborantais –  J. Noreikos išdavike Valerija Valsiūniene ir Lietuvos okupaciją įteisinusiu Petru Cvirka. Su tais, kurie naikino Lietuvos valstybę, kuriems pataikavimas okupantui lėmė gerovę ir saugumą. Tuo tarpu J. Noreika veikė visiškai priešingai: „savo gyvenimu įrodė, kad kitų piliečių ir Tėvynės gerovė jam buvo aukščiau asmeninių interesų. Jis aktyviai priešinosi tiek nacių, tiek sovietų okupacijoms, dėl ko buvo abiejų režimų įkalintas, o sovietų ir nužudytas.“

Galima būtų vardinti ir daugiau Vilniaus mero skelbiamų klaidų (pvz. neteisingas yra jo tvirtinimas, kad J. Noreika buvo geto steigėjas) ar nutylėjimų, tačiau esmė yra patiems sau atsakyti į principinius klausimus. Ar iš tiesų kolaborantu galima vadinti tą, kuris dirbo okupuotos valstybės apskrities viršininku tik todėl, kad galėtų pagelbėti savo tėvynainiams, kad pridengtų pogrindinę veiklą, taip pat ir žydų gelbėjimą, kuris tokia veikla rizikavo gyvybe ir už tokią veiklą neribotam laikui buvo įkalintas baisiame Štuthofo koncentracijos lageryje? Ar vadinsime kolaborantais tuos partizanų rėmėjus, kurie partizanų buvo nusiųsti dirbti stribais? Ar vadinsime kolaborantais geto vidaus tvarką palaikusias žydų struktūras – tarybą (judenratą) ir vidaus policiją, kurios vykdė nacių nurodymus geto teritorijoje – juk jų atstovams taip pat yra iškabintos atminimo lentos?

Jonas Noreika. Slaptai.lt nuotr.

Ar Vilniaus meras tikrai žino atsakymus į šiuos klausimus? Ar ši tema tikrai taip išdiskutuota, kad „tiesa mus išlaisvintų“? Ar ne mes, taip neseniai išsilaisvinę iš pusę amžiaus trukusios okupacijos, kaip niekas kitas turėtume suvokti, kad supaprastintas tų laikų vertinimas dažniausiai tik nutolina nuo istorinės tiesos?

20189.08.01; 05:45

Į savo rinkiminį štabą atvykęs ir susižinojęs, kad duomenys gauti jau iš 109 apylinkių Vilniuje, A. Zuokas prieš kameras pasvekino savo oponentą su pergale. 

Visgi pripažinęs R. Šimašiaus pergalę, A. Zuokas teigė, kad rinkėjai renkasi stovėjimą vietoje, o ne progresą. 

„Rinkėjų sprendimas yra neginčijamas ir teisingas. Gaila, kad vilniečiai nepasirenka vis dėlto miesto ėjimo į priekį, o renkasi laukimo ir tyvuliavimo būseną. Bet tai rinkėjų sprendimas“, – sakė A. Zuokas. 

Buvęs Vilniaus meras pabrėžė, kad jų frakcija Vilniaus miesto taryboje išaugo, ir žadėjo tai išnaudoti ir tinkamai atstovauti rinkėjams. 

„Esame antra pagal dydį frakcija Vilniaus miesto taryboje. Tiek kiek leis mūsų galimybės, atstovausime savo rinkėjams“, – sakė A. Zuokas. 

Pirmajame Vilnius miesto mero rinkimų ture antrąją vietą užėmęs, A. Zuokas surinko 22,7 proc. rinkėjų balsų. R. Šimašius pirmajame ture surinko 37,33 proc. balsų. 

A. Zuoko vedamas komitetas taryboje turės 10 mandatų. R. Šimašiaus komitetas – 17.

Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.03.18; 06:45

TSPMI profesorius Tomas Janeliūnas. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Konservatorių ir „valstiečių“ lyderiai savivaldos rinkimams pasibaigus deklaravo nesikišią į koalicijų formavimo peripetijas rajonuose. Pasak Gabrieliaus Landsbergio ir Ramūno Karbauskio, nacionalinėje politikoje esanti priešprieša tarp valdančiųjų ir opozicijos neturėtų tapti veiksniu, trukdančiu politinėms jėgoms sueiti į koalicinius santykius rajonuose. 

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesoriaus Tomo Janeliūno teigimu, šiose politikų deklaracijose esama tiesos, tačiau, teigė jis, nepaisant to, kad savivaldybių tarybose išties veikia kiti dėsniai nei nacionalinėje politikoje – formuoti valdančiąsias koalicijas didžiuosiuose Lietuvos miestuose, išskyrus Kauną, nebus lengva.

Vienos jėgos dominuojamoje laikinojoje sostinėje, sako T. Janeliūnas, iššūkiai laukia ne formuojant valdančiąją daugumą, bet dėl demokratijos kokybės, padidėjusios korupcijos rizikos ir valdžios atskaitomybės piliečiams.

Politologas pažymi, kad didžiuosiuose miestuose, kuriuose partijų skyriai yra dideli, vietiniams politikams atitrūkti nuo nacionalinės politikos imperatyvų yra sunkiau nei mažesniuose miestuose. Kita vertus, pabrėžia jis, mandatų, po rinkimų tekusių politinėms jėgoms, pasiskirstymas bei įtampos, atsiradusios per pastaruosius ketverius metus, taip pat trukdys sklandžiai formuoti valdančiąsias daugumas. 

zuokas2
Artūras Zuokas. Facebook.com
Vienos didžiausių įtampų tvyro Vilniaus mieste, kuriame dar laukiama atomazgos – ar antrajame ture bus perrinktas dabartinis miesto vadovas Remigijus Šimašius, ar buvęs sostinės meras Artūras Zuokas. T. Janeliūno manymu, priklausomai nuo to, kuris iš jų bus išrinktas Vilniaus meru, priklausys ir tai, apie kurią frakciją kitos jėgos ims telkti jėgas.

Tačiau, atkreipia dėmesį TSPMI profesorius, sutelkti koalicijai būtinus 25 tarybos narių mandatus nebus lengva, net jei, pavyzdžiui, mero postą laimėtų R. Šimašius, kurio komandos sąskaitoje šiuo metu daugiausiai – 17 – mandatų.

„Nors konservatoriai turi pakankamai mandatų (Vilniuje konservatoriai laimėjo 9 mandatus. – ELTA), kad būtų sudaryta dauguma iš dviejų politinių jėgų ir apskritai konservatoriai atrodo galintys būti artimi sąjungininkai liberalams, tačiau nežinia, ar tai pavyks padaryti. Nesena patirtis rodo, kad savivaldybėje, tuomet dar Šimašiaus liberalams, nepavyko išlaikyti sąjungos su konservatoriais. Tad koalicijų formavimas tikrai nebus lengvas“, – sakė T. Janeliūnas. Pasak jo, tai, ar liberalai ir konservatoriai imsis dar kartą konstruoti sąjungą savivaldoje, priklausys ir nuo to, kokios gilios asmeninės nuoskaudos yra likusios po aistras kėlusio partijų išsiskyrimo. 

„Kartais asmeniai įsižeidimai būna tokie gilūs, kad ir politiniai interesai tampa antraeiliais“, – kalbėjo T. Janeliūnas. 

Politologas aiškino, kad A. Zuokui, Vilniaus taryboje laimėjusiam 10 mandatų, bus kiek sudėtingiau formuoti valdančiąją daugumą. Vilniaus miesto savivaldoje Lietuvos lenkų rinkimų akcija-krikščioniškų šeimų sąjunga laimėjo 6 mandatus, Darbo partija – 5, o „valstiečiai“ – 3 mandatus. 

„Zuokui reikia daugiau paramos nei Šimašiui ir jam neužtenka sudaryti su viena komanda susitarimo, kad būtų suformuota valdančioji dauguma. Koalicijai reikia mažiausiai 25 balsų. Tad A. Zuokas gali turėti daugumą tik sujungus visas, išskyrus Remigijaus Šimašiaus, politines jėgas“, – kalbėjo T. Janeliūnas.

Ne ką mažesnė intriga laukia ir Klaipėdoje. Dabartinio Klaipėdos mero Vytauto Grubliausko vadovaujamas komitetas laimėjo 9 mandatus, o jo oponento dėl uostamiesčio mero posto Artūro Vaitkaus vedami „valstiečių“ atstovai – 7 mandatus. 

„Siekiant suformuoti valdančiąją koaliciją Klaipėdoje reikia turėti bent 15 narių, o tai nėra lengva. Viena vertus, gali būti tokia „grand koalicija“ tarp Grubliausko ir „valstiečių žaliųjų“, tačiau, kita vertus, dabar tarpusavyje jie yra didžiausi konkurentai. Todėl reikėtų ypač didelių kompromisų ir pasidalinimo įtakos sferomis, kad būtų įmanoma susieiti į bendrą koaliciją“, – kalbėjo T. Janeliūnas. 

Politologas primena, kad Klaipėdoje liberalai ir konservatoriai ilgą laiką buvo pagrindiniai priešininkai. Todėl, pasak jo, tai gali būti svarbus veiksnys, pavyzdžiui, jei būtų deramasi dėl valdančiosios daugumos sudarymo tarp V. Grubliausko komiteto ir konservatorių. Kita vertus, akcentavo T. Janeliūnas, 6 mandatus uostamiestyje laimėjusiems konservatoriams koalicija su buvusiu svarbiausiu oponentu V. Grubliausku gali būti suvokiama kaip mažesnė blogybė nei, pavyzdžiui, leisti miestą valdyti V. Grubliausko ir A. Vaitkaus sąjungai.

„Aš manau, kad dėl to savo nepasitenkinimą ir nusivylimą Grubliausku konservatoriai gali ir užgniaužti“, – sakė politologas. 

Apibendrindamas T. Janeliūnas sakė, kad tai, kaip pakryps valdančiosios daugumos formavimas Klaipėdoje nemažai priklausys ir nuo to, kokia strategija vadovausis po tris mandatus laimėjusio Liberalų sąjūdžio ir Lietuvos centro partijos. Visgi, sutiko politologas, kaip ir A. Zuokui Vilniuje, taip ir A. Vaitkui Klaipėdoje valdančiąją daugumą sudaryti bus sudėtingiau. 

Pasak TSPMI profesoriaus, Klaipėdoje į koalicijas veikiausiai nebus traukiamas tik skandalingais pareiškimais apie partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą pagarsėjęs Viačeslavas Titovas, kuris su savo rinkimų komitetu laimėjo 2 mandatus. 

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Intrigos kalbant apie tai, kaip artimiausius metus bus valdomas miestas iš esmės negalioja Kaunui. Miesto meru jau pirmajame ture išrinktas Visvaldas Matijošaitis, o jo vedamas komitetas su 32 mandatais užsitikrino absoliučią daugumą taryboje. Likę 8 mandatai atiteko konservatoriams.

T. Janeliūno teigimu, toks valdžios pasiskirstymas, nors ir užtikrins stabilumą laikinojoje sostinėje, rizika dėl demokratijos kokybės ar net korupcijos, lyginant su kitų didžiųjų miestų savivaldomis, bus kur kas didesnės. 

„Visada galioja taisyklė, kad valdžia gadina žmones, o absoliuti valdžia skatina maksimalią korupciją ir gadina maksimaliai. Tad šiuo atveju aš esu tikras, kad tokia rizika gresia Kaunui, kuriame nebus jokios atsvaros ir galimybės konstruktyviai kritikai. Tai gali padidinti ir riziką priimti mažiau pasvertus sprendimus ar apskritai ignoruoti racionalius pasiūlymus“, – apibendrino T. Janeliūnas.

Benas Brunalas (ELTA)
 
2019.03.08; 05:00

Viktoras Uspaskichas sieks Vilniaus mero posto. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Darbo partijos lyderis europarlamentaras Viktoras Uspaskichas per kitais metais vyksiančius savivaldos rinkimus ketina siekti Vilniaus mero posto.

Tokį savo apsisprendimą pirmadienį jis patvirtino žurnalistams.

Pasak V. Uspaskicho, oficialiai apie ketinimus siekti Vilniaus mero pareigų jis ketina pranešti šią savaitę Vilniuje.

Politikas teigė turįs pakankamai patirties ir galįs sukurti geresnę, patogesnę aplinką gyvenimui.

„Tikrai noriu pritaikyti savo patirtį, matau, kaip Kauno merui Visvaldui Matijošaičiui gerai sekasi, jis irgi iš verslo pasaulio. Galėčiau sukurti tokią pat investicinę aplinką, gražesnę, patogesnę aplinką gyvenimui, optimizuoti įmonių valdymą. Kalbant apie darželių ar mokymų įstaigų problemas, manau, kad turi būti priimti sprendimai, sostinėje neturi būti tokių dalykų. Aš galvoju, kad galėsiu geriau tai padaryti, negu tas buvo daroma iki šiol“, – žurnalistams Seime sakė V. Uspaskichas.

Jis taip pat mano, kad partijos pirmininkas turi visą laiką užimti sunkiausią ir atsakingiausią poziciją rinkimuose, todėl jis ir apsisprendė siekti Vilniaus mero posto.

Vadovauti Vilniui ketinantis siekti V. Uspaskichas mano, kad meras turi būti ūkiškas, atsakingas, turi būti asmeninė kiekvieno atsakomybė.

„Todėl mano šūkis toks: dirbame kartu, bet kiekvienas atsako už savo pareigą ir darbą“, – teigė sostinės meru sieksiantis tapti europarlamentaras V. Uspaskichas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.10.16; 07:30

Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Šiuo metu yra laukiama rekomendacijų, ką turėtų daryti „sprendimų priėmėjai“ Rusijos kapitalo, bet Nyderlanduose registruotos įmonės „Yandex. Taxi“ atžvilgiu, LRT radijo laidoje „Ryto garsai“ sakė ministras pirmininkas Saulius Skvernelis.

Pasak premjero, „Yandex. Taxi“, nors dėl jos Lietuvoje kilo daug triukšmo, nėra strateginę reikšmę turinti įmonė.

„Teisės aktai, kurie labai aiškiai reguliuoja tokių investuotojų atėjimą, prevencinį patikrinimą, taip pat ir mūsų specialiųjų tarnybų – šiai įmonei nėra taikomi. Įmonė registruota Nyderlanduose. Atėjimas toks keistas: lyg ir pavėžėjimo paslaugos, ne taksi paslaugos, tai irgi, kalbant iš licencijavimo pusės, klausimų kyla Vilniaus miesto savivaldybei“, – interviu LRT radijui kalbėjo S. Skvernelis.

Vyriausybės vadovo teigimu, Nacionalinio kibernetinio saugumo centro (NKSC) ir Valstybės saugumo departamento (VSD) rekomendacijos yra aiškios ir konkrečios – nesinaudoti šios įmonės paslaugomis.

„Jeigu jos serveriai yra ne visai mums draugiškoje valstybėje, tai mums kiekvienam reikėtų susimąstyti, ar tikrai šia paslauga naudotis“, – sakė premjeras.

Vis dėlto teisine prasme šios įmonės veikla sunkiai apibrėžiama. Kaip taksi paslaugų teikėją, ją turėtų prižiūrėti savivaldybė.

„Tačiau tai daugiau susiję su pavėžėjimu. Tokių įmonių veikla nepatenka į įstatymų, kurie labai aiškiai nustato procedūras, kaip strateginės mūsų įmonės ateina ir kokiu būdu tai gali padaryti. Ne tik teikiamos rekomendacijos VSD ir NKSC, taip pat turi būti teikiami sprendimų priėmėjui labai aiškūs siūlymai. Kol kas tokių siūlymų nėra, bet aš manau, kad artimiausiu metu turėsime labai aiškius pasiūlymus, kaip sprendimų priėmėjas – ar tai būtų Vyriausybės lygmeniu, ar savivaldybės – galėtų spręstų šią problemą“, – kalbėjo S. Skvernelis.

Pasak premjero, tiesiogiai politiškai kištis į veiklą įmonės, kuri registruota vienoje iš ES šalių, būtų nepriimtina.

„Viskas turi atitikti teisės aktus, ne tik nacionalinius, bet ir tuos, kurie reglamentuoja įmonių veiklą ES. Pirmas žingsnis padarytas, grėsmės įvardytos, laukiame siūlymų“, – teigė premjeras.

ELTA primena, kad rusiško kapitalo pervežimo paslaugas teikianti bendrovė „Yandex.Taxi“ veikti Lietuvoje pradėjo nuo liepos 26-osios.

Viešojoje erdvėje pasklido informacija, kad „Yandex. Taxi“ įkūrėjas Arkadijus Volažas galimai turi artimų ryšių su įtakingais Kremliaus asmenimis.

Dėl to Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Audronius Ažubalis liepos 26 dieną kreipėsi į VSD su prašymu atsakyti, ar VSD iš anksto žinojo apie „Yandex. Taxi“ atėjimą į Lietuvos rinką ir ar įvertino „potencialias grėsmes valstybės ir jos piliečių saugumui“ bei kaip ketinama jų išvengti.

Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius taip pat kreipėsi į VSD, prašydamas informuoti, ar bendrovės „Yandex.Taxi“ veikla Lietuvoje nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui. VSD Vilniaus merui skirtame rašte rekomenduoja nesinaudoti „Yandex. Taxi“ programėle tiems asmenims, kurie potencialiai galėtų dominti Rusijos specialiąsias tarnybas.

Be to, R. Šimašius kreipėsi į Konkurencijos tarybą dėl įstatymų reikalavimų galimai neatitinkančios „Yandex. Taxi“ reklamos. Anot kreipimosi, įmonė net nesikreipė į savivaldybę dėl leidimų vežti keleivius.

Eltai atsiųstame komentare „Yandex. Taxi“ tarptautinės plėtros vadovas Aramas Sargsianas sakė, kad „Yandex. Taxi“ nėra vežėjas ir nevykdo pervežimo ar taksi paslaugų Lietuvoje bei kitose šalyse.

Jo teigimu, mobilioji programėlė vykdo veiklą su vietinėmis taksi įmonėmis ar su oficialiais vežėjais, kurie turi visus reikiamus leidimus, išduotus valstybinių institucijų.

Tuo metu Nacionalinis kibernetinio saugumo centras (NKSC) ir toliau rekomenduoja „Yandex. Taxi“ paslaugomis nesinaudoti.

Ūkio ministras Virginijus Sinkevičius taip pat yra sakęs, kad tokie investuotojai, kaip „Yandex. Taxi“, gali kenkti Lietuvos investicinei aplinkai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.07; 10:00

Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius kreipėsi į Konkurencijos tarybą dėl įstatymų reikalavimų galimai neatitinkančios reklamos skleidimo, praneša savivaldybė. Kreipimesi nurodoma, kad įmonė net nesikreipė į savivaldybę dėl leidimų vežti keleivius.

Meras prašo tarybos ištirti, ar Rusijos kapitalo bendrovės „Yandex.Taxi“ įvairiais būdais viešai skleidžiama reklama nepažeidžia Reklamos įstatymo ir neklaidina vartotojų.

Reklamoje „Yandex.Taxi“ skelbiasi teikianti taksi paslaugas, tai aiškiai nurodyta ir bendrovės pavadinime, tačiau bendrovė iki šiol nesikreipė į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją dėl leidimų vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išdavimo, praneša savivaldybė.

„Prašome pradėti galimo Reklamos įstatymo 5 straipsnio pažeidimo nagrinėjimą ir priimti nutarimą taikyti laikinojo pobūdžio priemonę – įpareigojimą sustabdyti Reklamos įstatyme nustatytų reikalavimų neatitinkančios reklamos skleidimą“, – rašoma mero kreipimesi.

Meras taip pat informavo Konkurencijos tarybą, kad uždarosios akcinės bendrovės „ETN Baltic“ įrenginyje nuo šio trečiadienio, rugpjūčio 1 dienos, planuojama skleisti galimai klaidinamą reklamą „Yandex.Taxi“. Dėl to savivaldybė jau įspėjo lauko reklamos bendrovę.

Praėjusią savaitę meras taip pat kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą (VSD), prašydamas informuoti, ar bendrovės „Yandex.Taxi“ veikla Lietuvoje nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui.

ELTA primena, kad viešojoje erdvėje sklando informacija, jog „Yandex. Taxi“ įkūrėjas Arkadijus Volažas galimai turi artimų ryšių su įtakingais Kremliaus asmenimis. Dėl to Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Audronius Ažubalis ketvirtadienį taip pat kreipėsi į VSD vadovą Darių Jauniškį su prašymu atsakyti, ar VSD iš anksto žinojo apie „Yandex. Taxi“ atėjimą į Lietuvos rinką ir ar įvertino „potencialias grėsmes valstybės ir jos piliečių saugumui“ bei kaip ketinama jų išvengti.

Rusijos pavėžėjimo paslaugas teikianti įmonė „Yandex Taxi“ nuo praėjusio ketvirtadienio pradeda veiklą Lietuvoje.

Įmonės teigimu, pervežimo paslaugas bus galima užsisakyti naudojantis išmaniojo telefono programėle, o minimali kelionės kaina prasidės nuo 1 euro.

Skelbiama, kad ši bendrovė yra pagrindinė konkurentė kitai pervežimo paslaugas teikiančiai bendrovei „Uber“. Skaičiuojama, kad pastaroji, konkuruodama su „Yandex Taxi“, yra praradusi 170 mln. JAV dolerių (145,224 mln. eurų).

„Yandex Taxi“ taip pat veiklą nuo kovo pradėjo Latvijoje, o nuo gegužės – ir Estijoje. Skelbiama, kad Rusijoje ji veikia nuo 2011 metų.

Bendrovė pavėžėjimo ir maisto tiekimo paslaugas teikia Baltarusijoje, Kazachstane, Armėnijoje, Gruzijoje ir Azerbaidžane.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.31; 05:30

Vilniaus meras Remigijus Šimašius ir ekvadorietis Fabianas Sanchezas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Vilniuje, Lukiškių aikštėje, ketvirtadienį surengtame mitinge „Ginkite. Saugokite. Padėkite“ buvo liejamos emocijos dėl policijos neveiklumo. Mitingo organizatorius Vilniaus miesto tarybos narys Markas Adamas Haroldas kaltino policiją dėl jos neveiklumo bei melavimo visuomenei. Vilniaus meras Remigijus Šimašius atvirkščiai – padėkojo policijai, teigdamas, kad visi mes darome klaidų.

Iniciatyva surengti mitingą kilo tuomet, kai praėjusią savaitę Vilniuje gyvenantis ekvadorietis Fabianas Sanchezas buvo sumuštas gatvėje užpuolikams šaukiant „Lietuva – lietuviams“.

Apie šimtas Lukiškių aikštėje susirinkusių mitinguotojų policijos dėmesį mėgino atkreipti šūksniais ir plakatais „Svajok svajok apie saugią Lietuvą, kol vieną dieną neapsikentęs emigruosi“, „Ksenofobijai ne“ ir kitais.

Mitingo organizatorius M. A. Haroldas kaltino policiją dėl jos neveiklumo bei melagingos informacijos teikimo visuomenei. Pasak jo, policija turėjo ikiteisminį tyrimą pradėti be visuomenės spaudimo.

„Po tokių akibrokštų nesakykime, kad policijos darbe nėra jokių problemų ir viskas su jais yra gerai. Policija yra dažnai neveikli, meluoja bei dangsto savo neveiklumą. (…) Dėl mažo „žolės“ maišelio gresia laisvės atėmimas, o dėl neapykantos nusikaltimų, atrodo, negresia net ikiteisminio tyrimo pradėjimas. Fabiano atveju tik visuomenės spaudimas padarė įtaką, kad ikiteisminis tyrimas būtų pradėtas. Kai tik mes paskelbėme mitingą, tik tuomet tyrimas buvo pradėtas. Tik tuomet policija pradėjo tikrinti vaizdo medžiagą, ko padaryti nesugalvojo dar prieš visuomenės spaudimą“, – mitinge kalbėjo Vilniaus miesto tarybos narys M. A. Haroldas.

Tuo tarpu Vilniaus meras R. Šimašius į policijos darbą žiūrėjo atlaidžiau, jis vis tiek padėkojo policijai už darbą ir teigė, kad vis mes darome klaidų.

„Pirmiausia aš noriu padėkoti pareigūnams, nes aš žinau tik tiek, kad neklysta tie, kurie nieko nedaro. Klaidų yra padaryta, ir tai akivaizdu. Ir padaryta rimtų klaidų. (…) Aš vis tiek matau supratimą, aš vis tiek matau, kad nuo šios dienos situacija bus geresnė. Aš tą matau ir todėl noriu padėkoti. Gal paradoksaliai skamba, bet nuo to norėčiau pradėti“, – sakė Vilniaus miesto meras.

Seimo narė Dovilė Šakalienė mitinge pažymėjo, kad policija savo darbą turi atlikti šimtu procentu.

„Aš noriu gyventi visuomenėje, kurioje jausčiausi saugi, nepriklausomai nuo savo lyties, spalvos, tautybės, orientacijos. Norėčiau, kad policija tą savo ,,Ginti. Saugoti. Padėti“ taikytų šimtą procentų visiems, kurie pakliuvo į bėdą, kurie yra skriaudžiami, kurie patyrė smurtą ar grasinimus“, – kalbėjo D. Šakalienė.

„Visuomenės pasipiktinimas kilo po pasyvios policijos reakcijos, užpuolus ekvadorietį Fabianą Sanchezą Vilniaus Antakalnio mikrorajone. Nors policija pripažino klydusi, o trečiadienį pranešta ir apie įtariamųjų sulaikymą, tačiau F. Sanchezo atvejis – tik vienas iš daugelio. Neapykantos nusikaltimų neatpažinimas ir netyrimas – sisteminė Lietuvos policijos problema“, – teigiama Lietuvos žmogaus teisių centro pranešime.

Vilniaus apskrities VPK viršininkas Saulius Gagas pripažįsta, kad su nekentėjusiu ekvadoriečiu F. Sanchezu nesusikalbėta dėl to, kad patruliai silpnai kalbėjo angliškai.

Trečiadienio vakarą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai, atlikę tyrimo veiksmus, skirtingose Lietuvos vietose sulaikė du asmenis, kurie įtariami neteisėtais veiksmais prieš ekvadorietį F. Sanchezą. Praėjusią savaitę Vilniuje gyvenantis ekvadorietis F. Sanchezas buvo sumuštas gatvėje užpuolikams šaukiant „Lietuva – lietuviams“.

VPK viršininko S. Gago teigimu, antradienį pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl viešosios tvarkos pažeidimo ir neapykantos kurstymo. Trečiadienio vakarą sulaikyti du Vilniaus miesto gyventojai, vienam yra 18, kitam – 26 metai. Vyresnysis jau yra teistas už viešosios tvarkos pažeidimą ir neapykantos kurstymą, fizinio skausmo sukėlimą, sveikatos sutrikdymą. Jaunesnysis taip pat jau žinomas policijai už viešosios pagarbios vietos išniekinimą, sukčiavimą, fizinio skausmo sukėlimą, grasinimą nužudyti, žmogaus terorizavimą. Policija kreipsis į prokuratūrą, kad ši kreiptųsi į teismą skirti griežčiausią kardomąją priemonę.

Kokios tautybės yra užpuolikai, S. Gagas neįvardino, bet patvirtino, kad abu kaltinamieji yra Vilniaus miesto gyventojai.

„Negaliu patvirtinti, kad jie rusakalbiai, bet galiu patvirtinti, kad jie yra Vilniaus miesto gyventojai“, – spaudos konferencijoje ketvirtadienį sakė S. Gagas.

S. Gagas patvirtino, kad nukentėjusiojo pareiškimas policijai buvo parašytas įvykio dieną 3-iajame policijos komisariate. Pasak S. Gago, incidentas įvyko 1-ojo policijos komisariato teritorijoje, pareiškimas buvo parašytas angliškai, todėl atiduotas versti. S. Gagas patvirtino, kad ne visuomet policijos komisariato komunikacijos atstovai turi visą informaciją ir kartais įvyksta nesusipratimų.

Policijos komunikacijos vadovas Ramūnas Matonis savo feisbuko paskyroje rašė nesuprantąs tokio mitingo prasmės.

„Neturiu duomenų apie kažkokį melą. Ir nematau prasmės pareigūnams kažką meluoti. Manau, greičiausiai dėl kalbos barjero jie nesuprato vienas kito. Todėl nelabai suprantu tokio mitingo prasmės“, – teigė R. Matonis.

Pasak VPK vadovo Sauliaus Gago, jei piliečiai mato poreikį rengti mitingą, tai jis turi ir vykti. Tai, anot jo, kiekvieno piliečio teisė bei laisvė.

Mitingą Lukiškių aikštėje surengė Vilniaus miesto tarybos narys M. A. Haroldas ir Lietuvos žmogaus teisių centras.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.27; 07:06

Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius.

Artėja rinkimai – tą galima suprasti iš politinių įvykių, įtampų ir naujienų gausos. Partijos ir politiniai vadovai jau pradėjo stumdytis dėl startinių pozicijų su naujai kylančiais lyderiais. Per vieną savaitę išgirdome apie Rolando Pakso, Viktoro Uspaskicho, Petro Gražulio ir Povilo Urbšio manevrus. Partijų atstovai rungiasi, kas daugiau papils kritikos konkurentams, reputacijos svyruoja, į tai žymiai nervingiau reaguoja reitingai.

Kurie rinkimai svarbiausi?

Nors pagal rangą svarbiausi artėjantys rinkimai yra Prezidento, taip mano ir rinkėjai, nes juose dalyvaujama gausiausiai, bet didžiausios politinės batalijos ir partijų kautynės turbūt vyks apie savivaldybių rinkimus. Ir tai suprantama: tie, kas valdys daugiau savivaldybių, turės platesnę bazę būsimiems Seimo rinkimams. Ne mažiau svarbūs atskiriems politikams bus ir Europos parlamento rinkimai, nors pačios partijos jiems dėmesio skiria mažiau. Referendumas dėl dvigubos pilietybės jau labiau bus panašus į techninį balsavimą, nes politinį palaikymą jam žada daugelis įtakingiausių politinių jėgų ir jame didžiausia mįslė bus ne gyventojų pasirinkimas, kuris labai aiškiai numanomas, bet balsuojančiųjų skaičius.

Prezidento rinkimai vyks kandidatų deficito sąlygomis: net didžiosios partijos nesuranda tinkamų lyderių. Jeigu galimas kandidatas jau turi politinės patirties, iškart yra padaręs klaidų, su kažkuo santykiai pablogėję, kažkas jau kuo nors buvo apkaltinęs ir dabar tai gali būti eksponuojama per mikroskopą ir viešai aptarinėjama. Todėl vėl daugiausiai galimybių laimėti Lietuvos Prezidento rinkimus turi žmogus, anksčiau nedalyvavęs aktyvioje politikoje. Šiandien matome favoritą Gitaną Nausėdą. Jam labai padeda nuolatinis žiniasklaidos dėmesys ir gebėjimas išlaikyti solidžią poziciją bet kokioje diskusijoje.

Kad atsiras ir koks kitas panašaus lygio nepolitinis kandidatas, jau mažai tikėtina. Kiti galimi oponentai galėtų būti Kauno meras arba užsienio reikalų ministras, kurie irgi santykinai mažai dalyvauja nacionaliniuose politiniuose apsistumdymuose. Tačiau V. Matijošaitis greičiausiai nedrįs veltis į tokio masto rinkimus, nes tikėtina, kad stojęs į tokia konkurencinę kovą jis nesugebės užtildyti žiniasklaidos, kuri konkurentų paakinta gali atidžiau pradėti nagrinėti jo verslo reikalus, o tada jau lauk skandalų. L. Linkevičius turėtų didesnių galimybių laimėti Prezidento rinkimus, tačiau jam labai nepalankiai susiklostė politinis socialdemokratų partijų susikirtimas. S. Skverneliui dabartinis postas garantuoja visuomenės susidomėjimą, tačiau netrūksta ir kritikos.

Konservatoriau jau turi net du partinius kandidatus, kurie kol kas aštriomis alkūnėmis labiau bado vienas kitą, o partija dar planuoja rengti viešus kandidato rinkimus, kurie didins laimėtojo žinomumą.

Atskiriems politikams bus labai įdomūs Europos parlamento rinkimai. Socialdemokratai, darbiečiai, liberalai ir tvarkiečiai labai pretenduoja negauti nei vienos vietos didžiajame Senojo žemyno susirinkime, todėl tarp tų partijų veikėjų tvyro didelė įtampa. R. Paksas dėl dar vienos kadencijos pasiryžęs net sužlugdyti savo įkurtą partiją, V. Mazuronis ieško prie ko prisišlieti, o kur postas Gediminui Kirkilui jau daug kartų pažadėtas, bet vis neištesėtas.

Didžiausios kovos dėl savivaldos

Politines partijas labiausiai įtraukia savivaldos rinkimai. Jie vyksta visoje šalyje, dalyvauja daugiausiai dalyvių, o kai kurių savivaldybių nuobodžius politikų perrinkimus pagyvina asmeninės dvikovos dėl mero posto. Savivaldoje buvę stiprūs socialdemokratai suskilo ir dabar šios partijos griuvėsiuose vyksta platus politinis turgus siekiant perimti skyrius į savo rankas. Iš partijų pašalinti Druskininkų ir Lazdijų merai tveria bendrą politinį darinį, taigi naujienų daug.

Lietuva – iš paukščio skrydžio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

 Kol kas visiškai neaišku, kas valdys sostinę ir užims ketvirtą pagal svarbą šalyje sostinės mero postą. Daug kas priklausys nuo Tėvynės sąjungos sprendimo, nes būtent konservatoriai yra stipriausia Vilniaus politinė jėga, tačiau norint laimėti mero rinkimus reikia surasti ir įtikinai autoritetingą lyderį. Vilniaus rinkėjai yra išsilavinę ir jiems reikia imponuojančio, sėkmingo lyderio.

Kaune ir Klaipėdoje merų rinkimai labiau nuspėjami, tačiau Šiauliuose ir Panevėžyje gali būti ne mažiau įdomios kovos nei Vilniuje. Šiauliuose, panašu, kad dabartinio mero dienos suskaičiuotos, nes jis nesugebėjo miesto atsigavimo viltį paversti realiais darbais ir tikėtina, kad jam gali atsirevanšuoti Seimo narys Valerijus Simulikas. Panevėžyje gali susigrumti konservatorių atstovas ir du P. Urbšio judėjimo atstovai.

Po mažiau nei metų Lietuva pradės tikrą rinkimų demokratijos šventę. Per nedidelį laiko terminą reikės 4 ar net 6 kartus apsilankyti prie urnų ir pareikšti pilietinę valią. Nėra ko stebėtis, kad politinių pareiškimų gausėja, jie garsėja, o politinei įtampai vis labiau kaistant iki rinkimų dar galima bus pamatyti ne vieną skambią antraštę žiniasklaidoje.

2018.05.26; 12:00

Skveras prie Rusijos ambasados bus pavadintas Boriso Nemcovo vardu. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Boriso Nemcovo pagerbimo akcija prie Rusijos ambasados Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vilniaus miesto savivaldybės taryba pritarė iniciatyvai, kad Vilniuje atsirastų Boriso Nemcovo vardu pavadintas skveras. Simboliška, kad kovos už demokratiją Rusijoje simboliu tapusi asmenybė, aktyviai demokratijos vertybes puoselėjęs ir už savo įsitikinimus nužudytas opozicijos narys bus įamžintas būtent priešais Rusijos ambasadą Vilniuje.

„Gerbiu B. Nemcovo, Anos Politkovskajos, kitų nužudytų Rusijos demokratų ir žurnalistų atminimą ir vertinu jų kovą prieš Putino režimą. Žinoma, kad tokie iškilūs žmonės yra verti būti pagerbti ir įamžinti Vilniuje. Taip pagerbsime ir tą pusę milijono Maskvos gyventojų, kurie po 1991 metų sausio 13 išėjo į gatves palaikyti Lietuvos“, – sako Vilniaus meras Remigijus Šimašius.

Prieš porą mėnesių meras susitiko su sostinėje viešėjusiais žymiais Rusijos demokratais, opozicijos atstovais, gavusiais prieglobstį Lietuvoje, protestų ir solidarumo akcijų organizatoriais, žurnalistais. Išklausęs jų lūkesčius meras pasiūlė, kaip simboliškai galėtų būti įamžinti Rusijos demokratai Vilniuje.

„Ypatingas jausmas kaskart atvykti į Lietuvą – šalį, kuri visada yra už dialogą ir už palaikymą. Borisas Nemcovas sudėtingiausiais Rusijos demokratijai laikais kovojo prieš autoritarinio režimo kursą, nepaisydamas rizikos, puldinėjimų, sulaikymų, liko ištikimas savo įsitikinimams. Galima nužudyti žmogų, tačiau neįmanoma nužudyti atminties ir demokratijos principų. Tikime, kad ateis diena, kai ir mes galėsime pagerti B. Nemcovą Rusijoje, ir esame dėkingi Vilniui, kuris yra pirmasis pasaulyje miestas, ėmęsis iniciatyvos įamžinti Boriso atminimą Vilniuje“, – Tarybos salėje kalbėjo B. Nemcovo bendražygis, Rusijos opozicionieriaus Vladimiras Kara-Murza. 

Boriso Nemcovo pagerbimo akcija Vilniuje prie Rusijos diplomatinės atstovybės Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Borisas Nemcovas. Slaptai.lt nuotr.

Planuojama, kad skvere Latvių gatvėje galėtų atsirasti įvairių meninių akcentų, vardinių suoliukų. Svarstoma, kad šioje vietoje esanti giraitė ir tvenkinys galėtų tapti patrauklia miestiečiams vieta, o čia augantys beržai galėtų būti pavadinti atskirų demokratijai ir laisvei nusipelniusių Rusijos žmonių ar įvykių atminimui.

B. Nemcovas buvęs aktyvus opozicijos narys, buvo nušautas 2015-ųjų vasario 27-osios Maskvoje, netoli Kremliaus. B. Nemcovas ne kartą lankėsi Lietuvoje ir palaikė buvo vienas iš aktyviausiai palaikančių lietuvius Sausio 13-osios įvykių metu bei vėliau.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.24; 05:56

Lietuvos sostinė Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis pritaria Žvėryno bendruomenės iniciatyvai rytoj, gegužės 9 d., 12 val. pikete prie Vilniaus savivaldybės pareikšti protestą dėl naikinamo Vilniaus paveldo ir neskaidriai, nušalinant visuomenę vystomų plėtros projektų – niokojamo Žvėryno, darkomo Misionierių ansamblio, planų užstatyti šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčią bei visų atvejų, kai „lygesni už lygius“ slapta nuo visuomenės tvarkosi savo pelningus reikalus.

„Vilniaus savivaldybė ne tik naikina kultūrinę Vilniaus tapatybę, bet ir diskredituoja savivaldos idėją, piktybiškai neatsakinėdama į visuomenės klausimus. Mums nesvarbu, su kokiais rubikonais, mg baltic‘ais ar kitais uab‘ais konsultuojasi Vilnių valdančios partijos – bet tegu jie patraukia rankas nuo mūsų paveldo ir prisimena, kad privalo atsakyti į vilniečių klausimus“, – pažymi Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdžio narė skulptorė Joana Noreikaitė.

Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis primena, kad Vilniaus meras Remigijus Šimašius jau 9 mėnesius neatsako į jam asmeniškai, o taip pat Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūros direktoriui Gediminui Rutkauskui adresuotą 2017 m. rugpjūčio 11 d. prašymą skubiai inicijuoti viešą susitikimą su visuomene dėl skandalingų statybų Vilniaus senamiestyje – Misionierių ansamblyje, Pacų rūmuose, Platerių rūmuose (Bokšto g. Nr. 6), Astorijos viešbutyje (Rotušės a. Nr. 33) – bei planų statyti aukštybinį pastatą senamiesčio apsaugos zonoje, Konstitucijos prospekte.

Šis prašymas merui buvo primintas 2018 m. kovo 21 d. piketo rezoliucijoje, prašant viešai su visuomene aptarti ir planus užstatyti viešbučiu šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčią. Iš pradžių Vilniaus savivaldybė aiškino, esą susitikimo surengti negali dėl atostogų, vėliau – esą laukia UNESCO misijos išvadų, bet taip ir nesurengė iki šiol.

Be to, jau beveik 2 mėnesius Vilniaus savivaldybė ir vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis nepateikia informacijos dėl planų užstatyti šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčią, kurios Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis paprašė 2018 m. kovo 16 d., cituojame:

kodėl, kokiu pagrindu, kokiais tyrimais remiantis buvo persvarstytos ir pakeistos Šv. Jokūbo ligoninės pastatų komplekso vertingosios savybės, Vilniaus m. nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai priimant 2017-06-15 aktą Nr. VI-RM-01/3? Prašytume pateikti skaitmenines tyrimųmedžiagos kopijas.

ar rengiant detalųjį planą, pagal kurį prie Lukiškių dominikonų vienuolyno statinių ansamblio planuojamos statybos, buvo atlikti istoriniai tyrimai? Jei taip – kas, kada juos atliko? Kur, kokia tvarka galime su jais susipažinti? Prašytume pateikti skaitmenines tyrimų medžiagos kopijas.

Pranciškonų vienuolynas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

ar buvo atlikti menotyriniai tyrimai, būtini tokios vertės objektui? Jei taip – kas, kada juos atliko? Kur, kokia tvarka galime su jais susipažinti? Prašytume pateikti skaitmenines tyrimų medžiagos kopijas.

prašome pateikti atliktų archeologinių tyrimų ataskaitos skaitmeninę kopiją arba nurodyti, kur, kokia tvarka galime su ja susipažinti.

iš 1845 m. Šv. Pilypo ir Jokūbo vienuolyno plano matyti, kad nepaisant ligoninės plėtimo ir kai kurių sklypų nusavinimo, carinė valdžia buvo palikusi vienuolynui sodą. Pagal detalųjį planą jo nelieka, toje vietoje numatytas biurų vidinis kiemas, o vienuolynas netenka privatumo, nors pagal istorinės urbanistinės miesto raidos koncepciją tokiam objektui turėjo būti palikta erdvė. Prašome paaiškinti, kuo pagrįsti sprendiniai užstatyti vienuolyną ir paversti jo sodą vidiniu biurų kiemu.

Pagarbiai – Paulius Markevičius, Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdžio valdybos pirmininkas

2018.05.09; 08:08